1. VERSLO EKONOMIKA.VERSLO VAIDMUO ŠALIES ŪKYJE
Ekonominė veikla – kai gaminamos prekės ar paslaugos ir užsidirbama pragyvenimui. Nors visų žmonių veikla yra skirtinga, bet jai būdingi du bendri bruožai:1. visi užsiėmę žmonės užsidirba sau pragyvenimui, jų pajamos duoda galimybę tenkinti materialinius , dvasinius poreikius,2. visi šie žmonės, užsidirbdami gyvenimui, kuria ir gamina įvairią produkciją kitiems visuomenės nariams.. Gamintojų galimybės yra ribotos, o norai – begaliniai. Taigi, žmogaus veikla remiasi ekonomiškumo principu.Ekonomiškas (economical) – tai efektyvus išteklių paskirstymas ir jų naudojimas, siekimas didžiausios naudos, taupiai naudojant turimus išteklius.
Ekonomika – mokslas, nagrinėjantis, kaip paskirstomi ir naudojami riboti ištekliai, siekiant patenkinti visuomenės poreikius. Žmonių pasirinkimą riboja ištekliai ir laikas:• poreikiai yra begaliniai, o ištekliai – riboti,• ribotas lėšas išleisti su didžiausia nauda ir geriausiai patenkinti poreikius (naudos maksimizavimas). Ekonominiai ištekliai (resours) – visa, ko reikia prekei arba naudai kurti. Skiriami tokie ištekliai: gamtiniai ištekliai, darbo jėga, kapitalas ir verslininkystės galimybės. Tai – potencialūs gamybos veiksniai. Bet kuriame ūkyje iškyla pasirinkimo problema: ką gaminti, kaip gaminti iš ribotų išteklių, kam paskirstyti pagamintus produktus. Žmogaus poreikiai yra yra begaliniai, ekonominiai ištekliai, kurių reikia tiems poreikiams patenkinti, yra riboti. Tad kiekviena visuomenė susiduria su ta pačia ekonomine problema – išteklių trūkumo problema. Trūkumas reikalauja pasirinkimo. Pagrindinių ekonomikos klausimų sprendimas (ką, kaip, kam gaminti) priklauso nuo ekonomikos sistemos.Ekonomikos sistema – tai būdas, kaip skirstyti išteklius tarp pasirenkamų objektų, kaip spręsti trūkumo ir pasirinkimo klausimus. Skiriami tokie pagrindiniai išteklių skirstymo būdai: • rinkos ekonomika, į kurią ištekliai patenka per rinką,• iš centro planuojama ekonomika, kurioje valstybė skirsto išteklius,
• mišri ekonomika, kurioje išteklius skirsto ir valstybė, ir rinka.Rinkos ekonomikos ramsčiai ir galimos plėtros sąlygos: privati nuosavybė, kainos ir jų sistema, konkurencija rinkoje, verslumas.
Nuosavybė apibrėžia savininko valią ir teises, susijusiai su gamybos priemonių valdymu, naudojimu ir disponavimu. Pagal visuomenės kontrolės pobūdį nuosavybė gali būti privati ir valstybinė, pagal savininkų skaičių – individuali ir grupinė. Kainos glaudžiai siejasi su privačios nuosavybės teise. Jos atlieka svarbias ekonomines funkcijas. Pirma, būdama piniginė kainos išraiška, ji informuoja apie prekes ir jų išteklius rinkose. Antra, jos skatina aktyviai dalyvauti ūkiniuose veiksmuose. Konkurencija rinkoje palankias sąlygas verslui vystytis, kai rinkos dalyviai varžosi dėl ribotų išteklių įsigijimo,dėl vartojimo prekių. Konkurencija gali būti įvairių formų: pagal dalyvių skaičių toje rinkoje, pagal jų galėjimą veikti rinkos kainą, pagal gaminamo produkto ypatybes ir kt. Verslumas apibūdina verslininkams būdingą novatorišką dvasią, norą lyderiauti, konkuruoti tarpusavyje. Verslas (business)- tai ekonominė veikla, teikianti naudą verslininkui ir kitiems, tarpininkaujantiems prekiniams mainams. Be prekių mainų gaunama nauda nebus verslas. Su gamybos veiksniais, ypač su gyvuoju darbu, susijęs verslumas arba iniciatyva. Šis gyvojo darbo sugebėjimas būtinas reikiamu laiku ir reikiamoje vietoje, kad atitinkamomis proporcijomis sujungtų įvairius gamybos veiksnius, garantuotų jų efektyvų ir pelningą veikimą, nuspręstų, kokias prekes ir paslaugas tiekti, kaip ir kiek jų gaminti, kaip organizuoti jų realizavimą, kaip išvengti rizikos. Verslininkas (entrepreneur)- tai žmogus, organizuojantis verslo įmonę savo ar pritrauktosiomis lėšomis ir siekiantis gauti pelną. Verslininkas, asmuo turintis kapitalą ir ieškantis būdų pelnui maksimizuoti. Pelno siekimas- tai laisvosios verslininkystės varomoji jėga. Verslininkas atsakingas už:• verslo sumanymą ir gamybos organizavimą,• priimtus verslo sprendimus,• rizikos naštą ir netikrumą,• gamyboje taikomas naujas technologijas ir darbo organizavimo formas.Verslumas (entrepreneurship) – tai vadovavimo ir organizavimo sugebėjimai, reikalingi įmonių savininkams, kad jų firmos pagamintų daugiau vartotojams reikalingų prekių ir paslaugų. Norėdamas sėkmingai realizuoti verslo sugebėjimus, verslininkas privalo turėti informaciją apie ekonomikos pasikeitimus, siekti žemų kaštų ir aukšto efektyvumo.Jis veikia kaip tarpinė grandis tarp vartotojų ir gamybos veiksnių-pinigų, darbo priemonių, darbo jėgos, žaliavų ir medžiagų. Verslininko funkcija- imtis rizikos, slypinčios gamyboje. Tai skiriasi nuo darbo ar valdymo, nuo kitų gamybos veiksnių atliekamų funkcijų.Verslininko darbas remiasi numatymu į priekį, įžvalgumu, drąsos.Pelnas (profit / earning) – tai atlyginimas verslininkui už riziką, naujas idėjas, ir pastangas, įdėtas į verslą. Galutinis ekonomikos tikslas – parengti svarbiausių problemų sprendimo politiką, kaip organizuoti gamybą, kad mažėtų gamybos kaštai, kokia turi būti kainą, užtikrinanti firmai maksimalų pelną. Vyriausybės vaidmuo ekonomikoje yra labai svarbus ir ji vykdo tokias ekonomines funkcijas:• rinkos sistemos apsauga,• visuomeninių gėrybių teikimas,• privačios veiklos neigiamų padarinių likvidavimas,• parama stokojantiems,• ekonomikos stabilizavimas,Ekonomikos mokslas sprendžia pagrindinius uždavinius:• Žemas nedarbo lygis(low of unemployment rate),t.y.aukštas darbo žmonių užimtumo lygis.• Kainų stabilumas (price stability), kai ekonomikoje nėra infliacijos.• Efektyvumas (efficiency), rodantis visos ekonomikos pajėgumą sukurti kuo daugiau prekių ir paslaugų, turint ribotus išteklius. • Teisingas pajamų paskirstymas (equitable distribution of income) .• Ekonominis augimas (growth)- ekonomikos priemonių visuma, sąlygojanti realaus nacionalinio produkto didėjimą.
2. VERSLO ORGANIZAVIMAS
Verslo organizavimas susijęs su prekių paklausa, su ekonomine aplinka ir ekonominėmis sąlygomis. Verslo aplinka – sąlygos verslininkystei plėtoti, skatinti arba, priešingai, apsunkinti jo plėtrą. Verslo sąlygos yra tokios:• :privati nuosavybė,• ūkininkavimo laisvė,• konkurencija,• teisinė verslo aplinka, • verslo skatinimas,administracinė aplinka. Verslo rūšių struktūrą lemia ekonominės veiklos sudėtinės dalys: gamyba, mainai, paskirstymas ir vartojimas. Teoriškai skiriamos keturios, skirtingo turinio, formos, organizavimo ir darbų pobūdžio verslo rūšys, priklausančios nuo gamybos, mainų, paskirstymo ir vartojimo. Skiriamos savarankiškos, tarpusavyje susijusios, viena kitą papildančios verslo rūšys:• gamybinė – prekių ir paslaugų gamyba ir vartojimas,• komercinė – prekių ir paslaugų mainai,• finansinė – piniginių lėšų ir vertės apyvarta, mainai.
Bendroji verslo schema yra tokia: Gamybos veiksnių savininkai verslininkas vartotojai kur: P – pradinė pinigų suma; P’ > P, o P’ – padidėję pinigai iš apyvartos; gv – gamybos veiksniai; Pr – prekė. Arba taip: P→ gamybos veiksniai → prekė → P’.
Verslo kūrimo ir organizavimo būdai: • verslo kaip naujovės kūrimas, • verslo pirkimas,• frančizės būdas. Frančizė – teisė naudotis kitos įmonės prekės ženklu, technologija, reklama, prekių pardavimo kanalais ir pan.
Gamintojai buriasi į verslo įmones. Verslas, priklausomai nuo apimties, gali būti stambus ir smulkus. Svarbu, koks bus pasirinktas vertinimo kriterijus. Dažniausiai naudojami šie vertinimo kriterijai:• balanso suma, tai- įmonės turto suma, įskaitant grynuosius pinigus, gamybos atsargas, žemę, įrengimus ir kitus išteklius,• nuosavos lėšos, tai- bendra investuoto kapitalo vertė,• darbuotojų skaičius,• metinės pajamos už realizuotą produkciją.
Smulkus verslas organizuojamas, kuriant vadinamąsias, personalines (arba individualias) verslo įmones arba ūkines bendrijas. Stambus verslas organizuojamas akcinėse bendrovėse. Pastarosios gali būti:atviros ,uždaros, investicinės.
Individualioji verslo įmonė (sole proprietorship) – tai įmonė, priklausanti vienam asmeniui. Tai yra paprasta verslo organizavimo forma., jai įkurti nėra jokių administracinių ar teisinių kliūčių, lanksti, nes aktyviai reaguoja į poreikių pasikeitimus, nesudėtinga, nes lengva ir pigu organizuoti. Verslo pajamos priklauso pačiam savininkui. Deja, individualioji verslo įmonė turi trūkumų. Akivaizdu, kad vieno asmens galimybės valdyti yra ribotos.
Ūkinė bendrija (partnership) – tai neturinti bendrovės statuso dviejų ar kelių asmenų valdoma nuosavo kapitalo organizacija. Ūkinė bendrija turi didesnes galimybes plėsti gamybą ir didinti kapitalą. Čia bendra savininkai dalijasi atsakomybe, žiniomis ir finansų ištekliais. Čia galima didesnė specializacija, vadybos pasidalijimas. Ji taip pat turi savo neigiamybių, tarp jų- nepakankamas finansavimas, neribota atsakomybė. Didžiausia blogybė- galimi nesutarimai tarp partnerių, taip pat ribota firmos veiklos trukmė.
Akcinė bendrovė arba korporacija (joit stock company / corporation) – tai verslo organizacija, valdoma daugelio žmonių ir kuriai įsteigti reikalingas valdžios leidimas. Akcinėse bendrovėse verslo organizavimas susijęs su ribotąją savininkų atsakomybe. Reiškia, savininkai yra atsakingi už bendrovės įsipareigojimus, skolas tik savo akcijų ribose ir tik jas gali prarasti. Jie išvengia neribotos turtinės atsakomybės. Akcinė bendrovė negali reikšti pretenzijų į asmeninį savininkų turtą. Jai būdingas tęstinumo privalumas. Įmonė neužsidaro, nes akcijos atitenka kitam asmeniui, turto paveldėtojams. AB trūkumai:
• Įsteigti AB sunku dėl biurokratinių apribojimų, didelės juridinės išlaidos.• Žymiai sudėtingesnis valdymas.• Vadybininkai kartais ignoruoja akcininkų interesus, jie išvengia asmeninės atsakomybės už savo veiksmus.• Dividendai apmokestinami dvigubai: pirmą kartą- kaip korporacijos pajamos, antrą kartą- kaip akcininko pajamos.Gali būti naudojamos ir kitos verslo organizavimo formos: • valstybinė įmonė (public enterprise) valstybinės nuosavybės teise priklauso valstybei arba vietos savivaldybei. Lietuvoje populiarios biudžetinės ir valstybinės akcinės, užsienyje – valstybinės korporacinės, kurių visos akcijos priklauso valstybei. • pelno nesiekiančios organizacijos,• kooperatyvai,• užsienio kapitalo įmonės.
Verslo įmonę organizuojant būtina laikytis atitinkamų reikalavimų. Pirmiausiai, pasirinkti firmos vietą ir ją pagrįsti ekonomiškai. Taip pat atsižvelgti į jos plėtojimo perspektyvas- žaliavų ir medžiagų poreikio didėjimą. Tai priklauso nuo ūkio šakos, firmos gamybos profilio, darbo pasidalijimo formų ir lygio, aplinkosaugos reikalavimai, kvalifikuotų specialistų buvimas, rinkos artumas, transporto tinklas ir kt. Tai daro poveikį kaštams ir lemia pasisekimą rinkoje. Kiekviena įsikūrusi firma turi būti įregistruota teisiškai pagal galiojančius LR įstatymus.Registruojant verslo įmonę reikia pateikti duomenis šiuos: 1) įmonės pavadinimą, 2) rūšį, 3) adresą. 4) veiklos pobūdį, 5) atstovų vardus ir adresus, 6) numatomą veiklos laikotarpį, 7) įregistravimo vietą, 8) narių įnašų sumas. Taip pat būtina pateikti tokius dokumentus: 1) pareiškimas įregistruoti įmonę, 2) įmonės steigimo aktas, 3) steigimo sutartys, 4) įstatai, 5) pažyma apie registracijos mokesčio mokėjimą, 7) leidimas (licencija), 8) žemės sklypo suteikimo aktas. Įmonių vardų pasirinkimą reglamentuoja Valstybinės lietuvių kalbos komisijos taisyklės, juos registruoja Valstybinis patentų biuras.
3. VERSLO ĮMONĖS VEIKLOS PLANAVIMAS
Verslo įmonė (enterprise undertaking / company) – tai ūkinis vienetas, turintis savo vardą, įsteigtas įstatymų nustatyta tvarka tam tikrai veiklai vystyti. Verslo įmonė yra pirminė gamybos grandis. Tai – techniniu, ekonominiu ir organizaciniu požiūriu vientisa sistema, gaminanti produkciją arba teikianti paslaugas. Pelnas, rentabilumas – ekonominiai gamybos rezultatai, pasiekiami optimaliai derinant darbo objektų, darbo priemonių, darbo subjektų kiekius. Pagal veiklos pobūdį įmonės skiriamos:
• gamybinės, pvz.,žemės, miškų ūkio,• apdirbamąsias,pvz.,apdirbamosios pramonės,• paslaugų, pvz., prekybos, transporto ir kt.Įmonės vaidmuo nesibaigia produktų gamyba ir realizavimu. Jos veikla priklauso nuo aplinkos ir daro poveikį aplinkai. Tai rodo visuomeninį įmonės pobūdį.Čia derinami skirtingų grupių interesai (akcininkų, darbdavių, darbuotojų) ir valstybės interesai. Įmonės tikslus lemia vidaus ir išorės veiksniai.. Taip pat rinkos partneriai- tiekėjai, pirkėjai, socialinės grupės, visuomenė. Labai svarbūs yra įmonės veiklos efektyvumo vertinimo rodikliai:• likvidumas – įmonės mokumas bet kuriuo laiku.• Rentabilumas – sugebėjimas efektyviai panaudoti ekonominius išteklius.• Augimas nusako gamybos apimties, pelno, rinkos dalies didėjimą. Įmonės ekonominių tikslų sistemą sudaro gamybos, finansavimo, pasisekimo tikslai. Socialiniai tikslai yra svarbūs- jie padeda teisingai atlyginti už darbą, garantuoti saugias darbo sąlygas,sudominti pelno didinimu, įtraukti darbuotojus į įmonės tikslų formavimą ir jų įgyvendinimo procesą ir kt.Tikslų sistemos įgyvendinimas reikalauja planavimo.
Planavimas- valinga veikla, kai numatomas tikslas ir priemonės,būdai jam pasiekti. Planavimas prasideda nuo pasiruošimo. Paruoštas planas- dokumentas, patvirtintas įmonės vadovo. Planuoti gali pats įmonės savininkas, direktorius, jei įmonė nedidelė. Didelėse įmonėse planavimo darbą atlieka marketingo tarnyba. Dar didesnėse įmonėse kiekviena tarnyba turi savo planuotoją. Pasiruošimas susideda iš keturių dalių: situacijos įvertinimo, alternatyvų išaiškinimo, alternatyvų įvertinimo, apsisprendimo.Planavimas- cikliškas procesas, galimi atvejai, kai tenka kelis kartus skaičiuoti iš naujo arba rengti keletą įvairių planų. Planai skirstomi pagal trukmę: metiniai, pusmetiniai, mėnesio. Kiekvienas turi savo ypatumų. Strateginis planas duoda veikimo schemą keleriems ateinantiems metams ir reikalingas vidutinės trukmės planų sudarymui.
Vidutinės trukmės planas ( 1,2,3 metams) konkretizuoja pagrindinių darbų etapus.
Metiniai planai pateikia smulkius grafikus, apskaičiavimus, vykdytojus, darbų eiliškumą, jų koordinavimą.
Planų realizavimui numatoma politika, taisyklės, procedūros. Politika lemia, kaip bus realizuoti tikslai. Taisyklės ir procedūros nurodo, iš kur gausime žinių apie specialistus,kaip bus vykdoma darbuotojų atranka, jei atvyks daugiau kandidatų. Savaime planavimas negali išspręsti įmonės problemų, užtikrinti pelningo darbo. Tai – pagalbinė, tačiau būtina sėkmės priemonė. Svarbu, kad ji būtų tinkamai organizuota ir reikiamai išplėtota.
Norint pradėti gamybą- gaminti naują gaminį, diegti naują technologiją ar ką nors kita,- būtina parengti verslo planą. Šio plano tikslas nėra vien tik aptarti veiklos detales, ji turi užtikrinti svarbiausią tikslą- siekti didžiausio pelno.4. VERSLO ĮMONĖS TURTAS
Ekonomikoje turtą sudaro tam laiko momentui susiformavusių gamtinių ir žmogaus sukurtų išteklių, įskaitant ir žmonių sugebėjimus bei žinias, visuma. Atskiros turto dalys vadinamos fondais. Be fondų ekonomikoje negalėtų būti gamybos bei paslaugų teikimo. Įmonės (arba firmos) turtą sudaro jos disponuojami ekonominiai ištekliai. Tai – materialus turtas, pavyzdžiui, įrengimai ir transporto priemonės, ir tokie ištekliai, kaip pirkėjų įsiskolinimas ir patentai. Tai, kas įmonei vertinga, nes sudaro galimybes gauti pelną, yra jos turtas. Tai – ir pinigai, ir prekių ar žaliavų atsargos, ir įranga, ir nekilnojamasis turtas, ir pan.
Turtas ( asset / property / wealth ) – tai likvidinių ir nelikvidinių vertybių suma, kuria disponuoja firma.
Turtą sudaro viskas, kas turi vertę, kurią galima patikimai išmatuoti ir yra firmos nuosavybė, t.y. priklauso savininkui. Pirminę teisę į įmonės turtą turi skolintojai, tai sudaro skolintojų nuosavybę (įsiskolinimus). Skolintojų nuosavybė arba įsiskolinimai yra finansiniai įsipareigojimai apmokėti už turtą arba suteikti paslaugas. Jas padengus, likęs turtas tenka jos savininkams.
Savininkų nuosavybė (owner’s eguity) – įmonės savininkų finansinė teisė į jos turtą. Iš įmonės turto atėmę visus įsiskolinimus (įsipareigojimus), gauname nuosavybę (eguity).
TURTAS – ĮSISKOLINIMAI ( ĮSIPAREIGOJIMAI ) = NUOSAVYBĖ
Savininkų nuosavybė įmonės balanse atsispindi tokiais rodikliais: 1. įmonės leidimas akcijoms leisti,2. išleistų į apyvartą akcijų skaičius,3. akcijų nominali vertė ir jų faktinė kaina,4. nepaskirstytas pelnas. Turtas, kaip ir įsipareigojimai, nuolat keičiasi, kiekvienas pasikeitimas laikomas ūkine operacija. Jų tarpe svarbiausioji – finansinė. Finansinė operacija (financial transaction) – tai operacija, išreikšta piniginiais vienetais, pavyzdžiui, litais. Finansines operacijas būtina analizuoti, kad galima būtų pateikti informaciją suinteresuotiems asmenims. Taigi, finansinių operacijų supratimas padeda suprasti finansų apskaitą. Finansinė operacija įvyksta, keičiant grynuosius pinigus į žemę ir pastatus arba vietoj apmokėjimo grynaisiais priimti įsipareigojimą užstato formą. Užstatas – tai įsipareigojimas už turtą sumokėti ateityje.
Finansinė apskaita (financial accounting) – tai apskaita, kurios tikslas- parengti prekybos, pelno ir nuostolių sąskaitas bei balansinę ataskaitą ir atsiskaityti akcininkams už firmos bendrą (pelno) veiklą. Kiekvienoje operacijoje visada yra du ar trys dalyviai. Kiekvienas dalyvis laikomas savarankišku, atskiru ekonominiu finansiniu vienetu. Taigi, įmonė (gali būti vadinama firma, bendrove, kompanija, organizacija) – apskaitomas ūkinis vienetas, egzistuojantis atskirai nuo jo savininkų.Apskaitoje naudojamas dvejybinio įrašo principas, kurį 1494 metais pirmą kartą paskelbė italų vienuolis Luca Pačiolis. Dvejybinio įrašo principas užtikrina registruojamų operacijų teisingumą ir tikslumą. Kartais dvejybinio įrašo modelis vadinamas apskaitos lygybe. Apskaitos lygybė arba subalansavimas teigia, kad įmonei priklausantis turtas visada lygus finansinių interesų į šį turtą sumai. Skolintojų finansiniai interesai į įmonės turtą rodo sumą, kurią jie yra paskolinę. Savininko interesus (likusią dalį) sudaro suma, likusi po to, kai įmonė apmoka visas skolas. Ir įsipareigojimai, ir nuosavybė laikomi teisėmis į įmonės turtą, todėl apskaitos lygybė išplečiama, Tai – pagrindinis apskaitos modelis, juo remiasi visa apskaita. Tai – lygybė tarp turto ir bendros interesų į turtą sumos, vadinama apskaitos lygtimi:
TURTAS = ĮSISKOLINIMAI (įsipareigojimai) + SAVININKŲ NUOSAVYBĖ
(ekonominiai ištek- (skolintojų interesai į (savininkų interesai į turtą,liai, priklausantys turtą) likusi turto dalis)
Pavyzdys. Tarkime įmonė turi mikroautobusą, kurio pirkimo kaina 80 tūkst. Lt. Pirmieji 30 tūkst. Lt sumokami pirkimo dieną, o likusius 50 tūkst. Lt reikės sumokėti bankui (skolintojui). Lygybė dabar yra tokia:TURTAS = SKOLINTOJŲ NUOSAVYBĖ + AKCININKŲ NUOSAVYBĖ, t.y. 80 000 tūkst. Lt = 50 000 tūkst. Lt + 30 000 tūkst. Lt Šiuo atveju, įmonė turi turto už 80 tūkst. Lt (mikroautobusas), o skolintojas (bankas) turi teisę į 50 tūkst. Lt, savininkai turi teisę į likusią turto dalį – 30 tūkst. Lt. Turto suma 80 tūkst. Lt lygi kitai lygybės pusei (50 + 30) tūkst. Lt.Finansinės ataskaitos sudaromos taip, kad būtų parodytas įmonės savininkams likęs turtas po visų kitų ieškinių. Finansiniai savininkų interesai išreiškiami kaip viso turto skirtumas.
TURTAS – SKOLINTOJŲ NUOSAVYBĖ = SAVININKŲ NUOSAVYBĖ, arba80 000 tūkst. Lt – 50 000 tūkst. Lt = 30 000 tūkst. Lt
Visas turtas, atėmus skolintą nuosavybę, rodo grynąjį turtą, vadinasi grynasis turtas yra tapatus savininko nuosavybės finansiniam interesui į bendrą turto sumą. Taigi, 30 tūkst. Lt turto ir įsiskolinimų skirtumą galima vadinti grynuoju turtu, arba nuosavu turtu. Kai turto suma didesnė už skolų sumą, šis skirtumas vadinamas savininkų nuosavybe. Įmonės turto susidarymo šaltiniai gali būti: vidaus ir išoriniai. Didžioji įmonės naudojamų piniginių lėšų dalis sukaupiama,. parduodant prekes bei tiekiant paslaugas. Šios lėšos susidaro įmonėje, todėl vadinamos vidinėmis. Kitos lėšos ateina iš išorinių šaltinių; jos vadinamos išorinėmis. Svarbu sukaupti kapitalo tiek, kiek reikia – ne mažiau, bet ir ne daugiau. Nes, priešingu atveju, susidaro kapitalo stygius arba perteklius. Įmonė gali pasirinkti įvairius finansavimosi šaltinius tuo pačiu metu. Kapitalo finansavimas gali būti trumpalaikis, ilgalaikis, nuomos būdu. Trumpalaikis finansavimas (short- term financing) – trumpalaikės skolos, kurias reikia sumokėti per vienerius metus, naudojamas trumpalaikiam turtui didinti. Šio finansavimosi privalumai: greitas paskolų gavimas, lankstumas, nedideli kaštai, tačiau didesnės palūkanos, didesnė rizika. Trumpalaikio finansavimo šaltiniai:• Trumpalaikiai banko kreditai,• Komerciniai kreditai,• Kreditai su užstatu, • Debitorinio įsiskolinimo ir atsargų faktoringas.Ilgalaikis finansavimas ( longterm financing ) – tokios ilgalaikės skolos, kurias reikia grąžinti vėliau nei po vienerių metų. Ilgalaikės skolos gali būti kelių tipų:• Terminuota ilgalaikė paskola,• Garantuojamos paskolos,• Negarantuojamos paskolos. Taip pat naudojami vertybiniai popieriai, nuoma arba lizingas. Pastarasis gali būti finansinis arba kapitalo nuoma ir operatyvinė nuoma.
5. VERSLO ĮMONĖS KOMERCINĖ VEIKLA
Be gamybos, įmonė sprendžia ir prekių pardavimo problemas. Komercinė veikla svarbi visose ūkio šakose. Rinkoje susitinka trys subjektai: 1) pardavėjas su prekėmis ir paslaugomis, 2) pirkėjas, 3) konkurentas su panašiomis prekėmis. Čia įvyksta prekių ir paslaugų mainai. Marketingas nagrinėja ne tik mainus, bet ir prekių kūrimą bei jų pristatymą pirkėjui, kainų nustatymą, paskirstymą, reklamą, pirkėjų aptarnavimą, ryšius su visuomene ir pan.
Marketingas ( marketing ) – tiesioginių ir atgalinių gamintojo ryšių su rinka sistema, užtikrinanti maksimalų mokslo ir gamybos ryšį su rinkos reikalavimais, kad sumažinti riziką realizuojant produkciją. Marketingas – išskirtinė verslo funkcija, apimanti du pagrindinius momentus: 1) orientuoti rinką tenkinti vartotojo poreikius, 2) šie poreikiai tenkinami per mainus. Marketingas priklauso nuo ekonomikos ciklų, nuo visuomeninių veiksnių, pvz.,aplinkos apsaugos, teisinių reikalavimų. Stiprus marketingas būna, kai įmonė aktyviai tiria rinką ir intensyviai vykdo bei naudoja pardavimo priemones. Galima skirti tris marketingo uždavinių grupes:1. Poreikių analizės ir rinkos savybių tyrimas prieš darant sprendimus.2. Gaminamos prekės priderinimo prie poreikių struktūros uždaviniai.3. Pirkėjų poreikių struktūros gerinimas. Pagal šiuos uždavinius skiriamos tokios marketingo funkcijos:• Vartotojų poreikių ir jų tenkinimo galimybių tyrimas.• Prekių , atitinkančių vartotojų poreikius, gamybos ir pardavimo organizavimas.• Prekių pateikimas vartotojui.• Prekių pardavimų skatinimas. Kaina yra svarbus įmonės marketingo programos elementas. Kaina – tai prekės ar paslaugos, aktyvo ar gamybos išteklių piniginė vertė. Kaina naudojama siekiat pelningumo, apimties, konkurencinių ir prestižo tikslų.• Pelningumas – tai siekimas maksimalių rezultatų – pelno gavimas, esant minimalioms išlaidoms. Dažniausiai, tikslas – ne maksimizuoti pelną, o tam tikras pelningumo lygis, išreikštas fiksuota pinigų suma ar procentais.• Apimtis, kai kaina naudojama pardavimų apimties arba užimamos rinkos dalies didinimui.• Konkurencija, kai kaina naudojama žlugdant kitus gamintojus šakoje.• Prestižas, kai siekiama sudaryti vartotojų atitinkamą požiūrį į firmos prekes ir į pačią firmą. ekonominės politikos elementas.Kainos veikia kaip barometras, rodantis prekių perteklių ar trūkumą, rodo, kaip pelningiausiai panaudojami gamybos veiksniai. Kaina yra svarbus įmonės ekonominės politikos elementas. P S Perteklius P2 PE E P1 D Trūkumas
1 pav. Rinkos kainos susidarymas
Šiame paveiksle parodytas paklausos ir pasiūlos poveikis kainai formavimuisi. Rinkos ekonomikoje kainos nustatymui yra sukurta daug metodų. . Visi turi savo trūkumų ir privalumų, jiems būdingas vadovavimasis tokiais kriterijais: produkto savikaina, prekės paklausa, konkurentų prekių kainos. Sudėtingi būdai leidžia parinkti kainą pagal norimą rezultatą., tačiau juos galima naudoti turint tikslią informaciją ir esant stabiliai aplinkai.
Nustačius prekės paklausą, jos gamybos kaštus ir konkurentų kainas, firma gali nustatyti savo prekės kainą. Ji bus tarp ypač mažos, neužtikrinančios pelno, ir ypač didelės, stabdančios paklausos formavimą. .2 paveiksle parodyti svarbiausieji kainos apskaičiavimo momentai..2 pav. Pagrindiniai kainos apskaičiavimo momentai
Paprasčiausias kainos apskaičiavimo būdas – “kaštų ir priedo”metodas, kai 2 pav. Svarbiausieji kainos skaičiavimo momentai
Paprasčiausias būdas – vadinamas “kaštų ir priedo” metodas, kai prie vidutinių kiekvienos prekės kaštų pridedamas tam tikras iš anksto numatytas priedas (antkainis). Jis turi padengti kaštus ir planuojamą pelną. Pagal šį metodą apskaičiuojama bazinė kaina: prie prekės vidutinių kaštų pridedant atitinkamą priedą pelnui gauti. Prie bazinės kainos pridėjus įvairius priedus, gaunama gamintojo kaina.Kitas svarbus “atsipirkimo arba lūžio taško analizės” metodas, rodo priklausomybę tarp firmos gaunamų pajamų ir gamybos kaštų. Tai pelno apskaičiavimas, pasirenkant optimalią gamybos apimtį. Jis remiasi ne vidutiniais, o bendraisiais veiklos kaštais. Apskaičiuojant kainą šiuo metodu paprastai remiamasi tam tikra hipotetine schema ar grafiku, kuris rodo bendrųjų gamybos kaštų, bendrųjų pajamų ir parduodamo prekės kiekio ryšį. .3 paveiksle pateiktas supaprastintas atvejis, kai bendrųjų gamybos kaštų kreivė turi tiesės formą. Reiškia, bendrieji kintami kaštai didėja tiesiog proporcingai gamybos apimties augimui arba vidutiniai kintami kaštai yra pastovūs.
Bendrosios pajamos A (+) pelnas Bendrieji kaštainuostoliai-)
Q Parduotas prekių kiekis Q, vnt
.3 pav. Atsipirkimo arba lūžio taško analizės metodas
Iš grafiko matome, kad A taške susikerta bendrųjų pajamų ir bendrųjų kaštų linijos. Šis A taškas vadinamas atsipirkimo arba lūžio tašku, nes gaminant prekių kiekį Q nėra nei nuostolių, nei pelno. Pardavus daugiau prekių nei Q , įmonė gauna pelną, atsiperka pradinės investicijos. Pardavus mažiau nei Q , įmonė patiria nuostolius , nes bendrieji kaštai viršija bendrąsias pajamas. Taigi, kiekviena firma stengiasi “peržengti” šį atsipirkimo tašką A ir gauti pelną.
Lūžio taško analizės metodas remiasi kaštų ir kainų palyginimu. Nustatomas gamybos apimties ir pardavimo kiekis, kuris užtikrina kaštų padengimą. Planuojant veiklą ar naujo produkto gamybą, reikia žinoti projektinius kaštus ir pajamas. Todėl lūžio taško analizė turi būti bet kokios verslo planavimo sudedamąja dalimi. Tai – gera priemonė apsispręsti, nes lūžio taškas, kai verslo veikla būna nei nuostolinga, nei pelninga. Kitaip sakant, atsipirkimo analizė nustato pardavimų dydį (apimtį), kuriam esant verslas tampa pelningu. Tai – minimalus pardavimų kiekis, kurį galima išreikšti bendrosiomis pajamomis, kai bendrosios pajamos yra parduoto prekių kiekio ir kainos sandauga TR=QxP. Norint nustatyti atsipirkimo tašką, reikia apskaičiuoti pastoviuosius ir kintamuosius kaštus. Pastovieji kaštai – išlaidos, nepriklausančios nuo gamybos apimties. Tai- administravimo išlaidos, draudimas, mokesčiai už nekilnojamą turtą, palūkanos,amortizacija ir pan. Kintamieji kaštai – išlaidos, priklausančios nuo gamybos apimties: gamybos apimčiai didėjant – didėja, mažėjant – mažėja. Tai – darbo jėgos išlaidos, žaliavos ir medžiagos, transportavimo išlaidos ir kt. Šis metodas padeda planuoti, todėl jis dažnai naudojamas tiriant įvairių pardavimų galimybes. Tačiau jis neturi ryšio su rinka, čia reikės papildomos informacijos apie rinką ir pardavimus. Daugelį problemų galima išspręsti naudojant dar vieną kainos apskaičiavimo metodą – pagal paklausos kreivę. Taikant šį metodą, galima nustatyti kainą, užtikrinančią pačias didžiausias pajamas. 4 paveiksle parodyta paklausos kreivė.4 pav. Paklausos metodas
Pavyzdys. Reikia paklausos kreivėje pasirinkti keletą kainų ir padauginti jas iš
atitinkamo prekių kiekio. Didžiausios pajamos – 320 Lt. gaunamos parduodant prekes po
8 Lt. (8 х 40), parduodant prekes po 10 Lt , pajamos bus 300 litų (10 х 30=300 Lt),
parduodant po 6 litus , pajamos – 300 litų (6 х 50=300 Lt). Toliau didinat ar mažinant
kainas, pajamos mažėja. Tokiu būdu randamas taškas, atitinkantis kainą ir prekės kiekį,
kurie sąlygoja didžiausias pajamas.
Dar naudojamas potencialių vartotojų vertinimo metodas. Jis remiasi specialia vartotojų apklausa. Pavyzdys pateiktas lentelės forma.
1 lentelėPREKĖS SAVYBĖS BALŲ SUMA KAINA LT. I II III A 6 4 4 14 50B 2 6 8 16 55C 8 10 6 24 90D 4 8 10 22 75X 8 4 6 18 55