Apskaita

Vytautas Šūdžius Finansų pagrindų tema.

Įmonės veiklos apskaita

Turinys

Klausimai medžiagai įsisavinti 2 1.Apskaitos administravimas 3 2. Ūkinių operacijų fiksavimas ir atpažinimas 6 3.Sąskaitų planas. 10 4. Turtas ir nuosavybė 12 Daiktinės darbo priemonės .Įmonių pagrindą sudaro materialinė-techninė bazė, į kurią investuotos nemažos savos lėšos. Be to, dalis turto gali būti nuomojama, naudojama išsipirktinai (lizingo būdu), kartais eksploatuojama nemokamai. 12 Nusidėvėjimo (amortizacijos) nustatymas. Nuo ko pradėti, norint nustatyti pagrindinių priemonių susidėvėjimo (amortizacijos) normas, kurių reikalauja mokesčių inspekcijos ir išlaidų nurašymas. Jei to nebus padaryta, bus dirbtinai didinamas pelnas, atitinkamai ir mokesčiai į biudžetą, o susidėvėjusių įrenginių nebus už ką pakeisti. 14 5. Išlaidos ir sąnaudos 18 Išlaidų ir sąnaudų panašumai ir skirtumai 29 6. Atskaitomybė 30 7. Balanso teorijos ir politikos įgyvendinimas 40 Literatūra 46

Klausimai medžiagai įsisavinti

1. Apskaita, uždaviniai ir jai keliami reikalavimai 2. Apskaitos rūšys 3. Apskaitos principai 4. Ūkinių operacijų fiksavimas: dokumentai, registrai 5. Dvejybinis įrašas. Jo taikymo ypatumai skirtingoms sąskaitų klasėms. 6. Sąskaitų planas:klasės ir jų sudėtis 7. Ilgalaikis turtas: sudėtis, klasifikavimo ypatumai 8. Nusidėvėjimo formos, normos, skaičiavimo būdai 9. Išlaidos ir sąnaudos: pagrindinės sąvokos, tapatumai ir skirtumai, klasifikavimo ypatumai 10. Atskaitomybė:rūšys, klasifikavimas ir sudėtis 11. Atskaitomybės pasirinkimo formos kriterijai 12. Ataskaitų turinys 13. Balanso politikos įgyvendinimo ypatumai 14. Vertikalioji ir horizontalioji balanso vertinimo taisyklės 15. Bandomojo balanso panaudojimas 16. Bankroto tikimybės nustatymas

1.Apskaitos administravimas

Įmonės veikla yra tikslo nustatymo ir dinamiškas jo siekimo procesas,todėl vertinant jos veiklą kaip naudos siekimą, svarbu yra apskaitytiūkinius finansinius rodiklius ir įvertinti socialines ekonomines sąlygas.Įvairiapusis veiklos ekonomiškumo ir naudingumo (sau, rinkai ir visaivisuomenei) vertinamas ir kryptingas valdymas organizacinėje sistemoje, kur gamybinius, finansinius ir kitus procesus veikia vadovai, specialistai iraplinka. Darbo sėkmė priklauso nuo tinkamo, savalaikio ir kartunebrangaus informacinio aprūpinimo. Todėl ypač svarbu, kad visi įmonėsveiklos procesai būtų fiksuojami ir įforminti dokumentuose, o gautojiinformacija laiku pasiektų įvairaus lygio vadovus. Buhalterinė apskaita (pagal Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymą) yraūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, išreikštų pinigais, registravimo,grupavimo ir apibendrinimo sistema, skirta gauti informaciją ekonominiamssprendimams priimti ir finansinei atskaitomybei sudaryti. Kad apskaitos sistema būtų efektyvi, reikia užtikrinti keletąreikalavimų: 1) vykdyti visos įmonės ir atskirų jos padalinių, tarnybų, veiklos sričių bendrą ir atskirą bei detalizuotą apskaitą, 1) operatyviai pateikti kokybišką informaciją vartotojams, organizuojant optimalius informacijos srautus, tinkamai ją apdorojant ir perdirbant bei paskirstant, 2) įgalinti keisti naudojamus parametrus užtikrinant mokesčių, nuolaidų ir antkainių, kainų ir tarifų bei kitų ūkinių finansinių rodiklių skaičiavimą, 3) užtikrinti laisvą ir operatyvų sąskaitų plano, sąskaitų kodo struktūros pakeitimą, sąskaitų apjungimą ar detalizavimą, naujų registrų įvedimą bei jų tarpusavio ryšio reguliavimą, 4) sumažinti apskaitos išlaidas, užtikrinant minimalų, bet pakankamą informacijos kiekį, tinkamai organizuojant ir mechanizuojant apskaitą, 5) užtikrinti lankstų duomenų archyvavimą ir darbą su archyvais, tinkamas išsaugojimo ir grąžinimo priemones, 6) užtikrinti informacijos slaptumą, atskiriant išorinę – viešą ir vidinę atskaitomybę.Tai aktualu rinkos sąlygomis. Įgyvendinant šiuos reikalavimus reikia vadovautis optimalumo,profilaktiškumo, kompleksiškumo, analiziškumo, patikimumo ir tikslumo,savalaikiškumo bei kitais panašiais bendrais ūkinės veiklos vedimoprincipais.

Pagal Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymą, priimtąLietuvos Respublikos Seimo 2001 metais lapkričio 6 dieną, kuris įsigaliojanuo 2002.01.01 d, įtvirtinti apskaitos standartai. Apskaitos standartai –ūkio subjekto turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų vertinimo, pajamųir sąnaudų pripažinimo ir registravimo apskaitoje taisyklės, atitinkančiosEuropos Sąjungos teisę bei Tarptautinius apskaitos standartus ir suderintossu Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais. Apskaitos standartaiaprėpia Biudžetinių įstaigų apskaitos standartus ir Verslo apskaitosstandartus.(…)” „Vykdydami svarbiausią apskaitos darbuotojų pareigą – atspindėti tikrąįmonės ir jos veiklos būklę taip, kad šią informaciją teisingai suvoktųvisi jos vartotojai, apskaitininkai vadovaujasi Tarptautinių apskaitosstandartų nuostatomis, kurias skelbia komitetas, vienijantis daugeliovalstybių profesionalių apskaitininkų organizacijų atstovus. Tarptautiniųapskaitos standartų 1973 m. birželio 29 d. Įkūrė įvairių šaliųprofesionalių buhalterių organizacijos. Dabar jis vienija daugiau komitetąkaip šimtą didžiausių apskaitininkų organizacijų iš beveik 80 pasauliovalstybių. Tai nepriklausoma organizacija, rengianti ir tobulinantitarptautinius apskaitos standartus.(…) Tarptautiniai apskaitos standartai ir Bendrieji apskaitosprincipai, kuriais pagrįstos kiekvienos laisvosios rinkos šalies apskaitostaisyklės, tai ne griežti ir tikslūs nurodymai, kaip atlikti konkrečiasapskaitos procedūras. Kiekviena valstybė savo nuožiūra, atsižvelgdama įnacionalinius ypatumus bei konkrečias laiko ir ekonomikos būklės sąlygas,sukonkretina Tarptautinius apskaitos standartus – derina juos su savointeresais.”[Ekonomikos teorijos pagrindai, 2000, 6, 18]

Pagrindiniai apskaitos uždaviniai yra: įmonės veiklos dokumentavimas; atskaitomybės sudarymas (savininkui ir akcininkams, kreditoriams,visuomenei, valstybei); įmonės priimamų sprendimų informacinis aprūpinimas. Pagal tai, kokie uždaviniai dominuoja, į pirmąją vietą iškeliamosskirtingos apskaitos turinio sritys, todėl nėra labai griežtos apskaitosklasifikavimo sistemos. Pirmiausia reikia skirti apskaitos ir statistikos informaciją.Statistikos pagrindas – valstybės ekonominių subjektų apskaitos iratskaitomybės duomenys. Statistinė atskaitomybė lemia būtinumąstandartizuoti visų ekonominių vienetų apskaitos duomenis, irstandartizuoti būtina tik ataskaitinę informaciją. Apskaitos rūšys. Apskaita skirstoma į finansinę ir vadybos. Pagrindinisskirtumas – informacijos vartotojai. Finansinė apskaita skirta veiklos rezultatams nustatyti ir ataskaitomspateikti. Ji nuo vidinės apskaitos gali skirtis duomenų tikslumu (čialeistini ir daugiau suapvalinti duomenys, svarbiausias vidinės apskaitostikslas – operatyvumas) . Finansinės apskaitos informacija pateikiama finansinėse ataskaitose: – balanse; – pelno (nuostolių) ataskaitoje; – nepaskirstyto pelno ataskaitoje; – piniginių srautų (finansinės būklės pasikeitimo) ataskaitoje; – nuosavo kapitalo pokyčių ataskaitoje; – aiškinamajame rašte ir kitose ataskaitose, jei yra, pavyzdžiui,individuali įmonė ar ūkinė bendrija. Valdymo apskaita yra orientuota į įmonės vidaus poreikių tenkinimą, jipriklauso nuo konkrečios gamybos ir komercinės veiklos specifikos. Įmonėsir organizacijos gali naudoti standartinę organizavimo formą, tačiau galisudaryti ir savus apskaitos organizavimo modelius.

Apskaitos laikotarpis. Valdžios organų nustatytas laikotarpis, kuriampasibaigus apskaičiuojamos įmonės ūkininkavimo rezultatas – pelnas arbanuostolis. Lietuvoje yra vieneri metai. Finansiniai metai (pagal Įmoniųfinansinės atskaitomybės įstatymą) – laikotarpis, kurio metinė finansinėatskaitomybė rengiama. Pagrindinė apskaitinė lygybė: turtas lygus nuosavybei. Turtas parodo,kas konkrečiai priklauso įmonei, o nuosavybė – kiek ir kam priklauso įmonėsturto.

Pagrindiniai bendrieji apskaitos principai. Apskaitą reglamentuoja irvisuotinai priimti jos principai (Wilsonas, 1997. – p. 256, LietuvosRespublikos įmonės finansinės atskaitomybės įstatymas ir kiti) – bendriejiapskaitos principai (angl. – General Accepted Accounting Principles):įmonės principas reikalauja, kad savininko ar savininkų investuotas į įmonęturtas apskaitoje būtų atskirtas nuo jų asmeninio turto.Kiekviena įmonė,kuri sudaro finansinę atskaitomybę, laikoma atskiru apskaitos vienetu;įmonės tęsiamos veiklos principas reikalauja apskaitoje daryti prielaidą,kad įmonės veikla trunka neribotą laiką. Tai reiškia, kad įmonės turtasprivalo būti įvertintas ne finansinės atskaitomybės momentu esančiomisrinkos kainomis, bet jo įsigijimo verte, atspindint nudėvėtąją dalį. Įmonęnenumatoma likviduoti. Šis principas netaikomas, kai priimamas sprendimaslikviduoti įmonę arba įmonė steigiama ribotam laikui;periodiškumo principas reikalauja, kad įmonė skaidytų savo veiklą į tamtikrus periodus, kurių pabaigoje pateikiama ataskaitinė informacija apieįmonės padėties pasikeitimus per ataskaitinį laikotarpį. Ataskaitinislaikotarpis – finansiniai metai, tačiau jie kai kuriose valstybėse,pavyzdžiui, JAV, nebūtinai turi sutapti su kalendoriniais metais.Finansinių metų pradžia ir pabaiga parenkama vadovaujantis nuostata, kadskiriamoji riba sutampa su žemiausiuoju įmonės veiklos tašku, o jeiguįmonės veikla tolygi – su kalendoriniais metais. Pati įmonė ir Vyriausybėgali nustatyti tarpinius dalinius ataskaitinius laikotarpius: priešvisuotinus akcininkų ir pajininkų susirinkimus, kas ketvirtį, mėnesį, priešsezono pradžią ar jam pasibaigus ir t.t;apskaitos pastovumo principas reikalauja, kad apskaitininkai labaiapdairiai keistų apskaitos metodiką. Apskaitos metodika turi išliktistabili gana ilgai ir ją pakeitus, vienos apskaitos duomenys turi būtigauti ir senąja, ir naująja metodika. Šis principas labai svarbusapskaičiuojant pelną ir netaikomas mokesčiams;kaupimo (realizavimo) principas reikalauja pardavimo pajamas pripažintitada, kai išrašoma sąskaita, nepriklausomai kada ir kaip bus gaunamipinigai, pateikiama produkcija. Pajamos registruojamos tada, kai josuždirbamos, o išlaidos – jų susidarymo metu, neatsižvelgiant į pinigųgavimą ir išmokėjimą;tikslumas ir patikimumas reikalauja, kad jeigu apskaitos informacija yranetiksli, tai neišvengiamai bus priimti klaidingi ir nepagrįstisprendimai;atsargumo arba konservatyvumo principas reikalauja, kad įmonės veiklosrezultatai būtų vertinami atsargiai. Ypač jis svarbus apskaičiuojantsąnaudas, jas maksimalizuojant, o pajamas, jas minimalizuojant. Tai kartuir apdairumo principas, kai kvalifikuotai pasirengiama realiai įvertintipotencialius nuostolius ir ieškoma ar turima kitų alternatyvų. Įmonėsturto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų vertė negali būti nepagrįstaipadidinta ar suamažinta;piniginio mato (įkainojimo) principas reiškia, kad visas įmonės turtas,taip pat jos veiklos rezultatai apskaitoje turi būti išreikšti vertineišraiška,kaupimo principas reikalauja, kad ūkiniai faktai apskaitoje būtųfiksuojami jau įvykę: uždirbamos pajamos turi būti registruojamos tada,kai jos uždirbamos, sąnaudos – kai jos patiriamos, nepriklausomai nuopinigų gavimo ar išmokėjimo,palyginimo principas reikalauja, kad kaupimo principu apskaičiuotos perataskaitinį laikotarpį uždirbtos pajamos būtų palygintos su patirtomissąnaudomis. Palyginamumas kartu reiškia, kad informacijos vartotojai turiturėti galimybę palyginti įmonės finansines ataskaitas, norėdami įvertintijos finansinę būklę. lojalus atvaizdavimas reikalauja, kad visi sandoriai ir ūkinės operacijosataskaitoje būtų atvaizduoti objektyviai, visapusiškai, o nepaviršutiniškai,neutralumas – kad informacija, pateikta finansinėse ataskaitose, būtųpatikima, ji turi būti neutrali, neturi būti jokių šališkumo faktų.Finansinės ataskaitos nėra neutralios, jei jos, pateikdamos informaciją,daro įtaką priimamiems sprendimams, sudarant atitinkamą nuomonę, siekiantkokio nors tikslo,turinio vyravimas prieš formą pabrėžia, kad visada daugiau dėmesio reikiaskirti operacijų turiniui, jų esmei atskleisti. Ūkinės operacijos irūkiniai įvykiai į apskaitą traukiami pagal jų turinį ir ekonominę prasmę, one tik pagal jų juridinę formą.

Pagal Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymą išskiriami šie 10bendrieji apskaitos principai: įmonės, veiklos tęstinumo, periodiškumo,pastovumo, piniginio mato, kaupimo, palyginimo, atsargumo, neutralumo,turinio svarbos. Priklausomai nuo įmonės tikslų bei ataskaitų vartotojų formuojama irfinansinė bei balanso politika.

2. Ūkinių operacijų fiksavimas ir atpažinimas

Apskaitos dokumentas. Jo rekvizitai – įmonės pavadinimas ir kodas,dokumento pavadinimas, numeris ir sudarymo data; ūkinės operacijosturinys, matavimo rodikliai, asmenų, įvykdžiusių ūkinę operaciją iratsakingų už jos įvykdymą ir teisingą įforminimą, pareigos, pavardės,vardai bei parašai. Dokumentai ir apskaitos registrai apibūdinti buhalterinės apskaitosįstatymo III skirsnio straipsniuose.

Ūkinių operacijų fiksavimas. Dokumentai yra įrašų apie ūkinesoperacijas į apskaitos registrus pagrindas. Jie įrašomi ranka artechninėmis priemonėmis aiškiai ir įskaitomai. Įmonės gali naudoti pavyzdinius, specialius ir laisvos formos pirminiusdokumentus, turinčius juridinę galią. Dokumentų juridinė galia. Dokumentui juridinę galią suteikia šieprivalomi rekvizitai: įmonės pavadinimas, dokumento pavadinimas, josudarymo data, ūkinės operacijos turinys, ūkinės operacijos matavimorodikliai, asmenų, įvykdžiusių ūkinę operaciją ir atsakingų už jos įvykdymąir teisingą įforminimą, pareigos, pavardės, vardai, parašai. Dokumentas,kuriame nėra minėtų rekvizitų, juridinės galios neturi. Tokie griežtipirminių dokumentų įforminimo reikalavimai labai apsunkina smulkiusverslininkus, patentininkus, dirbančius taip pat su privačiais asmenimis,galutiniais prekių ir paslaugų vartotojais. Be to, kai kuriems pirminiamsgriežtos apskaitos dokumentams privaloma speciali tipografinė forma irįsigijimo tvarka. Dokumentų pasirašymas ir atsakomybė. Įmonės vadovas patvirtina asmenų,turinčių teisę pasirašyti pirminius dokumentus, sąrašą ir jų parašųpavyzdžius. Dokumentai pasirašomi asmeniškai. Už laiku ir teisingą dokumentų išrašymą, už juose esančių duomenų tikrumąir ūkinės operacijos teisėtumą atsako asmenys, surašiusieji irpasirašiusieji dokumentus, nepriklausomai nuo to, ar jie buvo patikrintiaudito. Apskaitos registrai Už ataskaitinį laikotarpį dokumentų duomenysapibendrinami apskaitos registruose. Visos įmonėje atliktos ūkinėsoperacijos apskaitos registruose fiksuojamos pagal pirminius dokumentus,kuriais remiantis tos operacijos ir buvo atliktos. Operacijų registracijosmetu sisteminami ir pirminiai duomenys. Pirminių dokumentų duomenys apieūkines operacijas yra grupuojami pagal operacijų rūšis. Tai atliekamanaudojant specialiuosius žurnalus. Juose duomenys kaupiami per mėnesį, ojo pabaigoje iš žurnalo perkeliami į atitinkamą Didžiosios knygos sąskaitąarba į keletą iš jų. Apskaitos registrai gali būti tipiniai arba laisvos formos. Jiesudaromi chronologine, sistemine -chronologine ar kita nustatyta tvarka(Apskaitos tvarkymas, 1996. – p. 2 – 27, Lazauskas, 1995. – p. 65 – 75 irkiti).

Apskaitos sistemoje informacija apie ūkinius faktus fiksuojamanaudojantis pirminiais dokumentais. Vėliau ji apibendrinama apskaitosregistruose įvairiomis procedūromis. Tačiau apskaitos principai visoseįmonėse išlieka vienodi nepriklausomai nuo to, kad apskaitos sistema irtechnika turi būti pritaikyta konkrečiai įmonės specifikai ir josinformaciniams poreikiams. Mažos įmonės atlieka palyginti nedaug ūkinių operacijų, turi mažaiklientų bei tiekėjų. Visa tai įgalina kiekvieną operaciją fiksuotiBendrajame žurnale, kuriame visos atliktos ūkinės operacijos registruojamoschronologiškai. Bendrasis, arba ūkinių operacijų registravimo žurnalasnaudojamas visoms operacijoms nepriklausomai nuo jų rūšies fiksuoti. Čiatai pat nurodomos ir koresponduojamosios sąskaitos. Vėliau duomenys išBendrojo žurnalo perkeliami į sisteminį registrą – Didžiosios knygossąskaitas. Jose duomenys sisteminami ir kaupiami, o ataskaitiniolaikotarpio pabaigoje naudojami sudarant atskaitomybę. Esant nelabaidideliam ūkinių operacijų skaičiui, taip organizuoti apskaitą racionalu,bet didesnėje įmonėje toks apskaitos organizavimas praktiškai neįmanomas. Organizuojant apskaitą didesnėse įmonėse, naudojama daugelis pagalbinių(specialiųjų) registrų. Specialieji žurnalai iš dalies pakeičia Bendrąjįžurnalą. Kiti registrai kaip analitinės knygos detalizuoja Didžiosiosknygos sąskaitų duomenis. Prieš pradedant apibūdinti registrų naudojimo

ypatumus, tikslinga bendrai aptarti jų atliekamas funkcijas.

Specialieji žurnalai pritaikyti informacijai apie vienarūšes ūkinesoperacijas fiksuoti. Paprastai tai daugiaskilčiai registrai, palengvinantysapskaitos darbą. Pagrindinis specialiųjų žurnalų naudojimo privalumas yra tas, kad šiuoatveju darbus galima paskirstyti žmonėms arba skyriams. Tai paspartinadarbą, kadangi gali fiksuoti operacijas keliuose registruose tuo pačiumetu. Be to, specialieji žurnalai labai pagreitina ir palengvinainformacijos apdorojimą, nes geriau pritaikyti tam tikros rūšiesoperacijoms registruoti. Specialiųjų žurnalų efektyvumas padidėja, jeigu jie tinkamai pritaikytibūdingiausioms ūkinėms operacijoms, atliekamoms įmonėje. Kiekviena įmonėpriklausomai nuo operacijų įvairovės ir jų atlikimo dažnumo naudojaskirtingą specialiųjų žurnalų skaičių ir rūšis. Bendras specialiųjų žurnalųstruktūros bruožas yra tas, kad jie sudaryti iš daugelio skilčių, kuriosnaudojamos įvairiai informacijai fiksuoti. Naudojant tokią struktūrą, netik greičiau apdorojama informacija, bet ir sumažėja pastarosiosdubliavimasis. Lengvai galima įvesti bet kokią papildomą skiltį norimaiinformacijai atspindėti. Todėl fiksuoti duomenų kitur nereikia. Įvairioseįmonėse to paties pavadinimo specialieji žurnalai gali būti skirtingosformos, o jų skiltys gali būti išdėstytos taip, kaip patogiau įmonėsapskaitininkams. Tačiau nepaisant įvairovės, tam tikros skiltys privalomosir jas reikia pateikti visuose specialiuose žurnaluose. Apskaitos organizavimas, kai kaupiama informacija jau iš pradžių yragrupuojama pagal ūkinių operacijų rūšis, supaprastina pirminių duomenųfiksavimą. Be to, specialiųjų žurnalų naudojimas ne tik labai pagreitinaduomenų fiksavimą, bet ir suteikia galimybę konkrečiam asmeniuikontroliuoti tam tikrą veiklos sritį. Pagalbinių registrų – analitinių sąskaitų knygų naudojimo privalumai yratie, kad jos įgalina atspindėti atskirose sąskaitose operacijas,susijusias su konkrečiais pirkėjais ar tiekėjais. Taip pat šie registraisupaprastina Didžiosios knygos vedimą, kadangi joje nelieka detalių duomenųapie pirkėjus ir tiekėjus. Be to, vedant analitines sąskaitų knygas,galima nustatyti klaidas individualiose sąskaitose ir racionaliaipaskirstyti darbą apskaitininkams. Analitinės sąskaitos detalizuoja Didžiosios knygos sąskaitų duomenis.Didžiojoje knygoje lieka Pirkėjų įsiskolinimo sąskaita, tik dabar jilaikoma kontroline, nes joje atspindima analitinių sąskaitų knygos sąskaitųlikučių suma. Įrašai analitinių sąskaitų knygose daromi iš specialiųjų žurnalų tuo patmetu, kai įvyksta ūkinės operacijos. Duomenys knygose yra kaupiami kitaisaspektais negu specialiuosiuose žurnaluose. Mėnesio pabaigoje duomenys išpagalbinių registrų – specialiųjų žurnalų perkeliami į Didžiąją knygą,apskaičiuojami šios knygos sąskaitų likučiai, padaromi visi reikiamikoreguojantieji ir uždarantieji įrašai. Po to sudaromas bandomasis balansasir finansinė atskaitomybė.

Apskaitos registrų normos. Apskaitos registrų komplektą sudaro žurnalai,parengti Finansų ministerijos patvirtinus tipinius finansinės apskaitosregistrus, kurie yra papildyti specialiaisiais žurnalais, skirtaisperdirbimo įmonėms bei analitinės apskaitos kortelėmis. Komplektas tinkavisų veiklos sričių bei dydžių įmonėms, kuriose apskaitą veda keli skyriai(asmenys). Duomenys specialiuosiuose žurnaluose fiksuojami laikantissisteminio – chronologinio principo, tai yra, kiekviename žurnaleregistruojamos tik vienos rūšies operacijos. Tuo būdu ūkinės operacijos netik fiksuojamos apskaitoje, bet iš karto ir sisteminamos. Dėl to gerokaisumažėja darbo dubliavimas, klaidų tikimybė, supaprastėja pačios apskaitosvedimas. Visi šie faktoriai padeda taupyti apskaitos vedimui skirtą laikąir lėšas. Galima pateikti duomenų fiksavimo apskaitos schemą: 1. Trumpalaikio ir ilgalaikio (materialaus ir nematerialaus) turto apskaita, įskaitant dalies duomenų apie ūkines operacijas su turtu detalizavimą tam skirtose analitinėse kortelėse, 1. Prekių ar kito turto pardavimas, taip pat ir paslaugų suteikimas, 2. Parduotų prekių savikainos fiksavimas, 3. Atsiskaitymai (išmokėjimai) per banką (jeigu įmonė turi kasos knygą) arba visos piniginės (grynais ar pavedimu ) išlaidos (jeigu įmonė neturi kasos knygos), 4. Išmokos iš kasos ( jeigu įmonė turi kasos knygą), 5. Kasos įplaukos ( jeigu įmonė turi kasos knygą), 6. Įplaukos į sąskaitą banke (jeigu įmonė turi kasos knygą) arba visos piniginės ( grynais ar pavedimu) įplaukos ( jeigu įmonė neturi kasos knygos), 7. Bendra veiklos sąnaudų apskaita, 8. Tiesiogiai gaminiams priskiriamos gamybos išlaidos (šis žurnalas skirtas perdirbimo įmonėms ), 9. Netipiškos bei kituose apskaitos registruose neužfiksuotos ūkinės operacijos ir įvykiai,10. Netiesiogiai su produkcijos gamyba susijusios pridėtinės išlaidos (šis žurnalas skirtas perdirbimo įmonėms),11. Darbo užmokesčio ir socialinio, sveikatos ir kitų draudimų paskaičiavimas ir apskaita,12. Pagrindinių ir pagalbinių darbininkų darbo užmokesčio ir socialinio ir kitų draudimų paskaičiavimas (perdirbimo įmonėse),13. Visos tiesioginės gamybos išlaidos (perdirbimo įmonėse),14. Netiesioginės gamybos išlaidos ( perdirbimo įmonėse),15. Mokėtinų mokesčių apskaita,16. Pridėtinės vertės ir akcizo bei kitų mokesčių apskaita,17. Finansinės veiklos pajamų ir sąnaudų apskaita,18. Kiekvienos dienos pabaigoje ar kas kelios dienos ir ataskaitinio laikotarpio pabaigoje duomenų perkėlimas į sąskaitas, 2. Laikotarpio pabaigoje analitinių kortelių likučių sumų ir atitinkamų kontrolinių sąskaitų likučių sutikrinimas.

Naudojantis spalvotomis sąskaitų kortelėmis, tikslinga kiekvienaisąskaitų klasei skirti po atskirą spalvą. Sąskaitos apskaitos dokumentuose saugoma visa informacija apie konkrečiusturto ar nuosavybės rūšies pasikeitimus.

Dvejybinis įrašas kaip sąskaitų korespondencijos taisyklė. Ūkinisfaktas atvaizduojamas vienoje sąskaitoje debete (D), o kitoje – kredite (K)arba atvirkščiai vadinama dvejybiniu įrašu. Sąskaitų derinys – kai į vienądebetuojama, o į kitą kredituojama, vadinama sąskaitų korespondencija, otos sąskaitos – koresponduojančiomis. Toliau pateikiama įrašų įrašymo iratvaizdavimo tvarka ( žr. 7.8 lentelę ir įrašų fiksavimo schemas). Turtopadidėjimas rašomas į sąskaitos debetą (D), o sumažėjimas – į kreditą (K),likutis (saldo) skaičiuojamas debete (D). Sąnaudos fiksuojamos analogiškaikaip ir operacijos su turtu. Nuosavybės padidėjimas rašomas sąskaitoskredite (K), o sumažėjimas – debete (D), likutis (saldo) skaičiuojamaskredite (K). Pajamos fiksuojamos analogiškai kaip ir operacijos sunuosavybe. Sąskaitų sąlyginiai ženklai yra T formos, dar vadinami “lėktuviukais”,kai kairėje žymimas debetas – raide D, o dešinėje – kreditas – raide K:

D Sąskaitos pavadinimas K (

| TURTAS | NUOSAVYBĖ ||SĄNAUDOS |PAJAMOS || ( – | – K ||D |( – D ||( – K | |

Pavyzdys: UAB “Oda” realizavo akcijų už 10000 tūkst. Lt ir atitinkamaiužsipajamavo tą pačią sumą debete. Debetas Kreditas 1. D Pinigai 100000 K Paprastosios akcijos 100000

UAB “Oda” už žemės sklypą (50000 tūkst Lt) ir pastato priestatą (25000tūkst Lt) išleido iš viso 75000 tūkst Lt.Galutinės operacijos būtų rašomostaip:

Debetas Kreditas 2. D Žemė 50000 I D Pastatai 25000 K Pinigai 75000

7.8 lentelė SĄSKAITOS PAVADINIMAS ir Nr.

|Data |Turinys | PP |Debetas |Kreditas | Likutis || | | | | |Debetas |Kreditas || | | | | | | || | | | | | | |

Skolintojų Savininkų + D Pajamos K D Turto sąskaitos K = D Nuosavybės sąskaitos K + DNuosavybės sąskaitos K ( ( ( ( ( ( ( ( ( ( ( ( D Sąnaudos K

( ( (

Sintetinė ir analitinės sąskaitos. Iš atskirų analitinių sąskaitų duomenųsuvedamos sintetinės sąskaitos. Kaip pavyzdį galima pateikti atskirųdarbuotojų (analitinę) ir bendrą (sintetinę) mokėtinų atlyginimų sąskaitas.

Sintetinė sąskaita: Sąskaitos Mokėtiniatlyginimai analitinės sąskaitos : D Mokėtini atlyginimai K D Mok.atl. Onai K D Mok.atl.Jonui K D Mok. atl. Petrui K ( L. 4500,- ( L. 1000- ( L. 2000,- ( L. 1500,-

Turto padidėjimas (gavimas) rašomas į D ( debetą), o sumažėjimas rašomas į K ( kreditą). Yra debetinis likutis. Nuosavybės padidėjimas nurodomas K ( kredite ), o sumažėjimas nurodomas D ( debete). Turi kreditinius likučius. Pajamos didina savininko nuosavybę. Sąnaudos mažina savininko nuosavybę. Pajamų padidėjimas vaizduojamas kredite ( K ). Sąnaudų padidėjimas vaizduojamas debete ( D ). Turto ir nuosavybės sąskaitos vadinamos balansinėmis. Pajamų ir sąnaudų sąskaitos vadinamos pelno ataskaitos sąskaitomis.

3.Sąskaitų planas.

Labai svarbi apskaitos sąvoka yra sąskaitų planas. „Sąskaitų planas– sąskaitų, kuriose sukaupiama informacija, atspindinti ūkio subjektoturtą, nuosavą kapitalą, įsipareigojimus, pajamas ir sąnaudas, sąrašas.”[Buhalterinės apskaitos įstatymas, 2001]. „Pavyzdinį sąskaitų planą parengia ir „Valstybės žinių“ priede„Informaciniai pranešimai“ paskelbia Lietuvos Respublikos apskaitosinstitutas. Ūkio subjektas susidaro savo sąskaitų planą. Jį tvirtina toūkio subjekto vadovas.” [ Buhalterinės apskaitos įstatymas, 2001]

Sąskaitos plane nurodomos sąskaitos pavadinimas ir Nr. 1 – as numerioženklas – klasės numeris. Yra tipinės 6 klasės, o 7, 8, 9 klasės yralaisvos ir paliktos įmonių žinioje. Dešimtoji arba nulinė sąskaitų klasėskirta specialioms užbalansinėms sąskaitoms. Visos sąskaitos gali būti sugrupuotos į klases, grupes ir surašytosį tam tikrą sąrašą – sąskaitų planą. Sąskaitų plane įrašytos sąskaitosturi būti sugrupuotos pagal jų funkcijas: apskaityti turtą, apskaityti nuosavybę, apskaityti pajamas, apskaityti sąnaudas. Turto sąskaitų grupė suskaidoma į dvi dalis : 1) formavimo savikainos,ilgalaikio turto, po vienerių metų gautinų sumų sąskaitas, 2) trumpalaikio turto sąskaitas.

Nuosavybę apskaitančios sąskaitos skirtos :1) savininkų nuosavybei apskaityti: kapitalo, rezervų ir atidėjimų įsipareigojimams ir reikalavimams padengti, po vienerių metų mokėtinų sumų; 2) skolintojų nuosavybei apskaityti: mokėtinų sumų ir įsipareigojimų.

Yra dvi pelno ataskaitų sąskaitų grupės :1) pajamų sąskaitos,2) sąnaudų sąskaitos. Kaip anksčiau minėjome, turto ir nuosavybės sąskaitos vadinamosbalansinėmis. Pajamų ir sąnaudų sąskaitos vadinamos nebalansinėmis arba pelnoataskaitos sąskaitomis. Jose apskaitomų sumų galutinis rezultatas yrapelnas arba nuostolis.

Lietuviško sąskaitų plano struktūra pateikiama 1 lentelėje.

1 lentelė

SĄSKAITŲ PLANAS PAGAL PAGRINDINES KLASES

| Sąskaitų klasės || 1 klasė| 2 klasė | 3 klasė | 4 klasė | 5 klasė| 6 klasė||Ilgalaikis |Trumpalaiki|Savininkų |Skolintojų |Pajamos |Sąnaudos ||turtas |s turtas |nuosavybė |nuosavybė | | ||Formavimo |Trumpalaiki|Kapitalas, |Mokėtinos |Pajamos |Sąnaudos ||savikaina, |s turtas |rezervai ir |sumos ir | | ||ilgalaikis | |atidėjimai |įsipareigojima| | ||turtas, po | |įsipareigojima|i | | ||vienerių metų | |ms padengti, | | | ||gautinos sumos | |po vienerių | | | || | |metų mokėtinos| | | || | |sumos | | | |

Toliau pateikiamos pagrindinės sąskaitų grupės jų klasėse.

Sąskaitos apskaitoje atlieka klasifikavimo funkciją. Tuo pat metu jos yranaudojamos ir kaip apskaitos registras, kitaip tariant, duomenys į jasįrašomi tiesiog iš pirminių dokumentų ir kartu suklasifikuojami.

4. Turtas ir nuosavybė

„Turtas – materialiosios, nematerialiosios ir finansinės vertybės,kurias valdo ir naudoja ir (arba) kuriomis disponuoja ūkio subjektas, irkurias naudojant tikimasi gauti ekonominės naudos.”[Buhalterinės apskaitosįstatymas, 2001]. TURTAS = SKOLINTOJŲ NUOSAVYBĖ + SAVININKŲ NUOSAVYBĖ arba: SAVININKŲ NUOSAVYBĖ = TURTAS – SKOLINTOJŲ NUOSAVYBĖ

Ilgalaikis turtas:13. materialus (žemė, pastatai, transporto priemonės, įrengimai, įrankiai);14. nematerialus (prestižas; įsigytos teisės – patentai, licenzijos, know- how, prekių ženklai). Įmonės ilgalaikis turtas apskaitoje įkainojamas ir rodomas įsigijimoverte, balanse – likutine verte (atskirai įsigijimo vertė irnusidėvėjimas). Finansinis turtas ( ilgalaikio turto rūšis, užtikrinantis tam tikrasteises ir privilegijas, kurios atsiranda įmonei dalyvaujant kitų įmoniųveikloje. Išskiriamos šios pagrindinės finansinio turto rūšys (Kalčinskas,2001. P.487, 489):• investicijos: į vertybinius popierius (akcijas, obligacijas, finansinius vekselius ir kitus VP) ir kitą turtą;• paskolos,• įmonės anksčiau išleistos ir supirktos nuosavos akcijos.

Nematerialus turtas reiškiasi per įvairias privilegijas ir teises, iškurių įmonė gauna tam tikros naudos (Kalčinskas, 2001. P.481).Šio turtosvarbiausieji požymiai (pagal G.Kalčinską, 2001. P.481 – 482):neturi materialaus daiktinio turinio,turi vertę, kurios būtina išraiška : už tą turtą sumokėta kaina,atneša įmonei naudą,suteikia konkrečias teises ir privilegijas,turto buvimas gali būti įrodytas per konkrečias jo savybes, kurios įgyjaturto turėtojas,ilgai naudojamas, kai tarnauja ilgiau nei vienus metus,trumpalaikis, kai naudojamas per vienerius metus. Trumpalaikis nematerialusturtas apskaitoje neapskaitomas.. Ilgalaikis turtas dėvisi fiziškai ir morališkai. Ilgalaikio turtonusidėvėjimas nustatomas ir nurašomas į išlaidas tiesioginiu proporcingulaiko požiūriu, proporcingai veiklos ar produkcijos apimties požiūriu,mažėjančios vertės, metų skaičiaus būdais.

Daiktinės darbo priemonės .Įmonių pagrindą sudaro materialinė-techninėbazė, į kurią investuotos nemažos savos lėšos. Be to, dalis turto gali būtinuomojama, naudojama išsipirktinai (lizingo būdu), kartais eksploatuojamanemokamai. Jei visa materialinė-techninė bazė yra įtraukta į ūkinę komercinę veiklą,tai ji sutampa su materialiniu-techniniu gamybiniu potencialu (bepersonalo). Į šį gamybinį potencialą įeina visi eksploatuojami pagrindiniaifondai (pagrindinės priemonės), smulkus inventorius, instrumentai bei kitidaiktai, esantys eksploatacijoje ilgesnį laiką. Pagrindinių fondų sąvoka labiau taikoma, kai atliekama pagrindiniųpriemonių apskaita vertine išraiška, skaičiuojamas susidėvėjimas(amortizacija), atliekami kiti ekonominiai skaičiavimai. Tačiau pagrindiniųfondų ir pagrindinių priemonių sąvokų taikymas yra labiau susitarimo, o neteorinis klausimas. Nors kai kurie literatūros šaltiniai, kai aptariamasilgalaikis turtas vertine išraiška, dažniau vartoja pagrindinių fondų, okai natūrine, – pagrindinių priemonių sąvoką1. Pagrindinės priemonės ir apyvartinės lėšos užtikrina prekių cirkuliacijosnenutrūkstamumą, tačiau šiame procese dalyvauja skirtingai. Jei apyvartiniai ir cirkuliacijos fondai kiekviename prekių cirkuliacijoscikle panaudojami visiškai (su kai kuriomis išimtimis), tai gamybospriemonės savo forma išlieka nepakitusios, tik iš dalies netenka savopirminės vertės. Todėl visas pagrindinių priemonių (pagrindinių fondų)apytakos ciklas yra daug ilgesnis nei apyvartinių lėšų ir užtrunka keleriusmetus ar net dešimtmečius. Gamybos priemonių tarnavimo laikas priklauso nuojų paskirties, sudėties, eksploatacijos sąlygų ir kitų priežasčių. Pagrindinės priemonės netenka savo vertės pamažu. Ji dalimis perkeliama(nurašoma) į savikainą ar cirkuliacijos išlaidas. Pagrindinės priemonėsatstatomos nusidėvėjimo atskaitymų ir kitų investicijų sąskaita. Pagrindinės priemonės natūrine išraiška sudaro verslo pagrindinęmaterialinės-techninės bazės dalį. Prie pagrindinių priemonių priskiriamipastatai, statiniai, įrenginiai, mašinos ir kitos priemonės, kurios veikiailgiau nei metus ir kurių vertė ne mažesnė nei norminių aktų nustatytasuma. Pagrindinės priemonės gali būti klasifikuojamos pagal paskirtį, ūkiošakas, priklausomybę, verslo sritis, tarnavimo laiką, susidėvėjimo(tinkamumo) laipsnį, dalyvavimo veikloje pobūdį ir kitus požymius. Jos

skirstomos į gamybines ir negamybines. Pagal paskirtį grupuojamos į šiasgrupes: žemę, pastatus ir statinius, įrenginius, mašinas, transporto priemones, inventorių ir instrumentus, produktyvius ir darbinius gyvulius, nebaigtus kapitalinius darbus, kitą ilgalaikį materialinį turtą. Negamybinės paskirties priemonės gamybos procese tiesiogiai nedalyvauja.Tai gyvenamieji pastatai, kultūrinės buitinės patalpos, autobusai žmonėmspervežti ne darbo metu ir panašiai. Svarbus priemonių skirstymas pagal dalyvavimo technologiniame procesepobūdį: aktyvūs pagrindiniai fondai, pasyvūs pagrindiniai fondai. Aktyviajai fondų daliai priklauso mašinos, įrenginiai, transportopriemonės ir kitas ilgalaikis turtas, tiesiogiai dalyvaujantis arveikiantis ūkinėje komercinėje veikloje. Pasyvūs pagrindiniai fondai(pastatai, statiniai, estakados, geležinkelio linijos, tvoros ir t. t.)sudaro sąlygas aktyviesiems fondams veikti. Pagrindiniai fondai, kaip buvo pažymėta, dėvisi ir netenka savo vertėspamažu. Jie patiria moralinį ir fizinį susidėvėjimą. Moralinissusidėvėjimas gali susidaryti dėl dviejų priežasčių: dėl gamybos priemonių gamybos atpigimo, sukūrus pajėgesnes, efektyvesnes gamybos priemones. Fizinis susidėvėjimas susijęs su techninių eksploatacinių savybiųpablogėjimu ar netekimu. Pagrindinių priemonių susidėvėjimo (amortizacijos) apskaita atliekamapagal objektus kortelėse arba kompiuteriais. Nurodomas objekto pavadinimas(kodas), inventorizacinis Nr., pirminė vertė, veikimo laikas, amortizacijosatskaitymo norma, amortizacijos skaičiavimo metodas (formulė, taisyklė) irkiti duomenys bei pakeitimai. Amortizacija yra nematerialaus turto susidėvėjimo vertės pernešimo(kaupimo) procesas per objekto veikimo laiką, o materialaus turtosusidėvėjimo vertės pernešimas vadinamas tiesiog nusidėvėjimu. Nusidėvėjimoir amortizacijos atskaitymų kaupimo tikslas – atstatyti pagrindinių fondųvertę ir sukaupti lėšas gamybos priemonių daliniam ir visiškamatnaujinimui. Įmonių gamybinis potencialas, ypač jo pastovioji dalis, –pagrindinės priemonės (žemė, pastatai, statiniai, mašinos, įrenginiai irkita) kartu su kitais veiksniais (prekėmis, personalu) sąlygoja visoinvestuoto kapitalo panaudojimo efektyvumą. Pagrindinės priemonės, įskaitant patalpas ir jose esamą turtą,įgauna vis didesnę reikšmę dėl tokių priežasčių: 1. Savos gamybos priemonės, kaip veiksnys, veikia per investuotąkapitalą. Brangstantys žemės sklypai, pastatai, statiniai, kai jieįsigyjami, vis labiau susieja ilgalaikį finansavimą ir investavimą. Be to,šis veiksnys įgyja finansavimo efektą, nes kredito apmokėjimo, nuomosišlaidos vis didėja. Tuo pat metu nusidėvėjimo kaupimas už pastatus,statinius yra tiek išlaidos, tiek ir lėšų šaltinis. Didėjant gamybospriemonių vertei, šis šaltinis taip pat didėja. 2. Pastatų (patalpų) nuomos išlaidos yra antras pagal dydį ir dalįišlaidų straipsnis (pirmas – personalo išlaikymas). Nuomos išlaidos sudaroapie dešimtą dalį komercinės veiklos išlaidų. Į jas taip pat įeinanuomojamų patalpų vietos reikšmingumas. 3. Savos pagrindinės priemonės, ypač mažmeninėje prekyboje, smulkausverslo įmonėse yra svarbus skatinamasis instrumentas. Savas turtas galibūti sumaniai ir tinkamai naudojamas be jokių apribojimų. Čia nemažąreikšmę įgyja patalpų įranga, naudojama technika ir technologija, kokybinėpriemonių sudėtis (susidėvėjimo laipsnis, šiuolaikinių reikalavimųatitikimas: imlumas energijai, laidumas šilumai, galingumas, universalumasir specializacijos laipsnis, optimali struktūra ir t. t.). 4. Ypač svarbus, net lemiantis, mažmeninės prekybos, masinio maitinimo iršiaip smulkaus verslo įmonės vietos veiksnys. Didmeninei prekybai, kitomstarpininkavimo, gamybos įmonėms dislokacijos vieta išskirtinės reikšmėsneturi. Nusidėvėjimo (amortizacijos) nustatymas. Nuo ko pradėti, norintnustatyti pagrindinių priemonių susidėvėjimo (amortizacijos) normas, kuriųreikalauja mokesčių inspekcijos ir išlaidų nurašymas. Jei to nebuspadaryta, bus dirbtinai didinamas pelnas, atitinkamai ir mokesčiai įbiudžetą, o susidėvėjusių įrenginių nebus už ką pakeisti. Pirma. Reikia sugrupuoti visą ilgalaikį materialinį turtą pagal tikėtinąjo tarnavimo laiką metais. Čia būtina atsižvelgti ne tik į gamybospriemonės technines laiko normas, fizinę būklę, bet ir į moralinįsusidėvėjimą. Į vieną grupę galėtų patekti pastatai, statiniai ir kitospriemonės, kurios eksploatuojamos gana ilgai – 10 ar 15 metų be dideliųkapitalinių įdėjimų. Į kitą grupę turėtų įeiti stacionariniai įrenginiai,mašinos, staklės, kurios keičiamos tik kai diegiama nauja arba iš esmėspertvarkoma gamybos technologija, kinta verslo politika. Tokio tiporekonstrukcijos tikriausiai atliekamos ne dažniau kaip 4–7 metai. Dar reikėtų skirti mašinas, įrenginius, kilnojamas priemones, labaiintensyviai naudojamas arba eksploatuojamas nepalankiomis sąlygomis, kuriųtarnavimo laikas yra gana ribotas (dveji ar treji metai). Įrenginiai ir kitos priemonės, kurios naudojamos tik metus armažiau, į šiuos skaičiavimus netraukiamos. Jos gali būti nurašomos permetus lygiomis dalimis, jei yra gana brangios. Kai priemonės nelabaibrangios, jos, pradėjus eksploatuoti, iš karto nurašomos į kaštus.Taikytinas ir mišrus nurašymo būdas: pavyzdžiui, 50% nurašoma iš karto, olikusi dalis – per eksploatacijos laikotarpį. Kiekvienoje ilgalaikio turto grupėje gamybos priemonės išdėstomos pagalnumatomus eksploatavimo metus (pavyzdžiui, 15, 10, 5, 3 ir 2 metų). Galibūti nustatomas vidutinis grupės laikas (svertinio vidurkio būdu). Nustatant priemonės eksploatavimo laiką, reikia turėti omenyje, jogįrenginiai, mašinos, netgi pastatai savo veiklos pabaigoje reikalauja tokiųdidelių remonto, priežiūros ir kitų kaštų, jog tampa ekonomiškainenaudingi. Pavyzdžiui, Japonijoje, kitose šalyse staklės vidutiniškaiveikia 3,5 metų, o pas mus – apie 20 metų. Antra. Įvertinus savo turto eksploatavimo trukmės finansines ir techninesgalimybes, pereinama prie metinių susidėvėjimo (amortizacijos) normų (N)nustatymo. Šios normos yra amortizacijos atskaitymų vidutinės metinėspagrindinių priemonių vertės procentai. Jei priemonė buvo naudojama visusmetus, imama pirminė jos vertė, kuri įrašyta priemonių apskaitoje. Orientacinė amortizacijos atskaitymų norma (N) gali būti nustatoma 100%dalijant iš numatomų priemonės eksploatavimo metų, pavyzdžiui, 15 metų. 100 : 15 = 6,7%. Taip per 15 metų po 6,7% yra sukaupiamas susidėvėjęs turtas, kadvėl būtų galima įsigyti tokią pat naują priemonę. Tačiau reikia turėtiomenyje, jog vyksta infliacija, dar numatomi, pavyzdžiui, po 5 ir 10 metųkapitaliniai remontai. Todėl surinktų lėšų aiškiai neužtenka. Reikianumatyti papildomą atskaitymo normą minėtoms ir kitoms išlaidoms padengti.Jei kapitalinio remonto darbų vertė sudarys trečdalį pastato vertės, taikasmet remonto fondui sudaryti reikės papildomai atskaityti daugiau kaip 2%vidutinės metinės vertės (33,3:15=2%). Žinoma, jei leidžia finansinės galimybės, gamybos priemones reikia keistinelaukiant didelio jų susidėvėjimo (ne kaip rekomenduoja Vyriausybė), nesfirmai tai kainuos dar brangiau. Šykštus moka du kartus: remontuodamas irvėliau pirkdamas brangesnius įrenginius. Trečia. Žinodami susidėvėjimo (amortizacijos) normas (N), galimeapsiskaičiuoti, kiek kasmet sukaupsime nusidėvėjimo (amortizacijos) lėšų(Am), kurios įrašomos į išlaidas ir savikainą . Ta pačia suma, kaipanksčiau minėta, padidėja išlaidos ir sumažėja pelnas, nors nusidėvėjimo(amortizacijos) priskaičiavimai lieka įmonei: [pic]

Pavyzdžiui, 2XX1 m. sausio 1 d. įsigijome įrengimą už kurį sumokėjome10300 Lt. Ši suma vadinama pradine ilgalaikio turto verte. Numatoma, kiekmetų šis įrenginys bus naudojamas ir kiek jis bus vertas po to. Įrenginysbus naudojamas 5 metus ir po 5 metų pardavus tai kas liks iš šioįrenginio planuojama gauti 300 Lt. Ši suma vadinama likvidacinė ilgalaikioturto verte. Įrenginys per 5 metus nusidėvės 10000 Lt.-nusidėvėtina ilgalaikio turtovertė. Nustatyta, kad įrenginys nusidėvi proporcingai per visą jonaudojimo laikotarpį. Kiekvienais metais į nusidėvėjimo sąnaudasnurašysime po 2000 Lt. Po kiekvienų įrengimo naudojimo metų jo (vertine išraiška) vis mažesnė: 20X1 m.sausio 1 d. – 8300 Lt (10300 Lt – 2000 Lt ); 20X2 m.sausio 1 d. – 6300 Lt ( 8300 Lt – 2000 Lt ) ; 20X3 m.sausio 1 d. – 4300 Lt ( 6300 Lt – 2000 Lt ) ; 20X4 m.sausio 1 d. – 2300 Lt ( 4300 Lt – 2000 Lt ); 20X5 m. sausio 1d.- 300 Lt ( 2300 Lt – 2000 Lt ). Turto vertė, gauta atėmus iš pradinės vertės nudėvėtą jo dalį, vadinamailgalaikio turto likutine verte (kiek įrengimas yra vertas konkrečiu laikomomentu ). Tai 20X1 m. ilgalaikio turto likutinė vertė – 8300 Lt. Taigi 20X2 m. įrengimo pradinė vertė – 10300 Lt; likvidacinė vertė – 300Lt; likutinė vertė – 6300 Lt; nusidėvėjimo ( nudėvėta ) vertė – 4000 Lt(2000 Lt x 2 m.); nudėvėtina vertė – 6000 Lt. Ankstesnėse rekomendacijose numatė keturis ilgalaikio turtonusidėvėjimo skaičiavimo metodus: tiesiogiai proporcingą (tiesinį), produkcijos, metų skaičiaus, dvigubą (mažėjančios vertės) metodą. Be to, galėtų būti taikomi ir kombinuoti, pavyzdžiui: tiesiogiai proporcingas ir produkcijos, metų skaičiaus bei produkcijos metodas ir t. t. Nusidėvėjimo skaičiavimo metų skaičiaus ir mažėjančios vertės metodaivadinami greitesnio susidėvėjimo skaičiavimo metodais. Ilgalaikio materialaus turto pasyviajai daliai (pastatams, statiniams,estakadoms, privažiavimo keliams ir kt.) greitesnio skaičiavimo metodainetaikomi. Žemės susidėvėjimas neskaičiuojamas. Bet lėšas melioracijai (irigacijai)atstatyti vis vien reikėtų kaupti. Aktyviai turto daliai (mašinoms, įrenginiams, instrumentams ir kt.)amortizacija gali būti skaičiuojama ir pagal greitesnius metodus. Įmonė nusidėvėjimo skaičiavimo metodą gali keisti tik kartą ir tik išgreitesnio į tiesioginį. Nematerialus ilgalaikis turtas nurašomas (amortizuojamas) dalimis tikpagal tiesiogiai proporcingą metodą. Jis galiausiai į gamybos ircirkuliacijos išlaidas patenka visas, nepalikus likvidacinės vertės. Ilgalaikio materialaus turto metiniam susidėvėjimui skaičiuoti turi būtiiš anksto numatyta turto likvidacinė vertė. Ji nusako, kiek dar ekonomiškaitikslinga gamybos priemonę eksploatuoti. Reikalaujama, jog likvidacinėvertė neviršytų 10% priemonės pradinės vertės. Tiksliajai aparatūrai,matavimo prietaisams, prestižinei įrangai maksimaliai leistina likvidacinėsvertės norma yra aiškiai per maža. Atliekant metinius nusidėvėjimo skaičiavimus pagal pirmus tris metodus,likvidacinė vertė iš materialaus turto vertės atimama. Pati įmonė pasirenka nusidėvėjimo skaičiavimo normatyvus (normas), tačiaunegali viršyti Ūkio ir Finansų ministerijų nustatytų maksimalių normatyvųmetais (o valstybinės ir valstybinės akcinės bendrovės privalo laikytis darir minimalių atskaitymų ribų). Norint apskaičiuoti metinius nusidėvėjimo (amortizacijos) atskaitymus(Am) pagal tiesiogiai proporcingą (tiesinį) metodą, iš priemonės pradinėsvertės (Vo) reikia atimti likvidacinę vertę (V1) ir padalyti ją iš taipriemonei numatyto tarnavimo (ar susidėvėjimo) laiko metais (t): Am = (Vo–V1) : t. Jei priemonės pradinė vertė – 10 000 Lt, likvidacinė vertė – 1 000 Lt, otarnavimo laikas – 3 metai, tai amortizacijos atskaitymo norma yra 33,3%, ometiniai atskaitymai – 3 000 Lt: (10 000 – 1 000) : 3 = 3 000 Lt 100 : 3 = 33,3% arba (3 000 : 9 000) 100 = 33,3%. Nusidėvėjimo (amortizacijos) atskaitymai gali būti nuolat įkalkuliuojamiį prekės ar paslaugos kainą, bet bendri rezultatai susumuojami kas ketvirtįarba dar ir kas mėnesį. Jei skaičiuojama kas mėnesį, nusidėvėjimo(amortizacijos) atskaitymų norma pateiktu atveju sudarys 2,77% (33,3 : 12)nuo 9000 Lt priemonės vertės ir bus lygi 250 Lt. Nusidėvėjimo (amortizacijos) atskaitymai kas ketvirtį atitinkamaisudarys 750 Lt, arba 8,32% (33,3 : 4), nuo 9 000 Lt priemonės vertės. Produkcijos metodas taikytinas aktyvaus ilgalaikio turto nusidėvėjimo(amortizacijos) skaičiavimams. Susidėvėjimas siejamas su atlikto darbo arpagamintos (realizuotos) produkcijos kiekiu. Pavyzdžiui, jei maksimaliautomobilio rida – 45 000 km, tai nusidėvėjimo skaičiavimo norma, tenkantividutiniškai vienam km, sudarys 0,2 Lt: (10 000 – 1 000) : 45 000 = 0,2 Lt. Jei per metus automobilis nuvažiuoja 9000 km, tai metiniai nusidėvėjimoatskaitymai sudarys 1800 Lt (9 000 km 0,2). Vadinasi, automobiliotarnavimo laikas penkeri metai: 9 000 Lt : 1 800 Lt = 5 metai. Galėtų būti taikomi mišrūs automobilio nusidėvėjimo skaičiavimo metodai.Pavyzdžiui, pusė automobilio vertės (4 500 Lt) nusidėvėjimo atskaitymųgalėtų būti sukaupta pagal tiesiogiai proporcingą metodą, likusi – pagalprodukcijos metodą, bet sumažintu normatyvu – 0,1 Lt: [pic] Nusidėvėjimo (amortizacijos) atskaitymams pagal metų skaičiaus metodąkiekvienais metais naudojamas vis kitoks atskaitymo koeficientas. Šiokoeficiento visų metų suma lygi vienetui. Jo vardiklyje yra visi susumuotimetai, pavyzdžiui,

1 + 2 + 3 = 6, o pirmų metų koeficiento skaitiklyje – 3, antrų – 2, trečių– 1 (žr. 2.8 lentelę): [pic]

 lentelė. Nusidėvėjimo (amortizacijos) atskaitymai pagal metų skaičiausmetodą per 3 metus

|Metai|Pradinė |Likvidacin|Skaičiavim|Amortizacijos || | |ė |o |atskaitymų || | vertė Vo|vertė V1 |koeficient|suma Lt|% || | | |as | | ||1 |10 000 |1 000 |3:6 |4 500 |50,00 ||2 |10 000 |1 000 |2:6 |3 000 |33,33 ||3 |10 000 |1 000 |1:6 |1500 |16,66 ||Iš |10 000 |1 000 |6:6 |9 000 |100,00 ||viso | | | | | |

Nusidėvėjimo (amortizacijos) atskaitymai pagal metų skaičiaus metodąpirmaisiais metais būna didžiausi, o vėliau tiek priskaičiavimo norma, tiekir suma sparčiai mažėja pagal aritmetinę progresiją (po 1500 Lt, arba16,66%, kasmet). Pavyzdžiui, jei įrenginio eksploatavimo laikas – 5 metai,tai atskaitymų norma kasmet mažės po 6,7% (punktų). Nusidėvėjimo (amortizacijos) skaičiavimo pagal dvigubą (mažėjančiosvertės), kaip ir pagal ankstesnį, metodą, atskaitymo sumos pirmaisiaismetais būna didžiausios, o po to dar staigiau mažėja. Tačiau pagal šįmetodą atskaitymo norma lieka ta pati, bet skaičiuojama nuo mažėjančioslikutinės vertės (žr. 2.9 lentelę).

 lentelė. Nusidėvėjimo (amortizacijos) atskaitymai pagal dvigubą(mažėjančios vertės) metodą per 3 metus

|Metai|Pradinė |Likutinė |Sukaupti |Amortizacijos || | | |amortizacijos|atskaitymų || | vertė |vertė Lt |atskaitymai |suma Lt|% || |(Vo) | |Lt | | ||1 |10 000 |3 333,4 |6 666,6 |6 666,6|66,6 ||2 |10 000 |1 105,7 |8 894,3 |2 227,7|66,6 ||3 |10 000 |1 000,0 |9 000,0 |105,7 |x |

Nusidėvėjimo (amortizacijos) atskaitymų pagal mažėjančios vertės metodąnorma nustatoma panašiai kaip tiesiogiai proporcingu būdu, bet dvigubaididesniu procentu. Pateiktu 2.9 lentelėje atveju pagal tiesiogiaiproporcingą metodą atskaitymo norma tesudarytų 33,3%, o pagal dvigubaimažėjančios vertės metodą – 66,6% (33,32). Tačiau pagal šį nusidėvėjimo(amortizacijos) skaičiavimo metodą paskutiniais metais į gamybos ircirkuliacijos kaštus nurašoma mažesnė susidėvėjimo vertė nei reikėtų pagaldvigubą normą (nes dar turi likti nustatyto dydžio likvidacinė vertė,pavyzdžiui, 10% pradinės vertės). Taip pat, skaičiuojant pagal šį metodą,iš priemonės pradinės vertės neatimama likvidacinė vertė. Eksploatuojant ilgalaikes materialines priemones, susidėvėjimasskaičiuojamas iki jų likutinės vertės, pasiekusios likvidacinės vertėslygį. Iš sukauptų lėšų gali būti formuojamas ir remonto fondas.

Trumpalaikis turtas (atsargos – žaliavos, pagaminta produkcija, pirktosprekės skirtos perparduoti; iš anksto apmokėtos sumos; prekybos skolos –pirkėjų skola; pinigai – bankuose, kasoje). Trumpalaikis turtas nurašomas į

išlaidas iškarto ar dalimis per vienus metus. Atsargos apskaitoje įkainojamos įsigijimo verte, o finansinėjeatskaitomybėje – faktine savikaina. Faktinė savikaina apskaičiuojamapirmiausia nurašant anksčiausiai įsigytas atsargas. Ūkinės veiklos ciklas : Pinigai – Prekės – Pinigai

Nuosavybė. Skolintojų nuosavybė arba įmonės įsipareigojimai: ilgalaikės skolos (skolos kreditinėms institucijoms; skolos tiekėjams;avansu gautos sumos (neuždirbtos pajamos); kitos ilgalaikės skolos); trumpalaikės skolos (skolos kreditinėms institucijoms; skolos tiekėjams;avansu gautos sumos (neuždirbtos pajamos); mokėtinimokesčiai; mokėtini atlyginimai; kitos trumpalaikės skolos).

Trumpalaikės ir ilgalaikės skolos sudaro įmonės įsipareigojimus.„Įsipareigojimas – prievolė, atsirandanti dėl atliktų ūkinių operacijų irūkinių įvykių, už kuriuos ūkio subjektas privalės ateityje atsiskaitytiturtu ir kurių dydį galima objektyviai nustatyti.”[ Buhalterinės apskaitosįstatymas, 2001]. Savininkų nuosavybė (valstybinis kapitalas; akcinis kapitalas –paprastosios bei privilegijuotosios akcijos; kooperatyvo narių pajus,nepaskirstytas pelnas, savininko privati nuosavybė – fizinių asmenų teisesturinčiose įmonėse).

5. Išlaidos ir sąnaudos

Išlaidų rūšimi suprantamas verte išreikštas naudingas tam tikros vertybiųrūšies suvartojimas siekiant komercinės veiklos rezultato. Išlaidų pagalrūšis apskaitomi specialiose išlaidų klasės apskaitos sąskaitose. Visos išlaidos klasifikuojamos pagal tokius tris pagrindinius požymius:rūšis (grupes, straipsnius), išlaidas sąlygojančius rodiklius, išlaidųsusidarymo vietą. Išlaidų skirstymas į rūšis (straipsnius) yra svarbus jų klasifikavimopožymis. Be to, visos ūkinės veiklos išlaidos sudaro dvi pagrindinesišlaidų grupes: pirmines arba paprastąsias, antrines arba kompleksines. Įmonės pirmines išlaidas galima sugrupuoti į šių straipsnių grupes: prekių ir paslaugų, personalo išlaidų (darbo užmokesčio, tvirtų algų, komiso pinigų,socialinių priemokų), materialinių sąnaudų (pakavimo, fasavimo medžiagų, kuro, reklamos irdekoratyvinių priemonių, šildymo, dujų, vandens, elektros energijos), kitų įmonių teikiamų paslaugų (nuomos, transporto išlaidų, išlaidųpagrindinėms ir konsultacinėms tarnyboms, pašto, ryšių, inkasacijos,paslaugų, apsaugos, draudimo), amortizacijos ir nurašymų, komercinės rizikos (prekių nuostolių dėl sugedimo, sunykimo, vagysčiųir kita), atskaitymų (įvairių rūšių ir paskirties mokesčių), palūkanų. Veiklos išlaidos ir cirkuliacijos išlaidos sudarant įvairias ataskaitasgali susidaryti iš šių dalių: materialinių ir joms prilygintų sąnaudų, nusidėvėjimo (amortizacijos) atskaitymų, išlaidų darbui apmokėti, socialinio ir sveikatos draudimo įmokų, privalomo ir kitų rūšių draudimo įmokų, mokesčių už valstybinius gamtos išteklius ir aplinkos teršimą, žemės ir kito nekilnojamojo turto mokesčio, • pajamų (pelno), pridėtinės vertės ir kitų mokesčių, palūkanų už kreditą, žemės ir kito turto nuomos mokesčio. Sudėtingiausios materialinės ir joms prilygintos išlaidos. Jų grupęsudaro apie 40 išlaidų elementų. Svarbesni iš jų yra: žaliavos ir medžiagos, perkeltos į galutinį produktą ar sunaudotostechnologiniame procese, atsarginės dalys remontui, instrumentai, prietaisai ir prietaisai,neįeinantys į pagrindines priemones, apranga ir maisto produktai, skirti darbuotojams, pacientams irklientams, visų rūšių kuro ir energijos išlaidos įmonės tikslams, darbai ir paslaugos, atliekami įmonei ir skirti ne pagrindinei josveiklai, prekių, prekių su tara, taros transportavimo išlaidos, ryšių ir skaičiavimo centrų paslaugos, įpakavimo medžiagos, natūrali ir kitokia prekių netektis, prekių, žaliavų ir medžiagų bei paslaugų vidinis vartojimas, prekių garantinio remonto bei aptarnavimo po prekės ir paslaugųsuteikimo vertė, prekių pardavimo išlaidos, atskaitymai keliams tiesti ir taisyti, mokslo tyrimo išlaidos, darbuotojų, klientų ir kitų verslo dalyvių vežimo išlaidos, darbuotojų telkimo išlaidos, prekių kokybės išlaidos, finansinės paslaugos, savanoriškas turto draudimas, darbuotojų mokymas, perkvalifikavimas ir profesinis rengimas, medicinos, nutekamojo vandens, atliekų šalinimo ir valymo bei utilizavimo, juridinės, reklamos paslaugos, neapyvartaus turto nusidėvėjimas (amortizacija), licencijų, sertifikatų ir patentų įsigijimo išlaidos, priešgaisrinė ir kita apsauga, komandiruotės išlaidos, sanitarinės higienos ir buitinės priemonės bei paslaugos, kitos paslaugos, darbai, išlaidos. Visas įmonės išlaidas sąlygiškai galima suskirstyti į dvi dalis: įprodukcijos ir veiklos išlaidas. Į produkcijos išlaidas įeina pačių prekių ir paslaugų vertė (produkcijossavikaina) ir kitos tiesiogiai su preke susijusios išlaidos: prekių, medžiagų ir žaliavų pirkimo kaina pagal dokumentus, pristatymo išlaidos. Produkcijos išlaidos koreguojamos kiekio ir kainos kompensacijomis,paruošimo parduoti bei finansinėmis išlaidomis (nuolaidomis, skontais irt. t.). Veiklos išlaidos apima visus likusius įmonės, įskaitant prekiųapdorojimo, realizavimo ir valdymo išlaidas. Be įmonės pirminių (paprastųjų) išlaidų, kai kurios įmonės (paslaugų,masinio maitinimo ir pan.) turi nemažų antrinių (kompleksinių) išlaidų.Šiomis išlaidomis laikomos visos įkainotos vertybės, kurias gamina patiįmonė. Įmonės vidinė produkcija (savos gamybos produkcija, gamybiniopobūdžio paslaugos) yra skirta savo komerciniams tikslams siekti. Prieantrinių išlaidų gali būti priskirtos produkcijos apsaugos, tvarkospalaikymo, raštvedybos ir kitos išlaidos. Prekybos įmonės, neturinčiosdirbtuvių ir cechų, skirtų savo produkcijai gaminti ir paslaugoms teikti,atskirai antrinių išlaidų neišskiria ir neapskaito. Smulkių įmonių išlaidų skaidymas pagal rūšis (grupes ir straipsnius) yrapagrindinis ir dažnai tuo apsiribojama. Atskirų rūšių išlaidų apskaita vyksta trim pakopom: nustatomi sąnaudoms prilygintos išlaidos (tikslinės paskirtiessąnaudos arba pagrindinės išlaidos), nustatomos papildomos išlaidos, atimamos neutralios sąnaudos, kurių negalima laikyti realiomisišlaidomis. Įmonių ūkinės veiklos išlaidas galima suskirstyti taip: išlaidos personalui, neįskaitant įmonininkų algų ir komisinių, įmonininkų algos, komisiniai, visos personalo išlaidos, nuomos mokestis ir jos vertė, patalpų išlaikymo, reklamos ir kelionių, pervežimo ir įpakavimo (didmeninėje prekyboje), autotransporto išlaidos, skolinto kapitalo, savo kapitalo palūkanos, verslo mokestis (paslaugos ir mažmeninė prekyba), amortizaciniai atskaitymai, bendrosios valdymo išlaidos, visos likusios išlaidos. Kitas išlaidų klasifikavimo kriterijus yra priklausomybė nuo veikiančiofaktoriaus: pajėgumo išnaudojimo (apyvartumo), prekybos salės (prekybos ploto) m2, darbo vietų skaičiaus, prekių atsargų vertine išraiška, atlyginimo ir algos, nuvažiuotų kilometrų, valandų, tonkilometrių ir t. t. skaičiaus. Pagrindinė išlaidų dalis susijusi su galutiniais ūkinės komercinėsveiklos rezultatais: pagamintų ir parduotų prekių kiekiu (arba suma), suteiktų paslaugų apimtimi. Todėl ta dalis išlaidų, kuri kinta kintant realizavimo apimčiai, vadinamasąlygiškai kintama: visa ar pagrindinė darbo užmokesčio dalis, reklamos,prekių įsigijimo, sandėliavimo, transportavimo ir dalis kitų išlaidų.Likusi išlaidų dalis yra fiksuoto dydžio ir vadinama sąlygiškai pastovia(nepriklausoma nuo ūkinės veiklos rezultatų). Prie šių išlaidų priskiriamosišlaidos, susijusios su įmonės pagrindinių priemonių priežiūra ireksploatacija nepriklausomai nuo to, ar šios priemonės naudojamos, arnenaudojamos. Tačiau šios išlaidos (šildymo, apšvietimo, amortizacijos, nuomos, valymoir t. t.) priklauso nuo gamybinių patalpų, sandėlių, prekybos salės plotų.Darbo vietų skaičius sąlygoja jų aprūpinimo smulkiu inventoriumi,medžiagomis ir žaliavomis išlaidas. Vadinasi, šių vertybių naudojimastiesiogiai susijęs su darbo vietų skaičiumi. Prekių atsargos tiesiogiai ir per apyvartumą susijusios su trumpalaikiokredito poreikiu. Todėl kartu susijusios ir su palūkanomis už kreditą. Taippat atsargų laikymo trukmė dažnai lemia prekių nuostolius, rizikos laipsnįdėl kainų sumažėjimo, veikia kitus prekių saugojimo kaštus. Atlyginimai ir algos, jų sumos, pačios priklausydamos nuo ūkinės veiklosrodiklių (realizavimo ir pajamų), savo ruožtu sąlygoja kitas pridėtinesišlaidas (socialinio ir sveikatos draudimo priskaičiavimus ir kita). Kitosešalyse nuo jų iš dalies priklauso verslo mokestis ir kitos išlaidos,pavyzdžiui, pridėtinės vertės mokestis ar bendrasis akcizas, nes jieskaičiuojami nuo pridėtinio produkto, į kurį įeina ir darbo užmokestis.Transporto išlaidos gali būti glaudžiai susijusios su realizavimu arbaprekių gavimu tiek vertine, tiek natūrine (tonų, dėžių, statinių, vagonų)išraiška, taip pat ir su kitais transporto panaudojimo rodikliais. Neretai bendrosios išlaidos, kurios susidaro kaip netiesioginėsišlaidos, yra netiesiogiai per priežastinį ryšį susiejami su atskiraisrodikliais. Tai leidžia jas suskirstyti ir sugrupuoti pagal kitus požymius(ir pagal išlaidas sąlygojančius rodiklius, ir pagal jų susidarymo vietas). Nustatant išlaidas pagal jų susidarymo vietą, bendros išlaidosskaidomos į individualius ir bendruosius (netiesioginius) kaštus. Individualios išlaidos nustatomos tiesiogiai, be papildomųperskaičiavimų. Bendrosios (netiesioginės) išlaidos susidaro iš formavimosi vietų beikitų išlaidų, apskaičiuotų pagal įvairius koeficientus, rodiklius beiveiksnius. Kiekvienai vietai priskiriamos tos išlaidos arba įkainotųvertybių sunaudojimas, kurių priežastis yra ši vieta. Atitinkamai pagališlaidų susidarymo vietų reikšmę ūkiniame procese jos visos skirstomos į:pagrindines, pagalbines ir bendrųjų išlaidų susidarymo vietas. Pagrindinės išlaidų susidarymo vietos dažniausiai duoda ūkinius darborezultatus, todėl jos sutampa su pagrindinėmis veiklos sritimis: savosprodukcijos gamyba, aptarnavimu, realizavimu, tarpininkavimu, paruošomis irt. t. Jei ūkinės veiklos rezultatus galima suskirstyti pagal skyrius, sekcijas,filialus, sandėlius, cechus, dirbtuves, tarnybas, aptarnavimo irrealizavimo zonas, tai tokios gali būti ir pagrindinės išlaidų susidarymovietos. Išlaidos pagal pagrindines jų vietas gali būti grupuojami ir taip: vaisiųir daržovių, šaldomų, kitų prekių gamyba ar prekyba, “mokėk ir imk” prekiųasortimento, tranzitinių operacijų ir kitas grupes. Išlaidų susidarymo pagalbinės vietos yra skirtos pagrindinei veiklaiaptarnauti ar kitaip ją remti. Prie tokių vietų priskiriami autoūkis,remonto dirbtuvės, dekoravimo skyrius, įvairios ūkio tarnybos, apsaugosskyrius ir t. t. Bendrosios išlaidų susidarymo vietos yra reikšmingos visoms įmonėstarnyboms, nes šitose vietose atliekami darbai yra reikalingi tiekpagrindinei, tiek ir pagalbinei veiklai. Prie tokių išlaidų susidarymovietų priskiriama: pastatai, įmonės vadovybė, sekretoriatas, kadrų skyrius,juridinė tarnyba, apskaitos grupė ir t. t. Būtina skirti bendrąsias išlaidas nuo išlaidų pagal bendrąsias susidarymovietas.

Sąnaudos buhalterinės paskaitos įstatyme apibūdinamos kaipūkio subjekto ekonominės naudos sumažėjimas dėl turto sunaudojimo, turtopardavimo, turto netekimo, turto vertės sumažėjimo bei įsipareigojimųprisiėmimo per ataskaitinį laikotarpį, kai dėl to sumažėjo nuosavaskapitalas, išskyrus tiesioginį jo mažinimą.

„Dažniausiai vartojamų verslo tvarkymo žodžių mokomasis žodynas”sąnaudų sąvoka yra apibūdinta taip: „Sąnaudos – kuriam nors tikslui naudojamos lėšos”[ Dažniausiaivartojamų verslo tvarkymo žodžių mokomasis žodynas, 1997, 5, 36]. Sąnaudų sąvoka yra apibrėžta „Pajamų ir sąnaudų pripažinimoapskaitoje” tvarkoje: „Sąnaudas, patirtas uždirbant ataskaitinio laikotarpio pajamas, įmonėsturi registruoti apskaitoje ir pateikti metinėje finansinėje atskaitomybėjepagal duomenų kaupimo ir pajamų bei sąnaudų palyginimo principus. Taireiškia, kad ne visos įmonėje per ataskaitinį laikotarpį padarytos išlaidos(pinigų išleidimas, turto bei paslaugų sunaudojimas, taip pat skolųatsiradimas) laikomos sąnaudomis ir ne visos per ataskaitinį laikotarpįpatirtos sąnaudos turi būti susijusios su šio laikotarpio išlaidomis. Perataskaitinį laikotarpį padarytos išlaidos, kurios nelaikomos sąnaudomis,nurodomos balanse kaip turtas.(…) Sąnaudų pripažinimo samprata. „Nuo 1994 m. sausio 1 d. Įvedus naująjįsąskaitų planą ir patvirtinus naujas finansinės atskaitomybės formas (pelno(nuostolio) ataskaitą, pelno paskirstymo ataskaitą, finansinės būklėspakitimų (pinigų srautų) ataskaitą bei paaiškinamojo rašto nuostatas irt.t.) atsirado būtinybė aiškiai skirti pajamų ir sąnaudų apskaitojepripažinimo kategorijas ir tvarką. Metinės finansinės atskaitomybėssudarymo tvarka bei pajamų ir sąnaudų pripažinimo apskaitoje tvarka buvopatvirtinta Vyriausybės 1993 m. spalio 27 d. Nutarimu Nr. 804. Yra tam tikros sąnaudų apskaitoje pripažinimo sąlygos: 1. sąnaudomis gali būti pripažinta išlaidų dalis, susijusi su parduotųprekių (produkcijos) pagaminimu ar paslaugų atlikimu, kadangi sąnaudųpripažinimo kriterijus – ataskaitinio laikotarpio pajamos, kurias uždirbantbuvo patirtos šios sąnaudos; 2. sąnaudų susidarymas turi būti susijęs su įmonės turto ar kitųįmonių bei asmenų jai teikiamų paslaugų naudojimu arba įmonės įsiskolinimųar įsipareigojimų kitoms įmonėms bei asmenims didėjimu, be to, visi šieūkiniai faktai turi būti patikimai įvertinti; 3. jeigu pajamos, susijusios su tam tikrų išteklių naudojimu, busuždirbamos per keletą ateinančiųjų ataskaitinių laikotarpių ir dėl topajamų bei sąnaudų tarpusavio ryšys gali būti nustatytas tik apytiksliai,apskaitoje turi būti naudojami netiesioginiai sąnaudų pripažinimo bei jųregistravimo būdai (susidėvėjimas ir amortizacija); 4. per ataskaitinį laikotarpį įmonės padarytos išlaidos gali būtinedelsiant pripažintos to ataskaitinio laikotarpio sąnaudomis, jeigu jųneįmanoma susieti su konkrečių pajamų uždirbimu ir nenumatoma, kad perateinančiuosius ataskaitinius laikotarpius iš šių išlaidų bus galima gautipajamų. Sąnaudos, susijusios su pajamomis, uždirbtomis per ataskaitinįlaikotarpį, pripažįstamos ir įregistruojamos apskaitoje bei pateikiamosmetinėje finansinėje atskaitomybėje nepriklausomai nuo pinigų išleidimolaiko.” [3] Nutarime yra nusakyti kai kurie sąnaudų pripažinimo atvejai: „ Sąnaudomis laikomas ne bet koks turto sumažėjimas ar įmonės skolųpadidėjimas, bet tik ta jų dalis, kuri buvo sunaudota įmonės per tam tikrąataskaitinį laikotarpį parduotai produkcijai pagaminti ar paslaugomssuteikti – pajamoms uždirbti. Sąnaudos – tai įmonės turto (įsigytų paslaugų) sunaudojimas ar joišsekimas arba įmonės skolų bei įsipareigojimų padidėjimas, kuris sąlygojaįmonės nuosavybės sumažėjimą, nesusijusį su turto paskirstymu įmonėssavininkams. Turto išlaidos, nesusijusios su ataskaitinio laikotarpio pajamųuždirbimu, bet skirtos šioms pajamoms uždirbti ateinančiaisiaisataskaitiniais laikotarpiais, apskaitoje registruojamos ir metinėjefinansinėje atskaitomybėje pateikiamos kaip turtas (jo formos pakitimas).

Turto dalis, skirta pajamoms uždirbti ateinančiaisiais laikotarpiais,turi būti priskirta prie sąnaudų nurodytaisiais laikotarpiais. Išlaidos, kurių neįmanoma aiškiai susieti su ateinančiųjų laikotarpiųpajamų uždirbimu, negali būti laikomos turtu, todėl šios išlaidosnedelsiant (tą patį ataskaitinį laikotarpį, kurį buvo padarytos)priskiriamos prie sąnaudų. Jos laikomos ataskaitinio laikotarpio veiklossąnaudomis. Prie jų paprastai priskiriamos pardavimų ir bendrosios beiadministracinės sąnaudos. Parduotų prekių savikainos rodiklis visuomet siejamas su ataskaitiniulaikotarpiu parduota produkcija ir suteiktomis paslaugomis. Į šį rodiklįturi būti įskaitoma tik ta išlaidų dalis, kuri buvo padaryta perataskaitinį laikotarpį parduotai produkcijai pagaminti ar paslaugomssuteikti. Prekybos įmonių parduotų prekių savikainą sudaro prekių, parduotų perataskaitinį laikotarpį (taip pat perparduoto nekilnojamojo turto),įsigijimo išlaidos, įskaitant ir jų atsigabenimo bei kitas parengimoišlaidas. Jeigu atsigabenimo išlaidos sudaro nedidelę parduotų prekiųsavikainos dalį, visas tam tikro ataskaitinio laikotarpio prekiųatsigabenimo išlaidas leidžiama įskaityti į to laikotarpio parduotų prekiųsavikainą nepriklausomai nuo to, ar buvo parduotos atsigabentos prekės, arne. Perdirbimo įmonių parduotų prekių savikainą sudaro pagamintos perataskaitinį laikotarpį produkcijos savikaina, pakoreguota atsižvelgiant įgatavos produkcijos likučių pasikeitimą per šį laikotarpį. Pagamintos per ataskaitinį laikotarpį produkcijos savikainą sudarotiesioginės ir netiesioginės gamybos išlaidos. Šios išlaidos pripažįstamos sąnaudomis, įregistruojamos apskaitoje irnurodomos pelno ataskaitoje ne tuo metu, kai išleidžiami pinigai resursams(medžiagoms, įrenginiams, darbo jėgai ir pan.) ar už įsigytus resursusatsiranda skolų, bet kai produkcija ar paslaugos, kurioms gaminti (teikti)buvo sunaudoti šie resursai, padidina įmonės pajamas (yra parduodamos).Tiesioginėmis gamybos išlaidomis laikomos tos, kurias be didelių sąnaudų irpastangų galima tiesiogiai priskirti gaminamai produkcijai. Prietiesioginių gamybos išlaidų priskiriamos pagrindinių žaliavų (medžiagų),komplektavimo gaminių ir tiesioginio darbo užmokesčio išlaidos, taip pattiesiogiai su tos produkcijos gamyba ar paslaugų teikimu susijusiųtiriamųjų darbų metinė dalis. Prie pagrindinių žaliavų (medžiagų) išlaidų priskiriamos produkcijosgamybos metu sunaudotos žaliavos (medžiagos) ar komplektavimo gaminiai,kurie sudaro materialųjį produkcijos pagrindą arba įeina į produkcijossudėtį ir be žymių sąnaudų gali būti priskirti prie konkrečių gaminių ar jųgrupių. Prie tiesioginio darbo išlaidų priskiriamos darbuotojų, tiesiogiaidalyvaujančių produkcijos gamyboje, atlyginimų bei nuo šių atlyginimųpriskaičiuoto socialinio draudimo įmokų sumos, kurios gali būti be dideliųpapildomų sąnaudų priskirtos prie konkrečių gaminių ar jų grupių. Prie netiesioginių (paskirstomųjų) išlaidų priskiriamos išlaidos,netiesiogiai susijusios su produkcijos gamyba ar paslaugų teikimu. Įmonėsneprivalo pelno (nuostolio) ataskaitoje atskirai pateikti tiesioginių irpaskirstomųjų sąnaudų. Visos šios sąnaudos gali būti nurodytos Parduotųprekių savikainos straipsnyje. Prie paskirstomųjų išlaidų priskiriamospagalbinės žaliavos (medžiagos), netiesioginis darbo užmokestis,tiesioginėms sąnaudoms nepriskirtinos kitų įmonių ir asmenų paslaugos beikitos paskirstomosios sąnaudos, kurių neįmanoma arba ekonomiškainetikslinga priskirti prie tiesioginių. Prie pagalbinių žaliavų (medžiagų) išlaidų priskiriamos produkcijosgamybos metu sunaudotos žaliavos (medžiagos), kurios siejasi su gamyba, betį gaminio sudėtį tiesiogiai neįeina, arba, sudarydamos gaminio dalį, nėratokios reikšmingos, kad galėtų būti priskirtos prie pagrindinių. Prie netiesioginio darbo išlaidų priskiriamos tiesiogiai suprodukcijos gamyba nesusijusios, bet sudarančios sąlygas gamybai vyktidarbuotojų atlyginimų ir socialinio draudimo įmokų sumos, apskaičiuotos nuošių atlyginimų. Į parduotos produkcijos savikainą taip pat įskaitomos kitospaskirstomosios sąnaudos, kurių ryšys su pajamomis negali būti tiesiogiainustatytas, todėl apskaitoje jos pripažįstamos pagal paskirstymo būdus. Šiebūdai naudojami, kai pajamas dėl resursų naudojimo numatoma gauti perkeletą ataskaitinių laikotarpių (pripažįstant sąnaudas, susijusias suilgalaikio materialiojo turto – pastatų, įrengimų ir pan., taip patnematerialiojo turto – formavimo sąnaudų, patentų, licencijų, programinėsįrangos ir pan. naudojimu). Parduotų prekių savikainos straipsnyje taip pat nurodoma atidėjimų,susijusių su produkcijos gamyba ir jos pardavimu suma, tenkanti perataskaitinį laikotarpį parduotai produkcijai. Išlaidos, susijusios su visa tipine įmonės veikla per ataskaitinįlaikotarpį nepriklausomai nuo parduotų prekių kiekio ir nepriskiriamos priefinansinės ir investicinės veiklos sąnaudų ar netekimų, turi būtitraktuojamos kaip veiklos sąnaudos ir nurodytos pelno (nuostolio) atskaitosatskirame straipsnyje. Į pagamintos ir parduotos per ataskaitinį laikotarpįprodukcijos savikainos rodiklį neįskaitomos produkcijos pardavimo,bendrosios ir administracinės išlaidos, patirtos per ataskaitinįlaikotarpį. Visos šios išlaidos laikomos ataskaitinio laikotarpio veiklossąnaudomis ir yra nurodomos to paties laikotarpio pelno ataskaitosatitinkamuose straipsniuose. Visa per ataskaitinį laikotarpį parduotų prekių savikaina turi būtipateikta to paties laikotarpio pelno ataskaitos viename straipsnyje. Jeiguįmonė verčiasi prekyba ir perdirbimu, pelno ataskaitoje pateikiamas visasparduotų prekių savikainos rodiklis, kuris prireikus gali būti detalizuotasaiškinamajame rašte. Į parduotų prekių savikainos rodiklį neturi būti įskaitytas įmonėsmokamas pridėtosios vertės mokestis. Iš parduotų prekių savikainos turi būti atimtos visos prekybosnuolaidos (diskontai), kuriomis įmonė pasinaudojo pirkdama materialinesvertybes. Jeigu numatoma pasinaudoti šiomis nuolaidomis ateityje,apskaičiuota jų suma taip pat turi būti atimta iš atitinkamo sąnaudųstraipsnio. Jeigu įmonė sudaro pirktų prekių grąžinimo ir nukainojimo atidėjimą,jo suma atimama iš parduotų prekių savikainos rodiklio. Įmonės, atsižvelgdamos į gamybos specifiką, savarankiškai pasirenkaprodukcijos savikainos apskaičiavimo sistemą. Prie kitos veiklos sąnaudų priskirtinos visos tretiesiems asmenimssumokėtos arba sumokėtinos sumos, nesusijusios su pagrindine įmonės veikla,finansinės ir investicinės veiklos sąnaudomis ir netekimais, taip pat savosstatybos sąnaudos. Prie finansinės veiklos sąnaudų priskiriama valiutų kurso kitimo irvaliutų konversijos neigiama įtaka, sumokėtos ir mokėtinos (sukauptos)palūkanos, pirkėjų įsiskolinimų bei kitų skolų įmonei nurašyta(amortizuota) dalis, taip pat kitos su skolomis susijusios sąnaudos (baudosir pan.) ir metinė dalis sąnaudų, susijusių su kapitalo padidėjimu arsumažėjimu. Prie šių sąnaudų priskiriamos gautinų sumų diskontavimo sąnaudos,susijusios su išduotais vekseliais, išrašytomis sąskaitomis ir pan., taippat faktoringo sąnaudos. Finansinės veiklos sąnaudos pripažįstamos tuolaikotarpiu, kuriuo jos patiriamos, nepriklausomai nuo pinigų išleidimo. Prie investicinės veiklos sąnaudų priskiriama kitose įmonėse esančiųinvesticijų vertės sumažėjimas, pagrįstas jų rinkos kainos sumažėjimu arbaįmonių, į kurias buvo investuota, įvykusiu arba numatomu finansinės būklėspasikeitimu. Prie netekimų (ypatingųjų praradimų) priskiriami nepriklausomai nuovaldytojų valios patirti praradimai, susiję su neįprastine įmonės veikla:pagreitintai nurašoma formavimo savikainos dalis, ilgalaikio irtrumpalaikio turto ypatingai nurašomos sumos, atidėjimai ypatingiesiemsreikalavimams bei įsipareigojimams padengti, netekimai dėl ilgalaikio turtoperleidimo, nurašytos finansinių investicijų sumos (išskyrus trumpalaikiofinansinio turto sąnaudas), anksčiau kapitalizuotų reorganizavimo išlaidų(reorganizavimo savikainos) nurašoma metinė dalis ir kiti. Netekimai nurodomi to ataskaitinio laikotarpio atskaitomybėje, kurįjie buvo patirti. Netekimai neturi būti siejami nei su pajamomis,uždirbtomis iš tikslinės įmonės veiklos, nei su pagaute. Prie pelno mokesčio sąnaudų priskiriamos sumokėtos arba mokėtinos(sukauptos) pelno mokesčio sumos. Į šį rodiklį įeina ir iš anksto sumokėtapelno mokesčio suma (pakoreguota išskaitymais iš mokėtinos biudžetuisumos), išskyrus tą atvejį, kai bendra išankstinių apmokėjimų suma yradidesnė už nustatytą mokėti mokesčių sumą. Šiuo atveju nurodytoji sumapateikiama balanso turto dalyje. Pelno mokesčio sąnaudų rodiklisapskaičiuojamas remiantis kaupimo principu, į šį rodiklį įeina suma, kurianustatyti mokėti mokesčiai viršija išankstinius apmokėjimus. Kaip jau anksčiau buvo paminėta tiesioginės ir netiesioginėsgamybos išlaidos, veiklos sąnaudos yra nurodomos Pelno (nuostolio)ataskaitoje.

Pajamų ir sąnaudų apskaita. Nežiūrint į tai, kad jau daug metų, kaituri būti taikomas naujasis sąskaitų planas ir sudaroma finansinėatskaitomybė bei įgyvendinamos to nutarimo nuostatos, dėl tikslaus pajamųir sąnaudų apibrėžimo bei jų praktinio įgyvendinimo iki šiol išlieka nemažai ginčytinų dalykų. Pajamų apskaitai sąskaitų plane yra skirta 5 klasė, o sąnaudų 6 klasė.Nurodymuose dėl sąskaitų plano naudojimo yra nurodyta, kad 5 klasėssąskaitos, jas uždarant, koresponduoja su 39 sąskaita. Analogiška metodikayra ir dėl 6 klasės sąskaitų taikymo – jas uždarant 6 klasės sąskaitoskoresponduoja su 39 sąskaita. Tačiau paaiškinimuose prie atskirų sąskaitųnaudojimo yra sutinkama visai kitokių korespondencijų, pvz., yra nurodoma,kad savikainos formavimo sąskaita gali būti debetuojama atlikus formavimodarbus, kredituojant 6 klasės sąskaitas. O tai jau reiškia, kad šiuo atvejuišnyksta kaupimo principo reikalavimai. Analogiška padėtis atsiranda ir su pajamų kaupimo principopripažinimu. Pavyzdžiui, registruojant pirkėjų apmokėjimą diskonto taikymometu arba grąžinant parduotas prekes. Yra ir daugiau atvejų, kada yraleidžiama kredituoti 6 klasės sąskaitas ir debetuoti 5 klasės sąskaitas,mažinant jose sukauptas sąnaudas ar pajamas. Metodiniu apskaitos organizavimo ir atskaitomybės sudarymo požiūriutai gali privesti prie tam tikrų klaidų. Juk jeigu apskaitos darbuotojas,pamiršęs arba nežinodamas į pelno (nuostolio) ataskaitą įrašys 5 ir 6klasės sąskaitų duomenis, suregistruotus kaupimo principu. Neatėmęsperkeltų į kitas sąskaitas sumų, jo pelno (nuostolio) ataskaitos rodikliaibus iškraipyti. Ir jeigu tas iškraipymas lems sąnaudų padidėjimą (jei nebuseliminuotos į kitas sąskaitas iškeltos sąnaudų sumos), tai bus nustatytasžymiai mažesnis pelno mokestis. Tada tai nustačius, bus perskaičiuotaspelnas, pelno mokestis, nustatytos baudos ir delspinigiai.

Su sąnaudų terminu sietina keletą kitų, su jomis susijusių svarbiųsąvokų:

„Sąnaudų absorbcija” (absorption costing) – apskaitos valdymopriemonė, leidžianti paskirstyti visas gamybos sąnaudas (kintamas irpastovias) pagamintam produktui.

Sąnaudų centras (cost centre) – valdytojo kontroliuojamamechanizmų grupę ar gamyklos cechas, kur gali būti nustatytos sąnaudos. Taidaroma norint kontroliuoti sąnaudas. Sąnaudos (costs, inputs) – įmonės išlaidos (eksplicitinės sąnaudos irimplicitinės sąnaudos), susijusios su jos produkcijos gamyba. [Ekonominiųterminų žodynas, 1998 , 448] Eksplicitinės ir implicitinės sąnaudos yra paaiškintos A. Jakučio, V. Petraškevičiaus, A. Stepanonovo ir L. Šečkutės knygoje “Ekonomikos teorijos pagrindai”: ”Verslo įmonėse pinigai išleidžiami mokesčiams apmokėti, išmokėti palūkanas, įrenginiams pirkti, skoloms, materialinėms gėrybėms, žaliavoms, kurui, darbo užmokesčiui ir panašiems tikslams. Tokios išlaidos vadinamos eksplicitinėmis arba aiškiomis išlaidomis. Visos šios įmonės piniginės išlaidos įrašomos į buhalterines knygas, todėl joms tinka ir buhalterinių išlaidų pavadinimas. Tačiau realios išlaidos matuotinos ne vien patirtomis išlaidomis, bet ir įvertinant prarastą naudą palyginus pasirinktą resursų panaudojimo alternatyvą su atmesta. Tai ir yra alternatyvios išlaidos.( implicitinės sąnaudos) Į gamybos alternatyvias išlaidas verslininkas, turintis savo kapitalą, įmonės pastatus ir pats vadovaudamas verslui, įtrauks ne tik minėtus buhalterines išlaidas, bet ir negautas pajamas, kurios jam tektų: ➢ atlyginimo už darbą, parsisamdžius svetimoje įmonėje atlikti tas pačias funkcijas, forma ➢ rentos forma, žemės sklypą ir darbo objektus, t.y. nuosavybę išnuomojus kitam verslininkui už tam tikrą mokestį ➢ palūkanų forma, investavus lėšas bei santaupas į alternatyvų verslą. Taigi įmonės savininkas palygina galimus išteklių panaudojimo būdus,alternatyvas. Jeigu jis nutaria turimus įmonės išteklius panaudoti įkurtameversle, šių resursų sąnaudos nėra aiškios, nes už jas nėra užmokama ir josneįrašomos į buhalterines knygas.”[Dažniausiai vartojamų verslo tvarkymožodžių mokomasis žodynas, 1997, 59]

Sąnaudų efektyvumas (Cost effectiveness) – didžiausiasprekių ar paslaugų kiekis, panaudojant tam tikrą kiekį išteklių. Sąnaudųefektyvumas dažnai yra tikslas, kurio siekiama tais atvejais, kaiorganizacijos gali išleisti tam tikrą turimų pinigų kiekį ir siekia gautiuž juos didžiausią paslaugų kiekį. Tai tie atvejai, kai paslaugų negalimaįvertinti pinigais (pavyzdžiui, Jungtinės Karalystės Sveikatos apsaugostarnyba). Tais atvejais, kai produkciją ir sąnaudas galima įvertintipinigais, naudojamas išlaidų ir naudos metodas. Sąnaudų funkcija (cost function) – funkcija, nusakanti ryšį tarpfirmos sąnaudų ir produkcijos sąnaudų. Norėdami nustatyti tam tikrosprodukcijos gamybos sąnaudas, turime žinoti ne tik reikalingą įvairiųsąnaudų kiekį, bet ir jų kainą. Sąnaudų funkciją galima apskaičiuoti priegamybos funkcijos pridedant informaciją apie gamybos sąnaudų kainas. Taiatrodytų taip: Qc=f(pl Il,p2I2-pnln), kur Qc yra tam tikros produkcijos Q gamybos sąnaudos, o pl, p2 ir t.t., yra įvairių panaudojamų gamybos sąnaudų kainos, o I1, I2 yra pirmo, antro ir t.t. išteklių reikalingas kiekis. Gamybos sąnaudų kainos pl, p2 ir t.t., kurias firma turi užmokėti tam, kad pritrauktų šias gamybos priemones, priklausys nuo paklausos ir pasiūlos jėgų sąveikaus gamybos sąnaudų rinkoje.

Sąnaudų minimizavimas (cost minization) – tam tikros produkcijoskiekio pagaminimas mažiausiomis sąnaudomis, sujungiant gamybos sąnaudas sujų santykinėmis kainomis.

Sąnaudų – produkcijos lentelė (tarpšakinis balansas) (input-outputanalysis or interindustry analysis) – sudėtinės tarpusavio priklausomybėstarp ekonomikos gamybos sektorių tyrimas ir empirinis išmatavimas, sukurtasVasilijaus Leontjevo (g.1906 m.). Jis skirtas matuoti gamybos ištekliams,kurių reikia atskiroms pramonės šakoms, siekiančioms pagaminti tam tikrąprodukcijos kiekį. Kiekvienai ekonomikos sričiai, kad ji galėtų duoti tamtikrą produkciją, reikia išteklių iš kitų sričių (žaliavų, pusgaminių,paslaugų, ar darbo jėgos). Pramonės šakos arba sritys viena nuo kitospriklauso ne lygiagrečiai, bet kompleksiškai. Pavyzdžiui, kasybos sritis

negamina anglies kitoms, nepriklausomoms nuo anglies pramonės išteklių iškitų sričių. Kasybos sričiai anglis yra produkcija. Bet anglis yraištekliai elektros pramonei. Lygiai taip pat anglies gavybos pramoneireikia išteklių (įskaitant elektrą), kad ji galėtų tiekti anglį. Šispavyzdys puikiai iliustruoja ekonomikos sudėtingumą.

Sandorių sąnaudos (transaction costs) – sąnaudos, patiriamos rinkojeperkant bei parduodant gamybos veiksnius ir galutinius produktus. Sandoriųsąnaudos apima tiekėjų ar klientų suradimo ir kontraktų su jais aptarimoišlaidas, taip pat sąnaudas, susijusias su netobula rinka, pavyzdžiui,monopolijos išpūstos išlaidos, nepatikimi tiekimo šaltiniai ir pardavimoapribojimai, tarifai ir kvotos.”[Ekonomikos terminų žodynas, 1998, 4, 448-449]

Bendrosios sąnaudos (total cost) – firmos visų pastovių sąnaudųir visų kintamų sąnaudų, gaminant tam tikrą produkciją, bendra suma per tamtikrą , trumpą laikotarpį. Trumpo laikotarpio bendrųjų sąnaudų kreivė 1 pav. rodo bendrųjųpastoviųjų sąnaudų ir bendrųjų kintamųjų sąnaudų sumą. Ji yra S formos,kadangi esant mažai produkcijos apimčiai kintamosios sąnaudos didėja lėtai(dėl didėjančių pajamų iš kintamųjų gamybos išteklių įtakos), o esantdidelei produkcijos apimčiai, bendrosios kintamosios sąnaudos auga greičiau(dėl mažėjančių pajamų iš kintamųjų gamybos išteklių įtakos). Bendrosios sąnaudos sąveikauja su bendromis pajamomis, kai nustatomaspagamintos produkcijos lygis, pagal kurį įmonė pasiekia savo tikslą –maksimaliai padidina pelną ir sumažina nuostolius. Pagal rinkų teoriją įmonė paliks rinką, jeigu per trumpą laikotarpį jinegalės gauti pakankamai bendrųjų pajamų padengti savo bendrosiomskintamoms sąnaudoms. Jeigu ji gali gauti pakankamai bendrųjų pajamųbendrosioms kintamoms sąnaudoms padengti ir įnešti tam tikrą sumą įbendrąsias pastoviąsias sąnaudas, tuomet ji, net jeigu ir turės nuostolių,bent trumpą laikotarpį ir toliau gamins. Per ilgą laikotarpį firma turigauti pakankamai bendrųjų pajamų bendrosioms kintamoms ir pastoviomssąnaudoms padengti (įskaitant normalų pelną) arba priešingu atveju jipaliks rinką.

Jungtinės (joint costs) – sąnaudos, susijusios su kelių prekių,teikiamų kartu, gamyba. Tai gali būti benzinas, dyzelinis kuras, degutas irt.t., gaunami iš bendro naftos perdirbimo. Tokias bendras sąnaudas(pavyzdžiui, naftos perdirbimo gamyklos išlaikymas) sunku tiksliaipaskirstyti tarp skirtingų produktų ir nustatyti tikslią kiekvieno iš jųkainą.”[Ekonomikos terminų žodynas, 1998, 4, 45-46] Pateikiame fiksuotų, kintamųjų ir bendrųjų išlaidų grafiką:

2 pav. Fiksuotosios, kintamosios ir bendrosios išlaidos

„Bendrosios išlaidos apima visas išlaidas, susijusias su sąnaudomisprodukto gamybai. Jos gali būti padalinti į fiksuotas ir kintamas. Bendrosios išlaidos (BK)=bendrosios fiksuotos išlaidos (BFK)+bendrosios kintamosios išlaidos (BKK). Bendrosios fiksuotos išlaidos nepriklauso nuo gamybos rezultatųdydžio. Nesvarbu, kiek gaminama produktų vienetų, trumpame laikotarpyjedalis išlaidų, susijusių su pastoviomis kapitalo sąnaudomis, nekinta. Bendrosios kintamosios išlaidos .Paprasčiausia savo forma bendrosioskintamosios išlaidos – tai išlaidosi, susijusios su kintamojo veiksniosąnaudomis gamybos procese. Kintamoios išlaidos apskaičiuojamos padauginuskintamojo veiksnio sąnaudų kiekį iš jų kainos. Kadangi kintamojo veiksniosąnaudų ribinis produktas nuo atitinkamos ribos mažėja, kintamosiosišlaidos auga didėjančiu laipsniu, didinant gamybos apimtį.”[ Dažniausiaivartojamų verslo tvarkymo žodžių mokomasis žodynas, 1997, 5, 64]

1993 metų spalio 27 d. nutarimu Nr. 804 Lietuvos RespublikosVyriausybė patvirtino „Pajamų ir sąnaudų pripažinimo apskaitoje tvarka”.Bendrojoje dalyje yra nusakyta, kas šios tvarkos turi laikytis: „Šios tvarkos turi laikytis visos įmonės, tvarkančios apskaitą irpateikiančios metinę finansinę atskaitomybę pagal pajamų ir sąnaudų kaupimoprincipus. Nurodytosios įmonės uždirbtas per ataskaitinį laikotarpį pajamas irsąnaudas, patirtas šias pajamas uždirbant, privalo registruoti apskaitojebei pateikti viešai skelbiamoje metinėje finansinėje atskaitomybėje,parengtoje pagal įmonės tęsiamos veiklos bei pajamų ir sąnaudų kaupimoprincipus.”[ Pajamų ir sąnaudų pripažinimo apskaitoje tvarka, 1993]

Išlaidų ir sąnaudų panašumai ir skirtumai

Sąnaudų pripažinimo samprata buvo apibrėžta Vyriausybės nutarime Nr.804 „Pajamų ir sąnaudų pripažinimo apskaitoje tvarka”, tačiau tame nutarimeyra daug dviprasmiškumo. Pvz., 5p. buvo nurodoma: „Sąnaudas, patirtasuždirbant ataskaitinio laikotarpio pajamas, įmonės turi registruotiapskaitoje ir pateikti metinėje finansinėje atskaitomybėje pagal duomenųkaupimo ir pajamų bei sąnaudų palyginimo principus. Tai reiškia, kad nevisos įmonėje per ataskaitinį laikotarpį padarytos išlaidos (pinigųišleidimas, turto bei paslaugų sunaudojimas, taip pat skolų atsiradimas)laikomos sąnaudomis ir ne visos per ataskaitinį laikotarpį patirtossąnaudos tiri būti susijusios su šio laikotarpio išlaidomis.” Iš tokio apibrėžimo visai neaišku, kokios išlaidos laikomos sąnaudomisir kokios sąnaudos nelaikomos išlaidomis. Norint išvengti klaidų, o tuo pačiu papildomų mokesčių ir baudų,apskaitos darbuotojams tikslinga atskirti išlaidas nuo sąnaudų. Cituoto 5p. atskiras tezes, kaip pinigų išleidimas bei paslaugų sunaudojimas,žinoma, reikėjo suprasti logiškai pagal apskaitos metodiką: ➢ pinigai gali būti išleisti ir atsargų įsigijimui, ir skolų grąžinimui. Tai nėra sąnaudos. Sąnaudomis jie iš tikrųjų taps tada, kada tos atsargos bus realizuotos ar bus nurašytos į veiklos sąnaudas bei ilgalaikio turto gamybai; ➢ paslaugų sunaudojimas, jei tos paslaugos nėra realizuojamos, o naudojamos gamybos procese, tai jos yra tiktai išlaidos. Sąnaudomis taps tada, kada jos yra tiesiogiai realizuojamos, arba tada, kada bus realizuota pagamintoji produkcija. ➢ skolų atsiradimas taip pat iš karto gali netapti sąnaudomis, jei skolos atsiranda:1. gaunant paskolą (kreditus),2. išmokėtinai gaunant prekes ir atsargas; ➢ Skolų atsiradimas gali tapti ir sąnaudomis:1. Veiklos poreikiams sunaudojami energetiniai resursai,2. Ryšių paslaugos pagal jų sunaudojimą,3. Transporto ir kitos paslaugos tiesiogiai panaudotos produkcijos realizavimui, ilgalaikio turto gamybai ir t.t. Būtina patikslinti, kas yra sąnaudos ir kas yra išlaidos, turimelaikytis apskaitos metodikos: ➢ pagal apskaitos metodiką sąnaudos yra apskaitomos 6 klasės sąskaitose. Tiek išleidžiant pinigus (sumokant palūkanas), tiek atsirandant skoloms (už ryšių, transporto ir t.t. paslaugas), jei tie išleisti pinigai ar skolų atsiradimas pagal sąskaitų korespondencijas yra įrašoma į sąnaudų sąskaitas, tai ir bus sąnaudos; ➢ jeigu tie patys išleisti pinigai negali patekti į 6 klasės sąskaitas, o jais yra padengiamos skolos arba yra sumokamas avansas tiekėjams, sumokamas avansinis pelno mokestis ir t.t., tai jie nėra sąnaudos; ➢ išlaidomis, o ne sąnaudomis taps įsigytų žaliavų ar remonto medžiagų sunaudojimas gamybiniame procese. Iš gamybos bus užpajamuoja pagaminta produkcija. Sąnaudomis šiuo atveju ta produkcija taps tik ją realizavus. Ir šuo atveju tuo pat metu turi būti įvykdyta dar ir kita sąlyga – pripažintos uždirbtomis realizacinės pajamos. Reiškia, bet koks pinigų išleidimas ar skolų atsiradimas, jeigu taineuždirbo pajamų, t.y. nepateko į 6 klasės sąskaitas, nėra sąnaudos. Pinigų uždirbimo sąlyga yra susieta tik su prekių, produkcijos arpaslaugų realizavimu. Nes čia turi būti taikomas palyginimo principas. Kitoks pinigų išleidimas – mokesčių sumokėjimas, skolų grąžinimas irt.t. nėra sąnaudomis. Tolygiai išleisti pinigai ne visada gali uždirbtipajamas – akcizų, baudų bei kitokių mokesčių mokėjimas ( kas yraatvaizduojama kitose 6 klasės sąskaitose) negali uždirbti pajamų ir negalibūti toms operacijoms taikomas palyginimo principas. Galiausiai išlaidų ir sąnaudų skiriamasis bruožas, tai ne koks norsfilosofinis sąvokų traktavimas, bet konkretus apskaitos metodikos taikymas.Iš esmės, kaip buvo sakyta anksčiau, reikia laikytis pelno (nuostolio)ataskaitos sudarymo taisyklių it taip vadinamo kaupimo principo.” [Valužis,1993, 8, 48-49]

6. Atskaitomybė

Įmonių atskaitomybė numatyta valstybės norminiais aktais. Finansinėatskaitomybė numatyta Įmonių finansinės atskaitomybės įstatyme. Atskaitomybės sudėtis ir teikimas. Įmonių finansinę metinę atskaitomybę,išskyrus tų įmonių, kurios turi teisę pateikti sutrumpintą ir trumpąatskaitomybę, sudaro balansas, pelno (nuostolių) ataskaita, pinigų srautųataskaita, nuosavo kapitalo pokyčių ataskaita ir aiškinamasis raštas. Finansinės atskaitomybės formos ir jų teikimo bei skelbimo tvarką nustatoLietuvos Respublikos Vyriausybė. Ataskaitos pagal Įstatymą gali būtipilnos, sutrumpintos ir trumpos. Reikalauti nenustatytos finansinėsatskaitomybės draudžiama. Iki metinės finansinės atskaitomybės sudarymo buhalterinėje apskaitojeturi būti nurodytos visos ataskaitinio laikotarpio ūkinės operacijos.Buhalterinės apskaitos duomenys turi būti patvirtinti ilgalaikio turto,prekinių bei materialinių vertybių, atsiskaitymų, piniginių ir kitų lėšųinventorizacijų duomenimis. Įmonių finansinės atskaitomybės tvirtinimas. Įmonių finansinėatskaitomybė, prieš pateikiant valdymo organams, svarstoma ir tvirtinamaįmonių įstatuose nustatyta tvarka. Prieš pateikiant tvirtinti ataskaitas gali būti atliekama finansinėsatskaitomybės auditinė kontrolė. Už pateiktą neteisingą finansinęatskaitomybę, nors ji patikrinta ir patvirtinta auditoriaus, atsako įmonėsadministracijos vadovas arba savininkas. Juridinio asmens teisės turinčios įmonės finansinę atskaitomybę sudarogruodžio 31 dienos duomenimis – dar įmonės steigimo ir likvidavimo dienosduomenimis. Finansinė atskaitomybė – tai dokumentų rinkinys, kuriame pateikiamaapskaitinė informacija, apibūdinti įmonės finansinę būklę įvairiaisaspektais, skirtas išoriniams, o iš dalies – ir vidiniams vartotojams.Finansinių ataskaitų tikslas – suteikti viešą, aiškią ir suprantamąfinansinę informaciją apie įmonių finansinę būklę. Tokios informacijosvartotojas yra vidiniai ir išoriniai vartotojai. Rengiant finansines ataskaitas reikia vadovautis tuo, kad:jos turi būti pateiktos pilnosios ir pavyzdinės arba sutrumpintos artrumposios metinės atskaitomybės. Atskaitomybės tvarka ir formos,patvirtintos Finansų ministerijos raštu Nr. 83 N, o taip pat Įmoniųfinansinės atskaitomybės įstatyme (įstatymas įsigalioja nuo 2003 01 01 d.),finansinės ataskaitos turi būti parengtos tam tikslui skirtuose specialioseblankuose ir atitikti Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybėsįstatymo reglamentuojamus bendruosius apskaitos principus: įmonėsbesitęsiančios veiklos, apskaitos pastovumo, pajamų ir sąnaudų kaupimo irkitus (žr. ankstesnį tekstą),finansinės ataskaitos turi pasirašyti už jas atsakingas darbuotojas, oatskirais atvejais privalo pateikti patikrinti nepriklausomam auditoriuiir gauti išvadas apie duomenų tikslumą,analizuoti finansines ataskaitas reikėtų tik po to, kai jos patikrintosauditoriaus, nes auditoriaus nepatikrintos atskaitomybės analizė gali būtibeprasmė,balansas, parengtas finansinių metų pabaigai, o pelno (nuostolio)ataskaita, parengta už tą patį ataskaitinį laikotarpį,finansinėms ataskaitoms sudaryti naudojami finansinės apskaitos duomenys,finansinės ataskaitos apibūdina atitinkamo laikotarpio įmonės ūkinęfinansinę veiklą. Visos ataskaitos sudaromos tam tikro ataskaitiniolaikotarpio pabaigoje,sudarant finansines ataskaitas, apskaitos duomenys, atsispindintysžurnaluose, knygose, žiniaraščiuose ir kituose apskaitos registruose,apibendrinami ir susisteminami tam tikru būdu: vadovaujantis bendraisiaisapskaitos principais, tarptautiniais ir nacionaliniais apskaitosstandartais ar norminiais aktais,finansinės ataskaitos privalo patenkinti vartotojų poreikius, jos turiatvaizduoti visus svarbiausius įvykius, turinčius įtakos priimamiemssprendimams.

Finansinės informacijos vartotojai. Finansinės informacijos vidiniaivartotojai – tai įmonės bendrąsavininkii (akcininkai), kapitalo skolintojai(obligacijų turėtojai), kredito ir finansų institucijos, valstybinėsmokesčių inspekcijos, partneriai, profsąjungos, ministerijų specialistai,kiti valdžios atstovai. Ataskaitose gali būti pateikti duomenys tiek apie visą įmonės veiklą,tiek apie tam tikrą įmonės veiklos sritį. Įmonės ataskaitų pobūdispriklauso nuo informacijos naudotojų:įmonės savininkai domisi turtu, metiniu pelnu, pagal tai sprendžia ar geraidirba valdyba, administracija. Jei jie yra akcininkai, tai neturi teisės įvisą informaciją,įmonės administracija (valdyba). Ji atsakinga už paskolas, atsiskaitymus susavininkais, mokesčius ir pan. Jai prieinama detali informacija apieįmonės veiklą, jos rezultatus. Todėl sudarant darbo sutartis, kadadministracija neišduotų komercinės paslapties, turi būti įtraukti tamtikri informacijos apsaugos ir neplatinimo punktai,įmonės darbuotojai. Jei darbuotojai mato, kad įmonė turi didelę pelną, taijie nori gauti didesnius atlyginimus (per derybas su darbdaviais irprofsąjungos pagalba). Taip pat darbuotojus domina veiklos perspektyvos dėlkarjeros, darbo sąlygų ir t. t.,kredito institucijos. Jas domina įmonės finansinės galimybės laiku grąžintiskolą bei palūkanas,įmonės tiekėjai. Juos, kaip ir kreditoriai seka įmonės pajėgumąatsiskaityti už suteiktas prekes bei paslaugas,pirkėjai. Įmonės veikla domina ir pirkėjus, ypač tuos, kurie perka prekessu garantiniu aptarnavimu, kurioms reikalingos tam tikros atsarginės dalys.Jeigu įmonė yra prie bankroto ribos, tai vartotojui reikia žinoti, iš kurjis gaus detalių ar kas suteiks garantinį aptarnavimą, įmonei bankrutavus,valdžios institucijos. Mokesčių rinkėjai formuoja iš įmonių mokesčiųvietinį ir šalies biudžetą ir seka ar teisingai apskaičiuoti mokesčiai,statistikos tarnybos sudaro valstybės makroekonominius modelius ir t.t.,ministerijos ir kitos žinybos suvestinius ataskaitų duomenis naudojasprendimams, susijusiems su šakų vystymu, priimti, išskirtiniais atvejaisgali domėtis ir teisinės institucijos, spauda, visuomeninės organizacijos.

Visus šiuos ataskaitose pateiktos informacijos vartotojus galimaišskirstyti į 2 grupes:3. vidinius (įmonės administracija ir kiti darbuotojai),4. išorinius (akcininkai, kredito institucijos, tiekėjai, pirkėjai, visuomeninės organizacijos, valdžios institucijos). Pagal tai galima grupuoti ir ataskaitas: 1) ataskaitos įmonei (gamybinės), 2) ataskaitos visuomenei (viešosios).

Kiekvienam apskaitinės informacijos vartotojui ypač svarbu, kadfinansinių ataskaitų duomenys rodytų teisingą (neiškreiptą) įmonėsfinansinę būklę, todėl finansinę atsakomybę tikslinga (bet ne visomsprivaloma) patikrinti nepriklausomam ekspertui auditoriui, kurio galutinėišvada taip pat yra nurodoma atskaitomybėje. Auditorius savo išvadojepažymi, ar finansinė atskaitomybė yra paruošta pagal bendruosius apskaitosprincipus ir kaip ataskaitų duomenys atspindi įmonės finansinę būklę. Jeigufinansinė atskaitomybė sudaryta teisingai, auditorius pateikia standartinęteigiamą (besąlygišką) išvadą. Esant tam tikriems neatitikimams, auditoriusnurodo trūkumus. Pasibaigus ataskaitiniam laikotarpiui, savininkai išklauso įmonių vadovųpranešimą bei susipažįsta su ekspertų išvadomis dėl įmonės ūkinėsfinansinės būklės. Akcininkai ar tiesioginiai savininkai svarsto

administracijos siūlymus, kaip reikėtų skirstyti pelną (gali nurodyti, iško dengti nuostolį). Šis jų sprendimas užfiksuojamas atskaitomybės formoje– pelno (nuostolio) paskirstymo ataskaitoje. Tada metinė finansinėatskaitomybė tampa oficialiu dokumentu, kuris platinamas visiemssuinteresuotiems ir turintiems teisę ją gauti fiziniams bei juridiniamsasmenims. Kiekviena įmonė privalo rengti savo veiklos finansines ataskaitas(skirtingoms įmonėms nustatyti skirtingi reikalavimai). Ataskaitų rengimąsąlygoja keletas priežasčių: 1. Ataskaitos parodo, kokie ankstesnių metų veiklos rezultatai ir kiek įmonė verta ataskaitiniams metams pasibaigus: a) palyginus ankstesnių metų pelno ir nuostolio ataskaitas, galima pastebėti, kaip kito pardavimas ir sąnaudos; b) galima palyginti savo ir konkurentų arba savo ir vidutinius verslo šakos rezultatus; c) planuojamų sąmatų ir prognozių nagrinėjimas parodo įmonės finansinę būklę pagal pasirinktą strategiją ir sritį. 2. Rengti ataskaitas svarbu ne tik, kai norima įvertinti įmonės veiklą ir turtą, bet ir kai norima gauti pinigų. Investitoriai ir skolintojai domisi, kokie numatomi dividendai akcininkams ir palūkanos skolintojams, koks įmonės turtas galėtų būti užstatytas imant paskolą. 2. Nustatyta, kad atsakantys savu turtu verslininkai, akcinės bendrovės privalo pateikti metines finansines ataskaitas pagal Lietuvos Respublikos įstatymus ir Vyriausybės atitinkamus nutarimus. Vyriausiasis finansininkas (buhalteris) pagal Lietuvos Respublikosįstatymus ir poįstatyminius aktus tvarkydamas buhalterinę apskaitą turigarantuoti buhalterinių įrašų teisingumą ir kad atskaitomybė būtų parengtalaiku. Jo nurodymai dėl buhalterinės apskaitos yra privalomi visiems įmonėsdarbuotojams. Finansinių ataskaitų reikšmę atspindi duomenys, kurie turi didžiausiąįtaką įmonės vertinimui ir sprendimams pagrįsti. Todėl finansinių ataskaitųsudarytojai turi nuspręsti, kokie iš daugelio duomenų yra tinkamiausiįvairių vartotojų sprendimams.

Svarbiausi finansinių ataskaitų rengimo dokumentai yra šie: 1) finansinių ataskaitų rengimo ir pateikimo nuostatai, 2) tarptautiniai apskaitos standartai, 3) Europos Sąjungos direktyvos. Finansinės ataskaitos rengiamos siekiant aprūpinti naudinga informacija.Jos rengiamos ir pateikiamos mažiausiai kartą per metus ir yra informacijosšaltinis daugeliui vartotojų. Dalis šių vartotojų gali reikalauti ir turiteisę gauti papildomos informacijos, t. y. tos, kurios nėra finansinėjeataskaitoje. Tačiau daugelis vartotojų turėtų pasitikėti finansinėmisataskaitomis kaip pagrindiniu finansinės informacijos šaltiniu. Todėlfinansinės ataskaitos turėtų būti parengtos ir pateiktos atsižvelgiant įanksčiau pateiktų apskaitos ir atskaitomybės principų bei nuostatųreikalavimus. Kaip teigiama tarptautinių apskaitos standartų nuostatose, šaliųvyriausybės savo tikslams gali nustatyti įvairius ar papildomusreikalavimus finansinėms ataskaitoms sudaryti. Tačiau šie reikalavimainegali daryti esminės įtakos finansinėms ataskaitoms, sudarytoms įvairiemsvartotojams. Jie turėtų kuo labiau sutapti su visų vartotojų poreikiais. Finansinės ataskaitos paprastai rengiamos atsižvelgiant į apskaitosmodelį, pagristą istorinių išlaidų principų ir nominalia finansiniokapitalo koncepcija. Kiti modeliai gali būti panaudoti siekiant gautiobjektyvią informaciją, naudingą darant ekonominius sprendimus, nors šiuometu visiško sutarimo šiuo klausimu nėra. Tarptautinių apskaitos standartų nuostatos yra gana svarbios. Šiestandartai pateikia gana konkrečius nurodymus finansinėms ataskaitomssudaryti, pateikti ir jų informacijai vartoti. Šių nuostatų pagrindinistikslas – parengti koncepciją, kaip sudaryti ir pateikti finansinesataskaitas išoriniams vartotojams, o kartu padėti geriau derinti apskaitostaisykles, standartus ir procedūras, susijusias su finansinių ataskaitųrengimu. Nuostatos nusako finansinių ataskaitų parengimo ir pateikimo koncepciją.Jos nusako: 1) finansinių ataskaitų tikslus; 2) kokybinės charakteristikas, nusakančias finansinių ataskaitų naudingumą; 3) sudaromų finansinių ataskaitų apibrėžimą ir pripažinimą, ataskaitų pateikiamus elementus; 4) kapitalo sąvokas. Europos Sąjungos direktyvos reglamentuoja ir finansinių ataskaitųsudarymą bei jose pateiktos informacijos atskleidimą. Ypač svarbią reikšmęturi Ketvirtoji direktyva “Kompanijų ataskaitos” (1978 m.) ir Septintojidirektyva “Konsoliduotos ataskaitos” (1983 m.). Atskaitomybės klasifikavimas. Įmonių atskaitomybė gali būti (Kalčinskas,1996. – p. 49 – 70 ir kitus): 1.Pagal paskirtį: finansinė, mokestinė, statistinė, specialios paskirties. 2. Pagal turinį ir periodiškumą: 31. metinė, 32. ketvirtinė, 33. mėnesinė, 34. savaitinė (dekadinė ar kitą), 35. rengiamą pagal pareikalavimą. 3. Pagal skelbimo pobūdį: 36. privaloma viešai skelbti, 37. neprivaloma viešai skelbti. 3. Pagal apimtį:pilnoji,sutrumpintoji,trumpoji.

Finansinių ataskaitų sudėtis – tai ataskaitų formos, kurios įeina į tamtikro laikotarpio bendrą ataskaitą. Metinės finansinės ataskaitos paprastaiyra platesnės lyginant su taip vadinamomis tarpinėmis ataskaitomis.Finansinių ataskaitų vartotojams reikia žinoti tai, kad ataskaitų turinysgali skirtis – visa tai priklauso nuo šalies teisinės, finansinės,ekonominės, politinės sistemos bei kitų veiksnių. Mažosios įmonės galės rengti sutrumpintą ar trumpą atskaitomybę, kuriosformas tvirtina Finansų ministerija. Finansines ataskaitas sąlyginai galima skirstyti į 2 kategorijas:einamos padėties ataskaitos,pasikeitimų ataskaitos.

Buhalterinis balansas pateikia informaciją apie įmonės finansinę būklękonkrečiu momentu ir priskiriamas pirmos kategorijos ataskaitai. Kitos dviataskaitos, t.y. pelno ir nuostolio ataskaita ir pinigų srautų ataskaita,priskirstamos antrai kategorijai. Jos parodo įmonės veiklą per tam tikrąlaikotarpį, nes įmonės vadovybei svarbu žinoti, kaip vyksta įmonės veikla,todėl ataskaitos pateikiamos tam tikrais laikotarpiais. Išorės informacijosvartotojams paprastai pateikiama tik metinė ataskaita. Kiekviena šalis, nustatydama finansinių ataskaitų rengimo ir pateikimotvarką, vadovaujasi minėtais tarptautiniais aktais. Lietuvos RespublikosVyriausybė yra priėmusi nutarimus dėl finansinės atskaitomybės sudarymotvarkos. Juose pateikiama: 1) metinės finansinės atskaitomybės sudėtis; 2) pagrindiniai reikalavimai metinei finansinei atskaitomybei; 3) metinės finansinės atskaitomybės rengimas ir skelbimas; 4) balanso, pelno (nuostolio) ataskaita, finansinės būklės pakitimų (pinigų srautų) ataskaitos pavyzdžiai; 5) pajamų ir sąnaudų pripažinimo apskaitoje tvarka. Lietuvos Respublikos įmonės finansinės atskaitomybės įstatymu patvirtinatokią metinės atskaitomybės sudėtį: 1) balansas, 2) pelno (nuostolio) ataskaita, 3) nuosavo kapitalo polyčio ataskaita; 4) pinigų srautų (finansinės būklės pakitimų) ataskaita,5) aiškinamasis raštas. Įmonių, turinčių juridinio asmens teises, metinė finansinė atskaitomybėrengiama apibendrinant kiekvienų finansinių metų duomenis, o balansas – darir įmonės steigimo bei likvidavimo dienos duomenis. Finansinių metų antrojepusėje įsteigtos įmonės metinės finansinės atskaitomybės tais pačiaisfinansiniais metais skelbti nereikia ir gali pateikti to laikotarpiofinansinius rezultatus kitų finansinių metų atskaitomybėje. Metinėfinansinė atskaitomybė pateikiama per mėnesį, kai ją patvirtina akcininkųsusirinkimas, o valstybinių įmonių – kai ją parvirtina vadovai. Balanso apibūdinimas. Balansas yra vienas iš svarbiausių apskaitossistemos elementų, todėl jam turi būti skiriama daug dėmesio. Balansas yrapagrindinė įmonės finansinės ataskaitos forma. Jis turi labai didelęreikšmę atliekant įmonės finansinės būklės analizę, todėl visose šalyselaikomas svarbiausiu finansinės analizės šaltiniu. Sąvoka balansas išvertus iš lotynų kalbos reiškia svarstykles (bis –dukart, lanx – svarstyklių lėkštė). Balansas dažnai vadinamas “sąskaitųbalansų lentele”. I.Corbin pateikia net tris balanso apibūdinimus: 1. Buhalteriai dažnai apibūdina balansą kaip sąskaitų suminę išraišką. Ši suminė išraiška atvaizduoja turtą ir nuosavybę. 2. Balansas – tai lentelės pavidalo ataskaita arba buhalterinės apskaitos tvarkomose knygose atvaizduotų sąskaitų likučių (debitų ir kreditų) suminė išraiška. 3. Balansas – tai turto ir įsiskolinimų bei nuosavybės ataskaita. Duomenys apie visą turtą, kurio disponuoja įmonė, ir šio turto savininkuspateikiami ataskaitoje, kuri vadinama balansu. Balanse atsispindi turto irnuosavybės lygybės dalys. Ši ataskaita parodo bendrą turto, įsiskolinimų irsavininkų nuosavybės vertę tam tikru laiko momentu. Balansas – išreškia pusiausvyrą tarp turto ir nuosavybės ir pateikiainformaciją apie tai, kokį turtą turi įmonė konkrečiu momentu bei kam jispriklauso. Šią ataskaitą sudaro trys pagrindinės dalys: turtas, kuriuodisponuoja įmonė ataskaitos sudarymo metu; skolintojų nuosavybė beisavininkų nuosavybė tuo pačiu laiko momentu. Balanse turtas yra detalizuotas, t.y. nurodyta, kiek kiekvienas joelementas kainavo. Balansą apskaitininkas gali pagražinti: nederamas sumaspervesti į pozicijas, kurios laikomos naudingesnėmis; netinkamus dokumentuspriskirti priimtinų dokumentų grupei ir pan. Balanso pagražinimo tikslas –pagerinti finansinius rodiklius. Tačiau tokie veiksmai yra draudžiamiįstatymų. Balanse pateikiami įmonės trumpalaikiai ir ilgalaikiaiįsipareigojimai, kurie įstatyme taip pat yra paaiškinti: Balansas yra pagrindinė finansinės ataskaitos forma, parodanti turto,nuosavybės ir įsipareigojimų būklę tam tikrą dieną pinigine išraiška:jis turi parodyti turto ir nuosavybės bei įsipareigojimų būklę (kiek irkokio turto turi įmonė, kokio dydžio jos nuosavybė ir įsipareigojimai).parodant turtą, nuosavybę ir įsipareigojimus tam tikrai dienai, balansasturi fiksuoti įmonės veiklą tam tikru momentu, t.y. įmonės veikla tarsistabdoma, o bet kokia kita operacija jį pakeis.turtas, nuosavybė ir įsipareigojimai parodomi pinigine išraiška.atvaizduojama pusiausvyra tarp turto ir nuosavybės bei įsipareigojimų irpateikiama išsami informacija apie įmonės turtą, kurį turi konkrečiumomentu.balansas turi pateikti tikrą ir teisingą turto, nuosavybės irįsipareigojimų būklę.balansas yra ne tik suvestinis dokumentas, bet svarbiausia finansinėsatskaitomybės forma. Balanse yra nurodoma ir savininkams priklausanti pelno ar patirtonuostolio suma, tačiau ataskaita nenurodo, kokiu būdu įmonė pasiekė tokiųrezultatų. Todėl per ataskaitinį laikotarpį uždirbtoms pajamoms ir jasuždirbant patirtoms sąnaudoms fiksuoti yra skirta speciali finansinėsatskaitomybės forma – pelno (nuostolio) ataskaita. Pelno ataskaitojeapskaičiuojamas grynas pelnas, kuris parodo, kokia pelninga buvo įmonėsveikla. Vietos mokesčių administratoriui pateikiami du apyskaitos egzemplioriai,vienas jų pažymėtas grąžinamas mokesčio mokėtojui. Pelno (nuostolių) ataskaitoje pateikiamas įmonės ataskaitinio laikotarpioūkininkavimo rezultatas, t.y. ataskaita perduoda žinias apie turto įplaukas(vadinamas pajamomis) ir turto sąnaudas (vadinamas išlaidomis) įmonėsveikloje. Šios ataskaitos objektas – pelnas, kurį įmonė gavo per tam tikrąlaikotarpį, arba nuostolis, patirtas nagrinėjamu laikotarpiu. Visa įmonėsveikla yra suskaidyta į ataskaitinius laikotarpius (pvz. metus, ketvirčius,mėnesius). Pasibaigus tokiam ataskaitiniam laikotarpiui, įmonė apskaičiuojaūkininkavimo rezultatą ir galutinai atsiskaito su valstybe, sumokėdamapastarajai mokesčius.

Pagal Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymą Pelno (nuostolio)ataskaita ( finansinė ataskaita, kurioje nustatomos visos per finansiniusmetus įmonės uždirbtos pajamos bei sąnaudos uždirbant šias pajamas irveiklos rezultatai. sudaro: Įmonių, turinčių juridinio asmens teises, metinės finansinės atskaitomybės Pelno (nuostolio) ataskaita sudaroma litais.Jpje :nurodomi: Įmonės pavadinimas ir kodas

➢ Eil. Nr, Straipsniai ir kodai ➢ Finansiniai metai ➢ Praėję finansiniai metai ➢ Pardavimai ir paslaugos Pajamos už parduotas prekes, Pajamos už atliktas paslaugas ➢ Parduotų prekių ir atliktų paslaugų savikaina: žaliavų, komplektavimo gaminių ir perparduoti skirtų prekių paslaugų,darbų ir tyrimų ➢ Bendrasis pelnas (nuostolis) ➢ Veiklos sąnaudos: pardavimų bendrosios ir administracinės ➢ Veiklos pelnas (nuostolis) ➢ Kita veikla: pajamos sąnaudos ➢ Finansinė ir investicinė veikla: Pajamos Sąnaudos ➢ Įprastinės veiklos pelnas (nuostolis) ➢ Pagautė (ypatingasis pelnas) ➢ Netekimai (ypatingieji praradimai) ➢ Ataskaitinių metų pelnas (nuostolis) prieš apmokestinimą ➢ Pelno mokestis ➢ Grynasis ataskaitinių metų pelnas (nuostolis), numatytas paskirstyti.

Šios informacijos investitoriams, kreditoriams ir savininkamsnepakanka. Jie pageidauja žinoti, iš kur ir kiek buvo gauta pinigų bei kamjie išleisti. Visa tai parodo pinigų srautų ataskaita. Pinigų srautų (finansinės būklės) pakitimų ataskaita: ➢ Pinigų srautai iš įmonės veiklos, ➢ Grynasis pelnas (nuostolis), ➢ Nusidėvėjimo ir amortizacijos sąnaudos, ➢ Užsienio valiutos kurso pasikeitimo neigiama (teigiama) įtaka, ➢ Ilgalaikio turto perleidimo netekimai (pagautė), ➢ Pirkėjų įsiskolinimo sumažėjimas (padidėjimas), ➢ Įsiskolinimo tiekėjams padidėjimas (sumažėjimas), ➢ Įvairių įmonės skolų padidėjimas (sumažėjimas), ➢ Įsiskolinimo biudžetui padidėjimas (sumažėjimas), ➢ Išankstinių apmokėjimų sumažėjimas (padidėjimas), ➢ Finansinės ir investicinės veiklos nuostolis (pelnas), ➢ Grynieji pinigų srautai iš įmonės veiklos (+/-) , ➢ Pinigų srautai iš investicinės veiklos, ➢ Iš ilgalaikio turto perleidimo (įsigijimo), ➢ Iš investicijų perleidimo (įsigijimo), ➢ Grynieji pinigų srautai iš investicinės veiklos (+/-) , ➢ Pinigų srautai iš finansinės veiklos, ➢ Paprastųjų ir privilegijuotųjų akcijų išleidimas, ➢ Savų akcijų supirkimas (-), ➢ Obligacijų išleidimas, ➢ Išperkamosios nuomos įsipareigojimų apmokėjimai (-), ➢ Skolų bankui padidėjimas (sumažėjimas), ➢ Kitos įmonės: mokėtinų sumų padidėjimas (sumažėjimas) gautinų sumų sumažėjimas (padidėjimas) Išmokėti dividendai (-) Kiti pinigų gavimai (išmokėjimai) Grynieji pinigų srautai iš finansinės veiklos (+/-) , ➢ Pinigų srautai iš ypatingosios veiklos: Pinigų srautų iš ypatingosios veiklos padidėjimas (sumažėjimas) Grynieji pinigų srautai iš ypatingosios veiklos (+/-) Grynųjų pinigų srautų padidėjimas (sumažėjimas) ➢ Pinigai laikotarpio pradžioje Pinigai laikotarpio pabaigoje”[3]

Pinigų srautai apsprendžia įmonės sėkmę, todėl įmonei pravartuišanalizuoti, kodėl sumažėjo pinigų, net gavus grynąjį pelną. Pinigų srautųataskaita parodo įmonės gamybinę, finansinę, investicinę veiklą. Akcininkų susirinkimui ruošiamas pelno (nuostolio) paskirstymo projektas,kuriame pateikiama, kaip turėtų būti paskirstomas per ataskaitinįlaikotarpį uždirbtas pelnas. Minėtame projekte, o vėliau ir ataskaitoje atsispindi esminiai įmonėsveiklos, jų turto bei nuosavybės elementai. Detaliau šie klausimaiaptariami aiškinamajame rašte. Jį sudaro bendrosios pastabos, kuriose įmonėpateikia informaciją apie savo padėtį rinkoje, svarbiausius turto beinuosavybės pasikeitimus, taip pat aprašo principus, kuriais remdamasitvarkė apskaitą ir t.t. Po bendrųjų pastabų einamosiose pažymosedetalizuojama jau minėtose ataskaitose pateikta informacija. Aiškinamasis raštas sudarytas iš standartinių valdžios patvirtintųlentelių, vadinamų pažymomis. Rašte laisva forma surašomos pastabos apiešiose pažymose pateiktus duomenis ir kiti pastebėjimai apie svarbius įmonėsveiklos aspektus, neatskleistus pagrindinėse finansinės atskaitomybėsformose. Mokestinę atskaitomybę įmonės rengia ir pateikia įvairioms mokesčiuskontroliuojančioms institucijoms: Valstybinei mokesčių inspekcijai,socialinio draudimo ir kitoms įstaigoms. Šioje atskaitomybėje pateikiamine tikrieji, bet apmokestinamieji įmonės veiklos rezultatai. Ruošiantmokestinę atskaitomybę paprastai netaikomi bendrųjų apskaitos principųreikalavimai. Šios atskaitomybės turinys gana dažnai keičiamas. Įmonėkiekvieną mėnesį į Valstybinę mokesčių inspekciją privalo pristatyti PVMdeklaraciją, pasikeitus reikalavimams, įmonei jau nebereikia pristatytiketvirtinių ataskaitų, o metinį balansą būtina pristatyti iki gegužėsmėnesio 1 dienos; kartą į metus būtina pristatyti žemės mokesčio

deklaraciją; nekilnojamo turto deklaraciją ir pan; ketvirtinės ataskaitospristatomos į Sodrą. Reikalaujama atitinkamas ataskaitas pristatyti valstybės statistikosįstaigoms. Šie duomenys labai svarbūs atliekant ekonominę socialinę analizęvalstybės mastu. Sudarant statistines ataskaitas pateikiami ne tikbuhalterijos duomenys, nes ši ataskaitos rūšis dažnai apima ir pinigaisneišmatuojamus rodiklius, tokius kaip darbuotojų skaičius, sudėtis,kvalifikacija ir pan. Specialios paskirties atskaitomybė gali apimti labai platų apskaitosspektrą. Tokio pobūdžio atskaitomybė aprūpina reikalinga informacija visąįmonės valdymo personalą. Joje pateikti duomenys gali būti išreikšti tiekpiniginiu, tiek natūriniais vienetais. Šiose ataskaitose pateikiamiekonominiai ir finansiniai, veiklos organizavimo duomenys. Specialiospaskirties atskaitomybė gali būti pateikiama ir išorės vartotojams.Statistikos įstaigoms reikalingi detalūs duomenys apie gyventojų irįstaigų pirkimus, vartojimo struktūrą, dirbančiųjų pajamų lygį,išleidžiamos produkcijos kainas ir t.t., gamtos apsaugos institucijomsreikalingi duomenys apie ekologinę būklę, teršalų išmetimą į atmosferą beivandenį; liftus prižiūrinčioms tarnyboms – informacija apie šių transportopriemonių kiekį, techninę būklę ir patikrinimus. Specialių ataskaitų(įstatymo numatytais atvejais) gali pareikalauti policija, teismai,sveikatos apsaugos įstaigos, savivaldybė ir kitos viešojo administravimoinstitucijos. Pagal turinį ir periodiškumą atskaitomybė gali būti suskirstyta į metinę,ketvirtinę, mėnesinę, savaitinę arba dekadinę, taip pat neperiodinę –rengiama pagal pareikalavimą. Klasifikuojant atskaitomybę šiuo požiūriu, ji grupuojama ne tik pagallaiką, bet ir pagal turinį. Labai svarbi įmonės metinė finansinėatskaitomybė, kuri apima visus įmonės veiklos rezultatus per ataskaitiniusmetus, tačiau metai labai ilgas laiko tarpas ir įmonė negali apsiribuotitik šios ataskaitos sudarymu, nes įmonei kas mėnesį reikia pristatyti PVMdeklaraciją, o tam reikia sudaryti mėnesinę ataskaitą. Nors ir kai kuriųataskaitų nereikia pristatyti oficialioms institucijoms, jos tiesiogbūtinos įmonei, nes jų pagrindu reikalaujama pateikti kitas ataskaitas. Įmonės, kuriose apskaita kompiuterizuota, palengvindamos sau tolimesnįdarbą ar tam tikroms vidaus reikmėms rengia net ir savaitines arbadekadines ataskaitas. Neperiodinės ataskaitos gali būti sudaromos prireikus tam tikosinformacijos investitoriams, kreditoriams, bankinėms institucijoms, kaiįmonė prašo iš jų finansavimo, lizingo ar kitų paslaugų. Pagal skelbimo pobūdį atskaitomybė skirstoma į privalomą ir neprivalomąviešai skelbti. Viešai turi būti skelbiama valstybinių įmonių ir akciniųbendrovių metinė finansinė atskaitomybė. Toks viešas skelbimas nereiškia,kad įmonė privalo spaudoje skelbti visas atskaitomybės formas, todėlfinansinės atskaitomybės paskelbimui prilyginamas viešas pranešimas apieakcininkų susirinkimą ir galimybė susipažinti su metine finansineataskaita. Viešu skelbimu pripažįstamos finansinės atskaitomybės arba pranešimo apievisuotinį akcininkų susirinkimą publikavimas spaudoje. Nežiūrint į tai, arfinansinė atskaitomybė privaloma viešai skelbti ar ne, įmonėsadministracija turi sudaryti galimybes savininkams susipažinti su visomispagal galiojančius įstatymus parengtomis finansinėmis ataskaitomis. Kiekvieno ūkio subjekto ūkinė – finansinė veikla yra konfidenciali.Pateikdama savo duomenis mokesčių administratoriui, įmonė tikisi, kad jisišsaugos įmonės komercinę – ūkinę paslaptį. Vyriausybė 1998 m. rugsėjo 3 d. priėmė nutarimą “Dėl mokesčio bazėsnetiesioginio nustatymo”, kurio mokesčių administratoriams suteikiama teisėpatiems apskaičiuoti, kiek įmonė privalo sumokėti mokesčių. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos darbo patirtisparodė, kad Lietuvoje labai daug nelegalaus darbo, kurio rezultataivalstybei nedeklaruojami. Yra nemažai faktų, kai pateiktose deklaracijosenurodomi neteisingi ir prieštaringi duomenys, kurie neatspindi tikrosiosūkio subjekto ekonominės padėties. Įmonių vadovams, verslininkams,buhalteriams gali tekti įrodinėti, kad mokesčiai apskaičiuoti teisingai. Neretai mokesčių mokėtojai netvarko buhalterinės apskaitos, patikrinimometu nepateikia apskaitos dokumentų arba juos pateikia ne visus, todėlmokesčių administratoriai neturi galimybės nustatyti mokesčio mokėtojopajamų. Yra atvejų, kai pateikti dokumentai yra surašyti asmenų, kurieūkinę – ekonominę veiklą vykdo neteisėtai naudodamiesi fiktyvios įmonėsvardu. Taikant mokesčio bazės neteisingo nustatymo metodus, informacija apiemokesčių mokėtoją bandoma rinkti iš įvairių šaltinių, t.y. iš patiesmokesčių mokėtojo, iš valstybinių institucijų, įmonių, įstaigų,organizacijų bei piliečių, taip pat panaudojama mokesčių administratoriausstebėjimo būdu sukaupta informacija. Tai padeda nustatyti ir mokesčiųmokėtojo įsigytų ar realizuotų prekių ir paslaugų vertę (kainą), jeigu jisnepateikė prekių ir medžiagų įsigijimą (pardavimą) patvirtinančiųdokumentų. Mokesčio bazės nustatymo naujų metodų taikymas – didelisVyriausybės įpareigojimas ir atsakomybė Valstybinės mokesčių inspekcijosprie Finansų ministerijos darbuotojams ir mokesčių administratoriams. Minėtas nutarimas leidžia naudotis duomenimis “iš kitų tokią pat arbapanašią komercinę veiklą vykdančių asmenų mokesčio deklaracijų”. Neaišku,kaip galima apskaičiuoti mokestį, nepaaiškinant mokėtojui, kaip jisapskaičiuojamas, kokiais ir iš kur gautais duomenimis remtasi. Iškyla taippat ir ūkio subjektų komercinių paslapčių platinimo grėsmė.

Įmonėms reikia subalansuoti pateikiamą apie įmonės veiklą informacijąsuinteresuotiems asmenims ir institucijoms taip, kad pateikti duomenysbūtu pakankamai vieši, tačiau neatskleistų komercinių paslapčių. Ataskaitųduomenis galima pakoreguoti, juos pateikti taip, kad nebūtų matomi tamtikri veiklos aspektai.

Duomenų įslaptinimo ir koregavimo priemonės verslininkai gali panaudotitiek sąžiningais tikslais – norėdami apsisaugoti nuo informacijosnutekėjimo, tiek nesąžiningais tikslais – vengdami mokėti mokesčius. Norėdamos apsisaugoti nuo konkurentų, įmonės neskelbia duomenų, kuriegalėtų pakenkti joms pačioms: pirkimų bei pardavimų kainos (jeigu įmonė yrane parduotuvė), įrengimų našumo, naudojamos technologijos, veiklos taktikosir strategijos ir t.t. Tokia informacija neskelbiama ir akcininkams, nespriešingu atveju, kuris nors akcininkas, turintis nors ir nedidelį įmonėsakcijų skaičių, galėtų susipažinti su šiais duomenimis ir panauduotinesąžiningiems tikslams (parduoti konkurentams; nesąžiningai konkuruoti,jei jis turi daug didesnę nuosavybės dalį kitoje analogiško profilioįmonėje). Dėl šios priežasties Lietuvos Respublikos įstatymai akcininkams(tik akcinių bendrovių) garantuoja tik metinių finansinių ataskaitųprieinamumą. Įmonės nenoriai teikia duomenis ir statistikos institucijoms,nes jos nėra garantuotos šių įstaigų darbuotojų sąžiningumu bei sugebėjimuišlaikyti įmonės komercines paslaptis. Įmonės administracija turi sudaryti sąlygas akcininkams prieš susirinkimąsusipažinti su visomis valdžios patvirtintomis atskaitomybės formomis.Įmonės vadovai dažnai neįvertina šios aplinkybės ir akcininkams nesuteikiaprivalomos informacijos, tokiu atveju jie pažeidžia konstitucines savininkųnuosavybės teises. Įmonės ataskaitų pateikimas atitinkamoms institucijomstaip pat gali būti suprantamas kaip oficialus jų paskelbimas. Pagal apimtį atskaitomybė skirstoma į pilnąją,sutrumpintąją ir trumpąjąReikėtų pastebėti, kad juridinio asmens teises turinčios įmonės labaiskiriasi: vienos akcinės bendrovės gali būti labai didelės, kitos, ypačuždarosios akcinės bendrovės, gali būti labai mažos, tokios įmonėsatskaitomybei parengti negali skirti daug lėšų, todėl joms leidžiama rengtiduomenų kaupimo principu pagristą, tačiau kiek sutrumpintą metinę finansinęatskaitomybę. Sutrumpintą ir trumpą atskaitomybę rengiančių įmonių skiriasibalansai, pelno (nuostolio) ataskaitos ir kitos formos. Kai kuriosataskaitos joms visai neprivalomos. Finansinės ataskaitos, parengtos vadovaujantis nuostatais, patenkinabendrus daugelio vartotojų poreikius. Taip yra todėl, kad vartotojai,darydami ekonominius sprendimus, turi:nuspręsti, kada pirkti, laikyti ar parduoti investuotą turtą;numatyti įmonės pagrindinius finansų valdymo sprendimus ir atsiskaitymus;apskaičiuoti įmonės galimybę apmokėti už darbą bei suteikti kitą naudą savotarnautojams;garantuoti įmonei paskolintų sumų saugumą;nustatyti mokesčių politiką;numatyti galimą pelną ir dividendus;parengti ir naudoti nacionalinių pajamų statistiką;57. reguliuoti įmonės veiklą. Apibendrinant atskaitomybės klasifikaciją, pažymėtina, kad šiklasifikacija nėra alternatyvi: kiekviena ataskaita pagal tam tikrąklasifikacinį požymį gali būti priskirta vienai ar kitai grupei, bet galiturėti kelis skirtingus klasifikacijos požymius. Remiantis įmonės atskaitomybės klasifikacija, galima teigti, kad labaisvarbią vietą užima finansinės metinės ataskaitos ir atskaitomybė,kuriomis galima atlikti įmonės finansinės būklės analizę, nustatyti įmonėsveiklos efektyvumą, likvidumą, mokumą.

7. Balanso teorijos ir politikos įgyvendinimas

Pagrindinės balanso teorijos. Balanso sudarymo problemą įvairių šaliųautoriai traktuoja įvairiai, siūlomos įvairios balanso teorijos: dinaminė,organinė, statinė. Kuriant šias teorijas, didžiausią indėlį įnešė vokiečiųmokslininkai E.Kosiol, W.Hasenack, K.Kafer, F.Schmidt, prancūzas W.LeCoutre ir kt. Dinaminė balanso teorija balansą apibūdina kaip periodinį pelno irnuostolio apskaičiavimą. Tai naudojama tinkamai valdyti įmonę. O statinisbalansas – tai būdas nustatyti rezultatą, lyginant turimą turtą suįsiskolinimais ir jo dinaminį kitimą per tam tikrą laikotarpį. Dinaminėbalanso teorija apima visą įmonės rezultatą, t.y. rezultatą, gautą lyginantvisas pajamas su visomis išlaidomis, pridedant sunaudotas materialines irfinansines lėšas ir atimant nuosavą kapitalą. Vadinasi, balansas atliekasvarbesnį vaidmenį nei tik pelno ar nuostolio apskaičiavimas. Svarbiausia šios teorijos atstovo E.Schmalenbach išreikštos koncepcijosesmė yra periodiškai apskaičiuoti rezultatą. Organinė balanso teorija pagrįsta tuo samprotavimu, kad egzistuojaorganinis ryšys tarp įmonės ir šalies ūkio išplėtojimo, o jį atspindiapskaita. Organiniam balansui buvo keliamas reikalavimas tiksliai nustatytiturto vertę ir rezultatą. Turtas turi būti įvertintas, siekiant išsaugotine tik kapitalą, bet ir materialines vertybes. Todėl būtina atskirtigrynąjį pelną nuo įsivaizduojamojo ir nerealų nuostolį nuo realaus. Grynaspelnas gaunamas tik tada, kai perkamoji kaina didesnė už atstatomąją vertępirkimo metu. Jei atvirkščiai, tai pelnas esti tik įsivaizduojamas. Statinis balansas pagrįstas tuo, kad jis turi nustatyti turtinę įmonėsbūklę ir atvaizduoti tikslingai turtą, t.y. parodyti turtą, laisvą nuoskolų, ir turto bei kapitalo struktūrą. Globaliniu šios teorijos požiūriubalanso uždavinys – atsiskaityti visuomenei. Apibūdinant balanso teorijas galima teigti, kad balanso sudarymo praktikaatitinka teorinius samprotavimus tais atvejais, kai susiklosčiusią būklęvertiname daugiau atsižvelgiant į ateities perspektyvas, o ne į buvusiąsituaciją, kurios negalima pakeisti. Tiesa, kai kuriose šalyse, pavyzdžiui,JAV, jei verslininkas tinkamai neapsiskaičiavo rezervinio “krepšelio”, opo to nepasitvirtino deklaruotos pajamos ir pelnas, gali persiskaičiuoti irsusigrąžinti permokėtus mokesčius. Dauguma apskaitos specialistų pripažįsta, kad sudaromi balansai pakankamaigerai informuoja apie įmonės stabilumą, disponavimą grynųjų pinigųrezervais ar kitais aktyvais, apie įmonės veiklos ir jos nuosavybėsfinansavimą iš skolintų ir savų sukauptų lėšų ir apie daugelį kitųklausimų, padedančius priimti strateginius valdymo sprendimus. Balanso politika. Balanso politikos sąvoka apima sąmoningą balansoįforminimą pagal galiojančius įstatymus ir prisilaikant bendrųjų finansinėsatskaitomybės rengimo principų. Ši sąvoka paprastai apima kapitalostruktūros ir pelno dydžio pakeitimo prieš sudarant balansą nuostatas. Balanso politikos tikslas – yra sąmoningas pelno dydžio pakeitimas,nepažeidžiant mokesčių įstatymų, tam, kad būtų mokami mažesni mokesčiaiarba dividendai ir kartu pakeistas rezervinis kapitalas. Kartais įmonė sąmoningai padidina pelną balanse, kad neparodytų blogosfinansinės padėties. Paprastai tai pasiekiama likviduojant paslėptusrezervus, didesne suma įvertinant gatavos produkcijos išleidimą arbažaliavų atsargas, atsisakant formuoti būtiną rezervinį kapitalą ir pan.Todėl, pavyzdžiui, bankai yra linkę atspindėti didelį likvidaus turto kiekįsavo balansuose, kurį jie sukaupia jo sudarymo dienai. Tai vadinama“vitrinų dekoravimu”. Balanso politikos objektas visuomet yra išorinisbalansas, kuris specialiai sudaromas paskelbimui. Pateikiame keletą atvejų, kaip tai gali atrodyti praktikoje: pagrindinis įmonės akcininkas, disponuojantis visa informacija dideliopelno metais stengiasi sąmoningai pabloginti balanso rezultatus, kad esantžemam kursui supirktų biržoje kuo daugiau akcijų ir kartu padidintų savodalį įmonės kapitale. Atėjus nepalankiam įmonės veiklos laikotarpiui,kitaip tariant, tais metais, kai pelnas mažas, pagrindinis akcininkas galireikalauti “pagražinti” balansą, kad galėtų pardavinėti savo akcijas aukštukursu be nuostolių; įmonės vadybininkai gali pradėti spekuliuoti savo įmonės akcijomis.Kadangi balansą sudaro vadovybė ir jis tik po to tvirtinamas stebėtojųtaryboje, įmonės specialistai, didindami ar mažindami balanso duomenis, bedidelių pastangų gali paveikti akcijų biržos kurso dinamiką; įmonės vadovybės požiūriu netikslinga geraisiais metais rodyti visą gautąpelną ir kartu informuoti apie jį akcininkus bei visuomenę. Pirma, tai duospernelyg aukštus rodiklius palyginti su ateinančiais metais, kai dėlįvairių priežasčių nebus įmanoma pasiekti tokių gerų rezultatų. Antra,slepiant pelną, galima sudaryti paslėptus rezervus, kurie būtini didesniammanevringumui, kai sudaromas balansas blogesniais metais. Reikia pabrėžti,kad vadovams bus ne tiek pavojinga, jei balansai atspindės tolygiai gaunamąpelną, o ne staigius jo pakitimus. Priklausomai nuo įmonės ir administratorių keliamų tikslų galimos irįvairios balanso politikos bei jų įgyvendinimo priemonės (žr. 2 lentelę).

2 lentelė.Balanso politika ir jos priemonės

|Išorinio (viešo) balanso |Apmokestinimo sistemai ||sudarymas |Spaudai ir visuomenei || |Kreditoriams ir akcininkams || |Mokslininkams, institutams || |Darbuotojams ||Vidinio balanso sudarymas |Įmonės vadovybei ||Politikos sudėtinės dalys |Vertinimo politika || |Balansų straipsnių iššifravimo || |politika || |Pelno politika || |Dividendų politika || |Informacijos politika ||Politikos techninės priemonės |Pelno perkėlimas || |Slaptų rezervų panaudojimas ar || |nuslėpimas || |Amortizacija ir turto nurašymas || |Turto vertės pakeitimas || |Kitos ||Poveikio balansui rūšys |Tiesioginė įtaka metiniams || |rezultatams || |Netiesioginė įtaka metiniams || |rezultatams || |Rezultatų manipuliavimas be || |tiesioginių ir || |netiesioginių pasekmių || |Turto ar kapitalo struktūros || |pakeitimas || |Formalus kapitalo ir jo struktūros|| |pakeitimas |

Kaip matyti iš 2 lentelės, formuojant balanso politiką, pirmiausianustatomi balanso vartotojai, po to apsvarstomas politikos sudėties dalysir jų pateikimo galimybės (apsaugant įmonės interesus ir pateikiantataskaitas vartotojams), pasirenkamos techninės politikos įgyvendinimopriemonės. Pasirinkta politikos kryptis gali duoti vienokius ar kitokiusrezultatus bei poveikį balansui. Kai kalbama apie banko kredito gavimą ar derybas dėl kainų arba atlyginimų

pakėlimo naudojamos skirtingos priemonės, koreguojant balansą vienu ar kituaspektu. Balanso politika nėra nusikaltimas, jei ji vykdoma atsižvelgiant įgaliojančius įstatymus, atsižvelgiant į įkainojimo taisykles bei balansosudarymo principus. Bet negalima pamiršti to, kad pelno sumažinimas vienais metais sąlygoja jopadidėjimą kitais, ir atvirkščiai – sąmoningas atitinkamų balanso rodikliųpagerinimas sąlygoja jų pablogėjimą ateinančiais metais. Yra išskirtinos dvi taisyklių grupės, susijusios su balanso sandara:vertikalaus ir horizontalaus finansavimo. Vertikalaus finansavimo taisyklėms priskiriamos visos proporcijos,santykiai ir kiti ryšiai, pagal kuriuos reguliuojami balanso aktyvo arbapasyvo straipsniai. Šios taisyklės nusako, koks santykis turi būti tarppagrindinių ir apyvartinių fondų, tarp savo ir skolinto kapitalo.Vertikalaus finansavimo taisyklės pagrindas gali būti sau nusistatytasilgalaikio ir trumpalaikio turto santykis 1 : 1 arba 1,2 : 1 ir t.t.Atitinkamai pagrindžiama ir kapitalo (balanso pasyvo) sudėtis, pavyzdžiui,apribojanti skolinto kapitalo apimtį savo kapitalo dydžiu santykiu 1 : 2ir t.t. Horizontalaus finansavimo taisyklės skirtos santykiams tarp turto dalių(aktyvo straipsnių) ir kapitalo sudėtinių dalių (pasyvo straipsnių)palaikyti. Pavyzdžiui, gali būti priimta norma, jog ilgalaikiaikapitaliniai įdėjimai finansuojami tik savo kapitalu. Arba savos lėšosskiriamos pagrindiniams fondams įsigyti, taip pat apyvartoje nuolatcirkuliuojantiems apyvartiniams fondams išlaikyti. Sezoninės paskirtiesprekėms, laikinoms kitoms reikmėms naudotini trumpalaikiai kreditai. Be to,šos taisyklės nusako tvarką, jog investicijos į spartaus apyvartumo aktyvusdengiamos trumpalaikiu finansavimu, o į lėtesnio apyvartumo aktyvus –ilgalaikiu finansavimu. Taip susiejama kapitalo perleidimo ir įdaiktinimotrukmė. Bandomojo balanso panaudojimo galimybės. Pasibaigus ataskaitiniamlaikotarpiui, turi būti sudaroma finansinė atskaitomybė. Norint įvertintiveiklos pelningumą, sudaroma pelno ataskaita, o norint nustatyti, kokiuturtu disponuoja įmonė ir kam jis priklauso – balansas. Prieš sudarant finansinę atskaitomybę pravartu pasitikrinti, ar teisingaiapskaičiuoti sąskaitų likučiai, ar fiksuojant ūkines operacijas bei įvykiusBendrajame žurnale, ar perkeliant duomenis iš vieno registro į kitąnepadaryta aritmetinių klaidų. Tam tikslui parengiamas bandomasis balansas. Bandomasis balansas yra lentelė, kurioje pateikiami debetiniai irkreditiniai Didžiosios knygos sąskaitų likučiai, susiformavę perataskaitinį laikotarpį. Jis parodo, ar visų debetinių likučių suma lygikreditinių likučių sumai. Iš to galima spręsti, ar išlaikyta apskaitoslygybė, nes debetinius likučius paprastai turi turto ir sąnaudų, okreditinius – nuosavybės ir pajamų sąskaitos. Šiuo būdu pasitikrinti, arteisingai vedama apskaita, galima ne tik ataskaitinio laikotarpiopabaigoje, bet ir dažniau (pasibaigus savaitei ar net kiekvienos dienospabaigoje). Bandomasis balansas yra pagalbinė lentelė, kurioje užfiksuoti duomenys,skirti vidiniams apskaitinės informacijos vartotojams (valdytojams).Paprastai jį sudaro trys skiltys, skirtos sąskaitų pavadinimams,debitoriniams ir kreditoriniams sąskaitų likučiams. Į pirmąją skiltįsurašomi visų įmonės sąskaitų, turinčių likučius, pavadinimai. Tai reiškia,kad sąskaitos, kurių likučiai bandomojo balanso sudarymo metu lygūs nuliui,nėra į jį įtraukiamos. Kad būtų patogiau, į bandomąjį balansą rašomos tossąskaitos, pagal kurių likučius sudaromas balansas. Pirmiausiai išrašomosvisos turto ir nuosavybės sąskaitos, o žemiau surašomos tos, iš kuriųduomenų rengiama pelno ataskaita. Taip suvedamos visos pajamų ir sąnaudųsąskaitos. Debetinius sąskaitų likučius rašome į Debeto skiltį, okreditinius – į Kredito skiltį. Yra nemažai klaidų, kurios nepažeidžia apskaitinės lygybės ir nepasirodobandomajame balanse. Pirmiausia – tai principinės klaidos, kai neteisingainustatoma sąskaitos, kurioje turi būti atspindėta ūkinė operacija, klasė(pavyzdžiui, vietoje sąnaudų debetuojama turto sąskaita). Bandomajamebalanse negalima nustatyti iš Bendrojo žurnalo perkeltų klaidų, jeineteisingai užfiksuotas pardavimų kiekis, buvo praleidimų fiksuojant prekiųįsigijimo operacijas arba daromos klaidos perkeliant duomenis iš Bendrojožurnalo į Didžiąją knygą. Tokio pobūdžio klaidas labai sunku pastebėti.Norint jas surasti, reikia vėl peržiūrėti Bendrąjį žurnalą, kiekvieną įrašątikrinant su atitinkamu pirminiu dokumentu, bei nustatyti, ar visi duomenysteisingai buvo perkelti į atitinkamas sąskaitas. Jeigu bendra debetinių likučių suma nelygi bendrai kreditinių likučiųsumai, tai klaidą galima surasti daug greičiau jos ieškant nuosekliai tikpriešinga kryptimi negu vedama apskaita: nustačius bandomojo balansogalutinių sumų neatitikimą, tikrinamos Didžiosios knygos sąskaitos, ir tikpo to – bendrojo žurnalo įrašai. Dažniausiai pasitaikančioms apskaitos klaidoms galima priskirti šias:bandomajame balanse sumuojant sąskaitų likučius, padaryta aritmetinėklaida. Norint ją ištaisyti reikia pakartotinai susumuoti visus likučius;ne visos sąskaitos, turinčios likučius, įtrauktos į bandomąjį balansą.Taisant reikia suskaičiuoti visas į balansą surašytas sąskaitas. Jųskaičius turi sutapti su įmonės naudojamų sąskaitų, turinčių likučius,skaičiumi;debetinis balansas įrašytas į Kredito skiltį ir atvirkščiai. Šią klaidągalima rasti, apskaičiavus skirtumą tarp Debeto ir Kredito skilčių ir gautąskaičių padalijus iš 2. Jeigu bandomajame balanse yra skaičius identiškasgautajam, tai didelė tikimybė, kad pastarasis įrašytas ne į tą skiltį;perrašant sąskaitų likučius į bandomąjį balansą, supainiojama kableliovieta;neteisingai apskaičiuotas kokios nors sąskaitos likutis. Reikia patikrinti,ar visi įrašai iš Bendrojo žurnalo perkelti į sąskaitas, ir vėlapskaičiuoti sąskaitų likučius;operacija užfiksuota nesilaikant dvejybinio įrašo taisyklės, kitaiptariant, debeto suma nelygi kredito sumai. Šiuo atveju reikia atidžiaiperžiūrėti Bendrąjį žurnalą. Pateikti patarimai, kaip greičiau surasti klaidas, padės tik tuo atveju, jeigu padaryta viena klaida. Priešingu atveju klaidų teks ieškoti nepalyginamai ilgiau, nes abi šios klaidos gali veikti bandomąjį balansą priešingomis kryptimis: viena – didinti jo sumą, o kita – mažinti. Jeigu bus suklysta vienodomis sumomis, tai bandomojo balanso parengimas apskritai nepadės išsiaiškinti tokių klaidų. Apskaitos darbuotojai turi žinoti šį bandomojo balanso ribotumą. Be to, klaidos gali būti padarytos ir fiksuojant duomenis pirminiuose dokumentuose. Jeigu klaida padaroma pirminiame dokumente, ji ištaisoma korektūros būdu,kurio esmė yra ta, kad išbraukus neteisingai parašytą skaičių (išbrauktireikia taip, kad galima būtų įskaityti klaidingą įrašą – ši nuostatasusijusi su tuo, kad kartais klaidos gali būti daromos sąmoningai), virš joarba greta parašomas teisingas, kurį savo parašais patvirtina dokumentąsurašę asmenys. Tokio pobūdžio klaidų taisymo tvarką paprastai reguliuojavyriausybinės instancijos, išleisdamos atitinkamas instrukcijas. Kas kita, jeigu klaida padaroma perrašant duomenis iš pirminių dokumentų įapskaitos registrus. Šiuo atveju korektūros būdo dažnai negalimapritaikyti, ypač jeigu klaidą pavyksta nustatyti tada, kai jau būnaparengta atskaitomybė. Pagrindiniai balanso trūkumai. Kai kurių balanso trūkumų iki šiolnepavyksta pašalinti, manoma, kad balansas turi daugiausiai trūkumų iš visųfinansinių ataskaitų. Labai išsamiai balanso trūkumus išnagrinėjo rusųmokslininkai V.Patrovas ir V.Kovaliovas. Vienas iš svarbiausių balanso trūkumų yra tas, kad jame atspindėtas turtasyra įkainotas jo pinigine verte, kaip tai ir numato bendrieji apskaitosprincipai. Esant didesnei infliacijai tokie duomenys yra iškraipomi irneatitinka realios padėties. Kitas trūkumas tas, kad nemažai pateikiamųbalanse duomenų yra nevienodai apibrėžti. Įmonė negali tiksliai žinoti,kiek skolų jai negrąžins pirkėjai, kiek laiko bus galima eksploatuotiilgalaikį turtą ir pan. Be to, tam tikri veiksniai (darbuotojųkvalifikacija, darbo organizavimo formos ir t.t.) visai neapskaitomi, nesjų negalima tiksliai išmatuoti. Balansas sudaromas ne kasdien ir parodo tik momentinę įmonės būklę, todėl,jeigu jis ir parodo gerą įmonės finansinę būklę, nereiškia, kad tokia jibuvo ir yra visuomet. Balansas atspindi įmonės turto būklę, bet neatsako į klausimą, dėl kienopoveikio susiklostė vienokia ar kitokia situacija. Tam reikia daugiaunuodugnesnės analizės. Pagal balanso duomenis galima apskaičiuoti daugybę analitinių rodiklių,bet jie visi bus nereikšmingi, jei jų negalėsime su kuo nors palyginti,todėl analizė turi būti papildoma analogiškais giminingų įmonių arvidutiniais verslo įmonių rodikliais, t.y. įmonės veiklos efektyvumasvertinamas šakos kontekste. Svarbiausias įmonės tikslas yra pelnas, tačiau šis rodiklis balanseatvaizduojamas vienpusiškai ir statiškai. Balanso rezultatas neatspindi toslėšų sumos, kuria realiai disponuoja įmonė. Mokslininkai, kalbėdami apie balanso informatyvumo didinimą, teigia –balansas turi teikti kuo daugiau naudingos informacijos visiems josvartotojams. Manoma, kad viena iš priemonių, garantuojančių informacijospatikimumą buhalteriniame balanse, yra visų ūkinių operacijųdokumentavimas; kitas patikimumo didinimo veiksnys susijęs su apskaitosmetodika, kadangi ir surinktus kokybiškus duomenis galima apdorotinetikusiais metodais, tuomet informacijos patikimumo laipsnis gali labaisumažėti. Iš ūkinės finansinės veiklos rodiklių ir balanso galima nustatyti bankrototikimybę pagal “Z” koeficiento skaičiavimą. E.Altmano “Z” – skaičiavimaspadeda nustatyti bankroto galimybę (žr. 3 lentelę):

“Z”= Apyvartinis kapitalas * 1,2 + Nepaskirstytas pelnas *1,4 + Visas turtas Visas turtas

Pagrindinės veiklos pajamos * 3,3 + Visų akcijų rinkosvertė * 0.6 + Visas turtas Visanuosavybė ir įsipareigojimai

Pardavimų apimtis * 1.0 . Visas turtas

Vertinant įmonės bankroto grėsmę tikslinga išanalizuoti santykius(koeficientus) (Dogil, Semenov, 1997.-171 psl.): 1. apyvartinio kapitalo ir viso turto; 2. įsiskolinimo ir akcinio kapitalo; 3. visų įsipareigojimų ir nuosavybes bei viso turto; 4. pagrindinio kapitalo ir akcinio kapitalo; 5. gryno pelno ir viso turto; 6. grynųjų pinigų iš operacijų gavimo ir visos nuosavybės bei įsipareigojimus; 7. grynojo pelno pridėjus procentus už kreditą.

3.lentelė. Zskaičiavimo reikšmės

|Z koeficientas |Bankroto tikimybė ||1,8 ir mažiau |Labai didelė ||nuo 1,81 iki 2,7 |Didelė ||nuo 2,8 iki 2,9 |Galima ||3,0 ir daugiau |Labai maža |

Pradedančiųjų verslininkų nesėkmės priežastys (Dogil, Semenov, 1997.-172psl.):8. kapitalo stygius – 38%;9. komercijos ir valdymo kompetencijos stoka – 22%;10. įmonė mažai žinoma vartotojui – 12%;11. savininko liga, blogi įpročiai, konfliktai su partneriais, nesilaikymas įstatymų ir kita – 11%;12. netinkamai parinkta įmonės vieta ir blogas atsargų valdymas – 9%;13. išlaidavimas – 6%;14. blogas atsidavimas verslui – 4%.

Pagyvenusių verslininkų sutinkamos tipinės veiklos klaidos (Dogil,Semenov, 1997 –172 psl.): 15. nesavalaikis išėjimas į rinką – 31%; 16. pasenusios technologijos ir morališkai susidėvėjusių įrengimų naudojimas – 22%; 17. nesėkmingas vadovo pakeitimas – 19%; 18. įmonės vadovo negalavimai – 14%; 19. vadovo ir savininkų nesutarimai, agresyvios aplinkos, katastrofų, gaisro, grobimų, steigėjų mirties ir kitos – 14%.

Smulkaus verslo bankroto komercinės priežastys (Dogil, Semenov, 1997 –170psl.): 7. per mažos pardavimo apimtys – 49%; 8. stipri konkurencija – 23%; 9. per dideli eksploatavimo kaštai – 16%;10. debitinių įsiskolinimų susigrąžinimo, atsargų valdymo klaidos, netinkamos vietos ir kitos – 12%.

Šių procentų vertinant SVV nesėkmes gal ir nevertėtų suabsoliutinti, betbankroto priežasčių pasiskirstymas turėtų verslininkus priverstisusimąstyti ir iš anksto jų vengti, apsidrausti, apeiti, laiku blaiviai irtinkamai įvertinti situaciją.

Literatūra

1. .Jakutis A. ir kt. Ekonomikos teorijos pagrindai .K.: Smaltijos leidykla, 2000 2. Dažniausiai vartojamų verslo tvarkymo žodžių mokomasis žodynas. K., 1997. 3. Dogil L.F., Semenov B.D. Predprinematelstvo I malij biznes. – Minsk: Visšaja škola, 1997. 4. Ivanauskienė A. Apskaitos pagrindai. Vilnius: Danielius, 1998 5. .Kalčinskas G. Buhalterinės apskaitos pagrindai. V.: Pačiolis, 1996 ir 2001. 6. Lazauskas J. Apskaita ir finansai. – Vilnius: Technika, 1995. 7. LR buhalterinės apskaitos įstatymas. 8. LR įmonės finansinės atskaitomybės įstatymas. 9. Martinkus B., Žilinskas V. Ekonomikos pagrindai.K.: Technologija, 2001. 10. Pass Ch., Lowes B. Davies L.. Ekonomikos terminų žodynas, 1998. 11. Sudžius V. Smulkaus ir vidutinio verslo administravimas ir valdymas. V.:Kronta, 2001. 12. Valužis K. Apskaitos metodika: apskaita, atskaitomybė, analizė. Vilnius: Viltis, 1993. 13. Wilsonas P. Mažos įmonės finansinis valdymas. V.:Alma litera, 1997. 1  Detaliau apie pagrindines priemones ir visą gamybinį potencialągalima pasiskaityti A. Juškevièiaus, V. S8džiaus ir V. Vengrausko knygelėje“Didmeninės prekybos savarankiškumo prielaidos ir sąlygos”.

———————–[5, 64]

Q

BFK

BKK

BK

Kaštai

1 pav. Bendrosios sąnaudos

Produkcijos vienetai

Pastovios sąnaudos

Kintamosios sąnaudos

Bendros

i

os

sąnaudos