Ekonominių sistemų tipai

TURINYS
1. ĮVADAS 3
2. PAPROČIŲ (TRADICINĖ) EKONOMIKA 5
3. GRYNA KAPITALISTINĖ (LAISVOSIOS VERSLININKYSTĖS) EKONOMIKA 6
4. KOMANDINĖ (PLANINĖ) EKONOMIKA 7
5. MIŠRIOJI EKONOMIKA 8
6. NAUDOTA LITERATŪRA 121. ĮVADAS
Vienos šalys yra labai turtingos, kitos – ne tokios turtingos, tačiau visų ištekliai (resursai) yra gana riboti. Todėl reikia pasirinkti, kaip tuos ribotus išteklius naudoti. Nepriklausomai nuo to, kokią šalį ar ūkį paimtume, visada iškyla pagrindinė ekonomikos problema (retumo arba nepakankamumo problema) – rasti efektyviausius ekonominių išteklių paskirstymo būdus ir išspręsti išteklių stygiaus problemą, kuri atsiranda dėl beribių visuomenės poreikių ir ribotų išteklių. Ribotumas ir stygius reikalauja ekonominio sprendimo, kuris reiškia vieno daaikto rinkimąsi kito sąskaita, pavyzdžiui, ar išteklius panaudoti 10-ties traktorių gamybai, ar 2 namų statybai; ar gaminti maistą; ar drabužius ir t.t. Todėl apskritai visuomenei ir atskiram individui svarbu įvertinti alternatyvas ir optimaliai pasirinkti. Be to, kiekvienos šalies ekonomika yra gerokai specializuota. Todėl bet kurioje ekonomikoje būtinai veikia tam tikri mechanizmai, padedantys atsakyti į pagrindinius ekonomikos organizavimo klausimus, susijusius su specializacija ir pasirinkimu.
Spręsdama minėtuosius uždavinius, t. y. pasirinkimo klausimus, kurie kyla dėl begalinių poreikių ir ribotų galimybių, kiekviena visuomenė privalo atsakyti į šiuos trris pagrindinius klausimus:
1. Ką gaminti? Kokias gaminti prekes ir kiek, kokias teikti paslaugas ir kiek? Kurį gamybos galimybių kreivės tašką vertėtų pasirinkti?
2. Kaip bus šios prekės ir paslaugos gaminamos, naudojant turimus (dažniausiai ribotus) išteklius? Pavyzdžiui, ar traktorių gamins santykinai mažai darbuotojų automatizuotais įr

rengimais, ar daugybė darbuotojų santykinai mažu įrengimų kiekiu?
3. Kam bus skiriamos gaminamos prekės ir paslaugos? Kas jas pirks ir vartos?
Atkreipkime dėmesį į kiekvieną paminėtąjį pagrindinį ekonomikos klausimą; kadangi šie klausimai labai svarbūs ekonomikos mokslo supratimui, todėl čia jie bus dažnai pateikiami sutrumpinta forma: ką? kaip? kam? (kas?). Kartais šie trys universalūs pasirinkimai vadinami pagrindinėmis ekonomikos organizavimo problemomis. Jos yra vienodos visiems, visur ir visada, tačiau skiriasi tik jų sprendimo būdai. Visus tokius pasirinkimus organizuoja bei tvarko ekonomika.
Ką gaminti? Kokias gaminti prekes ir kiek, kokias teikti paslaugas ir kiek? Žmonės ir visuomenė gali įsigyti daiktus, gamindami juos patys, keisdamiesi anksčiau turėtais, arba gaudami juos dovanų. Kadangi visuomenė negali turėti visko, ji privalo nuspręsti, kurias prekes ir paslaugas ji įsigis dabar, kurių įsigijimą gali attidėti tolesnei ateičiai, o kurių – visai atsisakyti. Pavyzdžiui, kai kas teigia, kad JAV, siekdama neužleisti rinkos savo varžovams – japonams, turėtų daugiau stengtis gerinti pagrindinių prekių – automobilių ir plieno – gamybą. Siekiant šio tikslo visuomenė raginama kurti daugiau pagrindinių prekių ir paslaugų, o ne prabangos dalykų. Gaminant vieną dalyką, mažiau išteklių lieka kitam.
Rinka (market) – tai visuma mainų santykių, pasireiškiančių pirkimo-pardavimo aktu tarp pardavėjų ir pirkėjų, kurių sprendimai bei perkamoji galia formuoja pasiūlą ir paklausą bei jų tarpusavio ryši. Kitaip tariant, tai vieta, ku
urioje susitinka ekonominiai subjektai pirkdami – parduodami prekes bei paslaugas ir kitus išteklius; tai mainų mechanizmas, suvedantis produkto, ekonominių išteklių ar vertybinių popierių pardavėjus ir pirkėjus. Kartais gana sunku pasirinkti ką gaminti. Pavyzdžiui, yra tokių neturtingų šalių, kur didžiausia darbo jėgos dalis naudojama vien tik šalies gyventojus pamaitinti ir aprengti. Tokia visuomenė privalo gerinti savo žmonių gyvenimą, intensyvindama gamybą. Bet jeigu tokios šalies visi suaugusieji gyventojai dirba visą darbo dieną, kaip tada pagaminti visuminės produkcijos daugiau?
Vienas iš būdų ateityje didinti visuminę gamybą – ją modernizuoti. Reikėtų perkelti darbininkus, pavyzdžiui, gaminančius maisto prekes ir siuvančius drabužius, į pramonės šakas, kuriančias papildomą kapitalą, t.y. gaminti automatines stakles, įrankius ar statyti naujas gamyklas. Šitai reikš.tų, kad tuo metu būtų mažiau gaminama maisto prekių ir siuvama drabužių, siekiant padidinti jų gamybą ateityje. Jeigu daugelis šalies žmonių yra skurdžiai, tai maisto produktu gamybos sumažinimas reikštų viena – artėjantį badą. Laimė, yra daug tarptautinių organizacijų ir kilnių šalių, kurios teikia paramą mažiau išsivysčiusioms šalims, padeda joms modernizuoti pramonę, pamaitinti žmones.
Kaip gaminti tas prekes ir teikti tas paslaugas? Yra įvairių būdų, kaip pastatyti namą ar mokyklą, sukonstruoti naujo automobilio modelį ar panaudoti žemės sklypą. Ar mokykla bus vieno aukšto, ar daugiaaukštė? Ar automobilį rinks robotai? Kokį žemės plotą apsodinti bulvėmis, o ko
okį apsėti kviečiais?
Išskyrus mokyklas, kurios daugiausia bus statomos vyriausybei užsakius, į šiuos klausimus atsako patys šių šalių piliečiai. Tačiau kitose pasaulio šalyse tokius dalykus (kaip gaminti naują automobilį ir pan.) gali spręsti ir šalies vyriausybė. O dėl ūkininkavimo žemės ūkyje, tai vienos valstybės pasikliauja vyriausybėmis, kitos – laikosi seniai susiklosčiusių tradicijų, trečios – palieka viską spręsti patiems ūkininkams.
Kam prekės ir paslaugos bus skiriamos? Kas jas paskirstys? Kas naudosis prekėmis bei paslaugomis? Kadangi produkcijos nebus pagaminta tiek daug, kad būtų patenkinti visų poreikiai, reikia rasti būdą paskirstyti visą pagamintą produkciją. Vieni, pavyzdžiui, važinės ištaigingu automobiliu ir turės tam teisę, kiti naudosis visuomeniniu transportu, o dar kitiems teks vaikščioti pėsčiomis.
Skirtingos visuomenės į šiuos tris pagrindinius pasirinkimo klausimus atsakė įvairiai. Kai kuriose šalyse yra kilmingųjų aristokratų, kurie nuo gimimo akimirkos turi teisę į didesnę visuomenės pagamintos produkcijos dalį, negu visi kiti tos šalies gyventojai. Kitose valstybėse prabangų gyvenimą gali nulemti priklausymas konkrečiai politinei partijai. O Lietuvoje rinkos ekonomika ir privati nuosavybė lems, kas bus turtingas, kas priklausys viduriniajai klasei, o .kas bus neturtingas.
Kiekvienos šalies visuomenė yra parinkusi savo sprendimo būdus ir atsakymus į klausimus: ką? kaip? ir kam gaminti? Būdas, kuriuo visuomenė ieško atsakymo į šiuos pagrindinius klausimus, yra tos visuomenės ekonomikos sistema (economic system), t.y. ribotų išteklių naudojimo būdas, ku
urį, siekdama savo tikslų, pasirenka kiekviena šalis.
Šalies ekonomikos sistemą nulems, kuri alternatyva bus pasirinkta, siekiant savo tikslų ir naudojant ribotus išteklius. Taigi nuo ekonomikos sistemos priklauso atsakymas į pagrindinius ekonomikos klausimus – ką? kaip? ir kam gaminti? Pagal tai ekonomikos sistemos gali būti keturių pagrindinių tipų: papročių, grynojo kapitalizmo, komandinio ir mišraus.2. PAPROČIŲ (TRADICINĖ) EKONOMIKA
PAPROČIŲ (TRADICINĖ) EKONOMIKA (THE TRADITIONAL ECONOMY). Jau pats sistemos pavadinimas sako, kad čia problemos sprendžiamos remiantis religiniais ar socialiniais papročiais ir tradicijomis. Šios ekonomikos sistemos paprastai egzistuoja atkampiausiose pasaulio vietose, jos būdingos izoliuotoms nuo pasaulio gentims ar grupėms, arba net ištisoms valstybėms. Kai kuriose šalyse susidariusios kastos lemia žmogaus vietą visuomenėje. Pereiti iš vienos kastos į kitą sunku ar tiesiog neįmanoma. Tokia ekonomikos sistema dažniausiai pasitaiko silpnai ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse. Ankstesniais šimtmečiais ji buvo paplitusi, o dabar reta. Tradicinės ekonomikos sistemos viešpatauja ten, kur dauguma žmonių gyvena kaimo vietovėse ir verčiasi žemės ūkiu ar kita primityvia veikla – žūkle, medžiokle. Jų kuriamos prekės ar paslaugos nesikeitė keletą dešimtmečių ar net šimtmečių. Jos ir dabar gaminamos taip, kaip visada. Trumpai tariant, ką ir kaip kuria papročių (tradicinė) ekonomika, nulemia labai lėtai besikeičiančios tradicijos.
Kas vartoja tai, ką sukuria tokia papročių (tradicinė) ekonomikos sistema? Kadangi sukuriama mažai, tai mažai ir vartojama. Dauguma žmonių gyvena ties riba: produktų užtenka tik gyvybei palaikyti. Pagaminti produktai paskirstomi tradiciškai. Pavyzdžiui, didžioji pagamintos produkcijos dalis atitenka genties vadui ar stambiam žemvaldžiui, o likutis paskirstomas pagal šalies papročius bei tradicijas.
3. GRYNA KAPITALISTINĖ (RINKOS arba LAISVOSIOS VERSLININKYSTĖS) EKONOMIKA
GRYNA KAPITALISTINĖ (RINKOS arba LAISVOSIOS VERSLININKYSTĖS) EKONOMIKOS (A MARKET, OR FREE ENTERPRISE, ECONOMY) SISTEMA. Ji remiasi privačia nuosavybe, individų ekonomine laisve. Valstybės organai ar kitos grupės nesikiša j ekonomiką. Šios sistemos esmė ta, kad į klausimus ką? kaip? ir kam? atsako pirkėjai ir pardavėjai pagal pasiūlos ir paklausos dėsnius.
Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad, be pardavėjų ir pirkėjų, yra dar keletas svarbių rinkos ekonomikos elementų. Vienas jų – privati nuosavybė.
Privati nuosavybė (private ownership /property) – tai nuosavybė, kuria disponuoja atskiri asmenys bei privačios firmos; tai svarbiausia laisvosios verslininkystės (rinkos) sistemos teisė, garantuojanti asmens laisvę turėti, naudoti vertę turinčius produktus, jais disponuoti.
Sakant ,,privati nuosavybė”, turima galvoje žmonių ir verslo firmų teisė būti gamybos priemonių (pagrindinio kapitalo) savininkais. Nors rinkos elementų esama ir papročių (tradicinėje), ir komandinėje ekonomikoje, tačiau pagrindinės gamybos priemonės (firmos, gamyklos, žemės ūkio įmonės, kasyklos ir kt.) priklauso visiems, tai yra visaliaudinė nuosavybė (publicly owned). Jų savininkai – grupės žmonių ar vyriausybė. Rinkos ekonomikoje gamybos priemonės priklauso privatiems asmenims – nuosavybė yra privati, o išteklius skirsto rinka pagal pasiūlos ir paklausos dėsnius.
Šios ekonomikos sistemos sąlygomis individai gali užsiimti kokia tik nori veikla, jei turi lėšų. Jei yra paklausa, gali verstis savo verslu (bizniu), bet jiems gali tekti nutraukti verslą, pinigams pasibaigus. Grynojo kapitalizmo visuomenėje yra daugybė tarpusavyje konkuruojančių firmų, kurios varžosi siekdamos gauti pelną, o kainų lygis turėtų užtikrinti normalų pelną. Privati nuosavybė skatina žmones naudoti savo nuosavybę, kad ji duotų pelną (profit). Siekimas gauti pelną (dažnai dar vadinamas pelno motyvu (profit motive)) skatina verslininkus gaminti pirkėjų paklausą turinčią produkciją ir parduoti ją tokia kaina, kurią pirkėjai gali mokėti. Pelno motyvas skatina verslininkus gaminti produkciją mažiausiais kaštais. Kodėl? Todėl, kad, gaminant mažiausiais kaštais, galima: 1) didinti pelną t.y. skirtumą tarp gamybos kaštų ir pardavimo kainos; 2) parduoti mažesne kaina negu konkurentai; 3) daryti vieną ir kitą.
Ekonomistai dažnai lygina rinką su rinkimais. Tačiau per rinkimus žmonės balsuoja už politikus, o rinkoje atiduoda balsą už savo pasirinktas prekes ar paslaugas, kaip už pirkinį. Gamintojai, tinkamai int.erpretuojantys tokio balsavimo rezultatus ir tiekiantys pirkėjų pageidaujamas prekes, gali turėti pelną. O tie, kurie šito nepaiso – gamina per daug ar per mažai arba nustato per didelę ar per mažą kainą, – pelno neturi. Jie dažnai patiria nuostolių. Rinkos ekonomikoje vartotojų balsai gali nulemti verslo gyvavimą arba žlugimą.4. KOMANDINĖ (PLANINĖ) EKONOMIKA
KOMANDINĖ (PLANINĖ) EKONOMIKA (COMMAND/PLANNED ECONOMY). Komandinės (planinės) ekonomikos sąlygomis visus sprendimus apie tai, ką, kaip ir kam gaminti lemia vienas centras ar grupė. Ši sistema remiasi kolektyvine nuosavybe. Pagrindinės gamybos priemonės priklauso valstybei, o ištekliai skirstomi pagal planą (plan).
Komandinės (planinės) ekonomikos sistemos tipas viešpatavo Sovietų Sąjungoje, Albanijoje, Kuboje, Šiaurės Korėjoje, Kinijoje. Ten aukšto rango technokratų grupės – inžinieriai, ekonomistai, pramonininkai, vadinamieji planuotojai – konsultuoja politikos vadovus, kurie parengia ir įgyvendina centralizuotos ekonomikos sistemos planus. Šie planuotojai ir nusprendžia, kokias prekes gaminti ir kokias paslaugas teikti. Jų balsas lemia, kur statyti naujas įmones, kiek jose dirbs darbininkų, ar ten bus modernūs įrengimai ir pažangi technologija. Tie patys planuotojai, šalių politinei vadovybei įsakius, sprendžia ir tai, kas vartos pagamintas prekes bei paslaugas. Nustatydami atlyginimų dydžius kiekvienam, taip pat pelną bei palūkanų normą ir nuomą, planuotojai atsako į klausimą, kas vartos pagamintas prekes ir paslaugas. Rinkos stimulus čia pakeičia centrinių valdymo organų komandos.
Gyvenime ilgesnį laiką negalėtų egzistuoti nei grynai kapitalistinė, nei grynai komandinė sistema. Pirmoji gana greitai suformuotų įvairias grupuotes, siekiančias dominuoti rinkose. Komandinėje sistemoje atsiranda neįveikiamos problemos, bandant viename centre apdoroti visą informaciją, kuri būtina koordinuojant daugybės ekonominių vienetų veiklą. Todėl buvusioje Sovietų Sąjungoje ir glaudžiai susijusiose su ja Varšuvos sutarties valstybėse: Rytų Vokietijoje, Bulgarijoje, Čekoslovakijoje, Lenkijoje, Rumunijoje ir Vengrijoje greta komandinio valdymo egzistavo nemažai rinkos elementų. Nuo to, kiek turto priklausė valstybei ir kaip griežtai planuojama panaudoti išteklius, priklausė ganėtinai dideli socialistinių šalių tarpusavio skirtumai.
Taigi valstybė gali būti laikoma kapitalistinės ar komandinės sistemos šalimi pagal tai, kurios sistemos elementų joje daugiau. Rinkos ekonomikos sąlygomis individualus gamintojas nusprendžia, kas bus gaminama, kiek, kokios kokybės ir kokia kaina. Planinės ekonomikos šalyje tai daro centralizuotas organas – planuojanti valdžia.
Kai žmonių pirkti norimas produkcijos kiekis nukrypsta nuo parduoti siūlomo jo kiekio, iškyla klausimas dėl mechanizmų, kurie gali sukurti pusiausvyrą. Rinkos ekonomikos šalyje individualus gamintojas, norintis gauti optimalų pelną, pats nuolat rūpinasi laiku pakeisti gaminio kiekį, kokybę ir kainą. O planinė ekonomika – priešingai, pasirodė menkai tepajėgianti šitaip prisitaikyti. Oficialių kainų dažnai praktiškai neįmanoma pakeisti. Be to, pasirodė labai sunku pakeisti planuojamą pasiūlą tarp pačių įmonių ir tarp įmonių ir vartotojų. Pagaliau noras gauti tinkamą kokybę už tinkamą kainą retai būna patenkinamas.5. MIŠRIOJI EKONOMIKA
MIŠRIOJI EKONOMIKA (MIXED ECONOMIES). Komandinė ir rinkos ekonomika labiausiai skiriasi vyriausybės vaidmeniu ir gamybos priemonių nuosavybės forma. Mes jau sužinojome, kad, komandinės ekonomikos sąlygomis, gamyklos, žemės ūkis, parduotuvės ir kiti gamybos ištekliai priklauso valstybei, kad į pagrindinius ekonomikos klausimus, ,,ką?”, ,,kaip?” ir ,,kas?” atsako vyriausybės planavimo organai. O rinkos ekonomikos sąlygomis – priešingai: į šiuos klausimus atsako pirkėjai ir pardavėjai, pagrindinės gamybos priemonės yra privati nuosavybė. Šiame ekonomikos modelyje vyriausybė vaidina sąlyginai mažą vaidmenį.
Tačiau ,,grynąją” rinkos ekonomikos sistemą šiandieniniame pasaulyje vargu ar rastume. Nors ir teigiame, kad pagrindinius ekonominius sprendimus šalyje diktuoja rinka, tačiau vyriausybės vaidmuo juos priimant vis didėja. Pavyzdžiui, prieš 50 metų JAV vyriausybė įsigydavo 15 proc. visų Amerikoje gaminamų prekių bei paslaugų, o dabar – jau 20 proc.
Dėl šio rinkos jėgų ir vyriausybės dalyvavimo derinimo amerikietiškoji ekonomikos sistemą ir daugelio kitų demokratinių šalių ekonomikos sistema vadintina mišriąja. Neseni Vengrijos, Sovietų Sąjungos, Kinijos bei kitų komunistinių kraštų ekonomikos pokyčiai rodo, kad į šias komandinės ekonomikos sistemas įsiveržia vis daugiau ir rinkos ekonomikos elementų. Kadangi ten padaugėjo privačių verslininkų, ekonomistai ir šių kraštų ekonomikas ėmė vadinti ,,mišriosiomis”.
Dabartinio pasaulio šalyse yra mišri – rinkos ir valstybės – ekonomika. Čia reiškiasi abiejų mechanizmų elementai, kurių santykis skirtingose šalyse yra nevienodas (paprastai kiekvienos šalies ūkyje svarbiausias vaidmuo tenka vienam kuriam nors mechanizmui). Dauguma ekonomistų mano, kad tokiose šalyse, kaip JAV, Anglijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Japonijoje ir daugelyje kitų, įsitvirtinusi mišrioji kapitalistinė (mixed capitalist) sistema. Centralizuoto planavimo (central planning) šalyse vyriausybės vaidmuo buvo lemiamas. Mišrioje ekonomikoje viešpatauja ekonominė laisvė, tačiau dalį sprendimų priima grupės, dažnai – vyriausybės. Vyriausybės paprastai sprendžia šiuos uždavinius:
1. Ruošia tokias įstatymų sistemas, kurios užtikrintų ekonominę laisvę, tačiau neleistų piktnaudžiauti ekonomine galia.
2. Skatina ekonomikos stabilumą ir augimą.
3. Skatina teisingą, bešališką pajamų paskirstymą.
4. Reguliuoja visuomeninio produkto/prekių gamybą.
Aišku, vyriausybė sprendžia ir daugiau aktualių ekonominių uždavinių, tačiau išvardytuosius keturis uždavinius spręsti būtina, norint užtikrinti efektyvų rinkos funkcionavimą.
Tiek ekonomikos teorija, tiek pasaulinis patyrimas įrodė, kad efektyviausia yra tokia mišri ekonomikos sistema, kurioje dominuoja ne komandiniai, o rinkos santykiai. Tiek SSRS, tiek kitose komandinės ekonomikos šalyse nuolat būdavo vienų ar kitų prekių trūkumas, per lėtai didėjo žemės ūkio ir kitokios veiklos efektyvumas. Tai sąlygojo ne tik problemos, kylančios bandant centralizuotai apdoroti tokį didelį kiekį informacijos, kuris būtinas, norint subalansuoti visas ekonomikos šakas, bet ir tai, kad prekių trūkumas dažnai geriau tenkino daugybės ,,skirstytojų” ekonominius interesus, nei prekyba subalansuotoje rinkoje.
Konkurencinės rinkos jėgos priverčia gamintojus ,,šokti pagal vartotojų dūdelę”: pasikeitus vartotojų poreikiams, pomėgiams, pasikeičia ir kainos; tada gamintojai skatinami didinti produkcijos gamybą, arba atvirkščiai, mažinti ją. Nors rinka verčia gamintojus ,,šokti pagal vartotojų dūdelę”, tačiau gali vykti ir priešingas procesas. Vartotojai taip pat ,,šoka pagal gamintojų dūdelę”. Rinka visus įtraukia j sudėtingą sąveiką: pardavėjai reaguoja į pirkėjų norus pirkti, o pirkėjai reaguoja į gamintojų norą parduoti. Paklausos kreivė atspindi pirkėjų norus, o pasiūlos kreivė rodo gamintojų norą parduoti. Pažymėtina, kad abi kreivės vienu požiūriu yra vienodos. Kiekviena jų parodo, kaip prekių kiekis yra veikiamas tik jos kainos. Taigi, kai braižome pasiūlos ir paklausos kreives, kartu darome pri.elaidą ,,ceteris paribus”: visi veiksniai, išskyrus prekės kainą, nesikeičia, yra pastovūs.
Jei norėsime pereiti nuo klausimų ,,ką gaminti?” prie kitų klausimų : ,,kaip?” ir ,,kam?”, tai pamatysime, kad pasaulis yra daug sudėtingesnis. ,,Groja” ne tik dvi minėtosios ,,dūdelės”, bet ištisas orkestras, kuriame vieno instrumento partija glaudžiai susijusi su kitų instrumentų partijomis.
Pagrindiniai ekonomikos segmentai (t.y. dalys, sektoriai) pavaizduoti 1 pav. Obuolių, kavos, duonos, namų ir kitų vartojimo prekių rinką vaizduoja viršutinis stačiakampis. Tuo tarpu apatinis stačiakampis vaizduoja atitinkamas gamybos veiksnių rinkas, turinčias savo paklausą ir pasiūlą. Pavyzdžiui, kviečių auginimui ūkininkams (fermeriams) reikalinga žemė, todėl jie formuoja paklausą žemei. Tuo pat metu žemės savininkai nori ją parduoti ar išnuomoti palankia jiems kaina; jie formuoja žemės pasiūlą.

1 pav. Rinkos sprendžia klausimus: ką, kaip ir kam? gaminti

Norint atsakyti į klausimą ,,kas bus gaminama?”, reikia pažiūrėti į viršutinį stačiakampį, kuriame pavaizduotas vartojimo prekių paklausos ir pasiūlos balansavimasis. Jei duonos paklausa yra didelė, gamintojai jos pateiks daugiau. Būtina atkreipti dėmesį ir į apatinį stačiakampį, kuris rodo gamybos veiksnių paklausos ir pasiūlos balansą. Kuo gi yra svarbi gamybos veiksnių rinka? Visų pirma tuo, kad viršutinio stačiakampio paklausą ir pasiūlą veikia pokyčiai gamybos veiksnių rinkoje.
Pavyzdžiui, prisiminkime, kas vyko prieš keletą dešimtmečių Vakarų Sibire, Tiumenės srityje, atradus naftos telkinius, arba, tarkime, Mažeikiuose, pradėjus statyti naftos perdirbimo įmonę. Naftotiekiui tiesti reikėjo samdomųjų darbininkų. Todėl ir Vakarų Sibire, ir Mažeikiuose labai išaugo statybos darbų paklausa. Padidėjus darbo užmokesčiui, į Tiumenę ir Mažeikius pradėjo plūsti darbininkai iš visų SSRS respublikų. Pamažu didėjantis uždarbis (pokytis apatiniame stačiakampyje) turėjo įtakos vartojimo prekių ir paslaugų kainoms Tiumenėje ir Mažeikiuose (pokyčiams viršutiniame stačiakampyje). Dėl padidėjusių statybininkų algų (pokytis apatiniame stačiakampyje) Tiumenėje ir Mažeikiuose padidėjo namų ir gyvenamojo ploto (būsto) paklausa (pokyčiai viršutiniame stačiakampyje).
O kaip ir kam gaminti? Norėdami atsakyti į klausimą ,,kas bus gaminama?”, pirmiausia nagrinėjome vartojimo prekių rinką (1 pav., viršutinis stačiakampis). Kad atsakytume į klausimą ,,kaip?” ir kam?”, pirmiausia žiūrime į apatinį stačiakampį, t.y. stebime išteklių (gamybos veiksnių) rinką.
Veiksnių kainos apatiniame stačiakampyje padeda nustatyti, kaip gaminamos prekės. ,,Juodosios mirties” laikotarpiu XIV amžiuje dėl ištikusių maro epidemijų mirė nuo ketvirčio iki trečdalio visų Vakarų Europos gyventojų. Todėl sumažėjo darbo pasiūla, atlyginimai išaugo 30-40 proc. Dėl darbo jėgos trūkumo ir aukštos jos kainos kviečių augintojai turėjo dirbti savo žemę panaudodami mažiau darbo jėgos. Kviečiai buvo auginami ne taip kaip anksčiau, o kitu darbo ir žemės santykiu.
Atsakymas į klausimą ,,kam gaminama šalies produkcija?” priklauso nuo pajamų, kurias lemia paklausos ir pasiūlos sąveika gamybos veiksnių rinkoje (apatinis stačiakampis 1 pav.). Pavyzdžiui, pasaulyje gydytojų pasiūla yra mažesnė už jų paklausą. Todėl medicinos paslaugų kainos yra aukštos; gydytojai paprastai gauna didesnes pajamas. Antra vertus, nekvalifikuoto darbo pasiūla yra didelė, ir dėl to jis yra pigus. Nekvalifikuotas darbininkas gauna mažesnes pajamas ir jam tenka nežymi nacionalinio produkto dalis.
Apibendrinant galima teigti, kad vartojimo prekių rinkos (viršutinis stačiakampis) turi lemiamą įtaką, sprendžiant klausimą ką gaminti?, o gamybos veiksnių rinkos (apatinis stačiakampis) turi lemiamą įtaką, sprendžiant klausimus kaip ir kam gaminti? Akivaizdu, kad yra begalė šių dviejų stačiakampių tarpusavio ryšių. Pavyzdžiui, pajamos kinta atsižvelgiant į paklausos ir pasiūlos pokyčius apatiniame stačiakampyje, o šios kintančios pajamos savo ruožtu veikia viršutinio stačia.kampio vartojimo prekių paklausą.

 Ekonominiai ištekliai (economic resources) – tai pagrindinės gamybos proceso sudedamosios dalys. Skiriamos šios ekonominių išteklių grupės: gamtiniai ištekliai, darbo jėga, pagrindinis kapitalas, verslininkystės galimybės (verslumo ištekliai), t.y. visa tai, ko reikia prekių ir paslaugų gamyboje; dėl to dažnai ekonominiai ištekliai, naudojami gamybos procese, vadinami gamybos veiksniais (factors of production).
 Mechanizmas (pranc. mecanisme, gr. mechanė – įrankis, statinys) – tai visuma tarpinių būsenų ir procesų, kuriuos patiria kuris nors fizinis, cheminis, fiziologinis ar kitas reiškinys; tai vidinė sandara, tai tam tikra sistema (pavyzdžiui, valstybės valdymo).
 Rinka (market) – tai terminas, ekonominėje teorijoje turintis daug reikšmių. Tai ekonominė mainų sistema, užtikrinanti prekių bei paslaugų (tarp jų ir išteklių) pirkimą ir pardavimą.
 Vieną iš prekių ir paslaugų gamyboje naudojamų ekonominių išteklių grupių sudaro pagrindinis kapitalas – tai viskas, kas pagaminta, kad padėtų žmonėms jų ekonominėje veikloje, pavyzdžiui, mašinos, įrengimai, pastatai ir pan. Tai dar vadinama gamybos priemonėmis (capital goods), nes tai ilgaamžės priemonės, vartojamos kaip gamybos ištekliai kitai produkcijai gaminti ir tiesiog vartotojams yra neperduodamos.
 Visuomeninis produktas/prekės (social products or public/social goods) – tai prekės ir paslaugos, kurias teikia valstybė visų arba daugumos gyventojų labui (švietimas, sveikata, tiltai, gyvenamieji namai, radijas, televizija ir t.t.). Tai prekės ir paslaugos kurių poreikis neapsiriboja tais asmenimis, kurie sumoka už tą prekę ar paslaugą. Skirtingai nuo privačių produktų, nėra tiesioginio ryšio tarp visuomeninių prekių vartojimo ir mokėjimo už jas. Už visuomenines prekes ir paslaugas mokama iš bendrų mokesčių. Šių prekių ir paslaugų naudingumas ir pasiūla nemažėja, atsiradus papildomiems vartotojams, o jų vartojimas neturi sumažėti, esant nemokiems individams.6. NAUDOTA LITERATŪRA
1. J. Čičinskas, N. Klebanskaja, Ekonomika ir verslas, LJA, 2003., V.
2. V. Žilinskas, Ekonomikos pagrindai, TEV, 2001, K.

Leave a Comment