Ekonominės sistemos

Turinys

Turinys.........................2
Įvadas...........................3

1. Ekonominės sistemos tipai.................4

1.1.papročių ekonominė sistema...............4

1.2.komandinė sistema...................5

1.3.rinkos ekonominė sistema................5

1.4.mišrioji sistema....................6

2. Apie šiandieninę ekonomiką...............8

2.1.kapitalistinis modelis..................9

2.2.socialistinis modelis..................14

3. Ekonominės sistemos kitose šalyse............16

4. Kodėl pereinama iš komandinės į rinkos ekonomiką?......18

5. Ekonominės sistemos raida Lietuvoje...........21
Išvados..........................25
Literatūra........................26

Įvadas

Ekonominių apibrėžimų yra daug. Ekonomika – tai mokslas apie turtą ir
turtėjimą.Ekonomika tai mokslas apie racionalų žmogaus elgesį verslo
pasaulyje.Ekonomika tai mokslas nagrinėjantis, kaip esant ribotiems
ištekliams maksimaliai patenkinti žmonių poreikius. Kitaip tariant, tai
mokslas apie tai, kaip žmonėms geriau apsirūpinti maistu, būstu, rūbais ir
kitais būtinais dalykais, kaip spręsti su tuo susijusias problemas.

Su ekonomikos klausimais susiduriame kas dieną, visose gyvenimo
srityse. Daugelis žmonių tuuri savo nuomonę apie tai, kaip reikia tvarkyti
namų ūkį. Tam užtenka šeimininko asmeninio patyrimo, o jei kas suklysta, –
pasekmės taip pat asmeninis reikalas. Kitaip yra, kai imamasi tvarkyti
visos įmonės ar šalies ūkį. Todėl žmonijos patyrimas šioje srityje buvo
kaupiamas, apibendrinamas. Formavosi ekonomikos mokslas nuo ekonominių
minčių senovės Egipto papirusuose iki naujausių Nobelio premijos lauretų
darbų.

Labai svarbus klausimas, kokiu būdu pasirenkama viena iš ribotų
išteklių panaudojimo alternatyvų. Tai priklauso nuo ekonomikos sistemos.
Nuo jos priklauso ir atsakymas į pagrindinius ekonomikos klausimus – ką,
kaip ir kam gaminti. Tad panagrinėkime kookie yra ekonomikos sistemos tipai,
kas jiems būdinga, kokios institucijos sudaro dabartinę Lietuvos
ekonomikos sistemą ir t.t.

1. Ekonominės sistemos tipai.

Ekonomikos sistema (economic system) – tai būdas, kaip tirti trūkumo
ir pasirinkimo klausimus. Ekonomikos sistema, tai struktūra institucijų,
per kurias visuomenė skirsto savo išteklius prekėms gaminti ir p

paslaugoms
teikti. Tai, kaip visuomenė sprendžia pagrindinę ekonomikos problemą –
ribotų išteklių paskirstymą tarp konkuruojančių tikslų – priklauso nuo
visuomenės sistemos. Ekonominę sistemą formuoja:

• Gamtiniai ištekliai.

• Gyventojų amžius, kvalifikacija, išsilavinimas irk t.

• Turimas gamybos aparatas, atsargos.

• Istorija, kai ilgainiui susiklosto atitinkami individų poreikiai

prekėms bei paslaugoms, technologinės žinios, turto pasiskirstymas.

• Institucinė struktūra: papročiai, įstatymai, įpročiai irk t.

Beje, šie veiksniai ne tik lemia ekonomikos sistemą, bet ir ekonomika
veikia šiuos veiksnius, pavyzdžiui, teisinę sistemą, poreikius ir pan.

Pagrindiniai ekonomikos sistemų tipai yra keturi: papročių, rinkos,
komandinė ir mišrioji.

1. Papročių ekonominė sistema.

Papročių, arba dar vadinama tradicine (traditional economy),
ekonomikos sistema paremta tradiciniais gamybos ir paskirstymo sprendimais,
t. y. naudojami tie patys būdai kaip ir praeityje, remiantis religiniais ir
socialiniais papročiais. Kas vartos sukurtas prekes ar paslaugas, dažnai
sprendžia genčių vadai, stambūs žemvaldžiai ir pan. Didžioji dalis
pagamintų produktų atitenka jiems, o kkita paskirstoma pagal šalies
papročius ir tradicijas. Kai laikai blogi, ypač nederliaus metais, dalis
gyventojų nesugeba savęs išmaitinti, jiems tenka išvykti iš šalies arba
pasmerkti save bado mirčiai. Kai kuriose šalyse susidariusios kastos,
kurios lemia žmogaus vietą visuomenėje. Pereiti iš vienos kastos į kitą
būna sunku ar tiesiog neįmanoma. Tokia ekonomikos sistema dažniausiai
pasitaiko silpnai ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse, kurios mažai gamina,
ir kurių tikslas gyvybei ir tradicijoms palaikyti. Pavyzdžiui Indija,
Azija, Afrika.

2. Komandinė sistema.

Komandinės, arba planinės, ekonomikos sąlygomis sprendimus priima
vienas centras ar grupė, ką, kaip ir kam gaminti. Ši sistema r

rėmėsi
kolektyvine nuosavybe. Pagrindinės gamybos priemonės priklausė valstybei, o
ištekliai skirstyti pagal planą. Šioje sistemoje atsiranda neįveikiamų
problemų, kai bandoma viename centre apdoroti visą informaciją, kuri būtina
koordinuojant daugybės ekonominių vienetų veiklą. Todėl tose šalyse, kurios
priskiriamos prie komandinės sistemos grupės, greta komandinio valdymo
esama nemažai rinkos sistemos elementų.

Centralizuotai valdomos ekonomikos sistemos tipas viešpatavo Sovietų
Sąjungoje, Albanijoje, Kuboje, Šiaurės Korėjoje, Kinjoje. Ten aukšto rango
technokratų grupės – inžinieriai, ekonomistai, pramoninkai, vadinamieji
planuotojai – konsultuoja politikos vadovus, kurie parengia ir įgyvendina
centralizuotos ekonomikos sistemos planus. Šie planuoja ir nusprendžia,
kokias prekes gaminti ir kokias paslaugas teikti. Jų balsą lemia kur
statyti naujas įmones, kiek jose dirbs darbininkų, ar ten bus modernūs
įrengimai ir pažangi technologija.

Centralizuotai valdomoje sistemoje atsiranda neįveikiamos problemos,
bandant viename centre apdoroti informaciją, kuri būtina koordinuojant
daugybės ekonominių vienetų veiklą. Todėl buvusioje Sovietų Sąjungoje ir
glaudžiai susijusiose su ja Varšuvos sutarties valstybėse: Rytų
Vokietijoje, Bulgarijoje, Čekoslovakijoje, Lenkijoje, Rumunijje ir
Vengrijoje greta centralizuoto valdymo egzistavo nemažai rinkos elementų.
Nuo to kiek turto priklausė valstybei ir kaip griežtai planuojama panaudoti
išteklius, priklausė ganėtinai dideli socialistinių šalių tarpusavio
skirtumai.

3. Rinkos ekonominė sistema.

Rinkos, arba laisvosios verslininkystės, sistema remiasi privačia
nuosavybe, individų ekonomine laisve. Į klausimą – ką gaminti – atsako
pirkėjai, o pardavėjai atsako į klausimus kaip ir kam gaminti, pagal
pasiūlos ir paklausos dėsnius. Valstybės institucijos ar kitos grupės
visiškai nesikiša į ekonomiką. Individualūs vartotojai ir verslo įmonės
siekia įgyvendinti savo tikslus. Pelno siekimas yra ekonominės v

veiklos
stimulas. Esant šiai ekonominei sistemai, individai gali užsiimti tokia
gamybine veikla, kokia tik nori, jei tik turi tam lėšų. Jei yra paklausa,
galima verstis savu verslu, jei ne, teks nutraukti verslą, kai pasibaigs
pinigai. Šioje visuomenėje turėtų būti daugybė tarpusavyje konkuruojančių
firmų, o kainų lygis – užtikrinti normalų pelną.

Rinkos ekonomikoje gamybos priemonės priklauso privatiems asmenims –
nuosavybė yra privati, o išteklius skirsto rinka pagal pasiūlos ir
paklausoso dėsnius.Šios ekonomikos sistemos sąlygomis individai gali
užsiimti kokia tik nori veikla, jei turi lėšų. Jei yra paklausa, gali
verstis savo verslu, bet jiems gali tekti nutraukti veiklą, pinigams
pasibaigus. Grynojo kapitalizmo visuomenėje yra daugybė tarpusavyje
konkuruojančių firmų, kurios varžosi siekdamos gauti pelną, o kainų lygis
turėtų užtikrinti optimalų pelną. Privati nuosavybė skatina žmones naudoti
savo nuosavybę, kad ji duotų pelną.

Rinkos sąlygomis ūkinės veiklos priemonės tampa žmogaus veikliojo
gyvenimo tikslu. Todėl ūkinė veikla akivaizdžiai priklauso nuo išorinių
aplinkybių, verčia žmogų vis labiau didinti savo galimybes, pasinaudoti
ypatingomis asmeninėmis – dalykinėmis savybėmis.Išryškėja išskirtinės
žmogaus elgesio nuostatos – savanaudiškumas, racionalumas ir
individualizmas. Rinkos ekonomika veikia savieigos (savireguliacijos),
savaiminio judėjimo principu. Tik taip veikianti ekonominė sistema sudaro
sąlygas ūkio subjektams operatyviai reaguoti į gausybę besikeičiančių
aplinkybių. Tik taip veikianti ekonominė sistema gyvybinga, orintuota į
žmogų ir jo poreikius. Pati bendriausia savaiminio ekonomikos judėjimo
forma yra verslo laisvė.

Rinkos dalyvių skaičius lemia rinkos tipą. Lentelėje pateiksiamos
rinkos tipų charakteristikos:
|Konkurencijos tipas |Firmų |Produktas |Įėjimas į |Kainų kontrolė|
| |skaičius | |rinką

| |
|Tobula konkurencija |Daug |Panašūs |Lengvas |Nėra |
|Monopolinė |Daug |Skirtingi |Gana lengvas |Silpna |
|konkurencija | | | | |
|Oligopolija |Keletas |Pan. arba |Sunkus |Griežta |
| | |skirt. | | |
|Monopolija |Viena |Nėra pakaito |Beveik |Paprastai |
| | | |neįmanoma |kontroliuoja |
| | | | |valstybė |

4. Mišrioji sistema.

Mišriojoje ekonomikos sistemoje reiškiasi ir rinkos, ir komandinės
(planinės) ekonomikos elementai. Joje vyrauja ekonominė laisvė, tačiau dalį
sprendimų priima grupės, dažnai – vyriausybės. Paprastai vyriausybės
sprendžia šiuos uždavinius:

• Rengia tokias įstatymų sistemas, kurios užtikrintų ekonominę laisvę,

tačiau neleistų piktnaudžiauti rinkoje ekonomine galia.

• Skatina ekonomikos stabilimą ir augimą.

• Skatina teisingą, bešališką pasiskirstymą.

• Reguliuoja visuomeninių prekių(tai prekės ir paslaugos kurias teikia

valstybė visų arba daugumos gyventojų labui – švietimas, sveikatos

paslaugos, radijas, televizija ir kt.) gamybą.

Aišku, vyriausybė sprendžia ir daugiau uždavinių, tačiau šiuos minėtus
uždavinius spręsti būtina, norint užtikrinti efektyvų rinkos funkcionavimą.

Daugelis ekonomistų mano, kad tokios šalys kaip JAV, Anglija,
Prancūzija, Vokietija ir daugelis kitų, turi būtent šią, mišriąją ekonominę
sistemą.

Tiek ekonomikos teorija tiek pasaulinis patyrimas įrodė, kad
efektyviausia yra tokia mišri ekonomikos sistema , kurioje dominuoja ne
komandiniai, o rinkos santykiai. Tiek SSRS, tiek kitose komandinės
ekonomikos šalyse nuolat būdavo vienų ar kitų prekių trūkumas, per lėtai
didėjo žemės ūkio ir kitokios veiklos efektyvumas. Tai sąlygojo ne tik
problemos, kylančios bandant centralizuotai apdoroti tokį didelį kiekį
informacijos, kutis būtinas, norint subalansuoti visas ekonomikos šakas,
bet ir tai, kad prekių trūkumas dažnai geriau tenkino daugybės “
skirstytojų“ ekonominius interesus, nei prekyba subalansuotoje rinkoje.
Konkurencinės rinkos jėgos priverčia gamintojus “ šokti pagal vartitojų
dūdelę“: pasikeitus vartotojų poreikiams, pomėgiams pasikeičia ir kainos;
tada gamintojai skatinami didinti produkcijos gamybą, arba atvirkčiai,
mažinti ją. Nors rinka verčia gamintojus “ šokti pagal vartitojų dūdelę“,
tačiau gali vykti ir priešingas procesas, kad vartotojai taip pat “ šoka
pagal gamintojų dūdelę“. Rinka visus įtraukia į sudėtingą sąveiką:
pardavėjai reaguoja į pirkėjų norus pirkti, o pirkėjai reaguoja į gamintojų
norą parduoti.

Mišrioji ekonomika prilyginama pereinamojo laikotarpio
visuomenei, kuriai budingas posūkis ir į naują civilizaciją ir į naują
vystymosi stadiją. Manoma , kad šiuo metu vykstantys civilizacijs
transformaciniai procesai gali būti apibudinti kaip pereinamojo laikotarpio
į naują metacivilizaciją reiškiniai. Pirmiausiai atkreipiamas dėmesys į
tai, kad didėja visuomeninių santykių socialumas, žmogus palaipsniui tampa
istorinio proceso subjektu , o ne vien objektu, vis labiau ryškėja
prieštaravimai tarp ekonominio efektyvumo ir socialinio teisingumo, tarp
ekonomikos socialičkumo ir žmogaus individualumo, tarp inovacijų ir
tradicijų.

1. Apie šiandieninę ekonomiką

“Apie tikslų šiuolaikinės technologijomis pagrįstos ekonomikos
atsiradimo laiką ir kur tai įvyko savaime suprantama kalbėti neįmanoma.
Ekonominė plėtra – pasklidęs ilgalaikis procesas, tik ateities stebėtojui
atveriantis tam tikras koncepcines atodangas, leidžiančias daryti teorines
išvadas.” (Martynas Rusteika)

Kiekviena žmonijos karta įsivaizduoja gyvenanti didžiųjų permainų
laikais, kuomet vyksta kažkas iš esmės svarbaus, pakeisiančio ateities
pasaulio gyvenimą. Tačiau tai tik žmogiškosios pasaulėžiūros kuriama
iliuzija, dalinai pritaikytina ir pranašiškiems šiandienos procesų
interpretatoriams, teigiantiems, kad naujoji ekonomika neatpažįstamai
pakeis tiek verslą, tiek ir žmonijos gyvavimo būdus.Dauguma ekonomistų
sutinka, kad kapitalistinė ekonomika ir jos augimas ilgainiui įgauna
lėtėjimo savybę. Šiame kontekste “naujoji ekonomika” užgimsta maždaug kas
50 metų. Taigi tokia “naujoji ekonomika” yra viena iš daugelio “naujųjų
ekonomikų” progresijos, kuri tęsiasi paskutinius keletą šimtmečių,
pradedant nuo XVIII amžiaus D. Britanijos industrinės revoliucijos.
Ketvirtajame XX a. dešimtmetyje Austrijos ekonomistas Joseph Schumpeter
paskelbia modelį, paremtą nuolatine esminių resursų kaita. Anot jo, maždaug
kas 50 metų technologinės revoliucijos sukelia “kūrybingos destrukcijos
bangas”, kurios į antrąjį planą nustumia įsikaraliavusias pramonės šakas ir
į pirmąją vietą išstumia naujas. Pastarosios koncepcijos šalininkai
išryškina tokią technologijų pasikeitimų chronologiją:
garo mašinos išradimas, kuris įgalino industrinę revoliuciją (1780-1840);

– geležinkelių išpopuliarėjimas, žymiai supaprastinęs susisiekimą (1840-
1890);

– elektros energija ir visuotinė elektrifikacija (1890-1930);

– automobilių išpopuliarėjimas ir pigus kuras (1930-1980).

Anot ekonomistų, šiuo metu išgyvename ko gero svarbiausią “kūrybingos
destrukcijos bangą”, kurią sukėlė informacinės technologijos ir
telekomunikacijos (ITT – puslaidininkiai, kompiuteriai, programinė įranga,
telekomunikacijų priemonės) ir su jomis susiję globalizacijos procesai. Tad
prie aukščiau išvardintų keturių punktų galime pridurti dar vieną:

– informacinės technologijos ir telekomunikacijos (1980 – dabartis).

Technologijų šalininkai argumentuodami teigia, kad IT revoliucija gali
tapti svarbesne už bet kokią ankstesnę ekonomikos transformaciją.
Pirmiausiai smarkiai greitėja pačių pokyčių vyksmas. Paskaičiuota, kad
radijas 50-ies mln. vartotojų ribą pasiekė per 38 metus, televizija – per
14 metų, internetas – per 4 metus, GSM mobilusis ryšys – per 3 m., WAP
mobilaus ryšio technologija – per 2 m., SMS žinučių siuntimas – per keletą
mėnesių. Specialistai prognozuoja, kad jau per ateinančius porą metų
pasaulyje bus pasiekta vieno milijardo interneto vartotojų riba. Tai rodo,
kad informacijos apsikeitimo ir integracijos sparta toliau plėtojasi su
pagreičiu. Industrinės visuomenės laikais irgi vyko smarkios permainos,
tačiau jų vyksmo greitis buvo nepalyginamai lėtesnis. Verslas buvo
prognozuojamas ir planuojamas dešimtmečiams į priekį. Naujosios ekonomikos
sąlygomis sunku nuspėti net ir po poros metų lauksiančius pasikeitimus –
rinkos transformuojasi nuolat ir greitai. Regint tokius pokyčių mastus ir
tempus drąsiai prognozuoti galima tik dar didesnius ir gilesnius pokyčius.
Tad pomodernioji ekonomika yra hiperpermainų ekonomika, kasdien pateikianti
vis naujų neprognozuotų permainų.

Šiuolaikiniame pasaulyje yra dvi pagrindinės ekonominės sistemos –
socializmas ir kapitalizmas, kuris skirtingas kiekvienoje šalyje. Ekonomika
– tai žaidimas. Pvz. šaškėmis ar šachmatais. Šaškių galimybės vienodos,
šachmatų – ne. Tačiau reikia laikytis taisyklių. Teisingumas yra taisyklių
laikymasis. Ar galima sakyti, kad vienas žaidimas teisingesnis už kitą?
Kiekvienai sistemai nebūdingas amoralumas. Ir tam tikri elementai gali būti
taisytini jos viduje.

1. Kapitalistinis modelis

Kapitalizmas plačiausiai paplitusia prasme yra ekonominė sistema,
kurioje visos arba dauguma gamybos priemonių yra privačioje nuosavybėje ir
gamyba yra orientuota į rinką. Šiai sistemai taip pat būdinga tai, kad
investicijas, gamybą, paskirstymą, pajamas ir kainas nulemia rinkos jėgos
(pačių rinkos dalyvių veiksmai), o ne valstybinė valdžia (skirtingai nuo
socializmo ir komandinės ekonomikos). Visoms šiuolaikinėms Vakarų
ekonomikoms būdingas tam tikras kapitalizmo laipsnis.
[pic] Adamas Smitas laikomas vienu iš kapitalizmo teorijos pradininkų

Rinka kapitalizme suprantama kaip teikianti informaciją, ką, kiek,
kaip ir kuo gaminti, o pagrindinė valstybės funkcija – užtikrinti tobulą ir
sąžiningą konkurenciją, laiduoti privačios veiklos galimybes, užtikrinti
vienodas “žaidimo taisykles” visiems rinkos dalyviams.Daugelis teorijų,
kurios vėliau buvo pavadintos kapitalizmo teorijomis atsirado XVIII-XX a.,
po to kai prasidėjo pramoninis perversmas ir plėtėsi Europos imperializmas
(tarp pagrindinių autorių – A.Smitas, Rikardo, K.Marksas), po Didžiosios
krizės (pvz., Keinsas) ir Šaltojo karo metu (Hajekas, Frydmanas). Šie
teoretikai kapitalizmą apibūdino kaip ekonominę sistemą, kurioje kapitalas
yra privati nuosavybė, o ekonominiai sprendimai yra lemiami rinkos, t.y.
susitarimų tarp pirkėjų ir pardavėjų.

Rinkos ekonomikai būdinga asmeninės iniciatyvos laisvė ir jos
skatinimas, individo laisvė, verslininkystės dvasia bei įstatymais
įtvirtintos nuosavybės ir sutarties garantijos, institucijos. Laisvosios
rinkos šalininkai (kaip ir visi ekonomikos mokslo atstovai) teigia, kad
kapitalizmas, rinkos ekonomika sukuria tinkamesnes prielaidas didesniam
ekonominiam augimui ir privačiai asmens veiklai (verslui, profesijai,
darbui) nei valstybės reguliavimu pagrįsta ekonomika, kurioje yra didesnis
valdžios kišimosi laipsnis.Dalis teoretikų teigia, kad pagrindinis
kapitalizmo bruožas- privati nuosavybė, tuo tarpu kiti akcentuoja laisvą
(žmogiškojo, finansinio ir kitokio) kapitalo, žinių, naujovių judėjimą
(globalizacija).Dalis teoretikų (Friedrich Heyek) pabrėžia
saviorganizuojančias ekonomikos, kuri nėra centralizuotai planuojama
vyriausybės, svarbą. Daugelis šių teorijų atkreipia dėmesį į įvairias
rinkos ekonomikos garantijas (institutus), kurie Europoje buvo
institucionalizuoti tarp XVI ir XIX a., įtvirtinant kolektyvinių asmenų
teisę veikti kartu kaip “juridiniams asmenims” (korporacijoms), teisę
įgyti, turėti ir perleisti kitiems (fiziniams ir juridiniams asmenims)
nuosavybę, gamybos veiksnius (žemę, darbą, žinias, know how), veikti
laisvojoje rinkoje bei pretenduoti į valstybės užtikrinamas garantijas
(justiciją, teismus, teisinę apsaugą ir gynybą), o ne naudotis feodaline
apsaugos ir įsipareigojimų sistema, užtikrinančią privačios nuosavybės
teises.
Bandykime įlįsti į pačią kapitalizmo esmę, griaudami ideologinius mitus,
kuriuos aplink ją sukūrė sitemos šalininkai. Už ką jie kovoja, naudodami
ideologinį ekonomikos vaidmenį pateisinti arba tiksliau pasakius ignoruoti
išnaudojimą ir priespaudą? Kaip pavyzdį paimkime darbininko algą.

Kapitalistinėje ekonomikoje, atlyginimas turėtų būti lygus darbo įnašui,
kurį asmuo suteikia savo darbovietei . Bet ar mes tuo tikrai tikime?
Tikrovėje viskas kitaip. Pavyzdžiui Rand Araskog, ITT vadovaujantis
pareigūnas, 1990 gavo 7 milijonų JAV dolerių atlyginimą. Ar iš tikrųjų ITT
kompanija tuo metu uždirbusi 20.4 milijardo JAV dolerių,būtų uždirbusi 7
milionais mžiau jeigu jos nebūtų vadovo Mr. Araskog ? 1979 įmonių vadovas
JAV vidutiniškai gaudavo 29 kartus didesnį atlyginimą negu paprastas
fabrikų darbinikas; 1985 metais šis skaičius išaugo iki 40 kartų, o 1988
jis padidėjo iki 93 kartų. Ši grėsminga mada privertė sunerimti net
konservatyvujį Business Week teigdami kad atlyginimų augimas sunkiai
kontroliuojamas ir galbūt jo nebus įmanoma sulaikyti. Šio įspėjimo niekas
neišgirdo, nes 1990 JAV įmonių vadovas arba valdybos narys gaudavo 100
kartų didesnį atlyginimą nei paprastas fabriko darbininkas. O fabrikų
darbininkų alga beveik nepakito. Ar jūs tikite, kad tiktai vadovaujančių
įmonių pareigūnų bei valdybos narių dėka didžiųjų korporacijų pelnas
patrigubėjo?

Kitas pavyzdys, jei darbuotojas gauna pinigų ekvivalentą jo
atliktam darbui, kaip paaiškinsite tai kad, pagal ACM kompiuterijos srities
darbuotojų apklausą, sužinota, kad juodaodžiai vidutiniškai gauna mažesnį
atlyginimą už tą patį atliktą darbą(netgi toje pačioje darbovietėje)? Ar
balta oda lemia didesnį darbuotojo kūrybiškumą ar produktyvumą? Beje, dar
vienas keistas sutapimas, kad įmonės vadovai visada pelno ar kito gamybinio
ar komercinio kriterijaus padidėjimą priskiria sau!

Kokios šio milžiniško algų skirtumo priežastys? Pasakius
paprasčiau, jos nulemtos totalitarinės daugelio kapitalistinių firmų
tvarkos. Žmonės neužimantys padėties ar posto neturi teisės lemti
kompanijos ateities; tad kol akcininkai patenkinti, algų skirtumai kils ir
kils. Ypatingai tada kai vadybininkams bei kitiems valdybos nariams
priklauso dalis akcijų. Puikus vadybininkas yra tas kuris apriboja
darbuotojų teises, leisdamas didesnei pelno daliai patekti į įmonės
savininkų bei vadovaujančio personalo rankas. Tačiau be inžinierių,
pardavėjų, administracijos energijos bei išradingumo kompanija praktiškai
neturėtų ką parduoti..

Kapitalistinei nuosavybės santykiai leidžia tokią turto monopolizaciją
tiems kurie turi turto arba vadovauja bendrovei/įmonei bet negamina.
Darbininkai nei gauna, visą darbo įnašą, kurį jie pagamina, nei turi teisę
spresti kaip jų rankomis sukurtas pelnas yra panaudojamas (pvz.
investicijos). Kiti monopolizavo tiek darbininku skurtą pelną bei teisę
priimti sprendimus kompanijoje. Tai asmeninio apmokestinimo forma be
atstovavimo, taip pat kaip kompanija yra privati statizmo forma. Aišku,
galima ginčytis kad kapitalo klasė suteikia kapitalą, be kurio darbuotojas
negalėtų gaminti. Bet iš kur atsiranda kapitalas? Iš pelno, kuris gautas iš
tada įstatymu neginamų darbininkų .O prieš tai? Iš valstiečių duoklės/lažo
savo šeimininkui. O prieš tai? Iš kilmingųjų teisės užsiimti sau
nepriklausomus valstiečius. Ir taip toliau. Esmė tame, kad kiekviena
kapitalo turėtojų karta gauna „nemokamus pietus“ – nuosavybę kurią
paveldėjame kaip ir praeityje suformuotas idėjas. Šitaip suvaržoma daugybė
žmonių o realią naudą gauna tik nedaugelis, nuosavybę gavę paveldėjimo
būdu.Ar tai keisis priklauso nuo žmonių gyvenančių dabar. Kaip teigė Ema
Goldman, esant kapitalizmui:”Iš žmogaus atimami ne tik jo darbo vaisiai,bet
ir laisvė bei iniciatyva,originlumas,bei susidomėjimas,ar savo darbo vaisių
troškimas .”

K.Marxas buvo aršiausias ir įtakingiausias privatinės nuosavybės ir
laisvosios rinkos kritikas. Pasak jo, kapitalizmas gimdo nelygybę ir
socialinį neteisingumą. Kapitalizme yra du pajamų šaltiniai:

1. savo darbo jėgos pardavimas;

2. privati gamybos priemonių nuosavybė (pastatų, gamybos įrengimų,

žaliavų, žemės)
Kadangi darbininkai neturi savo nuosavybės, jie parduoda savo darbo jėgą, o
privatininkai jiems moka. Skirtumas tarp to kiek jie turi užmokėti ir
kiek jie užmoka ir yra savininko pelno dalis. Taigi savininkas lobsta
darbininkų sąskaita ir didėja nelygybė. Kapitalizmas suskirsto žmones į dvi
grupes:

1. Proletariatą, kuri pardavinėja savo darbo jėgą ir vis labiau skursta;

2. Buržuaziją šiuolaikiniame pasaulyje yra dvi pagrindinės ekonominės

sistemos – (savininkų ir darbdavių klasė), kuri kaupia pelną ir lobsta

darbininkų darbo jėgos sąskaita.

K. Marx, analizuodamas kapitalistinį gamybos būdą, atskleidė
pridedamosios vertės gaminimo dėsnį, kuris tapo ir jo ekonominės teorijos
pagrindu. Jis teigė, kad pagrindinis kapitalizmo prieštaravimas yra
prieštaravimas tarp visuomeninio gamybos pobūdžio ir privačios bendro darbo
rezultatų pasisavinimo formos. Pagrindiniai kapitalizmo bruožai yra: kad
produktyvi nuosavybė (gamyklos, žemė, technika) yra privačiai
kontroliuojama savanaudiškų savininkų ir kad vartojamosios prekės masiškai
gaminamos fabrikuose labai gerai organizuotos darbo jėgos, kuri norėdama
išgyventi, privalo dirbti. Dėl to turtingieji turtės, o atsiradus prekių
pertekliui, susilpnėjus ekonomikai darbininkai dar labiau skurs. O
atsiradus pažangesnėms mašinoms, darbininkų poreikis iš viso sumažės.
Atsiras visuotinis nuskurdimas – imizertacija. K. M. Šias problemas siūlo
išspręsti įvedus kolektyvinę visuomenės nuosavybę ir laisvąją rinką
pakeitus centralizuotu planavimu. Viską sprendžia tik valstybė.
Specifiniai kapitalizmo bruožai:

1. gamybinis kapitalo kaupimas, lydimas didelio masto industrializacijos

(natūrinių mainų ekonomikoje kapitalas negali būti kaupiamas, tik

karaliai galėjo)

2. Privati gamybos priemonių nuosavybė, kuri derinama su įmonės valdymu.
Problematiška moralės požiūriu:

o Pasaulis visų, ir kokiomis teisėmis žmonės pretenduoja į gamtos

išteklius;

o Savininkas pasisavina tai, kas sukurta kitų žmonių;

o Kas gali nustatyti, ar darbininkas, dirbdamas savininkui gauna

teisingą atlyginimą. Ar dori darbininko ir darbdavio santykiai?

3. Kapitalistiniame modelyje dominuoja laisvosios rinkos sistema ir

formuojasi geros ekonominės sąlygos.

o Galima laisvai pasirinkti veiklos sritį;

o Pasiekiamas didelis gamybos išteklių panaudojimo efektyvumas;

o Mažėja išlaidos;

o Kiekvienas sandoris garantuoja gerą rezultatą, jei sąlygos doros.

Tačiau moralinės laisvos rinkos sistemos problemos yra tos, kad
konkurencija padalina žmones į grupes, atsiranda socialinė nelygybė. Žmonės
tampa egoistais. Siekiant moralinio teisingumo, įteisinami valstybės ir
verslo santykiai.
Kapitalizmo šalininkai skiria šias vertybes:

▪ Kapitalizmas remia individualią laisvę;

▪ Atlygina už iniciatyvą, inovacijas ir riziką;

▪ Skatiną efektyvią daugybės prekių gamybą, keliant visos visuomenės

darbo našumą ir daugumos jos narių gerovę.
Kapitalizmas kritikuotinas, nes:

✓ Eksploatuoja darbininkus;

✓ Sąlygoja neteisingą skurdą;

✓ Pripažįsta didelę nelygybę.

2. Socialistinis modelis

Pašaukęs į gyvenimą galingas gamybines jėgas, kapitalizmas. sukūrė
materialines prielaidas socialistinei revoliucijai, jis sukūrė ir savo
duobkasį – darbininkų klasę. Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos
pergalė TSR Sąjungoje 1917 m. spalio mėn. pradėjo naują socialistinę erą
žmonijos istorijoje. Socializmas yra ideologija arba ideologijų grupė, taip
pat susijusių politinių teorijų grupė, kurių pagrindinis dėmesys skiriamas
teisingam gėrybių paskirstymui tarp visuomenės narių bei visuomeniniam arba
valstybiniam gamybos priemonių valdymui.

Socializmas iškelia pamatines lygybės, solidarumo ir teisingumo
vertybes. Pagrindinė pirmųjų socialistų iškelta tezė buvo ta, kad gamybos
priemonės turi priklausyti tiems, kurie jas naudoja – proletariatui.
Socialistinė visuomenė remiasi kooperacija, o ne konkurencija. Didelius
socialinius ir turtinius skirtumus socializmas laiko blogybe

Socialistinė ekonominė sistema netiesiogiai formavo nepasitikėjimą:
valstybės kontrolė ir privačios nuosavybės nebuvimas paralyžiavo asmeninę
iniciatyvą, realų bendradarbiavimą ir sveiką konkurenciją, kurie
normaliomis sąlygomis suformuoja tam tikras elgesio normas ir užtikrina
stabilų gyvenimą, būtina socialiniam pasitikėjimui. Vietoj jo, kaip žinome,
buvo pastovus netikrumas, elementarių produktų stoka ir korupcija,
deleguojant socialinius lūkesčius neprognozuojamai ir nekontroliuojamai
partinei valdžiai, kas pagimdė socialinę apatiją, fatalizmą ir asmeniškos
atsakomybės trūkumą. Savo ruožtu nedalyvaudami viešame gyvenime, nes nebuvo
legalių nepriklausomų pilietinių organizacijų ir religinių bendruomenių,
neišmokome bendrauti, sutelktai ir konstruktyviai veikti, todėl
pasitenkinome privačia sritimi, šeimos ir bičiulių ratu, viešą, o ypač
politinę sritį traktuodami kaip „nešvarią“, dvigubų moralinių standartų
erdvę. Taigi, sovietinė sistema, apribojusi žmogaus normalų gyvenimą,
suformavo „nepasitikėjimo sindromą.

Socialiniame modelyje visi lygūs ir kiekvienas gali pareikšti savo
preferencijas rankos pakėlimu, kuris prilygsta deklaracijai “aš noriu”. Kam
iš visų šių norinčių forumas teiks pirmenybę? Visi lygūs, visi nori, o
gėrybių trūksta. Tad akivaizdu, kad klausimas negalės būti sprendžiamas
sutarimu. Vadinasi, kažkas anksčiau ar vėliau turės sprendimą padiktuoti, –
t.y. kažkieno vertinimas turės būti jėga primestas kitiems. Kai kurie
pareiškėjai turės būti atstumti, esant reikalui, atstumti tiesiogine šio
žodžio prasme. Sutarimo negalimybė kiekvienu atveju turės baigtis prievarta
kai kurių forumo dalyvių atžvilgiu, nes vienoks ar kitoks sprendimas vis
vien turės būti priimamas. Ar galima šioje situacijoje kalbėti apie teisėtą
ir neteisėtą prievartą? Ištekliai priklauso visiems, visuomenei; kiekvienas
turi vieną ‘pinigėlį’ – vieno balso teisę forume. Kai kurie iš atidavusių
savo pinigėlį – deklaravusių “aš noriu”, nieko negauna arba gauna mažiau už
kitus. Bendri, visų ištekliai atitenka tik kai kuriems. Viena vertus, tai
atrodo neteisinga. Kita vertus, tai atrodo būtina. Kolektyvizmas reikalauja
lygybės, ekonomika reikalauja nelygybės. Kuriam reikalavimui teikti
pirmenybę? Pats klausimas liudija, jog kolektyvistinė visuomenė
neišvengiamai brenda į principų koliziją. Kas ko vertas? Kas kam priklauso?
Kurios pretenzijos teisėtos? Teisėtos kieno sprendimu? Kaip nustatomas
konkretaus individo, vieno iš visų, indėlis į visuomeninį aruodą? Visi šie
klausimai bus keliami socialistiniame forume. Tačiau jie liks be atsakymų,
kurie tenkintų visus. Kur nėra nuosavybės, kur viskas ‘mūsų’, ten duodant
vieniems neišvengiamai bus daroma skriauda kitiems. Tiksliau, visi
sprendimai bus vienodai ‘teisingi’ ir ‘neteisingi’. Kolektyvistinėje
sumaištyje bus galimas tik vienas siužetas – tariamai skriaudžiamųjų
priešinimasis bus įveikiamas tariamai teisėta jėga. O po kiekvienos tokio
forumo ‘sesijos’ bus tik nugalėtojai ir nugalėtieji.
Socializmo modelis gali būti apibūdinamas trimis bruožais:

1. industrinė bazė;

2. svarbiausias visuomenės bruožas – socialistinė gamybos priemonių

nuosavybė, t. y. valstybei arba darbininkams. Valstybė yra pagrindinis

darbdavys, tačiau neeksploatuoja darbininkų, siekdama pelno.

Privalumai, kad visi dirbantys yra lygūs tarpusavyje, o trūkumai, kad

nėra iniciatyvos, daug dirbančiųjų, atlyginimai nedideli, netausojamas

turtas, vagiama;

3. centralizuotas planavimas. Įtraukia vyriausybę, jos struktūras. Tačiau

nepakanka informacijos, planavimas visko neišsprendžia, atsiranda

deficitas, kyšininkavimas.
Socializmo šalininkai pabrėžia:

▪ Ekonominę lygybę ir saugumą;

▪ Mažesnius gerovės ir pajamų skirtumus;

▪ Darbo ir būtiniausių paslaugų poreikių ir mokslo

garantiją.
Socializmas kritikuotinas dėl:

✓ Minimizuotos lygiavos;

✓ Prekių ir paslaugų trūkumo;

✓ Neūkiškumo, neekonomiškumo, visuomeninio turto grobstymo.
3. Ekonominės sistemos kitose šalyse

Nuo 1978 m. Kinijos ekonomika iš komandinės (sovietinio modelio),
pradėta perorientuoti į rinkos ekonomiką. Nepaisant to, kad Kiniją
oficialiai valdo komunistinis režimas, vis didesnę įtaką ekonomikai daro
nevyriausybinės organizacijos, bei atskiri šalies piliečiai. Valdžia
persiorientavo į sistemą, kurioje vyrauja privatūs namų ūkiai, žemės
sklypai, fabrikai, vietoje anksčiau buvusios kolektyvizacijos, suteikė
daugiau galių vietiniams valdininkams ir įmonių vadovams pramonėje, sudarė
tinkamas sąlygas plėtoti smulkųjį ir vidutinįjį verslą, padarė šalies
ekonomiką atvirą prekybai bei užsienio investicijoms. To rezultatas buvo
tas, kad Kinijos ekonomika nuo 1978 m. iki 2005 m. išaugo keturis kartus.
Skaičiuojant pagal realųjį BVP, Kinija yra antra pagal dydį ekonomika
pasaulyje po JAV, nepaisant to, BVP, tenkantis vienam gyventojui, šiuo metu
dar yra palyginti mažas (€4480).Žemės ūkis ir pramonė geriausiai išplėtoti
teritorijose, esančiose arčiausiai Honkongo bei tarp Taivanio ir
Šanchajaus, kuriose sutelkta daugiausiai užsienio investicijų. Kinijos
ekonomika yra tarpinio tipo – tarp socialistinės ir rinkos ekonomikos,
todėl susiduria su daugeliu problemų: nuo biurokratijos, kurią sukelia
socializmas, iki nedarbo, kurio priežastis – rinkos ekonomika. Vyriausybė
turi kovoti su nedarbu, kurį sukelia valstybinės bendrovės, atleidinėdamos
milijonus darbininkų; sumažinti korupcijos ir kitokių ekonominių
nusikaltimų lygį, ir išlaikyti didžiules valstybines įmones, remiamas
subsidijomis.

Italija turi diversifikuotą pramoninę ekonomiką su panašia bendra
apimtimi ir skaičiuojant vienam gyventojui kaip ir Prancūzijoje ir D.
Britanijoje. Italijos kapitalistinė ekonomika išlieka pasidalinusi į
pramoninę Šiaurę, dominuojamą privataus sektoriaus, ir mažiau išvystytus
žemės ūkiu besiremiančius Pietus su 20% bedarbystės.

Europos Sąjungos ekonomikos sistema remiasi socialine rinkos
ekonomika. Riboti ištekliai optimaliai paskirstomi per kainų mechanizmą.
Pasiūlą ir paklausą per trumpą laikotarpį suderina kintančios kainos, o per
ilgą laikotarpį – gamybos apimčių reguliavimas. Esminė rinkos ekonomikos
dalis yra konkurencija: ji užtikrina mažiausias galimas kainas, sumažina
energijos ir žaliavų švaistymą, skatina techninę pažangą ir didina
nacionalines pajamas. Iš patirties žinome, kad konkurencija per ilgą laiką
gali išsilaikyti tik tada, jei ji yra teisiškai apsaugota. Nesant
adekvačios teisinės bazės, įmonės užsiima monopolines pozicijas. Prekės ir
paslaugos darosi skurdžios, prastėja kokybė, galiausiai jos ir brangsta.
Todėl visos Europos Sąjungos valstybės narės nacionaliniu lygmeniu priėmė
griežtas konkurencijos taisykles. Šalims kandidatėms buvo iškeltas vienas
iš pagrindinių ES narystės reikalavimų įvesti veikiančias konkurencijos
sąlygas.

Slovakijos buvusios ekonomikos perėjimas į rinkos ekonomiką buvo
sunkus procesas. Kadangi pagrindinė šalies industrializacija vyko komunizmo
laikotarpiu, daugelis krašto įmonių buvo neproduktyvios ir nesugebėjo
konkuruoti pasaulinėje rinkoje. Pramonės modernizavimas ir darbuotojų
perkvalifikavimas reikalavo užsienio investicijų, tačiau tai buvo lėtas
procesas dalinai dėl politinio nestabilumo. Perėjimo į rinkos ekonomiką
kertinis akmuo yra valstybinės nuosavybės privatizavimas, kurį Slovakijoje
sudarkė neskaidrūs procesai. Slovakija susidorojo su sunkiu perėjimu iš
centralizuotos planinės ekonomikos į modernią rinkos ekonomiką.

4.Kodėl pereinama iš komandinės į rinkos ekonomiką?

Įvairiose šalyse tokie produktai kaip duona, drabužiai, mėsa gaminami
labai panašiais metodais ir iš panašių žaliavų: pavyzdžiui, kepėjai duoną
užmaišo iš miltų ir vandens, prideda cukraus, druskos ir mielių ir kepa
krosnyse. Iškepus duonos kepalus parduoda vartotojams parduotuvėse, kurios,
bent jau iš pirmo žvilgsnio gali būti labai panašios šalyse, turinčiose
skirtingą ekonominę sistemą. Palyginkime komandinę ir rinkos ekonomiką bei
pamatysime, kaip smarkiai skiriasi tie procesai, kurie nulemia, kokią
produkciją gaminti, kaip ją gaminti, kokiomis kainomis parduoti ir kam
parduoti. Kad aiškiau suvoktume šiuos skirtumus, pažiūrėkime, kaip šiose
dviejose sistemose daromi sprendimai, liečiantys konkrečių produktų gamybą
ir pardavimą. Komandinėje ekonomikoje vyriausybiniai ekonomistų –
planuotojų, gamybos ekspertų ir politinių pareigūnų komitetai nustato šių
prekių gamybos apimtį ir nurodo, kokios gamyklos jas gamins.Centriniai
plano komitetai taip pat nustato kainas, bet ir atlyginimus, kuriuos gauna
juos gaminantys darbininkai.Šie centro sprendimai sąlygoja gaminių kiekį,
įvairovę ir kainas.

Galima numanyti, kad tokio riboto pasirinkimo produkcija greitai
išperkama ir parduotuvių lentynos ištuštėja. Kodėl? Gal todėl, kad gamyklos
neįvykdė gamybos užduočių arba centrinė planavimo grupė neįstengė numatyti,
kiek gaminių žmonės norės pirkti jos nustatytom kainom. Ir vienu, ir kitu
atveju, jei planuotojai nesiims priemonių padidinti gamybą, pakelti kainas
arba nepadarys to vienu metu, tai tų prekių visada trūks.

Komandinės ekonomikos šalyse, augant žmonių skačiui ir atsirandant
daugeliui naujų ir sudėtingų gaminių, centro planuotojams darosi vis
sunkiau išvengti stygiaus tų gaminių, kurių pirkėjai pageidauja, ir
pertekliaus tos produkcijos, kurios jie neperka. Didėjant produkcijos
įvairovei ir daugėjant žmonių, greitai kintant gamybos technologijoms,
centro planuotojus griūte užgriūna sprendimų gausa, didėja ir paklaidų
skaičius jų sudarytame šalies ekonomikos vystymo plane.

Jokia vyriausybės ministerija nesprendžia, kiek gaminių gaminti, kokio
stiliaus ir spalvos jie turi būti. Rinkos ekonomikoje kiekvienas gamintojas
– ir pavienis, ir firma – gali nutarti gaminti ir pardavinėti tam tikrus
gaminius. Daugelis taip ir padarys, jei manys, kad juos pasiseks parduoti
pakankamai aukštomis kainomis, padengiančiomis gamybos kaštus, ir kad juos
gamindami jie uždirbs daugiau negu darydami ką kitą. Tai gimdo konkurenciją
tarp įvairių firmų, gaminančių ir parduodančių tokius pat gaminius, ir kaip
tik dėl konkurencijos drabužiai būna tokio skirtingo sukirpimo, pasiūti iš
skirtingų medžiagų ir papuošti įvairių firmų ženklais. Išties rinkos
ekonomikoje pirkėjui yra iš ko pasirinkti.

Žinoma, jeigu pirkėjai nutartų pirkti tik vienos rūšies marškinius ir
palaidinukes ištisus mėnesius ar metus, tai gamintojai greitai suprastų,
kad nėra reikalo gaminti kitokių. Bet ten, kur žmonės turi plataus
pasirinkimo galimybę, tokių dalykų dar nėra buvę.

Kitas svarbus rinkos ekonomikos bruožas yra tas, kad gaminių pardavimo
kainos nėra nustatomos valstybės plano komiteto. Atvirkščiai, tas, kas
parduoda, turi teisę kelti ar mažinti kaina, atsižvelgdamas į pokyčius
rinkoje. Pavyzdžiui, jei kurios nors rūšies drabužiai staiga pasidaro labai
madingi ir parduotuvėse būgštaujama, kad jų gali pritrūkti, kol gaus
daugiau, tokių drabužių kaina paprastai pakils, bent jau iki bus gauta
nauja jų partija. Toks kainos pakilimas vienu metu padaro du dalykus:
pirma, kadangi tos rūšies drabužiai, palyginus su kitais drabužiais, yra
brangesni, pirkėjai jų pirks mažiau ir ims pirkti daugiau kitokių
drabužių.Antra, kadangi aukštesnės kainos grižta ne valstybei, o tiesiogiai
tiems, kurie gamina ir realizuoja tuos drabužius, pakilusios kainos
padidina gaminančių juos firmų pelną, igalindamos jas gaminti ir parduoti
daugiau vienetų. Firmos, gaminančios kitokią produkcija, pamato, kaip
pelninga gaminti tokius drabūžius, todėl kai kurios jų sustabdo savo gamybą
ir taip pat imasi siūti tuos paklausius drabužius.

Dėl visų čia suminėtų priežasčių – dėl to, kad pirkėjai perka mažiau
drabužių, gamintojai jų siuva daugiau ir juos pradeda gaminti kitos firmos
– bet koks atsiradęs stygius yra greit pašalinamas. Kad tai įvyktų nereikia
nė vieno centrinio plano komiteto sprendimo.Iš tikrųjų šis procesas vyksta
kur kas greičiau, ir kone automatiškai kaip tik todėl, kad pirkėjo ir
gamintojo sprendimai yra decentralizuoti.

Didesnės gaminių kainos skatina kiekvieną pirkėją ir gamintoją
reaguoti savaip, kadangi jiems suteikiama galimybė turėti naudos iš savo
pačių sprendimų, kartu, žinoma, prisiimant visas su tuo susijusias išlaidas
ir riziką. Pavyzdžiui, tie pirkėjai, kurie ryžtasi mokėti brangiau už
paklausą turinčius drabužius, juos įsigyja, bet netenka daugiau pinigų
(todėl negali pirkti kitokių prekių ir turi atsisakyti kai kurių paslaugų).
Rinkos gamybiniame sektoriuje tos firmos, kurios gamina paklausius
drabužius, gali juos parduoti konkurencinėmis kainomis ir padidinti pelną.
O tie gamintojai, kurie gamina paklausos neturinčias prekes arba kurių
gamybos procesas yra neefektyvus, per brangiai kainuojantis, patirs
nuostolius. Vadinasi, jie arba turi išmokti efektyviai gamiti ir konkuruoti
– gamindami paklausą turinčią produkciją konkurencinėmis kainomis – arba
turės pasitraukti iš verslo, ir kas nors kitas nupirks jų gamyklas, mašinas
ir kitus išteklius.

Iš esmės toks pat procesas vyksta ir kitose rinkos sferose – visur,
kur leidžiama kainoms laisvai kilti ir kristi, ar tai būtų užmokestis už
darbą, ar maisto kainos, ar palūkanos už taupomus arba skolinamus iš bankų
pinigus.

Rinkos ekonomika jokiu būdu nėra apsaugota nuo visuomeninių ir
politinių problemų, kurios šiandien kamuoja viso pasaulio ekonomiką,
būtent: nuo infliacijos, nedarbo, užterštumo, skurdo ir tarptautinės
prekybos barjerų.

5.Ekonominė sistema Lietuvoje

Per dešimt Nepriklausomybės metų mūsų kraštas ir jo žmonės patyrė ne
vieną išbandymą. Ženklūs ekonomikos, socialiniai ir politiniai pokyčiai iš
esmės pakeitė visuomenės socialinį gyvenimą, nuosavybės pagrindus,
valstybės vaidmenį ekonomikoje.

Tik 1990–ųjų metų kovo 11–ąją dieną Lietuva atkuria savo
nepriklausomybę ir pradeda savarankiškai vykdyti ekonomines reformas. 1991
visa ekonomika pereina į pasikeitimų stadiją. 1990-1994 metų Lietuvos
ekonomikos nuosmukis buvo neišvengiamas didelės infliacijos,
besikeičiančios įstatyminės bazės, drastiško žaliavų kainų kilimo, aukštų
restruktūrizavimo sąnaudų ir naujų investicijų stokos rezultatas. Kitaip
sakant, drastiški pokyčiai ekonominėje ir politinėje aplinkoje sutrikdė
įmonių veiklą ir atidėjo restruktūrizavimą. Tačiau ekonomikos ženklus
augimas prasideda tik 1994 metais.Infliacijos lygis nuo 45.1% 1994 metais
sumažėjo iki 2.4% .

Prieš dešimtmetį gyvenimo ir ekonomikos pertvarką pradėjome
didžiuodamiesi savo išsilavinusia darbo jėga. Ir tai nebuvo tušti žodžiai –
komandinio tipo ekonomika, kaip rodo skaičiai, skelbiami tarptautinių
institucijų tyrimuose, švietimui, atsižvelgiant į ekonominio išsivystymo
lygį, skyrė itin dideles sumas. Pasikeitus situacijai viena po kitos
pradėjo lįsti problemos ir vis dažniau girdėti, atrodytų, teisėtas
klausimas – ar ta darbo jėga, kurią turime, pajėgi priimti ir sėkmingai
spręsti šios dienos iššūkius? Būtent – ar suvokiama, kokia skylė tarp to,
ko reikėtų moderniai rinkos ekonomikai, besiremiančiai šiuolaikinėmis
informacinėmis technologijomis, ir to, kas yra.

Mažiausiai trys dalykai lemia dabartinę darbo jėgos padėtį ir jos
kitimo tendencijas – esminis lūžis pačioje socialinėje sistemoje ir
perėjimas nuo komandinės į rinkos ekonomiką, technologiniai pokyčiai, su
kuriais susiduria šalis, bandanti (ar bent turinti iliuziją, kad bando)
pereiti iš industrinės į poindustrinę informacinę visuomenę, bei
globalizacijos procesai ir įsitraukimas į naujas ekonomines ir kultūrines
erdves. Komandinė ekonomika neruošė darbo jėgos rinkos ekonomikai. Esminiai
šių sistemų skirtumai aptariamoje srityje buvo susiję su tam tikrais ne
tiek technologiniais, kiek kultūriniais, vadybiniais skirtumais: pirmoji
galėjo būti suvokta kaip vykdytojų, tegul ir kūrybiškų, visuomenė, tuo
tarpu antroji – kūrėjų (kuriančių tiek ūkininkavimo lauką, tiek ir save)
ekonomika. Grynai technologiniai, išsilavinimo standartų parametrai iš
pirmo žvilgsnio galėjo skirtis (ir, matyt, skyrėsi) labai menkai. Neblogai
žinoma, kad vadinamosios tiksliųjų mokslų žinios sovietinėse mokyklose buvo
net nuodugnesnės nei daugumoje išsivysčiusių rinkos valstybių. Tiesa,
mokymo proceso organizacija ir itin didelis dėmesys “žinojimui” (ne
kūrybiniam, o faktiniam) lėmė vieną dabar vis akivaizdesnį dalyką – gerai
išsilavinusi faktų srityje darbo jėga pereinamojo į rinką tipo valstybėse
turi itin kuklias lankstumo bei prisitaikymo charakteristikas. Ir būtent
šis jos trūkumas yra didžiausia bėda adaptuojantis prie gerokai
sudėtingesnių ir didesnio mobilumo bei kintamumo reikalaujančių rinkos
sąlygų. Įvairių tipų darbo jėgos paklausa iš esmės yra nulemta jos kainos
ir tų technologijų (gamybinių ir vadybinių), kurios naudojamos gamyboje.
Nors, kaip minėta, komandinės ekonomikos šalys iš esmės švietimui
išleisdavo labai daug, palyginti su tokio pat ekonominio išsivystymo rinkos
ekonomikos šalimis, tačiau administraciškai reguliuojama darbo užmokesčio
sistema suteikė joms galimybę darbo jėgos pajamas ir išlaidas palaikyti
santykiniai žemu lygiu. Taip šiose šalyse buvo įmanoma turėti labai pigią
ir tuo pat metu gerai ar net itin gerai išsilavinusią darbo jėgą.
Pertvarkos pradžioje atrodė, kad ta pigi ir kvalifikuota darbo jėga yra
nemenkas mūsų ekonomikos pranašumas. Tačiau rinkai užvaldant ūkį, pastebėta
keletas dalykų, kurie iš esmės prieštarauja šiai įsivyravusiai nuomonei.

Kokia darbo jėgos kaina? Svarbiausia panašios kvalifikacijos darbo
jėga išsivysčiusiose ir pereinamojo tipo šalyse pasižymi labai skirtingu
darbo našumu. Europos Rekonstrukcijos ir plėtros bankas 2000 metais
paskelbė buvusiose centralizuotos ekonomikos šalyse investuojančių užsienio
bendrovių vadovų nuomonių tyrimą apie tai, kaip jie vertina darbo jėgos
kokybę šiame regione. Tokia apklausa suteikė galimybę realiau pajusti
skirtumus tarp darbo jėgos pereinamojo tipo ekonomikose ir vadinamosiose
“motininėse” šalyse (apklausoje iš esmės dalyvavo investuotojai iš Europos
Sąjungos šalių). Buvo vertintas darbo našumas, išsilavinimo ir žinių lygis
bei svarbiausi lokalinės ir “namų” darbo jėgos skirtumai. Bene svarbiausia
padaryta išvada, kad, priešingai įsigalėjusiai nuomonei, santykinai žema
darbo jėgos kaina nėra svarbus veiksnys, nulemiantis, investuoti ar ne
šiame regione. Problema, kai į ją žiūrima darbo našumo aspektu, pasikeičia:
apklausoje dalyvavę investuotojai ypač pabrėžė tai, kad darbo jėgos našumas
šiame regione ir “namuose” labai skiriasi. Jų nuomone, buvusioje Sovietų
Sąjungoje bei Vidurio ir Rytų Europoje ir Baltijos valstybėse darbo našumas
yra 20-50 proc. mažesnis nei “namuose”. Įdomu ir tai, kad darbo jėgos
kvalifikacijos lygis šiuo atveju mažai ką pakeičia. Pavyzdžiui, kalbėdami
apie Vidurio ir Rytų Europos bei Baltijos valstybių darbo jėgą užsienio
investuotojai minėjo, kad čia nekvalifikuotos darbo jėgos darbo našumas
sudaro apie 60 proc. analogiškos darbo jėgos “namuose” darbo našumo,
kvalifikuotos – apie 75 proc., o vadinamosios itin kvalifikuotos – beveik
80 proc. Tokiu būdu eliminuojamas, atrodytų, vienas didesnių mūsų privalumų
– nedidelė darbo jėgos kaina.Užsienio investuotojai taip pat pažymėjo, kad,
norint pasiekti tokį pat darbo našumo lygį, kokį jie turi “namuose”, šio
regiono darbo jėgai su aukštuoju išsilavinimui vidutiniškai reikėtų 6
mėnesių, o su vidutiniu išsilavinimu – 5 mėnesių papildomų mokymų. Viena
tendencija sukelia itin didelę nuostabą – turintys didesnį išsilavinimą,
kad pasiektų tą patį lygį, turi būti mokomi net ilgiau, nei turintys
mažesnį išsilavinimą. Antra vertus, tai dar kartą patvirtina numanomą
tiesą, kad vadinamoji išsilavinusi mūsų darbo jėga (praktiškai didesne
dalimi, turinti gamtamokslinį ar inžinerinį išsilavinimą) stinga vadinamųjų
vadybinių (pačia plačiausia prasme) žinių, kurios itin svarbios
lankstesnėse rinkos ekonomikose.

Minėtos mūsų darbo jėgos bėdos – menkas lankstumas, mažas
sugebėjimas keistis ir prisitaikyti, vadybinio požiūrio stygius, tampa dar
akivaizdesnis prisiminus technologinę revoliuciją bei globalizavimo
procesus, kurie vis labiau įsiurbia pasaulį ir pirmiausia asocijuojasi su
mobilios išsilavinusios darbo jėgos gausa. Industrinei visuomenei keičiant
savo pavidalą ir transformuojantis į poindustrinę, svarbiausia darbo jėgos
charakteristika tampa jos sugebėjimas perdirbti, keisti turimą informaciją.
Ir tikslių (baigtinių) žinių pagrindu išauklėta darbo jėga, linkusi ieškoti
gatavų atsakymų, pakliūva į akligatvį. Ekonomine kalba, netgi išmatuojamą –
mažesniu, nei galima būtų tikėtis, darbo našumu. Antra vertus, kuo
sudėtingesnė ir labiau integruota ekonomika, tuo didesnis labiau
kvalifikuotos darbo jėgos poreikis, ir – antroji reiškinio pusė – tuo
didesnė tokios darbo jėgos atsiradimo kaina.

Ekonomikos tipą keičiančiose šalyse jau pati struktūrinė
pertvarka reikalauja labai didelių finansinių lėšų, o tai santykinai mažina
išlaidas svarbiausioms žmogiškąjį kapitalą formuojančioms ūkio šakoms –
švietimui ir sveikatos apsaugai. Tuo tarpu nauji tikrovės iššūkiai kelia
naujus ir vis daugiau lėšų reikalaujančius uždavinius, lėšos, reikalingos
jų sprendimui, taip greitai augti negali. Ir atsiranda dar viena –
finansinė – skylė. Aišku, kad moderni visuomenė turi remtis nuolatinio
mokymosi koncepcija – tačiau klausimas, kokia turėtų būti pasirinkta
konkreti tokios darbo jėgos perkvalifikavimo politika – nemenkas iššūkis ir
verslui, ir valstybei, kuriems būtina rasti lėšų tokiems pokyčiams, ir
pasidalyti naštą. Ką turėtų atlikti valstybė? Ką privalėtų daryti pačios
firmos, norėdamos turėti geresnės kokybės darbo jėgą? Šių pastabų tikslas –
ne teikti rekomendacijas. Tačiau norėtųsi atkreipti dėmesį į vieną
tendenciją, kuri – beveik visuotinai pripažįstama išsivysčiusiame pasaulyje
– gali lemti (ar net lemia) būsimos darbo jėgos kokybę. Taupant lėšas
švietimui, Lietuvoje mažėja išlaidos ikimokyklinam ugdymui, tuo tarpu
pasauliniai tyrimai rodo, kad lėšos ankstyvam švietimui ateityje atsiperka
daug didesniu mastu nei pinigai, skirti vyresnių žmonių mokymui. Tai tik
vienas aspektas (o jų daugybė), kalbantis apie tai, kad kol kas švietimas
Lietuvoje vis dar suvokimas kaip žinių kišimas, o ne gebėjimo keistis ir
prisitaikyti didinimas. Bet juk būtent čia mūsų didžiosios bėdos, ar ne?

Išvados

Kiekviena ekonominė sistema turi išspręsti 4 pagrindinius klausimus:

– Ką gaminti?

– Kaip gaminti?

– Kas gamins?

– Kam gaminti?

Ekonominės sistemos analizės prielaidos:

1) kieviena ekonominė sistema turi turėti išorinį vertinimo kriterijų.

Tai neapibrėžtumo principas. Kiekvienas sistemos stebėtojas vertina

sistemą savaip, taip ir su išoriniu kriterijumi – dažniausiai vertina

sistemos produktų vartotojai ar visuomenė.

2) Bet kuri ekonominė sistema konkrečiu laiko momentu ar konkrečiame

laiko intervale turi ar gamybinių galimybių ar išteklių trūkumą (jei

gamybiniai pajėgumai pilnai pakrauti,turime problemas su ištekliais).

3) Visuomet egzistuoja galimybė vienus išteklius pakeisti kitais.

Išteklių panaudojimo variantai:

– daug išteklių ir viena tikslinė paskirtis;

– vienas išteklių tipas ir įvairūs jo panaudojimo būdai;

– vienų išteklių pakeitimas kitais laike.

4) Visos ekonominės sistemos turi hierarchinę struktūrą.

5) Kiekviena ekonominė sistema turi būti valdoma.

Ekonominės sistemos veiklos rezultatai nustatomi 3 būdais:

1. sumuojant pagamintų prekių ir paslaugų kainas;

2. sudedant išlaidų dydį prekėms ir paslaugoms įsigyti;

3. apskaičiuojant gamybos veiksnių, rodančių paslaugų vertę lygį.

Literatūra

1. http://www.chesterton.lt

2. http://phorum.hardcore.lt

3. http://www.epp-ed.org

4. http://www.lsp.w3lt

5. http://www.lls.lt

6. Mikroekonomika – Kaunas: Technologija, 2001.

7. Balcerowicz L. „Socializmas Kapitalizmas Transformacija“ 1998

8. Wonnacott P., Wonnacott R. „Mikroekonomika“ 1994

9. Lukoševičius V., Stankevičius P. „Teorinė ekonomika“ 1dalis

10. Navickas V. „Lietuvos ekonomikos dabartis ir perspektyvos“

Leave a Comment