Ekonominės sistemos

Įvadas

Ekonominių apibrėžimų yra daug. Ekonomika – tai mokslas apie turtą ir turtėjimą.Ekonomika tai mokslas apie racionalų žmogaus elgesį verslo pasaulyje.Ekonomika tai mokslas nagrinėjantis, kaip esant ribotiems ištekliams maksimaliai patenkinti žmonių poreikius. Kitaip tariant, tai mokslas apie tai, kaip žmonėms geriau apsirūpinti maistu, būstu, rūbais ir kitais būtinais dalykais, kaip spręsti su tuo susijusias problemas.

Su ekonomikos klausimais susiduriame kas dieną, visose gyvenimo srityse. Daugelis žmonių turi savo nuomonę apie tai, kaip reikia tvarkyti namų ūkį. Tam užtenka šeimininko asmeninio patyrimo, o jei kas suklysta, –

pasekmės taip pat asmeninis reikalas. Kitaip yra, kai imamasi tvarkyti visos įmonės ar šalies ūkį. Todėl žmonijos patyrimas šioje srityje buvo kaupiamas, apibendrinamas. Formavosi ekonomikos mokslas nuo ekonominių minčių senovės Egipto papirusuose iki naujausių Nobelio premijos lauretų darbų.

Labai svarbus klausimas, kokiu būdu pasirenkama viena iš ribotų išteklių panaudojimo alternatyvų. Tai priklauso nuo ekonomikos sistemos.

Nuo jos priklauso ir atsakymas į pagrindinius ekonomikos klausimus – ką, kaip ir kam gaminti. Tad panagrinėkime kokie yra ekonomikos sistemos tipai, kas jiems būdinga, kokios institucijos sudaro dabartinę Lietuvos ekonomikos sistemą ir t.t.

1. Ekonominės sistemos tipai

Ekonomikos sistema (economic system) – tai būdas, kaip tirti trūkumo ir pasirinkimo klausimus. Ekonomikos sistema, tai struktūra institucijų, per kurias visuomenė skirsto savo išteklius prekėms gaminti ir paslaugoms teikti. Tai, kaip visuomenė sprendžia pagrindinę ekonomikos problemą –

ribotų išteklių paskirstymą tarp konkuruojančių tikslų – priklauso nuo visuomenės sistemos. Ekonominę sistemą formuoja:

• Gamtiniai ištekliai.

• Gyventojų amžius, kvalifikacija, išsilavinimas irk t.

• Turimas gamybos aparatas, atsargos.

• Istorija, kai ilgainiui susiklosto atitinkami individų poreikiai prekėms bei paslaugoms, technologinės žinios, turto pasiskirstymas.

• Institucinė struktūra: papročiai, įstatymai, įpročiai irk t.

Beje, šie veiksniai ne tik lemia ekonomikos sistemą, bet ir ekonomika veikia šiuos veiksnius, pavyzdžiui, teisinę sistemą, poreikius ir pan.

Pagrindiniai ekonomikos sistemų tipai yra keturi: papročių, rinkos, komandinė ir mišrioji.

1. Papročių ekonominė sistema.

Papročių, arba dar vadinama tradicine (traditional economy), ekonomikos sistema paremta tradiciniais gamybos ir paskirstymo sprendimais, t. y. naudojami tie patys būdai kaip ir praeityje, remiantis religiniais ir socialiniais papročiais. Kas vartos sukurtas prekes ar paslaugas, dažnai sprendžia genčių vadai, stambūs žemvaldžiai ir pan.

Didžioji dalis pagamintų produktų atitenka jiems, o kita paskirstoma pagal šalies papročius ir tradicijas. Kai laikai blogi, ypač nederliaus metais, dalis gyventojų nesugeba savęs išmaitinti, jiems tenka išvykti iš šalies arba pasmerkti save bado mirčiai. Kai kuriose šalyse susidariusios kastos, kurios lemia žmogaus vietą visuomenėje.

Pereiti iš vienos kastos į kitą būna sunku ar tiesiog neįmanoma. Tokia ekonomikos sistema dažniausiai pasitaiko silpnai ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse, kurios mažai gamina, ir kurių tikslas gyvybei ir tradicijoms palaikyti. Pavyzdžiui Indija,

Azija, Afrika.

2. Komandinė sistema.

Komandinės, arba planinės, ekonomikos sąlygomis sprendimus priima vienas centras ar grupė, ką, kaip ir kam gaminti. Ši sistema rėmėsi kolektyvine nuosavybe. Pagrindinės gamybos priemonės priklausė valstybei, o ištekliai skirstyti pagal planą. Šioje sistemoje atsiranda neįveikiamų problemų, kai bandoma viename centre apdoroti visą informaciją, kuri būtina koordinuojant daugybės ekonominių vienetų veiklą. Todėl tose šalyse, kurios priskiriamos prie komandinės sistemos grupės, greta komandinio valdymo esama nemažai rinkos sistemos elementų.

Centralizuotai valdomos ekonomikos sistemos tipas viešpatavo Sovietų

Sąjungoje, Albanijoje, Kuboje, Šiaurės Korėjoje, Kinjoje. Ten aukšto rango technokratų grupės – inžinieriai, ekonomistai, pramoninkai, vadinamieji planuotojai – konsultuoja politikos vadovus, kurie parengia ir įgyvendina centralizuotos ekonomikos sistemos planus. Šie planuoja ir nusprendžia, kokias prekes gaminti ir kokias paslaugas teikti. Jų balsą lemia kur statyti naujas įmones, kiek jose dirbs darbininkų, ar ten bus modernūs įrengimai ir pažangi technologija.

Centralizuotai valdomoje sistemoje atsiranda neįveikiamos problemos, bandant viename centre apdoroti informaciją, kuri būtina koordinuojant daugybės ekonominių vienetų veiklą. Todėl buvusioje Sovietų Sąjungoje ir glaudžiai susijusiose su ja Varšuvos sutarties valstybėse: Rytų

Vokietijoje, Bulgarijoje, Čekoslovakijoje, Lenkijoje, Rumunijje ir

Vengrijoje greta centralizuoto valdymo egzistavo nemažai rinkos elementų.

Nuo to kiek turto priklausė valstybei ir kaip griežtai planuojama panaudoti išteklius, priklausė ganėtinai dideli socialistinių šalių tarpusavio skirtumai.

3. Rinkos ekonominė sistema.

Rinkos, arba laisvosios verslininkystės, sistema remiasi privačia nuosavybe, individų ekonomine laisve. Į klausimą – ką gaminti – atsako pirkėjai, o pardavėjai atsako į klausimus kaip ir kam gaminti, pagal pasiūlos ir paklausos dėsnius. Valstybės institucijos ar kitos grupės visiškai nesikiša į ekonomiką. Individualūs vartotojai ir verslo įmonės siekia įgyvendinti savo tikslus. Pelno siekimas yra ekonominės veiklos stimulas.

Esant šiai ekonominei sistemai, individai gali užsiimti tokia gamybine veikla, kokia tik nori, jei tik turi tam lėšų. Jei yra paklausa, galima verstis savu verslu, jei ne, teks nutraukti verslą, kai pasibaigs pinigai. Šioje visuomenėje turėtų būti daugybė tarpusavyje konkuruojančių firmų, o kainų lygis – užtikrinti normalų pelną.

Rinkos ekonomikoje gamybos priemonės priklauso privatiems asmenims –

nuosavybė yra privati, o išteklius skirsto rinka pagal pasiūlos ir paklausoso dėsnius.Šios ekonomikos sistemos sąlygomis individai gali užsiimti kokia tik nori veikla, jei turi lėšų. Jei yra paklausa, gali verstis savo verslu, bet jiems gali tekti nutraukti veiklą, pinigams pasibaigus. Grynojo kapitalizmo visuomenėje yra daugybė tarpusavyje konkuruojančių firmų, kurios varžosi siekdamos gauti pelną, o kainų lygis turėtų užtikrinti optimalų pelną. Privati nuosavybė skatina žmones naudoti savo nuosavybę, kad ji duotų pelną.

Rinkos sąlygomis ūkinės veiklos priemonės tampa žmogaus veikliojo gyvenimo tikslu. Todėl ūkinė veikla akivaizdžiai priklauso nuo išorinių aplinkybių, verčia žmogų vis labiau didinti savo galimybes, pasinaudoti ypatingomis asmeninėmis – dalykinėmis savybėmis.Išryškėja išskirtinės žmogaus elgesio nuostatos – savanaudiškumas, racionalumas ir individualizmas. Rinkos ekonomika veikia savieigos (savireguliacijos), savaiminio judėjimo principu. Tik taip veikianti ekonominė sistema sudaro sąlygas ūkio subjektams operatyviai reaguoti į gausybę besikeičiančių aplinkybių. Tik taip veikianti ekonominė sistema gyvybinga, orintuota į žmogų ir jo poreikius. Pati bendriausia savaiminio ekonomikos judėjimo forma yra verslo laisvė.

Rinkos dalyvių skaičius lemia rinkos tipą. Lentelėje pateiksiamos rinkos tipų charakteristikos:

|Konkurencijos tipas |Firmų |Produktas |Įėjimas į |Kainų kontrolė|

| |skaičius | |rinką | |

|Tobula konkurencija |Daug |Panašūs |Lengvas |Nėra |

|Monopolinė |Daug |Skirtingi |Gana lengvas |Silpna |

|konkurencija | | | | |

|Oligopolija |Keletas |Pan. arba |Sunkus |Griežta |

| | |skirt. | | |

|Monopolija |Viena |Nėra pakaito |Beveik |Paprastai |

| | | |neįmanoma |kontroliuoja |

| | | | |valstybė |

4. Mišrioji sistema.

Mišriojoje ekonomikos sistemoje reiškiasi ir rinkos, ir komandinės (planinės) ekonomikos elementai. Joje vyrauja ekonominė laisvė, tačiau dalį sprendimų priima grupės, dažnai – vyriausybės. Paprastai vyriausybės sprendžia šiuos uždavinius:

• Rengia tokias įstatymų sistemas, kurios užtikrintų ekonominę laisvę, tačiau neleistų piktnaudžiauti rinkoje ekonomine galia.

• Skatina ekonomikos stabilimą ir augimą.

• Skatina teisingą, bešališką pasiskirstymą.

• Reguliuoja visuomeninių prekių(tai prekės ir paslaugos kurias teikia valstybė visų arba daugumos gyventojų labui – švietimas, sveikatos paslaugos, radijas, televizija ir kt.) gamybą.

Aišku, vyriausybė sprendžia ir daugiau uždavinių, tačiau šiuos minėtus uždavinius spręsti būtina, norint užtikrinti efektyvų rinkos funkcionavimą.

Daugelis ekonomistų mano, kad tokios šalys kaip JAV, Anglija,

Prancūzija, Vokietija ir daugelis kitų, turi būtent šią, mišriąją ekonominę sistemą.

Tiek ekonomikos teorija tiek pasaulinis patyrimas įrodė, kad efektyviausia yra tokia mišri ekonomikos sistema , kurioje dominuoja ne komandiniai, o rinkos santykiai. Tiek SSRS, tiek kitose komandinės ekonomikos šalyse nuolat būdavo vienų ar kitų prekių trūkumas, per lėtai didėjo žemės ūkio ir kitokios veiklos efektyvumas. Tai sąlygojo ne tik problemos, kylančios bandant centralizuotai apdoroti tokį didelį kiekį informacijos, kutis būtinas, norint subalansuoti visas ekonomikos šakas, bet ir tai, kad prekių trūkumas dažnai geriau tenkino daugybės “

skirstytojų“ ekonominius interesus, nei prekyba subalansuotoje rinkoje.

Konkurencinės rinkos jėgos priverčia gamintojus “ šokti pagal vartitojų dūdelę“: pasikeitus vartotojų poreikiams, pomėgiams pasikeičia ir kainos;

tada gamintojai skatinami didinti produkcijos gamybą, arba atvirkčiai, mažinti ją. Nors rinka verčia gamintojus “ šokti pagal vartitojų dūdelę“, tačiau gali vykti ir priešingas procesas, kad vartotojai taip pat “ šoka pagal gamintojų dūdelę“. Rinka visus įtraukia į sudėtingą sąveiką:

pardavėjai reaguoja į pirkėjų norus pirkti, o pirkėjai reaguoja į gamintojų norą parduoti.

Mišrioji ekonomika prilyginama pereinamojo laikotarpio visuomenei, kuriai budingas posūkis ir į naują civilizaciją ir į naują vystymosi stadiją. Manoma , kad šiuo metu vykstantys civilizacijs transformaciniai procesai gali būti apibudinti kaip pereinamojo laikotarpio į naują metacivilizaciją reiškiniai. Pirmiausiai atkreipiamas dėmesys į tai, kad didėja visuomeninių santykių socialumas, žmogus palaipsniui tampa istorinio proceso subjektu , o ne vien objektu, vis labiau ryškėja prieštaravimai tarp ekonominio efektyvumo ir socialinio teisingumo, tarp ekonomikos socialičkumo ir žmogaus individualumo, tarp inovacijų ir tradicijų.

1. Apie šiandieninę ekonomiką

“Apie tikslų šiuolaikinės technologijomis pagrįstos ekonomikos atsiradimo laiką ir kur tai įvyko savaime suprantama kalbėti neįmanoma.

Ekonominė plėtra – pasklidęs ilgalaikis procesas, tik ateities stebėtojui atveriantis tam tikras koncepcines atodangas, leidžiančias daryti teorines išvadas…” (Martynas Rusteika)

Kiekviena žmonijos karta įsivaizduoja gyvenanti didžiųjų permainų laikais, kuomet vyksta kažkas iš esmės svarbaus, pakeisiančio ateities pasaulio gyvenimą. Tačiau tai tik žmogiškosios pasaulėžiūros kuriama iliuzija, dalinai pritaikytina ir pranašiškiems šiandienos procesų interpretatoriams, teigiantiems, kad naujoji ekonomika neatpažįstamai pakeis tiek verslą, tiek ir žmonijos gyvavimo būdus.Dauguma ekonomistų sutinka, kad kapitalistinė ekonomika ir jos augimas ilgainiui įgauna lėtėjimo savybę. Šiame kontekste “naujoji ekonomika” užgimsta maždaug kas

50 metų. Taigi tokia “naujoji ekonomika” yra viena iš daugelio “naujųjų ekonomikų” progresijos, kuri tęsiasi paskutinius keletą šimtmečių, pradedant nuo XVIII amžiaus D. Britanijos industrinės revoliucijos.

Ketvirtajame XX a. dešimtmetyje Austrijos ekonomistas Joseph Schumpeter paskelbia modelį, paremtą nuolatine esminių resursų kaita. Anot jo, maždaug kas 50 metų technologinės revoliucijos sukelia “kūrybingos destrukcijos bangas”, kurios į antrąjį planą nustumia įsikaraliavusias pramonės šakas ir į pirmąją vietą išstumia naujas. Pastarosios koncepcijos šalininkai išryškina tokią technologijų pasikeitimų chronologiją:

garo mašinos išradimas, kuris įgalino industrinę revoliuciją (1780-1840);

– geležinkelių išpopuliarėjimas, žymiai supaprastinęs susisiekimą (1840-

1890);

– elektros energija ir visuotinė elektrifikacija (1890-1930);

– automobilių išpopuliarėjimas ir pigus kuras (1930-1980).

Anot ekonomistų, šiuo metu išgyvename ko gero svarbiausią “kūrybingos destrukcijos bangą”, kurią sukėlė informacinės technologijos ir telekomunikacijos (ITT – puslaidininkiai, kompiuteriai, programinė įranga, telekomunikacijų priemonės) ir su jomis susiję globalizacijos procesai. Tad prie aukščiau išvardintų keturių punktų galime pridurti dar vieną:

– informacinės technologijos ir telekomunikacijos (1980 – dabartis).

Technologijų šalininkai argumentuodami teigia, kad IT revoliucija gali tapti svarbesne už bet kokią ankstesnę ekonomikos transformaciją.

Pirmiausiai smarkiai greitėja pačių pokyčių vyksmas. Paskaičiuota, kad radijas 50-ies mln. vartotojų ribą pasiekė per 38 metus, televizija – per

14 metų, internetas – per 4 metus, GSM mobilusis ryšys – per 3 m., WAP

mobilaus ryšio technologija – per 2 m., SMS žinučių siuntimas – per keletą mėnesių. Specialistai prognozuoja, kad jau per ateinančius porą metų pasaulyje bus pasiekta vieno milijardo interneto vartotojų riba. Tai rodo, kad informacijos apsikeitimo ir integracijos sparta toliau plėtojasi su pagreičiu. Industrinės visuomenės laikais irgi vyko smarkios permainos, tačiau jų vyksmo greitis buvo nepalyginamai lėtesnis. Verslas buvo prognozuojamas ir planuojamas dešimtmečiams į priekį. Naujosios ekonomikos sąlygomis sunku nuspėti net ir po poros metų lauksiančius pasikeitimus –

rinkos transformuojasi nuolat ir greitai. Regint tokius pokyčių mastus ir tempus drąsiai prognozuoti galima tik dar didesnius ir gilesnius pokyčius.

Tad pomodernioji ekonomika yra hiperpermainų ekonomika, kasdien pateikianti vis naujų neprognozuotų permainų.

Šiuolaikiniame pasaulyje yra dvi pagrindinės ekonominės sistemos –

socializmas ir kapitalizmas, kuris skirtingas kiekvienoje šalyje. Ekonomika

– tai žaidimas. Pvz. šaškėmis ar šachmatais. Šaškių galimybės vienodos, šachmatų – ne. Tačiau reikia laikytis taisyklių. Teisingumas yra taisyklių laikymasis. Ar galima sakyti, kad vienas žaidimas teisingesnis už kitą?

Kiekvienai sistemai nebūdingas amoralumas. Ir tam tikri elementai gali būti taisytini jos viduje.

1. Kapitalistinis modelis

Kapitalizmas plačiausiai paplitusia prasme yra ekonominė sistema, kurioje visos arba dauguma gamybos priemonių yra privačioje nuosavybėje ir gamyba yra orientuota į rinką. Šiai sistemai taip pat būdinga tai, kad investicijas, gamybą, paskirstymą, pajamas ir kainas nulemia rinkos jėgos (pačių rinkos dalyvių veiksmai), o ne valstybinė valdžia (skirtingai nuo socializmo ir komandinės ekonomikos). Visoms šiuolaikinėms Vakarų ekonomikoms būdingas tam tikras kapitalizmo laipsnis.

[pic] Adamas Smitas laikomas vienu iš kapitalizmo teorijos pradininkų

Rinka kapitalizme suprantama kaip teikianti informaciją, ką, kiek, kaip ir kuo gaminti, o pagrindinė valstybės funkcija – užtikrinti tobulą ir sąžiningą konkurenciją, laiduoti privačios veiklos galimybes, užtikrinti vienodas „žaidimo taisykles” visiems rinkos dalyviams.Daugelis teorijų, kurios vėliau buvo pavadintos kapitalizmo teorijomis atsirado XVIII-XX a., po to kai prasidėjo pramoninis perversmas ir plėtėsi Europos imperializmas (tarp pagrindinių autorių – A.Smitas, Rikardo, K.Marksas), po Didžiosios krizės (pvz., Keinsas) ir Šaltojo karo metu (Hajekas, Frydmanas). Šie teoretikai kapitalizmą apibūdino kaip ekonominę sistemą, kurioje kapitalas yra privati nuosavybė, o ekonominiai sprendimai yra lemiami rinkos, t.y.

susitarimų tarp pirkėjų ir pardavėjų.

Rinkos ekonomikai būdinga asmeninės iniciatyvos laisvė ir jos skatinimas, individo laisvė, verslininkystės dvasia bei įstatymais įtvirtintos nuosavybės ir sutarties garantijos, institucijos.

Laisvosios rinkos šalininkai (kaip ir visi ekonomikos mokslo atstovai) teigia, kad kapitalizmas, rinkos ekonomika sukuria tinkamesnes prielaidas didesniam ekonominiam augimui ir privačiai asmens veiklai (verslui, profesijai, darbui) nei valstybės reguliavimu pagrįsta ekonomika, kurioje yra didesnis valdžios kišimosi laipsnis.Dalis teoretikų teigia, kad pagrindinis kapitalizmo bruožas- privati nuosavybė, tuo tarpu kiti akcentuoja laisvą (žmogiškojo, finansinio ir kitokio) kapitalo, žinių, naujovių judėjimą (globalizacija).Dalis teoretikų (Friedrich Heyek) pabrėžia saviorganizuojančias ekonomikos, kuri nėra centralizuotai planuojama vyriausybės, svarbą.

Daugelis šių teorijų atkreipia dėmesį į įvairias rinkos ekonomikos garantijas (institutus), kurie Europoje buvo institucionalizuoti tarp XVI ir XIX a., įtvirtinant kolektyvinių asmenų teisę veikti kartu kaip „juridiniams asmenims” (korporacijoms), teisę įgyti, turėti ir perleisti kitiems (fiziniams ir juridiniams asmenims)

nuosavybę, gamybos veiksnius (žemę, darbą, žinias, know how), veikti laisvojoje rinkoje bei pretenduoti į valstybės užtikrinamas garantijas (justiciją, teismus, teisinę apsaugą ir gynybą), o ne naudotis feodaline apsaugos ir įsipareigojimų sistema, užtikrinančią privačios nuosavybės teises.

Bandykime įlįsti į pačią kapitalizmo esmę, griaudami ideologinius mitus, kuriuos aplink ją sukūrė sitemos šalininkai. Už ką jie kovoja, naudodami ideologinį ekonomikos vaidmenį pateisinti arba tiksliau pasakius ignoruoti išnaudojimą ir priespaudą? Kaip pavyzdį paimkime darbininko algą.

Kapitalistinėje ekonomikoje, atlyginimas turėtų būti lygus darbo įnašui, kurį asmuo suteikia savo darbovietei . Bet ar mes tuo tikrai tikime?

Tikrovėje viskas kitaip. Pavyzdžiui Rand Araskog, ITT vadovaujantis pareigūnas, 1990 gavo 7 milijonų JAV dolerių atlyginimą. Ar iš tikrųjų ITT

kompanija tuo metu uždirbusi 20.4 milijardo JAV dolerių,būtų uždirbusi 7

milionais mžiau jeigu jos nebūtų vadovo Mr. Araskog ? 1979 įmonių vadovas

JAV vidutiniškai gaudavo 29 kartus didesnį atlyginimą negu paprastas fabrikų darbinikas; 1985 metais šis skaičius išaugo iki 40 kartų, o 1988

jis padidėjo iki 93 kartų. Ši grėsminga mada privertė sunerimti net konservatyvujį Business Week teigdami kad atlyginimų augimas sunkiai kontroliuojamas ir galbūt jo nebus įmanoma sulaikyti. Šio įspėjimo niekas neišgirdo, nes 1990 JAV įmonių vadovas arba valdybos narys gaudavo 100

kartų didesnį atlyginimą nei paprastas fabriko darbininkas. O fabrikų darbininkų alga beveik nepakito. Ar jūs tikite, kad tiktai vadovaujančių įmonių pareigūnų bei valdybos narių dėka didžiųjų korporacijų pelnas patrigubėjo?

Kitas pavyzdys, jei darbuotojas gauna pinigų ekvivalentą jo atliktam darbui, kaip paaiškinsite tai kad, pagal ACM kompiuterijos srities darbuotojų apklausą, sužinota, kad juodaodžiai vidutiniškai gauna mažesnį atlyginimą už tą patį atliktą darbą(netgi toje pačioje darbovietėje)? Ar balta oda lemia didesnį darbuotojo kūrybiškumą ar produktyvumą? Beje, dar vienas keistas sutapimas, kad įmonės vadovai visada pelno ar kito gamybinio ar komercinio kriterijaus padidėjimą priskiria sau!

Kokios šio milžiniško algų skirtumo priežastys? Pasakius paprasčiau, jos nulemtos totalitarinės daugelio kapitalistinių firmų tvarkos. Žmonės neužimantys padėties ar posto neturi teisės lemti kompanijos ateities; tad kol akcininkai patenkinti, algų skirtumai kils ir kils. Ypatingai tada kai vadybininkams bei kitiems valdybos nariams priklauso dalis akcijų. Puikus vadybininkas yra tas kuris apriboja darbuotojų teises, leisdamas didesnei pelno daliai patekti į įmonės savininkų bei vadovaujančio personalo rankas. Tačiau be inžinierių, pardavėjų, administracijos energijos bei išradingumo kompanija praktiškai neturėtų ką parduoti..

Kapitalistinei nuosavybės santykiai leidžia tokią turto monopolizaciją tiems kurie turi turto arba vadovauja bendrovei/įmonei bet negamina.

Darbininkai nei gauna, visą darbo įnašą, kurį jie pagamina, nei turi teisę spresti kaip jų rankomis sukurtas pelnas yra panaudojamas (pvz.

investicijos). Kiti monopolizavo tiek darbininku skurtą pelną bei teisę priimti sprendimus kompanijoje. Tai asmeninio apmokestinimo forma be atstovavimo, taip pat kaip kompanija yra privati statizmo forma. Aišku, galima ginčytis kad kapitalo klasė suteikia kapitalą, be kurio darbuotojas negalėtų gaminti. Bet iš kur atsiranda kapitalas?

Iš pelno, kuris gautas iš tada įstatymu neginamų darbininkų .O prieš tai? Iš valstiečių duoklės/lažo savo šeimininkui. O prieš tai? Iš kilmingųjų teisės užsiimti sau nepriklausomus valstiečius. Ir taip toliau. Esmė tame, kad kiekviena kapitalo turėtojų karta gauna „nemokamus pietus“ – nuosavybę kurią paveldėjame kaip ir praeityje suformuotas idėjas. Šitaip suvaržoma daugybė žmonių o realią naudą gauna tik nedaugelis, nuosavybę gavę paveldėjimo būdu.Ar tai keisis priklauso nuo žmonių gyvenančių dabar. Kaip teigė Ema

Goldman, esant kapitalizmui:”Iš žmogaus atimami ne tik jo darbo vaisiai,bet ir laisvė bei iniciatyva,originlumas,bei susidomėjimas,ar savo darbo vaisių troškimas .”

K.Marxas buvo aršiausias ir įtakingiausias privatinės nuosavybės ir laisvosios rinkos kritikas. Pasak jo, kapitalizmas gimdo nelygybę ir socialinį neteisingumą. Kapitalizme yra du pajamų šaltiniai:

1. savo darbo jėgos pardavimas;

2. privati gamybos priemonių nuosavybė (pastatų, gamybos įrengimų, žaliavų, žemės)

Kadangi darbininkai neturi savo nuosavybės, jie parduoda savo darbo jėgą, o privatininkai jiems moka. Skirtumas tarp to kiek jie turi užmokėti ir kiek jie užmoka ir yra savininko pelno dalis. Taigi savininkas lobsta darbininkų sąskaita ir didėja nelygybė. Kapitalizmas suskirsto žmones į dvi grupes:

1. Proletariatą, kuri pardavinėja savo darbo jėgą ir vis labiau skursta;

2. Buržuaziją šiuolaikiniame pasaulyje yra dvi pagrindinės ekonominės sistemos – (savininkų ir darbdavių klasė), kuri kaupia pelną ir lobsta darbininkų darbo jėgos sąskaita.

K. Marx, analizuodamas kapitalistinį gamybos būdą, atskleidė pridedamosios vertės gaminimo dėsnį, kuris tapo ir jo ekonominės teorijos pagrindu. Jis teigė, kad pagrindinis kapitalizmo prieštaravimas yra prieštaravimas tarp visuomeninio gamybos pobūdžio ir privačios bendro darbo rezultatų pasisavinimo formos. Pagrindiniai kapitalizmo bruožai yra: kad produktyvi nuosavybė (gamyklos, žemė, technika) yra privačiai kontroliuojama savanaudiškų savininkų ir kad vartojamosios prekės masiškai gaminamos fabrikuose labai gerai organizuotos darbo jėgos, kuri norėdama išgyventi, privalo dirbti. Dėl to turtingieji turtės, o atsiradus prekių pertekliui, susilpnėjus ekonomikai darbininkai dar labiau skurs. O

atsiradus pažangesnėms mašinoms, darbininkų poreikis iš viso sumažės.

Atsiras visuotinis nuskurdimas – imizertacija. K. M. Šias problemas siūlo išspręsti įvedus kolektyvinę visuomenės nuosavybę ir laisvąją rinką pakeitus centralizuotu planavimu. Viską sprendžia tik valstybė.

Specifiniai kapitalizmo bruožai:

1. gamybinis kapitalo kaupimas, lydimas didelio masto industrializacijos (natūrinių mainų ekonomikoje kapitalas negali būti kaupiamas, tik karaliai galėjo)

2. Privati gamybos priemonių nuosavybė, kuri derinama su įmonės valdymu.

Problematiška moralės požiūriu:

o Pasaulis visų, ir kokiomis teisėmis žmonės pretenduoja į gamtos išteklius;

o Savininkas pasisavina tai, kas sukurta kitų žmonių;

o Kas gali nustatyti, ar darbininkas, dirbdamas savininkui gauna teisingą atlyginimą. Ar dori darbininko ir darbdavio santykiai?

3. Kapitalistiniame modelyje dominuoja laisvosios rinkos sistema ir formuojasi geros ekonominės sąlygos.

o Galima laisvai pasirinkti veiklos sritį;

o Pasiekiamas didelis gamybos išteklių panaudojimo efektyvumas;

o Mažėja išlaidos;

o Kiekvienas sandoris garantuoja gerą rezultatą, jei sąlygos doros.

Tačiau moralinės laisvos rinkos sistemos problemos yra tos, kad konkurencija padalina žmones į grupes, atsiranda socialinė nelygybė. Žmonės tampa egoistais. Siekiant moralinio teisingumo, įteisinami valstybės ir verslo santykiai.

Kapitalizmo šalininkai skiria šias vertybes:

▪ Kapitalizmas remia individualią laisvę;

▪ Atlygina už iniciatyvą, inovacijas ir riziką;

▪ Skatiną efektyvią daugybės prekių gamybą, keliant visos visuomenės darbo našumą ir daugumos jos narių gerovę.

Kapitalizmas kritikuotinas, nes:

✓ Eksploatuoja darbininkus;

✓ Sąlygoja neteisingą skurdą;

✓ Pripažįsta didelę nelygybę.

2. Socialistinis modelis

Pašaukęs į gyvenimą galingas gamybines jėgas, kapitalizmas. sukūrė materialines prielaidas socialistinei revoliucijai, jis sukūrė ir savo duobkasį – darbininkų klasę. Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos pergalė TSR Sąjungoje 1917 m. spalio mėn. pradėjo naują socialistinę erą žmonijos istorijoje. Socializmas yra ideologija arba ideologijų grupė, taip pat susijusių politinių teorijų grupė, kurių pagrindinis dėmesys skiriamas teisingam gėrybių paskirstymui tarp visuomenės narių bei visuomeniniam arba valstybiniam gamybos priemonių valdymui.

Socializmas iškelia pamatines lygybės, solidarumo ir teisingumo vertybes. Pagrindinė pirmųjų socialistų iškelta tezė buvo ta, kad gamybos priemonės turi priklausyti tiems, kurie jas naudoja – proletariatui.

Socialistinė visuomenė remiasi kooperacija, o ne konkurencija. Didelius socialinius ir turtinius skirtumus socializmas laiko blogybe

Socialistinė ekonominė sistema netiesiogiai formavo nepasitikėjimą:

valstybės kontrolė ir privačios nuosavybės nebuvimas paralyžiavo asmeninę iniciatyvą, realų bendradarbiavimą ir sveiką konkurenciją, kurie normaliomis sąlygomis suformuoja tam tikras elgesio normas ir užtikrina stabilų gyvenimą, būtina socialiniam pasitikėjimui.

Vietoj jo, kaip žinome, buvo pastovus netikrumas, elementarių produktų stoka ir korupcija, deleguojant socialinius lūkesčius neprognozuojamai ir nekontroliuojamai partinei valdžiai, kas pagimdė socialinę apatiją, fatalizmą ir asmeniškos atsakomybės trūkumą.

Savo ruožtu nedalyvaudami viešame gyvenime, nes nebuvo legalių nepriklausomų pilietinių organizacijų ir religinių bendruomenių, neišmokome bendrauti, sutelktai ir konstruktyviai veikti, todėl pasitenkinome privačia sritimi, šeimos ir bičiulių ratu, viešą, o ypač politinę sritį traktuodami kaip „nešvarią“, dvigubų moralinių standartų erdvę. Taigi, sovietinė sistema, apribojusi žmogaus normalų gyvenimą, suformavo „nepasitikėjimo sindromą.

Socialiniame modelyje visi lygūs ir kiekvienas gali pareikšti savo preferencijas rankos pakėlimu, kuris prilygsta deklaracijai “aš noriu”. Kam iš visų šių norinčių forumas teiks pirmenybę? Visi lygūs, visi nori, o gėrybių trūksta. Tad akivaizdu, kad klausimas negalės būti sprendžiamas sutarimu. Vadinasi, kažkas anksčiau ar vėliau turės sprendimą padiktuoti, –

t.y. kažkieno vertinimas turės būti jėga primestas kitiems. Kai kurie pareiškėjai turės būti atstumti, esant reikalui, atstumti tiesiogine šio žodžio prasme.

Sutarimo negalimybė kiekvienu atveju turės baigtis prievarta kai kurių forumo dalyvių atžvilgiu, nes vienoks ar kitoks sprendimas vis vien turės būti priimamas. Ar galima šioje situacijoje kalbėti apie teisėtą ir neteisėtą prievartą? Ištekliai priklauso visiems, visuomenei; kiekvienas turi vieną ‘pinigėlį’ – vieno balso teisę forume. Kai kurie iš atidavusių savo pinigėlį – deklaravusių “aš noriu”, nieko negauna arba gauna mažiau už kitus.

Bendri, visų ištekliai atitenka tik kai kuriems. Viena vertus, tai atrodo neteisinga. Kita vertus, tai atrodo būtina. Kolektyvizmas reikalauja lygybės, ekonomika reikalauja nelygybės. Kuriam reikalavimui teikti pirmenybę? Pats klausimas liudija, jog kolektyvistinė visuomenė neišvengiamai brenda į principų koliziją. Kas ko vertas? Kas kam priklauso?

Kurios pretenzijos teisėtos? Teisėtos kieno sprendimu? Kaip nustatomas konkretaus individo, vieno iš visų, indėlis į visuomeninį aruodą? Visi šie klausimai bus keliami socialistiniame forume. Tačiau jie liks be atsakymų, kurie tenkintų visus. Kur nėra nuosavybės, kur viskas ‘mūsų’, ten duodant vieniems neišvengiamai bus daroma skriauda kitiems. Tiksliau, visi sprendimai bus vienodai ‘teisingi’ ir ‘neteisingi’. Kolektyvistinėje sumaištyje bus galimas tik vienas siužetas – tariamai skriaudžiamųjų priešinimasis bus įveikiamas tariamai teisėta jėga. O po kiekvienos tokio forumo ‘sesijos’ bus tik nugalėtojai ir nugalėtieji.

Socializmo modelis gali būti apibūdinamas trimis bruožais:

1. industrinė bazė;

2. svarbiausias visuomenės bruožas – socialistinė gamybos priemonių nuosavybė, t. y. valstybei arba darbininkams. Valstybė yra pagrindinis darbdavys, tačiau neeksploatuoja darbininkų, siekdama pelno.

Privalumai, kad visi dirbantys yra lygūs tarpusavyje, o trūkumai, kad nėra iniciatyvos, daug dirbančiųjų, atlyginimai nedideli, netausojamas turtas, vagiama;

3. centralizuotas planavimas. Įtraukia vyriausybę, jos struktūras. Tačiau nepakanka informacijos, planavimas visko neišsprendžia, atsiranda deficitas, kyšininkavimas.

Socializmo šalininkai pabrėžia:

▪ Ekonominę lygybę ir saugumą;

▪ Mažesnius gerovės ir pajamų skirtumus;

▪ Darbo ir būtiniausių paslaugų poreikių ir mokslo garantiją.

Socializmas kritikuotinas dėl:

✓ Minimizuotos lygiavos;

✓ Prekių ir paslaugų trūkumo;

✓ Neūkiškumo, neekonomiškumo, visuomeninio turto grobstymo.

3. Ekonominės sistemos kitose šalyse

Nuo 1978 m. Kinijos ekonomika iš komandinės (sovietinio modelio), pradėta perorientuoti į rinkos ekonomiką. Nepaisant to, kad Kiniją oficialiai valdo komunistinis režimas, vis didesnę įtaką ekonomikai daro nevyriausybinės organizacijos, bei atskiri šalies piliečiai. Valdžia persiorientavo į sistemą, kurioje vyrauja privatūs namų ūkiai, žemės sklypai, fabrikai, vietoje anksčiau buvusios kolektyvizacijos, suteikė daugiau galių vietiniams valdininkams ir įmonių vadovams pramonėje, sudarė tinkamas sąlygas plėtoti smulkųjį ir vidutinįjį verslą, padarė šalies ekonomiką atvirą prekybai bei užsienio investicijoms. To rezultatas buvo tas, kad Kinijos ekonomika nuo 1978 m. iki 2005 m. išaugo keturis kartus.

Skaičiuojant pagal realųjį BVP, Kinija yra antra pagal dydį ekonomika pasaulyje po JAV, nepaisant to, BVP, tenkantis vienam gyventojui, šiuo metu dar yra palyginti mažas (€4480).Žemės ūkis ir pramonė geriausiai išplėtoti teritorijose, esančiose arčiausiai Honkongo bei tarp Taivanio ir

Šanchajaus, kuriose sutelkta daugiausiai užsienio investicijų. Kinijos ekonomika yra tarpinio tipo – tarp socialistinės ir rinkos ekonomikos, todėl susiduria su daugeliu problemų: nuo biurokratijos, kurią sukelia socializmas, iki nedarbo, kurio priežastis – rinkos ekonomika. Vyriausybė turi kovoti su nedarbu, kurį sukelia valstybinės bendrovės, atleidinėdamos milijonus darbininkų; sumažinti korupcijos ir kitokių ekonominių nusikaltimų lygį, ir išlaikyti didžiules valstybines įmones, remiamas subsidijomis.

Italija turi diversifikuotą pramoninę ekonomiką su panašia bendra apimtimi ir skaičiuojant vienam gyventojui kaip ir Prancūzijoje ir D.

Britanijoje. Italijos kapitalistinė ekonomika išlieka pasidalinusi į pramoninę Šiaurę, dominuojamą privataus sektoriaus, ir mažiau išvystytus žemės ūkiu besiremiančius Pietus su 20% bedarbystės.

Europos Sąjungos ekonomikos sistema remiasi socialine rinkos ekonomika. Riboti ištekliai optimaliai paskirstomi per kainų mechanizmą.

Pasiūlą ir paklausą per trumpą laikotarpį suderina kintančios kainos, o per ilgą laikotarpį – gamybos apimčių reguliavimas. Esminė rinkos ekonomikos dalis yra konkurencija: ji užtikrina mažiausias galimas kainas, sumažina energijos ir žaliavų švaistymą, skatina techninę pažangą ir didina nacionalines pajamas. Iš patirties žinome, kad konkurencija per ilgą laiką gali išsilaikyti tik tada, jei ji yra teisiškai apsaugota. Nesant adekvačios teisinės bazės, įmonės užsiima monopolines pozicijas. Prekės ir paslaugos darosi skurdžios, prastėja kokybė, galiausiai jos ir brangsta.

Todėl visos Europos Sąjungos valstybės narės nacionaliniu lygmeniu priėmė griežtas konkurencijos taisykles. Šalims kandidatėms buvo iškeltas vienas iš pagrindinių ES narystės reikalavimų įvesti veikiančias konkurencijos sąlygas.

Slovakijos buvusios ekonomikos perėjimas į rinkos ekonomiką buvo sunkus procesas. Kadangi pagrindinė šalies industrializacija vyko komunizmo laikotarpiu, daugelis krašto įmonių buvo neproduktyvios ir nesugebėjo konkuruoti pasaulinėje rinkoje. Pramonės modernizavimas ir darbuotojų perkvalifikavimas reikalavo užsienio investicijų, tačiau tai buvo lėtas procesas dalinai dėl politinio nestabilumo. Perėjimo į rinkos ekonomiką kertinis akmuo yra valstybinės nuosavybės privatizavimas, kurį Slovakijoje sudarkė neskaidrūs procesai. Slovakija susidorojo su sunkiu perėjimu iš centralizuotos planinės ekonomikos į modernią rinkos ekonomiką.

4. Kodėl pereinama iš komandinės į rinkos ekonomiką?

Įvairiose šalyse tokie produktai kaip duona, drabužiai, mėsa gaminami labai panašiais metodais ir iš panašių žaliavų: pavyzdžiui, kepėjai duoną užmaišo iš miltų ir vandens, prideda cukraus, druskos ir mielių ir kepa krosnyse. Iškepus duonos kepalus parduoda vartotojams parduotuvėse, kurios, bent jau iš pirmo žvilgsnio gali būti labai panašios šalyse, turinčiose skirtingą ekonominę sistemą.

Palyginkime komandinę ir rinkos ekonomiką bei pamatysime, kaip smarkiai skiriasi tie procesai, kurie nulemia, kokią produkciją gaminti, kaip ją gaminti, kokiomis kainomis parduoti ir kam parduoti. Kad aiškiau suvoktume šiuos skirtumus, pažiūrėkime, kaip šiose dviejose sistemose daromi sprendimai, liečiantys konkrečių produktų gamybą ir pardavimą. Komandinėje ekonomikoje vyriausybiniai ekonomistų –

planuotojų, gamybos ekspertų ir politinių pareigūnų komitetai nustato šių prekių gamybos apimtį ir nurodo, kokios gamyklos jas gamins.Centriniai plano komitetai taip pat nustato kainas, bet ir atlyginimus, kuriuos gauna juos gaminantys darbininkai.Šie centro sprendimai sąlygoja gaminių kiekį, įvairovę ir kainas.

Galima numanyti, kad tokio riboto pasirinkimo produkcija greitai išperkama ir parduotuvių lentynos ištuštėja. Kodėl? Gal todėl, kad gamyklos neįvykdė gamybos užduočių arba centrinė planavimo grupė neįstengė numatyti, kiek gaminių žmonės norės pirkti jos nustatytom kainom. Ir vienu, ir kitu atveju, jei planuotojai nesiims priemonių padidinti gamybą, pakelti kainas arba nepadarys to vienu metu, tai tų prekių visada trūks.

Komandinės ekonomikos šalyse, augant žmonių skačiui ir atsirandant daugeliui naujų ir sudėtingų gaminių, centro planuotojams darosi vis sunkiau išvengti stygiaus tų gaminių, kurių pirkėjai pageidauja, ir pertekliaus tos produkcijos, kurios jie neperka. Didėjant produkcijos įvairovei ir daugėjant žmonių, greitai kintant gamybos technologijoms, centro planuotojus griūte užgriūna sprendimų gausa, didėja ir paklaidų skaičius jų sudarytame šalies ekonomikos vystymo plane.

Jokia vyriausybės ministerija nesprendžia, kiek gaminių gaminti, kokio stiliaus ir spalvos jie turi būti. Rinkos ekonomikoje kiekvienas gamintojas

– ir pavienis, ir firma – gali nutarti gaminti ir pardavinėti tam tikrus gaminius. Daugelis taip ir padarys, jei manys, kad juos pasiseks parduoti pakankamai aukštomis kainomis, padengiančiomis gamybos kaštus, ir kad juos gamindami jie uždirbs daugiau negu darydami ką kitą. Tai gimdo konkurenciją tarp įvairių firmų, gaminančių ir parduodančių tokius pat gaminius, ir kaip tik dėl konkurencijos drabužiai būna tokio skirtingo sukirpimo, pasiūti iš skirtingų medžiagų ir papuošti įvairių firmų ženklais. Išties rinkos ekonomikoje pirkėjui yra iš ko pasirinkti.

Žinoma, jeigu pirkėjai nutartų pirkti tik vienos rūšies marškinius ir palaidinukes ištisus mėnesius ar metus, tai gamintojai greitai suprastų, kad nėra reikalo gaminti kitokių. Bet ten, kur žmonės turi plataus pasirinkimo galimybę, tokių dalykų dar nėra buvę.

Kitas svarbus rinkos ekonomikos bruožas yra tas, kad gaminių pardavimo kainos nėra nustatomos valstybės plano komiteto. Atvirkščiai, tas, kas parduoda, turi teisę kelti ar mažinti kaina, atsižvelgdamas į pokyčius rinkoje. Pavyzdžiui, jei kurios nors rūšies drabužiai staiga pasidaro labai madingi ir parduotuvėse būgštaujama, kad jų gali pritrūkti, kol gaus daugiau, tokių drabužių kaina paprastai pakils, bent jau iki bus gauta nauja jų partija. Toks kainos pakilimas vienu metu padaro du dalykus:

pirma, kadangi tos rūšies drabužiai, palyginus su kitais drabužiais, yra brangesni, pirkėjai jų pirks mažiau ir ims pirkti daugiau kitokių drabužių.Antra, kadangi aukštesnės kainos grižta ne valstybei, o tiesiogiai tiems, kurie gamina ir realizuoja tuos drabužius, pakilusios kainos padidina gaminančių juos firmų pelną, igalindamos jas gaminti ir parduoti daugiau vienetų. Firmos, gaminančios kitokią produkcija, pamato, kaip pelninga gaminti tokius drabūžius, todėl kai kurios jų sustabdo savo gamybą ir taip pat imasi siūti tuos paklausius drabužius.

Dėl visų čia suminėtų priežasčių – dėl to, kad pirkėjai perka mažiau drabužių, gamintojai jų siuva daugiau ir juos pradeda gaminti kitos firmos

– bet koks atsiradęs stygius yra greit pašalinamas. Kad tai įvyktų nereikia nė vieno centrinio plano komiteto sprendimo.Iš tikrųjų šis procesas vyksta kur kas greičiau, ir kone automatiškai kaip tik todėl, kad pirkėjo ir gamintojo sprendimai yra decentralizuoti.

Didesnės gaminių kainos skatina kiekvieną pirkėją ir gamintoją reaguoti savaip, kadangi jiems suteikiama galimybė turėti naudos iš savo pačių sprendimų, kartu, žinoma, prisiimant visas su tuo susijusias išlaidas ir riziką. Pavyzdžiui, tie pirkėjai, kurie ryžtasi mokėti brangiau už paklausą turinčius drabužius, juos įsigyja, bet netenka daugiau pinigų (todėl negali pirkti kitokių prekių ir turi atsisakyti kai kurių paslaugų).

Rinkos gamybiniame sektoriuje tos firmos, kurios gamina paklausius drabužius, gali juos parduoti konkurencinėmis kainomis ir padidinti pelną.

O tie gamintojai, kurie gamina paklausos neturinčias prekes arba kurių gamybos procesas yra neefektyvus, per brangiai kainuojantis, patirs nuostolius. Vadinasi, jie arba turi išmokti efektyviai gamiti ir konkuruoti

– gamindami paklausą turinčią produkciją konkurencinėmis kainomis – arba turės pasitraukti iš verslo, ir kas nors kitas nupirks jų gamyklas, mašinas ir kitus išteklius.

Iš esmės toks pat procesas vyksta ir kitose rinkos sferose – visur, kur leidžiama kainoms laisvai kilti ir kristi, ar tai būtų užmokestis už darbą, ar maisto kainos, ar palūkanos už taupomus arba skolinamus iš bankų pinigus.

Rinkos ekonomika jokiu būdu nėra apsaugota nuo visuomeninių ir politinių problemų, kurios šiandien kamuoja viso pasaulio ekonomiką, būtent: nuo infliacijos, nedarbo, užterštumo, skurdo ir tarptautinės prekybos barjerų.

5.Ekonominė sistema Lietuvoje

Per dešimt Nepriklausomybės metų mūsų kraštas ir jo žmonės patyrė ne vieną išbandymą. Ženklūs ekonomikos, socialiniai ir politiniai pokyčiai iš esmės pakeitė visuomenės socialinį gyvenimą, nuosavybės pagrindus, valstybės vaidmenį ekonomikoje.

Tik 1990–ųjų metų kovo 11–ąją dieną Lietuva atkuria savo nepriklausomybę ir pradeda savarankiškai vykdyti ekonomines reformas. 1991

visa ekonomika pereina į pasikeitimų stadiją. 1990-1994 metų Lietuvos ekonomikos nuosmukis buvo neišvengiamas didelės infliacijos, besikeičiančios įstatyminės bazės, drastiško žaliavų kainų kilimo, aukštų restruktūrizavimo sąnaudų ir naujų investicijų stokos rezultatas. Kitaip sakant, drastiški pokyčiai ekonominėje ir politinėje aplinkoje sutrikdė įmonių veiklą ir atidėjo restruktūrizavimą. Tačiau ekonomikos ženklus augimas prasideda tik 1994 metais.Infliacijos lygis nuo 45.1% 1994 metais sumažėjo iki 2.4% .

Prieš dešimtmetį gyvenimo ir ekonomikos pertvarką pradėjome didžiuodamiesi savo išsilavinusia darbo jėga. Ir tai nebuvo tušti žodžiai –

komandinio tipo ekonomika, kaip rodo skaičiai, skelbiami tarptautinių institucijų tyrimuose, švietimui, atsižvelgiant į ekonominio išsivystymo lygį, skyrė itin dideles sumas. Pasikeitus situacijai viena po kitos pradėjo lįsti problemos ir vis dažniau girdėti, atrodytų, teisėtas klausimas – ar ta darbo jėga, kurią turime, pajėgi priimti ir sėkmingai spręsti šios dienos iššūkius? Būtent – ar suvokiama, kokia skylė tarp to, ko reikėtų moderniai rinkos ekonomikai, besiremiančiai šiuolaikinėmis informacinėmis technologijomis, ir to, kas yra.

Mažiausiai trys dalykai lemia dabartinę darbo jėgos padėtį ir jos kitimo tendencijas – esminis lūžis pačioje socialinėje sistemoje ir perėjimas nuo komandinės į rinkos ekonomiką, technologiniai pokyčiai, su kuriais susiduria šalis, bandanti (ar bent turinti iliuziją, kad bando)

pereiti iš industrinės į poindustrinę informacinę visuomenę, bei globalizacijos procesai ir įsitraukimas į naujas ekonomines ir kultūrines erdves. Komandinė ekonomika neruošė darbo jėgos rinkos ekonomikai. Esminiai šių sistemų skirtumai aptariamoje srityje buvo susiję su tam tikrais ne tiek technologiniais, kiek kultūriniais, vadybiniais skirtumais: pirmoji galėjo būti suvokta kaip vykdytojų, tegul ir kūrybiškų, visuomenė, tuo tarpu antroji – kūrėjų (kuriančių tiek ūkininkavimo lauką, tiek ir save)

ekonomika. Grynai technologiniai, išsilavinimo standartų parametrai iš pirmo žvilgsnio galėjo skirtis (ir, matyt, skyrėsi) labai menkai. Neblogai žinoma, kad vadinamosios tiksliųjų mokslų žinios sovietinėse mokyklose buvo net nuodugnesnės nei daugumoje išsivysčiusių rinkos valstybių.

Tiesa, mokymo proceso organizacija ir itin didelis dėmesys “žinojimui” (ne kūrybiniam, o faktiniam) lėmė vieną dabar vis akivaizdesnį dalyką – gerai išsilavinusi faktų srityje darbo jėga pereinamojo į rinką tipo valstybėse turi itin kuklias lankstumo bei prisitaikymo charakteristikas.

Ir būtent šis jos trūkumas yra didžiausia bėda adaptuojantis prie gerokai sudėtingesnių ir didesnio mobilumo bei kintamumo reikalaujančių rinkos sąlygų. Įvairių tipų darbo jėgos paklausa iš esmės yra nulemta jos kainos ir tų technologijų (gamybinių ir vadybinių), kurios naudojamos gamyboje.

Nors, kaip minėta, komandinės ekonomikos šalys iš esmės švietimui išleisdavo labai daug, palyginti su tokio pat ekonominio išsivystymo rinkos ekonomikos šalimis, tačiau administraciškai reguliuojama darbo užmokesčio sistema suteikė joms galimybę darbo jėgos pajamas ir išlaidas palaikyti santykiniai žemu lygiu. Taip šiose šalyse buvo įmanoma turėti labai pigią ir tuo pat metu gerai ar net itin gerai išsilavinusią darbo jėgą.

Pertvarkos pradžioje atrodė, kad ta pigi ir kvalifikuota darbo jėga yra nemenkas mūsų ekonomikos pranašumas. Tačiau rinkai užvaldant ūkį, pastebėta keletas dalykų, kurie iš esmės prieštarauja šiai įsivyravusiai nuomonei.

Kokia darbo jėgos kaina? Svarbiausia panašios kvalifikacijos darbo jėga išsivysčiusiose ir pereinamojo tipo šalyse pasižymi labai skirtingu darbo našumu. Europos Rekonstrukcijos ir plėtros bankas 2000 metais paskelbė buvusiose centralizuotos ekonomikos šalyse investuojančių užsienio bendrovių vadovų nuomonių tyrimą apie tai, kaip jie vertina darbo jėgos kokybę šiame regione. Tokia apklausa suteikė galimybę realiau pajusti skirtumus tarp darbo jėgos pereinamojo tipo ekonomikose ir vadinamosiose “motininėse” šalyse (apklausoje iš esmės dalyvavo investuotojai iš Europos

Sąjungos šalių). Buvo vertintas darbo našumas, išsilavinimo ir žinių lygis bei svarbiausi lokalinės ir “namų” darbo jėgos skirtumai. Bene svarbiausia padaryta išvada, kad, priešingai įsigalėjusiai nuomonei, santykinai žema darbo jėgos kaina nėra svarbus veiksnys, nulemiantis, investuoti ar ne šiame regione. Problema, kai į ją žiūrima darbo našumo aspektu, pasikeičia:

apklausoje dalyvavę investuotojai ypač pabrėžė tai, kad darbo jėgos našumas šiame regione ir “namuose” labai skiriasi. Jų nuomone, buvusioje Sovietų

Sąjungoje bei Vidurio ir Rytų Europoje ir Baltijos valstybėse darbo našumas yra 20-50 proc. mažesnis nei “namuose”. Įdomu ir tai, kad darbo jėgos kvalifikacijos lygis šiuo atveju mažai ką pakeičia. Pavyzdžiui, kalbėdami apie Vidurio ir Rytų Europos bei Baltijos valstybių darbo jėgą užsienio investuotojai minėjo, kad čia nekvalifikuotos darbo jėgos darbo našumas sudaro apie 60 proc. analogiškos darbo jėgos “namuose” darbo našumo, kvalifikuotos – apie 75 proc., o vadinamosios itin kvalifikuotos – beveik

80 proc. Tokiu būdu eliminuojamas, atrodytų, vienas didesnių mūsų privalumų

– nedidelė darbo jėgos kaina.Užsienio investuotojai taip pat pažymėjo, kad, norint pasiekti tokį pat darbo našumo lygį, kokį jie turi “namuose”, šio regiono darbo jėgai su aukštuoju išsilavinimui vidutiniškai reikėtų 6

mėnesių, o su vidutiniu išsilavinimu – 5 mėnesių papildomų mokymų. Viena tendencija sukelia itin didelę nuostabą – turintys didesnį išsilavinimą, kad pasiektų tą patį lygį, turi būti mokomi net ilgiau, nei turintys mažesnį išsilavinimą. Antra vertus, tai dar kartą patvirtina numanomą tiesą, kad vadinamoji išsilavinusi mūsų darbo jėga (praktiškai didesne dalimi, turinti gamtamokslinį ar inžinerinį išsilavinimą) stinga vadinamųjų vadybinių (pačia plačiausia prasme) žinių, kurios itin svarbios lankstesnėse rinkos ekonomikose.

Minėtos mūsų darbo jėgos bėdos – menkas lankstumas, mažas sugebėjimas keistis ir prisitaikyti, vadybinio požiūrio stygius, tampa dar akivaizdesnis prisiminus technologinę revoliuciją bei globalizavimo procesus, kurie vis labiau įsiurbia pasaulį ir pirmiausia asocijuojasi su mobilios išsilavinusios darbo jėgos gausa. Industrinei visuomenei keičiant savo pavidalą ir transformuojantis į poindustrinę, svarbiausia darbo jėgos charakteristika tampa jos sugebėjimas perdirbti, keisti turimą informaciją.

Ir tikslių (baigtinių) žinių pagrindu išauklėta darbo jėga, linkusi ieškoti gatavų atsakymų, pakliūva į akligatvį. Ekonomine kalba, netgi išmatuojamą –

mažesniu, nei galima būtų tikėtis, darbo našumu. Antra vertus, kuo sudėtingesnė ir labiau integruota ekonomika, tuo didesnis labiau kvalifikuotos darbo jėgos poreikis, ir – antroji reiškinio pusė – tuo didesnė tokios darbo jėgos atsiradimo kaina.

Ekonomikos tipą keičiančiose šalyse jau pati struktūrinė pertvarka reikalauja labai didelių finansinių lėšų, o tai santykinai mažina išlaidas svarbiausioms žmogiškąjį kapitalą formuojančioms ūkio šakoms –

švietimui ir sveikatos apsaugai. Tuo tarpu nauji tikrovės iššūkiai kelia naujus ir vis daugiau lėšų reikalaujančius uždavinius, lėšos, reikalingos jų sprendimui, taip greitai augti negali. Ir atsiranda dar viena –

finansinė – skylė. Aišku, kad moderni visuomenė turi remtis nuolatinio mokymosi koncepcija – tačiau klausimas, kokia turėtų būti pasirinkta konkreti tokios darbo jėgos perkvalifikavimo politika – nemenkas iššūkis ir verslui, ir valstybei, kuriems būtina rasti lėšų tokiems pokyčiams, ir pasidalyti naštą. Ką turėtų atlikti valstybė? Ką privalėtų daryti pačios firmos, norėdamos turėti geresnės kokybės darbo jėgą? Šių pastabų tikslas –

ne teikti rekomendacijas. Tačiau norėtųsi atkreipti dėmesį į vieną tendenciją, kuri – beveik visuotinai pripažįstama išsivysčiusiame pasaulyje

– gali lemti (ar net lemia) būsimos darbo jėgos kokybę. Taupant lėšas švietimui, Lietuvoje mažėja išlaidos ikimokyklinam ugdymui, tuo tarpu pasauliniai tyrimai rodo, kad lėšos ankstyvam švietimui ateityje atsiperka daug didesniu mastu nei pinigai, skirti vyresnių žmonių mokymui. Tai tik vienas aspektas (o jų daugybė), kalbantis apie tai, kad kol kas švietimas

Lietuvoje vis dar suvokimas kaip žinių kišimas, o ne gebėjimo keistis ir prisitaikyti didinimas. Bet juk būtent čia mūsų didžiosios bėdos, ar ne?

Išvados

Kiekviena ekonominė sistema turi išspręsti 4 pagrindinius klausimus:

– Ką gaminti?

– Kaip gaminti?

– Kas gamins?

– Kam gaminti?

Ekonominės sistemos analizės prielaidos:

1) kieviena ekonominė sistema turi turėti išorinį vertinimo kriterijų.

Tai neapibrėžtumo principas. Kiekvienas sistemos stebėtojas vertina sistemą savaip, taip ir su išoriniu kriterijumi – dažniausiai vertina sistemos produktų vartotojai ar visuomenė.

2) Bet kuri ekonominė sistema konkrečiu laiko momentu ar konkrečiame laiko intervale turi ar gamybinių galimybių ar išteklių trūkumą (jei gamybiniai pajėgumai pilnai pakrauti,turime problemas su ištekliais).

3) Visuomet egzistuoja galimybė vienus išteklius pakeisti kitais.

Išteklių panaudojimo variantai:

– daug išteklių ir viena tikslinė paskirtis;

– vienas išteklių tipas ir įvairūs jo panaudojimo būdai;

– vienų išteklių pakeitimas kitais laike.

4) Visos ekonominės sistemos turi hierarchinę struktūrą.

5) Kiekviena ekonominė sistema turi būti valdoma.

Ekonominės sistemos veiklos rezultatai nustatomi 3 būdais:

1. sumuojant pagamintų prekių ir paslaugų kainas;

2. sudedant išlaidų dydį prekėms ir paslaugoms įsigyti;

3. apskaičiuojant gamybos veiksnių, rodančių paslaugų vertę lygį.

Literatūra

1. http://www.chesterton.lt

2. http://phorum.hardcore.lt

3. http://www.epp-ed.org

4. http://www.lsp.w3lt

5. http://www.lls.lt

6. Mikroekonomika – Kaunas: Technologija, 2001.

7. Balcerowicz L. „Socializmas Kapitalizmas Transformacija“ 1998

8. Wonnacott P., Wonnacott R. „Mikroekonomika“ 1994

9. Lukoševičius V., Stankevičius P. „Teorinė ekonomika“ 1dalis

10. Navickas V. „Lietuvos ekonomikos dabartis ir perspektyvos“