Ekonominės sistemos

by

Turinys

Turinys…………………………………………………………………2Įvadas…………………………………………………………………..3 1. Ekonominės sistemos tipai………………………………………..4 1.1.papročių ekonominė sistema…………………………………….4 1.2.komandinė sistema……………………………………………….5 1.3.rinkos ekonominė sistema…………………………………….…5 1.4.mišrioji sistema………………………………………………….6 2. Apie šiandieninę ekonomiką………………………………………8 2.1.kapitalistinis modelis………………………………………….…9 2.2.socialistinis modelis…………………………………………….14 3. Ekonominės sistemos kitose šalyse………………………………16 4. Kodėl pereinama iš komandinės į rinkos ekonomiką?………………18 5. Ekonominės sistemos raida Lietuvoje……………………………21Išvados………………………………………………………………..25Literatūra………………………………………………………………26

Įvadas

Ekonominių apibrėžimų yra daug. Ekonomika – tai mokslas apie turtą irturtėjimą.Ekonomika tai mokslas apie racionalų žmogaus elgesį verslopasaulyje.Ekonomika tai mokslas nagrinėjantis, kaip esant ribotiemsištekliams maksimaliai patenkinti žmonių poreikius. Kitaip tariant, taimokslas apie tai, kaip žmonėms geriau apsirūpinti maistu, būstu, rūbais irkitais būtinais dalykais, kaip spręsti su tuo susijusias problemas. Su ekonomikos klausimais susiduriame kas dieną, visose gyvenimosrityse. Daugelis žmonių turi savo nuomonę apie tai, kaip reikia tvarkytinamų ūkį. Tam užtenka šeimininko asmeninio patyrimo, o jei kas suklysta, –pasekmės taip pat asmeninis reikalas. Kitaip yra, kai imamasi tvarkytivisos įmonės ar šalies ūkį. Todėl žmonijos patyrimas šioje srityje buvokaupiamas, apibendrinamas. Formavosi ekonomikos mokslas nuo ekonominiųminčių senovės Egipto papirusuose iki naujausių Nobelio premijos lauretųdarbų. Labai svarbus klausimas, kokiu būdu pasirenkama viena iš ribotųišteklių panaudojimo alternatyvų. Tai priklauso nuo ekonomikos sistemos.Nuo jos priklauso ir atsakymas į pagrindinius ekonomikos klausimus – ką,kaip ir kam gaminti. Tad panagrinėkime kokie yra ekonomikos sistemos tipai,kas jiems būdinga, kokios institucijos sudaro dabartinę Lietuvosekonomikos sistemą ir t.t.

1. Ekonominės sistemos tipai. Ekonomikos sistema (economic system) – tai būdas, kaip tirti trūkumoir pasirinkimo klausimus. Ekonomikos sistema, tai struktūra institucijų,per kurias visuomenė skirsto savo išteklius prekėms gaminti ir paslaugomsteikti. Tai, kaip visuomenė sprendžia pagrindinę ekonomikos problemą –ribotų išteklių paskirstymą tarp konkuruojančių tikslų – priklauso nuovisuomenės sistemos. Ekonominę sistemą formuoja: • Gamtiniai ištekliai. • Gyventojų amžius, kvalifikacija, išsilavinimas irk t. • Turimas gamybos aparatas, atsargos. • Istorija, kai ilgainiui susiklosto atitinkami individų poreikiai prekėms bei paslaugoms, technologinės žinios, turto pasiskirstymas. • Institucinė struktūra: papročiai, įstatymai, įpročiai irk t. Beje, šie veiksniai ne tik lemia ekonomikos sistemą, bet ir ekonomikaveikia šiuos veiksnius, pavyzdžiui, teisinę sistemą, poreikius ir pan. Pagrindiniai ekonomikos sistemų tipai yra keturi: papročių, rinkos,komandinė ir mišrioji.

1. Papročių ekonominė sistema. Papročių, arba dar vadinama tradicine (traditional economy),ekonomikos sistema paremta tradiciniais gamybos ir paskirstymo sprendimais,t. y. naudojami tie patys būdai kaip ir praeityje, remiantis religiniais irsocialiniais papročiais. Kas vartos sukurtas prekes ar paslaugas, dažnaisprendžia genčių vadai, stambūs žemvaldžiai ir pan. Didžioji dalispagamintų produktų atitenka jiems, o kita paskirstoma pagal šaliespapročius ir tradicijas. Kai laikai blogi, ypač nederliaus metais, dalisgyventojų nesugeba savęs išmaitinti, jiems tenka išvykti iš šalies arbapasmerkti save bado mirčiai. Kai kuriose šalyse susidariusios kastos,kurios lemia žmogaus vietą visuomenėje. Pereiti iš vienos kastos į kitąbūna sunku ar tiesiog neįmanoma. Tokia ekonomikos sistema dažniausiaipasitaiko silpnai ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse, kurios mažai gamina,ir kurių tikslas gyvybei ir tradicijoms palaikyti. Pavyzdžiui Indija,Azija, Afrika.

2. Komandinė sistema.

Komandinės, arba planinės, ekonomikos sąlygomis sprendimus priimavienas centras ar grupė, ką, kaip ir kam gaminti. Ši sistema rėmėsikolektyvine nuosavybe. Pagrindinės gamybos priemonės priklausė valstybei, oištekliai skirstyti pagal planą. Šioje sistemoje atsiranda neįveikiamųproblemų, kai bandoma viename centre apdoroti visą informaciją, kuri būtinakoordinuojant daugybės ekonominių vienetų veiklą. Todėl tose šalyse, kuriospriskiriamos prie komandinės sistemos grupės, greta komandinio valdymoesama nemažai rinkos sistemos elementų. Centralizuotai valdomos ekonomikos sistemos tipas viešpatavo SovietųSąjungoje, Albanijoje, Kuboje, Šiaurės Korėjoje, Kinjoje. Ten aukšto rangotechnokratų grupės – inžinieriai, ekonomistai, pramoninkai, vadinamiejiplanuotojai – konsultuoja politikos vadovus, kurie parengia ir įgyvendinacentralizuotos ekonomikos sistemos planus. Šie planuoja ir nusprendžia,kokias prekes gaminti ir kokias paslaugas teikti. Jų balsą lemia kurstatyti naujas įmones, kiek jose dirbs darbininkų, ar ten bus modernūsįrengimai ir pažangi technologija. Centralizuotai valdomoje sistemoje atsiranda neįveikiamos problemos,bandant viename centre apdoroti informaciją, kuri būtina koordinuojantdaugybės ekonominių vienetų veiklą. Todėl buvusioje Sovietų Sąjungoje irglaudžiai susijusiose su ja Varšuvos sutarties valstybėse: RytųVokietijoje, Bulgarijoje, Čekoslovakijoje, Lenkijoje, Rumunijje irVengrijoje greta centralizuoto valdymo egzistavo nemažai rinkos elementų.Nuo to kiek turto priklausė valstybei ir kaip griežtai planuojama panaudotiišteklius, priklausė ganėtinai dideli socialistinių šalių tarpusavioskirtumai.

3. Rinkos ekonominė sistema.

Rinkos, arba laisvosios verslininkystės, sistema remiasi privačianuosavybe, individų ekonomine laisve. Į klausimą – ką gaminti – atsakopirkėjai, o pardavėjai atsako į klausimus kaip ir kam gaminti, pagalpasiūlos ir paklausos dėsnius. Valstybės institucijos ar kitos grupėsvisiškai nesikiša į ekonomiką. Individualūs vartotojai ir verslo įmonės

siekia įgyvendinti savo tikslus. Pelno siekimas yra ekonominės veiklosstimulas. Esant šiai ekonominei sistemai, individai gali užsiimti tokiagamybine veikla, kokia tik nori, jei tik turi tam lėšų. Jei yra paklausa,galima verstis savu verslu, jei ne, teks nutraukti verslą, kai pasibaigspinigai. Šioje visuomenėje turėtų būti daugybė tarpusavyje konkuruojančiųfirmų, o kainų lygis – užtikrinti normalų pelną. Rinkos ekonomikoje gamybos priemonės priklauso privatiems asmenims –nuosavybė yra privati, o išteklius skirsto rinka pagal pasiūlos irpaklausoso dėsnius.Šios ekonomikos sistemos sąlygomis individai galiužsiimti kokia tik nori veikla, jei turi lėšų. Jei yra paklausa, galiverstis savo verslu, bet jiems gali tekti nutraukti veiklą, pinigamspasibaigus. Grynojo kapitalizmo visuomenėje yra daugybė tarpusavyjekonkuruojančių firmų, kurios varžosi siekdamos gauti pelną, o kainų lygisturėtų užtikrinti optimalų pelną. Privati nuosavybė skatina žmones naudotisavo nuosavybę, kad ji duotų pelną. Rinkos sąlygomis ūkinės veiklos priemonės tampa žmogaus veikliojogyvenimo tikslu. Todėl ūkinė veikla akivaizdžiai priklauso nuo išoriniųaplinkybių, verčia žmogų vis labiau didinti savo galimybes, pasinaudotiypatingomis asmeninėmis – dalykinėmis savybėmis.Išryškėja išskirtinėsžmogaus elgesio nuostatos – savanaudiškumas, racionalumas irindividualizmas. Rinkos ekonomika veikia savieigos (savireguliacijos),savaiminio judėjimo principu. Tik taip veikianti ekonominė sistema sudarosąlygas ūkio subjektams operatyviai reaguoti į gausybę besikeičiančiųaplinkybių. Tik taip veikianti ekonominė sistema gyvybinga, orintuota įžmogų ir jo poreikius. Pati bendriausia savaiminio ekonomikos judėjimoforma yra verslo laisvė.

Rinkos dalyvių skaičius lemia rinkos tipą. Lentelėje pateiksiamosrinkos tipų charakteristikos:|Konkurencijos tipas |Firmų |Produktas |Įėjimas į |Kainų kontrolė|| |skaičius | |rinką | ||Tobula konkurencija |Daug |Panašūs |Lengvas |Nėra ||Monopolinė |Daug |Skirtingi |Gana lengvas |Silpna ||konkurencija | | | | ||Oligopolija |Keletas |Pan. arba |Sunkus |Griežta || | |skirt. | | ||Monopolija |Viena |Nėra pakaito |Beveik |Paprastai || | | |neįmanoma |kontroliuoja || | | | |valstybė |

4. Mišrioji sistema. Mišriojoje ekonomikos sistemoje reiškiasi ir rinkos, ir komandinės(planinės) ekonomikos elementai. Joje vyrauja ekonominė laisvė, tačiau dalįsprendimų priima grupės, dažnai – vyriausybės. Paprastai vyriausybėssprendžia šiuos uždavinius: • Rengia tokias įstatymų sistemas, kurios užtikrintų ekonominę laisvę, tačiau neleistų piktnaudžiauti rinkoje ekonomine galia. • Skatina ekonomikos stabilimą ir augimą. • Skatina teisingą, bešališką pasiskirstymą. • Reguliuoja visuomeninių prekių(tai prekės ir paslaugos kurias teikia valstybė visų arba daugumos gyventojų labui – švietimas, sveikatos paslaugos, radijas, televizija ir kt.) gamybą. Aišku, vyriausybė sprendžia ir daugiau uždavinių, tačiau šiuos minėtusuždavinius spręsti būtina, norint užtikrinti efektyvų rinkos funkcionavimą.

Daugelis ekonomistų mano, kad tokios šalys kaip JAV, Anglija,Prancūzija, Vokietija ir daugelis kitų, turi būtent šią, mišriąją ekonominęsistemą. Tiek ekonomikos teorija tiek pasaulinis patyrimas įrodė, kadefektyviausia yra tokia mišri ekonomikos sistema , kurioje dominuoja nekomandiniai, o rinkos santykiai. Tiek SSRS, tiek kitose komandinėsekonomikos šalyse nuolat būdavo vienų ar kitų prekių trūkumas, per lėtaididėjo žemės ūkio ir kitokios veiklos efektyvumas. Tai sąlygojo ne tikproblemos, kylančios bandant centralizuotai apdoroti tokį didelį kiekįinformacijos, kutis būtinas, norint subalansuoti visas ekonomikos šakas,bet ir tai, kad prekių trūkumas dažnai geriau tenkino daugybės “skirstytojų“ ekonominius interesus, nei prekyba subalansuotoje rinkoje.Konkurencinės rinkos jėgos priverčia gamintojus “ šokti pagal vartitojųdūdelę“: pasikeitus vartotojų poreikiams, pomėgiams pasikeičia ir kainos;tada gamintojai skatinami didinti produkcijos gamybą, arba atvirkčiai,mažinti ją. Nors rinka verčia gamintojus “ šokti pagal vartitojų dūdelę“,tačiau gali vykti ir priešingas procesas, kad vartotojai taip pat “ šokapagal gamintojų dūdelę“. Rinka visus įtraukia į sudėtingą sąveiką:pardavėjai reaguoja į pirkėjų norus pirkti, o pirkėjai reaguoja į gamintojųnorą parduoti. Mišrioji ekonomika prilyginama pereinamojo laikotarpiovisuomenei, kuriai budingas posūkis ir į naują civilizaciją ir į naująvystymosi stadiją. Manoma , kad šiuo metu vykstantys civilizacijstransformaciniai procesai gali būti apibudinti kaip pereinamojo laikotarpioį naują metacivilizaciją reiškiniai. Pirmiausiai atkreipiamas dėmesys įtai, kad didėja visuomeninių santykių socialumas, žmogus palaipsniui tampaistorinio proceso subjektu , o ne vien objektu, vis labiau ryškėjaprieštaravimai tarp ekonominio efektyvumo ir socialinio teisingumo, tarpekonomikos socialičkumo ir žmogaus individualumo, tarp inovacijų irtradicijų.

1. Apie šiandieninę ekonomiką “Apie tikslų šiuolaikinės technologijomis pagrįstos ekonomikosatsiradimo laiką ir kur tai įvyko savaime suprantama kalbėti neįmanoma.Ekonominė plėtra – pasklidęs ilgalaikis procesas, tik ateities stebėtojuiatveriantis tam tikras koncepcines atodangas, leidžiančias daryti teorinesišvadas…” (Martynas Rusteika) Kiekviena žmonijos karta įsivaizduoja gyvenanti didžiųjų permainųlaikais, kuomet vyksta kažkas iš esmės svarbaus, pakeisiančio ateitiespasaulio gyvenimą. Tačiau tai tik žmogiškosios pasaulėžiūros kuriamailiuzija, dalinai pritaikytina ir pranašiškiems šiandienos procesųinterpretatoriams, teigiantiems, kad naujoji ekonomika neatpažįstamai

pakeis tiek verslą, tiek ir žmonijos gyvavimo būdus.Dauguma ekonomistųsutinka, kad kapitalistinė ekonomika ir jos augimas ilgainiui įgaunalėtėjimo savybę. Šiame kontekste “naujoji ekonomika” užgimsta maždaug kas50 metų. Taigi tokia “naujoji ekonomika” yra viena iš daugelio “naujųjųekonomikų” progresijos, kuri tęsiasi paskutinius keletą šimtmečių,pradedant nuo XVIII amžiaus D. Britanijos industrinės revoliucijos.Ketvirtajame XX a. dešimtmetyje Austrijos ekonomistas Joseph Schumpeterpaskelbia modelį, paremtą nuolatine esminių resursų kaita. Anot jo, maždaugkas 50 metų technologinės revoliucijos sukelia “kūrybingos destrukcijosbangas”, kurios į antrąjį planą nustumia įsikaraliavusias pramonės šakas irį pirmąją vietą išstumia naujas. Pastarosios koncepcijos šalininkaiišryškina tokią technologijų pasikeitimų chronologiją:garo mašinos išradimas, kuris įgalino industrinę revoliuciją (1780-1840);

– geležinkelių išpopuliarėjimas, žymiai supaprastinęs susisiekimą (1840-1890);

– elektros energija ir visuotinė elektrifikacija (1890-1930);

– automobilių išpopuliarėjimas ir pigus kuras (1930-1980).

Anot ekonomistų, šiuo metu išgyvename ko gero svarbiausią “kūrybingosdestrukcijos bangą”, kurią sukėlė informacinės technologijos irtelekomunikacijos (ITT – puslaidininkiai, kompiuteriai, programinė įranga,telekomunikacijų priemonės) ir su jomis susiję globalizacijos procesai. Tadprie aukščiau išvardintų keturių punktų galime pridurti dar vieną:

– informacinės technologijos ir telekomunikacijos (1980 – dabartis). Technologijų šalininkai argumentuodami teigia, kad IT revoliucija galitapti svarbesne už bet kokią ankstesnę ekonomikos transformaciją.Pirmiausiai smarkiai greitėja pačių pokyčių vyksmas. Paskaičiuota, kadradijas 50-ies mln. vartotojų ribą pasiekė per 38 metus, televizija – per14 metų, internetas – per 4 metus, GSM mobilusis ryšys – per 3 m., WAPmobilaus ryšio technologija – per 2 m., SMS žinučių siuntimas – per keletąmėnesių. Specialistai prognozuoja, kad jau per ateinančius porą metųpasaulyje bus pasiekta vieno milijardo interneto vartotojų riba. Tai rodo,kad informacijos apsikeitimo ir integracijos sparta toliau plėtojasi supagreičiu. Industrinės visuomenės laikais irgi vyko smarkios permainos,tačiau jų vyksmo greitis buvo nepalyginamai lėtesnis. Verslas buvoprognozuojamas ir planuojamas dešimtmečiams į priekį. Naujosios ekonomikossąlygomis sunku nuspėti net ir po poros metų lauksiančius pasikeitimus –rinkos transformuojasi nuolat ir greitai. Regint tokius pokyčių mastus irtempus drąsiai prognozuoti galima tik dar didesnius ir gilesnius pokyčius.Tad pomodernioji ekonomika yra hiperpermainų ekonomika, kasdien pateikiantivis naujų neprognozuotų permainų. Šiuolaikiniame pasaulyje yra dvi pagrindinės ekonominės sistemos –socializmas ir kapitalizmas, kuris skirtingas kiekvienoje šalyje. Ekonomika– tai žaidimas. Pvz. šaškėmis ar šachmatais. Šaškių galimybės vienodos,šachmatų – ne. Tačiau reikia laikytis taisyklių. Teisingumas yra taisykliųlaikymasis. Ar galima sakyti, kad vienas žaidimas teisingesnis už kitą?Kiekvienai sistemai nebūdingas amoralumas. Ir tam tikri elementai gali būtitaisytini jos viduje.

1. Kapitalistinis modelis

Kapitalizmas plačiausiai paplitusia prasme yra ekonominė sistema,kurioje visos arba dauguma gamybos priemonių yra privačioje nuosavybėje irgamyba yra orientuota į rinką. Šiai sistemai taip pat būdinga tai, kadinvesticijas, gamybą, paskirstymą, pajamas ir kainas nulemia rinkos jėgos(pačių rinkos dalyvių veiksmai), o ne valstybinė valdžia (skirtingai nuosocializmo ir komandinės ekonomikos). Visoms šiuolaikinėms Vakarųekonomikoms būdingas tam tikras kapitalizmo laipsnis.[pic] Adamas Smitas laikomas vienu iš kapitalizmo teorijos pradininkų Rinka kapitalizme suprantama kaip teikianti informaciją, ką, kiek,kaip ir kuo gaminti, o pagrindinė valstybės funkcija – užtikrinti tobulą irsąžiningą konkurenciją, laiduoti privačios veiklos galimybes, užtikrintivienodas “žaidimo taisykles” visiems rinkos dalyviams.Daugelis teorijų,kurios vėliau buvo pavadintos kapitalizmo teorijomis atsirado XVIII-XX a.,po to kai prasidėjo pramoninis perversmas ir plėtėsi Europos imperializmas(tarp pagrindinių autorių – A.Smitas, Rikardo, K.Marksas), po Didžiosioskrizės (pvz., Keinsas) ir Šaltojo karo metu (Hajekas, Frydmanas). Šieteoretikai kapitalizmą apibūdino kaip ekonominę sistemą, kurioje kapitalasyra privati nuosavybė, o ekonominiai sprendimai yra lemiami rinkos, t.y.susitarimų tarp pirkėjų ir pardavėjų. Rinkos ekonomikai būdinga asmeninės iniciatyvos laisvė ir josskatinimas, individo laisvė, verslininkystės dvasia bei įstatymaisįtvirtintos nuosavybės ir sutarties garantijos, institucijos. Laisvosiosrinkos šalininkai (kaip ir visi ekonomikos mokslo atstovai) teigia, kadkapitalizmas, rinkos ekonomika sukuria tinkamesnes prielaidas didesniamekonominiam augimui ir privačiai asmens veiklai (verslui, profesijai,darbui) nei valstybės reguliavimu pagrįsta ekonomika, kurioje yra didesnisvaldžios kišimosi laipsnis.Dalis teoretikų teigia, kad pagrindiniskapitalizmo bruožas- privati nuosavybė, tuo tarpu kiti akcentuoja laisvą(žmogiškojo, finansinio ir kitokio) kapitalo, žinių, naujovių judėjimą(globalizacija).Dalis teoretikų (Friedrich Heyek) pabrėžiasaviorganizuojančias ekonomikos, kuri nėra centralizuotai planuojamavyriausybės, svarbą. Daugelis šių teorijų atkreipia dėmesį į įvairiasrinkos ekonomikos garantijas (institutus), kurie Europoje buvoinstitucionalizuoti tarp XVI ir XIX a., įtvirtinant kolektyvinių asmenųteisę veikti kartu kaip “juridiniams asmenims” (korporacijoms), teisęįgyti, turėti ir perleisti kitiems (fiziniams ir juridiniams asmenims)nuosavybę, gamybos veiksnius (žemę, darbą, žinias, know how), veiktilaisvojoje rinkoje bei pretenduoti į valstybės užtikrinamas garantijas(justiciją, teismus, teisinę apsaugą ir gynybą), o ne naudotis feodaline

apsaugos ir įsipareigojimų sistema, užtikrinančią privačios nuosavybėsteises.Bandykime įlįsti į pačią kapitalizmo esmę, griaudami ideologinius mitus,kuriuos aplink ją sukūrė sitemos šalininkai. Už ką jie kovoja, naudodamiideologinį ekonomikos vaidmenį pateisinti arba tiksliau pasakius ignoruotiišnaudojimą ir priespaudą? Kaip pavyzdį paimkime darbininko algą.

Kapitalistinėje ekonomikoje, atlyginimas turėtų būti lygus darbo įnašui,kurį asmuo suteikia savo darbovietei . Bet ar mes tuo tikrai tikime?Tikrovėje viskas kitaip. Pavyzdžiui Rand Araskog, ITT vadovaujantispareigūnas, 1990 gavo 7 milijonų JAV dolerių atlyginimą. Ar iš tikrųjų ITTkompanija tuo metu uždirbusi 20.4 milijardo JAV dolerių,būtų uždirbusi 7milionais mžiau jeigu jos nebūtų vadovo Mr. Araskog ? 1979 įmonių vadovasJAV vidutiniškai gaudavo 29 kartus didesnį atlyginimą negu paprastasfabrikų darbinikas; 1985 metais šis skaičius išaugo iki 40 kartų, o 1988jis padidėjo iki 93 kartų. Ši grėsminga mada privertė sunerimti netkonservatyvujį Business Week teigdami kad atlyginimų augimas sunkiaikontroliuojamas ir galbūt jo nebus įmanoma sulaikyti. Šio įspėjimo niekasneišgirdo, nes 1990 JAV įmonių vadovas arba valdybos narys gaudavo 100kartų didesnį atlyginimą nei paprastas fabriko darbininkas. O fabrikųdarbininkų alga beveik nepakito. Ar jūs tikite, kad tiktai vadovaujančiųįmonių pareigūnų bei valdybos narių dėka didžiųjų korporacijų pelnaspatrigubėjo?

Kitas pavyzdys, jei darbuotojas gauna pinigų ekvivalentą joatliktam darbui, kaip paaiškinsite tai kad, pagal ACM kompiuterijos sritiesdarbuotojų apklausą, sužinota, kad juodaodžiai vidutiniškai gauna mažesnįatlyginimą už tą patį atliktą darbą(netgi toje pačioje darbovietėje)? Arbalta oda lemia didesnį darbuotojo kūrybiškumą ar produktyvumą? Beje, darvienas keistas sutapimas, kad įmonės vadovai visada pelno ar kito gamybinioar komercinio kriterijaus padidėjimą priskiria sau!

Kokios šio milžiniško algų skirtumo priežastys? Pasakiuspaprasčiau, jos nulemtos totalitarinės daugelio kapitalistinių firmųtvarkos. Žmonės neužimantys padėties ar posto neturi teisės lemtikompanijos ateities; tad kol akcininkai patenkinti, algų skirtumai kils irkils. Ypatingai tada kai vadybininkams bei kitiems valdybos nariamspriklauso dalis akcijų. Puikus vadybininkas yra tas kuris apribojadarbuotojų teises, leisdamas didesnei pelno daliai patekti į įmonėssavininkų bei vadovaujančio personalo rankas. Tačiau be inžinierių,pardavėjų, administracijos energijos bei išradingumo kompanija praktiškaineturėtų ką parduoti.. Kapitalistinei nuosavybės santykiai leidžia tokią turto monopolizacijątiems kurie turi turto arba vadovauja bendrovei/įmonei bet negamina.Darbininkai nei gauna, visą darbo įnašą, kurį jie pagamina, nei turi teisęspresti kaip jų rankomis sukurtas pelnas yra panaudojamas (pvz.investicijos). Kiti monopolizavo tiek darbininku skurtą pelną bei teisępriimti sprendimus kompanijoje. Tai asmeninio apmokestinimo forma beatstovavimo, taip pat kaip kompanija yra privati statizmo forma. Aišku,galima ginčytis kad kapitalo klasė suteikia kapitalą, be kurio darbuotojasnegalėtų gaminti. Bet iš kur atsiranda kapitalas? Iš pelno, kuris gautas ištada įstatymu neginamų darbininkų .O prieš tai? Iš valstiečių duoklės/lažosavo šeimininkui. O prieš tai? Iš kilmingųjų teisės užsiimti saunepriklausomus valstiečius. Ir taip toliau. Esmė tame, kad kiekvienakapitalo turėtojų karta gauna „nemokamus pietus“ – nuosavybę kuriąpaveldėjame kaip ir praeityje suformuotas idėjas. Šitaip suvaržoma daugybėžmonių o realią naudą gauna tik nedaugelis, nuosavybę gavę paveldėjimobūdu.Ar tai keisis priklauso nuo žmonių gyvenančių dabar. Kaip teigė EmaGoldman, esant kapitalizmui:”Iš žmogaus atimami ne tik jo darbo vaisiai,betir laisvė bei iniciatyva,originlumas,bei susidomėjimas,ar savo darbo vaisiųtroškimas .” K.Marxas buvo aršiausias ir įtakingiausias privatinės nuosavybės irlaisvosios rinkos kritikas. Pasak jo, kapitalizmas gimdo nelygybę irsocialinį neteisingumą. Kapitalizme yra du pajamų šaltiniai:

1. savo darbo jėgos pardavimas; 2. privati gamybos priemonių nuosavybė (pastatų, gamybos įrengimų, žaliavų, žemės)Kadangi darbininkai neturi savo nuosavybės, jie parduoda savo darbo jėgą, oprivatininkai jiems moka. Skirtumas tarp to kiek jie turi užmokėti irkiek jie užmoka ir yra savininko pelno dalis. Taigi savininkas lobstadarbininkų sąskaita ir didėja nelygybė. Kapitalizmas suskirsto žmones į dvigrupes: 1. Proletariatą, kuri pardavinėja savo darbo jėgą ir vis labiau skursta; 2. Buržuaziją šiuolaikiniame pasaulyje yra dvi pagrindinės ekonominės sistemos – (savininkų ir darbdavių klasė), kuri kaupia pelną ir lobsta darbininkų darbo jėgos sąskaita. K. Marx, analizuodamas kapitalistinį gamybos būdą, atskleidėpridedamosios vertės gaminimo dėsnį, kuris tapo ir jo ekonominės teorijospagrindu. Jis teigė, kad pagrindinis kapitalizmo prieštaravimas yraprieštaravimas tarp visuomeninio gamybos pobūdžio ir privačios bendro darborezultatų pasisavinimo formos. Pagrindiniai kapitalizmo bruožai yra: kadproduktyvi nuosavybė (gamyklos, žemė, technika) yra privačiaikontroliuojama savanaudiškų savininkų ir kad vartojamosios prekės masiškaigaminamos fabrikuose labai gerai organizuotos darbo jėgos, kuri norėdamaišgyventi, privalo dirbti. Dėl to turtingieji turtės, o atsiradus prekių

pertekliui, susilpnėjus ekonomikai darbininkai dar labiau skurs. Oatsiradus pažangesnėms mašinoms, darbininkų poreikis iš viso sumažės.Atsiras visuotinis nuskurdimas – imizertacija. K. M. Šias problemas siūloišspręsti įvedus kolektyvinę visuomenės nuosavybę ir laisvąją rinkąpakeitus centralizuotu planavimu. Viską sprendžia tik valstybė.Specifiniai kapitalizmo bruožai: 1. gamybinis kapitalo kaupimas, lydimas didelio masto industrializacijos (natūrinių mainų ekonomikoje kapitalas negali būti kaupiamas, tik karaliai galėjo) 2. Privati gamybos priemonių nuosavybė, kuri derinama su įmonės valdymu.Problematiška moralės požiūriu: o Pasaulis visų, ir kokiomis teisėmis žmonės pretenduoja į gamtos išteklius; o Savininkas pasisavina tai, kas sukurta kitų žmonių; o Kas gali nustatyti, ar darbininkas, dirbdamas savininkui gauna teisingą atlyginimą. Ar dori darbininko ir darbdavio santykiai? 3. Kapitalistiniame modelyje dominuoja laisvosios rinkos sistema ir formuojasi geros ekonominės sąlygos. o Galima laisvai pasirinkti veiklos sritį; o Pasiekiamas didelis gamybos išteklių panaudojimo efektyvumas; o Mažėja išlaidos; o Kiekvienas sandoris garantuoja gerą rezultatą, jei sąlygos doros. Tačiau moralinės laisvos rinkos sistemos problemos yra tos, kadkonkurencija padalina žmones į grupes, atsiranda socialinė nelygybė. Žmonėstampa egoistais. Siekiant moralinio teisingumo, įteisinami valstybės irverslo santykiai.Kapitalizmo šalininkai skiria šias vertybes: ▪ Kapitalizmas remia individualią laisvę; ▪ Atlygina už iniciatyvą, inovacijas ir riziką; ▪ Skatiną efektyvią daugybės prekių gamybą, keliant visos visuomenės darbo našumą ir daugumos jos narių gerovę.Kapitalizmas kritikuotinas, nes: ✓ Eksploatuoja darbininkus; ✓ Sąlygoja neteisingą skurdą; ✓ Pripažįsta didelę nelygybę.

2. Socialistinis modelis

Pašaukęs į gyvenimą galingas gamybines jėgas, kapitalizmas. sukūrėmaterialines prielaidas socialistinei revoliucijai, jis sukūrė ir savoduobkasį – darbininkų klasę. Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijospergalė TSR Sąjungoje 1917 m. spalio mėn. pradėjo naują socialistinę erąžmonijos istorijoje. Socializmas yra ideologija arba ideologijų grupė, taippat susijusių politinių teorijų grupė, kurių pagrindinis dėmesys skiriamasteisingam gėrybių paskirstymui tarp visuomenės narių bei visuomeniniam arbavalstybiniam gamybos priemonių valdymui. Socializmas iškelia pamatines lygybės, solidarumo ir teisingumovertybes. Pagrindinė pirmųjų socialistų iškelta tezė buvo ta, kad gamybospriemonės turi priklausyti tiems, kurie jas naudoja – proletariatui.Socialistinė visuomenė remiasi kooperacija, o ne konkurencija. Dideliussocialinius ir turtinius skirtumus socializmas laiko blogybe Socialistinė ekonominė sistema netiesiogiai formavo nepasitikėjimą:valstybės kontrolė ir privačios nuosavybės nebuvimas paralyžiavo asmeninęiniciatyvą, realų bendradarbiavimą ir sveiką konkurenciją, kurienormaliomis sąlygomis suformuoja tam tikras elgesio normas ir užtikrinastabilų gyvenimą, būtina socialiniam pasitikėjimui. Vietoj jo, kaip žinome,buvo pastovus netikrumas, elementarių produktų stoka ir korupcija,deleguojant socialinius lūkesčius neprognozuojamai ir nekontroliuojamaipartinei valdžiai, kas pagimdė socialinę apatiją, fatalizmą ir asmeniškosatsakomybės trūkumą. Savo ruožtu nedalyvaudami viešame gyvenime, nes nebuvolegalių nepriklausomų pilietinių organizacijų ir religinių bendruomenių,neišmokome bendrauti, sutelktai ir konstruktyviai veikti, todėlpasitenkinome privačia sritimi, šeimos ir bičiulių ratu, viešą, o ypačpolitinę sritį traktuodami kaip „nešvarią“, dvigubų moralinių standartųerdvę. Taigi, sovietinė sistema, apribojusi žmogaus normalų gyvenimą,suformavo „nepasitikėjimo sindromą. Socialiniame modelyje visi lygūs ir kiekvienas gali pareikšti savopreferencijas rankos pakėlimu, kuris prilygsta deklaracijai “aš noriu”. Kamiš visų šių norinčių forumas teiks pirmenybę? Visi lygūs, visi nori, ogėrybių trūksta. Tad akivaizdu, kad klausimas negalės būti sprendžiamassutarimu. Vadinasi, kažkas anksčiau ar vėliau turės sprendimą padiktuoti, –t.y. kažkieno vertinimas turės būti jėga primestas kitiems. Kai kuriepareiškėjai turės būti atstumti, esant reikalui, atstumti tiesiogine šiožodžio prasme. Sutarimo negalimybė kiekvienu atveju turės baigtis prievartakai kurių forumo dalyvių atžvilgiu, nes vienoks ar kitoks sprendimas visvien turės būti priimamas. Ar galima šioje situacijoje kalbėti apie teisėtąir neteisėtą prievartą? Ištekliai priklauso visiems, visuomenei; kiekvienasturi vieną ‘pinigėlį’ – vieno balso teisę forume. Kai kurie iš atidavusiųsavo pinigėlį – deklaravusių “aš noriu”, nieko negauna arba gauna mažiau užkitus. Bendri, visų ištekliai atitenka tik kai kuriems. Viena vertus, taiatrodo neteisinga. Kita vertus, tai atrodo būtina. Kolektyvizmas reikalaujalygybės, ekonomika reikalauja nelygybės. Kuriam reikalavimui teiktipirmenybę? Pats klausimas liudija, jog kolektyvistinė visuomenėneišvengiamai brenda į principų koliziją. Kas ko vertas? Kas kam priklauso?Kurios pretenzijos teisėtos? Teisėtos kieno sprendimu? Kaip nustatomaskonkretaus individo, vieno iš visų, indėlis į visuomeninį aruodą? Visi šieklausimai bus keliami socialistiniame forume. Tačiau jie liks be atsakymų,kurie tenkintų visus. Kur nėra nuosavybės, kur viskas ‘mūsų’, ten duodantvieniems neišvengiamai bus daroma skriauda kitiems. Tiksliau, visisprendimai bus vienodai ‘teisingi’ ir ‘neteisingi’. Kolektyvistinėjesumaištyje bus galimas tik vienas siužetas – tariamai skriaudžiamųjųpriešinimasis bus įveikiamas tariamai teisėta jėga. O po kiekvienos tokio

forumo ‘sesijos’ bus tik nugalėtojai ir nugalėtieji.Socializmo modelis gali būti apibūdinamas trimis bruožais: 1. industrinė bazė; 2. svarbiausias visuomenės bruožas – socialistinė gamybos priemonių nuosavybė, t. y. valstybei arba darbininkams. Valstybė yra pagrindinis darbdavys, tačiau neeksploatuoja darbininkų, siekdama pelno. Privalumai, kad visi dirbantys yra lygūs tarpusavyje, o trūkumai, kad nėra iniciatyvos, daug dirbančiųjų, atlyginimai nedideli, netausojamas turtas, vagiama; 3. centralizuotas planavimas. Įtraukia vyriausybę, jos struktūras. Tačiau nepakanka informacijos, planavimas visko neišsprendžia, atsiranda deficitas, kyšininkavimas.Socializmo šalininkai pabrėžia: ▪ Ekonominę lygybę ir saugumą; ▪ Mažesnius gerovės ir pajamų skirtumus; ▪ Darbo ir būtiniausių paslaugų poreikių ir mokslo garantiją.Socializmas kritikuotinas dėl: ✓ Minimizuotos lygiavos; ✓ Prekių ir paslaugų trūkumo; ✓ Neūkiškumo, neekonomiškumo, visuomeninio turto grobstymo.3. Ekonominės sistemos kitose šalyse

Nuo 1978 m. Kinijos ekonomika iš komandinės (sovietinio modelio),pradėta perorientuoti į rinkos ekonomiką. Nepaisant to, kad Kinijąoficialiai valdo komunistinis režimas, vis didesnę įtaką ekonomikai daronevyriausybinės organizacijos, bei atskiri šalies piliečiai. Valdžiapersiorientavo į sistemą, kurioje vyrauja privatūs namų ūkiai, žemėssklypai, fabrikai, vietoje anksčiau buvusios kolektyvizacijos, suteikėdaugiau galių vietiniams valdininkams ir įmonių vadovams pramonėje, sudarėtinkamas sąlygas plėtoti smulkųjį ir vidutinįjį verslą, padarė šaliesekonomiką atvirą prekybai bei užsienio investicijoms. To rezultatas buvotas, kad Kinijos ekonomika nuo 1978 m. iki 2005 m. išaugo keturis kartus.Skaičiuojant pagal realųjį BVP, Kinija yra antra pagal dydį ekonomikapasaulyje po JAV, nepaisant to, BVP, tenkantis vienam gyventojui, šiuo metudar yra palyginti mažas (€4480).Žemės ūkis ir pramonė geriausiai išplėtotiteritorijose, esančiose arčiausiai Honkongo bei tarp Taivanio irŠanchajaus, kuriose sutelkta daugiausiai užsienio investicijų. Kinijosekonomika yra tarpinio tipo – tarp socialistinės ir rinkos ekonomikos,todėl susiduria su daugeliu problemų: nuo biurokratijos, kurią sukeliasocializmas, iki nedarbo, kurio priežastis – rinkos ekonomika. Vyriausybėturi kovoti su nedarbu, kurį sukelia valstybinės bendrovės, atleidinėdamosmilijonus darbininkų; sumažinti korupcijos ir kitokių ekonominiųnusikaltimų lygį, ir išlaikyti didžiules valstybines įmones, remiamassubsidijomis. Italija turi diversifikuotą pramoninę ekonomiką su panašia bendraapimtimi ir skaičiuojant vienam gyventojui kaip ir Prancūzijoje ir D.Britanijoje. Italijos kapitalistinė ekonomika išlieka pasidalinusi įpramoninę Šiaurę, dominuojamą privataus sektoriaus, ir mažiau išvystytusžemės ūkiu besiremiančius Pietus su 20% bedarbystės. Europos Sąjungos ekonomikos sistema remiasi socialine rinkosekonomika. Riboti ištekliai optimaliai paskirstomi per kainų mechanizmą.Pasiūlą ir paklausą per trumpą laikotarpį suderina kintančios kainos, o perilgą laikotarpį – gamybos apimčių reguliavimas. Esminė rinkos ekonomikosdalis yra konkurencija: ji užtikrina mažiausias galimas kainas, sumažinaenergijos ir žaliavų švaistymą, skatina techninę pažangą ir didinanacionalines pajamas. Iš patirties žinome, kad konkurencija per ilgą laikągali išsilaikyti tik tada, jei ji yra teisiškai apsaugota. Nesantadekvačios teisinės bazės, įmonės užsiima monopolines pozicijas. Prekės irpaslaugos darosi skurdžios, prastėja kokybė, galiausiai jos ir brangsta.Todėl visos Europos Sąjungos valstybės narės nacionaliniu lygmeniu priėmėgriežtas konkurencijos taisykles. Šalims kandidatėms buvo iškeltas vienasiš pagrindinių ES narystės reikalavimų įvesti veikiančias konkurencijossąlygas. Slovakijos buvusios ekonomikos perėjimas į rinkos ekonomiką buvosunkus procesas. Kadangi pagrindinė šalies industrializacija vyko komunizmolaikotarpiu, daugelis krašto įmonių buvo neproduktyvios ir nesugebėjokonkuruoti pasaulinėje rinkoje. Pramonės modernizavimas ir darbuotojųperkvalifikavimas reikalavo užsienio investicijų, tačiau tai buvo lėtasprocesas dalinai dėl politinio nestabilumo. Perėjimo į rinkos ekonomikąkertinis akmuo yra valstybinės nuosavybės privatizavimas, kurį Slovakijojesudarkė neskaidrūs procesai. Slovakija susidorojo su sunkiu perėjimu išcentralizuotos planinės ekonomikos į modernią rinkos ekonomiką.

4.Kodėl pereinama iš komandinės į rinkos ekonomiką?

Įvairiose šalyse tokie produktai kaip duona, drabužiai, mėsa gaminamilabai panašiais metodais ir iš panašių žaliavų: pavyzdžiui, kepėjai duonąužmaišo iš miltų ir vandens, prideda cukraus, druskos ir mielių ir kepakrosnyse. Iškepus duonos kepalus parduoda vartotojams parduotuvėse, kurios,bent jau iš pirmo žvilgsnio gali būti labai panašios šalyse, turinčioseskirtingą ekonominę sistemą. Palyginkime komandinę ir rinkos ekonomiką beipamatysime, kaip smarkiai skiriasi tie procesai, kurie nulemia, kokiąprodukciją gaminti, kaip ją gaminti, kokiomis kainomis parduoti ir kamparduoti. Kad aiškiau suvoktume šiuos skirtumus, pažiūrėkime, kaip šiosedviejose sistemose daromi sprendimai, liečiantys konkrečių produktų gamybąir pardavimą. Komandinėje ekonomikoje vyriausybiniai ekonomistų –planuotojų, gamybos ekspertų ir politinių pareigūnų komitetai nustato šiųprekių gamybos apimtį ir nurodo, kokios gamyklos jas gamins.Centriniaiplano komitetai taip pat nustato kainas, bet ir atlyginimus, kuriuos gaunajuos gaminantys darbininkai.Šie centro sprendimai sąlygoja gaminių kiekį,įvairovę ir kainas. Galima numanyti, kad tokio riboto pasirinkimo produkcija greitai

išperkama ir parduotuvių lentynos ištuštėja. Kodėl? Gal todėl, kad gamyklosneįvykdė gamybos užduočių arba centrinė planavimo grupė neįstengė numatyti,kiek gaminių žmonės norės pirkti jos nustatytom kainom. Ir vienu, ir kituatveju, jei planuotojai nesiims priemonių padidinti gamybą, pakelti kainasarba nepadarys to vienu metu, tai tų prekių visada trūks. Komandinės ekonomikos šalyse, augant žmonių skačiui ir atsirandantdaugeliui naujų ir sudėtingų gaminių, centro planuotojams darosi vissunkiau išvengti stygiaus tų gaminių, kurių pirkėjai pageidauja, irpertekliaus tos produkcijos, kurios jie neperka. Didėjant produkcijosįvairovei ir daugėjant žmonių, greitai kintant gamybos technologijoms,centro planuotojus griūte užgriūna sprendimų gausa, didėja ir paklaidųskaičius jų sudarytame šalies ekonomikos vystymo plane. Jokia vyriausybės ministerija nesprendžia, kiek gaminių gaminti, kokiostiliaus ir spalvos jie turi būti. Rinkos ekonomikoje kiekvienas gamintojas– ir pavienis, ir firma – gali nutarti gaminti ir pardavinėti tam tikrusgaminius. Daugelis taip ir padarys, jei manys, kad juos pasiseks parduotipakankamai aukštomis kainomis, padengiančiomis gamybos kaštus, ir kad juosgamindami jie uždirbs daugiau negu darydami ką kitą. Tai gimdo konkurencijątarp įvairių firmų, gaminančių ir parduodančių tokius pat gaminius, ir kaiptik dėl konkurencijos drabužiai būna tokio skirtingo sukirpimo, pasiūti išskirtingų medžiagų ir papuošti įvairių firmų ženklais. Išties rinkosekonomikoje pirkėjui yra iš ko pasirinkti. Žinoma, jeigu pirkėjai nutartų pirkti tik vienos rūšies marškinius irpalaidinukes ištisus mėnesius ar metus, tai gamintojai greitai suprastų,kad nėra reikalo gaminti kitokių. Bet ten, kur žmonės turi platauspasirinkimo galimybę, tokių dalykų dar nėra buvę. Kitas svarbus rinkos ekonomikos bruožas yra tas, kad gaminių pardavimokainos nėra nustatomos valstybės plano komiteto. Atvirkščiai, tas, kasparduoda, turi teisę kelti ar mažinti kaina, atsižvelgdamas į pokyčiusrinkoje. Pavyzdžiui, jei kurios nors rūšies drabužiai staiga pasidaro labaimadingi ir parduotuvėse būgštaujama, kad jų gali pritrūkti, kol gausdaugiau, tokių drabužių kaina paprastai pakils, bent jau iki bus gautanauja jų partija. Toks kainos pakilimas vienu metu padaro du dalykus:pirma, kadangi tos rūšies drabužiai, palyginus su kitais drabužiais, yrabrangesni, pirkėjai jų pirks mažiau ir ims pirkti daugiau kitokiųdrabužių.Antra, kadangi aukštesnės kainos grižta ne valstybei, o tiesiogiaitiems, kurie gamina ir realizuoja tuos drabužius, pakilusios kainospadidina gaminančių juos firmų pelną, igalindamos jas gaminti ir parduotidaugiau vienetų. Firmos, gaminančios kitokią produkcija, pamato, kaippelninga gaminti tokius drabūžius, todėl kai kurios jų sustabdo savo gamybąir taip pat imasi siūti tuos paklausius drabužius. Dėl visų čia suminėtų priežasčių – dėl to, kad pirkėjai perka mažiaudrabužių, gamintojai jų siuva daugiau ir juos pradeda gaminti kitos firmos– bet koks atsiradęs stygius yra greit pašalinamas. Kad tai įvyktų nereikianė vieno centrinio plano komiteto sprendimo.Iš tikrųjų šis procesas vykstakur kas greičiau, ir kone automatiškai kaip tik todėl, kad pirkėjo irgamintojo sprendimai yra decentralizuoti.

Didesnės gaminių kainos skatina kiekvieną pirkėją ir gamintojąreaguoti savaip, kadangi jiems suteikiama galimybė turėti naudos iš savopačių sprendimų, kartu, žinoma, prisiimant visas su tuo susijusias išlaidasir riziką. Pavyzdžiui, tie pirkėjai, kurie ryžtasi mokėti brangiau užpaklausą turinčius drabužius, juos įsigyja, bet netenka daugiau pinigų(todėl negali pirkti kitokių prekių ir turi atsisakyti kai kurių paslaugų).Rinkos gamybiniame sektoriuje tos firmos, kurios gamina paklausiusdrabužius, gali juos parduoti konkurencinėmis kainomis ir padidinti pelną.O tie gamintojai, kurie gamina paklausos neturinčias prekes arba kuriųgamybos procesas yra neefektyvus, per brangiai kainuojantis, patirsnuostolius. Vadinasi, jie arba turi išmokti efektyviai gamiti ir konkuruoti– gamindami paklausą turinčią produkciją konkurencinėmis kainomis – arbaturės pasitraukti iš verslo, ir kas nors kitas nupirks jų gamyklas, mašinasir kitus išteklius. Iš esmės toks pat procesas vyksta ir kitose rinkos sferose – visur,kur leidžiama kainoms laisvai kilti ir kristi, ar tai būtų užmokestis uždarbą, ar maisto kainos, ar palūkanos už taupomus arba skolinamus iš bankųpinigus. Rinkos ekonomika jokiu būdu nėra apsaugota nuo visuomeninių irpolitinių problemų, kurios šiandien kamuoja viso pasaulio ekonomiką,būtent: nuo infliacijos, nedarbo, užterštumo, skurdo ir tarptautinėsprekybos barjerų.

5.Ekonominė sistema Lietuvoje

Per dešimt Nepriklausomybės metų mūsų kraštas ir jo žmonės patyrė nevieną išbandymą. Ženklūs ekonomikos, socialiniai ir politiniai pokyčiai išesmės pakeitė visuomenės socialinį gyvenimą, nuosavybės pagrindus,valstybės vaidmenį ekonomikoje.

Tik 1990–ųjų metų kovo 11–ąją dieną Lietuva atkuria savonepriklausomybę ir pradeda savarankiškai vykdyti ekonomines reformas. 1991visa ekonomika pereina į pasikeitimų stadiją. 1990-1994 metų Lietuvosekonomikos nuosmukis buvo neišvengiamas didelės infliacijos,besikeičiančios įstatyminės bazės, drastiško žaliavų kainų kilimo, aukštųrestruktūrizavimo sąnaudų ir naujų investicijų stokos rezultatas. Kitaipsakant, drastiški pokyčiai ekonominėje ir politinėje aplinkoje sutrikdėįmonių veiklą ir atidėjo restruktūrizavimą. Tačiau ekonomikos ženklusaugimas prasideda tik 1994 metais.Infliacijos lygis nuo 45.1% 1994 metaissumažėjo iki 2.4% . Prieš dešimtmetį gyvenimo ir ekonomikos pertvarką pradėjomedidžiuodamiesi savo išsilavinusia darbo jėga. Ir tai nebuvo tušti žodžiai –komandinio tipo ekonomika, kaip rodo skaičiai, skelbiami tarptautiniųinstitucijų tyrimuose, švietimui, atsižvelgiant į ekonominio išsivystymolygį, skyrė itin dideles sumas. Pasikeitus situacijai viena po kitospradėjo lįsti problemos ir vis dažniau girdėti, atrodytų, teisėtasklausimas – ar ta darbo jėga, kurią turime, pajėgi priimti ir sėkmingaispręsti šios dienos iššūkius? Būtent – ar suvokiama, kokia skylė tarp to,ko reikėtų moderniai rinkos ekonomikai, besiremiančiai šiuolaikinėmisinformacinėmis technologijomis, ir to, kas yra.

Mažiausiai trys dalykai lemia dabartinę darbo jėgos padėtį ir joskitimo tendencijas – esminis lūžis pačioje socialinėje sistemoje irperėjimas nuo komandinės į rinkos ekonomiką, technologiniai pokyčiai, sukuriais susiduria šalis, bandanti (ar bent turinti iliuziją, kad bando)pereiti iš industrinės į poindustrinę informacinę visuomenę, beiglobalizacijos procesai ir įsitraukimas į naujas ekonomines ir kultūrineserdves. Komandinė ekonomika neruošė darbo jėgos rinkos ekonomikai. Esminiaišių sistemų skirtumai aptariamoje srityje buvo susiję su tam tikrais netiek technologiniais, kiek kultūriniais, vadybiniais skirtumais: pirmojigalėjo būti suvokta kaip vykdytojų, tegul ir kūrybiškų, visuomenė, tuotarpu antroji – kūrėjų (kuriančių tiek ūkininkavimo lauką, tiek ir save)ekonomika. Grynai technologiniai, išsilavinimo standartų parametrai išpirmo žvilgsnio galėjo skirtis (ir, matyt, skyrėsi) labai menkai. Neblogaižinoma, kad vadinamosios tiksliųjų mokslų žinios sovietinėse mokyklose buvonet nuodugnesnės nei daugumoje išsivysčiusių rinkos valstybių. Tiesa,mokymo proceso organizacija ir itin didelis dėmesys “žinojimui” (nekūrybiniam, o faktiniam) lėmė vieną dabar vis akivaizdesnį dalyką – geraiišsilavinusi faktų srityje darbo jėga pereinamojo į rinką tipo valstybėseturi itin kuklias lankstumo bei prisitaikymo charakteristikas. Ir būtentšis jos trūkumas yra didžiausia bėda adaptuojantis prie gerokaisudėtingesnių ir didesnio mobilumo bei kintamumo reikalaujančių rinkossąlygų. Įvairių tipų darbo jėgos paklausa iš esmės yra nulemta jos kainosir tų technologijų (gamybinių ir vadybinių), kurios naudojamos gamyboje.Nors, kaip minėta, komandinės ekonomikos šalys iš esmės švietimuiišleisdavo labai daug, palyginti su tokio pat ekonominio išsivystymo rinkosekonomikos šalimis, tačiau administraciškai reguliuojama darbo užmokesčiosistema suteikė joms galimybę darbo jėgos pajamas ir išlaidas palaikytisantykiniai žemu lygiu. Taip šiose šalyse buvo įmanoma turėti labai pigiąir tuo pat metu gerai ar net itin gerai išsilavinusią darbo jėgą.Pertvarkos pradžioje atrodė, kad ta pigi ir kvalifikuota darbo jėga yranemenkas mūsų ekonomikos pranašumas. Tačiau rinkai užvaldant ūkį, pastebėtakeletas dalykų, kurie iš esmės prieštarauja šiai įsivyravusiai nuomonei. Kokia darbo jėgos kaina? Svarbiausia panašios kvalifikacijos darbojėga išsivysčiusiose ir pereinamojo tipo šalyse pasižymi labai skirtingudarbo našumu. Europos Rekonstrukcijos ir plėtros bankas 2000 metaispaskelbė buvusiose centralizuotos ekonomikos šalyse investuojančių užsieniobendrovių vadovų nuomonių tyrimą apie tai, kaip jie vertina darbo jėgoskokybę šiame regione. Tokia apklausa suteikė galimybę realiau pajustiskirtumus tarp darbo jėgos pereinamojo tipo ekonomikose ir vadinamosiose“motininėse” šalyse (apklausoje iš esmės dalyvavo investuotojai iš EuroposSąjungos šalių). Buvo vertintas darbo našumas, išsilavinimo ir žinių lygisbei svarbiausi lokalinės ir “namų” darbo jėgos skirtumai. Bene svarbiausiapadaryta išvada, kad, priešingai įsigalėjusiai nuomonei, santykinai žemadarbo jėgos kaina nėra svarbus veiksnys, nulemiantis, investuoti ar nešiame regione. Problema, kai į ją žiūrima darbo našumo aspektu, pasikeičia:apklausoje dalyvavę investuotojai ypač pabrėžė tai, kad darbo jėgos našumasšiame regione ir “namuose” labai skiriasi. Jų nuomone, buvusioje SovietųSąjungoje bei Vidurio ir Rytų Europoje ir Baltijos valstybėse darbo našumasyra 20-50 proc. mažesnis nei “namuose”. Įdomu ir tai, kad darbo jėgoskvalifikacijos lygis šiuo atveju mažai ką pakeičia. Pavyzdžiui, kalbėdamiapie Vidurio ir Rytų Europos bei Baltijos valstybių darbo jėgą užsienioinvestuotojai minėjo, kad čia nekvalifikuotos darbo jėgos darbo našumassudaro apie 60 proc. analogiškos darbo jėgos “namuose” darbo našumo,

kvalifikuotos – apie 75 proc., o vadinamosios itin kvalifikuotos – beveik80 proc. Tokiu būdu eliminuojamas, atrodytų, vienas didesnių mūsų privalumų– nedidelė darbo jėgos kaina.Užsienio investuotojai taip pat pažymėjo, kad,norint pasiekti tokį pat darbo našumo lygį, kokį jie turi “namuose”, šioregiono darbo jėgai su aukštuoju išsilavinimui vidutiniškai reikėtų 6mėnesių, o su vidutiniu išsilavinimu – 5 mėnesių papildomų mokymų. Vienatendencija sukelia itin didelę nuostabą – turintys didesnį išsilavinimą,kad pasiektų tą patį lygį, turi būti mokomi net ilgiau, nei turintysmažesnį išsilavinimą. Antra vertus, tai dar kartą patvirtina numanomątiesą, kad vadinamoji išsilavinusi mūsų darbo jėga (praktiškai didesnedalimi, turinti gamtamokslinį ar inžinerinį išsilavinimą) stinga vadinamųjųvadybinių (pačia plačiausia prasme) žinių, kurios itin svarbioslankstesnėse rinkos ekonomikose.

Minėtos mūsų darbo jėgos bėdos – menkas lankstumas, mažassugebėjimas keistis ir prisitaikyti, vadybinio požiūrio stygius, tampa darakivaizdesnis prisiminus technologinę revoliuciją bei globalizavimoprocesus, kurie vis labiau įsiurbia pasaulį ir pirmiausia asocijuojasi sumobilios išsilavinusios darbo jėgos gausa. Industrinei visuomenei keičiantsavo pavidalą ir transformuojantis į poindustrinę, svarbiausia darbo jėgoscharakteristika tampa jos sugebėjimas perdirbti, keisti turimą informaciją.Ir tikslių (baigtinių) žinių pagrindu išauklėta darbo jėga, linkusi ieškotigatavų atsakymų, pakliūva į akligatvį. Ekonomine kalba, netgi išmatuojamą –mažesniu, nei galima būtų tikėtis, darbo našumu. Antra vertus, kuosudėtingesnė ir labiau integruota ekonomika, tuo didesnis labiaukvalifikuotos darbo jėgos poreikis, ir – antroji reiškinio pusė – tuodidesnė tokios darbo jėgos atsiradimo kaina.

Ekonomikos tipą keičiančiose šalyse jau pati struktūrinėpertvarka reikalauja labai didelių finansinių lėšų, o tai santykinai mažinaišlaidas svarbiausioms žmogiškąjį kapitalą formuojančioms ūkio šakoms –švietimui ir sveikatos apsaugai. Tuo tarpu nauji tikrovės iššūkiai kelianaujus ir vis daugiau lėšų reikalaujančius uždavinius, lėšos, reikalingosjų sprendimui, taip greitai augti negali. Ir atsiranda dar viena –finansinė – skylė. Aišku, kad moderni visuomenė turi remtis nuolatiniomokymosi koncepcija – tačiau klausimas, kokia turėtų būti pasirinktakonkreti tokios darbo jėgos perkvalifikavimo politika – nemenkas iššūkis irverslui, ir valstybei, kuriems būtina rasti lėšų tokiems pokyčiams, irpasidalyti naštą. Ką turėtų atlikti valstybė? Ką privalėtų daryti pačiosfirmos, norėdamos turėti geresnės kokybės darbo jėgą? Šių pastabų tikslas –ne teikti rekomendacijas. Tačiau norėtųsi atkreipti dėmesį į vienątendenciją, kuri – beveik visuotinai pripažįstama išsivysčiusiame pasaulyje– gali lemti (ar net lemia) būsimos darbo jėgos kokybę. Taupant lėšasšvietimui, Lietuvoje mažėja išlaidos ikimokyklinam ugdymui, tuo tarpupasauliniai tyrimai rodo, kad lėšos ankstyvam švietimui ateityje atsiperkadaug didesniu mastu nei pinigai, skirti vyresnių žmonių mokymui. Tai tikvienas aspektas (o jų daugybė), kalbantis apie tai, kad kol kas švietimasLietuvoje vis dar suvokimas kaip žinių kišimas, o ne gebėjimo keistis irprisitaikyti didinimas. Bet juk būtent čia mūsų didžiosios bėdos, ar ne?

Išvados Kiekviena ekonominė sistema turi išspręsti 4 pagrindinius klausimus: – Ką gaminti? – Kaip gaminti? – Kas gamins? – Kam gaminti?

Ekonominės sistemos analizės prielaidos: 1) kieviena ekonominė sistema turi turėti išorinį vertinimo kriterijų. Tai neapibrėžtumo principas. Kiekvienas sistemos stebėtojas vertina sistemą savaip, taip ir su išoriniu kriterijumi – dažniausiai vertina sistemos produktų vartotojai ar visuomenė. 2) Bet kuri ekonominė sistema konkrečiu laiko momentu ar konkrečiame laiko intervale turi ar gamybinių galimybių ar išteklių trūkumą (jei gamybiniai pajėgumai pilnai pakrauti,turime problemas su ištekliais). 3) Visuomet egzistuoja galimybė vienus išteklius pakeisti kitais. Išteklių panaudojimo variantai: – daug išteklių ir viena tikslinė paskirtis; – vienas išteklių tipas ir įvairūs jo panaudojimo būdai; – vienų išteklių pakeitimas kitais laike. 4) Visos ekonominės sistemos turi hierarchinę struktūrą. 5) Kiekviena ekonominė sistema turi būti valdoma.

Ekonominės sistemos veiklos rezultatai nustatomi 3 būdais:

1. sumuojant pagamintų prekių ir paslaugų kainas;

2. sudedant išlaidų dydį prekėms ir paslaugoms įsigyti;

3. apskaičiuojant gamybos veiksnių, rodančių paslaugų vertę lygį.

Literatūra

1. http://www.chesterton.lt 2. http://phorum.hardcore.lt 3. http://www.epp-ed.org 4. http://www.lsp.w3lt 5. http://www.lls.lt 6. Mikroekonomika – Kaunas: Technologija, 2001. 7. Balcerowicz L. „Socializmas Kapitalizmas Transformacija“ 1998 8. Wonnacott P., Wonnacott R. „Mikroekonomika“ 1994 9. Lukoševičius V., Stankevičius P. „Teorinė ekonomika“ 1dalis 10. Navickas V. „Lietuvos ekonomikos dabartis ir perspektyvos“