Kreditinių kortelių atsiradimas ir pinigų poreikis

TURINYS

Įvadas..............................3
Pinigų kilmė...........................5
Pinigų poreikis..........................7
Kreditinės kortelės.........................8
Išvados.............................12
Literatūra.............................13

ĮVADAS

Pastaruoju metu, vykstant sparčiam mokslo progresui ir staigiam technologiniam šuoliui elektronikos bei telekomunikacijų srityje, atsiranda daug galimybių palengvinti ir supaprastinti daugelį dalykų, su kuriais kasdienybėje susiduria kiekvienas žmogus. Daugelis mokslo išradimų gana greitai pritaikomi kasdieniniame gyvenime ir tampa neatsiejama civilizuoto žmogaus gyvensenos dalimi. Juk dar visai neseniai mobilus ryšys buvo tik perspektivi idėja, generuojama moksliniuose projektose, o dabar tai jau kasdienybė.
Mokslo pažangos procesas neaplenkia ir finansų bei bankininkystės sferos. Šiandien jau tikriausiai nebėra tokio banko, kuris atlikdamas viisumą finansinių operacijų, apsieitų be elektrononių technologijų pagalbos. Maža to, patys bankai skatina naujovių įdiegimo korteles procesą, kadangi vis dažniau tenka išgirsti apie išleidžiamas naujas kreditines korteles, kurios Lietuvoje įgauna vis didesnį populiarumą.
Naujas atsiskaitymo būdas, nenaudojant grynųjų pinigų, išsyvisčiusiose valstybėse taikomas jau seniai. Lietuvai integruojantis į tarptautinę finansų sistemą ir plečiantis ryšių tinklui su pasaulinėmis finansinėmis institucijomis, ši naujovė, kaip bankų sąveikos rezultatas, atsirado ir pas mus. Dabar daugelis Lietuvos bankų, tokių kaip Vilniaus bankas, Snoras, Hermis, LTB išleidžia į apyvartą keleto rūūšių kreditines (debetines) atsiskaitymo korteles (VISA, MasterCard, GLOBUS, American Express ir kt.)
Šių kortelių populiarumas priklauso nuo to, kokiomis sąlygomis vyksta jų įsigyjimas ir koks yra jų funkcinis pranašumas lyginant viena jų rūšį su kita. Ir apskritai, koks žmonių sąmonėje vyrauja su

upratimas apie elektroninių pinigų pranašumą prieš popierinius. Dauguma žmonių gali laikytis konservatyvumo principo ir nemanyti šią alternatyvą esant verta dėmesio.
Tačiau pasaulinė praktika rodo, kad tie žmonės, kurių veikla susijusi su finansinėmis procedūromis, nuolatinėmis išvykomis ar dideliais pinigais, mieliau renkasi elektroninius pinigus nei grynus. Dažnas išsivysčiusios valstybės pilietis savo piniginėje nešiojasi keleto ar net keliolikos rūšių elektronines atsiskaitymo korteles su tikslų atlikti finansinę operaciją, panaudojant tam reikalui skirtą konkrečią kortelę, kuri, lyginant su kitomis, leidžia tai padaryti su maksimalia nauda savininkui. Pavyzdžiui, debetinę sąskaitą yra naudingiau atsidaryti įsigyjant tą kortelę, kuri už indėlių laikymą siūlo didžiausias palūkanas. Kortelės su kreditine sąskaita naudingesnės tos, kurių skolintų pinigų palūkanų norma yra mažesnė. Tarptautinės kortelės patogios keliaujant. Taip pat egzistuoja kortelės su valiutine sąskaita, jeei savininkas nori išvengti nuostolių dėl nacionalinės valiutos svyravimų ar vykstant į užsienį. Ir, galų gale pati kortelė – tai geriausias būdas išvengti vagystės ir išsipūtusios piniginės.
Iš to kyla logiškas klausimas – ar padaugėjus kortelių panaudojimo vietoms, padidės ir jų populiarumas? Ar vis dėl to žmonės atsargumo dėliai nesurizikuos skirtis su “grynaisiais” litais? Gali atsitikti taip, kad naujų vartotojų skaičius nekompensuos sąnaudų, susijusių su kortėlių išleidimu ir jų konvertavimo sistemos plėtimu.
Šios srities nagrinėjimo aktualumas yra sąlygotas Lietuvos bankų sistemos perėjimu į aukštesnį kokybinį lygį. Pa
adidėjus bankinių paslaugų asortimentui, užsimezgus tarptautiniams tarpbankiniams santykiams ir pasikeitus technologijai, potencialių bankų klientų požiūris į bankus, kaip į patikimas finansines institucijas, turėtų keistis. Juk dar visai neseniai, nuvilnijus per Lietuvą bankų krizei, sąvokos “patikimumas”, ir “bankas” buvo antonimai. Dabar yra ypač svarbu sugrąžinti žmonių pasitikėjimą bankais, kitaip nė viena siuloma nauja paslauga neturės pasisiekimo klientų tarpe. Kitavertus naujos paslaugos įdiegimas gali būti lemtingu faktoriumi, formuojant viso banko įvaizdį, priklausomai nuo to, kaip nauja paslauga prigis klientų tarpe ir kokio atgarsio ji susilauks, priklausys banko veiklos perspektyva, todėl aktualu nagrinėti naujovės sekmingos adaptacijos galimybes.

PINIGŲ KILMĖ

Seniau pasaulyje vyravo tiesioginiai mainai: žmonės vienus daiktus tiesiog keisdavo į kitus, jiems reikalingesnius. Tačiau kadangi tiesioginiai mainai nepatogūs (naudojant tiesioginius mainus atsiranda dalumo problema), todėl atsiranda natūrali tendencija kokį nors daiktą laikyti pinigais.

Neišvengiamo pinigų atsiradimo istorijos pavyzdžiu taip pat gali būti Antrojo pasaulinio karo beleisvių stovykla. Ekonominiai ryšiai tokioje stovykloje buvo primityvūs, prekių kiekis – labai ribotas. Tačiau kai kurių prekių buvo galima įsigyti. Maisto produktų davinius tiekė vokiečių prižiūrėtojai. Tokias siuntas gaudavo kiekvienas belaisvis; jose būdavo sūrio, džemo, margarino ir cigarečių. Nerūkantieji cigaretes mainydavo į kitas prekes. Taip atsirado sąlygos mainams.
Iš pradžių prekyba buvo labai primityvi, neturint aiškaus vaizdo apie įvairių prekių santykines vertes. Štai kad ir toks at

tvejis. Belaisvis, pradėjęs vaikščioti aplink stovyklą tik su viena konservų dėžute ir penkiomis cigaretėmis, kartais parnešdavo pilną daiktų dėžę. Tiek daiktų belaisviui pavyko įsigyti todėl, kad jis pirko prekes, kur jos buvo pigios, ir parduodavo jas ten, kur buvo brangios.
Po tam tikro laiko prekių santykinės kainos tapo stabilesnės. Visos kainos buvo išreioškiamos cigaretėmis. Pavyzdžiui, viena konservų dėžutė kainuodavo dvidešimt cigarečių. Cigaretės tapo ne tik kainų matu, bet ir buvo naudojamos kaip visuotinė mainų priemonė (tarpininkas), t.y. prekėms pirkti. Cigaretės tapo karo belaisvių stovyklos pinigais. Tai buvo natūrali evoliucija. Stovykloje nebuvo jokios institucijos, kuri galėjo cigaretes paskelbti pinigais. Kitais laikais ir kitose visuomenėse pinigais buvo įvairios prekės, pavyzdžiui, karoliai, delfino dantys, ryžiai, druska, kriauklės ir net genio kaukolės.
Minėtoje karo belaisvių stovykloje mažiau mėgstamos cigaretės buvo naudojamos vietoj pinigų, o “gerosios” cigaretės buvo surūkomos. Šis pavyzdys iliustruoja Grašemo dėsnį. Jį pirmą kartą suformulavo karalienės
Elžbietos laikų finansų ministras ponas Tomas Greshamas (1519-1579). Šis dėsnis skamba taip: jei apyvartoje yra du pinigų tipai, kurių mainomoji vertė vienoda, nors jų vartojamosios vertės (t.y. poreikių tenkinimas pagal tiesioginę vartojimo paskirtį) yra skirtingos, tai vertingesni pinigai bus naudojami pagal tiesioginę paskirtį, o ne tokie vertingi toliau cirkuliuos kaip pinigai. “Blogieji” (ne tokie vertingi) pinigai išstumia “geruosius” (vertingesnius) pi
inigus iš jų cirkuliacijos.
Taigi iš pasakojimo apie “cigaretės standartą” galima išskirti dvi svarbias šiuolaikinės monetarinės sistemos ypatybes:
1. Sklandžiai funkcionuojančioje monetarinėje sistemoje turi cirkuliuoti vienodos vertės pinigai. Nelygiaverčiai pinigai reiškia Grešemo dėsnio veikimą, t.y. “blogieji” pinigai išstums ir cirkuliacijos “geruosius”. JAV federalinė rezervų sistema (Federal Rezerve System) išleidžia popierinius pinigus ir garantuoja jų lygiavertiškumą. Vienas dolerio banknotas yra tiek pat vertas kaip ir bet kuris kitas. Nėra jokio skirtumo, ar 1 dolerio banknotas, kurį turiu kišenėje, yra naujas ir braškantis, ar jis apiplyšęs ir suteptas. Federalinis rezervas pernelyg nusidėvėjusį dolerį pakeis nauju tokios pat vertės banknotu. Kiekvieno dolerio banknoto vertės vienodumas lemia mainų patogumą, taip pat apsaugo moderniąją JAV ekonomiką nuo Grešemo dėsnio veikimo.
2. Antra svarbi monetarinės sistemos ypatybė yra ta, kad cirkuliacijoje turi būti reikiamas pinigų kiekis, t.y. nei per daug, nei per mažai. JAV pinigų kiekio kontroliavimo funkciją atlieka Federalinė rezervų sistema.

PINIGŲ POREIKIS

Analizuojant ekonomikos problemas, pinigai yra ypač svarbus rinkos ekonomikos elementas. Vargu ar rasime šiandien žmogaus veiklos sferą, kur galima būtų apsieiti be pinigų. Juk pinigais apmokama už prekes, paslaugas, grąžinamos skolos, taupoma ir t.t.
Apie pinigus jau iki XX a. pradžios buvo parašyta apie 6000 mokslinių stuidijų bei straipsnių, sukurta legendų. Tautų kūryboje pinigai vertinami kaip gėrio ir blogio įsikūnijimas.
Ekonomistai pateikia konkretesnį pinigų apibūdinimą, juos siedami su prekių mainais, kaip prekių mainų produktą. Istorinė patirtis rodo, kad pinigai yra visa, kas konkrečioje visuomenėje naudojama kaip mainų priemonė arba visuotinis ekvivalentas.
Visuotinis vertės ekvivalentas (general equivalent) – tai prekė, į kurią mainomos kitos prekės.
Pinigai atsiranda plėtojantis mainams, kai tam tikra prekė pradeda atlikti visuotinio ekvivalento vaidmenį.
Pinigai (M – money) – visuotinis vertės ekvivalentas, atliekantis mainų, prekių apskaitos vieneto, taupymo ir mokėjimo priemonės funkcijas. Todėl nenuostabu, kad pinigų poreikis pasaulyje auga su kiekviena diena.
Pinigai yra tai, kas gali tarpininkauti mainuose. Pinigai – tai visa, kas atlieka mainų funkciją, prekių apskaitos (įvertinimo) funkciją, taupymo funkciją ir mokėjimo priemonių funkcijas.
Pinigai yra priemonė, kurios dėka vyksta prekių mainai tarpininkaujant pinigams. Dar reikėtų pastebėti ir tai, kad pinigai ekonomikoje reikalingi ne patys savaime, bet kaip priemonė, atliekant įvairius sandėrius: prekėms įsigyti ar parduoti.

KREDITINĖS KORTELĖS

Kreditinės kortelės pirmą kartą buvo panaudotos JAV. Jau 1914 metais, kai kurios parduotuvės pradėjo išdavinėti savo pastoviems ir turtingiems klientams specialias korteles, kad “pririšti” juos prie savęs. Dauguma specialistų mano, kad banko kretinių kortelių įdiegimo pradininkas buvo John S. Biggins dirbęs Flettbush nacionaliniame banke, Niujorko Bruklino rajone. 1946 m. jis organizavo darbą pagal kreditinę schemą “charge it”. Pagal ją klientai vietinėse parduotuvėse už smulkius pirkinius atsiskaitydavo kreditiniais rašteliais, kuriuos parduotuvė pateikdavo bankui, o pastarasis apmokėdavo juos iš pirkėjų sąskaitų. Tai pirmoji klasikinė kreditinų kortelių veikimo sistema, kurios principai išliko iki šių dienų.
Kredito kortelė – tai banko identifikavimo kortelė, suteikianti teisėtam savininkui teisę pirkti prekes bei mokėti už paslaugas kreditan. Kitais žodžiais tariant, tai banko ar prekybinės firmos vardinis piniginis dokumentas, liudijantis indėlio savininko asmenybę ir suteikiantis jam teisę įsigyti mažmeninėje prekyboje prekes bei paslaugas, nemokant grynaisiais pinigais.
Šis specialus banko garantijos piniginis dokumentas, patvirtinantis savininko asmenybę, leidžia jam atsiskaityti už prekes ir aptarnavimus negrynaisiais pinigais. Pirkėjas pasirašo parduotuvės sąskaitoje, parduotuvė periodiškai pateikia sąskaitas apmokėti bankui, o šis perveda reikiamas sumas į parduotuvės einamąją sąskaitą. Šiuo atveju ne pirkėjas, bet bankas atsiskaito su parduotuve, o pirkėjas – su banku.
Jeigu kliento banko sąskaitoje nėra tiek pinigų, kiek reikia atsiskaityti, tai bankas automatiškai kredituoja (nors iš tiesų bent jau Lietuvoje šiuo metu ne su visomis kortelėmis galima pirkti kreditan), imdamas nedidelias palūkanas už laikinai suteiktą paskolą.
Taigi kredito kortelei atidarytą sąskaitą galima traktuoti kaip su savimi laikomų pinigų pakaitą, arba tiesiog kaip pinigus.
Finansavimas, kurį suteikia kredito kortelė, yra visiškai panašus į pinigus ta prasme, kad kredito kortelė yra plačiai, nors ir ne visuotinai, priimama kaip mainų tarpininkė. Tačiau ji skiriasi nuo pinigų viena labai svarbia savybe: pinigai yra asmens turto dalis, o su kortele gaunamas kreditas toks nėra, pavyzdžiui, kiekvienas mieliau sutiktų gauti dovanų 1000 litų čekį negu pranešimą, kad jo kredito kortelės viršutinė riba pakelta 1000 litų.
Banko pinigai – indėliai – turi nemažą privalumų, palyginti su popieriniais pinigais: patogu siųsti paštu bei patikrinti užmokėtas sumas, patikimas būdas apsisaugoti nuo vagysčių, jų nepamesi. Dabartiniu laikotarpiu prasideda elektroninių pinigų era. Vietoj minėtų čekių pradėtos labai plačiai naudoti kreditinės kortelės – plastikinės plokštelės su magnetine atmintimi.
Daugelis pasaulio bankų įdiegė Anglijos bankų praktikuojamą privilegiją skolinti viršijant indėlio sumą. Šiuo atveju kai kuriems klientams leidžiama išrašyti čekius viršijant indėlių iki pareikalavimo sumas ir, šie perviršiai traktuojami kaip automatiškai suteikta paskola.
Pradėjus naudoti elektronines skaičiavimo mašinas, atsirado plastikinės kortelės su magnetiniu įrašu. Jose esti išrašytas kodas. Pakanka šią kortelę įdėti į specialų aparatą – tikerį, ir šis identifikuoja savininką, atlieka reikiamas operacijas ir informaciją apie jų pobūdį bei dydį pateikia banko skaičiavimo centrui. Šios sistemos privalumas yra tas, kad viena kredito plastikine kortele galima atlikti labai daug įvairiausių mokėjimų, nenaudojant nei grynųjų pinigų, nei čekių ar kitų banko dokumentų.
Yra manoma, kad ateityje mūsų įprastus popierinius pinigus ir metalines monetas pakeis elektroniniai signalai, kurie pateiks informaciją apie asmenų ar firmų mokumą ir pačius mokėjimus.
Taigi bankas yra mokėjimų tarpininkas, su kurio veikla yra susijusi ir pinigų evoliucija, t.y. parėjimas nuo tikrųjų prie popierinių pinigų, o nuo šių – prie čekių ir kreditinių kortelių, kurios atlieka visas pinigų funkcijas. Tačiau atsirandančios naujos šiuolaikinės pinigų formos ankstesniųjų visiškai neišstumia ir šiuolaikinė pinigų cirkuliacija remiasi pinigų formų įvairove.
Pasaulinė praktika rodo, kai kortelės yra patogi pirkimo priemonė. Tačiau kredito kortelė – ne pinigai, tai greičiau trumpalaikio kredito gavimo priemonė, kurį suteikia šiuo atveju bankas ar kita įstaiga, išdavusi kredito kortelę, atidedanti pirkinio apmokėjimą. Tačiau pirkimo sandėris nebaigtas, kol apmokama kredito kortelės sąskaita. Kortelė suteikia puikią galimybę sudaryti sandėrius disponuojant mažesne grynų pinigų ir čekinių indėlių suma.
Taigi turtingas žmogus nebūtinai turi nešiotis storą piniginę – jam pakanka čekių knygelės ar kredito kortelių. Ribą tarp pinigų ir kitų tipų finansinių aktyvų parodo analizuojamojo turto galimybė atlikti pinigų funkcijas: mainų, apskaitos vieneto ir taupymo (vertės išsaugojimo) priemonės. Pagrindinis pinigų kriterijus yra paprastumo laipsnis, naudojant jį sandėriams vykdyti, taip pat ir aktyvų likvidumas. Pirmosios kredito kortelės atsirado JAV po Pirmojo pasaulinio karo, jas leido stambios naftos kompanijos, kad pririštų “Fordų” savininkus prie savo degalinių.
Bankai ir kompanijos, išduodantys kreditines korteles, ima už jas fiksuotą metinį mokestį. Priklausomai nuo kliento kreditingumo, jam nustatoma maksimali kredito suma. Nuo 1/3 iki 1/2 šios sumos galima gauti grynaisiais bet kuriame automatiniame kasos aparate.
Šiuolaikiniai pinigai – popieriniai, monetos, čekiai – patys neturi vertės, kurią žymi jų nominalas. Šiuolaikinių pinigų vertingumą nulemia jų savybė būti mokėjimo priemone, atsiskaitant už prekes ir paslaugas.
Mokėjimas atsiskaitymo kortelėmis (VISA, MasterCard, Globus ir kt.) jau tapo įprastas. Tačiau mokant nedideles sumas, atsiskaitymo kortelių panaudojimas ribotas, kadangi pardavėjas turi mokėti tam tikrą sumą už banko operaciją, be to, reikia turėti tiesioginį ryšį su bankų, o tai užtrunka. Todėl rinkoje prireikė naujos mokėjimo priemonės, pritaikytos greitam mokėjimui mažomis sumomis, suteikiančios pardavėjui tas pačias garantijas, kaip ir atsiskaitymo kortelės. Dėl to pasaulyje vis didesnį populiarumą įgauna elektroninės piniginės.
Kas sąlygojo tokį žmonių susidomėjimą kortelėmis Lietuvoje? Bankininkai teigia, kad mokėjimo kortelėmis šalyje domimasi vis labiau – tai rodo kortelių rinkos didėjimas. Kai kuriose postkomunistinėse šalyse, pavyzdžiui, Vengrijoje, šiuo metu kilęs netgi savotiškas mokėjimo kortelių “bumas”. Lietuvos bankininkai tikisi, kad ir mūsų šalies gyventojai paseks tokių šalių kaip Vengrija pavyzdžiu.

IŠVADOS

Seniau pasaulyje vyravo tiesioginiai mainai: žmonės vienus daiktus tiesiog keisdavo į kitus, jiems reikalingesnius. Tačiau kadangi tiesioginiai mainai nepatogūs (naudojant tiesioginius mainus atsiranda dalumo problema), todėl atsiranda natūrali tendencija kokį nors daiktą laikyti pinigais.
Pinigai atsiranda plėtojantis mainams, kai tam tikra prekė pradeda atlikti visuotinio ekvivalento vaidmenį.
Pinigai (M – money) – visuotinis vertės ekvivalentas, atliekantis mainų, prekių apskaitos vieneto, taupymo ir mokėjimo priemonės funkcijas. Todėl nenuostabu, kad pinigų poreikis pasaulyje auga su kiekviena diena.
Pinigai yra tai, kas gali tarpininkauti mainuose. Pinigai – tai visa, kas atlieka mainų funkciją, prekių apskaitos (įvertinimo) funkciją, taupymo funkciją ir mokėjimo priemonių funkcijas.
Dabartiniu laikotarpiu prasideda elektroninių pinigų era. Vietoj minėtų popierinių pinigų pradėtos labai plačiai naudoti kreditinės kortelės – plastikinės plokštelės su magnetine atmintimi.
Pasaulinė praktika rodo, kai kortelės yra patogi pirkimo priemonė. Tačiau kredito kortelė – ne pinigai, tai greičiau trumpalaikio kredito gavimo priemonė, kurį suteikia šiuo atveju bankas ar kita įstaiga, išdavusi kredito kortelę, atidedanti pirkinio apmokėjimą. Tačiau pirkimo sandėris nebaigtas, kol apmokama kredito kortelės sąskaita. Kortelė suteikia puikią galimybę sudaryti sandėrius disponuojant mažesne grynų pinigų ir čekinių indėlių suma.
Paprastai yra teigiama, kad mokėjimo kortelėmis domimasi vis labiau – tai rodo kortelių rinkos didėjimas. Kai kuriose šalyse šiuo metu kilęs netgi savotiškas mokėjimo kortelių “bumas”. Lietuvos bankininkai tikisi, kad ir mūsų šalies gyventojai paseks tokių šalių pavyzdžiu.

LITERATŪRA

1. Daugys A. “Bankininkai laukia mokėjimo kortelių “bumo”. – Respublika 1998, kovo 9 d.
2. Makroekonomika, KTU, 2001 m.
3. B.Martinkus, V.Žilinskas, Ekonomikos pagrindai, KTU, 1997 m
4. http://www.creditcrd.com
5. Vanacotas
6. R.A. Radford, The Economic Organization of a POW Camp”, 1945

Leave a Comment