Lietuvos pinigai ir monetarinė politika

TURINYS

ĮŽANGA 3
1. PINIGAI. JŲ ESMĖ IR ISTORIJA 4
1.1. LIETUVOS PINIGŲ ISTORIJA LDK 4
1.2. LIETUVOS PINIGŲ SISTEMOS KŪRIMAS 1990 – 1993 m. 5
1.3. PINIGŲ STABILIZAVIMO KLAUSIMAI NEPRIKLAUSOMYBĘ ATKŪRUSIOJE LIETUVOJE 6
1.4. LAIKINOJI NACIONALINĖ VALIUTA TALONAS 9
1.5. PINIGŲ STABILIZAVIMO PAŽANGA 13
2. LIETUVOS BANKAS IR PINIGŲ POLITIKA 16
2.1. LIETUVOS BANKAS 16
2.1.1. Lietuvos banko istorija 16
2.2. BENDROJI INFORMACIJA APIE LIETUVOS BANKĄ 18
2.2.1. Tikslai 18
2.2.2. Funkcijos 18
2.2.3. Atskaitomybė ir informavimas apie veiklą 18
2.3. PINIGŲ POLITIKA 19
2.3.1. Dabartinė Lietuvos pinigų politika 20
2.3.2. Fiksuoto lito kurso sistemos apribojimai pinigų politikai 21
2.3.3. Monetarinis mokėjimų balanso modelis – orientyras lietuvos pinigų politikai 22
2.3.4. Trumpa MBM specifikacija 23
2.3.5. Pinigų pasiūla 23
2.3.6. Pinigų paklausa ir pusiausvyra pinigų rinkoje 24
2.3.7. MBM išvados Lietuvos pinigų politikai 25
2.3.8. Ar turėtų Lietuvos bankas sterilizuoti 27
2.3.9. Galimos Lietuvos banko sterilizacijos priemonės ir tikėtinas jų veiksmingumas 29
2.3.10. Lietuvos pinigų politika: taarpiniai tikslai ir priemonės 32
2.4. PAGRINDINIO TIKSLO ĮGYVENDINIMAS 35
IŠVADOS 37
LITERATŪRA 38ĮŽANGA
Lietuvos bankas yra šalies centrinis bankas, kurio pagrindinis tikslas – siekti kainų stabilumo. Įgyvendindamas pagrindinį tikslą, Lietuvos bankas vykdo pinigų politiką, valdo užsienio atsargas, leidžia į apyvartą litų banknotus ir monetas, vykdo kredito įstaigų priežiūrą, atlieka kitas funkcijas, kurios skatina šalies pinigų, kredito ir atsiskaitymų sistemų patvarumą ir vientisumą, jų stabilų, patikimą bei efektyvų funkcionavimą.
Lietuvos bankas, vykdydamas pinigų politiką, savo pagrindinį tikslą įgyvendina taikydamas fiksuoto valiutos kurso strategiją. Fiksuoto valiutos kurso strategija pagrįsta dviem pagrindiniais principais: Lietuvos baanko išleisti pinigai turi būti visiškai padengti Lietuvos banko laikomomis aukso bei užsienio valiutos atsargomis ir litai neribotu mastu turi būti keičiami į bazinę valiutą bei bazinė valiuta į litus fiksuotu kursu. Nuo 2002 m. vasario 2 d. lito bazinė valiuta yra euras, o of

ficialus lito kursas – 3,4528 lito už 1 eurą.
Lietuvos bankas, įgyvendindamas pinigų politiką, taiko ir kitas pinigų politikos priemones, tai: privalomųjų atsargų reikalavimas – taikomas formuojant bankų sistemos likvidumo atsargas; atvirosios rinkos operacijos – skirtos laikiniems bankų sistemos atsargų svyravimams švelninti; vienos nakties paskolos – skirtos nenutrūkstamiems tarpbankiniams atsiskaitymams užtikrinti. Be to, Lietuvos bankas gali bankams suteikti trumpalaikę likvidumo paramą, sudarydamas dvišalius skolos su užstatu ar atpirkimo sandorius.
Lietuvos bankas savo veikloje vadovaujasi skaidrumo principu. Plačiau skleidžiama įvairi informacija apie savo veiklą, taip pat ir kiti finansiniai bei ekonominiai duomenys padeda pasiekti ne tik Lietuvos banko veiklos, bet ir bendrą šalies skaidrumą. Tai savo ruožtu lemia nuolat augančio šalies ekonominio ir finansų sektorių funkcionavimo patikimumą.1. PINIGAI. JŲ ESMĖ IR ISTORIJA
Pinigų apibrėžimas
Termino pinigai nereikia painioti su grynaisiais pinigais, pajamomis arrba turtu. Popieriukų, vadinamų pinigais, spausdinimas tarsi neatneša jokios naudos. Antra vertus, pinigai ir su jais susijusios finansų įstaigos yra nepaprastai svarbu. Pinigai labai suprastina prekių mainus – atkrinta visi mainų vargai ir natūriniams mainams būdingos išlaidos.
Kuo geriau funkcionuoja pinigų sistema, tuo geriau gyvena visa šalis ir kiekvienas iš mūsų.
Kiekvienam žmogui, suprantančiam finansų sistemą, lengva apsispręsti kaip investuoti. Štai kodėl tenka pradėjus nuo pinigų teorijos sampratų pereiti. prie pinigų sistemos ir jos funkcionavimo supratimo.
Įprastinė žodžio pinigai vartosena yra per daug neapibrėžta. Ka
asdieninėje kalboje terminas pinigai reiškia labai daug skirtingų dalykų (tai ir grynieji pinigai, ir čekiniai indėliai ir kredito kortelės). Tačiau iškyla atsiskaitymų problemos, pavyzdžiui, čekiu už troleibuso bilietą arba grynaisiais už 10 mln. litų vyriausybės vertybinių popierių.
Kadangi JAV ir kitose šalyse yra labai išplėtoti atsiskaitymai čekiais bei kredito kortelėmis, o tik už 1 procentą pirkinių apmokama grynaisiais pinigais, siūloma mąstyti taip – pinigai yra iš esmės indėliai, o grynieji pinigai – tai tik šios sistemos smulkieji pinigai.1.1. LIETUVOS PINIGŲ ISTORIJA LDK
XIV amžiaus pabaigoje – XV amžiaus pradžioje Lietuvos pinigai – sidabrinės lazdelės kapos ir pirmosios sidabrinės monetos pinigėliai – buvo gerbiami ir kaimynynėse šalyse, kaip turintys stabilų svorį. Vytauto Didžiojo valdymo laikai (1392-1430) buvo garsūs ne tik sėkmingais žygiais į Euorpą, bet taip pat ir stipria ekonomine ir finansine sistema. Ekonominio ir kultūrinio gyvenimo pakylėjimas LDK XVI amžiaus viduryje, taip vadinamame „Aukso amžiuje“, buvo laikotarpis, kai buvo naudojami gražiausi ir vertingiausi Lietuvos pinigai – auksinės ir sidabrinės monetos: florinai ir dukatai.
Liublino unijos ir Lenkijos – Lietuvos valstybės sukūrimas 1569 metais sunaikino savarankišką LDK pinigų sistemą. Ekonomikos nuosmukis XVII amžiuje – XVIII amžiaus pirmoje pusėje sukėlė stiprią monetarinę krizę. Charakteringas to periodo požymis buvo vis mažėjanti pinigų pasiūla.
Pirmosios viešos diskusijos apie monetarines Lietuvos problemas atsirado XVI a. Antroje pusėje. Galima aptikti viduramžių laikotarpio nominalizmo monetarinę do
oktriną, o taip pat ir modernių idėjų. Tų laikų problemą – piniginių paskolų teikimą – smulkiai nagrinėjo M. Smigleckis. Jis sulaužė senas nuostatas ir įrodė palūkanų reikalingumą, kai teikiamos paskolos kapitalo reikmėms.
Kartu su moderniomis ekonominėmis idėjomis skolastikai skleidė modernias komercines idėjas. Naująjį požiūrį išreiškė Vilniaus miestiečiai savo kreipimesi „Jų Malonybėms ponams senatoriams“ 1621 metais, kuriame jie stipriai sukritikavo šalies monetarinę politiką. Nežinomo autoriaus knyga „Pažvelgimas į išlaidas Karūnoje ir už Karūnos ribų.“ verta ypatingo dėmesio. Ji analizavo merkantilizmo idėjas ir suteikė gilų požiūrį į Žečpospolitos ekonomines problemas. Autorius neriboja savęs diskutuodamas apie pinigų kiekio sumažinimą, pažymėdamas, kad kainų kilimas ir kitos ekonominės problemos turėjo gilias šaknis, kurios vedė į žemvaldžių politiką.
Po paskutiniojo Žečpospolitos padalijimo, kai LDK atiteko Rusijai (1795 metais) kartu su visa savo monetarine sistema, visos diskusijos apie pinigų sistemą liovėsi ilgam laikui.1.2. LIETUVOS PINIGŲ SISTEMOS KŪRIMAS 1990 – 1993 m.
1990 m. kovo mėn. Lietuvai paskelbus savo nepriklausomybę, ekonominiai šio žingsnio aspektai jau buvo ištyrinėti. Jau 1988 m. gegužės mėn. dalis Lietuvos mokslininkų (ekonomistų, filosofų, matematikų), dirbančių remiant Lietuvos mokslų akademijai, suformavo vadinamąją Grupę ekonominės nepriklausomybės koncepcijai sukurti. Iki 1988 m. rudens grupė parengė ataskaitą, kurioje buvo siūloma sukurti rinkos ekonomiką, pagristą privačia nuosavybe, sutarčių sudarymo laisve, decentralizuotu kainų formavimu ir kt.
Grupė taip pat pasiūlė įvesti nacionalinę Lietuvos valiutą. Ši idėja buvo toliau ap
ptariama 1988 – 1989 m. Jau iš pat pradžių buvo aišku, kad naujoji valiuta bus pavadinta „litu“, kaip ir ta, kuri cirkuliavo Lietuvoje tarpukario nepriklau¬somybės metais.
Kadangi iš pradžių, Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, jos nepripažino Maskva, ir šalis kurį laiką buvo priversta likti Tarybų Sąjungoje, ruoštis įvesti litą teko slaptai. 1990 m. gruodžio mėn. Amerikos kompanijai buvo slapta duotas užsakymas išspausdinti litų banknotus. Įgaliojimai nuspręsti, kaip ir kada bus įvestas litas, buvo suteikti trijų asmenų komitetui (Lito komitetui): Aukščiau¬siosios Tarybos Pirmininkui, Ministrui Pirmininkui ir Lietuvos banko valdybos pirmininkui.
1991 m. rugpjūčio mėn. Lietuvos nepriklausomybė buvo pagaliau pripažinta tarptautiniu mastu. 1991 m. lapkričio mėn. lito banknotai buvo pristatyti į Lietuvos banką. Tuo metu valdžia ketino įvesti litą kuo greičiau, atsižvelgiant į technines galimybes.1.3. PINIGŲ STABILIZAVIMO KLAUSIMAI NEPRIKLAUSOMYBĘ ATKŪRUSIOJE LIETUVOJE
Stabilaus lito tikslas
Nacionalinės valiutos idėja turėjo didelę simbolinę reikšmę ir buvo svarbu, kad naujoji valiuta būtų stipri ir stabili. Pastaruoju aspektu idealiu buvo laikomas tarpukario litas. Tuo metu jis buvo viena iš stabiliausių valiutų Europoje. Šis faktas dažnai buvo minimas ir buvo pabrėžiama, kad reikia palaikyti valiutos stabilumo tradiciją.
Pastaraisiais dešimtmečiais, atliekant ekonominę analizę, buvo pabrėžiama mažos infliacijos ir stabilios piniginio vieneto vertės svarba. Analitiniai ginčai pirmiausia buvo susiję su stabilumo palaikymo priemonėmis, t.y. jų vaidmeniu, sąlygojant patenkinamus bendrus ekonominius rodiklius. Svarbiausias dalykas šiuo atveju yra tai, kad kainų sistema rinkos ekonomikoje veikia geriau, efektyviai paskirstydama išteklius, kai infliacija yra maža.
Lietuvai ruošiantis įvesti litą, stabilios valiutos tikslas buvo suprantamas kiek kitaip. Diskutuojant pinigų stabilumas buvo interpretuojamas kaip savaiminė vertybė. Laukiamas lito stiprumas ir stabilumas buvo priešinamas su didėjančiu rublio, kuris ėmė prarasti savo vertę tiek prekių ir paslaugų, tiek užsienio valiutų atžvilgiu, nestabilumu.
Viena iš pirmųjų laisvos Lietuvos valdžios iniciatyvų buvo pareiškimas tapti Tarptautinio valiutos fondo nare (1991 m. rugsėjo mėn.). Tuo buvo išreikštas noras gauti tarptautinę paramą, siekiant valiutos stabilumo ir kartu pasirengti tarptautinei vidaus ekonominės politikos priežiūrai.

Veiksmingų pinigų politikos priemonių poreikis
Pinigų stabilumas turi du aspektus, t.y. stabilumas prekių ir paslaugų atžvilgiu (kainų stabilumas) bei stabilumas užsienio valiutų atžvilgiu (valiutos kurso stabilumas). Būtina sąlyga, norint pasiekti stabilumą abiem šiais aspektais, yra pinigų kiekio, sukuriamo šalies viduje, ribojimas.
Siekiant riboti pinigų pasiūlos didėjimą, reikia patenkinti mažiausiai tris sąlygas. Pirma, turi egzistuoti monetarinė valdžia, kuri įpareigota kontroliuoti pinigų bazę (cirkuliuojančius banknotus ir bankų indėlius centriniame banke). Paprastai tai yra centrinis bankas. Antra, monetarinė valdžia turi būti tam tikru laipsniu nepriklausoma, siekiant apsaugoti nuo spaudimo teikti kreditus ir tokiu būdu per daug padidinti pinigų bazę. Trečia, monetarinei valdžiai reikia atitinka¬mo pinigų politikos priemonių rinkinio bei patirties jam panaudoti.
Pasiekus visišką nepriklausomybę, Lietuva jau turėjo centrini banką – Lietuvos banką. Jis buvo įsteigtas 1990 m. kovo mėn. Lietuvos bankas ėmė augti absorbuodamas tarybinių bankinių institucijų filialus, veikiančius Lietuvoje. Taigi 1991 m. pradžioje prie jo buvo prijungti Statybos ir pramonės banko, Socialinio vystymo banko, o 1991 m. gruodžio mėn. – TSRS valstybinio banko filialai. 1992 m. pradžioje Lietuvos bankas buvo labai didelė institucija, vykdanti tiek komercinio, tiek centrinio banko funkcijas.
Viena iš Lietuvos banko funkcijų buvo „reguliuoti pinigų ir kredito apyvartą“ bei „vykdyti pinigų bei emisijos politiką, kuri padėtų pašalinti rinkos disproporciją. sudarytų sąlygas turėti konvertuojamą valiutą“. Pastaroji frazė rodo, kad buvo patenkintas pirmasis pinigų stabilumo reikalavimas, t.y. Lietuvos bankas turėjo įgaliojimus siekti pinigų stabilumo.
Tačiau institucinis pasirengimas nedaug padėjo pasiekti ši tikslą. Pirmiausia, egzistavo esminė interesų konflikto tarp Lietuvos banko komercinių ir centrinio banko operacijų problema. Komercinė veikla apėmė kreditų teikimą ir pelno gavimą, o centrinio banko uždavinys buvo užtikrinti pinigų stabilumą ribojant banko kreditų teikimą. Šį konfliktą reikėjo pašalinti komercines operacijas perduodant atskirai institucijai, t.y. reikėjo sukurti atitinkamą dviejų lygių bankų sistemą.
Lietuvos bankui trūko ir adekvačių mechanizmų vykdant šalies kreditų teikimo ir pinigų kūrimo kontrolę. Ypač trūko refinansavimo mechanizmo, su kurio pagalba centrinis bankas savo nuožiūra galėtų teikti komerciniams bankams papildomą likvidumą, taip pat absorbuoti perteklini likvidumą. Iš tiesų tik valstybei .priklausantys ir valstybės kontroliuojami bankai iš esmės turėjo automatinį priėjimą prie overdraftų Lietuvos banke. Dėl to Lietuvos banko galimybės kontroliuoti likvidumo injekcijas ekonomikai buvo labai ribotos.
Vieną pinigų politikos priemonę Lietuvos bankas turėjo nuo pat savo, kaip centrinio banko, egzistavimo pradžios, t.y. privalomųjų atsargų reikalavimą, kuris buvo nustatytas 10 procentų bankų įsipareigojimų. Nors šis reikalavimas buvo numatytas kaip riziką ribojantis, be to, atsargų reikalavimai paprastai yra laikomi gana šiurkščiomis pinigų kontrolės priemonėmis, vis dėlto ši priemonė galėjo būti panaudota reguliuojant bankų likvidumą ir skolinimo pajėgumą. Galiausiai Vyriausybė turėjo teisę nustatyti palūkanų normų viršutines ribas.
Potenciali egzistuojančios pinigų kontrolės sistemos problema buvo ta, kad Lietuvos banko personalas neturėjo jokios patirties vykdydamas pinigų politiką rinkos ekonomikoje ir nemokėjo naudotis vakarietiško tipo pinigų analize. Maskvoje nebuvo vykdoma jokia pinigų politika, tuo labiau Vilniuje. Tokia patirtis galėjo būti įgyta tik laikui bėgant.
Lietuvos banko užduotis buvo ypač sunki atsižvelgiant į tai, kad tarybinės bankų ir finansų sistemos vaidmuo bei naujasis Lietuvos banko vaidmuo labai skyrėsi. Esant centriniam planavimui, finansavimas turėjo būti automatiškai prieinamas bet kokiam projektui, įtrauktam į planą, o bankų ir finansų sistema buvo pasyvus sąskaitybos mechanizmas.
Esant naujai sistemai, finansai turėjo būti efektyviai paskirstomi bankų sistemos, o jų bendras kiekis privalėjo būti kontroliuojamas centrinio banko. Kol skolintojai priprastų prie šios sistemos, turėjo praeiti kažkiek laiko. Tuo tarpu Vyriausybė ir Lietuvos bankas nuolat jautė galingų suinteresuotų grupių spaudimą teikti kreditus. Šia užkulisine veikla užsiėmė valstybei priklausančios pramonės įmonės ir žemės ūkio sektorius, kurie turėjo stiprią politinę paramą.
Apskritai išlikusios tarybinės struktūros ir tradicijos prisidėjo prie silpnos finansinės drausmės, trukdė pinigų politikai. Pavyzdžiui, finansinės drausmės trūkumas buvo svarbus veiksnys didėjant įmonių įsiskolinimams. 1992 m. šie įsiskolinimai didėjo labai sparčiai, trukdydami organizuotos kredito rinkos normaliems kreditų paskirstymo ir kreditų normavimo mechanizmams.

Ekonomikos nestabilumas ir pinigų politika
Reikėjo daugybės institucinių ir techninių patobulinimų siekiant, kad pinigų politika taptų veiksminga. Tačiau ekonominė situacija, su kuria susidūrė Lietuvos politikos kūrėjai pirmaisiais mėnesiais atkūrus nepriklausomybę buvo tokia, kad pinigų stabilumą pasiekti buvo labai sudėtinga, netgi turint visą arsenalą pinigų politikos priemonių. Tarybinės ekonomikos dezintegracija paliko nestabilumą, kurio nebuvo įmanoma skubiai pašalinti. Tarp dezintegracijos simptomų buvo greitai didėjančios kainos ir krintantis rublio kursas. Taigi Lietuvoje 1992 m. pradžioje mažmeninės kainos buvo beveik 600 procentų didesnės negu prieš metus. Tuo pačiu laikotarpiu rublis nuvertėjo 85 procentais JAV dolerio atžvilgiu.
Infliacijos procesas iš esmės buvo kainų liberalizavimo padarinys nepriteklių ir stabdomos infliacijos aplinkoje. Tai buvo būdinga visai rublio zonai. Tačiau Lietuvoje 1991 m. ir 1992 m. infliacijos procesą sąlygojo ir šalies darbo užmo¬kesčio ir kainų spiralė, susidariusi dėl vykdytos pajamų politikos: keletą kartų 1991 m. valstybinės įmonės turėjo pakelti darbo užmokestį, taip pat joms buvo leista koreguoti kainas siekiant apsaugoti šalies rinką nuo paklausos kitų Tarybų Sąjungos respublikų didėjimo įtakos. Pastarasis tikslas buvo pasiektas, nors ir padidėjus infliacijai.
Iki 1992 m. pradžios infliacija Lietuvoje įgavo inerciją ir nebuvo pagrindo manyti, kad artimiausioje ateityje ši inercija susilpnės. Be to, buvo aišku, kad artimiausiais mėnesiais kainos ir toliau gerokai didės paprasčiausiai dėl besitę¬siančio kainų liberalizavimo proceso. Reikėjo tikėtis, kad Lietuva ypač stipriai nukentės nuo atsiradusių nepalankių prekybos sąl.ygų, kadangi kainos, prekiaujant su Tarybų Sąjunga, pakilo iki pasaulinės rinkos lygio. Svarbiausias dalykas šiuo atveju buvo importuojama energija (nafta ir dujos), nuo kurios Lietuva buvo visiškai priklausoma, o jos kaina buvo kur kas mažesnė tarprespublikinėje prekyboje negu pasaulinėje rinkoje. Taigi vien jau energetikos sektorius būtų sukūręs didelę infliacijos bangą.
Esant šioms aplinkybėms. Lito komitetas neabejotinai nusprendė, kad prielaidos nacionalinei valiutai sėkmingai įvesti dar nesukurtos, kaip buvo tikėtasi iškart atkūrus nepriklausomybę. Bet kuriuo atveju lito įvedimas, kuris buvo planuotas 1992 m. pradžioje, buvo atidėtas.
Dabartiniai ekonominiai tyrinėjimai parodė, kad pasitikėjimo ir patikimumo veiksniai atlieka svarbų vaidmenį ekonominės politikos sėkmei arba nesėkmei. Netgi techniškai tobula pinigų politika gali būti neveiksminga, jeigu ja nepasi¬tikima. Šie tyrinėjimai taip pat byloja, kad, praradus pasitikėjimą, jį atgauti yra labai sunku. Pasitikėjimą reikia užsitarnauti, o tam būtinas nuoseklus ir sėkmingas politikos, orientuotos į stabilumą, pritaikymas.
Jeigu litas būtų įvestas didelės infliacijos ir ribotų pinigų politikos galimybių aplinkoje, būtų buvę labai sunku išsaugoti jo vertę. O jeigu mėginimas tai padaryti būtų sužlugęs, kiltų nepasitikėjimas ir litu, ir Lietuvos banku. Atidėdamas lito įvedimą, Lito komitetas leido rubliui pakelti didžiausią egzistuojančio nestabi¬lumo smūgį ir tikriausiai padidino galimybes sėkmingai įvesti litą ateityje.1.4. LAIKINOJI NACIONALINĖ VALIUTA TALONAS
Talono įvedimas
Šiek tiek atidėti lito įvedimą buvo naudinga siekiant ilgalaikio lito stabilumo, taip pat buvo aišku, kad kol Lietuva liks rublio zonoje, jos galimybės daryti įtaką infliacijos tempui bus ribotos. Be to, kai kurios kitos problemos, susijusios su tolesniu rublio naudojimu, išryškėjo 1992 m. viduryje.
Viena iš problemų buvo bendras rublio banknotų trūkumas. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, buvo sukurta sistema, pagal kurią Rusijos centrinis bankas tiekė Lietuvos bankui rublius, apmokant jų nominalią vertę. Tačiau, padidėjus kainų mastui, tiekiamų banknotų kiekis neatitiko jų paklausos, ir antrąjį 1992 m. ketvirtį grynųjų pinigų trūkumas tapo ryškus. 1992 m. gegužės mėn. valdžios institucijos nutarė sumažinti rublių trūkumą įvedant taloną, kuris cirkuliuotų kartu su rubliu kaip teisėta mokėjimo priemonė. Talono banknotai buvo naudojami kartu su rublio banknotais, santykiu 1:1. Jie į apyvartą įvesti taip pat kaip ir centriniam bankui įvedant bazinius pinigus, t. y. didinant vidaus ir užsienio aktyvus.
Kita problema, kuri išryškėjo trečiąjį 1992 m. ketvirtį – ta, kad Lietuvos bankas pradėjo registruoti dideles rublių įplaukas per kai kurias korespondentines sąskaitas su kitų buvusios Tarybų Sąjungos šalių centriniais bankais. Ypač dideli pertekliai buvo užregistruoti sąskaitose su Ukraina, Baltarusija ir Azerbaidžanu (kita vertus, Lietuva su Rusija ir toliau turėjo didelį deficitą, susijusi su energijos importu). Buvo priežasčių manyti, kad įplaukų pobūdis buvo spekuliacinis, tikriausiai paskatintas Lietuvos nacionalinės valiutos reformų. Įplaukos darė įtaką likvidumo palaikymui Lietuvos bankų sistemoje. Tačiau nuo rugsėjo mėn. Lietuvos bankas pradėjo stabdyti šių įplaukų pavertimą vietiniais fondais.
Siekiant ryžtingiau veikti prieš rublio įplaukas, Lito komitetas rugsėjo mėn. pabaigoje paskelbė, kad rublis nustos būti teisėta atsiskaitymo priemone nuo spalio 1 d. Tačiau Lito komitetas ne įvedė litą, o paskelbė, kad talonas bus vienintelė teisėta mokėjimo priemonė. Gyventojams buvo leista paversti turimas rublių santaupas talonais, santykiu 1:1. Bankų sąskaitos buvo automatiškai perskaičiuotos tuo pačiu santykiu.
Naujosios valiutos išorinės vertės atžvilgiu valdžios institucijos nusprendė nemėginti fiksuoti jos vertės kokios nors kitos valiutos atžvilgiu. Vietoj to buvo priimtas svyruojančio keitimo kurso režimas su unifikuotu, rinkos lemiamu keitimo kursu, taikomu tiek einamiesiems, tiek kapitalo sandoriams.
Tikslios priežastys, kodėl Lito komitetas nusprendė įvesti ne litą, o laikinąją valiutą, yra nežinomos. Vienas iš paaiškinimų, pateikiamų tuo metu, buvo tai, kad talonas jau buvo cirkuliacijoje ir kad tokiu būdu buvo galima veikti greičiau, t.y. padarant taloną vienintele teisėta mokėjimo priemone, negu įvedant litą. Tačiau, atrodo, kad valdžios institucijos taip pat liko susirūpinusios naujos valiutos stabilumo palaikymo perspektyvomis ir nenorėjo, kad litą nuvertintų galima šiuo atžvilgiu nesėkmė.

Politika, skirta palaikyti taloną
Įvedus taloną, Vyriausybė ir Lietuvos bankas taip pat įyvendino daugybę ekonominės politikos priemonių. Šių priemonių tikslas buvo dvejopas: pagreitinti perėjimą prie rinkos ekonomikos ir išvengti rublio zonos pinigų nestabilumo, t. y. didelės infliacijos ir nuolatinio valiutos nuvertėjimo.
Politikos priemonių rinkinys apėmė keletą priemonių, sukurtų sustiprinti Lietuvos banko pinigų politikos vykdymo galimybes:
1. Nuspręsta Lietuvos banką pertvarkyti į centrinį banką, paliekant tą pati pavadinimą, ir į valstybei priklausantį komercinį banką, pavadintą Lietuvos valstybiniu komerciniu banku. Metų pabaigoje šis padalijimas buvo baigtas, taigi sukurta dviejų lygių bankų struktūra, Lietuvos bankui priskiriant atsakomybę už pinigų politiką.
2. Uždrausta bankams automatiškai gauti kreditus iš sąskaitų Lietuvos banke (overdraftai).
3. Įvestas naujas refinansavimo būdas bankams Lietuvos banke. Taikydamas šį būdą, Lietuvos bankas reguliavo bankų likvidumą aukciono tvarka: jis. galėjo siūlyti kreditus aukcionuose, jeigu norėjo padidinti bankų likvidumą, ir galėjo siūlyti indėlius aukcionuose, jeigu norėjo sumažinti likvidumą. Aukciono panau¬dojimas padėjo pritaikyti rinkos principus nustatant palūkanų normas. Taip buvo atsisakyta tarybinio metodo, kai palūkanų normos buvo nelanksčiai fiksuotos, o tai neleido joms atlikti tinkamo vaidmens paskirstant išteklius.
4. Panaikinti Vyriausybės įgaliojimai įsikišti į palūkanų normų nustatymo procesą, o įgaliojimai vykdyti palūkanų normų politiką perduoti Lietuvos bankui.
Anksčiau minėtos reformos sukūrė reikalingas institucines sąlygas nuosekliai, į rinką orientuotai pinigų politikai, skirtai riboti kreditų ir pinigų didėjimą ekonomikoje. Nepaisant to, Lietuvos bankas jautė, kad naujos priemonės turės būti taikomos laikui bėgant. Atitinkamai Lietuvos bankas nusprendė, kad pradiniame nepriklausomos Lietuvos pinigų politikos etape ši politika turės būti pagrįsta tiesioginės kontrolės priemonėmis. Todėl Lietuvos bankas pradėjo kontroliuoti tarpbankines paskolas, nustatydamas bankų skolinimosi ribas. Jos buvo nustatytos siekiant apriboti bendrą bankų kreditų ir pinigų kiekio didėjimą iki lygio, kuris atitiktų skelbiamą infliacijos sulėtėjimą. Už nustatytų reikalavimų nevykdymą buvo taikomos baudos. Stabilizacijos priemonės, priimtos antrojoje 1992 m. pusėje, taip pat apėmė griežtą fiskalinę ir pajamų politiką. Fiskalinė politika buvo skirta palaikyti fiskalinio biudžeto balansą. Pagrindinis pajamų politikos tikslas buvo sulėtinti darbo užmokesčio ir kainų spiralę. Ji taip pat turėjo užtikrinti, kad kainų padidėjimas, numatomas dėl padidėjusių importuo¬jamos energijos kainų, nesukeltų dar didesnio kainų kilimo. Pajamų politikos orientyras buvo darbo užmokestis, kuri siūlė Vyriausybė ir tiesiogiai kontroliavo valstybinėse įmonėse.

Pasitikėjimo talonais trūkumas.
Nors ir buvo taikomos intensyvios stabilizavimo priemonės, kurių ėmėsi Vyriausybė ir Lietuvos bankas talonui palaikyti, numatytas pinigų stabilumas nebuvo pasiektas. Infliacija išliko labai didelė. 1992 m. paskutiniais mėnesiais ji sudarė beveik 30 procentų kiekvieną mėnesi. 1993 m. pradžioje ji laikinai sulėtėjo, tačiau jau kovo ir balandžio mėn. vėl padidėjo daugiau kaip 20 procentų per mėnesį.
Talono keitimo kursas dolerio atžvilgiu tuo metu, kai buvo įvesta naujoji valiuta, buvo 250 talonų už doleri. Kuri laiką talonas šiek tiek pabrango dolerio atžvilgiu, tačiau lapkričio mėn. jo kursas ėmė sparčiai kristi, kol 1993 m. gegužės mėn. pirmojoje pusėje dolerio kaina pakilo iki 550 talonų.
Kadangi Vyriausybės ir Lietuvos banko stabilizavimo politika buvo vykdoma mažiau ar daugiau pagal planą, nestabilumo priežastys buvo pasitikėjimo veiksniai. Pereinamuoju Lietuvos ekonomikos laikotarpiu buvo nemažai abejonių dėl ekonominių perspektyvų apskritai, ir tai buvo natūralu. Be to, kai kurie įvykiai ketvirtąjį 1992 m. ketvirtį sustiprino šias abejones ir mažino pasitikėjimą stabilumu ateityje.
Pagrindinis veiksnys, daręs įtaką pasitikėjimui, buvo susijęs su Lietuvos banko korespondentinėmis sąskaitomis su ankstesnėmis sovietinėmis šalimis. Po valiutos reformos Lietuvos bankas ėmė įgyvendinti politiką, pagal kurią atsisakė pervesti įplaukas šiose sąskaitose į vidaus fondus. Lietuvos įmonės, turinčios pajamų buvusių sovietinių šalių valiuta, turėjo jas parduoti kitoms įmonėms, kurioms reikėjo tos konkrečios valiutos. Tačiau 1992 m. pabaigoje buvo padarytos kai kurios išimtys dėl stipraus įtakingų užkulisio veikėjų spaudimo. Pavyzdžiui, lapkričio mėn. Vyriausybė ir Lietuvos bankas nusprendė konvertuoti eksporto pajamas rubliais į talonus. Šie ir kiti panašūs sandoriai buvo vykdomi keitimo kursu 1 talonas už 1 rublį, nors talonas iš tiesų pabrango rublio atžvilgiu valiutos reformos metu. Tai sudarė sąlygas arbitražui ir tolesnėms rublių įplaukoms.
Iki metų pabaigos Lietuvos bankas nutraukė kišimąsi į nekonvertuojamųjų valiutų rinką. Tačiau kartu ši politika turėjo du neigiamus padarinius. Pirma, ji nulėmė .didelį bankų likvidumo padidėjimą. Antra, ir galbūt tai dar svarbiau. rublių pirkimas nominalia verte (1 talonas = 1 rublis) sąlygojo netikrumo dėl būsimos talono vertės atsiradimą ir kėlė nepasitikėjimą jo stabilumu.
Antrasis veiksnys, kuris taip pat mažino pasitikėjimą antrojoje 1992 m. pusėje, buvo stiprus Vyriausybės ir Lietuvos banko spaudimas dėl specialių kreditų žemės ūkio ir energetikos sektoriams. Vyriausybės nurodymu tokie kreditai buvo suteikti Žemės ūkio bankui ir Lietuvos valstybiniam komerciniam bankui, kad būtu galima juos toliau perskolinti atitinkamiems sektoriams.
Trečiasis veiksnys, kuris laikinai prisidėjo prie netikrumo didėjimo, neturėjo jokio ryšio su monetarinės sistemos plėtote. Parlamentas gruodžio mėn. priėmė sprendimą paskelbti valstybės turto privatizavimo moratoriumą. Moratoriumo paskelbimas buvo motyvuojamas apgavysčių nustatymu ir galiojo tik trumpą laiką, kai šie įtarimai buvo tiriami. Nors moratoriumas buvo trumpas, o privatizacija buvo tęsiama sausio viduryje, tai sukėlė abejonių reformų proceso ateitimi.
Pesimistiniai lūkesčiai, kurie išliko 1992 m. pabaigoje, greitai sukūrė naciona¬linės valiutos nuvertėjimo ir kainų didėjimo inerciją. Pavyzdžiui, talonui pradėjus nuvertėti ir mažėjant pasitikėjimui, tolesnio nuvertėjimo laukimas darė įtaką įmonėms, namų ūkiams ir bankams, kuriems tapo naudinga pirkti ir saugoti konvertuojamąją valiutą, daugiausia – dolerius. Didesnė dolerių paklausa dar labiau nuvertino taloną ir t.t. Bankams buvo ypač naudinga spekuliuoti talono atžvilgiu aktyvus laikant užsienio valiutomis (daugiausia – doleriais), o pasyvus talonais. Dėl to jie turėjo dideles atviras pozicijas užsienio valiutą: dažnai šios pozicijos stipriai viršydavo riziką ribojančius normatyvus, nustatytus Lietuvos banko.
Tokia pati spiralė susikūrė dėl kainų lygio. Pradinis talono nuvertėjimas 1992 m. pabaigoje paskatino infliaciją dėl didesnių importo kainų. Vėliau būsimo kainų pakėlimo lūkesčiai paskatino įmones ir namų ūkius į juos atsižvelgti nustatant kainas ir darbo užmokesčių dydžius. Dėl šios priežasties prognozės išsipildė pačios. Įmonės taip pat neskubėdavo realizuoti produkcijos, manyda¬mos, kad bus pelningiau vėliau parduoti prekes, t.y. sulaukus didesnių kainų. Tai sąlygojo prekių trūkumą ir didino infliacijos spaudimą.
Spekuliacija talono atžvilgiu pasirodė gana pelninga tiek valiutos, tiek vidaus prekių ir paslaugų rinkose. Egzistavo bendras nenoras laikyti talonus. Tai rodė staigus pinigų apyvartos greičio didėjimas.1.5. PINIGŲ STABILIZAVIMO PAŽANGA
Taigi nebuvo numatyto pinigų stabilumo, nors ir buvo taikomos stabilizavimo priemonės, kurias įgyvendino Vyriausybė ir Lietuvos bankas. 1993 m. pavasarį, kaip jau minėta, infliacijos mėnesio tempas buvo didesnis kaip 20 procentų, o talonas nuvertėdavo beveik kas dieną. Todėl Lietuvos bankas nusprendė, kad reikia papildomų politikos priemonių siekiant sustabdyti infliacijos ir valiutos nuvertėjimo spiralę.

Talono stabilizavimas ir lito įvedimas
Paprastai centrinis bankas, pereidamas prie labiau varžančios pinigų politikos, sumažina bankų sistemos likvidumą ir skatina bankus laikyti pinigus indėliuose centriniame banke. Lietuvos banko atveju tai turėjo būti daroma aukciono tvarka. Tačiau Lietuvos bankas nusprendė, kad aukcionas nėra pakankamai veiksminga priemonė susidariusioje situacijoje. Esant realioms tolesnio talono nuvertėjimo prognozėms, bankai nebūtų lengvai atsisakę užsienio valiutoms teikiamos pirmenybės talonų indėlių Lietuvos banke atžvilgiu. Be to, perteklinių atsargų suma jau buvo labai didelė, o aukciono tvarka buvo sukurta pirmiausia paveikti bankų atsargų ribinius pokyčius.
Šioje situacijoje Lietuvos bankas nusprendė gerokai padidinti bankų privalo¬mąsias atsargas talonais. Jis padidino privalomąsias atsargas indėliams nacio¬naline valiuta nuo 10 iki 12 procentų. Tuo pačiu metu Lietuvos bankas įdiegė privalomąsias atsargas indėliams užsienio valiuta. Jiems šis reikalavimas anksčiau nebuvo taikomas. Naujos priemonės sąlygojo atsargų talonais trūkumą bankų sistemoje, dėl ko bankai turėjo mokėti Lietuvos bankui baudas. Siekdami to išvengti, bankai tapo užsienio valiutos pardavėjais. Taigi užsienio valiutos pasiūla rinkoje smarkiai padidėjo. Kasdienis talono nuvertėjimas baigėsi gegužės 7 d., kai santykis buvo 557,5 talono už dolerį. Nuo to laiko talonas ėmė stiprėti. Per kelias savaites talono vertė stipriai kilo ir birželio pabaigoje buvo apie 440 talonų už 1 dolerį, t.y. nuo gegužės mėn. pradžios talono vertė pakilo apie 25 procentus.
Poveikis infliacijai taip pat buvo didelis. Infliacija nukrito nuo 25 procentų (balandžio mėn.) iki 13 procentų (gegužės mėn.) ir iki 6 procentų (birželio mėn.).
Pinigų paklausos perėjimas nuo dolerio prie nacionalinės valiutos taip pat nulėmė ryškų šalies palūkanų normų padidėjimą.
Šioje situacijoje Lito komitetas nusprendė įgyvendinti antrąjį Lietuvos valiutos reformos etapą – birželio 25 d. buvo įvestas litas. Kadangi nacionalinė valiuta jau cirkuliavo, spekuliacinių įplaukų iš užsienio rizika buvo nedidelė.
Taigi perskaičiuoti buvo leista ilgiau negu tada. kai buvo įvestas talonas. Liepos 20 d. šis procesas buvo baigtas.
Naujoji valiuta buvo įvesta vienodu 100 talonų už 1 litą perskaičiavimo kursu. Kaip ir talonui, litui buvo leista svyruoti, t.y. jo vertė užsienio valiutu atžvilgiu turėjo būti nulemta tarpbankinėje valiutu rinkoje.

Pinigų politika įvedus litą
Laikotarpiu, kai tik buvo baigta valiutos reforma, litas ir toliau stiprėjo, o užsienio valiutos pasiūla išliko didelė. Šią pasiūlą palaikė kapitalo įplaukos ir Lietuvos ekonomikos dedolerizacija, o tai rodė, kad vyksta atvirkštinis negu ankstesnis pasitikėjimo nacionaline valiuta mažėjimo procesas. Lito paklausa buvo didelė, cirkuliuojančių litų kiekis didėjo, o palūkanų normos ėmė kristi.
Rugsėjo mėn. 1 dolerio kaina pasiekė 3,50 lito. Infliacija taip pat liko maža, bent jau palyginti su infliacija 1992 m. ir 1993 m. pradžioje, ir sudarė 4,2 procento.
Praėjus tam tikram laiko tarpui po valiutos reformos, Lietuvos bankas pradėjo vykdyti pinigų politiką pirkdamas užsienio valiutą. Tiesioginis šio įsikišimo į rinką tikslas užsienio valiutos atžvilgiu buvo noras sulėtinti ir galiausiai sustabdyti lito vertės didėjimą. Tačiau tai taip pat padidino bankų sistemos likvidumą. Kadangi spaudimas užsienio valiutos rinkoje išliko trečiąjį ir ketvirtąjį 1993 m. ketvirtį, bankų likvidumas dar labiau padidėjo. Tai kėlė pavojų, kad plėsis bankų kreditų teikimas, o dėl to pagreitės pinigų pasiūlos augimas ir padidės infl.iacija. Lietuvos bankas privalėjo išvengti tokių įvykių.
Kreditų limitų ribos, nustatytos laikinai 1992 m. rudenį, panaikintos 1993 m. birželio mėn. ir vėliau nebuvo nustatytos. Todėl jų nebuvo galima panaudoti siekiant sustabdyti potencialų kreditų teikimą. Vietoj to Lietuvos bankas ėmė naudoti sukurtą indėlių aukcionų mechanizmą, siekdamas sumažinti bankų sistemos likvidumą. Šią priemonę Lietuvos bankas gana aktyviai taikė 1993 m. paskutiniais mėnesiais. Aukcionai gerai veikė techniškai, tačiau jų veiksmingumas sumažėjo dėl bankų nenoro dalyvauti šiuose aukcionuose. Tai tikriausiai buvo laikina problema, atsiradusi tinkamai nesuvokiant aukcionų vaidmens.
Iki 1994m. pradžios užsienio valiutos įplaukos sulėtėjo ir Lietuvos bankui pavyko stabilizuoti valiutos kursą santykiu 3,90 Lt: 1 JAV dol., nepadidinant bankų likvidumo. Infliacija išliko palyginti nedidelė ir jos mėnesio tempas buvo mažesnis kaip 5 procentai.2.1. LIETUVOS BANKAS
2.1.1. Lietuvos banko istorija
Lietuvos centrinės bankininkystės ištakos
Lietuvos centrinės bankininkystės ištakos siejamos su 1768 m., kai Seimas nutarė steigti valstybinį emisijos banką (,,Bank Polski i Litewski”), turintį teisę leisti notas. Sumanymas pradėtas įgyvendinti 1792 m. Banko kontoras ketinta įsteigti Vilniuje, Gardine ir Minske. Tačiau pralaimėjus T. Kosciuškos sukilimą prieš carinę Rusiją ir Lietuvą bei Lenkiją trečiąkart padalijus (1795 m.) Lietuva neteko valstybingumo ir galimybės kurti savą pinigų sistemą.

Lietuvos Banko sukūrimas 1922 – 1940 metais
1918 m. nepriklausomybę atkūrusi Lietuva kelerius metus neturėjo savo emisijos banko. Po Pirmojo pasaulinio karo cirkuliavo svetimų valstybių pinigai. Visą kredito sistemą reikėjo kurti iš naujo. Pagal sutartį su Vokietijos Rytų skolinamąja kasa (Darlehnskasse Ost) iki emisijos banko įkūrimo Lietuvoje atsiskaitymo priemonė buvo markė. 1922 m. viduryje markės vertė ėmė katastrofiškai kristi. Dėl hiperinfliacijos Lietuvoje sutriko prekyba, finansų ir kredito veikla. Lietuvos Seimas skubiai priėmė įstatymus dėl Lietuvos piniginio vieneto – lito – įvedimo ir Lietuvos banko įkūrimo. Lietuvos bankas buvo akcinė bendrovė, jos kapitalą sudarė 12 mln. litų, 80 proc. akcijų priklausė valstybės iždui
1922 m. Lietuvos bankas pradėjo savo veiklą. Respublikos Prezidento aktu pirmuoju nepriklausomos Lietuvos banko valdytoju paskirtas profesorius Vladas Jurgutis. Lietuvos bankui suteikta išimtinė teisė leisti banknotus, reguliuoti pinigų apyvartą, užtikrinti patvarią pinigų sistemą. Lito vertės stabilumą užtikrino aukso ir užsienio valiutų atsargos, vertybiniai popieriai. Nacionalinės valiutos santykis su doleriu (10:1) nustatytas pagal lito aukso turinį. Griežta Lietuvos banko pinigų politika padėjo išlaikyti stabilų lito kursą net ekonominių krizių metais. Litu pradėta pasitikėti, jis tapo viena tvirčiausių valiutų pasaulyje, iki pat 1940 m. išlaikė pradinį aukso paritetą.
1940 m. Sovietų sąjungai okupavus Lietuvą, Lietuvos ūkis buvo inkorporuotas į socialistinio ūkininkavimo sistemą, uždraustas litas, nacionalizuoti bankai, o Lietuvos bankas įtrauktas į Sovietų sąjungos bankų sistemą.

Lietuvos banko atkūrimas 1990 m. ir veikla iki šių dienų
1990 m. kovą įsteigtas Lietuvos bankas pratęsė jau tarpukaryje veikusio centrinio šalies banko tradicijas.
1990 – 1992 m. Lietuvai vis dar priklausant rublio zonai, Lietuvos bankas negalėjo imtis aktyvios pinigų politikos, todėl pagrindinės pastangos buvo skirtos pasirengti įvesti savus pinigus. 1992 m. buvo įvesti laikinieji pinigai talonai ir Lietuvos bankas jau galėjo savarankiškai atlikti centrinio banko funkcijas. 1993 m. buvo įvestas litas, nuslopinta triženklė infliacija, stabilizuotas lito kursas.
Siekiant santykinio kainų stabilumo ilgesniu laikotarpiu, 1994 m. Lito patikimumo įstatymu litas buvo susietas su JAV doleriu fiksuotu kursu, taip pat numatyta, kad Lietuvos banko išleisti litai privalo ne mažiau kaip 100 procentų būti padengti aukso ir konvertuojamosios valiutos atsargomis, o pagrindinis litų emisijos šaltinis yra užsienio valiutos pardavimas Lietuvos bankui.
Oficialiosios tarptautinės atsargos, kurias pradžioje sudarė kitų šalių centrinių bankų grąžintas tarpukario Lietuvos banko auksas ir valiuta, ilgainiui tapo nuolat papildomos Lietuvos banko sukauptomis konvertuojamosios valiutos atsargomis, kurios investuojamos vadovaujantis susiklosčiusia tarptautine centrinių bankų atsargų investavimo praktika.
Komercinių bankų sektorius 1995 m. patyręs pirmuosius sunkius išbandymus, priėmus sprendimus dėl bankų kapitalo bazės stiprinimo ir veiklos riziką ribojančių normatyvų griežtinimo bei priežiūros, taip pat įdiegus nustatytus tarptautinius saugios bankininkystės standartus, tapo stabilus ir vis plėtėsi. Sukurta tarpbankinių lėšų mokėjimo ir atsiskaitymų sistema, kuria naudojasi visi komerciniai bankai ir Lietuvoje veikiantys užsienio bankų skyriai.
Lietuvai vis labiau integruojantis į Vakarus, plėtojantis ekonominiams ryšiams su. Europos Sąjungos šalimis ir vykstant atitinkamiems pokyčiams prekybos valiutinėje struktūroje, 1999 m. nutarta litą perorientuoti nuo JAV dolerio prie euro, o 2001 m. priimti priimti sprendimai dėl lito susiejimo su euru 2002 m. vasario 2 d., išlaikant fiksuotą valiutos kursą.
2001 m. priimtas naujas Lietuvos banko įstatymas suteikė centriniam bankui didesnę nepriklausomybę ir galimybę aktyviau vykdyti pinigų politiką.
Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, Lietuvos bankas tapo Europos centrinių bankų sistemos (ECBS), kurią sudaro Europos centrinis bankas (ECB) ir visų valstybių ES narių centriniai bankai, nariu ir dalyvauja ECB bendrosios tarybos darbe ir ECBS komitetuose rengiant bei priimant ECBS sprendimus.2.2. BENDROJI INFORMACIJA APIE LIETUVOS BANKĄ
2.2.1. Tikslai
Lietuvos bankas yra Lietuvos Respublikos centrinis bankas, kurio pagrindinis tikslas – siekti kainų stabilumo. Siekdamas šio tikslo Lietuvos bankas yra nepriklausomas nuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės bei kitų valstybės įstaigų. (JAV centrinis bankas – tai Vyriausybės institucija.)
Kiti Lietuvos banko pinigų politikos tikslai:
1. Skatinti Lietuvos finansų rinkos plėtrą.
2. Spartinti Lietuvos integraciją ir konvergenciją su Europos Sąjunga derinant pinigų politikos priemones su Europos centrinio banko reikalavimais.
3. Užtikrinti, kad visi Lietuvos banko įsipareigojimai litais bus padengti Lietuvos banko laikomomis aukso ir konvertuojamosios užsienio valiutos atsargomis, atėmus įsipareigojimus užsienio valiuta.2.2.2. Funkcijos
Lietuvos bankas, įgyvendindamas pagrindinį tikslą atlieka šias funkcijas:
– vykdo Lietuvos Respublikos pinigų emisiją;
– formuoja ir vykdo pinigų politiką;
– nustato lito kurso reguliavimo sistemą ir skelbia oficialų lito kursą;
– valdo, naudoja Lietuvos banko užsienio atsargas ir jomis disponuoja;
– atlieka valstybės iždo agento funkcijas;
– išduoda bei atšaukia licencijas Lietuvos Respublikos kredito įstaigoms ir leidimus užsienio valstybių kredito įstaigų skyrių bei atstovybių steigimui, prižiūri jų veiklą ir nustato jų finansinės apskaitos principus ir atskaitomybės tvarką;
– kuria ir valdo tarpbankinę lėšų pervedimo sistemą ir nustato reikalavimus tarpbankinės lėšų pervedimo sistemos dalyviams;
– renka pinigų ir bankų, mokėjimo balanso, Lietuvos finansinės ir su ja susijusios statistikos duomenis, diegia šios statistikos surinkimo, atskaitomybės, jos skelbimo standartus, sudaro Lietuvos Respublikos mokėjimų balansą.2.2.3. Atskaitomybė ir informavimas apie veiklą
Lietuvos bankas savo veikloje vadovaujasi atskaitomybės prieš visuomenę ir skaidrumo principais. Platesnis įvairios informacijos apie savo veiklą, o taip pat ir kitų finansinių bei ekonominių duomenų atskleidimas padeda užtikrinti ne tik Lietuvos banko veiklos, bet ir bendrą šalies skaidrumą. Tai savo ruožtu lemia nuolat augančio šalies ekonominio ir finansinių sektorių funkcionavimo patikimumą.
Laikydamasis skaidrumo praktikos, kiekvienais metais Lietuvos bankas skelbia metinę finansinę ataskaitą kartu su auditoriaus išvada. Taip pat viešai skelbia ir leidžia atskiru leidiniu metinę ataskaitą, kurioje pateikia informaciją apie pagrindinius pinigų politikos uždavinius ir jų vykdymą, pinigų politikos operacijas, veiklą vykdant kredito įstaigų priežiūrą ir kitas įstatymų numatytas funkcijas bei apie šalies makroekonominę padėtį – pokyčių šalies ekonomikoje ir finansų rinkose analizę, taip pat apie banko finansinę būklę ir veiklos rezultatus.
Lietuvos bankas leidžia mėnesinius ir ketvirtinius biuletenius, kuriuose pateikiama informacija ne tik apie savo veiklą, bet ir platus spektras finansinės bei makroekonominės informacijos.
Laikydamasis principo, kad tokia informacija turi būti skelbiama periodiškai ir iš anksto žinomu laiku, Lietuvos bankas yra prisijungęs prie tarptautinių Duomenų platinimo specialiųjų standartų ir užtikrina jų taikymą Lietuvoje.
Taip pat Lietuvos bankas du kartus per metus informuoja Lietuvos Respublikos Seimą apie pagrindinio tikslo įgyvendinimą.2.3. PINIGŲ POLITIKA
Svarbiausias pinigų politikos tikslas – siekti Lietuvos Respublikos kainų stabilumo, kuris įgyvendinamas įstatymų nustatyta tvarka pasirenkant bazinę valiutą ir išlaikant fiksuotą lito kursą. Fiksuotas kursas tokioje mažoje ir atviroje šalyje kaip Lietuva, leidžia pasiekti santykinį kainų stabilumą ilguoju laikotarpiu, sudarant neinfliacines sąlygas ekonomikai augti. Priimti sprendimai dėl lito susiejimo su euru ne tik leis pasiekti infliaciją, artimą Ekonominei ir pinigų sąjungai, bet ir spartins integraciją ir konvergenciją su Europos Sąjunga.
Lietuvos banko pinigų politiką ir jos priemonių naudojimą lemia fiksuoto lito kurso režimas ir Lietuvos banko neribotu mastu atliekamas litų keitimas į bazinę valiutą ir bazinės valiutos į litus bei Lietuvos banko įsipareigojimų litais visiško padengimo Lietuvos banko laikomomis aukso ir konvertuojamosios užsienio valiutos atsargomis principas.
Lietuvos banko pinigų politikos strategiją, jos principus, tarp jų pinigų politikos priemonių naudojimą, nusako Lietuvos banko 1999 metais liepos 1 dieną priimtos Lietuvos banko “Pinigų politikos priemonių taikymo kryptys“.2.3.1. Dabartinė Lietuvos pinigų politika
Lietuvos bankas, patvirtinęs savo Pinigų politikos programą 1997 – 1999 m., labai aiškiai apsisprendė dėl vieno iš pagrindinių ūkio monetarinės aplinkos artimiausiais metais bruožo – lito kursas vienu ar kitu atveju liks fiksuotas. Šis faktas, smarkiai padidindamas apibrėžtumą, gerokai susiaurina pinigų politikos veiklos erdvę, priemonių arsenalą ir kartu palengvina įvairių politikos scenarijų analizę.
Pinigų politikos programa aiškiai nubrėžė pagrindinius Lietuvos banko orien¬tyrus vykdant pinigų politiką keletą metų į priekį, iki naujojo tūkstantmečio. Tačiau, nepaisant to, vis dar lieka nemažai „baltų dėmių“ praktiniu lygiu, kokia ta politika turėtų būti, kokie jos tarpiniai tikslai ir priemonės, ar dabartiniame jos etape ją reikėtų „lengvinti“, „griežtinti“ ar galbūt iš esmės nieko nekeisti. Be abejo, tokio pobūdžio programa ir neturi apimti panašių klausimų.
Analizuojant tikėtinos esminės problemas vykdant Lietuvos pinigų politiką su fiksuotu lito kursu, pasitelkiamas specialiai fiksuoto kurso nedidelei atvirai ekonomikai taikomas modelis, vadinamas Monetariniu mokėjimų balanso modeliu. Pastarąjį instrumentą jau keturiasdešimt metų taiko Tarptautinis valiutos fondas šalių narių ekonominei plėtrai, mokėjimų balanso ir pinigų politikos problemoms paaiškinti ir spręsti.
Pirmajame šio darbo skyriuje trumpai apžvelgiamos principinės kliūtys aktyviai pinigų politikai, orientuotai reguliuoti realiuosius šalies ekonominius kintamuosius.
Antrajame ir trečiajame skyriuose apibūdinama nauja makroekonominės analizės priemonė – Tarptautinio valiutos fondo Monetarinis mokėjimų balanso modelis. Autoriaus nuomone, jis gali būti sėkmingai taikomas retrospektyviai Lietuvos pinigų politikos analizei ir kaip orientyras būsimiems žingsniams šioje srityje. Ketvirtajame skyriuje pateikiamos išvados, kurias, remiantis minėtu mode¬liu, galima padaryti apie pastarųjų metų Lietuvos pinigų politikos bruožus ir jos įtaką ekonomikai.
Penktajame ir šeštajame skyriuose nušviečiama didelė grupė sterilizavimo klausimų. Diskutuojama, ar Lietuvos bankas turėtų imtis sterilizavimo operacijų, koks būtų jų veiksmingumas ir rezultatas, įvertinami atskiri sterilizavimo metodai pagal tikėtiną jų tinkamumą Lietuvai.
Septintuoju skyriumi baigiamas darbas. Jame siūlomas vienas iš galimų Lietu¬vos pinigų politikos modelių, apimant Lietuvos banko tarpinius tikslus ir politikos priemones, aptariamas pastarųjų naudojimo mechanizmas. Komentuojami ir kai kurie fiskalinės politikos aspektai, susiję su sėkmingu tokio monetarinio mode¬lio įgyvendinimu.2.3.2. Fiksuoto lito kurso sistemos apribojimai pinigų politikai
Dauguma pinigų politiką nagrinėjančių mokslininkų sutaria, kad fiksuotą kursą intervencijomis valiutų rinkoje palaikantis centrinis bankas iš principo negali daryti bent kiek didesnės ir veiksmingesnės įtakos realiajai ekonomikai, t.y. pirmiausia einamajam BVP atotrūkiui nuo potencialaus šalies gamybos lygio esant visiškam užimtumui. Šiam atotrūkiui bene daugiausia dėmesio skiria išsivysčiusių šalių vyriausybės, kadangi su juo glaudžiai koreliuoja ir kiti ūkio „sveikatą“ apibūdinantys indikatoriai – nedarbas ir infliacija.
Lietuvos bankas, pasirinkęs absoliučiai fiksuoto lito kurso sistemą, taip pat nuolat vykdo nesterilizuotas intervencijas valiutų rinkoje, keisdamas litus į JAV dolerius, kaip bazinę valiutą, ir atvirkščiai. Taip jis palaiko lito kursą, nuolat „užpildydamas tarpą“ tarp pinigų rinkos pasiūlos ir paklausos bet kuriuo mo¬mentu.
Maža to, dauguma pinigų politikos teoretikų sutaria, kad centrinis bankas, esant fiksuotam kursui, negali egzogeniškai valdyti pinigų pasiūlos, kaip vieno iš tradicinių centrinių bankų tarpinių tikslų.
Lietuvos banko specialistai minėtas problemas, nekalbant jau apie pinigų neutralumo koncepciją apskritai, gerai supranta – susiejus nacionalinę valiutą, Lietuvos banko aktyvumo lygis ir vaidmuo reguliuojant ekonomikos ir pinigų rodiklius ar kainas tapo gerokai apribotas. Jei Lietuvos bankas nusprendė išlaikyti absoliučiai fiksuotą lito kursą, vadinasi, jis negalės egzogeniškai valdyti pinigų atsargos grynųjų užsienio aktyvų veiksnio, kartu ir pinigų kiekio, o per tai, galų gale, ekonomikos „apsisukimų”.
Šiame straipsnyje mėginama įvertinti, kokiu mastu gali padidėti Lietuvos banko aktyvumo laipsnis atsisakant valiutų valdybos modelio, ir kiek tai jam būtų naudinga siekiant savo pagrindinių tikslų.
Žinoma, kad bet kokios fiksuoto kurso pinigų politikos sistemos žingsniai dažnai turi save redukuojantį efektą, pasireiškiantį per palūkanų lygio pokyčius ir jų sąlygotus procesus mokėjimų balanse. Pavyzdžiui, ekspansyvesnė pinigų (kiekio didinimo) politika su grynųjų vidaus aktyvų – centrinio banko kredito vyriausybei, komerciniams bankams – didinimo pagalba bus linkusi mažinti palūkanas, o tai priklausomai nuo kapitalo mobilumo laipsnio greičiau ar lėčiau paveiks kapitalo srautus, sumažės užsienio finansinės investicijos į Lietuvą. Lietuvos banko užsienio aktyvai ir pinigų atsarga ims mažėti ir taip bus neutralizuota pradinė monetarinė ekspansija. Be to, sumažėjusios palūkanos nulems didesnį vartojimą ir vidaus investicijas, o tai didins importą ir taip pat darys neigiamą įtaką oficialiosioms atsargoms.
Taigi po ekspansijos per tam tikrą laiko tarpą grįžtama į pradinę pusiausvyrą, tačiau pinigų atsargos padengimas pasikeičia – sumažėja užsienio aktyvų dalis jame ir padidėja vidaus aktyvų dalis. Kalbant Lietuvos banko pinigų politikos programos terminais, pinigai „atskiedžiami“. Todėl tvirtinti, kad naujoji pusiausvyra yra visiškai ta pati, negalima – pinigų „kokybės” įtaka ekonominiams sprendimams yra akivaizdi. Literatūroje galima aptikti ir skirtingų monetarinių modelių, vadinamųjų „pasitikėjimu pagrįstų” pinigų (flat money) kitimui analizuoti, ir “tikrųjų” pinigų (commodity money), padengtu realiomis verty¬bėmis – konvertuojamąja valiuta ar (ir) auksu, modelių. Pastarasis modelis iš esmės Lietuvoje veikia nuo valiutų valdybos įvedimo.
Anksčiau pateikti argumentai gali būti matematiškai ir vizualiai pailiustruoti taikant klasikinį ir gerai žinoma IS-LM-BP modelį. Esant fiksuotam kursui. LM kreivė yra endogeninė, t.y. pinigų atsargos dydis ir jos “kokybė” nusistato priklau¬somai nuo kitų centrinio banko ir Vyriausybės, kaip fiskalinės politikos vykdytojos, žingsnių bei ekonomikos reakcijos į juos. Tačiau egzistuoja ir konkretesnių šios teorinės analizės priemonės variantų. Vienas iš jų – Monetarinis mokėjimų balan¬so modelis (toliau – MBM) (Monetary Approach to the Balance of Payments).2.3.3. Monetarinis mokėjimų balanso modelis – orientyras lietuvos pinigų politikai
Ši analitinė sistema turi senas intelektualines tradicijas, kurių pradžią galima atsekti XVIII a. David Hume, kuris dažnai laikomas ir šiuolaikinio monetarizmo tėvu, darbuose (ypač darbe „On money“). Modernusis šio modelio laikotarpis prasideda jau dabartiniame amžiuje, James Meade penktojo dešimtmečio dar¬bais. Vėliau ši požiūri plėtojo Robert A. Mundell ir TVF darbo grupė, vadovau¬jama Jacques J. Polak. Šis modelis tapo analitiniu TVF veiklos pagrindu.
Bendrai kalbant, MBM – tai tradicinės monetarinės teorijos išplėstinis variantas atviros ekonomikos atveju. Šis modelis specialiai skirtas atviroms, mažoms šalims su fiksuotu valiutos kursu. Kaip matome. Lietuvos ekonomikos charakteristikos atitinka šio modelio paskirti, todėl jis turėtų būti naudingas analizuojant Lietuvos ekonominę, pirmiausia pinigų politiką. Dar viena iš MBM prielaidų yra ta, kad vidaus kainos ir palūkanos atitinka egzogeniškai nustatytas pasaulines kainas ir palūkanas. Ši konvergencijos procesą pastaraisiais metais buvo galima stebėti ir Lietuvoje.
MBM bene daugiausia dėmesio skiriama vidaus kredito parametrui. Lietu¬voje šis rodiklis, įvedus valiutų valdybos modeli, turėjo gerokai mažesnę už užsie¬nio aktyvus įtaką pinigų atsargos kitimui, tačiau, plėtojant šiuolaikines centrinio banko funkcijas Lietuvos banke, jis taps viena iš pagrindinių pinigų politikos priemonių. Tuomet MBM Lietuvos ekonomikai taps dar aktualesnis.
Kituose skyriuose aprašoma pagrindinė šio modelio idėja ir sąryšiai bei aptariami tikėtini Lietuvoje pinigų politikos efektai, kuriuos „sufleruoja” šis modelis.2.3.4. Trumpa MBM specifikacija
Kitaip negu uždara ekonomika, atvira ekonomika turi papildomų kanalų, per kuriuos pasireiškia monetariniai disbalansai. Atviroje ekonomikoje pinigų kiekio pokyčiai atsiranda tiek dėl vidaus kredito, tiek ir dėl centrinio banko užsienio valiutos operacijų. Todėl MBM pabrėžia, kad pinigų rinkos pusiausvyros pažeidimas pasireiškia ne tik per nominaliųjų pajamų pokyčius, bet ir per bendrąjį šalies mokėjimų balansą, ką atspindi oficialiųjų atsargų pasikeitimai. Taip MBM i vieną analitinę konstrukciją sujungia pinigų, kainų, gamybos lygio, palūkanų ir mokėjimų balanso analizę.
MBM – paprastas modelis, susidedantis iš keleto bazinių lygčių, jam nereikia daug duomenų, jis turi aiškiai suprantamus ir lengvai kontroliuojamus valdymo parametrus. Pastarasis faktas gerokai palengvino TVF užduoti pirmaisiais jo veiklos dešimtmečiais – teikti besivystančioms šalinis, kurios nepasižymi išvystytais ekonominiais mechanizmais ir gera statistika, politikos patarimus, apsaugančius nuo ekonominių sukrėtimų, ypač daug dėmesio skiriant nepriimtiniems mokėjimu balanso disbalansams ir jų ištaisymui. Šiais tikslais TVF iš esmės ir buvo įkurtas.
Toliau pateikiami pagrindiniai modelio sąryšiai.
Kadangi pagrindinis dėmesys skiriamas pinigu rinkai. MBM pirmiausia apima aiškias pinigų pasiūlos procesą apibrėžiančias priklausomybes bei pinigu paklau¬sos funkcijas.2.3.5. Pinigų pasiūla
Pinigų pasiūla (Ms) yra pinigų atsargos (H) ir pinigų multiplikatoriaus (m) sandauga:
Ms = m∙H. (1)
Pinigų atsarga (centrinio banko įsipareigojimas) lygi grynųjų užsienio aktyvų vertei užsienio valiuta (R) (pavyzdžiui, JAV doleriais) ir nominaliojo šalies valiutos kurso sandaugai (e) plius grynieji centrinio banko vidaus aktyvai (D):
H= e∙R + D (2)
Pastaroji lygtis yra elementari finansinio programavimo tapatybė, koncent¬ruotai vaizduojanti tipinio centrinio banko balansą (aktyvai lygūs įsipareigojimams plius grynajai vertei, t. y. kapitalo sąskaitoms).2.3.6. Pinigų paklausa ir pusiausvyra pinigų rinkoje
Realioji pinigų paklausa dažniausiai yra didėjanti funkcija nuo realiųjų paja¬mų ir mažėjanti funkcija nuo alternatyvių pinigų turėjimo kaštų, kuriuos nusako kitų prieinamų investavimo priemonių pelningumas ir infliacija. Geriausiai šiuos veiksnius aproksimuoja vidutinis rinkos nominaliųjų palūkanų lygis. Tada nominalioji pinigų paklausa (Md) gali būti užrašyta taip:
Md = P f (α Y; β i), (3)
kurioje: P – kainų lygis; Y – realiosios pajamos; i – nominalusis palūkanų lygis; α ir β – parametrai, nusakantys pinigų paklausos elastingumą atitinkamai nuo realiųjų pajamų ir palūkanų lygio. Paprastai α yra teigiamas, o β – neigiamas dydis.
Pinigų rinkos pusiausvyra apibrėžiama elementariai, t. y. kaip situacija, kai pinigų pasiūla lygi pinigų paklausai:
Ms = Md < = >m(e∙R+D) = P f (α Y; β i) < = >

e∙R = (P f (α Y; β i) – m∙D) / m (4)
Pagal MBM, mechanizmas, „atsakingas“ už pusiausvyrą, veikia per oficialiųjų atsargų lygį. Iš 1-4 lygčių išplaukia, kad endogeninis atsargų rodiklis didėjančiai susijęs su kainų lygiu, realiųjų pajamų augimu ir mažėjančiai susijęs su multi¬plikatoriaus (m), nominaliųjų palūkanų bei, o tai yra ypač svarbu, centrinio banko vidaus aktyvų augimu. Oficialiųjų atsargų pokyčius sukelia bendrojo mokėjimų balanso perviršis ar deficitas.
Matome, jog šis modelis taip pat patvirtina anksčiau pateiktą teiginį, kad centrinis bankas, esant fiksuotam kursui, negali tiesiogiai kontroliuoti pinigų atsargos, kadangi užsienio atsargoms, kaip vienai iš pinigų atsargos kitimo priežasčių, daro įtaką daugelis veiksnių, tiesiogiai nepriklausomų nuo centrinio banko, o jis gali kontroliuoti tik vidaus kreditą. Esant laisvai plaukiojančio kurso sistemai, centrinis bankas gali tiksliai valdyti ir savo užsienio aktyvus, kadangi jis nėra i (visiškai) įsipareigojęs valiutinėmis intervencijomis palaikyti ar kitaip veikti nacionalinės valiutos kursą. Jį nustato tik pinigų rinkoje susiklostanti situacija, Taigi, esant tokiai sistemai, centrinis bankas diskretiškai sprendžia pirkti ar parduoti užsienio valiutą už nacionalinius pinigus, t. y. keisti ar ne savo užsienio atsargas. Tai įgalina egzogeniškai valdyti pinigu atsarga ir laukti rinkos reakcijos j tam tikrą pinigų kieki. Tačiau tokiu atveju galima sulaukti didelių nacionalinės valiutos vertės svyravimų kitų valiutų atžvilgiu.
Grįžkime prie MBM. Taigi matome, jog. žinant pinigų paklausos pokyčius, atitinkamai pakeisti pinigų pasiūlą galima vidaus aktyvais. Tačiau, ir tai turbūt yra svarbiausia šio modelio išvada, jei vidaus kredito ekspansija skiriasi nuo pini¬gą paklausos augimo, tada skirtumas bus išlygintas grynųjų užsienio aktyvų pokyčiu, ir visa tai „sureguliuos” mokėjimų balansas. Tai dar kartą primena, kad diskretiški pinigų politikos veiksmai turi būti labai gerai apgalvoti.
Šios rinkos korekcijos, be abejo, vyksta su tam tikru lagu. Ilgalaikiu laikotarpiu jos „pasirodys“ mokėjimų balanse, tačiau kuo ekonomika mažiau atvira ir kuo mažesnis jos integracijos į tarptautines finansų rinkas laipsnis, tuo ilgesnis grįžimo į pusiausvyrą laikas. Taigi trumpalaikiu laikotarpiu monetariniai disbalansai dar gali paveikti kainų ir gamybos lygį bei palūkanų normas.
Buvo nemažai mėginimų praplėsti šį modelį, integruojant ji su prekių rinkos reakciją apibrėžiančiomis funkcijomis bei kitais TVF modeliais. Daugelio šių modelių bruožas tas, kad nepusiausvyra prekių rinkoje (paklausa didesnė už pasiūlą), nulemta perteklinės pasiūlos pinigų rinkoje (pavyzdžiui, dėl didelės vi¬daus kredito ekspansijos), virsta arba kainų padidėjimu, arba mokėjimų balanso deficitu. Abu šie pokyčiai atstato pusiausvyrą pinigų rinkoje. Prisiminkime, kad pinigų paklausos funkcija priklauso nuo kainų lygio (taigi, kylant kainoms, „perteklinis“, „nepageidautinas“ pinigų kiekis mažėja), o mokėjimų balanso deficitas tiesiogiai mažina pinigų atsargą ir, kitoms sąlygoms esant lygioms, pini¬gų kieki dėl sumažėjusių užsienio atsargų. Tiesa, naujosios pusiausvyros pinigų atsarga jau didesniu mastu padengta. vidaus, ir mažiau – užsienio aktyvais, negu prieš tai, –pinigai tampa prastesnės „kokybės“, mažiau patikimi.2.3.7. MBM išvados Lietuvos pinigų politikai
Kaip matome, nė vienas iš pagrindinių monetarinių fiksuoto kurso modelių nenurodo priemonių vykdyti diskretišką pinigų politiką, Įgalinančią daryti esminę įtaką (teigiama linkme) realiesiems ekonominiams procesams.
Taigi, fiksavus lito kursą, efektyviausi svertai ir pagrindinė atsakomybė už optimizacinį ekonomikos reguliavimą tenka Lietuvos Vyriausybės fiskalinei politikai, kuri, be to, ima endogeniškai, prisidėdama prie Lietuvos banko žingsnių, daryti įtaką ir pinigų politikos kintamiesiems.
Tačiau, ar Lietuvos bankui reikia apgailestauti, kad jis, fiksavus lito kursą, gali turėti ribotą Įtaką ūkiniams procesams? Pastarųjų metų ekonominiai rodikliai byloja, kad pasyvi pinigų politika, kuriai būdinga automatinė pusiausvyra pinigų rinkoje, gerokai prisidėjo prie vieno iš sėkmingiausių tarp pereinamosios ekonomi¬kos šalių infliacijos sumažinimo, o pastaroji ir yra vienintelis įstatyminis Lietuvos banko makroekonominis tikslas.
Pasyvi pinigų politika pastaraisiais metais, autoriaus nuomone, buvo geriausia alternatyva dėl šių pagrindinių priežasčių.
Pirmiausia, kaip rodo Lietuvos banko duomenys, pinigų paklausa Lietuvoje pastaraisiais metais buvo gana nepastovi. Natūralu, kad ji sumažėdavo Įvairių sukrėtimų atvejais (bankų krizė, bereikalingos diskusijos apie pinigų politika, gandai dėl lito kurso režimo pasikeitimo ir pan.). Abejotina, ar galima traktuoti tokius pinigų rodiklių svyravimus kaip pinigų trūkumą. Jei Lietuvos bankas būtų mėginęs tokiais momentais vidaus aktyvais „išlyginti“ pinigų kiekio dinamikos kreivę, tai būtų tiesiog tik didinęs pinigų pasiūlą krentant paklausai. Pagal MBM. tokia monetarinė ekspansija dar labiau padidintu atsargu nuotėki iš centrinio banko ir. šiuo atveju negalima atmesti tokios galimybės. pakurstytu kainų augimą, bent jau trumpalaikiu laikotarpiu.
Antra, leisdamas rinkai automatiškai ieškoti pusiausvyros. Lietuvos bankas išvengė pernelyg didelio ir bereikalingo monetariniu sąlygų sugriežtinimo Lietu¬vos ekonominės reformos metu. Reikia prisiminti, kad ne kartą pasigirsdavo pareiškimų apie „niekuo“ (kažkokiomis mistiškomis „prekėmis“) nepadengtų litų „spausdinimą“. Iš pastarųjų metų publikacijų spaudoje galima susidaryti įspūdį, jog politiniuose sluoksniuose buvo gana plačiai manoma, kad pinigų kiekis nuo 1994 m. turėjo didėti neviršydamas BVP augimo, o gerokai greitesnis faktinis pinigų kiekio augimas nulėmė infliaciją ir konkurencingumo „praradimą“. Tokio požiūrio šalininkai neatsižvelgė i tai, kad, stabilizuojantis ekonomikai, kaip rodo pereinamosios ekonomikos šalių patirtis, pinigų paklausa didėja kur kas greičiau negu realusis BVP. Jei būtų vykdoma panaši pinigų politika, Lietuvoje su didele tikimybe būtume be reikalo stabdę ekonomikos atsigavimą, t.y. būtume lyg ir ėję keliu tarpukario pasaulinės „Didžiosios krizės“, kurios pagrindinė priežastis ir buvo visiškai bereikalingai griežta pinigų politika tuo metu.
Trečia, TVF ir kitų institucijų ekspertai nuolat pabrėžia, kad Lietuvos banko oficialiosios atsargos, nepaisant greito jų augimo 1994 – 1996 m., yra nepakan¬kamos – jos turėtų beveik padvigubėti, norint priartėti prie „patogaus“ 3 – 4 mėn. importo apimties lygio. Pasiekti šį tikslą trukdo didelis importo padidėjimas 1997 m., kurį daugiausia sukėlė ekspansyvi fiskalinė ir pajamų politika – pastovus biudžeto deficitas, realiojo darbo užmokesčio didėjimas, Vyriausybės politika „skatinti mokią vidaus paklausą“ (minimaliojo darbo užmokesčio pakėlimas, vartotojų optimizmą didinančios prarastų lėšų kompensavimo schemos). Visa tai stabdo oficialiųjų Lietuvos banko atsargų augimą iki minėtos 3 – 4 mėn. importo kartelės ir dar kartą parodo fiskalinės politikos įtaką Lietuvos pinigų politikai.

Ketvirtas argumentas dabartinės pasyvios politikos naudai yra tas, kad šiuo metu pinigų politika yra viena iš nedaugelio Lietuvos ekonominės politikos sričių, kurią galima pavadinti – „griežta“. Tai padeda tam tikru mastu „atsverti“ kitų politikų (pirmiausia fiskalinės) „laisvumą“, tačiau mo.kėjimų balanso tendencijos rodo, kad to neužtenka. Todėl reikia imtis radikalių reformų minėtose srityse, nes pinigų politika jau negali padėti, t.y. labiau jos sugriežtinti beveik nebeįmanoma, o ir, kaip minėta anksčiau, nebūtų protinga.

Tačiau atpalaiduoti „monetarinius varžtus“ galima labai nesunkiai, Lietuvos bankui pasiduodant įvairiems kreditų reikalavimams iš Vyriausybės ar komercinių bankų pusės, kad ir įvairiausių „kilnių“ tikslų labui.

Atidus ankstesnių skyrių skaitytojas iš MBM galėtų padaryti dar vieną esminę išvadą. Iš šio modelio išplaukia, kad Lietuvos bankui dabar ar net vidutiniu laikotarpiu, matyt, nepavyks iš karto pasiekti dviejų tikslų – toliau didinti atsargų iki pakankamo lygio ir vidaus aktyvų kūrimu siekti paversti komercinius bankus vis didesniais „grynaisiais skolininkais“, jaučiančiais „pinigų badą“, kadangi pirmasis tikslas vis labiau toltų, kuo labiau artėtume prie antrojo.

Bankų priklausomybės nuo Lietuvos banko didinimas yra pateisinamas tuo, kad tai leidžia sukurti jautresni monetarinių impulsų perdavimo ūkiui per bankinę sistemą mechanizmą. Tačiau, kaip parodyta pirmuosiuose šio darbo skyriuose, Lietuvoje, esant fiksuoto kurso sistemai, priežasčių taikyti šiuos impulsus nėra daug.

Vienas iš pagrindinių klausimų, kuris būtinai iškils svarstant pinigų politikos alternatyvas, yra užsienio kapitalo srautų įtaka Lietuvos ekonomikai ir galimas jų sterilizavimas. Pastarajam taip pat būdinga veiksmingumo problema.2.3.8. Ar turėtų Lietuvos bankas sterilizuoti
Į Lietuvą pastaraisiais metais įplaukė nemažai užsienio kapitalo. Tai viena vertus, traktuojama kaip teigiamas reiškinys, keliantis investicijų lygi ir tuo skatinantis ekonomini augimą. Tačiau ne kartą buvo pasigirdę būgštavimų dėl kito potencialaus šio proceso padarinio – pinigų kiekio augimo ir galimos to įtakos infliacijai, o kartu ir šalies konkurencingumui.
Lietuvoje jau tapo įprasta iki primityvumo supaprastinti infliacijos analizę, dogmatiškai eksploatuojant „pinigų – infliacijos ryšį“. Tačiau nuo pinigų kiekio padidėjimo iki infliacijos egzistuoja gana daug tarpinių procesų, kurie daro ši ryšį netrivialų ar jį iškraipo, o tai pastaraisiais metais buvo galima stebėti ir Lietuvoje. Pirmiausia, pinigų kiekio padidėjimas nebūtinai reiškia visuminių pajamų padidėjimą, jei mažėja pinigų apyvartos pajamų sraute greitis (income velocity of money). Antra, pajamų didėjimas nebūtinai sąlygoja visuminių išlaidų augimą, jei kinta santaupų dalis pajamose. Ir trečia, visuminių išlaidų (būtent jų, o ne pinigų kaip tokių, kiekio dinamika gali daryti įtaką infliacijai) pokytis gali pasireikšti trimis kryptimis:
1. Padidėjusi vidaus paklausa gali skatinti gamybą ir ekonomikos augimą.
2. Išaugus vidaus absorbavimui (domestic absorption) (vartojimas plius investicijos), gali padidėti importas.
3. Gali pradėti didėti vidaus kainos.
Kaip matome, yra net keletas kelių, kuriais gali pasukti padidėjęs pinigų kiekis. Ir netgi blogiausias infliacijos variantas dažniausiai atsitinka esant mažiau¬siai dviem sąlygoms: jei ekonomika funkcionuoja prie visiško užimtumo ir pajėgumų panaudojimo laipsnio, ir (ar) jei šalies pinigų kokybė yra prasta ar prastėjanti, t.y. pinigų atsarga didėja dėl „garbės žodžiu padengtų“ vidaus aktyvų, ir (ar) ji (pinigų atsarga) nėra visiškai padengta patikimos vertės ir visuomenei (ar valiutos spekuliantams) aiškiais užsienio aktyvais (tai jau daugiau psichologinis motyvas). Tokiu atveju visuomenė gali suvokti, kad. tarkim, vienas litas realiai nevertas ketvirčio JAV dolerio ir laikosi tik ant Lietuvos banko deklaruojamo lito stabilumo. Visuomenės, verslininkų ir spekuliantų elgesys tokioje situacijoje gali gerokai skirtis nuo sprendimų vartojimo, investicijų ir kainų srityje tvirtų, realiai konvertuojamųjų pinigų atveju.
Lietuvoje šiuo metu nėra nė vienos iš anksčiau išvardytų prielaidų infliacijai. Pirma, ekonomika turi daug erdvės neinfliaciniam „apsisukimų“ didinimui (ypač darbo našumo ir didesnio pajėgumų panaudojimo srityje), antra, didelio Lietuvos ekonomikos atvirumo sąlygota arši konkurencija neleidžia kelti užsienio prekybos sektoriaus prekių (tradables) kainų (priešingu atveju reikia ieškoti sąnaudų mažinimo būdų arba pasitraukti iš rinkos). Vidaus nekonkuruojančių paslaugų (non-tradables) kainos gali kilti aukščiau už užsieninį lygį daugiausia dėl didėjančių sąnaudų, o ne dėl padidėjusios paklausos. Dabar sunku įsivaizduoti paklausos nulemtą kainų kilimą šiuose nekonkuruojančiuose sektoriuose (elektra, būsto šildymas, vanduo ir pan.). kadangi Lietuvoje visi stengiasi vartoti šių gėrybių ir mokėti už jas kuo mažiau, nes mokėjimą už šias paslaugas dauguma vadina (neteisingai) mokesčiu, o ne paslaugos kaina. Be to. šių natūraliu monopolijų teikiamų paslaugų kainos dar. matyt, ilgai liks vyriausybinių konkurencijos ir kainų nustatymo tarnybų dėmesio objektu, nesvarbu, ar šie sektoriai liks valstybiniai, ar taps privatūs.
Antra, po valiutu valdybos įvedimo nebeliko akivaizdžiu priežasčių despe¬ratiškai stengtis atsikratyti litais ir pirkti dėl kokiu nors kitu priežasčių, tarkime, pabrangusias lietuviškas prekes. Litus, kol jie visiškai padengti „doleriais“, bet kada bus galima konvertuoti ir išleisti perkant pageidaujamas užsienio prekes, kuriu kainos yra taktiškai pastovios. Tiesa, matome, kad laikui bėgant dažnai jas pakeičia, nors ir brangesnės, tačiau geresnės kokybės ir funkcinės prekės. Galima numanyti, kad dėl šios priežasties reali infliacija Lietuvoje yra pervertinta, nes atsižvelgti į kokybinius va.rtojimo krepšelio pokyčius yra tikrai sunku.
Taigi šie argumentai leidžia teigti, kad, išliekant dabartinio tvirtumo pinigų politikai, su nedidele vidaus aktyvų kūrimo laisve, esamam pinigų patikimumui (jį, autoriaus nuomone, bene daugiausia lemia pinigų atsargos padengimo užsienio aktyvais laipsnis) Lietuvoje, atrodo, galime skelbti infliacijos „mirtį“. Tą parodo gamintojų kainų indeksas, kuris pašalina netiesioginių vartojimo mokesčių įtaką, todėl yra geresnis atspindys bazinės infliacijos (core, underlying inflation). Pastarasis rodiklis turi būti daug svarbesnis parametras Lietuvos pinigų politikos formuotojams, nes eliminuoja nuo jų nepriklausomų veiksnių įtaką. Gamintojų kainų indeksas 1997 m. svyravo ant defliacijos ribos.
Anksčiau minėti priešinfliaciniai veiksniai iš esmės paneigia ir sterilizacijos Lietuvoje būtinybę, kadangi dėl didelio Lietuvos ekonomikos atvirumo ir liberalumo turime galimam „garui nuleisti“ veiksmingą ventilį, kuris dažnai nėra deramai įvertinamas, t.y. mokėjimų balansą. Tačiau, kaip rodo pasaulinė praktika, netgi ėmusis sterilizacijos, padėtį galima net pabloginti, o tai ypač aktualu esant būtent fiksuoto kurso režimui.2.3.9. Galimos Lietuvos banko sterilizacijos priemonės ir tikėtinas jų veiksmingumas
Egzistuoja didelė sterilizacijos priemonių įvairovė, tačiau daugelis jų, autoriaus nuomone, Lietuvoje duotų prieštaringų ar neigiamų rezultatų, kadangi jų poveikio (kaip ir kitų monetarinių priemonių esant fiksuotam kursui) rezultatas yra save redukuojantis (self-defeating). Pavyzdžiui, išleidus Lietuvos banko vertybinius popierius, siekiant panaikinti kapitalo įplaukimo įtaką pinigų atsargai, greičiausiai padidėtų palūkanų normos finansų sistemoje, o tai kartu skatintų tolesnį kapitalo įplaukimą. Tačiau tai gali atsitikti ir dėl tiesioginių efektų, pasireiškiančių ne per palūkanas. Pamokantis pavyzdys, nagrinėjant pereinamosios ekonomikos šalių praktiką sterilizavimo srityje, yra Čekija. Šioje šalyje apie 80 procentų vertybinių popierių, Čekijos centrinio banko išleistų sterilizavimo tikslais, nupirko užsienio investuotojai. Taigi įvyko atvirkštinis pradiniams ketinimams efektas – kapitalo srautas ir pinigų kiekio didėjimas buvo dar labiau pakurstyti.
Be to, centrinis bankas tokiomis atvirosios rinkos operacijomis patiria nuostolių mokėdamas didesnes negu prieš tai palūkanas už savo (ar Vyriausybės) vertybinius popierius. Jei sterilizacija yra labai didelio masto, tai gali sukelti krizę kitoje, jau nemonetarinėje srityje. Didelės sterilizacinių popierių aptarnavimo išlaidos gali sukelti nepageidaujamą ar net nepakeliamą fiskalinį deficitą. Taip buvo atsitikę, pavyzdžiui, Čilėje ir Kolumbijoje. Centrinis bankas taip pat gali patirti nuostolių, kai surinktas lėšas turi investuoti užsienyje, o už tokias investicijas dažniausiai gauna mažesnes palūkanas, negu centrinis bankas moka už savo sterilizacijos priemones.
Sterilizacijos operacijų sėkmė pirmiausia priklauso nuo šalies integracijos į pasaulinę finansų rinką lygio ir kapitalo mobilumo laipsnio. Lietuva šiuo metu netaiko jokių apribojimų nei einamosios, nei kapitalo sąskaitos operacijoms. Be to, vis labiau tvirtėjant mūsų bankų sistemai, didelės sumos užsienio kapitalo indėlių forma gali greitai ir be trukdžių „kirsti“ Lietuvos finansų sistemos sieną. Sėkmingas mūsų įmonių veikimas kapitalo rinkoje taip pat didina Lietuvos tarp¬tautinį finansinį integruotumą.
Taigi potencialus sterilizacijos efektyvumo laipsnis Lietuvoje vis mažėja. Mėginimas susigrąžinti pinigų politikos įtaką tiesiogiai ribojant kapitalo judėjimą yra neperspektyvus ir nepateisinamas dėl daugelio neigiamu šalutinių reiškinių – dabartiniame pasaulyje valstybės konkuruoja ekonominės sistemos liberalumu, o ne mėginimais atsiriboti nuo išorės veiksnių. Tai, kad Lietuva tarp pereinamojo laikotarpio šalių pagal ekonomikos liberalumo indeksą yra viena iš pirmaujančių, jau duoda šaliai naudos.
Pagrindiniai dalykai, lėmę tokią aukštą vietą, buvo pirmiausia patikima ir skaidri pinigų politika, maži muitai bei prastas (paradoksalu) mokesčių surin¬kimas, nulėmęs nedideli mokestinių biudžeto pajamų santykį su BVP, nors Lietuvos mokesčių tarifai ir šiaip nėra dideli. Dėl visų šių veiksnių tiesioginės užsienio investicijos Lietuvoje vis spartėja – 1997 m. jos beveik prilygo visoms 1991 – 1996 m. tiesioginėms užsienio investicijoms.
Vargu ar pagrįsta baimė, kad šie pinigai ateina „gainiotis“ lietuviškų prekių, siekiant „sudaryti infliacinį spaudimą“. Mėginimas sterilizuoti šiuo metu. kai palūkanos per reformų laikotarpį labiausiai priartėjo prie pasaulinio lygio, vėl pakeltų palūkanų lygį ir tuo pablogintų užsienio investicijų struktūrą „karšto“ kapitalo naudai. Kapitalinės investicijos (gross fixed capital formation), kaip BVP komponentas, taip pat sumažėtų trumpalaikiu laikotarpiu, kol įplaukęs portfelinis kapitalas atkurtų priešsterilizacines monetarines sąlygas.
Be anksčiau minėtų atvirosios rinkos operacijų, yra dar keli būdai, kuriuos galėtų taikyti Lietuvos bankas, jei pinigų atsargos augimas jam visgi atrodytų per greitas.
Vienas iš patraukliausių oficialiųjų atsargų absorbavimo būdų, autoriaus nuomone, yra valstybės institucijų sąskaitų perkėlimas iš komercinių bankų į Lietuvos banką. Reikia manyti, kad ši.e indėliai sudaro didelę dalį komercinių bankų aktyvų, antraip dėl jų nebūtų taip „stengiamasi“. Tačiau tokiu žingsniu Lietuvos bankas tikrai neprisidėtų prie savo, kaip „bankų draugo“, įvaizdžio stiprinimo. Žiniasklaidos priemonės šį žingsnį traktuotų kaip grubų administracinį įsikišimą į laisvosios rinkos sistemą, kredito lėšų iš atsigaunančios ekonomikos atėmimą ir, be abejo, smūgį komercinių bankų sistemos likvidumui. Su šiais teiginiais nesutikti iš tiesų būtų sunku, tačiau Lietuvos bankas turi teisę naudoti tokią pinigų politikos priemonę.
Nepaisant šių galimų nepageidaujamų (moralinio spaudimo) reiškinių, sterili¬zavimas valstybės sąskaitų perkėlimu į centrinį banką yra vienas iš veiksmingiausių žingsnių, kadangi nedaro tiesioginės įtakos palūkanoms pinigų rinkoje ir kartu padidina tikimybę išvengti saviredukcijos fenomeno. Tačiau šį žingsnį, kurį galima žengti tik vieną kartą, reikėtų pasilikti ekstremaliam atvejui, pavyzdžiui, staigiai įplaukus milijardinėms privatizacijos lėšoms ir laiko atžvilgiu koncentruotam jų išdalijimui indėlininkų ir savininkų finansiniams bei turtiniams praradimams kompensuoti.
Kitas sterilizacijos būdas, kol kas nelabai aktualus Lietuvai šiame pinigų politikos etape, suprantama, yra centrinio banko kredito komerciniams bankams (diskonto politika) pabranginimas ar naudojimosi šiomis priemonėmis apriboji¬mas, nors pastebima, kad paprastai tokio kredito paklausos elastingumas yra nedidelis, o tai reiškia, kad paklausa nebūtinai sumažės centriniam bankui pakėlus palūkanų normas.
Rediskonto operacijos dažnai minimos kaip antra geriausia (po sąskaitų perkėlimo) sterilizacijos priemonė, kadangi, kitaip negu atvirosios rinkos opera¬cijos, taip pat neturi tiesioginės įtakos pinigų rinkos palūkanoms. Be to, fiskaliniai tokios politikos kaštai yra mažesni, kadangi diskonto palūkanų normos paprastai yra mažesnės negu rinkos palūkanos. Jei ryšys tarp oficialių diskonto palūkanų ir bankų paskolų palūkanų yra silpnas, o taip, kaip pastebi užsienio ekspertai, dažnai būna besivystančiose šalyse, tai sterilizacija gali pavykti nepakėlus bendro palūkanų lygio. kaip minėta, sukuriančio paskatas įplaukti „nelaukiamam“ užsienio kapitalui.
Be abejo, yra ir daug kitų sterilizacijos priemonių, kurias teoriškai galėtų taikyti Lietuvos bankas. Jos bus tik trumpai paminėtos, kadangi, kaip jau minėta, sterilizacijos būtinybė tiek retrospektyviai žvelgiant, tiek ir dabartiniu laikotarpiu yra abejotina.
Privalomosios atsargos. Paprastai nepatariama keisti privalomųjų atsargų normos, nes tai itin „grubi“ pinigų politikos priemonė, prie kurios komerciniai bankai sunkiai prisitaiko. Lietuvoje atsargų normos buvo keičiamos keletą kartų.
Yra keletas keblumų dėl privalomųjų atsargų normos naudojimo sterilizavimo tikslais. Pirma, ji ir taip gali būti didelė ir labiau jos pakelti neįmanoma. Juo labiau kad privalomųjų (neduodančių palūkanų) atsargų reikalavimai yra savo¬tiškas bankų apmokestinimas, o jų didinimas skatina aplinkinių santaupų – kredito kanalų atsiradimą (disintermediation). Lietuvos banko privalomųjų atsargų norma, atrodo, yra pasiekusi viršutinę ribą.
Užsienio valiutos svopai. Lietuvos bankas galėtų sterilizuoti užsienio kapitalo įplaukas darydamas užsienio valiutos svopo operacijas valiutų rinkoje parduodant užsienio valiutą už litus, tuo pat metu susitariant įvykdyti atgalinį išpirkimą tam tikru metu ateityje, forvardo (forward) kursu. Tokia operacija sumažina pinigų bazę.
Užsienio valiutos svopus jau taiko Latvijos centrinis bankas.
Taip pat egzistuoja keli netiesioginiai sterilizavimo metodai, kuriuos teoriš¬kai galėtų taikyti Lietuvos bankas. Vienas iš jų – lito plaukiojimo ribų išplėtimas. Toks žingsnis neva turėtų atbaidyti „karšto“ kapitalo investuotojus, padidinti valiutos kurso riziką. Tačiau akivaizdu, kad jei realusis lito kursas yra nepakan¬kamai įvertintas, tai valiuta (galbūt po tam tikro panikos lago) bus linkusi stiprėti iki leistinos svyravimų ribos. Taip gaunamas papildomas stimulas, be .palūkanų skirtumų, įplaukti tokio pobūdžio kapitalui, ir tai darytų dar didesnį spaudimą nacionalinei valiutai brangti, o tokia situacija gali būti priskiriama plačiai savaime išsipildančių prognozių grupei. Be to, valiutos kurso svyravimo „koridoriaus“ išplėtimas gerokai pablogintų verslo sąlygas ir būtų suvoktas kaip pinigų silpnumo ženklas.
Kitas būdas yra palūkanų išlyginimo mokestis. Tai savotiškas kapitalo importo mokestis, kai mėginama sulyginti užsienio ir vidaus kredito išteklių kainas. Besi¬skolinantieji užsienyje pigiau, negu galėtų pasiskolinti Lietuvoje, skirtumą sumo¬kėtų valstybei. O užsienio investuotojai dėl tokio mokesčio gautų mažesnę grąžą iš Lietuvos aktyvų, negu esant teigiamam palūkanų skirtumui. Taigi šis mokestis atgrasytų kapitalo įplaukimą į Lietuvą, nesvarbu, kas jį inicijuos- rezidentas ar ne. Be abejo, reikėtų skirtingai traktuoti kapitalą pagal jo ilgalaikiškumą ir galbūt neapmokestinti šiuo mokesčiu valstybės užsienio skolos.
Tačiau šis metodas, kaip ir visi kapitalo sąskaitos ribojimai, mažintų Lietuvos ekonomikos liberalumo laipsnį su visais iš to išplaukiančiais netiesioginiais pada¬riniais. Antra, tokį mokestį būtų sunku administruoti, o firmos, matyt, nesunkiai rastų būdų jo išvengti.
Matome, kad Lietuvos bankas galėtų papildyti savo arsenalą dideliu pinigų politikos priemonių skaičiumi, skirtu „kovoti“ su užsienio investicijomis.
Šiomis mintimis baigiama pozityvinė šio darbo dalis, o normatyvinei skirtas paskutinis skyrius. Iš anksčiau pateiktų samprotavimų gali susidaryti įspūdis, kad Lietuvos bankas, veikdamas savo paties užsibrėžto fiksuoto lito kurso aplin¬koje, beveik niekam negali daryti įtakos, o visi žingsniai arba patys susinaikina, arba baigiasi blogai. Be abejo, taip nėra. Paskutiniame skyriuje siūlomas skaidrus ir patikimas pinigų politikos modelis Lietuvos bankui. Įgyvendinančiam strategini fiksuoto lito kurso tikslą.2.3.10. Lietuvos pinigų politika: tarpiniai tikslai ir priemonės
Bendras įsipareigojimas dėl fiksuoto lito kurso, paliekantis ribotą laisvę aktyviai pinigų politikai, taip pat reiškia, kad yra mažai erdvės Vyriausybės ir Lietuvos banko nuomonių, ką konkrečiu atveju daryti pinigų politikos srityje, skirtumams.
Atrodo, nėra daug abejonių, kad nominalaus lito kurso fiksavimas Lietuvos bankui padėjo gana greitai, palyginti su kitomis pereinamosios ekonomikos šalimis, pasiekti galutinį tikslą – kainų stabilumą, ir. kaip minėta anksčiau, nėra akivaizdžių priežasčių, kodėl dabartinė politika turėtų netikti šiam pasiekimui išlaikyti.
Jei jau fiksuotas lito kursas pasirinktas kaip strateginis tikslas. Lietuvos banko specialistų įsitikinimu, veiksmingiausiai padėsiantis siekti galutinio tikslo -kuo mažesnės infliacijos, belieka užtikrinti ir palaikyti tokio režimo patikimumą. Kaip geriausiai tai padaryti?
Vienas iš svarbiausių indikatorių, atspindinčių lito „sveikatą“ ir jo susiejimo su kuria nors tvirta valiuta gyvybingumą (ypač jei su vidaus aktyvų kūrimo pagalba bus atsisakyta visiško pinigų atsargos padengimo užsienio aktyvais), yra oficialių¬jų atsargų lygis. Kad fiksuoto lito kurso išlaikymo galimybe nebūtų abejojama svarbu išvengti didelio masto užsienio kapitalo išplaukimo ir kartu oficialiųjų atsargų praradimo. Tokie praradimai gali būti visuomenės ir valiutų spekuliantų interpretuoti kaip lito krizės artėjimas ir galimo Lietuvos banko nesugebėjimo vykdyti savo įsipareigojimus, t.y. išpirkti išleistus į apyvartą litus nustatytu kursu, požymis, ir nulemti jau pažįstamą, tik šį kartą jau Lietuvos banko „apgultį“, t.y. jo užsienio atsargų „šlavimą“.
Prie viso to pridėjus gana žemą pasitikėjimą Lietuvos bankų sistema, Lietu¬vos banko oficialiosios atsargos turėtų tapti vienu iš svarbiausių tarpinių tikslų, o pinigų politikos pagrindiniu uždaviniu tokiu atveju taptų pakankamo (3 – 4 mėn. importo), stabilaus ar bent ilgą laiką nekrentančio žemyn atsargų lygio (kurį Lietuvos bankui dar reikia pasiekti) palaikymas.
Kadangi privataus kapitalo srautų sąskaita mokėjimų balanse, sumažėjus Vyriausybės užsienio skolinimosi tempui, taps judriausiu ir jautriausių užsienio atsargų „kanalu“, vidaus pinigų rinkos palūkanų normos turi pasikeisti taip, kad privačių investicijų saldo išlaikytų (ar atkurtų) stabilias atsargas. Vadinasi, litais denominuotų aktyvų patrauklumas, mažėjant atsargoms, turi būti padidintas, pakylant vidaus palūkanų, kaip vienam iš svarbiausių tarptautinių investicinių sprendimų veiksniui, lygiui.
Panašus savikorekcijos mechanizmas yra „įmontuotas“ valiutų valdyboje. Jei dėl kokių nors priežasčių gerokai padidėja importas, sumažėja užsienio investicijos, o kartu ir Lietuvos banko oficialiosios atsargos, tai krentantis pinigų kiekis sumažins ūkiui prieinamų kredito lėšų apimtį, palūkanos ims augti, užsienio kapitalas, ieškodamas didesnių palūkanų, ims grįžti, vidaus investicijos taps patrauklesnės, vartojimas taps brangesnis, todėl importas sumažės, o pageidaujama oficialiųjų atsargų pusiausvyra atsistatys. Be abejo, nesant aiškaus ir realaus įsipareigojimo išlaikyti lito kursą ar dėl kitų neapgalvotų valdžios žingsnių, prisi¬vilioti kapitalo atgal „nepavyks jokiomis palūkanomis“. Be to. kai tarptautiniam kapitalo srautui vis didesnę įtaką daro lūkesčiai dėl būsimo valiutos kurso, visi įtarimai, kad valiuta gali būti susilpninta, automatiškai lemia didesnes palūkanų normas arba. kitais žodžiais, papildomą naštą ekonomikai. Šiuo aspektu, Lietuvos pinigų politikos aplinka iš esmes skiriasi nuo, pavyzdžiui, Estijos, kur su pinigų politika ir nacionaline valiuta elgiamasi gerokai delikačiau, stengiantis išvengti bereikalingų debatų ir viešų abejonių pinigų politika.
Taigi palūkanos tampa Lietuvos banko tarpiniu tikslu operatyviniu lygiu, kaip minėta, pinigų rinka daugeliu atvejų pati turėtų konverguoti i pusiausvyrą, kuri ekonominėje literatūroje apibrėžiama kaip stabilių (nei krentančių, nei kylančių, bet pakankamų) oficialiųjų atsargų situacija. Tačiau, jei savikorekcijos mechanizmas .pasirodytų per ilgas ir skaudus arba savo esme apskritai keinsistinis, t.y. be valdžios Įsikišimo savaime nelinkęs grįžti į pusiausvyrą, čia į „areną“’ , turėtų išeiti Lietuvos bankas.
Taikydamas naujas pinigų politikos priemones, Lietuvos bankas įgavo ar dar Įgaus minimaliai būtinų priemonių daryti įtaką vidutiniam palūkanų lygiui šalyje.
Paskutinio skolinimosi mechanizmo (lombardo paskolos) palūkanos automa¬tiškai bus viršutinė riba pinigų rinkos palūkanų normai, kadangi bankams neapsi¬mokės skolintis tarpbankinėje rinkoje brangiau, negu skolina Lietuvos bankas.
Palūkanos, Lietuvos banko mokamos už laikiną likvidžių lėšų perteklių indėlių aukcionuose, bus žemutinė tarpbankinės rinkos palūkanų normų riba, kadangi bankams neapsimokės skolinti vienas kitam pigiau, negu siūlo Lietuvos bankas.
Su šių dviejų pinigų politikos priemonių pagalba Lietuvos bankas galės kontroliuoti palūkanų išsibarstymo ribas (spread) ir taip išvengti techninių, ne monetarinės prigimties palūkanų svyravimų, kurie sukelia nereikalingą susierzinimą finansų rinkoje.
Tačiau svarbiausia yra tai, kad palūkanų žirklėmis galima tiesiogiai valdyti vidutinį palūkanų lygį šalyje, litais denominuotų finansinių aktyvų patrauklumą užsieniečiams ir kartu užsienio atsargų srautą, kadangi kreditų ir indėlių „kainos“ daugiau ar mažiau ims svyruoti atitinkamai ribinėms palūkanoms.
Toks tiesioginis palūkanų reguliavimas centrinių bankų praktikoje vadinamas „pasyviuoju keliu“, o jo alternatyva galėtų būti „aktyvusis“ reguliavimas, kai ne tiesiogiai veikiamos pinigų rinkos palūkanų normos, koreguojant bazines palūkanas, o su vidaus aktyvų išleidimo ar „atšaukimo“ pagalba keičiamos monetarinės sąlygos (kredito lėšų kiekis ir prieinamumas), o bankai į tai reaguoja sprendimais dėl indėlių ir kreditų palūkanų.
Lietuvoje „aktyvusis kelias“, matyt, būtų mažiau veiksmingas negu tiesioginio palūkanų reguliavimo alternatyva, kadangi, pirma, tarpbankinė rinka yra labai silpna, antra, antrinė VVP rinka neišsivysčiusi, Vyriausybė šalies viduje dar santykinai nedaug pasiskolinusi (tuo galima tik džiaugtis), o Lietuvos bankas VVP arba neturi, o jei turi, tai labai nedaug. Taigi netiesioginės monetarinių signalų transmisijos mechanizmas Lietuvoje yra silpnas ir neišmėgintas. Šią sistemą pagilinti trukdo objektyvios sąlygos – Lietuvos bankas nelabai gali didinti vidaus aktyvų (pirkdamas VVP ar savuosius Lietuvos banko vertybinius popierius, jei tokius Lietuvos bankas ateityje išleistų), nes nuo tokios ekspansijos gali nukentėti ir taip per mažos oficialiosios atsargos, o Vyriausybei nėra reikalo didinti skolinimosi – 1997 m. biudžetas buvo įvykdytas geriau negu planuota, tikimasi didelių privatizacijos Įplaukų. Be to, mokėjimų balanso einamosios sąskaitos padėtis nelabai leidžia daugiau skolintis ir kvieste kviečia subalansuoti valstybės sąskaitas. Taigi gali atsitikti, kad VVP rinka ims siaurėti. atimdama iš Lietuvos banko vieną iš galimų ir pasaulinėje praktikoje turbūt dažniausiai naudojamų pinigų politikos impulsų perdavimo kanalų. Nepaisant to, visada lieka tiesioginio įsikišimo i palūkanų lygio formavimosi procesus galimybė – minėtasis „pasyvusis“ kelias.
Įsipareigojimas leisti palūkanoms pasiekti bet kokį lygį. siekiant patraukti privačius užsienio investuotojus savanoriškai laikyti daugiau ar mažiau pastovią litais denominuotų aktyvų sumą, turi tapti integralia fiksuoto lito kurso režimo komponente. Šią sistemą galima toliau sustiprinti Vyriausybei už(si)draudžiant didinti užsienio skolos sumą, kaip tai buvo padaryta, pavyzdžiui, Švedijoje.
Skolinimasis užsienyje leidžia Vyriausybei finansuoti savo deficitą pigiau negu viduje, kai didelis einamosios sąskaitos deficitas ar kiti įvykiai padidina vidaus palūkanų normas. Be to, tai gali sukelti iliuziją, kad ekonomika yra sveikesnė, negu yra iš tikrųjų, kadangi užsienio skolos didėjimas daro teigiamą įtaką centrinio banko oficialiosioms atsargoms. Taigi vidaus palūkanos tampa mažesnės, negu reikėtų, kad einamosi.os sąskaitos deficitą kompensuotų privačių investicijų balanso (mokėjimų balanso finansinės sąskaitos) perviršis. Ir pagaliau brangesnis skolinimasis vienodomis su visais sąlygomis padidintų Vyriausybės fiskalinę drausmę, nes siūlytų atidžiau svarstyti išlaidų planus ar investicinius projektus. Tai padėtų ir Lietuvos pinigų politikai siekiant jos pagrindinių tikslų.2.4. PAGRINDINIO TIKSLO ĮGYVENDINIMAS
Lietuvos bankas, vykdydamas įstatyme nustatytą pagrindini tikslą – siekti kainų stabilumo, pirmąjį 2002 metų pusmetį tęsė lito stabilumu grindžiamą pinigų politiką. Lietuvos bankui kartu su Vyriausybe tų metu vasario 2 d. pavyko sėkmingai atlikti iš anksto paskelbtą lito kurso persiejimą nuo JAV dolerio prie euro. Skaidrus ir sklandžiai įgyvendintas lito susiejimas su euru padidino visuomenes pasitikėjimą nacionaline valiuta ir Lietuvos narystės Europos Sąjungoje siekiu, eliminavo valiutos kurso riziką Lietuvos ir ES verslo santykiuose. Kadangi dauguma šalies verslininkų ir gyventojų gana kruopščiai pasirengę bazinės valiutos pasikeitimui, lito susiejimas su euru nesukėlė esminių pokyčių šalies ūkio realiajame ir finansų sektoriuose, neiššaukė didesnių palūkanų normų pokyčiu nei pinigų, nei kapitalo rinkoje. Nuo bazinės valiutos pakeitimo dienos iki šių metų vidurio eurais suteiktų paskolų dalis išaugo pusantro karto, nes verslo įmonės ir gyventojai ėmė teikti pirmenybę valiutai, kurios kursas lito atžvilgiu yra pastovus. Fiksuoto lito kurso sistema buvo vienas svarbiausių veiksnių šalies makroekonomikos stabilumui ir mažai infliacijai užtikrinti. Vis didėjanti konkurencija daugelyje ekonominiu veiklų neleido didėti kainoms. Per pusmetį vartotojų kainos Lietuvoje sumažėjo 0,7 procento, o realusis bendrasis vidaus produktas išaugo 5,7 procento. Nors ekonomiškai stipriausiuose pasaulio regionuose ekonomikos plėtra šiais metais lėtesnė negu tikėtasi, Lietuvos ūkio raidą labiausiai skatino didėjanti vidaus paklausa bei nuolat augančios tiesioginės užsienio investicijos. Sulėtėjus eksporto ir paspartėjus importo apimčių augimui, einamosios sąskaitos deficitas padidėjo iki 6,3 procento BVP. Tačiau 2001 metais minėtas deficitas buvo tik 4,8 procento BVP, todėl jo padidėjimas praėjusį pusmetį negali būti laikomas veiksniu, destabilizuojančiu šalies finansų sistemą. Lietuvos banko įsipareigojimu litais padengimas aukso ir konvertuojamųjų valiutu atsargomis nuolat viršija Lito patikimumo įstatymo nuostatas. Lito padengimo minėtomis atsargomis santykis nuo 165 procentų 2001 m. gruodžio pabaigoje išaugo iki 194 procentų 2002 metų birželio pabaigoje. Atsižvelgdamas i stabilią šalies ekonominę ir bankų sistemos padėtį, Lietuvos bankas sumažino komercinių bankų privalomųjų atsargų normą nuo 8 iki 6 procentų. Taip pat atlikti Komercinių bankų privalomųjų atsargų taisyklių pakeitimai, siekiant šias taisykles maksimaliai priartinti prie Europos centrinio banko reikalavimų.IŠVADOS
Tikime, kad Lietuvos pinigų politika, kaip pripažįsta vis daugiau ekspertų, iki šiol buvusi vienu iš sėkmingiausių pereina¬mosios ekonomikos šalių (įskaitant ir Lotynų Amerikos bei Azijos šalis) pavyzdžių, liks tokia pat sėkminga ir ateityje. Tačiau, kad šios viltys išsipildytų, būtinos tokios sąlygos: pirmiausia, didelis atsargumas prieš „kerpant“ pinigų politikoje, atsakinga Vyriausybės fiskalinė ir valstybės skolos politika, taip pat politinis susitarimas dėl Lietuvos banko savarankiškumo. Ši sunki darbotvarkė gali būti įvykdyta tik glaudžiai koordinuojant Lietuvos banko ir Vyriausybės žingsnius bei sutariant pagrindiniais ūkio politikos klausimais.LITERATŪRA
• Hedfors P. Lietuvos pinigų sistemos pagrindų kūrimas 1990 – 1993 m. // Pinigų studijos. 1997, nr.2, p. 50.
• Terleckas V. Lietuvos banko sukūrimas 1922 – 1923 m./ V.Terleckas, I.Čepienė // Pinigų studijos. 1997, nr.2, p. 23.
• Kuodis R. Dabartinė Lietuvos pinigų politika: diskusiją tęsiant // Pinigų studijos. 1998, nr.1, p. 19.
• Jurgutis V. Pinigai. Vilnius, 1996. ISBN 5-417-02883-5.
• Snieška V. Makroekonomika. Vilnius, 2003. 636 p. ISBN 9986-13-935-X.
• Mayer T. Pinigai, bankai ir ekonomika/ T. Mayer, J. S. Duesenberry, R. Z. Aliber. Vilnius, 1995. 639 p.
• Martinkus B. Pinigai. Vertybiniai popieriai. Bankai/ B. Martinkus, V. Žilinskas. Kauno technologijos universitetas, Kaunas, 1996, 261 p.
• Ekonomikos teorijos pagrindai/ A. Jakutis, V. Petraškevičius, A. Stepanovas, L. Šečkutė, S. Zaicev. Kaunas, 2000, 344 p.
• Vaškelaitis V. Piniginiai atsiskaitymai: teorija ir praktika. Mokėjimo priemonės ir technologijos atsiskaitymų rizika ir jos valdymas. Vilnius, 2001, 433 p.
• Lietuvos banko interneto svetainė .
• Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos interneto svetainė .

Leave a Comment