Pinigai ir šiuolaikiniai bankai

Namų darbasPINIGAI IR ŠIUOLAIKINIAI BANKAI

PINIGŲ FUNKCIJOS IR ISTORINĖ PINIGŲ RAIDA

Pinigų funkcijos.

Istorinė patirtis rodo, kad pinigai yra visa, kas konkrečioje visuomenėje naudojama kaip mainų priemonė arba visuotinis ekvivalentas.Visuotinis vertės ekvivalentas (general equivalent) – tai prekė, į kurią mainomos kitos prekės.Pinigai atsiranda plėtojantis mainams, kai tam tikra prekė pradeda atlikti visuotinio ekvivalento vaidmenį.Pinigai (M-money) – visuotinis vertės ekvivalentas, atliekantis mainų, prekių apskaitos vieneto, taupymo ir mokėjimo priemonės funkcijas.Pinigai atlieka šias funkcijas: prekių pirkimo, kainos nustatymo, mokėjimo priemonės ir taupymo funkciją. Pinigai yra tarpininkas tarp pirkėjo ir pardavėjo. Pinigai ekonomikoje reikalingi ne patys savaime, bet kaip priemonė, atliekant įvairius sandėrius: prekėms įsigyti ar parduoti. Jų dėka įvyksta pirkimo-pardavimo aktas. Viena vertus, darbuotojai darbo paslaugas maino į pinigus. Kita vertus, gamintojai ir vartotojai perka bei parduoda už pinigus prekes. Pinigus, kaip mainų priemonę, galima išreikšti taip: Pr – P – Pr. Čia Pr – prekė parduodama už pinigus, o pastarieji yra priemonė nusipirkti reikalingą kitą prekę ar paslaugą Pr. Pinigai supaprastina ir palengvina prekių pirkimą. Galima įsivaizduoti, kad pinigų nėra ir prekių savininkai maino betarpiškai prekę i prekę. Tokie prekių mainai yra vadinami barteriniais mainais. Barterinė ekonomika – tai ekonomika, kai nėra vienos, visuotinai pripažintos mainų priemonės, ir prekės mainomos viena į kitą. Pinigai yra prekių mainų produktas. Barterinių mainų prasmė yra ta, kad prekių savininkas nenaudingą arba mažai naudingą jam prekę maino į naudingesnę prekę. Pvz., audinių savininkui naudingiau juos iškeisti į grūdus. Barteriniai mainai gali įvykti tik tuo atveju, jei atsiras grūdų savininkas, kuriam reikalingi audiniai.kitu atveju, atsiranda prekių mainų sunkumai. Šiandien iš viso neįmanoma įsivaizduoti, kad galėtų įvykti barteriniai mainai, tarkime, tarp miesto autobusų parko ir keleivių, kuriuos jie aptarnauja. Dabartinėmis sąlygomis prie barterinių mainų grįžtama tuomet, kai pinigai negali gerai atlikti mainų funkcijos:– kai už turimus pinigus negalima nusipirkti norimos prekės;– kai yra aukštos kainos, t.y. infliacija.Padėtis iš esmės keičiasi, kai atsiranda pinigai kaip prekių mainų tarpininkas. Esant pinigams, prekių mainai suskyla į du santykinai vietos ir laiko atžvilgiu savarankiškus aktus: pardavimą ir pirkimą. Pardavus prekė už gautus pinigus nesunku nusipirkti bet kurią kitą prekę. Svarbu turėti reikiamą pinigų sumą. Taip pinigai taupo prekių gamintojų ir pirkėjų laiką, palengvina mainus. Šiuo požiūriu pinigai vertinami kaip visuomenės pažangos rodiklis. Vienos mainų priemonės naudojimas prekių mainų procesą padaro efektyvesnį. Šiuolaikinės ekonomikos funkcionavimas be visuotinai pripažintos mainų priemonės neįmanomas.Pinigais yra nustatomos kainos. Bet kurioje valstybėje jos nustatomos nacionaline valiuta. Atskirais atvejais, kai nacionalinė valiuta dėl sparčios infliacijos pasidaro nepatikima, gali atsirasti dvejopos kainos: jos gali būti nustatomos ir stabilia užsienio valiuta ir pagal faktiškai susiklosčiusį kurą – kaina paskaičiuota nacionaline valiuta. Taip buvo Vokietijoje po Pirmojo pasaulinio karo, taip pat ir Lietuvoje bei kitose buvusiose socialistinėse šalyse 1992 m. Antai, Lietuvoje didėjo prekių skaičius, kurioms kainos buvo nustatomos doleriais, markėmis. Nustačius kainas stabilia valiuta, nereikia nuolat keisti kainų etikečių, o prekės kainą nacionaline valiuta galima apskaičiuoti remiantis valiutos kursu. Dvejopos kainos rodo nacionalinės valiutos nestabilumą. Kainą veikia prekės gamybos kaštai, jos paklausa, pasiūla, naudingumas, prekės kokybė, reklama. Tačiau yra daug prekių – gamtiniai ištekliai, – kurių kainą lemia ne gamybos kaštai, bet papildomas (ribinis) produkto kiekis, pagamintas naudojant šias prekes. Pinigai atlieka apskaitos priemonės funkciją. Jų dėka, naudojant kainas, nustatoma bendra gamybos apimtis (firmos, šalies), produkcijos gamybos kaštai, jie lyginami su gaunamomis piniginėmis įplaukomis ir nustatomas pelno dydis ir t.t. Kainą veikia prekės gamybos kaštai, jos paklausa, pasiūla, naudingumas, prekės kokybė, reklama. Pirmosios dvi pinigų funkcijos glaudžiai susijusios su laiku: tarp pinigų gavimo ir jų išleidimo visuomet praeina tam tikras laiko tarpas. Kol pinigai laikomi (saugomi), jie yra tam tikra vertybių atsarga. Tokiu atveju jie atlieka trečiąją funkciją.Pinigai yra sukauptas, esamas ir būsimas turtas. Pinigų savininkas gali juos išleisti tuoj pat arba atidėti prekių pirkimą vėlesniam laikui. Jeigu prekių pirkimas atidedamas vėlesniam laikui, tai pinigai atlieka taupymo funkciją. Pinigai nėra vienintelė turto forma. Turtas – nuosavybė, kuria disponuoja ekonominis subjektas. Turtas – tai:1. Materialiniai aktyvai:1.1. Žemė;1.2. Gamybiniai pastatai ir įrengimai;1.3. Gyvenamieji namai;1.4. Ilgojo vartojimo reikmenys.2. Finansiniai aktyvai – pinigai, taupomieji indėliai, vertybiniai popieriai, draudimo polisai, akcijos.Kaip kaupimo priemonė pinigai turi keletą ypatumų. Vienas iš jų yra tai, kad pinigai nereikalauja jokių operacijų išlaidų arba tos išlaidos yra labai mažos. Operacijų išlaidos – tai papildomos pinigų ir laiko sąnaudos, kurios yra neišvengiamos, keičiant vieną daiktą į kitą. Žmonės, nusprendę kaupti bet kokį turtą. Žmonės, nusprendę kaupti bet kokį turtą, privalo nusipirkti šio turto už pinigus, gautus kaip pajamos. Vėliau, panorus vietoj šio turto įsigyti prekių arba dar ko nors, šį turtą reikia iškeisti į pinigus. Abi šios operacijos – pinigų keitimas į turtą, vėliau šio turto keitimas vėl į pinigus – susijusios su išlaidomis. Tai unikali pinigų savybė, ir šiuo požiūriu pinigai yra pranašesnis turtas už visas kitas aktyvų rūšis. Kita pinigų, kaip kaupimo priemonės, savybė yra tai, kad išreikšta pinigais, vertė yra tvirta. Tai labai svarbu, nes paprastai visos skolos yra vertinamos pinigais. Vadinasi, pinigai turi tvirtą vertę skolų ir kitų įsipareigojimų, pvz., nuomos mokėjimų, atžvilgiu. Be šių, yra dar dvi pinigų savybės. Pirma, pinigų vertė svyruoja prekių ir paslaugų atžvilgiu. Vadinasi, jeigu kas nors nori turėti tokį turtą, kurio prekių ir paslaugų perkamoji, lygiai kaip ir skolų mokamoji galia stabili, pinigai iš tikrųjų tam tikslui idealiai netinka. Kadangi daugelis iš mūsų pinigus naudojame pirmiausia prekėms pirkti, tai gali atrodyti, kad jie nėra tokia gera kaupimo priemonė, nes tai turtas, kurio kaina kinta. Jeigu toks tvirtinimas turi bent kiek tiesos, tai jau yra dingstis svarbioms išlygoms. Antra, turėtume prisiminti, kad tam tikros pinigų rūšys (pačios praktiškiausios, pvz., grynieji pinigai) nebūtinai yra pelningos.

Labiausiai likvidus turtas yra pinigai. Jį lengviausia išleisti, įsigyjant kitų vertybių. Turtas arba aktyvai yra likvidūs, jeigu jį be didesnių sunkumų ar išlaidų galima paversti grynais pinigais.Pinigai yra potencialus turtas, kuris gali mažėti dėl infliacijos, todėl patikimesni yra materialieji aktyvai. Pinigai siaurąja prasme yra likvidūs, kadangi tai yra mainų priemonė, todėl nieko nekainuoja ir nėra jokio vargo juos parduoti. Taupymo arba vertės išsaugojimo funkciją pinigai atlieka dėl to, kad vėliau galėtų atlikti mainų priemonės funkciją.Pinigais yra grąžinama skola už gautas prekes bei paslaugas. Tokiu atveju pinigai atlieka mokėjimo priemonės funkciją. Šia pinigų funkcija grindžiamos piniginės paskolos. Kredito vystymasis sąlygoja šios funkcijos plėtrą. Paprastai tas pats piniginis vienetas atlieka visas pinigų funkcijas. Taip yra todėl, kad būtų labai nepatogu naudoti skirtingus piniginius vienetus kaip mainų tarpininką ir kaip vertės matą. Pagaliau, pinigų, kaip kaupimo priemonės, pranašumas yra labai aiškus tada, kai patys piniginiai vienetai yra ir mainų tarpininkai (išvengiama sandėrių išlaidų), ir vertės matas (turint tvirtą vertę skoloms mokėti). Dėl to ir reikia, kad visas funkcijas atliktų tas pats piniginis vienetas.Visas keturias funkcijas pinigai atlieka tik nesant infliacijos, t.y. kai kainos stabilios. Kai šalyje didelė infliacija, pinigai neatlieka trečios ir ketvirtos funkcijos. Aktyvai, kurie neįtraukiami į pinigų apibrėžimą, bet yra labai panašūs į įtrauktuosius, vadinami kvazipinigais.Kvazipinigai (quasi-money) – tai terminuoti ir taupomieji šalies ir konvertuojamosios bei nekonvertuojamosios užsienio valiutos, perskaičiavus į šalies valiutą, indėliai.

Istorinė pinigų raida.

Pinigai atsiranda tam tikrojo ekonominio išsivystymo pakopoje plėtojantis prekių mainams. Pinigų istorinė raida apima kelis etapus. Pagal juos išskiriamos pagrindinės pinigų rūšys:1. Prieš pinigų atsiradimą, jų vietą prekių mainuose užėmė įvairios prekės. Kokios prekės atliko pinigų vaidmenį, priklausė nuo kiekvienos tautos ekonominių gyvenimo sąlygų. Visur pastebima ta pati tendencija: pinigų vaidmenį atlikdavo dažniausiai parduodamos prekės. Gyvulių augintojams tokia prekė būdavo gyvuliai, medžiotojams – kaliai, žemdirbiams – grūdai, ir t.t. Pinigai buvo prekės, tenkinusios du pagrindinius reikalavimus:1) buvo pakankamai, bet neypatingai paplitusio;2) turėjo didelę ir pastovią perkamąją vertę.Jų cirkuliacija turėjo savų trūkumų:1) ne visas prekes-pinigus buvo galima smulkinti;2) sunku, nepatogu saugoti bei transportuoti.Prekių-pinigų nauda buvo ta, kad:1) tai buvo mainų priemonė, tarpininkas;2) prekės-pinigai galėjo patenkinti tam tikrą poreikį, t.y. buvo tiesiog naudingi.Pinigų raidos istorija rodo, kaip mažiau tinkamos šiam tikslui prekės pamažu buvo keičiamos tobulesnėmis, kol kaip pinigų medžiaga pardėta naudoti metalus.2. Metalinių pinigų atsiradimas – tai antrasis pinigų raidos etapas. Jie ypač artimi pirmajai pinigų rūšiai ir pasižymi ta pačia pinigų-prekių teikiama nauda. Metaliniai pinigai iš pradžių buvo metalo gabalų, vielos, žiedų, miltelių pavidalo. Jie buvo nepatogūs, nes reikėjo nustatinėti svorį ir prabą. Netrukus pradėta kalti ant tų pinigų ženklus, rodančius prabą ir svorį. Bet tai irgi nebuvo patikima, todėl valstybės ant metalo liejinių pradėjo dėti savo ženklus. Monetos pavadinimas atsirado vėliau, nei pati moneta. Pavadinimas yra susijęs su romėnų šventykla; 273 m.pr.Kr., atsidėkojant deivei Junonai už įspėjimą, padėjusį romėnams išvengti pralaimėjimo, pastatyta šventykla pavadinta Moneta (lot. “moneo” – įspėju). Šioje šventykloje buvo romėnų pinigų kalykla, kurioje pagaminti pinigai gavo monetos pavadinimą.Moneta (coin) – tai nustatytos formos, svorio ir prabos liejinys, kuris yra valstybės įteisinta cirkuliacijos priemonė.Pinigams gaminti naudoti įvairūs metalai. Dėl daugelio fizinių savybių pinigų vaidmenyje įsitvirtino taurieji metalai: sidabras ir auksas. Pinigai buvo kaldinami ir iš vario bei jo lydinių: – jie nepraranda savo fizinių savybių (negenda, gali būti dalomi ir vėl sulydomi);– yra reti, todėl ir nedidelio svorio turi didžiulę vertę;– metinė gavybos apimtis paprastai yra stabiliai, bet nežymiai didėjanti;– laikymo ir transportavimo išlaidos, palyginti su jų brangumu, yra nežymios.Pagal tai, kurie metalai naudojami monetų gamyboje, išskiriama monometalizmo ir bimetalizmo pinigų sistema.Monometalizmas (monometalism/single standard) – vieno iš tauriųjų metalų (pvz., aukso) įsigalėjimas kaip valstybės pinigų sistemos standarto.Bimetalizmas (bimetalism/bimetal standard) – pinigų sistema, besiremianti dviejų tauriųjų metalų (aukso ir sidabro) atsargomis.Plečiantis prekių mainams, didėjo aukso kaip piniginės vertės poreikis. Valstybės turėjo sunaudoti didžiulius išteklius aukso gavybai, kuris tenkino vien tik prekių mainų reikmes. Monetos išradimas buvo labai svarbus ūkio vystymosi švykis, tačiau monetų cirkuliacija turi savų trūkumų. Aukso monetos turėjo nedidelę nominalią vertę (stambios monetos nebuvo kaldinamos, bijota jų padirbinėjimo). Sunku buvo jas suskaičiuoti. Be to monetos cirkuliacijoje sparčiai dėvisi, patiriami dideli metalo nuostoliai. Metalinių pinigų, nukaldintų iš tauriųjų metalų, cirkuliacija buvo brangi ir ne visuomet patogi prekių pirkėjams ir pardavėjams. Dėl to tauriuosius metalus cirkuliacijoje pakeičia popieriniai pinigai. 3. Pirmieji popieriniai pinigai atsirado Kinijoje viešpataujant galingai Tano dinastijai (618 – 907 m). Jų prototipas – 100 m.pr.Kr. Kinijoje naudoti odiniai pinigų ženklai. Jie buvo daromi iš baltųjų elnių odos. Kad eiliniai kinai negalėtų pasigaminti tokių pinigų ženklų, jų laikymas privatiems asmenims buvo uždraustas, o baltieji elniai buvo suginti į vieną valstybės parką. Vėliau popierinius pinigus perėmė Persija (1924 m.), Japonija (1337 m.). Europoje pirmą kartą popieriniai pinigai išleisti Nyderlanduose XVI a., o JAV – XVII amžiuje. Po Pirmojo pasaulinio karo bemaž visos šalys nustojo vartoję auksines monetas. Jas pakeitė popieriniais pinigais, smulkiomis, iš pigaus metalo nukaldintomis monetomis.

Kokie yra popierinių pinigų privalumai? Nedideli yra jų gamybos kaštai, o nominali vertė yra už juos žymiai didesnė. Tai atpigina pinigų cirkuliaciją. XIX a. antroje pusėje pasaulyje buvo masiškai pereinama prie aukso standarto.Aukso standartas (gold bullion standard) – auksu padengtų pinigų sistema, kurioje pinigai gali būti pakeisti auksu; šalių susitarimas, leidžiantis nustatyti valiutų kursą, laikantis aukso ekvivalento.Nuo 1879 m. iki 1934 m. dauguma šalių savo valiutas buvo susiejusios su auksu. Tai reiškia, kad pareikalavus šalies centrinis bankas privalėjo nustatyta kaina banknotus keisti į auksą, ir atvirkščiai. Banknotų kiekis buvo ribojamas aukso kiekiu, kurį valstybė turėjo savo atsargose. Jeigu valstybė aukso nuperka daugiau, tai pinigų ji gali išspausdinti daugiau, ir atvirkščiai. Kiekviena valiuta turėjo tvirtą aukso kursą, kuriuo ji buvo keičiama.Ekonomistai klasikai skatina aukso standarto naudojimą sugrąžinti. Jų argumentai:1. Rinkos ekonomika yra stabili, bet pinigų politika ją destabilizuoja.2. Aukso standartas disciplinuoja vyriausybę, t.y. neleidžia jai pagaminti pinigų tiek, kiek ji nori. Laikantis aukso standarto, vyriausybei išleidus daugiau pinigų, kainų lygis kils. Tačiau aukso kaina yra fiksuota. Todėl jis atpinga, palyginti su kitomis prekėmis. Išaugus aukso paklausai, žmonės jį supirkinėja, mokėdami pinigus, ir pinigų pasiūla sumažėja, infliacija susilpnėja.3. Kadangi pinigų pasiūla susijusi su auksu, o jo pasiūla auga lėtai, tai ir pinigų pasiūla auga lėtai, ir kainos bus stabilios. Keinso šalininkai yra aukso standarto priešininkai. Jų argumentai:1. Rinkos ekonomika yra nestabili, ir turi būti panaudota galimybė pinigų politikos priemonėmis keisti pinigų pasiūlą slopinant gamybos svyravimus.2. Nėra garantijų, kad aukso pasiūla, o kartu ir pinigų pasiūla, augs lėtai. Naujų aukso telkinių atradimas ir darbo našumo kėlimas aukso gavybos pramonėje gali sukelti infliacija.3. Nėra garantijų, kad, aukso gavybai augant 2 proc. per metus, to užteks bendrojo nacionalinio produkto apimties augimui užtikrinti optimaliai 3-5 proc. per metus.Iki 1971 m. popieriniai pinigai turėjo ryšį su auksu. Nors vyriausybės piliečiams nekeitė popierinių pinigų į auksą pagal fiksuotą aukso kiekį, bet tarpvalstybiniuose atsiskaitymuose JAV ir kitos išvystytos šalys buvo įsipareigoję pirkti ir parduoti auksą po 35 JAV dolerius už aukso unciją. Nuo 1971 m. buvo pereinama nuo fiksuoto valiuotos kurso prie laisvai plaukiojančio valiutos kurso, o auksas perkamas ir parduodamas ne pagal fiksuotą kursą, o rinkos kainą. Tokiu būdu nutrūko popierinių pinigų tiesioginis ryšys su auksu. Tačiau negalima manyti, kad auksas nebeturi jokios reikšmės valiutos stabilizavimui. Šalių aukso atsargos veikia nacionalinės valiutos stabilumą.Istoriškai svarbi pinigų rūšis – banknotai. Svarbiausias skirtumas tarp banknotų ir popierinių pinigų buvo tas, kad bankai banknotus buvo įsipareigoję kiekvienu momentu iškeisti į auksą. Pirmieji banknotai buvo išleisti 1661 m. Stokholme, kiek vėliau – Prancūzijoje, Austrijoje-Vengrijoje. XIX ir XX a. Banknotai paplinta visame pasaulyje. Tai išlaisvino tauriuosius metalus nuo “piniginio darbo” ir įgalino juos naudoti racionaliau: juvelyriniams, techniniams, medicinos poreikiams tenkinti.Popieriniai pinigai sąlygojo banko pinigų epochos atsiradimą. Šiuolaikinė pinigų cirkuliacija yra tampriai susijusi su bankų veikla. 4. Banko pinigai, negrynieji, arba kreditiniai pinigai, – tai įvairių tipų indėliai bankuose, kuriems galima išrašyti čekius. Tai kitaip vadinami pinigai siaurąja prasme.Indėlis – pinigai, patikėti finansiniam tarpininkui, atidarant čekinę, taupomąją ar kitą sąskaitą.Čekis – tai indėlio savininko išrašytas įsakymas bankui išduoti arba pervesti į kitą sąskaitą tam tikrą pinigų sumą iš čekį pasirašiusio asmens einamosios sąskaitos.Banko pinigai – indėliai – turi nemaža privalumų, palyginti su popieriniais pinigais: patogu siųsti paštu bei patikrinti išmokėtas sumas, patikimas būdas apsisaugoti nuo vagysčių, jų nepamesti. Dabartiniu laikotarpiu prasideda elektroninių pinigų era. Vietoj čekių plačiai pradėtos naudoti kreditinės kortelės – plastikinės plokštelės su magnetine atmintimi.Kredito kortelė (credit card) – tai banko ar prekybinės firmos vardinis piniginis dokumentas, liudijantis indėlio savininko asmenybę ir suteikiantis jam teisę įsigyti mažmeninėje prekyboje prekes bei paslaugas, nemokant grynais pinigais.Pasaulinė praktika rodo, kad tai patogi pirkimo priemonė. Tačiau kredito kortelė – ne pinigai, tai greičiau trumpalaikio kredito gavimo priemonė, kurį suteikia šiuo atveju bankas ar kita įstaiga, išdavusi kredito kortelę, atidedanti pirkinio apmokėjimą. Tačiau pirkimo sandėris nebaigtas, kol apmokama kredito kortelės sąskaita. Kortelė suteikia galimybę sudaryti sandėrius disponuojant mažesne grynų pinigų ir čekinių indėlių suma. Riba tarp pinigų ir kitų tipų finansinių aktyvų parodo analizuojamojo turto galimybė atlikti pinigų funkcijas: mainų, apskaitos vieneto ir taupymo (vertės išsaugojimo) priemonės. Pagrindinis pinigų kriterijus yra paprastumo laipsnis, naudojant jį sandėriams vykdyti, taip pat ir aktyvų likvidumas. Pirmosios kredito kortelės atsirado JAV po Pirmojo pasaulinio karo; jas leido stambios naftos kompanijos, kad pririštų “Fordų” savininkus prie savo degalinių.Bankai ir kompanijos, išduodantys kreditines korteles, ima už jas fiksuotą metinį mokestį. Priklausomai nuo kliento kreditingumo, jam nustatoma maksimali kredito suma. Nuo 1/3 iki ½ šios sumos galima gauti grynaisiais bet kuriame automatiniame kasos aparate.Šiuolaikiniai pinigai – popieriniai, monetos, čekiai – patys neturi tos vertės, kurią žymi jų nominalas. Šiuolaikinių pinigų vertingumą nulemia jų savybė būti mokėjimo priemone, atsiskaitant už prekes ir paslaugas.5. Netikri pinigai arba pusiau pinigai – tai taupomosios sąskaitos, terminuoti indėliai ir trumpalaikiai vyriausybės vertybiniai popieriai. Kitaip jie dar vadinami pinigais plačiąja prasme. Jų likvidumo laipsnis yra mažesnis negu pinigų siaurąja prasme; pvz., vertybiniai popieriai nėra tiesioginė cirkuliacijos priemonė, bet gali būti naudojami terminuoti indėliai ar taupomosios sąskaitos.Terminuotas indėlis – tai indėlis, kurį savininkas gali pasiimti tik pasibaigus tam tikram terminui. Pažeidęs šią sąlygą, indėlininkas praranda visas palūkanas arba jų dalį. Terminuoti indėliai ne tokie likvidūs kaip taupomosios sąskaitos, bet jie taip pat gali būti panaudoti kaip gryni pinigai arba pasibaigus terminui pervesti į einamąją sąskaitą. Išskiriami šie pagrindiniai šiuolaikinių popierinių pinigų bruožai:– tai valstybės, komercinių bankų ir taupymo įstaigų skoliniai įsipareigojimai;– skoliniai įsipareigojimai sėkmingai atlieka pinigų funkcijas tol, kol jų perkamoji galia santykinai pastovi;– pinigų vertė nėra susieta su fiksuotu tauriųjų metalų kiekiu, ją sąlygoja prekių ir paslaugų kiekis, kurį už tuos pinigus galima nupirkti rinkoje;– valstybė atsako už piniginio vieneto vertės stabilizavimą (tam tikslui ji kontroliuoja pinigų pasiūlą).Šiuolaikinėmis sąlygomis pinigų atsiradimo istorija pakartota Antrojo pasaulinio karo belaisvių stovyklose, kur ekonominiai ryšiai buvo primityvūs, prekių kiekis labai ribotas. Kiekvienas belaisvis periodiškai gaudavo Raudonojo Kryžiaus maisto siuntas, kuriose buvo sūrio, džemo, margarino ir cigarečių. Kaip visuotinė mainų priemonė pradėta naudoti prastesnės rūšies cigaretes, o gerosios suvartojamos pagal paskirtį (surūkomos). Tai buvo natūralios evoliucijos rezultatas, dar kartą patvirtinęs Grešamo dėsnį, pavadintą jį suformulavusio vieno iš ankstyvųjų merkantilistų Tomo Grešamo (Gresham, Thom, 1919-1579) finansinio Anglijos karalienės Elžbietos patarėjo vardu.Grešamo dėsnis (Gresham’s law) – ekonomikos hipotezė, teigianti, kad “blogi pinigai” išstumia “gerus” iš apyvartos.Jei apyvartoje yra du pinigų tipai, kurių vertė mainuose vienoda, nors jų vartojamosios vertės (t.y. poreikių tenkinimas pagal tiesioginę vartojimo paskirtį) skirtingos, tai vertingesni pinigai bus vartojami pagal tiesioginę paskirtį, o mažiau vertingi toliau cirkuliuos kaip pinigui.Pinigų istorinė raida rodo, kad svarbu ne pinigų forma, bet jų perkamoji galia. Pinigai – tai tam tikras socialinis susitarimas, t.y. jei tam tikras daiktas konkrečiomis sąlygomis pradedamas naudoti kaip pinigai, tai visi žmonės pradeda jį vertinti. Lietuvoje tokia situacija buvo žlungant planinio ūkio sistemai ir įvedus talonus alkoholiui, cukrui, kai šie talonai tapo mainų priemone.

BANKŲ FUNKCIJOS IR CENTRINIO BANKO FUNKCIJOS.

Bankų funkcijos.

Terminas “bankas” yra kilęs iš italų kalbos žodžio “banco” – tai stalas už kurio viduramžiais sėdėdavo pinigų keitėjai. Bankų istorija siekia tolimą praeitį. Kai kurios bankinės operacijos buvo žinomos senovės civilizacijose (200 m.pr.Kr.), Graikijoje (IV a.pr.Kr.), Senovės Romoje. Pirmosios jas teikė bažnyčios – tais laikais tai buvo saugiausia vieta brangenybėms saugoti. Žmonės pradėjo tuo metu cirkuliavusius metalinius pinigus (auksines, sidabrines monetas) laikyti pas auksakalius, kurie už priimtus saugoti pinigus išrašydavo kvitus. Taigi jau auksakaliai teikė paslaugas, panašias į tas, kurias dabar teikia bankai. Gautieji aukso kvitai buvo naudojami prekių mainuose. Laikui bėgant auksakaliai pastebėjo, kad savo poreikiams tenkinti žmonės atsiima tik dalį padėtų saugoti pinigų, o kiti lieka auksakalio saugykloje. Todėl šie pradėjo skolinti jiems patikėtus saugoti pinigus kitiems žmonėms už tam tikrą mokestį – palūkanas. Aukso kvitų naudojimas buvo patogi ir daugi atsiskaitymų priemonė. Šia prasme auksakaliai atrado pinigų “kūrimo” mechanizmą, kuriuo grindžiama ir šiuolaikinė bankų sistema.Pirmieji dabartiniai bankų prototipai atsirado XII a. Lombardijoje (Šiaurės Italija), teikę paslaugas už užstatytus pinigus. Šios kreditinės įstaigos pagal jų atsiradimo geografinės vietovės pavadinimą ir šiandien vadinamos lombardais.Bankas – tai finansų institucija, turinti specialią valstybės licenciją, kuri leidžia priimti pinigus ir suteikti paskolas.Bankai atlieka šias funkcijas:1. Telkia laikinai laisvas lėšas ir santaupas;2. Iš sukauptų lėšų bankai teikia kreditus ir dažnai tampa pramonės įmonių akcininkais. Banko paskola – tai komercinis pasitikėjimas, kurį bankas išreiškia, skolindamas pinigus nustatytam laikotarpiui už tam tikras palūkanas;3. Vykdant ūkinius sandėrius, bankai tarpininkauja piniginiuose atsiskaitymuose ir mokėjimuose;4. Leidžia apyvarton pinigus, vertybinius popierius ir atlieka su jais susijusias operacijas;5. Konsultuoja klientus, suteikdami jiems reikimą ekonominę bei finansinę informaciją.Atlikdami šias funkcijas, bankai veikia tam tikrus ūkio procesus ir net juos kontroliuoja. Bankai gali perkelti pinigines lėšas į tas veiklos sritis, kur jų trūksta.

Bankas – atsiskaitymų tarpininkas,. Pirmieji bankai priimdavo apsaugai pinigus (auksą), brangenybes ir, imdami dideles palūkanas, skolindavo pinigus. Bankai savininkams grąžindavo turtą jiems pareikalavus. Vykdant įvairius sandėrius turto savininkai pradėjo suprasti, jog nebūtina į rinką nešti auksą. Buvo surasta paprasta išeitis – bankas išduodavo aukso savininkui vertybinį popierių – įsipareigojimą, kurį jis galėjo perduoti prekių savininkui, o pastarasis, pateikęs jį bankui, galėjo atsiimti jam priklausantį auksą. Šiandien tokius banko įsipareigojimus vadinama čekiais. Banke esantys pinigai iš esmės niekuo nesiskiria nuo pinigų, kurie yra pas pinigų savininką. Pinigų savininkas pinigais, esančiais banke, gali apmokėti už prekes, paslaugas, grąžinti skolą, bet kada pasiimti juos, t.y. bankinis indėlis (depozitas) atlieka visas pinigų funkcijas. Norint atlikti bet kurią minėtą operaciją, pakanka pinigų savininkui išrašyti bankui čekį, nurodant sumą: pastarasis įvykdys savininko norą – nurodytą pinigų sumą iš depozito savininko sąskaitos perves į čekio pateikėjo sąskaitą arba išmokės grynais, jeigu to pageidauja čekio pateikėjas.Šeštojo dešimtmečio pabaigoje JAV, kiek vėliau Vakarų Europoje pradėta naudoti kreditines korteles. Kreditinė kortelė – tai banko piniginis dokumentas, patvirtinantis indėlio savininko asmenybę bei suteikiantis jam teisę pirkti prekes kreditan. Pirkėjas pasirašo parduotuvės sąskaitoje, parduotuvė periodiškai pateikia sąskaitas bankui, kuris perveda reikiamas sumas į parduotuvės sąskaitą. Šiuo atveju, ne pirkėjas, bet bankas atsiskaito su parduotuve, o pirkėjas – su banku. Jeigu nėra pinigų tiek kiek reikia atsiskaitymui kliento banko sąskaitoje, tai bankas automatiškai kredituoja, imdamas nedideles palūkanas už laikinai suteiktą paskolą.

Pradėjus naudoti elektronines skaičiavimo mašinas, atsirado plastikinės kortelės su magnetiniu įrašu. Manoma, kad ankščiau ar vėliau mūsų įprastus popierinius pinigus ir metalines monetas pakeis elektroniniais signalais, kurie pateiks informaciją apie asmenų mokamąją galią ir pačius mokėjimus. Taigi bankas yra mokėjimų tarpininkas, ir su šia jo veikla yra susijusi pinigų evoliucija, t.y. perėjimas nuo tikrųjų pinigų prie popierinių pinigų, nuo popierinių pinigų prie čekių ir kreditinių kortelių, kurios atlieka visas pinigų funkcijas. Tačiau atsirandančios naujos šiuolaikinės pinigų formos neišstumia visiškai ankstyvesniųjų. Bankai yra ne tik paprastas pinigų surinkėjas bei atsiskaitymų tarpininkas, bet ir aktyvus rinkos subjektas. Jis ne tik “perka”, bet ir “parduoda” pinigus.

Bankas – paskolos tiekėjas. Bankai ne tik saugo pinigus, bet ir pasinaudoja jais. Jie įsitikina, kad ne visi pinigų savininkai vienu metu pareikalauja sugrąžinti pinigus. Taigi banke lieka nuolat laikinai laisvos piniginės lėšos, kurių nepanaudojant negaunama jokios naudos. Kita vertus, firmoms, gyventojams laikinai reikalingos papildomos lėšos, už kurias jis moka palūkanas, t.y. grąžina daugiau negu skolinasi iš banko. Tai naudinga ir bankui ir skolininkui, nes pirmasis gauna papildomas pajamas, o antrasis gali laikinai panaudoti jam nepriklausančias pinigines lėšas ir gauti naudą. Kitą vertus, bankas negali skolinti visus turimus pinigus. Jis turi palikti tam tikrą atsargą, kad galėtų tenkinti depozitorių reikalavimą pinigams. Taigi bankas privalo turėti tam tikrą grynųjų pinigų rezervą. Bankas negali neįvykdyti depozitoriaus reikalavimo. Jeigu bankui trūksta grynųjų pinigų, tai jis gali skolintis iš kitų bankų. Visais atvejais, tai jau banko bėda. Būtent, pasitikėjimas banku ir grindžiamas depozitoriaus galimybe atsiimti nuosavus pinigus. Pasitikėjimą banku sustiprina banko rezervo lygio nustatymas ir jo palaikymo kontrolė bei depozitų vyriausybinis draudimas.

Centrinio banko funkcijos.

Centrinis bankas – speciali vyriausybinė ar kvazivyriausybinė institucija finansų sistemoje, reguliuojanti mainų priemones.Visose nepriklausomose valstybėse, didelėse ir mažose yra nuosavas CB . Pasaulinė bankinės sistemos raidos praktika parodė, kad būtina jos centralizacija ir vyriausybinė kontrolė. CB reguliuodamas pinigų pasiūlą ir kontroliuodamas kreditavimą, siekia sudaryti sąlygas stabiliam ekonomikos augimui.CB, turinčių išimtinę teisę emituoti (išleisti) pinigus, pagrindinės veiklos funkcijos yra šios:– CB pagrindinė funkcija – pinigų leidimas (emisija);– CB yra “bankų bankas”, “bankų tėvas”;– CB kontroliuoja pinigų pasiūlą;– CB veikia užsienio valiutų keitimo rinkas, kuriuose parduodami skirtingų šalių pinigai.CB nėra komercinė įmonė, jo tikslas ne pelnas, bet pinigų pasiūlos reguliavimas. Jis nėra pavaldus vyriausybei, taigi gali vykdyti nepriklausomą nuo vyriausybės monetarinę politiką, ginti ne vyriausybės, bet nacionalinės ekonomikos interesus. Komerciniai bankai dalį rezervo laiko centriniame banke ir reikalui esant gali iš jo skolintis. CB privalo veikti kaip paskutinis skolintojas kritiniu atveju, t.y. kaip institucija, galinti ir norinti teikti bankams paskolas krizės metu, kai kiti bankai negali arba nenori to daryti. Toks centrinio banko vaidmuo padeda išsaugoti bankinės sistemos stabilumą. Individualūs bankai turi indėlius CB. Šios sąskaitos neduoda palūkanų, bet yra naudingos, atliekant daugelį sandėrių tarp individualių bankų ir CB, pavyzdžiui, atliekant čekių kliringo paslaugas ir kt. Kaip bankų bankas, CB gali teikti paskolas individualiems bankams. CB veikloje labai svarbi pinigų pasiūlos kontrolė, kadangi galima daryti įtaką palūkanų normai, valiutų keitimo normai, infliacijai ir verslo ciklui. CB taip pat turi įsipareigojimų išorės subjektams, ir tai veikia valiutų keitimo rinką. Šioje rinkoje šalies valiuta parduodama kaina, išreikšta kitos šalies valiuta, vadinama valiutos keitimo mechanizmu. Valiutų keitimo rinkos yra labai svarbios, sprendžiant sudėtingus ekonominius ir finansinius klausimus viršūnių lygmeniu.CB turimo rezervo sąskaita gali dengti vyriausybės įsiskolinimą. Tokiu būdu CB garantuoja, kad vyriausybė būtų pajėgi vykdyti mokėjimą, kai yra biudžeto deficitas. Vyriausybės skola gali būti dengiama dviem būdais:1. Vyriausybė skolos padengimui gali pasiskolinti iš gyventojų. Tada ji parduoda obligacijas centriniam bankui mainais už grynus pinigus. Pastarasis parduoda obligacijas gyventojams už grynus pinigus. Gyventojai už nupirktas obligacijas gauna procentus.2. Vyriausybės skola padengiama “spausdinant pinigus”. Pastarasis atvejis žymiai padidina pinigų kiekį cirkuliacijoje. Tuo tarpu mainant obligacijas už pinigus, pinigų kiekis cirkuliacijoje nesikeičia.CB atsako už naujų obligacijų pardavimą ir senų, kurioms sueina išpirkimo laikas, išpirkimą. CB tokiu būdu valdo vyriausybės skolą. CB yra svarbiausia makroekonomikos politikos įgyvendinimo priemonė. Siekiant mažinti nedarbą ir infliaciją, skatinti realaus bendrojo nacionalinio produkto augimą, užtikrinti stabilius ryšius su užsieniu CB kontroliuoja ir reguliuoja pinigų pasiūlą šalyje trimis svarbiausiomis piniginės-kredito politikos priemonėmis: rezervų reglamentavimu, diskonto norma ir atviros rinkos operacijomis. Rezervų reglamentavimas – tai tam tikro dydžio rezervas, kurį komerciniai bankai privalo laikyti centriniame banke nustatymas.Rezervų norma – privaloma komercinių bankų depozitų sumos dalis, laikoma atsargoje.Privalomo rezervo norma – minimalus grynųjų pinigų kiekis, kuris nustatomas procentais nuo visų komercinio banko depozitų sumos.Privalomą rezervą sudaro komercinio banko depozitas centriniame banke bei grynieji pinigai jo paties seifuose. Komercinis bankas atsargoje gali laikyti ir daugiau pinigų, bet mažiau laikyti negali. Jeigu faktinis komercinio banko rezervas krenta žemiau privalomojo lygio, tuomet jis privalo pinigų skolintis iš centrinio banko reikalaujamam rezervo lygiui atstatyti.Keičiantis privalomai rezervo normai, kinta ir bankininkystės sistemos galimybės sukurti pinigus (pinigų pasiūlą). Grynieji pinigai sukelia depozitų prieaugį:Depozitų prieaugis = 1/R * 100%, kur R – privalomas rezervas, procentais.Paseksime, kaip reikalaujamojo rezervo normos kitimas veikia pinigų pasiūlą. Lentelėje pateikta informacija, esant skirtingiems privalomiems rezervams. Tarkime pagal KB balansą neterminuoti indėliai 20 tūkst. Lt, o faktiški rezervai – 5 tūkst. Lt.

Bankas Privalomųjų rezervų norma, proc. Neter-minuoti indėliai Faktiški rezervai Privalo-mieji rezervai Pertek-liniai rezervai Atskiro banko kredita-vimo galimybė Bankų sistemos galimybė kurti pinigus1 10 20 5 2 3 3 302 20 20 5 4 1 1 53 25 20 5 5 0 0 04 30 20 5 6 -1 -1 -3.33

Jeigu privalomųjų rezervų norma padidėjo nuo 20 iki 5 proc., privalomieji rezervai išaugs nuo 4 iki 5 tūkst. Lt, pertekliniai sumažės nuo 1 tūkst. Lt iki 0. Taigi KB arba neteks perteklinių rezervų ir sumažins savo kreditavimo galimybes, arba jis pasiskolins, padidėjus reikalavimams, iš CB. Bankų sistemos sugebėjimas kurti pinigus sumažėja nuo 5 tūkst. Lt iki 0. Jeigu bus nuspręsta padidinti privalomųjų rezervų reikalavimus iki 30 proc., KB nesugebės šio reikalavimo įvykdyti. Norėdamas padidinti rezervus, KB gali parduoti dalį savo vertybinių popierių. Tuomet pinigų pasiūla sumažės. Kita vertus, privalomųjų rezervų normos sumažėjimas didina perteklinius rezervus ir didina KB kreditavimo galimybes bei naujų pinigų kūrimą. Taigi privalomųjų rezervų normos kitimas veikia bankų sistemos sugebėjimą kurti banko pinigus dvejopai:1) keičia perteklinius rezervus:2) keičia pinigų multiplikatoriaus dydį.CB privalomųjų rezervų normą keičia daug lėčiau nei diskonto normą ar vykdo operacijas atviroje rinkoje. Reikalaujamųjų rezervų norma turi tendenciją mažėti. 1991 m. rezervų reikalavimai JAV sudarė 12 proc. – čekiniams indėliams, 3 proc. – ne mažiau kaip 1,5 m. terminuotiems indėliams, ir 0 proc. – ilgalaikiams indėliams. Pertekliniai rezervai taip pat mažėja. 4-ame dešimtmetyje jie sudarė 50 proc. rezervų, 1989 m. – 1,6 proc. visų rezervų sumos. 4-ame dešimtmetyje buvo laikomi dideli rezervai dėl galinčios kilti panikos. Įvedus indėlių draudimą, rizika sumažėjo, rezervus galima mažinti.Centrinis bankas, sutelkdamas dalį komercinių bankų privalomo rezervo, jiems ir skolina pinigus, atstatant jų rezervus iki reikiamo lygio ir neleidžia kilti multiplikuotam pinigų pasiūlos mažėjimui. Tai it yra antra centrinio banko monetarinės kontrolės priemonė – komercinių bankų diskontavimas, už kurį mokamos tam tikros palūkanos, vadinamos diskonto norma.Diskonto norma – centrinio banko nustatoma palūkanų norma už paskolas, kurias jis teikia komerciniams bankams.Diskonto norma dažnai tiesiog vadinama CB palūkanų norma arba minimalia skolinimo palūkanų norma – MLR (minimal landing rate). Komercinių bankų požiūriu MLR yra skolinimosi išlaidos arba kaštai, gaunant papildomas paskolas iš centrinio banko. Jos mažėjimas skatina komercinius bankus didinti skolinimąsi – įsigyti papildomus rezervus. Komercinis bankas, gavęs paskolą ir padidinęs savo rezervus, tuo pačiu padidina kredito teikimo galimybes. Ir atvirkščiai, diskonto normos didėjimas neskatina imti paskolas iš centrinio banko ir mažina pinigų pasiūlą. Komerciniai bankai turi nuolat derinti papildomą riziką skolinant pinigus su rezervo lygiu. Taigi CB, nustatydamas diskonto normą aukštesnę už rinkos palūkanų normą (tarsi baudą), gali priversti komercinius bankus savanoriškai laikyti papildomus grynų pinigų rezervus.CBAktyvas Pasyvas+ Paskolos + KB rezervaiIlgalaikiai įsipareigojimas ↑ + Rezervai ↓

KBAktyvas Pasyvas+ Rezervai + Paskolos, gautos iš CB

Diskonto langas (discount window) – tai visos priemonės, kuriomis CB suteikia KB paskolas, didindamas jų likvidumą.Diskonto norma, arba skolinamųjų lėšų kaina, labiausiai paplitusi diskonto politikos priemonė. Diskonto langas naudojamas, teikiant trumpojo laikotarpio paskolas, sezonines ar ilgojo laikotarpio paskolas. Ekonomistai ir politikai dažniausiai aptaria 3 pagrindines diskonto politikos kryptis:1. Diskonto lango priežiūra. JAV diskonto norma krenta žemiau trumpojo laikotarpio rinkos palūkanų normos. Jeigu susidaro didesnis skirtumas, bankai gauna pelną ir didina paskolas. Dėl šios priežasties FRS kontroliuoja diskonto pertekliaus gavimą įvairiomis priemonėmis (auditas ir pan.). Daugelio ekonomistų nuomone, diskonto norma turi būti didesnė už trumpojo laikotarpio palūkanų normą. Jeigu rinkos palūkanų norma krenta, FRS mažina diskonto normą. 2. Finansinių krizių išvengimo būdas. CB veikia kaip pasyvus skolintojas bankų sistemoje finansinės panikos atveju. Finansinė panika (financial panics) – laikotarpis, kuriam būdingi smarkūs ir intensyvūs svyravimai finansų rinkose, bankų tuštėjimas ir daugelio firmų bankrotai.Skolintojas blogiausiu atveju (lender of last resort) – kraštutinis ir paskutinis kreditavimo šaltinis, į kurį gali kreiptis bankai finansinės panikos metu.3. Naujos informacijos paskelbimo svarba politikai. Pagal diskonto normos pokyčius CB turi naujausią informaciją ir gali veikti pinigų politiką ateityje.Taigi ekonomistai teigia, kad diskonto norma yra pinigų kontrolės įrankis. Privalomųjų rezervų normos ir diskonto normos svyravimai gali sąlygoti didelės perkamosios galios pinigų ir pinigų pasiūlos padidėjimas ar sumažėjimas, dar daugiau – dėl informacijos poveikio tai gali veikti pinigų kiekį tiek dabar, tiek ir ateityje. Tačiau FRS nekontroliuoja diskonto politikos apskritai, kaip ji kontroliuoja atviros rinkos operacijas, ir diskonto politikos pakeitimas yra daug sunkesnis nei atviros rinkos operacijos, todėl diskonto politika nėra pagrindinė priemonė, daranti įtaką pinigų pasiūlai.Diskonto norma koreguojama kas savaitę, todėl pramonininkams, finansininkams tai yra labai svarbus vyriausybės piniginės – kreditinės politikos rodiklis.Trečioji monetarinės kontrolės priemonė – atviros rinkos operacijos.Atviros rinkos operacijos – tai operacijos, kuriomis CB perka arba parduoda vyriausybės paskolos obligacijas atviroje rinkoje. Ši operacija yra naudojama siekiant padidinti arba sumažinti centrinio banko rezervus ir kartu keisti monetarinę bazę. Jos turinį galima aptarti tokiu pavyzdžiu. Tarkime, kad CB nustatė, jog pinigų pasiūla per maža, o aukšta palūkanų norma trukdo plėsti gamybą. Jis išspausdina 1 mln.litų naujų banknotų ir už juos superka atviroje rinkoje vyriausybines obligacijas. Paskolos obligacijų apimtis komerciniuose bankuose ir privačiame sektoriuje sumažėja, bet monetarinė bazė padidėja 1 mln.litų – tai grynų pinigų injekcija į ūkį. Didžioji šios sumos dalis pateks į bankininkystės sistemą, todėl atsiras galimybė išplėsti pinigų skolinimą, prasidės kartotinis depozitinių sąskaitų sumų augimas komerciniuose bankuose. Atvirkščiai, jeigu CB parduos vyriausybės vertybinius popierius už 1 mln.litų, tuomet tai sumažins grynų pinigų rezervą. Monetarinė bazė sumažės 1mln.litų. Šiuo atveju komerciniai bankai sumažins skolinamus depozitus ir pinigų pasiūla sumažės. Išanalizuosime, kaip šie valstybinių vertybinių popierių (VVP) pirkimai ir pardavimai veikia KB perteklinius rezervus.

Vertybinių popierių pirkimas. Paseksime, kaip CB superka valstybines obligacijas iš komercinių bankų:a) komerciniai bankai parduoda dalį savo vertybinių popierių CB;b) CB apmoka šiuos vertybinius popierius, ir jų suma padidina komercinių bankų rezervus.CBAktyvas Pasyvas+ Vertybiniai popieriai (a) + KB rezervai (b)(a) Vertybiniai popieriai ↑ (b) rezervai ↓

Komerciniai bankaiAktyvas Pasyvas– Vertybiniai popieriai (a)+ KB rezervai (b)

Komercinių bankų balansas keičiasi, kaip parodyta paveiksle. Rodyklė į viršų rodo, kad vertybinius popierius komerciniai bankai atidavė CB, todėl jų aktyvuose jie minusuojami, o pliusuojami CB aktyvuose. Rodyklė žemyn rodo, kad CB perdavė rezervus KB, todėl yra pliusas prie KB aktyvų. Pliusas CB pasyvuose rodo, kad KB rezervai padidėja. Šio sandėrio svarbiausias momentas tas, kad, superkant iš KB vertybinius popierius, jų rezervai ir kartu kreditavimo galimybės didėja. Jeigu CB superka vertybinius popierius iš žmonių, įtaka KB rezervams yra ta pati.Vertybinių popierių pardavimas analogiškai turėtų mažinti KB rezervus. Tarkime, CB parduoda vertybinius popierius KB atviroje rinkoje:a) CB perduoda vertybinius popierius, kuriuos įsigyja KB;b) KB sumoka už šiuos vertybinius popierius – išrašo čekį savo indėliams CB, t.y. rezervams, juos sumažindami.CBAktyvas Pasyvas– Vertybiniai popieriai (a) – KB rezervai (b)(a) Vertybiniai popieriai ↓ (b) rezervai ↑

KBAktyvas Pasyvas– KB rezervai (b)+ Vertybiniai popieriai (a)

Iš esmės rezultatas gaunamas tas pats, jeigu CB parduotų vertybinius popierius firmoms. Kas skatina KB ir firmas pirkti ir parduoti valstybinius vertybinius popierius? Obligacijų kainos ir palūkanos rinkoje yra atvirkščiai proporcingos. Kai CB numato supirkti obligacijas, jų paklausa padidėja, – kainos didėja, o palūkanos mažėja. Tai skatina vertybinių popierių savininkus parduoti juos CB. Ir atvirkščiai, kai CB numato juos parduoti, vertybinių popierių pasiūla didėja, kaina mažėja, palūkanos didėja, – jų pirkimas spartėja. Taigi atviros rinkos operacijos yra pagrindinė pinigų pasiūlą reguliuojanti priemonė, kadangi jomis nesunku kontroliuoti situaciją, jos yra lanksčios, sandoriai gali būti dinamiški; juos įgyvendinti nesunku.Vadinasi, atviros rinkos operacijomis keičiama monetarinė bazė, komercinių bankų rezervai, depozitų apimtys ir pinigų pasiūla. CB kiekvieną mėnesį sprendžia klausimą: ar papildyti bankų sistemą rezervais, perkant vyriausybės vertybinius popierius, ar, atvirkščiai, – siaurinti jų apimtį, parduodant paskolos obligacijas.

Kadangi monetarinė politika veikia pramoninius ciklus, tai yra pagrindinis infliacijos veiksnys, įtakojantis rinkos palūkanų normą ir valiutų keitimų normą. CB darbuotojai, formuluodami naujas direktyvas ir potvarkius, turi atsižvelgti, kokią įtaką jie turės bendrai ekonomikai, kurią priemonę geriau pasirinkti.Tarkime, ekonomikoje atsirado nedarbas, ėmė kilti kainos. CB nutarė padidinti pinigų pasiūlą, skatindamas išteklių naudojimą. Norint padidinti pinigų pasiūlą, reikia didinti perteklinius rezervus. Tai galima pasiekti šiais būdais:1) CB turi supirkti vertybinius popierius atviroje rinkoje. Šis supirkimas padidins KB rezervus;2) turi būti sumažinta privalomųjų rezervų norma, o tada automatiškai rezervai pervedami į perteklinius, ir padidėja pinigų multiplikatorius;3) sumažinti diskonto normą ir skatinti KB imti kreditus iš CB.Dėl suprantamų priežasčių šie sprendimai vadinami skatinančiąja monetarine politika. Jos laikantis, kreditas lengvai gaunamas ir pigus, todėl padidėja išlaidos ir užimtumas.Tarkime, nereikalingos išlaidos didina ekonomikoje infliaciją. CB gali pabandyti sumažinti bendrąsias išlaidas, ribodamas ar sumažindamas pinigų pasiūlą, ir tai gali išspęsti mažindamas bankų rezervus:1) CB turi parduoti vertybinius popierius atviroje rinkoje, tai sumažins KB rezervus;2) privalomųjų rezervų normos padidinimas sumažins perteklinius rezervus ir pinigų multiplikatorių;3) diskonto normos padidinimas mažina KB norus didinti savo rezervus, skolinantis pinigus iš CB.Šie sprendimai atitinkamai vadinami stabdančiąja monetarine politika. Jos tikslas – sumažinti pinigų pasiūlą, kad sumažėtų išlaidos ir infliacija.

PINIGŲ PASIŪLA IR ŠIUOLAIKINIŲ BANKŲ VEIKLA

Pinigų pasiūla

Kiekvienoje valstybėje vyksta nepertraukiamas pinigų judėjimas, aptarnaujantis įvairius sandėrius bei mokėjimus.Pinigų pasiūlą sudaro bendra pinigų masė, esanti cirkuliacijoje. Patikslindami pinigų pasiūlos sampratą, galime tvirtinti, kad jų pasiūlą sudaro pinigai apyvartoje, esantys pas gyventojus, ir bankiniai depozitai (indėliai taupomosiose bei einamosiose sąskaitose). Bankiniai depozitai yra pinigai, nes čekiai išrašyti tiems depozitams yra mokėjimo priemonė. Tada:Pinigų pasiūla = auksas cirkuliacijoje + depozitai banke.Banko skola yra lygi jo finansiniam turtui. Depozitai yra banko skola, įsipareigojimas. Banke paskola padidina pinigų masę. Kai bankas paskolina 10 sv., skolininkas gauna papildomai pinigų, bet dėl to pinigų suma niekam nesumažėja. Kai skolininkas išrašo paskolintai sumai – 10 sv. čekį, o bankas čekio pateikėjui tuos pinigus išmoka, pinigų kiekis esantis cirkuliacijoje padidėja. Tada pinigų kiekį, esantį cirkuliacijoje, galima įvertinti taip:Pinigų kiekis = auksas cirkuliacijoje + banko paskola.Pinigų kiekis (pasiūla) (Ms – money supply/stock) – tai ūkyje vartojamų pinigų kiekis, kurį sudaro: 1) pinigai apyvartoje ir 2) indėliai taupomosiose bei einamosiose sąskaitose.Bendras apyvartoje esančių pinigų kiekis priklauso nuo to, kaip apibrėžiamas pinigų kiekis, t.y. kokie aktyvai įtraukiami į jų apibrėžimą. Šį kiekį galima apibrėžti siauriau arba plačiau. Jam apibūdinti kiekvienoje šalyje naudojama šiek tiek skirtinga pinigų pasiūlos elementų (agregatų) struktūra, pavyzdžiui, JAV naudojama 4 pinigų elementai, Japonijoje ir Vokietijoje – 3, Anglijoje ir Prancūzijoje – 2. Tai priklauso nuo pinigų sistemos ypatybių vienoje ar kitoje šalyje, dažniausiai – nuo skirtingų indėlių rūšies svarbos pinigų pasiūloje.Pinigų elementai (money aggregate) – tai sudėtiniai pinigų rodikliai, kurie vartojami kaip pinigų kiekio matas, priklausomai nuo jų apibrėžimo apima įvairias likvidaus turto grupes. Klausimas, kokius aktyvus įtraukti į atitinkamą pinigų elementą, yra diskusinis ir galutinai neišspręstas.JAV pinigų pasiūlą sudaro finansiniai aktyvai, sugrupuoti į 4 elementus:

1) M1 – sandėrio pinigai (pinigai siaurąja prasme);2) M2 – pinigai plačiąja prasme;3) M3 – pusiau pinigai (netikri pinigai);4) L – likvidūs aktyvai.Pinigų elementų likvidumas mažėja nuo M1 iki L. JAV ir visame pasaulyje iki 9 dešimtmečio pabaigos pagrindinis dėmesys buvo skiriamas M1, bet dabartiniu laikotarpiu akcentuojama M2 svarba, nes:1) M1 dalis, palyginti su bendruoju vidaus produktu, pasirodė esanti nestabili.2) Daugelis M2 elementų pradėta naudoti kaip cirkuliacijos priemonės.Smulkiau apibūdinsime pinigų pasiūlos elementus,1. Sandėrio pinigus, arba pinigus siaurąja prasme, – M1 – sudaro:1.1. Valiuta arba visi popieriniai ir metaliniai (grynieji) pinigai, esantys cirkuliacijoje – C (currency);1.2. Komerciniuose bankuose laikomi čekiniai indėliai, neduodantys palūkanų;1.3. Komerciniuose bankuose laikomi čekiniai indėliai, duodantys palūkanų;1.4. Kelionės čekiai.2. Pinigus plačiąja prasme – M2 – sudaro:2.1. M1 – sandėrio pinigai;2.2. Taupymo indėliai;2.3. Smulkūs terminuoti indėliai;2.4. Pinigų rinkos indėliai;2.5. Pinigų rinkos savitarpio fondai.3. Pusiau pinigus arba netikrus pinigus – M3 – sudaro:3.1. M2 – pinigai plačiąja prasme;3.2. Stambūs terminuoti indėliai;3.3. Vidaus ir užsienio indėlininkų indėliai, kurie banke laikomi valiuta.4. Likvidžius aktyvus – L – sudaro:4.1. M3 – pusiau pinigai arba netikri pinigai;4.2. Valstybės vertybiniai popieriai;4.3. Taupomosios obligacijos.Nuo 1980 m. daugelyje rinkos ekonomikos valstybių pinigų rinkoje pradėta naudoti keletas naujų sąskaitų, tinkamų sandėriuose, kurioms galima išrašyti čekinius reikalavimus, tačiau kurios formaliai yra taupomosios sąskaitos ir duoda palūkanų, pvz.:1. NOW (Negotiable Order of Withdrawal) – pervedamoji sąskaita – tai čekine sąskaita, už kurios indėlius mokamos palūkanos, naudojama taupymo ir paskolų asociacijose;2. ATS (Automatic Transfer System) – automatinio pinigų pervedimo sistema, leidžianti laisvai pervesti pinigus einamiesiems atsiskaitymams iš taupomosios sąskaitos, naudojama komerciniuose bankuose.Viena svarbiausių pinigų pasiūlos charakteristikų yra atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais santykis. Išsivysčiusiose rinkos ekonomikos valstybėse atsiskaitymai grynaisiais sudaro žymiai mažesnį lyginamąjį svorį negu atsiskaitymai negrynaisiais.Lietuvoje dabartiniu laikotarpiu naudojama dviejų pinigų elementų sistema: 1) P1 – indėliai iki pareikalavimo ir pinigai apyvartoje; 2) P2 – P1 ir kvazipinigai. Atsiskaitymai grynaisiais pinigais, arba pinigai apyvartoje, sudaro apie 50 proc. nuo pinigų P1 sumos.Pinigai apyvartoje (currency in circulation) – banknotai ir monetos, esantys už bankų sistemos ribų.Lietuvoje atsiskaitymai grynais pinigais, arba pinigai apyvartoje, sudaro apie 50 proc. nuo pinigų P1 sumos.Pinigų kiekis apyvartoje priklauso nuo palūkanų normos dydžio, jis didėja didėjant palūkanų normai. Praktika rodo, kad pinigų masės M1 elastingumas palūkanų normai yra mažas. Kylant palūkanų normai, bankai stengiasi išplėsti paskolų ir indėlių apimtį, nes jų veiklos tikslas yra pelno maksimizavimas.Išskiriama nominalioji ir realioji pinigų pasiūla:Nominalioji pinigų pasiūla – banknotų ir monetų kiekis, esantis pas gyventojus.Realioji pinigų pasiūla – tai nominalioji pinigų pasiūla, padalyta iš bendrojo kainų lygio.Taigi realioji pinigų pasiūla M apskaičiuojama pagal šią formulę:M = Ms/P, čia Ms – nominalioji pinigų pasiūla; P – bendrasis kainų lygis.Pinigų pasiūla didėja, didėjant banko paskolai. Kuo mažesnis rezervo lygis, tuo didesnis pinigų kiekis yra cirkuliacijoje.

Šiuolaikinių bankų veikla

Šiuolaikiniai bankai yra biznio įmonės. Jie skolinasi iš gyventojų, firmų pinigus, moka jiems palūkanas ir skolina juos gyventojams, firmoms. Atlikdami šias operacijas, bankai siekia gauti kuo didesnį pelną. Banko pelnas susidaro kaip skirtumas tarp banko gaunamų palūkanų už paskolas ir išmokamų palūkanų už indėlius. Banko pelno maksimizavimo procesą apima du etapai:1. Būtina įtikinti žmones teikti jiems pinigus, atidarant indėlio sąskaitas. Kadangi pradedantis bankas turi konkuruoti su jau veikiančiais bankais, tai jis turi sudaryti palankesnes sąlygas potencialiems indėlininkams. Pvz., naujame banke indėlininkai gali gauti šiek tiek didesnes palūkanas; nemokamą čekinį aptarnavimą ir pan.Jei bankas turi kokių nors privalumų, palyginti su kitais bankais, tai jis tarp patraukliu, ir žmonės noriai jame laikys savo indėlius.2. Pelningiausių kredito suteikimo variantų paieškos. Jei banko vadovybė optimaliai pasirenka savo skolininkus, tai bankas gaus dideles pajamas. Banko mokamos palūkanos skatina pinigų savininkus laikyti pinigus banke. Jie sudaro sąlygas bankui veikti savo ir klientų interesais, efektyviai naudoti laikinai laisvas pinigines lėšas. Valstybėje vyksta nepertraukiamas pinigų judėjimas, kuris aptarnauja prekių pirkimą – pardavimą, kitus reikalingus mokėjimus.Nagrinėjant pinigų cirkuliaciją, pirmiausia reikia atsakyti į klausimą, kiek reikia pinigų, kad jie galėtų patikimai atlikti mokėjimo priemonės funkciją. Pagrindiniu pinigų pasiūlos elementu yra taip vadinami M1 pinigai. Tai grynieji popieriniai pinigai bei metalinės monetos ir depozitų sumos, kurioms galima išrašyti čekius. Šiuos pinigus tuoj pat galima paversti kitu turtu. Grynieji pinigai yra, galima sakyti, betarpiška mokėjimo priemonė. Juos galima tuoj pat paversti prekėmis, nekilnojamu turtu, apmokėti skolas ir pan. Jeigu yra pinigai depozitinėje sąskaitoje ir norite nusipirkti ledų, tai turite iš banko pasiimti grynuosius pinigus, kadangi čekio, išrašyto nedidelei sumai, bankas nepriims. Kadangi grynieji pinigai ir čekiniai depozitai yra lengvai keičiami į prekes, paslaugas, jais galima atlikti kitus mokėjimus, todėl juos galima sujungti į vieną grupę ir pavadinti M1 pinigais. Tada:M1 pinigų pasiūla = popieriniai pinigai ir monetos + čekiniai depozitai

Bankas, skolindamas pinigus, padidina pinigų kiekį cirkuliacijoje, nes bendra banko paskola viršija grynųjų pinigų rezervą. Nesant papildomų įplaukų grynaisiais, bankas skolina gyventojams ir firmoms, atsidaro naujas čekinių depozitų sąskaitas. Toms sumoms skolininkai gali išrašyti čekius ir paimti iš banko grynuosiu pinigus.Komercinio banko veiklą apibūdina banko balansinė ataskaita.Komercinio banko balansinė ataskaita (commercial bank balance) – tai aktyvų ir pasyvų sąrašas tam tikru momentu. Banko balansinė ataskaita pasižymi viena svarbia savybe: aktyvai visuomet lygūs pasyvams, t.y. visuomet yra pusiausvira būsena. Bet kuris į banką patekęs dokumentas priskiriamas aktyvams arba pasyvams pagal tai, kam įplauks pinigai: bankui ar jo klientui.

Banko aktyvas (bank active/assets) – tai turtas, priklausantis bankui; tai, kuo bankas disponuoja, arba lėšų panaudojimo būdas.Jis yra lygus reikalavimams, kurie pateikiami firmai, t.y. pasyvamsBanko turtas:a) gryni pinigai (kasos pinigai);b) pinigų rezervai CB;c) vertybiniai popieriai, suteiktos paskolos;d) nekilnojamasis banko turtas bei kita banko nuosavybė.Banko pasyvas (bank liabilities) – tai vertė, kurią bankas kam nors skolingas, tai skolos, įsipareigojimai arba banko lėšų šaltiniai.Pasyvas – tai banko įsipareigojimas visų tipų atidarytiems indėlių savininkams, banko akcininkams bei paimtos banko paskolos.KB pasyvų struktūrą galima suskirstyti į:1) banko savininkų reikalavimus, vadinamus nuosavu kapitalu;2) ne savininkų reikalavimus, vadinamus įsipareigojimais.Vadinasi, KB balansas bus pusiausviras, kai:

Aktyvas = Nuosavas kapitalas (Įstatinis kapitalas) + Įsipareigojimai.

Pagrindinę banko aktyvo dalį sudaro jo paskolos, o pasyvo – čekinių ir terminuotų indėlių sąskaitos. Tai rodo, kad banko, kaip verslo įmonės, ypatybė yra ta, jog jis operuoja beveik tik svetimomis, skolintomis lėšomis. Todėl didžioji pasyvų dalis turi būti išmokama pagal pirmą pareikalavimą. Vadinasi, viso deponuoto kapitalo bankas paskolinti negali, jis privalo turėti rezervą. Visa šiuolaikinė bankų sistema paremta dalinio rezervo principu, tai reiškia, kad banke laikoma dalis jame saugomų lėšų.

Norėdami suprasti, kokiu būdu bankas padidina pinigų masę cirkuliacijoje, panagrinėkime paprasčiausią atvejį. Tarkime, kad yra 10 bankų, pasiruošusių skolinti pinigus, neviršijant 10% rezervo lygio. Tai reiškia, kad jie gali skolinti 90% bendros depozitų sumos. Viename iš 10 bankų depozitorius, įnešdamas grynais 100 sv., atsidaro naują depozitinę sąskaitą. Banke turtas padidėja 100 sv., ta pačia suma padidėja ir banko skolinis įsipareigojimas. Ar ši piniginio turto pusiausvyra gali patenkinti banką? Matyt, kad ne. Bankas, gavęs papildomai pinigų, gali padidinti paskolą, duodančią palūkanas. Jeigu banke rezervo lygis 10%, tai jis gali papildomai paskolinti 90 sv. ir taip padidinti pinigų masę cirkuliacijoje. Pinigų masės cirkuliacijoje didėjimą rodo lentelės duomenys:

Banko pinigų masės didinimas Operacija Turtas (Aktyvas) Skola (Pasyvas)1 100 sv. grynaisiais, 90 sv. paskola 190 sv. depozitas2 10 sv. grynaisiais, 90 sv. paskola 100 sv. depozitas3 19 sv. grynaisiais, 90 sv. paskola 109 sv. depozitas4 19 sv. grynaisiais, 98,10 sv. paskola 117,10 sv. depozitas

Lentelės duomenys: pradedame nuo to, kad bankas gauna grynaisiais 100 sv. ar atidaro 100 sv. depozitinę sąskaitą:1 operacija – bankas skolina 90 sv. arba 90% gautos grynųjų pinigų sumos ir 10 sv. palieka rezerve. Depozitų suma, kuriems galima išrašyti čekius, ir gauti grynaisiais, padidėja 90 sv. Dabar depozito suma susideda iš pradinio 100 sv. depozito ir 90 sv. papildomo depozito.2 operacija – paskolintiems 90 sv. išrašomas parduotuvės čekis, kuri, bankui pateikus čekį, pasiima grynaisiais pinigais. Jeigu parduotuvė, paėmusi grynaisiais, vėliau 90 sv. paskirstys po lygiai ir atidarys depozitines sąskaitas kiekviename iš 10 bankų, tai kiekvienam bankui teks po 9 sv. Tai rodo trečia operacija.3 operacija – bankas gauna papildomai grynaisiais 9 sv., kurie kartu su esamu rezervu grynaisiais sudarys bendrą sumą 19 sv., paskola 90 sv., depozito suma sudarys 109 sv.4 operacija – bankas nuo bendros grynųjų sumos 19 sv. gali skolinti 8,10 sv.+ 90 sv. buvusi paskola ir bendra depozitų suma sudarys 117,10 sv.Galima ir toliau tęsti operaciją. Dabar atsiranda papildoma suma 8,10 sv. Bankas, gavęs šią sumą, 0,81 sv. pasilieka rezerve, 7,29 sv. – skolina ir t.t.Iš to galima padaryti svarbią išvada: vienintelis bankas ir vienintelis depozitorius padidina pinigų masę cirkuliacijoje. Tai galime perkelti į visą bankinę sistemą. Tik čia skirtumas yra tas, kad esant vienam bankui, kai išrašomas čekis ir čekio pateikėjas pasiima grynaisiais, banke sumažėja grynųjų suma, sumažėja ir paskolų galimybės. Bankinėje sistemoje toks “nuostolis” nesusidaro, nes paimti grynieji pinigai iš vieno banko būtinai patenka į kitus bankus, kadangi pinigus laikyti namuose jų savininkui neapsimoka.Taigi, nauji depozitai turi savybę didėti. Ar yra pinigų masės cirkuliacijoje didėjimo ribos? Į šį klausimą atsako pinigų multiplikatorius.

MONETARINĖ BAZĖ IR PINIGŲ MULTIPLIKATORIUS

Grynųjų pinigų atsarga sudaro tik nedidelę bendros depozitų sumos dalį, todėl komercinių bankų kuriami nauji pinigų depozitai yra svarbiausias pinigų pasiūlos šaltinis. Bankiniai depozitai priklauso nuo grynųjų pinigų rezervo lygio. Todėl vyriausybė pinigų masės didėjimą cirkuliacijoje reguliuoja nustatydama rezervo lygį. Grynieji pinigai, esantys pas gyventojus ir bankuose sudaro monetarinę bazę. Jie taip pat vadinami pinigų pagrindu, arba didelės perkamosios galios pinigais (H – moneraty base/hight powered money). Pinigų masė priklauso nuo monetarinės bazės ir multiplikatoriaus. Multiplikatorius parodo pinigų masės pokytį, padidinus monetarinę bazę piniginiu vienetu. Šia lygybę galima užrašyti taip:Pinigų masė = monetarinė bazė * pinigų multiplikatoriusPinigų multiplikatorius yra didesnis už 1, todėl cirkuliuojanti pinigų suma yra didesnė negu pinigų pagrindas. Pinigų multiplikatoriaus reikšmė priklauso nuo dviejų veiksniu: 1) pinigų rezervo lygio ir 2) gyventojų polinkio laikyti pinigus banke. Kuo mažesnis rezervo lygis, tuo didesnės banko galimybės didinti depozitines sumas, tuo didesnė M1 pinigų pasiūla. Panašiai yra ir su gyventojų polinkiu laikyti pinigus banke. Kuo didesnis gyventojų polinkis laikyti pinigus banke, tuo didesnės bankų galimybės didinti M1 pinigų pasiūlą.Jei banko rezervą pažymėsime raide R, o pinigų rezervo lygį cb, depozitus – D, tada: R=cb*D.Jei grynuosius pinigus, esančius pas gyventojus, pažymėsime raide C, grynųjų lyginamąjį svorį nuo bendros grynųjų sumos – cp, tada C = cp * D.Monetarinė bazė H bus lygi:H = C + R = (cb + cp) D M1 pinigų pasiūlą sudaro pinigai, esantys cirkuliacijoje ir bankiniai depozitai. Tada:M1 = C + D = (cp + 1)DPadalinę (cp + 1)D iš (cb + cp) D , gauname pinigų multiplikatorių:M1M = cp + 1/ cb + cp = ∆M1/∆HNorėdami geriau suprasti pinigų multiplikatorių, panagrinėsime pavyzdį. Tarkime, kad banko pinigų rezervo lygis – 4%, grynieji pinigai pas gyventojus – 20%. Įstatę į formulę skaičius, gauname:

M1M = 0,2 + 1/0,2 +0,04 = 1,20/0,22 = 5Tai reiškia, kad padidėjus gryniesiems pinigams banke vienetu, pinigų kiekis cirkuliacijoje gali padidėti 5 vienetais.Pabandykime sumažinti pinigų rezervo lygį nuo 0,04 iki 0,02 ir pažiūrėkime, kaip tai atsilieps multiplikatoriaus reikšmėms. Tada:M1M = 0,2 + 1/0,2 +0,02 = 5,45Kaip matome, pinigų multiplikatoriaus reikšmė padidėja 0,45. Pinigų pasiūlos didinimo procesas vyksta pagal geometrinės progresijos formulę, todėl pinigų multiplikatorius apskaičiuojamas taip pat pagal šią formulę:M1M = 1/RVadinasi, pinigų multiplikatorius, – tai maksimalus naujų pinigų kiekis, kurį gali sukurti vienas perteklinių rezervų vienetas. Maksimalus naujų pinigų prieaugis, kurį gali sukurti komercinių bankų sistema, apskaičiuojamas, pinigų multiplikatorių padauginus iš perteklinių rezervų:∆D = M1M * RpertČia ∆D – pinigų kiekis, kurį kiekvienas bankas gali paskolinti, arba naujai sukurti pinigai.Pinigų multiplikatoriaus reikšmė sumažėtų, jei dalį gautos paskolos banko klientas laikytų grynais pinigais. Tuomet pinigų multiplikatorius apskaičiuojamas taip:M1M = (N + 1)/(N + R)Čia N – grynų pinigų norma cirkuliacijoje apskaičiuojama procentais nuo bendros indėlių sumos bankuose. Pavyzdžiui, jei privalomųjų rezervų norma R = 0,1, o gyventojai nori turėti 20% turimų indėlių sumos bankuose, tai pinigų multiplikatorius:M1M = (0,2 + 1)/(0,2 + 0,1) = 4Pinigų multiplikatorius taip pat sumažėtų, jei bankas rezervuose laikytų didesnius rezervus negu privalomoji rezervų norma. Tarkime, jei R = 0,1, o bankas faktiškai rezervuose laiko RF = 0,2, tai šiuo atveju pinigų multiplikatorius: M1M = 1/0,2 = 5Vadinasi, jei bankas rezervuose laikys didesnę pinigų sumą negu privalomoji rezervo norma, ar kas nors pasiskolinęs pinigus laikys namuose, tuomet pinigų multiplikatoriaus poveikis pinigų pasiūlai bus mažesnis.Pinigų multiplikatorius gali veikti ne tik pinigų kiekio didinimo, bet ir mažinimo linkme, pvz., atsiėmus 100 lt indėlį, bankų sistema pinigų pasiūlą, esant pinigų multiplikatoriui 10, sumažins 1000 Lt. Taigi, visa bankų sistema gali skolinti žymiai daugiu negu turi perteklinių rezervų. Taip yra todėl, kad rezervus praranda atskiras bankas, bet jų nepraranda visa bankų sistema.