1. Pinigų esmė, turinys, forma ir prigimtis. Pinigų formų įvairovė
Termino pinigai nereikia painioti su grynaisiais pinigais, pajamomis arba turtu. Popieriukų, vadinamų pinigais, spausdinimas tarsi neatneša jokios naudos. Antra vertus, pinigai ir su jais susijusios finansų įstaigos yra nepaprastai svarbu. Pinigai labai suprastina prekių mainus – atkrinta visi mainų vargai ir natūriniams mainams būdingos išlaidos. Kuo geriau funkcionuoja pinigų sistema, tuo geriau gyvena visa šalis ir kiekvienas iš mūsų. Kiekvienam žmogui, suprantančiam finansų sistemą, lengva apsispręsti, kaip investuoti. Štai kodėl tenka pradėjus nuo pinigų teorijos sampratų pereiti prie pinigų sistemos ir jos funkcionavimo supratimo.Įprastinė žodžio pinigai vartosena yra per daug neapibrėžta. Kasdieninėje kalboje terminas pinigai reiškia labai daug skirtingų dalykų (tai ir grynieji pinigai, ir čekiniai indėliai ir kredito kortelės). Tačiau iškyla atsiskaitymų problemos, pavyzdžiui, čekiu už troleibuso bilietą arba grynaisiais už 10 mln. litų vyriausybės vertybinių popierių. Kadangi JAV ir kitose šalyse yra labai išplėtoti atsiskaitymai čekiais bei kredito kortelėmis, o tik už 1 procentą pirkimų apmokama grynaisiais pinigais, siūloma mąstyti taip – pinigai yra iš esmės indėliai, o grynieji pinigai – tai tik šios sistemos smulkieji pinigai.Grynuosius pinigus sudaro banknotai apyvartoje ir monetos apyvartoje. Tačiau šie banknotai apyvartoje ir monetos apyvartoje, įnešti į bet kuriame banke atidarytą indėlio ar kitą sąskaitą, pakeičia savo formą, ir jau tampa ne grynaisiais pinigais, o įrašais bankų sąskaitose. Pinigai kaip studijos objektas gali būti nagrinėjami įvairiais požiūriais. Pagal Vladą Jurgutį pinigai gali būti nagrinėjami istorijos ir politikos aspektu, teisininko, ekonomisto ir filosofo akimis. Istoriniu požiūriu pinigų studijos pirmiausia siejamos su pinigų kaip vertės ir mainų mato pokyčiais atsižvelgiant į tautų vystymosi evoliuciją. Pinigai politikos atžvilgiu nagrinėjami siekiant parodyti pinigų įtaką politikai, visos tautos, jos grupės ar klasės ir atskiro žmogaus gyvenimui. Pinigai teisiniu atžvilgiu analizuojami siejant juos su teisės normomis ir nuostatomis: nevok, nežudyk, nesukčiauk ir kt., nes būtent dėl pinigų žmonės dažniausiai nusikalsta, nužudo, apvagia ir t. t. Taigi nagrinėdamas pinigus teisiniu požiūriu teisininkas visada susiduria su žmonių santykiais, susijusiais su pinigais. Vladas Jurgutis pinigus ekonominiame gyvenime laikė kapitalistinio ūkio funkcionavimo pagrindu, t. y. visa ko ašimi. Kapitalistinis ūkis neįmanomas be darbo pasidalijimo ir mainų, o išplėtoti mainai kapitalistiniame ūkyje yra galimi tik dalyvaujant pinigams. Pinigai filosofine prasme nagrinėjami turint tikslą nustatyti jų vaidmenį atskiro individo, šeimos ir visuomenės dorovei.
2. Pinigų apibrėžimai
Rimtas finansų objekto nagrinėjimas susideda ne vien tik iš pateiktų apibrėžimų, tačiau jis vis tik prasideda apibrėžimų nagrinėjimu. Kaip rašoma šiai temai giliau nagrinėti rekomenduojamuose vadovėliuose, jų teoriniuose skyriuose stengiamasi padėti intuityviai suprasti pagrindines idėjas. Populiarus pinigų apibrėžimas tik kaip grynųjų pinigų yra per siauras vartoti teoretikams, o kitas populiarus jų apibūdinimas, vertinantis pinigus kaip turto sinonimą, yra per platus. Sakydami, kad ,,Jis turi daug pinigų”, turime omenyje, kad jis yra turtingas. Jei tokį pinigų apibrėžimą vartotume ekonomikoje, tai už pinigus įgytas nekilnojamasis turtas, akcijos, obligacijos ir kitoks turtas būtų vadinamas pinigais, o tai reikštų, kad yra ignoruojami pinigams būdingi bruožai. Kitas populiarus pinigų apibrėžimas sutapatina juos su pajamomis. Pavyzdžiui, dažnai klausiama ,,Kiek jis uždirba pinigų? Tačiau šis pinigų apibrėžimas yra per siauras, nes pajamos yra tik srauto per tam tikrą laiko tarpą rodiklis ir galime labai greitai susipainioti, jei norėsime pasvarstyti, ar dėl pinigų kiekio pasikeitimo ekvivalentiškai keičiasi pajamos. Be to, pinigai yra sankaupos, o tai reiškia, kad bet kuriuo laiko momentu jų yra tam tikra suma. Todėl ekonomistai ir teoretikai atmeta pernelyg siaurą pinigų apibrėžimą, reiškiantį grynuosius pinigus, ir per platų, reiškiantį turtą, ir apibūdina pinigus pagal jų funkcijas. T. Mayer, J.S.Duesenberry, R.Z.Aliber knygoje Pinigai, bankai ir ekonomika pateikia tokį pinigų apibrėžimą: Pinigai yra viskas, kas funkcionuoja kaip mainų tarpininkas, kaip vertės matas, kaip būsimų mokėjimų priemonė arba kaip labai likvidi kaupimo priemonė. Lietuvos banko ketvirtiniuose biuleteniuose pateikiamuose kai kurių rodiklių paaiškinimuose pinigai apibrėžiami kaip visuotinis vertės ekvivalentas, atliekantis mainų, kaupimo, vertės mato, apyvartos ir mokėjimų priemonės funkciją.Šiuolaikinių ekonomikos terminų enciklopediniame žodyne (Auštrevičius P. ir kt., Lietuvos laisvosios rinkos institutas, Lietuvos komersantas, Vilnius, 1991 m.) rašoma, kad pinigai yra visuotinis vertės ekvivalentas, atliekantis mainų, kaupimo, vertės mato, cirkuliacijos ir mokėjimo priemonės funkciją.ECB valdybos narys Eugenio Domingo Solans paskaitoje ,,The euro and the Eurosystem some issues of interest for the Swedish public”, skaitytoje 2001 m. vasario 26 d. Swedbanke, Stockholme, nurodė tris pinigų funkcijas: mokėjimų priemonės (a means of payment), vertės mato (unit of account) bei kaupimo (a store of value).
Dar vienas apibrėžimas skelbia, kad pinigai yra aukšto likvidumo finansinis turtas, paprastai priimamas mainais už prekes ir paslaugas ir atliekantis mainų priemonės, vertės mato arba apskaitos vieneto, atidėtų arba būsimų mokėjimų bei kaupimo priemonės funkcijas. Apriorinis ir empirinis pinigų apibrėžimas. Apriorinis pinigų apibrėžimo būdas yra daugiau filosofinis, pabrėžiantis pinigų prigimtį, išryškinantis tai, kuo pasižymi pinigai. Juo siekiama nustatyti vieną vienintelį požymį, kuriuo pinigai skiriasi nuo kitų dalykų. Aprioriniu požiūriu pinigai apibrėžiami kaip priemonė, visuotinai pripažįstama mainų tarpininku, nes tai yra tik vien pinigams būdinga funkcija, kai turto kaupimo funkciją gali atlikti ir kiti įvairūs daiktai. Šis apibrėžimas turi tą privalumą, kad jis, nors ir būdamas abstraktus, gana tiksliai nustato skirtumą tarp daiktų pinigų ir daiktų, kurie nėra pinigai. Pagal šį apibrėžimą daiktai, kuriais dažnai mokame už prekes ir paslaugas – grynieji pinigai, indėliai iki pareikalavimo, kelioniniai čekiai – yra pinigai, o terminuotieji indėliai nėra pinigai. Taip apibrėžtus pinigus žymime indeksu P1. Ekonomistams nagrinėjant pinigus kaip mainų tarpininkus paprastai naudojamas P1 arba pinigų siaurąja prasme rodiklis, kuris susideda iš dviejų komponentų: pinigų apyvartoje ir indėlių iki pareikalavimo. Tai labai plačiai taikomas pinigų apibrėžimas. Į šių pinigų sudėtį neįeina kredito kortelių likučiai, kadangi kredito kortelės tėra tik mokėjimo būdas. Mokant kredito kortele, jūs gaunate kreditą, taigi atsiranda skola, kurią teks vėliau apmokėti čekiu ar grynaisiais pinigais. Kai pinigus bandoma apibrėžti atsižvelgiant ir į jų atliekamą kaupimo funkciją, naudojamas P2 arba pinigų plačiąja prasme rodiklis, kurį sudaro jau minėtu P1 rodikliu apibrėžti pinigai (pinigai apyvartoje ir indėliai iki pareikalavimo) papildyti kvazipinigais, kuriuos sudaro terminuotieji ir taupomieji indėliai.Empirinis apibrėžimas orientuojasi į tas pinigų savybes, kurios yra svarbios reguliuojant pinigų pasiūlą makroekonominės politikos priemonėmis. Pirmoji iš šių savybių reiškia, kad pinigų pasiūlos pokyčiai stipriai veikia, o daugelio ekonomistų nuomone – lemia nominaliąsias pajamas, o antroji – kad šalies centrinis bankas gali kontroliuoti pinigų pasiūlą. Kadangi ekonomistams rūpi galimybės reguliuoti ekonomiką, kintamieji, kuriuos gali kontroliuoti vyriausybė arba centrinis bankas jiems yra svarbesni už kitus kintamuosius, kurie nėra taip lengvai valdomi. Taigi pinigų empirinis apibrėžimas vertina pinigus ne pagal kokį nors jų prigimtinį požymį, bet traktuoja kaip likvidžius aktyvus arba tokių aktyvų rinkinį, kuris:1) daro tiksliausiai numatomą poveikį nominaliosioms pajamoms ir2) gali būti šalies centrinio banko kontroliuojamas.Pinigai, išleisti į apyvartą, tai grynieji pinigai, išleisti centrinio banko.Pinigai apyvartoje, tai banknotai ir monetos už bankų sistemos ribų. Pinigų apyvartos greitis – tai vidutinis piniginio vieneto apyvartų skaičius per metus. Dažniausiai jis skaičiuojamas kaip nominaliojo bendrojo vidaus produkto ir pinigų kiekio santykis.Pinigų bazė, tai centrinio banko išleisti į apyvartą grynieji pinigai, komercinių bankų atsargos nacionaline valiuta, laikomos centriniame banke, ir privalomosios atsargos užsienio valiutomis.Pinigų elementai, tai sudėtiniai pinigų rodikliai, kurie vartojami kaip pinigų kiekio matas. Priklausomai nuo jų apibrėžimo apima įvairias likvidaus turto grupes (P1 – indėliai iki pareikalavimo ir pinigai apyvartoje; kvazipinigai – terminuotieji ir taupomieji indėliai litais bei užsienio valiutomis; P2, kurie lygūs P1 ir kvazipinigų sumai).Pinigų kiekis, tai bendras pinigų kiekis ekonomikoje, kurį sudaro: pinigai apyvartoje ir indėliai taupomosiose bei einamosiose sąskaitose. Pinigų multiplikatorius – tai santykis tarp pinigų bazės ir pinigų kiekio.3. Pinigų rūšys: prekiniai, ,,tikrieji” (auksiniai), ,,popieriniai”, kreditiniai, pilnaverčiai ir nepilnaverčiai, ,,elektroniniai”, grynieji ir negrynieji, bankiniai, pinigų pakaitalai
Pagal savo formas arba rūšis pinigai dar skirstomi į pilnaverčius prekinius pinigus arba tiesiog prekinius pinigus, kuriuos sudaro aukso, sidabro, vario ar kitų metalų monetos, kurių, kaip prekių, vertė visiškai atitinka jų, kaip mainų tarpininko, vertę. Jeigu monetos metalą galima parduoti už tiek, kokia yra tos monetos nominalinė vertė, tada ši moneta yra pilnavertis prekinis pinigas. Pažymėtina, kad Pirmosios bangos pinigai išties buvo ne tik apčiuopiami ir patvarūs, bet ir beraščiai. Tai reiškia, kad jų vertė priklausė nuo svorio, o ne į juos įspaustų žodžių. Pinigai yra barterinių atsiskaitymų alternatyva. Barteris yra tiesioginis pasikeitimas prekėmis arba paslaugomis. Naudojant pinigus kaip mainų priemonę, galima vykdyti prekybą prekėmis ir paslaugomis be barterio. Pinigai yra standartinė priemonė, gaunama mainais už prekes ir paslaugas. Iš pradžių pilnaverčių pinigų pakaitalai – banknotai arba kreditiniai ar bankiniai pinigai buvo tik pažymėjimas, suteikiantis jo savininkui teisę gauti tam tikrą sumą prekinių pinigų. Kreditiniais arba bankiniais pinigais vadinami tokie pinigai, kurie patys neturi savo nominalo vertę atitinkančios vertės ir kurių negalima iškeisti į pilnaverčius, aukso ar sidabro pinigus (šiandieniniai eurai, doleriai, litai).
Lietuvos banko ketvirtiniuose biuleteniuose pateikiamuose kai kurių rodiklių paaiškinimuose rašoma, kad banknotas arba popierinis pinigas – tai rašytinis banko pasižadėjimas nurodytu laiku arba anksčiau sumokėti tam tikrą pinigų sumą banknoto pateikėjui; dažniausiai garantuojamas centrinio banko. Kreditiniai arba bankiniai pinigai pranašesni už kitas pinigų rūšis tuo, kad jiems nereikia eikvoti retųjų gamtos išteklių. Kaip mainų priemonė, pinigai praplečia prekybos apimtis ir skalę, didina ekonomikos efektyvumą ir leidžia atsirasti specializacijai, būdingai šiuolaikinei ekonomikai. Popierinių pinigų plėtrą taip pat sietina ir su visuotinio raštingumo atsiradimu. Naudojant popierinius banknotus yra labai svarbu tai, kas išspausdinta popieriuje. Pinigai simboliniai, tačiau vis dar apčiuopiami. Jie pasirodė pasiekus visuotinį raštingumą. Perėjimas nuo vertę turinčių produktų – aukso, sidabro, tabako, kailių – prie beverčių popierių (kreditinių arba bankinių pinigų) privertė vartotojus smarkiai keisti tikėjimą. Jie privalėjo būti įsitikinę, kad kiti priims popierinius pinigus ir už juos duos prekių. Popieriniai pinigai buvo ir tebėra grindžiami vien pasitikėjimu. Jie užvaldė pramonės visuomenę – Antrosios bangos civilizaciją. Nors anksčiau ir pasirodydavo kreditinių pinigų, dauguma išsivysčiusių valstybių iki 1930 metų laikėsi aukso standarto, tai yra galimybės iškeisti atitinkamą pinigų sumą į aukso monetas ar lydinius. Pinigai dar skirstomi į grynuosius, kuriuos sudaro banknotai, monetos, taurieji metalai, bei negrynuosius arba buhalterinius pinigus, kurie yra laikomi bankų sąskaitose. Negrynuosius pinigus visada galima paversti grynaisiais pinigais, tačiau tai priklauso nuo to, kokiose banko sąskaitose šie pinigai laikomi. Lengviausia grynaisiais pinigais paversti atsiskaitomosiose arba einamosiose sąskaitose laikomus pinigus. Beveik pinigai yra finansinis turtas, kuris atlieka pinigų kaupimo priemonės funkciją ir gali būti iš karto paverstas mainų priemone, tačiau pats savaime nėra mainų priemonė. Beveik pinigų pavyzdys yra trumpalaikiai vertybiniai popieriai, pavyzdžiui, iždo vekseliai.Pinigų pakaitalai yra finansinis turtas, kuris gali būti laikina mainų priemonė, tačiau nėra kaupimo priemonė. Ryškiausias pavyzdys yra kredito kortelės. Kreditas savaime nėra turtas, nei kreditas, nei kredito kortelės nėra pinigai. Tačiau kreditas ir kredito kortelės turi įtakos gyventojų laikomų pinigų kiekiui. Paplitus elektronikai, pinigų sistema toliau evoliucionuoja. Įprasta praktika tampa automatiniai visą parą veikiantys bankų terminalai, prekybininkai turi pardavimo fiksavimo terminalus. Pastaraisiais metais finansų rinkose naudojami instrumentai nuolat tolsta nuo materialumo. Čikagoje, Londone, Sidnėjuje, Singapūre ir Osakoje milijardai parduodami vadinamaisiais „išvestiniais“ finansiniais instrumentais – pavyzdžiui, vertybiniais popieriais, pagrįstais ne individualių bendrovių kapitalu, o įvairiais rinkos indeksais. Dar labiau nutolstama nuo pagrindų šiais indeksais grindžiamais pasirinkimais. Be to, miglotame pasaulyje atsidūrusi vadinamoji „sintetika“, kuri per daugybę įvairių sudėtingų sandorių siūlo investuotojams rezultatus, skatinančius arba rodančius egzistuojančias obligacijas, kapitalą, indeksą ar pasirinkimą. Rinkose sparčiai siekiama dar retesnių investicijų, pagrįstų indeksų indeksais, vedinių vediniais, sintetiką rodančia sintetika. Kapitalas ir pinigai vis labiau tolsta nuo materialios formos ir labai greitai tampa „supersimboliu“. Greta vykstantys pinigų prigimties pokyčiai stumia procesą dar toliau. Šiandien, kai ateina pažangesnė Trečiosios bangos – žinių ekonomika, popieriniai pinigai nepaliaujamai sensta. Dabar aišku, kad popieriniai pinigai yra mirštančios pramonės eros produktas. Tikėtina, kad išskyrus ekonomiškai atsilikusias šalis ir antraeilį vartojimą, visur kitur popierinių pinigų laukia toks pat likimas kaip koralų, kriauklių ar vario apyrankių valiutos (žiūr. Alvin Toffler „Valdžių kaita„, V., 2001 m., 82 p.). Kai restorano savininkas perduoda jūsų kortelės numerį Visa ar American Express, kredito kortelių bendrovės kompiuteriai įrašo tam tikrą pinigų sumą į restorano sąskaitą, atima ją iš savo apskaitos knygų ir padidina jūsų skolą. Vis dėlto tai tik paprastas žaidimas su kortele. Su vadinamąja sumania, greita kortele, kurią kasininkas įdeda į elektroninį prietaisą, pietų kaina tiesiog išskaičiuojama iš jūsų banko sąskaitos. Nuomos ar kiti mokesčiai gali būti su elektronikos pagalba pervedami iš asmeninės sąskaitos į atitinkamą banką. Šiandienos viršūnė – „supersumanios ir greitos kortelės“ arba, kitaip tariant, „elektroninis bankas piniginėje“. Šios plastmasinės kortelės su mikroschema leidžia klientui pasitikrinti banko sąskaitą, pirkti ir parduoti akcijas, užsisakyti lėktuvo bilietus ir atlikti daug įvairiausių kitų operacijų. Kortelės tampa vis protingesnės, jos siunčia ir perduoda be galo daug informacijos. Tas, kas kontroliuoja kortelę, – nesvarbu, bankininkai ar jų varžovai, – turi neįkainojamą kanalą į kiekvienus namus ir kasdieninį gyvenimą nes mokantys kortelėmis pirkėjai pateikia mažiausiai bent šiuos duomenis: pavardę, adresą, asmens kodą, kreditinę informaciją, savo, o kartais ir šeimos pajamas bei pramogų, vartojimo polinkius ir panašiai. Atsiradus lygiagretiems pinigams – kitaip vadinamiems magnetinėmis kortelėmis, patekome į taip vadinamą „painios valiutos“ amžių, kai šalia esančių piniginių ženklų bei monetų atsiranda ir ypač sparčiai plinta parapiniai įvairiausių magnetinių kortelių, kurias siūlo ne tik specializuotos firmos, bet ir telekomai, degalinės, įvairūs prekybos tinklai ir kiti. Taigi pinigai tampa jau nebe banknotais ar monetomis, o krūva nuliukų ir vienetų, perduodamų elektros laidais, mikrobangomis, palydovais. Elektroninių pinigų operacijos labai sparčios, jos padeda išvengti brangių tradicinės pinigų sistemos nepatogumų. Šiuo metu visą tai tapo taip įprastu reiškiniu, kad mes net neabejojame tuo. Priešingai, jei matome, kad iš rankų į rankas eina dideli popieriniai pinigai, įtariam kažką negera. Mūsų manymu, grynieji pinigai išduoda mokesčių rinkėją arba ką nors susidėjus su narkotiku skandalu, pinigų plovimu ar panašiai. Vietoje popierinių pinigų atsiradę elektroniniai pinigai kelia tam tikrą pavojų įprastiems bankams. Bankai turėjo vyriausybių saugomą atsiskaitymų paslaugų monopolį. Elektroniniai pinigai grasina išstumti šią sistemą. Kita vertus, kai įvairūs ne bankai – telekomai, prekybos ir kitos įmonės pradeda leisti savo korteles teisiniu požiūriu jos, neturėdamos licenzijos bankinei veiklai pradeda priiminėti tarsi ir „depozitus“, tuomet, kai priima pinigus už atitinkamai sumai „įkrautą“ mokėjimo kortelę. Mokėdama pardavėjui, korteles išleidusi sistema veikia kaip „mokėjimo sistema“, o ši funkcija kadaise priklausė tik bankams. Pastaraisiais metais Europoje veikia 25 skirtingos elektroninių pinigų (e-pinigų) kortelių schemos, kurias daugiausia platina finansų institucijos. 2002 metų pabaigoje bendra Europoje cirkuliuojančių elektroninių pinigų vertė sudarė 240 milijonų eurų. Tačiau visų elektroninių pinigų apimtys vis dar tesudaro labai mažą visų pinigų dalį: jie sudaro tik 0,1 procento visų apyvartoje esančių banknotų ir monetų. Tačiau padėtis greitai keičiasi ir tikėtina, kad šis santykis sparčiai keisis elektroninių pinigų naudai, ypač įvertinant spartų augimą elektroninių pinigų, kuriuos leidžia privačios nebankinės įmonės. Be to, korteles išleidusioms nebankinėms įmonėms ėmus teikti klientams per kortelių sistemą paskolas, centriniai bankai gali netekti įtakos pinigų politikai, o kartu šie procesai gali skatinti infliaciją. 2004 metų pradžioje Lietuvoje dešimties bankų platinamų mokėjimo kortelių skaičius pasiekė 2,307 mln. įvairių mokėjimo kortelių (2003 m. išaugo 44,2 proc.), o bendra jų apyvarta per metus siekė 11,294 mlrd. litų – 50,2 proc. daugiau nei 2002 metais. Kortelių rinka pernai augo lėčiausiai pastaraisiais metais – 2002-aisiais jų padaugėjo 80,7 proc., 2001-aisiais – 66 proc., 2000-aisiais – 63,4 proc., o apyvarta – atitinkamai 75,7 proc., 63 proc. ir 42,2 procento. 2004 m. pradžioje Lietuvoje buvo 995 bankomatai (12 proc. daugiau nei 2003 metų pradžioje) ir apie 13,2 tūkst. atsiskaitymo kortelėmis vietų (19 proc. daugiau). Lietuvoje atsiskaitymai mokėjimo kortelėmis sudaro tik apie 10-12 proc. kortelių apyvartos, tuo tarpu Europoje šis rodiklis siekia apie 60 procentų. Didžiausia 2003-ųjų rinkos naujiena yra ta, jog magnetinės kortelių technologijos pradėtos keisti į saugesnes mikroprocesorines (lustines). Prognozuojama, kad jau šių metų pabaigoje jų bus apie 40 proc. visų kortelių. Lietuvos bankų duomenimis, šalyje išleista apie 1,6 mln. mokamųjų kortelių, iš jų l mln. sudaro “Visa”. Dar apie 0,5 mln. kortelių išleido “Mastercard” sistemos nariai – bankai. Likusią dalį sudaro kitos mokamosios kortelės. Elektroninių pinigų vartojimo plėtra ypač ryški vertybinių popierių rinkose, ypač atsiskaitant už tiesioginės prekybos sandorius. Euro zonoje dabar vidutiniškai ketvirtadalis tarpininkavimo sandorių vertybinių popierių biržose vyksta tiesioginių prekybos sandorių režime, atsiskaitant elektroniniais pinigais, o JAV jie sudaro beveik 50 procentų. Atskirose šalyse šie skaičiai dar didesni. Elektroniniai pinigai pastebimai sumažina atsiskaitymo kaštus, o tai skatina vis didesnį smulkių investuotojų ratą pradėti tiesiogiai investuoti rinkose. Darosi vis aiškiau, kad Trečiosios bangos pinigus sudarys elektroniniai impulsai. Jie greitai išnykstantys …, akimirksniu pervedami …, kontroliuojami videoekrane. Iš esmės tai vaizdo reiškinys. Mirksintys, žybsintys, lekiantys per planetą Trečiosios bangos pinigai yra informacija – žinių pagrindas. Mūsų turtas arba naujieji pinigai – tai simbolių turtas, lydimas naujo tikėjimo, kad net labiausiai neapčiuopiami trumpi elektroniniai signalai gali būti keičiami į gėrybes ir paslaugas. Kadaise apyvartoje naudojami pinigai buvo tiesiog brangi fizinė vertybė: auksas, nes negausiai randamas ir kompaktiškas, romas Australijos kolonijų ankstymečiu – nes jis buvo vienas iš nedaugelio dalykų, kurį vertino visi, o sunkūs geležies strypai senovės Spartoje – kad atgrasytų nuo sudėtingų komercinių sandėrių ir sutelktų dėmesį į kur kas labiau vyrui pritinkančius karinius žygdarbius. Vėliau atsirado popieriniai pinigai, įrašai buhalterinėse knygose ir banko sąskaitos, pakeitusios iki tol buvusias vertybes. Tiesioginis ryšys su fizinėmis vertybėmis nusilpo ir galutinai nutrūko, kai 1971 metais JAV prezidentas Ričardas Niksonas užbaigė dolerio konvertabilumą auksu. Nuo to laiko kaip reikiant įsibėgėjo plaukiojančių valiutų kursų amžius. Tuo tarpu telegrafas, telefonas ir teleksas pradėjo jungti valiutų keityklas visame pasaulyje, ėmė formuotis ir palyginti sparti (bet vis dar nedidelės apimties) tarptautinė valiutų rinka. Paskiau pasirodė kompiuteriai ir jų tinklai ir XX a. paskutinio dešimtmečio pradžioje jau buvo galima dalykiškai konstatuoti, kad naujoji pasaulinė finansų rinka – tai ne kokia nors geografinė vietovė, kurią būtų galima surasti žemėlapyje, o daugiau nei du šimtai tūkstančių tarp savęs supintų elektroninių monitorių viso pasaulio pinigų keityklose. Ištisas paras, savaites jie fiksuoja valiutų kurso skrydžius ir kritimus, bematant apskriejančius visą žemės rutulį. Tokiu pat keliu pasiekė ir fondų biržos. Iki telekomunikacijos epochos jos buvo vietinio pobūdžio įstaigos bei įstaigėlės, kur reikalai buvo tvarkomi akis į akį. Ėmus masiškai siūlyti internetu grindžiamas paslaugas bet kurioje pasaulio vietoje, daugelis didingų senųjų biržų pastatų – pavyzdžiui, Palais de Bourse Paryžiuje – tiesiogine prasme tapo muziejais. Nors Niujorko fondų biržos prekybos salė dūzgia veikla iki pat baigiamojo skambučio, tačiau kibererdvė Volstritą nepastebimai pakeitė kaip nauja kapitalo sostinė, funkcionuojanti kiaurą parą.Apskritai rinkos akivaizdžiai dematerializavosi. Kai 1957 metų rugpjūtį susvyravo ir smigo Niujorko fondų birža, sugriuvo ne pastatas. Tai, kas atsitiko, buvo staigi, radikali ekonominių santykių transformacija, per telekomunikacijų tinklus ir kompiuterių programinę įrangą didžiule sparta išplitusi po visą pasaulį.4. Ekonominės minties apie pinigų būtinumą, paskirtį ir vaidmenį raida
Pinigų vystymosi istorija yra tautų vystymosi atspindys. Pinigai atsiranda visose tautose tam tikro išsivystymo epochoje, besiplečiant prekių mainams. Pinigų istorinė raida apima kelis etapus. Pagal juos išskiriamos šios pagrindinės pinigų formos arba rūšys:1. Pinigai – prekės arba prekiniai pinigai (gyvulių augintojams – gyvuliai, medžiotojams – kailiai, žemdirbiams – grūdai, amatininkams – ūkio apyvartos reikmenys ir t. t.).2. Metaliniai pinigai (metalo gabalų, vielos, žiedų, miltelių, o vėliau ir monetų pavidalu).3. Popieriniai pinigai.4. Banko pinigai, negrynieji, arba kreditiniai pinigai, – tai įvairių tipų indėliai (deposits) bankuose, kuriems galima išrašyti čekius. 5. Netikri pinigai arba pusiau pinigai – tai taupomosios sąskaitos, terminuoti indėliai ir trumpalaikiai vyriausybės vertybiniai popieriai. 6. Šiuolaikiniai elektroniniai pinigai.Pinigai evoliucionavo nuo realios vertės prie abstrakčių simbolių: pinigus – prekes keitė brangieji metalai, parduodami pagal svorį, vėliau monetas, nukaltas iš brangiųjų metalų, pakeitė popieriniai pinigai. Iš pradžių jie buvo keičiami į brangiųjų metalų monetas, vėliau nebekeičiami, o dar po kiek laiko atsirado banko indėliai. Ši evoliucija nėjo tiesia linija. Pavyzdžiui, auksakalių depozitai, kuriuos galėtume laikyti čekiais, buvo naudojami Anglijoje kaip mokėjimo priemonė dar septynioliktajame amžiuje, nors tada dar nebuvo pripažintų popierinių pinigų.
5. Pinigų likvidumas ir padengimas. Pinigų likvidumo samprata. Pinigų padengimo būdai
Pinigai kaip taupymo priemonė tai tam tikras asmens turto saugojimo būdas. Pinigai nėra vienintelė turto forma. Turtas – nuosavybė, kuria disponuoja ekonominis subjektas. Turtas, tai: 1.Materialiniai aktyvai: 1.1. Žemė; 1.2. Gamybiniai pastatai ir įrengimai; 1.3. Gyvenamieji namai; 1.4. Ilgojo vartojimo reikmenys. 2. Finansiniai aktyvai – pinigai, taupomieji indėliai, vertybiniai popieriai, draudimo polisai, akcijos. Labiausiai likvidus turtas yra pinigai. Jį lengviausia išleisti, įsigyjant kitų vertybių. Turto likvidumą lemia:1. Tai, kaip greitai galima jį pirkti ar parduoti;2. Pirkimo ar pardavimo operacijų išlaidos;3. Aktyvų kainų stabilumo ir prognozavimo laipsnis.Turtas arba akyvai yra likvidūs, jeigu jį be didesnių sunkumų ar išlaidų galima paversti grynaisiais pinigais.Pinigai yra potencialus turtas, kuris gali mažėti dėl infliacijos, todėl patikimesni yra materialieji aktyvai. Pinigai siaurąja prasme kaip turtas yra labai likvidūs. Kadangi tai jau pinigai, todėl nieko nekainuoja ir jokio vargo nėra juos parduoti. Tie aktyvai, kurie neįtraukti į P1 pinigų apibrėžimą, bet yra labai likvidūs ir panašūs į įtrauktuosius, vadinami kvazipinigais. Popierinių pinigų (valiutos) padengimo etapai:– 1875 – 1914 m. – visuotinai paplitusi aukso standarto sistema;– 1914 – 1945 m. – laikinai atsisakyta aukso standarto sistemos, trumpam (1925 – 1931 m.) prie jos sugrįžta, pagaliau tarptautinėje veikloje pereita (nuo 1932 m.) prie aukso devizų standarto;– 1945 – 1971 m. – Bretono Vudso (fiksuotų valiutų kursų) sistema (Bretton Woods System);– nuo 1973 m. iki šiol valdoma plaukiojančių valiutų kursų sistema, orientuota į šalis ekonomikos lyderes.
6. Pinigų funkcijos. Jų samprata įvairiose pinigų teorijose. Pinigai kaip kainų mastelis. Pinigų mokėjimo priemonės funkcija. Jos veikimo sfera ir sąlygos. Pinigai kaip kaupimo ir taupymo priemonė
Ekonomistai ir teoretikai atmeta pernelyg siaurą pinigų apibrėžimą, reiškiantį grynuosius pinigus, ir per platų, reiškiantį turtą, ir apibūdina pinigus pagal jų funkcijas. T. Mayer, J.S.Duesenberry, R.Z.Aliber knygoje Pinigai, bankai ir ekonomika, išleistoje ,,Alma littera” leidykloje Vilniuje 1995 m., pateikiamas toks pinigų apibrėžimas: Pinigai yra viskas, kas funkcionuoja kaip mainų tarpininkas, kaip vertės matas, kaip būsimų mokėjimų priemonė arba kaip labai likvidi kaupimo priemonė. Matome, jog šis apibrėžimas kartu nurodo ir keturias pinigų funkcijas:1) mainų tarpininko,2) vertės mato,3) būsimų mokėjimų priemonės ir4) labai likvidžios kaupimo priemonės. Bene aiškiausia pinigų funkcija – mainų tarpininkas. Į pinigus keičiame parduodamas prekes ir paslaugas, o vėliau šiuos pinigus vėl keičiame į tas prekes ir paslaugas, kurių norime įsigyti. Tai padeda išvengti didelių nepatogumų, būdingų natūriniams mainams, vadinamo abipusio norų sutapimo, kai reikia atrasti tą, kas nori įsigyti prekių arba paslaugų, kurias mes siūlome, ir kad jis galėtų tuo pačiu metu pateikti tokių prekių ir paslaugų, kurių mes norime įsigyti.
Ekonomikos sąlygomis, kai cirkuliuoja pinigai, toks mainų procesas pasidalija į du etapus: pardavimo, o vėliau pirkimo. Tačiau ir šiuolaikinėje ekonomikoje retkarčiais dar praktikuojami paprasti natūriniai mainai. Mainai ypač plinta didelės infliacijos metu, kai žlunga pinigų sistema ir kainos kiekvieną dieną labai ženkliai didėja. Yra ir kitų tokių mainų vykdymo pavyzdžių: elektros energija už prekes, dujos ar nafta už maisto produktus ir panašiai. Kita pinigų funkcija – matuoti vertę. Tai reiškia, kad pinigais naudojamės kaip priemone įvairių daiktų vertėms palyginti. Įsivaizduokime į kokią painiavą patektume, jei tektų atskirų prekių vertę vertinti kitomis prekėmis ir kiek įvairiausių kombinacijų tektų įvertinti. Be to, pinigai kaip vertės matas leidžia įvesti paprastą apskaitą. Įsivaizduokime, kad bandome tvarkyti apskaitos sistemą, kurioje yra keli šimtai įvairių rūšių prekių, kurios natūriniais mainais keičiamos dar į kitas prekes, ir kad reikia nustatyti, ar mūsų ūkinė veikla davė pelno ar nuostolio ir kiek. Dar viena pinigų, kaip prekės mato, funkcijų – būsimų mokėjimų priemonė. Kadangi visose normaliose ekonomikose paprastai kasmet kainos daugiau ar mažiau pabrangsta, įvertinant būsimus mokėjimus, atsiranda poreikis atsižvelgti ir į šiuos kainų pokyčius. Atlikdami šią funkciją, pinigai leidžia pirkti kreditan. Kitaip tariant, prekės ir paslaugos gaunamos dabar už pasižadėjimą sumokėti pinigus vėliau. Pinigai gali pasitarnauti ir kaip kaupimo priemonė. Tam, kad pinigai galėtų visiškai atitikti šią funkciją, juos turi būti galima saugoti tam tikrą laiką, pinigams neprarandant vertės. Taupant pinigus, faktiškai yra kaupiama jų vertė. Šiuo požiūriu jie turi keletą ypatumų. Pinigai nereikalauja jokių operacijų išlaidų, reikalingų keičiant vieną daiktą į kitą, (pavyzdžiui, brokerio paslaugos, perkant akcijas) arba tos išlaidos yra labai mažos. Išreikšta pinigais, vertė yra tvirta skolų atžvilgiu. Laikant turtą obligacijomis, tektų susidurti su operacijų išlaidomis. Žmonių, įsigijusių akcijų, turtas, atmetus infliaciją, dėl galimų įmonių bankrotų ar akcijų kainų nuvertėjimo, gali sumažėti labiau negu laikant pinigus. Būtina taip pat įvertinti, jog dažnai praktiškiausia pinigų rūšis – grynieji pinigai yra nepelningi, palyginti su ta pačia suma pinigų, laikomų banko indėlių sąskaitoje ar investuotų į įvairius vertybinius popierius. Paprastai tas pats piniginis vienetas turėtų atlikti visas keturias pinigų funkcijas. Tačiau nebūtinai tas pats piniginis vienetas atlieka visas pinigų funkcijas. Pavyzdžiui, pasitaiko atvejų, kai vedant apskaitą litais, mainų, o ypač taupymo priemone tampa euras arba, pastaruoju metu gal kiek rečiau, JAV doleris. Tiesa, kai kurie teoretikai bando be keturių nagrinėtų funkcijų pinigams priskirti dar ir penktąją funkciją, būtent tarptautinių pinigų funkciją.7. Pinigų kiekio dėsnis. Jo samprata įvairiose pinigų teorijose. Pinigų kiekio matavimo rodikliai. Pinigų kiekio sąryšis su infliacija ir realaus bendrojo produkto dinamika
Pinigai, išleisti į apyvartą, tai grynieji pinigai, išleisti centrinio banko.Pinigai apyvartoje, tai banknotai ir monetos už bankų sistemos ribų. Pinigų bazė, tai centrinio banko išleisti į apyvartą grynieji pinigai, komercinių bankų atsargos nacionaline valiuta, laikomos centriniame banke, ir privalomosios atsargos užsienio valiutomis. P1 arba pinigų siaurąja prasme rodiklis susideda iš dviejų komponentų: pinigų apyvartoje ir indėlių iki pareikalavimo. P2 arba pinigų plačiąja prasme rodiklį sudaro jau minėtu P1 rodikliu apibrėžti pinigai (pinigai apyvartoje ir indėliai iki pareikalavimo), papildyti kvazipinigais, kuriuos sudaro terminuotieji ir taupomieji indėliai.Pinigų kiekio dėsnis (pinigų cirkuliacijos formulė) išreiškiamas tokia priklausomybe:P × C = R × K, kur P – pinigų kiekis (masė);C – pinigų apyvartos (cirkuliacijos) greitis, rodantis piniginio vieneto apyvartų skaičių per metus (dažniausiai skaičiuojamas kaip nominaliojo bendrojo vidaus produkto ir pinigų kiekio santykis);R – realus nacionalinis produktas (bendrasis vidaus produktas);K – kainų lygis.Taigi pinigų kiekis turi būti tiesiog proporcingas realizuojamų prekių ir paslaugų kainų sumai ir atvirkščiai proporcingas pinigų apyvartos greičiui.Kaip prekių ir paslaugų bei gamybos veiksnių rinkos modernioje ekonomikoje formuojasi pagal pasiūlos ir paklausos dėsnį, taip ir pinigų kiekio kitimas remiasi pinigų pasiūlos ir paklausos pusiausvyra. Viena iš piniginio vieneto vidinio stabilumo prielaidų yra ta, jog pinigų kiekis turi kisti tokiais pačiais tempais kaip ir nominalusis nacionalinis produktas. Pinigų kiekis pritaikomas pakitusiems pinigų poreikiams. Prekinių pinigų kiekis reguliuojamas pagal prekių apimtį, o kreditinių pinigų kiekį kontroliuoja valstybė. Kadangi vyriausybės, nevaržomos aukso standartų arba kitų taisyklių, gali sparčiai didinti pinigų kiekį, siekdamos sumažinti nedarbą ir palūkanų normas, kyla pavojus, kad atsiras infliacija. Vienu metu dauguma ekonomistų laikėsi nuomonės, kad P1 yra tvirčiau susijęs su BNP, nei P2 ar P3 pinigų kiekio rodikliai. Tačiau 1981-1982 metais senasis stabilus P1 ir BNP sąryšis pasikeitė, ir dabar platesnysis pinigų kiekio (P2) supratimas tiksliau atspindi ryšį su BNP negu rodiklis P1.
JAV į P3 pinigų kiekį įtraukiami perleidžiamieji termininiai indėliai, kurių negalima paimti prieš laiką, tačiau kuriuos galima parduoti antrinėje vertybinių popierių rinkoje. Į P3 ten taip pat įeina ir ilgesnės nei 24 val. trukmės eurodolerių indėliai ir perpirkimo susitarimai bei akcijos tuose pinigų rinkos fonduose, kurių klientūra yra ne pavieniai žmonės, bet institucijos.8. Pinigų rinka. Jos samprata, dalyviai ir instrumentai. Pinigų pasiūla ir paklausa
Pinigų rinką apibūdina paklausa ir pasiūla. Pinigų paklausa (money demand) yra tas piniginio turto, tokio kaip grynieji pinigai ir indėliai iki pareikalavimo arba čekinėse sąskaitose, kiekis, kurį gyventojai ir šalies ūkio subjektai nori laikyti. Pinigų paklausa priklauso nuo kainų lygio, realiųjų pajamų ir palūkanų normos. Tačiau ne visi ekonomistai yra vienodos nuomonės dėl šio tarpusavio ryšio esmės. Nominalioji pinigų paklausa (nominal money demand) – grynų pinigų paklausa. Realioji pinigų paklausa (real money demand) – tai nominaliųjų pinigų paklausos kiekis, padalytas iš kainų lygio. Pinigų kiekis (pasiūla) (money supply stock) – tai ūkyje vartojamų pinigų kiekis, kurį sudaro: 1) pinigai apyvartoje ir 2) indėliai taupomosiose bei einamosiose sąskaitose. Bendras apyvartoje esančių pinigų kiekis priklauso nuo to, kaip apibrėžiamas pinigų kiekis, tai yra kokie aktyvai įtraukiami į jų apibrėžimą. Šį kiekį galima apibrėžti siauriau arba plačiau. Jam apibūdinti kiekvienoje šalyje naudojama šiek tiek skirtinga pinigų pasiūlos elementų (agregatų) struktūra. Pavyzdžiui, JAV naudojami 4 pinigų elementai, Japonijoje ir Vokietijoje – 3, Lietuvoje, Anglijoje ir Prancūzijoje – 2. Tai priklauso nuo pinigų sistemos ypatybių vienoje ar kitoje šalyje, dažniausiai – nuo skirtingų indėlių rūšių svarbos pinigų pasiūloje. Pinigų elementai P1, P2, P3 bei P4 (money aggregate) – tai sudėtiniai pinigų rodikliai, kurie vartojami kaip pinigų kiekio matas, priklausomai nuo jų apibrėžimo apima įvairias likvidaus turto grupes. Nominalioji pinigų pasiūla (nominal money supply) – banknotų ir monetų kiekis, esantis pas gyventojus. Realioji pinigų pasiūla (real money supply/liquidity) – tai nominalioji pinigų pasiūla, padalyta iš bendrojo kainų lygio. Pusiausvyra pinigų rinkoje. Pinigų kiekį valstybėje reguliuoja šalies centrinis bankas, vykdydamas pinigų emisiją bei reguliuodamas šalies komercinių bankų pinigų aktyvus. Pusiausvyra pinigų rinkoje (money market equilibrium) susidaro tuomet, kai realioji pinigų pasiūla lygi realiajai pinigų paklausai. Realiosios pinigų pasiūlos bei paklausos pusiausvyra nulemia pinigų rinkos pusiausvyros kainą. Pusiausvyros kaina (equilibrium price) – tai pusiausvyros palūkanų norma, tai yra ta kaina, kuri mokama už naudojimąsi pinigais. Kai pinigų rinkoje pusiausvyros nėra, o palūkanų norma yra žemiau pusiausvyros taško, tada pinigų rinkoje susidaro perteklinė pinigų paklausa. Palūkanų norma pinigų rinkoje ir palūkanų norma obligacijų rinkoje yra alternatyviniai pinigų laikymo kaštai. Todėl vienais ar kitais laikotarpiais, atsižvelgdami į palūkanų normų pokyčius, dalis žmonių vietoj pinigų įsigyja ir laiko obligacijas arba atvirkščiai. Norint, kad žmonės daugiau pirktų obligacijų, jų tiekėjai turi mokėti didesnes palūkanas. Jeigu obligacijų palūkanų norma kyla, žmonės pinigus perves į obligacijas. Pinigų rinkoje yra pusiausvyra tik tuomet, kai obligacijų rinkoje taip pat yra pusiausvyra.Pinigų rinkos pusiausvyros taškas, keičiantis pinigų pasiūlai arba paklausai, keis savo padėtį. Pinigų pasiūlos kitimas. Jei šalies centrinis bankas sumažina nominaliąją pinigų pasiūlą, o bendrasis kainų lygis yra pastovus, tai sumažės realioji pinigų pasiūla. Centriniam bankui norint sumažinti pinigų paklausos kiekį, reikia padidinti palūkanų normą, o norint padidinti pinigų paklausos kiekį, – reikia sumažinti palūkanų normą. Pinigų paklausos kitimas. Realiojo bendrojo nacionalinio produkto augimas didina pinigų paklausą. Realiojo bendrojo nacionalinio produkto mažėjimas, atvirkščiai, mažina realiąją pinigų paklausą, o kartu ir pusiausvyros palūkanų normą. Taigi realiosios pinigų pasiūlos padidėjimas sumažina pusiausvyros palūkanų normą. Tai mažina obligacijų patrauklumą ir skatina žmones jų atsisakyti. Atvirkščiai, realiojo bendrojo nacionalinio produkto augimas, didindamas pinigų paklausą ir pusiausvyros palūkanų normos lygį, padidina ir alternatyvius pinigų laikymo kaštus. Tai kelia obligacijų patrauklumą ir išlaiko realiąją pinigų paklausą, nepakitus realiajai pinigų pasiūlai. Didžiausią pinigų pasiūlos dalį – indėlius – sukuria indėlių įstaigos, tai yra komerciniai bankai, priimantys indėlius. Pirmiausia pabandykime panagrinėti kaip kuriamas vienas iš pinigų komponentų – valiuta arba grynieji pinigai. Pirmiausia Lietuvos bankas ar bet kuris kitos šalies centrinis bankas nusprendžia kokio nominalo, kiek piniginių ženklų, kokio dizaino ir su kokiomis pinigų apsaugos priemonėmis reikia spausdinti bei sudaro atitinkamas sutartis su pinigų spaustuvėmis. Pastaruoju laiku Lietuvos banko piniginiai ženklai yra spausdinami Vokietijos bei Šveicarijos pinigų spaustuvėse, o monetos kaldinamos Lietuvoje esančioje monetų kalykloje. Atspausdinti pinigai atgabenami į Lietuvos banko pinigų saugyklas. Kai kuriam nors iš komercinių bankų prireikia papildomų grynųjų pinigų, Lietuvos bankas parduoda prašomą jų kiekį, nurašydamas iš jo saugyklų išvežamų pinigų sumą nuo komercinio banko korespondentinės sąskaitos, esančios Lietuvos banke. Savo ruožtu komercinis bankas paleidžia į apyvartą nusipirktus iš centrinio banko pinigus, išmokėdamas juos savo klientams.
Tuo momentu, kai grynieji pinigai (valiuta) atsiranda anapus bankų sienų, ji tampa pinigų pasiūlos dalimi. Vadinasi, grynųjų pinigų arba valiutos kiekis apyvartoje priklauso nuo to, kiek tos valiutos žmonės bei verslas nori turėti su savimi. Tokia išvada daroma todėl, kad žmonės ir verslas bet kada gali paversti grynaisiais pinigais bet kurį komerciniame banke laikomą čekinį indėlį arba indėlį iki pareikalavimo. Pinigų politikos priemonėmis negalima tiesiogiai kontroliuoti grynųjų pinigų arba valiutos kiekio; indėlių pasiūla kontroliuojama, kontroliuojant komercinių bankų rezervus, laikomus centriniame banke. Pinigų kūrimui labai svarbus ir procesas, kurį vadiname kartotiniu indėlių kūrimu, kai banke deponuotas litas per tam tikrą laiką sukuria daugiau kaip litą indėlių. Kai šalyje yra daug bankų, o pinigai iš jų cirkuliuoja iš vieno į kitą, kiekviena indėlių įstaiga kuria indėlius grandininiu būdu, kitaip tariant vyksta kartotinis indėlių kūrimas, nes pradinis rezervų prieaugis sužadina seriją naujų indėlių. Iki kokios sumos vyksta kartotinis indėlių kūrimas parodo indėlių multiplikatorius. Indėlių multiplikatorius yra indėlių pokytis pakitus rezervams vienu piniginiu vienetu. Jis apskaičiuojamas indėlius dalijant iš privalomųjų atsargų normos. Pavyzdžiui, tuomet, kai Lietuvoje privalomųjų atsargų norma buvo 8 procentai nuo komercinių bankų įsipareigojimų klientams nacionaline ir užsienio valiuta, šis multiplikatorius buvo lygus 12,5 (100 : 8 = 12,5). Plačiau apie kartotinį indėlių arba depozitų kūrimą bus kalbama nagrinėjant kitą šio kurso temą „Pinigų sistemos“. Pinigų pasiūla priklauso nuo pinigų paklausos, o ne vien tik nuo centrinio banko korespondentinėse sąskaitose laikomų komercinių bankų privalomųjų atsargų arba rezervų. Jei centrinis bankas nekeičia banko rezervų normos, pinigų kiekis turės tendenciją didėti, jei didės pajamos, ir mažėti, jei jos mažės; kitaip tariant indėlių multiplikatorius veikia cikliškumą skatinančia kryptimi.Tokia pinigų kūrimo analizė, kuri pinigų multiplikatorių apibūdina kaip kintamąjį, priklausantį nuo trijų indėlių pozicijų (indėlių procentinės dalies, kurią bankas laiko kaip privalomąsias atsargas savo korespondentinėje sąskaitoje centriniame banke, indėlių dalies, kurią klientai atsiima grynaisiais pinigais (valiuta) ir čekinių indėlių dalies, kuri virto terminuotaisiais indėliais) rodiklių kitimo, vadinama pinigų pasiūlos teorija. Pinigų pasiūlos negalima išmatuoti paprasčiausiai paklausiant centriniame banke, kiek grynųjų pinigų dabar cirkuliuoja. Ekonomistams nagrinėjant pinigus kaip mainų tarpininkus paprastai naudojamas P1 arba pinigų siaurąja prasme rodiklis, kuris susideda iš dviejų komponentų: pinigų apyvartoje ir indėlių iki pareikalavimo. Tai labai plačiai taikomas pinigų apibrėžimas. Į šių pinigų sudėtį neįeina kredito kortelių likučiai, kadangi kredito kortelės šiuo atveju tėra tik mokėjimo būdas. Mokant kredito kortele, jūs gaunate kreditą, taigi atsiranda skola, kurią teks vėliau apmokėti čekiu ar grynaisiais pinigais. Kai pinigus bandoma apibrėžti atsižvelgiant ir į jų atliekamą kaupimo funkciją, naudojamas P2 arba pinigų plačiąja prasme rodiklis, kurį sudaro jau minėtu P1 rodikliu apibrėžti pinigai (pinigai apyvartoje ir indėliai iki pareikalavimo) papildyti kvazipinigais, kuriuos sudaro terminuotieji ir taupomieji indėliai. Pinigų pasiūlos ir pinigų paklausos veiksniai daugiausiai lemia palūkanų normų lygį. Pinigų paklausa yra susijusi su pinigų apyvartos greičiu ir su tuo, kokia yra paklausa pinigų, tenkančių vienam pajamų doleriui (Kembridžo lygties koeficientas k – žiūr. tolimesniame 9 – tame skyriuje pateiktą medžiagą). Pinigų paklausą galima paaiškinti ir remiantis pinigų paklausos funkcija, kurios kintamieji yra pinigų laikymo išlaidos, pinigų pakaitalų kaina, pajamos (arba turtas) ir polinkiai. Pinigų paklausos statistinės funkcijos paprastai apima palūkanų normą ir pajamas.9. Metalistinė, kiekinė, nominalistinė ir valstybinė, auksistinė ir antiauksistinė pinigų teorijos, jų esmė ir metodologinis įvertinimas. Monetaristai ir neokeinsininkai
Pinigų teorijos visad buvo ir yra nukreiptos teikti praktiniams pasiūlymams ekonominei politikai vykdyti. Atsižvelgiant į pokyčius ekonominiame ir politiniame gyvenime įvairiais istorinės raidos tarpsniais kito ir pinigų teorijos.Metalistinė pinigų teorija, kuri siejo pinigus su tauriaisiais metalais – auksu ir sidabru, buvo plėtojama XV – XVII amžiuose (Anglijoje – U.Stefordas, T.Menas, D.Norsas, o Prancūzijoje A.Monkretjenas). Teorija skelbė, kad visuomenės turto šaltiniai yra auksas ir sidabras, o ne materialinių verčių, sukurtų darbu, visuma. Ji neigė poreikį ir tikslingumą pakeisti apyvartoje esančių metalinių pinigų cirkuliaciją popieriniais pinigais.Nominalistinė pinigų teorija susiformavo XVII – XVIII amžiuose (anglai D.Berklis ir D.Stiuartas), kai pinigų apyvartoje labai buvo išplitusios nepilnavertės monetos. Ji skelbė, kad pirmiausia pinigus kuria valstybė, antra, jų vertę nustato nominalas, o trečia, pinigų esmė yra būti idealiu kainų mastu. Politinėje ekonomikoje ši teorija tapo vyraujančia XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje. 1929 – 1933 metų ekonominės krizės laikotarpiu nominalistinė pinigų teorija buvo toliau vystoma ir plėtojama, siekiant galutinai atsisakyti aukso standarto. Džonas Meinardas Keinsas 1930 metais išleido ,,Traktatą apie pinigus”, kuriame pavadino auksinius pinigus ,,barbariškumo atgyvena”, ,,penktu vežimo ratu”, paskelbdamas idealiais pinigais popierinius pinigus, kurie elastiškesni už auksinius ir turėtų užtikrinti nuolatinį visuomenės klestėjimą.
Kiekinė arba kiekybinė pinigų teorija aiškina prekių kainų ir pinigų vertės lygio priklausomybę nuo pinigų, esančių apyvartoje, kiekio (hipotezės autorius – prancūzas Ž.Bodenas, vėliau D.Rikardo). Ervingas Fišeris (1867 – 1947) užrašė ją tokia lygtimi, kuri ir dabar vadinama Fišerio lygtimi:PA1 = KS, kur P yra pinigų kiekis,S – visi sandėriai, daromi pinigais,K yra visų S sandėrių vidutinė kaina, oA1 šioje lygtyje vadinamas sandėrių apyvartos greičiu ir nusako, kiek kartų piniginis vienetas tampa kieno nors įplaukomis, net jei ir netampa to subjekto pajamomis.Tai reiškia, kad S raide žymimi sandėriai apima ne tik tuos produktus, kurie patenka į BNP, bet ir tarpinius produktus bei perparduodamų prekių, jų tarpe ir apyvartoje esančių akcijų bei obligacijų pirkimą, ir gamybos veiksnių paslaugas (pavyzdžiui, darbo užmokestį ir pan.). Į S įeina net finansiniai sandėriai – pavyzdžiui, lėšų pervedimas iš čekinių sąskaitų į pinigų rinkos fondus.Taigi, amerikietis E.Fišeris savo aukščiau užrašyta lygtimi nustatė priežastinį ryšį tarp pinigų kiekio P ir jų įtakos kainų lygiui K, kas ir išreiškia kiekybinės pinigų teorijos esmę. Kiekybinė pinigų teorija yra išreiškiama ir kita lygties forma, taip vadinama Kembridžo lygtimi, pavadinta Kembridžo universiteto garbei, nes ten ją sudarė anglų ekonomistai Alfredas Maršalas ir A.S.Pigu.Ji rašoma taip:P = kYK, kurk yra metų (arba kito laikotarpio) nominaliųjų pajamų dalis, kurią žmonės laiko pinigų pavidalu (pavyzdžiui, jei žmonės vidutiniškai laiko pinigų kiekį, lygų vieno mėnesio pajamoms, tai k yra lygus 1/12),Y – realios pajamos, o K – kainų lygis.Nors abi lygtys yra skirtingos, tačiau jos kalba apie tą patį, tai yra teigia, kad pinigų kiekio pokytis lemia kainų lygio pokyčius.Tačiau kiekybine teorija pradėta nebepasitikėti Didžiosios depresijos metais. Tuomet susidarė nuomonė, kad ši teorija nepadeda paaiškinti, kas vyksta, kadangi ji paremta nekintančiu pinigų apyvartos greičiu, o šis sparčiai ėmė mažėti.Tačiau šeštajame dešimtmetyje Čikagos universitete Miltonas Frydmenas ir jo mokiniai atgaivino kiekybinę teoriją. Nagrinėjant teorijas, kurios aiškina realiųjų pajamų ir infliacijos tempų kaitaliojimąsi, tenka atidžiau peržiūrėti dvi konkuruojančias ir plačiai komentuojamas koncepcijas. Viena iš jų – tai keinsistinė arba pajamų ir išlaidų teorijos koncepcija, išrutuliota didžiojo anglų ekonomisto Džono Meinardo Keinso ir jo šalininkų. Ji labiausiai domisi motyvais, kuriais vadovaudamiesi žmonės nusprendžia leisti pinigus vartojimo prekėms arba investicijoms. Keinso teorijos esmė yra visuminės paklausos analizė pagal komponentus, siejant vartojimą su pajamomis, investicijas – su vartotojų paklausa ir palūkanų norma. Kita – monetaristinė arba kiekybinės teorijos koncepcija, remiasi Nobelio premijos laureato Miltono Frydmeno ir kelių jo bendraminčių darbais, kuriuose visuminė paklausa siejama su pinigų kiekiu, kuris reikalingas prekėms ir paslaugoms pirkti. Keinsistinei arba pajamų ir išlaidų teorijai didžiausią postūmį suteikė Keinso ,,Bendroji užimtumo, palūkanų ir pinigų teorija”, išleista 1936 m. Šios teorijos pagrindinė lygtis yra tokia:Y = V + I + V i + E, kur Y – visuminės pajamos,V – vartojimas,I – investicijos,V i – Vyriausybės išlaidos, oE – grynasis eksportas.Vartojimas. Žmonės sąmoningai paskirsto savo grynąsias pajamas, t. y. pajamas, atskaičius sumokėtus mokesčius, dabartiniam vartojimui arba jas taupydami būsimajam vartojimui. Taigi vartojimas priklauso nuo 1) disponuojamų pajamų dydžio ir 2) dabartiniam vartojimui nepanaudojamos pajamų dalies, tai yra nuo sutaupomų pajamų.Investicijos arba pagrindinio kapitalo prieaugis, siejamos su vartotojų paklausa ir palūkanų norma. Vyriausybės išlaidos. Daroma išvada, kad tiek didesnės vyriausybės išlaidos, tiek žemesni mokesčių tarifai didina nominaliąsias pajamas. Kadangi vyriausybės išlaidų perviršis, palyginti su pajamomis, yra deficitas, išeina, kad deficito didėjimas didina nominaliąsias pajamas. Tačiau didėjantis deficitas didina ir palūkanų normą.Paskutinis Keinso lygtyje pateiktas visuminės paklausos elementas yra grynasis eksportas, tai yra eksportas minus importas. Padidėjus šalies eksportui, padidės ir eksporto prekes pagaminusių pajamos, kurių atitinkama dalis bus išleista, t. y. padidins vartojimą.Keinso pinigų teorija teigia, kad pinigų paklausą lemia trys motyvai:– sandorių motyvas, arba noras laikyti pinigus iš anksto žinomiems kasdieniams sandoriams;– atsargumo motyvas, arba noras laikyti pinigus nenumatytoms išlaidoms padengti;– spekuliacinis motyvas, arba noras laikyti pinigus, tikintis netikėto palūkanų normos padidėjimo ateityje. Keinso požiūriu, pinigų paklausa yra tiesiog proporcinga pajamų lygiui bei kainų lygiui ir atvirkščiai proporcinga palūkanų normai. Jeigu kainų lygis arba pajamos padidėja, tai pinigų paklausa taip pat padidėja. Tačiau palūkanų normai padidėjus, pinigų paklausa mažėja. Palūkanų norma yra pinigų laikymo alternatyvieji kaštai. Palūkanų normai sumažėjus, pinigų laikymo alternatyvieji kaštai mažėja. Todėl daugiau pinigų yra laikoma tiek dėl atsargumo motyvo, tiek dėl spekuliacinio motyvo. Padidėjus palūkanų normai, pinigų laikymo alternatyvieji kaštai taip pat padidėja, ir pinigų paklausa mažėja. Abi šios teorijos nėra siauros. Jos atstoja tyrimo strategiją ir parodo mums, kurie kintamieji yra svarbūs, kai norime suprasti arba numatyti pajamų pokyčius. Kiekybinė pinigų teorija rekomenduoja pažvelgti į pradinius pinigų kiekio pokyčius, o pajamų ir išlaidų teorija atkreipia dėmesį į tas paskatas, kurios sąlygoja vartojimą ir investicijas – į ribinį polinkį vartoti, į ribinį investicijų efektyvumą, į palūkanų normą ir kitus veiksnius. Kiekybinės teorijos šalininkai labiau domisi pinigų pasiūla ir paklausa. Jie yra įsitikinę, kad pajamų palūkanų normos pokyčių poveikis pajamoms yra palyginti nežymus. Jie teigia, kad pinigų kiekis dažnai kinta palyginti dideliais mastais ir esmingai veikia nominaliąsias pajamas, darydami išvadą, kad pinigų kiekis yra svarbiausias, nors ir ne vienintelis nominaliųjų pajamų kitimo veiksnys.Kiekybinės teorijos šalininkai yra tikri, kad geriausiai galima numatyti nominaliųjų pajamų pokyčius, nustatant pinigų kiekio ir jų apyvartos greičio pokyčius. O pajamų ir išlaidų teorijos šalininkai teigia, kad tinkamesnė strategija yra nustatyti tokius kintamuosius, kaip ribinis polinkis vartoti.Neokeinsistai arba postkeinsistai tvirtina, kad mūsų ekonomika yra iš prigimties nestabili ir optimizmo bei pesimizmo protrūkiai keičia numatomą ribinį investicijų efektyvumą, o dėl to ir BNP. Pinigų paklausą irgi veikia numatymo pokyčiai, nes egzistuoja spekuliacinė pinigų paklausa. Postkeinsistinėje teorijoje pinigų pasiūla nėra traktuojama kaip priežastis. Postkeinsistai tvirtina, kad tuomet, kai tyrėjas nori išaiškinti galimus visuminės paklausos pokyčius, banko paskolos yra patikimesnis rodiklis negu banko indėlių, taigi ir pinigų, kiekis.