Pinigų pasiūlos reguliavimo priemonės

PINIGŲ PASIŪLOS REGULIAVIMO PRIEMONĖS

Ekonomikos teorijos kursinis darbas

ĮVADAS 31 CENTRINIS BANKAS – PINIGŲ SRAUTO VALDYTOJAS 41.1 CENTRINIŲ BANKŲ ATSIRADIMO PRIELAIDOS 41.2 CENTRINIŲ BANKŲ TIKSLAI IR FUNKCIJOS 51.3 PINIGŲ MASĖS SĄVOKA 72 PAGRINDINĖS PINIGŲ KIEKIO REGULIAVIMO PRIEMONĖS 112.1 ATVIROS RINKOS OPERACIJOS 122.2 DISKONTO NORMA 142.3 BŪTINOJO REZERVO NORMA 172.4 KITOS PINIGŲ KIEKIO REGULIAVIMO PRIEMONĖS 193 MONETARINĖS POLITIKOS PROBLEMOS IR ALTERNATYVOS 213.1 INFLIACIJA 213.2 CENTRINIO BANKO ALTERNATYVOS 22IŠVADOS 25ĮVADASPinigų srautai, jų dydis labai svarbūs šalies makroekonominiame lygmenyje.Todėl ši tema visuomet aktuali, o požiūris yra gana tradicinis.Viena iš svarbių priemonių valdyti visuminę paklausą yra fiskalinė politika, o kita- monetarinė, apie pastarąją ir bus kalbama šiame darbe.Monetarinė politika orientuota į pinigų kiekio, cirkuliuojančio mūsų ekonomikoje, reguliavimą. Jeigu pinigų kiekis didėja, tai žmonės didina savo išlaidas, ko pasekoje didėja visuminė paklausa. Vyriausybė, reguliuodama pinigų kiekį, gali įtakoti visuminę paklausą, kas labai svarbu bendram ūkio vystymuisi. Beveik visose šiuolaikinėse valstybėse pinigų kiekio reguliavimo funkciją perėmė centriniai bankai, o kai kur -Valiutų taryba.Pinigai, tai ne tik ekonominio stabilizavimo priemonė.Pinigų judėjimo srautų sutrikimai susiję su kai kuriais dideliais ekonomikos nuosmukio laikotarpiais. Galima paminėti Vokietiją po I-ojo Pasaulinio karo, kai ūkis pergyveno hiperinfliaciją ir piniginis vienetas nuvertėdavo kasdien. Taip pat klasikiniu pavyzdžiu tapo Jungtinių Amerikos Valstijų 1929-1933 metų Didžioji depresija. Pasak ekonomisto, Nobelio premijos laureato Miltono Friedmano ‘’Didžioji depresija Jungtinėse Valstijose toli gražu nėra privačios verslo sistemos vidinio nestabilumo įrodymas, ji yra veikiau amžinas liudijimas, kiek žalos gali padaryti kelių žmonių klaidos, jei tiems žmonėms suteikiama galia manipuliuoti šalies monetarine sistema. ‘’Pirmoje darbo dalyje bus iš arčiau pažvelgta į centrinių valstybės bankų sistemą , jo tikslus, nes būtent centrinis bankas ir vykdo aktyvią pinigų pasiūlos reguliavimo rinkoje politiką.Šią galimybę jis gauna, būdamas vienintelis valstybės pinigų leidėjai.Antroje dalyje bus išnagrinėtos svarbiausios priemonės, kurių dėka centrinis bankas gali įtakoti pinigų masę ir srautus. Tuo tarpu didžiausią monetaristinės politikos problemą – infliaciją ir, ir centrinių bamkų alternatyvą apžvelgsime trečiąjame kdarbo skyriuje.Pinigų politika yra bene svarbiausioji makroekonomikos dalis. Ji užsibrėžia sau tam tikrus tikslus, kurie yra siekiami: aukštas užimtumo lygis, ekonomikos augimas, kainų ir palūkanų normos stabilumas … Šie tikslai siekiami skirtingomis reguliavimo priemonėmis, tiesioginėmis ir nstiesioginėmis, kurios ir bus aptartos šiame darbe. Kadangi netiesioginai metodai naudojami kur kas dažniau, o jų poveikis yra efektyvesnis, tai jiems bus skirta daugiau dėmesio. Bet būtina pabrėžti, kad centrinis bankas, kaip pinigų politikos planuotojas ir vykdytojas negali tiesiogiai įtakoti kai kurių tikslų : pavyzdžiui aukšto užimtumo lygio ar ilgalaikio ekonomikos augimo.1 CENTRINIS BANKAS – PINIGŲ SRAUTO VALDYTOJAS‘’Pinigai yra per daug rimtas dalykas, kad juos būtų galima patikėti centrinio banko valdininkams.’’Milton Friedman1.1 CENTRINIŲ BANKŲ ATSIRADIMO PRIELAIDOSNuo pinigų ir pirmųjų bankinikystės veiklos principų atradimo ši sfera labai išsivystė. Pirmieji bankų prototipai gimė III tūkstantmetyje prieš mūsų erą Babilone. Tuo metu indėlius priiminėjo grūdais, ginklais , brangiaisiais metalais…Indėlių priėmimas davė pradžią ir paskoloms, kurios buvo apmokamos palūkanomis. Norėdami išvengti piniginių prekių nešiojimo, pervežimo ir kitokių nepatogumų, žmonės pamažu išrado ir pradėjo naudoti tokias bankines operacijas, kaip žiro ir vekselių atsiskaitymai.Centrinius bankus turi dauguma šalių. Jų veiklos sfera, teisės, santykis su vyriausybe atskirose šalyse kiek skiriasi, tačiau visi jie vaidina svarbiausią vaidmenį, vykdant kiekvienos šalies pinigų politiką, nuo kurios priklauso pinigų bei kreditų prieinamumas ir kaina.Daugelis centrinių bankų vykdo finansinių rinkų, bankų ir kitų institucijų priežiūrą. Glaustai centrinių bankų funkcijas galima apibūdinti kaip nacionalinės valiutos vertės palaikymas, finansinės sistemos stabilumo užtikrinimas.Centrinio banko klientus galima suskirstyti į tris svarbiausias grupes :1. Komerciniai bankai.2.Kitų šalių centriniai bankai ( tokia situacija yra Didžiosios Britanijos centriniame banke ).3. VyriausybėDidžioji dalis centrinių bankų priklauso valstybei. Suprantama, kad bankas, kurio kapitalas priklauso valstybei, tuo pačiu pats priklauso valstybei. Tačiau tai nereiškia, kad visas banke esantis turtas priklauso valstybei. Banke esantis ir jo balanse atvaizduotas turtas gali priklausyti tiek bankui, tiek įvairioms valstybės ir finansų institucijoms. Toks bankui nepriklausantis turtas yra įsipareigojimų pusėje esantys pinigai apyvartoje, komercinių bankų indėliai, vyriausybės indėliai, tarptautinių institucijų paskolos ir t.t. Būtent turto ir įsipareigojimų skirtumas parodo banko kapitalą. Taigi kapitalas (o tuo pačiu ir valstybės nuosavybė) yra tuo didesnis, kuo didesnis yra skirtumas tarp turto ir įsipareigojimų. Kita vertus, kapitalas yra tuo mažesnis, kuo mažesnis yra šis skirtumas. Tuo atveju, kai skirtumas pasidarys neigiamas, bankas vis dar priklausys valstybei, tik ši privalės dengti susidariusį nuostolį. Kainos rinkoje priklauso nuo daugybės veiksnių, kurių nei centrinis bankas, nei joks kitas subjektas negali kontroliuoti (pavyzdžiui, naftos kainų pakilimas įtakoja daugybės produktų kainų augimą). Vienintelis kainų dinamikos veiksnys, priklausantis nuo centrinio banko, yra jo leidžiamų pinigų kokybė. Užtikrindamas pinigų stabilumą, bankas eliminuoja pagrindinį neigiamą kainų kaitos veiksnį ir palieka kainas, priklausančias nuo daugybės rinkos veiksnių.1.2 CENTRINIŲ BANKŲ TIKSLAI IR FUNKCIJOS

‘’Svarbiausia šalies centrinio banko veiklos sritis – pinigų politika, kuri yra centrinio banko pagrįstos akcijos, keičiant pinigų pasiūlą šalyje, siekiant užtikrinti sparčią ekonomikos plėtrą, aukštą užimtumo lygį esant minimaliems infliacijos tempams.’’ [6, psl.32].Centrinis bankas negali vykdyti diskretinės monetarinės politikos ir jo sprendimai priimami nebūtinai atsižvelgiant į ekonominę naudą ir nuostolius.Tipinio centrinio banko veikla nėra ribojama nei griežtomis taisyklėmis, nei pelno ir nuostolių principu. Taigi centrinis bankas yra monetarinė valdžia, turinti diskretinę monopolinę teisę kontroliuoti komercinių bankų rezervus, dažniausiai ir monopolinę teisę leisti banknotus ir monetas.Tipinis centrinis bankas kontroliuoja komercinius bankus, yra jiems paskutinysis skolintojas, duoda ekonominius patarimus vyriausybei ir padeda valdyti mokėjimų sistemą. Bet šios centrinio banko funkcijos yra antrinės, lyginant su piniginio pagrindo palaikymu( ‘’pinigų pagrindas – banknotai ir monetos, esantys cirkuliacijoje, plius turimas jų kiekis bankinėje sistemoje’’ [ 8, p.234]).Pats svarbiausias centrinio banko tikslas- užtikrinti nacionalinės valiutos vertę šalies viduje ir santykiuose su kitomis valiutomis.Pinigų politika siekia sudaryti sąlygas neinfliaciniam ekonomikos augimui, o pagrindinis svertas daugelyje išsivysčiusių šalių – palūkanų norma. Dažniausiai pinigų politikos nustatymas yra centrinio banko ir Finansų ministerijos reikalas. Šalies centrinis bankas yra vienintelis popierinių pinigų leidėjas.Svarbiausi centrinio banko efektyvaus darbo tikslai yra :nacionalinės valiutos stabilumo ir vertės palaikymas, finansų sistemos stabilumo užtikrinimas, finansų sistemos efektyvumo didinimas [ 1.psl.17].Daugelyje šalių nacionalinės valiutos vertės palaikymas yra pagrindinis ar net vienintelis tikslas. Jis siekiamas teikiant vyriausybei patarimus pinigų politikos klausimais, vykdant sutartą pinigų politiką per operacijas rinkose. Finansų sistemos efektyvumas pasiekiamas stebint ir prižiūrint įvairių ekonomikos bei finansų sektorių būklę, centriniam bankui betarpiškai bendradarbiaujant su kitomis priežiūrą vykdančiomis institucijomis, organizuojant mokėjimus bei atsiskaitymus.Svarbi centrinio banko funkcija yra vyriausybės finansavimas. Kai kuriose šalyse centriniai bankai ir steigiami būtent tuo tikslu. Būdamas vyriausybės bankininku, centrinis bankas prisiima atsakomybę už pinigų pasiūlos adekvatiškumą ir vyriausybės biudžeto deficito finansavimą.Centrinis bankas atsako ir už vyriausybės pinigų politikos įgyvendinimą. Jis kontroliuoja pinigų bazę per atviros rinkos operacijas, vyriausybės vertybinių popierių pirkimą ir pardavimą. Centrinis bankas gali didinti ar mažinti pinigų multiplikatorių (‘’pinigų multiplikatorius – parodo pinigų masės M1 pokytį, pinigų pagrindui pasikeitus vienu vienetu.’’[ 8,p234]) , kaitaliodamas komercinių bankų privalomųjų atsargų dydį, reikalaudamas specialių indėlių ar nustatydamas tokią aukštą diskonto normą kraštutiniu atveju teikiamoms paslaugoms, kad komerciniams bankams patiems būtų naudingiau laikyti didesnes atsargas. Centrinis bankas atsako ir už vyriausybės skolos tvarkymą, išleisdamas naujas obligacijas pakeisti senoms obligacijoms.Leidžiamų obligacijų kiekį reikia tiksliai suderinti su pinigų paklausa. Ši rinka reguliuojama keičiant už obligacijas mokamų palūkanų dydį.Tokiu būdu pasiekiama pinigų rinkos pusiausvyra.Du pagrindiniai kriterijai charakterizuoja centrinį banką. Pirma, centrinis bankas turi būti politiškai nepriklausomas, tai yra sprendimai neturi priklausyti nuo vyriausybės pritarimo ar nepritarimo. Antra, centriniai bankai privalo turėti galimybę vykdyti monetarinę politiką, kuriai vyriausybė nesutrukdytų. Pavyzdžiui, daugelyje šalių vyriausybė turi sąskaitas savo nacionaliniuose bankuose, kur gali ženkliai perviršyti savo kreditą banke bet kuriuo laiku- tuo pačiu padidindama pinigų pasiūlą. Centriniai bankai taip pat gali būti priversti pirkti vyriausybės… išleidžiamas obligacijas, kurios neperkamos visuomenėje. Tokiomis aplinkybėmis, suspausta monetarinė politika gali paskatinti biudžeto deficito padidėjimą. Yra priemonių, kuriomis vyriausybė gali kontroliuoti monetarinę politiką. Pavyzdžiui, istorinė Britanijos vyriausybė kontroliavo kiekybiškai ir kokybiškai centrinių bankų paskolų išdavimus. Centrinis bankas gali kompensuoti pinigų kiekio didėjimą (sukeltą spekuliacinės užsienio valiutos antplūdžio ir jos konvertavimo į vietinę valiutą) priešinga kryptimi nukreiptomis pinigų politikos priemonėmis, pavyzdžiui, parduodamas vertybinius popierius antrinėje rinkoje. Atvirkščiai, kapitalo nuotėkio ir vietos pinigų mažėjimo problemą centrinis bankas gali neutralizuoti, teikdamas daugiau paskolų komerciniams bankams bei pirkdamas iš jų vertybinius popierius.Be to, centrinis bankas gali veikti pinigų rinką, nustatydamas ir keisdamas bazines palūkanų normas. Žinoma, per ilgą laiką trumpalaikio kapitalo judėjimo pusiausvyra gali būti atstatyta tik panaudojus fiskalinius svertus, pirmiausia – vykdant griežtą biudžeto deficito planavimo ir finansavimo politiką.Paprastai pinigų kiekis ir pinigų multiplikatorius pradeda mažėti ekonomikos nuosmukio metu. Bankai linkę laikyti didesnes likvidžias atsargas, vengdami kredituoti sumažėjusio pelningumo ir padidėjusio rizikingumo verslus. Taigi bankų sistema “iš vidaus” mažina pinigų kiekį nuosmukio sąlygomis, todėl ekonomikos krizė gali būti ir gilesnė, ir ilgesnė.Atvirkščiai, ekonomikos pakilimo metu padidėja paskolų paklausa, todėl bankų sistema stengiasi sukaupti kiek įmanoma didesnius kredito išteklius, didindama palūkanas už įmonių bei gyventojų indėlius, mažindama likvidžių lėšų atsargas ir panašiai. Pinigų multiplikatorius turi tendenciją didėti, o tai gresia ekonomikos “persotinimu” ir didele infliacija.Nepriklausomas centrinis bankas, disponuojantis šiuolaikinėmis pinigų politikos priemonėmis, gali išlyginti tokius konjunktūrinius svyravimus arba net tam tikru mastu imtis jų prevencijos. Tam tikslui būtina turėti pajėgų mokslinio tyrimo padalinį, atliekantį išsamią makroekonominių procesų analizę ir teikiantį patikimas prognozes.1.3 PINIGŲ MASĖS SĄVOKAKaip jau minėta, centrinio banko sprendimai priimami nebūtinai atsižvelgiant į ekonominę naudą ir nuostolius. Tipinio centrinio banko veikla nėra griežtai reglamentuota pelno ir nuostolių principu. Tipinis centrinis bankas kontroliuoja komercinius bankus, yra jiems paskutinysis skolintojas, duoda ekonominius patarimus vyriausybei ir padeda valdyti mokėjimų sistemą. Bet šios centrinio banko funkcijos yra antrinės, lyginant su piniginio pagrindo palaikymu. Pinigų masę centrinis bankas gali reguliuoti dviem būdais : reguliuodamas pinigų kainą ( palūkanų normą ar valiutos kursą ) arba jų kiekį ( pinigų bazę ar teikiamų paskolų kiekius ).Toliau supaprastintai parodyta schema įvykių, kai centrinis bankas nusprendžia padidinti pinigų pagrindą. Čia laikoma, kad pinigų masė priklauso tik nuo pinigų pagrindo ‘’ceteris paribus’’. Daroma prielaida, kad centrinis bankas paliko plaukiojantį valiutos kursą, kuris labiau negu bet kuris kitas kursas leidžia diskretiškai kontroliuoti pinigų pagrindą. Kadangi tipinio centrinio banko nustatomas valiutų kursas gali keistis, nuolatiniai nustatomo kurso nuvertinimai sudaro beveik tokias pat palankias sąlygas ilgalaikei diskretinei politikai nominalaus pinigų pagrindo didinimo srityje, kaip ir plaukiojantis valiutos kursas. Schema : supaprastintas pinigų masės didėjimo modelis centrinio banko sistemoje, kai valiutos kursas plaukiojantis.pusiausvyra pvz 2 Lt=1 DMcentrinis bankas netikėtai nusprendžia padidinti piniginį pagrindą ( tarkime,skolindamas vyriausybei )didėja komercinių bankų rezervaididėja komercinių bankų paskoloslitas nuvertėja 2,1Lt=1 DM nauja pusiausvyra [2 psl. 29 ]Tarkime, kad kainos labai greitai prisitaiko prie prie naujos padėties ir vienintelis tokių centrinio banko veiksmų rezultatas yra valiutos nuvertėjimas užsienio šalių valiutos atžvilgiu. Bet daug realesnė padėtis, kad kai kurios nominalios kainos bus nejautrios, tai yra neskubės prisitaikyti prie valiutos kurso, ir centrinio banko veiksmai padarys didelę įtaką ekonomikai. Nuvertėjus valiutos kursui, nematerialių prekių kainos, lyginant su materialių prekių kainomis, gali sumažėti, tai sąlygos laikiną eksporto padidėjimą, nes reikės tam tikro laiko, kol atsakydami į valiutos nuvertėjimą, padidės nominalūs atlyginimai ir kainos bus mažesnės negu anksčiau. Jei nominalus valiutos kursas yra ne plaukiojantis, o nustatomas, tai centriniam bankui padidinus pinigų masę, vietinės valiutos kursas taptų dirbtinai aukštas, o tai sąlygotų eksporto sumažėjimą.Pinigų masė apyvartoje turi lemiamą vaidmenį, kai norima nustatyti nacionalines pajamas ir kainų lygį. Todėl vyriausybei svarbu žinoti pinigų masę, esančią apyvartoje.Kadangi pinigus apibūdiname pirmiausia kaip mainų priemonę, todėl visi sandėriai, apmokėti popieriniais ir metaliniais pinigais, turi būti įtraukiami į pinigų masės apskaičiavimą. Tačiau didelę mokėjimų dalį sudaro ir mokėjimai pagal čekinius indėlius.Daugelis žmonių mano, kad čekinis kliringas- tai tik patogus atsiskaitymo būdas, tačiau čekinės sistemos sąvoka yra gana sudėtinga.Pirmiausiai, čekiniai indėliai kai kuriose šalyse gerokai viršyja grynųjų pinigų masę ir praktinio pinigų judėjimo nevyksta, tik keičiasi indėlių dydžiai bankuose. ‘’Čekinis kliringas – centarlizuota atsiskaitymų negrynaisiais pinigais tarp komercinių bankų sistema, pagrįsta savitarpio mokėjimo reikalavimų ir įsipareigojimų užskaitymu, kurią vykdo centrinis bankas’’ [ 8, p.241].‘’Pinigų masę (siaurąja prasme, paprastai žymimą M1) sudaro visi metaliniai bei popierinai pinigai, esantys apyvartoje, taip pat laikomų komerciniuose bankuose čekinių sąskaitų balansai.’’ [ 2 psl.88].‘’ Pinigų masę ( plačiąja prasme, paprastai žymima M2 ) sudaro visi esantys apyvartoje metaliniai bei popieriniai pinigai, visi čekiniai bei neterminuoti taupomieji indėliai visų tipų bankuose.’’[ 2, psl 88].Kadangi įvairiais argumentais galima pratęsti skirtingus pinigų masės apskaičiavimo principus, mes laikysime, kad tik M 1 yr…a ‘’pinigai ‘’.Bet galima padaryti išvadą, kad agreguotos paklausos nustatymo atveju pinigams gali būti prilyginti kai kurie kiti likvidiniai aktyvai (trumpalaikės valstybinės obligacijos, taupomųjų knygelių sąskaitos ir panašiai ).Siekdamos spręsti ekonomikos problemas, įvairios koncepcijos pabrėžia skirtingus pinigų masės aspektus. Monetaristai ir keinsistai teigia, kad ją sureguliuoti galima per visuminę paklausą, kitos koncepcijos ( pasiūlos pusės ) atstovai mano, kad dėmesį reikia sutelkti į visuminę pasiūlą. Monetaristai, siekdami nepabloginti ekonomikos funkcionavimo, pasisako už jos reguliavimą ne vyriausybės,o centrinio banko veiklos priemonėmis – monetarine politika, t. y. pinigų masės kontroliavimu. Sudarę lygybę :MxV=PxQ(M – pinigų pasiūla, V – jų naudojimo dažnis, P – kainų lygis, Q – pagaminta produkcija), monetaristai mano, kad pinigų naudojimo dažnis stabilus, todėl dešiniąją lygybės pusę galima didinti tik didinant pinigų masę. Yra trys svarbiausios monetarinės politikos priemonės: 1.Centrinio banko paskolų kitiems bankams reguliavimas, nustatant tam tikrą diskonto normą 2.Privalomųjų komercinių bankų rezervų reguliavimas, lemiantis ne tik “perteklinių” rezervų kiekį, bet ir pinigų multiplikatorių 3.Vyriausybės vertybinių popierių pirkimas arba pardavimas. Keinsistai, kurių pagrindinis tikslas – sumažinti neigiamą verslo ciklų įtaką vyriausybės kišimosi priemonėmis, tvirtina, kad geriausiai tai galima padaryti fiskaline politika. Tvirtindami, kad gamybos dydis reaguoja į visuminę paklausą automatiškai ir visiškai, kol ekonomika pasiekia visišką užimtumą (visuminė pasiūla iki to taško absoliučiai elastinga), ir pateikdami formulę :AD=AS=C+I+G+E (C – vartojimo išlaidos, I – investicijos, G – vyriausybės išlaidos, E – grynasis eksportas), keinsistai mano, kad reguliuojant vieną iš keturių dešinėje lygybės pusėje esančių veiksnių, galima padidinti visuminę paklausą, o tai artintų pusiausvyrą prie visiško užimtumo ir nesukeltų infliacijos. Monetaristai ir keinsistai nesutaria dėl pinigų naudojimo dažnumo vaidmens. Monetaristai tvirtina, kad jis yra santykinai pastovus, o keinsistai mano, kad jį veikia polinkis taupyti ir kiti veiksniai. Iš čia kyla nesutarimas, kas efektyviau keis visuminę paklausą – pinigų masės pokytis (monetaristų) ar jų vartojimo dažnumo pokytis (keinsistų)…Pinigų masės didėjimas palūkanas pirmiau mažina, bet, pakilus kainoms, didėjanti paskolų paklausa jas kelia. Kaip tik todėl monetaristai siūlo veikti ekonomiką per pinigų masę, kurią kontroliuoti galima, o ne per nekontroliuojamas palūkanas. Keinsistai, manydami, kad gali keistis ir pinigų naudojimo dažnis, dėl visų minėtų monetarinės politikos padarinių krypties nėra tikri, bet nuosmukio atveju siūlo ne tik didinti pinigų masę, bet ir išlaikyti žemas palūkanas.. Vertindami infliaciją, monetaristai teigia, kad ją sukelia staigus pinigų masės padidėjimas, o stabdyti ją reikia, mažinant pinigų pasiūlą. Keinsistai sako, kad ji kyla, kai visuminė paklausa didesnė už visuminę pasiūlą. Fiskalinę politiką lemia politikai, todėl laikotarpis nuo ekonomikos pokyčio ir jo pastebėjimo iki priemonių jai reguliuoti pailgėja dėl politikų nekompetentingumo. Tuo tarpu monetarinę politiką vykdo centrinio banko profesionalai, tačiau jos poveikis mažiau nuspėjamas. Monetarinės politikos pavyzdys – JAV federalinės rezervo sistemos bandymai kontroliuoti pinigų masę. 8-ajame dešimtmetyje diskonto norma buvo nustatoma labai dažnai, bet tai ėmė nesutapti su ilgalaikiais tikslais. 1979 m. dėmesys perkeltas į privalomųjų rezervų dalį, o nuo 1982 m. svarbiausios tapo atviros rinkos operacijos. Keinsistinės politikos pakilimas buvo 1961-1969 m. valdant prezidentams Dž. F. Kenedžiui ir L. Džonsonui….2 PAGRINDINĖS PINIGŲ KIEKIO REGULIAVIMO PRIEMONĖSReguliuoti centrinis bankas gali tiesioginiais ar netiosioginiais metodais. Tiesioginiai metodai, kaip paskolų ribojimas ir palūkanų normų administravimas rinkos ekonomikoje naudojami retai.Jie gali duoti tik trumpalaikį teigiamą efektą, bet gali atvesti ir prie rimtų deformacijų. Žymiai dažniau naudojami netiesioginiai metodai. Centrinio banko tikslas – sukurti bankų sistemoje lėšų trūkumą, kurį centrinis bankas likviduoja jo paties pasirinkta palūkanų norma.Netiesioginiai reguliavimo metodai efektyviai veikia tik esant gerai išvystytoms finansinėms rinkoms, o tiksliai prognozuoti poveikio laipsnį praktiškai neįmanoma. Todėl šalyse su silpnai išvystytomis finansinėmis rinkomis tenka naudoti tiesioginius pinigų masės reguliavimo metodus. Trumpalaikis jų poveikis gan didelis, naudoti juos labai paprasta. Tačiau jie neskatina konkurencijos tarp komercinių bankų, paprastai juos lydi subsidijavimas.Kontroliuoti pinigų pasiūlą nėra lengva.Mažai padeda ir dirbtinų reikalavimų įvedimas- tuomet bankinės operacijos persimeta į nereguliuojamus kanalus.Reguliavimą trukdo ir tai, kad centrinis bankas dažniausiai atsisako ir praktinės funkcijos – pinigų skolintojo- vaidmens ir skolina tik išimtinais atvejais. Taigi vietoj tiesioginių kontrolės metodų mieliau naudoja netiesioginius, nustatydamas palūkanų normas bei apie reikiamą pinigų kiekį spręsdamas pagal pinigų paklausą rinkoje. Centrinis bankas gali naudoti ir naudoja tris pagrindines kiekybines netiesiogines priemones, reguliuojančias pinigų kiekį:1. Atviros rinkos operacijos, t.y. kai centrinis bankas perka ar parduoda vyriausybines obligacijas ar trumpesnių terminų vertybinius popierius.2. Diskonto normos pakeitimai.tai pakeitimai palūkanų normos, kurią nustato Centrinis bankas, teikdamas paskolas kitiems bankams.3.Būtinojo rezervo normos pakeitimai.tai rezervas, kurį bankas privalo laikyti kaip savo čekinių ir terminuotų indėlių procentinę dalį. ‘’ [ 3. Psl 223 ].Galima būtų teigti, kad savo veiklos dėka bankai gamina pinigus, tai yra jų darbo rezultato materialioji išraiška. Analogiją galima būtų pravesti su žemdirbių pagaminamais maisto produktais ar pramonės darbuotojų apčiuopiamonis materialinėmis vertybėmis. Bet pinigai jau savaime yra mainų priemonė, centrinis bankas turi nepaprastą galią, nes kontroliuoja pinigų kiekį ekonomikoje.Bet tai ne tik galia, bet ir didelė atsakomybė už valstybės rezervus ir lėšas. Per didelis pinigų kiekio išmetimas į rinką sukelia infliaciją, o atvirkštinis veiksmas skatina depresiją ar nuosmukį. Vyriausybės finansavimo politiką apsprendžia ir tai, kaip valstybinis sektorius tvarko savo skolas ar finansinį perteklių. Daugelyje šalių susiduriama su skolinimosi poreikiu, kadangi vyriausybės išlaidos dažniausiai viršija pajamas ir atsiranda biudžeto deficitas, kurį reikia finansuoti.Vyriausybės finansavimo politika turi remti ir papildyti pinigų politiką, kuria siekiama reguliuoti infliaciją.Pinigų politikos objektas- šalies ekonomikoje cirkuliuojančių pinigų vertė, kaina , jų tiekimas, o svarbiausias tikslas yra palaikyti pinigų vertę, arba, kitaip sakant, stabdyti prekių ir paslaugų kainų kilimą.Jei pinigų politikos sąlygos per daug laisvos, pavyzdžiui palūkanų norma per žema, didėja skolinimasis ir vartojimas, krinta valiutos kursas, kyla išlaidos ir kainos. O kai pinigų politika griežta,palūkanų norma aukšta,paklausos ir kainų kilimas sulėtėja, tačiau mažėja gamyba ir investicijos, didėja nedarbas.2.1 ATVIROS RINKOS OPERACIJOSCentrinio banko operacijos perkant ir parduodant vyriausybinius vertybinius popierius atviroje rinkoje vadinamos atviros rinkos operacijomis.Atvira finansų rinka leidžia laisvai prekiauti akcijomis, obligacijomis ir iždo vekseliais,kurie atitenka pirkėjams, pasiūliusiems aukščiausią kainą. Pirminėse finansų rinkose parduodami naujai išleisti vertybiniai popieriai ir šios rinkos būtinybė kyla iš valstybės iždo ar privačių įmonių finansinio kapitalo poreikio. Akivaizdu, kad antrinėje finansų rinkoje vertybiniai popieriai yra perparduodami. Ši pinigų politikos priemonė yra labai svarbi, nes jos pagalba galima pakeisti kreditų ir piniginių rinkų sąlygas. Tai galima stebėti koncentruojantis ties palūkanų normos pokyčiais. Pirkdamas Vyriausybės vertybinius popierius centrinis bankas didina jų paklausą, dėl ko didėja jų kaina ir mažėja palūkanų norma. Kaip vyriausybės bankininkas, centrinis bankas vyriausybės pavedimu skolina jai pinigus iš rinkų, pardavinėdamas ten obligacijas ir kitokius vyriausybės skolinius įsipareigojimus. Akivaizdu, kad parduodant dalį vyriausybės vertybinių popierių, jų kaina krinta, o palūkanų norma didėja.Atviros rinkos operacijos leidžia komerciniams bankams padidinti atsargas, nes gaudami grynųjų pinigų perteklinį kiekį, jie gali didinti paskolų pasiūlą, kurti indėlius, tai yra ‘’kurti pinigus’’. Net jei centrinis bankas atviroje rinkoje perka vertybinius popierius ne iš bankų, o iš kitų institucijų ar asmenų, pinigai galiausiai atsiduria komercinių bankų sąskaitose ir padidina jų atsargas. Kaip jau ne kartą minėta, pinigų politikos priemonėmis siekiama aukšto užimtumo lygio šalies viduje, ekonomikos augimo, kainų bei valiutos kurso stabilumo. Bet tiesioginis centrinio banko veiksmų tikslas – stabili finansų rinka, įtaka palūkanų normai ir paskolų sąlygoms. Galima išnagrinėti pinigų masės padidinimo modelį remiantis Wonnacott P., Wonnacott R.’’ Makroekonomika ‘’.Centrinis bankas pirkdamas atviroje rinkoje siūlo vertybinių popierių kainą rinkai. Pardavėju gali būti komercinis bankas ar fizinis asmuo, kurie nori parduoti ir gauti grynųjų lėšų. Modelis yra toksai :tarkime, kad centrinis bankas perka vyriausybinius popierius už didelę sumą iš vieno pardavėjo rankų ( sandorio dydis 100 000 piniginių vienetų).Firma, pateikusi vertybinius popierius gauna tokios pat vertės čekį, kurį atiduoda savo komerciniam bankui A. Bankas A siunčia čekį į Centrinio banko fondą, kur komercinio banko A indėlis padidėja 100 000 piniginių vienetų. Galiausiai, centrinis bankas, pirkdamas vyriausybinius vertybinius popierius, padidina komercinės bankininkystės sistemos rezervus. Taigi, centrinis bankas gali didinti nacionalinių pinigų pasiūlą.’’ [ 3, 226 psl]Centriniam bankui perkant turtą ( vertybinius popierius) , jo įsiskolinimo suma auga.Padidėję įsiskolinimai įgyja rezervinių indėlių pavidalą ir veikia kaip komercinių bankų rezervai. Išvada : kai centrinis bankas nori padidinti pinigų kiekį, jis perka vyriausybinius vertybinius popierius atviroje rinkoje. Mokėdamas už šiuos vertybinius popierius, jis sukuria naujus banko rezervus.Banko rezervų padidėjimas įgalina daug kartų padidinti pinigų masę.Kai centrinis bankas nori sumažinti pinigų pasiūlą, tai jis atviroje rinkoje parduoda vertybinius popierius.Pavyzdžiui, jei centrinis bankas parduoda vertybinių popierių už 100 000 piniginių vienetų kokiam nors komerciniam bankui A, tai jo vertybinių popierių vertė sumažėja ta suma, o komercinio banko A rezerviniai indėliai taip pat sumažėja lygiai 100 000 piniginių vienetų.Todėl pinigų masė turėtų nuolat augti ir skatinti visuminę paklausą bei užtikrinti darbo jėgos užimtumą. Vertybinių popierių pirkimo normos mažinimu siekiama apriboti pinigų masės augimą. Remiantis V.Skomino ‘’ Pinigai, bankai ir pinigų politika IS-LM modelis’’atviros rinkos operacijos skirstomos į gynybines ir dinamines. Centrinis bankas, norėdamas sumažinti palūkanų normos dydį, atlieka atviros rinkos pirkimus tokiai sumai, kuri leidžia padi…dinti komercinių bankų atsargas iki numatytos ribos. Pasiekus tikslą, palūkanų norma turi nukristi. Tokias operacijas galima vadinti gynybinėmis[ 6. psl 43].Dinaminių atviros rinkos operacijų tikslas pakeisti pinigų pasiūlą ir ekonomines sąlygas tam, kad pasiektum konkrečių ekonominių tikslų. Pavyzdžiui, norint paskatinti investicijas, kurių pagalba spartinamas ekonomikos augimas ir mažinamas nedarbo lygis, centrinis bankas vykdys ekspansinę pinigų politiką. Atvirų rinkos operacijų dėka jis gali padidinti komercinių bankų atsargas, kas padės pasiekti laukiamų rezultatų.Atviros rinkos operacijos yra skirstomos :1.Trumpalaikės atviros rinkos operacijos. Tai atpirkimo sandoriai, pagal kuriuos pardavėjas parduoda vertybinius popierius su sąlyga, kad jie bus greitai išpirkti.2. Ilgesnio termino. Šiuo atveju centrinio banko paskolos laikotarpis yra ilgesnis, maždaug trys mėnesiai. Tokie sandoriai yra nestandartizuoti ir nereguliarūs.3. Pardavimai užsienio centriniams bankams ar finansinėms institucijoms.Taigi , atviros rinkos operacijos yra svarbiausioji ir pranašesnė už kitas pinigų pasiūlos kontrolės priemonių.Centrinis bankas gali tiesiogiai kontroliuoti atviros rinkos operacijų apimtį ir tikslų jų poveikį pinigų bazei, pasiūlai ir palūkanų normai. Kadangi pirkimų – pardavimų sandorių apimtį nustato centrinis bankas, tai leidžia tiksliai keisti komercinių bankų pinigų atsargas ir skolinamųjų pinigų bazę.Atviros rinkos operacijos lengvai pakeičiamos priešinga kryptimi, taigi , jei matosi , kad siekiami rezultatai neatitinka lauktų lūkesčių, jų atsiradimą skatinančią prielaidą galima tuoj pat atšaukti. Ir labai svarbu, kad tai yra greita pinigų pasiūlos kontrolės priemonė, nereikia ilgų administracinių – biurokratinių sprendimų.2.2 DISKONTO NORMASvarbiausia pinigų politikos priemonė šiuolaikinėje rinkos ekonomikoje yra trumpalaikė palūkanų norma [1 psl 25]. Kaip galutinis likvidumų tiekėjas bankų sistemai, centrinis bankas nustato bankams skolinamų pinigų kainą ir tuo daro poveikį palūkanų normai visoje šalies ekonomikoje. Centrinis bankas, kaip vyriausybės ir komercinių bankų bankininkas, reguliuoja kasdienius atsiskaitymus tarp šių institucijų.Tokia padėtis leidžia atidžiai sekti lėšų judėjimą tarp vyriausybės ir privataus sektoriaus. Jei daugiau lėšų iš bankų sąskaitų pervedama į vyriausybės, negu priešinga kryptimi ( pavyzdžiui mokesčių mokėjimo laikotarpiu), tai pinigų rinkoje pasireiškia momentinis lėšų trūkumas. Ir atvirkščiai, jei viršų paimtų pinigų srautas kita kryptimi ( pavyzdžiui vyriausybei apmokant savo skolinius įsipareigojimus), tai rinkoje atsirastų pinigų perteklius.Svarbus centrinio banko uždavinys jo kasdieninėje veikloje yra išvengti didelių palūkanų normos svyravimų, kurie neišvengiamai pasireiškia, jei trūkumas ar perteklius rinkoje laiku neišlyginami. Centrinio banko paskolos rinkai teikiamos jo paties nustatytomis palūkanomis, jas bankas gali kaitalioti savo nuožiūra, o komerciniai bankai pagal tai paprastai reguliuoja ir savo palūkanų normas. Palūkanų normos svyravimai turi įtakos ne tik šalies ekonomikai, bet ir nacionalinės valiutos kursui. Jei palūkanos už indėlius nacionaline valiuta padidės daugiau negu už indėlius kitomis valiutomis, visi stengsis įsigyti nacionalinės valiutos ir jos kursas ims kilti. Aišku, kursas priklauso ir nuo ekonominės , finansinės ir politinės raidos prognozių, todėl palūkanų normos didėjimas ne visada veda prie valiutos kurso pokyčio.Diskonto politika įtakoja pinigų pasiūlą veikdama diskonto paskolų kiekį ir pinigų bazę. Kai centrinis bankas sumažina savo teikiamoms paskoloms palūkanų normą, kuri vadinama diskontu, komerciniai bankai ir kitos finansinės institucijos daugiau skolinasi .Tuo pačiu centrinis bankas suteikia trumpalaikes paskolas komerciniams bankams ir kitoms indėlius priimančioms institucijoms trūkstant lėšų tarpbankiniams atsiskaitymams. Diskonto paskolų dydis yra paveikiamas dviem būdais : veikiant paskolų diskonto normą, bei dydį ir terminą administarcijai. Kaip įprasta, diskonto norma yra 1-2 % didesnė už tarpbankinės rinkos paskolų normą. Remiantis [ 6, psl.47], skiriamos trys paskolų teikimo rūšys :1.Vienos nakties ( dienos ) paskola. Jas teikia centriniai bankai labai trumpam terminui. Tokios paskolos atlieka sureguliavimo funkciją, kai bankams greitai tenka papildyti savo grynųjų pinigų atsargas iki reikiamo lygio. Paprastai įkeičiami vyriausybiniai vertybiniai popieriai.2. Sezoninis kreditas, patenkinantis sezoninius poreikius. Dažniausiai tokio tipo paskolų reikia mežesniems bankams ar indėlius priimančioms institucijoms.3. Kaip paskutinis skolintojas, centrinis bankas gali teikti likvidumo paskolas už užstatą. Jos teikiamos tik mokiems bankams, norint užkirsti kelią finansinei panikai, dėl kurios bankams gali tekti bankrutuoti. Diskonto politikos pagalba centrinis bankas gali atlikti vieną iš pagrindinių savo funkcijų- paskutiniojo skolintojo. Tai leidžia išvengti finansinių krizių, kai mokūs bankai gali patirti laikinų likvidumo problemų.Pinigų kontrolę vykdyti bandyta ir kitais metodais.Vienas iš jų – piniginės bazės kontrolė. Kadangi pinigų pasiūla priklauso nuo bankinės sistemos depozitinių reikalavimų, tai kyla pagunda daryti prielaidą, jog esant pastoviam ryšiui tarp kai kurių iš tų įsipareigojimų ir bankinės sistemos ‘’bazinių pinigų’’ reikalavimų ( tai pinigai cirkuliuojantys sistemoje ir esantys centriniame banke). Bet tokiu atveju gali reikštis nepageidaujamas poveikis likvidumui ir palūkanų normos nepastovumui trumpalaikių vertybinių popierių rinkose, o pinigų kontrolės priemonės nuo to gali nei kiek nepagerėti, lyginant su įprastinių metodų priemonėmis.Kartais kaip alternatyva kainų mechanizmui ir palūkanų normoms siūloma tiesioginė paskolų kontrolė… ( tiesioginis pinigų kiekio reguliavimo būdas). Tačiau ji sumažina finansų sistemos lankstumą ir konkurenciją joje.Šiuolaikinėse nereguliuojamose sudėtingose tarptautinėse finansinėse rinkose skolintojai ir skolininkai gali be vargo išvengti tokios kontrolės.Didėjant kapitalo mobilumui ir likviduojant valiutų kontrolę, neįmanoma nacionalinių pinigų rinkų apsaugoti nuo tarptautinės įtakos.Todėl šis metodas naudojamas tik kraštutiniais atvejais.Pagrindiniai ne rinkos veiksniai, didinantys paskolų palūkanas, yra šie:1.Privalomas indėlių draudimas, 2.Privalomųjų atsargų formavimas, 3.Riziką ribojantys normatyvai, 4.Lietuvos banko vykdomos atviros rinkos operacijos, 5.Bankui pavedama ūkinių subjektų kontrolės funkcija (mokėjimų eiliškumo tikrinimas, pinigų plovimo prevencijos priemonės).Apibendrinant galima teigti, kad komerciniai bankai teikia paskolas gyventojams ir įmonėms, o centrinio banko privilegija teikti paskolas vyriausybei ir komerciniams bankams.Palūkanų norma už šias paslaugas vadinama diskonto norma arba centrinio banko palūkanų norma.Sandėriai tarp centrinio ir komercinių bankų vyksta panašiai kaip tarp bankų ir gyventojų. Kai centrinis bankas suteikia paskolą bankui, tuomet šio banko rezervinis fondas centriniame banke padidėja.Taigi ‘’ diskontai padidina bankinės sistemos rezervus ir tokiu būdu leidžia jai didinti pinigų pasiūlą.;; [ 3, psl 228].Centrinis bankas gali įtakoti skolinamųjų lėšų kiekį : pakeisdamas diskonto normą ar iš viso neskolindamas komerciniams bankams. Suprantama, kad esant didelei diskonto normai komercinai bankai vengs skolinimosi, o atsisakymas skolinti komerciniams bankams riboja jų galimybę plėsti savo veiklą skolintų lėšų sąskaita.2.3 BŪTINOJO REZERVO NORMAKai kuriose šalyse reikalaujama, kad komerciniai bankai dalį savo lėšų laikytų centriniame banke indėlių ( dažnai bepalūkinių) pavidalu. Tai vadinamieji privalomieji rezervai. Tokiu būdu galima sudaryti likvidumo trūkumą, per kurį centrinis bankas daro poveikį palūkanų normoms.Kadangi už tuos indėlius palūkanos nemokamos,tai komerciniai bankai šį nuostolį kompensuoja savo klientų sąskaita., didindami paskolų palūkanas. Bankuose istoriškai yra dvejopo pobūdžio pinigai: terminuoti indėliai, uždirbantys palūkanas, bankui naudojant šiuos pinigus perskolinimui, bei pinigų atsarga – atsiskaitomosios sąskaitos – lėšos, laikomos banke atsiskaitymų vykdymui. Seniau už šiuos pinigus indėlininkai negaudavo palūkanų, nes bankai šių lėšų nenaudojo perskolinimui dėl skirtingos jų prigimties. Taigi, bankai savo sąskaitoje privalėjo turėti sumą (atsargas), ne mažesnę nei indėlininkų atsiskaitomosios sąskaitos. Tokia sistema vadinama šimtaprocentinių rezervų sistema. Laikui bėgant, bankai ėmė laikyti vis mažiau atsargų, nes atsiskaitomųjų sąskaitų lėšos pradėtos perskolinti ir imtos mokėti palūkanos už atsiskaitomąsias sąskaitas. Atsiradus centriniams bankams, atsargų kaip įsipareigojimų vykdymo garanto vaidmuo sumažėjo. Vietoje šimtaprocentinių atsargų, bankai turėjo laikyti privalomąjį minimumą – privalomąsias atsargas, kurios tapo centrinių bankų instrumentu pinigų kiekiui reguliuoti. Ilgainiui ir ši privalomųjų atsargų funkcija nunyko, atsiradus naujiems pinigų politikos vykdymo instrumentams – atviros rinkos operacijoms. Išsivysčiusios šalys taiko arba labai mažą privalomųjų atsargų normą (Europos centriniame banke – 2 proc.), arba visai jos netaiko.Keisdamas privalomųjų rezervų normas centrinis bankas daro poveikį pinigų multiplikatoriui ir pinigų pasiūlai. Privalomųjų atsargų paskirtis – garantuoti bankų likvidumą, tiksliau sugebėjimą atsiskaityti su kreditoriais.Indėliams iki pareikalavimo ir trumpalaikiams terminuotiems paparastai nustatoma didesnė privalomųjų atsargų norma. Tuo tarpu taupomiesiems ar terminuotiems indėliams gali būti nustatyta net nulinė norma.Būtinųjų rezervų normos nustatymas, esantis centrinio banko kompetencijoje, yra labai svarbus netiesioginio pinigų kiekio reguliavimo metodas. Taip pat galima taikyti ir likvidumo reguliavimo metodą. Tuomet nustatomas tam tikras santykis tarp likvidinių aktyvų ir likvidinių bei trumpalaikių įsipareigojimų. Būtinųjų rezervų bei likvidumo normos dažniausiai būna diferencijuojamos priklausomai nuo banko indėlių apimties. Centriniam bankui nesunku įvertinti pinigų masės ekspansiją, pasireiškiančią tuoj po rezervų normos pakeitimo, tačiau jis neturi galimybių tikslai prognozuoti tolesnės ekspansijos.Norėdamas tikslai nustatyti galutinį savo pinigų emisijos poveikį bendrai pinigų masei, centrinis bankas turi įvertinti , koks firmų ir atskirų žmonių skaičius norės papildyti ( arba sumažinti ) savo piniginius indėlius, ir kokiu mastu ir kiek bankų norės pakeisti savo papildomus rezervus. Dėl nepastovaus fizinių asmenų noro turėti tam tikrus indėlius, o bankų – tam tikrus rezervus, centrinis bankas negali tikslai numatyti galutinio poveikio pinigų masei. Todėl metodas nėra tinkamas operatyviniam reguliavimui.Retesnis būtinųjų rezervų normos pakeitimas gali būti naudingas tais atvejais, kai stengiamasi pažaboti pinigų masę ekonomikos pakilimo stadijoje.Tuomet bankai stengiasi turėti kuo mažiau laisvų rezervų, o žmonės – kuo mažiau grynųjų pinigų. Todėl šiuo metodu galima efektyviai pasiekti tikslą, smarkiai keičiant visų kreditinių operacijų eigą.Būtinųjų rezervų metodas netinka operatyviam manevravimui, tuomet centrinis bankas imasi atviros rinkos operacijų, kurių esmę sudaro vyriausybinių vertybinių popierių supirkimas ar pardavimas atviroje rinkoje. Centrinio banko teisė keisti privalomojo rezervo fondo lėšų dydį – galinga poveikio priemonė.Pavyzdžiui, jei bendrieji rezervai prilygsta 100 000 piniginių vienetų, tai būtinijo rezervo normai padidėjus nuo 10 i…ki 11 procentų, čekinių indėlių maksimali apimtis sumažės nuo 10 000 iki 9 000 vienetų. Nagrinėjant Lietuvos pavyzdį, stebima Lietuvos banko tendencija šiek tiek mažinti privalomųjų atsargų normą, svarstoma galimybė už šias lėšas mokėti palūkanas. Privalomųjų atsargų kompensavimas (palūkanų mokėjimas) yra abejotino tikslingumo priemonė, nors ir taikoma Europos centriniame banke. Ji skirta dalinai kompensuoti komercinių bankų patiriamus privalomųjų atsargų laikymo kaštus. Tačiau tą patį rezultatą galima pasiekti sumažinant pačią privalomųjų atsargų normą ir siaurinant jų bazę. Tuomet bankai patirtų mažiau kaštų, o sutaupytas lėšas panaudotų ne Lietuvos banko, o ūkio subjektų kreditavimui. Privalomųjų atsargų kompensavimas yra savotiška litų emisijos priemonė, kuri neturi būti toleruojama valiutų tarybos sąlygomis. Privalomųjų atsargų rezervo norma – yra veiksminga pinigų pasiūlos kontroliavimo priemonė ir jos poveikis yra labai greitas. Bet neteisingai ja naudojantis , tai yra nustačius pernelyg aukštą rezervo norma, kai kuriems bankams galima sukelti rimtų likvidumo problemų. Todėl šią priemonę naudinga taikyti kartu su kitomis pinigų kiekio reguliavimo priemonėmis.Pasulinėje praktikoje vyrauja privalomojo rezervo normos mažinimo ar net atsisakymo tendencijos, jei bankų darbas yra stabilus.2.4 KITOS PINIGŲ KIEKIO REGULIAVIMO PRIEMONĖSPinigų kiekio reguliavimui naudojamos ir kitos , ne tiek reikšmingos priemonės.Pirmiausia, tai atrankinis arba kokybinis reguliavimas [ 3,p.232]. Centrinis bankas gali nustatyti reikalavimų ribąkuri numatytų, kokią dalį lėšų galima skolintis perkant vertybinius popierius.’’Reikalavimų riba – nustato kiekį, kurį galima pasiskolinti perkant akcijas ar obligacijas.Pavyzdžiui, jei riba yra 60 procentų, tai pirkėjas privalo padengti 60 procentų pirkimo kainos savais pinigais ir gali pasiskolinti ne daugiau 40 procentų ‘’ [3,p.253]. Tokie reikalavimai reikalingi tam, kad akcininkai, didžiąją dalį akcijų pirkę už skolintas lėšas, esant nestabilumui fondų biržoje gali skubėti parduoti nuvertėjančius vertybinius popierius.Tuomet kainos dar labiau mažėja.Centrinis bankas gali bandyti paveikti komercinius bankus ir neformaliais būdais.Tam griebiamasi moralinio įtikinėjimo, tai yra bandoma piršti vienokio ar kitokio sprendimo idėja , modelis.Pavyzdžiui, galima rekomenduoti teikti daugiau ar mažiau paskolų, didinti nuosavą kapitalą neišmokant dividendų už akcijas. Komerciniai bankai negali visiškai ignoruoti centrinio banko pasiūlymų, nes gauti paskolą jame yra ne teisė, o privilegija, kurios nepaklusnieji gali netekti. Taip pat, neatsižvelgusiems į rekomendacijas, galima neleisti kai kurių veiklų : pavyzdžiui atsidaryti filialus užsienyje, kurti naujas bankininkystės operacijų rūšis.Pinigų kontrolę vykdyti bandyta ir kitais metodais.Vienas iš jų – piniginės bazės kontrolė. Kadangi pinigų pasiūla priklauso nuo bankinės sistemos depozitinių reikalavimų, tai kyla pagunda daryti prielaidą, jog esant pastoviam ryšiui tarp kai kurių iš tų įsipareigojimų ir bankinės sistemos ‘’bazinių pinigų’’ reikalavimų ( tai pinigai cirkuliuojantys sistemoje ir esantys centriniame banke). Bet tokiu atveju gali reikštis nepageidaujamas poveikis likvidumui ir palūkanų normos nepastovumui trumpalaikių vertybinių popierių rinkose, o pinigų kontrolės priemonės nuo to gali nei kiek nepagerėti, lyginant su įprastinių metodų priemonėmis.Kartais kaip alternatyva kainų mechanizmui ir palūkanų normoms siūloma tiesioginė paskolų kontrolė ( tiesioginis pinigų kiekio reguliavimo būdas). Tačiau ji sumažina finansų sistemos lankstumą ir konkurenciją joje.Šiuolaikinėse nereguliuojamose sudėtingose tarptautinėse finansinėse rinkose skolintojai ir skolininkai gali be vargo išvengti tokios kontrolės.Didėjant kapitalo mobilumui ir likviduojant valiutų kontrolę, neįmanoma nacionalinių pinigų rinkų apsaugoti nuo tarptautinės įtakos.Todėl šis metodas naudojamas tik kraštutiniais atvejais.Pagrindiniai ne rinkos veiksniai, didinantys paskolų palūkanas, yra šie:1.Privalomas indėlių draudimas, 2.Privalomųjų atsargų formavimas, 3.Riziką ribojantys normatyvai, 4.Lietuvos banko vykdomos atviros rinkos operacijos, 5.Bankui pavedama ūkinių subjektų kontrolės funkcija (mokėjimų eiliškumo tikrinimas, pinigų plovimo prevencijos priemonės).3 MONETARINĖS POLITIKOS PROBLEMOS IR ALTERNATYVOS3.1 INFLIACIJASvarbus piniginės politikos uždavinys- kova su inflaicija- piniginių ženklų pertekliumi apyvartoje, viršijančių prekių ir mokėjimų apyvartos poreikius.Infliacija pažeidžia svarbiausiais pinigų funkcijas.Ji iškraipo kainų signalus, mažina investicijų srautą, ilgalaikių kontraktų sudarymus.Esant dideliai infliacijai finansinės operacijos tampa neefektyviomis, grįžtama prie natūrinių mainų. Šis procesas labai iškraipo ir socialines pasekmes : nuvertėja gyventojų santaupos, sumažėja realiosios pajamos. Infliacija turi savybę perskirstyti pajamas – sumažina kreditorių pajamas ir padidina skolininkų privačiame sektoriuje, o valstybiniame- nukenčia gyventojai, laimi vyriausybė.Tačiau laimėdama finansiškai pralaimi politiškai – dingsta pasitikėjimas ja. [ 1 psl.37]Priežastys, sukeliančios infliaciją yra labai įvairios : per didelė pinigų pasiūla, per didelės išlaidos, greitas atlyginimų didinimas ir taip toliau. Pinigų politikos tikslas, pasiekti kad infliacija būtų žema ir stabili. Šiuo taveju pinigų pasiūla neturi didėti greičiau už jų paklausą.Greitis, kuriuo pinigai ‘’apsisuka’’ ekonomikoje, gyventojams darant pirkinius turi didelę reišmę infliacijos mechanizmui .Kuo trumpiau pinigai užsibūna pas žmones ir kuo greičiau jie išleidžiami, tuo mažiau pinigų reikia ūkyje. Šios teorijos teisingumui reikia dviejų sąlygų:1.Pokyčiai sistemoje turi būti lėti, tolygūs.2 Reikia, kad pinigų apyvartos greitis būtų stabilus.Greičio V stabilumui nustatyti reikia stebėti palūkanų normas,mokėjimų praktiką bankuose- kaip dažnai jie moka grynaisiais pinigais. Taip pat V priklauso nuo pinigų kainos, tai yra palūkanų normos, realiųjų gyventojų pajamų, inovacijų.Tyrimai rodo, kad ilgalaikę greičio V tendenciją galima prognozuoti, todėl pinigų masės didėjimas ir infliacija yra glaudžiai susiję dalykai. Bet trumpalaikiai infliacijos pokyčiai priklauso ir nuo kitų dalykų, todėl trumpalaikes greičio V prognozes daryti sunkiau.Ryšys tarp pinigų kiekio, kainų ir sandorių apimčių priklauso nuo to, ar žmonės nevengia laikyti ir kaupti pinigus, o kai juos leidžia, tai ką labiausiai tai veikia – kainas, gamybos apimtis ar abu šiuos rodiklius vienu metu.Dėl ekonominių rodiklių tarpusavio ryšių vieno iš jų kitimas daro poveikį kitiems.Galima kalbėti apie perdavimo mechanizmą, kurio dėka, pavyzdžiui, didėjant pinigų pasiūlai mažėja palūkanų normos, didėja vartojimas ir investicijos.Pinigų reguliavimas apima valiutos kiekio, paskolų ir indėlių didėjimo reguliavimą.Kalbant apie pinigų masės reguliavimą, svarbūs du rodikliai: privalomieji rezervai, turintys įtakos bankų sugebėjimui kaupti indėlius ir pinigų multiplikatorius, rodantis, kokiu mastu indėlius galima panaudoti paskolų teikimui. Pinigų masė priklauso nuo faktorių, veikiančių tiek atsargas, tiek pinigų multiplikatorių.Pinigų politikos objektas- šalies ekonomikoje cirkuliuojančių pinigų vertė, kaina , jų tiekimas, o svarbiausias tikslas yra palaikyti pinigų vertę, arba, kitaip sakant, stabdyti prekių ir paslaugų kainų kilimą.Jei pinigų politikos sąlygos per daug laisvos, pavyzdžiui palūkanų norma per žema, didėja skolinimasis ir vartojimas, krinta valiutos kursas, kyla išlaidos ir kainos. O kai pinigų politika griežta,palūkanų norma aukšta,paklausos ir kainų kilimas sulėtėja, tačiau mažėja gamyba ir investicijos, didėja nedarbas.3.2 CENTRINIO BANKO ALTERNATYVOSPasaulyje esama kuo įvairiausiai tvarkomų pinigų ūkių. Jie skiriasi centriniam bankui deleguojamomis funkcijomis bei įgaliojimais, pinigų ūkio skirtumai atsispindi ir šalių valiutose. Vienų valiutų kursas yra fiksuotas kurios nors kitos valiutos atžvilgiu, kitų – svyruoja, vienos šalies žmonės gali be apribojimų keisti savo šalies valiutą į kitas valiutas, kitiems ši laisvė yra apribota, vieni noriai taupo savo šalies pinigus, kiti, tik gavę algą, skuba iškeisti ją į užsienio valiutą.Taip jau nutiko, kad pinigų emisija, anksčiau buvusi privačiose rankose, XX amžiuje totaliai perėjo į valdžios rankas. Šiandieniniame pasaulyje nebeturime nei aukso pinigų, nei privačių popierinių pinigų (kai kur išlikę privačių pinigų rudimentai) – visų valstybių valdžios pinigus ir jų leidimo funkciją visiškai suvalstybino. Šiandien vien mintis apie tai, jog pinigai gali būti ne valdžios, o žmonių veiklos produktas, daug kam atrodo šventvagystė, tačiau kilę rinkoje ir būdami būtina rinkos dalimi, pinigai turi būti apsaugoti nuo valdžios intervencijų ir manipuliacijų.Valiutų taryba yra tokia pinigų sistema, kurioje šalies pinigai yra apsaugoti nuo vietos valdžios intervencijų bei manipuliacijų ir tampa tokie pat geri, kaip bazinė (rezervinė) valiuta. Mat valiutų tarybos sistemoje vietos valiuta yra išleidžiama tik tuomet, kai ant kitos svarstyklių lėkštės turima adekvati bazinės valiutos suma. Be to, šioji bazinė valiuta yra investuojama kuo saugiau, taip, kad kiekvienu pareikalavimu pateikusiam vietos valiutą centrinis bankas nedelsdamas išduotų bazinę. Aiškumo dėlei galima įsivaizduoti, kad vietos valiutos nėra, o cirkuliuoja tik bazinė valiuta. Beje, esant valiutų tarybai, gana nesunku pereiti prie bazinės valiutos cirkuliavimo šalyje. Kitos pinigų ūkio sistemos, tokios kaip plaukiojančio valiutos kurso, fiksuoto kurso (išoriškai panaši į valiutų tarybą, tačiau esminis skirtumas – fiksuoto kurso sistemoje nėra adekvačių rezervų, leidžiančių vykdyti įsipareigojimą fiksuotu kursu iškeisti pageidaujamą kiekį pinigų), nėra tokios saugios, nes jos suteikia centriniam bankui dideles teises veikti savo nuožiūra. Kaip žinia, diskretiniai veiksmai visuomet remiasi ribota informacija, interesais, juose neišvengiama klaidų.Apie pinigus visuomenėje sklando daug mitų, kuriuos dažnai puoselėja ekonomistai, puikiai išmanantys tradicinio centrinio banko veiksmus, tačiau menkai įsivaizduojantys valiutų tarybos veikimą. Valiutų tarybos priešininkai galimas spekuliacines atakas pažymi kaip silpniausią valiutų tarybos vietą. Tuomet devalvavimo besitikintys asmenys gali pasiskolinti didelius piniginių vienetų kiekius, o po to už juos įsigyti stiprios užsienio valiutos. Šioje kovoje atakuotojai gali laimėti tik tuomet, kai monetarinė valdžia nesuvokia valiutų tarybos veikimo mechanizmo, yra silpna arba susijusi su pačių atakuotojų interesaisValiutų valdyba išleidžia vidaus valiutą, kurios vertė yra fiksuota kitos šalies valiutos,t. y. bazinės valiutos, atžvilgiu ir kuri yra padengta turtu, denominuotu užsienio valiutomis. Vidaus valiutos ir jos bazinės valiutos keitimo kursas nustatomas įstatymo ir įgyvendinamas valiutų valdybos įsipareigojimu parduoti savo valiutą mainais į bazinę valiutą (ir atvirkščiai) nustatytu keitimo kursu. Valiutų valdyba garantuoja savo įsipareigojimą išlaikyti fiksuotą valiutos kursą, finansinius įsipareigojimus padengdama nustatyto dydžio turtu užsienio valiuta, kuris daugiausia yra denominuotas bazine valiuta.XIX a. ir pirmaisiais XX a. dešimtmečiais valiutų valdybos buvo taikomos daugiau kaip 70 šalių, daugiausia Britų Imperijos kolonijose. Valiutų valdybos, kurios veikė globojamos europietiškos valdžios, buvo susiejusios savo valiutas su tų Europos šalių valiutomis. Po dviejų pasaulinių karų Sąjungininkų valdžia taip pat įvedė valiutų valdybas kai kuriuose savo protektoratuose. Veikiant tokioms valiutų valdyboms, valdžios aprūpindavo savo kolonijas ir protektoratus valiuta, nesinaudodamos tauriųjų metalų, kuriais buvo p…adengtos jų valiutos, atsargomis. Ši priemonė valdžioms kainavo palūkanas, kurias ji mokėjo už valiutų valdybų disponuojamą turtą. Savo ruožtu šios palūkanos buvo valiutų valdybų pajamos, arba senjoražas, už jų valiutos emisiją.Akivaizdu, kad net tradicinė centrinio banko idėja gali būti pakeista naujomis pinigų masės valdymo formomis. Bet svarbiausia pabrėžti, kad šalies ūkiui ne tiek svarbi valdymo forma, kiek teigiama įtaka bendram ekonomikos lygiui, palūkanų ir kainų stabilumui, užimtumui ir finansų rinkų plėtrai.IŠVADOS1. Piniginio pagrindo palaikymas yra pagrindinė centrinio banko funkcija.2. Svarbiausi centrinio banko efektyvaus darbo tikslai yra :nacionalinės valiutos stabilumo ir vertės palaikymas, finansų sistemos stabilumo užtikrinimas, finansų sistemos efektyvumo didinimas ir vyriausybės finansavimas.3. Nepriklausomas centrinis bankas, disponuojantis šiuolaikinėmis pinigų politikos priemonėmis, gali išlyginti konjunktūrinius svyravimus arba net tam tikru mastu imtis jų prevencijos. 4. Centrinio banko sprendimai priimami nebūtinai atsižvelgiant į ekonominę naudą ir nuostolius. Tipinio centrinio banko veikla nėra griežtai reglamentuota pelno ir nuostolių principu. Tipinis centrinis bankas kontroliuoja komercinius bankus, yra jiems paskutinysis skolintojas, duoda ekonominius patarimus vyriausybei ir padeda valdyti mokėjimų sistemą. 5. Pinigų kiekio kontrolė vykdoma naudojant tiesioginius ir netiesioginius reguliavimo metodus. Centrinis bankas sukuria bankų sistemoje lėšų trūkumą, kurį likviduoja jo paties pasirinktomis priemonėmis.6. Kai centrinis bankas nori padidinti pinigų kiekį, jis perka vyriausybinius vertybinius popierius atviroje rinkoje.Mokėdamas už vertybinius popierius, jis sukuria naujus bankų rezervus. Rezervų padidėjimai leidžia daug kartų padidinti pinigų masę.7. Atviros rinkos operacijos yra svarbiausioji ir pranašesnė už kitas pinigų pasiūlos kontrolės priemonių.8 . Diskonto politikos pagalba centrinis bankas gali atlikti vieną iš pagrindinių savo funkcijų- paskutiniojo skolintojo. Tai leidžia išvengti finansinių krizių, kai mokūs bankai gali patirti laikinų likvidumo problemų.9. Centrinio banko privilegija teikti paskolas vyriausybei ir komerciniams bankams.Palūkanų norma už šias paslaugas vadinama diskonto norma arba centrinio banko palūkanų norma. Diskontai padidina bankinės sistemos rezervus ir tokiu būdu leidžia jai didinti pinigų pasiūlą.10 . Diskonto politikos pagalba centrinis bankas gali atlikti vieną iš pagrindinių savo funkcijų- paskutiniojo skolintojo. Tai leidžia išvengti finansinių krizių, kai mokūs bankai gali patirti laikinų likvidumo problemų.11. Centrinis bankas gali įtakoti skolinamųjų lėšų kiekį : pakeisdamas diskonto normą ar iš viso neskolindamas komerciniams bankams. Suprantama, kad esant didelei diskonto normai komercinai bankai vengs skolinimosi, o atsisakymas skolinti komerciniams bankams riboja jų galimybę plėsti savo veiklą skolintų lėšų sąskaita.12. Privalomųjų atsargų rezervo norma – yra veiksminga pinigų pasiūlos kontroliavimo priemonė ir jos poveikis yra labai greitas. Bet neteisingai ja naudojantis kai kuriems bankams galima sukelti rimtų likvidumo problemų. Todėl šią priemonę naudinga taikyti kartu su kitomis pinigų kiekio reguliavimo priemonėmis. 13. Pinigų politikos objektas- šalies ekonomikoje cirkuliuojančių pinigų vertė, kaina , jų tiekimas, o svarbiausias tikslas yra palaikyti pinigų vertę, arba, kitaip sakant, stabdyti prekių ir paslaugų kainų kilimą.Jei pinigų politikos sąlygos per daug laisvos, pavyzdžiui palūkanų norma per žema, didėja skolinimasis ir vartojimas, krinta valiutos kursas, kyla išlaidos ir kainos. O kai pinigų politika griežta,palūkanų norma aukšta,paklausos ir kainų kilimas sulėtėja, tačiau mažėja gamyba ir investicijos, didėja nedarbas.14. Ekonomika turėtų plėtoti pinigų politikos institucijos sugebėjimą analizuoti savo politiką, kad tokia analizė galų gale pagelbėtų įgyvendinamai pinigų politikai. Ji taip pat turėtų ugdyti pinigų rinkų ir finansų institucijų sugebėjimą valdyti valiutos riziką.

TURINYS

1. Konspektai// Anglijos bankas ir finansų rinka // Lietuvos bankas 1994 – 60p.2. Hanke S.H., Shuler K. // Valiutų taryba – pasiūlymai Lietuvai // Lietuvos laisvosios rinkos institutas 1994 – 74 p.3. Wonnacott P., Wonnacott R.// Makroekonomika // Litterae universitatis 1994 – 417 p.4. ‘’Laisvoji rinka ‘’: 2001 Nr 1 http:// www.lrinka.lt/Tyrimai/Bankai/Lbankas.phtml.5. Lietuvos laisvo…sios rinkos institutas // Rinkos ekonomika ir valstybinis reguliavimas 1998 – 459 p.6. Skominas V.// Pinigai, bankai ir pinigų politika, IS-LM modelis // Vilnius 2001 – 102 p.7. Čičinskas J. Redaktorius // Ekonomikos teorija : II dalis: Makroekonomika ( visuminė paklausa ir pasiūla)// Vilnius 1996 – 452 p.8. Sniežka V.// Makroekonomika // KTU, Kaunas 2001-615p.9. Čičinskas J.// Ekonomika ir verslas // Vilnius 2001- 280p.10. Martinkus B., Žilinskas V.// Pinigai.Vertybiniai popieriai.Bankai// KTU, kaunas –261 p.11. Lietuvos bankas http//www.lbank.lt./12. Friedman M.//Kapitalizmas ir laisvė// Mintis, Vilnius 1998 –197 p.