TURINYS
ĮVADAS 3 1. PINIGAI 4 1.1 PINIGŲ PASIŪLA 4 1.2 PINIGŲ PASIŪLOS KONTROLĖ 7 1.3 PINIGŲ MULTIPLIKATORIUS 8 1.4 PINIGŲ POLITIKOS PRIEMONĖS 9 2. CENTRINIS BANKAS. PINIGŲ PASIŪLOS REGULIAVIMAS 11 2.1 TIKSLAS IR FUNKCIJOS 11 2.2 KANALAI, KURIAIS VEIKIA CENTRINIAI BANKAI 14 2.3 ATVIROS RINKOS OPERACIJOS 16 2.4 PINIGŲ ESAMOJI VERTĖ. DISKONTAS. DISKONTAVIMAS 19 2.5 REIKALAVIMAI REZERVAMS 23 2.6 PINIGŲ POLITIKOS IR TARPINIAI TIKSLAI 25 2.7 KITOS PINIGŲ KIEKIO REGULIAVIMO PRIEMONĖS 27 2.8 MONETARINĖS POLITIKOS PROBLEMOS IR ALTERNATYVOS 28IŠVADOS 30LITERATŪRA 32
1 PINIGAI1.1 Pinigų pasiūlaPinigai – atsiskaitymo už prekes ar paslaugas priemonė. Pinigai gali būti natūraliai reti (kaip brangieji metalai) ar dirbtinai reti (kaip valstybės spausdinami pinigai). Šiuolaikiniai pinigai yra abstraktūs – tik žymi sutartinę vertę. Didžioji dalis konkrečios šalies pinigų neturi materialios formos – jie egzistuoja kaip buhalteriniai apskaitos įrašai.Šiais laikais taip pat svarbi pinigų savybė yra tai, kad jie konkrečioje šalyje yra įstatymiškai privalomi priimti kaip atsiskaitymo priemonė, todėl pinigais nelaikomi kiti mainams naudojami daiktai.Pinigų kiekis (pasiūla)(Ms)- tai ūkyje vartojamų pinigų kiekis, kurį sudaro : 1) pinigai apyvartoje ir 2 ) indėliai taupomosiose bei einamosiose sąskaitose. Pinigų elementai- tai sudėtiniai pinigū rodikliai, kurie vartojami kaip pinigų kiekio matas, priklausomai nuo jų apibrėžimo apima įvairias likvidaus turto grupes. Žemiau pateikiame apibūdintus pinigų elementus:1. Sandėrio pinigus, arba pinigus siaurąja prasme, -M1 – sudaro:1.1. Valiuta arba visi popieriniai ir metaliniai (grynieji) pinigai, esantys cirkuliacijoje- C;1.2. Komerciniuose bankuose laikomi čekiniai indėliai, neduodantys palūkanų;1.3. Komerciniuose bankuose laikomi čekiniai indėliai, duodantys palūkanų;1.4. Kelionės čekiai.2. Pinigus plačiąja prasme –M2 – sudaro:2.1. M1- sandėrio pinigai;2.2. Taupymo indėliai;2.3. Smulkūs terminuoti indėliai;2.4. Pinigų rinkos indėliai;2.5. Pinigų rinkos savitarpio fondai.3. Pusiau pinigus arba netikrus pinigus- M3- sudaro:3.1. M2- pinigai plačiąja prasme;3.2. Satmbūs terminuoti indėliai;3.3. Vidaus ir užsienio indėlininkų indėliai, kurie banke laikomi valiuta;4. Likvidžius aktyvus –L- sudaro:4.1. M3- pusiau pinigai arba netikripinigai;4.2. Valstybės vertybiniai popieriai;4.3. Taupomosios obligacijos.
Pinigų elementų Lietuvoje dinamika (mln. Lt) 1 lentelė
Metai Pinigai P1 Kvazpinigiai Pinigai P2 pinigai apyvartoje indėliai iki pareikalvimo iš viso (2+3) terminuotieji ir taupomieji indėliai indėliai užsienio valiutomis iš viso(5+6) (4+7)
1 2 3 4 5 6 7 81992 183,9 506,1 690 20 625,4 645,4 1335,41993 791,2 955,3 1746,5 245,4 681,4 936,8 2673,31994 1334,3 1141,4 2675,7 711,9 1169,6 1881,5 4357,21995 1907 1581,4 3488,4 667,1 1462,9 2130 5618,41996 1899,3 1711,6 3610,9 487,7 1325,5 1813,2 5424,11997 2535,5 2574,4 5109,9 623 1539 2162 7271,81998 2800,4 2770,3 5570,7 749,7 2006,7 2756,4 8327,11999 2738,7 2536,1 5274,8 972,4 2724,6 3697 8971,82000 2658,3 3014,2 5672,5 1228,4 3554,5 4782,9 10455,4Šaltinis: Lietuvos bankas. Ketvirtinis biuletenis, 2001, Nr. 3, p.63.
Lietuvoje dabartiniu laikotarpiu yra naudojama dviejų pinigų elementų sistema: 1) P1- indėliai iki pareikalavimo ir pinigai apyvartoje; 2) P2- P1 ir kvazpinigai.
Pinigai apyvartoje – tai banknotai, monetos, esantys už banko sistemos ribų. Norint išsiaiškinti bankų vaidmenį didinant pinigų pasiūlą yra svarbu suvokti tai, kaip pinigų kiekis apyvartoje priklauso nuo palūkanų normos dydžio, o jis didėja didėjant palūkanų normai. Taigi 1 paveikslėlyje yra pateikta faktiška palūkanų normos ir pinigų kiekio apyvartoje priklausomybė.
1 pav. Pinigų kiekio priklausomybė nuo palūkanų normos
Kaip žinome iš praktikos, pinigų masės M1 elastingumas palūkanų normai yra mažas, taigi kylant palūkanų normai, bankai stengiasi išplėsti paskolų ir indėlių apimtį, nes jų veiklos tikslas yra pelno maksimizavimas.Pinigų pasiūloje išskiriamos nominalioji ir realioji pinigų pasiūlos:Nominalioji pinigų pasiūla – banknotų ir monetų kiekis, esantis pas gyventojus;Realioji pinigų pasiūla – tai nominalioji pinigų pasiūla, padalyta iš bendrojo kainų lygio; M = Ms / P M – realioji pinigų pasiūla, Ms – nominalioji pinigų pasiūla, P – bendrasis kainų lygis.
PUSIAUSVYRA PINIGŲ RINKOJEPusiausvyra pinigų rinkoje – situacija, kai paklausa realiųjų pinigų kiekiui yra lygi pasiūlos kiekiui.
2 pav. Pinigų rinkos pusiausvyra
Centrinis bankas , reguliuodamas pinigų pasiūlą, veikia palūkanų normą. Jei palūkanų norma arba alternatyviniai pinigų laikymo kaštai (r) didėja, atsiranda žemesnė paklausa realių pinigų kiekiui. Tai parodyta grafike. Pinigų paklausos ir pasiūlos kreivių susikirtimo taškas E parodo pusiausvyrą pinigų rinkoje, kuri galima esant palūkanų normai “ro”. Žemyn nuo pusiausvyros taško E yra paklausos pinigams perteklius, – tai atstumas AB. Pinigų rinkos pusiausvyros pokyčiai: 1. Pinigų pasiųlos kitimas. Jei šalies centrinis bankas sumažina nominaliąją pinigų pasiūlą, o bendrasis kainų lygis yra pastovus, tai sumažės realioji pinigų pasiūla, kartu padidės palūkanų norma. Vadinasi, norint sumažinti pinigų paklausos kiekį, reikia padidinti palūkanų normą, o norint padidinti pinigų paklausos kiekį,- reikia sumažinti palūkanų normą. 2. Pinigų paklausos kitimas. Realiojo bendrojo nacionalinio produkto augimas didina pinigų paklausą, o sumažėjus realiam bendram nacionaliniam produktui,- sumažės reali pinigų paklausa, o kartu ir pusiausvyros palūkanų norma.
1.2 Pinigų pasiūlos kontrolėKaip minėta, centriniai bankai, įskaitant ir Federalinę rezervų sistemą (FRS), atlieka nemažai svarbių funkcijų. Pirmoji ir pati svarbiausia funkcija yra pinigų pasiūlos kontrolė. Pinigai, visų pirma, yra mainų priemonė, naudojama perkant prekes ir paslaugas. Pinigai, kaip žinoma, atlieka ir kitas svarbias, vertės išsaugojimo ir pan., funkcijas. Pinigai yra finansinis turtas, išsaugojantis perkamąją galią tiek laiko, kiek reikia jų savininkui. Jei apibrėžtume pinigus tik kaip mainų priemonę, tai pinigų pasiūlą sudarytų visuomenės turima valiuta ir monetos, čekinės sąskaitos ir įsakomieji indėliai. Jei, kita vertus, pinigus apibrėžtume kaip vertės išsaugojimo priemonę, svarbiausiu pinigų pasiūlos komponentu būtų galima laikyti taupomuosius indėlius ir terminuotąsias sąskaitas komerciniuose bankuose ir kitose nebankinėse finansų institucijose, tokiose kaip kreditų sąjungos ir taupomieji bankai. Pagal pinigų pasiūlos supratimą, keičiasi ir centrinio banko elgsena, vykdant minėtą jo funkciją. Teisę reguliuoti pinigų kiekį ir vertę šio šimtmečio pradžioje Kongresas suteikė FRS. FRS tapo ne tik pagrindiniu visuomenės naudojamų grynųjų pinigų ir monetų šaltiniu, bet ir pagrindine vyriausybės institucija, atsakinga už dolerio vertės stabilizavimą ir jo integraciją į tarptautinę valiutų rinką. Kodėl pinigų pasiūlos kontrolė yra tokia svarbi? Viena iš priežasčių yra tai, kad piniginių atsargų kiekio pakitimai yra artimai susiję su ekonomikos pakitimais. Tyrimai parodė reikšmingą statistinį priklausomumą tarp pinigų pasiūlos pokyčių ir BNP augimo. Šie tyrimai įrodė, kad jei centrinis bankas kontroliuoja pinigų augimą, tai gali turėti įtakos visai šalies ekonomikai.
Kita svarbi pinigų kontrolės priežastis yra ta, kad pinigų masė banknotų ir bankų depozitų pavidalu gali nelimituotai padidėti. Naujų piniginių vienetų pagaminimo ir išleidimo į apyvartą ribiniai kaštai yra artimi nuliui. Tokiu būdu, vyriausybė gali nesunkiai padidinti grynųjų pinigų pasiūlą, neatsižvelgdama į ekonomikos galimybes gaminti prekes ir teikti paslaugas. Kadangi tai sukeltų infliaciją, suardytų mokėjimų mechanizmą ir stabdytų viso verslo veiklą, suprantama, kad šiuolaikinėms vyriausybėms centriniai bankai reikalingi kaip pinigų kiekio bei vertės reguliatoriai ir saugotojai. FRS nuolatos veikia šalies vidaus finansų rinkas, siekdama palaikyti dolerio perkamąją galią šalyje, o laikas nuo laiko įsiterpia į užsienio valiutų rinkas.1.3 Pinigų multiplikatorius
Išsivysčiusių rinkos ekonomikos valstybių komerciniuose bankuose gryni pinigai sudaro tik 1/3 M1 pinigų pasiūlos. Bankų sukurti čekiniai indėliai yra svarbiausias pinigų pasiūlos elementas. Bankų sukurtų čekinių pinigų apimtis priklauso nuo grynų pinigų privalomųjų rezervų normos bankinėje sistemoje. Todėl centrinis bankas pinigų kiekio kitimą cirkuliacijoje reguliuoja, keisdamas privalomųjų rezervų normą. Gyventojai ne visus pinigus laiko bankų sąskaitose, o dalį pinigų laiko grynais. Dalis gyventojų išvis nelaiko pinigų bankuose. Norą pinigus laikyti grynųjų pinigų forma skatina šėšėlinė ekonomika. Sukurtų čekinių indėlių apimtį nulemia privalomųjų rezervų norma, kurią komerciniai bankai privalo laikyti centriniame banke. Kuo privalomųjų rezervų norma mažesnė, tuo sukuriami čekiniai indėliai didesni. Bankų rezervai sukuria didesnę pinigų sumą, t.y. čekinius indėlius, negu jie patys yra. Tiksliau, koks yra M1 pinigų pasiūlos pasikeitimas, palyginti su pinigų pagrindu, nurodo pinigų multiplikatorius. Pinigų multiplikatorius – parodo pinigų masės M1 pokytį, pinigų pagrindui pasikeitus vienu vienetu. Pinigų multiplikatorius yra didesnis už 1 vienetą, todėl cirkuliuojant pinigų suma yra didesnė, negu pinigų pagrindas, kurį sudaro grynieji pinigai pas gyventojus ir bankų rezervai.
Pinigų pasiūlą galima nagrinėti siaurąja ir plačiąja prasme. M-1 pinigus sudaro apyvartoje esantys grynieji pinigai ir čekiniai indėliai, todėl pinigų pasiūlą galima užrašyti taip:Ms = CU + D (1)CU – grynieji pinigai, D – čekiniai indėliai.MB = CU + RR + ER,MB – pinigų bazė. Ją sudaro grynieji pinigai (CU), privalomosios atsargos (RR), perteklinės atsargos (ER). Centrinis bankas pinigų pasiūlą gali geriau kontroliuoti ne tiesiogiai, o per pinigų bazę. Tarkime, kad CU/D = c; CU = c*D;RR = rd*D; ER = er*D;er – perteklinė atsargų norma. Iš čia seka:Ms = c*D + D; Ms = D(1+c) (3)MB = c*D + rd*D + er*DMB = D (c+rd+er) (4)Pinigų pasiūlą padalinę iš MB gauname, kad reali pinigų pasiūla yra: (5)m – pinigų multiplikatorius.Ms = m*MBTačiau iš tikrųjų pinigų bazę (MB) sudaro ne tik grynieji pinigai (CU) ir čekiniai indėliai (D), (neskoliname pinigų bazės MB), bet ir diskonto paskolos. Todėl:MB = MBn + DL,DL – diskonto paskolos.
Pinigų pasiūlą lemia šie veiksniai (5 lygtyje):1. Pinigų bazė (MB). Kuo ji didesnė esant ceteris paribus, tuo didesnė pinigų pasiūla.2. Grynųjų pinigų ir čekinių indėlių santykiai (c).3. Privalomųjų atsargų norma (rd): kuo ji didesnė, tuo pinigų pasiūla mažesnė.4. Perteklinė atsargų norma (er). Kuo ji didesnė, tuo mažesnė pinigų pasiūla.Galima išreikšti ir pinigų M2 multiplikatorių. Atsižvelgiama į tai, kad visi indėliai įeina į pinigų bazę (MB)M-2s = D + C + T + MMF,D – čekiniai indėliai, C – grynieji pinigai esantys apyvartoje, T – terminuotieji ir taupomieji indėliai, MMF – apima pinigų rinkos savitarpio fondų dalį + pinigų rinkos indėlių sąskaitos + išvakarių pirkimo susitarimai + išvakarių Eurodoleriai.C = c*D,T = t*D,MMF = f*D,taigiM-2s = D + c*D + t*D + f*DM-2s = D*(1 + c + t + f)M2s padalinę iš pinigų bazės (MB) gauname:
m – M2 multiplikatorius.
1.4 Pinigų politikos priemonės
Centrinis bankas kontroliuodamas pinigų pasiūlą naudoja kai kurias priemones, iš kurių svarbiausios:1. Atviros rinkos operacijos (ARO).2. Diskonto paskolų palūkanų norma.3. Privalomosios atsargos (i).Centrinio banko naudojamos pinigų pasiūlos kontrolės priemonės turi tiesioginį poveikį ekonomikos aktyvumui, todėl svarbu išsiaiškinti kaip centrinis bankas praktiškai naudoja minėtas priemones ir kokiu būdu kiekviena iš jų veikia pinigų pasiūlos šalyje.Finansinės rinkos, priklausomai nuo požymių skirstomos į:1. Rinkos skirstomos į atvirą ir derybų. Atvira yra tokia, kurioje skoliniai įsipareigojimai parduodami pirkėjams, pasiūliusiems aukščiausią kainą. Priešingai derybiniai, bendrovės savo vertybinius popierius parduoda vienam ar keliems pirkėjams, sudarydami kontraktą. 2. Rinkos taip pat skirstomos į pirmine ir antrines. Pirminėje rinkoje prekiaujama naujai išleistais vertybiniais popieriais. Šie vertybiniai popieriai parduodami bendrovėms, bankams, vyriausybės agentams ir gyventojams. Pirminės rinkos būtinybė kyla iš verslo firmų ir vyriausybės finansinio kapitalo būtinumo investicijas, vyriausybės išlaidoms finansuoti. Priešingai antrinėje rinkoje, perpardavinėjami ankščiau išleisti vertybiniai popieriai. Šios rinkos paskirtis – užtikrinti investitorių vertybinių popierių likvidumą, t.y. sudaryti galimybę ankščiau pirktus vertybinius popierius pakeisti į grynus pinigus. Atviros rinkos operacijosAtviros rinkos operacijos, kurias vykdo centriniai bankai gali būti kelių rūšių:a. Centriniai bankai gali dalyvauti antrinėje vyriausybės vertybinių popierių rinkoje, pirkdami vyriausybės vertybinius popierius jie padidina pinigų pasiūlą. Be to sumažina iždo vekselių pasiūlą kitiems vartotojams, o tuo pačiu padidina jų kainą, bei sumažina palūkanas. Parduodami vyriausybės vertybinius popierius centriniai bankai sumažina pinigų pasiūlą. Kitaip tariant, centrinių bankų dalyvavimas atviroje rinkoje keičia pinigų pasiūlą LR. (Lietuvos bankas kol kas antrinėje rinkoje nedalyvauja).
b. Atpirkimo sandoriai (REPO). Centriniai bankai trumpam laikotarpiui, dažniausiai 7 dienom perka iš komercinių bankų vyriausybės vertybinius popierius, o šie įsipareigoja po 7 dienų juos atpirkti. Tokie atpirkimo sandoriai gali būti vykdomi arba nuolatos, arba atsiradus būtinybei, kai komerciniams bankams trūksta atsargų. Centriniai bankai taip pat gali vykdyti atvirkštinius atpirkimo sandorius (reverse REPO). Šiuo atveju centrinis bankas parduoda komerciniams bankams, siekdamas sumažinti komercinių bankų perteklinę atsargą, o po to vyriausybės vertybinius popierius atperka. c. Centrinis bankas gali pirkti ir parduoti vyriausybės vertybinius popierius užsienio centriniams bankams ir kitoms finansinėms institucijoms, turinčioms sąskaitas savo šalies centriniuose bankuose. Užsienio pirkėjai perveda atitinkamą sumą į tos šalies centrinį banką. d. Besivystančiose šalyse centriniai bankai tiesiogiai perka vyriausybės vertybinius popierius iš iždo, o suėjus mokėjimo terminui grąžina juos arba keičia į naujus vertybinius popierius. Tačiau demokratinėse šalyse, kuriose centriniams bankams garantuojama ekonominė nepriklausomybė, jie paprastai nedalyvauja VVP pirminėje rinkoje.Taigi atviros rinkos operacijos – tai centrinių bankų operacijos perkant ir parduodant vyriausybės vertybinius popierius atviroje antrinėje rinkoje, t.y. perkant ne tiesiogiai iš vyriausybės ir parduodant ne tiesiogiai vyriausybei. Atviros rinkos operacijos yra svarbiausia pinigų politikos priemonė, nes jis yra svarbiausias veiksnys, lemiantis pinigų pokyčius, o dėl to ir palūkanų normos svyravimus. Centrinis bankas, norėdamas pristabdyti ekonominę recesiją ir padidinti Ms , paspartinti ekonominio augimo tempus, perka vertybinius popierius iš komercinių bankų ar kitų juridinių asmenų. Abiem atvejais rezultatas bus tas pats, nes pinigai atsidurs komercinių bankų sąskaitose. Jeigu centrinis bankas nori sumažinti infliacinius tempus, tada parduoda vertybinius popierius ir taip vykdo ribojančią, restrikcinę pinigų politiką. Pagal funkcinę paskirtį atviros rinkos operacijos skirstomos į dinamines ir gynybines. Tokios atviros rinkos operacijos, kurių pagalba centrinis bankas siekia paveikti komercinių bankų atsargų dydį ir pinigų bazę, vadinamos dinaminėmis atviros rinkos pinigų operacijomis. Gynybinės atviros rinkos pinigų operacijos yra siekimas kompensuoti kitų veiksnių, turinčių poveikį CB kitimui, pvz. iždo indėlių pokytis centriniame banke. Centrinis bankas atviros rinkos operacijas vykdo pirkdamas ir parduodamas trumpalaikius iždo vekselius, nes jie yra pakankamai likvidūs ir jų prekybos apimtys yra pakankamai didelės. Atviros rinkos operacijos yra veiksmingiausia priemonė, kontroliuojant pinigų bazę, nes ji padidėja tiek, už kiek centrinis bankas perka iš komercinių bankų vyriausybės vertybinių popierių (reikia padauginti iš multiplikatoriaus įtakos).2 CENTRINIS BANKAS. PINIGU PASIŪLOS REGULIAVIMAS2.1 Tikslas ir funkcijos
Centrinis bankas yra viena iš pagrindinių šiuolaikinės ekonomikos institucijų. Tai vyriausybės institucija, palaikanti finansų sistemos veikimą ir kontroliuojanti pinigų pasiūlą. Tai greičiau “bankų bankas”, dirbantis su komerciniais bankais bei vertybinių popierių dileriais palaikant savo vykdoma politika. Centrinis Jungtinių Amerikos Valstijų bankas yra Kongreso sukurta Federalinė rezervų sistema, atsakinga už pinigų emisiją, bankininkystės reguliavimą, dolerio vertės palaikymą bei padedanti spręsti gyventojų užimtumo klausimus. Svarbiausia šalies centrinio banko veiklos sritis – pinigų politika, kuri yra centrinio banko pagrįstos akcijos, keičiant pinigų pasiūlą šalyje, siekiant užtikrinti sparčią ekonomikos plėtrą, aukštą užimtumo lygį esant minimaliems infliacijos tempams.Centrinis bankas negali vykdyti diskretinės monetarinės politikos ir jo sprendimai priimami nebūtinai atsižvelgiant į ekonominę naudą ir nuostolius.Tipinio centrinio banko veikla nėra ribojama nei griežtomis taisyklėmis, nei pelno ir nuostolių principu. Taigi centrinis bankas yra monetarinė valdžia, turinti diskretinę monopolinę teisę kontroliuoti komercinių bankų rezervus, dažniausiai ir monopolinę teisę leisti banknotus ir monetas.Tipinis centrinis bankas kontroliuoja komercinius bankus, yra jiems paskutinysis skolintojas, duoda ekonominius patarimus vyriausybei ir padeda valdyti mokėjimų sistemą. Bet šios centrinio banko funkcijos yra antrinės, lyginant su piniginio pagrindo palaikymu( ‘’pinigų pagrindas – banknotai ir monetos, esantys cirkuliacijoje, plius turimas jų kiekis bankinėje sistemoje’’ Pats svarbiausias centrinio banko tikslas- užtikrinti nacionalinės valiutos vertę šalies viduje ir santykiuose su kitomis valiutomis.Pinigų politika siekia sudaryti sąlygas neinfliaciniam ekonomikos augimui, o pagrindinis svertas daugelyje išsivysčiusių šalių – palūkanų norma. Dažniausiai pinigų politikos nustatymas yra centrinio banko ir Finansų ministerijos reikalas. Šalies centrinis bankas yra vienintelis popierinių pinigų leidėjas.Svarbiausi centrinio banko efektyvaus darbo tikslai yra :nacionalinės valiutos stabilumo ir vertės palaikymas, finansų sistemos stabilumo užtikrinimas, finansų sistemos efektyvumo didinimas.Daugelyje šalių nacionalinės valiutos vertės palaikymas yra pagrindinis ar net vienintelis tikslas. Jis siekiamas teikiant vyriausybei patarimus pinigų politikos klausimais, vykdant sutartą pinigų politiką per operacijas rinkose. Finansų sistemos efektyvumas pasiekiamas stebint ir prižiūrint įvairių ekonomikos bei finansų sektorių būklę, centriniam bankui betarpiškai bendradarbiaujant su kitomis priežiūrą vykdančiomis institucijomis, organizuojant mokėjimus bei atsiskaitymus.Svarbi centrinio banko funkcija yra vyriausybės finansavimas. Kai kuriose šalyse centriniai bankai ir steigiami būtent tuo tikslu. Būdamas vyriausybės bankininku, centrinis bankas prisiima atsakomybę už pinigų pasiūlos adekvatiškumą ir vyriausybės biudžeto deficito finansavimą.Centrinis bankas atsako ir už vyriausybės pinigų politikos įgyvendinimą. Jis kontroliuoja pinigų bazę per atviros rinkos operacijas, vyriausybės vertybinių popierių pirkimą ir pardavimą. Centrinis bankas gali didinti ar mažinti pinigų multiplikatorių (‘’pinigų multiplikatorius – parodo pinigų masės M1 pokytį, pinigų pagrindui pasikeitus vienu vienetu.’’ , kaitaliodamas komercinių bankų privalomųjų atsargų dydį, reikalaudamas specialių indėlių ar nustatydamas tokią aukštą diskonto normą kraštutiniu atveju teikiamoms paslaugoms, kad komerciniams bankams patiems būtų naudingiau laikyti didesnes atsargas. Centrinis bankas atsako ir už vyriausybės skolos tvarkymą, išleisdamas naujas obligacijas pakeisti senoms obligacijoms.Leidžiamų obligacijų kiekį reikia tiksliai suderinti su pinigų paklausa. Ši rinka reguliuojama keičiant už obligacijas mokamų palūkanų dydį.Tokiu būdu pasiekiama pinigų rinkos pusiausvyra.
Du pagrindiniai kriterijai charakterizuoja centrinį banką. Pirma, centrinis bankas turi būti politiškai nepriklausomas, tai yra sprendimai neturi priklausyti nuo vyriausybės pritarimo ar nepritarimo. Antra, centriniai bankai privalo turėti galimybę vykdyti monetarinę politiką, kuriai vyriausybė nesutrukdytų. Pavyzdžiui, daugelyje šalių vyriausybė turi sąskaitas savo nacionaliniuose bankuose, kur gali ženkliai perviršyti savo kreditą banke bet kuriuo laiku- tuo pačiu padidindama pinigų pasiūlą. Centriniai bankai taip pat gali būti priversti pirkti vyriausybės išleidžiamas obligacijas, kurios neperkamos visuomenėje. Tokiomis aplinkybėmis, suspausta monetarinė politika gali paskatinti biudžeto deficito padidėjimą. Yra priemonių, kuriomis vyriausybė gali kontroliuoti monetarinę politiką. Pavyzdžiui, istorinė Britanijos vyriausybė kontroliavo kiekybiškai ir kokybiškai centrinių bankų paskolų išdavimus. Centrinis bankas gali kompensuoti pinigų kiekio didėjimą (sukeltą spekuliacinės užsienio valiutos antplūdžio ir jos konvertavimo į vietinę valiutą) priešinga kryptimi nukreiptomis pinigų politikos priemonėmis, pavyzdžiui, parduodamas vertybinius popierius antrinėje rinkoje. Atvirkščiai, kapitalo nuotėkio ir vietos pinigų mažėjimo problemą centrinis bankas gali neutralizuoti, teikdamas daugiau paskolų komerciniams bankams bei pirkdamas iš jų vertybinius popierius.Be to, centrinis bankas gali veikti pinigų rinką, nustatydamas ir keisdamas bazines palūkanų normas. Žinoma, per ilgą laiką trumpalaikio kapitalo judėjimo pusiausvyra gali būti atstatyta tik panaudojus fiskalinius svertus, pirmiausia – vykdant griežtą biudžeto deficito planavimo ir finansavimo politiką.Paprastai pinigų kiekis ir pinigų multiplikatorius pradeda mažėti ekonomikos nuosmukio metu. Bankai linkę laikyti didesnes likvidžias atsargas, vengdami kredituoti sumažėjusio pelningumo ir padidėjusio rizikingumo verslus. Taigi bankų sistema “iš vidaus” mažina pinigų kiekį nuosmukio sąlygomis, todėl ekonomikos krizė gali būti ir gilesnė, ir ilgesnė.Atvirkščiai, ekonomikos pakilimo metu padidėja paskolų paklausa, todėl bankų sistema stengiasi sukaupti kiek įmanoma didesnius kredito išteklius, didindama palūkanas už įmonių bei gyventojų indėlius, mažindama likvidžių lėšų atsargas ir panašiai. Pinigų multiplikatorius turi tendenciją didėti, o tai gresia ekonomikos “persotinimu” ir didele infliacija.Nepriklausomas centrinis bankas, disponuojantis šiuolaikinėmis pinigų politikos priemonėmis, gali išlyginti tokius konjunktūrinius svyravimus arba net tam tikru mastu imtis jų prevencijos. Tam tikslui būtina turėti pajėgų mokslinio tyrimo padalinį, atliekantį išsamią makroekonominių procesų analizę ir teikiantį patikimas prognozes.2.2 Kanalai, kuriais veikia centriniai bankai
Toliau panagrinėkime, kaip FRS veikia vidaus ir tarptautinę ekonomikos būklę. Šiuo atveju yra naudinga apžvelgti, kokiais kanalais naudodamiesi šiuolaikiniai centriniai bankai daro įtaką ekonominės ir finansų sistemos būklei. Centrinis bankas veikia visą ekonomiką atlikdamas (žr. 1. schemą):1. kreditų, skirtų verslui, vartotojams, vyriausybėms kainų pakeitimus;2. pinigų pasiūlos ir augimo tempų pakeitimus;3. operacijas, kurios turi įtakos investuotojų vertybinių popierių vertei, taip keisdamas jų (investuotojų) turimo turto vertę;4. visuomenės lūkesčių dėl pinigų vertės ir kreditų gavimo sąlygų ateityje pasikeitimus.Nemaža būdų ir priemonių leidžia centriniam bankui veikti kreditų kainą (palūkanų normų dydžius), vertybinių popierių vertę, pinigų pasiūlą ir augimą, visuomenės lūkesčius dėl būsimų vertybinių popierių kainų, palūkanų normų ir kreditų gavimo sąlygų. JAV centrinio banko politika iš principo yra paremta atvirosios rinkos operacijomis (open market operations), keičiant depozitorinių institucijų privalomų rezervų dydį ir diskonto normos pakeitimais. Tai, kaip minėta, lemia kreditų paklausą. Jei besiskolinantys kreditus mato, kad kreditą imti per brangu, jie susilaiko nuo skolinimosi ir taip mažėja investicinės išlaidos bei išlaidos vartojimo prekėms. Tai pasireiškia ekonomikos augimo sulėtėjimu, ir tikriausiai infliacijos mažėjimu. Antra, jei centrinis bankas mažina grynųjų pinigų pasiūlos rinkoje augimo tempus, tai galimas rezultatas yra pajamų ir gamybos augimo lėtėjimas, todėl kad mažėja prekių ir paslaugų paklausa. Galiausiai jei centrinis bankas didina palūkanų normas, tai mažina vertybinių popierių kainas, t.y. veda prie akcijų, obligacijų ir kitų vertybinių popierių, kuriuos turi visuomenė, vertės mažėjimo. Rezultatas yra investuotojų turto vertės mažėjimas, planų dėl skolinimosi ir išlaidų keitimasis, kuris labai veikia užimtumą, kainų ir ekonomikos augimo lygį. Įvairių šalių centriniai bankai įgyvendindami savo politiką teikia pirmumą skirtingiems įrankiams. Taip Anglijos bankas efektyviai naudoja paskolų diskonto normų pakeitimus, Kanados bankas – rezervus, FRS – atvirosios rinkos operacijas.
1 schema. Centrinio banko poveikio ekonomikai politikos įgyvendinimo būdas
Pagrindinis CB tikslas yra šalies pinigų ir bankų sistemos valdymas. Mūsų laikais CB turi išskirtinę teisę- leisti pinigus.
CB turinčių išimtinę teisę emisuoti pinigus, pagrindinės funkcijos yra šios:• CB pagrindinė funkcija – pinigų leidimas;• CB yra „bankų tėvas“;• CB kontroliuoja pinigų paklausą;• CB veikia užsienio valiutų keitimo rinkas, kuriose parduodami skirtingų valstybių pinigai.Taigi pirma, emisijos teisė, kaip tausyklė, suteikiama tik vienam CB, nes priešingu atveju galėtų sutrikti pinigų rinkos funkcionavimas.
Emisijos bankas – tai šalies CB, atliekantis pinigų emisijos funkciją.
Antra, CB aptarnauja bankų sistemos dalyvius, atliekant tam tikras paslaugas individualiems bankams. Individualūs bankai turi indėlius CB, nors šios sąskaitos ir neduoda palūkanų. Jos naudingos atliekant sandorius tarp individualių bankų ir CB, pvz. aliekant čekių kliringo paslaugas. Taip pat dėka šių sąskaitų CB individualiam bankui gali išduoti grynus pinigus, o taip pat juose yra saugomi komercinių bankų rezervų indėliai.Trečia, mūsų nagrinėjama, CB veikloje labai svarbi pinigų pasiūlos kontrolė, nes yra galima daryti įtaką palūkanų normai, valiutų keitimo normai, infliacijai ir verslo ciklui. Yra du pagrindiniai pinigų pasiūlos kontroliavimo metodai. Pirmas yra laikantis metalo standarto, kai pinigų kainą lėmė aukso arba sidabro kaina. Šiuo metu nei viena šalis nebeturi metalo standarto, taigi pinigų pasiūla šiuo metu yra kontroliuojama daugybe kitų priemonių, kurių svarbiausia yra vertybinių popierių pirkimas ir pardavimas.
Ketvirta, CB taip pat turi įsipareigojimų išorės subjektams, ir tai veikia valiutų keitimo rinką. Valiutų keitimo rinkos yra labai svarbios, sprendžiant sudėtingus ekonominius ir finansinius klausimus viršūnių lygmeniu.Taipogi negalime analizuoti savają temą nepaminėdami, kad CB numato didelės perkamosios galios pinigų pasiūlą,tai yra grynų pinigų kiekį rinkoje, taip pat komercinių bankų rezevus, saugomus CB. Labai svarbūs yra argumentai už CB nepriklausomumą, o pagrindinis nepriklausomumo argumentas yra tas, kad monetarinė politika veikia infleciją, palūkanų normą ir ekonominį augimą yra labai svarbi ir techniškai sudėtinga, kad būtų diskutuojama politinėje erdvėje.Pagrindinis argumentas prieš yra CB yra monetarinės politikos svarba ekonomikai. Demokratiškai išrinkti parlamentai formuoja palankią politiką žmonėms. O atskirus bankus atskirais laikotarpiais galima kaltinti tuo, kad jie darė įtaką didesniai infliacijai, ar, kad jų veikla buvo per lėta.Dabar susipažinę su CB neprikalusomumo problemomis galime analizuoti kaip CB veikia makroekonominius procesus. Monetarinė politika įgyvendinama 3 pagrindinėmis priemonėmis, tai atviros rinkos operacijomis, komercinių bankų diskontavimu ir komercinių bankų diskontavimu ir rezervo normos reglamentavimu.2.3 Atviros rinkos operacijos
Atviros rinkos operacijos- tai svarbiausias pinigų pasiūlos kontrolės priemonė. Atviros rinkos operacijos – tai CB vertybinių popierių pirkimai ir pardavimai finansų rinkose.
Vertybinius popierius galima pirkti iš komercinių bankų arba žmonių, bet rezultatastaspats- komercinių bankų rezervas didėja. Taigi CB superka valstybines obligacijas iš komercinių bankų:a) komerciniai bankai parduoda dalį savo vertybinių popierių CB;b) CB apmoka šiuos vertybinius popierius, ir jų suma padidina komercinių bankų rezervus.
2 lentelėCBAktyvas Pasyvas+ Vertybiniai popieriai (a) + KB rezervai (b)(a) Vertybiniai popieriai ↑ (b) rezervai ↓
3 lentelėKomerciniai bankaiAktyvai Pasyvai – Vertybiniai popieriai (a)+ KB rezervai (b)
Kaip matome 2 ir 3 lentelėse pavaizduotas KB vertybinių popierių pardavimas CB. Šio sandorio pirmas svarbiausias momentas tas, kad, superkant iš KB vertybinius popierius, jų rezervai ir kartu kreditavimo galimybės didėja. Antras svarbus momentas, kad pinigų pasiūla kyla superkant vertybines obligacijas, nepriklausomai nuo to, ar padidėja KB rezervai.Centrinio banko operacijos perkant ir parduodant vyriausybinius vertybinius popierius atviroje rinkoje vadinamos atviros rinkos operacijomis.Atvira finansų rinka leidžia laisvai prekiauti akcijomis, obligacijomis ir iždo vekseliais,kurie atitenka pirkėjams, pasiūliusiems aukščiausią kainą. Pirminėse finansų rinkose parduodami naujai išleisti vertybiniai popieriai ir šios rinkos būtinybė kyla iš valstybės iždo ar privačių įmonių finansinio kapitalo poreikio. Akivaizdu, kad antrinėje finansų rinkoje vertybiniai popieriai yra perparduodami. Ši pinigų politikos priemonė yra labai svarbi, nes jos pagalba galima pakeisti kreditų ir piniginių rinkų sąlygas. Tai galima stebėti koncentruojantis ties palūkanų normos pokyčiais. Pirkdamas Vyriausybės vertybinius popierius centrinis bankas didina jų paklausą, dėl ko didėja jų kaina ir mažėja palūkanų norma. Kaip vyriausybės bankininkas, centrinis bankas vyriausybės pavedimu skolina jai pinigus iš rinkų, pardavinėdamas ten obligacijas ir kitokius vyriausybės skolinius įsipareigojimus. Akivaizdu, kad parduodant dalį vyriausybės vertybinių popierių, jų kaina krinta, o palūkanų norma didėja.Atviros rinkos operacijos leidžia komerciniams bankams padidinti atsargas, nes gaudami grynųjų pinigų perteklinį kiekį, jie gali didinti paskolų pasiūlą, kurti indėlius, tai yra ‘’kurti pinigus’’. Net jei centrinis bankas atviroje rinkoje perka vertybinius popierius ne iš bankų, o iš kitų institucijų ar asmenų, pinigai galiausiai atsiduria komercinių bankų sąskaitose ir padidina jų atsargas. Kaip jau ne kartą minėta, pinigų politikos priemonėmis siekiama aukšto užimtumo lygio šalies viduje, ekonomikos augimo, kainų bei valiutos kurso stabilumo. Bet tiesioginis centrinio banko veiksmų tikslas – stabili finansų rinka, įtaka palūkanų normai ir paskolų sąlygoms. Galima išnagrinėti pinigų masės padidinimo modelį remiantis Wonnacott P., Wonnacott R.’’ Makroekonomika ‘’.Centrinis bankas pirkdamas atviroje rinkoje siūlo vertybinių popierių kainą rinkai. Pardavėju gali būti komercinis bankas ar fizinis asmuo, kurie nori parduoti ir gauti grynųjų lėšų. Modelis yra toksai :tarkime, kad centrinis bankas perka vyriausybinius popierius už didelę sumą iš vieno pardavėjo rankų ( sandorio dydis 100 000 piniginių vienetų).Firma, pateikusi vertybinius popierius gauna tokios pat vertės čekį, kurį atiduoda savo komerciniam bankui A. Bankas A siunčia čekį į Centrinio banko fondą, kur komercinio banko A indėlis padidėja 100 000 piniginių vienetų. Galiausiai, centrinis bankas, pirkdamas vyriausybinius vertybinius popierius, padidina komercinės bankininkystės sistemos rezervus. Taigi, centrinis bankas gali didinti nacionalinių pinigų pasiūlą.’’ [ 3, 226 psl]Centriniam bankui perkant turtą ( vertybinius popierius) , jo įsiskolinimo suma auga.Padidėję įsiskolinimai įgyja rezervinių indėlių pavidalą ir veikia kaip komercinių bankų rezervai. Išvada : kai centrinis bankas nori padidinti pinigų kiekį, jis perka vyriausybinius vertybinius popierius atviroje rinkoje. Mokėdamas už šiuos vertybinius popierius, jis sukuria naujus banko rezervus.Banko rezervų padidėjimas įgalina daug kartų padidinti pinigų masę.Kai centrinis bankas nori sumažinti pinigų pasiūlą, tai jis atviroje rinkoje parduoda vertybinius popierius.Pavyzdžiui, jei centrinis bankas parduoda vertybinių popierių už 100 000 piniginių vienetų kokiam nors komerciniam bankui A, tai jo vertybinių popierių vertė sumažėja ta suma, o komercinio banko A rezerviniai indėliai taip pat sumažėja lygiai 100 000 piniginių vienetų.Todėl pinigų masė turėtų nuolat augti ir skatinti visuminę paklausą bei užtikrinti darbo jėgos užimtumą. Vertybinių popierių pirkimo normos mažinimu siekiama apriboti pinigų masės augimą. Remiantis V.Skomino ‘’ Pinigai, bankai ir pinigų politika IS-LM modelis’’atviros rinkos operacijos skirstomos į gynybines ir dinamines. Centrinis bankas, norėdamas sumažinti palūkanų normos dydį, atlieka atviros rinkos pirkimus tokiai sumai, kuri leidžia padidinti komercinių bankų atsargas iki numatytos ribos. Pasiekus tikslą, palūkanų norma turi nukristi. Tokias operacijas galima vadinti gynybinėmis[ 6. psl 43].
Dinaminių atviros rinkos operacijų tikslas pakeisti pinigų pasiūlą ir ekonomines sąlygas tam, kad pasiektum konkrečių ekonominių tikslų. Pavyzdžiui, norint paskatinti investicijas, kurių pagalba spartinamas ekonomikos augimas ir mažinamas nedarbo lygis, centrinis bankas vykdys ekspansinę pinigų politiką. Atvirų rinkos operacijų dėka jis gali padidinti komercinių bankų atsargas, kas padės pasiekti laukiamų rezultatų.Atviros rinkos operacijos yra skirstomos :1.Trumpalaikės atviros rinkos operacijos. Tai atpirkimo sandoriai, pagal kuriuos pardavėjas parduoda vertybinius popierius su sąlyga, kad jie bus greitai išpirkti.2. Ilgesnio termino. Šiuo atveju centrinio banko paskolos laikotarpis yra ilgesnis, maždaug trys mėnesiai. Tokie sandoriai yra nestandartizuoti ir nereguliarūs.3. Pardavimai užsienio centriniams bankams ar finansinėms institucijoms.Taigi , atviros rinkos operacijos yra svarbiausioji ir pranašesnė už kitas pinigų pasiūlos kontrolės priemonių.Centrinis bankas gali tiesiogiai kontroliuoti atviros rinkos operacijų apimtį ir tikslų jų poveikį pinigų bazei, pasiūlai ir palūkanų normai. Kadangi pirkimų – pardavimų sandorių apimtį nustato centrinis bankas, tai leidžia tiksliai keisti komercinių bankų pinigų atsargas ir skolinamųjų pinigų bazę.Atviros rinkos operacijos lengvai pakeičiamos priešinga kryptimi, taigi , jei matosi , kad siekiami rezultatai neatitinka lauktų lūkesčių, jų atsiradimą skatinančią prielaidą galima tuoj pat atšaukti. Ir labai svarbu, kad tai yra greita pinigų pasiūlos kontrolės priemonė, nereikia ilgų administracinių – biurokratinių sprendimų.2.4 Pinigų esamoji (dabartinė) vertė. Diskontas. Diskontavimas
Pinigų esamoji (dabartinė) vertė (PV) nustatoma iš pinigų būsimosios vertės FV formulių: kur FVIF – būsimosios pinigų vertės daugiklisJei 2000Lt indėlis, pasidaręs po 10 metų su 8% palūkanomis, tai jo dabartinė vertė tik 926Lt.
Esamoji pinigų vertė PV atvirkščias būsimos vertės dydis (Cyril Pat Obi, 1999-p.105) (tiksliau atvirkščias skaičiavimo procesas): .Dabartinės pinigų vertės skaičiavimas vadinamas diskontavimu.Jei palūkanos yra 11,5%, tai 1953,79 Lt įdėti šiandien atneš po 15 metų 10000Lt.
Ir atvirkščiai, jei po metų banke susikaupė 550Lt, kai banko palūkanos yra 10%, galima sužinoti, koks buvo banko indėlis: Esamoji pinigų vertė (pagal E. Bubnis, 1997 – p.52) yra būsimojo mokėjimo arba eilės mokėjimų, diskontuotų pagal atitinkamą diskonto normą, vertė. Laukiamos sumos esamoji vertė po metų laikotarpio padidės iki būsimos sumos lygio.
pav. 2. Diskontas pagal paprastąją ir sudėtinę diskonto normą. (PV-esama pinigų vertė, d-diskonto norma)Lentelė. Paprastosios ir sudėtinės diskonto normų palyginimas (kai k=8%)Diskonto daugiklis Diskonto norma „i“ metais 1 2 3 4 6 8 10
0,9259 0,8621 0,8064 0,7576 0,6757 0,6098 0,5556
0,9259 0,8573 0,7938 0,7350 0,6301 0,5401 0,4631
Diskontavimas parodo skirtingų laikotarpių pinigų srautų išdėstymo tvarką (t.y būsimos vertės nuvertinimas). Diskontavimo koeficientas parodo, kokį grąžinamos sumos procentą (k) kasmet nori arba gali gauti investuotojas už investuotą kapitalą. Apskaičiuota esamosios vertės suma (PV) parodo norimos gauti ateityje būsimos sumos (FV) šiandieninę vertę (pagal J. Mackevičių, D. Poškaitę. Finansų analizė, 1998 – p.484-485) (žr. Error! Reference source not found.3)
3 paveikslasDiskontas (Vaškelaitis, 200 – p.54) – centrinio banko kreditų suteikimas kredito institucijoms, perkant iš jų vekselius.Diskontavimas (Vaškelaitis, 200 – p.54) – išankstinis tam tikrų palūkanų atskaitymas nuo nominalios vekselio vertės.Diskonto norma – tai CB speciali palūkanų norma paskoloms, kurios išduodamos finansiniams tarpininkmas.Diskonto politika (Vaškelaitis, 200 – p.55) vadinama planinga emisijos bankų veikla, tenkinant diskonto kredito reikalavimus. Išskiriamos šios diskonto politikos priemonės (Vaškelaitis, 2000 – p.55):• Atsisakymas imti spekuliatyvaus pobūdžio vekselius;• Vekselių terminų sutrumpinimas;• Diskonto procento (normos) reguliavimas;• Diskonto kreditų suvaržymai.Diskonto politika yra kaip įrankis tvarkyti pinigų ir kreditų rinkas.Diskontas (Vaškelaitis, 200 – p.56) atlieka šias funkcijas:• Kritiniu atveju yra paskutinio kreditoriaus, pervedančio lėšas į labai silpnas įstaigas, galimybė;• Diskonto mechanizmas leidžia suteikti laikiną likvidumą įstaigai, turinčiai sunkumų;• Keičiant diskonto normą galima reguliuoti paskolų paklausą, leidžiant keisti rezervų apimtis;• Diskonto normos keitimas informuoja pinigų ir kreditų rinkas apie indėlių ir kreditų pokyčius.Vykdant diskonto politiką naudojami kiekiniai ir kokybiniai apribojimai (Vaškelaitis, 200 – p.55-56): Kiekiniai, kai ribojamas bankams teikiamų diskontinių kreditų bendras kiekis. Bendras kreditų limitas išdalijamas konkrečioms kredito institucijoms atsižvelgiant į jų registruoto kapitalo dydį. Kredito limitas skirtas vieniems metams; Kokybiniai, kai vekseliams keliami tam tikri reikalavimai: vekselius laiduoja trys mokūs laiduotojai, vekseliai turi būti išpirkti per tris mėnesius, vekseliai turi būti geri komerciniai.
Atvirų sąskaitų diskontas. Skolinių reikalavimų, kuriems nėra išduoti raštiški skolos dokumentai, diskontavimas yra diskontavimas perkeltine prasme. Tokie reikalavimai (pagristi tik skolininko ir skolintojo apskaitos knygomis) banko atperkami dalinai, atskaičius palūkanas ir išlaidas. Todėl reikalavimai, priešingai nei diskontuojant vekselius, yra išmokami dalinai (iki 60-70% jų nominalios vertės). Iš tikrųjų tai atvirų sąskaitų avansavimas (Vaškelaitis, 200 – p.57), nors praktikoje šios operacijos vadinamos diskontavimu.Tęstinis kreditas išduodamas dviem atvejais (Vaškelaitis, 200 – p.56): Kai indėlių įstaiga turi ypač rimtų sunkumų; Kai didelė indėlių įstaigų grupė turi likvidumo problemų.Indėlių įstaigos skolinasi iš valstybinio banko (atitinkamos valstybinio kredito ar tarpininkų – diskonto kontorų) tik numatytiems nekomerciniams tikslams ir negali lėšų panaudoti investicijoms (reinvestuoti ir siekti pelno). Kredito įstaigos turi parengti likvidumo atkūrimo planą, kad gauti tęstinį kreditą mažesnėmis nei rinkoje palūkanomis.Reguliuojamieji kreditai (Vaškelaitis, 200 – p.56) – trumpalaikiai kreditai, skirti kredito institucijoms staiga praradus daug indelių arba įstaigai išauga paskolų paklausa. Stambus bankai skolą privalo grąžinti per vieną dieną. Būna ir ilgesnio sezoninio pobūdžio reguliuojamieji kreditai, kad patenkinti sezonines reikmes (atostogos, sezoniniai remonto darbai, atsargų kaupimas ir t.t).
Svarbu pažymėti, kad KB, imantis paskolą iš CB, didina rezervą ir plečia finansinių institucijų ir žmonių galimybes. Tai mums nurodo, kad diskonto norma nuolat kinta. KB banko požiūriu diskonto norma yra mokestis už rezervų įsigijimą. Tai visiškai aišku kodėl diskonto normos mažėjimas skatina KB skolintis daugiau rezervų iš CB. Šie kreditai didina pinigų pasiūlą. Ir atvirkščiai, diskonto normos augimas mažina KB norą imti kreditus iš CB, todėl diskonto normos didinimas mažina pinigų pasiūlą rinkoje. Visa tai pavteikta žemiau esančiuose 4 ir 5 lentelėse.
4 lentelėCBAktyvas Pasyvas+ Paskolos + KB rezervaiIlgalaikiai įsipareigojimai ↑ + Rezervai ↓
5 lentelėKomercinis bankasAktyvas Pasyvas+ Rezervai + Paskolos, gautos iš CB
Ekonomistų teigimu, diskonto norma yra pinigų kontrolės įrankis. Privalomųjų rezervų normos ir diskonto normos svyravimai gali sąlygoti didelės perkamosios galios pinigų ir pinigų pasiūlos padidėjimus ir sumažėjimus, o dėl informacijos poveikio tai gali veikti pinigų kiekį tiek dabar, tiek ateityje. FRS nekontroliuoja diskonto normos politikos taip, kaip ji kontroliuoja atviros rinkos operacijoas, ir diskonto politikos pakeitimas yra daug sunkesnis nei atviros operacijos, todėl diskonto politika nėra pagrindinė priemonė, daranti įtaką pinigų pasiūlai.
2.5 Reikalavimai rezervams
Reikalavimai rezervams- tai nustatytas tam tikro dydžio rezervas, kurį KB turi turėti grynais pinigais CB.Rezervų norma- Tai KB indėlių sumos dalis procentais, laikoma atsargoje. Privalomųjų rezervų norma- yra minimalus grynųjų pinigų kiekis, kurį centrinis bankas nustato procentais nuo visų KB indėlių sumos ir yra būtinas bankams kaip rezervas.Reikalaujamojo bankų rezervo normos kitimas veikia pinigų pasiūlą. 6 lentelėje pateikta informacija, kuri parodys, kaip privalomųjų rezervų normos kitimas veikia KB kreditavimo galimybes ir pinigų pasiūlą.
6 lentelėBankas Privalomųjų rezervų norma, % Neterminuoti indėliai Faktiški rezervai Privalomieji rezervai Pertekliniai rezervai Atskiro banko kreditavimo galimybė Bankų sistemos galimybė kurti pinigus1 10 20 5 2 3 3 302 20 20 5 4 1 1 53 25 20 5 5 0 0 04 30 20 5 6 -1 -1 -3.33Šaltinis: Makroekonomika, 2002, psl. 260.
Tai kaip matome iš 6 lentelės jei privalomųjų rezervų norma didėja, tai privalomieji rezervai atitinkamai išaugs, pertekliniai sumažės. Taigi KB neteks perteklinių rerzervų ir mažins kreditavimo galimybes, arba pasiskolins, padidėjus reikalavimams iš CB. Šiuo atveju bankų sistemos sugebėjimas kurti pinigus mažės. Bet jei bus nuspręsta dar padidinti privalomųjų rezervų reikalavimus iki 30 % KB nesugebės šio reikalavimo įvykdyti, o norėdamas tai padaryti turės parduoti dalį savo vertybinių popierių. Tada pinigų pasiūla sumažės. Kaip matome privalomųjų rezervų normos sumažėjimas didina perteklinius rezervus ir didina KB kreditavimo galimybes, bei naujų pinigų kūrimą, taip didindamas pinigų pasiūlą.Kadangi monetarinė politika veikia pramoninius ciklus, tai yra pagrindinis infliacijos veiksnys, kuris įtakoja rinkos palūkanų normą ir valiutų keitimo normą. Taigi CB formuodamas naujas direktyvas ir potvarkius turi atsižvelgti, kokią įtaką tai sukels bendrai ekonomikai, kurią priemonę geriau pasirinkti. Tarkim, kad esant tam tikroms sąlygoms, pvz. esant nedarbui, ėmus kilti kainoms CB nutarė padidinti pinigų pasiūlą. CB norėdamas padidint pinigų pasiūlą turės padidinti perteklinius rezervus, o tai galima padaryti šiais būdais:1) CB turi supirkti vertybinius popierius atviroje rinkoje, nes šis žingsnis padidins KB rezervus;2) turės būti sumažinta privalomųjų rezervų norma, nes tada automatiškai rezervai pervedami į perteklinius ir padidėja pinigų multiplikatorius;3) CB turės sumažinti diskonto normą ir skatinti KB imti kreditus iš jo.Šie išvardinti sprendimai yra vadinami skatinančiąja monetarine politika, kurios laikantis galima lengvai gauti pigų kreditą, šiuo atveju padidės išlaidos ir užimtumas. Pinigų paklausa, priklauso nuo pinigų paklausos sandėriams ir nuo pinigų kaip aktyvų paklausos. Pinigų kaip aktyvų paklausa atvirkščiai proporcinga rinkos palūkanų normai: kuo mažesnės palūkanos, tuo daugiau pinigų bus rinkoje. Apibendrinus galima pasakyti, kad pinigų paklausa yra atvirkščiai proporcinga rinkos palūkanų normai.Pinigų pasiūlos ir palūkanų normos dilema- tai pagrindinė monetarinės politikos problema, nes CB turi pasirinkti, ką kontroliuoti, ar pinigų pasiūlą, ar palūkanų normą, nes stabilizuoti abiejų rodiklių vienu metu negali.Palūkanų normos svyravimai destabilizuoja investicijas, tai pasikeitus pajamų multiplikatoriui, destabilizuojama ir ir visa ekonomika. Jei dėl ekonomikos augimo didėja BVP, šis savo ruožtu didina sandėrių pinigų paklausą, o kartu ir bendrą pinigų paklausą, todėl palūkanų norma didėja. CB norėdamas stabilizuoti palūkanų normą, turi padidinti pinigų pasiūlą.Palūkanų norma yra viena svarbiausių pinigų rinkos reguliavimo priemonių, kuri daro įtaką investicijų paklausai ir santaupų pasiūlai. Vyriausybė gali panaudoti netiesioginius metodus, lemiančius palūkanų normą, tai yra trumpojo laikotarpio monetarinę politiką, kitaip ji negalėtų realizuoti antiinflecinio ūkio reguliavimo. Tačiau bet kurie sprendimai apimantys pinigų pasiūlos trumpalaikius pokyčius turėtų būti tokie, kad ekonomika nepakliūtų į likvidumo spąstus.
2.6 Pinigų politikos ir tarpiniai tikslai (taktiniai orientyrai). Taktinių orientyrų pasirinkimas
Pinigų politikos tikslai ir taktiniai orientyrai.pinigų politika yra svarbiausia makroekonominės politikos dalis, todėl pinigų politikos tikslai yra iš esmės tie patys, kaip makroekonomikos politikos.Tikslai:1. aukštas užimtumas: pinigų politika turi siekti, kad šalyje nedarbo lygis neturėtų viršyti natūralaus nedarbo lygio. Didelis nedarbas sukuria skaudžias socialines pasekmes;2. ekonominis augimas: tik ekonominis augimas gali užtikrinti šalies gyventojų realiųjų pajamų didėjimą. Joms didėjant, didės taupymas, paskolų fondų pasiūla, tai savo ruožtu skatina investicijas į realųjį kapitalą, o tuo pačiu kuria naujas darbo vietas;3. kainų stabilumas: spartesnis kainų didėjimas sukelia verslo netikrumą, komplikuoja verslo, gyventojų ir vyriausybės sprendimus;4. palūkanų normos stabilumas yra svarbi tolesnio ūkio vystymosi prielaida. Žymesni palūkanų normos svyravimai tiesiogiai veikia verslo investicinius planus, namų ūkių planus pirkti gyvenamuosius namus, sukuria ateities netikrumo vaizdą. Palūkanų normos vaidmuo labai didelis, todėl kai kurios šalys ją pasirenka pinigų politikos taktiniu orientyru;5. finansinės rinkos stabilumas: centrinis bankas finansinės rinkos stabilumą pirmiausia palaiko vykdydamas banko priežiūrą ir paskutinio skolininko funkciją. Pažeidus finansinės rinkos stabilumą sumažėja bakų atsargos ir paskolų portfelis, padidėja palūkanų norma. Dėl to ekonominis augimas sulėtėja arba net patiria ūkis recesiją;
6. valiutos kurso stabilumas: plečiantis tarptautinei prekybai, svarbu palaikyti stabilų nacionalinės valiutos kursą. Jei kiltų valiutos kursas (Lt) ar būtų per aukštas ( į perkamumo pariteto teoriją), tai toks valiutos kursas ribotų eksportą ir skatintų importą. Dėl to didėja einamosios sąskaitos deficitas. Tuo tarpu, krentant valiutos kursui – skatinamas eksportas, o importas ribojamas. Todėl valiutos kurso stabilumas vertinamas kaip vienas iš pinigų politikos tikslų. Nesunku pastebėti, kad kai kurie pinigų politikos tikslai tarpusavyje konfliktuoja: pvz., ekonominis augimas ir aukštas užimtumas konfliktuoja su kainų santykiu stabilumu (Phillips’o kreivė): mažėjant nedarbui didėja, infliacijos tempai. Centrinis bankas tiesiogiai gali paveikti ne visus tikslus. Jis negali tiesiogiai užtikrinti aukšto užimtumo ir spartaus ekonominio augimo, bet netiesiogiai naudodamas pinigų pasiūlos kontrolės priemones, gali paveikti ir šiuos tikslus. Todėl centrinis bankas pasirenka tą ar kitą kintamąjį vadinamą taktiniu orientyru – tarpiniu tikslu. Taktiniai orientyrai gali būti veikiami pinigų politikos priemonių ir turi tvirtą ir patikimą sąryšį su pinigų politikos tikslais. Taktiniai orientyrai privalo pasižymėti tam tikromis savybėmis:1. galimybė išmatuoti pasirinktąjį kintamąjį. Tai būtina, jei politikai nori kontroliuoti jo kitimą, bei jo kitimo pasekmes ir paveikti jį. Šia prasme labiausiai priimtini kaip tarptautiniai tikslai yra pinigų keikis ir palūkanų norma, tačiau yra sunkumų matuojant realią palūkanų normą, nes ji yra skirtumas tarp nominalios palūkanų normos ir laukiamos infliacijos (I-e), o laukiama infliacija nėra tiksliai žinoma. 2. jo patikimumas. Taktiniai orientyrai turi būti patikimi, tai yra jų kitimo trajektorija vienareikšmiškai bylotų apie realius ekonominius pokyčius. Tikrovėje yra kintamųjų, kurių reikšmės gali didėti arba mažėti esant ekonominiam pakilimui. 3. galimybė kontroliuoti jį. Būtina, kad šalies centrinis bankas galėtų kontroliuoti pasirinktąjį taktinį orientyrą. Ji gali geriausiai kontroliuoti ir pinigų politikos priemonėmis paveikti pinigų kiekį. Palūkanų normą kontroliuoti kiek sunkiau, nes ji priklauso ne tik nuo pinigų pasiūlos, bet ir nuo pinigų paklausos. Taktinių orientyrų pasirinkimas Pinigų kiekio tikslas Tarp pinigų pasiūlos kitimo ir infliacijos lygio ilgu laikotarpiu yra pakankamai pastovus ryšys. Todėl centrinis bankas kontroliuodamas pinigų pasiūlą turi galimybę palaikyti žemą infliacijos lygį. Tiesa, tam tikru laikotarpiu gali kilti šiek tiek sunkumų, kainų lygiui poveikį turi ir egzogeniniai veiksniai. Pvz., importuojamų prekių kaina, ypatingai energetinių išteklių, verslo ir žmonių lūkesčiai. Nežiūrint to ilguoju laikotarpiu ir net vidutiniu laikotarpiu pinigų kiekio tikslas įgalina palaikyti kainų sąlyginį stabilumą – infliacija 1-3 % .Vokietijos federacinėje respublikoje iki pat Centrinio banko įkūrimo pinigų tikslas M3 ir infliacijos tempai. Prancūzijoje – valiutos kursas ir M3. Italijoje – M2. Europos centrinis bankas – M3 pinigų tikslą ir infliacijos tikslą.Kiek reikėtų padidinti pinigų kiekį? M.Friedman’as siūlė kas metus didinti pinigų kiekį 3-5 % stabiliai. Bundesbankas 1997 metais buvo nustatęs 3-6 % M3 pinigų tempą. Prancūzijoje – 5 % (M3 prieaugis). Kiti ekonomistai mano, kad pinigų kiekis didėja priklausomai nuo nedarbo ir siūlo pinigų kiekį didinti kasmet 3 % + (faktinis nedarbo lygis – 4 paveikslasnatūralus nedarbo lygis): =3 % (uf-un). Šis siūlymas arčiau tikslo, nes norint sumažinti nedarbo lygį, padidinti užimtumą reikia daigiau pinigų. Lietuvoje pinigų pasiūla senka (tai yra senka atsargos centriniame banke). Jei šalys pasirenka pinigų kiekio tikslą ir numato (grafikas šalia).
2.7 Kitos pinigų kiekio reguliavimo priemonės
Pinigų kiekio reguliavimui naudojamos ir kitos , ne tiek reikšmingos priemonės.Pirmiausia, tai atrankinis arba kokybinis reguliavimas. Centrinis bankas gali nustatyti reikalavimų ribąkuri numatytų, kokią dalį lėšų galima skolintis perkant vertybinius popierius.’’Reikalavimų riba – nustato kiekį, kurį galima pasiskolinti perkant akcijas ar obligacijas.Pavyzdžiui, jei riba yra 60 procentų, tai pirkėjas privalo padengti 60 procentų pirkimo kainos savais pinigais ir gali pasiskolinti ne daugiau 40 procentų ‘’Tokie reikalavimai reikalingi tam, kad akcininkai, didžiąją dalį akcijų pirkę už skolintas lėšas, esant nestabilumui fondų biržoje gali skubėti parduoti nuvertėjančius vertybinius popierius.Tuomet kainos dar labiau mažėja.Centrinis bankas gali bandyti paveikti komercinius bankus ir neformaliais būdais.Tam griebiamasi moralinio įtikinėjimo, tai yra bandoma piršti vienokio ar kitokio sprendimo idėja , modelis.Pavyzdžiui, galima rekomenduoti teikti daugiau ar mažiau paskolų, didinti nuosavą kapitalą neišmokant dividendų už akcijas. Komerciniai bankai negali visiškai ignoruoti centrinio banko pasiūlymų, nes gauti paskolą jame yra ne teisė, o privilegija, kurios nepaklusnieji gali netekti. Taip pat, neatsižvelgusiems į rekomendacijas, galima neleisti kai kurių veiklų : pavyzdžiui atsidaryti filialus užsienyje, kurti naujas bankininkystės operacijų rūšis.Pinigų kontrolę vykdyti bandyta ir kitais metodais.Vienas iš jų – piniginės bazės kontrolė. Kadangi pinigų pasiūla priklauso nuo bankinės sistemos depozitinių reikalavimų, tai kyla pagunda daryti prielaidą, jog esant pastoviam ryšiui tarp kai kurių iš tų įsipareigojimų ir bankinės sistemos ‘’bazinių pinigų’’ reikalavimų ( tai pinigai cirkuliuojantys sistemoje ir esantys centriniame banke). Bet tokiu atveju gali reikštis nepageidaujamas poveikis likvidumui ir palūkanų normos nepastovumui trumpalaikių vertybinių popierių rinkose, o pinigų kontrolės priemonės nuo to gali nei kiek nepagerėti, lyginant su įprastinių metodų priemonėmis.Kartais kaip alternatyva kainų mechanizmui ir palūkanų normoms siūloma tiesioginė paskolų kontrolė ( tiesioginis pinigų kiekio reguliavimo būdas). Tačiau ji sumažina finansų sistemos lankstumą ir konkurenciją joje.Šiuolaikinėse nereguliuojamose sudėtingose tarptautinėse finansinėse rinkose skolintojai ir skolininkai gali be vargo išvengti tokios kontrolės.Didėjant kapitalo mobilumui ir likviduojant valiutų kontrolę, neįmanoma nacionalinių pinigų rinkų apsaugoti nuo tarptautinės įtakos.Todėl šis metodas naudojamas tik kraštutiniais atvejais.
Pagrindiniai ne rinkos veiksniai, didinantys paskolų palūkanas, yra šie:1.Privalomas indėlių draudimas, 2.Privalomųjų atsargų formavimas, 3.Riziką ribojantys normatyvai, 4.Lietuvos banko vykdomos atviros rinkos operacijos, 5.Bankui pavedama ūkinių subjektų kontrolės funkcija (mokėjimų eiliškumo tikrinimas, pinigų plovimo prevencijos priemonės).2.8 Monetarinės politikos problemos ir alternatyvos
Svarbus piniginės politikos uždavinys- kova su inflaicija- piniginių ženklų pertekliumi apyvartoje, viršijančių prekių ir mokėjimų apyvartos poreikius.Infliacija pažeidžia svarbiausiais pinigų funkcijas.Ji iškraipo kainų signalus, mažina investicijų srautą, ilgalaikių kontraktų sudarymus.Esant dideliai infliacijai finansinės operacijos tampa neefektyviomis, grįžtama prie natūrinių mainų. Šis procesas labai iškraipo ir socialines pasekmes : nuvertėja gyventojų santaupos, sumažėja realiosios pajamos. Infliacija turi savybę perskirstyti pajamas – sumažina kreditorių pajamas ir padidina skolininkų privačiame sektoriuje, o valstybiniame- nukenčia gyventojai, laimi vyriausybė.Tačiau laimėdama finansiškai pralaimi politiškai – dingsta pasitikėjimas ja. Priežastys, sukeliančios infliaciją yra labai įvairios : per didelė pinigų pasiūla, per didelės išlaidos, greitas atlyginimų didinimas ir taip toliau. Pinigų politikos tikslas, pasiekti kad infliacija būtų žema ir stabili. Šiuo taveju pinigų pasiūla neturi didėti greičiau už jų paklausą.Greitis, kuriuo pinigai ‘’apsisuka’’ ekonomikoje, gyventojams darant pirkinius turi didelę reišmę infliacijos mechanizmui .Kuo trumpiau pinigai užsibūna pas žmones ir kuo greičiau jie išleidžiami, tuo mažiau pinigų reikia ūkyje. Šios teorijos teisingumui reikia dviejų sąlygų:1.Pokyčiai sistemoje turi būti lėti, tolygūs.2 Reikia, kad pinigų apyvartos greitis būtų stabilus.Greičio V stabilumui nustatyti reikia stebėti palūkanų normas,mokėjimų praktiką bankuose- kaip dažnai jie moka grynaisiais pinigais. Taip pat V priklauso nuo pinigų kainos, tai yra palūkanų normos, realiųjų gyventojų pajamų, inovacijų.Tyrimai rodo, kad ilgalaikę greičio V tendenciją galima prognozuoti, todėl pinigų masės didėjimas ir infliacija yra glaudžiai susiję dalykai. Bet trumpalaikiai infliacijos pokyčiai priklauso ir nuo kitų dalykų, todėl trumpalaikes greičio V prognozes daryti sunkiau.Ryšys tarp pinigų kiekio, kainų ir sandorių apimčių priklauso nuo to, ar žmonės nevengia laikyti ir kaupti pinigus, o kai juos leidžia, tai ką labiausiai tai veikia – kainas, gamybos apimtis ar abu šiuos rodiklius vienu metu.Dėl ekonominių rodiklių tarpusavio ryšių vieno iš jų kitimas daro poveikį kitiems.Galima kalbėti apie perdavimo mechanizmą, kurio dėka, pavyzdžiui, didėjant pinigų pasiūlai mažėja palūkanų normos, didėja vartojimas ir investicijos.Pinigų reguliavimas apima valiutos kiekio, paskolų ir indėlių didėjimo reguliavimą.Kalbant apie pinigų masės reguliavimą, svarbūs du rodikliai: privalomieji rezervai, turintys įtakos bankų sugebėjimui kaupti indėlius ir pinigų multiplikatorius, rodantis, kokiu mastu indėlius galima panaudoti paskolų teikimui. Pinigų masė priklauso nuo faktorių, veikiančių tiek atsargas, tiek pinigų multiplikatorių.Pinigų politikos objektas- šalies ekonomikoje cirkuliuojančių pinigų vertė, kaina , jų tiekimas, o svarbiausias tikslas yra palaikyti pinigų vertę, arba, kitaip sakant, stabdyti prekių ir paslaugų kainų kilimą.Jei pinigų politikos sąlygos per daug laisvos, pavyzdžiui palūkanų norma per žema, didėja skolinimasis ir vartojimas, krinta valiutos kursas, kyla išlaidos ir kainos. O kai pinigų politika griežta,palūkanų norma aukšta,paklausos ir kainų kilimas sulėtėja, tačiau mažėja gamyba ir investicijos, didėja nedarbas.
IŠVADOS
Piniginio pagrindo palaikymas yra pagrindinė centrinio banko funkcija.Svarbiausi centrinio banko efektyvaus darbo tikslai yra :nacionalinės valiutos stabilumo ir vertės palaikymas, finansų sistemos stabilumo užtikrinimas, finansų sistemos efektyvumo didinimas ir vyriausybės finansavimas. Nepriklausomas centrinis bankas, disponuojantis šiuolaikinėmis pinigų politikos priemonėmis, gali išlyginti konjunktūrinius svyravimus arba net tam tikru mastu imtis jų prevencijos. Centrinio banko sprendimai priimami nebūtinai atsižvelgiant į ekonominę naudą ir nuostolius. Tipinio centrinio banko veikla nėra griežtai reglamentuota pelno ir nuostolių principu. Tipinis centrinis bankas kontroliuoja komercinius bankus, yra jiems paskutinysis skolintojas, duoda ekonominius patarimus vyriausybei ir padeda valdyti mokėjimų sistemą. Pinigų kiekio kontrolė vykdoma naudojant tiesioginius ir netiesioginius reguliavimo metodus. Centrinis bankas sukuria bankų sistemoje lėšų trūkumą, kurį likviduoja jo paties pasirinktomis priemonėmis. Kai centrinis bankas nori padidinti pinigų kiekį, jis perka vyriausybinius vertybinius popierius atviroje rinkoje. Mokėdamas už vertybinius popierius, jis sukuria naujus bankų rezervus. Rezervų padidėjimai leidžia daug kartų padidinti pinigų masę. Atviros rinkos operacijos yra svarbiausioji ir pranašesnė už kitas pinigų pasiūlos kontrolės priemonių. Diskonto politikos pagalba centrinis bankas gali atlikti vieną iš pagrindinių savo funkcijų- paskutiniojo skolintojo. Tai leidžia išvengti finansinių krizių, kai mokūs bankai gali patirti laikinų likvidumo problemų. Centrinio banko privilegija teikti paskolas vyriausybei ir komerciniams bankams.Palūkanų norma už šias paslaugas vadinama diskonto norma arba centrinio banko palūkanų norma. Diskontai padidina bankinės sistemos rezervus ir tokiu būdu leidžia jai didinti pinigų pasiūlą.Diskonto politikos pagalba centrinis bankas gali atlikti vieną iš pagrindinių savo funkcijų- paskutiniojo skolintojo. Tai leidžia išvengti finansinių krizių, kai mokūs bankai gali patirti laikinų likvidumo problemų. Centrinis bankas gali įtakoti skolinamųjų lėšų kiekį : pakeisdamas diskonto normą ar iš viso neskolindamas komerciniams bankams. Suprantama, kad esant didelei diskonto normai komercinai bankai vengs skolinimosi, o atsisakymas skolinti komerciniams bankams riboja jų galimybę plėsti savo veiklą skolintų lėšų sąskaita. Privalomųjų atsargų rezervo norma – yra veiksminga pinigų pasiūlos kontroliavimo priemonė ir jos poveikis yra labai greitas. Bet neteisingai ja naudojantis kai kuriems bankams galima sukelti rimtų likvidumo problemų. Todėl šią priemonę naudinga taikyti kartu su kitomis pinigų kiekio reguliavimo priemonėmis.
Pinigų politikos objektas- šalies ekonomikoje cirkuliuojančių pinigų vertė, kaina , jų tiekimas, o svarbiausias tikslas yra palaikyti pinigų vertę, arba, kitaip sakant, stabdyti prekių ir paslaugų kainų kilimą. Jei pinigų politikos sąlygos per daug laisvos, pavyzdžiui palūkanų norma per žema, didėja skolinimasis ir vartojimas, krinta valiutos kursas, kyla išlaidos ir kainos. O kai pinigų politika griežta,palūkanų norma aukšta,paklausos ir kainų kilimas sulėtėja, tačiau mažėja gamyba ir investicijos, didėja nedarbas.LITERATŪRA
http://finansai.tripod.com/6.htm www.fmmc.lt http://lt.wikipedia.org/wiki/Pinigai Makroekonomika, Technologija, Kaunas 2002 metai. http://www.imf.org/external/pubs/ft/gfs/manual/index.htm www.std.lt Wonnacott P., Wonnacott R.// Makroekonomika // Litterae universitatis 1994 – 417p. Laisvoji rinka: 2001 Nr 1 http:// www.lrinka.lt/Tyrimai/Bankai/Lbankas.phtml. Lietuvos laisvosios rinkos institutas // Rinkos ekonomika ir valstybinis reguliavimas 1998 – 459 p. Skominas V.// Pinigai, bankai ir pinigų politika, IS-LM modelis // Vilnius 2001 – 102 p. Čičinskas J. Redaktorius // Ekonomikos teorija : II dalis: Makroekonomika ( visuminė paklausa ir pasiūla)// Vilnius 1996 – 452 p. Sniežka V.// Makroekonomika // KTU, Kaunas 2001-615p. Čičinskas J.// Ekonomika ir verslas // Vilnius 2001- 280p. Martinkus B., Žilinskas V.// Pinigai.Vertybiniai popieriai.Bankai// KTU, kaunas –261 p. Lietuvos bankas http//www.lbank.lt./ Friedman M.//Kapitalizmas ir laisvė// Mintis, Vilnius 1998 –197 p.