Kas padejo tremtiniams islikti gyviems?

Kaip veikia rinkos ekonomika?

Rinkos ekonomika pasirodė esanti lankstus ir gyvybingas gamybos organizavimo būdas šiuolaikinėje visuomenėje. Svarbi jos lankstumo priežastis – bankroto mechanizmas; įmonės, kurios nepajėgia sėkmingai konkuruoti, t.y. kurios praranda pinigus, verčiamos perorganizuoti savo veiklą, o ypatingu atveju ją nutraukti. Šitaip darbas ir kiti įmonės naudojami ištekliai išlaisvinami naujam verslui. Mechanizmo trūkumas tas, kad, uždarant įmonei, kai kurie žmonės lieka be darbo.
Tačiau pažymėtina, jog bankrotas nebūtinai reiškia įmonės uždarymą. Daugeliu atvejų ji toliau veiks, vadovaujama naujo savininko ir naujos vadovybės. Jeigu įmmonė uždaroma visškai, tie, kurie prarado savo darbą, paprastai kurį laiką bus bedarbiai, kol susiras naują darbą. Tad galime sakyti, kad sistemos lankstumas ir gyvybingumas įgyjamas individo saugumo kaina.
Kad rinkos ekonomika funkcionuotų, turi būti garantuoti trys dalykai: privati nuosavybė, konkurencija ir laisvi prekių mainai bei „tvirti“ biudžetiniai varžtai leidžiantys bankrutuoti.
Kainų vaidmenį rinkos ekonomikoje sunku pervertinti. Kainos ir gamintojams, ir vartotojams teikia informaciją, kurios jiems reikia priimant sprendimus. Kad įmonės atlaikytų kitų konkurenciją, jos turi gaminti tas prekes ir teikti tas paaslaugas, kurias vartotojai pirks. Tad galime sakyti, kad rinkos ekonomikos dėmesio centre yra vartotojai.
Tobulos rinkos gyvenime nerasime. Niekada nebūna situacijos, kai visos kainos kiekvienu momentu būtų tinkamos ir atspindėtų tikslią informaciją. Įvairiausi rinkos trūkumai yra realybė, su kuria rinkos ekonomika vi

isada turės grumtis. Šie trūkumai turi būti įvertinti, palyginti su tais trūkumais, kuriuos dažnai lemia tiesioginis valdžios kišimasis.
Todėl valdžia, prieš imdamasi taisyti rinkos trūkumus, turi būti visiškai tikra, kad jos reguliavimo priemonės nepadarys daug žalos.

Konkurencija

Konkurentai – tai rinkos dalyviai, potencialiems pirkėjams siūlantys tapačius arba panašius poreikius tenkinančias prekes.
Konkurencija tarp įmonių iš esmės pasireiškia kaip konkurencija tarp jų prekių. Skiriamos tokios tarp prekių vykstančios konkurencijos rūšys: visuotinė, vertikalioji ir horizontalioji.
Gali kilti klausimas ką mums duoda konkurencija. Esant konkurencinei rinkai, gamintojai nuolat stengiasi mažinti savo gamybos kaštus, kad padidintų pelną. Didesnio gamybos efektyvumo dėka mažinami jos kaštai ir gamintojai gali pardavinėti savo gaminius mažesne kaina. Taigi skatindama efektyvumą konkurencija mažina prekių kainas.
Konkurencija taip pat verčia gamintojus gerinti kokybę ir plėsti prrekių bei paslaugų asortimentą. Vartotojai greitai suranda, kuri firma siūlo geriausios kokybės prekes, todėl ta firma uždirba didesnį pelną nei jos konkurentai. O gamintojai, esant konkurencinei rinkai, turi nuolat ieškoti naujų ir patrauklių prekių bei paslaugų, kuriomis užkariauja didesnę rinkos dalį.
Besirungdamos rinkoje dėl vartotojų pinigų firmos gamina įvairesnių ir geresnės kokybės prekių pačiomis mažiausiomis kainomis. O kadangi mes visi esame vartotojai vadinasi, konkurencija mums visiems naudinga.
Panagrinėkime tris konkurencijos rūšis:
Visuotinė konkurencija – tai visų rinkoje siūlomų prekių varžymasis dėl pirkėjų jo

oms įsigyti skirtų piniginių lėšų.
Pirkėjo turimos lėšos visada yra ribotos. Išleidęs pinigus vienoms prekėms, jis turi atsisakyti kitų. Todėl dėl pirkėjo paklausos ir jo pasirinkimo konkuruoja visos prekės ir jas gaminančios įmonės. Ypač šios konkurencijos įtaką jaučia pirkėjas, turintis nedideles pajamas ir todėl priverstas gerai apgalvoti ir planuoti savo išlaidas, nes, pavyzdžiui, tik sutaupęs lėšų, skiriamų drabužiams ar maistui, jis gali vykti į turistinę kelionę. Šioje srityje konkuruoti sudėtinga, nes gyventojų prekinių išlaidų struktūrą iš esmės formuoja tokie mikroaplinkos rodikliai kaip gyvenimo lygis, žmonių vertybinės orientacijos ir panašiai.
Vertikalioji konkurencija – tai varžymasis tarp tuos pačius pirkėjo poreikius tenkinančių skirtingų prekių rūšių.
Pavyzdžiui, vietoje sviesto galima vartoti margariną, vietoje miesos – žuvį, nusipirkus maisto pusgaminių galima atsisakyti maitinimo įmonių paslaugų ir panašiai. Ši konkurencija sunkiai pastebima, todėl įvairių šakų įmonėms kelia didelį pavojų.
Horizontalioji konkurencija – tai varžymasis tarp tą patį pirkėjo poreikį tenkinančių vienos rūšies prekių.
Šios rūšies konkurencija labai paplitusi, aiškiai pastebima ir ją intensyviai skatina reklama. Pirkėjas gali įsigyti įvairių gamintojų skalbimo miltelių, dantų pastų, virtų dešrų, magnetofonų ir automobilių. Kartais netgi visiškai vieno pavadinimo prekes siūlo skirtingi gamintojai. Pavyzdžiui, „Baltijos alų“ – Klaipėdos Švyturys ir Utenos gėrimai.
Konkurencijos pobūdžiui, jos situacijai didelės reikšmės turi rinkos struktūra. Paprastai skiriami tokie keturi rinkos struktūros tipai:
grynoji ko
onkurencija,
monopolinė konkurencija,
ologopolija,
monopolija.

1. Tobula konkurencija

Tai rinkos struktūros modelis, kuriame didelis skaičius mažų įmonių gamina homogenišką ( vienarūšį ) produktą. Į šaką lengva patekti ir lengva išeiti.

Bruožai:
vienarūšis produktas
daug nepriklausomų pardavėjų ir pirkėjų
visi pardavėjai ir pirkėjai yra santykinai maži visoje rinkoje
nėra įėjimo ( išėjimo ) į rinką barjerų
informuotumas ir resursų mobilumas

Esant tobulai konkurencijai, rinkoje yra daug smulkių pardavėjų, parduodančių panašias prekes. Todėl kiekvienas iš jų neturi galimybių daryti įtakos rinkai. Pirkėjų irgi daug, jie perka nedidelį prekių kiekį ir todėl kiekvienas iš jų taip pat turi nedaug įtakos rinkai. Į tokią rinką įmonei nesunku įeiti ir iš jos išeiti. Pirkėjai ir pardavėjai turi vienodą ir visą reikalingą informaciją apie prekių pasiūlą bei paklausą, kainas ir t. t.
Realiame ekonominiame gyvenime tokios tobulos konkurencijos beveik nėra. Pirmiausia, nei pirkėjai, nei pardavėjai neturi visos reikalingos informacijos. Gana retai konkurentai siūlo visai vienodas prekes ir turi vienodas konkuravimo sąlygas. Tačiau yra rinkų, kuriose situacija yra panaši į anksčiau minėtą. Tai pastebima vertybinių popierių, pasaulinėse žemės ūkio produktų, pirminių žaliavų rinkose. Pavyzdžiui, panašiomis sąlygomis vyksta pasaulinė prekyba nafta, metalais, grūdais, kava, cukrum stambiose prekių biržose.
Tobuloji konkurencija pardavėjams nesuteikia galimybių praktiškai įgyvendinti jokių marketingo priemonių, nes pirkėjai neskiria vieno konkurento gaminių nuo kito. Reklama neturi beveik jokios prasmės. Visiškai neįmanoma reguliuoti kainų ir tik šiek ti

iek galima paveikti prekių pasiskirstymą.

2. Monopolija
„Monopolis“ – rinkoje yra tik vienas pardavėjas ir prekė neturi pakaitalų.
Bruožai:
vienas pardavėjas
unikalus produktas
sunku įeiti į rinką ( uždara rinką )
· valstybės sukurti barjerai ( franšizė, licencijos, tarifai, patentai )
· įėjimui į rinką reikia didelių kapitalo investicijų
· svarbiausių išteklių kontrolė

Rinka, kurioje tėra vienas pardavėjas vadinama monopolija. Tobulos konkurencijos sąlygomis rinkos kaina nusistovi ten, kur susikerta pasiūlos ir paklausos kreivės. Tada ir pasiūla, ir paklausa rodo daugelio pirkėjų ir pardavėjų nusistatymus, ir joks asmuo ar grupė rinkos kainos pakeisti negali. Tačiau esant monopolijai, pasiūlą nustato tik viena firma. Šitaip ji įgauna galią pasirinkti bet kurią kainą paklausos kreivėje. Kokią kainą ji pasirinks? Aišku, tą, kuria parduodama prekes turės didžiausią pelną.
Monopolija yra visiška tobulos konkurencijos priešingybė. Rinka monopolizuojama sukūrus arba savaime atsiradus kliūtims kitoms įmonėms prasiskverbti į rinką.
Monopolijos sąlygomis pardavėjas gali visiškai kontroliuoti savo prekių pasiūlą ir nustatyti kainą, kuri jam duos didžiausią pelną. Šiais laikais tikrų monopolinių rinkų pasitaiko retai. Tai daugumoje šalių draudžia antimonopoliniai įstatymai ir trukdo atsirandantys konkurentai.
Prie monopolistų priklauso įmonės, kurioms valstybė leidžia eksploatuoti unikalius gamtos išteklius ir jais aprūpinti visą šalį ar jos dalį, pvz., elektrinės, gamtinių dujų, vandens tiekimo, ryšių įmonės, kanalizacijos tinklai ir panašiai. Tačiau tokios monopolinės firmos paprastai yra valstybės nuosavybė arba jos griežtai kontroliuojamos dėl kainų, kokybės, kitų reikalavimų.
Kitas atvejas – kai įmonės įgauna daugiau ar mažiau monopolinę padėtį dėl licencijų arba patentų įsigijimo. Šiuo atveju konkuruojančios firmos tam tikrą laikotarpį, kurį nustato šalyje galiojantys įstatymai, negali gaminti tokių pat prekių ar užsiimti tokia pat veikla.

3. Monopolinė konkurencija
Rinkos struktūros tipas, kai turime didelį skaičių nepriklausomų pardavėjų, gaminančių diferencijuotus produktus rinkoje, į kurią palyginus lengva patekti.
Bruožai:
daug pirkėjų ir pardavėjų
diferencijuotas produktas
lengva patekti į rinką
įmonės palyginus su visa rinka santykinai mažos
galima kainų kontrolė

Kiekviena įmonė siekia išskirti savo prekes iš kitų. Tada atsiranda monopolonė konkurencija. Monopolonėje konkurencijoje kiekvienos įmonės tikslas – sukurti pirkėjui įvaizdį, kad jos prekės išsiskiria iš kitų savo ypatingomis savybėmis, yra kažkuo savitos, unikalios. Siekdamos padėti pirkėjui pasirinkti tas prekes, įmonė suteikia joms tam tikrus vardus, pažymi tam tikrais simboliais. Tokias prekes pamėgę vartotojai tampa ištikimi prekei, jas gaminančiai firmai, ir ši pasidaro savotiška monopolistė, nes konkurentų prekėmis pirkėjai beveik nebesidomi, pvz., “Coca cola” yra “Kokakolos” bendrovės ženklas. Prekes parduodančiai įmonei monopolinės konkurencijos situacija yra labai palanki, nes ji turi nuolatinių savo prekių vartotojų. Kuo labiau pirkėjai laiko įmonės prekes išsiskiriančiomis, tuo sėkmingesni yra tokios firmos marketingo veiksmai.
Išsivysčiusiose šalyse tokia konkurencinė situacija labai dažna. Žinoma, tai nereiškia, kad į tokią rinką negali įsiskverbti naujos įmonės. Tačiau tam įvairiomis marketingo priemonėmis reikia pasiekti, kad dalis pirkėjų patikėtų šių įmonių prekių savitumu.
Tas faktas, kad firma turi monopoliją, nebūtinai reiškia, jog ji gali už savo prekę ar paslaugą gali imti aukščiausią galimą kainą. Mūsų dienomis dauguma didžiųjų pramonės korporacijų, turinčių monopolinę padėtį, siekia didinti pelnus ne keldamos kainas vartotojams, o mažindamos gamybos kaštus.
Dar daugiau, kiekvienas monopolistas turi atminti, kad, nustatydamas labai didelę kainą, jis paskatins naujų gamintojų atsiradimą, o greta viso šito gali susilaukti ir valstybės įsikišimo vartotojams apsaugoti.
Todėl reikia daryti išvadą, kad kainų valdymas net ir labai galingos monopolijos atveju yra smarkiai ribotas. Žinoma, monopolistas gali nustatyti kainą, kokią tinkamas, bet bendra taisyklė tokia – itin didelė kaina veiks jo nenaudai.
Lietuvoje taip pat vyksta monopolistinė konkurencija. Visos parduotuvės varžosi tarpusavyje, tačiau didžiausio pirkėjų susidomėjimo sulaukia didieji prekybos centrai. Jie turi didžiausią galimybę kainų kontrolei. „Galiūnai“ gali greitai numušti ar pakelti kainas, nes perkamos produkcijos kiekis yra labai didelis. Taip pat jie gali sau leisti didelias reklamas bei akcijas, kurios pritraukia vis daugiau pirkėjų. Dėl šitokių prekybos centrų veiksmų daug mažesnių parduotuvių patiria bankrotą.

4. Oligopolija
Tai rinkos struktūra, kurioje keli pardavėjai yra pasidalinę visą pramonės šaką.
Bruožai:
egzistuoja barjerai patekti į rinką
galimi įmonių susitarimai
produktas gali būti diferencijuotas arba vienarūšis
kainų ieškotojai
dažniausiai auga jungiantis įmonėms

Išsivysčiusiose šalyse vyraujanti rinkos struktūra yra oligopolija. Tokioje rinkoje veikia kelios ( paprastai nuo 3 iki 5 ) stambios įmonės ir kiekviena iš jų kontroliuoja didelę rinkos dalį. Konkuruojančios įmonės gali siūlyti pirkėjams ir labai skirtingų, ir panašių prekių. Panašios prekės būdingos žaliavų ir pusgaminių rinkoms ( pusrytinių avižinių dribsnių ), diferencijuotos – vartojimo prekių rinkoms ( kompiuteriai, automobiliai ).
Naujai įmonei patekti į oligopolinę rinką labai sunku. Viena iš svarbiausių priežasčių – didelių investicijų poreikis. Kapitalas, kurio reikia norint imtis, pavyzdžiui, automobilių gamybos, siekia milijardus eurų.
Oligopolinėse rinkose konkurentai labai priklauso vienas nuo kito. Kadangi jų nedaug, nesunkiai galima sekti ir reaguoti į kiekvieno iš jų marketingo veiksmus. Neabejotina, kad vienai įmonei sumažinus kainas ar pradėjus aktyvią reklamos kompaniją, atitinkamų veiksmų imsis ir konkurentai. Todėl vienoje konkurencijos kainų srityje, kuri gali duoti neblogų rezultatų anksčiau minėtose rinkose, oligopolinėje rinkoje paprastai naudojami kiti metodai: technologijos tobulinimas, gaminių kokybės gerinimas, teikiamų paslaugų plėtimas, garantijų didinimas ir t.t.
Lietuvos pramonėje taip pat didelį lyginamąjį svorį užima oligopolijos. Jos yra baldų gamyboje , medienos drožlių plokščių, televizorių, cukraus ir kitose. Lietuvos rinka yra maža , todėl joje palyginti daug dominuojančių firmų..

Įvairių rinkų konkurencinių situacijų pagrindinės ypatybės

Rinkos tipas Pardavėjų skaičius Pardavėjų vaidmuo rinkoje Konkurentų įtaka kainoms ir pardavimo apimčiai Prekių diferenciacija Įėjimo į rinką galimybės
Tobuloji konkurencija Daug Mažas Labai mažas Mažas arba nėra Didelės
Monopolinė konkurencija Daug Įvairus Maža Didelė (pirkėjų požiūriu ) Nuo vidutinės iki didelės
Oligopolija Keletas Didelis Įvairi Įvairi Mažas
Monopolija Vienas Monopolinis Nėra Nėra Nėra

Naudota literatūra:
Vytautas Pranulis, Arvydas Pajuodis, Sigitas Urbonavičius, Regita Virvilaitė „Marketingas“
Arne Jon‘ as Isachsen‘ as, Carl‘ as Hamelton‘ as „Ekonomikos pagrindai“
S. Ivlinas Tomas „Ekonomikos teorija“
V. Gronskas „Verslo ekonomika“
Junior Achievement ,,Taikomoji ekonomika”
NEŠT

......................
VIDURINĖ MOKYKLA

IXA klasė

.......

Referatas

Rinkos ekonomika

Tikrino: .....

....2003

Leave a Comment