Kooperacijos esmė ir raida Lietuvoje

TURINYS

ĮVADAS 3
1. ŽEMĖS ŪKIO KOOPERACIJOS BŪTINUMAS 3
2. KOOPERACIJOS ESMĖ IR IŠTAKOS 4
3. KOOPERACIJOS RAIDA LIETUVOJE 6
4. KOOPERACIJA TARYBINIAIS METAIS 9
5. ŽEMĖS ŪKIO KOOPERACIJA ŠIANDIEN 10
IŠVADOS 12
LITERATŪRA 14ĮVADAS
Nors kooperacijos klasikai teigia, kad ūkininkavimo būdas, kuriant kooperatyvus, dažniausiai pasirenkamas tada, kai nebelieka kitos išeities, kai blogiau jau būti nebegali, tačiau dabar smulkūs ūkiai turi kuo greičiau kooperuotis, kol dar neįsigaliojo įstatymas, leidžiantis pirkti žemę užsieniečiams, nes daugiau kaip 20 proc. Lietuvos gyventojų pragyvenimo šaltinis yra pajamos iš žemės ūkio veiklos. Dar tokia pat dalis gyventojų yra netiesiogiai susiję su žemės ūkiu. Jau beveik dešimt metų kalbama appie kooperatyvų kūrimosi ir jų jungimosi būtinybę, bet reikalai juda labai lėtai. Ūkininkai dar nesupranta, kad tai yra vienintelė galimybė išlikti rinkoje, o iš tikrųjų – tiesiog išgyventi nežeminant savęs. Galbūt kaltas konservatyvus mąstymas, esą kooperatyvai – tai kolūkių atmaina, nepasitikėjimas vienų kitais, susvetimėjimas ir, aišku, menka finansinė parama.
Šio referato tikslas ir būtų paaiškinti kooperatyvų pranašumus, jų esmę ir kartu apžvelgti kooperacijos raidą Lietuvoje nuo pirmųjų kooperatyvų iki šių dienų.
Kam reikalingi kooperatyvai, kuo jie ypatingi? Šiam klausimui panagrinėti skirtas pirmas skyrius, prisimenat Liietuvos istoriją ir atkreipiant dėmesį į tai, kad Lietuva ruošiasi tapti ES nare.
Antrame skyriuje pateikiu kooperacijos sampratą, kartu supažindindama su esamomis kooperacijos formomis ir pagrindiniais kooperacijos principais, kurių dalis tapo 1993 m. birželio 1 d. priimto LR Kooperatinių bendrovių įstatymo norma. Kalbėti apie ko

ooperaciją pradedu nuo ištakų.
Kooperacijos raida Lietuvoje nuo pirmųjų kooperatyvų iki sovietinės okupacijos atsispindi trečiame skyriuje.
Ketvirtame skyriuje toliau tęsiu kooperatyvų istoriją tarybiniu laikotarpiu.
Penktas skyrius skirtas aptarti kooperacijai po Nepriklausomybės atkūrimo, kas atlikta reformų metu, kokios šių dienų žemdirbių problemos, kokie kooperatyvai reikalingi ir kodėl, kokie populiariausi.1. ŽEMĖS ŪKIO KOOPERACIJOS BŪTINUMAS
Istorija taip nulėmė, kad žydai Lietuvoje daugiausia vertėsi prekyba, jie daugiausia buvo ir tarpininkais, superkant iš valstiečių jų darbo produktus. Jie susitardavo dėl kainų, sudarydavo savotiškus vietinius sindikatus ir priversdavo ūkininką parduoti savo prekes primestinomis kainomis. Todėl dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą vienas iš kooperacijos pradininkų Lietuvoje J. Ivanavičius kėlė klausimą, kad reikia sukurti stiprias žemės ūkio produktus superkančias organizacijas kooperacijos pagrindais. Be to, žymus Lietuvos ekonomistas, daug nuveikęs kooperacijoje, P. Šalčius koonstatavo, kad tik kooperacija gali tolygiau paskirstyti nacionalines pajamas. Jis nuolat pabrėždavo, kad kooperatyvas “tarnauja narių ūkiams, o ne įdėtam į jį kapitalui”, todėl pelnas turi būti skirstomas pagal įpirkimą. Be to, kooperatyve “stengiamasi sudaryti ne tik narių ūkinį, bet ir dvasinį bendrumą”. O jungdamiesi į sąjungas kooperatyvai “sudaro tikras tautines ūkines talkas, kuriose siekiama bendros visos tautos gerovės”(7, p. 13).
Taigi, pažvelgus į istoriją, galima teigti, kad atsilaikyti prieš tarpininkų galybę pavieniai ūkininkai negalėjo, negali ir negalės. Jie visi priklauso nuo “prekybininkų”, “perdirbėjų” ma
alonės ar nemalonės. Pastarieji yra gudresni, veiklesni, valdo didžiulius kapitalus, jie agresyviai iškreipia rinkos kainas ir žlugdo ūkininką. Kol vyksta supirkėjų, perdirbėjų tarpusavio konkurencija, tol ūkininkas gali šiaip taip verstis. Tačiau paskutiniųjų metų patirtis rodo, kad kapitalas koncentruojasi tiek koordinuojant perdirbimo įmonių veiklą, tiek ir prekybą žemės ūkio produktais. Ūkininkas šiandien susidūrė su labai gerai organizuoto, disciplinuoto ir stipraus kapitalo galybe. Viena iš atsvarų prieš besikoncentruojantį kapitalą yra žemės ūkio kooperacija, kartu užtikrinanti ir valstybės ekonominį stabilumą.
Lietuvai norint tapti ES nare, yra iškeltas žemės ūkio politikos uždavinys – įgyvendinti priemones, sudarančias galimybę plėtoti modernią žemės ūkio sistemą, sudaryti sąlygas pasiekti gerą žemės ūkio bendruomenės gyvenimo lygį bei laisvą prekių judėjimą ES, aprūpinti vartotojus maistu priimtinomis kainomis. Šie uždaviniai bus išspręsti kai žemės ūkis bus vertinamas kaip vieninga sistema, apimanti produkcijos auginimą, jos laikymą, perdirbimą ir realizavimą. Todėl žemės ūkio produkcijos augintojams būtina efektyvi infrastruktūra, būtina kooperatinė žemės ūkio tvarkymo sistema.
Buvusioje socialistinėje sistemoje žaliavos supirkimo kainas reguliavo valstybė, o privatizavus žemės ūkio produkcijos perdirbimo įmones, jos stengiasi už superkamą produkciją mokėti kuo mažiau, išskyrus tuos žemės ūkio produktus, už kuriuos valstybė nustato minimalias palaikomąsias kainas. Nežiūrint to perdirbimo įmonės įveikia visus barjerus ir už produkciją moka kiek nori. Be to, žemdirbiai skriaudžiami ir
r tada, kai už pristatytą produkciją vėluojama užmokėti, o jiems reikiamų gamybos priemonių skolon niekas neduoda. Taip išeina, kad perdirbimo įmonės savo poreikiams naudoja ūkininkų pinigus. Žemdirbiai susikurdami visą ar dalį infrastruktūros bei esant harmoningiems kooperatiniams žemdirbių santykiams su infrastruktūra, gauna daugiau naudos. Todėl vienintelė išeitis naudinga žemdirbiams – burtis į kooperatyvus. Jeigu produkcijos perdirbimo ir prekybos įmonės priklausys žemdirbiams, tai neturės reikšmės kurioje grandyje gaunamas didesnis pelnas – ar superkant produkciją, ar perdirbus ją parduodant – vistiek jis atitenka kooperatyvo nariams. Kooperatyvai leistų gaminti daugiau produkcijos, padėtų sukurti normalias ūkininkavimo sąlygas mūsų žemdirbiams ir taip priartėtume prie visame pasaulyje priimto ūkininkavimo modelio. Be to, kooperuota veikla pranaši tuo, kad atsiranda reali galimybė sumažinti gamybos išlaidas, pasipriešinti monopolinėms struktūroms ir apsisaugoti nuo pernelyg didelių kainų svyravimų, sumažėja rūpesčių dėl produktų realizavimo, didesnės galimybės gaminamos produkcijos rinkos paieškai. Kooperatyvai, susijungę į sąjungas bendroms e.konominėms ir kitoms problemoms, susijusioms su ūkininkų ir kooperatyvų veikla, spręsti, gali lengviau rasti partnerius ekonominiams ryšiams užsienyje. Kooperatyvus turėtų remti ir valstybė, nes valstybei svarbu aprūpinti Lietuvos gyventojus pigiais maisto produktais ir pakankamai brangiai mokėti ūkininkams.2. KOOPERACIJOS ESMĖ IR IŠTAKOS
Kooperacija vadiname savitarpio pagalbos susivienijimus. Svarbiausias kooperacijos bruožas yra pastangų ir išteklių sutelkimas, pagrįstas sutartimis ar įstatymais, garantuojančiais ilgai trunkantį jos dalyvių bendradarbiavimą. 1993 m. bi
irželio 1 d. priimtame LR kooperatinių bendrovių įstatyme kooperatyvas apibrėžiamas taip: kooperatinė bendrovė – tai grupės fizinių arba fizinių ir juridinių asmenų savanoriškai įsteigtas ūkinis subjektas (kurio kapitalo ir narių sudėtis yra kintama), skirtas narių ekonominiams, ūkiniams ir socialiniams poreikiams tenkinti, veikiantis narių iniciatyva ir rizika.
Pasaulyje yra įvairių kooperacijos formų, išbandytų per šimtmečius. Lietuvoje prigijo ir toliau vysto veiklą tokios krypties žemės ūkio kooperatyvai: prekybos, žemės ūkio produktų perdirbimo, techninių paslaugų (agroserviso), sandėliavimo, mišrūs. Tarp Lietuvos ūkininkų žinomos ir kitos kooperacijos formos, kai darbai atliekami pagal jungtinės veiklos sutartis, kai keli žmonės yra technikos bendrasavininkai. Populiari ir paprasčiausia kooperacijos forma – kaimynų tarpusavio pagalba. Lietuvoje populiarėja ir nauja kooperacijos forma – bendraūkinis technikos naudojimas.
Kartais vartotojų kooperatyvai tapatinami su akcinėmis bendrovėmis. Iš tikrųjų taip nėra. Kooperatyvo nario “pajus” ir “akcija” skiriasi ne vien kaip sąvokos, bet iš esmės. Kooperatyvas – tai ne kapitalo, o asmenų sąjunga.
Pagrindiniai kooperacijos principai, suformuoti Tarptautinio kooperacijos aljanso kongrese:
1) Savanoriška ir atvira narystė. Kooperatyvo veikla bus efektyvi ir konkurentabili, jeigu jam vadovaus kompetentingi ir atsakantys už savo veiklos rezultatus vadovai.
2) Demokratiška narių kontrolė. Veiksminga bus ta organizacija, kur demokratiška narių kontrolė derės su atsakomybe ir griežtu vadovavimu ūkinei ir komercinei veiklai.
3) Narių dalyvavimas ekonominėje veikloje. Kooperatyvų nariai įneša vienodus įnašus ir kontroliuoja kooperatyvo kapitalą.
4) Savivalda ir nepriklausomybė. Kooperatyvai yra autonomiškos, nepriklausomos nuo Vyriausybės ir kapitalo įmonių organizacijos, padedančios viena kitai, kontroliuojamos jų narių.
5) Švietimas, kvalifikacijos kėlimas ir informacija. Tarptautinis kooperacijos judėjimas skatina kooperatyvus įgyvendinti plačią švietimo programą.
6) Kooperatyvų bendradarbiavimas, kuris kartu su vienybe visais lygiais – vietos, nacionaliniu, regioniniu ir tarptautiniu, yra kooperacijos jėga.
7) Veikla visuomenėje, kas įtvirtina kooperatyvų dalyvavimo, sprendžiant ekonomines ir socialines visuomenės problemas, praktiką.
8) Pelnas nėra pagrindinis veiklos tikslas – kooperatyvo pelnas arba didžioji jo dalis turi grįžti nariams pagal padarytus užpirkimus, pristatytą produkciją arba atliktą darbą (pagal apyvartą); už pajus mokamas nedidelis procentas.
9) Apribojimas pajų skaičiaus, kurį gali turėti vienas narys.
10) Laikytis rinkos kainos.
11) Raginti narius palikti dalį pelno kooperatyve (6, p. 73).
Kooperatyvų veiklos principų nereikia tapatinti su šalpa, labdara, nes šalpa niekur ir niekada nepagerino ekonomikos. Kooperatyvai siekia įtraukti savo narius į konkrečią veiklą, ugdyti šeimininko jausmą, leisti nariams savarankiškai tvarkyti savo reikalus.
Nors teigiama, kad kooperacijos judėjimas pradeda atsirasti ir įsigalėti kartu su kapitalizmo įsigalėjimu, bet žinomas vokiečių kooperacijos tyrinėtojas W. Wygodzinski sako: “Nors ir kaip būtų dideli kooperacijos judėjimui Schulzės-Delitscho ir Raiffeiseno nuopelnai, kooperacijos kūrėjai yra ne jie, o pirmykščiai tūną žmogaus sieloje instinktai ir ūkiškas tikslingumas”. Šie pirmykščiai žmogaus instinktai, susiformavę gentinėje bendruomenėje, ir ūkiškas tikslingumas vertė jau pirmykščius žmones naudotis kooperatiniu principu ir senovės laikais. Galima teigti, kad jau pirmykštė gentinė bendruomenė sudarė kažką panašų į integralinį kooperatyvą. Pirmykščio ūkio sąlygomis – kova su išoriniais priešais, laukiniais žvėrimis, gamtos nelaimėmis – reikalavo jėgų subūrimo. Tokiame ūkyje .didelės reikšmės turėjo kolektyvinis, o kartu su juo ir kooperatinis pradas. Be abejo, šios pirmykštės ūkiško bendradarbiavimo formos skiriasi nuo to, ką mes šiandien vadiname kooperatyvais ir nesudaro anų laikų kooperatinių įmonių tąsos. Tačiau ūkiškoji kilmė jų ta pati – tai ūkiškas tikslingumas ir savitarpinė pagalba, kurie sudarė pagrindą ir šių laikų pasikeitusiose ūkio sąlygose kooperatyvams atsirasti (7, p.134).
Baigiantis feodalizmo epochai, pirmiausiai atsirado gamybiniai kooperatyvai, kurie namuose dirbusius amatininkus ir samdomus darbininkus sujungė į gamybinius kolektyvus, turinčius bendras gamybos priemones. Užuominų apie kooperatinės veiklos pradmenis Anglijoje randama jau 1760 metais. XVIII a. pabaigoje Didžiojoje Britanijoje pradėjo kurtis vartotojų kooperatyvai.
Ročdeilio miesto (Šiaurės Anglija) 28 flanelės audėjai suprato, kad nieko nenuveiksi turėdamas 2 pensus, todėl juos sudėję 1844 m. įsteigė krautuvę ir pavadino “Ročdeilio teisingųjų bendrove”, kas davė pradžią pasaulio kooperacijos raidai (6, p. 6). Aišku, kooperacijos teorija buvo tobulinama, tačiau esminiu pagrindu buvo šiuo laikotarpiu sukurtos tokios taisyklės, kaip antai:
1) Kooperatyvo veiklai reikalingą kapitalą sudeda patys nariai.
2) Parduodamos tik geros kokybės prekės pagal tikslų matą ir vidutinėmis rinkos kainomis tik už grynus pinigus.
3) Narių savanoriškumas, lygiateisiškumas, visų kooperatyvo organų renkamumas ir atsiskaitomumas.3. KOOPERACIJOS RAIDA LIETUVOJE
Kooperacijos raidą daug lemia per ilgą laiką susiklosčiusios ūkininkavimo ir bendravimo tradicijos, ūkių būklė ir jos kitimas.
Jau liberalizmo priešaušryje greta su pramonę skatinančiomis organizacijomis pradeda atsirasti ir žemės ūkiui skatinti organizacijos. Pradžioje jos laikomos vyriausybių kaip žemės ūkio ir žemininkų patarėjos, tarnavusios daugiau teoriškiems žemės ūkio technikos ir ekonomikos reikalams. Devynioliktame amžiuje jos išauga į oficialias žemės ūkio draugijas žemės ūkio kultūrai ir žemininkų interesams. Lietuvoje vis daugiau žemės ūkio organizacijų pradeda atsirasti tik panaikinus baudžiavas ir po 1863 metų sukilimo gyvenimui įėjus į normalesnę vagą. Pirmuosius kooperatyvus įkuria dvarininkai. Pirmasis vartotojų kooperatyvas buvo įregistruotas 1869 m. kovo 21 d. Vilniuje – narių lėšomis pagrįstas prekybinis susivienijimas. Kadangi Lietuvos kraštas priklausė Rusijos imperijai, todėl jos raidai daug įtakos turėjo Rusijos kooperatinis judėjimas.
1871 metais pradedami steigti vartotojų, kredito, žemės ūkio produkcijos perdirbimo kooperatyvai. Atsiranda Kėdainių, Raseinių, Suvalkų ir kitos žemės ūkio produkciją superkančios ir parduodančios draugijos.
Lietuvos dvarininkai 1899 metais buvo įkūrę sviesto gamybos bendrovę “Biruta”, XX a. pradžioje steigti pienines pradėjo ūkininkai.
Ročdeiliečių principų laikėsi paskutiniaisiais devynioliktojo šimtmečio metais Pabiržėje įsikūrusi ūkininkų vartotojų bendrovė. Aktyviau Lietuvoje bendrovės ėmė steigtis po 1905 metų. 1914 metais Lietuvoje veikė apie 150 prekybos kooperatyvų, 254 kredito kooperatyvai ir 23 kooperatinės pieninės (4, p. 45). Gana plačiai buvo pasklidęs žemės ūkio kultūros draugijų tinklas. Vien Marijampolės ūkininkų draugovė turėjo 25 skyrius, “Žagrė” – net 27 skyrius įvairiose Suvalkijos vietose. Pirmojo pasaulinio karo metu visas anksčiau minėtas darbas jei ne suardomas, tai žymia dalimi paraližuojamas. Tuo metu gyventa daugiausia idėjomis, nors ir darant pastangas gaivinti tai, kas buvo prieš karo pradžią.
Po Pirmojo pasaulinio karo, pradėjus grįžti lietuviams inteligentams iš Rusijos, kooperacija vėl atgyja, kooperatyvus labai remia Lietuvos Respublikos vyriausybė, nes valdžia supranta, kad kooperatyvai – ne tik puiki priemonė atgaivinti ekonomiką, kaupti kapitalą, įsigalėti prekyboje, bet ir plėsti savo politinę įtaką valstiečiams. 1918 m. vasario 16 d. paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, į kooperaciją pradėta žiūrėti kaip į vieną iš krašto ekonomikos atgaivinimo veiksnių. Kooperatinis judėjimas sparčiau ėmė plėtotis 1919 m. sausio mėn. prie Prekybos ir pramonės ministerijos įsteigus Kooperacijos Departamentą, kuriam vadovavo prof. P. Šalčius. Departamento uždavinys – kooperatinės programos uždavinių vykdymas. Respublikos Ministrų kabinetas 1919 metų sausio 30 d. priėmė Kooperacijos bendrovių ir jų sąjungų įstatymą, kuris kooperatyvams garantavo teisinį pagrindą ir, remiantis tuo įstatymu, buvo pagaminti ir atspausdinti kooperatinių bendrovių bei jų sąjungos įstatai (6, p. 7). Kooperacijos judėjimas buvo kuriamas iš viršaus, bet tas kūrimas pasireiškė vien moraline bei juridine pagalba.
Vėliau panaikinus Kooperacijos Departamentą, kooperatyvus registruoja Kredito Įstaigų ir Kooperatyvų Inspekcija. Kooperacija tarpukario laikotarpiu Lietuvoje suvaidino žymų vaidmenį. Pirmiausia ji gelbėjo plačiuosius valstietijos sluoksnius nuo beatodairiško įvairių pirklių ir prekybininkų išnaudojimo, kurie iki pirmojo pasaulinio karo, o ir vėliau tiesiog buvo monopolizavę, pasidalinę Lietuvos rinką.
Pirmutinės Nepriklausomoje Lietuvoje atgyja vartotojų bendrovės ir to priežastis – pokarinis visuotinas prekių trūkumas, platesnis Lietuvos visuomenės šios kooperacijos pažiūros pažinimas jau prieš karą. Šios bendrovės atliko prekių paskirstymo, gamybos bei supirkimo iš savo narių produktų funkcijas. Lietuvos vartotojų bendrovių veikime didelės reikšmės turėjo sąjungų susidarymas. Pirmoji po karo 1919 metais įsisteigė Pakaunės kooperacijos bendrovių sąjunga. Vėliau. sąjungos įsisteigė Šiauliuose, Vilkaviškyje, Kėdainiuose, Ukmergėje, Panevėžyje. 1919 – 1928 metais įregistruojami 884 prekybos, 624 kredito ir 516 pieno perdirbimo kooperatyvai, o 1936 m. pradžioje Lietuvoje buvo 1270 kooperatyvų (4, p. 45).
1920 metais įvykęs I kooperatyvų kongresas nutaręs, kad steigti smulkių sąjungų neverta, įkūrė vieną Lietuvos kooperacijos bendrovių sąjungą, tapusią Tarptautinės kooperatyvų sąjungos nare. Į ją Šiaulių srities kooperatyvų sąjunga įstojo pasilikdama veiklos autonomiškumą, o vėliau 1927 metais, kai jau nebepajėgė išsimokėti skolų, įstojo galutinai. Taigi, 1936 metais veikia 13 regioninių ir 8 šalies kooperatyvų sąjungos, kurias įsteigia per 800 atskirų smulkių kooperatyvų. Sąjungos ne tik teikė savo nariams vartotojams prekes, bet ir žemės ūkiui reikalingus dalykus – sėklas, trąšas, žemės ūkio mašinas, supirkinėjo javus kariuomenės reikalams, linus ir sėmenis. Ne viskas vyko sklandžiai, reikėjo nugalėti ūkininkų konservatyvumą, įrodyti jiems kooperacijos naudą, teko nugalėti ir valdininkų nenorą padėti.
1919 metais Lietuvos krikščionių demokratų partijos iniciatyva buvo įkurta Ūkininkų sąjunga, kuri ėmė kurti savus kooperatyvus atsižvelgdama į partiškumą ir tikybą. Jos iniciatyva susikūrė Lietuvos kooperatyvų centras, Lietuvos ūkininkų kooperatyvų sąjunga, Pieno perdirbimo bendrovių sąjunga. Daugelyje vietų atsirado po du tos pačios paskirties tarpusavyje konkuruojantys kooperatyvai ir tai buvo laikoma neproduktyviu visuomenės lėšų eikvojimu. Tai tęsėsi iki Žemės ūkio ministerija ėmė remti nepartinius kooperatyvus.
Seniausia Lietuvoje kooperatyvų rūšis – kredito kooperatyvai. Pirmoji skolinamoji bendrovė įregistruojama 1873 metais Vydžiuose, Kauno gubernijoje. Prieš pirmąjį pasaulinį karą Lietuvoje veikė apie 383 kredito įstaigos. Itin aktyvi kooperatinio kreditavimo veikla susijusi su 1922 metais, kai buvo įvesta sava valiuta ir pradėjo steigtis sodžiaus kredito kooperatyvai. Jų skaičius auga, vieni jungiasi į stambesnius, kiti bankrutuoja, ir 1935 metais buvo apie 427 kredito kooperatyvai, kuriuose indėlių buvo daugiau kaip 40 mln. Lt, paskolų – arti 60 mln. Lt (4, p. 49). Apie 90 proc. kredito kooperatyvo narių buvo ūkininkai.
1920 metais kooperatyvams finansuoti įsteigiamas Lietuvos Kooperatyvų bankas, kuris vėliau pavadinamas Lietuvos Kooperacijos banku. Jis verčiasi daugiausia indėlių ir einamųjų sąskaitų sumomis, daugiausia finansuoja kredito kooperatyvus ir centralines organizacijas, bet išduoda paskolas ir atskiriems asmenims. 1924 metais įsteigiamas kaimo kredito kooperacijos finansinis centras – Lietuvos ūkininkų sąjungos centralinis bankas, kuris vėliau pavadinamas Centraliniu ūkininkų banku. Šie bankai nėra kooperatiniai, bet yra pagrindiniai kaimo kredito kooperacijos kreditoriai, sudarantys sąlygas ir skatinantys kooperacijos plėtrą.
1936 metais Kooperacijos bankas buvo reorganizuotas į akcinį ir jo pajininkai tapo akcininkais. Finansų ministerija įsigijo 2,5 mln. Lt vertės akcijų paketą. Po šios reorganizacijos bankas tapo beveik vieninteliu kooperatyvų finansavimo šaltiniu. Lietuvą okupavus bolševikams, Kooperacijos bankas buvo nacionalizuotas, o jo aktyvai ir pasyvai 1940 m. gruodį perduoti Žemės ūkio banko Lietuvos Respublikos kontorai. Specialiu Maskvos nutarimu sodžiaus kooperatyvai turėjo reorganizuotis ir veikti minėtos institucijos priežiūroje (3).
Iš žemės ūkio kooperatyvų pirmiausia pradeda atsirasti žemės ūkio draugijos. 1921 metais įsikuria “Lietuvos žemės ūkio draugija”. Dar prieš tai veikia Ūkininkų Sąjunga, tačiau šios draugijos labai mažai ką veikė.
1923 metais Kaune įvyko steigėjų biuro susirinkimas, kuris įkūrė Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų sąjungą, pasivadinusią “Lietūkiu”. Jos tikslas – derinti atskirų žemės ūkio kooperatyvų ir draugijų veikimą, palaikyti tarp jų ir kitų kooperatyvų nuolatinius ryšius, įvairiais būdais kelti ir tobulinti krašto žemės ūkio kultūrą ir žemės ūkio pramonę, organizuoti žemės ūkio gaminių perdirbimą ir betarpišką pa.rdavimą krašto viduje ir užsienyje. “Lietūkis” tapo įtakingiausia vartotojų kooperacijos organizacija Lietuvoje – visuose šalies miestuose turėjo didmeninės prekybos sandėlius, 363 parduotuves, elevatorius, malūnus. Tai ūkininkų organizacija, todėl jo veikla jiems palanki: už superkamą iš ūkininkų produkciją mokama aukščiausiomis kainomis, o nariams parduodamoms prekėms taikomas mažiausias antkainis. “Lietūkis” yra kartu ir idėjinė, ir prekybinė organizacija. Iki 1926 m. jis užsiiminėjo prekyba, žemės ūkio produktų supirkimu ir perdirbimu, žemės ūkio pažangos propagavimu, teikė patarimų ūkininkams, atlikinėjo bandymus, steigė pienines ir gyvulių kontrolės punktus. Jį finansavo Žemės ūkio ministerija. Po 1926 metų “Lietūkyje” liko tik prekybos kooperatyvai, nes žemės ūkio kultūros ugdymą perėmė Žemės ūkio rūmai, pienininkystės šaką perėmė įsikūrusi savarankiška kooperatyvų sąjunga “Pienocentras”.
“Lietūkis” užsiiminėjo didmenine ir mažmenine prekyba, prekių eksportu ir importu, supirkinėjo ir perdirbinėjo žemės ūkio produkciją. Turėjo 10 skyrių. 1939 m. apyvarta pasiekė beveik 139 mln. Lt.
Jis aprūpindavo ūkius elitine sėkla, sutvarkė grūdų ir sėmenų valymą, ilgainiui tapo vieninteliu grūdų eksportuotoju.
Parduodavo apie pusę importuojamo ir Lietuvoje gaminamo cukraus, o nuo 1938 m. visą cukrų pardavinėjo kooperacija.
1936 m. jis tapo vieninteliu trąšų importuotoju ir prekybininku. Nuo 1924 m. buvo pradėta prekiauti žemės ūkio mašinomis ir pienininkystės įrengimais, jam teko apie 54 proc. žemės ūkio mašinų prekybos mūsų krašte.
Taigi “Lietūkis” tapo stambiausia didmeninės prekybos organizacija. Prekybai su užsieniu tvarkyti kai kuriose Europos ir Amerikos šalyse buvo įsteigtos atstovybės.
Didelę apyvartinių lėšų dalį tekdavo skolintis bankuose todėl didžiausia pelno dalis buvo skiriama nuosavam kapitalui didinti.
Stambiausias pieno perdirbimo kooperatyvas buvo “Pienocentras”, kuris turėjo pienines Kaune, Šėtoje, pieno produktų parduotuves visuose didžiuosiuose miestuose, vaisių ir sulčių fabriką. Pagrindinis “Pienocentro” uždavinys – parduoti vidaus ir užsienio rinkoje pieno bendrovių produkciją, o nuo 1929 metų jis pardavinėjo kiaušinius, nuo 1936 metų – ir vaisius.
Po pirmojo pasaulinio karo iki 1929-1930 metų smulkių kooperatinių bendrovių ir jų narių skaičius bei apyvarta augo labai sparčiai. Vėliau smulkiųjų prekybos, žemės ūkio produkcijos perdirbimo, kredito kooperatyvų skaičius mažėja, nes dauguma jų negali savarankiškai išsilaikyti, nugalėti konkurentus ir todėl steigiamos kooperatyvus jungiančios organizacijos.
1926 metais įsisteigus Žemės ūkio rūmams, ūkininkai pradeda aktyviai kurti įvairias draugijas. Jų tikslas – kelti žemės ūkio kultūrą, padėti ūkininkams auginti žemės ūkio produkciją, skleisti naujausius ūkininkavimo, technikos ir technologijos pasiekimus. 1934 metais įsikuria žemės ūkio draugijų sąjunga “Sodyba”, aprūpinanti savo narius bitininkystės, paukštininkystės, sodininkystės ir daržininkystės įrankiais, sėklomis, taip pat narių produktų pardavimu.
Prie Žemės ūkio rūmų steigiasi jaunųjų ūkininkų rateliai, kurių nariai augina daržoves, paukščius, gyvulius, vaismedžius, mokosi specializuotuose kursuose, dalyvauja ekskursijose, rengia parodas ir pramogas.
Valstybė skatino kooperatyvų steigimąsi, teikė jiems įvairių lengvatų. 1924 m. Seimo įstatymu kooperatyvai buvo atleisti nuo valstybinių mokesčių. Kooperaciją propagavo ir aktyviai prie kooperatyvų steigimo prisidėjo garsūs to meto tautos atgimimo žadintojai – Nepriklausomybės akto signataras P. Klimas, teisingumo ministras S. Šilingas ir kiti. Ypač daug plėtojant kooperaciją pasidarbavo žymus tarpukario Lietuvos ekonomistas profesorius Petras Šalčius.
Nors to laiko kooperatyvai turėjo problemų, kovojo su stambaus kapitalo įmonių konkurencija, daug jų likvidavosi, bet jie turėjo didelę naudą žemdirbiams ir valstybei. Jų veikla sudarė prielaidas Lietuvos žemės ūkiui pasiekti gerų rezultatų. Kadangi kooperatyvai padėjo ūkininkams laiku ir nauding.ai realizuoti savo produkciją, jos gaminama vis daugiau. Plečiamas žemės ūkio produkcijos eksportas į užsienines šalis, žemdirbiai galėjo apsirūpinti žemės ūkiui reikalingomis priemonėmis. Naudą turėjo ir visa šalis: statė mokyklas, ligonines, išlaikė kariuomenę.4. KOOPERACIJA TARYBINIAIS METAIS
Tarybiniais metais Lietuvoje, kaip ir visoje Sovietų Sąjungoje, diegiamas V. Lenino kooperacijos planas, pagal kurį keičiasi kooperatinių įmonių pobūdis – jos tampa socialistinio žemės ūkio pertvarkymo priemone. Viena šio plano nuostata ta, kad kooperatyvų socialinė ekonominė prigimtis ir veiklos turinys kapitalizmo sąlygomis yra prieštaringi, tai reiškia, kad kooperatyvai yra socialistinio ūkio pagrindas, kita – kad socializmo sąlygomis kooperatinės nuosavybės socialinė prigimtis yra to paties tipo, kaip ir valstybės ir netgi valstybės nuosavybės dalis. Tai sudaro pagrindą socializmo šalyse propaguoti ir vykdyti kolektyvizaciją, kuri sutapatinama su gamybos kooperatyvais, o vietoj privačios prekybos steigti socialistinio tipo vartotojų kooperatyvų sąjungas. Pagal šį planą buvo atimtos ir suvalstybintos ūkininkų žemės, o taip pat suvalstybinti iš tarpukario likusieji kooperatinėms bendrovėms priklausantys fabrikai, pieninės, sandėliai, elevatoriai ir kitas turtas. Pirmaisiais pokario metais Lietuvos kaime buvo pradėta vykdyti sovietinė reforma – laisvus ūkininkus paverčiant nariais kolektyvinių ūkių (kolūkių), kurių turtas tik teoriškai priklausė jų nariams. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad kolūkių ir gamybos kooperatyvų apibūdinimas sutampa, tačiau praktiškai kolūkiuose pažeidžiami pagrindiniai kooperatyvų principai – kuriant juos nesilaikoma savanoriškumo, yra visuomeninė, bet nepriklausanti atskiriems nariams, gamybos priemonių nuosavybė. Kooperatyve kiekvienas narys, gaudamas savo turto dalį, gali išstoti iš jo bet kada, o kolūkiuose tai buvo neįmanoma net teoriškai. Be to, kolūkiuose nebuvo demokratiškumo principo – faktiškai kolūkiuose nebuvo paisoma narių nuomonės, pirmininku tampa ne kolūkiečių pageidaujamas, bet partijos komiteto parinktas žmogus.
Kai kurie ūkiai, kuriuose buvo sukurta būtina infrastruktūra: mašinų remonto, transporto padaliniai, produkcijos laikymo, pirminio perdirbimo cechai, pardavimo tarnybos, pasiekė gan gerų rezultatų.
Ūkių kooperacija plito tokiomis kryptimis:
1) Tarpūkinės įmonės – siauros specializacijos įmonės, kaip pavyzdžiui tarpkolūkinės remonto dirbtuvės, statybos organizacijos, dirbtinio gyvulių sėklinimo kooperatyvai;
2) Kolūkiai, tarybiniai ūkiai ir kitos valstybinės žemės ūkio įmonės, besispecializuojančios gaminti kai kurią žemės ūkio produkciją;
3) Agrarinės pramoninės įmonės – žemės ūkio įmonės, turinčios nuolatinių darbininkų ir perdirbančios savo ir kitų ūkių produkciją;
4) Žemės ūkio gamybiniai susivienijimai – gamybiniai ūkiniai kompleksai;
5) Agrariniai pramoniniai gamybiniai susivienijimai – žemės ūkio ir kitų liaudies ūkio šakų įmonės, gaminančios, perdirbančios ir realizuojančios žemės ūkio produkciją;
6) Moksliniai gamybiniai žemės ūkio susivienijimai – mokslo įstaigų, žemės ūkio ir pramonės įmonių bei organizacijų kompleksai.
Tarpūkinė kooperacija plito ne tik gamybos, bet ir socialinės infrastruktūros srityje: sutelktomis kolūkių, tarybinių ūkių ir tarpūkinių žemės ūkio įmonių bei organizacijų lėšomis steigiamos sanatorijos, poilsio namai ir kt.
Pagal V. Lenino planą privatus kapitalas išstumiamas iš prekių apyvartos, kuriami vartotojų kooperatyvai, kurie tampa svarbiausia prekybos forma kaime.
Nacionalizuojamas “Pienocentras”, kuris tampa mėsos ir pieno liaudies komisariato įmone, “Lietūkio” veiklos ir tradicijų tęsėju tapo tarybinis vartotojų kooperacijos centras, kuris pavadinamas Lietuvos vartotojų kooperatyvų sąjunga (Lietkoopsąjunga). Liaudies Komisarų Tarybos 1940m. spalio 25 d. nutarimu Nr. 262 visos prekybinės kooperacijos organizacijos ir jų skyriai buvo sujungti į vieną vartotojų kooperacijos respublikinę sąjungą (6, p. 8). Pastaroji turėjo labai didelę įtaką prekybai, ypač kaime. Steigiamos rajoninės vartotojų kooperatyvų sąjungos. Vartotojų kooperacijos dalis mažmeninėje prekių apyvartoje sudarė apie 50 proc.
Taigi Sovietų sąjungos laikais Lietuvoje sukuriamos dviejų rūšių įmonės, kurias valdžia vadino kooperatinėmis: kolūkiai ir Lietkoopsąjunga.. Tačiau tai ne tikrieji kooperatyvai, nes jų veiklai turėjo įtakos valstybė, neįvardijama kiekvieno atskiro nario nuosavybė, ribotas jų narių savanoriškumas, nėra demokratiškumo principo, nariams suteikiama ribota informacija, mažas narių suinteresuotumas įmonės veiklos rezultatais. Tokios kolektyvizacijos pasekmė – žmogus prarado atsakomybės jausmą, pasidarė apatiškas, prarado pasitikėjimą kolektyviniu darbu, atsirado nesąžiningumas. Todėl ir dabar, kuriant kooperatyvus, sunku atsikratyti nepasitikėjimo kolektyviniu darbu.
1991 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Lietkoopsąjunga atsiskyrė nuo SSSR vartotojų kooperatyvų sąjungos, o 1992 m. atkūrė savo narystę Tarptautiniame kooperacijos aljanse. Lietkoopsąjunga – tai didžiausia Lietuvos Respublikos ūkinė visuomeninė organizacija, kurios veiklos pagrindas yra pajininkų indėliai, naudojami bendram tikslui – efektyviai ūkininkauti ir geriau tenkinti Lietuvos žmonių poreikius ir teikti paslaugas. Lietuvos vartotojų kooperacija vadovaujasi pripažintais tarptautinės kooperacijos principais, kurie nustatyti Lietuvos Respublikos kooperacijos įstatyme. Šiandieninės Lietuvos vartotojų kooperacijos pagrindinis uždavinys – pertvarkyti pajininkų, įmonių ir organizacijų turtinius santykius, suformuoti ekonomiškai pagrįstą organizacinę struktūrą, padidinti narių vaidmenį, konkrečiais darbais įrodyti kooperacijos naudą visuomenei, sumaniai ūkininkauti rinkos ekonomikos ir konkurencijos sąlygomis.5. ŽEMĖS ŪKIO KOOPERACIJA ŠIANDIEN
Po Nepriklausomybės atkūrimo šalyje pradėta agrarinė reforma susmulkino žemėnaudą ir tuo pačiu sumažino žemės ūkio produkcijos gamintojų ekonominę galią, galimybes dalyvauti rinkoje. Vykstant privatizacijai, kūrėsi akcinės bendrovės, tačiau žemdirbiai netapo jų savininkais. Kooperatyvų steigimas nevyko, nes tam nebuvo teisinės bazės. Jų skaičius ėmė augti po 1993 metų, kai buvo priimtas Lietuvos Respublikos Kooperatinių bendrovių įstatymas, tačiau daugelis jų buvo labai maži. Šiame įstatyme juridiškai buvo įteisinta kooperatyvų veikla, jų nuosavybė ir nepriklausomumas. Valstybė įsipareigojo remti ir skatinti kooperatininkų judėjimą. Niekas nesuskaičiuos, kiek lėšų išleista vadinamiesiems popieriniams kooperatyvams. Žinoma, ne visi pinigai išleisti vėjais – įsigyta technikos, įvairiais būdais palengvintas ūkininkavimas, tačiau nuo tikrojo tikslo nutolta. 2000 m. balandžio mėn. 1 d. Lietuvoje įregistruotas 341 žemės ūkio kooperatyvas, tačiau iš jų tik keliolika galima vadinti veikiančiais (1). Daugiausia įkurta agroserviso kooperatyvų – 40 proc. nuo bendro kooperatyvų skaičiaus. Gamybiniai kooperatyvai sudaro 30,6, prekybos – 13, produkcijos perdirbimo – 7,1, kita įvairia veikla užsiimantys kooperatyvai – 9,3 proc.
Iki šiol žemės reforma vyksta labai lėtai. Netinkamai tvarkomi žemės apskaitos dokumentai, nepagrįstai vilkinamas nuosavybės dokumentų į atgautą žemę išdavimas, labai neigiamai ūkininkams atsiliepė žemės ūkio infrastruktūros privatizavimas – privatizuotos perdirbimo įmonės išliko monopolistais, o ūkininkai priversti pradėti nuo nulio. Aišku, monopolistai siekia ir sieks maksimalaus pelno žemės ūkio produkcijos gamintojų sąskaita. O žemdirbiai priversti tenkintis minimaliomis pajamomis, vos padengiančiomis gamybos išlaidas. Todėl svarbu sukurti tokias žemdirbių struktūras, kad ūkininkai gautų naudą ne tik pardavę išaugintą žaliavą, bet ir pagamintus iš jos produktus. Jei šių struktūrų savininkai bus žemės ūkio produktų gamintojai ir visas pelnas už parduotus produktus atiteks jiems, jie bus suinteresuoti gaminti daugiau ir geresnės produkcijos. Vartotojams tai irgi naudinga – produkcija bus pigesnė, nes didės jos kiekis.
Po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo žemės ūkis buvo pertvarkytas naujais pagrindais. Vyksta esminiai socialiniai ir ekonominiai pasikeitimai: gamybinės įmonės privatizuojamos, kuriasi ūkininkai, dalis kolūkių virsta žemės ūkio bendrovėmis, kurių forma neatitinka gamybos kooperatyvų prigimčiai, nes žemės ūkio bendrovės nariai nebūtinai dalyvauja jos veikloje ir savininkų dažniausiai yra daugiau negu joje dirbančių. Nauji žemės ūkio gamybos kooperatyvai, neturėdami valstybės palaikymo, beveik nesikuria. Vartotojų kooperacijos dalis, superkant ir parduodant žemės ūkio produktus, žymiai sumažėja. Vartotojų kooperacija neprisitaiko prie naujų rinkos sąlygų – darbuotojams trūksta žinių, tarp gamintojų ir prekybininkų atsirado aštri konkurencija. Visuomeninių ūkių likvidavimas nutraukia tradicinius valstybinio materialinio aprūpinimo ir supirktų produktų pardavimo ryšius. Kai kurie vietiniai žemės ūkio produktai pakeičiami importiniais, neteikiamos dotacijos, aukšti kreditavimo procentai sukelia kapitalo trūkumą vartotojų kooperatyvuose. Maži ūkiai gamina mažai produkcijos, maži derliai, pagaminti produktai brangūs, tokie ūkiai nepajėgia konkuruoti ne tik su Vakarų, bet ir su vidaus rinka. Geriausias būdas tokiems sunkumams nugalėti, sudaryti reikiamas ūkininkavimo sąlygas yra žemdirbių kooperatyvų sukūrimas. Šiuolaikinis žemės ūkis neįsivaizduojamas be kooperacijos. Tikrasis kooperatyvas pirmoje eilėje privalo remti savo narių savarankišką veiklą. Jo tikslas ne bendra gamyba, o narių ekonominių ir socialinių poreikių tenkinimas, sutelkiant pastangas ir išteklius bendrų tikslų įgyvendinimui. Kooperatyvas naudingas ne tik jo nariams, bet ir jam nepriklausantiems ūkininkams, nes jam esant atsiranda konkurencija su privačiomis bendrovėmis ir jos negali laisvai manipuliuoti kainomis ir diktuoti savo sąlygas. .Žemės ūkio kooperatyvai turėtų apjungti žemės ūkio produkcijos gamintojus, paslaugų teikėjus ir kitas žemės ūkio veiklos sritis. Kooperatyvų veiklos sėkmę lemia besiformuojanti rinkos sistema, įstatymų, reglamentuojančių kooperaciją, tobulumas ir kiti faktoriai. Sėkmingas kooperatyvo veiklos pagrindas – patikimas finansavimas ir sumanus jo valdymas. Siekiant užsibrėžto tikslo, labai svarbu ne tik suburti 5 steigėjus, bet ir išanalizuoti planuojamo steigti kooperatyvo poreikį toje ir aplinkinėse vietovėse, numatyti veiklos apimtis, finansines galimybes, prognozuoti kooperatyvo narių skaičiaus augimą, siekti didelio prekybos lankstumo rinkoje. Valdyti žemės ūkio kooperatyvą turi tik produkcijos gamintojai, žemdirbiai, jie turi būti organizuojami tik verslo tikslais ir ilgam laikui (5).
Siekiant išsaugoti ir tinkamai panaudoti žemės ūkio bendrovių techninę bazę, kai kurios iš jų (nepelningai ir neperspektyviai dirbančios) buvo pertvarkomos į agroserviso kooperatyvus. Tuo būdu ne tik išsaugoma nesunaikinta materialinė-techninė bazė, bet ir bendru darbu sukauptas turtas lieka neišskaidytas, sėkmingiau sprendžiamos socialinės, komunalinės, kultūrinės kooperatyvo narių problemos, išsaugomos darbo vietos, išvengiama įplaukų sezoniškumo, nes verčiamasi daugiašake ūkine veikla (8). Turėdami gerą techniką ir tinkamą remonto bazę, jie gali aptarnauti didelę kaimo gyventojų dalį palankiomis kainomis. Tačiau tyrimai rodo, kad apie 40 proc. tokių bendrovių žlugo. Labiausiai tai įtakojo netobula mokesčių sistema, nemokūs paslaugų užsakovai, trūksta lengvatinių kreditų, nepalankios žemės nuomos sąlygos agroserviso įmonėms (9).
Dabar valstybė nori padėti žemdirbiams kooperuotis. Sudaryta juridinė dokumentacija, parengtos Žemės ūkio kooperacijos plėtojimo programos, Žemės ūkio ir ūkininkų veiklos plėtros programos ir t. t. Stengiamasi išsiaiškinti pagrindines kooperacijos problemas ir numatyti jos plėtros kryptis Lietuvoje. Daug dėmesio skiriama kooperatyvų subsidijavimui iš Kaimo rėmimo fondo lėšų. Tačiau dažnas žemdirbys, neturėdamas savo dalies, negali pasinaudoti nei Kaimo rėmimo fondo pagalba, nei Specialios kaimo rėmimo programos parama. Žemdirbiai neturi iš ko sukaupti nuosavų lėšų, kurios gausiai reikalingos dėl žemės ūkio sezoniškumo, reikalingos ūkių modernizavimui, nes tik modernūs ūkiai, gaminantys geros kokybės ir nebrangią produkciją išsilaikys ES perteklinėje maisto prekių rinkoje. Aprūpinti žemdirbius palankiomis paskolomis galėtų kooperatinė žemės ūkio kredito bendrovė, kurios kūrimuisi pamatas jau pastatytas – LR žemės ūkio ekonominių santykių valstybinio reguliavimo įstatymo, 8 straipsnyje teigiama: “Valstybė iš savo išteklių dvidešimčiai metų skiria neprocentinę paskolą kooperatinio kredito sistemai kurti ir teikia kreditų kooperatyvams mokesčių lengvatas” (Nr. 1-734, 1994 12 22, Žin., 1995. Nr. 1-5). Tačiau jau dešimt metų, kai ant to pamato nieko nepastatyta. Trūksta žmonių, kurie norėtų ir sugebėtų organizuoti kooperatines kredito bendroves, sujungti jas į asociaciją ar sąjungą, galinčią gauti valdžios įstatymu numatytą finansinę paramą ir ja disponuoti. Kol kas didžiausiems kredito kooperacijos entuziastams Žemės ūkio rūmuose tekdavo įsivelti į beprasmius ginčus su Ūkininkų sąjungos ir kitų visuomeninių organizacijų atstovais įrodinėjant, kad kooperatinė kredito bendrovė skiriasi nuo kredito unijos, kad abi formos reikalingos kaimo žmonėms, bet viena kitos pakeisti negali, nes skiriasi jų tikslai ir galimybės. Kredito bendrovių paskirtis – teikti savo nariams vidutinės trukmės (3-7 metams) tikslines paskolas technikai, technologinei įrangai, kitiems gamybos ištekliams, skirtiems gamybos plėtrai, įsigyti, garantuojama užstatu ar laidavimu. Tuo tarpu kredito unijos teikia nedidelės apimties, trumpalaikes paskolas savo nariams, kuriais gali būti tik fiziniai asmenys. Jų veikla paremta savišalpos principu. Skolinimosi problemų savo laiku turėjo ir Vakarų Europos, JAV, tarpukario Lietuvos ūkininkai. Šiais problemas išsprendė. kurdami kooperatines kredito bendroves. To nereikėtų pamiršti ir dabar (2).IŠVADOS
Visose išsivysčiusiose šalyse kooperatyvų poveikis rinkai neabejotinas, tą liudija ir Lietuvos kooperacijos raidos kelias – kooperacija buvo ir tebėra reikalinga žmonėms, yra svarbi ekonomikai, padeda geriau išspręsti svarbiausias socialines problemas, bet, deja, šiuo metu Lietuvoje žemės ūkio kooperatyvai kuriasi labai vangiai.
Vykdant agrarinę reformą, nepagalvota apie žemdirbiams palankios infrastruktūros sukūrimą. Paskubėta beveik visas buvusias infrastruktūros įmones privatizuoti anksčiau, nei sutvirtės ūkininkai, susikurs jų kooperatyvai, kurie galėtų išsipirkti šias įmones. Todėl beveik visa infrastruktūra atiteko ne ūkininkams. Perdirbimo įmonės gali diktuoti produkcijos kainas žemdirbiams, delsia užmokėti už produkciją, pasiima didesnę pelno dalį. Todėl, kad nebūtų skriaudžiamas žemdirbys, produkcijos perdirbimas turėtų būti jo rankose, o tai įmanoma tik kooperuojantis. Juk ne veltui sakoma, kad vienas lauke – ne karys.
Žinoma, kooperacija žemės ūkyje nėra išsigelbėjimas, bet gali atnešti labai daug naudos. Visame pasaulyje kooperacija plėtojama, nes žemdirbiai jokioje šalyje nėra labai turtingi, o investuoti į žemės ūkį reikia daug lėšų. Be kooperacijos tai nėra įmanoma. Be kooperacijos, be bendrų pastangų neįmanoma šiandien pasiekti rezultatų, kurių reikalauja rinka. Kooperacija – tai ne tik vienintelė galimybė išlikti smulkiesiems ūkiams, einant į Europos Sąjungą, bet ir tinkamas būdas stambiesiems organizuotai derėtis su perdirbėjais dėl palankesnių produkcijos supirkimo kainų. Kaip pabrėžia Žemės ūkio rūmų pirmininkas J. Ramonas, kooperaciją žemės ūkyje labiausiai stabdo mokesčiai, netaikomi pavieniams ūkininkams, tačiau už tą pačią veiklą taikomi kooperatyvo nariams. Todėl skatinant kooperacijos plėtrą, tiek pavieniui ūkininkui, tiek kooperatyvo nariui sąlygos turėtų būti vienodos (5).
Dabar, kai jau beveik aišku, jog žemę Lietuvoje artimiausiu laiku galės pirkti juridiniai asmenys, o per juos ir užsieniečiai, ūkininkams lieka nedaug laiko prisitaikyti prie po metų kitų įsigaliosiančių konkurencijos sąlygų. Ūkiai Lietuvoje turės stambėti, o smulkiems, jeigu jie norės išlikti rinkoje – kooperuotis. Tai daryti reikia kuo greičiau (1).
Jeigu žemdirbiai patys nesusikooperuos, tai po 5-10 metų dabartinėse savo žemėse dirbs samdiniais. Vienintelė išeitis – kooperuotis. Deja, jungtis į kooperatyvus trukdo konservatyvus mąstymas, daugelis tikisi kaip nors rinkoje išlikti vienas. Mažai tokių bus, ypač įstojus Lietuvai į Europos Sąjungą. Kiti laukia rezultatų – jeigu pasiseks, prisijungs, o prisijungę iš karto reikalauja naudos. Nauda yra, bet reikia ir pastangų parodyti. Neužtenka tik susirinkti į kooperatyvą ir pasišnekėti. Reikia visiems jo nariams dalyvauti ekonominėje veikloje.LITERATŪRA
1. Čaplikas A. Išlikimo sąlyga – kooperacija // Ūkininko patarėjas – 2002. – Nr. 43. – P. 1.
2. Naujokienė R. Pamatas kooperatinei kreditavimo sistemai // Mano ūkis – 2001. – Nr. 12. – P. 30, 34.
3. Naujokienė R., Krivickienė R. Žemės ūkio kredito kooperatyvai tarpukario Lietuvoje // Mano ūkis – 1999. – Nr. 4. – P. 30-31.
4. Ramanauskas J. Kooperacijos teorija ir praktika. – LŽŪU Leidybinis centras, 1998. – 276 p.
5. Stebrys M. Metas kurti kooperatyvą // Mano ūkis – 2000. – Nr. 9. – P. 32-33.
6. Šimanskas P. Lietuvos vartotojų kooperacija: problemos ir perspektyvos. – Vilnius, 1998. – 133 p.
7. Šalčius P. Raštai. Kooperacija. – Vilnius: Mintis, 1989. – 575 p.
8. Vegys J., Šeštakauskas J., Milto A. Kodėl sunkiai kuriasi agroserviso įmonės // Mano ūkis. Ekonomika – 1999. – Nr. 2. – P. 4-5.
9. Vegys J., Šeštakauskas J., Milto A. Agroserviso įmonių plėtra // Mano ūkis – 1999. – Nr. 6. – P. 30.

Leave a Comment