Socialinės garantijos Lietuvoje ir jų finansavimo šaltiniai. Finansavimo šaltiniai užsienyje.

Turinys

Įvadas.............................. 3
1.Socialinės apsaugos samprata........... . . . .. . . . . . . 4
2. Socialinių garantijų įstatymų šaltiniai......... . . . . . . . . .8
3. Socialinė apsauga Lietuvoje ir jos finansavimas....... . . . . . . 12
3.1 Pagrindinės socialinės apsaugos išmokos............ . . . . 14
3.2 Socialinis draudimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .. 17
3.3 Socialinė parama.......................... .19
3.4 Apsirūpinimas būstu..................... . . . ..21
3.5 Užimtumo politika ...... . . . . . . . . . . . . . . . . . 23
3.6 Pensijų reforma . . . . . ............ . . . . . . . 25
4. Valstybės misija socialinių garantijų ir užimtumo srityje . . . . . . . . . . .28
5. Socialinių garantijų plėtros tikslai. . . . . . . . . . . . . . . . .28
6. Užsienio finansavimo programos. . . . . . . . . . . . . . . . ..28
7. Išvados ir pasiūlymai. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .30

Naudota literatūra. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .31

ĮVADAS

Tądien, kai Lietuvos Vyriausybė apsisprendė stoti į ES, daugelis iš mūsų pradėjo nerimauti: kas mūsų laukia, kuo tai pasireikš kasdieniniame gyvenime. Integracija į ES, narystė joje- tai mūsų kasdienio gyvenimo veikla. Tai kiekvieno iš mūsų gyyvenimo dalis. Visi dalyvaujame tame procese, nes narystė ES ir pasirengimas jai susiję su kiekviena sritimi, vadinasi ir su socialine apsauga, darbo santykiais, užimtumu. Todėl savo kursiniame darbe norėčiau išnagrinėti socialinę apsauga ir socialines garantijas Lietuvoje, parodyti kaip Europos integracijos procesas sąlygoja tos srities pagrindines problemas.
Socialinių reikalų svarba Vidurio ir Rytų Europos valstybėms rengiantis narystei Europos Sąjungoje pabrėžiama 1995 metų Komisijos “Baltojoje knygoje”. Joje teigiama, kad “socialinis matmuo yra esminis vidaus rinkos politikos elementas. Tai aiškiai išreikšta Sutartyje. Be to, daugelis teeisės aktų socialiniais klausimais greta kitų pagrindimų yra paremti ir vidaus rinkos argumentais. Netolygios nacionalinės teisės nuostatos dėl darbininkų teisių ar sveikatos ir saugos darbo vietoje gali padaryti ekonomikos subjektų išlaidas nevienodas ir iškraipyti konkurenciją. (.) Kita vertus, kai kurie teisės ak

ktai socialiniais klausimais nėra skirti tik vienodų “žaidimo taisyklių ” sukūrimui. Aukštas socialinės apsaugos lygis yra vienas pagrindinių Sąjungos tikslų. (.) Ankstesnės Europos viršūnių tarybos leido aiškiai suprasti. kad asocijuotoms valstybėms nederėtų nepaisyti derinimo socialinėje srityje, nes tai yra svarbiausia joms rengiantis narystei Sąjungoje.”
Iš pateiktos citatos matome, kad Europos Sąjungos socialinės politikos reikalavimai valstybėms kandidatėms, tarp jų ir Lietuvai, kyla iš dviejų skirtingų sumetimų: pirma, siekiama, kad dėl žemesnių socialinių standartų nebūtų “iškraipyta konkurencija” ir, antra, kad būtų pasiektas ,,aukštas socialinės apsaugos lygis”, būdingas Europos Sąjungos valstybėms.

Toliau “Baltoji knyga” nurodo, jog ,,asocijuotos valstybės yra įsitikinusios, kad socialinės politikos srityje daugelis jų įstatymų beveik atitinka ES standartus, ir jos teikia didelę reikšmę šiam sektoriui. Dažniausiai Vidurio ir Rytų Europos valstybėse ypač iškeliami įsstatymai, susiję su sveikata ir sauga darbo vietoje. Tačiau išlaidų klausimas dar kartą yra lemiamas veiksnys, ir belieka stebėti, kaip veiksmingai net ir jau priimti įstatymai gali būti įgyvendinami.” Taigi valstybėse kandidatėse, tarp jų ir Lietuvoje, socialiniai įstatymai apskritai tenkina Europos Sąjungos socialinės politikos reikalavimus, bet dėl nepakankamo ekonomikos produktyvumo jais nustatomų socialinių teisių įgyvendinimo lygis yra žemas. Su šia išvada galima sutikti. Lietuvos socialinės apsaugos įstatymuose rasime beveik viską, kas nurodoma Tarybos Rekomendacijose (tik galbūt nepakankamai dirbama informuojant žmones ap

pie jų socialines teises). Kas kita socialinės apsaugos išmokų lygis, diktuojamas šalies ekonominės situacijos. Nesant aiškios įvertinimo metodologijos, labai sunku atsakyti, ar socialinės pašalpos nuostatais garantuojamos 135 litų dydžio pajamos tikrai yra ,,pakankamos žmogaus orumo nežeminančios pajamos”.

SOCIALINĖS APSAUGOS SAMPRATA

Pasaulyje socialinės apsaugos sąvoka interpretuojama įvairiai. Kiekvienas autorius ją apibūdina savitai. Kai kuriose šalyse socialinės apsaugos apibrėžimas pateikiamas įstatyme. Jei taip nėra, tai bent nurodoma, kurie susitarimai valstybinės teisės požiūriu priklauso socialinės apsaugos teisės sričiai. Dažniausiai tai daroma tose šalyse, kur siekiama visus socialinės apsaugos teisinius aktus sudėti į vieną kodeksą ar teisės dokumentų rinkinį. Tačiau kai kuriose šalyse gali ir nebūti teisinio socialinės apsaugos apibrėžimo. Jos turi savo socialinės apsaugos doktriną, apibrėžiančią socialinės apsaugos objektą. Be to, yra šalių, kuriose apskritai neegzistuoja socialinės apsaugos sąvoka. Šiose šalyse manoma, kad tokios sąvokos kaip ,,socialinis draudimas”, ,,socialinė parama” ir pan. yra nepakankamai tarpusavyje susijusios, kad jas būtų galima sujungti į vieną platesnę ir apibendrinančią sąvoką ,,socialinė apsauga”.
Manantiems, kad sprendimą galėtų pateikti tarptautinė teisė, reikia pasakyti, jog tarptautinėje teisėje taip pat nėra socialinės apsaugos apibrėžimo. Tarptautinės teisės praktikoje konkreti veiklos sritis apibrėžiama įvairiai: apibūdinamas pageidaujamos schemos turinys, išvardijami nacionalinės teisės nagrinėjamų schemų pavadinimai arba sujungiami abu minėti metodai. Tačiau atskirą socialinės apsaugos turinio apibrėžimą galima rasti tik iš

šimtiniais atvejais.
TDO Konvencijos Nr. 102 taikymo sferos išaiškinimas, reglamentuojantis minimalias socialinės apsaugos normas, suvaidino gana svarbų vaidmenį. Tačiau tai vis dėlto nėra socialinės apsaugos turinio, o greičiau numatomų socialinių schemų turinio aprašymas.
Kadangi toks aprašymas nutolsta nuo identifikuotų socialinės rizikos atvejų, atsiranda pavojus, kad ieškant atsakymų į vis naujai iškylančias socialinės apsaugos problemas nebeliks vietos socialinės apsaugos plėtotei; šiuo atveju, turėtume galvoti apie būtinumą padėti tiems, kurie patys nesugeba susidoroti su iškilusiomis problemomis. Toks aprašymas neatspindi nacionalinės teisės raidos, kurioje kartais tam tikri ilgą laiką neegzistuojantys socialinės apsaugos elementai imami vadinti socialine rizika. Galime pabrėžti, kad daugelyje šalių į socialinės apsaugos sferą jau įtraukiama ir finansinė parama studentams bei nuomininkams.
Yra autorių, kurie socialinę apsaugą apibrėžia kaip piniginių ir natūrinių pašalpų bei paslaugų teikimą tam tikroms gyventojų grupėms.
Platesnis socialinės apsaugos apibūdinimas pateikiamas TDO pranešime ,,Kelyje į XXI amžių. Socialinės apsaugos raida”. Čia socialinė apsauga greičiau traktuojama kaip atsakas į pagalbos šauksmą, o ne kaip sudėtingas mechanizmas, teikiantis tokią pagalbą. Kitur irgi pritariama tokiai socialines apsaugos sampratai. Jų nuomone, socialinė apsauga saugo nuo rizikos, susijusios su industrinės visuomenės atsiradimu ir vystymusi, arba, kitaip tariant, – nuo socialines rizikos. Tačiau nepasakoma, apie kokią apsaugą kalbama, ir kokia rizika yra socialinė.
Naujesnius socialinės apsaugos apibrėžimus pateikia Sinfieldas ir Berghmanas. Jie laikosi tų pa
ačių neteisinių pažiūrų. Sinfieldas socialinę apsaugą, panašiai kaip ir sveikatos, apibūdina situaciniu požiūriu, t.y. kaip visapusišką žmogaus apsaugą nuo lėšų praradimo. Savo ruožtu Berghmanas (Berghman) socialinę apsaugą suvokia kaip žmogaus apsaugą nuo žalos jam pačiam.
Tokia socialinės apsaugos apibrėžimų įvairovė nėra blogas reiškinys, tačiau įvairias socialinės apsaugos sistemas visada reikia lyginti atsargiai, nes kiekvienam aišku, kad negalima lyginti obuolio su apelsinu. Taip pat reikia pabrėžti, kad, nagrinėjant socialinės apsaugos sistemą, verta prisiminti posakį apie dramblį: ne kiekvienas sugeba nupiešti dramblį, bet visi atpažįsta jį pamatę!
Tačiau socialinės apsaugos apibendrinimo užmojis įpareigoja pateikti bent jau darbinį socialinės apsaugos apibrėžimą.
Toliau šiame tekste socialine apsauga bus vadinama visuma priemonių, kurių dėka sukuriamas solidarumas tarp žmonių, netekusių (ar iškilus grėsmei netekti) darbo pajamų, arba turėjusių ypatingų išlaidų. Vis tik daugiausiai dėmesio skirsime piniginėms pašalpoms, išmokamoms visuotinai pripažintais, socialinės rizikos atvejais. Socialinės rizikos tai: senatvė, liga, invalidumas (negalia), motinystė, šeimos našta, nelaimingi atsitikimai darbe, skurdas, nedarbas, mirtis. Dabar paminėsime tik paprastai šios sąvokos apimamus atvejus: dėl senyvo amžiaus, invalidumo ar bedarbystės žmogus netenka pajamų iš apmokamo darbo; netekus darbo užmokestį gavusio maitintojo; atsiradus ypatingų išlaidų šeimoms, auginančioms vaikų; būtina medicinos pagalba; žmonėms trūkstant lėšų gyvenimui. Vieningai reguliuojamų ir administruojamų priemonių visuma, taikoma konkrečiam socialinės rizikos atvejui, dažnai vadinama socialines apsaugos šaka arba schema.
Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kaip tarpusavyje susijusios socialinė ir medicininė apsauga. Kai kuriose šalyse sveikatos apsauga yra socialinio draudimo dalis, kitose – medicinos paslaugos teikiamos per socialinės apsaugos sistemą. Taigi šių dviejų elementų atskyrimas būtu visiškai nenatūralus ir nereikalingas.
Antra, žmonėms, kurie patiria arba kuriems gresia pavojus patirti socialine rizika, svarbu ir nepiniginė parama. Todėl net labiau akcentuojama, kaip svarbu užkirsti kelią socialinei rizikai atsirasti, o jau tada galvoti, kaip sugrąžinti žmogų i buvusią padėtį (prieš atsirandant rizikai), ir tik paskutiniuoju atveju imtis materialinio žalos atlyginimo. Tokia schema buvo sukurta žmogaus sužalojimo (darbingumo netekimo) atvejui, tačiau tinka ir kitoms rizikos rūšims. Todėl reikia galvoti tiek apie tai, kaip žmogų apsaugoti nuo nedarbo, tiek ir apie tai, kaip padėti jam grįžti į darbą per darbo biržas ar profesinio rengimo kursus. Šie aspektai vis dažniau akcentuojami kalbant apie piniginių išmokų skyrimą bedarbiams iš socialinio draudimo. Tai, kad socialinę apsaugą interpretuosime gana siaurai, t.y. kaip visumą priemonių užtikrinančiu piniginių pašalpų ar išmokų gavima. dar nereiškia, kad sumenkinama platesnė socialinės apsaugos sąvokos reikšmė. Kai kurie autoriai socialinę apsaugą suvokia kaip visapusiška žmogaus apsauga nuo bet kokių pavojų. Tokiu atveju socialinės apsaugos samprata apimtų: žmonių saugą darbe ir aplinkoje, užimtumo skatinimo priemone ir darbo biržas, švietimą bei profesinį mokymą, įvairias profilaktines sveikatos apsaugos priemones, visų rūšių kolektyviai organizuojamas paslaugas – pagalbos centrus vaikams, ligoniams, seneliams ir asocialiems žmonėms, kitas priemones, civilinės teisės įstatymais įpareigojančias trečiąją šalį ar reguliuojančias turto paskirstymą skyrybų ar mirties atvejais.
Taigi, kaip matome, tiesiog neįmanoma aprėpti visų aukščiau išvardytų dalykų. Todėl didžiausią dėmesį nusprendžiau skirti piniginėms išmokoms ir pašalpoms, nors, be abejonės, aptarsime ir profilaktikos bei sveikatos reabilitacijos klausimus, kadangi pašalpų sistema vienaip ar kitaip gali veikti sveikatos grąžinimo ir ligų profilaktikos schemas.
Ir trečia, tai paslėptosios piniginės pašalpos, gaunamos per mokesčių sistemą (paprastai vadinamos ,,mokesčių išlaidomis”). Nereikėtų stebėtis, kad dėl vietos stokos negalime plačiau išnagrinėti įvairių būdų, kurie per mokesčių sistemą padeda saugoti žmones nuo socialinės rizikos. Reikia pabrėžti, kad socialinės apsaugos ir mokesčių ryšys gali būti labai glaudus, pvz., vaiko auginimo išlaidoms padengti. Vienose šalyse egzistuoja sudėtingos šeimos šelpimo schemos, kartais atsižvelgiant į šeimos pajamas, o kitose šalyse šis tikslas įgyvendinamas reguliuojant (mažinant arba didinant) pajamų mokestį.
Kaip jau minėjau, laikysimės susitarimo, kad socialinė apsauga yra visuma priemonių, sukuriančių solidarumą tarp žmonių. netekusių darbinių pajamų arba turinčių kokių nors ypatingų išlaidų. Tačiau ilgainiui atsirado naujų solidarumo plėtojimo būdų, kuriuos ne visada galima priskirti socialinei apsaugai. Šeima ir giminės, santaupos, civilinės teises įstatymai, reglamentuojantys atsakomybę ir išlaikymą, – visa tai solidarumo elementai socialinės rizikos atvejais. Šie metodai egzistuoja ir, nors yra labai svarbūs, nelaikomi socialinės apsaugos dalimi. Tačiau tai nereiškia, kad socialinės apsaugos schemose visiškai į juos neatsižvelgiama. Kur kas sudėtingesnis klausimas, ar tokiais solidarumo būdais, kaip individualus ir privatus draudimas, teikiama labdara priskirtina socialinės apsaugos sferai – jei taip, tai kokiu mastu? Privataus draudimo atvejais susidūrus ,su tam tikrais socialinės rizikos elementais, solidarumo neužtenka, nes tokių kontraktų rizika per daug akivaizdi, kad šis draudimas būtų priskiriamas socialinės apsaugos sričiai. Ir priešingai, labdara bei dosnumas yra tikri solidarumo pavyzdžiai. Tačiau kaip ten bebūtų, manau, jog nagrinėjant socialinę apsaugą, labdara turi būti minima tik tiek, kiek tokia privati pagalba reguliuojama įstatymais. Jei privati parama veikia be valstybės žinios ir nėra vienas iš valstybinės paramos būdų, ji nepriklauso socialinės apsaugos sferai. Beje, reikia pabrėžti, kad be valstybės teisinio reguliavimo vargu ar ši parama labiau galėtų apsaugoti visuomenę.
Socialinė apsauga dažniausiai suvokiama kaip bendriausias terminas, nusakantis visą sistemą (sveikatos apsaugos čia neįskaitoma), į kurią įeina:
 Socialinis draudimas, finansuojamas specialiomis įmokomis ir mokantis su tomis įmokomis susietas išmokas;
 Socialinė parama- visa likusi socialinės apsaugos dalis, kuri teikia išmokas pinigais ir ne pinigais (įskaitant socialines paslaugas)
 Specialios socialios išmokos, kurias sunku priskirti prie tam tikrų socialių išmokų (susijusios su nuopelnais valstybei, tautai ir kt.)
Labiausiai šiuo metu paplitusios socialinės apsaugos formos, be abejonės, yra socialinė parama ir socialinis draudimas.
Socialinio draudimo atveju solidarumo sistemų nariai savanoriškai ar (dažniausiai) privalomai patys moka draudiminius įnašus, arba kiti sumoka už juos, ir todėl tokios solidarumo sistemos nariui patyrus socialinę riziką yra galimybė gauti socialinę pašalpą. Dažnai tokias sistemas remia ir vyriausybė. Socialinio draudimo sistemos dažniausiai veikia specifinių socialinio draudimo įmokų pagrindu, tačiau tam tikros schemos finansavimas per mokesčius nebūtinai panaikina tokios schemos socialinio draudimo pobūdį. Socialinį draudimą reguliuojantys įstatymai siejasi su valstybiniais. Paprastai dalyvavimas socialinio draudimo sistemoje yra privalomas. Tačiau socialiniu draudimu negalima vadinti bet kokios draudimo rūšies, nepaisant to, ar jis yra reguliuojamas įstatymais, ar yra privalomas, kaip, pavyzdžiui, privalomas transporto priemonių draudimas. Egzistuoja ir neprivalomos schemos, neabejotinai priskirtinos socialiniam draudimui. Tai schemos, tam tikroms žmonių grupėms suteikiančios galimybę dalyvauti privalomojo socialinio draudimo schemose. Tokios schemos arba atitinka privalomojo socialinio draudimo schemas, arba yra su jomis susijusios ir papildo socialinį draudimą, privalomą toms grupėms. Pirmuoju atveju gali taip atsitikti, kad privalomojo socialinio draudimo schema neapims tų asmenų, kurių pajamos yra per mažos ar per didelės, arba jie dirba užsienyje. Antruoju, t.y. papildomojo socialinio draudimo atveju, yra schemų, suteikiančių teisę gauti didesnes išmokas ligos ar išėjimo į pensiją atveju. Silpnėjant ryšiui tarp neprivalomojo draudimo schemų ir privalomojo socialinio draudimo bei dėl nepakankamo valstybinių įstatymų reguliavimo (t.y. kiekvienam laisvai leidus pasirinkti socialinio draudimo schemą) ir atsiradus socialinio draudimo solidarumo mechanizmo pažeidimams, socialinio draudimo, kaip ir socialinės apsaugos, bruožai iš neprivalomų schemų nyksta.
Dauguma socialinio draudimo schemų atsirado kaip savitarpio draudimas. Tačiau kyla klausimas, ar priklauso socialinei apsaugai savitarpio draudimo schemos, kurių nereguliuoja valstybės įstatymai? Turint omenyje tai, kad savitarpio draudimas yra visiškai savanoriškas, atsakymas į šį klausimą, mano nuomone, yra toks pat, kaip ir atsakymas į klausimą dėl individualaus draudimo privačiose draudimo kompanijose. Sudėtingiau yra tuomet, kai dalyvavimas savitarpio draudime traktuojamas kaip būtinas, pavyzdžiui, kolektyvinėse darbo sutartyse.
Socialinės paramos schemos teikia pašalpas žmonėms, kuriems iš tikrųjų jų reikia. Paramos schemos yra finansuojamos valstybės lėšomis, todėl, prieš teikiant socialinę pašalpą potencialiam jos gavėjui, pirmiausiai gali būti patikrintos jo turimos pajamos.
Skirtumas tarp socialinio draudimo ir socialinės paramos turėtų būti aiškus: kiekvienas apsidraudęs žmogus, patekęs i socialinės rizikos situaciją, be jokio papildomo jo lėšų patikrinimo, t.y. nepriklausomai nuo to, ar jam iš tiesų ji reikalinga. turi teisę gauti socialinio draudimo išmoką. Tačiau kiekvienas, pretenduojantis gauti .socialinę paramą, turi būti pasirengęs patikrinimui, ar jo pajamos atitinka visus reikalavimus tokiai paramai gauti. Tokio patikrinimo metu įvertinamos visos turimos lėšos. Tačiau gali būti, kad ilgainiui riba tarp socialinio draudimo ir socialinės paramos vis labiau nyks: šiais laikais pripažįstama kiekvieno žmogaus teisė į socialinę paramą, o socialinio draudimo išmokos vis dažniau skiriamos tik įvertinus turimas lėšas. Tam tikru požiūriu tikslinga šias abi pagalbos rūšis sujungti į vieną socialinės apsaugos sąvoką. Išmokos, kurių neįmanoma aiškiai priskirti nei socialinei paramai, nei socialiniam draudimui paprastai vadinamos ,,mišriomis pašalpomis”.
Be socialinio draudimo ir socialines paramos schemų, į socialinės apsaugos sistemą kartais įsilieja ir trečiasis elementas, vadinamosios demograntinės schemos. Šios, kaip ir socialinės paramos schemos, gali būti finansuojamos valstybės lėšomis, tačiau, kaip ir socialinis draudimas, jos labiau yra susietos su tam tikra pripažinta socialine rizika negu nepriteklium. Kai kuriose šalyse pašalpų vaikams schema yra tipiška dęmograntinė schema; senatvės pensijos taip pat kartais yra priskiriamos prie demograntinių schemų. Tačiau sąvoka ,,demograntinis” nėra kol kas visuotinai pripažinta ir teisiškai apibrėžta. Todėl nagrinėsime tik dvi anksčiau minėtas socialinės apsaugos sudedamąsias dalis.
Be socialinio draudimo, socialines paramos ir demograntų schemų kai kuriose šalyse naudojamos ir kitokių rūšių socialinės apsaugos schemos. Čia reikėtų paminėti socialinių kompensacijų schemas. Tai schemos, kurių esmę sudaro valstybės/visuomenės solidarumo požiūris į žmones, atsidūrusius sunkioje būklėje ar patyrusius ypatingų nuostolių. Čia turimos omenyje invalidumo, senatvės ar maitintojo netekimo pensijos, kurios mokamos nukentėjusiems nuo karo ar valstybei pažeidus žmogaus teises; čia taip pat galima būtų paminėti ir nukentėjusiuosius nuo privalomo vakcinavimo. Socialinių kompensacijų schemos nuo socialinio draudimo schemų skiriasi tuo, kad nėra panašios į organizuotą solidarumą su savo nariais, patekusiais į socialinės rizikos situaciją, bet greičiau stengiasi išreikšti supratimą, visuomenės įvertinimą ar kaltę dėl vienaip ar kitaip valstybės jiems padarytos žalos. Šias schemas finansuoja valstybė. Išmokant tokios rūšies kompensacijas, gyvenimo lėšų šaltiniai paprastai nėra tikrinami. Daugelyje šalių, kuriose egzistuoja tokios schemos, jos dažniausiai nepriskiriamos socialinei apsaugai. Tai galbūt susiję su tuo, jog, stengiantis šiomis schemomis kompensuoti žmogui valstybės padarytą žalą, prarandama pagrindinė solidarumo idėja – pagalba žmogui, netekusiam darbo pajamų ar turinčiam kokių nors ypatingų išlaidų. Taip jos nebeatitinka pagrindinių socialinės apsaugos principų ir iškrinta iš sistemos.

Šiuo metu solidarumą žmogui, netekusiam darbo pajamų ar patyrusiam ypatingų išlaidų, išreiškia piniginės išmokos. Kitaip tariant, solidarumas pirmiausiai reiškiasi per socialinio draudimo ir socialines paramos schemas, susietas su visuotinai pripažintais socialinės rizikos atvejais. Kelerius pastaruosius metus (kol kas tik literatūroje) aptinkamas naujas atsakymas į solidarumo poreikį – bazines pajamos. Tai schema, pagal kurią kiekvienas gyventojas ar pilietis iš valstybės gauna nuolatinę piniginę pagalbą, nepriklausomai nuo jo sugebėjimo dirbti ar poreikių. Tokios bazinės pajamos leistų panaikinti visas socialines apsaugos pinigines išmokas. Be to, mokesčių sistema visą valstybės skiriamą ,,perteklių” surinktų iš naujo (tai yra viską, kas buvo duota didelį darbo užmokestį gaunantiems asmenims).
Socialinės apsaugos pašalpos gali būti skirstomos ne tik į socialinio draudimo išmokas ir socialinės paramos pašalpas. Jas galima surūšiuoti ir pagal turinį: išskirtinos pašalpos natūra, kurių, kaip jau minėjau, čia plačiau nenagrinėsime, ir piniginės pašalpos ar išmokos. Be to, galima skirti pajamas pakeičiančias pašalpas, kurios gavėjui suteikia pajamų gyvenimui, ir pašalpas, papildančias pajamas arba padengiančias tam tikras išlaidas, kurių paskirtis – padėti gavėjui padengti nenumatytas išlaidas.

Apibendrinant, trumpai paminėsime socialinės apsaugos sistemų klasifikavimą. Pagal klasikinį skirstymą yra Bismarko ir Beveridžo sistemos (pavadinimai kilę iš sistemų įkūrėjų vardų). Tačiau taip klasifikuojant atsižvelgiama tik į socialinio draudimo elementus.
Pagal Bismarko sistemą socialinis draudimas skirtas tik dirbantiesiems ir būtent – samdomiems darbuotojams. Si sistema apima išmokas, kurių dydis, o dažnai ir mokėjimo trukmė priklauso nuo darbo stažo ir nuo pajamų dydžio, gauto iki socialinės rizikos atsiradimo. Socialinio draudimo schemos yra finansuojamos iš darbuotojų ir jų darbdavių įmokų.
Beveridžo sistemos socialinio draudimo schemų tikslas- apimti visus gyventojus. Pašalpos yra tam tikro nustatyto dydžio ir finansuojamos per mokesčių sistema. Tačiau dažnai pritariama nuomonei, kad šiuo metu nė viena iš šių socialinio draudimo sistemų niekur neegzistuoja grynu pavidalu ir sunku būtų nesutikti su tuo, kad visos nacionalinės socialinės apsaugos sistemos gali būti interpretuojamos kaip tiesioginės kurios nors – Bismarko ar Beveridžo – sistemų pasekėjos. Pavyzdys čia galėtų būti buvusių socialistinių šalių principinės nuostatos arba Skandinavijos šalių požiūris į socialinės apsaugos sistemas.

SOCIALINĖS APSAUGOS ĮSTATYMŲ ŠALTINIAI

Čia nagrinėsime, kokių teisinių dokumentų ir mechanizmų pagrindu solidarumas įgavo socialinės apsaugos išraišką. Nagrinėsime ne tik tai, kokiais įstatymais buvo reglamentuojama socialinė apsauga, bet taip pat parodysime, kaip skirtinguose įstatymų lygmenyse pasiskirsto užduotys.
Yra nemažai šalių, kurių konstitucijose socialinė apsauga iš esmės yra numatyta. Konstitucijos santykis su socialine apsauga gali būti įvairus. Pagal schemą socialinės apsaugos atžvilgiu galima išskirti keturias konstitucinių nuostatų rūšis: labai bendros nuostatos, kuriose valstybė vadinama socialine valstybe; nuostatas, tik patvirtinančias socialines apsaugos, socialinio draudimo ir/ar socialinės paramos sistemų egzistavimą; nuostatas, kuriose nusakomos pagrindinės socialinės teisės; straipsnius, numatančius įgaliojimų paskirstymą socialinės apsaugos srityje.
Akivaizdu, kad vienoje konstitucijoje gali būti įtvirtinta keletas šių nuostatų. Gali būti, kad viena ir ta pati nuostata ilgainiui keičiasi arba tampa daugiaplane. Bet pirmiausiai pabandysime apžvelgti kiekvieną iš čia išvardytų nuostatų atskirai.
Kai kuriose konstitucijose, dažniausiai įžanginėje dalyje, suformuluojami teiginiai, aiškiai nusakantys valstybės pobūdį. Daugelyje šalių teigiama, kad valstybė yra socialinė. Teisinės doktrinos tokius teiginius traktuoja nevienodai. Vienų šalių teisinė doktrina ir teisės mokslas labai sureikšmina tokį konstitucinį socialinės valstybės principą, kitose valstybėse panašūs teiginiai dažniausiai lieka nepastebėti.
Yra konstitucijų, kuriose socialinės apsaugos, socialinio draudimo ir/ arba socialinės paramos egzistavimas yra aiškiai įtvirtintas, nors šių sričių turinys nėra tiksliai apibrėžtas. Tokios nuostatus neapsiriboja vien tik socialinės apsaugos sfera. Jos gali būti taikomos tam tikrai administracinei institucijai, finansavimo formoms ir kt. Šios nuostatos reiškia, kad suteikiama tik institucinė garantija. Jos pačios negali būti nei visiškai panaikintos (anuliuotos), nei iš esmės paneigtos. Tokio pobūdžio nuostatos yra panašios į konstitucines, ginančias santuokos instituciją.
Pagrindinės socialinės teisės į pašalpas pažengia toliau – jos juridiniams subjektams suteikia galimybę reikalauti socialinės apsaugos. Teisinė doktrina ir teisės mokslas pagrindinių socialinių teisių nuostatas dažnai perkelia į (tuščias) konstitucines deklaracijas, piliečiams nesuteikiančias jokių subjektyvių teisių. Tačiau taip yra ne visada: yra nuostatų, turinčių juridinės galios, ypač kritinių situacijų atveju arba jose atsidūrusių asmenų naudai. Tai tos pagrindinių socialinių teisių nuostatos, kurios garantuoja tam tikrą socialinį minimumą (pvz., teisę į medicinos pagalbą ar į būtiną pragyvenimo lygį) ir kurias įtvirtina daugybė pokonstitucinių dokumentų. Pagrindines socialines teisės deklaruojančios nuostatos dažnai interpretuojamos kaip institucinės garantijos.
Kai kuriose konstitucijose socialinės apsaugos atžvilgiu parlamentui pateikiamos tik nuorodos, kurios iš principo neturi įstatyminės galios ir yra skirtos tik įstatymų leidėjui inspiruoti. Tačiau tokių nuorodų poveikis socialinei apsaugai yra labai ribotas, išskyrus tuos atvejus, kai teisinė doktrina ar teisės mokslas jas traktuoja kaip turinčias institucinių garantijų ar net pagrindinių socialinių teisių.
Kompetenciją socialinės apsaugos srityje nusakančios nuostatos yra kitokio pobūdžio. Savo ruožtu jos gali būti skirstomos į nuostatas, socialinės apsaugos subjekto kompetenciją priskiriančias centriniam/federaliniam įstatymų leidėjui bei jiems pavaldžių padalinių įstatymų leidėjams, ir į nuostatas, kompetenciją paskirstančias įstatymų leidėjams, vykdomajai valdžiai ir autonominėms institucijoms.
Federalinėse valstybėse, be abejo, būtina nurodyti, kokiame federacijos ar ją sudarančių valstybių lygmenyje leidžiami ir administruojami socialinės apsaugos įstatymai. Bet kuriuo atveju federalinėje konstitucijoje šiam klausimui turi būti skirta daugiau ar mažiau dėmesio.
Bet kurios šalies konstitucijoje, tiesiogiai ar netiesiogiai, taip pat turi būti nurodoma, ar visi socialinės apsaugos įstatymai priimami parlamente, ar tam tikra kompetencija perduodama vykdomajai valdžiai arba nepriklausomiems organams.
Visose šalyse įstatymų leidžiamoji valdžia, formuojant socialinės apsaugos sistemą, vaidina pagrindinį vaidmenį. Kai kuriose šalyse socialinės apsaugos (tam tikrų jos aspektų) reguliavimas pagal konstituciją yra aiškiai apibrėžtas įstatymais, o tai reiškia, kad tik įstatymai gali ją reguliuoti ir kad ši kompetencija negali būti deleguojama kam nors kitam. Kitų šalių konstitucijoje išskiriami socialinės apsaugos principai, esantys išimtine parlamento kompetencija, ir socialines apsaugos įstatymai – išimtinė vyriausybės kompetencija.
Nereikia plačiai aiškinti, kaip socialinę apsaugą reguliuoja vykdomoji valdžia, valstybės vadovas, vyriausybė, atskiri ministrai ir t.t. Galbūt tik reikėtų pabrėžti, kad jiems suteikti platūs įgaliojimai, apibrėžiant subjektyvias teises ir pareigas, smarkiai veikiančias visų piliečių kasdieninį gyvenimą, ne visada atitinka parlamentinės demokratijos principus ir pagrindines pilietines (tuo pačiu ir socialines) teises. Kita vertus, būtina pabrėžti, kad valstybės vadovui, vyriausybei ar atskiriems ministrams esant politiškai atsakingiems ir įpareigotiems nuolatos atsiskaityti rinkėjams, paprastai demokratinis teisėtumas gali būti gana gerai užtikrinamas.
Galbūt sunkiau išsaugoti teisėtumą tuo atveju, kai reguliavimo kompetencija yra atiduota nepriklausomoms agentūroms Kai kuriose nacionalinėse socialinės apsaugos sistemose ši kompetencija kartais atiduodama taryboms ar valdymo institucijoms, užimančioms tam tikrą vietą socialinės apsaugos administravime. Pavyzdžiui, gana dažnai šioms įstaigoms suteikiama teisė nustatyti privalomų socialinės apsaugos įmokų procentą; kartais joms, skirstant pašalpas, suteikiami ir įstatymais apibrėžti įgaliojimai. Jei šios įstaigos ir valdymo institucijos yra suformuotos laisvais rinkimais ir jei jos nuolat privalo atsiskaityti visoms suinteresuotoms šalims, tai demokratiniai principai išsaugomi. Yra ir išimtinių atvejų, kai socialiai apdraustųjų bendruomenėje susidaro didelė grupė asmenų, kurie (dėl jų pilietybės) nėra įgiję balsavimo teisės: tokiais atvejais, demokratijos požiūriu, pageidautina, kad įstatyminę kompetenciją turėtų nepriklausomos renkamos tarybos. Tačiau paprastai tokios įstaigos ar valdymo institucijos, kurioms suteikiami nepriklausomo reguliavimo įgaliojimai, nėra įsteigtos rinkimų keliu: jas sudaro, pavyzdžiui, tam tikrą socialinės apsaugos schemą finansuojančių įstaigų atstovai, kurie dažniausiai atstovauja darbdavių organizacijoms arba dirbančiųjų profesinėms sąjungoms. Čia pakaktų paminėti, kad nepriklausomus reguliavimo įgaliojimus turinčių įstaigų ir valdymo institucijų demokratinis teisėtumas yra gana abejotinas, todėl jų savarankiškumą turi riboti didesnius teisinius įgaliojimus turinti ir už politiką atsakinga aukštesnės instancijos institucija. Be to, gali pasirodyti visiškai tikslinga demokratiškais įstatymais reglamentuotą teisinį reguliavimą pavesti kontroliuoti atsakingai už politiką institucijai. Tai visuomenės interesams apginti reikalinga ne tik socialinės apsaugos atžvilgiu.
Kolektyvinės darbo ir panašios individualiai dirbančiųjų profesinių grupių sutartys sudaro ypatingą autonominio reguliavimo variantą. Tokių kolektyvinių susitarimų dokumentuose gana dažnai numatomos socialinės apsaugos garantijos. Tam tikslui gali būti ne tik sukuriamos tam tikros autonominės (dažnai papildomos) schemos, bet ir nurodoma vykdyti tam tikras įstatymuose numatytas valstybines socialines apsaugos schemas. Pastaruoju atveju galime tik pakartoti tai, kas jau buvo pasakyta apie autonominio reguliavimo institucijas. Kalbant apie hipotezę sukurti visiškai autonomines (atskiras) schemas galime tik pasakyti, kad tai priklauso nuo socialinių partnerių susitarimo kurti tokias socialinės apsaugos schemas, tai yra nuo organizuotų profesinių grupių autonomijos. Akivaizdu, kad, sukūrus teisinę bazę, gali būti reikalaujama išplėsti šių schemų taikymą asmenims, savanoriškai neįstojusiems į tokias profesines organizacijas. Tačiau tai klausimas, esantis už socialinės apsaugos aiškinimo ribų.
Socialinės apsaugos schemos administracinėms socialinės apsaugos įstaigoms gali suteikti tam tikrą laisvę veikti savo nuožiūra, kaip, pavyzdžiui, konkretizuojant teisę Į paramą arba suteikiant įgaliojimus socialinės apsaugos susitarimams įgyvendinti. Tačiau savo nuožiūra veikiančios valdžios institucijos socialinės apsaugos srityje negali nekontroliuojamai vykdyti jiems suteiktų įgaliojimų. Dėl to kai kuriose šalyse atsirado pseudoteisės samprata: administracinės įstaigos, įgyvendindamos joms suteiktus įgaliojimus, veikia tam tikra nustatyta kryptimi, todėl nukrypti nuo numatyto tikslo gali tik esant rimtai priežasčiai. Tai reiškia, kad jei piliečiui realiai nesuteikiama teisė naudotis tuo, kas priklauso įstaigos kompetencijai, tai teismas vis dėlto stengiasi išsiaiškinti, ar nėra pažeistas lygybės principas ir ar nėra atsitiktinio nukrypimo nuo nustatytų bendro elgesio normų, tai yra pseudoteisės.
Tam tikrų ypatumų dėl socialinės apsaugos šaltinių atsiranda federalinėse valstybėse. Federacijos konstitucijoje kompetencija paskirstoma tarp federacijos ir ją sudarančių valstybių. Kiekvienai iš jų suteikiami tam tikri įgaliojimai; su išimtimis ir be jų; bet tarp federacijos ir ją sudarančių valstybių, arba tarp atskirų valstybių gali būti numatoma ir tarpusavio bendradarbiavimo procedūra. Konstitucijoje gali būti numatyta visą socialinę apsaugą sukoncentruoti viename lygmenyje, tačiau paprastai kompetencija paskirstoma tarp federacijos ir ją sudarančių valstybių. Šiuo atžvilgiu konstitucijoje gali būti numatytos skirtingos socialinės apsaugos išmokų rūšys, skirtingos socialinio draudimo ir socialinės paramos schemos ir kt. Be to, nebūtinai įstatymų rengimas ir įgyvendinimas, juridinis įsigaliojimas ir teisminis gynimas turi būti sukoncentruoti viename lygmenyje. Tai šiek tiek panašu į socialinės apsaugos finansavimą: federacijos konstitucija įgaliojimus ir atsakomybę paprastai paskirsto tarp federacijos ir ją sudarančių valstybių. Tuo atveju, kai konstitucija suteikia socialinės apsaugos vykdymo įgaliojimus federaciją sudarančioms valstybėms, kartais jos gali pačios laisva valia nuspręsti, ar bendrai vykdyti joms suteiktus įgaliojimus (visiškai ar iš dalies), ar padėti viena kitai laisvesnėmis bendradarbiavimo ir konsultacijų formomis.
Socialines apsaugos schemos, kurių taikymas priklauso federacijos ir ją sudarančių valstybių kompetencijai, veikia lygiai taip pat kaip ir bet kurioje kitoje valstybėje. Taigi jų vykdymas gali vienodai apimti kompetencijos funkcinę ir teritorinę decentralizaciją arba ,,dekoncentraciją”.
Išsamumo dėlei reikia pridurti, kad supranacionaliniai teisiniai dokumentai ir tarptautinės teisės sutartys tampa vis svarbesnės nulemiant socialinės apsaugos turinį. Tai ypač priklauso nuo to, kokiu mastu šalies vidaus įstatymai atitinka tarptautines ir supranacionalines teisines nuostatas ir kiek tiesiogiai jos gali būti taikomos šiame kontekste.

SOCIALINĖ APSAUGA LIETUVOJE IR JOS FINANSAVIMAS

Socialinė apsauga yra laikoma apsauga, kurią visuomenė teikia iškilus ekonominiam ir socialiniams pavojams, kuriuos sukelia žymus uždarbio sumažėjimas arba jo netekimas dėl ligos, senatvės, invalidumo, nedarbo, mirties, nelaimingo atsitikimo darbe, motinystės, o taip pat padidėjus išlaidoms dėl ligos arba vaikų išlaikymo.

Socialinės apsaugos ir užimtumo politikos įgyvendinimo sistema: bendra charakteristika.
Per dešimtmetį Lietuvoje buvo sukurta nuosekli socialinės apsaugos ir darbo rinkos politikos įgyvendinimo sistema. Jos dalys specializuotos pagal apsaugos teikimo specifiką bei darbo rinkos tikslo grupes, pakankamai kvalifikuotai administruojamos ir todėl visumoje užtikrina socialinės apsaugos bei darbo rinkos politikos priemonių prieinamumą.
Teisiniai pagrindai. Pagrindines teises į socialinę apsaugą ir darbą numato 1992 metų Lietuvos Respublikos Konstitucija. 52 straipsnyje pasakyta, kad “Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais”. 48 straipsnis nustato, kad “. kiekvienas žmogus turi gauti teisingą apmokėjimą už darbą, . turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, . turi teisę gauti. socialinę apsaugą nedarbo atveju”. 39 straipsnis numato socialinę paramą šeimoms: “Valstybė globoja šeimas, auginančias ir auklėjančias vaikus namuose, įstatymo nustatyta tvarka teikia joms paramą. Dirbančioms motinoms įstatymas numato mokamas atostogas iki gimdymo ir po jo, palankias darbo sąlygas ir kitas lengvatas”. Konstitucijos nuostatos realizuojamos įstatymais, kuriuos priima Lietuvos Respublikos Seimas. Dauguma įstatymų įgalioja Vyriausybę išleisti nuostatus ir taisykles, detalizuojančias įstatymuose nustatytas normas bei jų vykdymą. Socialinės apsaugos ir darbo politiką vykdančios institucijos savo kompetencijos rėmuose leidžia įsakymus, reguliuojančius operatyvią socialinės apsaugos veiklą.
Socialinės apsaugos sistemos struktūra. Socialinės apsaugos sistemą sudaro skirtingais finansavimo bei apsaugos teikimo principas besiremiančios dalys: socialinis draudimas ir socialinė parama.

Socialinė apsauga Specialios socialinės išmokos
Socialinis draudimas Socialinė parama

Piniginė socialinė parama Socialinės paslaugos

Specialiosios Bendrosios

Pensijų draudimas
Šalpos pensija
Slaugos pašalpa
Dienos globos įstaigos
Informavimas ir konsultavimas
Prezidento pensija
Ligos ir motinystės draudimas Šeimos pašalpos

Laikino gyvenimo įstaigos Pagalba namuose

I ir II laipsnio valstybinės pensijos
Sveikatos draudimas Laidojimo pašalpa Stacionarios globos ir slaugos įstaigos Slauga namuose Nukentėjusių asmenų pensijos
Nedarbo draudimas Socialinė pašalpa Mišrių socialinių paslaugų įstaigos Globos pinigai Karių ir pareigūnų pensijos
Draudimas nuo nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų Šildymo išlaidų ir kitos kompensacijos
Kitų sričių įstaigos Mokslininkų pensijos

Artistų renta

Finansavimas. Socialinis draudimas Lietuvoje finansuojamas darbdavių ir apdraustųjų įmokomis. Jos patenka į savarankišką, atskirą nuo valstybės ir savivaldybių biudžetų, valstybinio socialinio draudimo fondą (VSDF), kurį kontroliuoja Taryba ir administruoja Valdyba. Dalį lėšų VSDF atskaito į Užimtumo fondą, kurį administruoja Darbo biržos. Užimtumo fondas turi ir kitų savarankiškų pajamų, pvz. baudos darbdaviams, nesilaikantiems Užimtumo (Bedarbių rėmimo) įstatymo reikalavimų. Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą ir metinę jo vykdymo ataskaitą Tarybos teikimu tvirtina Vyriausybė. Taryba įpareigota ne rečiau kaip kartą per metus atlikti valdybos veiklos patikrinimą (auditą). Darbo rinkos politikos priemonės, tame tarpe darbo rinkos profesinis mokymas yra finansuojamas iš Užimtumo fondo, kuris yra formuojamas iš socialinio draudimo fondo lėšų. Socialinė parama finansuojama iš valstybės ir savivaldybių lėšų, surenkamų iš bendrųjų mokesčių.
Bendrąjį privalomojo draudimo įmokų tarifą ir jo dydžius atskiroms draudimo rūšims Tarybos siūlymu nustato Vyriausybė, tvirtindama VSDF biudžetą. Įmokos skaičiuojamos nuo ikimokestinio darbo užmokesčio ir dalinamos tarp darbdavių ir jų dirbančiųjų. Pastarųjų įmokos dalį nustato Seimas. Įmokų dydį bazinei pensijai (savarankiškai dirbantiems asmenims, ūkininkams ir pan.) taip pat tvirtina Vyriausybė. Tokias pat įmokas už būtinosios tarnybos karius ir motinas (tėvus), prižiūrinčius vaikus iki 3 metų, moka valstybė.
Valstybinio socialinio draudimo fondas gali turėti kitų pajamų iš valdybos veiklos, įskaitant ir laikinai laisvų lėšų panaudojimą, taip pat iš valstybės subsidijų, kurios numatytos fondo deficitui padengti (valstybės biudžetas yra VSDF mokumo garantas). Socialinio draudimo įmokas renka teritoriniai VSDF valdybos skyriai. Privalomas mokėti įmokas apskaičiuoja ir įmoka į atitinkamas sąskaitas patys darbdaviai arba savarankiškai dirbantys asmenys. Kiekvieno apdraustojo įmokų dydis atsispindi VSDF duomenų bazėje, taip pat įrašomas į individualius pažymėjimus. Šie įrašai yra pagrindas išmokoms apskaičiuoti.
VSDF lėšos teritoriškai perskirstomos. Paprastai didžiuosiuose miestuose surinktomis lėšomis išmokamos pensijos ir pašalpos kaimo rajonuose. Trūkstant VSDF lėšų, pirmiausiai išmokamos pensijos, atidedant kitus mokėjimus. Tokius sprendimus priima VSDF valdyba, informuodama apie tai Tarybą.
Draudimas valstybės lėšomis finansuojamas valstybės biudžeto draudimo įmokomis valstybinei draudimo įstaigai.
Kitos socialinės apsaugos rūšys (ne draudimo) finansuojamos iš valstybės ir savivaldybių lėšų, kurios surenkamos iš bendrųjų mokesčių. Mokesčių ir įmokų rinkimo sistemos veikia atskirai, kuo siekiama garantuoti socialinio draudimo fondo pajamų, taigi, ir veiklos savarankiškumą.
Socialinio draudimo ir socialinės paramos išmokos, išskyrus ligos ir motinystės (tėvystės) pašalpas, neapmokestinamos. Nustatant darbdavių apmokestinamąjį pelną, įmokėtos už dirbančiuosius socialinio draudimo įmokos į jį neįskaitomos.
Administravimas. Lietuvos socialinės apsaugos ir darbo administracinės sistemos pagrindinės institucijos yra šios:
 Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerija;
 Valstybinio socialinio draudimo fondo Taryba bei valdyba ir jos teritoriniai skyriai;
 Lietuvos darbo birža ir jos teritoriniai skyriai;
 Lietuvos Respublikos valstybinė darbo inspekcija;
 Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba;
 Užimtumo taryba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos;
 Trišalės komisijos prie Respublikinės ir teritorinių darbo biržų;
 Vaikų teisių apsaugos tarnybos;
 Savivaldybių socialinės paramos padaliniai;
 Apskričių administracija;
 Kitos valstybinės institucijos;
 Nevyriausybinės socialinės apsaugos institucijos.

PAGRINDINĖS SOCIALINĖS APSAUGOS IŠMOKOS
Dauguma socialinės apsaugos išmokų susietos su tam tikrais “baziniais” dydžiais, kurių pakeitimas leidžia šias išmokas indeksuoti. Pagrindinė valstybinės socialinio draudimo pensijos dalis ir kai kurios valstybinės pensijos susietos su vadinamąja bazine pensija, kurios dydį tvirtina Vyriausybė. Papildoma valstybinės socialinio draudimo pensijos dalis susieta su draudžiamosiomis pajamomis, kurių dydį pagal vidutinį šalies uždarbį, nuo kurio skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos, kas ketvirtį tvirtina VSDF Taryba. Bazinė pensija, valstybinės pašalpos šeimoms, auginančioms vaikus, taip pat kai kurios kitos pašalpos yra susietos su minimaliu gyvenimo lygiu, kurio dydį tvirtina Vyriausybė. Socialinė pašalpa mažas pajamas turinčioms šeimoms susieta su valstybės remiamomis pajamomis, kurias tvirtina Vyriausybė.
Yra 3 socialinių garantijų išmokų šaltiniai: VSDF, valstybės biudžetas ir savivaldybių biudžetai.
Valstybinio socialinio draudimo išmokos

PENSIJŲ DRAUDIMAS
VSD senatvės pensijos – svarbiausia socialinių garantijų senatvėje rūšis. VSD senatvės pensiją sudaro 2 dalys: pagrindinė ir papildoma. Pagrindinė dalis lygi bazinei pensijai ir vienoda visiems apdraustiesiems, turintiems būtinąjį pensijų draudimo stažą (nuo 2003.05.01 bazinė pensija padidinta iki 152 litų). Papildoma dalis skaičiuojama tik tiems, kurių pensijų draudimo stažo dalį sudaro stažas įgytas dirbant pagal darbo sutartį. Ši dalis siejama su ankstesnėmis pensininko pajamomis. Pensininkas, turintis būtinąjį draudimo stažą, gali atidėti kreipimąsi dėl senatvės pensijos. Už kiekvienus metus, kai pensininkas neėmė pensijos, ji didinama 4 proc. Nuo kreipimosi metu apskaičiuoto dydžio.
VSD invalidumo pensijos skiriamos, pripažinus žmogų invalidu. Teisę gauti invalidumo pensiją turi asmenys, kurie invalidumo nustatymo dieną:
1. buvo apdrausti pensijų draudimu bent minimalų skaičių metų. Šis skaičius priklauso nuo asmens amžiaus;
2. buvo apdrausti pensijų draudimu bent vienerius metus per paskutinius penkerius metus arba buvo apdrausti ¾ metų, praėjusių nuo 23 metų iki jų dabartinio amžiaus.
VSD invalidumo pensiją sudaro 2 dalys: pagrindinė ir papildoma. Pagrindinė dalis lygi bazinei pensijai ir yra vienoda visiems apdraustiesiems, turintiems būtinąjį draudimo stažą invalidumo pensijai gauti. Papildoma dalis skaičiuojama tik tiems, kurių pensijų draudimo stažo dalį sudaro stažas įgytas dirbant pagal darbo sutartį. Skaičiuojant papildomą pensijos dalį, prie asmens jau turimo draudimo stažo, įgyto dirbant pagal darbo sutartį, pridedama tiek metų, kiek asmeniui trūksta iki senatvės pensijos amžiaus. Jei asmuo neturi būtinojo draudimo stažo invalidumo pensijai, pridedami ne visi trūkstami iki senatvės pensijos metai, o proporcingai mažesnis jų skaičius. Taip apskaičiavus stažą, taikoma senatvės pensijų apskaičiavimo formulė. Gautas dydis sudaro II grupės invalidumo pensiją. I grupės invalidams prie pensijos dar mokamas pusės bazinės pensijos dydžio priedas, o III grupės invalidams mokama tik pusė II grupės invalidumo pensijos.

VSD našlių ir našlaičių pensijos. Teisę jas gauti turi mirusiojo sutuoktinis bei vaikai, jei mirusysis buvo įgijęs teisę gauti valstybinę socialinio draudimo invalidumo ar senatvės pensiją arba tokią pensiją gavo.
LIGOS IR MOTINYSTĖS DRAUDIMAS
Ligos pašalpa mokama apdraustajam valstybiniu socialiniu ligos ir motinystės draudimu asmeniui susirgus, taip pat vykstant gydytis į protezinį-ortopedinį stacionarą, tuberkuliozės ar kitą sanatoriją po sunkaus susirgimo, įtraukto į specialų sąrašą. Pirmas dvi nedarbingumo dienas apmoka darbdavys, o nuo trečios nedarbingumo dienos ligos pašalpos apmokamos iš VSDF.
Teisė gauti pašalpą galioja tris dienas po savarankiško išėjimo iš darbo, taip pat išeitinės pašalpos gavimo laikotarpiu ir kasmetinių apmokamų atostogų laikotarpiu. Pirmas dvi laikinojo nedarbingumo dienas pašalpa mokama ne mažesnė kaip 80 proc. vidutinio dirbančiojo uždarbio už tris paskutinius mėnesius (nelaimingo atsitikimo darbe ir profesinės ligos atveju- 100 proc.).
Motinystės (tėvystės) pašalpa mokama vienam iš tėvų, apdraustam valstybiniu socialiniu ligos ir motinystės draudimu. Motinoms, pagimdžiusioms suėjus 28 nėštumo savaitėms ir vėliau, apmokama už 70 kalendorinių dienų iki gimdymo ir 56 dienas po gimdymo 100 proc. kompensuojamojo uždarbio. Pasibaigus nurodytam laikotarpiui, vienam iš tėvų, paėmusiam vaiko priežiūros atostogas, pašalpa mokama iki vaikui sueis vieneri metai. Pašalpa lygi 60 proc. kompensuojamojo darbo užmokesčio, bet negali būti mažesnė už patvirtintą minimalų darbo užmokestį.
Laidojimo pašalpos. Mirus apdraustajam valstybiniu socialiniu draudimu arba jo šeimos nariui, VSDF lėšomis išmokama laidojimo pašalpa (lygi 3 MGL). Be to, savivaldybių biudžetų lėšomis išmokama dar viena pašalpa, taip pat trijų MGL dydžio.
DRAUDIMAS NUO NELAIMINGŲ ATSITIKIMŲ DARBE IR PROFESINIŲ LIGŲ.
Toks draudimas įstatymais apibrėžtas kaip atskira socialinio draudimo rūšis. Kol kas nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų atveju taikomi papildomi reguliavimai kitose socialinės apsaugos rūšyse, taip pat Žmonių saugos darbe įstatymo nuostatos. Todėl apdraustasis šia draudimo rūšimi galima laikyti visus asmenis, apdraustus tomis draudimo rūšimis, kuriose taikomi minėti papildomi reguliavimai.
Pašalpa žuvus nuo nelaimingo atsitikimo darbe. Pagal žmonių saugos darbe įstatymą įmonė, kurioje dėl saugos darbe norminių aktų pažeidimo įvyko mirtinas nelaimingas atsitikimas darbe, išmoka mirusiojo šeimai vienkartinę pašalpą, ne mažesnę kaip 500 minimalių mėnesinių algų, bet ne mažiau kaip 100 minimalių algų kiekvienam mirusiojo šeimos nariui.
NEDARBO DRAUDIMAS
Nedarbo draudimas yra pagrindinė socialinės garantijos rūšis, teikianti bedarbio pašalpas netekusiems darbo asmenims.
SVEIKATOS DRAUDIMAS
Sveikatos draudimas, kuris yra Valstybinio socialinio draudimo dalis, iš VSDF lėšų.

Valstybės ir savivaldybių biudžetų socialinės išmokos
VALSTYBINĖS PENSIJOS skiriamos ir mokamos nepriklausomai nuo socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo fakto. Tačiau abiejų pensijų sumai taikomas 150 proc. Lietuvos vidutinio uždarbio apribojimas. Visos pensijos mokamos iš valstybės biudžeto ir sudaro apie 1,5 proc. jo išlaidų.
Pareigūnų ir karių pensijos už tarnybą skiriamos nereikalaujant amžiaus vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos pareigūnams bei kariams, ištarnavusiems 20 ir daugiau metų.
Nukentėjusių asmenų pensijos, sukakus senatvės pensijos amžių, skiriamos ir mokamos reabilituotiems kaliniams ir tremtiniams; rezistentams ir pasipriešinimo sovietinei okupacijai dalyviams; asmenims Antrojo pasaulinio karo metais išvežtiems priverstiniams darbams, buvusiems getuose ir koncentracijos stovyklose; Antrojo pasaulinio karo dalyviams; Černobylio atominės elektrinės avarijos pasekmių likvidavimo dalyviams. Jos taip pat mokamos žuvusiųjų, ginant nepriklausomybę 1991 metų sausio 11-13 agresijos metų, motinoms nuo 50 metų amžiaus, tėvams, sukakusiems senatvės pensijos amžių; žuvusių rezistentų ir pasipriešinimo sovietinei okupacijai dalyvių, taip pat žuvusiųjų būtinosios karinės tarnybos sovietinėje armijoje metu tėvams, sukakusiems senatvės pensijos amžių. Pensijos mokamos bazinės pensijos dydžio, neatsižvelgiant į kitas gavėjo pajamas. Lietuvos Respublikos pensijos gali būti skiriamos sukakus senatvės pensijos amžių ir skiriamos specialios komisijos sprendimu.
Mokslininkų pensijos sukakusiems senatvės pensijos amžių mokslininkams, skiriamos, jei jie turi ne mažesnį kaip 10 metų daktaro ar habilituoto daktaro darbo stažą. Pensijos skiriamos ir mokamos tik nedirbantiems pagal darbo sutartį mokslininkams.
ŠALPOS (SOCIALINĖS) PENSIJOS skiriamos asmenims, sukakusiems senatvės pensijos amžių ir neturintiems teisės gauti didesnės valstybinės ar valstybinės socialinio draudimo pensijos:
 ne mažiau 15 metų slaugiusiems savo vaikus ar įvaikius invalidus bei I ar II grupės invalidus nuo vaikystės arba tapusius I ar II grupės invalidais iki 18 metų;
 motinoms, pagimdžiusioms ir išauginusioms 5 ir daugiau vaikų iki 8 metų;
Šalpos pensijos dydis lygus bazinės pensijos dydžiui.
VALSTYBINĖS NAŠLIŲ IR NAŠLAIČIŲ PENSIJOS. Mirus asmeniui, gavusiam ar galėjusiam gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją arba Lietuvos Respublikos I ar II laipsnio pensiją, jo gauta ar galėjusi būti paskirta pensija dalinama našlei (našliui) ir našlaičiams ta pačia tvarka ir tomis pat dalimis kaip ir valstybinė socialinio draudimo pensija.
VALSTYBINĖS PAŠALPOS ŠEIMOMS, AUGINANČIOMS VAIKUS, mokamos Lietuvos gyventojams iš valstybės ir savivaldybių lėšų. Valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšomis mokamas įvairias pašalpas ir kompensacijas galima skirstyti į kategorines ir priklausančias nuo pajamų.
SOCIALINĖ PAŠALPA yra pagrindinė pagalbos pinigais nepasiturinčioms šeimoms forma. Ji skiriama šeimoms, kuriose darbingi asmenys dirba ir nepakankamai uždirba arba nedirba dėl pateisinamų priežasčių.
Socialinė pašalpa, turinčioms vaikų, šeimoms skiriama, kai tėvai dirba ar nedirba dėl to, kad mokosi dieninėje mokymosi įstaigoje, yra registruoti kaip bedarbiai, yra pensininkai ar sulaukę pensinio amžiaus, nedarbingi ir gydosi stacionare.
Socialinė pašalpa, neturinčioms vaikų, šeimoms skiriama, kai sutuoktiniai nedirba dėl to, kad mokosi dieninėje mokymosi įstaigoje, yra sulaukę pensinio amžiaus, bet pensijos negauna, gydosi stacionare, globoja sergantį šeimos narį arba I ar II grupės invalidą, nedirbanti moteris yra nėščia 70 dienų iki gimdymo.
Socialinė pašalpa vienišiems asmenims skiriama tais pačiais atvejais, kaip ir neturinčioms vaikų šeimoms (išskyrus mokymąsi). Socialinę pašalpą skiria ir moka miestų (rajonų) valdybos iš savivaldybių biudžetų lėšų.
GYVENAMŲJŲ PATALPŲ ŠILDYMO IŠLAIDŲ IR IŠLAIDŲ KARŠTAM VANDENIUI KOMPENSACIJOS taikomos apskaičiuojant mokestį už patalpų šildymą, karšto vandens paruošimą ir gamtines dujas. Šeimoms su mažomis pajamomis taikomos kompensacijos, apmokant už normatyvinio ploto šildymą, normatyvinę sunaudotą šiluminę energiją, karštą vandenį ir dujas. Normatyvai I ir II grupių invalidams, pensinio amžiaus gyventojams nustatomi didesni, negu kitiems gyventojams.

SOCIALINIS DRAUDIMAS

Valstybinis socialinis draudimas sudaro didžiausią ir svarbiausią socialinės apsaugos sistemos dalį. Jis apima beveik visus Lietuvos gyventojus: samdomi darbuotojai ir savarankiškai dirbantys asmenys moka socialinio draudimo įmokas, o įvykus draudiminiam įvykiui gauna valstybinio socialinio draudimo išmokas (pensijas, pašalpas, kompensacijas). Valstybinio socialinio draudimo sistemos pagrindinis tikslas – SUTEIKTI SOCIALINES GARANTIJAS, garantuoti pajamas apdraustiesiems, netekus darbingumo dėl ligos, senatvės, motinystės ar kitais Valstybinio socialinio draudimo įstatyme numatytais atvejais.
Valstybinio socialinio draudimo sistema veikia einamojo finansavimo principu: socialinio draudimo įmokos nėra kaupiamos jas investuojant, o jas surinkus, iš karto panaudojamos socialinio draudimo išmokoms padengti.
Valstybinis socialinis draudimas buvo kuriamas kaip savarankiška sistema. Tai pasireiškė socialinio draudimo biudžeto atskyrimu nuo valstybės biudžeto bei projektuojant trišalę socialinio draudimo valdymo sistemą. Socialinio draudimo biudžeto atskyrimas nuo valstybės biudžeto reiškia, kad jo lėšos naudojamos tik Valstybinio socialinio draudimo įstatyme numatytoms išmokoms, nenaudojant jų kitiems, su socialiniu draudimu nesusijusiems tikslams.
Nežiūrint į tai, kad paskutiniojo dešimtmečio laikotarpiu buvo plečiamas apdraustųjų kontingentas, bendras apdraustųjų skaičius per laikotarpį nuo 1991 iki 2002 m. sumažėjo 464,7 tūkst. arba 26,3 proc. žmonių, nors darbingo amžiaus gyventojų skaičius keitėsi nežymiai (1991 m. – 2127,6 tūkst., o 2000 m. – 2163,8 tūkst.). Tam įtakos turėjo tai, kad daliai gyventojų iš valstybinės veiklos sferos teko pereiti į privatų sektorių. Tai lėmė, kad ne visi gyventojai, susiradę naujas darbo vietas, mokėjo socialinio draudimo įmokas.
Daug problemų vis dar kyla ir dėl kaimo žmonių socialinio draudimo. Žemas gyvenimo lygis kaimuose – viena priežasčių, dėl kurių socialinio draudimo įmokos nemokamos iš viso arba mokamos nepastoviai. Kaimo ūkis yra specifinis, jis priklauso nuo produkcijos supirkėjų, kurių skola žemdirbiams 1998 m. siekė daugiau nei 250 mln. litų. VSDF duomenimis, Lietuvoje yra apie 79 tūkst. ūkininkų, iš kurių beveik 55 tūkst. atleisti nuo valstybinio socialinio draudimo įmokų. Eliminavus mokančiuosius, lieka apie 22 tūkst. įmokų nemokančių ūkininkų. Jei ūkininkai, dabar nemokantys socialinio draudimo įmokų, sulaukę pensinio amžiaus ar tapę invalidais, neturės minimalaus draudimo stažo, jiems nepriklausys nei bazinė senatvės, nei invalidumo pensijos, jų mirties atveju – šeimos nariams – našlių ir našlaičių pensijos. Šalpos pensija garantuojama irgi ne visais atvejais. Taigi, lieka socialinė pašalpa, kuri gali būti mokama tik 6 mėnesius, o taip pat šių pašalpų gavėjai turi atitikti tam tikras pašalpų gavimo sąlygas. Daugelyje Europos šalių kaimo žmonių draudimą dotuoja valstybė. Tačiau valstybės socialinio draudimo įmokos už ekonomiškai silpnus ūkininkus nepajėgs radikaliai išspręsti problemos.
Silpnybė Valstybinis socialinis draudimas pernelyg orientuotas į samdomus dirbančiuosius ir sunkiai aprėpia kitokio ekonominio aktyvumo asmenis.

Grėsmė – Nepakankama valstybinio socialinio draudimo aprėptis (neaprėpiami arba beveik neaprėpiami šešėlinėje ekonomikoje dirbantys, taip pat smulkūs ūkininkai, kaimo gyventojai dirbantys žemę, menininkai, kūrybiniai darbuotojai) gresia didelių socialinių grupių be socialinio draudimo teisių ir tik su minimalia socialine parama atsiradimu
Pensijų didinimo galimybes ribojo ir teberiboja bendra ekonominė situacija šalyje. Vertinant pensijų ir ekonominių galimybių atitikimą, vienu iš galimų rodiklių gali būti vidutinės pensijos santykis su sukurtu nacionalinėje ekonomikoje sukurtu BVP vienam gyventojui (faktinėmis kainomis). Palyginimas su kitų šalių – pretendenčių į ES analogišku santykiu (žr. 1 pav.) parodo, kad Lietuvoje pensijų dydis palyginti su naujai sukurto produkto dalimi yra mažesnis negu Latvijoje, o ypač palyginti su Lenkija ir Slovėnija. Tačiau kitose šalyse (Estijoje, Vengrijoje) jis dar mažesnis negu Lietuvoje.

1 pav. Vidutines senatvės pensijos ir BVP vienam gyventojui santykis 2002 metais (procentais)

Lietuvoje valstybinės socialinio draudimo pensijos yra mažos, nors įmokų tarifas vidutinis. Vidutinė valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija 2002 m. buvo 312 litų (apie 40 proc. vidutinio atlyginimo, atskaičius mokesčius, šalyje) ir, lyginant su 1999 m., ji padidėjo 1 proc. Vidutinė dirbančio pensininko pensija 2002 m. buvo 309 litai, nedirbančio – 312 litų. Daugiau nei pusė senatvės pensijos gavėjų (apie 70 proc.) gavo mažesnę nei vidutinę senatvės pensiją. Esant palyginti mažoms senatvės pensijoms, kas šeštas senatvės pensininkas dirba (15.6 proc.). Vidutinė valstybinė socialinio draudimo invalidumo pensija 2000 m. buvo 280 litų ir, lyginant su 1999 m., padidėjo tik 0,4 proc. Daugiau nei pusė invalidumo pensininkų (apie 62 proc.) gavo mažesnę nei vidutinę invalidumo pensiją. Vidutinis našlių ir našlaičių pensijos dydis 2000 m. buvo 60 litų.

Silpnybė – Valstybinio socialinio draudimo išmokos, pirmiausia pensijos, pernelyg mažos ir negarantuoja reikiamo pajamų lygio senatvėje.

Pensijų finansavimas priklauso ne tik nuo surenkamų įmokų dydžio, bet ir nuo dirbančiųjų ir pensinio amžiaus žmonių santykio – kuo daugiau vienam dirbančiajam atsiranda pensinio amžiaus žmonių, tuo didesnė mokesčių našta tenka dirbantiesiems. Valstybinio socialinio draudimo fondo duomenimis, dirbančiųjų pagal darbo sutartis asmenų skaičius per 1991-2002 metų laikotarpį sumažėjo 36 procentais. Tuo tarpu iš Valstybinio socialinio draudimo fondo mokamų pensijų skaičius išaugo nuo 838 tūkst. 1991 m. iki 1 mln. 54 tūkst. 2002 metais. Pasaulio Bankas prognozuoja, kad Lietuvoje nuo 2002 metų iki 2050 metų 12,4 proc. padaugės pensinio amžiaus žmonių, o darbingo amžiaus žmonių sumažės 24,3 proc.
Tačiau netgi radikaliai pagerinus įmokų surinkimą, ateityje iškils visuomenės senėjimo problema, ypač išeinant į pensiją pokario metais gimusiems žmonėms.
Grėsmė – Prognozuojamas tolesnis visuomenės senėjimas gali padidinti poreikį socialinės apsaugos išlaidoms ir priversti santykinai mažinti socialines išmokas

SOCIALINĖ PARAMA

Socialinės paramos tikslas – padėti tenkinti būtiniausius poreikius toms šeimoms (asmenims), kurių darbo, socialinio draudimo ir kitos pajamos dėl objektyvių, nuo jų nepriklausančių priežasčių, yra nepakankamos, kad jos galėtų pasirūpinti savimi. Pagrindinė socialinės paramos sistemos nuostata yra ta, kad socialinė parama negali užtikrinti žmogui ilgalaikio ekonominio ir socialinio saugumo – ji tik padeda jam išgyventi ekstremaliomis sąlygomis.
Siekiant užtikrinti kartų kaitą, pagal valstybės biudžeto galimybes nepriklausomai nuo pajamų vaikus auginančioms šeimoms mokamos valstybinės pašalpos. Pagrindinėmis paramos kryptimis šeimai bei vaikams laikytinos piniginės paramos šeimoms, auginančioms vaikus, sistemos tobulinimas bei vaiko teisių apsaugos ir vaikų globos sistemų gerinimas.
Nors nustatyta pajamų įvertinimo principu teikiamos paramos tvarka siekiama valstybės paramą sutelkti mažiausias pajamas turinčioms šeimoms, neišvengiama atvejų, kai parama gali pasinaudoti šeimos, kurioms tokia parama neturėtų priklausyti – susiduriama su turto ir nelegalių pajamų įvertimo problema. Neretai asmenys, užsiimantys nelegaliu verslu, taip pat įsiregistravę darbo biržoje, tačiau turintys darbą, nuslepia tikrąsias savo pajamas.

Kita vertus, Skurdo mažinimo strategijoje pažymėta, kad žemiau skurdo ribos Lietuvoje gyvena apie 16 proc. gyventojų. Tačiau socialinę pašalpą (kuri mokama pasitelkus šeimos pajamų vertinimo kriterijus) gauna tik apie 3 proc. gyventojų.

Silpnybė – Socialinės paramos sistema nepakankamai orientuota į žmogų: daugiau dirbama su formaliu pašalpų skyrimu negu su paramos reikalingais asmenimis, socialinės paramos sistema nepakankamai pajėgi aprėpti marginalines socialinės atskirties grupes

Galimybė – Laukiama ekonomikos plėtra, derinama su teisingai orientuota, asmens motyvaciją skatinančia socialine ir užimtumo politika, suteikia galimybę ženkliai sušvelninti ir ilgainiui išspręsti užimtumo, aprūpinimo būstu, skurdo, socialinės atskirties, nepakankamo socialinės apsaugos lygio problemas.

Paramoje šeimoms dominuoja orientacija į finansinę paramą, dažnai pamirštant paslaugas šeimai. Rinkos ekonomikos sąlygos išryškino žmonių grupes, kurioms socialinės paslaugos pasidarė itin svarbios (žmonės su negalia, vaikai, pagyvenę bei socialinės rizikos grupių asmenys). Bendruomenės poreikis socialinėms paslaugoms ypač augo, tuo tarpu socialinių paslaugų pasiūla bendruomenėse buvo nepakankama. Atsižvelgiant į tai, buvo būtina sparčiai kurti socialinių paslaugų tinklą. Socialinių paslaugų sistema buvo plėtojama labiau kiekybine negu kokybine prasme.

Stiprybė – Per pastarąjį dešimtmetį sukurta socialinių paslaugų sistema, sparčiai išaugusi socialinių paslaugų įvairovė bendruomenėse, padidėjęs savivaldybės, kaip pagrindinės socialinių paslaugų organizatorės, bei socialinių darbuotojų vaidmuo, organizuojant ir teikiant socialines paslaugas

Socialinių paslaugų poreikis vis didėja. Socialinių paslaugų sistemą bendruomenėse dar būtina vystyti, tačiau atsižvelgiant į tai, kad didėjantis socialinių paslaugų poreikis kartais viršija esamus išteklius, nepakankamas dėmesys skiriamas socialinių paslaugų kokybei, iškyla būtinybė ieškoti labiau efektyvių socialinių paslaugų organizavimo ir teikimo būdų.
Nors pastarąjį dešimtmetį socialinių paslaugų tinklas sparčiai išsiplėtė, bet asmenų, gaunančių socialines paslaugas, skaičius kasmet didėja, todėl didelių galimybių pasirinkti socialines paslaugas paslaugų gavėjai dar neturi, o tarp socialinių paslaugų teikėjų nėra konkurencijos. Todėl reikėtų sukurti sąlygas, kad į socialinių paslaugų teikimą būtų įtrauktas nevyriausybinis ir privatus sektorius. Pakankamai išvystytas ir stiprus nevyriausybinių institucijų tinklas gali būti sėkmingai įtraukiamas įgyvendinant socialinei paramai keliamus tikslus. Svarbu, kad socialinės paramos teikimas ir organizavimas nebūtų vien tik aukščiausių valdžios institucijų atsakomybė, tuo turėtų ir galėtų pasirūpinti ir vietos bendruomenės, ir nevyriausybinės organizacijos.

Galimybė – Stiprus nevyriausybinis sektorius gali būti sėkmingai panaudotas socialinių paslaugų kokybinei plėtrai užtikrinti.

Silpnybė – Trūksta informacijos: socialinių paslaugų, kaip ir kitų socialinės apsaugos išmokų gavėjai nepakankamai informuojami apie jų teises ir galimybes, o socialinės paramos teikėjai per mažai žino a

Leave a Comment