Nedarbo mažinimo programos

MODULIS: VIEŠOJI POLITIKA IR ADMINISTRAVIMAS

NEDARBO MAŽINIMO PROGRAMOS

TURINYS

TURINYS..............................2
Įvadas..............................3
Užimtumo politika Lietuvoje...........................4
Lietuvos užimtumo taryba – Lietuvos darbo birža..................7
Veiksmai užimtumo tikslams ir uždaviniams..................8
Darbo vietų kūrimas ir verslumas.......................10
Darbo jėgos teritorinis mobilumas...................... 11
Ilgalaikių bedarbių užimtumo gebėjimų didinimas.................15
Profesinio rengimo tobulinimas.......................16
Pasiektų tikslų ir rezultatų apibendrinimas...................20
Išvados..............................23
Literatūros sąrašas..............................24
PRIEDAS..............................25

ĮVADAS

Lietuva, kurioje gyvena 3,5 mln. gyventojų, 1990 m. atgavusi Nepriklausomybę, nuėjo sunkų ekonominių ir socialinių permainų kelią. Šalies ekonomika patyrė daug struktūrinių pakitimų.Kad Lietuvos Respublika pasiektų išsivysčiusių Europos Sąjungos šalių lygį ir taptų lygiaverte partnere (pagal socialinius ir ekonominius rodiklius), kad išaugtų šalies žmonių gyvenimo kokybė, paagrįsta modernios ir žiniomis grįstos ekonomikos plėtra, – pagrindiniai Lietuvos Respublikos Vyriausybės uždaviniai, išdėstyti jos programoje 2001-2004 metams, yra, be kitų: užimtumo didinimas, skurdo mažinimas, investicijų į žmogiškuosius išteklius skatinimas, informacinės ir žinių visuomenės kūrimas ir mokslo, technologijų skatinimas. Pagrindiniai Lietuvos Respublikos užimtumo didinimo programos strateginiai tikslai yra šie:
– įveikti neigiamus struktūrinės ūkio reformos ir išorės poveikio padarinius gyventojų

užimtumui ir darbo rinkai;

– didinti gyventojų užimtumą, mažinti nedarbą ir subalansuoti darbo rinką;

– pasirengti prisidėti prie ES užimtumo strategijos koordinavimo.

Kaip teigiama ilgalaikėje vizijoje, pagrindinis nacionalinės ūkio plėtros prrioritetas – pasiekti aukštus BVP augimo rodiklius. Ekonomikos augimas ilguoju laikotarpiu sudarys sąlygas didinti užimtumą ir realiasias pajamas, o tuo pačiu ir gerinti Lietuvos darbo jėgos įgūdžius ir užtikrinti, kad darbo jėga būtų lanksti ir mokėtų prisitaikyti.

Kitas svarbus tikslas – tobulinti socialiai nu

uskriaustų grupių, tokių kaip bedarbiai ir jaunimas, įgūdžius ir kvalifikaciją, užtikrinti, kad kompetencija ir įgūdžiai, kurių mokoma, atitiktų darbo rinkos poreikius.
Stiprinti ekonominį konkurencingumą, sudarant būtinas augimo sąlygas, skatinant palankios verslo aplinkos formavimąsi ir investicinį klimatą, palankų esamų ir įsteigtų naujų įmonių plėtrai. Aktyvinti ekonomikos restruktūrizavimo procesus, kurie šiuo metu jau vyksta Lietuvoje.

Tikslas – išanalizuoti Lietuvos Respublikos užimtumo didinimo programos 2001-2005 m. tikslus. Išryškinti Lietuvos darbo biržos, kaip Lietuvos užimtumo tarnybos įgyvendinamus nedarbo mažinimo metodus – siekiant įgyvendinti nacionalinę užimtumo ir darbo rinkos politiką.

ES šalys narės pagal Europos užimtumo gaires rengia metinius nacionalinius užimtumo planus. Savo veiklą Lietuvos darbo birža vykdo vadovaudamasi Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nustatytais prioritetiniais darbo rinkos politikos tikslais ir uždaviniais. Taip pat įgyvendina Lietuvos Respublikos Užimtumo didinimo 20001-2004 metų programoje numatytas priemones.

1997 metai. Amsterdamas. Europos Sąjungos valstybių vadovų susitikimas. EB steigimo sutartis buvo papildyta skyriumi apie užimtumą, kuriame numatytas Europos užimtumo strategijos (EUS) formavimas ir įgyvendinimas. Vienas iš svarbiausių ES valstybių vadovų susitikimo Amsterdame rezultatų yra tai, kad pirmą kartą ES mastu buvo glaudžiai susieta ekonominė ir užimtumo politika siekiant tokių tikslų kaip darbo vietų kūrimas ir užimtumo didinimas. Užimtumo problema laikoma visų šalių narių bendru interesu ir, nors kiekviena šalis narė vykdo savo politiką, jų politika turi atitikti be
endrą Europos politiką ir turi būti kasmet derinama atsižvelgiant į Europos Tarybos nustatytas užimtumo gaires:

– užimtumo gebėjimų ugdymas;

– darbo vietų kūrimo ir verslumo skatinimas;

– įmonės ir darbuotojų gebėjimų pritaikyti prie pokyčių didinimas;

– moterų ir vyrų lygių galimybių stiprinimas.

Šia strategija siekiama skatinti darbo rinkų politikos konvergenciją, gerinti šių rinkų struktūrą bei sukurti daugiau ir geresnės kokybės darbo vietų. Iki 2003 metų užimtumo strategijos tikslai buvo išdėstyti pagal keturias pagrindines pakopas („pillars“): darbingumas, verslumas, adaptacija ir lygios galimybės. Kasmet pagal šias pakopas apibrėžiamos Europos užimtumo gairės, kurios perkeliamos į ES valstybių narių užimtumo nacionalines veiksmų programas. Europos komisija jas apibendrina bendroje ES užimtumo ataskaitoje, vėliau jos tampa pagrindu išvadoms bei konkretiems siūlymams kiekvienai valstybei narei.

UŽIMTUMO POLITIKA LIETUVOJE

Siekiant sušvelninti socialines nedarbo pasėkmes, valstybė parengia ir įgyvendina specialias priemones, kurios sudaro darbo rinkos politikos turinį.
Darbo rinkos politiką galima traktuoti plačiąja ir siaurąja prasme. Plačiąja prasme ji yra sudėtinė užimtumo politikos dalis.
Užimtumo politikos tikslas – formuoti racionalią gyventojų užimtumo struktūrą, didinti darbo ekonominį ir socialinį efektyvumą. Tuo pačiu užimtumo politika turi numatyti ir realizuoti nedarbo prevencijos, profilaktikos priemones.
Siaurąja prasme, darbo rinkos politika sprendžia du pagrindinius uždavinius: 1) ekonominių, finansinių bei kitokių priemonių pagalba reguliuoja nedarbo lygį ir trukmę; 2) socialiai apsaugo bedarbius. Šiuos uždavinius atitinka dvi darbo rinkos politikos (DRP) kryptys: aktyvi ir pasyvi darbo ri

inkos politika.
Pasyvi darbo rinkos politika – tai valstybės priemonių pagalba reguliuojamas kompensacinis mechanizmas, bedarbystės atveju nustatomos kompensacijos sąlygos, formos, apimtis ir garantuojamas draudimas nuo nedarbo. Pasyvi darbo rinkos politika apima tokias priemones, kaip darbuotojų draudimą nuo nedarbo, nedarbo pašalpos sąlygų, jos dydžio nustatymą ir mokėjimą, kitokią materialinę paramą bedarbiui ir jo šeimai. Taigi, svarbiausias pasyvios politikos tikslas aprūpinti bedarbius pašalpomis ir kitokia materialine parama, užtikrinančia bedarbiui ir jo šeimai bent minimalų gyvenimo lygį.
Aktyvi darbo rinkos politika – tai kompleksas priemonių, didinančių bedarbių konkurentiškumą darbo rinkoje, padedančių jiems greičiau grįžti į aktyvią darbinę veiklą. Ji grindžiama principu, jog žmogus pats turi užsidirbti savo ir šeimos pragyvenimui, o valstybė sudaro prielaidas jo užimtumui: tarpininkauja įdarbinant, remia profesinį mokymą, savarankišką užimtumą ir pan.
Darbo rinkos aktyvi politika dažniausiai diferencijuojama atsižvelgiant į atskiras gyventojų grupes, kurių padėtis darbo rinkoje ypač nepalanki (invalidai, priešpensijinio amžiaus bedarbiai, nekvalifikuotas jaunimas ir kt.). Efektyviausia, specialistų nuomone, yra tokia darbo rinkos politika, kuri apskritai gerina visų subjektų padėtį darbo rinkoje, tačiau ypatingą dėmesį skiria silpnai apsaugotoms gyventojų grupėms.
Santykis tarp aktyvios ir pasyvios darbo rinkos politikos elementų – jų apimtis, kokybė ir efektyvumas – gali skirtis atskirose šalyse. Vienodai efektyvi gali būti tiek aktyvi, tiek pasyvi darbo rinkos politika. Tai priklauso nuo konkrečių atskiro regiono arba tos, ar
r kitos šalies sąlygų. Konkrečios priemonės, kuriomis ji įgyvendinama atskirose šalyse, yra daugiau ar mažiau tradicinės, o skiriasi tik jų panaudojimo mąstas, formos ir kt., detalės.

Pagrindiniai Lietuvos Respublikos Vyriausybės uždaviniai, išdėstyti jos programoje 2001-2005 metams, yra, be kitų: užimtumo didinimas, skurdo mažinimas, investicijų į žmogiškuosius išteklius skatinimas, informacinės ir žinių visuomenės kūrimas ir mokslo, technologijų skatinimas.

Šiems tikslams pasiekti Vyriausybė ketina daugiau dėmesio skirti nedarbo ir skurdo mažinimui, labiau remti verslą regionuose, spręsti darbo jėgos kvalifikacijos ir vietos rinkos orientavimo klausimus, aktyvinti darbo rinkos politiką, plėtoti profesinį lavinimą ir darbo rinkos mokymą ir jaunimo, ilgalaikių bedarbių, neįgaliųjų, priešpensinio amžiaus žmonių, moterų ir įvairių rizikos grupių profesinį orientavimą, didinti viešųjų ir remiamų darbų apimtis ir derinti juos su mokymu, didinti galimybes darbdaviams ir darbuotojams prisitaikyti prie rinkos pokyčių. Kiti svarbūs Vyriausybės prioritetai užimtumo ir darbo politikos srityje yra darbo rinkos tarnybų tobulinimas ir socialinės partnerystės plėtotė.

2003 m. Europos komisijos EUS rekomendacijose Lietuvai pažymima, kad užimtumas Lietuvoje didėja, tačiau vis dar gerokai atsilieka nuo ES vidurkio. Lietuva, kaip ir, beje, kitos Bendrijos narės turi atkreipti dėmesį į darbuotojų ir verslo įmonių adaptacijos didinimo veiksnius, nacionalinės darbo rinkos patrauklumo ir vienodų galimybių darbo rinkoje skatinimo priemones, efektyvesnes investicijas į žmogiškojo kapitalo plėtrą ir mokymąsi visą gyvenimą bei spartesnį reformų įgyvendinimą. Išskiriamas sąlyginai mažas užimtumo paslaugų sektoriuje lygis Lietuvoje, mokesčių našta mažiausias pajamas gaunantiems žmonėms bei poreikis efektyviau vykdyti aktyvią darbo rinkos politiką (pvz., įvairaus pobūdžio mokymo programų plėtrą, paramą, vykdant darbo paiešką, įskaitant geografinį mobilumą, viešųjų užimtumo paslaugų modernizavimą). Nors rekomendacijose atkreipiamas dėmesys į sąlyginai aukštą moterų ir pagyvenusių žmonių užimtumo lygį Lietuvoje, tačiau kliūčių dalinio užimtumo sistemai šalinimas dar labiau sustiprintų šių socialinių sluoksnių pozicijas ekonomikos sektoriuje.

Lietuvos Respublikos užimtumo didinimo 2001-2004 metų programa buvo patvirtinta LR Vyriausybės 2001 m. gegužės 8 d. nutarimu Nr. 529. Ši programa yra strateginis dokumentas, nustatantis nacionalinės užimtumo ir darbo rinkos politikos strateginius tikslus ir veiksmus, kurių Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir kitos valstybės valdymo institucijos numato imtis didindamos gyventojų užimtumą.

Įgyvendinant šiuos tikslus, artimiausiu laiku bus siekiama sustabdyti nedarbo didėjimą, o vėliau – nuosekliai mažinti registruoto nedarbo atvejus iki 7 – 8 procentų. Programos įgyvendinimo laikotarpiu turi būti skatinama verslo plėtra ir investicijos, kurios užtikrintų 110-120 tūkstančių naujų darbo vietų sukūrimą. Tai leistų toliau didinti gyventojų užimtumą, iki jis pasieks ES valstybių vidutinį lygį, ir siekti visiško užimtumo.

Programos turinys ir forma atitinka Europos užimtumo strategiją. Reikia pabrėžti, kad programos tikslai neatkartoja Europos užimtumo gairių, bet jos struktūra ir turinys iš esmės atitinka minėtas kryptis:

– darbo vietų sistemos plėtojimas (verslininkystės skatinimas);

– užimtumo rėmimo tobulinimas;

– gebėjimų prisitaikyti prie pokyčių didinimas;

– lygių galimybių darbo rinkoje didinimas;

– užimtumo politikos integralumo didinimas.

Didžiausi iššūkiai, įgyvendinant Lisabonos užimtumo strategijos tikslus, Lietuvos laukia kuriant darbo vietas ir didinant užimtumą paslaugų sektoriuje bei mažinant užimtumą žemės ūkio sektoriuje. Pirmieji žingsniai rodo, kad padaryta akivaizdi pažanga. Europos Sąjungos statistikos tarnybos EUROSTAT duomenimis per 2005 metus nedarbo lygis Lietuvoje sumažėjo labiausiai iš visų Europos Sąjungos šalių – 3,8 proc. punkto. Metų pabaigoje jis sudarė 7 proc. punkto. Gerokai priartėdamas prie Europos Sąjungos vidurkio (8.5 proc.).

LIETUVOS UŽIMTUMO TANYBA – LIETUVOS DARBO BIRŽA

1990 m. įkurta Lietuvos darbo birža buvo pirmoji įstaiga, pradėjusi vykdyti konkrečią užimtumo politiką, pagal TDO rekomendacijas. Šiuo metu Lietuvos darbo birža turi 47 teritorinius padalinius ir pavaldi Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai.
Lietuvos darbo birža savo misiją 2003-2005 m. vykdys siekdama šių strateginių tikslų ir uždavinių:
• Sunkiausiai integruojamų į darbo rinką bedarbių užimtumo gebėjimų didinimas.
• Teritorinių nedarbo skirtumų mažinimas.
• Darbo biržos veiklos modernizavimas.
• Pasirngimas narystei ES, įgyvendinant programą ,,Laisvas asmenų judėjimas”.
• Klientams teikiamų paslaugų plėtra.
Lietuvos darbo birža ir jos skyriai, rajonuose rūpinasi bedarbystės ir gyventojų užimtumo didinimo reikalais. Jų veiklą apima minėtų programų konkretumas ir efektyvumas. Kiekvienas regionas turi savų įdarbinimo problemų, atskirose darbo biržose išskiriami prioritetiniai veiksmai, siekiant atskiras bedarbių grupes integruoti į darbo rinką, taikyti naujas darbo formas su darbdaviais.
Lietuvos darbo birža rengia aktyvios darbo rinkos politikos programas, kurių tikslas padėti bedarbiams prisiderinti prie esamos darbo paklausos struktūros ir įsijungti į aktyvią darbinę veiklą. Šios programos skirtos pirmiausia tiems bedarbiams, kuriems sunku konkuruoti darbo rinkoje ir todėl jų įdarbinimo galimybės labai menkos. Tai bedarbiai, kurie pagal LR Bedarbių rėmimo įstatymą turi teisę į papildomas užimtumo garantijas. Jos taikomos: asmenims, jaunesniems kaip 18 metų; moterims, turinčioms vaikų iki 14 metų, ir vyrams, vieniems auginantiems vaikus iki to paties amžiaus; asmenims, kuriems iki teisės gauti visą senatvės pensiją likę ne daugiau kaip 5 metai; asmenims, grįžusiems iš įkalinimo vietų; neįgaliems žmonėms (invalidams). Be to, visą bedarbių
kontingentą įdarbinimo galimybių požiūriu, Lietuvos darbo birža skirsto į pasirengusius ir nepasirengusius darbo rinkai bedarbius. Pasirengusiems darbo rinkai bedarbiams priskiriami: turintys ne ilgesnę kaip vienerių metų darbo pertrauką pagal profesinį pasirengimą, ar veiklos praktiką. Nepasirengusiais darbo rinkai laikomi bedarbiai: neturintys profesinio pasirengimo; turintys nepaklausią vietos darbo rinkoje profesiją ar veiklos praktiką; turintys ilgesnę kaip vienerių metų darbo pertrauką pagal profesinį pasirengimą ar veiklos praktiką.

VEIKSMAI UŽIMTUMO TIKSLAMS IR UŽDAVINIAMS ĮGYVENDINTI
Sukiausiai integruojamų į darbo riką bedarbių užimtumo gebėjimams didinti:
Darbo pasiūlos ir paklausos suderinamumo priemonės. Nepasirengusiems darbo rinkai asmenims pirmosios jų nedarbo stadijos metu taikomos intensyvaus konsultavimo, darbo pasiūlos ir paklausos suderinamumo priemonės, kurios numato intensyvų darbinės motyvacijos didinimą, informavimo ir darbo paieškos įgūdžių lavinimą. Užsiėmimai organizuojami ,,Darbo klubuose” pagal dalyvių poreikių ir konkurencinių galimybių panašumus. Priemonė orientuota į bedarbių profesinio apsisprendimo didinimą ir profesijos įsigijimą, mokymą pasinaudoti naujausiomis informacinėmis priemonėmis, sudaryti gyvenimo aprašymą (CV), motyvavimą ir skatinimą rinktis paklausią darbo rinkoje profesiją.
Profesinis mokymas. Nedarbo prevencijos mokymo priemonėse dalyvauja bedarbiai, kuriems teritorinė darbo birža nustatyta tvarka negali pasiūlyti darbo, atitinkančio jų profesinį pasirengimą bei sveikatos būklę, neturintys profesinio pasirengimo, atitinkančio vietos darbo rinkos poreikius. Profesinis mokymas gali būti organizuojamas ir darbuotojams, įspėtiems apie darbo sutarties nutraukimą.
Darbo rinkos profesinio mokymo tvarka nustato darbo rinkos profesinio mokymo organizavimą, vykdymą, dalyvius, socialinius partnerius ir finansavimą. Bedarbių profesinis mokymas finansuojamas ir bedarbio mokymo pašalpos mokamos ne ilgiau kaip 6 mėnesius. Kai kuriais atvejais, jeigu tam tikrai profesijai įgyti reikia daugiau laiko, trišalės komisijos prie teritorinės darbo biržos siūlymu profesinio mokymo finansavimas ir bedarbio mokymo pašalpos mokėjimas gali būti pratęstas iki 10 mėnesių.
Teritorinės darbo biržos, remdamosi darbdavių apklausomis ir tiksliniais susitarimais su darbdaviais, kasmet parengia veiklos programas kitiems metams, kuriose yra numatomas profesinio mokymo poreikis konkrečioms profesijoms. Parengtas Bedarbių ir darbuotojų, įspėtų apie atleidimą iš darbo profesinio mokymo programos prioritetinės kryptys teritorinės darbo biržos pateikia mokymo įstaigoms.
2003 m. mokytis pagal darbo rinkos profesinio mokymo programas nusiųsta 22,8 tūkst. bedarbių ir 3,2 tūkst. darbuotojų, įspėtų apie atleidimą – daugiausia per visą Lietuvos darbo biržos veiklos laikotarpį.
Pastaraisiais metais vis didesnis dėmesys skiriamas nekvalifikuotų bedarbių užimtumo gebėjimams didinti. 2003 m. mokyme dalyvavo 3,8 proc. 25-64 metų amžiaus bedarbių, o 2004 m. I ketvirtį – apie 10 proc.
Vykdant profesinio mokymo programas, siekiama, kad kuo didesnis baigusiųjų mokymo programas bedarbių įsidarbintų. Socialinės apsaugos ir darbo ministras darbo rinkos institucijoms kasmet nustato baigusių profesinį mokymą įsidarbinimo užduotis. 2003 m. iškeltas uždavinys – per 90 dienų įdarbinti 65-75 proc. įgijusių naują ir 45-50 proc. – pirmąją profesinę kvalifikaciją.
Ilgalaikių bedarbių užimtumo skatinimas. Lietuvos darbo biržos duomenimis 2003 m. 14,2 proc. ilgalaikių bedarbių dalyvavo įvairiose aktyviose darbo rinkos priemonėse (žr. 8 pav.); daugiausiai – viešuose darbuose ir mokyme. Mažinant ilgalaikę bedarbystę svarbų vaidmenį vaidina nuo 2002 m. pradėta taikyti specifinė priemonė – Ilgalaikių bedarbių profesinių žinių ir praktinių įgūdžių atnaujinimas. Šios priemonės tikslas – padėti ilgalaikiams bedarbiams atnaujinti turimus profesinius gebėjimus, darbinius įgūdžius bei skatinti motyvaciją įsigyti paklausią darbo rinkoje profesiją. Mokymo kursuose bedarbiai gauna naujausių įvairios profesinės veiklos teorinių ir praktinių žinių, dalyvauja motyvacijos didinimo pratimuose. Dauguma bedarbių, lankiusių pažintinį rengimo kursą ir juos baigusių, tęsia mokymą pagal pasirinktas profesinio mokymo programas. 2003 m. ilgalaikių bedarbių profesinių žinių ir praktinių įgūdžių atnaujinimo priemonėse dalyvavo 8,5 tūkst., arba apie 17 proc. visų dalyvavusių aktyviose darbo rinkos priemonėse ilgalaikių bedarbių.

1 pav. Ilgalaikio nedarbo lygis, proc.

2 pav. Ilgalaikių bedarbių pasiskirstymas pagal aktyvias darbo rinkos priemones 2003 m. , proc.

Ilgalaikių bedarbių užimtumo skatinimo dėka, gyventojų užimtumo tyrimų duomenimis, ilgalaikio nedarbo lygis šalyje sumažėjo nuo 10,4 proc. 2001 m. iki 6,3 proc. – 2003 m.
Keliamas uždavinys – užtikrinti, kad iki 2010 m. 25 proc. ilgalaikių bedarbių dalyvautų aktyviose darbo rinkos politikos priemonėse, kurios leistų sumažinti ilgalaikio nedarbo lygį iki 3,5 proc.

DARBO VIETŲ KŪRIMAS IR VERSLUMAS

Teritoriniams nedarbo lygio skirtumams mažinti:
Valstybės narės skatins naujų ir geresnių darbo vietų kūrimą, puoselėdamos verslumą, novatoriškumą, investicinius pajėgumus ir visoms įmonėms palankią verslo aplinką. Ypatingas dėmesys bus skiriamas darbo vietų kūrimo naujose įmonėse potencialui išnaudoti, paslaugų sektoriui bei tyrimų ir taikomajai veiklai. Remiantis įmonių politikos tikrinimo procesu ir Europos mažų įmonių chartijos įgyvendinimu, politinėmis iniciatyvomis bus labiausiai siekiama:
– supaprastinti ir sumažinti administracinę ir norminę naštą verslo pradžiai, mažoms bei vidutinėms įmonėms ir personalui samdyti; palengvinti kapitalo verslo pradžiai prieinamumą naujoms ir esamoms mažoms ir vidutinėms įmonėms bei įmonėms, kurios plečiasi ir kurių darbo vietų kūrimo potencialas auga (dar žr. BEPG, 11 gairė),
– skatinti verslumo ir administracinių gebėjimų mokymą ir lavinimą bei teikti paramą, taip pat ir profesiniam mokymui, kad verslas galėtų tapti karjeros galimybe visiems.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės užimtumo politika grindžiama nuostata, kad ,,nedarbo problemą galima išspręsti tik ekonominėmis priemonėmis, sudarius sąlygas kurti naujas darbo vietas, todėl Lietuvos Respublikos Vyriausybė visapusiškai skatins ekonomikos plėtrą, naujų darbo vietų kūrimą, sieks užtikrinti tolesnį ir esminį verslo sąlygų gerinimą” (Lietuvos Respublikos užimtumo didinimo 2001 – 2004 metų programa).
Vienas iš pagrindinių Lietuvos ekonomikos augimo veiksnių, darantis esminį poveikį bendrai šalies ūkio plėtotei, naujų darbo vietų kūrimui ir socialiniam stabilumui yra smulkus ir vidutinis verslas ( toliau – SVV).
Ilgalaikė Lietuvos ūkio (ekonomikos) plėtotės iki 2015 m. strategija paramą pradedantiems ir plėtojantiems verslą, naujų, ypač smulkiųjų ir vidutinio verslo įmonių vystymą, įtvirtino kaip esminę sąlygą naujoms ir geresnėms darbo vietoms kurti.
2002 m. balandžio mėnesį Lietuva pasirašė Mariboro deklaraciją ir tuo išreiškė savo pritarimą Europos mažųjų įmonių chartijai, vienam iš svarbiausių ES dokumentų įmonių politikos bei smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros srityje. Tuo pačiu Lietuva įsipareigojo įgyvendinti SVV plėtros skatinimo veiksmus įgyvendinant Chartijoje pateiktas rekomendacijas.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės vykdoma SVV politika grindžiama 2002 m. liepos mėnesį patvirtintomis Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros iki 2004 m. strateginėmis kryptimis:
• smulkaus ir vidutinio verslo teisinės ir ekonominės aplinkos tobulinimas;
• finansinės paramos smulkaus ir vidutinio verslo subjektams gerinimas;
• verslo informacijos, mokymo ir konsultavimo paslaugų teikimas;
• inovacijų bei informacijos technologijų naudojimo smulkiame ir vidutiniame versle skatinimas;
• institucinės verslo infrastruktūros tobulinimas;
• verslo savivaldos plėtra;
• smulkaus ir vidutinio verslo plėtra regionuose;
• didelių, smulkių ir vidutinių įmonių bendradarbiavimo skatinimo modelio diegimas;
• atskirų visuomenės grupių įtraukimas į smulkų ir vidutinį verslą.
Statistikos departamento duomenimis, 2003 m. mažose ir vidutinėse įmonėse (toliau – MVĮ), kuriose dirba iki 250 darbuotojų, sukurta apie 60 proc. BVP, jose dirbo 69,6 proc. visų šalies dirbančiųjų. Naujai įsteigtos įmonės kasmet sudaro 10-11 proc. visų veikiančių įmonių Lietuvoje. Naujose įmonėse užimta apie 5 proc. visų dirbančiųjų. Išankstiniais duomenimis 2003 m. veikė daugiau nei 65 proc. įmonių įsteigtų 2000 m. Tai liudija apie aukštą naujų įmonių išlikimo indeksą ir verslo steigimui palankią aplinką Lietuvai.

DARBO JĖGOS TERITORINIS MOBILUMAS
Pasirengimui narystei ES, įgyvendinant programą ,,Laisvas asmenų judėjimas” užtikrinti:
Lietuvos gyventojų teritorinis mobilumas šalies viduje tradiciškai yra nežymus: 1990 – 2003 metais pakeitė nuolatinę gyvenamąją vietą apie 3,3 proc. šalies gyventojų. Pagrindinės gyventojų migracijos traukos centrai – didieji šalies miestai, kuriuose didesnė darbo jėgos paklausa. 2003 m. iš kaimo atvykusieji į miestus gyventojai sudarė 47,7 procentus.
Kaimo gyventojų teritorinį mobilumą sąlygoja išaugę transporto kaštai, šalyje menkai išvystyta busto rinka, aukštos jo kainos miestuose ir dalies kaimo gyventojų veiklos bei pajamų susiejimas su smulkiu namų ūkiu. Be to, daugelis kaimo bedarbių arba iš dalies užimtų žemės ūkyje asmenų, neturi profesinio pasirengimo, reikalingo miestuose esančių laisvų darbo vietoms užimti. Todėl prognozuojama, kad kurį laiką žemės ūkis išliks pagrindine kaimo gyventojų ekonominės veiklos sritis. Kartu bus skatinamas kaimo gyventojų, ypač jaunimo, profesinis pasirengimas ir mobilumas sudarantis pagrindą teritoriniam mobilumui.
Lietuvos ūkio (ekonomikos) plėtros iki 2015 m. ilgalaikėje strategijoje numatyta stabiliai ir subalansuotai plėtoti kaimą, siekiant užtikrinti kaimo gyventojams palankias verslo, darbo ir buities bei socialines sąlygas, artimas vidutiniam šalies lygiui.
Lietuvai aktuali jaunų aukštos kvalifikacijos specialistų emigracijos į kitas valstybes problema. Pagal Laisvo asmenų judėjimo derybų skyrių Lietuva sutiko su ES iniciatyva numatyti 7 metų (2+3+2) pereinamąjį laikotarpį. Tačiau Lietuvos piliečiai legaliai įsidarbinti užsienyje gali tik kai kuriose valstybėse: Airijoje, Švedijoje ir Jungtinėje Karalystėje. Todėl nemažai kvalifikuotų darbuotojų iš Lietuvos išvyksta į užsienį dirbti nelegaliai. Padidėjusi migracija į užsienio šalis silpnina kvalifikuotos darbo jėgos potencialą ir didina nekvalifikuotos darbo jėgos perteklių šalyje.
Vyriausybė numatė iki 2008 m. sukurti darbo išteklių reguliavimo programą, kurios dalį sudarytų migracijos politika, Lietuvai tapus ES nare.
Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties nustato užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio suteikimo, integracijos (taip pat ir darbinės) bei kitus teisinės padėties klausimus. Migracijos departamento duomenimis, nuo 2000 m. sausio 1 dienos iki 2003 m. rugsėjo 1 dienos užsieniečiams išduota 19,5 tūkst. leidimų laikinai apsigyventi Lietuvoje. 2003 m. liepos 1 dieną gyveno 24,6 tūkst. užsieniečių, turinčių leidimus nuolat gyventi Lietuvoje, iš jų 7,9 tūkst. asmenų be pilietybės. Nuolat gyveno 23 pabėgėlių statusą turintys asmenys.
Užsienietis, kuris ketina dirbti Lietuvoje, privalo gauti leidimą dirbti iki atvykimo. Tačiau ES valstybių narių piliečiams ir jų šeimos nariams įsigyti leidimo dirbti nereikia. Leidimą dirbti užsieniečiai išduoda ir panaikina Lietuvos darbo birža, atsižvelgdama į šalies darbo rinkos poreikius ir Vyriausybės nustatytą kasmetinę užsieniečių įsidarbinimo kvotą (šiemet – 1000 leidimų).
Leidimas dirbti užsieniečiui išduodamas iki 2 metų, nurodant darbą (pareigas) ir įmonę (įstaigą), kurioje jis ketina dirbti.
Per 2000 – 2003 metų laikotarpį buvo išduoti 2,4 tūkst. leidimų užsieniečiams dirbti Lietuvoje. Apie pusė jų – Nepriklausomų Valstybių Sandraugos šalių piliečiai, kvalifikuoti specialistai (inžinieriai, surinkėjai, suvirintojai ir kt.).
Prieglobstį Lietuvoje gavę užsieniečiai vienodomis teisėmis su Lietuvos piliečiais gali laisvai pasirinkti darbą arba imtis kitos nedraudžiamosios veiklos, jeigu tik tam neprivaloma Lietuvos pilietybė.
Ketvirtus metus Lietuvoje vykdoma Prieglobstį gavusių užsieniečių socialinės integracijos programa. Pagrindinės prieglobstį gavusių užsieniečių socialinės integracijos kryptys yra šios:
• laikinai apgyvendinti (12 mėnesių trukmės laikotarpiui išnuomoti būstą, organizuoti būtiniausių baldų bei namų apyvokos reikmenų įsigijimą už vienkartinę įsikūrimo pašalpą);
• organizuoti švietimą (190-290 val. Lietuvių kalbos kursai suaugusiems, ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikų švietimas);
• organizuoti užimtumą (padėti įsidarbinti, persikvalifikuoti ir pan.);
• užtikrinti socialinę apsaugą (mėnesinė pašalpa būtiniausioms reikmėms);
• užtikrinti sveikatos apsaugą (lėšos privalomajam sveikatos draudimui);
• informuoti visuomenę apie prieglobstį gavusius užsieniečius, siekiant užkirsti kelią jų izoliacijai, visuomenės ksenofobijai ir skatinti toleranciją.
Prieglobstį gavęs užsienietis, kuriam reikia valstybės pagalbos įsidarbinant, gali registruotis teritorinėje darbo biržoje ir įgyti bedarbio statusą Socialinės integracijos programai skirtomis lėšomis pabėgėliai supažindinami su padėtimi darbo rinkoje, organizuojamos jų užimtumo papildomos priemonės, sudaromos sąlygos bedarbio pašalpai gauti, savam verslui pradėti bei įsidarbinti pagal darbo sutartį. Prireikus sudaromos specialios programos, susiejančios jų profesinį ir lietuvių kalbos mokymą su darbu
Per 2001 – 2003 metus prieglobstis suteiktas 1615 asmenims, 670 iš jų, arba 41 proc. visų gavusių prieglobstį Lietuvoje, buvo įtraukti į Prieglobstį gavusių užsieniečių socialinės integracijos programą ir gavo valstybės paramą.
Lietuvos Respublikos Vyriausybė remia į Lietuvą grįžtančius okupacijos metais ištremtus asmenis. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, per okupaciją neteisėtai represuota apie 300–500 tūkstančių Lietuvos gyventojų. Grįžusiems į Lietuvą nuolat gyventi politiniams kaliniams, tremtiniams ir jų palikuonims kompensuojamos persikėlimo išlaidos, skiriamos vienkartinės išmokos įsikurti, kompensuojamos profesinio mokymo ir perkvalifikavimo išlaidos, suteikiama galimybė lengvatinėmis sąlygomis apsirūpinti būstu Lietuvoje ir kita.
Siekiant efektyvaus darbo jėgos pasiūlos ir paklausos suderinamumo, vienu iš mobilumo skatinimo instrumentų yra Lietuvoje įkurta EURES koordinatoriaus tarnyba bei aštuoni EURES biurai, kuriuose teikiama informacija visais su laisvu darbuotojų judėjimu susijusiais klausimais. EURES tinklo darbuotojai teikia informaciją ir konsultacijas ieškantiems darbo asmenims apie įsidarbinimo galimybes, gyvenimo, darbo bei mokymosi sąlygas ES valstybėse, taip pat Lietuvos darbdaviams, ieškantiems darbuotojų kitose ES valstybėse. EURES tinklo pagalba darbo ieškantys asmenys gali sužinoti apie ES valstybių narių darbdavių siūlomas darbo vietas.
Vykdomi parengiamieji darbai , kurie leis nuo 2005 m. ES šalių piliečiams EURES tinklo pagalba sužinoti apie visas Lietuvoje esamas laisvas darbo vietas.
Parengtame Lietuvos Respublikos Užimtumo rėmimo įstatymo projekte numatyta skatinti šalies gyventojų teritorinį mobilumą, savivaldybių ir darbdavių lėšomis dengiant dalį persikėlimo ir įsikūrimo išlaidų į regionus, kuriuose jaučiamas darbo jėgos trūkumą.
Bedarbio ir darbo biržos veiklos priemones, siekiant įsidarbinimo. Turintiems profesinį pasirengimą (profesinių, aukštesniųjų ir aukštųjų mokyklų absolventams) per septynias dienas po įsiregistravimo teritorinėje darbo biržoje organizuojama ,,Intensyvaus integravimo į darbo rinką programa” ir jiems neįsidarbinus – taip pat sudaromas ,,Įsidarbinimo planas”.
Nuo 2002 m. Švietimo ir mokslo ministerijos interneto svetainėje pradėjo veikti Lietuvos švietimo informacinė sistema (IS MOKYKLA). Joje buvo pateikiami duomenys iš oficialių Švietimo ir mokslo ministerijos registrų. Bendrojo lavinimo mokyklų moksleiviai, pedagogai, profesinio informavimo ir konsultavimo ir teritorinių darbo biržų, darbo rinkos konsultavimo tarnybų darbuotojai, darbdaviai bei visi gyventojai gali naudotis vienoje svetainėje sukaupta informacija apie teisėtai veikiančias švietimo, mokslo ir studijų institucijas, studijų ir mokymo programas bei teikiamas kvalifikacijas, mokymo licencijas turinčias įstaigas ir įmones. Joje taip pat pateikiama informacija apie priėmimą į šalies aukštąsias, aukštesniąsias ir profesines mokyklas.
Kasmet leidžiamas išsamus leidinys apie profesijas ir galimus jų įsigijimo būdus Lietuvoje „Profesijos vadovas”. Parengta bandomoji Atviros informavimo, konsultavimo, orientavimo sistemos (AIKOS) interneto svetainės programinė įranga. Svetainėje talpinama Švietimo ir mokslo ministerijos, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Lietuvos darbo biržos, Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnybos, Statistikos departamento bei kitų organizacijų teikiama informacija apie besimokančiųjų, ketinamų priimti mokytis einamaisiais metais, bedarbių ir laisvų darbo vietų skaičių. AIKOS projektas bus įgyvendinamas panaudojant ES struktūrinių fondų lėšas.
Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnybos interneto svetainės skyriuje ,,Norintiems mokytis, ieškantiems darbo“ pradėtos teikti e-valdžios elektroninės paslaugos: konsultavimas internetu – interaktyvi konsultavimo ir orientavimo realiu laiku paslauga, kompiuteriniai profesinio kryptingumo testai,- leidžiantys jaunimui susiorientuoti kokioje srityje galėtų mokytis, ką jis norėtų dirbti, kokia yra jo motyvacija darbo paieškai, „Darbo paieškos žingsniai“ – interaktyvi metodinė medžiaga darbo paieškai.
Nuo 2001 m vidurio Lietuvos darbo biržos interneto svetainėje pradėjo funkcionuoti ,,Darbo birža internete” skyrius – „Talentų banko programa”. Programos tikslas – sudaryti platesnes įsidarbinimo galimybes aukštos kvalifikacijos specialistams ir studijuojančiam jaunimui, taip pat padėti darbdaviams greičiau susirasti pageidaujamus darbuotojus. Kaip rodo 2004 m. duomenys, gausiausią ,,Talentų banko programos” klientų grupę sudaro verslo ir vadybos specialistai – apie 24 proc., inžinierių ir susijusių profesijų specialistai – apie 18 proc., mokymo specialistai – apie 17 proc., socialinių mokslų specialistai – apie 7 proc. „Talentų banko programos “ duomenų bazėje kasmet vidutiniškai skelbiasi apie 2,0 tūkst. jaunų darbo ieškančių asmenų. Be to, „Talentų banko programa” skatina ieškančių darbo asmenų teritorinį mobilumą t.y., darbdavys, nerasdamas reikalingo aukštos kvalifikacijos specialisto savo aptarnaujamoje teritorinėje darbo biržoje, gali jį pasikviesti iš kitos vietovės.

Išplėstas Jaunimo darbo centrų (toliau – JDC) tinklas, organizuojant jų darbą gerinamas bendradarbiavimas su darbdaviais ir kitais socialiniais partneriais. 2004 m. pabaigoje JDC veikė 6 – se apskrityse. Per 2001-2004 metus vien tik Vilniaus JDC paslaugomis pasinaudojo apie 171 tūkst. jaunų asmenų. Įregistruotų jaunų bedarbių santykis su 16-24 metų amžiaus gyventojų skaičiumi per šį laikotarpį sumažėjo 2,5 procentiniais punktais ir 2005 m. sausio 1 d. sudarė tik 1,4 procento.
Atviras paslaugų teikimas, neformalus bendravimas Jaunimo darbo centruose padėjo suteikti paslaugas nuo 70 iki 90 proc. besikreipiančio į teritorines darbo biržas jaunimo. 2001 – 2004 metais darbo biržoje užsiregistravusių jaunų bedarbių dalis sumažėjo nuo 15,2 iki 8,1 proc., o jų bendras skaičius – 3,2 karto.
Statistikos departamento atliekamo gyventojų užimtumo tyrimų duomenimis vidutinis metinis jaunimo nedarbo lygis šalyje sumažėjo nuo 31,1 proc. 2001 m. iki 22,5 proc. 2004 m.

ILGALAIKIŲ BEDARBIŲ UŽIMTUMO GEBĖJIMŲ DIDINIMAS

(prioritetiniai veiksmai)

Didinant ilgalaikių bedarbių užimtumą buvo tobulinamos ir diegiamos naujos, efektyvesnės jų užimtumo gebėjimus didinančios priemonės.

Tikslu padėti ilgą laiką nedirbusiems asmenims atnaujinti turimus profesinius gebėjimus, darbinius įgūdžius ir skatinti jų motyvaciją įsigyti paklausią darbo rinkoje profesiją, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija 2002 m. patvirtino ,,Ilgalaikių bedarbių profesinių žinių ir praktinių įgūdžių atnaujinimo priemonių organizavimo ir vykdymo tvarką “13. Buvo parengtos 38 ilgalaikių bedarbių profesinių žinių ir praktinių įgūdžių atnaujinimo priemones, jų tarpe: 15 pažintinių mokymo programų, skirtų ilgalaikiams bedarbiams, neturintiems profesinio pasirengimo ir 23 – žinių ir įgūdžių atnaujinimo programų ilgalaikiams bedarbiams, kurie turi profesiją, tačiau dėl ilgos darbo pertraukos yra praradę darbo įgūdžius.

Per 2002 – 2004 metais į šias priemones buvo nusiųsta 34 tūkst. bedarbių, kurių bedarbystės trukmė ilgesnė nei vieneri metai. Ilgalaikiai bedarbiai dalyvavo motyvacijos didinimo užsiėmimuose, profesinių žinių ir praktinių įgūdžių atnaujinimo užsiėmimuose ir pažintiniuose mokymo kursuose. Užsiėmimuose jie gavo naujausių teorinių ir praktinių žinių, išmoko geriau save pristatyti darbdaviui, greičiau adaptuotis naujame kolektyve, įgijo elementarių bendravimo darbo kolektyvuose įgūdžių.

2001 – 2003 metais Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba drauge su Nyderlandų partneriais iš Nehem International ir “Huesken & De Pree Consultancy” keturiose Lietuvos regionuose (Klaipėdoje, Tauragėje, Panevėžyje ir Alytuje) įgyvendino projektą ,,Parama ilgalaikiams bedarbiams Lietuvoje kuriant vietinius tinklus.. Projekto įgyvendinimo metu sukurta ilgalaikių bedarbių grąžinimo į darbo rinką metodologija – „Darbo galimybių programa“, siekianti bedarbių mokymo būdu pašalinti psichologinius ir socialinius barjerus, trukdančius jiems dalyvauti darbo rinkoje. Ši programa taikytina asmenims, kurie po ilgos pertraukos ieško savo vietos darbo rinkoje. Programos eigoje ilgalaikis bedarbis nuolat palaikomas, jam bandant įsidarbinti, užtikrinamas grįžtamasis ryšys tarp dėstytojo, grupės ir asmens.

Vien tik 2004 m. į visas aktyvias darbo rinkos politikos programas buvo nukreipta 50,6 tūkst. ilgalaikių bedarbių, t.y. beveik kas antras tais metais nukreiptas į aktyvias darbo rinkos politikos programas asmuo.

Per 2001-2004 metus ilgalaikių bedarbių skaičius sumažintas 25,5 tūkst. (nuo 62,4 iki 36,9 tūkst.). Teritorinėse darbo biržose registruotų bedarbių tarpe 2005 m. pradžioje jie sudarė 29, 2 proc.

PROFESINIO RENGIMO TOBULINIMAS

Siekiant, kad kuo didesnis asmenų skaičius įgytų profesinį išsilavinimą ir profesinę kvalifikaciją, atitinkančią kintančios darbo rinkos poreikius, o taip pat laiduoti profesinio rengimo sistemos prieinamumą visiems, bei įgyvendinant nuolatinio mokymosi prioritetą, parengta ir 2004 m. gegužės 31 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 670 patvirtinta naujos redakcijos ,,Lietuvos Respublikos profesinio mokymo įstatymo koncepcija” 14. Jos pagrindu rengiamas naujos redakcijos ,,Lietuvos Respublikos profesinio mokymo įstatymo pakeitimo įstatymo projektas”.
Vykdant Užimtumo programoje numatytas priemones vadovaujantis Europos socialinės chartijos 1 straipsnio 4 punkto ir Tarptautinės darbo organizacijos konvencijos Nr. 142 ,,Dėl profesinio orientavimo ir profesinio rengimo ugdant žmogaus išgales nuostatomis”, buvo pertvarkoma profesinio mokymo sistema, susidedanti iš pagrindinio ir darbo rinkos profesinio mokymo.

Tikslu geriau naudoti visą esamą profesinio rengimo institucijų potencialą, plačiau įtraukiant į šią veiklą privatų sektorių, buvo racionalizuojamas ir optimizuojamas šio mokymo institucijų tinklas. Sudarytos lygos galimybės valstybinėms ir privačioms mokymo institucijoms prisidėti prie profesinio rengimo bei geriau pasinaudoti ES programų (SOCRATES, LEONARDO, PHARE, SAPARD) teikiamomis galimybėmis plėtoti darbo jėgos išteklius, parengti darbuotojus administruoti ES struktūrinius fondus ir naudoti jų teikiamas lėšas.
Optimizuojant profesinio rengimo institucijų tinklą ir labiau atsižvelgiant į regioninius darbo rinkos poreikius, buvo atlikta kai kurių Švietimo ir mokslo ministerijos profesinio rengimo mokslo įstaigų reorganizacija.
2003 –2004 metais 8 profesinio mokymo įstaigos pertvarkytos į viešąsias profesinio mokymo įstaigas ir 12 profesinių mokyklų reorganizuota į 3 profesinio mokymo/rengimo centrus. Tuo siekiama užtikrinti didesnį profesinio mokymo įstaigų savarankiškumą, geresnį jų orientavimą į darbo rinkos poreikius, taip pat sudaryti prielaidas steigti viešąsias profesinio mokymo įstaigas – regioninius profesinio rengimo centrus. Sudaryta taip pat galimybė joms pačioms užsidirbti lėšų mokymo bazei stiprinti, mokymo procesui turtinti, pritraukti į profesinį mokymą darbdavių organizacijas, geriausius specialistus, savivaldos organizacijas, verslininkus ir kitus subjektus, suinteresuotus gerinti profesinio mokymo rezultatus.
Pertvarkoma ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pavaldume esančios Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnybos padaliniai. Remiantis Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 16 d. nutarimu Nr. 1179 ,,Dėl uždarųjų akcinių bendrovių Vilniaus Jeruzalės darbo rinkos mokymo centro, Vilniaus Žirmūnų darbo rinkos mokymo centro, Vilniaus Naujininkų darbo rinkos mokymo centro, Klaipėdos darbo rinkos mokymo centro, Šiaulių darbo rinkos mokymo centro, ir Alytaus darbo rinkos mokymo centro pertvarkymo“ 15 minėtos uždarosios akcinės bendrovės nuo 2004 m. gruodžio 1 d. pertvarkytos į viešąsias įstaigas.
Didinant darbo rinkos profesinio mokymo ir konsultavimo prieinamumą 2004 m įsteigta Utenos darbo rinkos mokymo ir konsultavimo tarnyba su Ignalinos poskyriu, Šiaulių darbo rinkos mokymo tarnybos Akmenės poskyris ir Kuršėnų punktas, Klaipėdos darbo rinkos mokymo ir konsultavimo tarnybos Tauragės poskyris.
Pradėtas įgyvendinti ES finansuojamo Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnybos parengtas projektas ,,Esamos darbo rinkos mokymo centrų ir profesinio konsultavimo tarnybų sistemos restruktūrizavimas į Regioninius darbo rinkos mokymo ir konsultavimo centrus didinant profesinį mobilumą ir socialinę sanglaudą”. Šio projekto įgyvendinimo dėka iš esmės bus pertvarkyta suaugusiųjų profesinio rengimo sistema – esami 15 mokymo centrų ir 6 teritorinės tarnybos pertvarkytos bei išplėstos į 5 – 7 Regioninius darbo rinkos profesinio mokymo ir konsultavimo centrus (mokymo ir konsultavimo paslaugos) bei 10 Regioninių žmogiškųjų išteklių konsultavimo tarnybų, kurios vykdys suaugusiųjų profesinio mokymo licencijavimo, priežiūros, metodinio vadovavimo funkcijos.
Tobulinant profesinį rengimą buvo tęsiamas profesinio rengimo standartų projektas. Parengti ,,Profesinio rengimo standartų rengimo, atnaujinimo ir įteisinimo nuostatai”, kurie buvo patvirtinti 2003 m. gegužės 30 d. bendru švietimo ir mokslo ministro ir socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu Nr.ĮSAK-771/A1-9116.
Per 2001 – 2004 metus buvo suformuotos 32 standartų rengimo darbo grupės, parengti 100 standartų projektai bei atliktos 3 sektorinės analizės ir pateikti 4 projektai, iš jų 2 – valstybinės svarbos.
Prie Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnybos sudarytos mokymo programų rengimo darbo grupės, rengiančios profesinę kvalifikaciją suteikiančias mokymo programas, nustatė kvalifikacinius reikalavimus daugiau kaip 190 profesinių kvalifikacijų. Kvalifikaciniai reikalavimai, įvardinantys būtinas profesinei veiklai kompetencijas, t.y. žinias ir gebėjimus, yra esmine profesinių standartų struktūros dalis ir derinami su kompetentingomis darbdavių organizacijomis.
Siekiant išplėsti galimybes suaugusiems asmenims įgyti norimą išsilavinimą, profesinę kvalifikaciją ir nuolat ją tobulinti, ugdyti savo kūrybines galias ir gebėjimus, 2001 m. buvo parengta ir pradėta įgyvendinti ,,Valstybinę distancinio švietimo plėtros programą. Ją įgyvendinant, Švietimo ir mokslo ministerija 2001-2004 metais rengė distancinio švietimo specialistus, distancinio švietimo programas bei organizavo nuotolinio mokymosi kursus.
Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba parengė 37 nuotolinio neformalaus mokymo programas, kurios nuo 2003 m. pradėtos taikyti Klaipėdos, Utenos ir Vilniaus Žirmūnų darbo rinkos mokymo centruose bei Šiaulių darbo rinkos mokymo ir konsultavimo tarnyboje.
Svarbiu žingsniu 2003 m. formuojant efektyvesnę karjeros ugdymo, informavimo ir konsultavimo infrastruktūrą buvo Švietimo ir mokslo ministerijos ,,Atviro informavimo, konsultavimo ir orientavimo informacinės sistemos” (AIKOS) kūrimo pradžia. Dabartiniu metu AIKOS vientisoje, nekomercinėje informacinėje duomenų bazėje kaupiami integruoti duomenys, kurie padeda užtikrinti Lietuvos žmonėms visu jų gyvenimo laikotarpiu prieinamumą prie kokybiškos informacijos apie mokymosi ir įsidarbinimo galimybes, gerina jaunų žmonių ir suaugusiųjų įsidarbinimo gebėjimus, skatinai jų verslumą bei nuolatinį žinių siekimą.
Turėdama tikslą pasiekti aukštojo profesinio rengimo didesnio prieinamumo, Švietimo ir mokslo ministerija vertina aukštesniųjų mokyklų pasirengimą vertinti neuniversitetines studijas. Per 2002 m. buvo įvertinta 40 profesinio mokymo įstaigų. Įvykdžius reikalavimus, dalis jų buvo reorganizuotos į neuniversitetines aukštąsias mokyklas. 2003 m. įvertinta 11 aukštesniųjų mokyklų, pretenduojančių vykdyti neuniversitetines studijas, organizuota 17 vertinimo vizitų į kolegijas, pradedančias vykdyti naujas studijų kryptis. 2004 m. pradėtas kolegijų, veikiančių pagal laikinąjį statutą, veiklos vertinimas. Valstybinėms kolegijoms, kurių veikla įvertinta teigiamai, išduodami leidimai priimti statutą ir sudaryti savivaldos institucijas.
2001 m buvo sukurta ir pradėjo veikti valstybinė darbo rinkos profesinio mokymo priežiūros sistema. Pagrindinis priežiūros tikslas – stebėti, analizuoti ir vertinti profesinio mokymo įstaigų profesinio mokymo vadybinę, pedagoginę veiklą, teikti metodinę pagalbą. Priežiūra buvo vykdoma vertinant mokymo programos įgyvendinimo kokybę. Priežiūros komisijų ekspertai teikė informaciją, konsultavo įstaigų ir įmonių vadovus profesinio mokymo organizavimo klausimais.
Per 2001 – 2004 metus patikrintas mokymo organizavimas ir vykdymas 298 mokymo įstaigose pagal 476 mokymo programas. Remiantis priežiūros rezultatais, parengti siūlymai į kuriuos buvo atsižvelgta, atnaujinant mokymo licencijavimo tvarką, bendruosius reikalavimus darbo rinkos profesinio mokymo programoms.
2004 m. pagal Bendrojo programavimo dokumento 2.4. priemonę parengtas nacionalinis projektas ,,Vieningos pirminio ir tęstinio profesinio mokymo kokybės užtikrinimo sistemos sukūrimas ir įdiegimas”. Projekto pareiškėjas – Profesinio mokymo metodikos centras, partneris –Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba. Bendrasis projekto tikslas – sukurti vieningą pirminio (jaunimo) ir tęstinio (suaugusiųjų) profesinio mokymo kokybės užtikrinimo sistemą, atitinkančią ES strategines nuostatas ir sudarančią prielaidas nuolatiniam mokymo kokybės tobulinimui, siekiant maksimalaus rengiamų specialistų kvalifikacijos atitikimo besikeičiantiems šalies ūkio poreikiams.
Profesinio mokymo efektyvumui vertinti Lietuvos darbo birža kiekvienais metais rengia profesinio mokymo programose dalyvavusių asmenų apklausas bei skelbia jų rezultatus. Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnybos užsakymu atliekami moksliniai tyrimai, kurių pagrindu rengiami pasiūlymai dėl profesinio mokymo efektyvumo didinimo.

Švietimo ir mokslo ministerija 2004 m. parengė ,,Kolegijų, įsteigtų reorganizuojant aukštesniąsias mokyklas, veiklos kokybės vertinimo tvarkos aprašą”, ,,Neuniversitetinių studijų dalyko egzamino rengimo ir jo rezultatų vertinimo nuostatus”; ,,Neuniversitetinių studijų rezultatų baigiamojo vertinimo nuostatus bei neuniversitetinių studijų programų kokybės vertinimo komisijos ir neuniversitetinių studijų kokybės vertinimo tarybos nuostatus”.
Suformuota nepriklausoma nuo mokymo įstaigų kvalifikacijos suteikimo sistema. Įgyvendinta švietimo ir mokslo ministro 2001 m. spalio 1 d. įsakymu Nr.1353 patvirtinta ,,Neformaliojo suaugusiųjų švietimo sistemoje ir savarankiškai įgytų žinių įvertinimo ir valstybės pripažintų išsilavinimo lygių (tam tikros pakopos ar modulio) baigimo dokumentų bei kvalifikacijos įgijimo tvarka “ 17 bei socialinės apsaugos ir darbo ministro 2002 m. kovo 22 d. įsakymu Nr. 38 patvirtinta ,,Darbo rinkos profesinio mokymo įstaigų, įmonių atrankos egzaminavimui eksterno būdu tvarka “ bei ,,Darbo rinkos neformaliojo profesinio mokymo programų sąvado nuostatai”18. Nuo 2003 m. visose šalies profesinio mokymo įstaigose kvalifikacijos egzaminų organizavimas vykdomas tik Prekybos, pramonės ir amatų rūmų bei Žemės ūkio rūmų jėgomis. Tuo taip pat sudarytos sąlygos ir prieinamumas visiems norintiems neformaliame švietime įgytas žinias įteisinti formaliojo švietimo profesinio mokymo diplomais ar kvalifikacijos pažymėjimais.
Gerinant profesinio rengimo metodinę ir techninę bazę, darbo rinkos mokymo centrai į ją kasmet investavo po 1,2 – 2,7 mln. Lt nuosavų lėšų. Viso 2001- 2004 metais buvo investuota 7,24 mln. Lt. Švietimo ir mokslo ministerijos profesinės mokyklos per minėtą laikotarpį įsigijo apie 2,2 tūkst. kompiuterių, tame tarpe 526 kompiuterius – 2004 metais.
Stiprinant profesinio mokymo įstaigų metodinę veiklą Švietimo ir mokslo ministerija 2004 m. parengė ir patvirtino profesinio mokymo(si) vadovėlio vertinimo dokumentus. Taip pat buvo parengtos priemonės mokymo medžiagos rengimui: „Vadovėlio kūrimo metodikos metmenys” ir „Profesinio mokymo vadovėlių rengimo metodinės rekomendacijos” bei įvertintos 159 pagrindinio profesinio mokymo programos. Pagal naują profesinio rengimo standarto struktūrą atnaujinti ir ptvirtinti ,,Pagrindinio profesinio mokymo programų bendrieji reikalavimai”.
Per 2001-2004 metus darbo rinkos profesinio mokymo dėka nekvalifikuotų bedarbių skaičius sumažintas 34,6 tūkst. (nuo 76,2 iki 41,6 tūkst.). Teritorinėse darbo biržose registruotų bedarbių tarpe 2005 m. pradžioje jie sudarė 32,9 proc.

PASIEKTŲ TIKSLŲ IR REZULTATŲ APIBENDRINIMAS

Įgyvendinant Užimtumo programą 2001 – 2004 metais pasiekti šie tikslai svarbiausi ir rezultatai:
• išaugo užimtų gyventojų ir sumažėjo bedarbių skaičius.
Pastarųjų metų Lietuvos ekonomikos augimas sudarė palankias prielaidas užimtumui didinti. Statistikos departamento pagal Eurostat’o reikalavimus atliekamų darbo jėgos tyrimų duomenimis 2004 m., palyginti su 2001 m., užimtų gyventojų padaugėjo 85 tūkst., arba 6 proc., bedarbių – sumažėjo 100 tūkst., arba 35 proc.
Padidėjus bendram užimtų gyventojų skaičiui, 15 – 64 metų gyventojų užimtumo lygis išaugo nuo 57,2 proc. 2001 m. iki 61,1 proc. 2004 m. Pagausėjo žmonių dirbančių privačiame sektoriuje. Jų lyginamasis svoris išaugo nuo 67 proc. 2001 m. iki 72 proc. –
2004 m. apie 80 proc. visų užimtų gyventojų dirbo samdomą darbą, likusieji 20 proc. savarankiškai.

Europos Sąjungos statistikos agentūros Eurostat’o duomenimis per keturis metus vidutinis metinis nedarbo lygis Lietuvoje sumažėjo 4,7 punktais ( nuo 16,1 proc. 2001 m. iki 11,4 proc. 2004 m .) t.y. sparčiau negu vidutiniškai ES ir kaimyninėse šalyse (žr. 3 grafiką).
Lietuvos darbo biržos duomenimis, teritorinėse darbo biržose registruotų vidutinis metinis bedarbių skaičius 2004 m. buvo 62,4 tūkst. arba 30 proc. mažesnis negu 2000 m. Vidutinis metinis bedarbių procentas nuo darbingo amžiaus gyventojų sumažėjo nuo 11,1 proc. 2001 m. iki 6,8 proc. 2004 m.
• buvo visapusiškai skatinama verslo plėtra ir investicijos, sudarant palankias sąlygas naujoms ir geresnėms darbo vietoms kurti.

Įdiegti nauji paramos naujoms darbo vietoms kurti mechanizmai, kurių tikslas – didinanti kapitalo verslo pradžiai prieinamumą, ugdyti gyventojų tarpe verslumo ir administracinius gebėjimus bei skatinti veikiančių įmonių investicinius pajėgumus.
Valstybei priklausančios uždarosios akcinės bendrovės ,,Investicijos ir verslo garantijos” suteiktų paskolų garantijų dėka 2002 – 2004 metais sukurta 2,2 tūkst. naujų darbo vietų. Verslo inkubatoriuose įsikūrusios įmonės 2003 – 2004 metais įsteigė apie 0,8 tūkst. darbo vietų. Teikiant valstybės finansinę pagalbą vietinių užimtumo projektams įgyvendinti labiausiai nedarbo pažeistuose šalies vietovėse, teritorinėse darbo biržose registruotiems bedarbiams įdarbinti, įsteigta per 1,9 tūkst. naujų darbo vietų.
Per Užimtumo programos įgyvendinimo laikotarpį, teritorinės darbo biržos papildomai darbo rinkoje remiamiems bedarbiams įsteigė 7,7 tūkst. darbo vietų, iš jų apie 0,9 tūkst. – invalidams. Pasinaudoję teikiama beprocentine paskola, savo verslą pradėjo per 0,1 tūkst. bedarbių, daugiau kaip 58 tūkst. pradėjo ūkinę veiklą lengvatinėmis sąlygomis įsigiję verslo liudijimus.
Pagerėjus verslo sąlygoms šalies ūkyje sukuriama vis daugiau darbo vietų. Per pastaruosius keturis metus teritorinėse darbo biržose darbdaviai kasmet įregistruodavo apie 130 – 135 tūkst. laisvų darbo vietų.
• iš esmės pavyko įveikti neigiamus struktūrinės ūkio reformos ir išorės poveikio padarinius gyventojų užimtumui ir darbo rinkai.

Gerėjant verslo sąlygoms kasmet augantis bankrutuojančių ir bankrutavusių skaičius 2002 – 2004 metais stabilizavosi. Visumoje 2004 m. pradėtų bankroto procedūrų buvo 13,5 mažiau nei 2002 metais. Smulkėjo ir bankrutuojančios įmonės: jei 2001 m. vienoje įmonėje bankroto pradžioje dirbo vidutiniškai 16 darbuotojų, tai 2004 m. – tik 4. Todėl bankroto pasekmės vis mažiau buvo jaučiamos darbo rinkoje. Teritorinės darbo biržos registravo vis mažesnį įmonių skaičių numatančių grupės darbuotojų atleidimą: 2004 m bendras gautų pranešimų skaičius apie grupės darbuotojų atleidimą lyginant su 2001 m. sumažėjo 34 proc., bendras įspėtų apie numatomą atleidimą darbuotojų skaičius – daugiau kaip per pusę.
• tinkamai pasirengta prisidėti prie ES užimtumo strategijos koordinavimo.
Buvo imtasi būtinų priemonių pasirengti Lietuvai, tapus pilnateisę Europos Sąjungos nare, veiksmingai prisidėti prie Europos užimtumo strategijos koordinavimo proceso.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota Socialinės apsaugos ir darbo ministerija 2002 m. vasario 12 d. su Europos Komisijos užimtumo ir socialinių reikalų generaliniu direktoratu pasirašė ,,Bendrąjį Lietuvos užimtumo politikos prioritetų įvertinimo dokumentą”. Juo remiantis buvo įgyvendintos priemonės, įgalinančios pasiekti suderintus užimtumo ir darbo rinkos tikslus Lietuvos rengimosi stojimui į Europos Sąjungą laikotarpiu.
2001 – 2003 metais įgyvendintas PHARE/Dvynių projektas ,,Pasirengimas dalyvauti Europos užimtumo strategijoje”, kuris padėjo Lietuvai pasiekti ES reikalavimus atitinkančią darbo rinkos administravimo kokybę.
Svarbus žingsnis integruojantis į Europos Sąjungos darbo rinką buvo 2004 m. Lietuvos darbo biržos įsijungimas į valstybės užimtumo tarnybų (PES) sistemą EURES.

Realiai prisidėdama prie Europos užimtumo politikos koordinavimo, Lietuva 2004 m. gegužės mėn. įstojus į ES, jau rugsėjo mėnesį pateikė Europos Komisijai pirmąjį ,,Lietuvos Respublikos 2004 metų užimtumo veiksmų planą”, kuriame nurodė Lietuvos tikslus ES užimtumo strategijos nuostatoms įgyvendinti bei atsakomąsias priemones į užimtumo gaires ir rekomendacijas.
Tačiau jau artimiausioje ateityje Lietuvos darbo rinka gali susidurti su didesniais išbandymais, kuriuos apsprendžia tiek išoriniai, tiek vidiniai veiksniai.
Realiu iššūkiu Lietuvos darbo rinkai gali tapti ženkli gyventojų ekonominė migracija, dėka kurios pirmiausia prarandama kvalifikuota darbo jėga, nes jau dabar daugelyje ūkio šakų jaučiamas neatitikimas tarp kvalifikuotos darbo jėgos paklausos ir jos tenkinimo galimybių.
Vykstantis kardinalūs demografiniai pokyčiai ir kaip to pasekmė – gyventojų senėjimas, ateityje gali dar labiau pabloginti dirbančiųjų ir išlaikytinių santykį.

Gali taip pat dar labiau išryškėti kai kurių šalies vietovių specifinės darbo rinkos problemos: dėl lėto darbo vietų kūrimo, nepakankamo darbo jėgos mobilumo, toliau formuotis palyginamai gausios ilgalaikių bedarbių grupės, kurių užimtumui remti bus reikalingos papildomos priemonės, kitose – sustiprėti neatitikimas tarp kvalifikuotos darbo jėgos poreikio ir jo tenkinimo galimybių.
Rimtu iššūkiu Lietuvos užimtumo politikai tampa Lisabonos strategijos iškelti užimtumo siekiai bei naujas požiūris į jų įgyvendinimo būtinybę.
Siekiant įgyvendinti ES naujai iškeltą uždavinį – skatinti stipresnį augimą ir sukurti daugiau bei geresnių darbo vietų, tarpe kitų priemonių, tikslinga, rengiamoje Lietuvos Respublikos užimtumo didinimo 2005 – 2008 programoje, numatyti papildomas priemones mažinti socialinės atskirties riziką bei skatinti gyventojų ekonominį aktyvumą ir užimtumą.

IŠVADOS

Esminės užimtumo problemos susijusios su tuo, kad:

1. Darbo rinka turi atspindėti dinamiškos rinkos ekonomikos, bendrosios rinkos dalies, poreikius, ypač tai ar darbo jėga yra mobili, prisitaikanti ir kvalifikuota.

2. Turi būti tam tikra politika ir tinkamos institucijos, padedančios plėtotis lanksčiai darbo rinkai. Tai apima ir poreikį skatinti į ateitį oriantuotą požiūrį į pramonės restruktūrizavimą, siekiant prisitaikyti prie žiniomis pagrįstos ekonomikos ir susidoroti su demografiniais pokyčiais.

Europos Sąjungos statistikos tarnybos EUROSTAT duomenimis per 2005 metus nedarbo lygis Lietuvoje sumažėjo labiausiai iš visų Europos Sąjungos šalių – 3,8 proc. punkto. Metų pabaigoje jis sudarė 7 proc. punkto. Gerokai priartėdamas prie Europos Sąjungos vidurkio (8.3 proc.). Tokiu būdu galima teikti, kad įgyvendinus Užimtumo programos priemones iš esmės pasiekti visi svarbiausi jos numatyti strateginiai tikslai. Įvyko esminis persilaužimas darbo rinkoje, sustabdytas nedarbo didėjimas ir pasiektas nustatytas tikslas –registruotas nedarbas 2004 metais sumažintas iki 6,8 procentų.

Sparti šalies ekonomikos plėtra bei naujos darbo rinkos tendencijos reikalauja nuolat tobulinti darbo rinkos politikos valdymą, plėsti informavimo, konsultavimo bei profesinio orientavimo paslaugas panaudojant naujausias informacines technologijas.

Lietuvos narystė Europos Sąjungoje atvėrė naujas galimybes spręsti užimtumo didinimo problemas pasinaudojant ES struktūriniais fondais. Vienas iš pagrindinių Lietuvos ekonomikos augimo veiksnių, darantis esminį poveikį bendrai šalies ūkio plėtotei, naujų darbo vietų kūrimui ir socialiniam stabilumui yra smulkus ir vidutinis verslas.
Ilgalaikė Lietuvos ūkio (ekonomikos) plėtotės iki 2015 m. strategija paramą pradedantiems ir plėtojantiems verslą, naujų, ypač smulkiųjų ir vidutinio verslo įmonių vystymą, įtvirtino kaip esminę sąlygą naujoms ir geresnėms darbo vietoms kurti.
Parengtame Lietuvos Respublikos Užimtumo rėmimo įstatymo projekte numatyta skatinti šalies gyventojų teritorinį mobilumą, savivaldybių ir darbdavių lėšomis dengiant dalį persikėlimo ir įsikūrimo išlaidų į regionus, kuriuose jaučiamas darbo jėgos trūkumą.
Didelis dėmesys skirtas sunkiausiai integruojamų ir labiausiai socialiai pažeidžiamų bedarbių tikslinėms grupėms. Darbo birža nuolat didino užimtumo rėmimo programas šių tikslinių grupių bedarbiams, siekdama sumažinti jų socialinę atskirtį ir padėti jiems sugrįžti į darbo rinką.

Daug pastangų buvo įdėta atviro informavimo ir elektroninių paslaugų plėtrai. Sukurtos naujos elektroninės viešosios paslaugos suteikė galimybę darbdaviams ir ieškantiems darbo asmenims daugiau sužinoti apie darbo biržos teikiamas paslaugas ir operatyviau pasinaudoti šių paslaugų teikiamomis galimybėmis.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Lietuvos 2004 – 2006 m. Bendrojo programavimo dokumento priedas.
2. Lietuvos Respublikos 2004 m. užimtumo veiksmų planas.
3. Lietuvos respublikos užimtumo didinimo 2001-2004 metų programa.

Internetiniai puslapiai:

1. http://europa.eu.ont/comm/employment social/

2. http://www.std.lt

3. http://lsa/ryšiai/tnaujienos/lisabona.htm-75k/

4. www.socmin.lt

NEDARBO PRIEŽASTYS

Viena iš svarbiausių nedarbo priežasčių yra mokslinė techninė revoliucija (MTR), prasidėjusi XIX a. pabaigoje – XX a. pirmoje pusėje ir apėmusi visas išsivysčiusias pasaulio šalis. Gamybos mechanizavimas ir automatizavimas, pažangių valdymo ir kontrolės sistemų įvedimas, naujų technologijų ir medžiagų kūrimas bei jų vartojimas iš esmės pakeitė darbo turinį. Darbas tapo kūrybiškas, išaugo protinio ir kvalifikuoto darbo reikšmė. Dėl MTR poveikio pakito materialinės gamybos darbuotojų skaičius (jis nuolat mažėja) ir kvalifikacinė darbo jėgos struktūra. Šiuolaikiniam ūkiui tapo reikalingi naujo tipo darbuotojai, įsisavinę keleto mokslų pagrindus ir turintys aukštą kvalifikaciją. Fizinis rankinis darbas pamažu netenka savo reikšmės. Dėl šios priežasties XX a. aštuntojo dešimtmečio pradžioje išvystyto kapitalo šalys įžengė į ilgalaikę užimtumo krizę, kuriai būdingi šie bruožai:
1. Nedarbo lygis yra aukštas ir pastovus;
2. Didėja bedarbių skaičius tarp žemos kvalifikacijos ir nekvalifikuotų darbuotojų, moterų ir jaunimo;
3. Nuolat auga valstybės biudžeto ir visuomeninių fondų lėšos, skirtos nedarbo problemoms spręsti;
4. Gilėja kvalifikuoto ir nekvalifikuoto darbo apmokėjimo nelygybė;
5. Aštrėja internacionalinė konkurencija darbo rinkoje, kurią lemia darbo jėgos migracija iš besivystančių ir postkomunistinių šalių.

Antroji nedarbo priežastis yra sparčiai kylantis darbo našumas ir intensyvumas. Kai gamyba plėtojasi lėčiau, negu auga darbo našumas ir intensyvumas, vis daugiau darbingų žmonių netenka darbo. Pavyzdžiui, Europos Sąjungoje ir Šiaurės Amerikoje bendrojo vidaus produkto gamyba didėja lėčiau negu gamybos našumo veiksniai, dėl to XX a. aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose darbuotojų perteklius labai padidėjo.

Trečioji nedarbo priežastis yra ekonominės krizės, kurių nepašalino net valstybinis ekonomikos reguliavimas ir programavimas. Dabartiniu metu ekonominės krizės nėra tokios aštrios ir gilios kaip XIX a. ir XX a. pirmoje pusėje. Tačiau jos nuolat pasikartoja ir apima ne tik atskiras šalis, bet ir ištisus pasaulio regionus. Ekonominių krizių metu, kai gamyba sumažėja, nedarbas didėja. Kai ekonomika yra pakilimo fazėje ir įmonėms reikia papildomų darbuotojų, darbdaviai juos ima iš bedarbių. Tada nedarbas žymiai sumažėja. Tačiau paskutiniais dešimtmečiais nedarbas išlieka ir esant ekonomikos augimui, nes dalis žemos kvalifikacijos darbuotojų nėra įtraukiami į ekonomines veiklas net ekonomikos pakilimo fazėje. Pradėta kalbėti apie „pilną užimtumą“, kuris, daugelio ekonomistų nuomone, yra tada, kai nedarbas siekia 3-6 proc. šalies darbo jėgos.

Ketvirtoji nedarbo priežastis yra struktūrinis ūkio pertvarkymas MTR sąlygomis. Konkurencija tarp gamintojų gamybos kaštų ir darbo našumo srityje skatina juos nuolat atnaujinti pagrindinį kapitalą: mašinas, įrenginius, elektronines gamybos valdymo sistemas. Moralinis gamybos priemonių nusidėvėjimas pasiekė tokį laipsnį, kad per 5-6 metus pilnai atnaujinami dar fiziškai nesusidėvėję darbo priemonių elementai. Todėl „ senose “ ūkio šakose, keičiant seną techniką nauja, dalis darbuotojų atleidžiama iš darbo. Be to, naujai besikuriančios gamybos šakos pritraukia santykinai mažiau papildomos darbo jėgos. Vadinasi, nauji kapitalai, palyginus su bendru jų dydžiu, įtraukia į gamybą vis mažiau darbuotojų, o senieji kapitalai, kurių techninė sudėtis atnaujinama, išstumia iš gamybos dalį tų darbininkų ir tarnautojų, kuriuos anksčiau įdarbino.

Penktoji nedarbo priežastis yra spartus gyventojų skaičiaus augimas daugelyje šalių ir dėl to aštrėjanti darbo konkurencija darbo rinkoje. Anot anglų ekonomisto ir sociologo T. Malthuso, nedarbas ir skurdas yra natūralūs reiškiniai, kadangi gyventojų skaičius dėl gamtos dėsnių didėja greičiau negu pragyvenimo reikmenų kiekis. Ik dirbtinai apribojant gyventojų prieaugį, galima įveikti nedarbą. T. Malthuso teiginiai pasitvirtino kai kuriuose Azijos, Afrikos ir Pietų Amerikos šalyse. Gamybos plėtra šiose valstybėse pradėjo atsilikti nuo gyventojų skaičiaus augimo. Silpnai išsivysčiusiose valstybėse įvyko vadinamasis „ demografinis sprogimas “, kuris nebuvo kompensuotas atitinkamu ekonomikos augimu. Ieškodami pragyvenimo šaltinių ir darbo, pertekliniai šių šalių gyventojai pradėjo migruoti į labiau išvystytas Europos, Amerikos ir Azijos valstybes. Pradėjo formuotis nauja konkurencinė situacija darbo rinkoje tarp vietinių darbuotojų ir atvykusios darbo jėgos. Paaštrėjo tarpnacionaliniai ir rasiniai konfliktai. Daugelis ekonomistų pripažįsta, kad konkurencija iš „ pigios darbo jėgos “ šalių pusės sumažins darbininkų paklausą nacionalinėje darbo rinkoje.

Nedarbas išvystytose šalyse nuo 1972 iki 1993 metų išaugo tris kartus ir siekė 35 mln. bedarbių. Tai sudarė maždaug 8,5 proc. jų darbo jėgos išteklių. Tačiau nedarbas nėra tolygus Europoje, Šiaurės Amerikoje, Japonijoje. Paskutiniame dešimtmetyje aukščiausias nedarbo lygis yra Europos sąjungoje – 12 proc., JAV – 6, Japonijoje – 3 proc. Šis oficialus nedarbas nėra galutinis, kadangi daugelis darbuotojų nenori registruotis darbo biržoje ir ieško darbo savarankiškai.

NEDARBO NUOSTOLIAI

Nedarbo nuostoliai (kaštai) gali būti suskirstyti į dvi grupes: ekonominius nedarbo nuostolius ir socialinius nedarbo nuostolius:

Ekonominiai nuostoliai:
1. Vyksta gyventojų profesinės kvalifikacijos ir darbo įgūdžių praradimas, tiesiogiai vedantis prie individualios ir visuomeninės darbo jėgos degradacijos.
2. Dėl nedarbo didėjimo mažėja pagrindinio kapitalo (mašinų, staklių, įrenginių ir pan.) apkrovimas.
3. Prarandama dalis potencialaus bendrojo vidaus produkto, kai bendrasis nedarbo lygis šalyje viršija natūralaus nedarbo lygį.
4. Nedarbo augimas mažina mokesčių mokėtojų skaičių ir dėl to į nacionalinį biudžetą nepatenka dalis planuotų fizinių asmenų pajamų mokesčių.
5. Nedarbo plėtra didina nedarbo kaštus ir reikalauja papildomų asignavimų iš valstybės ir savivaldybių biudžetų.

Socialiniai nuostoliai:
1. Visuomenėje auga socialinė ir politinė įtampa.
2. Vykstant streikams ir piketams, prarandamas visuomeniškai būtino darbo kiekio dalis.
3. Nedarbo pasekmės netolygiai pasiskirsto tarp įvairių socialinių sluoksnių: labiausiai kenčia nekvalifikuoti ir mažai kvalifikuoti fizinio darbo atstovai, jaunimas, moterys.
4. Nedarbas skatina moralinių ir etinių vertybių nuvertėjimą, formuoja sąlygas nihilizmo apraiškoms plisti.
5. Šalyje daugėja teisėtvarkos pažeidimų ir sunkių nusikaltimų.
6. Didėja gyventojų mirtingumas, sergamumas, alkoholizmas, ištuokų ir savižudybių skaičius.

Jeigu nedarbas šalyje viršija natūralaus nedarbo lygį, tai nepagaminamas tam tikras kiekis bendrojo vidaus produkto.

Tarkime, kad faktinis BVP yra 80 mlrd. litų, natūralaus nedarbo lygis – 4 proc., faktinis nedarbo lygis – 12 proc. Tada nedarbo nuostoliai bus 16 mlrd. litų, o tai sudaro 20 proc. (2,5×8) faktinio BVP. Potencialus BVP visiško užimtumo ir natūralaus nedarbo sąlygomis pateiktame pavyzdyje būtų 96 mlrd. litų.

Palyginus su ekonominiais nedarbo nuostoliais, socialiniai nuostoliai yra žymiai skaudesni, nes tiesiogiai veikia nemažą dalį užimtų ekonominėse veiklose gyventojų. Amerikiečių mokslininkas M.H. Brenneris (j.Hopkinso universitetas) dar XX a. aštuntajame dešimtmetyje atliko socialinius tyrimus ir nustatė, kad nedarbas, sutrumpinta darbo diena (savaitė), dažni įmonių bankrotai, atleidimo iš darbo grėsmė ir panašūs reiškiniai neigiamai veikia žmonių sveikatą, trumpina jų gyvenimą. Brennerio pranešime JAV kongresui teigiama, kad 1973-1974 m. ekonominė krizė šalyje padidino nedarbą nuo 4,9 iki 5,6 proc., t.y. 0,7 proc. Tačiau net toks, iš pažiūros nereikšmingas, nedarbo augimas sukėlė daug didesnį neigiamą socialinį efektą. Mirties atvejų dėl širdies ir kraujagyslių ligų padaugėjo 2,8 proc., mirčių dėl kepenų cirozės – 1,4 proc., savižudybių – 1,0 proc., psichinių susirgimų – 6,0 proc., kriminalinių nusikaltimų – 6,0 proc., smurtinių veiksmų – 1,1 proc.

Jeigu ekstrapoliuotume Brennerio tyrimų duomenis į Lietuvos darbo rinkos konjunktūros rodiklius, tai gautume dar skaudesnius socialinius nedarbo padarinius. Lietuvos sociologai ir psichologai įsitikinę, kad pavojingų socialinių reiškinių plitimas visuomenėje yra tiesioginis didėjančio nedarbo pasekmė.

Nedarbo lygis daro įtaką socialiniam ekonominiam švietimo prieinamumui. Regioniniai nedarbo lygio skirtumai svarbūs analizuojant švietimo socialines sąlygas savivaldybėse ir numatant ugdymo poreikių skirtumus. Nedarbo struktūros pagal amžiaus grupes bei lytį analizė atkreipia dėmesį į specialius skirtingų visuomenės grupių mokymosi poreikius.
NEDARBĄ DIDINANČIOS PRIEŽASTYS
Užimtumo pokyčiai:
1 Mažėja dirbančiųjų. Per 2001 metus jų skaičius sumažėjo nuo 1517,9 iki 1460,6 tūkst.
2 Mažėja smulkaus ir vidutinio verslo plėtra. Per 2000 metus šių įmonių skaičius sumažėjo nuo 81,6 iki 52 tūkst.
3. Sumažėjo individualių personalinių įmonių mažų įmonių struktūroje. Per 2000 metus individualių įmonių sumažėjo nuo 73,8 iki 62,3 %.
4. Mažėja darbdavių ir dirbančių sau žmonių. Per 2001 metus jų skaičius sumažėjo nuo 253,4 iki 225,6 tūkst.
5. Susiformavo regioniniai netolygumai. Pagal BVP/gyventojui skirtumai siekia 2,6 karto – Vilniaus – Tauragės apskritys, o dirbančiųjų skaičių – 6,8 karto.
6. Nykstantys ekonominiai sektoriai – mašinų, staklių gamybos.
7. Kas penktas besikreipiantis – jaunimas iki 25 metų amžiaus.
Bedarbių struktūros pokyčiai:
1. Didžiąją dalį, apie 77 %, sudaro nepasirengę darbo rinkai bedarbiai. Jų skaičius siekia 195 tūkst.
2. Didėja bedarbių be profesinio mokymo. Jų skaičius per 2001 metus išaugo 1,5 tūkst. iki 42,2 tūkst. Sparčiausiai jų tarpe augo tokio jaunimo skaičius.
3. Didėja jaunų bedarbių, neturinčių pagrindinio išsilavinimo. Jų skaičius išaugo 1,0 tūkst. iki 4,5 tūkst.
4. Beveik pusę visų jaunų bedarbių turi ne didesnį kaip pagrindinį išsilavinimą.
5. Didėja registruotų kaimo bedarbių. Per metus jų skaičius išaugo dešimtadaliu iki 89,2 tūkst.
6. Didėja ilgalaikių bedarbių. Per metus jų skaičius išaugo penktadaliu. Jų užregistruota 75 tūkst. – kas trečias bedarbis.
Nedarbas didina žmonių riziką tapti skurstančiais
Lietuvos darbo biržos užsakymu atliktas Darbo ir socialinių tyrimų instituto 2001 metais tyrimas parodė kad nedarbas ir visų pirma, ilgalaikis, didina žmonių riziką tapti skurstančiais. Ilgalaikių bedarbių namų ūkiai pagal piniginių pajamų lygį nėra homogeninė grupė. Lemiama ilgalaikių bedarbių dalis – 60 proc. turi vieno MGL ir mažesnes pajamas, tai yra iki 125 Lt. Jie didžiąja dalimi (88 proc.) priklauso žemiausiam Lietuvos gyventojų socialiniam sluoksniui. Ilgalaikis, susijęs su struktūriniais darbo rinkos pokyčiais vykstant ekonominėms permainoms, nedarbas iškelia ir kitas problemas – profesinių kvalifikacijų bei darbo patirties praradimą, ekonominio ir socialinio aktyvumo sumažėjimą, nepasitikėjimą savimi.

LIETUVOS UŽIMTUMO TARNYBA – LIETUVOS DARBO BIRŽA

Lietuvos darbo biržos misija yra „padėti ieškantiesiems susirasti darbą, padidinti jų gebėjimus konkuruoti darbo rinkoje ir aprūpinti šalies ūkį reikiama darbo jėga, įvertinant vykstančius sparčius struktūrinius pokyčius“. Neatsitiktinai Darbo biržos strateginiai tikslai yra veiklos modernizavimas, bedarbių užimtumo gebėjimų didinimas, teritorinių nedarbo lygių skirtumų mažinimas.

Lietuvos darbo birža savo misiją 2003-2005 m. vykdys siekdama šių strateginių tikslų ir uždavinių:

– Sunkiausiai integruojamų į darbo rinką bedarbių užimtumo gebėjimų didinimas.

– Teritorinių nedarbo skirtumų mažinimas.

– Darbo biržos veiklos modernizavimas.

– Pasirengimas narystei ES, įgyvendinant programą „Laisvas asmenų judėjimas“.

– Darbo jėgos kompetencijos didinimas, siekiant ekonomikos augimo.

– Klientams teikiamų paslaugų plėtra.

Lietuvos darbo biržos strateginis siekis – teikti tokias paslaugas, kurios motyvuotų bedarbį keistis ir nedarbas taptų naujų galimybių pradžia. Darbo birža turi užtikrinti, kad bedarbiai suvoktų, jog jos pagalba padės pakeisti jų gyvenimą. Kad būtų patenkinti darbdavių poreikiai, Darbo birža sieks kuo greičiau užpildyti jų pateiktas laisvas darbo vietas geriausiais kandidatais, tuo prisidėdama prie verslo planų įgyvendinimo ir ekonomikos augimo.

Lietuvos darbo biržos strateginis veiklos planas 2003-2005 m. parengtas Tūkstantmečio plėtros tikslų kontekste ir prisidės prie darbo rinkos politikos tikslų įgyvendinimo, numatytų Lietuvos Respublikos užimtumo didinimo 2001-2004 m., Skurdo mažinimo 2002-2004 m. ir kitose strateginėse programose.
NEDARBO MAŽINIMO GALIMYBĖS
Nedarbą ir skurdą pagrindinėmis mažinimo kryptimis, didinant užimtumą yra:
Pirma kryptis – darbo vietų steigimo plėtojimas;
Antra kryptis – darbo vietų steigimo rėmimas;
Trečia kryptis – užimtumo rėmimas;
Ketvirta kryptis – gebėjimų prisitaikyti prie pokyčių didinimas;
Penkta kryptis – atviras informavimas ir konsultavimas.
Darbo vietų steigimo plėtojimas:
1. Lietuvos Respublikos gyventojų užimtumo 2001-2004 m. programos laikotarpiu, skatinant verslo plėtrą ir investicijas būtina užtikrinti 110 – 120 tūkst. naujų darbo vietų sukūrimą bei registruoto nedarbo lygio iki 7 – 8 % sumažinimą.
2. Verslo plėtros ir investicijų skatinimu, gerų sąlygų sudarymu būtina užtikrinti 250 – 270 tūkst. naujų darbo vietų sukūrimą ir bedarbių skaičiaus iki 100 tūkst. sumažinimą, siekiant įgyvendinti Lietuvos ūkio plėtros iki 2015 m. ilgalaikės strategijos nuostatas.
Darbo vietų steigimo rėmimas:
1. Darbo vietų steigimo programa – suteikti finansinę pagalbą darbdaviams, steigiantiems darbo vietas darbo rinkoje papildomai remiamiems bedarbiams.
2. Vietinių užimtumo iniciatyvų programa – suaktyvinti vietos bendruomenės pastangas didinti užimtumą didžiausio nedarbo teritorijose, steigiant darbo vietas.
3. Verslo organizavimo programa – skatinti verslumą tarp bedarbių, suteikiant organizavimo ir finansinę paramą.
Užimtumo rėmimas:
1 Užimtumo fondo remiamų darbų programa – sudaryti galimybes įsigyti darbinius įgūdžius, juos tobulinti ar nustatyti žinių trūkumą ir įsitvirtinti nuolatiniam darbui.
2. Viešųjų darbų programa – didinti užimtumą ir palaikyti bei plėtoti vietos socialinę infrastruktūrą.
Gebėjimų prisitaikyti prie pokyčių didinimas:
1. Darbo klubų programa – suteikti ieškantiems darbo žinių ir įgūdžių darbo paieškoje, didinti pasitikėjimą savimi ir konkurencines darbo rinkoje galimybes.
3. Profesinio mokymo programa – paruošti darbui reikiamos kvalifikacijos darbuotojus ir išplėsti bedarbių galimybes konkuruoti darbo rinkoje suteikiant naujas profesines kvalifikacijas ar profesinius gebėjimus.
4. Darbo ir profesinių įgūdžių palaikymo programa – suaktyvinti ilgalaikius bedarbius, palaikyti darbinius įgūdžius ir išsaugoti turimus profesinius gebėjimus bei sudaryti galimybes įsidarbinti.
Atviras informavimas ir konsultavimas:
1. Informavimo ir konsultacijų centrai.
2. Specializuoti centrai: darbo, jaunimo, darbo, savarankiškos informacijos paieškos (SIP), profesinio informavimo centras (PIC), SIP+PIC su 104 terminalais.
3. “Mini” darbo biržų punktai įmonėse, vykdančiose grupės darbuotojų atleidimus.
4. DBI Internete: ieško darbo, siūlo darbą, “Talentų bankas”, informacinis aplankas “Profesinis informavimas ir konsultavimas”, “Patarimai grupės darbuotojų atleidimo atveju”.
5. Diegiami įvairūs informavimo ir konsultavimo metodai ir programos.
Teritorinių darbo biržų diegiamos paslaugos leido pereiti nuo pasyvaus į aktyvų bedarbių rėmimą. Yra siekiama, kad kiekvienam naujai užregistruotam jaunam (iki 25 m.) bedarbiui per 6 mėn. ir suaugusiam – per 12 mėn. būtų pasiūlytos ir suteiktos pagal individualius poreikius motyvacijos aktyvinimo bei darbo rinkos politikos priemonės, o gyventojų užimtumo priemonės būtų pradėtos diegti ne vėliau kaip po 3 mėn.
Nedarbui mažinti pavojai:
1. Užimtumo rėmimo ir darbo vietų subsidijavimo priemonėmis pagal Užimtumo fondo galimybes bus įtraukta 40,9 tūkst. papildomai darbo rinkoje remiamų bedarbių. Tai sudaro tik 60 % nuo visų minėtos bedarbių grupės.
2. Vietinių užimtumo iniciatyvų projektų, įgyvendinimu per 2001 – 2004 metus numatyta sukurti per 10 tūkst. naujų darbo vietų, skiriant iš valstybės biudžeto per 100 mln. Lt. Tuo tarpu per 2001 – 2002 metus skirta tik 3,7 mln. Lt ir 2001 metais sukurta 150 naujų darbo vietų.
3. Lietuvos darbo biržos užsakymu Darbo ir socialinių tyrimo instituto atlikti jaunimo ir ilgalaikių bedarbių integravimo į darbo rinką tyrimai rodo, kad be papildomų įdarbinimo schemų juos integruoti į darbo rinką nėra galimybių. Nediegiamos mokestinės lengvatos, MMA reguliavimo mechanizmai, lanksčios darbo organizavimo formos, skatinti darbdavius priimti į darbą šiuos asmenis.
Nepakankamas darbo rinkos politikos priemonių arsenalas, visų pirma ilgalaikių bedarbių integravimui į darbo rinką.
4. Nepakankamas dėmesys skiriamas vidutinės ir ilgalaikės trukmės profesinių kvalifikacijų poreikio tyrimams. Darbdaviai menkai įtakoja į darbo jėgos poreikio užsakymų formavimą ir jų rengimą. Šalyje atliktas tik vienas – mažmeninės prekybos sektorinis tyrimas profesinių kvalifikacijų poreikio įvertinimui.
5. Nedaugėja darbo vietų šalyje. Jų daugiau likviduojama nei įsteigiama. Nepakankama paslaugų sektoriaus plėtra. Dirbančiųjų skaičius išankstiniais duomenimis per 2001 metus vėl sumažėjo – 57 tūkst.
6. Išlieka aukštas ir struktūriškai nepalankus nedarbas. Dideli regioniniai socialiniai-ekonominei-darbo rinkos netolygumai. Aukščiausio ir žemiausio nedarbo santykis siekia 1:4 (28,0 % Druskininkuose ir 7,1 % Anykščiuose), o jaunimo ir 1:5 (37,4 % Druskininkuose ir 7,7 % Kėdainiuose). Ilgalaikių bedarbių dalis svyruoja nuo 4,6 % (Molėtuose) iki 64,0 % (Pasvalyje).
7. Didelis jaunimo anksti paliekančio švietimo sistemą skaičius. 2000 metais tik 74 % 15-mečių išduoti pagrindinio išsilavinimo pažymėjimai. Teritorinėse darbo biržose užregistruotų be pagrindinio išsilavinimo bedarbių skaičius išaugo iki 10,0 tūkst.
8. Mažėja bedarbių motyvacija siekti darbo. Teritorinių darbo biržų atliekamų bedarbių registravimosi motyvu 15 % nurodo tikslą gauti pažymas socialinei pašalpai. Tokios tendencijos ypač ryškios kaimo bedarbių tarpe.

4 lentelė. Bendrojo Lietuvos užimtumo politikos prioritetų vertinimo dokumento, Lietuvos Respublikos užimtumo didinimo 2001–2004 metų programos ir Bendrojo programavimo dokumento ryšys

Bendrojo vertinimo dokumente nurodytos problemos/rekomendacijos Lietuvos Respublikos užimtu¬mo didinimo 2001–2004 metų programoje numatytos kryptys ir tikslai Bendrajame programavimo dokumente nustatytos priemonės

1 kryptis. Darbo vietų sistemos plėtojimas
Tikslas –
vietinių užimtumo iniciatyvų skatinimas Žmogiškųjų išteklių plėtros prioritetas:
1 priemonė. Įsidarbinimo gebėjimų ugdymas
Aktyvių darbo rinkos programų plėtojimas diegiant mokymo ir kitas su ilgalaikiu įdarbinimu susijusias priemones, laipsniškai mažinant laikinojo įdarbinimo programas 2 kryptis. Užimtumo rėmimo tobulinimas
Tikslai –
darbo rinkos politikos aktyvinimas;
užimtumo gebėjimo didinimas jaunimui, pradedančiam darbinę veiklą, ir ilgalaikiams bedarbiams Žmogiškųjų išteklių plėtros prioritetas:
1 priemonė. Įsidarbinimo gebėjimų ugdymas
Bedarbio pašalpos ir socialinės paramos bedarbiams reforma siekiant didinti aprėptį, šalinti neskatinančius ieškoti darbo veiksnius ir akcentuoti aktyvų darbo ieškojimą, o ne pasyvų pašalpų gavimą 2 kryptis. Užimtumo rėmimo tobulinimas
Tikslas –
darbo rinkos politikos aktyvinimas Žmogiškųjų išteklių plėtros prioritetas:
1 priemonė. Įsidarbinimo gebėjimų ugdymas
Nuolatinės pastangos sėkmingai įgyvendinti vykdomas švietimo reformas, sutelkiant dėmesį į „nubyrėjimo“ iš pagrindinių mokyklų mažinimą, profesinio mokymo prieinamumo, kokybės ir reikšmės didinimą, mokymosi visą gyvenimą užtikrinimo strategijos kūrimą ir įgyvendinimą 2 kryptis. Užimtumo rėmimo tobulinimas
Tikslas –
profesinio rengimo tobulinimas Socialinės ir ekonominės ūkio infrastruktūros plėtros prioritetas:
5 priemonė. Darbo rin¬kos, švietimo, profesinio mokymo, mokslo ir studijų institucijų bei socialinių paslaugų infrastruktūros plėtra
Žmogiškųjų išteklių plėtros prioritetas:
4 priemonė. Mokymosi visą gyvenimą sąlygų plėtojimas
5 priemonė. Žmogiškųjų išteklių kokybės gerini¬mas mokslinių tyrimų ir inovacijų srityje
Pagrindinės tęstinio mokymo problemos: rengiamų kursų kokybės ir aktualumo užtikrinimas, mokymo paslaugas teikiančių įstaigų fizinių ir materialinių išteklių atnaujinimas, integruotos nacionalinės kvalifikacinės sistemos sukūrimas 2 kryptis. Užimtumo rėmimo tobulinimas
Tikslas –
profesinio rengimo tobulinimas
3 kryptis. Gebėjimų prisitaikyti prie pokyčių didinimas
Tikslas –
darbuotojų kvalifikacijos kėlimas Žmogiškųjų išteklių plėtros prioritetas:
4 priemonė. Mokymosi visą gyvenimą sąlygų plėtojimas
Socialinės ir ekonominės ūkio infrastruktūros plėtros prioritetas:
5 priemonė. Darbo rin¬kos, švietimo, profesinio mokymo, mokslo ir studijų institucijų bei socialinių paslaugų infrastruktūros plėtra
Darbuotojų tęstinio švietimo ir mokymo sistema nepakankamai išplėtota, ypač privačiame sektoriuje 3 kryptis. Gebėjimų prisitaikyti prie pokyčių didinimas
Tikslas –
darbuotojų kvalifikacijos kėlimas Žmogiškųjų išteklių plėtros prioritetas:
2 priemonė. Darbo jėgos kompetencijos ir gebėjimo prisitaikyti prie pokyčių ugdymas
Stiprinti Lietuvos darbo biržos administracinius gebėjimus ir išteklius, kad ji galėtų teikti kintančias Lietuvos darbo rinkos poreikius atitinkančias paslaugas ir veiksmingai prisidėtų prie aktyvios darbo rinkos strategijos įgyvendinimo 5 kryptis. Užimtumo politikos integralumo didinimas
Tikslas –
darbo rinkos institucinės sistemos pertvarkymas ir stiprinimas siekiant užtikrinti jos veiksmingumą naujomis darbo rinkos sąlygomis: modernizuoti teritorines darbo biržas, didinti jų galimybes greitai ir lanksčiai reaguoti į pokyčius darbo rinkoje, didinti darbo biržų teikiamų paslaugų įvairovę Žmogiškųjų išteklių plėtros prioritetas:
1 priemonė. Įsidarbinimo gebėjimų ugdymas
Darbo rinkos tarnybos regioninių valdymo ir konsultavimo struktūrų efektyvumo užtikrinimas 5 kryptis. Užimtumo politikos integralumo didinimas
Tikslas –
darbo rinkos institucinės sistemos pertvarkymas ir stiprinimas siekiant užtikrinti jos veiksmingumą naujomis darbo rinkos sąlygomis: modernizuoti teritorines darbo biržas, didinti jų galimybes greitai ir lanksčiai reaguoti į pokyčius darbo rinkoje, didinti darbo biržų teikiamų paslaugų įvairovę Žmogiškųjų išteklių plėtros prioritetas:
4 priemonė. Mokymosi visą gyvenimą sąlygų plėtojimas

3 kryptis. Gebėjimų prisitaikyti prie pokyčių didinimas
Tikslas –
lanksčių darbo organizavimo ir mokėjimo formų plėtojimas Žmogiškųjų išteklių plėtros prioritetas:
2 priemonė. Darbo jėgos kompetencijos ir gebėjimo prisitaikyti prie pokyčių ugdymas

4 kryptis. Lygių galimybių darbo rinkoje didinimas
Tikslai –
visiems prieinamos darbo rinkos formavimas;
moterų ir vyrų lygių galimybių darbo rinkoje užtikrinimas Žmogiškųjų išteklių plėtros prioritetas:
3 priemonė. Socialinės atskirties prevencija ir socialinė integracija

5 lentelė. Darbo rinkos prognozė 2005 metams:

2003 2004 2005
Realaus BVP augimas Proc. 4.9 5.4 5.6
Realaus galutinio vartojimo augimas Proc. 5.1 5.2 4.6
Vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis Lt 1079 1152 1238
Vidutinis mėnesinis užimtųjų skaičius Tūkst. 1513 1519 1523
Vidutinis mėnesinis ekonomiškai aktyvių gyv. skaičius Tūkst. 1707 1689 1674
Vidutinis metinis bedarbių skaičius Tūkst. 194 170.4 151
Vidutinis metinis nedarbo lygis Proc. 2.5 3.7 4.0

UŽIMTUMĄ SKATINANČIOS PRIEMONĖS

Darbo pasiūlos ir paklausos suderinamumo priemonės. Nepasirengusiems darbo rinkai asmenims pirmosios jų nedarbo stadijos metu taikomos intensyvaus konsultavimo, darbo pasiūlos ir paklausos suderinamumo priemonės, kurios numato intensyvų darbinės motyvacijos didinimą, informavimo ir darbo paieškos įgūdžių lavinimą. Užsiėmimai organizuojami ,,Darbo klubuose” pagal dalyvių poreikių ir konkurencinių galimybių panašumus. Priemonė orientuota į bedarbių profesinio apsisprendimo didinimą ir profesijos įsigijimą, mokymą pasinaudoti naujausiomis informacinėmis priemonėmis, sudaryti gyvenimo aprašymą (CV), motyvavimą ir skatinimą rinktis paklausią darbo rinkoje profesiją.
Šiose priemonėse 2003 m. dalyvavo 53,8 tūkst. ieškančių darbo asmenų arba kas penktas įsiregistravęs darbo biržoje. Iš dalyvavusių – kas antras ilgalaikis bedarbis, kas ketvirtas – jaunas iki 25 metų asmuo. Darbo klubų programoje 68 proc. dalyvavusiųjų įgijo darbo paieškos ir bendravimo įgūdžius, pusei suteikta psichologinė pagalba, pakeitusi neigiamą nuostatą dėl įsidarbinimo galimybių. Kas penktas dalyvavęs programoje, įsidarbino, 8,9 proc. nusprendė mokytis, 2,7 proc. organizavo savo verslą arba išsipirko verslo patentą.
Profesinis mokymas. Nedarbo prevencijos mokymo priemonėse dalyvauja bedarbiai, kuriems teritorinė darbo birža nustatyta tvarka negali pasiūlyti darbo, atitinkančio jų profesinį pasirengimą bei sveikatos būklę, neturintys profesinio pasirengimo, atitinkančio vietos darbo rinkos poreikius. Profesinis mokymas gali būti organizuojamas ir darbuotojams, įspėtiems apie darbo sutarties nutraukimą.
Darbo rinkos profesinio mokymo tvarka nustato darbo rinkos profesinio mokymo organizavimą, vykdymą, dalyvius, socialinius partnerius ir finansavimą. Bedarbių profesinis mokymas finansuojamas ir bedarbio mokymo pašalpos mokamos ne ilgiau kaip 6 mėnesius. Kai kuriais atvejais, jeigu tam tikrai profesijai įgyti reikia daugiau laiko, trišalės komisijos prie teritorinės darbo biržos siūlymu profesinio mokymo finansavimas ir bedarbio mokymo pašalpos mokėjimas gali būti pratęstas iki 10 mėnesių.
Teritorinės darbo biržos, remdamosi darbdavių apklausomis ir tiksliniais susitarimais su darbdaviais, kasmet parengia veiklos programas kitiems metams, kuriose yra numatomas profesinio mokymo poreikis konkrečioms profesijoms. Parengtas Bedarbių ir darbuotojų, įspėtų apie atleidimą iš darbo profesinio mokymo programos prioritetinės kryptys teritorinės darbo biržos pateikia mokymo įstaigoms.
2003 m. mokytis pagal darbo rinkos profesinio mokymo programas nusiųsta 22,8 tūkst. bedarbių ir 3,2 tūkst. darbuotojų, įspėtų apie atleidimą – daugiausia per visą Lietuvos darbo biržos veiklos laikotarpį.
Pastaraisiais metais vis didesnis dėmesys skiriamas nekvalifikuotų bedarbių užimtumo gebėjimams didinti. 2003 m. mokyme dalyvavo 3,8 proc. 25-64 metų amžiaus bedarbių, o 2004 m. I ketvirtį – apie 10 proc.
Vykdant profesinio mokymo programas, siekiama, kad kuo didesnis baigusiųjų mokymo programas bedarbių įsidarbintų. Socialinės apsaugos ir darbo ministras darbo rinkos institucijoms kasmet nustato baigusių profesinį mokymą įsidarbinimo užduotis. 2003 m. iškeltas uždavinys – per 90 dienų įdarbinti 65-75 proc. įgijusių naują ir 45-50 proc. – pirmąją profesinę kvalifikaciją.
Ilgalaikių bedarbių užimtumo skatinimas. Lietuvos darbo biržos duomenimis 2003 m. 14,2 proc. ilgalaikių bedarbių dalyvavo įvairiose aktyviose darbo rinkos priemonėse (žr. 8 pav.); daugiausiai – viešuose darbuose ir mokyme. Mažinant ilgalaikę bedarbystę svarbų vaidmenį vaidina nuo 2002 m. pradėta taikyti specifinė priemonė – Ilgalaikių bedarbių profesinių žinių ir praktinių įgūdžių atnaujinimas. Šios priemonės tikslas – padėti ilgalaikiams bedarbiams atnaujinti turimus profesinius gebėjimus, darbinius įgūdžius bei skatinti motyvaciją įsigyti paklausią darbo rinkoje profesiją. Mokymo kursuose bedarbiai gauna naujausių įvairios profesinės veiklos teorinių ir praktinių žinių, dalyvauja motyvacijos didinimo pratimuose. Dauguma bedarbių, lankiusių pažintinį rengimo kursą ir juos baigusių, tęsia mokymą pagal pasirinktas profesinio mokymo programas. 2003 m. ilgalaikių bedarbių profesinių žinių ir praktinių įgūdžių atnaujinimo priemonėse dalyvavo 8,5 tūkst., arba apie 17 proc. visų dalyvavusių aktyviose darbo rinkos priemonėse ilgalaikių bedarbių.

7 pav. Ilgalaikio nedarbo lygis, proc.

8 pav. Ilgalaikių bedarbių pasiskirstymas pagal aktyvias darbo rinkos priemones 2003 m. , proc.

2003 m. pabaigoje Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba kartu su Nyderlandų partneriais baigė vykdyti trejus metus trukusį projektą ,,Parama ilgalaikiams bedarbiams Lietuvoje kuriant vietinius tinklus”. Įgyvendinto projekto rezultatas – sukurta Darbo galimybių programa, kuri skirta pašalinti ilgalaikių bedarbių psichologinius ir socialinius barjerus, trukdančius jiems dalyvauti darbo rinkoje. Darbo galimybių programa numato keturių etapų užsiėmimus, kurių tikslas suformuoti ilgalaikiams bedarbiams motyvavimo, aktyvaus socialinės pozicijos formavimo, gyvenimo sunkumų ir problemų sprendimo nuostatas. Šiuo metu visos teritorinės darbo rinkos mokymo tarnybos organizuoja savo veiklą pagal Darbo rinkos galimybių programas.
Įgyvendinant projektą įkurti keturi Darbo galimybių centrai (žiūr. Priedo II dalį).
Ilgalaikių bedarbių užimtumo skatinimo dėka, gyventojų užimtumo tyrimų duomenimis, ilgalaikio nedarbo lygis šalyje sumažėjo nuo 10,4 proc. 2001 m. iki 6,3 proc. – 2003 m.
Keliamas uždavinys – užtikrinti, kad iki 2010 m. 25 proc. ilgalaikių bedarbių dalyvautų aktyviose darbo rinkos politikos priemonėse, kurios leistų sumažinti ilgalaikio nedarbo lygį iki 3,5 proc.

DARBO VIETŲ KŪRIMAS IR VERSLUMAS

Valstybės narės skatins naujų ir geresnių darbo vietų kūrimą, puoselėdamos verslumą, novatoriškumą, investicinius pajėgumus ir visoms įmonėms palankią verslo aplinką. Ypatingas dėmesys bus skiriamas darbo vietų kūrimo naujose įmonėse potencialui išnaudoti, paslaugų sektoriui bei tyrimų ir taikomajai veiklai. Remiantis įmonių politikos tikrinimo procesu ir Europos mažų įmonių chartijos įgyvendinimu, politinėmis iniciatyvomis bus labiausiai siekiama:
– supaprastinti ir sumažinti administracinę ir norminę naštą verslo pradžiai, mažoms bei vidutinėms įmonėms ir personalui samdyti; palengvinti kapitalo verslo pradžiai prieinamumą naujoms ir esamoms mažoms ir vidutinėms įmonėms bei įmonėms, kurios plečiasi ir kurių darbo vietų kūrimo potencialas auga (dar žr. BEPG, 11 gairė),
– skatinti verslumo ir administracinių gebėjimų mokymą ir lavinimą bei teikti paramą, taip pat ir profesiniam mokymui, kad verslas galėtų tapti karjeros galimybe visiems.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės užimtumo politika grindžiama nuostata, kad ,,nedarbo problemą galima išspręsti tik ekonominėmis priemonėmis, sudarius sąlygas kurti naujas darbo vietas, todėl Lietuvos Respublikos Vyriausybė visapusiškai skatins ekonomikos plėtrą, naujų darbo vietų kūrimą, sieks užtikrinti tolesnį ir esminį verslo sąlygų gerinimą” (Lietuvos Respublikos užimtumo didinimo 2001 – 2004 metų programa).
Vienas iš pagrindinių Lietuvos ekonomikos augimo veiksnių, darantis esminį poveikį bendrai šalies ūkio plėtotei, naujų darbo vietų kūrimui ir socialiniam stabilumui yra smulkus ir vidutinis verslas ( toliau – SVV).
Ilgalaikė Lietuvos ūkio (ekonomikos) plėtotės iki 2015 m. strategija paramą pradedantiems ir plėtojantiems verslą, naujų, ypač smulkiųjų ir vidutinio verslo įmonių vystymą, įtvirtino kaip esminę sąlygą naujoms ir geresnėms darbo vietoms kurti.
2002 m. balandžio mėnesį Lietuva pasirašė Mariboro deklaraciją ir tuo išreiškė savo pritarimą Europos mažųjų įmonių chartijai, vienam iš svarbiausių ES dokumentų įmonių politikos bei smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros srityje. Tuo pačiu Lietuva įsipareigojo įgyvendinti SVV plėtros skatinimo veiksmus įgyvendinant Chartijoje pateiktas rekomendacijas.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės vykdoma SVV politika grindžiama 2002 m. liepos mėnesį patvirtintomis Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros iki 2004 m. strateginėmis kryptimis:
• smulkaus ir vidutinio verslo teisinės ir ekonominės aplinkos tobulinimas;
• finansinės paramos smulkaus ir vidutinio verslo subjektams gerinimas;
• verslo informacijos, mokymo ir konsultavimo paslaugų teikimas;
• inovacijų bei informacijos technologijų naudojimo smulkiame ir vidutiniame versle skatinimas;
• institucinės verslo infrastruktūros tobulinimas;
• verslo savivaldos plėtra;
• smulkaus ir vidutinio verslo plėtra regionuose;
• didelių, smulkių ir vidutinių įmonių bendradarbiavimo skatinimo modelio diegimas;
• atskirų visuomenės grupių įtraukimas į smulkų ir vidutinį verslą.
Statistikos departamento duomenimis, 2003 m. mažose ir vidutinėse įmonėse (toliau – MVĮ), kuriose dirba iki 250 darbuotojų, sukurta apie 60 proc. BVP, jose dirbo 69,6 proc. visų šalies dirbančiųjų. Naujai įsteigtos įmonės kasmet sudaro 10-11 proc. visų veikiančių įmonių Lietuvoje. Naujose įmonėse užimta apie 5 proc. visų dirbančiųjų. Išankstiniais duomenimis 2003 m. veikė daugiau nei 65 proc. įmonių įsteigtų 2000 m. Tai liudija apie aukštą naujų
įmonių išlikimo indeksą ir verslo steigimui palankią aplinką Lietuvai.

DARBO JĖGOS TERITORINIS MOBILUMAS
Lietuvos gyventojų teritorinis mobilumas šalies viduje tradiciškai yra nežymus: 1990 – 2003 metais pakeitė nuolatinę gyvenamąją vietą apie 3,3 proc. šalies gyventojų. Pagrindinės gyventojų migracijos traukos centrai – didieji šalies miestai, kuriuose didesnė darbo jėgos paklausa. 2003 m. iš kaimo atvykusieji į miestus gyventojai sudarė 47,7 procentus.
Kaimo gyventojų teritorinį mobilumą sąlygoja išaugę transporto kaštai, šalyje menkai išvystyta busto rinka, aukštos jo kainos miestuose ir dalies kaimo gyventojų veiklos bei pajamų susiejimas su smulkiu namų ūkiu. Be to, daugelis kaimo bedarbių arba iš dalies užimtų žemės ūkyje asmenų, neturi profesinio pasirengimo, reikalingo miestuose esančių laisvų darbo vietoms užimti. Todėl prognozuojama, kad kurį laiką žemės ūkis išliks pagrindine kaimo gyventojų ekonominės veiklos sritis. Kartu bus skatinamas kaimo gyventojų, ypač jaunimo, profesinis pasirengimas ir mobilumas sudarantis pagrindą teritoriniam mobilumui.
Lietuvos ūkio (ekonomikos) plėtros iki 2015 m. ilgalaikėje strategijoje numatyta stabiliai ir subalansuotai plėtoti kaimą, siekiant užtikrinti kaimo gyventojams palankias verslo, darbo ir buities bei socialines sąlygas, artimas vidutiniam šalies lygiui.
Lietuvai aktuali jaunų aukštos kvalifikacijos specialistų emigracijos į kitas valstybes problema. Pagal Laisvo asmenų judėjimo derybų skyrių Lietuva sutiko su ES iniciatyva numatyti 7 metų (2+3+2) pereinamąjį laikotarpį. Tačiau Lietuvos piliečiai legaliai įsidarbinti užsienyje gali tik kai kuriose valstybėse: Airijoje, Švedijoje ir Jungtinėje Karalystėje. Todėl nemažai kvalifikuotų darbuotojų iš Lietuvos išvyksta į užsienį dirbti nelegaliai. Padidėjusi migracija į užsienio šalis silpnina kvalifikuotos darbo jėgos potencialą ir didina nekvalifikuotos darbo jėgos perteklių šalyje.
Vyriausybė numatė iki 2008 m. sukurti darbo išteklių reguliavimo programą, kurios dalį sudarytų migracijos politika, Lietuvai tapus ES nare.
Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties nustato užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio suteikimo, integracijos (taip pat ir darbinės) bei kitus teisinės padėties klausimus. Migracijos departamento duomenimis, nuo 2000 m. sausio 1 dienos iki 2003 m. rugsėjo 1 dienos užsieniečiams išduota 19,5 tūkst. leidimų laikinai apsigyventi Lietuvoje. 2003 m. liepos 1 dieną gyveno 24,6 tūkst. užsieniečių, turinčių leidimus nuolat gyventi Lietuvoje, iš jų 7,9 tūkst. asmenų be pilietybės. Nuolat gyveno 23 pabėgėlių statusą turintys asmenys.
Užsienietis, kuris ketina dirbti Lietuvoje, privalo gauti leidimą dirbti iki atvykimo. Tačiau ES valstybių narių piliečiams ir jų šeimos nariams įsigyti leidimo dirbti nereikia. Leidimą dirbti užsieniečiai išduoda ir panaikina Lietuvos darbo birža, atsižvelgdama į šalies darbo rinkos poreikius ir Vyriausybės nustatytą kasmetinę užsieniečių įsidarbinimo kvotą (šiemet – 1000 leidimų).
Leidimas dirbti užsieniečiui išduodamas iki 2 metų, nurodant darbą (pareigas) ir įmonę (įstaigą), kurioje jis ketina dirbti.
Per 2000 – 2003 metų laikotarpį buvo išduoti 2,4 tūkst. leidimų užsieniečiams dirbti Lietuvoje. Apie pusė jų – Nepriklausomų Valstybių Sandraugos šalių piliečiai, kvalifikuoti specialistai (inžinieriai, surinkėjai, suvirintojai ir kt.).
Prieglobstį Lietuvoje gavę užsieniečiai vienodomis teisėmis su Lietuvos piliečiais gali laisvai pasirinkti darbą arba imtis kitos nedraudžiamosios veiklos, jeigu tik tam neprivaloma Lietuvos pilietybė.
Ketvirtus metus Lietuvoje vykdoma Prieglobstį gavusių užsieniečių socialinės integracijos programa. Pagrindinės prieglobstį gavusių užsieniečių socialinės integracijos kryptys yra šios:
• laikinai apgyvendinti (12 mėnesių trukmės laikotarpiui išnuomoti būstą, organizuoti būtiniausių baldų bei namų apyvokos reikmenų įsigijimą už vienkartinę įsikūrimo pašalpą);
• organizuoti švietimą (190-290 val. Lietuvių kalbos kursai suaugusiems, ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikų švietimas);
• organizuoti užimtumą (padėti įsidarbinti, persikvalifikuoti ir pan.);
• užtikrinti socialinę apsaugą (mėnesinė pašalpa būtiniausioms reikmėms);
• užtikrinti sveikatos apsaugą (lėšos privalomajam sveikatos draudimui);
• informuoti visuomenę apie prieglobstį gavusius užsieniečius, siekiant užkirsti kelią jų izoliacijai, visuomenės ksenofobijai ir skatinti toleranciją.
Prieglobstį gavęs užsienietis, kuriam reikia valstybės pagalbos įsidarbinant, gali registruotis teritorinėje darbo biržoje ir įgyti bedarbio statusą Socialinės integracijos programai skirtomis lėšomis pabėgėliai supažindinami su padėtimi darbo rinkoje, organizuojamos jų užimtumo papildomos priemonės, sudaromos sąlygos bedarbio pašalpai gauti, savam verslui pradėti bei įsidarbinti pagal darbo sutartį. Prireikus sudaromos specialios programos, susiejančios jų profesinį ir lietuvių kalbos mokymą su darbu
Per 2001 – 2003 metus prieglobstis suteiktas 1615 asmenims, 670 iš jų, arba 41 proc. visų gavusių prieglobstį Lietuvoje, buvo įtraukti į Prieglobstį gavusių užsieniečių socialinės integracijos programą ir gavo valstybės paramą.
Lietuvos Respublikos Vyriausybė remia į Lietuvą grįžtančius okupacijos metais ištremtus asmenis. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, per okupaciją neteisėtai represuota apie 300–500 tūkstančių Lietuvos gyventojų. Grįžusiems į Lietuvą nuolat gyventi politiniams kaliniams, tremtiniams ir jų palikuonims kompensuojamos persikėlimo išlaidos, skiriamos vienkartinės išmokos įsikurti, kompensuojamos profesinio mokymo ir perkvalifikavimo išlaidos, suteikiama galimybė lengvatinėmis sąlygomis apsirūpinti būstu Lietuvoje ir kita.
Siekiant efektyvaus darbo jėgos pasiūlos ir paklausos suderinamumo, vienu iš mobilumo skatinimo instrumentų yra Lietuvoje įkurta EURES koordinatoriaus tarnyba bei aštuoni EURES biurai, kuriuose teikiama informacija visais su laisvu darbuotojų judėjimu susijusiais klausimais. EURES tinklo darbuotojai teikia informaciją ir konsultacijas ieškantiems darbo asmenims apie įsidarbinimo galimybes, gyvenimo, darbo bei mokymosi sąlygas ES valstybėse, taip pat Lietuvos darbdaviams, ieškantiems darbuotojų kitose ES valstybėse. EURES tinklo pagalba darbo ieškantys asmenys gali sužinoti apie ES valstybių narių darbdavių siūlomas darbo vietas.
Vykdomi parengiamieji darbai , kurie leis nuo 2005 m. ES šalių piliečiams EURES tinklo pagalba sužinoti apie visas Lietuvoje esamas laisvas darbo vietas.
Parengtame Lietuvos Respublikos Užimtumo rėmimo įstatymo projekte numatyta skatinti šalies gyventojų teritorinį mobilumą, savivaldybių ir darbdavių lėšomis dengiant dalį persikėlimo ir įsikūrimo išlaidų į regionus, kuriuose jaučiamas darbo jėgos trūkumą.

SVARBIAUSI SIEKIAMI TIKSLAI REGIONE

Nedarbo prevencijos priemonės Ignalinos AE regione. Lietuvos Vyriausybė nuosekliai rengiasi vykdyti stojimo į ES sutarties protokole Nr.4 ,,Dėl Ignalinos atominės elektrinės Lietuvoje” prisiimtus įsipareigojimus – sustabdyti Ignalinos AE I bloką iki 2005 m. ir II bloką iki 2009 metų. Siekiant išvengti stambaus masto užimtumo nuostolių ir su tuo susijusių neigiamų socialinių padarinių, įgyvendintos šios priemonės:
• suformuotas Ignalinos AE regionas. Įsteigtos būtinos administracinės struktūros regiono problemoms spręsti: IAE regiono plėtros taryba, regiono plėtros agentūra ir verslo inkubatorius, verslo kompetencijos centras bei kitos užimtumo didinimu besirūpinančios institucijos;
• priimtas Lietuvos Respublikos Valstybinės įmonės Ignalinos atominės elektrinės darbuotojų papildomų užimtumo ir socialinių garantijų įstatymas. Patvirtinti teisės aktai: darbuotojų individualių planų sudarymo, papildomų išeitinių, priešpensinių bedarbio, persikėlimo išmokų mokėjimo tvarkos;
Vykdant bendrą Socialinės apsaugos ir darbo ir Danijos darbo ministerijų projektą, Ignalinos AE įsteigta ,,mini darbo birža”, o Švedijos nacionalinės darbo rinkos tarybos ir Lietuvos darbo biržos bendradarbiavimo projektą ,,Aktyvi darbo rinkos politika Ignalinos AE regione” – sukurtas Valdymo koordinavimo komitetas, sustiprinti Ignalinos AE regiono darbo biržų darbuotojų gebėjimai.

LIETUVOS LAISVOSIOS RINKOS INSTITUTO EKSPERTAI PROGNOZUOJA

Mažės nedarbo rodikliai. Vidutinis metinis bedarbių skaičius mažės.

Darbo vietų bus įsteigta keturis kartus daugiau nei likviduota. Numatoma įsteigti beveik 53 tūkst. ir likviduoti 14 tūkst. darbo vietų.

Didžiausias darbo pasiūlymų augimas numatomas pramonėje ir statyboje. Prognozuojama, kad apie trečdalį darbo pasiūlymų bus pramonės sektoriuje, septintadalis – statyboje. Beveik puse (47 proc.) visų darbo pasiūlymų pateiks paslaugų sektorius.

Nekvalifikuotos darbo jėgos perspektyvos bus ribotos, jos poreikis sumažės 5 procentiniais punktais.

Išliks darbo jėgos pasiūlos ir paklausos suderinamumo problema. Numatoma, kad teritorinėse darbo biržose bus įregistruota 135 – 140 tūkst. naujų darbo pasiūlymų. Vidutinis metinis bedarbių skaičius sieks 151 tūkst. Bedarbių struktūroje vyraus nepasirengę darbo rinkai ir pakartotinai į darbo biržą besikreipiantys asmenys.

Lietuvoje BVP augimas stabilizuosis ir išliks toks pat 2005 m. kaip ir 2004m..

6 lentelė. Lietuvos BVP augimo prognozės

LLRI prognozė ES min. riba
2003 7,5 3,1
2004 6,8 3,8
2005 6,8 4,2

Lietuvos Respublikos Vyriausybė vykdo užimtumo politiką, kurios tikslai ir siekiai išdėstyti dviejuose dokumentuose – Lietuvos Respublikos užimtumo didinimo 2001-2004 metų programoje ir Bendrojo Lietuvos užimtumo politikos prioritetų įvertinimo dokumente. Šie dokumentai skirti spręsti užimtumo problemoms. Šios problemos susijusios, pirma, su tuo jog būtina pripažinti, kad darbo rinka turi atspindėti dinamiškos rinkos ekonomikos – bendrosios rinkos dalies poreikius, ypač tai, ar darbo jėga mobili, prisitaikanti ir kvalifikuota. Antra, turi būti tam tikra politika ir tinkamos institucijos, padedančios plėtotis lankščiai darbo rinkai. Tai apima ir poreikį skatinti į ateitį orientuotą požiūrį į pramonės restruktūrizavimą, siekiant prisitaikyti prie žiniomis grįstos ekonomikos, ir susidoroti su demografiniais pokyčiais.
NEDARBO MAŽINIMO GALIMYBĖS
Nedarbą ir skurdą pagrindinėmis mažinimo kryptimis, didinant užimtumą yra:
Pirma kryptis – darbo vietų steigimo plėtojimas;
Antra kryptis – darbo vietų steigimo rėmimas;
Trečia kryptis – užimtumo rėmimas;
Ketvirta kryptis – gebėjimų prisitaikyti prie pokyčių didinimas;
Penkta kryptis – atviras informavimas ir konsultavimas.
Darbo vietų steigimo plėtojimas:
1. Lietuvos Respublikos gyventojų užimtumo 2001-2004 m. programos laikotarpiu, skatinant verslo plėtrą ir investicijas būtina užtikrinti 110 – 120 tūkst. naujų darbo vietų sukūrimą bei registruoto nedarbo lygio iki 7 – 8 % sumažinimą.
2. Verslo plėtros ir investicijų skatinimu, gerų sąlygų sudarymu būtina užtikrinti 250 – 270 tūkst. naujų darbo vietų sukūrimą ir bedarbių skaičiaus iki 100 tūkst. sumažinimą, siekiant įgyvendinti Lietuvos ūkio plėtros iki 2015 m. ilgalaikės strategijos nuostatas.
Darbo vietų steigimo rėmimas:
1. Darbo vietų steigimo programa – suteikti finansinę pagalbą darbdaviams, steigiantiems darbo vietas darbo rinkoje papildomai remiamiems bedarbiams.
2. Vietinių užimtumo iniciatyvų programa – suaktyvinti vietos bendruomenės pastangas didinti užimtumą didžiausio nedarbo teritorijose, steigiant darbo vietas.
3. Verslo organizavimo programa – skatinti verslumą tarp bedarbių, suteikiant organizavimo ir finansinę paramą.
Užimtumo rėmimas:
1 Užimtumo fondo remiamų darbų programa – sudaryti galimybes įsigyti darbinius įgūdžius, juos tobulinti ar nustatyti žinių trūkumą ir įsitvirtinti nuolatiniam darbui.
2. Viešųjų darbų programa – didinti užimtumą ir palaikyti bei plėtoti vietos socialinę infrastruktūrą.
Gebėjimų prisitaikyti prie pokyčių didinimas:
1. Darbo klubų programa – suteikti ieškantiems darbo žinių ir įgūdžių darbo paieškoje, didinti pasitikėjimą savimi ir konkurencines darbo rinkoje galimybes.
3. Profesinio mokymo programa – paruošti darbui reikiamos kvalifikacijos darbuotojus ir išplėsti bedarbių galimybes konkuruoti darbo rinkoje suteikiant naujas profesines kvalifikacijas ar profesinius gebėjimus.
4. Darbo ir profesinių įgūdžių palaikymo programa – suaktyvinti ilgalaikius bedarbius, palaikyti darbinius įgūdžius ir išsaugoti turimus profesinius gebėjimus bei sudaryti galimybes įsidarbinti.
Atviras informavimas ir konsultavimas:
1. Informavimo ir konsultacijų centrai.
2. Specializuoti centrai: darbo, jaunimo, darbo, savarankiškos informacijos paieškos (SIP), profesinio informavimo centras (PIC), SIP+PIC su 104 terminalais.
3. “Mini” darbo biržų punktai įmonėse, vykdančiose grupės darbuotojų atleidimus.
4. DBI Internete: ieško darbo, siūlo darbą, “Talentų bankas”, informacinis aplankas “Profesinis informavimas ir konsultavimas”, “Patarimai grupės darbuotojų atleidimo atveju”.
5. Diegiami įvairūs informavimo ir konsultavimo metodai ir programos.
Teritorinių darbo biržų diegiamos paslaugos leido pereiti nuo pasyvaus į aktyvų bedarbių rėmimą. Yra siekiama, kad kiekvienam naujai užregistruotam jaunam (iki 25 m.) bedarbiui per 6 mėn. ir suaugusiam – per 12 mėn. būtų pasiūlytos ir suteiktos pagal individualius poreikius motyvacijos aktyvinimo bei darbo rinkos politikos priemonės, o gyventojų užimtumo priemonės būtų pradėtos diegti ne vėliau kaip po 3 mėn.

Nedarbui mažinti pavojai:
1. Užimtumo rėmimo ir darbo vietų subsidijavimo priemonėmis pagal Užimtumo fondo galimybes bus įtraukta 40,9 tūkst. papildomai darbo rinkoje remiamų bedarbių. Tai sudaro tik 60 % nuo visų minėtos bedarbių grupės.
2. Vietinių užimtumo iniciatyvų projektų, įgyvendinimu per 2001 – 2004 metus numatyta sukurti per 10 tūkst. naujų darbo vietų, skiriant iš valstybės biudžeto per 100 mln. Lt. Tuo tarpu per 2001 – 2002 metus skirta tik 3,7 mln. Lt ir 2001 metais sukurta 150 naujų darbo vietų.
3. Lietuvos darbo biržos užsakymu Darbo ir socialinių tyrimo instituto atlikti jaunimo ir ilgalaikių bedarbių integravimo į darbo rinką tyrimai rodo, kad be papildomų įdarbinimo schemų juos integruoti į darbo rinką nėra galimybių. Nediegiamos mokestinės lengvatos, MMA reguliavimo mechanizmai, lanksčios darbo organizavimo formos, skatinti darbdavius priimti į darbą šiuos asmenis.
Nepakankamas darbo rinkos politikos priemonių arsenalas, visų pirma ilgalaikių bedarbių integravimui į darbo rinką.
4. Nepakankamas dėmesys skiriamas vidutinės ir ilgalaikės trukmės profesinių kvalifikacijų poreikio tyrimams. Darbdaviai menkai įtakoja į darbo jėgos poreikio užsakymų formavimą ir jų rengimą. Šalyje atliktas tik vienas – mažmeninės prekybos sektorinis tyrimas profesinių kvalifikacijų poreikio įvertinimui.
5. Nedaugėja darbo vietų šalyje. Jų daugiau likviduojama nei įsteigiama. Nepakankama paslaugų sektoriaus plėtra. Dirbančiųjų skaičius išankstiniais duomenimis per 2001 metus vėl sumažėjo – 57 tūkst.
6. Išlieka aukštas ir struktūriškai nepalankus nedarbas. Dideli regioniniai socialiniai-ekonominei-darbo rinkos netolygumai. Aukščiausio ir žemiausio nedarbo santykis siekia 1:4 (28,0 % Druskininkuose ir 7,1 % Anykščiuose), o jaunimo ir 1:5 (37,4 % Druskininkuose ir 7,7 % Kėdainiuose). Ilgalaikių bedarbių dalis svyruoja nuo 4,6 % (Molėtuose) iki 64,0 % (Pasvalyje).
7. Didelis jaunimo anksti paliekančio švietimo sistemą skaičius. 2000 metais tik 74 % 15-mečių išduoti pagrindinio išsilavinimo pažymėjimai. Teritorinėse darbo biržose užregistruotų be pagrindinio išsilavinimo bedarbių skaičius išaugo iki 10,0 tūkst.
8. Mažėja bedarbių motyvacija siekti darbo. Teritorinių darbo biržų atliekamų bedarbių registravimosi motyvu 15 % nurodo tikslą gauti pažymas socialinei pašalpai. Tokios tendencijos ypač ryškios kaimo bedarbių tarpe.

4 lentelė. Bendrojo Lietuvos užimtumo politikos prioritetų vertinimo dokumento, Lietuvos Respublikos užimtumo didinimo 2001–2004 metų programos ir Bendrojo programavimo dokumento ryšys
Bendrojo vertinimo dokumente nurodytos problemos/rekomendacijos Lietuvos Respublikos užimtu¬mo didinimo 2001–2004 metų programoje numatytos kryptys ir tikslai Bendrajame programavimo dokumente nustatytos priemonės

1 kryptis. Darbo vietų sistemos plėtojimas
Tikslas –
vietinių užimtumo iniciatyvų skatinimas Žmogiškųjų išteklių plėtros prioritetas:
1 priemonė. Įsidarbinimo gebėjimų ugdymas
Aktyvių darbo rinkos programų plėtojimas diegiant mokymo ir kitas su ilgalaikiu įdarbinimu susijusias priemones, laipsniškai mažinant laikinojo įdarbinimo programas 2 kryptis. Užimtumo rėmimo tobulinimas
Tikslai –
darbo rinkos politikos aktyvinimas;
užimtumo gebėjimo didinimas jaunimui, pradedančiam darbinę veiklą, ir ilgalaikiams bedarbiams Žmogiškųjų išteklių plėtros prioritetas:
1 priemonė. Įsidarbinimo gebėjimų ugdymas
Bedarbio pašalpos ir socialinės paramos bedarbiams reforma siekiant didinti aprėptį, šalinti neskatinančius ieškoti darbo veiksnius ir akcentuoti aktyvų darbo ieškojimą, o ne pasyvų pašalpų gavimą 2 kryptis. Užimtumo rėmimo tobulinimas
Tikslas –
darbo rinkos politikos aktyvinimas Žmogiškųjų išteklių plėtros prioritetas:
1 priemonė. Įsidarbinimo gebėjimų ugdymas
Nuolatinės pastangos sėkmingai įgyvendinti vykdomas švietimo reformas, sutelkiant dėmesį į „nubyrėjimo“ iš pagrindinių mokyklų mažinimą, profesinio mokymo prieinamumo, kokybės ir reikšmės didinimą, mokymosi visą gyvenimą užtikrinimo strategijos kūrimą ir įgyvendinimą 2 kryptis. Užimtumo rėmimo tobulinimas
Tikslas –
profesinio rengimo tobulinimas Socialinės ir ekonominės ūkio infrastruktūros plėtros prioritetas:
5 priemonė. Darbo rin¬kos, švietimo, profesinio mokymo, mokslo ir studijų institucijų bei socialinių paslaugų infrastruktūros plėtra
Žmogiškųjų išteklių plėtros prioritetas:
4 priemonė. Mokymosi visą gyvenimą sąlygų plėtojimas
5 priemonė. Žmogiškųjų išteklių kokybės gerini¬mas mokslinių tyrimų ir inovacijų srityje
Pagrindinės tęstinio mokymo problemos: rengiamų kursų kokybės ir aktualumo užtikrinimas, mokymo paslaugas teikiančių įstaigų fizinių ir materialinių išteklių atnaujinimas, integruotos nacionalinės kvalifikacinės sistemos sukūrimas 2 kryptis. Užimtumo rėmimo tobulinimas
Tikslas –
profesinio rengimo tobulinimas
3 kryptis. Gebėjimų prisitaikyti prie pokyčių didinimas
Tikslas –
darbuotojų kvalifikacijos kėlimas Žmogiškųjų išteklių plėtros prioritetas:
4 priemonė. Mokymosi visą gyvenimą sąlygų plėtojimas
Socialinės ir ekonominės ūkio infrastruktūros plėtros prioritetas:
5 priemonė. Darbo rin¬kos, švietimo, profesinio mokymo, mokslo ir studijų institucijų bei socialinių paslaugų infrastruktūros plėtra
Darbuotojų tęstinio švietimo ir mokymo sistema nepakankamai išplėtota, ypač privačiame sektoriuje 3 kryptis. Gebėjimų prisitaikyti prie pokyčių didinimas
Tikslas –
darbuotojų kvalifikacijos kėlimas Žmogiškųjų išteklių plėtros prioritetas:
2 priemonė. Darbo jėgos kompetencijos ir gebėjimo prisitaikyti prie pokyčių ugdymas
Stiprinti Lietuvos darbo biržos administracinius gebėjimus ir išteklius, kad ji galėtų teikti kintančias Lietuvos darbo rinkos poreikius atitinkančias paslaugas ir veiksmingai prisidėtų prie aktyvios darbo rinkos strategijos įgyvendinimo 5 kryptis. Užimtumo politikos integralumo didinimas
Tikslas –
darbo rinkos institucinės sistemos pertvarkymas ir stiprinimas siekiant užtikrinti jos veiksmingumą naujomis darbo rinkos sąlygomis: modernizuoti teritorines darbo biržas, didinti jų galimybes greitai ir lanksčiai reaguoti į pokyčius darbo rinkoje, didinti darbo biržų teikiamų paslaugų įvairovę Žmogiškųjų išteklių plėtros prioritetas:
1 priemonė. Įsidarbinimo gebėjimų ugdymas
Darbo rinkos tarnybos regioninių valdymo ir konsultavimo struktūrų efektyvumo užtikrinimas 5 kryptis. Užimtumo politikos integralumo didinimas
Tikslas –
darbo rinkos institucinės sistemos pertvarkymas ir stiprinimas siekiant užtikrinti jos veiksmingumą naujomis darbo rinkos sąlygomis: modernizuoti teritorines darbo biržas, didinti jų galimybes greitai ir lanksčiai reaguoti į pokyčius darbo rinkoje, didinti darbo biržų teikiamų paslaugų įvairovę Žmogiškųjų išteklių plėtros prioritetas:
4 priemonė. Mokymosi visą gyvenimą sąlygų plėtojimas

3 kryptis. Gebėjimų prisitaikyti prie pokyčių didinimas
Tikslas –
lanksčių darbo organizavimo ir mokėjimo formų plėtojimas Žmogiškųjų išteklių plėtros prioritetas:
2 priemonė. Darbo jėgos kompetencijos ir gebėjimo prisitaikyti prie pokyčių ugdymas

4 kryptis. Lygių galimybių darbo rinkoje didinimas
Tikslai –
visiems prieinamos darbo rinkos formavimas;
moterų ir vyrų lygių galimybių darbo rinkoje užtikrinimas Žmogiškųjų išteklių plėtros prioritetas:
3 priemonė. Socialinės atskirties prevencija ir socialinė integracija

5 lentelė. Darbo rinkos prognozė 2005 metams:

2003 2004 2005
Realaus BVP augimas Proc. 4.9 5.4 5.6
Realaus galutinio vartojimo augimas Proc. 5.1 5.2 4.6
Vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis Lt 1079 1152 1238
Vidutinis mėnesinis užimtųjų skaičius Tūkst. 1513 1519 1523
Vidutinis mėnesinis ekonomiškai aktyvių gyv. Skaičius Tūkst. 1707 1689 1674
Vidutinis metinis bedarbių skaičius Tūkst. 194 170.4 151
Vidutinis metinis nedarbo lygis Proc. 2.5 3.7 4.0

7. 1998 metų Lietuvos darbo biržos programos

1. Programa : Užimtumo rėmimas ir prisitaikymas darbo rinkoje.
Tikslas: orientuoti bedarbius, visų pirma ilgalaikius, jaunimą ir labiausiai socialiai pažeidžiamus asmenis į aktyvią darbo paiešką ir atitinkamą paruošimą, užtikrinant jų integravimą į darbo rinką;
● Ilgalaikės bedarbystės ir jaunimo nedarbo mažinimas
Ankstyvas darbo motyvacijos nustatymas bei labiausiai socialiai pažeidžiamų bedarbių grupių, kuriems pirmiausia reikia padėti, identifikavimas.
Ilgalaikės bedarbystės prevencija ir užimtumo rėmimas:
♦ Užtikrinti, kad kiekvienam naujai užregistruotam bedarbiui, per 12 mėn. būtų pasiūlytos ir suteiktos gyventojų užimtumo priemonės.
♦ Užtikrinti, kad kiekvienam naujai užregistruotam jaunam (iki 25 metų) bedarbiui, per 6 mėn. būtų pasiūlytos ir suteiktos gyventojų užimtumo priemonės.
♦ Kiekvienam, visų pirma jaunam, ilgalaikiam bedarbiui, kuriam nebuvo suteiktos gyventojų užimtumo priemonės, per 6 mėn. jas pasiūlyti ir suteikti.
● Tarpininkavimo paslaugų plėtra – nuo pasyvaus į aktyvų bedarbių rėmimą:
Užimtumo rėmimo ir darbo rinkos profesinio mokymo programų taikymo tikslingumas.
Sudaromų įsidarbinimo planų konkretumas ir rezultatyvumas. Teritorinių darbo biržų specialistų, tiesiogiai dirbančių su klientais, darbo organizavimo tobulinimas.
♦ Su kiekvienu naujai užregistruotu bedarbiu sudaryti įsidarbinimo planą.
♦ Kas ketvirtį sudaryti bedarbių įtraukimo į aktyvias darbo rinkos politikos programas, schemas.
♦ Padidinti bedarbių, kuriems pasiūlyta ir įtraukta į darbo rinkos profesinio mokymo programas iki 2000 – ųjų metų nuo 13 iki 17 proc. vidutinio metinio jų skaičiaus.
♦ Pasiekti, kad iš bendro į aktyvias darbo rinkos politikos programas įtrauktųjų skaičiaus, į darbo rinkos ir prevencinį profesinį mokymą, būtų ne mažiau kai 29,5 proc.
♦ Grupinės darbo paieškos veiklą papildyti psichologinės paramos programa.
● Įsidarbinimo galimybių išplėtimas:
Informuotumo didinimas.
Kvalifikuotos darbo jėgos ir pradedančio darbinę veiklą jaunimo teritorinio mobilumo skatinimas.
Stažavimas ir įdarbinimas užsienyje. Įdarbinimo Ukrainoje ir Lenkijoje, studentų per vasaros atostogas – sezoniniams darbams Švedijoje bei merginų įtraukimo į Au Pair programą VFR organizavimas.
♦ Steigti ir efektyvinti informavimo – konsultavimo kabinetų, savarankiškos įsidarbinimo paieškos (SIP), Profesinio informavimo (PIC), Darbo centrų, veiklą.
♦ Įdiegti savęs pažinimo ir įvertinimo testus.
♦ Nukreipti stažuotėms į VFR 200 ir į Švedijos Karalystę 300 asmenų.
2 Programa: Darbo rinkos partnerių sąveikos stiprinimas.
Tikslas: stiprinti sąveiką su darbo rinkos partneriais – didinti jų vaidmenį nedarbo prevencijoje, ypač teritorijose, kur didžiausias nedarbas.
● Gyventojų užimtumo programų rengimas:
Naujų darbo vietų steigimo ir verslo skatinimo prielaidų numatymas ir jų įteisinimo inicijavimas.
Vietinių iniciatyvų, skatinančių užimtumą, palaikymas ir įgyvendinimo rėmimas.
Darbo rinkos prognozių, sudarančių prielaidas kryptingiau rengti gyventojų užimtumo programas, rengimo tobulinimas, pasitelkiant darbo rinkos partnerius.
♦ Parengti ar apsvarstyti metines darbo rinkos politikos programas.

● Sąveikos su socialiniais partneriais stiprinimas ir tobulinimas:
Trišalių komisijų prie darbo biržų veiklos efektyvinimas.
Teikiamų paslaugų, siekiant jomis suinteresuoti naujus darbdavius, propagavimas.
♦ Rengti didžiausio nedarbo teritorijose, kur nedarbo lygis žymiai (daugiau kaip 1,5 karto) viršija šalies vidurkį, gyventojų užimtumo programas, numatančias nedarbo prevencijos priemones.
♦ Sukaupti informaciją apie ieškančių darbo aukštos kvalifikacijos pasiūlą ir paklausą.
● Naujų darbo su darbdaviais formų diegimas:
Darbdavių, tikrųjų darbo biržų partnerių, identifikavimas.
Aptarnaujamų darbdavių skaičiaus didinimas.
Savanoriškų bendradarbiavimo susitarimų su darbdaviais pasirašymas.
Kompiuterizuotos duomenų bazės apie darbdavius, naudojant įmonės kortelę, formavimas.
♦ Siekti užregistruoti daugiau darbo vietų, išplėsti kontroliuojamą ir aptarnaujamą darbo rinką iki 35 – 45 proc., o iki 2002 – ųjų metų – daugiau kaip 50 proc.
2. Programa: Gyventojų užimtumo priemonių efektyvinimas.
Tikslas: įvertinti klientams taikomų programų efektyvumą ir užtikrinti racionalų tam skirtų lėšų naudojimą.
● Darbo rinkos politikos programų rezultatyvumas:
Efektyvumo pagal atskiras programas tyrimų organizavimas, Užimtumo fondo lėšų racionalus naudojimas. Buhalterinės apskaitos programų sistemos “Apskaita – 2” priežiūros ir tolimesnės plėtros užtikrinimas.
♦ Pasiekti, kad po darbo rinkos profesinio mokymo programų iš karto įsidarbintų 55 – 60 proc. bedarbių.
♦ Vieną kartą per metus organizuoti bedarbių, baigusių darbo rinkos profesinio mokymo programas (po 3,6 ir 12 mėn.), apklausas.
♦ Du kartus per metus organizuoti (paslaugų sektoriaus – pirmoje, o kitų – antroje metų pusėje) darbdaviams teikiamų paslaugų efektyvumo tyrimus.
♦ kas metai parengti apibendrintą informaciją (leidinį) “Darbo biržų klientams teikiamų paslaugų vertinimo tyrimų rezultatai”.
Sistemingas ir kryptingas respublikinių ir teritorinių darbo biržų veiklos organizavimas didina gyventojų užimtumą ir mažina bedarbystės didėjimo prielaidas.

8. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos programos

PROGRAMA TIKSLAI LAUKIAMI REZULTATAI
1. Darbo rinkos profesinis mokymas ir konsultavimas, jaunimo darbinės veiklos galimybių išplėtimas bei socialinių darbuotojų kvalifikacijos kėlimas. 1. Profesinio informavimo orientavimo ir konsultavimo būdu padidinti jaunimo galimybes konkuruoti darbo rinkoje.
2. Rengti socialinius darbuotojus užtikrinančius kokybiškų socialinių paslaugų teikimą jų gavėjams. Vilniaus darbo biržos jaunimo darbo centre
• 25000 jaunuolių pasinaudos laisvų darbo vietų paieškos, profesinio informavimo ir informacijos paieškos internete.
• 700 jaunuolių gaus individualias konsultacijas profesinio orientavimo, psichologinio konsultavimo ir darbo rinkos klausimais
• Vyks užsiėmimai grupėse
(užsiėm.sk./dalyv.sk.):
– jaunimo darbo klubai – 40/600
– profesinio informavimo užsiėmimai – 31/400
– psichologinis testavimas – 21/250
– internetinės darbo paieškos mokymai – 25/200
• 500 jaunuolių dalyvaus talentų banko programoje
• 150 jaunų bedarbių bus įdarbinta
• 210 jaunuolių dalyvaus aktyvios darbo rinkos politikos programose.
Socialinių darbuotojų rengimo centre:
• 2000 socialinių darbuotojų bus apmokyta pagal specializuotas mokymo programas
Vykdant programos “Jaunimas Lietuvai” priemones:
• 400 kalinių bus suteiktas psichologinis ir profesinis konsultavimas
• 40 kalinių bus apmokyti specialybės ir gaus kvalifikacinius pažymėjimus
• Bus įkurtas karių profesinio orientavimo centras Vilniuje, kuriame bus suteiktos profesinio orientavimo paslaugos 100 – ui karių

2. Nedarbo mažinimas vietinių užimtumo iniciatyvų pagrindu Didinti gyventojų užimtumą rajonuose su aukštu nedarbo lygiu Numatoma sukurti 40 naujų darbo vietų didžiausio nedarbo regionuose bei įsteigti Didžiasalio užimtumo ir verslo plėtros centrą, kuris padės įtraukti į darbo rinką šios gyvenvietės bendruomenės narius ir padės spręsti ekonomines socialines problemas
3. Gyvenimo lygio, gyventojų užimtumo socialinio draudimo ir socialinės apsaugos Lietuvoje moksliniai tyrimai Vykdyti moksli tiriamuosius darbus socialinės apsaugos ir darbo srityse Bus įvykdyti 4 moksliniai tyrimai:
1. Gyventojų pajamų, išlaidų ir pajamų apmokestinimo tyrimas socialinės stratifikacijos požiūriu. Tyrimo metu bus įvertinta socialinių sluoksnių darbinių pajamų ir socialinių išmokų santykio dinamika socialinių išmokų tikslingumo aspektais bei įvertinta vykdoma mokesčių politika skirtingų socialinių sluoksnių atžvilgiu. To pasėkoje galės būti pagrindžiamos socialinės politikos tobulinimo kryptys minėtais aspektais.
2. Užimtumo ir darbo rinkos tyrimas: būklė ir prognozės. Tyrimo metu bus išanalizuoti atitinkami darbo rinkos rodikliai, parengtos jų prognozės, suformuluoti regionavimo principai. Tyrimo rezultatai bus panaudoti formuojant užimtumo politiką, sudarant nacionalinį biudžetą.
3. Užimtumo ir darbo rinkos politikos efektyvumo didinimo ir darbo rinkos institucijų veiklos tobulinimo kryptys. Tyrimo metu bus parengtos rekomendacijos dėl užimtumo ir darbo santykius reguliuojančių teisės aktų tobulinimo, vietinių užimtumo iniciatyvų plėtros tobulinimo, dėl skirtingo amžiaus grupių asmenų užimtumo didinimo.
4. Socialinės paslaugų sistemos kokybinė plėtra. Tyrimo metu bus susistemintas paslaugų, kurias teikia įvairios stacionarios senų žmonių globos įstaigos sąrašas, atlikta žmonių su fizine negalia aplinkos pritaikymo sistemos analizė. Rezultatai bus taikomi tobulinant apmokėjimo už socialines paslaugas tvarką, priimant sprendimus socialinių paslaugų sistemos plėtros klausimais, numatant teisines, ekonomines, organizacines priemones aplinkos taikymo negaliai problemoms spęsti, rengiant socialinių paslaugų sistemos efektyvumo didinimo strategiją.

9. Užimtumo programų finansavimas

Gyventojų užimtumo programoms finansuoti įsteigtas Užimtumo fondas. Užimtumo fondo sąmatą bei jo naudojimo tvarką tvirtina Užimtumo taryba, įsteigta prie Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Užimtumo tarybos nuostatus tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Užimtumo fondo lėšų naudojimą tvarko ir kontroliuoja Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.
Užimtumo fondo lėšas sudaro: valstybinio socialinio draudimo pajamos, skirtos draudimui nuo nedarbo; darbdaviams privalomos draudimo nuo nedarbo įmokos; valstybės biudžeto dotacijos; kitos įplaukos. 1996 metais į Užimtumo fondą buvo pervesta 101915,5 tūkst. Litų arba 44,5 proc. numatytų gauti lėšų. Pagrindiniai įplaukų šaltiniai pateikti 2 lentelėje.

2 lentelė

Užimtumo fondo lėšos, tūkst. Lt.

1993m. 1994m. 1995m. 1996m. 1997m.
Iš viso: 43764,8 35861,5 56509,0 101915,5 108304,4
Iš valstybinio socialinio draudimo: 37605,9 30600,0 53400,0 99100,0 106897,0
Darbdavių įmokos: 11,9 13,7 39,7 10,8 5,0
Darbo biržos pajamos: 4623,7 4599,5 1455,7 266,3 222,0
Grąžintos įmonių paskolos: 1265,7 79,3 10,0 33,6 –
Bedarbių grąžintos paskolos savo verslui įsteigti: 257,6 569,0 1603,6 1642,9 1180,4
Grąžintos įšaldytos lėšos: – – – 861,9 –

Tačiau dažnai finansavimo planas neįvykdomas, ir todėl dėl nepakankamo finansavimo teritorinės darbo biržos negali įvykdyti visų planuoto užimtumo programų, t.y. nepatenkinami visi bedarbiai, norintys jose dalyvauti. Lietuvos gyventojų užimtumo priemonių finansavimui 1996 m. išleista 800116,9 tūkst. litų. Iš jų: aktyvių priemonių finansavimui – 27868,9 tūkst. litų, arba 35 proc. visų lėšų; pasyvių priemonių finansavimui (bedarbių pašalpoms) – 51802,8 arba 65 procentai. Užimtumo fondo lėšų panaudojimas pateiktas 3 lentelėje. 1997 ir 1998 metais išliko netolygus Užimtumo fondo lėšų skyrimas ir dėl to nukentėjo aktyvios darbo rinkos programos.
Taigi, norint įgyvendinti užimtumo programas, būtina užtikrinti, kad būtų gautos numatytos šiam tikslui lėšos. Vienas iš būdų – išreikalauti iš Valstybinio socialinio draudimo “Sodros” planuotas lėšas. Tačiau ir “Sodra” turi finansinių sunkumų, nes laiku nesurenka socialinio draudimo lėšų.

Išvados

Nedarbo lygis daro įtaką socialiniam ekonominiam švietimo prieinamumui. Regioniniai nedarbo lygio skirtumai svarbūs analizuojant švietimo socialines sąlygas savivaldybėse ir numatant ugdymo poreikių skirtumus. Nedarbo struktūros pagal amžiaus grupes bei lytį analizė atkreipia dėmesį į specialius skirtingų visuomenės grupių mokymosi poreikius.

Pagrindiniai Lietuvos Respublikos Vyriausybės užimtumo didinimo programos 2001-2005 m. strateginiai tikslai yra šie:

– įveikti neigiamus struktūrinės ūkio reformos ir išorės poveikio padarionius gyventojų užimtumui ir darbo rinkai;

– didinti gyventojų užimtumą, mažinti nedarbą ir subalansuoti darbo rinką;
– pasirengti prisidėti prie ES užimtumo strategijos koordinavimo.
Kiti svarbūs Vyriausybės prioritetai užimtumo ir darbo politikos srityje yra darbo rinkos tarnybų – Lietuvos Darbo biržų veiklos tobulinimas ir socialinės partnerystės plėtotė.

Lietuvos darbo birža savo misiją 2003-2005 m. vykdys siekdama panašių strateginių tikslų ir uždavinių:

– Sunkiausiai integruojamų į darbo rinką bedarbių užimtumo gebėjimų didinimas.

– Teritorinių nedarbo skirtumų mažinimas.

– Darbo biržos veiklos modernizavimas.

– Pasirengimas narystei ES, įgyvendinant programą „Laisvas asmenų judėjimas“.

– Darbo jėgos kompetensijos didinimas, siekiant ekonomikos augimo.

– Klientams teikiamų paslaugų plėtra.

2005 m. Europos komisijos Europos Užimtumo strategijos rekomendacijose Lietuvai pažymima, kad per 2005 m. Lietuvoje užregistruotas didžiausias nedarbo lygio mažėjimas nuo 9,8 % iki 7,0 %. Lietuva, kaip ir, beje, kitos Bendrijos narės turi atkreipti dėmesį į darbuotojų ir verslo įmonių adaptacijos didinimo veiksnius, nacionalinės darbo rinkos patrauklumo ir vienodų galimybių darbo rinkoje skatinimo priemones, efektyvesnes investicijas į žmogiškojo kapitalo plėtrą ir mokymąsi visą gyvenimą bei spartesnį reformų įgyvendinimą. Išskiriamas sąlyginai mažas užimtumo paslaugų sektoriuje lygis Lietuvoje, mokesčių našta mažiausias pajamas gaunantiems žmonėms bei poreikis efektyviau vykdyti aktyvią darbo rinkos politiką (pvz., įvairaus pobūdžio mokymo programų plėtrą, paramą, vykdant darbo paiešką, įskaitant geografinį mobilumą, viešųjų užimtumo paslaugų modernizavimą). Nors rekomendacijose atkreipiamas dėmesys į sąlyginai aukštą moterų ir pagyvenusių žmonių užimtumo lygį Lietuvoje, tačiau kliūčių dalinio užimtumo sistemai šalinimas dar labiau sustiprintų šių socialinių sluoksnių pozicijas ekonomikos sektoriuje.

Esminės užimtumo problemos susijusios su tuo, kad:

1. Darbo rinka turi atspindėti dinamiškos rinkos ekonomikos, bendrosios rinkos dalies, poreikius, ypač tai ar darbo jėga yra mobili, prisitaikanti ir kvalifikuota.

2. Turi būti tam tikra politika ir tinkamos institucijos, padedančios plėtotis lanksčiai darbo rinkai. Tai apima ir poreikį skatinti į ateitį oriantuotą požiūrį į pramonės restruktūrizavimą, siekiant prisitaikyti prie žiniomis pagrįstos ekonomikos ir susidoroti su demografiniais pokyčiais.

Europos Sąjungos statistikos tarnybos EUROSTAT duomenimis per 2005 metus nedarbo lygis Lietuvoje sumažėjo labiausiai iš visų Europos Sąjungos šalių – 3,8 proc. punkto. Metų pabaigoje jis sudarė 7 proc. punkto. Gerokai priartėdamas prie Europos Sąjungos vidurkio (8.3 proc.).

Literatūros sąrašas

4. Lietuvos 2004 – 2006 m. Bendrojo programavimo dokumento priedas.
5. Lietuvos Respublikos 2004 m. užimtumo veiksmų planas.
6. Lietuvos respublikos užimtumo didinimo 2001-2004 metų programa.

4. http://europa.eu.ont/comm/employment social/

5. http://www.std.lt

6. http://lsa/ryšiai/tnaujienos/lisabona.htm-75k/

7. www.socmin.lt

Leave a Comment