TURINYSĮVADAS ………………………………………………………………………………… 31. EKONOMINIO AUGIMO TEORIJA ……………………………………………….. 41.1. Ekonominio augimo teorijos esmė ………………………………………………. 41.2. Ekonominio augimo klasifikacija ……………………………………………….. 41.3. Ekonominio augimo veiksniai ir jų poveikio augimui charakteristika ………….. 51.4. Augimo proceso teorijos …………………………………………………………. 61.5. Pagrindiniai augimo proceso veiksniai …………………………………………… 82. EKONOMINIS AUGIMAS LIETUVOJE ……………………………………………. 91.1. Lietuvos ekonomikos augimo proceso analizė …………………………………… 91.2. Augimo veiksniai pagal regionus, įmonių dydį ir nuosavybę ……………………. 101.3. Augimo veiksniai : ekonometriniu požiūriu ……………………………………… 111.4. Lietuvos ekonominiai pokyčiai ir svarbiausios problemos ………………………. 121.5. Vidutinės trukmės ekonominė politika …………………………………………… 141.6. Lietuvos (ir Baltijos šalių) ekonomikos vertinimai ir prognozės ………………….14IŠVADOS …………………………………………………………………………………17Literatūros sąrašas …………………………………………………………………………18ĮVADASEkonominis augimas yra sudėtinė ekonominės raidos dalių teigiama jos dalis, kadangi visuomet pasireiškia dar ir ekonominės raidos neigiama dalis, tai yra prekybos kritimo ir nuosmukio dalis (periodas).Ekonominio augimo teorijos tiria veiksnius, užtikrinančius realiojo bendrojo nacionalinio (o taip pat ir bendrojo vidaus) produkto didėjimą ir pastovų šalies gamybinio pajėgumo kilimą; nagrinėja ir atskleidžia pakankamai spartaus ir sėkmingo ekonominio augimo šaltinius. Jos sprendžia pagrindinę augimo problemą – augimo teikiamos naudos ir kaštų problemą. Šių teorijų įkūrėjai daug dėmesio skiria ir kitoms visapusiškai svarbioms augimo problemoms, tokioms kaip: “nulinio augimo” problema, pastovaus augimo tempų užtikrinimas, augimo tendencijų ir tempų bei subalansuoto augimo optimalios trajektorijos nustatymas; augimo veiksnių ir jų indėlio į augimą apskaičiavimas; gautų augimo rezultatų ir pasekmių įvertinimas; papildomų spartaus augimo šaltinių paieška ir kt.Ekonominio augimo analizė atliekama kuriant ir naudojant įvairius augimo modelius bei atsižvelgiant į pagrindinius gamybos veiksnius – kapitalą, darbą, technikos pažangą ir kt. 1. EKONOMINIO AUGIMO TEORIJA1.1.EKONOMINIO AUGIMO TEORIJOS ESMĖ
Ekonominis augimas – tai pagamintų prekių ir suteiktų paslaugų apimties padidėjimas per tam tikrą laikotarpį; ilgalaikis valstybės gamybinio potencialo plėtojimas, kurį apibūdina realiojo BVP (BNP) augimas.Ekonominio augimo tikslas yra vartojimas, gerovės kilimas. Klaidingai formuojant gamybos struktūrą ir netinkamai parenkant ekonomikos plėtojimo gaires, neišvengiamai iškreipiama ir net suardoma objektyvi šalies gyventojų vartojimo struktūra, ir tada neįmanoma pasiekti galutinio ekonominio augimo tikslo. Kita vertus, žymi dalis išteklių išeikvojama nenaudingai, šalies ekonomikai padaroma sunkiai padengiamų nuostolių, nukenčia didžioji šalies gyventojų dalis.Dabartiniu laikotarpiu dominuoja dvi pagrindinės ekonominio augimo teorijų grupės:2. Neoklasikinė ekonominio augimo teorija teigia, kad ekonomika yra stabili iš prigimties, ir jai būdinga visiško užimtumo tendencija. Šie modeliai pagrįsti gamybos funkcijos teorija. Juose numanomas gamybos veiksnių kainų lankstumo ilguoju laikotarpiu išsaugojimas ir veiksnių pakeitimas, vykstantis dėl jų kainų pasikeitimo. Dėl to gamybos funkcijoje pakinta naudojamų gamybos veiksnių santykis, o pirmiausia pasikeičia kapitalo imlumas. Priėmus tobulosios konkurencijos modeliui būdingas sąlygas, pusiausvyros nacionalinio produkto didėjimo tendenciją tenkina tos pačios pelno maksimizavimo sąlygos, t.y. realioji palūkanų norma yra lygi kapitalo ribiniam produktui, o realusis darbo užmokestis lygus ribiniam darbo produktui.3. Dž. M. Keinso ir neokeinsistinė ekonominio augimo teorija rinkos ekonomiką traktuoja kaip nestabilią iš prigimties ir balansuojančią “ant peilio ašmenų”. Neokeinsistiniai augimo modeliai skiriami nestabilumo ir nedarbo nagrinėjimui. Ypatingas dėmesys čia skiriamas dvigubam investicijų ir santaupų, kaip bendrosios paklausos dalies ir kaip pagrindinio kapitalo plėtimo, vaidmeniui.1.2. EKONOMINIO AUGIMO KLASIFIKACIJAJą galima sudaryti pagal įvairius kriterijus, kurių svarbiausieji yra šie: 1. Gamybos veiksnių naudojimo pobūdis; 2. Gamybos apimties kitimo tempų dydis. Pagal pirmąjį kriterijų išskiriamas:a) ekstensyvus ekonominis augimas, pasiekiamas pasitelkus papildomus gamybos veiksnius; b) intensyvus ekonominis augimas, pasiekiamas naudojant žymiai tobulesnius gamybos veiksnius ir pažangesnes technologijas. Šio tipo augimo rezultatas yra ne tik produkcijos gamybos apimties padidėjimas, bet į ir produkcijos kokybės pagerėjimas. Pagal antrąjį kriterijų išskiriami šie tempai:a) dideli (spartūs); b) nulinio augimo; c) neigiami; d) optimalūs.Kurie jų naudingesni? Iš pirmo žvilgsnio galima būtų teikti pirmenybę spartiems augimo tempams, nes, pagaminus daugiau produkcijos, išsiplečia poreikių patenkinimo galimybės, žinoma, jeigu gaminama produkcija yra kokybiška ir gamybos prieaugio struktūra leidžia geriau tenkinti visų taikių gyventojų poreikius.Nulinio ekonominio augimo tempai per santykinai trumpą laikotarpį nesukels labai neigiamų pasekmių, kadangi gali būti pasiekiami: a) mažinant medžiagų imlumą (medžiagų sunaudojimą produkcijos vienetui), didinant kapitalo imlumą (kapitalo sunaudojimą produkcijos vienetui) ir darbo našumą (pagamintos produkcijos kiekį per laiko vienetą); b) mažinant karines išlaidas (karinės paskirties produkcijos gamybos apimtį).Neigiami ekonominio augimo tempai tampa krizės reiškinių įrodymu. Mūsų šalies ekonominių augimo tempų kritimą galima paaiškinti šiomis aplinkybėmis: staigus senų gamybinių – kooperacinių ryšių nutrūkimas, žlugus senajai biurokratinio valdymo sistemai; morališkai ir fiziškai nusidėvėjusios technikos dominavimas šalies pramonėje ir kt.Optimalūs ekonominio augimo tempai turi remtis susidariusia šalies makroekonomine pusiausvyra ir tuo pat metu būti svarbiausia jos užtikrinimo priemone. Jie neturi būti labai aukšti, kadangi pernelyg aukšti augimo tempai, kaip įrodo makroekonomika, neišvengiamai sukelia infliaciją. Apskritai pažymėtina, kad ši problema ekonominėje teorijoje kol kas dar nėra išspręsta.Ekonominio augimo tempai priklauso nuo daugelio veiksnių: ekono¬minių išteklių apimties, kokybės, struktūros ir jų paskirstymo bei panaudojimo laipsnio; mokslo ir technikos pažangos būklės ir gautų rezultatų panaudojimo efektyvumo, užsienio ryšių intensyvumo, visos sistemos subalansavimo.Vertinant ekonominio augimo tempus, vis didesnę svarbą įgyja tokie gerovės rodikliai kaip gyvenimo, laisvalaikio trukmė ir kt.
1.3. EKONOMINIO AUGIMO VEIKSNIAI IR JŲ POVEIKIO AUGIMUI CHARAKTERISTIKA
Ekonominio augimo veiksniai šalies ūkį veikia labai įvairiai, kartais net prieštaringai. Atsižvelgus į tai, ekonominio augimo veiksniai grupuojami į dvi grupes: 1) tiesioginio ir 2) netiesioginio poveikio. Į pirmą grupę patenka tokie pagrindiniai veiksniai: a) pasiūlos veiksniai – gamtiniai ištekliai, darbo ištekliai, kapitalas, mokslas ir technologija, verslininkystės sugebėjimai ir b) paklausos veiksniai – bendroji paklausa, veikianti kaip pagrindinis ekonomikos augimo “lokomotyvas” tiek kiekybiniu ir struktūriniu, tiek kokybiniu požiūriu. Antroje, netiesioginio poveikio augimui, veiksnių grupėje yra tokie svarbūs augimo veiksniai kaip darbo užmokesčio dydis ir jo dinamika, ribinis polinkis taupyti ir ribinis polinkis investuoti, valstybės fiskalinė politika.Kiekvienam ekonominio augimo veiksniui daro įtaką visi kiti augimo veiksniai ir bendra socialinė bei ekonominė raida, todėl jis nuolatos keičiasi. Pavyzdžiui, išteklių kiekio didinimas ir jų kokybės gerinimas dėl mokslo ir technikos naujovių diegimo labai padidina gamybinį visuomenės pajėgumą ir bendrąjį nacionalinį produktą. Kita vertus, šiuolaikinio kapitalo panaudojimas ir gamyba apskritai priklauso nuo esamo verslo organizavimo lygio, o šis savo ruožtu yra įvairių ekonominių subjektų išsilavinimo, talento, drąsos ir daugelio kitų vadybinių ir nevadybinių savybių funkcija.Ekonomika …vystosi tuomet, kai sukaupiami gamybos faktoriai, įskaitant žmogiškąjį kapitalą, ir kai yra stabili ekonominė ir politinė sistema.1.4. AUGIMO PROCESO TEORIJOSAugimo teorijos tikslas yra išaiškinti šalies augimo tempų pagrindinius veiksnius ir augimo tempų bei vidutinių pajamų tenkančių vienam gyventojui skirtumų įvairiose šalyse priežastis.Kodėl ekonomika auga ir kas nulemia jos augimo tempus? Atsakymas į šiuos klausimus seniai domino mokslininkus. Devintojo dešimtmečio viduryje vėl padidėjus susidomėjimui ekonomikos augimo teorijomis susiformavo nauja augimo modelių banga, kuri savo ruožtu sąlygojo atsiradimą teorijų sintezės, dabar vadinama endogenine augimo teorija. Pirmasis šios sintezės elementas yra anksčiau vyravusi doktrina apie ekonomikos augimą – neoklasikinis šešto-septinto dešimtmečio Solow-Swan ir Cass-Koopmans modelis, pagal kurį augimas buvo susietas su kapitalo ir darbo padidėjimu, kurį dar labiau sustiprino egzogeninė technologinė pažanga.Pagal neo-klasikinę augimo teoriją, stabilų pajamų lygį nulemia santaupų norma ir gyventojų skaičiaus didėjimas. Jei nėra techninių pasikeitimų, stabilios valstybės augimo tempai yra lygūs gyventojų skaičiaus augimo tempui.Santaupų normos didėjimas laikinai padidina produkto augimo tempą. Naujojoje stabilumo būklėje augimo tempas išlieka nepakitęs, bet didėja BVP dalies, tenkančios vienam gyventojui, lygis. Esant techniniams pasikeitimams, BVP vienam gyventojui didėja tokiu pat tempu, kaip ir techninė pažanga. Bendras produktas auga tuo pačiu tempu kaip techninės pažangos ir gyventojų skaičiaus augimo tempų suma.Galutinis neo-klasikinės teorijos rezultatas yra susijęs su konvergencija. Jei dviejose šalyse yra vienodas gyventojų skaičiaus augimo tempas, tokia pat santaupų norma ir galimybė pasinaudoti tokia pačia gamybos funkcija, šios šalys galiausiai pasieks tokį pat pajamų lygį.Taigi, neturtingos šalys yra neturtingos todėl, kad jos turi mažiau kapitalo, bet jei jų santaupų norma būtų tokia pat, kaip ir turtingų šalių, ir jei jos turėtų tokią pat technologiją, galiausiai jos pasivytų turtingas šalis.Pagal neo-klasikinę augimo teoriją, stabilios valstybės augimo tempas yra egzogeninis, ir šalys su tokiais pačiais technologijos ir gyventojų skaičiaus augimo tempais galiausiai priartėja prie tokio paties stabilaus valstybės augimo tempo – nors valstybės pajamų lygis gali ir skirtis. Antrasis sintezuotos augimo teorijos sudėtinis elementas yra eilė devinto dešimtmečio viduryje išvestų modelių, kuriuos apibendrino Romer (1990), o po to – Barro ir Sala-i-Martin (1994). Išsaugodami faktorių įnašų vaidmenį, šie modeliai padėjo geriau suprasti techninę pažangą remdamiesi didėjančia grąža, tyrimais ir vystymusi bei netobula konkurencija, žmogiškuoju kapitalu ir – kas yra labai svarbu – vyriausybės politika. Tai taip vadinami endogeninio augimo modeliai.Endogeninės augimo teorijos tikslas yra siekti, kad augimo tempas būtų endogeninis, tai yra – apsprendžiamas teorijos rėmuose. Endogeninės augimo teorijos šalininkai vadovaujasi ta mintimi, kad vyriausybės politika ir ekonominiai veiksmai paprastai turi laikui bėgant įtakoti augimo tempą, todėl jie ieško teorijų, leidžiančių tam įvykti.Endogeninė augimo teorija reiškia, kad šalyse su skirtingomis santaupų ir investicijų normomis turi būti ir skirtingi augimo tempai. Neo-klasikinė teorija spėja, kad šie skirtumai įtakoja produkto augimo tempą tik pereinamajame laikotarpyje. Tačiau su endogenine augimo teorija susiję tyrimai labiau patvirtina neo-klasikinę augimo teoriją, kuri nustatė sąlyginę konvergenciją.Ji pabrėžia investicijų normą – ypač investicijų į įrengimus, infrastruktūrą ir žmogiškąjį kapitalą – kaip veiksnį įtakojantį BVP augimo tempus trumpalaikiame laikotarpyje, o ilgesniame laikotarpyje kaip stabilios valstybės pajamų lygio apsprendžiantį veiksnį. Trečiasis elementas buvo paimtas iš taip vadinamo politinės ekonomikos augimo modelių. Olson (1997) ypač gerai apibendrino koncepcinį platesnių šalies politikos sričių – tokių kaip turto teisės, teisinė santvarka, institucijos ir korupcija – vaidmenį. Olson teigė, kad abi ankstesnės teorijos darė neteisinga…s prielaidas, kad šalys (ir strategijos formuotojai) efektyviausiai panaudoja resursus ir turimos technologijas; vietoj to, jis teigė, kad daugelis šalių yra neturtingos paprasčiausi dėl to, kad išvaisto didžiulius resursus. Toks švaistymas yra didžiausias ten, kur yra mažiausiai išvystytas institucinis nuosavybės teisių ir teisinės santvarkos pagrindas arba kur jo yra nesilaikoma; tai asocijuojasi su aukštu korupcijos laipsniu.
Šiandien augimo teoriją apibūdina šių elementų sintezė. Ilgalaikiame laikotarpyje pradinės sąlygos ir faktorių įnašų augimas vis dar vaidina kažkokį vaidmenį; bet tokio faktorių plėtimosi mastas, jų panaudojimo efektyvumas ir ilgalaikė technologinė pažanga, kuri taip pat didina efektyvumą, labai priklauso nuo ekonominės politikos. Vienas iš geros politikos aspektų yra efektyvus teisinis nuosavybės teisių užtikrinimas. Paskutiniajame dešimtmetyje pagal šį modelį atlikta eilė empirinių tyrimų, kurių tikslas buvo paaiškinti pastebėtus didelius skirtumus tarp įvairių šalių augimo tempų.1.5. PAGRINDINIAI AUGIMO PROCESO VEIKSNIAIApibendrinant aptartas augimo teorijas galima padaryti keletą išvadų. Pirma, pradinės sąlygos yra svarbios paaiškinant augimo tempų tarp įvairių šalių skirtumus. Antra, dauguma pritaria tam, kad gera ekonominė politika (makroekonominis stabilumas ir neigiamos įtakos nedarantis įsikišimas) stipriai įtakoja augimo tempus. Trečia, labai svarbią įtaką turi ir teisinė, politinė bei institucinė bazės. Remiantis augimo teorijomis, šalis, norėdama paspartinti augimo tempus, turi:– padidinti privačias investicijas mažinant biudžeto deficitą, kuris išstumia privačias investicijas ir suteikiant mokestines iniciatyvas– sumažinti nereikalingą reguliavimą– skatinti investicijas į žmogiškąjį kapitalą, tai yra, daugiau išlaidų ir pastangų dėti į švietimą ir mokymą– padidinti investicijas į infrastruktūrą– suteikti mokestines iniciatyvas tyrimų ir plėtros finansavimuiEkonomika vystosi tuomet, kai sukaupiami gamybos faktoriai, įskaitant žmogiškąjį kapitalą, ir kai yra stabili ekonominė ir politinė sistema.2. EKONOMINIS AUGIMAS LIETUVOJE2.1. LIETUVOS EKONOMIKOS AUGIMO PROCESO ANALIZĖLietuvos politikai yra vieningi savo siekiuose demokratinių rinkos reformų pagalba paskatinti aukštus, tinkamus ekonominio augimo tempus. Bet kaip parodė 1998 metų pabaigos ir 1999 metų pradžios įvykiai, ekonominis augimas gali būti sunkiai valdomas ir priklausyti nuo faktorių, esančių už vietinės politikos poveikio ribų.Rinkos ekonomikoje privatus sektorius gali naudoti paruoštus augimo šaltinius veiklos išplėtimui ir pelningumo didinimui. Tokiu būdu jis prideda vertę vietos ekonomikai. Vyriausybė gali papildyti privačią iniciatyvą, sukurdama aplinką, skatinančią kokybišką ekonomikos augimą. Vykdo tokią politiką vyriausybės ar ne, faktiškai, augimas priklauso nuo ekonomikoje vyraujančių augimo šaltinių ir kliūčių, o taip pat visos eilės apribojimų bei galimybių, apspręstos pasaulinės ekonominės aplinkos.Kaip gali būti suformuota valstybės politika, remianti kokybišką ekonomikos augimą? Statistikai, vyriausybiniai planuotojai ir ekonomistai stebi augimą iš šalies. Verslininkai augimo procesą stebi iš vidaus. Ką mano Lietuvos įmonių vadovai apie svarbiausius augimo veiksnius 1990-1998 metų laikotarpyje? Kad atsakyti į šį klausimą, Statistikos Departamentas nuo 1998 metų gruodžio iki 1999 metų sausio apklausė 260 įmonių 1990-1994 metų periode kliūčių augimui vertinimo prasme, įmonių vadovai buvo paprašyti įvertinti sekančių veiksnių įtaką: ekonominė blokada, vykdoma Lietuvos atžvilgiu; ryšių su buvusios Sovietų Sąjungos šalių partneriais nutraukimas; staigus žaliavų ir energijos kainų didėjimas; didelė infliacija; pinigų reforma; mažėjančios valstybinės investicijos į ūkį; dideli technologinės restruktūrizacijos kaštai; įmonės privatizavimo proceso trukmė ir eiga; investicijų stoka; bankinė krizė; verslą reguliuojanti įstatyminė bazė; žinių ir įgūdžių darbui rinkos sąlygomis stoka. Tiriant veiksnių poveikį ekonomikos augimui 1995-1998 metų periode, vadovai buvo paprašyti įvertinti sekančius veiksnius: naujų produkcijos (paslaugų) realizavimo rinkų suradimas; produkcijos (paslaugų) paklausos didėjimas vidaus rinkoje; ryšių su buvusiomis Sovietų Sąjungos šalių rinkomis atstatymas; naujų technologijų, leidžiančių pagaminti tarptautinius standartus atitinkančią produkciją, įdiegimas; gamybos restruktūrizacija, mažinanti darbuotojų skaičių ir veiklos sąnaudas; valstybinių užsakymų augimas; privatizacijos proceso užbaigimas ir kontrolinio akcijų paketo sutelkimas vieno ar kelių pagrindinių savininkų rankose; investicijų, užsienio kapitalo įplaukų didėjimas; eksporto augimas; bankų teikiamų paslaugų sferos išplėtimas; galimybė gauti paskolas; verslą reguliuojanti įstatyminė bazė; pakankamos žinios ir patirtis, reikalingos darbui rinkos sąlygomis. Įmonių vadovai (86%) nurodė, kad svarbiausias veiksnys, palaikantis ekonomikos augimą, yra sugebėjimas įgyti pakankamai žinių ir patirties darbui rinkos ekonomikos sąlygomis. Antroje (67%) ir trečioje (62%) svarbiausių augimą lemiančių veiksnių vietoje buvo nurodyti sugebėjimas rasti naujas rinkas ir naujos technologijos pritaikymas. Įmonės (60%) nurodė privatizaciją kaip vieną iš svarbiausių augimą lemiančių veiksnių 1995-1998 metų periode. Žiūrint per įmonių vadovų prizmę, 1990-1994 metų Lietuvos ekonomikos nuosmukis buvo neišvengiamas didelės infliacijos, besikeičiančios įstatyminės bazės, drastiško žaliavų kainų kilimo, aukštų restruktūrizavimo kaštų ir naujų investicijų stokos rezultatas. Kitaip sakant, drastiški pasikeitimai ekonominėje ir politinėje aplinkoje sutrikdė įmonių veiklą ir atidėjo restruktūrizaciją.Nuo 1994 iki 1998 metų žinios tapo teigiama ir didėjančia vertybe, kurią įmonės vadovai nurodė kaip svarbiausią lemiamą augimo veiksnį. Įmonės vadovai išmoko, kaip efektyviai valdyti jų veiklą rinkos ekonomikos sąlygomis: to jie išmoko ir iš pavyzdžių, ir vienas iš kito. Žinios leido įmonių vadovams sumažinti kaštus, surasti naujas rinkas, pritaikyti naujas technologijas, ir, tokiu būdu, nugalėti konkurencinėje kovoj…e. Tuo pačiu metu, privatizacija palaipsniui koncentravo nuosavybę, sujungdama vadovo ir savininko interesus ir duodama akstiną pelningumo padidinimui. Svarbiausia, kad ne valstybės investicija ar patronažas lėmė augimą, bet kas iš tikrųjų buvo svarbu tai sugebėjimas išmokti konkuruoti rinkos sąlygomis.
2.2. AUGIMO VEIKSNIAI PAGAL REGIONUS, ĮMONIŲ DYDĮ IR NUOSAVYBĘ
Nacionalinių sąskaitų duomenys (nefinansinių įmonių 1995-1997 metų laikotarpyje) buvo išskaidyti pagal regionus, įmonių dydį ir nuosavybę, kad nustatyti šių skirtingų veiksnių įtaką augimui. Pagal regionus, pridėtinės vertės augimo tempai Telšiuose (Mažeikių naftos perdirbimo gamyklos dislokacijos vieta), Vilniuje ir Kaune nuo 1995 iki 1997 metų buvo atitinkamai 23%, 16% ir 16%. Tik Tauragės apskrityje pridėtinė vertė, sukuriama nefinansiniame sektoriuje, sumažėjo 4.4 proc.Pažymėtinas augantis nelygumas šalies ekonominio potencialo pasiskirstyme. 1997 metais 63.2 proc. viso ekonominio augimo buvo koncentruoti trijuose teritoriniuose vienetuose – Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos apskrityse. Šiose trijose apskrityse gyvena 56 proc. visų gyventojų. Augimo koncentracija dideliuose miestuose sąlygoja nedarbo ir socialinių problemų augimą kituose regionuose Bėgant laikui, didelių įmonių vaidmuo ekonomikoje tampa vis mažiau ir mažiau svarbus. 1995 metais didžiosios įmonės (daugiau nei 200 darbuotojų) sukūrė 64 proc. nefinansinio sektoriaus pridėtinės vertės. 1997 metais jų įnašas buvo tik 53 proc. BVP. 1994-1998 metų laikotarpyje mažesnės ir lankstesnės įmonės, kurios daugiausia buvo įsteigtos naujos kartos verslininkų, pasiekė labai sparčių jų augimo tempų. Nuo 1995 iki 1997 metų pridėtinė vertė palyginamosiomis kainomis, sukurta nedidelių įmonių (iki 10 darbuotojų) padidėjo 203 proc., tuo tarpu kai didelėse įmonėse (su daugiau nei 200 darbuotojų) ji sumažėjo 7.3 proc.Vidutinės įmonės (10-49 darbuotojai) taip pat augo greičiau. Jų sukurta pridėtinė vertė nuo 1995 iki 1997 metų išaugo 71 proc. Šiek tiek didesnėse, bet dar vidutinio dydžio įmonėse, pridėtinė vertė augo lėčiau, per šį periodą padidėdama 17.2 procentus. Šios augimo tendencijos tęsėsi ir 1998 metais, kai mažos ir vidutinės įmonės augo pakankamai greitai, o didesnės registravo neigiamus augimo tempus.Mažoms įmonėms (vėl gi toms, kurias įsteigė nauja verslininkų karta) pakankamai gerai sekėsi sukaupti kapitalą, nepaisant riboto priėjimo prie finansų rinkų. Mažų įmonių akcinis kapitalas padidėjo 740 proc., tuo tarpu ilgalaikės paskolos padidėjo 210 procentų. Didžiosios įmonės, nežiūrint prastos jų ekonominės veiklos, 1995-1997 metų periode taip pat sugebėjo sukaupti žymų kapitalo kiekį. Didžiųjų korporacijų (su daugiau nei 200 darbuotojų) akcinis kapitalas per trejus metus beveik padvigubėjo ir jų ilgalaikiai įsiskolinimai išaugo 40 procentų. Panašu, kad mažoms įmonėms, kurioms reikia palyginti nedidelio kiekio kapitalo vienam darbuotojui, ir didelėms korporacijoms, kurių veikla tapo žinoma užsienio strateginiams investuotojams, labiausiai sekėsi pritraukti naujas investicijas. Čia yra ne tik tas atvejis, kai “mažas yra geresnis” įmonių lygmenyje, bet taip pat ir tas, kad “privatus labiau produktyvus”. Nuo 1997 metų privačios įmonės pagamino 77 proc. nefinansinio sektoriaus pridėtinės vertės. Nuo 1995 iki 1997 metų pridėtinė vertė privačiame sektoriuje padidėjo 27 proc., tuo tarpu kai valstybinėse įmonėse sukuriama pridėtinė vertė mažėjo.
2.3. AUGIMO VEIKSNIAI: EKONOMETRINIU POŽIŪRIU
Remiantis pateiktais duomenimis galima pasakyti, kad greičiausiai augantys sektoriai Lietuvos ekonomikoje, prekyba ir statyba, pasižymėjo didėjančiu daugiafaktoriniu našumu, aukščiausia kapitalo grąža ir didžiausiu kapitalo investicijų indėliu į augimą. Atvirkščiai, tuose sektoriuose, kuriuose buvo užregistruoti neigiami ekonominio augimo tempai, daugiafaktorinio našumo augimas taip pat buvo neigiamas.Ekonometriniai rezultatai leidžia daryti išvadą, kad daugiafaktorinio našumo gerėjimas visumoje bu…vo pagrindinis Lietuvos ekonomikos atsigavimo 1990-1998 metais veiksnys. Daugiafaktorinio našumo pokytis nebuvo tolygus visuose ekonomikos sektoriuose. Rezultatai rodo, kad beveik du trečdaliai kaštų sumažėjimo ekonomikoje gauta statybos ir prekybos sektoriuose. Šie abu sektoriai dominuoja tarp mažų ir vidutinių privačių įmonių, kurios palyginti greitai sugebėjo modernizuoti operacijas. Santykinai mažą indėlį į absoliutų kaštų sumažėjimą įnešė apdirbamoji pramonė ir žemės ūkis. Transporto ir energetikos indėlis į daugiafaktorinį našumą sąlygojo didesnę dalį jo mažėjimo. Kitaip sakant, šie sektoriai sukūrė mažiau pridėtinės vertės vienam kapitalo ir darbo vienetui, negu jie jo panaudojo. Transporto ir energetikos sektoriuje, buvo daug ilgai atsiperkančių, brangių investicijų į valstybines įmones, kurios sąlygojo pajėgumų didėjimą, o ne restruktūrizavimo procesą. Gausios, Vyriausybės garantuojamos, investicijos ir lėta restruktūrizavimo eiga atrodo gali paaiškinti šį daugiafaktorinio našumo mažėjimą. Įvertinant tai, kad jose yra sukuriamas produktas sudaro daugiau kaip 52 proc. Lietuvos nefinansinio sektoriaus pridėtinės vertės ir tai kad pagal augimo profilį realių kaštų didėjimas nulemtas nedideliu įmonių skaičiumi, galima sakyti kad kelių didžiųjų įmonių neefektyvi veikla stabdo viso šalies ūkio plėtrą. Todėl, Lietuvos augimo procesą įmonių lygmenyje galima paaiškinti tokiu būdu: Pirmame pereinamo laikotarpiu etape privačios investicijos į ekonomiką yra nedidelės ir brangios (investuotojai reikalauja didelės premijos už riziką). Todėl ekonomikos augimą gali paskatinti faktoriai susiję su žmogiškuoju kapitalu (žinių ir įgūdžių darbui rinkos sąlygomis įsigijimas, sugebėjimas surasti naujas rinkas, užmegzti ryšius ir t.t.) arba darbo našumo padidėjimas. Tai reiškia, kad darbo kokybė gerėja ir auga darbo vieneto kaštai, t.y. darbo užmokestis. Antrame etape, pasiekus makroekonominę stabilizaciją, į ekonomiką pradeda plaukti kapitalo srautai. Bet jei investicijos naudojamos neefektyviai, jos nepaspartina produkcijos augimo tempų. Todėl kapitalo grąža įmonėse išlieka nedidelė ir investuotojai nustoja jomis domėtis, mažėjant kapitalo indėliui lėtėja įmonių augimo tempai.
Tinkami augimo tempai gali būti išlaikyti tik tuo atveju, jei daugiafaktorinis našumas įmonėse didėja. Įmonės turi kurti daugiau pridėtinės vertės su tuo pačiu kapitalo ir darbo įnašu, kad sukurti didesnę kapitalo grąžą ir pritraukti naujų investicijų augimo tempų palaikymui.2.4. LIETUVOS EKONOMINIAI POKYČIAI IR SVARBIAUSIOS PROBLEMOS
1990 m. atkūrus nepriklausomybę reikėjo sukurti nepriklausomos valstybės institucijas ir teisinę bazę. Vos paskelbus nepriklausomybę buvo imta įgyvendinti plačias liberalizavimo ir privatizavimo programas. Pradiniu laikotarpiu ūkio perorientavimas sukėlė vieną didžiausių gamybos nuosmukių Vidurio ir Rytų Europoje, kartu smarkiai padidėjo infliacija. Tik įvedus nacionalinę valiutą ir 1993-1994 m. įdiegus Valiutų valdybos modelį ekonomika 1995 m. atsigavo ir pradėjo kilti. Pirmaisiais nepriklausomybės metais, nutrūkus ūkiniams ryšiams su Sovietų Sąjunga, smarkiai sumažėjo pramonės ir žemės ūkio produkcijos gamyba, ir 1990-1993 m. BVP sumažėjo 40%. 1994 m. buvo paskutiniai ekonominio nuosmukio metai. 1995 m. BVP augimas sudarė 3,3%. Ekonomikos augimas tęsėsi ir 1996 m. – BVP tempas siekė 4,7%, nepaisant 1995 m. bankų krizės padarinių. 1997 ir 1998 m. ekonominis augimas ir toliau buvo spartus (atitinkamai 7,3 ir 5,1%), tačiau 1998 m. paskutinį ketvirtį neigiamas Rusijos krizės poveikis gerokai jį prislopino.Ženkliai pablogėjus tarptautinei ekonominei situacijai, 1998 m. antrąjį pusmetį ekonominis augimas sulėtėjo. Nedarbas didėjo, infliacija gerokai sumažėjo iš dalies dėl to, kad vidaus rinkas užplūdo eksportui skirta produkcija. Be to, smarkiai padidėjus realiajam efektyviajam valiutos kursui, sumažėjo importo kainos. 1998 m. išaugęs einamosios sąskaitos deficitas 1999 m. šiek tiek sumažėjo. Dėl stambių p…rivatizavimo sandorių padidėjo tiesioginių užsienio investicijų įplaukos, kurios buvo naudojamos didėjančiam išorės deficitui finansuoti. Vyriausybė, siekdama skatinti vidaus ekonomiką, nusprendė sušvelninti fiskalinę politiką. 1998 m. realusis BVP išaugo 5,1%, pirmojoje metų pusėje gerokai išaugus vartojimui ir investicijoms. Tačiau antrąjį metų ketvirtį pasiekęs 10% tempą, paskutinį ketvirtį augimas faktiškai sustojo. Rusijos krizė ypač pakenkė Lietuvos žemės ūkio ir maisto pramonės sektoriams, dėl to bendroji žemės ūkio produkcija sumažėjo 3%, visų pirma dėl augalininkystės produkcijos gamybos kritimo.Prekybos ryšių su Rusija nutrūkimas, kaimyninių šalių nuosmukis buvo pagrindinė Lietuvos ekonominio augimo sulėtėjimo 1999 m. priežastis. 1999 m., palyginti su 1998 m., prekių eksportas sumažėjo 19%, visų pirma dėl prekių eksporto į NVS šalis sumažėjimo 58,7%. Prekių importas per tą patį laikotarpį sumažėjo 16,6%. Investicinių prekių dalies bendrame importe didėjimas yra pozityvus šalies ekonominio potencialo rodiklis.2001-2003 metais ekonomika augo nemažėjančiais tempais: 2001m. bendras vidaus produktas išaugo 6,5 %, 2002 – 6,7 %, o 2003 metų pirmąjį ketvirtį, lyginant su praėjusių metų pirmuoju ketvirčiu, net 9,4 procento. Mūsų šalies BVP augimas lenkia kaimyninių šalių augimą: 2003 metų pirmąjį ketvirtį Estijoje BVP augo 5, Latvijoje 8,8 procentais. Tokio spartaus augimo dėka Lietuva mažina atotrūkį pagal BVP vienam gyventojui, skaičiuojamą perkamosios galios standartais, nuo Lenkijos ir Estijos. 2000 m. pagal šį rodiklį Lietuva atsiliko 11 proc. nuo Estijos ir 16 proc. – nuo Lenkijos. 2001 m. atsilikimas buvo sumažėjęs atitinkamai iki 3 ir 5 procentų. BVP vienam gyventojui 2001 m. duomenimis Lietuvoje buvo 8960, Estijoje – 9240, Lenkijoje – 9410 ir Latvijoje – 7750 eurų.Ekonominis pakilimas nulėmė užimtumo didėjimą: vidutinis metinis užimtųjų skaičius 2002 metais išaugo 4 procentais. Darbingo amžiaus gyventojų aktyvumas išlieka gana aukštas – apie 69 proc., o užimtumas siekia beveik 60 proc. Statistikos departamento tyrimo duomenimis 2003 metų pirmąjį ketvirtį šalyje buvo 219 tūkst. bedarbių. Bedarbių skaičius per metus sumažėjo 61 tūkstančiu arba 22 proc. Kaip rodo apklausos duomenys, tik kas penktas bedarbis yra pasirengęs konkuruoti darbo rinkoje, ir tai yra labai svarbi problema sprendžiant nedarbo mažinimo problemas. 2.5. VIDUTINĖS TRUKMĖS EKONOMINĖ POLITIKA
Pagrindinis Lietuvos ūkio vidutinės trukmės strategijos tikslas yra siekti stabilaus ir subalansuoto ekonomikos augimo keliant gyventojų gyvenimo lygį. Šį tikslą galima įgyvendinti: 1. Išlaikant makroekonominį stabilumą;2. Didinant atskirų sektorių bendrąjį ūkio konkurencingumą.Ekonomikos stabilumą lemia tinkama ir laiku vykdoma makroekonominė politika. Fiskalinė politika turi būti suderinta su pinigų politika: svarbiausias pinigų politikos tikslas yra užtikrinti pinigų stabilumą, o valstybės deficito priimtino lygio išlaikymą, taikant Valiutų valdybos modelį, sąlygoja fiskalinė politika.Tačiau reikia pripažinti, kad makroekonominė politika negali garantuoti stabilių sąlygų, jei gamybos sektorius nėra pakankamai gyvybingas. Todėl kitas svarbus vidutinės trukmės laikotarpio tikslas – padidinti ir sustiprinti bendrąjį ekonomikos konkurencingumą užtikrinant pakankamai pelningą gamybinę veiklą.Ūkio konkurencingumą sąlygoja visų pirma makroekonominė politika, suderinta su pajamų politika (ypač valstybinio sektoriaus darbo užmokesčio formavimo srityje), taip pat struktūrinės reformos. Atskirų ekonomikos sektorių ir struktūrinių reformų politika turėtų: skatinti efektyvų gamybos išteklių paskirstymą, nukreipiant juos į gyvybingas įmones. Tai nulemia tokios bendros struktūrinės reformos kaip privatizavimas, finansinio sektoriaus reforma. Tačiau reikėtų spręsti ir specifines problemas, susijusias su spartesniu negyvybingų įmonių išėjimu iš rinkos.
2.6.LIETUVOS (IR BALTIJOS ŠALIŲ) EKONOMIKOS VERTINI…MAI IR PROGNOZĖS
Nepaisant to, jog ES parama sugebėsime pilnai pasinaudoti tik 2005-aisiais metais, 2003 metais Baltijos šalims taip pat buvo prognozuojamas spartus ekonominis augimas. Didžiausias bendrojo vidaus produkto (BVP) augimas 2004 metais buvo prognozuojamas Lietuvai – 7,5 proc. Tuo tarpu Latvijoje BVP 2004 metais turėjo augti 6,5 proc., o Estijoje – 5,2 proc. 2005-aisiais metais Lietuvos BVP augimas taip pat išliks didžiausias Baltijos šalyse – 6,8 proc. Latvijoje BVP augimas sieks 6,6 proc., o Estijoje – 6 proc. Augimo tempai Baltijos šalyse dvejus metus buvo pakankamai dideli, palyginti su vidutiniu ekonomikos augimu Euro zonoje (1,6 proc. 2003 metais ir 2 proc. 2005-aisiais metais) bei pasaulio ekonomikos augimu (4,3 proc. 2004 ir 3,7 proc. 2005 m.). “Ekonomikos augimas naujose Europos sąjungos šalyse narėse išliks spartesnis negu vadinamojoje “senojoje” Europoje”, – teigiama banko apžvalgoje.Tuo tarpu “Hansabanko” analitikas Vidmantas Šaferis pabrėžia, kad Baltijos regione sparčiausiu augimu ir toliau pasižymės Lietuva. “Per 2003 metus Lietuva buvo sparčiausiai augusi Europos šalis – bendrasis vidaus produktas Lietuvoje išaugo 9 proc. Pirmieji 2004 metų mėnesiai patvirtina tolesnio spartaus augimo galimybę”, – tvirtino V.Šaferis.2004 metų Baltijos šalių ekonomikos augimas buvo labiausiai grindžiamas ne tiesiogine ES įtaka, o padidėjusiu vidaus vartojimu, kurį įtakoja darbo užmokesčio augimas, mažėjantis nedarbo lygis ir didėjantis skolinimasis. Tuo tarpu jau ateinančiais metais ekonomikos augimą skatins ir didėjantis eksportas į kitas ES šalis bei ES fondų lėšos, pasieksiančios Baltijos šalis. 2005 m. sausio–vasario mėnesiais atlikto tyrimo duomenimis, Lietuvos ekonominė situacija ir praėjusiais, ir šiais metais buvo ir turėtų išlikti gana stabili. Ekonomika vis dar auga sparčiai, įmonių finansinė padėtis gerėja, mažėja nedarbas ir po truputį kyla dirbančiųjų gaunamas darbo užmokestis. Ekonomikos augimą skatina vartojimas, vidaus rinkos ir eksporto plėtra po truputį atgyjančios investicijos, gerėjantys verslo ir gyventojų lūkesčiai. Kita vertus, rinkos dalyvių nuomone, šešėlinės ekonomikos apimtys jau keletą metų nemažėja, o pastaruoju metu netgi paaugo, ir net keturi iš dešimties oficialiai dirbančiųjų už minimalią algą gauna atlyginimus vokelyje. Neigiamos šešėlinės ekonomikos prognozės atspindi ir, rinkos dalyvių manymu, nemažėjančią, o šiemet net ir stipriau jaučiamą, mokesčių naštą. Pasidavę Europos Sąjungos stojimo nuotaikoms ir prieš metus pateikę itin optimistiškas prognozes visose srityse, rinkos dalyviai ekonomikos augimą veikiančius procesus šįkart jau vertino santūriau. Vis dar tikimasi pastovaus augimo užimtumo, darbo užmokesčio, investicijų ir užsienio prekybos srityse, tačiau nenumatoma didesnių išorinių veiksnių nulemtų šuolių. Tyrimo duomenimis, 2004 m. bendrasis vidaus produktas išaugo 6,8 proc., palyginti su 7,4 proc. augimu 2003 m. Rinkos dalyvių šalies ūkio augimo prognozės 2004-iesiems yra šiek tiek žemesnės nei anksčiau skelbtosios. Mažesnės ir 2005 m. prognozės: rinkos dalyviai mano, kad kitais metais ekonomikos augimas bus lėtesnis nei 2004 m. ir sudarys 6,3 proc. Tokios prognozės atspindi ir oficialių vidaus bei tarptautinių institucijų prognozėse pastebimas tendencijas – dauguma, išskyrus finansų ministerija, tikisi lėtesnio ekonomikos augimo. Šešėlinei ekonomikai smukti trukdo nemažėjanti – ir, manoma, augsianti – mokesčių našta, mokesčių politikos nenuoseklumas ir nenuspėjamumas, griežti darbo santykių reguliavimai, cigarečių, degalų akcizai, pablogėjusios individualiųjų įmonių verslo sąlygos. Mažesnius augimo tempus lemia reformų strateginėse srityse nebuvimas, didėjančios šešėlinės ekonomikos apimtys, kurį laiką neaugusios ir dabar dar, palyginti su ankstesniais metais bei kaimyninėmis šalimis, labai negausios užsienio investicijos, gyventojų emigracija bei augantis kvalifikuotos darbo jėgos trūkumas. Kita vertus, augimą skatina vidaus r…inkos plėtra, veikiama kylančio darbo užmokesčio ir gausėjančių investicijų; paskutinių prekybos barjerų išnykimas bei pagerėjusios eksporto sąlygos, skatinę eksporto augimą po įstojimo į ES; taip pat narystės paskatinta specializacija daugelyje sričių. Lietuvos ekonominis augimas šiemet nelėtėja. Preliminariais duomenimis, Lietuvos bendrasis vidaus produktas per tris šių metų ketvirčius išaugo 6,9 pros. ir veikusiomis kainomis siekė 51,517 mlrd. litų. Išankstiniais skaičiavimais, vien trečiąjį ketvirtį, palyginti su tuo pačiu 2004-ųjų laikotarpiu, BVP padidėjo 7,6 proc. iki 19,143 mlrd. litų. Trečiąjį šių metų ketvirtį bendrojo vidaus produkto augimui turėjo įtakos beveik visos veiklos, išskyrus žemės ūkį ir kasybą bei karjerų eksplotavimą. Daugiau nei bendras šalies ūkio augimas pridėtinė vertė didėjo elektros, dujų ir vandens tiekimo, statybos, prekybos, viešbučių ir restoranų, transporto, sandėliavimo ir ryšių, finansinio tarpininkavimo, kitos komunalinės veiklos rūšyse. Apdirbamosios gamybos pridėtinės vertės augimo tempas artimas šalies lygiui.Baltijos šalių ekonomika artimiausius trejus metus augs sparčiausiai Vidurio ir Rytų Europoje, tačiau infliacija gali atidėti euro įvedimą Latvijoje ir Estijoje, teigia SEB analitikai. Sparčiausiai regione augs Latvijos, Estijos ir Lietuvos bendrasis vidaus produktas, tačiau ekonomikos augimas po truputį lėtės. Anot analitikų, didelės energetinių išteklių kainos neleis infliacijai sulėtėti, o tai veikiausiai privers Estiją ir Latviją atidėti euro įvedimą. Vidurio ir Rytų Europos kontekste Lietuvos ekonomikos tendencijos atrodo gerai. Pagrindinis ūkio plėtros variklis išlieka vidaus paklausa, o žymesnio vidaus paklausos augimo sulėtėjimo laukiama kitų metų pabaigoje, pradėjus kilti palūkanų normoms. SEB grupės skelbtos Lietuvos BVP augimo prognozės teigia, kad šiais metais šalies ekonomika išaugs 6,8 proc., kitąmet – 6,5 proc., o 2007 m. – 6,2 proc. Plačiai diversifikuotas Estijos ekonomikos augimas ateinančiais metais paliks verslo ciklo viršūnę ir nuosaikiai lėtės. 2005 metais Estijos BVP turėtų padidėti 7 proc., 2006 ir 2007 m. – po 6,4 proc. Latvijos ekonomika išliks sparčiausiai augančia ne tik Vidurio ir Rytų, bet ir visoje Europoje. Šiais metais prognozuojamas Latvijos BVP augs 8,7 proc., kitąmet – 7,5 proc., o 2007 m. – 7 proc.IŠVADOS
1. Augimas priklauso nuo ekonomikoje vyraujančių augimo šaltinių ir kliūčių, o taip pat visos eilės apribojimų bei galimybių, apspręstos pasaulinės ekonominės aplinkos. 3. Daugiafaktorinio našumo gerėjimas visumoje buvo pagrindinis Lietuvos ekonomikos atsigavimo 1990-1998 metais veiksnys. 4. Ekonominis pakilimas nulemia užimtumo didėjimą.5. Ekonomikos stabilumą lemia tinkama ir laiku vykdoma makroekonominė politika.6. Ekonomikos augimą skatina vartojimas, vidaus rinkos ir eksporto plėtra, investicijos, gerėjantys verslo ir gyventojų lūkesčiai.7. Mažesnius augimo tempus lemia reformų strateginėse srityse nebuvimas, didėjančios šešėlinės ekonomikos apimtys, labai negausios užsienio investicijos, gyventojų emigracija bei augantis kvalifikuotos darbo jėgos trūkumas. 8. Gera ekonominė politika (makroekonominis stabilumas ir neigiamos įtakos nedarantis įsikišimas) stipriai įtakoja augimo tempus. 9. Labai svarbią įtaką ekonominiam augimui turi ir teisinė, politinė bei institucinė bazės. 10. Ekonomika vystosi tuomet, kai sukaupiami gamybos faktoriai, įskaitant žmogiškąjį kapitalą, ir kai yra stabili ekonominė ir politinė sistema.LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Snieška V., Baumilienė V., Bernatonytė D. ir kt. Makroekonomika. – K: Technologija, 2002.2. Drilinga B., Čiburienė J. ir kt. Makroekonomikos pagrindai. – K: Technologija. 1997.3. Valstybės finansai ir augimashttp://finansai.tripod.com/P6.htm4. Socialinė ekonominė padėtishttp://www.lrv.lt/12_vyr_dok/2_metai.htm5. Lietuvos ekonomikos tyrimas 2004-2005 (2)http://www.lrinka.lt/Projektai/Tyrimas15.phtml6. Makroekonominės naujienoshttp://www.enamai.lt/news/File12.pdf7. Lietuvos ūkio raida ir dabartinė būklėhttp://www.3.lrs.lt/owa-bin/owarepl/inter/owa/U0015215.docTURINYSĮVADAS ………………………………………………………………………………… 31. EKONOMINIO AUGIMO TEORIJA ……………………………………………….. 41.1. Ekonominio augimo teorijos esmė ………………………………………………. 41.2. Ekonominio augimo klasifikacija ……………………………………………….. 41.3. Ekonominio augimo veiksniai ir jų poveikio augimui charakteristika ………….. 5 1.4. Augimo proceso teorijos …………………………………………………………. 61.5. Pagrindiniai augimo proceso veiksniai …………………………………………… 82. EKONOMINIS AUGIMAS LIETUVOJE ……………………………………………. 91.1. Lietuvos ekonomikos augimo proceso analizė …………………………………… 91.2. Augimo veiksniai pagal regionus, įmonių dydį ir nuosavybę ……………………. 101.3. Augimo veiksniai : ekonometriniu požiūriu ……………………………………… 111.4. Lietuvos ekonominiai pokyčiai ir svarbiausios problemos ………………………. 121.5. Vidutinės trukmės ekonominė politika …………………………………………… 141.6. Lietuvos (ir Baltijos šalių) ekonomikos vertinimai ir prognozės ………………….14IŠVADOS …………………………………………………………………………………17Literatūros sąrašas …………………………………………………………………………18
ĮVADAS
Ekonominis augimas yra sudėtinė ekonominės raidos dalių teigiama jos dalis, kadangi visuomet pasireiškia dar ir ekonominės raidos neigiama dalis, tai yra prekybos kritimo ir nuosmukio dalis (periodas).Ekonominio augimo teorijos tiria veiksnius, užtikrinančius realiojo bendrojo nacionalinio (o taip pat ir bendrojo vidaus) produkto didėjimą ir pastovų šalies gamybinio pajėgumo kilimą; nagrinėja ir atskleidžia pakankamai spartaus ir sėkmingo ekonominio augimo šaltinius. Jos sprendžia pagrindinę augimo problemą – augimo teikiamos naudos ir kaštų problemą. Šių teorijų įkūrėjai daug dėmesio skiria ir kitoms visapusiškai svarbioms augimo problemoms, tokioms kaip: “nulinio augimo” problema, pastovaus augimo tempų užtikrinimas, augimo tendencijų ir tempų bei subalansuoto augimo optimalios trajektorijos nustatymas; augimo veiksnių ir jų indėlio į augimą apskaičiavimas; gautų augimo rezultatų ir pasekmių įvertinimas; papildomų spartaus augimo šaltinių paieška ir kt.Ekonominio augimo analizė atliekama kuriant ir naudojant įvairius augimo modelius bei atsižvelgiant į pagrindinius gamybos veiksnius – kapitalą, darbą, technikos pažangą… ir kt.
1. EKONOMINIO AUGIMO TEORIJA1.1.EKONOMINIO AUGIMO TEORIJOS ESMĖ
Ekonominis augimas – tai pagamintų prekių ir suteiktų paslaugų apimties padidėjimas per tam tikrą laikotarpį; ilgalaikis valstybės gamybinio potencialo plėtojimas, kurį apibūdina realiojo BVP (BNP) augimas.Ekonominio augimo tikslas yra vartojimas, gerovės kilimas. Klaidingai formuojant gamybos struktūrą ir netinkamai parenkant ekonomikos plėtojimo gaires, neišvengiamai iškreipiama ir net suardoma objektyvi šalies gyventojų vartojimo struktūra, ir tada neįmanoma pasiekti galutinio ekonominio augimo tikslo. Kita vertus, žymi dalis išteklių išeikvojama nenaudingai, šalies ekonomikai padaroma sunkiai padengiamų nuostolių, nukenčia didžioji šalies gyventojų dalis.Dabartiniu laikotarpiu dominuoja dvi pagrindinės ekonominio augimo teorijų grupės:2. Neoklasikinė ekonominio augimo teorija teigia, kad ekonomika yra stabili iš prigimties, ir jai būdinga visiško užimtumo tendencija. Šie modeliai pagrįsti gamybos funkcijos teorija. Juose numanomas gamybos veiksnių kainų lankstumo ilguoju laikotarpiu išsaugojimas ir veiksnių pakeitimas, vykstantis dėl jų kainų pasikeitimo. Dėl to gamybos funkcijoje pakinta naudojamų gamybos veiksnių santykis, o pirmiausia pasikeičia kapitalo imlumas. Priėmus tobulosios konkurencijos modeliui būdingas sąlygas, pusiausvyros nacionalinio produkto didėjimo tendenciją tenkina tos pačios pelno maksimizavimo sąlygos, t.y. realioji palūkanų norma yra lygi kapitalo ribiniam produktui, o realusis darbo užmokestis lygus ribiniam darbo produktui.3. Dž. M. Keinso ir neokeinsistinė ekonominio augimo teorija rinkos ekonomiką traktuoja kaip nestabilią iš prigimties ir balansuojančią “ant peilio ašmenų”. Neokeinsistiniai augimo modeliai skiriami nestabilumo ir nedarbo nagrinėjimui. Ypatingas dėmesys čia skiriamas dvigubam investicijų ir santaupų, kaip bendrosios paklausos dalies ir kaip pagrindinio kapitalo plėtimo, vaidmeniui. 1.2. EKONOMINIO AUGIMO KLASIFIKACIJA
Ją galima sudaryti pagal įvairius kriterijus, kurių svarbiausieji yra šie: 1. Gamybos veiksnių naudojimo pobūdis; 2. Gamybos apimties kitimo tempų dydis. Pagal pirmąjį kriterijų išskiriamas:a) ekstensyvus ekonominis augimas, pasiekiamas pasitelkus papildomus gamybos veiksnius; b) intensyvus ekonominis augimas, pasiekiamas naudojant žymiai tobulesnius gamybos veiksnius ir pažangesnes technologijas. Šio tipo augimo rezultatas yra ne tik produkcijos gamybos apimties padidėjimas, bet į ir produkcijos kokybės pagerėjimas. Pagal antrąjį kriterijų išskiriami šie tempai:a) dideli (spartūs); b) nulinio augimo; c) neigiami; d) optimalūs.Kurie jų naudingesni? Iš pirmo žvilgsnio galima būtų teikti pirmenybę spartiems augimo tempams, nes, pagaminus daugiau produkcijos, išsiplečia poreikių patenkinimo galimybės, žinoma, jeigu gaminama produkcija yra kokybiška ir gamybos prieaugio struktūra leidžia geriau tenkinti visų taikių gyventojų poreikius.Nulinio ekonominio augimo tempai per santykinai trumpą laikotarpį nesukels labai neigiamų pasekmių, kadangi gali būti pasiekiami: a) mažinant medžiagų imlumą (medžiagų sunaudojimą produkcijos vienetui), didinant kapitalo imlumą (kapitalo sunaudojimą produkcijos vienetui) ir darbo našumą (pagamintos produkcijos kiekį per laiko vienetą); b) mažinant karines išlaidas (karinės paskirties produkcijos gamybos apimtį).Neigiami ekonominio augimo tempai tampa krizės reiškinių įrodymu. Mūsų šalies ekonominių augimo tempų kritimą galima paaiškinti šiomis aplinkybėmis: staigus senų gamybinių – kooperacinių ryšių nutrūkimas, žlugus senajai biurokratinio valdymo sistemai; morališkai ir fiziškai nusidėvėjusios technikos dominavimas šalies pramonėje ir kt.Optimalūs ekonominio augimo tempai turi remtis susidariusia šalies makroekonomine pusiausvyra ir tuo pat metu būti svarbiausia jos užtikrinimo priemone. Jie ne…turi būti labai aukšti, kadangi pernelyg aukšti augimo tempai, kaip įrodo makroekonomika, neišvengiamai sukelia infliaciją. Apskritai pažymėtina, kad ši problema ekonominėje teorijoje kol kas dar nėra išspręsta.Ekonominio augimo tempai priklauso nuo daugelio veiksnių: ekono¬minių išteklių apimties, kokybės, struktūros ir jų paskirstymo bei panaudojimo laipsnio; mokslo ir technikos pažangos būklės ir gautų rezultatų panaudojimo efektyvumo, užsienio ryšių intensyvumo, visos sistemos subalansavimo.Vertinant ekonominio augimo tempus, vis didesnę svarbą įgyja tokie gerovės rodikliai kaip gyvenimo, laisvalaikio trukmė ir kt.
1.3. EKONOMINIO AUGIMO VEIKSNIAI IR JŲ POVEIKIO AUGIMUI CHARAKTERISTIKA
Ekonominio augimo veiksniai šalies ūkį veikia labai įvairiai, kartais net prieštaringai. Atsižvelgus į tai, ekonominio augimo veiksniai grupuojami į dvi grupes: 1) tiesioginio ir 2) netiesioginio poveikio. Į pirmą grupę patenka tokie pagrindiniai veiksniai: a) pasiūlos veiksniai – gamtiniai ištekliai, darbo ištekliai, kapitalas, mokslas ir technologija, verslininkystės sugebėjimai ir b) paklausos veiksniai – bendroji paklausa, veikianti kaip pagrindinis ekonomikos augimo “lokomotyvas” tiek kiekybiniu ir struktūriniu, tiek kokybiniu požiūriu. Antroje, netiesioginio poveikio augimui, veiksnių grupėje yra tokie svarbūs augimo veiksniai kaip darbo užmokesčio dydis ir jo dinamika, ribinis polinkis taupyti ir ribinis polinkis investuoti, valstybės fiskalinė politika.Kiekvienam ekonominio augimo veiksniui daro įtaką visi kiti augimo veiksniai ir bendra socialinė bei ekonominė raida, todėl jis nuolatos keičiasi. Pavyzdžiui, išteklių kiekio didinimas ir jų kokybės gerinimas dėl mokslo ir technikos naujovių diegimo labai padidina gamybinį visuomenės pajėgumą ir bendrąjį nacionalinį produktą. Kita vertus, šiuolaikinio kapitalo panaudojimas ir gamyba apskritai priklauso nuo esamo verslo organizavimo lygio, o šis savo ruožtu yra įvairių ekonominių subjektų išsilavinimo, talento, drąsos ir daugelio kitų vadybinių ir nevadybinių savybių funkcija.Ekonomika vystosi tuomet, kai sukaupiami gamybos faktoriai, įskaitant žmogiškąjį kapitalą, ir kai yra stabili ekonominė ir politinė sistema.
1.4. AUGIMO PROCESO TEORIJOS
Augimo teorijos tikslas yra išaiškinti šalies augimo tempų pagrindinius veiksnius ir augimo tempų bei vidutinių pajamų tenkančių vienam gyventojui skirtumų įvairiose šalyse priežastis.Kodėl ekonomika auga ir kas nulemia jos augimo tempus? Atsakymas į šiuos klausimus seniai domino mokslininkus. Devintojo dešimtmečio viduryje vėl padidėjus susidomėjimui ekonomikos augimo teorijomis susiformavo nauja augimo modelių banga, kuri savo ruožtu sąlygojo atsiradimą teorijų sintezės, dabar vadinama endogenine augimo teorija. Pirmasis šios sintezės elementas yra anksčiau vyravusi doktrina apie ekonomikos augimą – neoklasikinis šešto-septinto dešimtmečio Solow-Swan ir Cass-Koopmans modelis, pagal kurį augimas buvo susietas su kapitalo ir darbo padidėjimu, kurį dar labiau sustiprino egzogeninė technologinė pažanga.Pagal neo-klasikinę augimo teoriją, stabilų pajamų lygį nulemia santaupų norma ir gyventojų skaičiaus didėjimas. Jei nėra techninių pasikeitimų, stabilios valstybės augimo tempai yra lygūs gyventojų skaičiaus augimo tempui.Santaupų normos didėjimas laikinai padidina produkto augimo tempą. Naujojoje stabilumo būklėje augimo tempas išlieka nepakitęs, bet didėja BVP dalies, tenkančios vienam gyventojui, lygis. Esant techniniams pasikeitimams, BVP vienam gyventojui didėja tokiu pat tempu, kaip ir techninė pažanga. Bendras produktas auga tuo pačiu tempu kaip techninės pažangos ir gyventojų skaičiaus augimo tempų suma.Galutinis neo-klasikinės teorijos rezultatas yra susijęs su konvergencija. Jei dviejose šalyse yra vienodas gyventojų skaičiaus augimo tempas, tokia pat santaupų norma ir galimybė pasinaudoti tokia pačia gamybos funkcija, šios šalys galiausiai pasieks tokį pat pajamų lygį.Taigi, neturtingos šalys yra neturting…os todėl, kad jos turi mažiau kapitalo, bet jei jų santaupų norma būtų tokia pat, kaip ir turtingų šalių, ir jei jos turėtų tokią pat technologiją, galiausiai jos pasivytų turtingas šalis.Pagal neo-klasikinę augimo teoriją, stabilios valstybės augimo tempas yra egzogeninis, ir šalys su tokiais pačiais technologijos ir gyventojų skaičiaus augimo tempais galiausiai priartėja prie tokio paties stabilaus valstybės augimo tempo – nors valstybės pajamų lygis gali ir skirtis. Antrasis sintezuotos augimo teorijos sudėtinis elementas yra eilė devinto dešimtmečio viduryje išvestų modelių, kuriuos apibendrino Romer (1990), o po to – Barro ir Sala-i-Martin (1994). Išsaugodami faktorių įnašų vaidmenį, šie modeliai padėjo geriau suprasti techninę pažangą remdamiesi didėjančia grąža, tyrimais ir vystymusi bei netobula konkurencija, žmogiškuoju kapitalu ir – kas yra labai svarbu – vyriausybės politika. Tai taip vadinami endogeninio augimo modeliai.
Endogeninės augimo teorijos tikslas yra siekti, kad augimo tempas būtų endogeninis, tai yra – apsprendžiamas teorijos rėmuose. Endogeninės augimo teorijos šalininkai vadovaujasi ta mintimi, kad vyriausybės politika ir ekonominiai veiksmai paprastai turi laikui bėgant įtakoti augimo tempą, todėl jie ieško teorijų, leidžiančių tam įvykti.Endogeninė augimo teorija reiškia, kad šalyse su skirtingomis santaupų ir investicijų normomis turi būti ir skirtingi augimo tempai. Neo-klasikinė teorija spėja, kad šie skirtumai įtakoja produkto augimo tempą tik pereinamajame laikotarpyje. Tačiau su endogenine augimo teorija susiję tyrimai labiau patvirtina neo-klasikinę augimo teoriją, kuri nustatė sąlyginę konvergenciją.Ji pabrėžia investicijų normą – ypač investicijų į įrengimus, infrastruktūrą ir žmogiškąjį kapitalą – kaip veiksnį įtakojantį BVP augimo tempus trumpalaikiame laikotarpyje, o ilgesniame laikotarpyje kaip stabilios valstybės pajamų lygio apsprendžiantį veiksnį. Trečiasis elementas buvo paimtas iš taip vadinamo politinės ekonomikos augimo modelių. Olson (1997) ypač gerai apibendrino koncepcinį platesnių šalies politikos sričių – tokių kaip turto teisės, teisinė santvarka, institucijos ir korupcija – vaidmenį. Olson teigė, kad abi ankstesnės teorijos darė neteisingas prielaidas, kad šalys (ir strategijos formuotojai) efektyviausiai panaudoja resursus ir turimos technologijas; vietoj to, jis teigė, kad daugelis šalių yra neturtingos paprasčiausi dėl to, kad išvaisto didžiulius resursus. Toks švaistymas yra didžiausias ten, kur yra mažiausiai išvystytas institucinis nuosavybės teisių ir teisinės santvarkos pagrindas arba kur jo yra nesilaikoma; tai asocijuojasi su aukštu korupcijos laipsniu.Šiandien augimo teoriją apibūdina šių elementų sintezė. Ilgalaikiame laikotarpyje pradinės sąlygos ir faktorių įnašų augimas vis dar vaidina kažkokį vaidmenį; bet tokio faktorių plėtimosi mastas, jų panaudojimo efektyvumas ir ilgalaikė technologinė pažanga, kuri taip pat didina efektyvumą, labai priklauso nuo ekonominės politikos. Vienas iš geros politikos aspektų yra efektyvus teisinis nuosavybės teisių užtikrinimas. Paskutiniajame dešimtmetyje pagal šį modelį atlikta eilė empirinių tyrimų, kurių tikslas buvo paaiškinti pastebėtus didelius skirtumus tarp įvairių šalių augimo tempų.1.5. PAGRINDINIAI AUGIMO PROCESO VEIKSNIAI
Apibendrinant aptartas augimo teorijas galima padaryti keletą išvadų. Pirma, pradinės sąlygos yra svarbios paaiškinant augimo tempų tarp įvairių šalių skirtumus. Antra, dauguma pritaria tam, kad gera ekonominė politika (makroekonominis stabilumas ir neigiamos įtakos nedarantis įsikišimas) stipriai įtakoja augimo tempus. Trečia, labai svarbią įtaką turi ir teisinė, politinė bei institucinė bazės. Remiantis augimo teorijomis, šalis, norėdama paspartinti augimo tempus, turi:– padidinti privačias investicijas mažinant biudžeto deficitą, kuris išstumia privačias investicijas ir suteikiant mokestines iniciatyvas– sumažinti nereikalingą reguliavimą– skatinti investicijas į… žmogiškąjį kapitalą, tai yra, daugiau išlaidų ir pastangų dėti į švietimą ir mokymą– padidinti investicijas į infrastruktūrą– suteikti mokestines iniciatyvas tyrimų ir plėtros finansavimuiEkonomika vystosi tuomet, kai sukaupiami gamybos faktoriai, įskaitant žmogiškąjį kapitalą, ir kai yra stabili ekonominė ir politinė sistema.
2. EKONOMINIS AUGIMAS LIETUVOJE2.1. LIETUVOS EKONOMIKOS AUGIMO PROCESO ANALIZĖ
Lietuvos politikai yra vieningi savo siekiuose demokratinių rinkos reformų pagalba paskatinti aukštus, tinkamus ekonominio augimo tempus. Bet kaip parodė 1998 metų pabaigos ir 1999 metų pradžios įvykiai, ekonominis augimas gali būti sunkiai valdomas ir priklausyti nuo faktorių, esančių už vietinės politikos poveikio ribų.Rinkos ekonomikoje privatus sektorius gali naudoti paruoštus augimo šaltinius veiklos išplėtimui ir pelningumo didinimui. Tokiu būdu jis prideda vertę vietos ekonomikai. Vyriausybė gali papildyti privačią iniciatyvą, sukurdama aplinką, skatinančią kokybišką ekonomikos augimą. Vykdo tokią politiką vyriausybės ar ne, faktiškai, augimas priklauso nuo ekonomikoje vyraujančių augimo šaltinių ir kliūčių, o taip pat visos eilės apribojimų bei galimybių, apspręstos pasaulinės ekonominės aplinkos.Kaip gali būti suformuota valstybės politika, remianti kokybišką ekonomikos augimą? Statistikai, vyriausybiniai planuotojai ir ekonomistai stebi augimą iš šalies. Verslininkai augimo procesą stebi iš vidaus. Ką mano Lietuvos įmonių vadovai apie svarbiausius augimo veiksnius 1990-1998 metų laikotarpyje? Kad atsakyti į šį klausimą, Statistikos Departamentas nuo 1998 metų gruodžio iki 1999 metų sausio apklausė 260 įmonių 1990-1994 metų periode kliūčių augimui vertinimo prasme, įmonių vadovai buvo paprašyti įvertinti sekančių veiksnių įtaką: ekonominė blokada, vykdoma Lietuvos atžvilgiu; ryšių su buvusios Sovietų Sąjungos šalių partneriais nutraukimas; staigus žaliavų ir energijos kainų didėjimas; didelė infliacija; pinigų reforma; mažėjančios valstybinės investicijos į ūkį; dideli technologinės restruktūrizacijos kaštai; įmonės privatizavimo proceso trukmė ir eiga; investicijų stoka; bankinė krizė; verslą reguliuojanti įstatyminė bazė; žinių ir įgūdžių darbui rinkos sąlygomis stoka. Tiriant veiksnių poveikį ekonomikos augimui 1995-1998 metų periode, vadovai buvo paprašyti įvertinti sekančius veiksnius: naujų produkcijos (paslaugų) realizavimo rinkų suradimas; produkcijos (paslaugų) paklausos didėjimas vidaus rinkoje; ryšių su buvusiomis Sovietų Sąjungos šalių rinkomis atstatymas; naujų technologijų, leidžiančių pagaminti tarptautinius standartus atitinkančią produkciją, įdiegimas; gamybos restruktūrizacija, mažinanti darbuotojų skaičių ir veiklos sąnaudas; valstybinių užsakymų augimas; privatizacijos proceso užbaigimas ir kontrolinio akcijų paketo sutelkimas vieno ar kelių pagrindinių savininkų rankose; investicijų, užsienio kapitalo įplaukų didėjimas; eksporto augimas; bankų teikiamų paslaugų sferos išplėtimas; galimybė gauti paskolas; verslą reguliuojanti įstatyminė bazė; pakankamos žinios ir patirtis, reikalingos darbui rinkos sąlygomis. Įmonių vadovai (86%) nurodė, kad svarbiausias veiksnys, palaikantis ekonomikos augimą, yra sugebėjimas įgyti pakankamai žinių ir patirties darbui rinkos ekonomikos sąlygomis. Antroje (67%) ir trečioje (62%) svarbiausių augimą lemiančių veiksnių vietoje buvo nurodyti sugebėjimas rasti naujas rinkas ir naujos technologijos pritaikymas. Įmonės (60%) nurodė privatizaciją kaip vieną iš svarbiausių augimą lemiančių veiksnių 1995-1998 metų periode. Žiūrint per įmonių vadovų prizmę, 1990-1994 metų Lietuvos ekonomikos nuosmukis buvo neišvengiamas didelės infliacijos, besikeičiančios įstatyminės bazės, drastiško žaliavų kainų kilimo, aukštų restruktūrizavimo kaštų ir naujų investicijų stokos rezultatas. Kitaip sakant, drastiški pasikeitimai ekonominėje ir politinėje aplinkoje sutrikdė įmonių veiklą ir atidėjo restruktūrizaciją.Nuo 1994 iki 1998 metų žinio…s tapo teigiama ir didėjančia vertybe, kurią įmonės vadovai nurodė kaip svarbiausią lemiamą augimo veiksnį. Įmonės vadovai išmoko, kaip efektyviai valdyti jų veiklą rinkos ekonomikos sąlygomis: to jie išmoko ir iš pavyzdžių, ir vienas iš kito. Žinios leido įmonių vadovams sumažinti kaštus, surasti naujas rinkas, pritaikyti naujas technologijas, ir, tokiu būdu, nugalėti konkurencinėje kovoje. Tuo pačiu metu, privatizacija palaipsniui koncentravo nuosavybę, sujungdama vadovo ir savininko interesus ir duodama akstiną pelningumo padidinimui. Svarbiausia, kad ne valstybės investicija ar patronažas lėmė augimą, bet kas iš tikrųjų buvo svarbu tai sugebėjimas išmokti konkuruoti rinkos sąlygomis.
2.2. AUGIMO VEIKSNIAI PAGAL REGIONUS, ĮMONIŲ DYDĮ IR NUOSAVYBĘ
Nacionalinių sąskaitų duomenys (nefinansinių įmonių 1995-1997 metų laikotarpyje) buvo išskaidyti pagal regionus, įmonių dydį ir nuosavybę, kad nustatyti šių skirtingų veiksnių įtaką augimui. Pagal regionus, pridėtinės vertės augimo tempai Telšiuose (Mažeikių naftos perdirbimo gamyklos dislokacijos vieta), Vilniuje ir Kaune nuo 1995 iki 1997 metų buvo atitinkamai 23%, 16% ir 16%. Tik Tauragės apskrityje pridėtinė vertė, sukuriama nefinansiniame sektoriuje, sumažėjo 4.4 proc.Pažymėtinas augantis nelygumas šalies ekonominio potencialo pasiskirstyme. 1997 metais 63.2 proc. viso ekonominio augimo buvo koncentruoti trijuose teritoriniuose vienetuose – Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos apskrityse. Šiose trijose apskrityse gyvena 56 proc. visų gyventojų. Augimo koncentracija dideliuose miestuose sąlygoja nedarbo ir socialinių problemų augimą kituose regionuose Bėgant laikui, didelių įmonių vaidmuo ekonomikoje tampa vis mažiau ir mažiau svarbus. 1995 metais didžiosios įmonės (daugiau nei 200 darbuotojų) sukūrė 64 proc. nefinansinio sektoriaus pridėtinės vertės. 1997 metais jų įnašas buvo tik 53 proc. BVP. 1994-1998 metų laikotarpyje mažesnės ir lankstesnės įmonės, kurios daugiausia buvo įsteigtos naujos kartos verslininkų, pasiekė labai sparčių jų augimo tempų. Nuo 1995 iki 1997 metų pridėtinė vertė palyginamosiomis kainomis, sukurta nedidelių įmonių (iki 10 darbuotojų) padidėjo 203 proc., tuo tarpu kai didelėse įmonėse (su daugiau nei 200 darbuotojų) ji sumažėjo 7.3 proc.Vidutinės įmonės (10-49 darbuotojai) taip pat augo greičiau. Jų sukurta pridėtinė vertė nuo 1995 iki 1997 metų išaugo 71 proc. Šiek tiek didesnėse, bet dar vidutinio dydžio įmonėse, pridėtinė vertė augo lėčiau, per šį periodą padidėdama 17.2 procentus. Šios augimo tendencijos tęsėsi ir 1998 metais, kai mažos ir vidutinės įmonės augo pakankamai greitai, o didesnės registravo neigiamus augimo tempus.Mažoms įmonėms (vėl gi toms, kurias įsteigė nauja verslininkų karta) pakankamai gerai sekėsi sukaupti kapitalą, nepaisant riboto priėjimo prie finansų rinkų. Mažų įmonių akcinis kapitalas padidėjo 740 proc., tuo tarpu ilgalaikės paskolos padidėjo 210 procentų. Didžiosios įmonės, nežiūrint prastos jų ekonominės veiklos, 1995-1997 metų periode taip pat sugebėjo sukaupti žymų kapitalo kiekį. Didžiųjų korporacijų (su daugiau nei 200 darbuotojų) akcinis kapitalas per trejus metus beveik padvigubėjo ir jų ilgalaikiai įsiskolinimai išaugo 40 procentų. Panašu, kad mažoms įmonėms, kurioms reikia palyginti nedidelio kiekio kapitalo vienam darbuotojui, ir didelėms korporacijoms, kurių veikla tapo žinoma užsienio strateginiams investuotojams, labiausiai sekėsi pritraukti naujas investicijas. Čia yra ne tik tas atvejis, kai “mažas yra geresnis” įmonių lygmenyje, bet taip pat ir tas, kad “privatus labiau produktyvus”. Nuo 1997 metų privačios įmonės pagamino 77 proc. nefinansinio sektoriaus pridėtinės vertės. Nuo 1995 iki 1997 metų pridėtinė vertė privačiame sektoriuje padidėjo 27 proc., tuo tarpu kai valstybinėse įmonėse sukuriama pridėtinė vertė mažėjo.
2.3. AUGIMO VEIKSNIAI: EKONOMETRINIU POŽIŪRIU
Remiantis pateiktais duomenimis galima pasakyti, kad greičiausiai augantys sektoriai Lietuvos ekonomikoje, prekyb…a ir statyba, pasižymėjo didėjančiu daugiafaktoriniu našumu, aukščiausia kapitalo grąža ir didžiausiu kapitalo investicijų indėliu į augimą. Atvirkščiai, tuose sektoriuose, kuriuose buvo užregistruoti neigiami ekonominio augimo tempai, daugiafaktorinio našumo augimas taip pat buvo neigiamas.Ekonometriniai rezultatai leidžia daryti išvadą, kad daugiafaktorinio našumo gerėjimas visumoje buvo pagrindinis Lietuvos ekonomikos atsigavimo 1990-1998 metais veiksnys. Daugiafaktorinio našumo pokytis nebuvo tolygus visuose ekonomikos sektoriuose. Rezultatai rodo, kad beveik du trečdaliai kaštų sumažėjimo ekonomikoje gauta statybos ir prekybos sektoriuose. Šie abu sektoriai dominuoja tarp mažų ir vidutinių privačių įmonių, kurios palyginti greitai sugebėjo modernizuoti operacijas. Santykinai mažą indėlį į absoliutų kaštų sumažėjimą įnešė apdirbamoji pramonė ir žemės ūkis.
Transporto ir energetikos indėlis į daugiafaktorinį našumą sąlygojo didesnę dalį jo mažėjimo. Kitaip sakant, šie sektoriai sukūrė mažiau pridėtinės vertės vienam kapitalo ir darbo vienetui, negu jie jo panaudojo. Transporto ir energetikos sektoriuje, buvo daug ilgai atsiperkančių, brangių investicijų į valstybines įmones, kurios sąlygojo pajėgumų didėjimą, o ne restruktūrizavimo procesą. Gausios, Vyriausybės garantuojamos, investicijos ir lėta restruktūrizavimo eiga atrodo gali paaiškinti šį daugiafaktorinio našumo mažėjimą. Įvertinant tai, kad jose yra sukuriamas produktas sudaro daugiau kaip 52 proc. Lietuvos nefinansinio sektoriaus pridėtinės vertės ir tai kad pagal augimo profilį realių kaštų didėjimas nulemtas nedideliu įmonių skaičiumi, galima sakyti kad kelių didžiųjų įmonių neefektyvi veikla stabdo viso šalies ūkio plėtrą. Todėl, Lietuvos augimo procesą įmonių lygmenyje galima paaiškinti tokiu būdu: Pirmame pereinamo laikotarpiu etape privačios investicijos į ekonomiką yra nedidelės ir brangios (investuotojai reikalauja didelės premijos už riziką). Todėl ekonomikos augimą gali paskatinti faktoriai susiję su žmogiškuoju kapitalu (žinių ir įgūdžių darbui rinkos sąlygomis įsigijimas, sugebėjimas surasti naujas rinkas, užmegzti ryšius ir t.t.) arba darbo našumo padidėjimas. Tai reiškia, kad darbo kokybė gerėja ir auga darbo vieneto kaštai, t.y. darbo užmokestis. Antrame etape, pasiekus makroekonominę stabilizaciją, į ekonomiką pradeda plaukti kapitalo srautai. Bet jei investicijos naudojamos neefektyviai, jos nepaspartina produkcijos augimo tempų. Todėl kapitalo grąža įmonėse išlieka nedidelė ir investuotojai nustoja jomis domėtis, mažėjant kapitalo indėliui lėtėja įmonių augimo tempai. Tinkami augimo tempai gali būti išlaikyti tik tuo atveju, jei daugiafaktorinis našumas įmonėse didėja. Įmonės turi kurti daugiau pridėtinės vertės su tuo pačiu kapitalo ir darbo įnašu, kad sukurti didesnę kapitalo grąžą ir pritraukti naujų investicijų augimo tempų palaikymui.2.4. LIETUVOS EKONOMINIAI POKYČIAI IR SVARBIAUSIOS PROBLEMOS
1990 m. atkūrus nepriklausomybę reikėjo sukurti nepriklausomos valstybės institucijas ir teisinę bazę. Vos paskelbus nepriklausomybę buvo imta įgyvendinti plačias liberalizavimo ir privatizavimo programas. Pradiniu laikotarpiu ūkio perorientavimas sukėlė vieną didžiausių gamybos nuosmukių Vidurio ir Rytų Europoje, kartu smarkiai padidėjo infliacija. Tik įvedus nacionalinę valiutą ir 1993-1994 m. įdiegus Valiutų valdybos modelį ekonomika 1995 m. atsigavo ir pradėjo kilti. Pirmaisiais nepriklausomybės metais, nutrūkus ūkiniams ryšiams su Sovietų Sąjunga, smarkiai sumažėjo pramonės ir žemės ūkio produkcijos gamyba, ir 1990-1993 m. BVP sumažėjo 40%. 1994 m. buvo paskutiniai ekonominio nuosmukio metai. 1995 m. BVP augimas sudarė 3,3%. Ekonomikos augimas tęsėsi ir 1996 m. – BVP tempas siekė 4,7%, nepaisant 1995 m. bankų krizės padarinių. 1997 ir 1998 m. ekonominis augimas ir toliau buvo spartus (atitinkamai 7,3 ir 5,1%), tačiau 1998 m. paskutinį ketvirtį neigiamas Rusijos krizės poveikis gerokai jį prislopino.Ženkliai pablo…gėjus tarptautinei ekonominei situacijai, 1998 m. antrąjį pusmetį ekonominis augimas sulėtėjo. Nedarbas didėjo, infliacija gerokai sumažėjo iš dalies dėl to, kad vidaus rinkas užplūdo eksportui skirta produkcija. Be to, smarkiai padidėjus realiajam efektyviajam valiutos kursui, sumažėjo importo kainos. 1998 m. išaugęs einamosios sąskaitos deficitas 1999 m. šiek tiek sumažėjo. Dėl stambių privatizavimo sandorių padidėjo tiesioginių užsienio investicijų įplaukos, kurios buvo naudojamos didėjančiam išorės deficitui finansuoti. Vyriausybė, siekdama skatinti vidaus ekonomiką, nusprendė sušvelninti fiskalinę politiką. 1998 m. realusis BVP išaugo 5,1%, pirmojoje metų pusėje gerokai išaugus vartojimui ir investicijoms. Tačiau antrąjį metų ketvirtį pasiekęs 10% tempą, paskutinį ketvirtį augimas faktiškai sustojo. Rusijos krizė ypač pakenkė Lietuvos žemės ūkio ir maisto pramonės sektoriams, dėl to bendroji žemės ūkio produkcija sumažėjo 3%, visų pirma dėl augalininkystės produkcijos gamybos kritimo.Prekybos ryšių su Rusija nutrūkimas, kaimyninių šalių nuosmukis buvo pagrindinė Lietuvos ekonominio augimo sulėtėjimo 1999 m. priežastis. 1999 m., palyginti su 1998 m., prekių eksportas sumažėjo 19%, visų pirma dėl prekių eksporto į NVS šalis sumažėjimo 58,7%. Prekių importas per tą patį laikotarpį sumažėjo 16,6%. Investicinių prekių dalies bendrame importe didėjimas yra pozityvus šalies ekonominio potencialo rodiklis.2001-2003 metais ekonomika augo nemažėjančiais tempais: 2001m. bendras vidaus produktas išaugo 6,5 %, 2002 – 6,7 %, o 2003 metų pirmąjį ketvirtį, lyginant su praėjusių metų pirmuoju ketvirčiu, net 9,4 procento. Mūsų šalies BVP augimas lenkia kaimyninių šalių augimą: 2003 metų pirmąjį ketvirtį Estijoje BVP augo 5, Latvijoje 8,8 procentais. Tokio spartaus augimo dėka Lietuva mažina atotrūkį pagal BVP vienam gyventojui, skaičiuojamą perkamosios galios standartais, nuo Lenkijos ir Estijos. 2000 m. pagal šį rodiklį Lietuva atsiliko 11 proc. nuo Estijos ir 16 proc. – nuo Lenkijos. 2001 m. atsilikimas buvo sumažėjęs atitinkamai iki 3 ir 5 procentų. BVP vienam gyventojui 2001 m. duomenimis Lietuvoje buvo 8960, Estijoje – 9240, Lenkijoje – 9410 ir Latvijoje – 7750 eurų.Ekonominis pakilimas nulėmė užimtumo didėjimą: vidutinis metinis užimtųjų skaičius 2002 metais išaugo 4 procentais. Darbingo amžiaus gyventojų aktyvumas išlieka gana aukštas – apie 69 proc., o užimtumas siekia beveik 60 proc. Statistikos departamento tyrimo duomenimis 2003 metų pirmąjį ketvirtį šalyje buvo 219 tūkst. bedarbių. Bedarbių skaičius per metus sumažėjo 61 tūkstančiu arba 22 proc. Kaip rodo apklausos duomenys, tik kas penktas bedarbis yra pasirengęs konkuruoti darbo rinkoje, ir tai yra labai svarbi problema sprendžiant nedarbo mažinimo problemas. 2.5. VIDUTINĖS TRUKMĖS EKONOMINĖ POLITIKA
Pagrindinis Lietuvos ūkio vidutinės trukmės strategijos tikslas yra siekti stabilaus ir subalansuoto ekonomikos augimo keliant gyventojų gyvenimo lygį. Šį tikslą galima įgyvendinti: 1. Išlaikant makroekonominį stabilumą;2. Didinant atskirų sektorių bendrąjį ūkio konkurencingumą.Ekonomikos stabilumą lemia tinkama ir laiku vykdoma makroekonominė politika. Fiskalinė politika turi būti suderinta su pinigų politika: svarbiausias pinigų politikos tikslas yra užtikrinti pinigų stabilumą, o valstybės deficito priimtino lygio išlaikymą, taikant Valiutų valdybos modelį, sąlygoja fiskalinė politika.Tačiau reikia pripažinti, kad makroekonominė politika negali garantuoti stabilių sąlygų, jei gamybos sektorius nėra pakankamai gyvybingas. Todėl kitas svarbus vidutinės trukmės laikotarpio tikslas – padidinti ir sustiprinti bendrąjį ekonomikos konkurencingumą užtikrinant pakankamai pelningą gamybinę veiklą.Ūkio konkurencingumą sąlygoja visų pirma makroekonominė politika, suderinta su pajamų politika (ypač valstybinio sektoriaus darbo užmokesčio formavimo srityje), taip pat struktūrinės reformos. Atskirų ekonomikos sektorių ir struktūrinių reformų politika turėtų: skatinti… efektyvų gamybos išteklių paskirstymą, nukreipiant juos į gyvybingas įmones. Tai nulemia tokios bendros struktūrinės reformos kaip privatizavimas, finansinio sektoriaus reforma. Tačiau reikėtų spręsti ir specifines problemas, susijusias su spartesniu negyvybingų įmonių išėjimu iš rinkos.
2.6.LIETUVOS (IR BALTIJOS ŠALIŲ) EKONOMIKOS VERTINIMAI IR PROGNOZĖS
Nepaisant to, jog ES parama sugebėsime pilnai pasinaudoti tik 2005-aisiais metais, 2003 metais Baltijos šalims taip pat buvo prognozuojamas spartus ekonominis augimas. Didžiausias bendrojo vidaus produkto (BVP) augimas 2004 metais buvo prognozuojamas Lietuvai – 7,5 proc. Tuo tarpu Latvijoje BVP 2004 metais turėjo augti 6,5 proc., o Estijoje – 5,2 proc. 2005-aisiais metais Lietuvos BVP augimas taip pat išliks didžiausias Baltijos šalyse – 6,8 proc. Latvijoje BVP augimas sieks 6,6 proc., o Estijoje – 6 proc. Augimo tempai Baltijos šalyse dvejus metus buvo pakankamai dideli, palyginti su vidutiniu ekonomikos augimu Euro zonoje (1,6 proc. 2003 metais ir 2 proc. 2005-aisiais metais) bei pasaulio ekonomikos augimu (4,3 proc. 2004 ir 3,7 proc. 2005 m.). “Ekonomikos augimas naujose Europos sąjungos šalyse narėse išliks spartesnis negu vadinamojoje “senojoje” Europoje”, – teigiama banko apžvalgoje.Tuo tarpu “Hansabanko” analitikas Vidmantas Šaferis pabrėžia, kad Baltijos regione sparčiausiu augimu ir toliau pasižymės Lietuva. “Per 2003 metus Lietuva buvo sparčiausiai augusi Europos šalis – bendrasis vidaus produktas Lietuvoje išaugo 9 proc. Pirmieji 2004 metų mėnesiai patvirtina tolesnio spartaus augimo galimybę”, – tvirtino V.Šaferis.2004 metų Baltijos šalių ekonomikos augimas buvo labiausiai grindžiamas ne tiesiogine ES įtaka, o padidėjusiu vidaus vartojimu, kurį įtakoja darbo užmokesčio augimas, mažėjantis nedarbo lygis ir didėjantis skolinimasis. Tuo tarpu jau ateinančiais metais ekonomikos augimą skatins ir didėjantis eksportas į kitas ES šalis bei ES fondų lėšos, pasieksiančios Baltijos šalis. 2005 m. sausio–vasario mėnesiais atlikto tyrimo duomenimis, Lietuvos ekonominė situacija ir praėjusiais, ir šiais metais buvo ir turėtų išlikti gana stabili. Ekonomika vis dar auga sparčiai, įmonių finansinė padėtis gerėja, mažėja nedarbas ir po truputį kyla dirbančiųjų gaunamas darbo užmokestis. Ekonomikos augimą skatina vartojimas, vidaus rinkos ir eksporto plėtra po truputį atgyjančios investicijos, gerėjantys verslo ir gyventojų lūkesčiai. Kita vertus, rinkos dalyvių nuomone, šešėlinės ekonomikos apimtys jau keletą metų nemažėja, o pastaruoju metu netgi paaugo, ir net keturi iš dešimties oficialiai dirbančiųjų už minimalią algą gauna atlyginimus vokelyje. Neigiamos šešėlinės ekonomikos prognozės atspindi ir, rinkos dalyvių manymu, nemažėjančią, o šiemet net ir stipriau jaučiamą, mokesčių naštą. Pasidavę Europos Sąjungos stojimo nuotaikoms ir prieš metus pateikę itin optimistiškas prognozes visose srityse, rinkos dalyviai ekonomikos augimą veikiančius procesus šįkart jau vertino santūriau. Vis dar tikimasi pastovaus augimo užimtumo, darbo užmokesčio, investicijų ir užsienio prekybos srityse, tačiau nenumatoma didesnių išorinių veiksnių nulemtų šuolių. Tyrimo duomenimis, 2004 m. bendrasis vidaus produktas išaugo 6,8 proc., palyginti su 7,4 proc. augimu 2003 m. Rinkos dalyvių šalies ūkio augimo prognozės 2004-iesiems yra šiek tiek žemesnės nei anksčiau skelbtosios. Mažesnės ir 2005 m. prognozės: rinkos dalyviai mano, kad kitais metais ekonomikos augimas bus lėtesnis nei 2004 m. ir sudarys 6,3 proc. Tokios prognozės atspindi ir oficialių vidaus bei tarptautinių institucijų prognozėse pastebimas tendencijas – dauguma, išskyrus finansų ministerija, tikisi lėtesnio ekonomikos augimo. Šešėlinei ekonomikai smukti trukdo nemažėjanti – ir, manoma, augsianti – mokesčių našta, mokesčių politikos nenuoseklumas ir nenuspėjamumas, griežti darbo santykių reguliavimai, cigarečių, degalų akcizai, pablogėjusios ind…ividualiųjų įmonių verslo sąlygos. Mažesnius augimo tempus lemia reformų strateginėse srityse nebuvimas, didėjančios šešėlinės ekonomikos apimtys, kurį laiką neaugusios ir dabar dar, palyginti su ankstesniais metais bei kaimyninėmis šalimis, labai negausios užsienio investicijos, gyventojų emigracija bei augantis kvalifikuotos darbo jėgos trūkumas. Kita vertus, augimą skatina vidaus rinkos plėtra, veikiama kylančio darbo užmokesčio ir gausėjančių investicijų; paskutinių prekybos barjerų išnykimas bei pagerėjusios eksporto sąlygos, skatinę eksporto augimą po įstojimo į ES; taip pat narystės paskatinta specializacija daugelyje sričių.
Lietuvos ekonominis augimas šiemet nelėtėja. Preliminariais duomenimis, Lietuvos bendrasis vidaus produktas per tris šių metų ketvirčius išaugo 6,9 pros. ir veikusiomis kainomis siekė 51,517 mlrd. litų. Išankstiniais skaičiavimais, vien trečiąjį ketvirtį, palyginti su tuo pačiu 2004-ųjų laikotarpiu, BVP padidėjo 7,6 proc. iki 19,143 mlrd. litų. Trečiąjį šių metų ketvirtį bendrojo vidaus produkto augimui turėjo įtakos beveik visos veiklos, išskyrus žemės ūkį ir kasybą bei karjerų eksplotavimą. Daugiau nei bendras šalies ūkio augimas pridėtinė vertė didėjo elektros, dujų ir vandens tiekimo, statybos, prekybos, viešbučių ir restoranų, transporto, sandėliavimo ir ryšių, finansinio tarpininkavimo, kitos komunalinės veiklos rūšyse. Apdirbamosios gamybos pridėtinės vertės augimo tempas artimas šalies lygiui.Baltijos šalių ekonomika artimiausius trejus metus augs sparčiausiai Vidurio ir Rytų Europoje, tačiau infliacija gali atidėti euro įvedimą Latvijoje ir Estijoje, teigia SEB analitikai. Sparčiausiai regione augs Latvijos, Estijos ir Lietuvos bendrasis vidaus produktas, tačiau ekonomikos augimas po truputį lėtės. Anot analitikų, didelės energetinių išteklių kainos neleis infliacijai sulėtėti, o tai veikiausiai privers Estiją ir Latviją atidėti euro įvedimą. Vidurio ir Rytų Europos kontekste Lietuvos ekonomikos tendencijos atrodo gerai. Pagrindinis ūkio plėtros variklis išlieka vidaus paklausa, o žymesnio vidaus paklausos augimo sulėtėjimo laukiama kitų metų pabaigoje, pradėjus kilti palūkanų normoms. SEB grupės skelbtos Lietuvos BVP augimo prognozės teigia, kad šiais metais šalies ekonomika išaugs 6,8 proc., kitąmet – 6,5 proc., o 2007 m. – 6,2 proc. Plačiai diversifikuotas Estijos ekonomikos augimas ateinančiais metais paliks verslo ciklo viršūnę ir nuosaikiai lėtės. 2005 metais Estijos BVP turėtų padidėti 7 proc., 2006 ir 2007 m. – po 6,4 proc. Latvijos ekonomika išliks sparčiausiai augančia ne tik Vidurio ir Rytų, bet ir visoje Europoje. Šiais metais prognozuojamas Latvijos BVP augs 8,7 proc., kitąmet – 7,5 proc., o 2007 m. – 7 proc.IŠVADOS1. Augimas priklauso nuo ekonomikoje vyraujančių augimo šaltinių ir kliūčių, o taip pat visos eilės apribojimų bei galimybių, apspręstos pasaulinės ekonominės aplinkos. 3. Daugiafaktorinio našumo gerėjimas visumoje buvo pagrindinis Lietuvos ekonomikos atsigavimo 1990-1998 metais veiksnys. 4. Ekonominis pakilimas nulemia užimtumo didėjimą.5. Ekonomikos stabilumą lemia tinkama ir laiku vykdoma makroekonominė politika.6. Ekonomikos augimą skatina vartojimas, vidaus rinkos ir eksporto plėtra, investicijos, gerėjantys verslo ir gyventojų lūkesčiai.7. Mažesnius augimo tempus lemia reformų strateginėse srityse nebuvimas, didėjančios šešėlinės ekonomikos apimtys, labai negausios užsienio investicijos, gyventojų emigracija bei augantis kvalifikuotos darbo jėgos trūkumas. 8. Gera ekonominė politika (makroekonominis stabilumas ir neigiamos įtakos nedarantis įsikišimas) stipriai įtakoja augimo tempus. 9. Labai svarbią įtaką ekonominiam augimui turi ir teisinė, politinė bei institucinė bazės. 10. Ekonomika vystosi tuomet, kai sukaupiami gamybos faktoriai, įskaitant žmogiškąjį kapitalą, ir kai yra stabili ekonominė ir politinė sistema.LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Snieška V., Baumilienė V., Bernatonytė D. ir kt. Makro…ekonomika. – K: Technologija, 2002.2. Drilinga B., Čiburienė J. ir kt. Makroekonomikos pagrindai. – K: Technologija. 1997.3. Valstybės finansai ir augimashttp://finansai.tripod.com/P6.htm4. Socialinė ekonominė padėtishttp://www.lrv.lt/12_vyr_dok/2_metai.htm5. Lietuvos ekonomikos tyrimas 2004-2005 (2)http://www.lrinka.lt/Projektai/Tyrimas15.phtml6. Makroekonominės naujienoshttp://www.enamai.lt/news/File12.pdf7. Lietuvos ūkio raida ir dabartinė būklėhttp://www.3.lrs.lt/owa-bin/owarepl/inter/owa/U0015215.docTURINYSĮVADAS ………………………………………………………………………………… 31. EKONOMINIO AUGIMO TEORIJA ……………………………………………….. 41.1. Ekonominio augimo teorijos esmė ………………………………………………. 41.2. Ekonominio augimo klasifikacija ……………………………………………….. 41.3. Ekonominio augimo veiksniai ir jų poveikio augimui charakteristika ………….. 5 1.4. Augimo proceso teorijos …………………………………………………………. 61.5. Pagrindiniai augimo proceso veiksniai …………………………………………… 82. EKONOMINIS AUGIMAS LIETUVOJE ……………………………………………. 91.1. Lietuvos ekonomikos augimo proceso analizė …………………………………… 91.2. Augimo veiksniai pagal regionus, įmonių dydį ir nuosavybę ……………………. 101.3. Augimo veiksniai : ekonometriniu požiūriu ……………………………………… 111.4. Lietuvos ekonominiai pokyčiai ir svarbiausios problemos ………………………. 121.5. Vidutinės trukmės ekonominė politika …………………………………………… 141.6. Lietuvos (ir Baltijos šalių) ekonomikos vertinimai ir prognozės ………………….14IŠVADOS …………………………………………………………………………………17Literatūros sąrašas …………………………………………………………………………18
ĮVADAS
Ekonominis augimas yra sudėtinė ekonominės raidos dalių teigiama jos dalis, kadangi visuomet pasireiškia dar ir ekonominės raidos neigiama dalis, tai yra prekybos kritimo ir nuosmukio dalis (periodas).Ekonominio augimo teorijos tiria veiksnius, užtikrinančius realiojo bendrojo nacionalinio (o taip pat ir bendrojo vidaus) produkto didėjimą ir pastovų šalies gamybinio pajėgumo kilimą; nagrinėja ir atskleidžia pakankamai spartaus ir sėkmingo ekonominio augimo šaltinius. Jos sprendžia pagrindinę augimo problemą – augimo teikiamos naudos ir kaštų problemą. Šių teorijų įkūrėjai daug dėmesio skiria ir kitoms visapusiškai svarbioms augimo problemoms, tokioms kaip: “nulinio augimo” problema, pastovaus augimo tempų užtikrinimas, augimo tendencijų ir tempų bei subalansuoto augimo optimalios trajektorijos nustatymas; augimo veiksnių ir jų indėlio į augimą apskaičiavimas; gautų augimo rezultatų ir pasekmių įvertinimas; papildomų spartaus augimo šaltinių paieška ir kt.Ekonominio augimo analizė atliekama kuriant ir naudojant įvairius augimo modelius bei atsižvelgiant į pagrindinius gamybos veiksnius – kapitalą, darbą, technikos pažangą ir kt.
1. EKONOMINIO AUGIMO TEORIJA1.1.EKONOMINIO AUGIMO TEORIJOS ESMĖ
Ekonominis augimas – tai pagamintų prekių ir suteiktų paslaugų apimties padidėjimas per tam tikrą laikotarpį; ilgalaikis valstybės gamybinio potencialo plėtojimas, kurį apibūdina realiojo BVP (BNP) augimas.Ekonominio augimo tikslas yra vartojimas, gerovės kilimas. Klaidingai formuojant gamybos struktūrą ir netinkamai parenkant ekonomikos plėtojimo gaires, neišvengiamai iškreipiama ir net suardoma objektyvi šalies gyventojų vartojimo struktūra, ir tada neįmanoma pasiekti galutinio ekonominio augimo tikslo. Kita vertus, žymi dalis išteklių išeikvojama nenaudingai, šalies ekonomikai padaroma sunkiai padengiamų nuostolių, nukenčia didžioji šalies gyventojų dalis.Dabartiniu laikotarpiu dominuoja dvi pagrindinės ekonominio augimo teorijų grupės:2. Neoklasikinė ekonominio augimo teorija teigia, kad ekonomika yra stabili iš prigimties, ir jai būdinga visiško užimtumo tendencija. Šie modeliai pagrįsti gamybos funkcijos teorija. Juose numanomas gamybos veiksnių kainų lankstumo ilguoju laikotarpiu išsaugojimas ir veiksnių pakeitimas, vykstantis dėl jų kainų pasikeitimo. Dėl to gamybos funkcijoje pakinta naudoj…amų gamybos veiksnių santykis, o pirmiausia pasikeičia kapitalo imlumas. Priėmus tobulosios konkurencijos modeliui būdingas sąlygas, pusiausvyros nacionalinio produkto didėjimo tendenciją tenkina tos pačios pelno maksimizavimo sąlygos, t.y. realioji palūkanų norma yra lygi kapitalo ribiniam produktui, o realusis darbo užmokestis lygus ribiniam darbo produktui.3. Dž. M. Keinso ir neokeinsistinė ekonominio augimo teorija rinkos ekonomiką traktuoja kaip nestabilią iš prigimties ir balansuojančią “ant peilio ašmenų”. Neokeinsistiniai augimo modeliai skiriami nestabilumo ir nedarbo nagrinėjimui. Ypatingas dėmesys čia skiriamas dvigubam investicijų ir santaupų, kaip bendrosios paklausos dalies ir kaip pagrindinio kapitalo plėtimo, vaidmeniui. 1.2. EKONOMINIO AUGIMO KLASIFIKACIJA
Ją galima sudaryti pagal įvairius kriterijus, kurių svarbiausieji yra šie: 1. Gamybos veiksnių naudojimo pobūdis; 2. Gamybos apimties kitimo tempų dydis. Pagal pirmąjį kriterijų išskiriamas:a) ekstensyvus ekonominis augimas, pasiekiamas pasitelkus papildomus gamybos veiksnius; b) intensyvus ekonominis augimas, pasiekiamas naudojant žymiai tobulesnius gamybos veiksnius ir pažangesnes technologijas. Šio tipo augimo rezultatas yra ne tik produkcijos gamybos apimties padidėjimas, bet į ir produkcijos kokybės pagerėjimas. Pagal antrąjį kriterijų išskiriami šie tempai:a) dideli (spartūs); b) nulinio augimo; c) neigiami; d) optimalūs.Kurie jų naudingesni? Iš pirmo žvilgsnio galima būtų teikti pirmenybę spartiems augimo tempams, nes, pagaminus daugiau produkcijos, išsiplečia poreikių patenkinimo galimybės, žinoma, jeigu gaminama produkcija yra kokybiška ir gamybos prieaugio struktūra leidžia geriau tenkinti visų taikių gyventojų poreikius.Nulinio ekonominio augimo tempai per santykinai trumpą laikotarpį nesukels labai neigiamų pasekmių, kadangi gali būti pasiekiami: a) mažinant medžiagų imlumą (medžiagų sunaudojimą produkcijos vienetui), didinant kapitalo imlumą (kapitalo sunaudojimą produkcijos vienetui) ir darbo našumą (pagamintos produkcijos kiekį per laiko vienetą); b) mažinant karines išlaidas (karinės paskirties produkcijos gamybos apimtį).Neigiami ekonominio augimo tempai tampa krizės reiškinių įrodymu. Mūsų šalies ekonominių augimo tempų kritimą galima paaiškinti šiomis aplinkybėmis: staigus senų gamybinių – kooperacinių ryšių nutrūkimas, žlugus senajai biurokratinio valdymo sistemai; morališkai ir fiziškai nusidėvėjusios technikos dominavimas šalies pramonėje ir kt.Optimalūs ekonominio augimo tempai turi remtis susidariusia šalies makroekonomine pusiausvyra ir tuo pat metu būti svarbiausia jos užtikrinimo priemone. Jie neturi būti labai aukšti, kadangi pernelyg aukšti augimo tempai, kaip įrodo makroekonomika, neišvengiamai sukelia infliaciją. Apskritai pažymėtina, kad ši problema ekonominėje teorijoje kol kas dar nėra išspręsta.Ekonominio augimo tempai priklauso nuo daugelio veiksnių: ekono¬minių išteklių apimties, kokybės, struktūros ir jų paskirstymo bei panaudojimo laipsnio; mokslo ir technikos pažangos būklės ir gautų rezultatų panaudojimo efektyvumo, užsienio ryšių intensyvumo, visos sistemos subalansavimo.Vertinant ekonominio augimo tempus, vis didesnę svarbą įgyja tokie gerovės rodikliai kaip gyvenimo, laisvalaikio trukmė ir kt.
1.3. EKONOMINIO AUGIMO VEIKSNIAI IR JŲ POVEIKIO AUGIMUI CHARAKTERISTIKA
Ekonominio augimo veiksniai šalies ūkį veikia labai įvairiai, kartais net prieštaringai. Atsižvelgus į tai, ekonominio augimo veiksniai grupuojami į dvi grupes: 1) tiesioginio ir 2) netiesioginio poveikio. Į pirmą grupę patenka tokie pagrindiniai veiksniai: a) pasiūlos veiksniai – gamtiniai ištekliai, darbo ištekliai, kapitalas, mokslas ir technologija, verslininkystės sugebėjimai ir b) paklausos veiksniai – bendroji paklausa, veikianti kaip pagrindinis ekonomikos augimo “lokomotyvas” tiek kiekybiniu ir struktūriniu, tiek kokybiniu požiūriu. Antroje, netie…sioginio poveikio augimui, veiksnių grupėje yra tokie svarbūs augimo veiksniai kaip darbo užmokesčio dydis ir jo dinamika, ribinis polinkis taupyti ir ribinis polinkis investuoti, valstybės fiskalinė politika.Kiekvienam ekonominio augimo veiksniui daro įtaką visi kiti augimo veiksniai ir bendra socialinė bei ekonominė raida, todėl jis nuolatos keičiasi. Pavyzdžiui, išteklių kiekio didinimas ir jų kokybės gerinimas dėl mokslo ir technikos naujovių diegimo labai padidina gamybinį visuomenės pajėgumą ir bendrąjį nacionalinį produktą. Kita vertus, šiuolaikinio kapitalo panaudojimas ir gamyba apskritai priklauso nuo esamo verslo organizavimo lygio, o šis savo ruožtu yra įvairių ekonominių subjektų išsilavinimo, talento, drąsos ir daugelio kitų vadybinių ir nevadybinių savybių funkcija.Ekonomika vystosi tuomet, kai sukaupiami gamybos faktoriai, įskaitant žmogiškąjį kapitalą, ir kai yra stabili ekonominė ir politinė sistema.
1.4. AUGIMO PROCESO TEORIJOS
Augimo teorijos tikslas yra išaiškinti šalies augimo tempų pagrindinius veiksnius ir augimo tempų bei vidutinių pajamų tenkančių vienam gyventojui skirtumų įvairiose šalyse priežastis.Kodėl ekonomika auga ir kas nulemia jos augimo tempus? Atsakymas į šiuos klausimus seniai domino mokslininkus. Devintojo dešimtmečio viduryje vėl padidėjus susidomėjimui ekonomikos augimo teorijomis susiformavo nauja augimo modelių banga, kuri savo ruožtu sąlygojo atsiradimą teorijų sintezės, dabar vadinama endogenine augimo teorija.
Pirmasis šios sintezės elementas yra anksčiau vyravusi doktrina apie ekonomikos augimą – neoklasikinis šešto-septinto dešimtmečio Solow-Swan ir Cass-Koopmans modelis, pagal kurį augimas buvo susietas su kapitalo ir darbo padidėjimu, kurį dar labiau sustiprino egzogeninė technologinė pažanga.Pagal neo-klasikinę augimo teoriją, stabilų pajamų lygį nulemia santaupų norma ir gyventojų skaičiaus didėjimas. Jei nėra techninių pasikeitimų, stabilios valstybės augimo tempai yra lygūs gyventojų skaičiaus augimo tempui.Santaupų normos didėjimas laikinai padidina produkto augimo tempą. Naujojoje stabilumo būklėje augimo tempas išlieka nepakitęs, bet didėja BVP dalies, tenkančios vienam gyventojui, lygis. Esant techniniams pasikeitimams, BVP vienam gyventojui didėja tokiu pat tempu, kaip ir techninė pažanga. Bendras produktas auga tuo pačiu tempu kaip techninės pažangos ir gyventojų skaičiaus augimo tempų suma.Galutinis neo-klasikinės teorijos rezultatas yra susijęs su konvergencija. Jei dviejose šalyse yra vienodas gyventojų skaičiaus augimo tempas, tokia pat santaupų norma ir galimybė pasinaudoti tokia pačia gamybos funkcija, šios šalys galiausiai pasieks tokį pat pajamų lygį.Taigi, neturtingos šalys yra neturtingos todėl, kad jos turi mažiau kapitalo, bet jei jų santaupų norma būtų tokia pat, kaip ir turtingų šalių, ir jei jos turėtų tokią pat technologiją, galiausiai jos pasivytų turtingas šalis.Pagal neo-klasikinę augimo teoriją, stabilios valstybės augimo tempas yra egzogeninis, ir šalys su tokiais pačiais technologijos ir gyventojų skaičiaus augimo tempais galiausiai priartėja prie tokio paties stabilaus valstybės augimo tempo – nors valstybės pajamų lygis gali ir skirtis. Antrasis sintezuotos augimo teorijos sudėtinis elementas yra eilė devinto dešimtmečio viduryje išvestų modelių, kuriuos apibendrino Romer (1990), o po to – Barro ir Sala-i-Martin (1994). Išsaugodami faktorių įnašų vaidmenį, šie modeliai padėjo geriau suprasti techninę pažangą remdamiesi didėjančia grąža, tyrimais ir vystymusi bei netobula konkurencija, žmogiškuoju kapitalu ir – kas yra labai svarbu – vyriausybės politika. Tai taip vadinami endogeninio augimo modeliai.Endogeninės augimo teorijos tikslas yra siekti, kad augimo tempas būtų endogeninis, tai yra – apsprendžiamas teorijos rėmuose. Endogeninės augimo teorijos šalininkai vadovaujasi ta mintimi, kad vyriausybės politika ir ekonominiai veiksmai paprastai turi laikui bėgant įtakoti augimo tempą, todėl jie ieško teorijų, leid…žiančių tam įvykti.Endogeninė augimo teorija reiškia, kad šalyse su skirtingomis santaupų ir investicijų normomis turi būti ir skirtingi augimo tempai. Neo-klasikinė teorija spėja, kad šie skirtumai įtakoja produkto augimo tempą tik pereinamajame laikotarpyje. Tačiau su endogenine augimo teorija susiję tyrimai labiau patvirtina neo-klasikinę augimo teoriją, kuri nustatė sąlyginę konvergenciją.Ji pabrėžia investicijų normą – ypač investicijų į įrengimus, infrastruktūrą ir žmogiškąjį kapitalą – kaip veiksnį įtakojantį BVP augimo tempus trumpalaikiame laikotarpyje, o ilgesniame laikotarpyje kaip stabilios valstybės pajamų lygio apsprendžiantį veiksnį. Trečiasis elementas buvo paimtas iš taip vadinamo politinės ekonomikos augimo modelių. Olson (1997) ypač gerai apibendrino koncepcinį platesnių šalies politikos sričių – tokių kaip turto teisės, teisinė santvarka, institucijos ir korupcija – vaidmenį. Olson teigė, kad abi ankstesnės teorijos darė neteisingas prielaidas, kad šalys (ir strategijos formuotojai) efektyviausiai panaudoja resursus ir turimos technologijas; vietoj to, jis teigė, kad daugelis šalių yra neturtingos paprasčiausi dėl to, kad išvaisto didžiulius resursus. Toks švaistymas yra didžiausias ten, kur yra mažiausiai išvystytas institucinis nuosavybės teisių ir teisinės santvarkos pagrindas arba kur jo yra nesilaikoma; tai asocijuojasi su aukštu korupcijos laipsniu.Šiandien augimo teoriją apibūdina šių elementų sintezė. Ilgalaikiame laikotarpyje pradinės sąlygos ir faktorių įnašų augimas vis dar vaidina kažkokį vaidmenį; bet tokio faktorių plėtimosi mastas, jų panaudojimo efektyvumas ir ilgalaikė technologinė pažanga, kuri taip pat didina efektyvumą, labai priklauso nuo ekonominės politikos. Vienas iš geros politikos aspektų yra efektyvus teisinis nuosavybės teisių užtikrinimas. Paskutiniajame dešimtmetyje pagal šį modelį atlikta eilė empirinių tyrimų, kurių tikslas buvo paaiškinti pastebėtus didelius skirtumus tarp įvairių šalių augimo tempų.1.5. PAGRINDINIAI AUGIMO PROCESO VEIKSNIAI
Apibendrinant aptartas augimo teorijas galima padaryti keletą išvadų. Pirma, pradinės sąlygos yra svarbios paaiškinant augimo tempų tarp įvairių šalių skirtumus. Antra, dauguma pritaria tam, kad gera ekonominė politika (makroekonominis stabilumas ir neigiamos įtakos nedarantis įsikišimas) stipriai įtakoja augimo tempus. Trečia, labai svarbią įtaką turi ir teisinė, politinė bei institucinė bazės. Remiantis augimo teorijomis, šalis, norėdama paspartinti augimo tempus, turi:– padidinti privačias investicijas mažinant biudžeto deficitą, kuris išstumia privačias investicijas ir suteikiant mokestines iniciatyvas– sumažinti nereikalingą reguliavimą– skatinti investicijas į žmogiškąjį kapitalą, tai yra, daugiau išlaidų ir pastangų dėti į švietimą ir mokymą– padidinti investicijas į infrastruktūrą– suteikti mokestines iniciatyvas tyrimų ir plėtros finansavimuiEkonomika vystosi tuomet, kai sukaupiami gamybos faktoriai, įskaitant žmogiškąjį kapitalą, ir kai yra stabili ekonominė ir politinė sistema.
2. EKONOMINIS AUGIMAS LIETUVOJE2.1. LIETUVOS EKONOMIKOS AUGIMO PROCESO ANALIZĖ
Lietuvos politikai yra vieningi savo siekiuose demokratinių rinkos reformų pagalba paskatinti aukštus, tinkamus ekonominio augimo tempus. Bet kaip parodė 1998 metų pabaigos ir 1999 metų pradžios įvykiai, ekonominis augimas gali būti sunkiai valdomas ir priklausyti nuo faktorių, esančių už vietinės politikos poveikio ribų.Rinkos ekonomikoje privatus sektorius gali naudoti paruoštus augimo šaltinius veiklos išplėtimui ir pelningumo didinimui. Tokiu būdu jis prideda vertę vietos ekonomikai. Vyriausybė gali papildyti privačią iniciatyvą, sukurdama aplinką, skatinančią kokybišką ekonomikos augimą. Vykdo tokią politiką vyriausybės ar ne, faktiškai, augimas priklauso nuo ekonomikoje vyraujančių augimo šaltinių ir kliūčių, o taip pat visos eilės apribojimų bei galimybių, apspręstos pasaulinės ekonominės aplinkos.Kaip gal…i būti suformuota valstybės politika, remianti kokybišką ekonomikos augimą? Statistikai, vyriausybiniai planuotojai ir ekonomistai stebi augimą iš šalies. Verslininkai augimo procesą stebi iš vidaus. Ką mano Lietuvos įmonių vadovai apie svarbiausius augimo veiksnius 1990-1998 metų laikotarpyje? Kad atsakyti į šį klausimą, Statistikos Departamentas nuo 1998 metų gruodžio iki 1999 metų sausio apklausė 260 įmonių 1990-1994 metų periode kliūčių augimui vertinimo prasme, įmonių vadovai buvo paprašyti įvertinti sekančių veiksnių įtaką: ekonominė blokada, vykdoma Lietuvos atžvilgiu; ryšių su buvusios Sovietų Sąjungos šalių partneriais nutraukimas; staigus žaliavų ir energijos kainų didėjimas; didelė infliacija; pinigų reforma; mažėjančios valstybinės investicijos į ūkį; dideli technologinės restruktūrizacijos kaštai; įmonės privatizavimo proceso trukmė ir eiga; investicijų stoka; bankinė krizė; verslą reguliuojanti įstatyminė bazė; žinių ir įgūdžių darbui rinkos sąlygomis stoka. Tiriant veiksnių poveikį ekonomikos augimui 1995-1998 metų periode, vadovai buvo paprašyti įvertinti sekančius veiksnius: naujų produkcijos (paslaugų) realizavimo rinkų suradimas; produkcijos (paslaugų) paklausos didėjimas vidaus rinkoje; ryšių su buvusiomis Sovietų Sąjungos šalių rinkomis atstatymas; naujų technologijų, leidžiančių pagaminti tarptautinius standartus atitinkančią produkciją, įdiegimas; gamybos restruktūrizacija, mažinanti darbuotojų skaičių ir veiklos sąnaudas; valstybinių užsakymų augimas; privatizacijos proceso užbaigimas ir kontrolinio akcijų paketo sutelkimas vieno ar kelių pagrindinių savininkų rankose; investicijų, užsienio kapitalo įplaukų didėjimas; eksporto augimas; bankų teikiamų paslaugų sferos išplėtimas; galimybė gauti paskolas; verslą reguliuojanti įstatyminė bazė; pakankamos žinios ir patirtis, reikalingos darbui rinkos sąlygomis. Įmonių vadovai (86%) nurodė, kad svarbiausias veiksnys, palaikantis ekonomikos augimą, yra sugebėjimas įgyti pakankamai žinių ir patirties darbui rinkos ekonomikos sąlygomis. Antroje (67%) ir trečioje (62%) svarbiausių augimą lemiančių veiksnių vietoje buvo nurodyti sugebėjimas rasti naujas rinkas ir naujos technologijos pritaikymas. Įmonės (60%) nurodė privatizaciją kaip vieną iš svarbiausių augimą lemiančių veiksnių 1995-1998 metų periode. Žiūrint per įmonių vadovų prizmę, 1990-1994 metų Lietuvos ekonomikos nuosmukis buvo neišvengiamas didelės infliacijos, besikeičiančios įstatyminės bazės, drastiško žaliavų kainų kilimo, aukštų restruktūrizavimo kaštų ir naujų investicijų stokos rezultatas. Kitaip sakant, drastiški pasikeitimai ekonominėje ir politinėje aplinkoje sutrikdė įmonių veiklą ir atidėjo restruktūrizaciją.Nuo 1994 iki 1998 metų žinios tapo teigiama ir didėjančia vertybe, kurią įmonės vadovai nurodė kaip svarbiausią lemiamą augimo veiksnį. Įmonės vadovai išmoko, kaip efektyviai valdyti jų veiklą rinkos ekonomikos sąlygomis: to jie išmoko ir iš pavyzdžių, ir vienas iš kito. Žinios leido įmonių vadovams sumažinti kaštus, surasti naujas rinkas, pritaikyti naujas technologijas, ir, tokiu būdu, nugalėti konkurencinėje kovoje. Tuo pačiu metu, privatizacija palaipsniui koncentravo nuosavybę, sujungdama vadovo ir savininko interesus ir duodama akstiną pelningumo padidinimui. Svarbiausia, kad ne valstybės investicija ar patronažas lėmė augimą, bet kas iš tikrųjų buvo svarbu tai sugebėjimas išmokti konkuruoti rinkos sąlygomis.
2.2. AUGIMO VEIKSNIAI PAGAL REGIONUS, ĮMONIŲ DYDĮ IR NUOSAVYBĘ
Nacionalinių sąskaitų duomenys (nefinansinių įmonių 1995-1997 metų laikotarpyje) buvo išskaidyti pagal regionus, įmonių dydį ir nuosavybę, kad nustatyti šių skirtingų veiksnių įtaką augimui. Pagal regionus, pridėtinės vertės augimo tempai Telšiuose (Mažeikių naftos perdirbimo gamyklos dislokacijos vieta), Vilniuje ir Kaune nuo 1995 iki 1997 metų buvo atitinkamai 23%, 16% ir 16%. Tik Tauragės apskrityje pridėtinė vertė, sukuriama nefinansiniame sektoriuje, sumažėjo 4.4 proc.Pažymėtinas augantis …nelygumas šalies ekonominio potencialo pasiskirstyme. 1997 metais 63.2 proc. viso ekonominio augimo buvo koncentruoti trijuose teritoriniuose vienetuose – Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos apskrityse. Šiose trijose apskrityse gyvena 56 proc. visų gyventojų. Augimo koncentracija dideliuose miestuose sąlygoja nedarbo ir socialinių problemų augimą kituose regionuose Bėgant laikui, didelių įmonių vaidmuo ekonomikoje tampa vis mažiau ir mažiau svarbus. 1995 metais didžiosios įmonės (daugiau nei 200 darbuotojų) sukūrė 64 proc. nefinansinio sektoriaus pridėtinės vertės. 1997 metais jų įnašas buvo tik 53 proc. BVP. 1994-1998 metų laikotarpyje mažesnės ir lankstesnės įmonės, kurios daugiausia buvo įsteigtos naujos kartos verslininkų, pasiekė labai sparčių jų augimo tempų. Nuo 1995 iki 1997 metų pridėtinė vertė palyginamosiomis kainomis, sukurta nedidelių įmonių (iki 10 darbuotojų) padidėjo 203 proc., tuo tarpu kai didelėse įmonėse (su daugiau nei 200 darbuotojų) ji sumažėjo 7.3 proc.Vidutinės įmonės (10-49 darbuotojai) taip pat augo greičiau. Jų sukurta pridėtinė vertė nuo 1995 iki 1997 metų išaugo 71 proc. Šiek tiek didesnėse, bet dar vidutinio dydžio įmonėse, pridėtinė vertė augo lėčiau, per šį periodą padidėdama 17.2 procentus. Šios augimo tendencijos tęsėsi ir 1998 metais, kai mažos ir vidutinės įmonės augo pakankamai greitai, o didesnės registravo neigiamus augimo tempus.
Mažoms įmonėms (vėl gi toms, kurias įsteigė nauja verslininkų karta) pakankamai gerai sekėsi sukaupti kapitalą, nepaisant riboto priėjimo prie finansų rinkų. Mažų įmonių akcinis kapitalas padidėjo 740 proc., tuo tarpu ilgalaikės paskolos padidėjo 210 procentų. Didžiosios įmonės, nežiūrint prastos jų ekonominės veiklos, 1995-1997 metų periode taip pat sugebėjo sukaupti žymų kapitalo kiekį. Didžiųjų korporacijų (su daugiau nei 200 darbuotojų) akcinis kapitalas per trejus metus beveik padvigubėjo ir jų ilgalaikiai įsiskolinimai išaugo 40 procentų. Panašu, kad mažoms įmonėms, kurioms reikia palyginti nedidelio kiekio kapitalo vienam darbuotojui, ir didelėms korporacijoms, kurių veikla tapo žinoma užsienio strateginiams investuotojams, labiausiai sekėsi pritraukti naujas investicijas. Čia yra ne tik tas atvejis, kai “mažas yra geresnis” įmonių lygmenyje, bet taip pat ir tas, kad “privatus labiau produktyvus”. Nuo 1997 metų privačios įmonės pagamino 77 proc. nefinansinio sektoriaus pridėtinės vertės. Nuo 1995 iki 1997 metų pridėtinė vertė privačiame sektoriuje padidėjo 27 proc., tuo tarpu kai valstybinėse įmonėse sukuriama pridėtinė vertė mažėjo.2.3. AUGIMO VEIKSNIAI: EKONOMETRINIU POŽIŪRIU
Remiantis pateiktais duomenimis galima pasakyti, kad greičiausiai augantys sektoriai Lietuvos ekonomikoje, prekyba ir statyba, pasižymėjo didėjančiu daugiafaktoriniu našumu, aukščiausia kapitalo grąža ir didžiausiu kapitalo investicijų indėliu į augimą. Atvirkščiai, tuose sektoriuose, kuriuose buvo užregistruoti neigiami ekonominio augimo tempai, daugiafaktorinio našumo augimas taip pat buvo neigiamas.Ekonometriniai rezultatai leidžia daryti išvadą, kad daugiafaktorinio našumo gerėjimas visumoje buvo pagrindinis Lietuvos ekonomikos atsigavimo 1990-1998 metais veiksnys. Daugiafaktorinio našumo pokytis nebuvo tolygus visuose ekonomikos sektoriuose. Rezultatai rodo, kad beveik du trečdaliai kaštų sumažėjimo ekonomikoje gauta statybos ir prekybos sektoriuose. Šie abu sektoriai dominuoja tarp mažų ir vidutinių privačių įmonių, kurios palyginti greitai sugebėjo modernizuoti operacijas. Santykinai mažą indėlį į absoliutų kaštų sumažėjimą įnešė apdirbamoji pramonė ir žemės ūkis. Transporto ir energetikos indėlis į daugiafaktorinį našumą sąlygojo didesnę dalį jo mažėjimo. Kitaip sakant, šie sektoriai sukūrė mažiau pridėtinės vertės vienam kapitalo ir darbo vienetui, negu jie jo panaudojo. Transporto ir energetikos sektoriuje, buvo daug ilgai atsiperkančių, brangių investicijų į valstybines įmones, kurios sąlygojo pajėgumų didėjimą, o ne restruktūrizavimo procesą. …Gausios, Vyriausybės garantuojamos, investicijos ir lėta restruktūrizavimo eiga atrodo gali paaiškinti šį daugiafaktorinio našumo mažėjimą. Įvertinant tai, kad jose yra sukuriamas produktas sudaro daugiau kaip 52 proc. Lietuvos nefinansinio sektoriaus pridėtinės vertės ir tai kad pagal augimo profilį realių kaštų didėjimas nulemtas nedideliu įmonių skaičiumi, galima sakyti kad kelių didžiųjų įmonių neefektyvi veikla stabdo viso šalies ūkio plėtrą. Todėl, Lietuvos augimo procesą įmonių lygmenyje galima paaiškinti tokiu būdu: Pirmame pereinamo laikotarpiu etape privačios investicijos į ekonomiką yra nedidelės ir brangios (investuotojai reikalauja didelės premijos už riziką). Todėl ekonomikos augimą gali paskatinti faktoriai susiję su žmogiškuoju kapitalu (žinių ir įgūdžių darbui rinkos sąlygomis įsigijimas, sugebėjimas surasti naujas rinkas, užmegzti ryšius ir t.t.) arba darbo našumo padidėjimas. Tai reiškia, kad darbo kokybė gerėja ir auga darbo vieneto kaštai, t.y. darbo užmokestis. Antrame etape, pasiekus makroekonominę stabilizaciją, į ekonomiką pradeda plaukti kapitalo srautai. Bet jei investicijos naudojamos neefektyviai, jos nepaspartina produkcijos augimo tempų. Todėl kapitalo grąža įmonėse išlieka nedidelė ir investuotojai nustoja jomis domėtis, mažėjant kapitalo indėliui lėtėja įmonių augimo tempai. Tinkami augimo tempai gali būti išlaikyti tik tuo atveju, jei daugiafaktorinis našumas įmonėse didėja. Įmonės turi kurti daugiau pridėtinės vertės su tuo pačiu kapitalo ir darbo įnašu, kad sukurti didesnę kapitalo grąžą ir pritraukti naujų investicijų augimo tempų palaikymui.
2.4. LIETUVOS EKONOMINIAI POKYČIAI IR SVARBIAUSIOS PROBLEMOS
1990 m. atkūrus nepriklausomybę reikėjo sukurti nepriklausomos valstybės institucijas ir teisinę bazę. Vos paskelbus nepriklausomybę buvo imta įgyvendinti plačias liberalizavimo ir privatizavimo programas. Pradiniu laikotarpiu ūkio perorientavimas sukėlė vieną didžiausių gamybos nuosmukių Vidurio ir Rytų Europoje, kartu smarkiai padidėjo infliacija. Tik įvedus nacionalinę valiutą ir 1993-1994 m. įdiegus Valiutų valdybos modelį ekonomika 1995 m. atsigavo ir pradėjo kilti. Pirmaisiais nepriklausomybės metais, nutrūkus ūkiniams ryšiams su Sovietų Sąjunga, smarkiai sumažėjo pramonės ir žemės ūkio produkcijos gamyba, ir 1990-1993 m. BVP sumažėjo 40%. 1994 m. buvo paskutiniai ekonominio nuosmukio metai. 1995 m. BVP augimas sudarė 3,3%. Ekonomikos augimas tęsėsi ir 1996 m. – BVP tempas siekė 4,7%, nepaisant 1995 m. bankų krizės padarinių. 1997 ir 1998 m. ekonominis augimas ir toliau buvo spartus (atitinkamai 7,3 ir 5,1%), tačiau 1998 m. paskutinį ketvirtį neigiamas Rusijos krizės poveikis gerokai jį prislopino.Ženkliai pablogėjus tarptautinei ekonominei situacijai, 1998 m. antrąjį pusmetį ekonominis augimas sulėtėjo. Nedarbas didėjo, infliacija gerokai sumažėjo iš dalies dėl to, kad vidaus rinkas užplūdo eksportui skirta produkcija. Be to, smarkiai padidėjus realiajam efektyviajam valiutos kursui, sumažėjo importo kainos. 1998 m. išaugęs einamosios sąskaitos deficitas 1999 m. šiek tiek sumažėjo. Dėl stambių privatizavimo sandorių padidėjo tiesioginių užsienio investicijų įplaukos, kurios buvo naudojamos didėjančiam išorės deficitui finansuoti. Vyriausybė, siekdama skatinti vidaus ekonomiką, nusprendė sušvelninti fiskalinę politiką. 1998 m. realusis BVP išaugo 5,1%, pirmojoje metų pusėje gerokai išaugus vartojimui ir investicijoms. Tačiau antrąjį metų ketvirtį pasiekęs 10% tempą, paskutinį ketvirtį augimas faktiškai sustojo. Rusijos krizė ypač pakenkė Lietuvos žemės ūkio ir maisto pramonės sektoriams, dėl to bendroji žemės ūkio produkcija sumažėjo 3%, visų pirma dėl augalininkystės produkcijos gamybos kritimo.Prekybos ryšių su Rusija nutrūkimas, kaimyninių šalių nuosmukis buvo pagrindinė Lietuvos ekonominio augimo sulėtėjimo 1999 m. priežastis. 1999 m., palyginti su 1998 m., prekių eksportas sumažėjo 19%, visų pirma dėl prekių eksporto į NVS šalis sumažėjimo 58,7%. Pr…ekių importas per tą patį laikotarpį sumažėjo 16,6%. Investicinių prekių dalies bendrame importe didėjimas yra pozityvus šalies ekonominio potencialo rodiklis.2001-2003 metais ekonomika augo nemažėjančiais tempais: 2001m. bendras vidaus produktas išaugo 6,5 %, 2002 – 6,7 %, o 2003 metų pirmąjį ketvirtį, lyginant su praėjusių metų pirmuoju ketvirčiu, net 9,4 procento. Mūsų šalies BVP augimas lenkia kaimyninių šalių augimą: 2003 metų pirmąjį ketvirtį Estijoje BVP augo 5, Latvijoje 8,8 procentais. Tokio spartaus augimo dėka Lietuva mažina atotrūkį pagal BVP vienam gyventojui, skaičiuojamą perkamosios galios standartais, nuo Lenkijos ir Estijos. 2000 m. pagal šį rodiklį Lietuva atsiliko 11 proc. nuo Estijos ir 16 proc. – nuo Lenkijos. 2001 m. atsilikimas buvo sumažėjęs atitinkamai iki 3 ir 5 procentų. BVP vienam gyventojui 2001 m. duomenimis Lietuvoje buvo 8960, Estijoje – 9240, Lenkijoje – 9410 ir Latvijoje – 7750 eurų.Ekonominis pakilimas nulėmė užimtumo didėjimą: vidutinis metinis užimtųjų skaičius 2002 metais išaugo 4 procentais. Darbingo amžiaus gyventojų aktyvumas išlieka gana aukštas – apie 69 proc., o užimtumas siekia beveik 60 proc. Statistikos departamento tyrimo duomenimis 2003 metų pirmąjį ketvirtį šalyje buvo 219 tūkst. bedarbių. Bedarbių skaičius per metus sumažėjo 61 tūkstančiu arba 22 proc. Kaip rodo apklausos duomenys, tik kas penktas bedarbis yra pasirengęs konkuruoti darbo rinkoje, ir tai yra labai svarbi problema sprendžiant nedarbo mažinimo problemas. 2.5. VIDUTINĖS TRUKMĖS EKONOMINĖ POLITIKA
Pagrindinis Lietuvos ūkio vidutinės trukmės strategijos tikslas yra siekti stabilaus ir subalansuoto ekonomikos augimo keliant gyventojų gyvenimo lygį. Šį tikslą galima įgyvendinti: 1. Išlaikant makroekonominį stabilumą;2. Didinant atskirų sektorių bendrąjį ūkio konkurencingumą.Ekonomikos stabilumą lemia tinkama ir laiku vykdoma makroekonominė politika. Fiskalinė politika turi būti suderinta su pinigų politika: svarbiausias pinigų politikos tikslas yra užtikrinti pinigų stabilumą, o valstybės deficito priimtino lygio išlaikymą, taikant Valiutų valdybos modelį, sąlygoja fiskalinė politika.Tačiau reikia pripažinti, kad makroekonominė politika negali garantuoti stabilių sąlygų, jei gamybos sektorius nėra pakankamai gyvybingas. Todėl kitas svarbus vidutinės trukmės laikotarpio tikslas – padidinti ir sustiprinti bendrąjį ekonomikos konkurencingumą užtikrinant pakankamai pelningą gamybinę veiklą.Ūkio konkurencingumą sąlygoja visų pirma makroekonominė politika, suderinta su pajamų politika (ypač valstybinio sektoriaus darbo užmokesčio formavimo srityje), taip pat struktūrinės reformos. Atskirų ekonomikos sektorių ir struktūrinių reformų politika turėtų: skatinti efektyvų gamybos išteklių paskirstymą, nukreipiant juos į gyvybingas įmones. Tai nulemia tokios bendros struktūrinės reformos kaip privatizavimas, finansinio sektoriaus reforma. Tačiau reikėtų spręsti ir specifines problemas, susijusias su spartesniu negyvybingų įmonių išėjimu iš rinkos.
2.6.LIETUVOS (IR BALTIJOS ŠALIŲ) EKONOMIKOS VERTINIMAI IR PROGNOZĖS
Nepaisant to, jog ES parama sugebėsime pilnai pasinaudoti tik 2005-aisiais metais, 2003 metais Baltijos šalims taip pat buvo prognozuojamas spartus ekonominis augimas. Didžiausias bendrojo vidaus produkto (BVP) augimas 2004 metais buvo prognozuojamas Lietuvai – 7,5 proc. Tuo tarpu Latvijoje BVP 2004 metais turėjo augti 6,5 proc., o Estijoje – 5,2 proc. 2005-aisiais metais Lietuvos BVP augimas taip pat išliks didžiausias Baltijos šalyse – 6,8 proc. Latvijoje BVP augimas sieks 6,6 proc., o Estijoje – 6 proc. Augimo tempai Baltijos šalyse dvejus metus buvo pakankamai dideli, palyginti su vidutiniu ekonomikos augimu Euro zonoje (1,6 proc. 2003 metais ir 2 proc. 2005-aisiais metais) bei pasaulio ekonomikos augimu (4,3 proc. 2004 ir 3,7 proc. 2005 m.). “Ekonomikos augimas naujose Europos sąjungos šalyse narėse išliks spartesnis negu vadinamojoje “s…enojoje” Europoje”, – teigiama banko apžvalgoje.Tuo tarpu “Hansabanko” analitikas Vidmantas Šaferis pabrėžia, kad Baltijos regione sparčiausiu augimu ir toliau pasižymės Lietuva. “Per 2003 metus Lietuva buvo sparčiausiai augusi Europos šalis – bendrasis vidaus produktas Lietuvoje išaugo 9 proc. Pirmieji 2004 metų mėnesiai patvirtina tolesnio spartaus augimo galimybę”, – tvirtino V.Šaferis.2004 metų Baltijos šalių ekonomikos augimas buvo labiausiai grindžiamas ne tiesiogine ES įtaka, o padidėjusiu vidaus vartojimu, kurį įtakoja darbo užmokesčio augimas, mažėjantis nedarbo lygis ir didėjantis skolinimasis. Tuo tarpu jau ateinančiais metais ekonomikos augimą skatins ir didėjantis eksportas į kitas ES šalis bei ES fondų lėšos, pasieksiančios Baltijos šalis. 2005 m. sausio–vasario mėnesiais atlikto tyrimo duomenimis, Lietuvos ekonominė situacija ir praėjusiais, ir šiais metais buvo ir turėtų išlikti gana stabili. Ekonomika vis dar auga sparčiai, įmonių finansinė padėtis gerėja, mažėja nedarbas ir po truputį kyla dirbančiųjų gaunamas darbo užmokestis. Ekonomikos augimą skatina vartojimas, vidaus rinkos ir eksporto plėtra po truputį atgyjančios investicijos, gerėjantys verslo ir gyventojų lūkesčiai. Kita vertus, rinkos dalyvių nuomone, šešėlinės ekonomikos apimtys jau keletą metų nemažėja, o pastaruoju metu netgi paaugo, ir net keturi iš dešimties oficialiai dirbančiųjų už minimalią algą gauna atlyginimus vokelyje. Neigiamos šešėlinės ekonomikos prognozės atspindi ir, rinkos dalyvių manymu, nemažėjančią, o šiemet net ir stipriau jaučiamą, mokesčių naštą. Pasidavę Europos Sąjungos stojimo nuotaikoms ir prieš metus pateikę itin optimistiškas prognozes visose srityse, rinkos dalyviai ekonomikos augimą veikiančius procesus šįkart jau vertino santūriau. Vis dar tikimasi pastovaus augimo užimtumo, darbo užmokesčio, investicijų ir užsienio prekybos srityse, tačiau nenumatoma didesnių išorinių veiksnių nulemtų šuolių. Tyrimo duomenimis, 2004 m. bendrasis vidaus produktas išaugo 6,8 proc., palyginti su 7,4 proc. augimu 2003 m. Rinkos dalyvių šalies ūkio augimo prognozės 2004-iesiems yra šiek tiek žemesnės nei anksčiau skelbtosios. Mažesnės ir 2005 m. prognozės: rinkos dalyviai mano, kad kitais metais ekonomikos augimas bus lėtesnis nei 2004 m. ir sudarys 6,3 proc. Tokios prognozės atspindi ir oficialių vidaus bei tarptautinių institucijų prognozėse pastebimas tendencijas – dauguma, išskyrus finansų ministerija, tikisi lėtesnio ekonomikos augimo. Šešėlinei ekonomikai smukti trukdo nemažėjanti – ir, manoma, augsianti – mokesčių našta, mokesčių politikos nenuoseklumas ir nenuspėjamumas, griežti darbo santykių reguliavimai, cigarečių, degalų akcizai, pablogėjusios individualiųjų įmonių verslo sąlygos.
Mažesnius augimo tempus lemia reformų strateginėse srityse nebuvimas, didėjančios šešėlinės ekonomikos apimtys, kurį laiką neaugusios ir dabar dar, palyginti su ankstesniais metais bei kaimyninėmis šalimis, labai negausios užsienio investicijos, gyventojų emigracija bei augantis kvalifikuotos darbo jėgos trūkumas. Kita vertus, augimą skatina vidaus rinkos plėtra, veikiama kylančio darbo užmokesčio ir gausėjančių investicijų; paskutinių prekybos barjerų išnykimas bei pagerėjusios eksporto sąlygos, skatinę eksporto augimą po įstojimo į ES; taip pat narystės paskatinta specializacija daugelyje sričių. Lietuvos ekonominis augimas šiemet nelėtėja. Preliminariais duomenimis, Lietuvos bendrasis vidaus produktas per tris šių metų ketvirčius išaugo 6,9 pros. ir veikusiomis kainomis siekė 51,517 mlrd. litų. Išankstiniais skaičiavimais, vien trečiąjį ketvirtį, palyginti su tuo pačiu 2004-ųjų laikotarpiu, BVP padidėjo 7,6 proc. iki 19,143 mlrd. litų. Trečiąjį šių metų ketvirtį bendrojo vidaus produkto augimui turėjo įtakos beveik visos veiklos, išskyrus žemės ūkį ir kasybą bei karjerų eksplotavimą. Daugiau nei bendras šalies ūkio augimas pridėtinė vertė didėjo elektros, dujų ir vandens tiekimo, statybos, prekybos, viešb…učių ir restoranų, transporto, sandėliavimo ir ryšių, finansinio tarpininkavimo, kitos komunalinės veiklos rūšyse. Apdirbamosios gamybos pridėtinės vertės augimo tempas artimas šalies lygiui.Baltijos šalių ekonomika artimiausius trejus metus augs sparčiausiai Vidurio ir Rytų Europoje, tačiau infliacija gali atidėti euro įvedimą Latvijoje ir Estijoje, teigia SEB analitikai. Sparčiausiai regione augs Latvijos, Estijos ir Lietuvos bendrasis vidaus produktas, tačiau ekonomikos augimas po truputį lėtės. Anot analitikų, didelės energetinių išteklių kainos neleis infliacijai sulėtėti, o tai veikiausiai privers Estiją ir Latviją atidėti euro įvedimą. Vidurio ir Rytų Europos kontekste Lietuvos ekonomikos tendencijos atrodo gerai. Pagrindinis ūkio plėtros variklis išlieka vidaus paklausa, o žymesnio vidaus paklausos augimo sulėtėjimo laukiama kitų metų pabaigoje, pradėjus kilti palūkanų normoms. SEB grupės skelbtos Lietuvos BVP augimo prognozės teigia, kad šiais metais šalies ekonomika išaugs 6,8 proc., kitąmet – 6,5 proc., o 2007 m. – 6,2 proc. Plačiai diversifikuotas Estijos ekonomikos augimas ateinančiais metais paliks verslo ciklo viršūnę ir nuosaikiai lėtės. 2005 metais Estijos BVP turėtų padidėti 7 proc., 2006 ir 2007 m. – po 6,4 proc. Latvijos ekonomika išliks sparčiausiai augančia ne tik Vidurio ir Rytų, bet ir visoje Europoje. Šiais metais prognozuojamas Latvijos BVP augs 8,7 proc., kitąmet – 7,5 proc., o 2007 m. – 7 proc.IŠVADOS1. Augimas priklauso nuo ekonomikoje vyraujančių augimo šaltinių ir kliūčių, o taip pat visos eilės apribojimų bei galimybių, apspręstos pasaulinės ekonominės aplinkos. 3. Daugiafaktorinio našumo gerėjimas visumoje buvo pagrindinis Lietuvos ekonomikos atsigavimo 1990-1998 metais veiksnys. 4. Ekonominis pakilimas nulemia užimtumo didėjimą.5. Ekonomikos stabilumą lemia tinkama ir laiku vykdoma makroekonominė politika.6. Ekonomikos augimą skatina vartojimas, vidaus rinkos ir eksporto plėtra, investicijos, gerėjantys verslo ir gyventojų lūkesčiai.7. Mažesnius augimo tempus lemia reformų strateginėse srityse nebuvimas, didėjančios šešėlinės ekonomikos apimtys, labai negausios užsienio investicijos, gyventojų emigracija bei augantis kvalifikuotos darbo jėgos trūkumas. 8. Gera ekonominė politika (makroekonominis stabilumas ir neigiamos įtakos nedarantis įsikišimas) stipriai įtakoja augimo tempus. 9. Labai svarbią įtaką ekonominiam augimui turi ir teisinė, politinė bei institucinė bazės. 10. Ekonomika vystosi tuomet, kai sukaupiami gamybos faktoriai, įskaitant žmogiškąjį kapitalą, ir kai yra stabili ekonominė ir politinė sistema.LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Snieška V., Baumilienė V., Bernatonytė D. ir kt. Makroekonomika. – K: Technologija, 2002.2. Drilinga B., Čiburienė J. ir kt. Makroekonomikos pagrindai. – K: Technologija. 1997.3. Valstybės finansai ir augimashttp://finansai.tripod.com/P6.htm4. Socialinė ekonominė padėtishttp://www.lrv.lt/12_vyr_dok/2_metai.htm5. Lietuvos ekonomikos tyrimas 2004-2005 (2)http://www.lrinka.lt/Projektai/Tyrimas15.phtml6. Makroekonominės naujienoshttp://www.enamai.lt/news/File12.pdf7. Lietuvos ūkio raida ir dabartinė būklėhttp://www.3.lrs.lt/owa-bin/owarepl/inter/owa/U0015215.doc……