LIETUVOS EKONOMIKOS AUGIMAS: RAIDA, IŠORINĖ APLINKA IR PERSPEKTYVOS

II DALIS. LIETUVOS EKONOMIKOS AUGIMAS: RAIDA, IŠORINĖ APLINKA IR PERSPEKTYVOS1. Teoriniai – metodologiniai aspektai1.1. Ekonomikos augimas: esmė, veiksniai, modeliaiEkonomikos augimas – centrinis visų valstybių ekonominės plėtros tikslas. Ekonomikos augimas – tai ekonominio gyvenimo judėjimas, ekonomikos elementų (gamybos apimties, kainų, nedarbo lygio ir kt.) pokyčių tendencijos. Ekonomikos augimas – tai sudėtinė ekonominės plėtros dalis, tai procesas, apimantis kilimo ir nuosmukio laikotarpius, kiekybinius ir kokybinius pokyčius. Subalansuotas, proporcingas augimas – tai vienas iš pagrindinių ekonominės politikos uždavinių.Ekonomikos augimas būtinas, siekiant pakelti žmonių gyvenimo lygį, užtikrinti visuotinę gerovę valstybėje.

Yra trys ekonominio augimo veiksnių rūšys:· pasiūlos veiksniai;· paklausos veiksniai;· paskirstymo veiksniai.

Pasiūlos veiksniai – tai sąlygos, kurios leidžia didinti gamybos apimtį:· gamtinių išteklių kiekis;· darbo jėgos išteklių kiekis;· kapitalo kiekis ir kokybė;· naujų technologijų ir mokslinių tyrimų, žinių panaudojimas.Pasiūlos veiksniai – tai tik potencialios gamybos didinimo galimybės, kurios gali užtikrinti prekių ir paslaugų paklausą. Realiai galima laiduoti ekonomikos augimą derinant pasiūlos ir paklausos veiksnius, taip pat ir paskirstymo veiksnius.

Paklausos veiksniai – tai:· namų ūkių, įmonių pajamų ir išlaidų didėjimas;· pajamų ir išlaidų struktūra;· valstybės finansai, t.y. valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų dydis bei jų struktūra;· pinigų – kredito santykių sistema;· galimybė gauti kreditą (kredito prieinamumas).

Paskirstymo veiksniai – tai efektyvus išteklių paskirstymas, kad pagaminti kuo didesnį kiekį produkcijos:· racionalus gamybinių veiksnių paskirstymas;· pajamų paskirstymo pobūdis;· ekonominės struktūros pokyčiai;· kainų dinamika ir infliacijos tendencijos;· gamybos masto efektas.

Ekonominė plėtra gali būti dviejų rūšių – ekstensyvi ir intensyvi.· Ekstensyvi – tai toks ekonomikos augimas, kai gamybinių veiksnių plėtra vyksta lėtai, esant tai pačiai techninei gamybos bazei. Gamybos efektyvumas lieka tas pats. Auga dirbančiųjų kiekis arba kapitalas.Ekstensyvios plėtros veiksniai yra šie:– dirbančiųjų skaičiaus didėjimas;– investicijų augimas (kokybė nedidelė, technologija nesikeičia);– didėjantis naudojamų išteklių kiekis.

· Intensyvi – toks ekonomikos augimas, kai produkcijos gamyba (išleidimas) yra paremta tobulesniais gamybos veiksniais ir geresniu gamybinio potencialo panaudojimu. Intensyvios plėtros rezultatas – galutinės produkcijos kiekio didėjimas kiekvienam išteklių vienetui, produkcijos kokybės kilimas, t.y. gamybos efektyvumo didėjimas.Pagrindiniai intensyvaus ekonomikos augimo veiksniai:– naujų technologijų diegimas; mokslinė techninė pažanga;– dirbančiųjų kvalifikacijos lygio augimas;– struktūriniai ekonomikos pokyčiai;– optimalaus darbo intensyvumo palaikymas.Praktiškai gyvenime ekstensyvaus ir intensyvaus ekonomikos augimo nebūna grynuoju pavidalu, jie derinasi vienas su kitu, paprastai būna tam tikra jų kombinacija. Todėl realiame gyvenime sakoma, kad dominuoja ekstensyvus ekonomikos augimas, arba intensyvus.Pagrindiniai rodikliai, apibūdinantys ekonomikos augimą

· Bendrasis vidaus produktas (BVP) – bendroji visų galutinių prekių ir paslaugų vertė (rinkos vertė), kurią pagamino šalies rezidentai jos teritorijoje tam tikru laikotarpiu.

Ekonominis rezidentas – tai ekonomikos vienetas (įmonė ar namų ūkis), nepriklausomai nuo pilietybės ir nacionalinės priklausomybės.Tokiu būdu skaičiuojant BVP, į jį įeina bendroji produkcijos vertė, pagaminta įmonėse materialinėje ir paslaugų sferoje (nepriklausomai nuo jų nacionalinės priklausomybės), o taip pat namų ūkio pajamos, kurios gaunamos šalies teritorijoje per tam tikrą laikotarpį.

Ekonominė teritorija – ta, kurią valdo (administruoja) šalies vyriausybė. Priešingai geografinei teritorijai – į ją neįeina kitų šalių teritorijos – pasiuntinybės, karinės ir mokslinės bazės, ir pan., tačiau įeina tos šalies pasiuntinybės kitose šalyse.

· Bendrasis nacionalinis produktas (BNP) – tai sukurtų prekių ir paslaugų bendroji pridėtinė (BPV), kurios pagamintos nacionalinių subjektų nepriklausomai nuo teritorijos, nepriklausomai nuo to, kur jos vykdo savo verslą.

BNP = BVP + BPV (užsienyje sukurta pridėtinė vertė šalis piliečių) + BPV (pagaminta užsieniečių pridėtinė vertė šalyje)BNP ir BVP – tai bendrieji rodikliai, kurie apima pagrindinio kapitalo nusidėvėjimą – amortizaciją.Jeigu iš BNP ir BVP atimsime atitinkamai amortizacinius atsiskaitymus už kapitalo nusidėvėjimą – tai gausime bendrąjį grynąjį produktą ir bendrąsias grynąsias nacionalines pajamas.Makroekonominiai rodikliai, apibūdinantys šalies ekonomikos augimą, apskaičiuojami taikant tam tikrą metodiką, – Nacionalinių sąskaitų sistemą (NSS). NSS – tai tarpusavyje susijusių rodiklių sistema, kuri naudojama aprašyti ir analizuoti bendriesiems ekonomikos augimo rezultatams makrolygyje. NSS – tai tarptautinis duomenų rinkimo ir statistinės informacijos apdorojimo standartas, jo nuostatos būtinos visoms šalims įeinančioms į Jungtinių tautų organizaciją (JTO). Šią sistemą kontroliuoja statistinė JT Komisija, periodiškai šie standartai peržiūrimi.

4 pav. Lietuvos bendrasis vidaus produktas ir bendrosios nacionalinės pajamosBVP gali būti skaičiuojamas trimis metodais:· Gamybos metodu – kaip bendroji sukurtos šalyje pridėtinės vertės suma (pagal ūkio šakas ir sektorius);· Galutinio vartojimo išlaidų metodu – tai namų ūkių, įmonių ir valstybės vartojimas, plius eksportas, minus importas;· Pajamų metodu (paskirstymo) – kaip pajamų suma.BVP, skaičiuojamas gamybos metodu. Lietuvos ekonomikos augimą lemia eksporto bei investicijų augimas, bei subalansuotas vartojimo augimas. Ekonominį aktyvumą skatina besiplečianti finansų rinka bei didėjantis vidaus kreditas.Pastaruoju metu (2003-2004 m.) suaktyvėjusi vidaus paklausa sudaro sąlygas mažmeninei prekybai bei statybų sektoriui sparčiai augti, finansinio tarpininkavimo sektoriui plėstis. Sparčiai auga ūkio šakos, orientuotos į eksportą – t.y. transportas, apdirbamoji pramonė, išgaunamoji pramonė. Pramonė, gaminanti eksporto produkciją, Lietuvoje yra ekonominio augimo pagrindas, viena iš didžiausių investuotojų ir pridėtinės vertės kūrėjų (jos dalis BVP sudarė 24% 2003 m.).Didmeninė ir mažmeninė prekyba sudaro 18% BVP, statyba – 6%, transportas – 14% BVP. Finansinio tarpininkavimo lyginamoji dalis sudaro 2,4% BVP, viešbučių ir sektorių veiklos – 1,6% BVP.

1 lentelėBendrosios pridėtinės vertės struktūra (veikusiomis kainomis, procentais)Ekonominės veiklos rūšys 1996 1997 1998 1999 2000 2001 2002 2003 2004 II ketv.Žemės ūkis, medžioklė ir miškininkystė 12,7 11,6 9,9 8,4 7,9 7,1 7 6,1 4,2Žuvininkystė 0,1 0,0 0,1 0,1 0,1 0,1 0,1 0,1 0,1Pramonė 24,9 24,2 23,7 23,3 24,4 25,4 24,1 25,1 24,4Kasyba ir apdirbamoji pramonė 20,0 19,8 19,4 18,9 20,5 21,3 19,9 20,4 20,9Elektros, dujų ir vandens tiekimas 4,9 4,4 4,3 4,4 3,8 4,2 4,2 4,7 3,5Statyba 7,1 7,8 8,6 7,8 6,0 6,1 6,4 6,8 7,5Didmeninė ir mažmeninė prekyba; variklinių transporto priemonių, motociklų remontas, asmeninių ir buitinių daiktų taisymas 16,8 16,7 16,7 16,0 16,6 17,5 17,9 17,8 18,1Viešbučiai ir restoranai 1,6 1,8 1,6 1,6 1,5 1,6 1,6 1,6 1,6Finansinis tarpininkavimas 2,5 2,0 2,2 2,3 2,3 2,3 2,4 2,2 2,6Nekilnojamas turtas, nuoma ir kita verslo veikla 71,.4 7,5 7,4 8,4 8,5 8,3 8,4 9,8 9,7Viešasis valdymas ir gynimas; privalomas socialinis draudimas 6,8 6,3 7,0 7,1 6,9 5,8 5,5 5,4 5,3Švietimas 4,8 5,4 6,2 7,0 6,5 6,4 6,1 5,6 7,4Sveikatos priežiūra ir socialinis darbas 2,9 3,9 3,9 4,1 3,6 3,4 3,4 3,0 2,8

Kita komunalinė, socialinė ir asmeninė aptarnavimo veikla 2,8 2,9 2,9 3,3 3,2 3,3 3,3 3,3 3,1Privačių namų ūkių, turinčių samdininkų, veikla 0,0 0,0 0,1 0,1 0,1 0,1 0,1 0,1 0,1Bendroji pridėtinė vertė 100 100 100 100 100 100 100 100 100

5 pav. Lietuvoje sukurtos bendrosios pridėtinės vertės struktūra pagal ekonominės veiklos rūšis (veikusiomis kainomis; procentais)

BVP, skaičiuojant išlaidų metodu:

BVP = C+ G + I + NX,

Kur C – asmeninis vartojimas (namų ūkiai), G – valstybės vartojimas (išlaidos kariuomenei, valstybės valdymo aparatui, darbo užmokestis “biudžetininkams”), I – privačios investicijos, NX – grynasis eksportas (tai – eksportas minus importas).

Stiprėjant vidaus paklausos įtakai ekonomikos augimui Lietuvoje 2002-2003 metais, yra reikšmingas vartojimo ir investicijų augimas. Kol kas vartojimas sudaro apie 82% BVP ir investicijos atitinkamai 24% BVP. Tačiau ateityje prognozuojamas investicijų lyginamosios dalies augimas iki 27% BVP 2005 metais.Prognozuojama, kad vartojimo išlaidos sudarys vis mažesnę dalį BVP (2005 metais vartojimo išlaidos sieks 80,5% BVP), ką sąlygoja namų ūkių vartojimo struktūros teigiami pokyčiai – didės gyventojų santaupos ir investicijos.Prekių ir paslaugų eksporto dalis taip pat turi tendenciją augti – 2002 m. viršijo 54% BVP, importas sudarė – 60% BVP.2 lentelė Lietuvos bendrasis produktas, įvertintas išlaidų metodu, % BVP (veikusiomis kainomis) 1997m 1998m 1999m 2000m 2001m 2002m 2003m 2004m 2005Asmeninio vartojimo išlaidos (namų ūkių) 65,0 63,0 65,3 64,2 63,5 62,9 62,4 61,5 60,0Valdžios sektoriaus vartojimo išlaidos 19,0 24,4 22,2 21,4 20,1 20,1 19,9 20,0 20,3Bendrosios vidaus investicijos 26,5 24,4 22,7 20,5 21,5 23,2 24,2 25,7 27,1Iš viso BVP 100 100 100 100 100 100 100 100 100

BVP, skaičiuojant pajamų metodu – tai suma visų faktorinių pajamų, amortizacinių atsiskaitymų, ir netiesioginių verslo mokesčių:· darbo užmokestis (samdomųjų darbuotojų);· grynasis įmonių pelnas (kuris lieka išmokėjus mokesčius);· pajamos už nuomą (žemės ar nekilnojamo turto nuomos pajamos);· palūkanos už kreditą (pinigų skolinimosi kaina);· amortizaciniai atsiskaitymai (kapitalo nusidėvėjimas);· netiesioginiai verslo mokesčiai:– PVM;– akcizai;– muitai ir pan.;– mokesčiai už monopolinę veiklą.3 lentelė Lietuvos bendrasis produktas, įvertintas pajamų metodu, % BVP (veikusiomis kainomis) 1997 1998 1999 2000 2001 2002 2003 2004 2005Kompensacija dirbantiesiems: 40,7 42,9 44,2 40,9 39,0 39,6 36,9 37,1 37,1 algos ir atlyginimai 32,2 34,4 35,2 32,2 30,8 31,6 29,3 29,3 29,4socialiniai darbdavių įnašai 8,4 8,9 9,0 8,6 8,2 8,0 7,7 7,7 7,7Pagrindinio kapitalo vartojimas 12,9 12,7 13,9 13,9 13,9 13,3 10,8 11,0 10,4Gamybos ir importo mokesčiai 15,0 14,3 14,0 12,7 12,4 12,7 12,3 12,3 12,3Likutinis perteklius ir mišrios pajamos 32,4 31,2 28,9 33,3 35,5 35,2 40,8 40,5 41,1Subsidijos (minus) 0,9 1,1 1,1 0,8 0,9 0,8 0,8 0,9 0,9 Iš viso BVP 100 100 100 100 100 100 100 100 100

Ekonomikos augimui matuoti dažniausiai naudojamas rodiklis realusis BVP, tai – BVP palyginamosiomis kainomis, eliminuojant infliaciją, t.y. atmetant kainų augimą:

Nominalusis BVP (veikiančiomis kainomis) Realusis BVP = –––––––––––––––––––––––––––––––––––– VKI (vartotojų kainų indeksas arba infliacija)arba Nominalusis BVP BVP = ––––––––––––––– Defliatorius BVP

Defliatorius – tai pakartotinis kainų indeksas.Paprastai naudojami BVP augimo rodikliai – metinis augimo tempas (103% ir prieaugis (3%).

Darbo užmokesčio dalis BVP Lietuvoje nuolatos mažėja: 2001 m. ji sudarė 39% BVP, 2002 – 39,6% BVP, 2005 – bus 29,5% BVP. Likutinio pelno ir mišrių pajamų dalis didėja – nuo 35,5% BVP 2001 m. iki 41% BVP 2005 m.Gamybos ir importo mokesčių dalis išlieka stabili ir sudaro 12,7% 2001, 2002 bei 2005 metais, subsidijos taip pat sudaro praktiškai pastovią dalį – 0,8-0,9% BVP.Formuojant Lietuvos ekonominio augimo strategiją turi būti plėtojami ir efektyviai išnaudojami veiksniai, padedantys sparčiau likviduoti šalies ekonominį atsilikimą nuo ES šalių. Kadangi Lietuva ženkliai atsilieka nuo ES vidurkio pagal BVP vienam gyventojui rodiklį (apie 8,5 karto, skaičiuojant JAV doleriais pagal valiutų keitimo kursą, ir apie 3,5 karto pagal perkamosios galios paritetą), ekonomikos augimo strateginiai tikslai iki 2015 metų turi apibrėžti, kokiais tempais turi augti BVP ir kokių veiksnių sąskaita, kad būtų užtikrintas Lietuvos ekonominio išsivystymo lygio priartėjimas prie ES vidurkio per apibrėžtą laikotarpį. Tokiu būdu Lietuvos ekonominio išsivystymo lygio priartėjimo prie ES vidurkio laikotarpio trukmė yra pradinis konkrečiai apibrėžtas strateginis tikslas šalies ekonominio augimo strategijoje iki 2015 metų. Šis tikslas turi atsispindėti šalies ekonomikos vizijoje ir misijoje bei būti įkomponuotas į bendresnių Lietuvos ekonomikos plėtros strateginių tikslų medį. Esant 6% vidutiniam metiniam ekonomikos augimo tempui, 2030 Lietuva beveik pasiektų ES vidurkį pagal BVP vienam gyventojui rodiklį, jei vidutiniai metinio ekonominio augimo tempai ES ilgalaikėje perspektyvoje išliktų tokie pat, kokie jie buvo ankstesniame 30 metų laikotarpyje. Kadangi 6% vidutinis metinis ekonominio augimo tempas Lietuvoje ilgame 30 metų laikotarpyje laikytinas optimistiniu, tai šalies ekonominio išsivystymo lygio susilyginimo su vidutiniu ES lygiu tikslo įgyvendinimas sietinas su 30 – 40 metų (gal net ilgesniu) laikotarpiu. Tokiu būdu strateginio tikslo įgyvendinimo terminai ženkliai viršys Lietuvos ūkio plėtros ilgalaikės strategijos horizontą (2015 metai).Dabar Lietuvos ekonomika išnaudoja ne visus turimus ekonominius išteklius ir faktinė nacionalinio produkto gamybos apimtis yra mažesnė už potencialią. Jeigu šaliai pavyks įtraukti į gamybą visus jos turimus nenaudojamus ekonominius išteklius, tai padidinti nacionalinio produkto gamybos apimtį iki potencialaus lygio bus galima jau artimiausių 5-7 metų bėgyje, ir tai ženkliai paspartins ekonominio augimo tempus. Tačiau šalies ekonomikos plėtros strateginiai tikslai neapsiriboja vien ekonominių išteklių pilno užimtumo užtikrinimu, kadangi užimtumas dar negarantuoja žengiančio pirmyn ekonomikos augimo. Kai ekonominių išteklių užimtumo problema išspręsta, iškyla klausimas, kaip didinti nacionalinio produkto gamybą pilno išteklių užimtumo sąlygomis. Tai pagrindinis šalies ekonominio augimo iki 2015 metų ir vėliau strateginis klausimas.Svarbu iki 2015 metų užtikrinti stabilius ekonominio augimo tempus. Ekonominio augimo tempų stabilumas nereiškia, kad tikrovėje Lietuvos ekonomika judės vienodu metiniu tempu iš vienos pilno ekonominių išteklių užimtumo būklės į kitą. Šalies ekonomikoje vyks BVP gamybos ciklinis svyravimas apie tam tikrą aukštyn kylančią trendo liniją. BVP augimo ilgalaikė tendencija bus pasekmė to, kad cikliniai pakilimai viršys laikinus sumažėjimus arba ilgalaikius ciklinius nuosmukius ir todėl teigiamas skirtumas kels laikui bėgant trendo liniją aukštyn. Numatyti iš anksto Lietuvos ekonomikos nuosmukius ir jų mastą iki 2015 metų praktiškai neįmanoma. Šalies ekonomikos plėtros sėkmė priklausys nuo to, ar valstybė nuolatinės strateginės analizės pagrindu laiku pastebės nuosmukių galimybės požymius ir imsis veiksmų ir priemonių sušvelninti nuosmukių pasekmes.Šalies ekonominį augimą fiziškai galimu padaro tiesioginiai veiksniai, kuriems priskirtini pasiūlos aspektą ekonomikoje nusakantys veiksniai:· darbo išteklių kiekis ir kokybė;· gamtinių išteklių kiekis ir kokybė;· realaus kapitalo apimtis ir kokybė;· techninė ir technologinė pažanga;· gamybos organizavimo lygis;· visuomenės verslumo lygis.

Sąlygas, leidžiančias realizuoti šalies fizines ekonominio augimo galimybes, sukuria šalutiniai veiksniai, kuriems priskirtini paklausos ir paskirstymo aspektą ekonomikoje nusakantys veiksniai: · investicijų apimtis;· vartojimo išlaidos;· valstybės išlaidos;· rinkos monopolizavimo laipsnis; · mokesčių sistemos tobulumas; · pinigų-kredito ir finansinės sistemos tobulumas; · eksporto plėtros skatinimas; · ekonominių išteklių perskirstymo ekonomikoje galimybės; · pajamų paskirstymo visuomenėje sistemos tobulumas.

Parengti tvirtą pagrindą tam, kad Lietuva visiškai priartėtų prie vidutinio ES lygio pagal BVP vienam gyventojui rodiklį per 30-40 metų, ir užtikrinti stabilius metinius ekonominio augimo tempus galima plėtojant ir efektyviai naudojant visus tiesioginius ir netiesioginius ekonominio augimo veiksnius.Siekiant plėtoti ir efektyviai naudoti ekonominio augimo veiksnius, tikslinga išskirtinį dėmesį sutelkti svarbiausiems arba prioritetiniams veiksniams. Svarbiausių veiksnių įtaką ekonominiam augimui teikia ekonominio augimo modeliai. Neokeinsistiniai ekonominio augimo modeliai (pavyzdžiui, M. Domar, R. Harrod modeliai) akcentuoja tik vieną veiksnį – investicijas ir leidžia apibrėžti tempą, kuriuo pastoviai turi augti investicijos būtinam nacionalinių pajamų augimui užtikrinti (tas tempas tiesiogiai priklauso nuo ribinio taupymo polinkio ir vidutinio investicijų efektyvumo). Neoklasikiniai modeliai (pavyzdžiui, R. Solow, Dž. Mid, W. Lewis modeliai) leidžia atskleisti tarpusavio ryšį tarp ekonominio augimo ir trijų jo veiksnių – investicijų, darbo jėgos ir techninės pažangos (daryti įtaką ekonominiam augimui valstybė gali paveikdama taupymo normą ir techninės pažangos greitį). Nors modeliai ekonominį augimą aprašo supaprastintai, tačiau vis vien naudingi strateginėje analizėje. Bet siekiant kompleksiškiau apibrėžti prioritetinius Lietuvos ekonomikos spartesnio augimo veiksnius, ekonominio augimo modelių nepakanka, o reikia analizuoti šalies specifiką ir, žinoma, pasiremti kitų šalių patirtimi.Paskutiniaisiais metais ekonomistų dėmesį prikaustė Pietryčių Azijos šalių ekonominio augimo pamokos. Per pastaruosius 25 metus pajamos vienam gyventojui čia išaugo beveik 4 kartus, gyventojų žemiau skurdo ribos dalis sumažėjo beveik dviem trečdaliais, greitai sulėtėjo gyventojų augimo tempai, o švietimo ir sveikatos apsaugos rodikliai ryškiai pagerėjo. Po pirmų “Azijos tigrų” (Pietų Korėja, Singapūras, Honkongas, Taivanis) sėkmės sekė “antros kartos” šalys (Indonezija ir Malaizija), o dabar nauju regiono augimo varikliu tapo Kinija. Pasaulio bankas atliko platų tyrimą, kuris leido išryškinti trijų veiksnių grupių įtaką: · politinis ir makroekonominis stabilumas; · investicijos į žmonių išteklius; · orientacija į išorines rinkas.

Pire išvardintų veiksnių kai kuriuose šaltiniuose pridedamas dar vienas – dvasinio pobūdžio veiksnys, siejamas su tuo, kad daugumoje šių šalių žmonės laikosi Konfucijaus moralės. Tam tikra prasme analogišką teoriją anksčiau pasiūlė M. Vėberis, kurioje iškeliamas priežastinio ryšio tarp religijos ir ekonomikos egzistavimas. Jis teigė, kad kapitalizmo vystymuisi buvo reikalingi moraliniai stimulai, kuriuos, formuojantis kapitalizmui, galėjo suteikti tik religija ir tokia religija tapo protestantizmas, kurio pagimdyta profesinė etika, M. Vėberio nuomone, tapo Vakarų ekonominio pakilimo bei šiuolaikinės vakarietiškos civilizacijos plėtros rimčiausiu veiksniu. Tačiau Airijos pavyzdys yra ryški išimtis šiuo požiūriu.Pietryčių Azijos patirtis demonstruoja, kad nebuvo kokios nors vienos lemiamos ekonominio augimo priežasties. Jų sėkmė – rezultatas kombinacijos daugelio veiksnių, kurie padarė ekonominį augimą ne tik būtinu, bet ir fiziškai galimu. Visų šių šalių sėkmės pagrindą sudarė pragmatizmas formuojant ekonominę politiką. Pirmos kartos naujųjų industrinių šalių suklestėjimas buvo susijęs su aktyvesniu valstybės kišimusi į ekonomiką, o kitų šalių sėkmę sąlygojo liberali valstybės ekonominė politika. Vienu ir kitu atveju ekonominei politikai buvo būdinga aukšta fiskalinė disciplina, taupymo, investicijų ir eksporto skatinimas. Svarų indėlį į ekonominį augimą įnešė dideliu tempu augančios privačios investicijos, kurių dalis BVP dviem trečdaliais viršijo kitų besivystančių šalių rodiklius. Praktika rodo, kad gamybinių investicijų ir kapitalo kaupimo efektyvumas priklauso nuo darbo išteklių našumo. Naujose industrinėse šalyse darbo, kaip ekonominio augimo faktoriaus vaidmuo buvo labai svarbus. Darbo jėga čia išsiskiria disciplinuotumu, lengvu prisitaikomumu prie technologinių ir organizacinių pokyčių, aukštu išsilavinimo ir kvalifikacijos lygiu. Išimtinis vaidmuo Pietryčių Azijos ekonominiame augime teko užsienio kapitalo dalyvavimui ir eksporto stimuliavimui, kartu vykdant santūrią importo protekcionistinę politiką. Palankus klimatas tiesioginėms užsienio investicijoms užtikrino didelio masto kapitalo pritraukimą transnacionalinių korporacijų filialų, bendrų įmonių ir licenzinių gamybų forma.Praktinė patirtis patvirtina, kad šalys, naudojusios eksportui orientuotos besivejančios plėtros modelį, pademonstravo šio privalumus, pasireiškusius visų pirma dideliais ekonominio augimo tempais. Lietuvos valstybės vykdoma ekonominė politika jau dabar grindžiama eksportui orientuotos besivejančios plėtros modeliu. Tačiau šio plėtros modelio pasirinkimas Lietuvoje turėtų būti paremtas valstybės nacionalinio konkurencingumo plėtojimo strategija ir kompleksine veiksmų bei priemonių programa.

Apibendrinant teorinius argumentus ir kitų šalių patirtį, prioritetiniais laikytini šie Lietuvos ekonominio augimo veiksniai:· stabilus ir proporcingas ekonomikos augimas;· techninė ir technologinė pažanga, grindžiama aukštosiomis ir informacinėmis technologijomis;· investicijos į žmogiškąjį kapitalą;· privačios vidaus ir užsienio tiesioginės investicijos; · eksportui orientuota besivejančioji plėtra.

Tiesioginių ir netiesioginių veiksnių poveikio į ekonomiką laipsnis sąlygoja ekonominio augimo tipą. Teoriškai skiriami ekstensyvaus ir intensyvaus ekonomikos augimo tipai. Ekstensyvų ekonominį augimą charakterizuoja ekonominių veiksnių kiekybinis padidėjimas ir BVP augimas kai vidutinis darbo našumas ir likusių ekonominių veiksnių produktyvumas nekinta. Intensyvus ekonominis augimas pasiekiamas tuomet, kai BVP augimo mastas viršija panaudojamų ekonominių išteklių augimo mastą dėl augančio ekonominių veiksnių produktyvumo. Intensyvus ekonomikos augimas kuo greičiau turi tapti Lietuvos ekonominio augimo strategijos pagrindu. Tačiau ekstensyvus augimas – paprastesnis ekonominio augimo tipas. Dabartinėje stadijoje jis pranašesnis tuo, kad garantuoja lengvesnį kelią ūkinės plėtros tempų spartinimui, leidžia palyginti greitai ir pigiai didinti šalies ekonominį potencialą. Lietuva kol kas yra perėjimo nuo ekstensyvaus prie intensyvaus ekonominio augimo stadijoje. Tuo tarpu Vakarų šalys perėjo į intensyvaus augimo kelią dar pirmoje XX a. pusėje. Amerikiečių ekonomistas Nobelio premijos laureatas R. Solow nustatė, kad jau 1909-1949 metais JAV daugiau kaip 80% BVP augimo paaiškinama moksline technine pažanga, t.y. intensyviais veiksniais, o ne augančiomis darbo ir kapitalo sąnaudomis.

1.2. Proporcingas ekonomikos augimas ir makroekonominis stabilumas

Tolygus, proporcingas ekonomikos augimas – tai tokia šalies ūkio būklė, kuri yra normali, daugmaž palanki, stabili. Stabili ne kaip gulintis akmuo, o dinamikoje, judėjime, t.y. kryptinga (be didelių svyravimų). Subalansuotam ūkiui būdinga savybė – plėtra, atsinaujinimas, ekonomikos augimas palankus gyventojų gyvenimo lygiui kilti.

Ką gi reiškia ūkio proporcingumo modelis arba tolygios plėtros modelis ekonomikoje? Gali būti naudojama keletas būdų ūkiui subalansuoti. Praktiškai panaudojamas kuris nors vienas iš jų. Kiti lieka atsargoje, jei keičiasi ekonominė politika, arba koreguojamas jos kursas.Kai yra manoma, kad nėra kitos alternatyvos kokiai nors pasirenkamai ekonominei politikai, – tai netiesa. Alternatyva visada yra. Tokia visuomenės savybė, skirtingai nuo gamtos ypatybių.

Tolygus, proporcingas, subalansuotas ekonomikos augimas – tai tokia šalies ūkio būklė, kuriai esant užtikrinama stabili, dinamiška, pažangi plėtra, atsižvelgiant į visuomenės strategiją ir prioritetus.Pradinis Lietuvos ūkio proporcingumo modelis buvo taip vadinamas “TSRS liaudies ūkis”. Ekonominė sistema, kuri egzistavo iki 1991 metų, buvo totalitarinė, komandinė – planinė ekonomika. Tai buvo “visuotinio deficito ekonomika”.Dabar paplito paviršutiniškas ir nemokslinis požiūris apie totalitarinės ekonomikos neefektyvumą. Teigiama, kad ne rinkos ekonomika yra neefektyvi. Tačiau totalitarinės ekonomikos funkcionuoja labai efektyviai siekiant užsibrėžtų tikslų – pavyzdžiui, siekiant karinio – strateginio prioriteto, formuojant industrializaciją, ruošiantis karui, kuriant atominį-branduolinį potencialą. Kas gali nuneigti, kad šie tikslai nebuvo pasiekti? Taigi totalitarinė ekonomika gali veikti efektyviai siekiant užsibrėžto tikslo, kitas klausimas, kokia kaina.Totalitarinė valstybė užsibrėžia tokius ekonomikos tikslus, kurie perspektyvoje neleidžia pasiekti gyventojų gerovės, o priveda prie geopolitinės izoliacijos, ekologinės katastrofos, šalies gyvybinių jėgų didžiulės įtampos. Tokios sistemos principai:· žiaurus darbo, ekonominių ir gamtos išteklių išnaudojimas;· ženklus regionų plėtros, ūkio šalių, sektorių nelygumas;· didžiulė išteklių koncentracija valdančiojo sluoksnio rankose;· turimų išteklių nukreipimas tikslams, kurie neatitinka daugumos žmonių interesų, palankių plėtros perspektyvų. Tai deformuota visuomenė, t.y. krizinė savo esme.Deformuotos visuomenės nesugeba sukurti gyvybingų normalaus gyvenimo formų. Priespauda ir prievarta negali tęstis be galo. Todėl totalitarinė sistema išeikvojo savo išteklius, ir buvo priversta nueiti nuo scenos.Perėjimas prie demokratinio ekonomikos stabilumo modelio. Nederėtų visuomenės strateginės plėtros įsivaizduoti taip, tarsi ji būtų panaši į traukinio judėjimą bėgiais: kad traukinys galėtų ateiti iš punkto A į D, jis turi pravažiuoti stoteles B, paskui C. Po stotelės A, būtinai seks sustojimas taške B. Visuomenė juda kitokiu būdu. Kai ateina istorinis pasirinkimo laikas (tokia situacija vadinasi visuomenės sistemos krize), visuomenė turi tam tikrus realius pasirinkimo būdus, kaip judėti toliau.Visuomenė arba viešoji sistema gali atsidurti kokybiškai skirtingose situacijose, pasirenkant įvairias tolimesnes kryptis ir būdus, įveikiant šią krizę. Šiame kontekste labai svarbu pabrėžti politinį pasirinkimą – būtent pasirinkti būsimą visuomenės politinę sistemą ir tik po to išplaukia ekonominės sistemos pasirinkimas, kuris reiškia ir tam tikrą ūkio stabilumą.Akivaizdu, kad politika ir ekonomika įtakoja viena kitą, tačiau pirmaeilę reikšmę visada turi politinis pasirinkimas. Išeinant iš totalitarinės deformuotos sistemos Lietuvoje, be abejonės, buvo alternatyvinės plėtros galimybės. Tačiau bendras visų galimybių bruožas buvo vienas – demokratija prieš totalitarizmą – tokia istorinio Lietuvos pasirinkimo esmė. Įvyko perėjimas nuo komandinės ekonomikos (vieno subjekto – tai yra Centro, vienvaldystės) sprendimų priėmimo būdo prie daugelio subjektų sprendimų priėmimo. Realaus daugiasubjektiškumo atsiradimas visuomenėje ir ūkyje – tai kokybiškai nauja permainų kryptis, kuri įtvirtina demokratijos pradžią.Pereinant nuo planinės ekonomikos prie demokratijos galimi trys keliai:Pirmasis požiūris – tai radikalaus liberalizmo kelias, atsiejant valstybę nuo ekonomikos. Jis grindžiamas absoliučia ekonomine laisve, valdymu sandorių pagalba, valstybei nesikišant į ekonomiką. Valstybingumo panaikinimas tokiu atveju dažnai priveda prie ūkio kriminalizavimo.Antrasis būdas – kelias į demokratiją, per diktatūrą. Be “kietos rankos” tauta negali pereiti prie demokratijos. Rusija, Baltarusija, Čilė, Kinija – tipiški pavyzdžiai. Todėl valstybės vaidmuo šiuo atveju – pirmaeilis. Tai modelis tipo “laisva rinka plius kieta ranka”.Trečiasis būdas – grindžiamas teisinės valstybės kūrimu, pilietinės visuomenės tapsmu, kurioje vyrauja įstatymų viršenybė.Visi šie trys požiūriai neneigia nuostatos keisti valstybės tipą, kurti kokybiškai naują valstybę su naujomis ekonominėmis struktūromis ir proporcijomis. Tačiau naujos valstybės kūrimo metodai, būdai yra skirtingi.Totalitarinės sistemos bruožas – nesugebėjimas reformuotis, keistis buvo stebimas visuomenės. Todėl pribrendo neišvengiami viešosios sistemos pokyčiai, įvyko revoliucija, be kurios Lietuva negalėjo žengti į priekį. Revoliucijos vadinamos istorijos lokomotyvu. Tačiau teigiamą vaidmenį revoliucija atlieka tik tada, kai kuriamosios jėgos yra subalansuotos su griaunamosiomis jėgomis, kai konstruktyvūs veiksniai dominuoja ir griauna tik tai, kas nesuderinama su pažanga – paprastai tai būna politinė valdžia ir ūkinė valdžia (nuosavybės pasikeitimas).“Šoko terapijos” būdas reiškia senos santvarkos griūtį. Ekonomikos neigiami reiškiniai glūdi senoje santvarkoje, tačiau tai nereiškia, kad sugriovus senąją visuomenės sistemą, bus pašalintos ekonomikos problemų priežastys.

Visuomenėje seno ir naujo kova vyksta ne taip lengvai. Negerovės priežastys dar ilgai išlieka sugriovus senąją sistemą, nes dar nesukurta nauja tvarka. Kai nauja visuomenės sistema ima diegti savo gyvybingas ūkio veiklos formas, senasis mechanizmas žlunga arba prisitaiko prie naujo. Šokas, kuris viršija būtiną ir pakankamą laipsnį, iššvaisto veltui visuomenės sukurtą potencialą, jėgas. Šoko reformos Lietuvoje, deja, žymiai viršijo būtinų ir pakankamų pokyčių laipsnį. Privatizavimo procesas, kurio esminis bruožas buvo greitis, ir rezultatas – daugelio naujų rinkos subjektų atsiradimas – bankų, firmų, įmonių, savininkų, kurie nesugebėjo būti efektyvūs. Tenka prisiminti įvairius bankus, veikusius piramidės principu (“Sekundė”, “Fidus”, “Kauno holdingas”, “Inovacinis bankas” ir kt.). Infliacija viršijo 1000%, išsisklaidė vidurinysis gyventojų sluoksnis, atsirado skurdo problema.Šiuolaikinės pilietinės visuomenės ir šiuolaikinės rinkos modelis neteikia pirmenybės kokiai nors vienai sanklodai, o kultivuoja daugiavariantiškumą, efektyvių ūkininkavimo formų ir būdų paiešką. Kai buvusi nuosavybės forma buvo pakeista privačia tik privati nuosavybė buvo pripažinta a priori efektyvia ir jokia kita. Toks jokių kitų alternatyvų netoleruojantis požiūris reiškia, kad demokratinis perėjimo į rinką variantas buvo atmestas.Pilietinės visuomenės ir šiuolaikinis rinkos ūkio modelis nesuderinamas su primityviu totalitariniu liberalizmu. Šiuolaikinė rinkos ekonomika dideliu laipsniu apsaugota nuo ekonominės – ūkinės rizikos – tai pasiekiama tik per didelę, įtemptą, ir socialiai atsakingą valstybės, taip pat ir nevalstybinių institucijų veiklą. Šoko metodai sugriovė ūkines valstybės funkcijas, iškreipė jas, dezorientavo, privertė plėtotis, neatsižvelgiant į piliečių interesus.Ekonomikos raida nėra tolygi, jai būdingi verslo ciklai. Verslo ciklai – tai ekonomikos augimo bei nuosmukio fazių kaitos procesas. Todėl rinkos ekonomikos sąlygomis visos vyriausybės daugiau ar mažiau reguliuoja ūkio plėtrą, siekdamos stabilizuoti ekonomiką:– didinant užimtumą;– stabilizuojant kainų kitimą;– optimizuojant ekonomikos augimo tempus.Tokių problemų sprendimui reikalingas vyriausybės įsikišimas. Vyriausybė, vykdydama biudžeto ir pinigų politiką (arba jų derinį), sušvelnina šiuos svyravimus ir stabilizuoja ekonomiką. Kai kurių ekonomistų vertinimu, – tai yra svarbiausia valstybės funkcija. Ekonomikos stabilizavimo procesų esmę sudaro tai, kad gamybos apimtis betarpiškai priklauso nuo visuminių išlaidų, apimančių visus ekonomikos sektorius. Visuminių išlaidų atskirose ūkio veiklos srityse didėjimas reiškia:· kad didėja gamybos apimtis, o tai rodo, kad· kyla užimtumas, bei· materialinių išteklių panaudojimas.Vadinasi, visuminių išlaidų lygio kitimas gali sąlygoti visiško užimtumo būseną. Jei šalies ūkyje tokia situacija nesusidaro, tai ekonomikoje atsiranda dvi nepalankios problemos:

· Nedarbas – tai būklė, kai visuminių išlaidų apimtis yra per maža tam, kad pasiekti visiško užimtumo būseną. Tokiu atveju valstybė privalo taip papildyti privačias išlaidas, kad visuminės išlaidos (privačių ir valstybinių išlaidų suma) būtų pakankamos, siekiant užtikrinti visiško užimtumo būseną ekonomikoje.Vyriausybės išlaidų padidėjimas gali būti pasiekiamas vykdant skatinančią fiskalinę politiką (didinant vyriausybės išlaidas, mažinant mokesčius, ir taip skatinant privačias išlaidas arba derinant šias dvi priemones).· Infliacija – tai situacija, kai visuomenė siekia vartoti daugiau, nei leidžia ekonomikos ištekliai. Tuomet, kai visuminės išlaidos viršija visiško užimtumo sąlygomis sukuriamo nacionalinio produkto lygį, perteklinė paklausa sukels kainų didėjimą, t.y. paklausos infliaciją. Tokios infliacijos atveju vyriausybė turės mažinti pernelyg padidėjusias visumines išlaidas, mažindama valstybės išlaidų dydį arba didindama mokesčius (siekiant mažinti privataus sektoriaus išlaidas), arba derindama šias dvi priemones.Atitinkamai egzistuoja ir du priešingi ekonomikos balansavimo svertai (atitinkamai ir dvi kryptys) – užimtumo mažinimas (nedarbo didėjimas) ir infliacijos mažinimas.Lietuvos ir užsienio ekspertų skaičiavimai rodo, kad esant dabartiniam BVP lygiui Lietuvoje (2003 m. – 9,7%), 2004 metais jo metinis augimas gali sudaryti apie 6,5%, toliau įmanoma išlaikyti aukštus ekonomikos augimo tempus.Pasaulinėje ekonomikoje gausu pavyzdžių, kai kuo mažesnis yra BVP vienam gyventojui, tuo didesni galimi BVP augimo tempai (apie 10%), kurie gali išlikti palyginti ilgą laiką. Pavyzdžiui, tas buvo pastebėta pokario Vokietijoje, ne taip seniai – Rytų Azijos šalyse, šiuo metu – Airijoje, Kinijoje ir kitose valstybėse. Tačiau šiuolaikinėmis ekonominės globalizacijos sąlygomis spartūs augimo tempai, pasiekti užsienio kapitalo dėka (investicijų, paskolų), gali iššaukti taip vadinamą ekonomikos “perkaitimą”: greiti augimo tempai tarp atskirų ekonomikos sektorių skatina disproporcijas (vidaus ir išorės, finansų ir gamybos, ir pan.). tai pasitvirtino JAV ekonomikoje 2001m.Nagrinėjant ekonomikos augimą ir tolygią plėtrą, negalima apsieti be makroekonominio stabilumo sąvokos, apie kurią buvo kalbėta anksčiau (I dalies 1.1.3. skyrius).Makroekonominis stabilumas suprantamas kaip makroekonominės pusiausvyros būsena, kurią parodo tokie makroekonominiai (tiksliau – makrofinansiniai) rodikliai, kaip nacionalinės valiutos stabilumas, pažabota infliacija, šalies biudžeto fiskalinis deficitas, einamosios sąskaitos deficitas, palūkanų norma, valstybės skola. Šie rodikliai, įterpti į tam tikras ribas, atspindi Mastrichto kriterijus.Pagrindiniu rizikos veiksniu laikomas didėjantis einamosios sąskaitos deficitas, ypač jeigu dominuojantis jo augimo šaltinis yra ne ilgalaikis kapitalas (tiesioginės investicijos), o trumpalaikis kapitalas (portfelinės investicijos ir paskolos). Iškyla klausimas: ar galima reguliuoti šį procesą makroekonominiais – fiskalinės ir monetarinės politikos – instrumentais? Kadangi Lietuva vykdo fiksuoto valiutos kurso pinigų politiką, tai belieka vienas instrumentas ESD mažinti – ribojanti (griežta, restrikcinė) fiskalinė politika.Siekiant sumažinti ESD griežta fiskalinė politika gali padėti trumpam išlaikyti nedidėjantį ESD, tačiau ji negali sumažinti jo ilgalaikėje perspektyvoje, todėl vykdoma fiskalinė politika nebuvo pagrindinė ESD didėjimo priežastis. Rekonstruojant ir modernizuojant ūkį, ESD yra objektyvus ir dėsningas pereinamojo laikotarpio ekonomikos reiškinys. Todėl pagrindinis dėmesys turi būti skiriamas ne fiskalinės politikos griežtinimui, o įplaukiančių į šalį kapitalo srautų skatinimui ir jų poveikio įvertinimui. Realiai sumažinti ESD pavyks tik tada (ne trumpam ir ne fiskalinėmis priemonėmis), jeigu bus vykdomos struktūrinės reformos. Šiandien ypač svarbu skatinti naujų pažangių technologijų diegimą gamyboje, pritraukti valstybės investicijas į infrastruktūrą, nes būtent šie veiksniai leis ateityje padidinti Lietuvos eksporto potencialą. Atsižvelgiant į tai, perspektyvoje ekonomika galėtų sau leisti ir aukštesnius augimo tempus be “perkaitimo” rizikos.Makroekonominis stabilumas (Mastrichto kriterijai) yra būtina sąlyga, nuo kurios priklauso visų kitų struktūrinių reformų įgyvendinimas. Makroekonominei politikai teikiama ypatinga reikšmė vidutinės trukmės strategijoje, tačiau jos vaidmuo išlieka svarbus ir ilgalaikėje perspektyvoje. Vienas iš pagrindinių svertų siekiant makroekonominio stabilumo – pinigų politika. Pinigų politikos vaidmuo – užtikrinti kainų stabilumą. Tačiau, esant Valiutų valdybos modeliui, kai litas yra pastovus, svarbiausias instrumentas vis tik yra fiskalinė politika. Ekonomikos stabilizavimo srityje Lietuvos pasiekimai akivaizdūs: infliacija visiškai sumažėjo, fiskalinis einamosios sąskaitos deficitas – normos ribose. Tačiau tolimesnis priimtino infliacijos lygio ir nedidėjančio einamosios sąskaitos deficito išlaikymas reikalauja ne tik tradicinių ekonomikos stabilizavimo priemonių, bet ir papildomų pastangų bei gilesnės struktūrinės ekonomikos transformacijos. Nepakankama įmonių, taip pat finansinio sektoriaus institucijų konkurencija yra stabdis siekiant spartesnio ekonomikos augimo ir konkurencingumo didinimo.Makroekonominė stabilizacija gali padėti išlaikyti nedidelę infliaciją ir pasiekti išorinį balansą (sumažinti einamosios sąskaitos deficitą). Tačiau vieno makroekonominio stabilumo nepakanka, siekiant sparčių ekonominio augimo tempų ir realių pajamų padidėjimo. Norint pakelti žmonių gyvenimo lygį, makroekonominis stabilumas gali būti pasiektas tik kartu vykdant struktūrines reformas. Ilgalaikėje perspektyvoje tai yra vienas iš pagrindinių svertų.Struktūrinių reformų pagrindą sudaro jau liberalizuotos kainos, sukurta privati nuosavybė, finansinis sektorius. Tačiau vis dar svarbia problema išlieka konkurencingumas. Nors nuosavybės forma pasikeitė ir dominuoja privatus sektorius, ne visų įmonių veiklos efektyvumas yra patenkinamas. Didelė nepelningai dirbančių įmonių dalis privačiame sektoriuje trukdo ūkio konkurencingumui didėti. Valstybinio sektoriaus įmonės buvo privatizuojamos ir restruktūrizuojamos, o negyvybingos – likviduojamos, todėl nuostoliai sumažėjo. Tačiau reikia atsižvelgti į tai, kad valstybiniame sektoriuje iki šiol sukuriama 30% BVP ir jame dirba apie 30% visų dirbančiųjų. Įmonių sektoriaus problemos glaudžiai siejasi su finansinio ir socialinio sektoriaus reformomis, infrastruktūros problemų sprendimu, konkurencijos sąlygų gerinimu bei mokesčių politika. Spartus ekonomikos augimas yra būtina sąlyga Lietuvos žmonių gerovei kelti, tačiau jis neturi būti savitikslis. Ilgalaikėje perspektyvoje spartus ekonominis augimas gali sąlygoti didelę socialinę-ekonominę gyventojų grupių bei šakinę ir regioninę diferenciaciją. O netolygi socialinė-ekonominė plėtra gali tapti stabdžiu viso ūkio vystymuisi ir neutralizuoti ekonominio augimo skatinimo pastangas. Todėl strateginiu Lietuvos socialinės-ekonominės plėtros tikslu negali būti ekonominis augimas pats savaime, o tik toks augimas, kuris neskatins pernelyg didelės plėtros netolygumo ūkyje ir visuomenėje.Naujausias požiūris šiuolaikinėje rinkos ekonomikoje ypatingą reikšmę teikia ekonomikos proporcingumo aspektam, tolygiai plėtrai.Atsižvelgiant į pasaulyje vyraujančias tendencijas, Lietuva turi derinti savo socialinės ekonominės plėtros strategines kryptis.Pasaulio plėtros koncepcija buvo pateikta dar 1992 m. “XXI amžiaus darbotvarkėje”, kurią priėmė Jungtinių Tautų konferencijoje pasaulio šalių vadovai. Konferencijos sprendimuose buvo pažymėta, kad ekonomikos augimas, besiorientuojantis maksimalios naudos iš gamybos siekimu, panaudojant tam gamtinius išteklius ir aplinką, faktiškai išsisėmė. Kadangi didžioji dalis žemės išteklių išeikvota, jai gresia gyventojų pertekliaus pavojus, o ekonominė aplinka tampa vis labiau nepalanki, todėl žmonijos plėtra įprastu būdu nepriimtina – būtina pereiti prie tolygios plėtros – tokios, kuriai esant nūdienos kartos gyvenimiškai svarbių poreikių tenkinimas turi užtikrinti panašią galimybę ir ateities kartoms.Atsižvelgiant į aplinkos degradavimą, vykstančius neigiamus ekologinius procesus, šis požiūris aktualus ir Lietuvai.Strateginės Lietuvos socialinės-ekonominės plėtros tikslas – sukurti potencialias prielaidas gyventojų gyvenimo gerovei kelti, užtikrinti naują gyvenimo kokybę gyventojų daugumai, sudaryti potencialias sąlygas formuotis plačiai viduriniajai klasei.Šios strategijos kertinis akmuo – socialinė-ekonominė paradigma, kuri remiasi nuostata, kad ekonomikos augimo “lokomotyvas” yra ekonomiškai aktyvios socialinės grupės, pasižyminčios aukšta kvalifikacija ir motyvacija, nukreipta į vertikalųjį mobilumą, gebančios adaptuotis prie naujų sąlygų ir realizuoti efektyvius socialinės-ekonominės veiklos modelius, gebančios užtikrinti savo gyvenimo lygio ir gyvenimo kokybės kilimą.Pastovus ir nuolatinis šio socialinio sluoksnio – viduriniosios klasės – didėjimas yra svarbiausias ekonomikos augimo išteklius.Pateikti strateginį tikslą galima esant šioms pagrindinėms prielaidoms:· ekonomikos augimo proveržiui, kuris laiduoja ateityje stabilią ir tolygią ekonomikos plėtrą;· struktūrinės politikos prioritetų pasirinkimui.Pasaulio patirtis liudija, kad, pirma, rinkos pokyčių procesai ekonomikoje gali būti stichiški, ypač tuo metu, kai ekonomika toli gražu dar nėra pusiausvyros būsenoje. Antra, ilgalaikėje perspektyvoje pokyčiai reikalauja (providing of) tikslinės makroekonominės politikos, struktūrinės, investicijų, mokslinės techninės pažangos politikos, socialinės politikos. Savireguliacijos galimybės šiomis aplinkybėmis yra ribotos ir nepakankamos, todėl darosi aišku, kad čia tam tikras apibrėžtas vaidmuo tenka valstybei.Atsižvelgiant į susiklosčiusias Lietuvoje struktūrinės politikos proporcijas ir užsienio šalių patirtį siekiant tolygaus ir proporcingo ekonomikos augimo, valstybės vaidmens suaktyvinimas įgauna ypatingą reikšmę. Rezultate visas ekonomikos augimo veiksnių kompleksas turi būti orientuotas svarbiam strateginiam uždaviniui įgyvendinti – priartėti prie tokio europinės gerovės modelio, kuris orientuotas į subalansuotą ekonomikos plėtrą.Daugelis pasaulio ekonomikos plėtros prognozių suvedama į tai, kad išsivysčiusių šalių ekonomikos augimo tempai sudarys 2,5-3% per metus. Siekiant, kad Lietuva ateityje galėtų plėtotis panašiai – stabiliais ir tolygiais tempais – būtina, kad jos ekonomikos augimas artimiausią dešimtmetį būtų kur kas spartesnis – 6-7% per metus.Tačiau reikia turėti omenyje, kad ekonomikos augimas pateisinamas tik tokiu laipsniu, jei jis neskatina poliarinės diferenciacijos, gyventojų pajamų nelygybės, didelių skirtumų tarp atskirų ūkio šakų ir regionų. Taigi, ekonomikos augimas turi būti proporcingas, tolygus ir subalansuotas. Tai reiškia:· stabilų ir ilgalaikį ekonomikos augimą;· ekonominės ir socialinės plėtros proporcingumą, subalansuotumą;· aktyvią užimtumo politiką, t.y. tokią, kuri skatina viduriniosios klasės formavimąsi;· regioninės plėtros netolygumų išlyginimą;· augant ekonomikai, lygiagretų gyventojų pajamų ir vartojimo didėjimą;· aplinkos išsaugojimą ateities kartoms ir efektyvų gamtos išteklių naudojimą.Iš čia išplaukia ir kitas šalies ekonominio augimo vertinimas – ne pagal BVP rodiklį, o pagal alternatyvinius gyvenimo kokybės sintetinius rodiklius:· žmogaus raidos rodiklį (pagal 1898 m. Nobelio premijos laureatą Amartyc Seną): – vaikų mirtingumo procentas,– vidutinė gyvenimo trukmė,– išsilavinimo lygis,– gydytojų skaičius tam tikram gyventojų skaičiui:· žmogaus socialinės raidos rodiklį:– BVP vienam gyventojui,– išsilavinimo lygis,– vidutinė gyvenimo trukmė.Žmogaus socialinės raidos indeksas pirmą kartą buvo pristatytas globaliame 1990 m. Pranešime apie žmogaus socialinę raidą. Pagal žmogaus socialinės raidos indeksą nustatoma šalies vieta tarp kitų pasaulio šalių atsižvelgiant į gyventojų vidutinę būsimą gyvenimo trukmę, išsilavinimą ir pajamas. Žmogaus socialinės raidos indeksas apskaičiuojamas remiantis tarptautiniais palyginamaisiais duomenimis.CHARAKTERISTIKOS RODIKLIAI Gyvenimo trukmė(galimybė ilgai ir sveikai gyventi) Vidutinė būsimo gyvenimo trukmėIšsimokslinimo pasiekimas(galimybė įgyti žinių ir įgūdžių, bendrauti, keistis informacija) Suaugusiųjų raštingumo lygisBendra mokymosi aprėptisGyvenimo lygis(galimybė apsirūpinti ištekliais, reikalingais žmogui normaliam gyvenimo lygiui pasiekti) Bendras vidaus produktas, tenkantis vienam gyventojui(apskaičiuotas JAV doleriais pagal perkamosios galios paritetą) 6 pav. Žmogaus socialinės raidos charakteristikos ir rodikliai Pagal šiuos alternatyvinius rodiklius lyderiauja ne JAV ir Didžiojo septyneto šalys, o Norvegija, Australija, Kanada, Švedija, Belgija (žr. 4 lentelę).4 lentelėŽmogaus socialinės raidos indeksas pasaulio šalyse Vidutinė būsimo gyvenimo trukmė Suaugusiųjų raštingumo lygis, % 15 metų amžiaus ir vyresnių Mokymo aprėptis, % 1999 m. BVP vienam gyventojui, (pagal perkamosios galios paritetą, tūkst. USD) Žmogaus socialinės raidos indeksasVisos besivystančios šalys 64,5 72,9 61 3,530 0,647 Rytų Europa ir NVS 68,5 98,6 77 6,290 0,777 Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos šalys (EBPO) 76,6 97,5 87 22,020 0,900 Šalys, pasižyminčios aukštu žmogaus socialinės raidos indeksu 77,3 98,5 91 23,410 0,914Norvegija (1)* 78,4 99,0 97 28,433 0,939Australija (2) 78,8 99,0 116 24,574 0,936Kanada (3) 78,7 99,0 97 26,251 0,936Švedija (4) 79,6 99,0 101 22,636 0,936Belgija (5) 78,2 99,0 109 25,443 0,935JAV (6) 76,8 99,0 95 31,872 0,934Lenkija (38) 73,1 99,7 84 8,450 0,828Estija (44) 70,3 98,0 86 18,162 0,812Jungtiniai Arabų Emiratai (45) 74,8 75,1 68 6,656 0,809Lietuva (47) 71,8 99,5 80 18,789 0,803Kataras (48) 69,3 80,8 75 3,850 0,801Šalys, pasižyminčios vidutiniu žmogaus socialinės raidos indeksu 66,8 78,5 67 6,264 0,684Latvija (50) 70,1 99,8 82 6,876 0,791 Baltarusija (53) 68,5 99,5 77 7,473 0,782Rusijos Federacija (55) 66,1 99,5 78 7,037 0,775Brazilija (69) 67,5 84,9 80 3,458 0,75Ukraina (74) 68,1 99,6 77 3,561 0,742Jamaika (78) 75,1 86,4 62 3,279 0,738Šri Lanka (81) 71,9 91,4 70 3,279 0,735Vietnamas (101) 67,8 93,1 67 1,860 0,682Kongas (126) 51,1 79,5 63 0,727 0,502Šalys, pasižyminčios žemu žmogaus socialinės raidos indeksu 52,6 48,9 38 1,200 0,442Pakistanas (126) 59,6 45,0 40 1,834 0,498Jemenas (133) 60,1 45,2 51 0,806 0,468Nigeris (161) 44,8 15,3 16 0,753 0,274Siera Lenė (162) 38,3 32,0 27 0,448 0,258Pasaulis 66,7 79,2 65 6,980 0,716* Skliausteliuose nurodyta šalies vieta pagal žmogaus socialinės raidos indeksą. Šaltinis: Human Development, Oxford University Press, New York, 2001.

2. Makroekonominiai pokyčiai Lietuvoje 1991-2004 metais2.1. Lietuvos ekonomikos 1991-2004 metų raidos etapaiPo Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo (1990 03 11) praėję trylika metų valstybės istorijoje – tai labai trumpas laikotarpis. Tačiau būtent šiuo laikotarpiu buvo sukurta valstybė su nauja rinkos ekonomikos sistema, su naujomis teisinėmis, ekonominėmis ir politinėmis struktūromis. Tam prireikė milžiniškų materialinių ir dvasinių tautos pastangų. Per pirmąjį Nepriklausomybės atkūrimo dešimtmetį Lietuvos ekonomika perėjo iš planinės – komandinės ūkio sistemos į rinkos ūkį ir perorientavo savo išorinius ryšius iš Rytų į Vakarus.Lietuvos ekonomika per pastaruosius trylika metų patyrė esminius pokyčius visuose sektoriuose. Ūkio raidoje ryškiai išsiskyrė keturi etapai:· Pirmasis – 1991-1994 metais – dramatiško ekonomikos nuosmukio, būdingo pokomunistinėms valstybėms;· Antrasis – 1995-1998 metais – “atsigavimo” laikotarpis, kurio metu buvo pastebimas ne tikekonomikos stabilizavimas, bet ir partus augimas;· Trečiasis – 1999-2000 metais – ūkio recesijos laikotarpis, įvykęs po Rusijos krizės;· Ketvirtasis – 2001-2003 metai – ekonomikos augimo proveržis, spartūs ekonomikos augimo tempai.· Penktasis – 2004 m., narystės ES laikotarpis, kuris susijęs su ES struktūrinės paramos fondų įsisavinimo problemomis.Fundamentalus ūkio pertvarkymas kainavo labai daug. Po nepriklausomybės paskelbimo buvo pradėtos plačios liberalizavimo ir privatizavimo reformos. Jos sukėlė viena iš didžiausių gamybos nuosmukių Vidurio ir Rytų Europoje. Realus bendrasis vidaus produktas (BVP) 1993 metais sudarė tik 60% 1989 metų BVP lygio, infliacija siekė per 1000%. Tik įvedus nacionalinę valiutą – litą – ir įdiegus Valiutų valdybos modelį, 1994 metais ekonomika pradėjo atsigauti.1995 m. BVP augimas sudarė 3%. Ekonomikos augimas tęsėsi ir 1996 metais (siekė 4.7%), nežiūrint į 1995 m. rimtas bankų krizės pasekmes. 1997 ir 1998 m. BVP augimas ir toliau buvo pakankamai didelis ir 1998 metų I pusmetyje siekė net 9,3% (1997 m. – 7.3%). tačiau 1998 metų II pusmetyje Rusijos krizė neigiamai paveikė Lietuvos ūkį ir metiniai ekonomikos augimo tempai 1998 m. sumažėjo ir sudarė 5,1%.Lietuvos ekonomika 1998 m. antrame pusmetyje – 1999 metais patyrė stiprų Rusijos finansinės-ekonominės krizės poveikį. 1999 metais BVP augimo tempai sumažėjo iki – 3,9% (1995 m. palyginamosiomis kainomis). Rusijos krizė smarkiai pažeidė Lietuvos užsienio prekybos santykius (eksportas į Rusiją 1999 m. palyginus su 1998 m. sumažėjo virš 70% kas savo ruožtu, ypač skaudžiai atsiliepė Lietuvos įmonėms, smulkiam ir vidutiniam verslui bei ūkio sektoriams. Tai sukėlė didžiulį ekonominio aktyvumo nuosmukį.1999 m. eksportas sumažėjo 19% (nes eksportas į NVS krito 58%) o importas sumažėjo 16%. Užsienio prekybos deficitas išaugo iki 14% BVP 1998 metais, einamosios sąskaitos deficitas viršijo 12% BVP ir toks išliko beveik per visus 1999 metus.Rusijos krizė atskleidė Lietuvos ūkio pažeidžiamumą ir jo nepakankamą atsparumą išorės sukrėtimams. Nepakankamai efektyvus bankroto procedūrų įgyvendinimas, išliekanti valstybinės nuosavybės dalis įmonių sektoriuje, daugumos nuostatų, susijusių su darbo rinka, lankstumo trūkumas – visa tai darė įtaką padėčiai, skatinančiai Vyriausybę remti su finansiniais sunkumais susiduriančias įmones, kas sušvelnino krizės įtaką įmonėms, tačiau kėlė pavojų makroekonominiam stabilumui, kurio taip beatodairiškai reikalavo Tarptautinio valiutos fondo “rekomendacijos”.Joms pasidavus, 1999 m. buvo priimtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės Ekonominės politikos memorandumas, kuriame išdėstyta Lietuvos Vyriausybės ir Lietuvos banko ekonominė politika 1999-2001 m., o vėliau ir 2002 m., kurią rėmė Tarptautinis valiutos fondas. Šios politikos strateginiai tikslai – stabilizuoti makroekonomiką ir tęsti Lietuvos perėjimą į funkcionuojančią rinkos ekonomiką, narystę ES. Programoje numatyta centrinė ekonominės politikos ašis – išlaikyti makroekonominį stabilumą, mažinant einamosios sąskaitos deficitą, ir užtikrinti stabilų ekonominį augimą. Siekiant šių prioritetinių tikslų, kertinis svertas – fiskalinio deficito mažinimas, stiprinant biudžeto valdymą.

Buvo imtasi standartinių TVF siūlomų priemonių:· griežto vyriausybės išlaidų mažinimo, tarp jų švietimui, sveikatos apsaugai, ypač socialinei apsaugai;· darbo užmokesčio įšaldymo valstybės sektoriaus darbuotojams;· mokesčių didinimo asmeninėms pajamoms;· valstybės subsidijų panaikinimo.Buvo aktyviai diegiama taupymo, t.y. “gyvenimo pagal išgales” politika.Šių priemonių taikymas 2000 metais neatnešė ženklių permainų, kurios būtų paskatinusios spartesnius BVP kilimo tempus. Ekonomika išsibalansavo struktūriniu aspektu dar labiau: smuko darbo užmokesčio augimo tempai iki – 5,0%, gyventojų pajamos (iki – 5,5%) ir vartojimas. Tas paveikė vidaus rinką, būtent silpna vidinė rinka ir menka gyventojų moki paklausa trukdė sukurti didesnį realųjį BVP ir stabdė investicijų procesą.Gyventojų ir įmonių perkamosios galios nuosmukį lėmė didėjantis nedarbas (padidėjęs 2000 m. beveik 2 kartus, palyginus su 1998 metais), namų ūkių pajamų, darbo užmokesčio ir vidaus investicijų mažėjimas. Valstybė ne tik nekompensavo smunkančio privačių subjektų vartojimo ekspansine fiskaline politika, kurią reikėjo vykdyti tuo momentu. Priešingai, ji mažino savo išlaidas ir dar labiau suvaržė visuminę paklausą.Būtent dėl vidaus ekonominės politikos klaidų, o ne dėl Rusijos krizės, dar labiau sustiprėjo neigiamas poveikis šalies struktūrinei ekonomikai, nors ir restrikcinė išlaidų politika padėjo stabilizuoti makrofinansinius rodiklius: ESD deficitą, infliaciją, palūkanų normą, konsoliduoto biudžeto deficitą. Tačiau šie procesai neigiamai paveikė vidaus rinkos rodiklius – nedarbas didėjo ir mažėjo vidutinis darbo užmokestis bei gyventojų pajamos, stiprėjo opios regionų netolygumo problemos, valstybės pajamos mažėjo nuo 1998 m. iki 2001 m. absoliučia išraiška.Nepaisant sunkumų per pastaruosius 2001-2003 metus Lietuvos ekonomikoje įvyko fundamentalūs pokyčiai: labai išaugo ekonomikos atvirumo ir liberalizavimo laipsnis, pakito ūkio struktūra, įsigalėjo privatus sektorius, padidėjo konkurencija. Struktūrinės reformos nulėmė spartų darbo našumo augimą. Didelį vaidmenį modernizuojant ūkį suvaidino užsienio investicijos. Tęsėsi ekonominės integracijos į ES procesas. Sparčiai augant užsienio prekybos apimčiai, eksportas buvo perorientuotas nuo NVS į ES rinkas, kuriai dabar tenka apie 50% Lietuvos eksporto.Po išorinio 1998-1999 m. šoko ir 2000-2001 metų vidaus ekonominės politikos klaidų, vykdydama griežtą pinigų ir griežtą fiskalinę politiką, Lietuva vis tik sugrįžo į ankstesnį sparčios ekonominės plėtros kelią. Teigiamos makroekonominės tendencijos, išryškėjusios 2001 m., tęsėsi ir 2002 m. – žemas infliacijos lygis (-1,0%) iki 1,5% BVP sumažėjęs fiskalinis ir iki 4,4% BVP – einamosios sąskaitos deficitas, 5,9% išaugęs realusis BVP. Užsienio ir vidaus skola išliko stabili ir pagal tarptautinius standartus nedidelė.Valiutų valdybos sąlygomis nacionalinę valiutą susiejus su JAV doleriu, infliacija sumažėjo nuo 45% 1994 m. iki –1,0% 2002 m., buvo išlaikytas stabilus lito kursas. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos ūkis tapo labiau susijęs su ES ir šalių kandidačių į ES ekonomika, nuo 2002 m. vasario 2 dienos litas buvo persietas prie euro.5 lentelėPagrindiniai Lietuvos makroekonomikos rodikliai 1997 1998 1999 2000 2001 2002 2003 2004*Realusis BVP, metinis pokytis % 7,0 7,3 -1,8 4,0 6,5 6,8 9,7 6,5Nominalusis BVP, mln. Lt 38.520 43.555 42.608 44.698 47.968 50.758 56.179 45.000Einamosios sąskaitos deficitas, % BVP 10,2 11,9 11,2 6,0 4,8 5,3 6,9 9,9Investicijos, mln. Lt 5.488 6.834 6.310 6.553 7.824 7.971 8.678 6.455Prekių eksportas, mln. Lt 15.441 14.842 12.015 15.238 18.332 20.281 22.145 20.823Prekių importas, mln. Lt 22.577 23.174 19.338 21.826 25.413 28.562 30.269 27.724VKI, metinis pokytis % 8,4 2,4 0,3 1,4 2,0 -1,0 -1,3 3,0Vidutinis mėnesinis užmokestis, paskut. ketvirt. Lt 915.5 1060.6 1078.9 1073.2 1087.1 1145.0 1207.9 1260.8Nedarbas, % 6,7 6,9 10,0 12,6 12,9 10,9 9,8 5,8Palūkanų norma, Lt % 11,93 12,57 12,98 11,03 8,13 6,08 5,07 5,96Tiesioginės užsienio investicijos, mln. Lt 4.162 6.501 8.252 9.337 10.662 11.677 13.574 14.658Konsoliduoto biudžeto deficitas, % BVP (nauja metodologija)(sena metodologija) – – – -2,8 -2,1 -1,4 -1,9 -1,1 -1,8 -4,6 -7,4 -1,4 -0,4 -1,2 -0,2 -0,3Valstybės skola, % BVP 20,97 22,07 28,33 28,47 27,17 25,93 23,57 18,76Pastaraisiais metais įvykus struktūriniams pokyčiams, Lietuvos ūkio struktūra tapo panaši į ES šalių struktūrą. Privatizavimo rezultatai sąlygojo galutinį privataus sektoriaus įsitvirtinimą ir jo spartų augimą Lietuvos ekonomikoje (BVP, sukurto privačiame sektoriuje, dalis išaugo iki 72%). 2002 m. Lietuvos paslaugų sektorius sukūrė 58,6% BVP (1991 m. buvo 34%). Pramonės lyginamoji dalis sumažėjo nuo 44,4% 1991 m. iki 28,3% 2001 m., žemės ūkio – nuo 16,4% iki 7%. Tačiau, nepaisant šių pokyčių, 2002 m. žemės ūkyje užimti asmenys vis dar sudarė apie 17,7% visų užimtųjų.Nepaisant pasaulio ūkinės konjunktūros pablogėjimo, Lietuvos ekonomikos plėtra 2001-2003 metais pasižymėjo išskirtine sėkme. Po ekstensyvaus 1999-2000 metų augimo, 2001-2002 metų makroekonominiai rodikliai rodė, kad Lietuvos ekonomika sparčiai veržiasi į priekį. Ekonomikos augimo tempai buvo sparčiausi po 1998 metų. Realus bendrasis vidaus produktas (BVP) 2001 m., o taip pat ir 2002 m. išaugo 5,9% (skaičiuojant 1995 m. kainomis).2003 metų kovo pabaigoje Statistikos departamentas paskelbė nacionalinių sąskaitų duomenis, perskaičiuotus 2000 metų kainomis. Perskaičiuoti duomenys rodo, jog nuo 1998 metų augimas palyginamosiomis kainomis buvo spartesnis. O veikusiomis kainomis lėtesnis.Lietuvos BVP 1995 – 1998 m. vidutiniškai didėjo 5,6%, 1998 m. pasiekdamas 7,3% tempą. Staiga sumažėjus išorės paklausai Rytuose bei dėl nepakankamai adekvačių ekonominės politikos priemonių 1999 m. realus BVP sumažėjo 1,8%. Sėkmingai perorientavus eksporto srautus į Vakarų rinkas, 2000 m. BVP padidėjo 4,0%.Lietuvos ekonomika pastaruosius trejus metus augo greitėjančiais tempais. 2002 metais ekonomikos augimas, pasiekęs 6,7%, viršijo ekonomikos plėtros lūkesčius. Pagrindinis 2001-2002 metų BVP augimo veiksnys buvo per pastaruosius metus beveik 20 procentų kasmet išaugantis eksportuotų paslaugų ir prekių kiekis. Labai spartus investicijų atsigavimas nulėmė aukštesnį nei ilgalaikį BVP augimą, nors 2001 metais 30 procentų ir 2002 m. 46 procentais augęs investicinių prekių importas mažino investicijų pridėtinę vertę.

Nepaisant sulėtėjusios pasaulinės konjunktūros, Lietuvos ekonomika yra viena iš sparčiausiai augančių pasaulyje.2.2. Lietuvos makroekonomikos laimėjimai 2003 metais ir svarbiausios tendencijos

Pastaruoju metu tarptautinės organizacijos ir mūsų visuomenė pažymi ypatingą Lietuvos ekonomikos sėkmę. Tarptautinis valiutos fondas vadina Lietuvą „kylančia Baltijos regiono žvaigžde“, Lenkijos Pinigų politikos tarybos pirmininkas, plačiai žinomas monetaristas Lešekas Balcerovičius vadina Lietuvą „augančia Baltijos tigre“. Audito bendrovė „Ernst and Young“, Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas pripažįsta Lietuvą kaip pasiekusią įspūdingų rezultatų, kuri aplenkė daug kaimynių ir tapo viena iš patraukliausių investicijoms teritorijų. Kuo grindžiami šie įspūdingi Lietuvos ūkio pasiekimai?– BVP augimu (2003 m. – 9,7% );– išskirtinai žemu infliacijos lygiu (2003 m. defliacija -1,3%);– radikaliai sumažintu einamosios sąskaitos deficitu (2003 m. – 6,9% BVP);– radikaliai sumažinta mokesčių našta ekonomikai (nuo 40% BVP 1999 m. iki 29% BVP 2003m.).Tokių puikių Lietuvos ekonomikos rezultatų pagrindu yra laikomas biudžeto disciplinos stiprinimas, „taupaus biudžeto kelias“, griežta fiskalinė bei valstybės išlaidų mažinimo politika.7 pav. Realus metinis BVP augimas, palyginti su praėjusiais metais, procentais

BVP augimas2003 m. – tai Lietuvos ekonomikos proveržio metai. Nepaisant sulėtėjusio pasaulio ekonomikos augimo, Lietuvos ekonomika yra viena iš sparčiausiai augančių pasaulyje. Realaus BVP augimas, pagrįstas ne tik eksporto plėtra, bet ir atsigavusia vidaus rinka, 2003 m. pasiekė 8,9%. Ι ketvirtį BVP augimo tempai siekė net 9,1%, ΙΙ ketvirtį kiek sumažėjo – 6,7%, o ΙV ketvirtį sudarė net 10,6%. Šie spartūs tempai buvo didžiausi Europos Sąjungos bei šalių kandidačių tarpe.Vienas iš ypatingų Lietuvos ekonomikos bruožų – Lietuvos ūkis auga defliacijos sąlygomis jau nuo 1999 metų. 1999 metais defliacija sudarė 0,4% BVP, 2001 metais – 0,2%, 2002 metais – 1,0%, o 2003 metais padidėjo iki 1,3%! Tai aiškinama silpnėjančiu dolerio ir stiprėjančiu euro ir lito kursu (todėl pinga iš dolerio zonos importuojamos žaliavos ir galutinio vartojimo prekės). Defliacija – kur kas pavojingesnis reiškinys už infliaciją, kuris daro neigiamą poveikį ekonomikai, ypač struktūriniame lygmenyje, o ilgainiui gali atsiliepti ir ekonomikos augimui. Pvz., Estijoje ir Latvijoje kainos, nors ir nežymiai, bet didėja. Santūrus kainų didėjimas iki 3-4% nėra neigiamas reiškinys, jis padeda įsukti verslo smagratį, skatina užimtumą, ekonomikos augimą.8 pav. Bendrojo vidaus produkto pokyčiai, palyginti su praėjusių metų atitinkamu laikotarpiu, procentais

Reikia atkreipti dėmesį dar ir į tai, kad Lietuvos padėtis palanki ne tik dideliais BVP augimo tempais, bet ir jų pastovumu per pastaruosius keletą metų. 2003 metais BVP siekė 54,846 mln. Lt veikusiomis kainomis.Pagrindinis pastarųjų metų BVP augimo veiksnys buvo beveik 20% kasmet augantis eksportas. 2001 m. eksportas padidėjo 20,3%, o importas – 16,4%. Tačiau kėlė nerimą Lietuvos eksporto perspektyvos blogėjant pasaulinei ekonomikos konjunktūrai. Tai ir pasiteisino. 2002 m. užsienio prekyboje įvyko tendencijos lūžis – eksporto plėtros tempai sulėtėjo (2002 m. – 10,6%) ir importas išaugo sparčiau negu eksportas (11%). Tačiau 2003 m. vėl atsistatė ankstesnės tendencijos – eksporto plėtros tempai (11,2%) buvo didesni už importo augimo tempus (8,2%), nepaisant Vakarų šalių ekonomikos nuosmukio.Labai svarbus BVP didėjimo veiksnys buvo 2002 m. pagaliau atsigaunanti vidaus rinka, vis didesnį įnašą darė vidaus vartojimas – didėjo privačių namų ūkių vartojimas ir įmonių investicijos. Vidaus rinkos apsaugai buvo skiriamas išskirtinis dėmesys, tačiau nenusižengiant Europos Sąjungos teisės aktams ir tarptautiniams susitarimams. Nors ir vietos rinkos plėtra buvo evoliucinio pobūdžio, tačiau vis dėl to ji suteikė ekonomikai tvirtesnį pagrindą. 2003 metais pirmą sykį per ilgą laikotarpį išryškėjo į vidaus rinką orientuotos ekonomikos sektorių suklestėjimas: elektros, dujų ir vandens tiekimo, statybos, transporto, viešbučių bei restoranų ir net žemės ūkio. Pagaliau 2003 m. pradžioje savo pasiekimais pradžiugino smukęs kelerius metus iš eilės žemės ūkis. Didelės įtakos tam turėjo maisto ir žemės ūkio produkcijos į NVS šalis spartus didėjimas ir išaugęs gyvulininkystės produktų supirkimas.Pastaraisiais metais Lietuvoje sparčiai augo darbo našumas. Ekonomikos konkurencingumą, kaip žinia, lemia darbo našumo ir darbo užmokesčio santykis. Mažėjant užimtumui, 1999 – 2003 metų ūkio kilimą skatino būtent darbo našumo didėjimas. Darbo našumas 2000 metais padidėjo 10% (tuo tarpu, kai realus darbo užmokestis nusmuko – 5,1%), 2001 m. – 11% (realus darbo užmokestis sumažėjo 0,3%), 2002 m. – net 16,5%, 2003 m. – 17,5% (realus darbo užmokestis padidėjo 5,7%). Darbo užmokesčio sąnaudos produkcijos vienetui 1999 – 2003 metais sumažėjo vidutiniškai 9-10% per metus. Tai buvo pasiekta sparčiai didinant darbo našumą ir faktiškai „įšaldant“ darbo užmokestį.Vienas iš lėčiausiai augusių rodiklių iki 2002 metų buvo realusis darbo užmokestis, kuris 2000-2002 metais padidėjo tik 0,3%. Pagrindinė to priežastis – aukštas nedarbo lygis, 2002 m. sumažėjęs iki 10,7% (2001 m. buvo 12,9%), tačiau 2003 m. kovą vėl padidėjęs iki 11,8%. 2003 m. bendras nedarbo lygis Lietuvoje buvo 9,8%. Reikia atsižvelgti ir į tai, kad darbo užmokesčio ir taip menką didėjimą dar apsunkina ilgalaikės defliacijos tendencijos (krintant kainoms mažėja įmonių produkcijos pardavimo pajamos, todėl nekeliami atlyginimai) ir santykinis lito brangumas užsienio valiutų atžvilgiu (dėl brangaus lito Lietuvos įmonių produkcija užsienio rinkose tampa mažiau konkurencinga, kas neigiamai įtakoja įmonių-eksportuotojų darbuotojų darbo užmokestį). Baltijos valstybės darbo užmokesčio augimo požiūriu Lietuva lenkia: Estijoje vidutinė mėnesinė alga per metus išaugo 11%, Latvijoje – 10%, Lietuvoje – 6%. To išdavoje ekstensyviai augo ir vartojimas. Prekių ir paslaugų vartojimas 2001 – 2003 metais augo atitinkamai 3,5-2,5 procentinio punkto lėčiau, nei realus BVP. Galutinio vartojimo kainos augo lėčiau arba buvo artimos defliacijai. Struktūrinė vartojimo dalis nuolat mažėjo. Lėto vartojimo augimo duomenys dalinai paaiškina importo lėtesnį augimą ir pastarųjų metų mažą einamosios sąskaitos deficitą (5,8% BVP). Vidutinė paskolų palūkanų norma pasiekė „dugną“, t.y. mažiausią dydį (5,07%).2002 metais buvo labai spartus TU investicijų atsigavimas – palyginus su 2001 m., jos išaugo net 8,8 karto, kas taip pat nulėmė aukštesnį BVP augimą; to negalima pasakyti apie 2003 metus: TUI sumažėjo 3,5 karto, palyginus su 2002 m.Viena iš pagrindinių priežasčių, dėl ko mažėja investicijų srautas i Lietuvą – varganas Lietuvos finansų biudžetas. Jaučiamas lėšų trūkumas visose ūkio srityse. Nors valstybės biudžeto ir „Sodros“ pajamų planai buvo įvykdyti, tačiau konsoliduoto biudžeto pajamų santykis su BVP mažėja ir pagal šį rodiklį Lietuva iš šalių kandidačių išlieka paskutinėje vietoje. Viena iš priežasčių – pajamų biudžetas buvo balansuojamas mažinant išlaidas, o ne didinant pajamas. Iš pelno mokesčio surinkta pajamų dalis buvo visiškai menka, nors įmonių pelningumas nepaprastai išaugo, o pajamos iš PVM ir akcizų mokestinėse pajamose nedidėjo, nors mažmeninė prekių apyvarta išaugo fantastiškai.Svarbiausios tendencijos· 2003 metų ekonomikos augimas buvo rekordinis per visą nepriklausomybės laikotarpį. Pagal BVP augimo tempus (8,9%) Lietuva pralenkė visas ES šalis – nares ir kandidates. Pagrindiniai BVP augimo veiksniai buvo sparčiai augantis eksportas, kurio tempai viršijo importo didėjimą, ir suklestėjusi vidaus rinka.· Lietuva nustebino pasaulį ne tik savo makroekonominiais rodikliais, bet ir unikaliu BVP šuolio ir defliacijos deriniu.Lietuvos ūkis auga defliacijos sąlygomis jau nuo 1999 m. 1999 metais defliacija sudarė 0,4% BVP, 2001 metais – 0,2%, 2002 metais – 1,0%, o 2003 metais padidėjo iki -1,3% BVP. Tai lėmė keletas veiksnių:– esant silpnėjančiam doleriui, atpigo importas iš dolerio zonos šalių, taigi, atpigo vartojimo prekės Lietuvoje;– stambieji prekybos tinklai aštrios tarpusavio konkurencijos aplinkybėmis, vis dar didino savo dalį vidaus prekyboje, išstumdami smulkesnes prekybos įmones;– griežta fiskalinė politika stabdė darbo užmokesčio augimą ir nedarbo lygio mažėjimą, o tuo pačiu ir paslaugų kainų augimą.· Žvelgiant į strateginę perspektyvą, ekonomikos augimo veiksniai, kurių dėka Lietuva išsiveržė į priekį, ateityje, deja, gali išsisemti. Iki šiol Lietuvos ūkio sparčią plėtrą lėmė nebloga šalies ūkio infrastruktūra, gana aukštas gyventojų išsilavinimo ir profesinės kvalifikacijos lygis (aštuonis kartus didesnis už ES vidurkį), mažesnis darbo užmokestis ir darbo jėgos perteklius. Tačiau įstojus į ES, prognozuojami tokie procesai, kaip pigios darbo jėgos pabrangimas, vis stiprėjantis kvalifikuotos darbo jėgos trūkumas, darbo jėgos migracija ir kainų didėjimas.· Tolimesniu laikotarpiu vienas iš pagrindinių ekonomikos augimo veiksnių – investicijos. Tiesioginių užsienio investicijų rodikliai 2003 m.buvo liūdni. 2003 m. investicijų srauto iš užsienio praktiškai nėra. Iškyla klausimas, kodėl į Lietuvą nesiveržia užsienio investuotojai? Viena iš pagrindinių priežasčių, dėl kurių sumažėja investicijų srautas į Lietuvą – vargingas šalies finansų biudžetas, aiškiai jaučiamas lėšų trūkumas visose ūkio srityse.· Išlieka viena iš kertinių Lietuvos ekonomikos problemų – valstybės pajamų formavimas yra atsietas nuo spartaus BVP augimo. „Normalioje“ ekonomikoje spartus ekonomikos augimas automatiškai iššaukia valstybės pajamų didėjimą. Lietuvoje gi susiklostė paradoksali situacija – augant ekonomikai, paaiškėjo, kad valstybės pajamos 1998 – 2001 metais kasmet mažėjo absoliučia išraiška, o 2002-2004 m. mažėjo jų dalis BVP. Konsoliduoto biudžeto išlaidos, kurios pastaruoju metu sudaro apie 30% BVP, įgalina apibūdinti mūsų valstybę kaip skurdžią, lyginant su kitomis ES šalimis, kur valstybės išlaidos sudaro žymiai daugiau nei 30% BVP. Pvz., Danijoje – 45% BVP, Švedijoje – 60% BVP. Todėl Lietuva turėtų aktyviai ieškoti strateginių galimybių, kaip principiniai padidinti valstybės pajamas, priešingai tokiems fragmentiškiems veiksmams, kaip biudžeto deficito mažinimas apkarpant valstybės išlaidas.· Pagrindinių tendencijų analizė rodo, kad Lietuva pasiekė neblogų makroekonominių rezultatų, tačiau Lietuvos ekonomika yra išbalansuota struktūriniu lygmeniu – įspūdingai augant BVP, esant stipriam litui, konsoliduoto biudžeto deficitui, einamosios sąskaitos deficitui, valstybės skolai, palūkanų normai esant priimtinuose rėmuose, mažėja valstybės pajamos, ekstensyvi smulkaus ir vidutinio verslo plėtra, išlieka vis dar didelis nedarbas, menkai didėja darbo užmokestis, gyventojų pajamos ir vartojimas, netolygi regionų plėtra. Todėl ateityje pagrindinis dėmesys turi būti sutelktas subalansuotai, tolygiai ekonomikos plėtrai, kuri sudarytų prielaidas siekti europinės gerovės modelio.2.3. Struktūrinių pokyčių analizėStruktūriniai pokyčiai. Pramonė ir toliau išlieka svarbus ūkio sektorius. Jos dalis per pastarąjį dešimtmetį sumažėjusi nuo 44,4% bendrosios pridėtinės vertės 1991 m. iki 22,8% (apdirbamoji pramonė sudarė 17,6%) 1999 m., 2003 m. padidėjo iki 28,4% (apdirbamoji pramonė sudarė 23%) bendrosios pridėtinės vertės. Svarbiausios šakos 2003 m. buvo maisto produktų ir gėrimų gamyba (21% visos parduotos apdirbamosios, kasybos ir karjerų eksploatavimo pramonės produkcijos) ir rafinuotų naftos produktų gamyba (21,8% parduotos produkcijos). 2003 m. pramonėje užimta 20% visų užimtųjų Lietuvos ūkyje.Žemės ūkyje nuo 1995 m. pastebima mažėjimo tendencija – nuo 11,7% bendrosios pridėtinės vertės iki 7% 2003 m. Užimtumas šiame sektoriuje sumažėjo nuo 24% visu užimtųjų 1995 m. iki 18% (2003 m. spalis 30 d.)Bendrosios vidaus investicijos 2003 m., palyginus su 2000 metais, išaugo 25,3%.Struktūrinių pokyčių srityje rinkos ūkio plėtra turi būti suprantama ne tik kaip efektyvesnis materialaus, bet ir visu pirma žmogiškojo kapitalo panaudojimas. Turi būti suformuluota verslo nevaržanti teisiniu ir ekonominiu santykiu sistema; nustatyti ūkio plėtros baziniai prioritetai, paremti išsamia pasaulio rinkų analize, jų raidos tendencijomis; rūpinamasi pasaulinės rinkos paieška lietuviškai produkcijai; teisiškai formalizuojami komerciniai santykiai su šalimis, galinčiomis tapti Lietuvos verslo įmonių prekybos partnerėmis; skatinama pasaulinės kokybės ir ekologijos reikalavimus atitinkančios ir neimlios medžiagoms, bet aukštos darbuotojų kvalifikacijos reikalaujančios produkcijos gamyba ir eksportas; grindžiant gamybos plėtotę, skatinant verslo, mokslo ir švietimo integraciją, naujų technologijų kūrimą ir ju eksportą, spartinant smulkaus verslo plėtrą kaip ekonomikos pagyvinimo bei gyventojų užimtumo katalizatorius, pagrindinį viduriniosios klasės formavimo šaltinį..Privatizavimas. Spartus privatizavimas paskatino privataus sektoriaus plėtrą. BVP, sukurto privačiame sektoriuje 2002 metais, dalis išaugo iki 74%. 1998 – 2002 m. per privatizavimą gauta 4,5 mlrd. litų įplaukų, arba apie 2% šio periodo BVP. Bendrasis kapitalo formavimas 2002 metais, palyginus su praėjusiais metais, išaugo 11,6%.Iki rinkos reformų pradžios privatus sektorius praktiškai neegzistavo. Pramonės sektorių sudarė didelės valstybinės įmonės, žemės ūkis buvo kolektyvinis. Privatizavimo už investicinius čekius programa prasidėjo 1991 m., ir gana greitai pavyko privatizuoti žemės ūkio sektorių bei mažas ir vidutines įmones. Tačiau stambesnėse pramonės įmonėse valstybei priklausė palyginus didelė dalis nuosavybės ir visos pagrindinės infrastruktūros įmonės (pavyzdžiui, elektros energijos, geležinkelių, telekomunikacijų, naftos perdirbimo). Antrasis privatizavimo etapas, įskaitant privatizavimą už grynuosius pinigus ir kitus įvairius būdus prasidėjo 1996 metais.1996 m. rugpjūčio mėnesį Lietuvoje prasidėjo antrasis privatizavimo etapas – vietiniams ir užsienio investuotojams suteiktos lygios teisės rinkos kainomis privatizuoti objektus tik už pinigus. 1999 m. buvo baigtas ir draudimo sektoriaus privatizavimas, 2000 m. – telekomunikacijų, o 2002 m. – bankų.2002 m. buvo parduota 34% AB “Lietuvos dujos” akcijų strateginiam investuotojui. Šiuo metu vykdoma privatizavimo programa dėl 34% įmonės akcijų pardavimo dujų tiekėjui. 2003 m. numatoma parinkti AB “Rytų skirstomieji tinklai” ir AB “Vakarų skirstomieji tinklai” privatizavimo patarėją ir pradėti šių energetikos įmonių privatizavimą.2003 m. II ketvirtyje pardavus AB “Klaipėdos transporto laivyną” ir AB “Lietuvos jūrų laivininkystę” baigtas laivininkystės sektoriaus privatizavimas. 2003 m. I ketvirtyje paskelbtas AB “Lietuvos avialinijos” privatizavimo konkursas, kurio metu numatoma parduoti dalį įmonės akcijų strateginiam investuotojui.Privatizuojamų objektų sąrašas nuolatos papildomas valstybei (savivaldybėms) nuosavybės teise priklausančiais objektais. Valstybės kontroliuojamų įmonių privatizavimo sandoriuose pirkėjams nustatomos prievolės dėl darbo vietų išlaikymo. Ši kontrolė pavesta darbo biržoms.1998 m. už privatizuotus objektus gauta 2259 mln. litų, tai sudarė 5,2% BVP, 1999 m. – 471,3 mln. litų, tai sudarė 1,1% BVP, 2000 m. – 797 mln. litų, arba 1,8% BVP, 2001 m. – 557,2 mln. litų, arba 1,1% BVP, 2002 m. – 287,4 mln. litų, arba 0,6% BVP. 2003 m. gauta 898 mln. litų privatizavimo pajamų, tai sudarė 3,7% BVP. Įmonių restruktūrizavimas ir bankrotas. Pastarųjų kelių metų laikotarpiui būdinga tendencija – greitais tempais augantis bankrutuojančių įmonių skaičius – išlieka. 1998 m. bankrutavo 99 įmones, 1999 m. – 250, o 2000 m. – 415. Tačiau dėl ilgai trunkančių ir neefektyvių bankroto procedūrų vis didėjo neužbaigtų bylų skaičius. Didėjantis įmonių bankrotų skaičius darbui imliuose sektoriuose (apdirbamoji pramonė, prekyba), kuriuose dirba daug moterų, veikia kaip papildomas faktorius, komplikuojantis situaciją darbo rinkoje.

9 pav. Veiklos rūšys, kurių pridėtinės vertės augimas didesnis nei viso ūkio

Nuo 1993 m. iki 2002 m. liepos 1 d. bankrutavusių įmonių turtas pagal bankroto pradžioje apskaičiuotą balansinę vertę sudarė 4,2 mlrd. litų, tačiau turtas paprastai parduodamas 2-2,5 karto mažesne verte. Pagrindinės bankroto procesų nepakankamo efektyvumo priežastys: netobuli teisės aktai, nepakankamai išplėtota turto rinka, neatitikimas tarp parduodamo turto pasiūlos ir paklausos.Pastaraisiais 2001-2003 metais ūkis buvo sparčiai restruktūrizuojamas. Paslaugų sektoriaus pridėtinė vertė išaugo nuo 34% visos pridėtinės vertės 1991 m. iki 59% 2003 m. Ypač sparti plėtra kai kurių iki tol silpnai išplėtotų paslaugų, tokių, kaip finansinis tarpininkavimas, didmeninė ir mažmeninė prekyba, transportas.

InfliacijaLietuvos ūkis auga defliacijos sąlygomis jau nuo 1999 metų. 2003 m. defliacija yra -1,3%.Pastarųjų metų infliacijos priežastys. Nuo 1998 m. infliacija Lietuvoje buvo mažiausia iš visų ES salių kandidačių (žr. 7 pav.). Tai, visų pirma, siejama su fiksuotu valiutos kursu, įvedant valiutų valdybos modelį (VVM, 1994 m.).Pastaruosius penkerius metus efektyvaus nominalaus lito kurso kilimas yra vienas iš pagrindinių kainų lygio stabilizavimo veiksnių. Vidutinė metinė infliacija sumažėjo nuo 5,1% 1998 metais iki 0,3% 2002 metais.Vidaus kainų sumažėjimą 2002 metais daugiausia lėmė po persiejimo prie euro (2002 m. vasario mėn.) 15% JAV dolerio (ir kitų valiutų, susietų su JAV doleriu) atžvilgiu pabrangęs litas bei maisto produktų kainų sumažėjimas. Maisto produktų kainų mažėjimą lėmė bazės efektas po to, kai 2001 m. maisto produktų kainos padidėjo dėl blogo žemės ūkio derliaus ir gyvulių ligų užsienyje. Vartojimo kainų mažėjimas išliko ir 2003 metais.Kainų lygis Lietuvoje taip pat priklauso nuo valstybės administruojamų kainų reguliavimo, akcizų tarifų didinimo bei natūralių monopolijų kainodaros sprendimų. Lietuvoje vartotojų kainos mažėja. Didžiausios įtakos VKI 2003 m. sausį – rugpjūtį turėjo maisto produktų atpigimas – 1,6%, drabužių ir avalynės kainų kritimas – 1,7%. Taip pat indeksą veikė 0,6% atpigusios poilsio ir kultūros, 0,5% – ryšių ir būsto apstatymo paslaugos. Taip pat atpigo lengvieji automobiliai – 3,1%, tačiau pabrango jų kuras: benzinas – 1,4%, dyzeliniai degalai – 1,1%. Iš paslaugų gerokai – 1,7% – pabrango butų nuoma iš privačių asmenų. Tačiau kainų kritimas aplenkė kainų didėjimą.Įsisenėjusį defliacijos reiškinį reikia vertinti neigiamai, nes jis riboja verslo galimybes ir stabdo ekonomikos augimą.

10 pav. Vartotojų kainos (metinis pokytis, proc.)

6 lentelėInfliacijos ir darbo užmokesčio didėjimas, % vidutinis metinis prieaugis 1995 1996 1997 1998 1999 2000 2001 2002 2003Vidutinė metinė infliacija, % 39,6 24,6 8,9 5,1 0,8 1,0 1,3 -1,0 -1,3Vidutinis bruto darbo užmokestis, % 47,8 28,6 25,9 19,5 6,2 -1,7 1,2 5,2 4,111 pav. Infliacija šalyse narėse ir stojančiosiose į ES šalyse 2003 m. gruodžio mėn., palyginti su 2002 m. gruodžio mėn., procentaisKainų kitimo tendencijos ateityje. Pasirengimo narystei ES laikotarpiu numatoma suderinti degalų ir tabako akcizų tarifus su minimaliomis ES normomis. Administruojamų kainų (elektros, dujų, karšto ir šalto vandens tiekimo, šildymo, transporto, ryšių ir kitos prekės ir paslaugos, kurių kainas ir tarifus reguliuoja valstybės valdymo institucijos bei miestų valdybos, 2002 m. sudarė 21,5% viso VKI) reguliavimas, dar kelerius metus galiosiantis natūralių monopolijų prekių ir paslaugų tarifų nustatymas turės įtakos VKI lygio kilimui. Kadangi administruojamos kainos energetikos ir šilumos ūkyje nustatomos nepriklausomos nuo Vyriausybės komisijos sąnaudų įvertinimo pagrindu, tai prognozuojamas nedidelis šių administruojamų kainų padidėjimas. Palyginti ženklus kainų padidėjimas galimas už viešojo transportavimo paslaugas. Vidutinio bei ilgo laikotarpio infliaciniams procesams turi įtakos struktūriniai veiksniai, kuriuos aiškina Balassa-Samuelson efektas. Esant didesniam atviro sektoriaus darbo našumui bei santykinai vienodam atviro ir uždaro sektorių darbo užmokesčiui, uždaro sektoriaus kainos auga sparčiau ir yra viena iš pagrindinių infliacijos priežasčių. Infliacijos padidėjimą sąlygos netolygus produktyvumo didėjimas sektoriuose ir dėl to spartėsiantis vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio augimas.Daugiametis lito kurso kilimas, konkurencijos mažmeninėje prekyboje maisto produktais padidėjimas ir tebesitęsiantis drabužių ir avalynės kainų kritimas suformavo atitinkamus lūkesčius dėl kainų stabilumo. Tikėtina, jog šių veiksnių poveikis bus svarbus ir vidutinės trukmės laikotarpiu.Būsimas neaukštas infliacijos lygis bus nulemtas darbo užmokesčio augimo, užtikrinančio konkurencingumą ir sudarančio sąlygas tenkinti užsienio ir vidaus paklausą nedidinant kainų. Tačiau 2004 metais vartojimo prekių ir paslaugų vidutinis metinis kainų pokytis sudarytų 2,8%. 2004 metų infliacija padidėtų ne tik dėl lengvatinio PVM tarifo už gyvenamųjų patalpų šildymą panaikinimo, numatomo akcizų tarifų už cigaretes ir degalus didinimo, bet ir kainų lygio kitimo, tapus ES nare. 2005 m. infliacijos lygis stabilizuotųsi ir būtų 2,5%, o 2006 m. – 2,6%. Neaukštą infliaciją sąlygos efektyvesnis ekonominio potencialo panaudojimas ir bendras produktyvumo didėjimas, iš dalies kompensuojantys nuo 2004 metų spartėsiantį vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio augimą. Pinigų ir valiutos kurso politika. Lietuvai, nedidelei valstybei, turinčiai atvirą ekonomiką, išorinis lito stabilumas yra labai svarbus veiksnys neinfliaciniai ir stabiliai makroekonominei plėtrai. Pietryčių Azijos krizės, Rusijos finansų krizės patirtis atspindi, kad Lietuvos ekonomika turi pakankamai realaus ir kainų lankstumo, kad sėkmingai amortizuotų šokus be nominalaus valiutos kurso pokyčių.Lietuvos banko pagrindinis tikslas – siekti kainų stabilumo – įgyvendinamas, naudojant fiksuoto valiutos kurso strategiją ir taikant valiutų valdybos principus. Lito patikimumo įstatymas numato, kad Lietuvos banko įsipareigojimai litais turi būti visiškai padengti užsienio atsargomis (2003 m. birželio 1 d. buvo padengta daugiau kaip 160%). Lito kursas nuo 1994 m. balandžio 1 iki 2002 metų vasario 2 dienos buvo fiksuotas JAV dolerio atžvilgiu. Nuo 2002 m. vasario 2 dienos lito bazinė valiuta yra euras, o oficialus lito kursas – 3,4528 lito už 1 eurą.Lietuvos ūkiui tampant vis labiau susijusiam su ES šalių ir šalių kandidačių ekonomika bei siekiant paskatinti tolesnę integraciją į ES rinką, tapo aktualu lito santykį fiksuoti euro atžvilgiu. Tinkamas pasirengimas lėmė aiškų ir stabilų lito susiejimo su euru procesą, neatliekant devalvacijos ar revalvacijos. Nustatytas oficialus fiksuotas lito ir euro kursas apskaičiuotas Europos centrinio banko 2002 m. vasario 1 d. paskelbtą JAV dolerio ir euro santykį – 0,8632 – padauginus iš 4 (iš buvusio oficialaus lito ir JAV dolerio kurso).Fiksuotas valiutos kursas automatiškai neužtikrina tokio pat infliacijos lygio kaip ir bazinės valiutos šalyje, tačiau padeda mažinti infliacijos tempus ir prisideda prie santykinio kainų stabilumo užtikrinimo ilguoju laikotarpiu. Pasirinkta valiutos kurso sistema taip pat sudarė prielaidas teigiamiems palūkanų pokyčiams. Tai patvirtina infliacijos ir palūkanų mažėjimas (duomenys pateikti 2 ir 3 lentelėse).Įsijungimas į VKM II, išlaikant esamos valiutų kurso sistemos bruožus. Lietuvos banko pinigų politikos priemonių sistemą sudaro neribotas bazinės valiutos keitimas į litus ir litų – į bazinę valiutą, privalomųjų atsargų reikalavimai, Lietuvos banko grynosiomis užsienio atsargomis apribotos paskolų galimybės ir grįžtamosios atvirosios rinkos operacijos (indėlių ir atpirkimo sandorių aukcionai). Iki įstojimo į ES buvo tobulinama Lietuvos banko pinigų politikos priemonių teisinė ir techninė bazė tam, kad būtų suvienodintos ir sukurtos palankios sąlygos ateityje nesunkiai pereiti prie Eurosistemoje taikomų pinigų politikos priemonių.7 lentelė Nominalus efektyvus lito kursas ir palūkanų normos 1996 – 2003 m., vidutinis metinis pokytis, % 1996 1997 1998 1999 2000 2001 2002 2003Nominalus efektyvus lito kursas visų valiutų atžvilgiu 7,8 16,3 23,8 43,8 17,0 3,8 8,3 Bankų paskolų litais vidutinės palūkanos 21,3 13,9 12,0 13,0 11,9 9,3 6,6 6,1Indėlių bankuose litais vidutinės palūkanos 13,8 7,4 6,0 4,9 3,8 3,0 1,7 1,4

Išorinis sektoriusLietuva yra pasirinkusi liberalų prekybos ir kapitalo Judėjimo rėžimą. Bendram prekybos liberalizavimui didelę reikšmę turėjo sudarytos laisvosios prekybos sutartys. Šalims, su kuriomis Lietuva yra pasirašiusi laisvosios prekybos sutartis, 2002 m., teko 72,6% visos užsienio prekybos.2001 m. Lietuva tapo Pasaulio prekybos organizacijos nare. Lietuvos ūkis pasižymi žemu protekcionizmo lygiu. Muito mokesčiai 2002 m. sudarė 0,26% BVP, o prekių importas – 56% BVP. 1998-2002 m. Lietuvos prekių eksportas į ES šalis padidėjo nuo 38,0% iki 48,4%, o į NVS šalis sumažėjo nuo 35,7% iki 19.2% viso eksporto, importas (pagal šalį siuntėją) atitinkamai keitėsi ir 2002 m. į ES šalis sudarė 48,8%, o į NVS šalis – 25,1%. Bendras Lietuvos prekių eksportas 2002 m. padidėjo 10.7%, importas – 12,4%. Nepaisant sulėtėjusios ES šalių ūkio raidos, prekių eksportas į ES 2002 m. padidėjo 12,2%. Šiuos pokyčius daugiausia lėmė padidėjęs investicinių ir vartojimo prekių eksportas bei investicinių ir tarpinio vartojimo prekių importas. Be naftos produktų, Lietuvos eksportas 2002 m. padidėjo 17,2%. Tai rodo, kad Lietuvos prekės yra konkurencingos, o šalies prekių eksportas pakankamai diversifikuotas.2003 m., palyginti su 2002 m., eksportas ir importas padidėjo atitinkamai 11,2% ir 8,2%.Dėl spartėjančios ūkio raidos bei suaktyvėjusio investicinio proceso einamosios sąskaitos deficitas (ESD) 2002 m., palyginti su 2001 m. išaugo 16,4% ir sudarė 5,3% BVP (2001 m. 4.8 % BVP). Einamosios sąskaitos padidėjimui didžiausią įtaką turėjo 9,8% padidėjęs neigiamas užsienio prekybos balansas ir 17,3% sumažėjęs teigiamas einamųjų pervedimų balansas. ESD mažino 8,9% padidėjęs teigiamas paslaugų balansas ir 10,6% sumažėjęs neigiamas pajamų balansas. 2003 m. ESD sudarė 5,8%. Didelę reikšmę 2003 m. prekių importo, o kartu ir ESD dinamikai, turėjo sumažėjęs šalies iždo deficitas.

Einamosios sąskaitos deficito finansavimo struktūra pastaraisiais metais gerokai pasikeitė. Iki 1999 m. didelė dalis einamosios sąskaitos deficito buvo finansuojama iš užsienio skolą didinančių užsienio kapitalo įplaukų. 2000 – 2003 m. daugiau užsienio paskolų buvo grąžinta nei gauta, todėl einamosios sąskaitos deficitas iš šio šaltinio finansuojamas nebuvo.Pagrindinis požymis, apibūdinantis ESD priimtinumą, yra galimybė finansuoti šį deficitą pritraukiant užsienio kapitalo įplaukų. Tai patvirtina sėkmingai (su mažesnėmis nei ankstesniais metais palūkanomis) 2003 m. išplatinta Vyriausybės išleisti ilgalaikės trukmės vertybiniai skolos popieriai, beveik 1,5 karto padidėjęs tiesioginių užsienio investicijų srautas ir pagerėję šalies tarptautiniai kredito reitingai. Nors privatizavimo įplaukos mažėja, tiesioginių užsienio investicijų srautas sparčiai auga.Svarbią reikšmę turi ir užsienio kapitalo įplaukų struktūra, nes tai susiję su sukauptos skolos užsieniui dinamika, jos aptarnavimu ir ESD dydžiu ateityje.2002 m. Lietuvos ESD finansavimas ne skolą didinančiomis užsienio kapitalo investicijomis (daugiausia tiesioginėmis užsienio investicijomis į akcinį kapitalą ir reinvesticijomis) sudarė 76,6%. Bendroji šalies skola užsieniui sumažėjo nuo 41,5% BVP 2001 m. iki 40,5% BVP 2002 m.Pagerėjo ir kiti ESD priimtinumą apibūdinantys rodikliai. Oficialiosios tarptautinės atsargos (be aukso vertės), skaičiuojant prekių ir paslaugų importo mėnesiais, 2002 m. pabaigoje sudarė 3,1 mėnesio (metų pradžioje – 2,9 mėn.). BVP pokytis gerokai viršijo ESD ir BVP santykį, o tai rodo, kad BVP didėjo sparčiau negu šalies tarptautiniai finansiniai įsipareigojimai.2004-2006 m. išaugusi vidaus paklausa didins prekybos bei einamosios sąskaitos deficitus. Šį padidėjimą atsvers sparti eksporto plėtra. Tačiau atsižvelgiant į deficito mažinimo politiką, skolos nedidinantį deficito finansavimo pobūdį, vidutinės trukmės laikotarpiu jis būtų tvarus. Prognozuojama, jog 2006 m. Lietuvos mokėjimų balanso einamosios sąskaitos deficitas neviršys 6% BVP.Kita vertus, einamąją sąskaitą turėtų teigiamai paveikti ES transferai bei numatomas vidaus taupymo padidėjimas. Prognozuojama, kad galutinio vartojimo išlaidų dalis turėtų sumažėti nuo 83% BVP 2002 m. iki 79,9% BVP 2006 m., todėl atitinkamai išaugs taupymo norma, daugiau investicijų bus finansuojama iš vidaus išteklių. 8 lentelėEinamosios sąskaitos deficito prognozė, % BVP 2003 2004 2005 2006Einamosios sąskaitos deficitas -5,1 -5,2 -5,3 -5,6Prekės (balansas) -9,1 -9,5 -9,9 -10,3Paslaugos (balansas) 4,1 4,5 5,0 5,6Pervedimų balansas 1,9 1,9 1,9 1,5TUI srautas / Einamosios sąskaitos deficitas 70,4 62,0 59,1 57,0Bendra užsienio skola 40,1 40,0 39,5 39,1Sėkmingai vykstantis Lietuvos integracijos į ES procesas, tolesnis investicinės aplinkos gerinimas, energetikos sektoriaus restruktūrizavimas ir atskirų objektų privatizavimas artimiausiais metais turėtų padėti pritraukti užsienio investicijų. Prognozuojama, kad 2006 m. iš tiesioginių užsienio investicijų bus finansuojama 57% einamosios sąskaitos deficito.Prognozuojama, kad bendroji šalies skola užsieniui didės (absoliučia išraiška) daugiausiai dėl privataus sektoriaus skolinimosi užsienyje, tačiau jos santykis su BVP mažės ir prognozuojamu laikotarpiu sudarys apie 40% BVP.Toliau tobulinama paramos eksportui infrastruktūra. Eksporto plėtros strategijos, Atitikties įvertinimo infrastruktūros plėtros programos, Nacionalinės kokybės programos priemonių įgyvendinimas sudaro palankias sąlygas gerinti gaminių bei paslaugų kokybę ir didinti konkurencingumą vidaus bei užsienio rinkose, Ateityje numatoma geriau panaudoti eksporto ir importo draudimą bei tobulinti eksportuotojų informacinį aprūpinimą.

NedarbasDarbo rinkoje matomi labai svarbūs pokyčiai – pastaraisiais 2001-2003 m. užimtumas didėja, o nedarbo lygis krenta.Vidutinis registruoto nedarbo lygis 2001 m. pakilęs iki 12,5%, 2002 m. sumažėjo iki 11,3%. 2003 m. nedarbo lygis toliau mažėjo ir sudarė 9,8%. Pagal TDO apibrėžimą (gyventojų apklausos duomenimis) nedarbo lygis 2001 m. 17,0%, o 2002 m. sumažėjo iki 13,8%. 2003 m. nedarbo lygis gyventojų apklausos duomenimis sudarė 12,5%.12 pav. Užimtumas ir nedarbasNedarbą lėmė pagrindinė struktūrinės priežastys – darbo užmokesčio įšaldymo politika, regioninės politikos sunkumai ir papildomos priežastys, tokios kaip ribotas darbo jėgos mobilumas, deklaruojamas kvalifikacijos ir rinkos poreikių neatitikimas, matyti, mažiau įtakojo nedarbo augimą.

Pagyvėjus ekonominiam Lietuvos ūkio aktyvumui, nuo 2002 m. pradžios mažėjo struktūrinis nedarbas. 2003 m. liepos 1 d. ilgalaikių bedarbių buvo 40,1 tūkst. – trečdaliu mažiau negu metų pradžioje. Ilgalaikių bedarbių lyginamasis svoris bedarbių skaičiuje sumažėjo 4,3 punkto iki 26,2%.2002 m. registruotas nedarbas sumažėjo 2,7% (iki 10,4%), o Statistikos departamento duomenimis 4,1% (iki 13%). Išaugo darbo jėgos paklausa, sumažėjo bedarbių, iš jų ilgalaikių bedarbių skaičius, krito nedarbo lygis bei jo teritorinė diferenciacija.7% išaugo neterminuoto darbo pasiūla. Tuo pat metu terminuoto darbo pasiūla sumažėjo beveik 14%. Darbuotojų atleidimų skaičius per devynis 2003 m. mėnesius, lyginant su praėjusių metų tuo pačiu laikotarpiu, sumažėjo beveik du kartus.Per 2003 metus nedarbo lygis Lietuvoje kas ketvirtį mažėjo: I ketvirtį jis buvo 12% (Darbo biržos duomenimis), II – 10,1%; III – 9,5%. Rugsėjo mėn. nedarbas dar labiau sumažėjo – iki 9,3%. Tai viena iš labiausiai.džiuginančių tendencijų. Metinis nedarbo lygis 2003 m. sudarė 9,8%.13 pav. Nedarbo lygis, darbo biržos duomenimis, procentais

Didėja moterų bedarbių skaičius. Statistikos departamento gyventojų užimtumo tyrimo duomenimis, 2003 m. bedarbių skaičius buvo 219 tūkst. Pirmą kartą moterų bedarbių buvo daugiau nei vyrų bedarbių: moterys sudarė 51% visų bedarbių, o vyrai – 49%. 2002 m. buvo atvirkštinė situacija – vyrai bedarbiai sudarė 52%, o moterys – 48%.Darbo biržos duomenimis 2003 m. spalio 1 d. buvo 150,7 tūkst. bedarbių. 33% padaugėjo jaunų, 15-24 metų amžiaus bedarbių. Jaunų moterų bedarbių buvo 54% visų jaunų bedarbių. 2003 m. rugsėjo mėn. moterys bedarbės sudarė daugiau nei Statistikos tyrimų duomenimis – 55,4% visų bedarbių. Taigi moterų nedarbas turėjo tendenciją didėti ir pralenkė vyrų nedarbo lygį.Nors ir išlieka regioninis nelygumas, tačiau žymiai sumažėjęs. Aukščiausias nedarbo lygis buvo šiose savivaldybėse: Druskininkų – 20,6%, Mažeikių – 19,5%, Lazdijų – 18,5%, Šalčininkų – 17,9%, Akmenės – 17,4%, Pasvalio – 16,7%, Jonavos – 15,7%, Ignalinos – 15,5%, Alytaus rajono – 14,8%. Taigi nedarbo lygis, viršijantis 20%, liko tik Druskininkuose (o 2002m. buvo penkiose savivaldybėse).Žemiausias nedarbo lygis buvo šiose savivaldybėse: Trakų rajono – 3,9%, Kretingos rajono – 4,2%, Neringos savivaldybėje – 5,0%, Molėtų rajono – 5,2%, Vilniaus mieste – 5,3%, Kaišiadorių rajono – 5,4%, Prienų – 5,5%, Anykščių, Zarasų rajono – po 5,6%.Nedarbas labiau mažėjo didžiausio nedarbo regionuose – Druskininkuose (5,4%), Akmenės (5,4%), Jonavos (5,1%), Skuodo (4,3%), Šalčininkų (3,5%) ir kt. Ilgalaikių bedarbių sumažėjo 26%. Per 9 mėnesius 13,5 tūkst. ilgalaikių bedarbių buvo įdarbinta nuolatiniam darbui. Jaunimo nedarbas sumažėjo 5% (13,8).Bedarbio pašalpas rugsėjo mėn. pabaigoje gavo 17,1 tūkst. bedarbių. Tai sudarė 11,3% (rugpjūčio mėn. – 10,7%) visų bedarbių. Minimali bedarbio pašalpa – 100 Lt, maksimali – 250 litų.Darbo užmokestisPagaliau 2003 m. reikšmingiausiai išaugo ilgą laiką buvęs “įšaldytas” vidutinis nominalus darbo užmokestis – 4,5% per metus ir sudarė 1174 litų. Valstybės sektoriuje šis rodiklis padidėjo – 4,7%, o privačiame sektoriuje – 4,5%. Tačiau daugumą šalies gyventojų vis dar sudaro nepasiturintys ir menkas pajamas gaunantys žmonės, kurie negali aktyviai įsitraukti į rinką: imti paskolas, naudotis lizingo, draudimo ir kt. paslaugomis, kaupti indėlius ir investuoti.Realusis darbo užmokestis šalies ūkyje 2003 m. sudarė 1208 litų; palyginus su 2002 m., padidėjo 7,1%, valstybės sektoriuje – 7,3%, o privačiame – 7,l%.Realaus darbo užmokesčio kiek didesni augimo tempai yra labiau įtakojami stiprėjančios defliacijos, o ne darbo užmokesčio didinimo priemonių. Darbo užmokesčio Lietuvoje augimui būdingi ekstensyvūs tempai, tuo tarpu kai darbo našumo didėjimas viršija darbo užmokesčio tempus daugiau nei du kartus.Nors ir pastaraisiais metais Lietuvoje sparčiai auga darbo našumas (2000 m. padidėjo 10%, 2001 m. – 11%, 2002 m. – net 16,5%), tačiau šie rodikliai Lietuvoje tesiekia 40% ES vidurkio.Tai daugiau nei Turkijoje (36% ES vidurkio), Latvijoje (34%), Bulgarijoje (31%) ar Rumunijoje (28%), tačiau mažiau nei Estijoje (41% ES vidurkio), Lenkijoje (51%), Čekijoje (56%), Vengrijoje (63%), Slovėnijoje (74%). (Šie duomenys pateikti šių metų birželio mėnesį baigtame PHARE tyrime “Nacionalinio konkurencingumo vertinimas”).Lyginant vidutinę darbo kainą įvairiose šalyse, tenkančią vienai dirbtai valandai gamybos ir paslaugų sektoriuose, 2000 metų duomenimis, aukščiausia ji buvo Danijoje (27,1 euro) ir Švedijoje (28,1 euro). Lietuvoje darbo valandos kaina siekė tik 2,7 euro, tai 8 kartus mažiau nei vidutiniškai ES. Mažiau darbas kainavo tik Bulgarijoje (1,4 euro), Rumunijoje (1,5 euro) ir Latvijoje (2,4 euro).Estijoje valanda darbo vidutiniškai buvo vertinama 3 eurais, Slovakijoje – 3,1 euro, Lenkijoje – 4,5 euro ir pan. Tyrimą atlikę ES PHARE ekspertai pažymi, jog santykinai spartesni už ES šalių vidurkį ekonominės plėtros tempai bei palankios ekonomikos augimo prognozės suteikia Lietuvai realias galimybes įveikti ekonomikos raidos lygio atsilikimą nuo ES šalių.Tačiau Lietuvos BVP vienam gyventojui bei darbo našumas vis dar gerokai atsilieka nuo ES vidurkio, todėl artimiausiais metais būtina daug nuveikti, siekiant įgyvendinti Lietuvos Vyriausybės viziją įveikti ekonomikos plėtros lygio atsilikimą ir iki 2015 metų tapti ekonomiškai lygiaverte ES nare.

14 pav. Šalies ūkio vidutinis mėnesinis darbo užmokestis 1997 – 2003 m.Pastaruoju metu vyksta diskusija dėl minimalaus darbo užmokesčio (MDU) kėlimo. Neseniai MDU buvo padidintas nuo 430 Lt iki 450 Lt, tačiau siūloma jį didinti iki 500 Lt ir net iki 700 Lt. Šiuo klausimu įsivyravo skirtingos nuomonės.Smulkūs verslininkai priešinasi šiai idėjai, argumentuodami, kad jos įgyvendinimas privers smulkias įmones mažinti darbo vietų skaičių arba bankrutuoti. Kai kurie ekspertai, atsižvelgdami į tai, siūlo diferencijuoti MDU pagal regionus. Vilniaus banko analitikai mano, kad pati MDU priemonė jau atgyveno ir tik trukdo verslui, darbdavių ir samdomųjų deryboms. Jų nuomone, nei padidinus minimalų darbo užmokestį, nei kilstelėjus neapmokestinamą pajamų minimumą nepavyks sulaikyti nuo emigracijos kvalifikuotos ir brangios darbo jėgos. Šios priemonės naudingos tik mažai apmokamiems darbuotojams.Kadangi Lietuvoje mažai uždirbantys sudaro palyginti didelę dalį, ypač turint omenyje regionus, tai ir šių, nors ir menkai įtakojančių gyventojų pajamų didėjimą, veiksmų negalima ignoruoti. Juolab, kad valstybės sektoriaus darbo užmokesčio reguliavimas Lietuvoje smarkiai įtakoja privataus sektoriaus darbo užmokestį.Kitas reikalas, kad šiuo metu iš tikrųjų MDU yra akivaizdžiai per mažas ir toks jo dydis praranda įtaką realiems problemų sprendimams. Atsižvelgiant į tai, kad jau daugelį metų Lietuvoje nebuvo jokios pajamų didinimo politikos bei į neigiamas tokios būklės pasekmes, generalinė linija aiški – būtina darbo užmokestį didinti visais įmanomais būdais kompleksiškai, tame tarpe ir neapmokestinamą pajamų minimumą, ir MDU. Tačiau to nepakanka. Akivaizdu – būtina mažinti mokesčių naštą darbui, pvz., gyventojų pajamų mokesčio tarifą ir socialinio draudimo įmokų tarifą. Konkrečių detalių nustatymas – tolesnio darbo klausimas. Kaip rodo daugelio šalių patirtis, pajamų didinimo politika davė teigiamus rezultatus ir valstybės pajamų didėjimo srityje.Lietuvos ekonomikoje įtvirtinti fundamentalūs pokyčiai: atvira ekonomika, laisvas kapitalo judėjimas, platus privatus sektorius, stipri konkurencija. Modernizuojant ūkį, didelę įtaką daro užsienio investicijos. Tęsiasi ekonominės integracijos su ES procesas kapitalo ir prekių rinkose.Valiutų valdybos sąlygomis nacionalinę valiutą susiejus su euru, infliacija išlieka žema – 0,3 procento 2002 metais, o 2003 metais dėl euro kurso kilimo JAV dolerio atžvilgiu ir aštrėjančios konkurencijos telekomunikacijų rinkoje vidutinis kainų lygis laikinai sumažėjo 1,2 procento.

Privatizavimas beveik baigtas. 1998-2003 metais iš privatizavimo gauta 5,36 mlrd. litų įplaukų, iš jų daugiausia – kaip užsienio investicijos. 2001 metais priimti ir efektyviai veikia Įmonių restruktūrizavimo, Įmonių bankroto ir kiti įstatymai, užtikrinantys privataus sektoriaus veiklos skaidrumą, tarptautinių standartų taikymą ir patrauklumą užsienio investuotojams.Lietuvos ūkio struktūra palaipsniui tapo panaši į ES valstybių ūkio struktūrą. 2003 metais Lietuvos paslaugų sektorius sukūrė 61,9 procento bendrosios pridėtinės vertės, pramonės lyginamoji dalis sudarė 25 procentus. Žemės ūkyje sukuriamos bendrosios pridėtinės vertės dalis mažėjo nuo 11,3 procento 1995 metais iki 6,1 procento 2003 metais. Nors žemės ūkyje dirbančių asmenų sparčiai mažėjo, 2003 metais dirbantys šiame sektoriuje (gyventojų užimtumo tyrimo duomenimis) vis dar sudarė 17,9 procento dirbančių asmenų.Spartus reformų tempas neišvengiamai kėlė ir tam tikrų ekonominių bei socialinių rūpesčių, kuriuos ne visuomet laiku ir sėkmingai pavykdavo sušvelninti. Pirmiausia skaičiuojant pagal Tarptautinės darbo organizacijos metodiką, įvertintas nedarbo lygis 2003 metais siekė 12,4 procento. Antra, dėl visuomenės senėjimo kyla vis daugiau ilgalaikių ekonominių ir socialinių problemų. 2001 metais maždaug trečdalis daugiavaikių šeimų (turinčių tris ir daugiau vaikų) gyveno žemiau skurdo ribos. Gyvenimo lygio skirtumai 2003 metais, palyginti su 2002 metais, šiek tiek sumažėjo, tačiau santykinio skurdo lygis išliko gana aukštas ir siekė 16 procentų (2002 metais buvo 17 procentų). Suminis gimstamumo rodiklis (vidutinis vaikų, kuriuos moteris pagimdo per savo gyvenimą, skaičius) 2002 metais buvo 1,24. Toks žemas gimstamumo lygis nebeužtikrina demografinės pusiausvyros, ir karta nebepakeičia kartos. Trečia, Lietuvos einamosios sąskaitos deficitas finansuojamas pirmiasia iš užsienio kapitalo įplaukų, daugiausia susijusių su privatizavimu, kuris netrukus bus baigtas, todėl būtina toliau gerinti verslo ir investavimo sąlygas, kuo daugiau remti investicijas, skatinamas įstatymų nustatytais būdais, ir sudaryti ypač geras sąlygas “plyno lauko” investicijoms.Naujas išbandymas fiskalinėje srityje, susijęs su būsimomis įmokomis į ES biudžetą ir efektyviu ES struktūrinių fondų lėšų įsisavinimu, – subalansuoti valdžios sektoriaus išlaidų ir pajamų didėjimo tempus, kartu siekiant išlaikyti stabiliai mažą fiskalinį deficitą.Ekonominis disbalansas, susijęs su mažu įmonių sektoriaus pelningumu ir nepakankamomis vidaus investicijomis, daugelį metų buvo viena opiausių problemų, tačiau 2001-2003 metais gerokai sušvelnėjo. Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės įmonių finansinių rodiklių tyrimo ketvirčių duomenimis, 2003 metais įmonių pelningumas buvo 4,9 procento. Vadinasi, 1 litas apyvartos davė 5 centus ikimokestinio pelno. 2002 metais šis rodiklis buvo gerokai mažesnis ir sudarė tik 3,6 procento. Bendrojo kapitalo kaupimas 2001 metais padidėjo 17,8 procento, 2002 metais – 11,8 procento, o 2003 metais – 12,8 procento.Vienas iš svarbiausių praėjusio dešimtmečio ekonominių reformų rezultatų – Lietuvoje sukurta lanksti rinkos ekonomika. Kylant nominaliam valiutos kursui, ūkis išliko konkurencingas dėl adekvačiai nuosaikaus nominalaus darbo užmokesčio didėjimo ir stabilių kainų. Spartus Lietuvos eksporto didėjimas didino bendrąjį vidaus produktą ir mažino nedarbą – pasiekti sparčiausi tempai Europos Sąjungos mastu. Lietuvos fiskalinės politikos orientavimas pagal Stabilumo ir augimo pakto tikslus stiprino rinkų lūkesčius dėl artėjančios narystės Ekonominėje ir pinigų sąjungoje, mažino investicijų Lietuvoje rizikingumą. Spartus investicijų didėjimas užtikrins ilgalaikį Lietuvos konkurencingumą, o trumpuoju laikotarpiu padidins investicinių prekių importą, einamosios sąskaitos deficitą.2.4. Makroekonominės politikos perspektyvosPolitikos tikslai ir uždaviniai. Praėjęs ekonominių reformų dešimtmetis buvo rezultatyvus – Lietuvoje sukurta funkcionuojanti rinkos ekonomika. Tačiau Lietuvoje dar ne visose srityse iki galo įvyko permainos, susijusios su pastarąjį dešimtmetį vykusia ekonomikos transformacija, todėl, palyginti su ilgametėmis rinkos ekonomikomis, Lietuvos ekonominei politikai keliami papildomi tikslai. Lietuvos ekonominės programos tikslai pirmiausia orientuoti į šalies pasirengimą prisiimti narystės ES įsipareigojimus nuo 2004 metų.Pagrindinis ekonominės politikos tikslas laikotarpiui iki įstojimo į ES buvo tenkinti ekonominius stojimo į ES kriterijus (Kopenhagos kriterijus) bei rengtis narystei Ekonominėje ir pinigų sąjungoje. Visa reformų programa buvo orientuota į šio tikslo įgyvendinimo priemonių kūrimą vidutinės trukmės laikotarpiu. Tai buvo:· spartūs bei tolygūs ekonomikos plėtros tempai ir stabili makroekonominė aplinka;· palankios verslo plėtros sąlygos bei sėkmingai įgyvendintos struktūrinės reformos;· skaidrus valstybės valdymas bei politinis susitarimas dėl vykdytinų reformų;· stabili ir prognozuojama teisinė aplinka;· gili ekonominė integracija su ES.Minėti tikslai atspindėti įvairios trukmės valstybės strateginio planavimo dokumentuose, kurie sudaro pagrindą planuojant bendras su ES investicijas į šalies ekonominę plėtrą. Tokie dokumentai būtų:· Valstybės ilgalaikė raidos strategija;· Valstybės ilgalaikė iki 2015 m. ūkio plėtros strategija;· Nacionalinis susitarimas siekiant ekonominės ir socialinės pažangos;· Lietuvos ekonominė programa laikotarpiui iki įstojimo į Europos Sąjungą;· Bendrasis programavimo dokumentas.

Dabartinės ekonominės politikos tikslaiLietuvos ūkio vidutinės trukmės ekonominės politikos tikslai:· tvari ir sparti ekonominė plėtra;· ūkio konkurencingumo didinimas.Šių tikslų, būtinų ekonominei konvergencijai su ES valstybėmis, siekiama vykdant reformas, kurių svarbiausios yra valstybės išlaidų efektyvumo didinimas ir mokesčių reformos įgyvendinimas, telekomunikacijų ir energetikos rinkų liberalizavimas, numatytų infrastruktūros objektų privatizavimas, tolesnės reformos darbo rinkos srityje, socialinės apsaugos optimizavimas.Kad būtų pasiekti Lietuvos ekonominės politikos tikslai, svarbiausia įgyvendinti:· stabilią pinigų politiką, išlaikant fiksuotą valiutos kursą euro atžvilgiu;· tvarią fiskalinę politiką, mažinant fiskalinį deficitą ir siekiant priartėti prie cikliškai· subalansuoto biudžeto tikslo;· investicijų ir verslo skatinimo politiką, palankią ekonominei plėtrai;· aktyvią darbo rinkos politiką, siekiant padidinti užimtumą ir darbo rinkos lankstumą. Valiutų valdybos modelis ir toliau išliks esminis makroekonominės politikos elementas. Šis modelis suteikia stabilią monetarinę aplinką ir formuodamas adekvačius lūkesčius prisideda prie santykinai žemos infliacijos išlaikymo. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos ūkis glaudžiausiai yra susijęs su ES ir narystės siekiančių šalių ekonomika, bazinė susiejimo valiuta yra euras.Tęsiama fiskalinė konsolidacija suteikia tvirtą pagrindą ilgalaikei fiksuoto valiutos kurso politikai ir didina ekonomikos atsparumą įvairiems išorės poveikiams. Tai leidžia toliau mažinti valstybinio ir privataus sektorių skolinimosi išlaidas, siekti cikliškai subalansuoto biudžeto ir gebėti vykdyti Ekonominės ir pinigų sąjungos derybinio skyriaus reikalavimus.Siekiant ilgalaikio ir stabilaus ekonominio augimo, labai svarbu formuoti palankią investicinę ir verslo aplinką. Laikotarpiu iki stojimo į ES bus siekiama padidinti bendrąsias investicijas. Numatoma toliau sparčiai vykdyti infrastruktūros privatizavimą, įskaitant energetikos ir transporto objektų privatizavimą, skatinti privačias “plyno lauko” investicijas, diegti verslo aplinkos gerinimo priemones, pritraukti daugiau tiesioginių užsienio investicijų.Siekiant užtikrinti efektyvų darbo išteklių panaudojimą, racionalizuoti socialinių išmokų skirstymą, numatoma vykdyti ekonominį aktyvumą ir užimtumą didinančią politiką. Struktūrinę politiką numatoma pasitelkti sudarant palankesnes sąlygas kurti naujas darbo vietas, orientuojant profesinio mokymo sistemą i rinkos poreikius, kuriant konkursinę perkvalifikavimo sistemą. Ypač svarbios ekonominio aktyvumo ir užimtumo didinimo sritys bus darbo vietų kūrimas, skatinant verslininkystę, užimtumo rėmimo formų tobulinimas, prisitaikymo prie struktūrinių pokyčių didinimas bei lygių galimybių darbo rinkoje užtikrinimas, pensinio amžiaus ilginimas.Lietuvos ekonominės politikos įgyvendinimas glaudžiai susijęs su pasikeitimais išorės sektoriuje. Staigūs išoriniai ekonominiai šokai sąlygotų ekonominės politikos įgyvendinimo korekcijas, kurias laiku atlikti ypač svarbu Lietuvai, kaip mažai atviros ekonomikos valstybei.Siekiant ekonominio augimo ir ūkio konkurencingumo didėjimo, išlaikant griežtą fiskalinę politiką numatoma tęsti esmines struktūrines reformas. Privatizavimo programa iš esmės bus užbaigta 2003 metais. Svarbiausių energetikos bendrovių, likusių transporto įmonių privatizavimas lems produktyvumo augimą šiuose svarbiuose sektoriuose ir skatins efektyvios ir lanksčios ekonomikos plėtrą.Įėjimo į rinką barjerų šalinimas, verslo suvaržymų panaikinimas ir verslo sąlygų ūkio subjektams suvienodinimas sudarys sąlygas sukurti konkurencijai palankią aplinką, atitinkančią ES reikalavimus. Siekiant sudaryti laisvo išteklių pasiskirstymo rinkoje sąlygas ir geriau tenkinti vartotojų poreikius, numatoma toliau šalinti kliūtis laisvai konkurencijai bei stiprinti teisinę – institucinę aplinką.Griežta fiskalinė politika ir struktūrinės reformos užtikrina, kad vidutinės trukmės laikotarpiu ekonomikos plėtros neribos darbo ir finansinių išteklių stoka. Didėjant konkurencijai bankų sistemoje bei gerėjant vidaus verslo perspektyvoms, tęsiant tvarią fiskalinę politiką, sparčiau plėsis privačių asmenų taupymas ir privataus sektoriaus investicijų kreditavimas. Ilgalaikį augimą siekiama užtikrinti ruošiant programas, skirtas visuomenės senėjimo problemai spręsti.Ekonominė prognozė. Lietuvos ūkio plėtros prognozės grindžiamos ekonominės plėtros prielaidomis, iš kurių svarbiausios – pinigų, fiskalinės ir ūkio politikos priemonės aptartos pirmesniame ekonominės politikos tikslų skyriuje. Pagrindinės išorinės ekonominės aplinkos prielaidos – tai, kad ilgalaikis BVP augimas ES valstybėse sieks apie 2,2% ir vidutinis metinis infliacijos lygis atitiks Europos centrinio banko (ECB) nustatytas normas. Pagal finansų ministerijos ekspertų prognozes 2004-2006 m.Lietuvos ūkis augs daugiau, kaip po 6% kasmet. Atsižvelgus į sparčius pirmojo pusmečio Lietuvos ekonomikos augimo tempus, bei įvertinus ūkio raidos tendencijas, Vilniaus banko analitikai pakoregavo 2004-2006 m. makroekonomines prognozes. Galiojančiomis kainomis 2004 m. prognozuojamas 8; 8,5 ir 8,5% BVP augimas atitinkamas 2004-2006 m.BVP rodiklį kelia pagerėjusi verslo aplinka, Lietuvos verslo gebėjimas konkuruoti vidaus ir išorės rinkose, ekonomikos plėtrai teigiamą impulsą duoda Europos Sąjungos teikiama parama.Ekonomikos augimo pagrindas ir toliau bus eksportuojamą produkciją ir paslaugas tiekiantys sektoriai: augs pramonė, plėtosis kitos verslo veiklos, ypač programinės įrangos kūrimas. Didelėsįtakos ūkio plėtrai turės statybos.

Lietuvos ekonomikos augimą turėtų lemti tolesnis eksporto augimas bei sparčiau didėjančios investicijos ir subalansuotai augantis vartojimas. Ekonominį aktyvumą didins sparčiai besiplečianti finansų rinka bei vidaus kreditas: įmonės išplės investicijų projektų finansavimą iš skolintų lėšų. Ekonomikos augimą paspartins ir pokyčiai, susiję su numatomu Lietuvos įstojimu į ES.Nors prognozuojami ūkio sektorių augimo tempai gerokai skiriasi, spartesnio augimo tendencijos turėtų išlikti tose šakose, kurios teikia paslaugas ne rezidentams arba gamina eksportuojamas prekes, t.y. transportavimo, ryšių bei sandėliavimo veiklos, apdirbamosios pramonės, išgaunamosios pramonės, finansinio tarpininkavimo sektoriuose. Suaktyvėsianti vidaus paklausa sudarys sąlygas išlaikyti aukštesnį nei vidutinį didmeninės ir mažmeninės prekybos bei statybų sektoriaus augimo tempą. Nėra prognozuojamas nė vienos ūkio šakos nuosmukis. Tačiau viešąsias paslaugas teikiančių veiklų tempai būtų kiek nuosaikesni. Dėl gamybos kvotų apribojimo žemės ūkyje mažės šio sektoriaus sukuriamos pridėtosios vertės dalis. Augančią vidaus paklausą teks tenkinti importuotais maisto produktais.Vidaus paklausos įtaka ekonomikos augimui stiprės, bus reikšmingas vartojimo ir investicijų augimas, Naujos vidaus kreditavimo galimybės bei struktūrinė ES parama sudarys sąlygas investiciniam procesui aktyvėti. Prognozuojama, kad investicijos sudarys vis didesnę BVP dalį. Bendrosios vidaus investicijos padidėtų nuo 21,5% BVP 2001 m. iki 24,6% BVP 2005 m. Dėl stiprėjančio investuotojų pasitikėjimo ūkio stabilumu turėtų išaugti privačios investicijos. Jos, savo ruožtu, padės užtikrinti, kad bus išlaikytas ilgalaikis ūkio augimo potencialas.Prognozuojama, kad galutinio vartojimo išlaidos sudarys vis mažesnę BVP dalį. Galutinio vartojimo išlaidų lyginamoji dalis sumažėtų nuo 83,9% BVP 2001 m. iki 81,9% BVP 2005 m. Šį struktūros pokytį sąlygotų dėl namų ūkių planavimo horizonto pailgėjimo ir finansų bei kapitalo rinkų efektyvumo pagerėjimo padidėsiančios privačių asmenų santaupos ir investicijos. Vyriausybės išlaidų dalies nežymus padidėjimas nuo 20,1% BPV 2001 m. iki 20,7% 2005 m. susijęs su numatomu Lietuvos stojimu į ES.Pasaulinių naftos kainų bei euro ir dolerio kurso pokyčiai lems, kad eksporto tempai, palyginti su buvusiais pastaraisiais metais, bus nuosaikesni. Dėl vidaus paklausos augimo didėjantis importas pablogins neigiamą užsienio prekybos (prekių ir paslaugų) balansą. Prekybos ir paslaugų saldo prognozuojamu laikotarpiu padidėtų nuo 5,4% BVP 2001 m. iki 6,5% BVP 2005 m.Numatoma, kad vidutinis metinis užimtųjų skaičius prognozuojamo laikotarpio pabaigoje sieks 1523 tūkst. Dėl ekonominės plėtros ir produktyvumo didėjimo vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis išaugs nuo 991 lito 2001 m. iki 1238 litų 2005 m. Darbo užmokesčio augimą vidutinės trukmės laikotarpiu ribos nepanaudotų darbo išteklių pasiūla. Prognozuojama, kad nominalus darbo užmokestis augs lėčiau taip pat dėl fizinių asmenų pajamų mokesčio reformos, numatančios sumažinti darbo pajamų apmokestinimą 2002 ir 2003 metais.

Pasirengimo narystei ES laikotarpiu numatoma vykdyti griežtą fiskalinę valstybės politiką. Svarbiausias fiskalinis tikslas šiame laikotarpyje – užtikrinant ekonominės politikos tikslų įgyvendinimą, artėti prie tikslo cikliškai subalansuoti biudžetą, vykdyti mokesčių reformą ir racionalizuoti išlaidų politiką. Bendrojo šalies biudžeto pajamų ir išlaidų politikos priemonės, užtikrinančios artėjimą prie tikslo cikliškai subalansuoti biudžetą yra skirtos tvariai ir sparčiai ekonominei plėtrai bei ūkio konkurencingumo didinimui, būtinus ekonominei konvergencijai su ES valstybėmis pasiekti.Vidutinio laikotarpio fiskalinė politika sieks įgyvendinti makroekonominės politikos prioritetus:· užtikrinti makroekonominį stabilumą, vykdant anticiklinę fiskalinę politiką;· sudaryti palankias sąlygas didinti darbo našumą, toliau skatinti svarbius veiksnius tęsiant· pradėtas energetikos, žemės ūkio, mokesčių sistemos, biudžeto valdymo reformas;· fiskalinę politiką vykdyti suderintai su socialinės politikos prioritetais.Mokesčių srityje bus baigiama suderinti degalų ir tabako akcizų tarifus su ES minimaliomis normomis. Administruojamų kainų (elektros, dujų, karšto ir šalto vandens tiekimo, šildymo, transporto ir ryšių paslaugų; šios prekės ir paslaugos bendrame VKI 2002 m, sudarė 21,5%) reguliavimas, dar kelis metus galiosiantis natūralių monopolijų prekių ir paslaugų tarifų nustatymas turės įtakos VKI lygio kilimui. Kadangi administruojamos kainos energetikos ir šilumos ūkyje nustatomos nepriklausomos nuo Vyriausybės komisijos sąnaudų įvertinimo pagrindu, tai prognozuojamas nedidelis šių administruojamų kainų padidėjimas. Santykinai didžiausias padidėjimas galimas viešajame transporte. Infliacijos padidėjimą sąlygos efektyvesnis ekonominio potencialo panaudojimas, produktyvumo didėjimas ir dėl to nuo 2004- 2005 metų spartėsiantis vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio augimas.Atsižvelgiant į šiuos veiksnius, prognozuojama, kad 2003 m. vidutinė metinė infliacija būtų 2,5%, 2004 m. – 3,7%, 2005 m. – 4,0%.Spartesnė Lietuvos ūkio raida 2003 – 2005 m. turėtų padidinti vidaus paklausą, kartu ir importą. Todėl einamosios sąskaitos deficitas 2005 m. gali siekti 5,9% BVP. Tačiau tokio dydžio einamosios sąskaitos deficitas, atsižvelgiant į atsargią fiskalinę politiką būtų priimtinas ir visiškai valdomas.Kita vertus, einamąją sąskaitą turėtų teigiamai paveikti numatomas vidaus taupymo padidėjimas. Prognozuojama, kad galutinio vartojimo išlaidų dalis turėtų sumažėti nuo 83,9% BVP 2001 m. iki 81,9% BVP 2005 m., todėl atitinkamai išaugs taupymo norma, daugiau investicijų bus finansuojama iš vidaus išteklių.Sėkmingai vykstantis Lietuvos integracijos į ES procesas, tolesnis investicinės aplinkos gerinimas, energetikos sektoriaus restruktūrizavimas ir atskirų objektų privatizavimas artimiausiais metais turėtų padėti pritraukti užsienio investicijų. Prognozuojama, kad 2005 m. iš tiesioginių užsienio investicijų bus finansuojama 50% einamosios sąskaitos deficito.Prognozuojamo deficito dydis koreguojamas atitinkamai koreguojant bendrojo šalies biudžeto pajamas ir išlaidas.Pajamų sumažėjimą nuo 36,8% BVP 2002 m. iki 35,3% 2003 metais nulėmė fizinių asmenų pajamų mokesčio reforma. Prognozuojama, kad dėl neapmokestinamo minimumo didinimo 2003m. sausio 1 d. nuo 250 Lt iki 290 Lt, pajamų iš šio mokesčio sumažėtų apie 0,6% BVP. Dėl mokesčių sistemos suderinimo pagal ES reikalavimus 2004 m. bus panaikinti atskaitymai nuo pajamų į kelių priežiūros ir plėtros programą, kurio pajamos biudžete sudaro apie 0,6% BVP. Dėl šios priežasties bendrojo šalies biudžeto pajamų iš mokesčių (D2+D5) dalis mažės 2004-2005 m.Optimizuojant valstybės išlaidas, siekiama paskatinti privataus sektoriaus veiklą, pagerinti mokėjimų balanso einamosios sąskaitos rodiklius. Prognozuojamas 2003 m. didesnis fiskalinis deficitas susijęs su sparčiais šalies integraciniais darbais paskutiniais prieš įstojimą į ES metais bei NATO naryste.Siekiant pagerinti ilgalaikio taupymo sąlygas, 2004 m. pradėta įgyvendinti pensijų sistemos reforma.Tolesnės išlaidų politikos kryptį lemia strateginiai prioritetai, mokesčių bazės pasikeitimai bei fiskalinės prognozės, tarptautiniai susitarimai bei įstatymai. Vyriausybės prioritetai realizuojami integruojant juos į strateginius veiklos planus ir biudžeto programas. Dalis prioritetų (pavyzdžiui, plėtoti informacinę visuomenę) yra horizontalaus pobūdžio, pasireiškiantys įgyvendinant kitus prioritetus (pvz., švietimą, visuomenės saugumą, stojimą į ES).Išlaidų politika iš esmės yra apsprendžiama stojimo į ES konteksto. Dar laikotarpyje iki įstojimo, siekiama maksimaliai užtikrinti projektų, susijusių su ES parama, realizavimą. Toliau numatoma diegti strateginio planavimo principus visuose biudžeto planavimo etapuose ir derinti šiuos veiksmus su stojimo į ES reikalavimais. Vykdant biudžeto reformą bus tobulinama praktinio biudžeto ir ES pagalbos derinimo schema. Planavimo srityje toks derinimas apjungia BPD rengimą biudžeto ciklą investicijų planavimą. Šios schemos pagrindas yra biudžeto sandaros įstatyme įteisintas atitinkamas praktinis mechanizmas – specialiosios programos.Prognozuojama, kad 2004-2006 m. bendrojo šalies biudžeto fiskalinio deficito finansavimo struktūra neturėtų labai keistis nuo 2003 m. struktūros. Finansavimas iš esmės priklausys nuo vidaus rinkos ir bus sietinas su Vyriausybės vertybinių popierių diversifikacija ir terminų ilginimu, svarbiausiu skolinimosi kriterijumi išliks nedideli skolinimosi kaštai.Svarbiausias uždavinys valdant valstybės skolą yra užtikrinti visišką valstybės išlaidų finansavimą laiku ir visų skolinių įsipareigojimų vykdymą kuo mažesnėmis išlaidomis bei rizika, neviršijant nustatytų valstybės skolos bei skolinimosi limitų. Didžiausia dalis valstybės skolinimosi poreikio artimiausiais metais susidarys dėl užsienio ir vidaus paskolų grąžinimo bei biudžeto deficito finansavimo.Vadovaujantis priimta Lietuvos Respublikos Vyriausybės vidutinės trukmės skolinimosi politika 2004-2006 metams valstybės skola 2004 m. gruodžio 31 d. negali viršyti 30%, o užsienio skola – 25% 2004 metų BVP. Tiesioginė valstybės užsienio skola eurais 2004 metų pabaigai turi sudaryti ne mažiau kaip 75% visos tiesioginės užsienio skolos.Artimiausiais metais privatizavimo procesas šalyje vyks tuo pačiu tempu: smulkių bei vidutinių įmonių valstybei priklausančių likutinių akcijų paketų pardavimas bus orientuojamas į vietos pirkėjus, o privatizuojant stambias infrastruktūros įmones, bus stengiamasi pritraukti užsienio investuotojų. Tokiu būdu bus įgyvendinamas siekis diegti įmonėse pažangias valdymo sistemas, naujas technologijas bei kurti naujas (arba išlaikyti esamas) darbo vietas.Prognozuojama, kad privatizavimas kartu su kitais anksčiau nagrinėtais veiksniais sąlygos didelius ūkio struktūrinius pokyčius, tolesnę privataus sektoriaus plėtrą ekonomikos efektyvumo augimą. 2004- 2006 m. privatizuojant valstybei (savivaldybėms) nuosavybės teise priklausantį turtą pagal esamą jo būklės įvertinimą gali būti gauta iki 3,5 mlrd. litų įplaukų.Fiskalinė politikaNuo 1997 metų iki 1999 metų fiskalinis deficitas kasmet didėjo ir ekonominio nuosmukio metais pasiekė 5,6% BVP. 2000 m. buvo iš esmės pakeista fiskalinės politikos kryptis siekiant fiskalinio konsolidavimo. 2000 m. valdžios sektoriaus fiskalinis deficitas sudarė 2,6% BVP, 2001 m. – 2,2% BVP, Kadangi skolos aptarnavimo išlaidos sudarė 1,6% BVP, 2002 m. buvo fiksuotas 0,1% BVP dydžio pirminis deficitas.Tvari fiskalinė politika tiesiogiai lėmė mokėjimų balanso einamosios sąskaitos deficito mažėjimą nuo 11,2% BVP 1999 m. iki 6,0% BVP 2000 m. bei 5,3% BVP 2002 m. Dėl pasiekimų išorinių balansų srityje pradėjo spartėti BVP augimo tempai. Sparti realaus sektoriaus plėtra patvirtino fiskalinės konsolidacijos kelio naudingumą.Valdžios sektoriaus pajamos per pastaruosius penkerius metus kasmet mažėjo dėl stabiliai mažėjančių nemokestinių pajamų ir mokestinių lengvatų taikymo. Taigi, pagrindinė fiskalines konsolidacijos dalis buvo atlikta mažinant išlaidas: sumažinti transferai namų ūkiams (indėlių atkūrimas ir kt.), sumažintos valstybės perskolinimo operacijos, atlikta biudžetinės sandaros reforma, įvesta griežtesnė biudžetinių įstaigų kontrolė, buvo pasiektas nedidelis darbo užmokesčio augimas valstybiniame sektoriuje.Fiskaline konsolidacija sukūrė palankias sąlygas toliau plėtoti Vyriausybės vertybinių popierių rinką. Šiuo metu ilgiausia Vyriausybės vertybinių popierių trukmė siekia dešimt metų (šios trukmės VVP vidutinių metinių palūkanų normų svertinis vidurkis už 2002 m. – 5,98 ). Visų vidaus rinkoje išleistų Vyriausybės vertybinių popierių palūkanų normų svertinis vidurkis sumažėjo per 2002 m. iki 4,62%. Šalies biudžetas2003 m. konsoliduoto šalies biudžeto deficitas sudarė 2 %. Pirmą, kartą Lietuvos rinkos ekonomikos istorijoje rugpjūtį buvo užfiksuotas 31 mln. Lt. konsoliduoto centrinio šalies biudžeto perteklius, kuris sudarė 0,1 % BVP.Priminsime, kad konsoliduotas centrinis šalies biudžetas apima valstybės biudžetą, socialinio draudimo fondus (“Sodrą” bei Privalomojo sveikatos draudimo fondą), taip pat nebiudžetinius Privatizavimo, Garantijų, Rezervinį (Stabilizavimo), Ignalinos AE uždarymo, 1990 m. blokados fondus bei Santaupų atkūrimo sąskaitą.2003 m. nacionalinio biudžeto pajamos viršijo prognozę. Dėl efektyvios mokesčių reformos padidėjus įplaukoms į biudžetą, sausio – rugsėjo mėnesių nacionalinio biudžeto pajamos siekė 8,023 mlrd. litų. Tai – 66,8 mln. litų (0,8%) daugiau nei prognozuota ir 350 mln. Lt daugiau nei 2002 m. tuo pačiu laikotarpiu.Valstybės biudžeto devynių mėnesių pajamos sudarė 6,908 mlrd. Lt. – 63,1 mln. Lt. (0,9%) daugiau nei prognozuota, savivaldybių biudžetai tuo pat metu gavo 1,115 mlrd. Lt. – 3,7 mln. Lt (0,3%) daugiau nei projektuota.15 pav. Nacionalinio biudžeto pajamos ir išlaidos, % BVP Biudžeto pajamas gerokai papildė rugsėjį mokėtas pelno mokestis. Per devynis mėnesius šio mokesčio gauta 482 mln. Lt. metinis planas įvykdytas 95,6%. Akivaizdūs teigiami rezultatai pelno mokesčio srityje patvirtina, kad buvo pasirinkta teisinga mokesčių reformos kryptis. Šį mokestį reformavus padidėjo ir vidaus investicijos, ir įmonių pelningumas, o atitinkamai – ir pelno mokesčio įplaukos į valstybės biudžetą.2003 metai šalies biudžetui iš pirmo žvilgsnio buvo gana sėkmingi – tiek Nacionalinio biudžeto (NB), tiek ir Valstybinio socialinio draudimo fondo (SODROS) biudžeto pajamų surinkimo planai buvo viršyti. Šalies bendro konsoliduoto biudžeto fiskalinis deficitas išankstiniais duomenimis sudarė apie 2% BVP ir nors buvo 1,5 karto didesnis nei prieš metus, tačiau makroekonominiam stabilumui pavojaus nekėlė (Mastrichto sutartis nurodo 3% kritinę ribą). Deja, pagrindinės šalies iždo problemos – santykinai žemo pajamų lygio – sprendimas nepasistūmėjo į priekį, NB įplaukų plano sėkmingam įvykdymui lemiamos reikšmės turėjo spartesnė, nei prognozavo Finansų ministerija, ūkio plėtra, tačiau NB ir SODROS pajamų santykiai su BVP negalutiniais duomenimis pernai šiek liek pablogėjo (žr. 8 ir 9 pav.). Žinant, kad Lietuvos bendro biudžeto pajamų santykis su BVP pastaraisiais metais buvo mažiausias tarp visų ES valstybių ir šalių-kandidačių, galime teigti, kad šio rodiklio pagerinimui kol kas neskiriama pakankamai dėmesio. Menkos biudžeto pajamos įšaldo švietimo ir sveikatos apsaugos sistemų bei teisėtvarkos ydas, trikdo sparčiai užbaigti žemės grąžinimo bei gyventojų rublinių indėlių kompensavimo procesus ir t.t. Efektyvesnis mokesčių administravimas pagreitintų įsisenėjusių šalies problemų sprendimą bei sudarytų sąlygas mokesčių tarifų mažinimui – tai ypač svarbu, siekiant pritraukti užsienio kapitalą. Nuo būsimų TUI srautų didele dalimi priklausys Lietuvos ūkio plėtros tempai ilgesniu laikotarpiu – dabartinio augimo šaltiniai greit išseks ir ekonomikai reiks nemažų kapitalo injekcijų.2003 m. NB pajamos išankstiniais duomenimis pasiekė 11,3 mlrd. Lt ir buvo apie 7% didesnės nei prieš metus, mokestinės pajamos ūgtelėjo 7,5% iki 9,7 mlrd. Lt. Ženkliai pagerėjus įmonių pelningumui, pelno mokesčio įplaukos per metus pašoko daugiau nei 1,5 karto, jų dalis NB pajamų struktūroje sudarė 6,9% – geriausias rezultatas nuo 1998 m. Tam teigiamą poveikį turėjo ir 2002 m. įsigalioję pelno mokesčio įstatymo pakeitimai. Nors valstybinė mokesčių inspekcija pastaruoju metu kovai su atlyginimais vokeliuose skyrė daugiau dėmesio, pajamos iš fizinių asmenų pajamų mokesčio padidėjo saikingai – 3,5%, jų augimą pastebimai pristabdė neapmokestinamos darbo užmokesčio dalies padidinimas. Tačiau itin keistai atrodo PVM rodiklis – nepaisant ženklaus vidaus vartojimo padidėjimo šio mokesčio įplaukos 2003 m. buvo maždaug tokios pat kaip 2002 m. Tenka konstatuoti, kad PVM problema kol kas lieka neįkandamu riešutu.NB išlaidos negalutiniais duomenimis praėjusiais metais paaugo nepilnus 9% ir siekė apie 12,7 mlrd.Lt. Sprendžiant pagal paskelbtus pernykščius sausio – rugsėjo mėn. duomenis – labiausiai išaugo išlaidos ekonomikai, valstybės valdymui ir krašto apsaugai – jų metiniai pokyčiai viršijo penktadalį. Tuo tarpu išlaidos socialinei sferai ir viešajai tvarkai ūgtelėjo mažiau nei bendras rodiklis – jų dalys NB išlaidų struktūroje 2003 m. buvo mažiausios nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.Išankstiniais duomenimis SODROS biudžeto pajamos pernai padidėjo apie 8%, išlaidos – 8,5% ir sudarė maždaug 4,9 mlrd. Lt ir 4,7 mlrd. Lt. Kelis metus susidūrusi su rimtais finansiniais sunkumais pastaruosius dvejus metus SODRA turėjo perteklinį biudžetą. Tam palankias sąlygas sudarė darbo vietų gausėjimas ir darbo užmokesčio augimas, smunkant nedarbo lygiui. Neabejotina, kad atlyginimai šiemet kils dar sparčiau, bet dėl stiprėjančios darbo emigracijos bendras užimtųjų skaičius gali pradėti kristi jau artimiausioje ateityje – į tai reikia atsižvelgti planuojant SODROS įplaukas.16 pav. Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto pajams ir išlaidos, % BVPValstybės skolaValstybės skola pastoviai mažėja. Valstybės skola 2002 m. pabaigoje sudarė 25,96% BVP, ir sudarė 13,2 mlrd. Lt, iš jų tiesioginė valstybės skola (paskolos valstybės vardu) – 11,4 mlrd. litų, o netiesioginė (paskolos su valstybės garantija) – 1,8 mlrd. litų. Valstybės užsienio skola sudarė 9,18 mlrd. Litų (69,7%) visos skolos. Didžiausią tiesioginės valstybės užsienio skolos dalį -beveik 58% sudarė paskolos euro zonos šalių valiutomis, apie 31,8% JAV doleriais, kitos – apie 10,2%.2003 m. valstybės skola dar sumažėjo iki 24,3% BVP. Dėl vykdomos griežtos skolinimosi politikos valstybės skola mažėjo visą II ketvirtį ir buvo 24,3% BVP, tačiau rugpjūtį ji ūgtelėjo iki 24,8% BVP, esant leistinam Mastrichto kriterijui 60% BVP.Tiesioginė valstybės skola rugpjūtyje sudarė 87,6%, o netiesioginė – atitinkamai – 12,4%. Užsienio skola sudaro 69,2%, vidaus skola atitinkamai – 30,8%. Lietuvos valstybės skolos politika yra orientuota į užsienio skolinimosi mažinimą. Tačiau 2004 metais, turint mintyje Lietuvos biudžeto konsolidaciją su ES struktūrinės paramos fondais, kofinansavimą iš Lietuvos biudžeto, valstybės skolinimasis turėtų padidėti, tame tarpe grynasis skolinimas – 67%.Vyriausybei vykdžius griežtą fiskalinę politiką ir sparčiai augus ūkiui valstybės skolos santykis su BVP 2003 m. sumažėjo beveik 2 procentiniais punktais iki 24,2% (žr. 10 pav.). Priminsime, kad Mastrichto sutarties atitinkamas kriterijus yra 60%. Valstybės užsienio skolos dalis BVP pernai sumenko iki 16,3%. Galima pagrįstai teigti, kad pagal Europos standartus dabartinis Lietuvos valstybės įsiskolinimo lygis yra žemas.17 pav. Valstybės skola, % BVP Finansų rinkaPraėjusiais metais pinigų kiekio rodikliai Lietuvoje ženkliai išaugo. Pinigų bazė PO per metus padidėjo 26,7% ir metų pabaigoje sudarė 6,5 mlrd. litų. Labiausiai ji ūgtelėjo dėl sumažėjusio gyventojų ir ūkio subjektų polinkio taupyti, terminuotų indėlių palūkanų normomis smukus antrus metus iš eilės (2002 m. – 1,1 proc. punkto, 2003 m – 0,6 proc. punkto). Pernai Lietuvos banko išleistų į apyvartą grynųjų pinigų kiekis siekė 914 mln. litų, emisijos augimas per metus šiek tiek sulėtėjo ir sudarė 21,7% (29,3% 2002 m.). Komercinių bankų atsargos litais ir privalomosios atsargos užsienio valiutomis per metus šoktelėjo net 67,7%. Dėl bankų nuosavų lėšų stygiaus finansų sektoriuje išaugę įsiskolinimai užsienio valiuta grynąjį užsienio turtą sumažino 4,5%. Kaip įprasta, pinigų bazė labiausiai padidėjo metų pabaigoje.Nauji Lietuvos fiskalinės politikos bruožai narystės ES kontekste2004 m. valstybės biudžeto privalumai. 2004 metų valstybės ir savivaldybių biudžete skelbiama, kad šis biudžeto projektas yra „istorinis”, “eurointegracinis”, “socialiai orientuotas”.Finansinių rodiklių projektas paruoštas atsižvelgus į valstybės strateginius tikslus ir įvertinus ūkio raidos tendencijas, mokestinės bazės pokyčius ir būsimąją narystės ES įtaką. Jame numatyta, kad kartu su ES finansine parama nacionalinis biudžetas 2004 m. gaus 13328 mln. Lt pajamų, arba, 20,1% daugiau nei numatoma gauti 2003 m. Prognozuojamos valstybės biudžeto pajamos, įskaitant ES paramą, bus 11.725 mln. Lt, arba 22,7% daugiau nei 2003 metais.Planuojamos 2004 m. nacionalinio biudžeto išlaidos – 15245 mln. Lt. Numatomi valstybės biudžeto asignavimai – 13643 mln. Lt. Palyginti su 2003 m. patvirtintu planu valstybės asignavimai didėja 2785 mln. Lt arba – 25,6%.Ilgą laiką mažėjant konsoliduoto biudžeto pajamoms (santykyje su BVP – nuo 1998 m. iki 2003m.), nacionalinio biudžeto pajamų ženklus padidėjimas nuteikia kiek optimistiškiau ir suteikia vilčių, kad gal būt bus siekiama ne tik ekonomikos, bet ir gyventojų gyvenimo lygio augimo.Nauji šalies biudžeto bruožai – konsolidacija su ES finansiniais srautais ir socialinė orientacija. 2004 metų valstybės biudžetas konsoliduotas su ES biudžetu, numatant jame 1585,6 mln. Lt ES paramos lėšų į Lietuvos biudžetą ir 440 mln. Lt Lietuvos įmokų į ES biudžetą. Konsoliduoti abiejų biudžetų finansiniai srautai sukuria realias prielaidas užtikrinti efektyvų ES finansinės paramos įsisavinimą, o taip pat galimybę daugiau lėšų skirti valstybės investicijoms. 2004 m. biudžeto projekte numatoma, kad valstybės investicijos, įskaitant ES paramą, palyginti su 2003 metais didės daugiau nei 592 mln. L ir sieks 2010 mln. Lt, o tai yra 42% daugiau negu 2003 m.Iš ES paramos lėšų įgyvendinamų investicinių projektų bendram finansavimui numatoma skirti 466 mln. Lt valstybės lėšų.Iš esmės įvykdyta mokesčių reforma ir sukurtos palankios prielaidos sparčiai ūkio plėtrai sukuria realias prielaidas spręsti susikaupusias socialines problemas ir dosniau finansuoti socialiai jautrias sritis.2004 metų biudžeto projekte siūloma skirti daugiau kaip 200 mln. Lt biudžetinių įstaigų darbuotojų algoms, nekitusioms nuo 1998 m., didinti. Šių lėšų pakaks, kad nuo 2004 metų gegužės 1 d. vidutiniškai 100 litų padidėtų mėnesinis darbo užmokestis daugiau kaip 200 tūkst. biudžetinių įstaigų darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis. Mokslo institutų darbuotojų darbo užmokestis ūgtelės vidutiniškai 134 Lt. Biudžetinių sveikatos apsaugos įstaigų darbuotojų algas planuojama didinti vidutiniškai 98 Lt., pedagogų ir kitų švietimo įstaigų darbuotojų atlyginimai padidės apie 95 Lt., kultūros darbuotojų algos didės vidutiniškai 91 Lt.Taigi algos didėja ne biudžetinių įstaigų darbuotojams: mokytojams, socialiniams darbuotojams, gydytojams, mokslininkams, bibliotekininkams ir kt. kultūros darbuotojams.Didžiausios valstybės investicijos 2004 m. numatomos į transporto ir ryšių sektorius – jos sieks 567 mln. Lt ir išaugs, palyginus su 2003m., 37 procentais. Investicijos didės į visas ūkio sritis, tačiau didžiausias pokytis numatomas aplinkos apsaugos srityje – čia valstybė investuos 245% daugiau nei 2003 m. – 240,6 mln. Lt.Siekiant padidinti šalies žemės ūkio subjektų konkurencinį pajėgumą ir sukurti sąlygas sėkmingai jų integracijai į ES rinką, siūloma ženkliai padidinti paramą žemės ūkiui. Svarstomame projekte žemės ūkiui iš valstybės biudžeto (su Europos Sąjungos parama) numatoma skirti 1416 mln. Lt. Numatomi asignavimai šiai sričiai didinami 552 mln. Lt ir yra 64% didesni negu 2003m.Švietimui ir aukštajam mokslui siūloma skirti 1296 mln. Lt. Tai yra 165 mln. Lt, arba 14,6% daugiau negu skiriama šiais metais.Sveikatos apsaugai kitų metų valstybės biudžete planuojama skirti 797 mln. Lt, arba 79 mln. litų (11%) daugiau negu 2003 metais.Socialinei apsaugai kitų metų valstybės biudžete planuojama skirti ne mažiau kaip 973 mln. Lt, arba 212 mln. Lt (27,8%) daugiau negu 2003 metais.Viešajai tvarkai ir visuomenės apsaugai skiriamus asignavimus siūloma padidinti 188 mln. Lt (18,5%) ir 2004 m. skirti šiai sričiai 1202 mln. Lt.Siekiant vykdyti ankstesnių Vyriausybių prisiimtus valstybės įsipareigojimus, 2004 metų biudžeto projekte siūloma santaupų atkūrimui skirti 105 mln. Lt. Turtui kompensuoti numatoma 61 mln. Lt. Iš jų kompensacijoms už žemę – 35 mln. Lt, išlikusiam nekilnojamajam turtui atkurti – 26 mln. Lt.Teikiamame 2004 m. biudžeto projekte numatoma toliau spręsti savivaldybių finansines problemas, skiriant 65 mln. Lt 1997-2000 m. savivaldybių negautoms pajamoms kompensuoti. Šios lėšos būtų naudojamos kreditoriniams įsiskolinimams mažinti, o tai pagerintų ne tik pačių savivaldybių, bet ir įmonių, su kuriomis neatsiskaitoma už pateiktas prekes ir paslaugas, padėtį.2004 m. valstybės biudžetą išties galima pavadinti neprecedentiniu ir eurointegraciniu: 2004 m. Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos biudžetai pirmą kartą taps tampriai susieti. Tačiau pagrindinė problema šioje srityje – iš kur Vyriausybei paimti 440 mln. Lt, kuriuos Lietuva turi įmokėti į ES biudžetą? Kol kas nėra kitos išeities, kaip didinti valstybės skolinimąsi – 2004 m. valstybės grynasis skolinimasis padidės net 67%, palyginus su 2003 m. Turint omenyje Lietuvos valstybės skolos lygį (šiuo metu sudaro tik 24,6% BVP) ir, juolab, kad Mastrichto skolinimosi riba yra 60% BVP, taip pat tai, kad kitų valstybių – kandidačių valstybės skolos siekia kur kas daugiau (pvz., Slovėnijos, Vengrijos valstybių skola yra apie 56-58% BVP), didelio pagrindo nerimauti dėl valstybės skolos padidėjimo nebūtų. Tačiau šioje srityje pagrindinis rūpestis būtų efektyviai panaudoti šią skolą, t.y. investicijoms. Be fiskalinės politikos svertų reikėtų suaktyvinti ir kitus, pavyzdžiui, pinigų politiką, kuri pastaruoju metu pasižymi visišku pasyvumu.Kur kas sunkiau sutikti su deklaruojama biudžeto socialine pakraipa. Visiškai teisūs Vilniaus banko analitikai, teigdami, kad biudžeto pajamoms ir išlaidoms smarkiai augant, valstybės politikos prioritetai nustatomi ne absoliučiais dydžiais (jie visi sparčiai didėja), o santykiniais rodikliais. Deja, beveik visoms socialinėms sritims skiriamų lėšų dalis bendruose biudžeto asignavimuose 2004m., palyginti su 2003 m. proporcijomis, sumažės: švietimui – nuo 10,6 iki 9,1%; sveikatos apsaugai – nuo 6,4 iki 1,6%; kultūrai – nuo 2,6 iki 2,2%. Darbo užmokesčio dalis biudžeto asignavimuose ir toliau mažės (kaip ir eilę metų) – nuo 17,8% 2003m. iki 15,3% 2004m.Atėmus ES finansinę paramą, 2004m. valstybės biudžeto pajamos bus tik 6% didesnės nei praėjusiais metais, tuo tarpu Finansų ministerijos nominalaus BVP prognozė labai santūri – 6,2%, tikėtina, kad BVP augs kur kas sparčiau. Taigi 2004 m. valstybės biudžeto pajamų ir BVP santykis ir toliau mažėja. 9 lentelė Konsoliduotų fiskalinių rodiklių projekcijos 2003 m. mln. Lt % BVP 2004 m. mln. Lt % BVP 2005 m. mln. Lt % BVP 2006 m. mln. lt % BVPVisos pajamos 17.939 33,4 20.266 35,2 22.296 35,8 23.930 35,6Gamybos ir importo mokesčiai 6.812 12,7 7.464 13,0 7.742 12,4 8.383 12,5Pajamos iš turto 516 1,0 416 0,7 412 0,7 424 0,6Pajamų ir pelno mokesčiai 3,896 7,2 4.185 7,3 4.540 7,3 4.905 7,3Socialinės įmokos 4.762 8,9 5.069 8,8 5.424 8,7 5.816 8,7Dotacijos 1.336 2,5 2.484 4,3 3.543 5,7 3.888 5,8Kitos pajamos 618 1,1 648 1,1 635 1,0 514 0,8Visos išlaidos 19.227 35,8 21.936 38,1 23.854 38,3 25.141 37,4Valdžios sektoriaus deficitas 1.288 2,4 1.670 2,9 1.558 2,5 1.210 1,8BVP 53.731 57.068 61.652 66.398 Šaltinis: Finansų ministerijos interneto psl. www.finmin.lt Fiskalinės prognozės. Valdžios sektoriaus (pastarąjį sudaro centrinės valdžios, vietinės valdžios ir socialinės apsaugos fondų subsektoriai) fiskalinių rodiklių prognozė atliekama atsižvelgiant į šalies ūkio plėtros makroekonomines prognozes, numatomus galiojančių mokesčių įstatymų pakeitimus, naujų mokesčiu įstatymų projektus, mokėtinas sumas į Europos Sąjungos biudžetą ir gautinas iš ES sumas, įvertinant mokesčių tarifų suderinamumą su ES direktyvomis.Finansų ministerija prognozuoja, kad valdžios sektoriaus biudžetą 2004-2006 m. atitinkamai bus surinkta 20 266 mln. Lt (35,2% BVP); 22 296 mln. Lt (35,8% BVP), 23 930 mln. Lt (35,6% BVP) pajamų.Staigų valdžios sektoriaus pajamų šuolį, palyginti su 2003 m., sąlygoja 2004-2006 m. įplaukiančios ES lėšos, kurios atitinkamais metais sudaro 1361 mln. Lt; 2253 mln. Lt; 2444 mln. Lt (neįtraukus Ignalinos AE uždarymo lėšų). Valdžios sektoriaus pajamų augimą nagrinėjamu laikotarpiu lems gana spartus BVP ir tiesioginių investicijų augimas, vis efektyvesnė gamyba, geriau panaudojami gamybos veiksniai ir kita.Surenkamų pajamų dydį 2004-2006 m. lems ir teisės aktų derinimas pagal Acquis: cukraus apyvartos mokesčio panaikinimas (dėl to BŠB 2004 m. praras apie 60 mln. Lt pajamų) ir atskaitymo kelių programai nuo įmonių bendrųjų pajamų panaikinimas (dėl to biudžetas 2005 m. neteks 370 mln. Lt pajamų). Dėl gyventojų pajamų mokesčio nuostatų įgyvendinimo biudžetas 2004 m. neteks 86mln. Lt pajamų.Tačiau didinant akcizą už tabaką ir degalus, planuojama, kad 2004 m. biudžetas pasipildys 22,1 mln. Lt; 2005 m. – 53,6 mln. Lt.; 2006 m. – 97,7 mln. Lt.Papildomai į biudžetą bus surinkta daugiau pajamų dėl pelno mokesčio lengvatų panaikinimo (2004 m. numatoma papildomai gauti 125 mln. Lt) ir pridėtinės vertės mokesčio lengvatų panaikinimo (2004 m. numatoma papildoma gauti 152 mln. Lt).Prognozuojama, kad valdžios sektoriaus išlaidos atitinkamais metais sudarys 21 936 mln. Lt (38,1% BVP); 23 854 mln. Lt (38,3% BVP); 25 141 mln. Lt (37,4% BVP).Tarp išlaidų yra numatytos įmokos į ES biudžetą: 2004 m. – 497 mln. Lt; 2005 m. – 710 mln. Lt; 2006 m. – 763 mln. Lt.
Finansų ministerija prognozuoja, kad valdžios sektoriaus deficitas 2004-2006 m. atitinkamai bus lygus 2,9% BVP, 2005 m. – 2,5% BVP, 2006 m. – 1,8% BVP (pagal ESS’95 metodologiją).Tokia valdžios sektoriaus deficito raida jau vidutiniu laikotarpiu leistų siekti subalansuoto valdžios sektoriaus biudžeto, nurodyto Stabilumo ir augimo pakte. Lietuvai, siekiančiai tapti pilnateise ES nare ir integruotis į euro zoną, būtina vadovautis Stabilumo ir augimo paktu.ES reikalavimai šalies finansų būklei sąlygoja griežtėjančią fiskalinę politiką, kuri iki šiol buvo sėkmingai vykdoma siekiant stojimo į ES. Nepaisant gaunamų lėšų iš ES, pirmieji narystės ES metai bus labai įtempti valstybės finansams.Prognozės prielaidos. Lietuvos ūkio plėtros prognozė grindžiama pastaruoju metu sisiformavusiomis ūkio raidos tendencijomis ir ekonominės plėtros prielaidomis, iš kurių svarbiausios – tvari fiskalinė ir monetarinė politika, aktyvi darbo rinkos politika, siekianti padidinti užimtumą ir darbo rinkos lankstumą, taip pat ekonominei plėtrai palanki investicijų ir verslo skatinimo politika.Svarbi 2004-2006 metų prognozės prielaida susijusi su natyste ES, struktūrinių fondų ir kitos ES finansinės paramos lėšų panaudojimu. Prielaida dėl ES finansinės paramos panaudojimo atitinka biudžetinių ir finansinių nuostatų derybų skyriuje nustatytus pinigų srautus. 2004 metais pagreitį ekonomikos augimui suteiks palankūs rinkos dalyvių lūkesčiai, susiję su Lietuvos naryste ES.10 lentelė BVP augimas ir jo veiksniai Metai 2003 2004 2005 2006 2007BVP pokytis procentais (palyginamosiomis kainomis) 9,0 7,0 7,3 6,6 6,3BVP pokytis mln. litų (galiojusios kainos) 55737 59712 65447 71215 77705BVP defliatorius, pokytis procentais -0,93 0,13 2,14 2,09 2,66VKI (vidutinis metinis), pokytis procentais -1,2 0,9 2 2,1 2,5Dirbančių asmenų skaičiaus pokytis procentais 2 0,7 1 0,2 0,2Nedarbo lygis procentais 12,4 11,3 10,3 10 9,7Produktyvumo pokytis procentais 6,6 6,5 6,2 6,4 4,6Didėjimo šaltiniai: pokytis procentais (palyginamosios kainos) 1. Namų ūkių vartojimo išlaidos 11 6,1 7,8 5,8 5,72. Valdžios sektoriaus vartojimo išlaidos 5,7 7 -1 4 43. Bendrojo pagrindinio kapitalo formavimas 11,4 11,3 13,7 11,3 84. Atsargų pasikeitimai ir vertybių įsigijimas atėmus netekimą (BVP procentais) 1,2 0,8 0,8 0,8 15. Prekių ir paslaugų eksportas 6 10,8 9,6 8,4 7,56. Prekių ir paslaugų importas 8,8 10,7 9,4 8,5 6,9Indėlis į realų BVP didėjimą 7. Vidaus paklausa 10,97 7,67 7,82 7,724 6,48. Atsargų pasikeitimai ir vertybių įsigijimas atėmus netekimą (BVP procentais) 1,2 0,8 0,8 0,8 19. Prekių ir paslaugų balansas -2,01 -0,68 -0,51 -0,66 -0,12Prielaidos Trumpalaikės palūkanų normos 2,4 2,3 2,5 2,9 3,5Ilgalaikės palūkanų normos 5,3 5 5,3 5,7 6,1JAV dolerio/EUR keitimo kursas* 1,13 1,25 1,25 1,25 1,25EU-15 BVP didėjimas procentais 0,8 2 2,4 2,4 2,4Pasaulio importas (išskyrus ES), pokutis procentais 7,3 9,7 8,5 8,5 8,5Naftos kainos (brent, Jav doleris už barelį)** 28,5 28,5 28,5 28,5 28,5* Techninė prielaida** OPEC viršutinė naftos kainų koridoriaus ribaPagrindinės išorinės ekonominės aplinkos prielaidos, vykdant ES fiskalinės priežiūros procedūrą bei siekiant užtikrinti ūkio prognozių palyginamumą, atitinka Europos Komisijos paskelbtas išorinės aplinkos prielaidas. Tikimasi, kad pagerėjusi geopolitinė padėtis, palankios finansinės sąlygos, lanksti makroekonominė politika, vykdomos struktūrinės reformos lems spartesnę ES plėtrą artimiausiais metais: buvo numatyta, kad 2004 metais ES penkiolikos valstybių ekonomika išaugs 2 procentais, 2005 metais – 2,4 procento, o pasaulio ekonomika ( išskyrus ES) 2004 metais – 5,1 procento, 2005 metais – 4,7 procento. Dešimties naujųjų ES valstybių ekonomika 2004 metais iššaugo vidutiniškai 4 procentais, 2005 metais – 4,2 procento. Svarbi 2004-2007 metų ūkio plėtros prognozės prielaida – valiutų kurso ir naftos kainų stabilumas.Išorinės aplinkos prielaidos ir Statistikos departamento paskelbti duomenys pagrindžia prognozes, kad Lietuva vidutinės trukmės laikotarpiu gali išlaikyti tvarų 6 procentus viršijantį metinį ekonomikos augimą. 2004 metais BVP didėtų 7 procentais, 2005 metais – 7,3 procento, 2006 metais – 6,6 procento, o 2007 metais – 6,3 procento.3. Globalizacija pasaulio ūkyje3.1. Globalizacijos procesas, teigiamos ir neigiamos pasekmėsGlobalizacija yra pasaulio valstybių ūkių ir visuomenių integravimasis, intensyvėjantys tarpusavio, t.y. tarptautiniai ryšiai. Tarptautiniai ryšiai gali būti patys įvairiausi, pradedant prekyba, investicijomis ir baigiant žmonių, pinigų ir informacijos srautais. Rinkos ekonomikos išplitimas pasaulyje bei su tuo susijusi technologijų pažanga sukūrė sąlygas nuolatiniam tarpusavio ryšių tarp pasaulio valstybių augimui. Tiesa, prekybos ir investicijų svarba šalių ūkiams nėra naujas reiškinys žmonijos istorijoje. XIX a. pabaigoje prekyba sudarė panašią industrinių valstybių BVP dalį kaip ir šiuo metu. Apie ekonominę valstybių tarpusavio priklausomybę ir jos pasekmes taip pat pradėta kalbėti jau gana seniai, pradėjus augti transnacionalinių kompanijų veiklai.Globalizacija reiškia augantį nacionalinių valstybių suvereniteto apribojimą (taip vadinama delokalizacija), kadangi vyriausybėms vis sunkiau kontroliuoti prekių, asmenų ar pinigų judėjimą, nekalbant apie informacijos kontrolę. Toks valstybių funkcinio ir teritorinio suvereniteto neatitikimas gąsdina ne tik totalitarinių režimų, bet ir demokratinių šalių visuomenes.Pasaulio valstybės įvairiai reaguoja į augančią tarpusavio ekonominę priklausomybę. Viena iš šių bandymų išraiškų – ekonominė konkurencija tarp valstybių, ribojant pasaulio ekonomikos poveikį bei siekiant “apsaugoti” savo ekonomiką nuo išorės spaudimo muitais, kvotomis, pinigų srautų apribojimais ir kitokiomis priemonėmis. Kraštutiniu atveju tokie veiksmai gali pavirsti “prekybiniais karais”. Šitaip tarsi perkeliant konfliktinius valstybių galių didinimo bandymus į ekonomikos sritį.Globalizacija kaip ir kiekvienas reiškinys, turi tiek teigiamų, tiek neigiamų pusių. Tačiau tinkamai pasinaudojus jų suteikiamomis galimybėmis, mokslo ir technologijų pažanga augantys ryšiai tarp šalių gali sudaryti tvirtą pagrindą šalių ekonomikos augimui. Bet kokiu atveju, neigti globalizacijos poveikį yra beprasmiška, o bandyti apsisaugoti nuo jo – ekonomiškai nenaudinga. Globalizacija yra neišvengiamas procesas – kurio vis tiek nesustabdysi, todėl geriausia kiek įmanoma daugiau pasinaudoti jos privalumais bei sumažinti galimas neigiamas pasekmes. Pasaulinių rinkų integraciją galima nagrinėti trimis aspektais: prekybos, transnacionalinių gamybos korporacijų ir tarptautinių finansų srityse. Finansų judėjimą reguliuoti nacionalinės vyriausybės jau yra sunkiai pajėgios dėl informacijos technologijų šuolio, tuo tarpu priešintis gamybos “transnacionalizacijai” valstybės nebeturi pakankamai priemonių ir paskatų. Vis dėlto jautriausia globalizacijos arena išlieka tarptautinė prekyba, ir nors egzistuoja spaudimas liberalizuoti prekių importą ir eksportą jau vien dėl teorinių paskatų (santykinio pranašumo teorija nurodo besąlyginę naudą iš laisvosios prekybos – tačiau strateginės prekybos teorija žemai kvalifikuoja), bet dar ir dėl eksportuotojų reikalavimų atverti rinkas, daugelio valstybių ekonominės politikos, globalizacija šiuo požiūriu dar nėra paveikusi.Pasaulio ekonomiką galima laikyti ir globalizacijos atspindžiu, ir laidininku. Šis procesas daro reikšmingos įtakos tarptautinėms kapitalo rinkoms, prekių rinkoms, makroekonominei (biudžeto) politikai, pramonės santykiams ir darbo rinkos reglamentavimui. Galima skirti tris globalizacijos lygius:· transakcijas per sieną ( cross-bordertransactions);· transakcijas bendroje rinkoje (open-border transactions);· transakcijas be sienų (transborder transactions) – dažniausiai naudojamą “interneto amžiaus” ekonomikos pavyzdį.Galima išskirti tris pagrindinius globalizacijos veiksnius:· tarptautinės konkurencijos kokybinio pobūdžio ir apimties augimas – naujausios technologijos leidžia konkuruoti tose srityse, kur anksčiau valstybių ar regionų ribose buvo galima išlaikyti monopolijas;· inovacijų kaupimas, keičiantis prekių gamybą paslaugų kūrimu, o tradicinėms įmonėms suteikiantis lankstumo;· strateginiai aljansai ir transnacionalizacija, leidžianti apjungti gamybą į įvairius geografinius regionus lankstumu bei specifinių žinių pritaikymu. Visa tai sukuria “naują tarptautinį darbo pasidalijimą”.Pasaulio praktika rodo, kad per pastaruosius 20 metų sparčiausiai augo tie ūkiai, kuriuose sugebėta generuoti naujų pramonės šakų eksportą – į eksportą orientuotos ekonomikos augo sparčiau negu tos, kurios mėgino apsaugoti vidaus rinkas aukštais prekybos barjerais. Kita vertus, naujasis tarptautinis darbo pasidalijimas nebūtinai reiškia kurios nors pusės pralaimėjimą (nors nauda nebūtinai vienoda ar simetriška): pažangiausios valstybės globalizuotoje ekonomikoje gali naudotis didesnėmis rinkomis inovaciniams produktams, o besivystančios šalys – dalyvauti pasaulinėje gamyboje per transnacionalines korporacijos ir naudotis inovaciniais rezultatais. Kadangi pažangiausios valstybės, kaip rodo tyrimai, yra labiausiai pasisakančios už prekybos bei kapitalo liberalizavimą (nes jų piliečiams prekyba yra svarbesnė), globalizavimas ilguoju (galbūt pačiu ilgiausiu) laikotarpiu prisidės prie pajamų lygio suvienodėjimo, ši natūrali pažangiausių valstybių pozicija prisideda prie pajamų lygio skirtumų mažėjimo.Dar daugiau, globalizacijos tendencijos skiriasi, priklausomai nuo valstybės ekonominės plėtros lygio. Nors prekyba turtingiausių Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) ir neturtingiausių valstybių skiriasi nedaug (santykis su BVP buvo atitinkamai 67% ir 66%), galima daryti prielaidą, kad prekybos struktūra buvo visiškai skirtinga.Galima spėti, kad pažangesnės šalys turi daugiau paskatų mažinti importo mokesčius: didesnės pajamos vienam gyventojui susijusios su didesniu kapitalo savininkų skaičiumi, aukštesnės kokybės darbo jėga bei specializacija. Be to, tikėtina, kad šalyse su didesnėmis pajamomis, vidutinis vartotojas naudoja daugiau importuojamų prekių, o tai irgi kelia spaudimą liberalizuoti prekybą. Tokiose valstybėse biudžeto pajamas taip pat galima užtikrinti ir piliečių mokesčiais, nesiimant prekybos mokesčių. Dar daugiau, EBPO valstybėse mažėja jaunimo darbo jėgos lygis, o kadangi į profsąjungas dažniau jungiami mažiau konkurentabilių tarptautinėje rinkoje įmonių darbininkai, galima sieti tai su mažėjančiu protekcionizmo poreikiu bei prekybos globalizacija.Tiesioginės užsienio investicijos EBPO šalyse buvo beveik dvigubai didesnės negu neturtingiausiose valstybėse, o portfelinės – beveik 25 kartus didesnės. Ypatingai skyrėsi ir prekybos mokesčiai EBPO šalyse jų pajamos sudaro 0.9% pajamų iš prekybos ir palyginti nedaug skiriasi tarpusavyje (standartinis nuokrypis – 1,3%), tuo tarpu neturtingiausiose valstybėse šie rodikliai yra atitinkamai 25,7 ir 13,8%. Maždaug dešimt kartų skiriasi ir atvirumo kapitalo judėjimui rodikliai. Beje, Lietuvos atveju, 1990-1996 m. prekybos vidurkis buvo 106% BVP, tiesioginės užsienio investicijos – beveik pusantro karto mažesnės, (portfelinės – daugiau kaip 10 kartų mažesnės negu EBPO šalyse. Tarptautinėse prekybos mokesčių lygis – didžiausias tarp Baltijos šalių (ir net triskart didesnis negu Europoje) – buvo beveik keturis kartus didesnis negu EBPO šalyse. Kapitalo rinkos dereguliacija pagal duotuosius šaltinyje laiko indikatorius buvo maksimali, tad lyginti su kitomis valstybėmis nėra korektiška.Panašią tendenciją galima pastebėti ir pasaulio prekyboje. Globalizacija itin stipriai paskatino tarptautinių taisyklių poreikį – GATT, o vėliau Pasaulio prekybos organizacijos svarbos augimą. Konkuruodamos dėl pasaulinės rinkos dalies beveik bet kurioje prekybos srityje, nacionalinės vyriausybės yra priverstos priimti daugiašalės prekybos taisykles. Pasaulinių prekybos liberalizavimo taisyklių “paklausos”, taigi ir prekybos globalizacijos, padidėjimą galima aiškinti ir naujų nedidelių valstybių sukūrimu per pastarąjį dešimtmetį. Mažėjant tarptautinės prekybos ir kitos ekonominės veiklos kaštams, vis mažesnių valstybių ekonominis atvirumas tampa pagrįstas, todėl vis daugiau pasaulinės rinkos žaidėjų pasisako už prekybos barjerų mažinimą. Kita vertus, prekybos barjerai paprastai mažinami, kai už tai pasisako didžiosios valstybės.Vis dėl to prekių ir kapitalo rinkos turi esminį skirtumą: prekybos reguliavimas vis dar lieka vyriausybių rankose, nes prekių judėjimą fiziškai, o paslaugų judėjimą – buhalteriškai kontroliuoti yra įmanoma, lygiai taip pat realu yra kontroliuoti transnacionalinių korporacijų veiklą valstybės viduje. Todėl valstybių ekonominė politika reglamentuojant “fizinių” prekių bei paslaugų judėjimą per sieną tebegali atnešti realių rezultatų, kitaip negu finansinių srautų atveju. Neišvengiamas kapitalo mobilumas todėl sukuria paskatų vykdyti rinkai naudingą politiką. Dar dagiau, finansų rinkos liberalizavimas yra daugiau simbolinis žingsnis, tuo tarpu importo mokesčių mažinimas gali realiai atsiliepti įvairių visuomenės sluoksnių gerovei. Tiesa, nereikėtų atmesti ir galimybės, kad įsitikinusios savo “galingumu’ reglamentuoti prekybą, vyriausybės taip pat tiki sugebėjimu kontroliuoti kapitalo rinkas – arba bent jau siekia tai parodyti rinkėjams kapitalo savininkų pasitikėjimo sąskaita (o mažesnėse valstybėse su nedidele darbo jėgos junionizacija – Lietuvoje – 20% – tokio signalo užsienio kapitalo savininkams kaštai gali būti gerokai didesni už vidaus politinę naudą!).Globalizacijos procesui dažnai priešpastatomas integracijos procesas. Regioninių laisvosios prekybos susitarimų skaičiaus augimas per pastaruosius du dešimtmečius netgi laikomas viena iš antiglobalizacinių tendencijų – Europos Sąjungos, Šiaurės Amerikos laisvosios prekybos sutarties ir ‘Rytų Azijos ekonominio centro” (East Asian Economic Caucus) kūrimasis gali būti laikomas mėginimu suformuoti subglobalines zonas, “hegemoninius prekybos plotus”, kuriuos kontroliuotų trys galingiausios pasaulio ekonomikos (ES, JAV ir Japonija). Galima pastebėti, kad daugiau kaip 60% visos prekybos pasaulyje vyksta regioninių organizacijų ribose. Kita vertus, taip pat galima pastebėti, kad kai kurios iš jų prekybos liberalizaciją pagilino labiau negu egzistuojantys pasaulinio lygio susitarimai. Vis dėl to net ir regioninių prekybos blokų su preferenciniu elgesiu kūrimasis neprieštarauja Visuotiniam susitarimui dėl tarifų ir prekybos (GATT), kurio XXVI straipsnis leidžia kurti regionines organizacijas, kurios naudotų diferencijuotą politiką savo narių ir išorinių prekybos partnerių atžvilgiu.Sekant viena iš populiariausių integracijos teorijų, galima išskirti penkias jos pakopas. Pirma, laisvosios prekybos zona, kur atsisakoma tarpusavio prekybos tarifų ir kvotų. Antra, muitų sąjunga, nustatanti vienodus tarifus prekybai su trečiosiomis šalimis. Trečia, bendroji rinka, užtikrinanti dar ir laisvą gamybos veiksnių judėjimą. Ketvirta, ekonominė sąjunga, pasižyminti ir valstybių ekonominės politikos suderinimu. Pagaliau, penkta – visiška ekonominė integracija, kurios ypatybė yra ekonominės politikos unifikavimas. Tokia klasifikacija, viena vertus, yra teorinė, kita vertus, pirmosios šio modelio pakopos atitinka Europos ekonominę integraciją.Nors Europos Sąjungą galima laikyti vienu iš “antiglobalizacijos” pavyzdžių, uždara regionine ekonomine sąjunga, vis dėlto Lietuvos kontekstui svarbus būtent ES kaip pasaulio ekonominės galybės aspektas, nes ji, sprendžiant iš strateginių Lietuvos politikos tikslų, turėtų tapti pagrindine globalizacijos instrumentų “nešėja” į Lietuvos rinką. Todėl yra svarbi ES vieta pasauliniame darbo pasidalijime, pasaulinėje prekyboje.Europos Sąjungą galima laikyti didžiausiu pasaulio eksportuotoju – neskaitant prekybos sąjungos erdvėje, kuri, įvedus eurą, turi tendenciją didėti išorinės prekybos sąskaita., ES eksportas sudaro 20% pasaulio eksporto srauto. Kita vertus, užsienio prekyba kaip BVP dalis tebėra apie 10% – maždaug tiek pat, kiek ir prieš 30 metų. Vis dėlto valstybių-narių tarpusavio prekyba išaugo, ir dabar vidutinei ES valstybei sudaro apie 60% ES prekybos. Be to, prekyba su kitomis Europos valstybėmis istoriškai sudarė didelę dalį ES valstybių prekybos – ir, į ES įstojus Austrijai, Suomijai ir Švedijai, ši prekyba virto vidaus prekyba. Pridėjus tokias šalis kaip Šveicariją ir Norvegiją, iš viso trys ketvirtadaliai vidutinės ES narės prekybos yra susiję su Europos prekyba, ir po būsimosios ES plėtros šis rodiklis dar augs.Taigi, globalizacija – tai laisvas kapitalo, prekių, paslaugų ir darbo jėgos judėjimas pasaulyje, kai kompanijoms yra sudaromos vienodos veikimo sąlygos įvairiose pasaulio šalyse. Globalizacija yra lydima įvairių tarptautinių susitarimų: prekybos, ekonominės plėtros, investavimo sąlygų, privatizacijos skatinimo ir pan. Šiaurės Amerikos kontinente jau galioja laisvos prekybos susitarimas, žinomas NAFTA pavadinimu. Europos Sąjunga kartu su JAV, Japonija ir kitomis šalimis bandė įgyvendinti daugiašalį susitarimą dėl investicijų, žinomą MAI (Multilateral Agreement on Investments) vardu. Šiam susitarimui sutrukdė nevyriausybinės organizacijos daugelyje pasaulio šalių. Kam naudinga globalizacija? Pagrindinės ekonomikos globalizacijos proceso varomosios jėgos yra didžiosios industrinės valstybės, didžiausi tarptautiniai koncernai, bankai, transnacionalinės korporacijos (naftos, automobilių gamybos, telekomunikacijų, finansų ir kt.). globalizacijos kritikai teigia, kad būtent šių korporacijų bei turtingų šalių interesus ir atstovauja Pasaulinė prekybos organizacija. Pasaulio bankas, tarptautins valiutos fondas, vaidinantys labai svarbų vaidmenį šiame procese.Ekonomikos globalizacijos šalininkai, tarptautinės finansinės institucijos tvirtina, kad laisva prekyba turėtų padėti skurdžiausioms ir besivystančioms šalims atgaivinti jų ekonomiką, pagerinti žmonių pragyvenimo lygį. Globalizacijos kritikai vadinami naivuoliais, stabdančiais pažangą, tačiau globalizacijos kritikų pateiktus argumentus jau pripažįsta ir oponentai. Pasaulio banko prezidentas Džeimsas Vulfensonas per Prahoje vykusį susitikimą pabrėžė, kad būtina įsiklausyti į protestuotojų argumentus. Nevyriausybinių organizacijų protestai prieš globalizaciją, pasaulio banko ir tarptautinio valiutos fondo, pasaulinės prekybos organizacijos vykdomą politiką vyko 1999 metais Sietle (JAV), 2000 metais – Vašingtone, Davose (Šveicarija), Melburne (Australija) ir paskutinį kartą – šių metų rugsėjį Prahoje per Pasaulio banko ir Tarptautinio valiutos fondo metinį susirinkimą. Nevyriausybinių organizacijų atstovai iš viso pasaulio rengia seminarus, spaudos konferencijas, mitingus, ir kitokias protesto akcijas, siekdami informuoti pasaulio visuomenę apie institucijų poveikį aplinkai, socialinei rūpybai, ekonomikos plėtrai. Visi protestai nukreipti prieš ekonomikos globalizaciją, trečiojo pasaulio šalių skurdą ir įsiskolinimus tarptautinės finansinėms organizacijoms.Remdamiesi gausiais tyrimais, faktais, globalizacijos procesų analize, kritikai įordinėja, kad užuot pagerinus skurdžiausių pasaulio šalių gyventojų gerbūvį, ekonomikos liberalizavimas įstumia juos į dar gilesnį skurdą. Viena iš priežasčių yra ta, kad liberalioji ekonomika yra orientuota į eksportą, besąlygišką rinkų atvėrimą tarptautiniam kapitalui, užsienio investuotojų (turtingiausių šalių) įsigalėjimą besivystančių šalių ekonomikoje. Todėl žemės ūkyje yra skatinamas monokultūrų įsigalėjimas, beatodairiška ūkio objektų privatizacija, užsienio kapitalo įsigalėjimas vietinėse rinkose, o tai jau daugiau galima sieti su išnaudojimu, bet ne pragyvenimo lygio kėlimu. Aštriausi kritikai ekonomikos globalizavimą dar vadina naująja kolonizacija, kadangi nacionalines rinkas užvaldo tarptautinės kompanijos, kurios ir išsiveža visą pelną. Iškyla pavojus šalies kultūros raidai.20% turtingiausių pasaulio gyventojų valdo 80% viso pasaulio turto. Globalizacijos proceso pasekmėje tas santykis vargu ar pasikeis neturtingojo naudai, greičiau bus atvirkščiai” pasaulio turtuoliai ir toliau turtės vargstančių šalių sąskaita. Į Lietuvą taip pat ateina stambios kompanijos, pvz. “Williams”. Dabar jau aišku, kad ši kompanija į Lietuvą atėjo neskaidriu būdu, prieštaraujant didelei visuomenės daliai, iki šiol ginčijamasi dėl šio sandėrio naudingumo Lietuvai.Lietuvoje labai stinga objektyvios informacijos ir analizės apie globalizacijos įtaką Lietuvos ekonominiam, socialiniam ir kultūriniam gyvenimui. Jaučiamas provincialumo kompleksas, nors Lietuva jau seniai yra atvira pasauliui ir globalizacijos reiškiniai joje taip pat vyksta, tačiau jie dar nesuvokiami, apie juos dar mažai kalba politikai, neanalizuoja ir neprognozuoja. Politikai net nežino, kas ta globalizacija. Jie yra už bet ką: investicijas, užsienio kompanijų atėjimą ir panašiai. Todėl bešališka ir gili šių reiškinių analizė nepatinka kai kurioms politinėms jėgoms. Žiniasklaida yra jų pusėje. Vengiama gilintis į problemas, nes tada reikėtų užduoti daugybę klausimų apie Lietuvoje vykstančius reiškinius, keisti savo mąstyseną, peržiūrėti privatizavimo politiką, galbūt kitaip bandyti įvertinti užsienio investicijų duodamą naudą ir žalą, užsienio paskolų, kurias teikia tarptautinės finansinės institucijos panaudojimą.Viešos diskusijos šia tema nevyksta nei politikų, nei ekonomistų tarpe, nekalbant apie nevyriausybines organizacijas. O juk Lietuvoje vykstantis privatizacijos procesas, visi ekonominiai pokyčiai, didėjantis nedarbas, žemės ūkio politikos reguliavimas vyksta būtent nulemtas globalizacijos proceso ir jame dalyvaujančių tarptautinių finansinių institucijų (Pasaulio bankas, Tarptautinis valiutos fondas Pasaulinė prekybos organizacija, ES, NATO). Vyriausybė vykdo arba privalo vykdyti šių institucijų rekomendacijas, reikalavimus, įsipareigojimus pagal pasirašytas sutartis su šiomis institucijomis. Būtent šių institucijų įtaka lemia daugelio Lietuvos žmonių gyvenimą, jiems to nežinant ir net nesuvokiant.3.2. Šiuolaikinių tarptautinių ekonominių santykių ypatumai globalizacijos proceseŠiandieną rinkos tapsmo procesas vyksta lygiagrečiai šalims integruojantis į pasaulio ekonomikos ir tarptautinių santykių sistemą. Pasaulio ekonomikos agentų tarpusavio ryšių intensyvumas pasiekė tokį laipsnį, kai vieno iš jų veikla pradeda stipriai įtakoti visų kitų interesus, taigi įgauna globalinį pobūdį.Tarptautiniai ekonominiai santykiai – tai labai svarbus ekonominės sistemos elementas. Šiuolaikinių tarptautinių ekonominių santykių plėtrai pastaruoju metu būdingi ne evoliuciniai pokyčiai, o kardinalios metamorfozės, kurias pasaulio ūkis išgyvena XXI amžiaus pradžioje. Tai vyksta dėl šių priežasčių:· Pirma, pasaulis yra vieningas. Pasaulio ekonomika funkcionuoja pagal vieningus visam pasauliniam ūkiui dėsnius, tačiau tuo pačiu metu jos plėtra pasižymi visa eile specifinių dėsningumų (ypatumų) politiniu, teisiniu, biologiniu, ekologiniu ir kitais aspektais. Atskirų šalių izoliacija, t.y. užsidarymas savyje, lygiai taip, kaip jų uždarymas iš išorės, yra neįmanomas.· Antra, šiuolaikinio pasaulinio ūkio pagrindą sudaro rinkos santykiai, o ekonominėmis lyderėmis tampa šalys, kuriose yra aukščiausias tarptautinių santykių plėtros lygis.Tarptautinių ekonominių santykių pokyčiai vyksta pagal taip vadinamus N. Kondratjevo (žinomo visame pasaulyje amerikiečių mokslininko) ciklus (Kondratjevo ciklų teorija). Pagal šią teoriją pasaulinė ekonomikos sistema yra pasiskirsčiusi netolygiai, kai kurių funkcijų rūšys koncentruojasi tam tikrose zonose, kurios tampa ir kapitalo pritraukimo centrais. Yra šių centrų pakilimo ir nuosmukio ciklai. Nuosmukio fazei būdingi kriterijai:· gamybos augimo sulėtėjimas;· nedarbo lygio padidėjimas;· pelno persiliejimas iš gamybos į finansinių manipuliacijų sritį;· valstybės skolos augimas;· realaus darbo užmokesčio nuosmukis;· šešėlinės ekonomikos dalies didėjimas;· migracijos padidėjimas (nelegalios).Pasaulio ūkinių ryšių plėtra įtakoja tarptautinius ekonominių santykių pokyčius. Pasaulio ekonomikos funkcionavimas pagal vieningus visam pasauliui dėsnius apsprendžia globalizacijos koncepciją. Globalizacijos sąvoka naudojama visose žmogiškųjų santykių plėtros srityse. Šios sąvokos esmė yra ta, kad procesai, kurie vyksta vienoje gyvenimo srityje, negrįžtamai įgauna globalinį pobūdį ir tuo pačiu veikia procesus kitose srityse.Pasaulio ekonomikos globalizacija turi horizontalius ir vertikalius ryšius. Gamybos ir tarptautinio darbo pasidalijimo dėsningumai objektyviai apjungė visas pasaulio šalis.Tarptautinės šiuolaikinės gamybos pobūdis apsprendžia ekonominių transakcijų (sandorių) globalizavimą ir šalių ekonominių ryšių pasikeitimą: jie vis labiau peržengia dvišalių susitarimų ribas ir įgauna daugiašalį pobūdį, kur jungiasi eilė šalių, kurios daro žymią įtaką pasaulinei ekonomikai.Rinkos santykių vyravimas tarptautinėje ekonomikoje sąlygoja tai, kad būtina pripažinti ir naudoti vieningą visoms šalims vertinimo kriterijų pasaulinėje hierarchijoje.Pvz., jei anksčiau pasaulio šalys buvo grupuojamos pagal politinį kriterijų (Rytai – Vakarai), tai pastaruoju metu – išryškėja rinkos santykių kriterijus – kiek viena ar kita valstybė atitinka funkcionuojančios rinkos kriterijų (pagal Kopenhagos vieną iš kriterijų).Šiuolaikinis valstybių grupavimas atrodo taip:· šalys su išplėtota rinkos ekonomika, arba aukštos pramonės plėtros šalys (Didžiojo septyneto šalys);· šalys su besiplėtojančia rinkos ekonomika (development countries), įjungiant į šią grupę sparčiai besivystančias šalis (pavyzdžiui, “naujas industrines šalis” – “penki tigrai”) ir pereinamosios ekonomikos šalis (buvusias socialistines);· šalys su neišplėtota rinkos ekonomika (“trečiojo pasaulio” šalys);· nerinkos ekonomikos šalys, kur rinkos santykiai yra užuomazgos stadijoje.Politinė ašis Rytai – Vakarai keičiasi į ekonominę pusę su nauja ašimi centras – periferija. Šalies vietą pasaulio ekonomikoje sąlygoja jos priartėjimas prie vieno iš šių polių – centras ar periferija. Tuo pačiu santykiai centras – periferija dar nereiškia santykių tarp išplėtotų ir besiplėtojančių šalių sustiprėjimo, greičiau priešingai – stiprėja santykiai tarp panašių pagal plėtros lygį šalių, kas pasireiškia santykiuose tarp centro valstybių ir periferijos šalių.Tarp daugelio tarptautinių ekonominių santykių plėtros tendencijų ir veiksnių galima išskirti šiuos pagrindinius:· Egzistuojant pasaulio daugiapoliariškumui (pasaulis yra daugiapoliarinis) – t.y. didelėms valstybėms, iš kurių kiekviena turi pakankamą kiekį svarbiausių išteklių, pastebima monopoliarinės plėtros tendencija, kai viena valstybė (JAV) sugeba įtakoti globalinės ekonominės plėtros svarbiausiems sprendimams. Be to, reikia turėti omenyje, kad pagal daugelį ekonominių rodiklių JAV užima pirmaujančią vietą pasaulyje.· Tarptautiniai santykiai vis labiau įgyja konstruktyvų, sintetinį, teigiamą pobūdį, sprendžiant globalines problemas, tačiau tuo pačiu metu jiems būdingi ir konkurencijos bruožai, kas duoda impulsą tolimesnei plėtrai.· Sparti mokslinė techninė pažanga sąlygoja naujų technologijų plėtrą, naujų produkcijos ir paslaugų rūšių atsiradimą, pavyzdžiui, transporto ir telekomunikacijų srityje, elektroninių produktų kūrimu. · Globalinė ekonominės veiklos kompiuterizacija ir globalinė informatizacija leidžia žymiai padidinti ekonominį ūkinės veiklos efektyvumą.· Stiprėja tarptautinių santykių vaidmuo investicijų ir inovacijų srityje. Tarptautiniame versle didėja technologijų svarba. Tarptautinėje konkurencijoje vis didesnį vaidmenį vaidina šie faktoriai:
– Vis didėjantis sąnaudų ir išteklių panaudojimas mokslo tiriamiesiems darbams ir jų plėtrai (Research and Development);– Didėja profesinių žinių, kompetencijos įtaka, sugebėjimas diegti naujas technologijas;– Radikalių žinių ir radikalių inovacijų valdymas gaminant produktą, taip pat pačio inovacinio proceso valdymas.· Pagrindinių tarptautinių santykių rūšių sąsajų stiprinimas:– Užsienio prekybos;– Investicijų skatinimo;– Tarptautinio finansinio bendradarbiavimo;– Bendradarbiavimo mokslo ir technologijų ir informacijos srityse.· Ekonominės šalių ir regionų integracijos laipsniška plėtra.· Globaliniai pokyčiai aplinkos apsaugos srityje, stiprėjant išteklių išsekimui ir gamtos taršos procesams.· Masinė migracija iš periferijos į centrą, demografinis “sprogimas” Pietų ir Pietryčių Azijoje, Tolimuosiuose Rytuose ir Lotynų Amerikoje.· Bado problemos paaštrėjimas Afrikos šalyse, Pietryčių Azijoje.· Skirtumų tarp skurdžių ir turtingų šalių sustiprėjimas (dekolonizacija daugeliu atveju nepateisino šalių vilčių, tikintis ekonomikos augimo).· Didėjanti TNK (transnacionalinių kompanijų, korporacijų) įtaka pasaulio ekonomikoje – t.y. nevalstybinių struktūrų ir nevyriausybinių tarptautinių organizacijų didėjantis vaidmuo.· Tarptautinių ekonominių ir finansinių organizacijų įtakos ir reikšmės sustiprėjimas (PB, TVF, ES, NATO ir pan.) – t.y. šalių vidaus ir išorės veiksniai vis labiau reguliuojami tarptautinių ekonominių ir finansinių organizacijų normų, reglamentų, teisinės bazės.Šiuolaikiniai tarptautiniai santykiai plėtojasi pagal keturių laisvių kriterijus:· laisvas prekių judėjimas,· laisvas paslaugų judėjimas,· laisvas kapitalo judėjimas,· laisvas asmenų judėjimas.Tačiau šiame kontekste būtina paminėti keturis pagrindinius veiksnius, kurie įtakoja tarptautinius santykius. Tai: · Pasaulio ūkio geopolitiniai sektorių pokyčiai (buvo TSRS, dabar susiformavo naujos valstybės);· Mokslinė-techninė pažanga, informacinių technologijų plėtra.;· Gamybos ir prekybos tarptautinė integracija; internacionalizacija;· Darbo jėgos mobilumas.Globalizacijos procese išryškėja šios pagrindinės ypatybės:· Kapitalo judėjimas – šiandieną pagrindinis pasaulio ekonomikos veiksnys. MT pažangos įtakoje intensyvėja ne tik užsienio prekyba, bet ir tarptautinis bendradarbiavimas investicijų srityje, labai didėja kapitalo išvežimas.· Gamybos ir prekybos internacionalizacija vyksta: 1/3 pasaulinės mašinų ir įrengimų gamybos ir apie 50% jų pasaulinės prekybos kontroliuoja transnacionalinės kompanijos (TNK). Joms tenka 84% viso JAV eksporto ir 60% importo.· Pagrindinė pasaulinė tendencija šioje srityje – vidutinių ir smulkių firmų išstūmimas, jas nukonkuruoja TNK.· Keičiasi ir konkurencinės kovos būdai – kaininė konkurencija pereina į antrą planą, pagrindinis vaidmuo tenka kokybei, produkto techniniam naujumui, patikimumui, dizainui, ekologijai.· TNK vis labiau imasi strategijos formuoti vartotojo skonį, o ne sekti paskui jį. Pasaulinė rinka – tai ne atliekamų prekių tiekimas, kurios lieka nepanaudotos šalyje, o iš anksto suderintas ir suplanuotas produkcijos kiekis tam tikslui.· Naujas reiškinys – kriminalinės prekybos formų atsiradimas – narkotikai, prekyba ginklais, žmonėmis, – narkodoleriai ir nešvarūs pinigai kaip išdava.Dideli paslaugų prekybos tempai – būdingi šiuolaikiniams tarptautiniams sandoriams. TVF, PPRB (Pasaulio plėtros ir rekonstrukcijų bankas) ir EPRB (Europos plėtros ir rekonstrukcijos bankas) užėmė lyderio vietą kredito ir paskolų teikimo paslaugose. Išaugo vaidmuo ir svarba tokių užsienio prekybos organizacijų, kaip GATT, PPO, ES ir kt.3.3. Nacionalinio ekonominio saugumo problemaGlobalizacijos problema tampriai siejasi ir turi būti derinama su nacionalinio saugumo interesais.Interesų visumą galima apibrėžti kaip gyvenimiškai svarbių etninių ir socialinių grupių lūkesčių ratą tam tikroje teritorijoje, kurios:· civilizuota – kultūrine prasme istoriškai identifikuoja save kaip vieninga tauta, nacija;· politiniu aspektu istoriškai saviorganizuojasi kaip valstybė.Privačių interesų realizavimas skatina bendrųjų interesų įgyvendinimą tik tada, kai jų reiškėjai apjungti į vieningą sistemą ir nė vienas jos elementas negali autonomiškai (atskirai) funkcionuoti efektyviai. Šitie interesai išreiškia apibendrintus visų žmonių lūkesčius – išsaugoti šalies nepriklausomybę, gerovę ir siekti aukštos gyvenimo kokybės, išsaugoti vertybių sistemą ir kultūrą.Sąvoką “nacionalinis interesas” reikia tapatinti ne su etnine tauta (kaip atskira etnine grupe), o su tauta kaip valstybe, kurios sinonimas – valstybiniai – nacionaliniai interesai, tai yra interesai visų asmenų, kurie gyvena pagal tos valstybės įstatymus ir yra lygus prieš šiuos įstatymus. Nacionaliniai interesai diktuoja bendradarbiavimo ir ekonominio potencialo panaudojimo prioritetus.Nacionaliniai Lietuvos interesai, kaip ir bet kurios kitos valstybės interesai, apjungia šiuos pagrindinius tikslus: · valstybės nepriklausomybė, · tautos gerovė, · jos teritorijos ir gyvybiškos veiklos apsauga,· kultūrinių – dvasinių vertybių išsaugojimas ir plėtojimas. Nacionalinių valstybinių interesų formavimas apibrėžia, sąlygoja ir fundamentinius ekonominės plėtros prioritetus, socialinių prielaidų ir valstybingumo institucinių svertų prioritetus.Pasaulio aplinka sąlygoja tris naujas paradigmas (požiūrius):· perėjimas nuo “jėgos balanso” koncepcijos prie “interesų balanso” koncepcijos;· perėjimas nuo ideologinės konfrontacijos prie partnerystės modelio, dalykinio bendradarbiavimo;· nepriklausomybės ir teritorijos vientisumo principo papildymas asmenybės gyvenimo gerovės užtikrinimo principu.Nacionaliniai kiekvienos valstybės interesai grindžiami:· nacionaliniu turtu ir tautos vertybių sistema,· dvasiniu ir intelektiniu visuomenės potencialu,· politine valstybės organizacija.Nacionalinių interesų požiūriu ekonomikos srityje – aktualiausia yra:· užtikrinti ekonomikos funkcionavimą taip, kad plėtotųsi gamyba, augtų ekonomika;· vietinių gamintojų interesų apsauga;· investicinės veiklos aktyvinimas, skatinimas;· strateginių šalies išteklių kontrolė;· mokslinio techninio potencialo palaikymas.Labai svarbi nacionalinių interesų įgyvendinimo sąlyga – perėjimas prie tolygios tausojančios plėtros modelio (sustainable development) su tam tikru ekonominių procesų valstybinio reguliavimo lygiu, kuris garantuotų tolygų ekonomikos funkcionavimą ir subalansuotą ekonomikos plėtrą, užtikrinančią socialinių ir ekonominių, ir aplinkos apsaugos problemų sprendimų balansą, tikslu patenkinti nūdienos ir būsimosios kartų poreikius.Neatsižvelgiant į nacionalinius interesus, politika pavirsta konjunktūrine veikla, kurios galutinis rezultatas duoda neigiamą efektą. Šiuo pagrindu ir formuojami ekonominiai šalies interesai, kurių turinys ir teisinė išraiška apima nuostolių, būtinų išlaidų, investicijų ir pelno įvertinimą.Nacionalinių interesų formavimą sąlygoja daugelis gyvybiškai svarbios veiklos veiksnių, kurie apibūdinami individualiais – egoistiniais principais (išgyvenimo, stabilizavimo, plėtros), taip pat ir sąveikos principais – pirmenybės, preferencijos, tolygumo, racionalumo.Siekiant sėkmės, ūkininkaujantis subjektas privalo atsižvelgti į susiklosčiusią situaciją išteklių ir prekių paklausos srityse, ekonominio savarankiškumo ir priklausomybės aspektais. Pastarieji šiandien įgauna esminę reikšmę rinkos aplinkybėmis.Lygiagrečiai su nacionalinių interesų gynimo politinėmis priemonėmis didelę reikšmę įgauna grynai ekonominiai procesai ir valdymo metodai. Jie tampa nacionalinio saugumo stiprinimo svaria komponente. Lietuvai reikėtų “ekonomizuoti” užsienio politiką, taip, kaip tas daroma kitose šalyse. Mūsų diplomatinės tarnybos santykiuose su ES, NATO ir tarptautinėmis finansinėmis organizacijomis, visų pirma, turėtų būti atsižvelgta į Lietuvos nacionalinius interesus.Pasaulinėje erdvėje ūkio sistemos įvairios grandys kartais veikia išvien, nors ir jų atskiri interesai gali nesutapti. Šios grandys sukuria vieningą visumą, formuoja žaidimo taisykles, kalbą, sukuria ekonominių interesų įgyvendinimo prielaidas. Visa tai integruoja stambų tarptautinį kapitalą tikslu įgyvendinti jam naudingą politiką. Kadangi šis kapitalas veikia pasaulio rinkos mastu, tai ir politika įgauna globalinį pobūdį, pačiu netikėčiausiu būdu persipindama su įvairių šalių ir tarptautinių organizacijų politika.Būtų nerimta traktuoti šią tendenciją kaip kažkokį sąmokslą, nes ją sąlygoja savų interesų gynimo ir apsaugos motyvai. Tai natūralus procesas.Svarbiausios šios veiklos priemonės – šalių priklausomybė nuo užsienio skolos, nacionalinių elitų papirkimas ir demoralizavimas, pasaulio tendencingos nuomonės formavimas.Kiekvienas atskiros šalies ekonomikos modelis formuojamas transnacionalinio kapitalo atstovų, pasaulio oligarchų ir nacionalinio elito, įtemptai kovojant už valdžios kontrolę. Jie atstovauja dažnai skirtingus interesus ir vertybių sistemą, naudoja įvairius ekonominės įtakos svertus.Tarptautiniai finansų oligarchai ir stambus transnacionalinis kapitalas siekia totalitariškai kontroliuoti pasaulio rinką ir sudėtines jos dalis – valstybes. Tai – didžiulė jėga, kontroliuojanti daugiau kaip pusę pasaulinės prekybos ir finansų apyvartos, pelningiausias gamybos sritis.Šalys – lyderės savo vidaus politikoje paprastai vadovaujasi nacionaliniais interesais, tačiau jų užsienio politikoje dominuoja transnacionalinio kapitalo interesai.Taigi nacionaliniai interesai, ypač ekonominiai, turi sąlygoti valstybių ūkinės veiklos plėtros kryptis, ūkinių subjektų elgesio motyvus ir veiklą, o taip pat visų valstybių – dalyvių santykių derinimą. Ūkinės veiklos procese susiklosto tam tikros santykių sąsajos ir formos tarp gamintojų, vartotojų ir paslaugų tiekėjų. Jos formuoja ūkininkavimo mechanizmus, jų būdus ir metodus, kurie užtikrina pasiūlą ir paklausą, išteklių judėjimą ir poreikių tenkinimą.Kiekvieną šio mechanizmo grandį, kaip dinamišką sistemos elementą, gali įtakoti įvairūs veiksniai: politiniai, psichologiniai, ekologiniai, technologiniai, informacijos, galios veiksniai, kurie kartais gali būti ir kenksmingi, sukurti pavojingą situaciją, grėsmes ekonominiams interesams.Pavyzdžiui, gamtinių išteklių nualinimas ir ekologinės krizės grėsmė stiprėja visose pasaulio šalyse dėl pramonės, šiluminio efekto energetinio potencialo plėtros, žemo gamtos apsaugos technologijų lygio, menkos ekologinės kultūros.Šalies mokslo – techninio potencialo nuosmukis neigiamai veikia pramonės plėtrą, ekonomikos augimą, gali šalį paversti provincija, satelitu, neigiamai įtakoti šalies identitetą.Grėsmės socialinėje srityje, kaip ekonominės krizės pasekmė, yra šios:· skurdo atsiradimas ir didėjimas,· visuomenės poliarinė diferenciacija,· socialinė įtampa ir socialiniai konfliktai.Neigiami reiškiniai socialinėje srityje blogai įtakoja šalies intelektinį ir gamybinį potencialą, to pasėkoje mažėja gyventojų skaičius (didėja gyventojų mirtingumas), nualinami pagrindiniai ekonomikos augimo šaltiniai ir kyla grėsmė demokratijai.Atsižvelgiant į ekonominių grėsmių charakteristiką ir būklę, yra nustatomi prevencijos sistemos struktūriniai elementai (kad užkirsti toms grėsmėms kelią), kurie turėtų laiduoti nacionalinės ekonomikos saugumą.Dabartiniu metu pati “ekonominio saugumo” sąvoka plėtojasi, įgauna naują skambesį. Jei anksčiau dominavo tradicinis suvokimas kariniame strateginiame kontekste, vėliau ekonominės grėsmės buvo traktuojamos kaip galimybė išgyventi gamtos nelaimių arba technogeninių katastrofų, tai dabar į pirmą vietą iškyla nacionalinės ekonomikos sugebėjimas išgyventi pasaulio ekonominių krizių metu.Šiandieną ekonominio saugumo samprata įgauna nepaprastai svarbią reikšmę, kaip apibūdinanti ekonominės sistemos bruožus, kurie reiškia sugebėjimą įgyvendinti valstybinius – nacionalinius interesus, stabilią ūkio subjektų veiklą, geras gyventojų gyvenimo sąlygas, grėsmių, kurios iškyla siekiant šių tikslų, pašalinimą.Nustatant ekonominio saugumo grėsmių charakteristikas, svarbu atsižvelgti į galimybę kokybiškai ir kiekybiškai įvertinti nuostolių ir kenksmingumo pasekmes.Ekonominių krizių metu labai svarbu orientuotis į kritiškus grėsmių parametrus, t.y. tokį jų ribinį dydį, kurį pasiekus, toliau numatomos griaunančios pasekmės. Kritinis ekonominių rodiklių dydis rodo, kad reikia staigiai reaguoti ir įsikišti į situaciją valdymo institucijoms, tam, kad pakeisti pavojingą tendenciją. Todėl yra nustatomi tam tikri pripažinti ribiniai destruktyvios, neigiamos ekonominės plėtros dydžiai. Šių ribinių, kritiškų dydžių nustatymas yra gana sudėtingas procesas.Visų pirma, priimant sprendimus, reikia atsižvelgti ne į vieną, o visą rodiklių sistemą, nes vieno ar kito rodiklio nukrypimas nuo normos dar nėra grėsmės charakteristika.Antra, kadangi kiekvienoje visuomenėje egzistuoja savi politiniai ir socialiniai – ekonominiai ypatumai, būtina atsižvelgti į unifikuotus ekonominio saugumo rodiklius, kurie naudojami užsienyje. Kritiški ekonominės būklės taškai, kurie nepriimtini vienoje šalyje, gali būti nebaisūs ir sąlyginai priimtini kitoje šalyje.Trečia, skirtingose šalyse yra priimti savi metodai, renkant statistinę informaciją šioje srityje, tačiau dabar, integracijos procese ši sąlyga atkrenta. Bet išlieka statistinės informacijos rinkimo problema šalies viduje, nes krizės metu dažnai reikalingos informacijos nėra arba ji iškreipiama.Pereinamuoju laikotarpiu yra būdingi šie ekonominiai ribiniai (kritiški) parametrai:· BVP dydis, už kurio ribų ekonomika negali savarankiškai plėtotis šiuolaikinėmis konkurencinėmis rinkos sąlygomis, taip pat negalimos investicijos ir pagrindinių veiklos sričių finansavimas;· Aukštas technologijas naudojančių šakų lyginamasis svoris pramonėje (tame tarpe mokslui imlių), taip pat investicijų dalis, kuri leidžia užtikrinti šalies plėtrą;· Importo dalis vidaus vartojime pagal atskiras maisto produktų grupes, vartojimo prekių ir investicinių prekių dalis importo struktūroje;· Ribinis gyventojų daugumos gyvenimo lygis – kai iškyla socialinių konfliktų grėsmė, demografinės depopuliacijos (gyventojų skaičiaus sumažėjimo) grėsmė, ir “žmogiškojo kapitalo” praradimo grėsmė;· Gamtos ekologinių išteklių potencialo atsinaujinimas, rekreacija, ekologinės pusiausvyros palaikymas, kurios nebojant gali būti prarasti gyvybiškai svarbūs ištekliai ir užduotas smūgis tautos sveikatai;· Šalies ekonominio konkurencingumo rodikliai – importo ir eksporto struktūra, šalies ekonomikos lyginamasis svoris stambiose užsienio prekių rinkose;· Pinigų atsargų – tai yra finansinių išteklių dydis, šalies aukso atsargų rodikliai, valstybės biudžeto būklė.Kiekybiniai parametrai (ribinės reikšmės) keičiasi laike priklausomai nuo tarptautinės padėties, naujų mokslo atradimų, žmonių, visuomenės ir valstybės poreikių.Jų nukrypimas į blogąją pusę liudija apie kylančią ekonominę grėsmę ir reikalauja specialių vyriausybės priemonių ištaisyti padėtį. Nacionalinių interesų ir ekonominio saugumo indikatorių pagrindu nustatomi ekonominės politikos prioritetai, rengiamos tikslinės ekonominio saugumo užtikrinimo programos.4. Lietuva ir Europos Sąjunga: ekonomikos augimo prielaidos strateginėje perspektyvoje4.1. Lietuvos nacionalinės ekonomikos potencialas narystės ES kontekste Atsižvelgiant į tai, kaip Lietuvos ūkio plėtra derinasi su ES šalių ekonomikoje besireiškiančiomis tendencijomis, priklauso šalies ekonomikos privalumai ir trūkumai. Vertinant šalies ekonomikos privalumus ir trūkumus, bei galimybes ir grėsmes jos plėtrai, reikia atsižvelgti į tą aplinkybę, kad Lietuva yra nedidelė Europos šalis su pereinamąja ekonomika. Nors pasaulinė ekonomika galutinai susiformavo XIX ir XX amžių sankirtoje, Lietuva joje apie 50 metų reiškėsi ne betarpiškai, o per sužlugusios TSRS ekonominę sistemą. Todėl plėtojant Lietuvos ekonomikos savarankišką integraciją į ES ir pasaulio ūkį, tenka įveikti naujiems pasaulinės ekonomikos dalyviams būdingas problemas (Lietuvos ūkio plėtojimo ilgalaikė strategija iki 2015m.).Lietuvos nacionalinės ekonomikos įsijungimas į ES ūkį atitinka nacionalinius interesus ir pasaulinės plėtros tendencijas, tačiau yra sudėtinga procesas. Kad nacionalinis uždarumas, izoliacija nuo tarptautinės darbo pasidalijimo sistemos neturi perspektyvų, yra akivaizdi teorijos ir praktikos patvirtinta išvada. Nacionalinių ekonomikų atvirumo laipsnis pastoviai didėja: Pasaulio prekybos organizacijos duomenimis kiekvienam 10% pasaulinės gamybos padidėjimui tenka 16% pasaulinės prekybos padidėjimas. Ryški tendencija – kuo labiau ekonomiškai išsivysčiusi yra maža šalis, tuo atviresnė jos ekonomika. Lietuvos nacionalinė ekonomika taip pat darosi vis atviresnė: skatinama užsienio prekyba ir šalinamos kliūtys kitoms pasaulinio ūkio ryšių formoms, liberalizuotas tarptautinis kapitalo judėjimas ir tarptautinės valiutinės atsiskaitymų operacijos. Tačiau Lietuvos ekonomikos integracija į ES sąlygoja stiprius išorinius iššūkius nacionalinės ekonomikos plėtrai ir šalies ekonominei politikai. Pagrindinė kryptis užsienio ekonominėje politikoje – ekonominį protekcionizmą keičia ekonomikos liberalizavimas. Tačiau ir dabartiniame laikotarpyje tarptautinėje ekonominėje politikoje net išsivysčiusios šalys liberalizavimą derina su protekcionizmu, nors šiame derinyje vyrauja liberalizavimas. Pasaulyje nėra visiškai atvirų (visiškai liberalizuotų) ekonomikų, išskyrus keletą nedidelių valstybių. Todėl galima kalbėti apie daugiau arba mažiau atviras ekonomikas. Šalių su uždara ekonomika, kai protekcionizmas ryškiai vyrauja virš liberalizavimo, pasaulyje liko labai nedaug.Kadangi rinkos konkurencija yra efektyviausias ekonomikos plėtros svertas tiek nacionaliniame lygyje, tiek pasaulinės ekonomikos mastu, barjerai, ribojantys Lietuvos tarptautinę ekonominę veiklą, yra šalinami. Kartu Lietuva turėtų specializuotis gamybai tos produkcijos, kuriai ji turi lyginamuosius pranašumus. Nors neginčytina, kad laisvi prekių, paslaugų, kapitalo ir darbo jėgos srautai garantuoja geriausią gamybos išdėstymą ir produktyvumą, tačiau radikalios atviros ekonomikos koncepcijos taikymas Lietuvai kol kas būtų problemiškas. Atvirumas nekelia grėsmės, kai nacionalinėje ekonomikoje egzistuoja pakankamos išplėstinei reprodukcijai bendrosios sąlygos. Tokių sąlygų egzistavimas transformacijos stadijoje tebesančioje Lietuvos ekonomikoje tebėra abejotinas.Iki tol, kol Lietuva ES ūkyje reikšis kaip nacionalinis ekonomikos organizmas, jos ekonomika turi turėti struktūrą, kuri leistų jai stabiliai, dinamiškai, efektyviai ir subalansuotai plėtotis kaip vieningai integruotai sistemai. Suprantama, ekonomikos plėtrai kaip tokiai būdingi cikliniai ir atsitiktiniai svyravimai, ir stabilumas visada bus santykinis. Plėtojant ūkio integraciją, reikia neužmiršti, kad mechaniškas nacionalinės rinkos atvirumo plėtojimas gali sužlugdyti ne tik neperspektyvias, bet ir aukšto lygio, bet dar nesutvirtėjusias gamybas ir neigiamai paveikti nacionalinio ūkio integralumą. Išlaidos dėl to atsiradusioms problemoms įveikti keliskart viršytų ekonomiją nuo nevykusio šalies dalyvavimo tarptautiniame darbo padalijime. Pernelyg liberali Lietuvos užsienio ekonominė politika dabartiniame etape gali atvesti prie siauros specializacijos, kai šalis įstengs konkuruoti tik pagal siaurą eksportuojamų produktų ratą, kas turėtų pasekmių šalies ekonomikai svyruojant šių produktų paklausai pasaulinėje rinkoje. Nacionalinės ekonomikos stabilios ir dinaminės plėtros pagrindas gali būti eksporto diversifikacija. Šalies padėtis pasauliniame ūkyje tuo tvirtesnė ir stabilesnė, kuo didesnė išvežamų prekių ir paslaugų įvairovė, kuo į didesnį tarptautinės reprodukcijos grandžių skaičių šalis yra įsitraukusi. Specializacija ir diversifikacija neprieštarauja viena kitai, kadangi pasaulinio ūkio mastu tarpšakinę specializaciją keičia vidinė šakinė specializacija (tuo pačiu mažėja vaidmuo pasaulinėje ekonomikoje tų šalių, kurios nesugebėjo persiorientuoti į tarptautinį darbo pasidalijimą naujame lygmenyje). Todėl skirtingų šakų viduje būtina apčiuopti “augimo taškus”, kurie ateityje užpildys svarbias nišas pasaulinėje ekonomikoje. Siekdamos išvengti siauros specializacijos, kai kurios besivystančios šalys vadovaujasi importą pakeičiančios industrializacijos strategija, kuriai reikalingas užsienio prekių įvežimo į šalį ribojimas. Lietuvoje taip pat dažnai pabrėžiama, kad atsisakymas reguliuoti importą paverčia šalies ekonomiką beginkle, kovojant su nesąžininga užsienio importuotojų konkurencija, kurie dirbtinai mažina kainas (dempingas) arba dengia rinkos įsisavinimo kaštus tiesioginėmis arba netiesioginėmis valstybinėmis subsidijomis. Panašūs besivystančių šalių ekonomistų samprotavimai pagimdė “teisingos prekybos” koncepciją. Nors teisingumą šalys dėl savo skirtingų interesų traktuoja skirtingai, tačiau jis galiausiai reiškia, kad firmos turi konkuruoti sąžiningai, o ne siekti dirbtinai sužlugdyti savo konkurentus. Nukrypus nuo šių normų, kiekviena šalis (tame tarpe ir Lietuva) turi teisę taikyti importuojamoms prekėms kontrpriemones, kurios neutralizuoja importuotojo pranašumus. Staigiai liberalizavus užsienio ekonominę politiką galimybę išlikti turi tik nedaugelis gamybų, ūkis tampa siaurai specializuotas, o tai pavojinga šalies ekonomikai, svyruojant paklausai pasaulinėje rinkoje. Neginčijama, kad intensyvūs Lietuvos ekonominiai ryšiai su užsieniu reiškiasi kaip galingas nacionalinės ekonomikos plėtrai palankių tendencijų stiprintojas. Pasaulinės ekonomikos pakilimo sąlygomis šalis gali išnaudoti palankią konjunktūrą sparčiau plėtoti techninę pažangą, mažinti kaštus, gerinti produkcijos kokybę, vykdyti progresyvius pokyčius ūkio struktūroje. Tačiau nuosmukio sąlygomis, priešingai, šaliai gali tekti įveikti rimtus ekonominius sunkumus. Užsienio ekonominės orientacijos stiprinimas atveria nemažas naujas galimybes plėtrai, padeda spręsti (ar nors sušvelninti) kai kurias problemas, bet tuo pačiu iškelia naujus klausimus ir sunkumus. Plečiant tarptautinius ūkinius ryšius keičiasi išteklių, kuriais gali naudotis šalis, šaltiniai, transformuojasi išteklių materialinė daiktinė forma, išsiplečia galimybės pasinaudoti žiniomis. Tačiau šalies priklausomybė nuo užsienio tiek padidėja, kad kriziniai reiškiniai net tolimuose pasaulio regionuose gali iššaukti nepageidaujamas pasekmes nacionalinei ekonomikai. Pasaulinės ekonomikos pakilimo sąlygomis Lietuvos ūkio integracija į pasaulio ūkį reiškiasi kaip palankių tendencijų nacionalinės ekonomikos plėtrai galingas stiprintojas. Tačiau pasaulinės ekonomikos nuosmukio ir krizių sąlygomis Lietuvos ūkio integraciją į pasaulio ekonomiką pagilina ir paaštrina šalies ekonominius sunkumus.Pagrindinę naudą iš Lietuvos ekonomikos integracijos, kaip taisyklė, gauna šalies konkurencingiausios ūkio grandys ir seniai savo veiklą į eksportą orientavusios firmos ir įmonės. Tarptautinės ekonominės operacijos stiprina jų konkurencingumą, mažindamos gamybos kaštus, plėsdamos rinkas, didindamos pelną. Todėl, būdamos suinteresuotos tolesne ūkio integracija, jos propaguoja atviros ekonomikos modelio progresyvumą. Dalis nacionalinio ūkio grandžių – atsiliekančios šakos ir regionai, smulkūs ir vidutiniai verslininkai – atsiduria sunkioje padėtyje stiprėjant sąveikai su pasauliniu ūkiu. Būtent, jiems pirmiesiems smogia importinės produkcijos konkurencija, užsienio kompanijų veiklos plėtimas šalyje. Šie sluoksniai mažiau suinteresuoti nacionalinės ekonomikos atvirumo plėtojimu ir propaguoja nacionalinio ūkio struktūros vienovės išsaugojimo svarbą. Todėl Lietuvos ekonomikos integracija į ES bus dar ilgas ir sudėtingas procesas keičiant ekonomikos plėtros prioritetus, ūkio struktūrą ir reguliavimo mechanizmus. Konkurencingiausioms ūkio grandims ir savo veiklą į eksportą orientavusioms firmoms ir įmonėms Lietuvos ekonomikos integracija į ES ūkį suteikia galimybes stiprinti savo konkurencingumą, mažinti gamybos kaštus, plėsti rinkas, didinti pelną. Tačiau dalis nacionalinio ūkio grandžių dėl importo produkcijos konkurencijos, užsienio kompanijų veiklos plėtimosi šalyje atsidurs sunkioje padėtyje.Prasidėjusi XX a. viduryje išvystytose šalyse poindustrializacija plėtojosi ir XXI a. pradžioje taip pat paplis ir Lietuvoje. Poindustrializacijos procesas užtikrina šalies ekonominio, socialinio ir kultūrinio suklestėjimo naujus veiksnius ir sąlygas, nors kartu iššaukia papildomus sunkumus daliai šalies visuomenės narių prisitaikant prie naujos situacijos. Ikiindustrinėje ekonomikoje pagrindu buvo gamtiniai ištekliai, pirmiausia, žemė. Industrinėje ekonomikoje svarbiausiu ištekliumi tapo kapitalas tiek realioje formoje (gamybos priemonės), tiek ir piniginėje formoje. Poindustrinėje ekonomikoje pagrindiniais ištekliais tampa žinios ir darbas. Intelektinis visuomenės vystymas tampa nepaprastai svarbia ūkinio gyvenimo prielaida, o patį ūkio veiksmingumą lemia inovacijos. Dėl išaugusio dėmesio žinioms ir informacijai poindustrinę visuomenę dažnai vadina informacine visuomene. Pagrindiniai poindustrinės ekonomikos bruožai yra šie:– paslaugų vaidmens augimas gamybos ir vartojimo struktūroje;– švietimo lygio kilimas (visų pirma pomokyklinio švietimo dėka);– naujas požiūris į darbą (kūrybiškumas, nauji reikalavimai darbo santykiams);– padidintas dėmesys gamtinei aplinkai (perėjimas prie ekonominio augimo, besiremiančio ne gamtiniais ištekliais, o žinių naudojimu);– ekonomikos humanizacija (pagrindiniu investicijų ir biudžetinio finansavimo objektu tampa socialinės ir kultūros sferos);– visuomenės informatizacija;– mažojo verslo renesansas;– globalizacija (pasaulinis ūkis vis labiau tampa vieningu kompleksu).Poindustrializacijos procesas užtikrina šalies ekonominio, socialinio ir kultūrinio suklestėjimo naujus veiksnius ir sąlygas, tačiau iššaukia papildomus sunkumus daliai visuomenės narių prisitaikant prie naujos situacijos.Poindustrializacija leis sparčiau likviduoti šalies ekonominį atsilikimą nuo išsivysčiusių šalių. Skaičiavimai rodo, kad Lietuva nuo ES vidurkio pagal BVP vienam gyventojui rodiklį atsilieka apie 8,5 karto, skaičiuojant JAV doleriais pagal valiutų keitimo kursą, ir apie 3,5 karto, skaičiuojant pagal perkamosios galios paritetus. Esant 6% vidutiniam metiniam ekonominio augimo tempui, 2030 metais Lietuva beveik pasiektų ES vidurkį pagal BVP vienam gyventojui rodiklį, jei vidutiniai metiniai ekonominio augimo tempai ES šalyse ilgalaikėje perspektyvoje išliks tokie pat, kokie jie buvo ankstesniame 30 metų periode (apie 2%). Toks aukštas 6% vidutinis metinis ekonominio augimo tempas Lietuvoje ilgame 30 metų perspektyviniame laikotarpyje laikytinas optimistiniu, kadangi jo negalima argumentuoti nors vienos Europos šalies analogiško augimo pavyzdžiu. Net sparčiausiais augimo tempais Europoje išsiskirianti Airija per 1971-1997 metų laikotarpį (27 metai) turėjo tik 4,6% vidutinį metinį ekonomikos augimo tempą (bet pastaruosius 10 metų daugiau kaip 7%). Vargu ar Lietuva gali remtis Kinijos pavyzdžiu, kur 1988-1997 m. (20 metų) buvo pasiektas beveik 10% vidutinis metinis ekonominio augimo tempas. Preliminariai 4% vidutinį metinį ekonomikos augimo tempą galima laikyti pesimistiniu, o 5% – vidutiniu. Tokiu būdu priartėti šaliai prie vidutinio ES ekonominio išsivystymo lygio prireiks 30-40 metų, o gal net daugiau.
Lietuvos ir ES ekonominių lygių suartėjimą paspartinti galima parengiant ir įgyvendinant efektyvią nacionalinės plėtros strategiją. Šioje strategijoje pagrindinės šiuolaikinės ekonomikos sukūrimo ir stabilaus ekonominio augimo prielaidos turi būti laikomos ne tik poindustrializacija, ūkinio gyvenimo liberalizavimas ir agrarinių santykių pertvarkymas, bet ir švietimo reforma, nelygybės sušvelninimas, racionalios demografinės politikos vykdymas, užimtumo problemų sprendimo stimuliavimas. Tuo tarpu Lietuva per nepriklausomybės laikotarpį neįgijo nacionalinės plėtros valstybės strateginio valdymo patirties: nebuvo rengiama ir įgyvendinama nei viena kompleksinė nacionalinės plėtros strategija. Lietuva ženkliai atsilieka nuo ES šalių pagal ekonominio išsivystymo lygį ir egzistuoja realios galimybes įveikti šį atsilikimą tik per 30-40 metų. Ekonominė strategija, siekianti įveikti šalies atsilikimą pagal ekonominio išsivystymo lygį, ekonominėje literatūroje vadinama besivejančia plėtra. Sutinkamai su importą keičiančiu besivejančiu plėtros modeliu šalys vykdo daugelio nacionalinės ekonomikos šakų protekcionizmą, dažnai papildytą užsienio prekybos valstybės monopoliu ir nacionalinės valiutos nekonvertuojamumu. Tokiu modeliu iš esmės rėmėsi socialistinės šalys, didžiosios Lotynų Amerikos ir Azijos šalys (Argentina, Brazilija, Meksika, Indija, Pakistanas), o prieškariniame periode daugelis išsivysčiusių šalių. Šalys, panaudojusios eksportui orientuotas besivejančios plėtros modelį, pademonstravo jo privalumus, pasireiškusius visų pirma dideliais ekonominio augimo tempais. Lietuvos valstybės vykdoma ekonominė politika grindžiama efektyvesniu dabartiniame laikotarpyje eksportui orientuotos besivejančios plėtros modeliu. Tačiau eksportui orientuotos besivejančios plėtros modelio pasirinkimas Lietuvoje neparemtas valstybės nacionalinio konkurencingumo plėtojimo strategija, kompleksine veiksmų bei priemonių programa. Tarp kliūčių, apsunkinančių Lietuvos ir ES šalių ekonominio ir socialinio išsivystymo lygių skirtumo mažėjimą, svarbiausia yra pasaulinės ekonomikos augimo tempų cikliškumas. Nors paskutinius tris dešimtmečius vidutinis metinis pasaulinio BVP augimo tempas siekė 3,7%, jis smarkiai krito 1974 – 1975, 1979 – 1983, 1990 – 1991 ir 1998 – 1999 metais. Paskutinė ekonominė krizė ypatingai stipriai paveikė ir Lietuvą. Pasaulinės ekonomikos nuosmukius labai sunku arba neįmanoma prognozuoti, kadangi jie yra nereguliarūs, gali prasidėti ne tik Vakarų Europoje ir Šiaurės Amerikoje, kaip buvo anksčiau, bet ir kituose pasaulio regionuose (pavyzdžiui, Pietryčių Azijoje, kaip paskutinė krizė). Tarptautinių ekonominių organizacijų bandymai užkirsti kelią kol kas nėra sėkmingi, nors jų pagalba įveikiant krizės pasekmes Lietuvai bus svarbi. Tačiau būtų galima sušvelninti šias neigiamas pasekmes, jeigu Lietuvoje būtų vykdoma nuolatinė strateginė analizė, kuri leistų anksčiau pastebėti pasaulinės ekonomikos nuosmukių ir krizių požymius ir imtis atitinkamų veiksmų ir priemonių.Praktiškai sunkiai prognozuojami pasaulinės ekonomikos cikliniai nuosmukiai ir nereguliarios krizės visuomet turės didesnių ar mažesnių neigiamų padarinių Lietuvos nacionalinei ekonomikai. Lietuvos valstybė nevykdo nuolatinės strateginės analizės, kuri leistų anksčiau pastebėti pasaulinės ekonomikos nuosmukių ir krizių galimybės požymius ir imtis veiksmų ir priemonių sušvelninti jų pasekmes.Lietuvos, kaip mažos Europos šalies su nedidele vidaus rinka, ekonomikos plėtrai didelės tiesioginės įtakos nedarys pasaulinėje ekonomikoje vykstantys ženklūs ekonominės galios poslinkiai tarp šalių ir regionų. Šiuo aspektu būtina atsižvelgti į aplinkybę, kad Lietuva turi palankią tranzito šalies tarp Vakarų ir Rytų geografinę padėtį. Perspektyvoje pasaulio ekonominiu centru gali tapti Rytų ir Pietryčių Azija (Kinija, Japonija, Pietų Korėja, naujosios išsivysčiusios ir naujosios industrinės šalys), kurioms jau dabar tenka 30% pasaulinio BVP, t.y. daugiau, negu jo gaminama Europoje ir Šiaurės Amerikoje. Šio regiono pozicijos stiprėja todėl, kad jis tampa traukos centru kaimyniniams regionams su aukštais augimo tempais – Pietų Azijos, Šiaurės Amerikos, Australijos ir Okeanijos ir, galbūt, Rusijos. Šį milžinišką makroregioną vadina Azijos ir Ramiojo vandenyno regionu. Kai kurių ekspertų vertinimais pirmaisiais XXI a. dešimtmečiais įvykiai, kurie vyks čia, o ne Europoje ir Šiaurės Amerikoje, lems pasaulio ekonominio vystymosi eigą. Lietuva nacionalinės ekonomikos plėtrai gali sėkmingai išnaudoti savo palankią tranzito šalies tarp Vakarų ir Rytų geografinę padėtį. Tačiau mineralinių išteklių koncentracija Rytuose (vien Kinijai ir Vietnamui tenka 35%, o Rusijai – 25% pasaulinių mineralinių išteklių) darys Lietuvos nacionalinę ekonomiką iš dalies priklausomą nuo Rytų.Lietuva nacionalinės ekonomikos plėtrai gali sėkmingai išnaudoti savo palankią tranzito šalies tarp Vakarų ir Rytų geografinę padėtį ir milžinišką rinką Rytuose prekių ir paslaugų realizacijai.Mineralinių išteklių koncentracija Rytuose (vien Kinijai ir Vietnamui tenka 35%, o Rusijai – 25% pasaulinių mineralinių išteklių) darys Lietuvos nacionalinę ekonomiką iš dalies priklausomą nuo Rytų.Užsienio transnacionalinių korporacijų (TNK) dalyvavimas Lietuvos ekonomikoje leis paspartintai plėtoti nacionalinę ekonomiką užsienio tiesioginių investicijų pagrindu, perimti pažangias technologijas, tarptautinės vadybos patirtį, apimant efektyvų gamybos ir realizacijos organizavimą, firmų aukštos reputacijos palaikymą. Tačiau klimatas užsienio tiesioginėms investicijoms Lietuvoje dar nėra pakankamai palankus konkuruojant dėl jų su kitomis šalimis. Plėtojant Lietuvos ekonomiką, reikia įvertinti tą aplinkybę, kad transnacionalizacijos procesas tapo masiniu reiškiniu, lėmusiu pasaulio ekonomikos plėtrą XX a. antroje pusėje. TNK kontroliuoja nuo 20 iki 25% pasaulinio BVP ir joms tenka trečdalis pasaulinės prekybos. Pasaulinė prekyba vis labiau tampa vidine firmine prekyba tarp skirtingų TNK dalių. Pripažįstama, kad TNK yra globalizacijos variklis, paverčiantis pasaulinį ūkį vieninga prekių, paslaugų, kapitalo, darbo jėgos ir žinių rinka. Pasaulis darosi vieninga rinka dešimtims tūkstančių TNK ir visi regionai atviri jų veiklai.Pagrindinis TNK tikslas yra ne pelno, o rinkų maksimizavimas; pasaulinės daugelio prekių rinkos jau pasidalintos tarp TNK ta prasme, kad jos dominuoja daugelio pasaulio šalių vietinėse rinkose. Užsienio transnacionalinės korporacijos turi savus interesus, kurie gali nesutapti su Lietuvos nacionaliniais interesais. Transnacionalizacijos procesas Lietuvos ekonomikoje neturėtų išlikti vienpusis, kai tik užsienio TNK pasidalija nacionalinę vidaus rinką. Turi būti ugdomos TNK su motininėmis kompanijomis Lietuvoje, kad jų veikla užsienyje leistų sustiprinti šalies nacionalinį konkurencingumą pasaulinėje rinkoje. Tačiau Lietuvos transnacionalinės kompanijos tebėra pradinėje formavimosi stadijoje ir svarbesnio vaidmens pasaulinėje rinkoje nevaidina.Užsienio transnacionalinių korporacijų dalyvavimas Lietuvos ekonomikoje leidžia paspartintai plėtoti nacionalinę ekonomiką užsienio tiesioginių investicijų pagrindu, perimti pažangias technologijas, tarptautinės vadybos patirtį, apimant efektyvų gamybos ir realizacijos organizavimą, formų aukštos reputacijos palaikymą.Lietuvos transnacionalinių korporacijų plėtojimas ir jų veikla užsienyje leistų sustiprinti šalies nacionalinį konkurencingumą pasaulinėje rinkoje. Užsienio transnacionalinės korporacijos turi savus interesus, kurie gali nesutapti su Lietuvos nacionaliniais interesais.Lietuvos transnacionalinės kompanijos tebėra pradinėje formavimosi stadijoje ir svarbesnio vaidmens stiprinant šalies nacionalinį konkurencingumą pasaulinėje rinkoje nevaidina.Palankus klimatas užsienio tiesioginėms investicijoms Lietuvoje dar nėra pakankamai palankus konkuruojant dėl jų su kitomis šalimis.Lietuvos svarbiausias strateginis siekis šiuo metu yra integracija į ES. Šitokia Lietuvos strateginė orientacija atitinka regionalizacijos ir integracijos procesus pasaulinėje ekonomikoje. Statistika rodo, kad šalys savo užsienio ekonominę veiklą dažniausiai orientuoja į gretimus pasaulio regionus. Pavyzdžiui, ES kapitalo išvežime ir įvežime tiesioginių investicijų forma 55% sudaro vidiniai mainai tarp ES narių. Regionalizacija yra pagrindas tarptautinei ekonominei integracijai – kaimyninių šalių ekonomikų sujungimui į vieną ūkinį kompleksą gilių ir stabilių ekonominių ryšių tarp kompanijų pagrindu. Pasaulyje priskaičiuojama dešimtys integracinių susivienijimų: laisvos prekybos zonų, muitų sąjungų, valiutų ir ekonominių sąjungų. Absoliuti jų dauguma negali realizuoti tarptautinės ekonominės integracijos pranašumų, kadangi nepakankamai išvystyti ekonominiai ir politiniai santykiai. Tačiau egzistuoja keletas progresyvių ekonominių susivienijimų: Europos Sąjunga (ES), Šiaurės Amerikos laisvosios prekybos asociacija (NAFTA), Pietų Amerikos bendroji rinka (MERKOSUR), Pietryčių Azijos valstybių asociacija (ASEAN). Šių ekonominių grupuočių efektyvus funkcionavimas leidžia spėti, kad netolimoje ateityje pasauliniai ekonominiai ryšiai realizuosis per ekonominių grupuočių, išnaudojančių ekonominės integracijos pranašumų įvairiais formų ir metodų deriniais, visumą.Lietuvos integracija į ES išplečia realizacijos rinkas, sudaro prielaidas užsienio prekybos pagyvėjimui, prekių ir paslaugų gamybos reorganizavimui, ekonomikos pagyvinimui, užsienio investicijų augimui. Tai padės Lietuvai sumažinti, o tolimesnėje ateityje ir panaikinti savo ekonominį ir socialinį atsilikimą nuo labiausiai išsivysčiusių Europos valstybių, panaikinti visas kliūtis įsilieti į tarptautinį ekonominį bendradarbiavimą. Tačiau stipri konkurencija bendroje ES rinkoje pradiniame etape gali sužlugdyti Lietuvoje eilę tradicinių gamybų ir sukelti kai kuriuos nepageidautinus socialinius reiškinius. Kaip ES narė Lietuva turės perimti europinį ekonominės ir socialinės plėtros modelį, kuriam būdingi aktyvus valstybės ekonominis vaidmuo ir santykinai didelis dėmesys socialiniams klausimams. ES ekonominės ir socialinės politikos principų įgyvendinimas susiaurins nacionalinės ekonominės strategijos ir taktikos manevro lauką, tuo pačiu tai garantuos mažesnę klaidų ir praradimų apimtį. Prisitaikydama prie bendrų ES šalių narių interesų, Lietuva turės pakelti tarpvalstybinių ūkinių ryšių reguliavimo lygį apribodama šalies suverenitetą ir pripažindama viršnacionalinių valdymo organų sprendimus. Tačiau ES teisinė bazė, paprastai ginanti silpnesnes šalies narius ir formaliai atitinkanti tiek silpnų, tiek stiprių dalyvių interesus, sumažins negatyvias pasaulinio ūkio konjuktūrinio charakterio įtakas Lietuvai.Lietuvos integracija į ES išplečia realizacijos rinkas, sudaro prielaidas užsienio prekybos pagyvėjimui, prekių ir paslaugų gamybos realizavimui, ekonomikos pagyvinimui, užsienio investicijų augimui.ES teisinė bazė, paprastai ginanti silpnesnes šalis narius ir formaliai atitinkanti tiek silpnų, tiek stiprių dalybių interesus, sumažins negatyvias pasaulinio ūkio konjunktūrinio charakterio įtakas Lietuvai.Prisitaikydama prie bendrų ES šalių narių interesų, Lietuva turės pakelti tarpvalstybinių ūkinių ryšių reguliavimo lygį iš dalies atsisakydama šalies suvereniteto ir pripažindama viršnacionalinių valdymo organų sprendimus.Stipri konkurencija bendroje ES rinkoje pradiniame etape gali sužlugdyti silpnas Lietuvos tradicines gamybas ir sukelti kai kuriuos nepageidautinus socialinius reiškinius.Lietuvos ekonomikos sąveika su pasauliniu ūkiu yra viena iš sudėtingiausių ekonomikos sferų. Šiai sferai reikalingas aktyvus valstybinis reguliavimas, kuriuo įgyvendinama tam tikra valstybės užsienio ekonominių ryšių politika. Užsienio ekonominių ryšių politika – tai valstybės ir jos organų kryptingi veiksmai, kuriais optimizuojamas šalies dalyvavimas tarptautiniame darbo pasidalijime ir nustatomas tarptautinių ekonominių ryšių reguliavimo režimas. Pagrindinės politikos dedamosios yra užsienio prekybos politika (apimanti eksporto ir importo politiką), valiutinė politika, užsienio investiciją nacionalinėje ekonomikoje politika ir nacionalinių investicijų užsienyje politika. Ji, be kita ko, padeda subalansuoti tarptautines ekonomines operacijas su atskiromis šalimis ir regionais, kas susiję su šalies ekonominio saugumo užtikrinimu.Lietuvoje tebėra aštrus klausimas, kaip valstybei reaguoti į tarptautinės konkurencijos stiprėjimą šalies atviros ekonomikos plėtojimo sąlygomis: ar ginti nacionalines gamybas nuo tarptautinės konkurencijos, ar leisti šiai konkurencijai daryti natūralią atranką tarp įmonių, paliekant pačias geriausias. Ginti nacionalines gamybas pirmiausia reikia tiek, kiek yra būtina išsaugoti arba sukurti naujas pagrindines struktūrą formuojančias įmones ir šakas, be kurių neįmanoma turėti vieningo efektyvaus šalies ūkinio organizmo. Be to, valstybei tikslinga remti tas nacionalines gamybas, kurios padeda sukoncentruoti ekonominius išteklius perspektyviomis plėtros kryptimis, atpiginti kai kurių svarbių prekių vartojimą (tiek gamybinės, tiek asmeninės paskirties), atverti užsienio rinkas tėvyninėms prekėms. Tačiau ekonominės politikos formavimui šiuo aspektu būtini aiškiai suformuluoti nacionaliniai ekonominiai interesai. Tuo tarpu Lietuvos užsienio ekonominių ryšių politika tebeformuojama ir įgyvendinama nesiremiant aiškiai suformuluotais nacionaliniais ekonominiais interesais.4.2. Lietuvos nacionalinio konkurencingumo veiksniai Lietuvos ekonomika ir visas pasaulinis ūkis funkcionuoja ekonominių išteklių (gamybos veiksnių) pagrindu. Tai gamtiniai, darbo, kapitalo (fizinio kapitalo, t.y. gamybos priemonių forma, ir finansinio kapitalo), verslumo ir mokslo ištekliai. Visumoje ekonominiai ištekliai lemia Lietuvos ekonomikos potencialą ir nacionalinį konkurencingumą. Analizuojant šalies ekonominius išteklius ir nacionalinį konkurencingumą galima išryškinti ekonomikos potencialo stiprybes ir silpnybes.Gamtiniai ištekliai tebeišlieka vienu iš ribojančių ekonomikos vystymo veiksnių ir įtakoja Lietuvos vietą pasaulinėje ekonomikoje. Tačiau dėl eilės priežasčių šio veiksnio svarba keičiasi. Ir reikalas ne vien tas, kad mokslinė techninė pažanga sparčiai transformuoja gamybos, kuro ir energetikos bazę, įveda apyvarton pakaitalus, sintetines medžiagas ir t.t. Išvystytų šalių (Japonijos, Italijos, Anglijos, Šveicarijos, Vokietijos) patirtis įrodo, kad svarbių gamtinių išteklių trūkumas nėra kliūtis ekonomikos vystymuisi, aukšto konkurencingumo tarptautinėje rinkoje pasiekimui. Priešingai, turtingumas gamtiniais ištekliais gali turėti neigiamas pasekmes, pagimdydamas integracijos į pasaulinį ūkį “palengvintas” formas, stabdydamas kitų išteklių mobilizavimą, kurie šiuolaikinėmis sąlygomis gali tapti svarbiausiais ir perspektyviausiais (pavyzdžiu, žmogiškasis veiksnys, inovacinė veikla, gamybos intensyvinimas ir pan.). Tačiau esant vienodoms kitoms sąlygoms, šalys, turinčios turtingus ir įvairoviškus gamtinius išteklius, įgyja papildomų privalumų.Lietuvos gamtiniai ištekliai yra labai kuklūs. Svarbiausi yra dirbama žemė ir mediena. Yra užtektinai žaliavų cemento, stiklo ir statybinių medžiagų gamybai, taip pat durpių ir mineralinio vandens. Komerciškai eksploatuojami maži geros kokybės naftos telkiniai. Atrastas žymus geležies rūdos su retųjų metalų priemaišomis telkinys, 200 metrų gylyje yra gausybė anhidrito ir gipso. Tai iš esmės ir visi nuosavi gamtiniai ištekliai, kuriais gali disponuoti Lietuva plėtodama savo ekonomiką.Lietuva turi labai kuklius nuosavus gamtinius išteklius, kuriais gali disponuoti plėtodama savo ekonomiką.Menki gamtiniai ištekliai stimuliuoja Lietuvoje kitų išteklių mobilizavimą kurie šiuolaikinėmis sąlygomis yra svarbesni ir perspektyvesni (žmogiškasis veiksnys, inovacinė veikla, žiniomis grįsta gamyba ir pan.).Skirtingai nuo gamtinių išteklių, nacionalinių konkurencinių pranašumų plėtojimui ir palaikymui darbo išteklių vaidmuo didėja. Dar neseniai pagrindinis dėmesys buvo skiriamas darbo jėgos pigumui, laikant, kad šalys su pigia darbo jėga atsiduria palankesnėje padėtyje. Mokslo ir technikos pažangos sąlygomis vis didesnis dėmesys skiriamas žmogiškajam veiksniui, kvalifikacijos lygiui, disciplinuotumui, mobilumui, inovaciniam potencialui. Tokiu būdu, prioritetas teikiamas kvalifikuotesniems, nors ir brangesniems darbo ištekliams. Kad darbo, kaip ekonominio augimo faktoriaus, vaidmuo yra labai svarbus, pademonstravo naujosios industrinės šalys. Darbo jėga čia pasižymi aukštu disciplinuotumu, lengvu prisitaikomumu prie technologinių ir organizacinių pokyčių, aukštu išsilavinimo ir kvalifikacijos lygiu. Tuo tarpu Lietuvoje, nors darbo jėgos kvalifikacija santykinai aukšta ir kaina žema, jos disciplinuotumas, mobilumas ir prisitaikomumas prie pokyčių nėra patenkinami. To pasėkoje eilėje veiklos šakų jau dabar jaučiamas darbo jėgos, ypač kvalifikuotos, stygius, nors bendras nedarbo lygis šalyje pasiekė grėsmingą ribą.Išsivysčiusios šalys lenkia Lietuvą pagal darbo jėgos kokybę – išsilavinimo lygį, aukštos kvalifikacijos specialistų skaičių, darbo jėgos mobilumą. Lietuvai, kaip ir kai kurioms pereinamosios ekonomikos šalims, charakteringas aukštas procentas užimtų gyventojų, turinčių aukštąjį ir specialų vidurinį išsilavinimą. Specialistai su aukštuoju ir specialiu viduriniu išsilavinimu yra sparčiausiai didėjanti ekonomiškai aktyvių gyventojų kategorija. Tačiau Lietuvoje nepakankamai greitai auga labiausiai kvalifikuotų, susijusių su mokslui imlių gamybų plėtra, dirbančiųjų skaičius. Išvystytose šalyse poslinkiai šakinėje užimtumo struktūroje vyksta trimis pagrindinėmis kryptimis:· užimtųjų žemės ir miškų ūkyje dalis tikriausiai jau pasiekė minimalų lygį; · laipsniškai mažėja užimtųjų dalis pramonėje ir statyboje; · didėja užimtųjų paslaugų sferoje dalis. Tuo tarpu pagrindinės tendencijos Lietuvoje, kaip ir kitose pereinamosios ekonomikos šalyse, yra tokios:· auga užimtųjų paslaugų sferoje dalis; · mažėja užimtųjų pramonėje ir statyboje dalis; · nors ir išlaikoma santykinai didelė užimtųjų agrariniame sektoriuje dalis, kaime vyraujant senyvo amžiaus gyventojams, šiame sektoriuje pradeda reikštis realus darbo jėgos stygius. Poslinkiai darbo jėgos struktūroje lemia, kad pirmiausiai tenka spręsti profesinio paruošimo ir perkvalifikavimo problemą sutinkamai su darbo turinio pokyčiais, masiniu naujų specialybių ir profesijų atsiradimu.Lietuvos ekonomikos plėtrą veikia sparčiai didėjanti tarptautinė darbo jėgos migracija. Mokslinė techninė pažanga lemia, kad didėja migracija iš Lietuvos asmenų, turinčių aukštą išsilavinimo ir profesinės kvalifikacijos lygį (“protų nutekėjimas”). “Protų nutekėjimo” pasėkoje artimiausioje ateityje gali paaštrėti kvalifikuotos darbo jėgos stygiaus ir nekvalifikuotos darbo jėgos pertekliaus problemos šalyje. Vakarų Europos šalys pradėjo riboti darbo migraciją iš šalių, kurios nėra ES narės, siekdamos diegti darbą taupančias technologijas, perkeldamos nekvalifikuotą darbo jėgą naudojančias gamybas į besivystančias ir pereinamosios ekonomikos šalis, kuriose darbo užmokestis daug žemesnis, norėdamos sumažinti vietinių gyventojų nepasitenkinimą dėl imigrantų didinamos konkurencijos darbo rinkoje. Tačiau jos noriai pritraukia iš užsienio aukštos kvalifikacijos techninio profilio specialistus (programuotojus, elektronikus, gamtos mokslų mokslininkus). Nors Lietuva ir gauna papildomų pajamų iš darbo jėgos eksporto, tačiau jis silpnina šalies intelektualinį potencialą ir didina depopuliaciją (gyventojų skaičiaus mažėjimą).Lietuvai charakteringas aukštas procentas užimtų gyventojų turinčių aukštąjį ir specialų vidurini išsilavinimą; tarp dirbančiųjų jie yra sparčiausiai didėjanti ekonomiškai aktyvių gyventojų dalis.Nors darbo jėga Lietuvoje ir pasižymi santykinai aukšta kvalifikacija ir žema kaina, jos disciplinuotumas, mobilumas ir prisitaikomumas prie pokyčių nėra patenkinami, dėl to kai kuriose veiklose jau dabar jaučiamas kvalifikuotos darbo jėgos stygius, nors bendras nedarbo lygis šalyje pasiekė grėsmingą ribą.Nors šalies žemės ir miškų ūkyje išlaikoma santykinai didelė užimtųjų dalis, kaime vyraujant senyvo amžiaus gyventojams, agrariniame sektoriuje pradeda reikštis realus darbo jėgos stygius.“Protų nutekėjimas” silpnina šalies intelektualinį potencialą skatina depopuliaciją, aštrina kvalifikuotos darbo jėgos stygiaus ir nekvalifikuotos darbo jėgos pertekliaus problemas šalyje. Finansinių išteklių globalizacija turi tiek pozityvių, tiek negatyvių pasekmių Lietuvos ekonomikos plėtrai. Prie pozityvių reikia priskirti finansinių išteklių stygiaus Lietuvai problemos supaprastėjimą, kadangi, stokojant nacionalinio finansinio kapitalo, jis gali būti perkamas pasaulinėje finansų rinkoje, įvežamas į šalį tiesioginių užsienio investicijų forma, suteikiamas lengvatinėmis sąlygomis iš ES ir tarptautinių finansinių organizacijų. Globalizacija sustiprina konkurenciją Lietuvos nacionalinėje finansų rinkoje ir tuo pačiu mažina finansinio-kreditinio tarpininkavimo (finansinių paslaugų) ūkio subjektams kainą.Prie neigiamų pasekmių visų pirma reikėtų priskirti nacionalinės finansinės rinkos nestabilumo didėjimą dėl finansinių krizių atskiruose regionuose ir nacionalinės finansinės rinkos liberalizavimo, atveriančio kelius “karštiems pinigams”. Kita neigiama pasekmė – vis didesnė Lietuvos ekonomikos priklausomybė nuo finansinio kapitalo, o ne nuo fizinio kapitalo (realaus ekonomikos sektoriaus). Piniginio ir realaus kapitalo tarpusavio sąryšyje pirmasis darosi mažiau priklausomas nuo antrojo, net pradeda dominuoti. Todėl šalies ekonomikos būsena tampa labiau priklausoma nuo jos finansų būsenos. Ši savo ruožtu labai priklauso nuo nerezidentų, kurie vis aktyviau dalyvauja nacionalinėse finansinėse rinkose, elgsenos, taip pat nuo finansinių rinkų kitose šalyse ir pasaulio regionuose būsenos, ypatingai nuo situacijos tarptautiniuose finansiniuose centruose. Globalizacijos pasėkoje Lietuvos valstybės įtakos nacionaliniams finansams jėga silpsta. Kartu stiprėja transnacionalinių kompanijų, taip pat institucinių investuotojų ir tarptautinių spekuliantų įtaka šalies finansams. Lietuvos, kaip būsimos ES narės finansams vis didesnę įtaką daro ES priimti sprendimai ir bendra politika. Lieka svarbus tarptautinių ekonominių organizacijų, visų pirma Tarptautinio valiutos fondo ir Pasaulio banko, kapitalas.Finansinių išteklių globalizacija supaprastina finansinių išteklių stygiaus Lietuvai problemos sprendimą kadangi, stokojant nacionalinio finansinio kapitalo, jis gali būti perkamas pasaulinėje finansų rinkoje, įvežamas i šalį tiesioginių užsienio investicijų forma, suteikiamas lengvatinėmis sąlygomis iš ES ir tarptautinių finansinių organizacijų.Finansinių išteklių globalizacija sustiprina konkurenciją nacionalinėje finansų rinkoje ir tuo pačiu mažina finansinio – kreditinio tarpininkavimo (finansinių paslaugų) kainą ūkio subjektams.Finansinių išteklių globalizacija didina nacionalinės finansų rinkos nestabilumą, atsirandantį dėl finansinių krizių atskiruose regionuose ir nacionalinės finansų rinkos liberalizavimo, atveriančio kelius “karštiems pinigams”.Finansinių išteklių globalizacija didina Lietuvos ekonomikos priklausomybę nuo finansinio kapitalo, o ne nuo realaus kapitalo (realaus ekonomikos sektoriaus).Realų (fizinį) kapitalą, t.y. gamybos priemones, galima nagrinėti technologinio lygio ir šakinės struktūros aspektais. Lietuvos ūkio plėtra dabartiniame etape susiduria su sunkumais, kuriuos sąlygoja paveldėtas iš sovietinio laikotarpio realaus kapitalo technologinis atsilikimas. Paveldėta iš šio laikotarpio šakinė šalies ūkio struktūra taip pat sunkiai pritaikoma prie pasaulinių ekonomikos plėtros tendencijų. Pasaulinio ūkio struktūra yra dinamiška ir šios struktūros pokyčių bendras dėsningumas yra toks: ekonominio vystymosi procese “pirminės šakos” (žemės ūkis ir kasyba) užleidžia pirmenybę šakinėje ūkio struktūroje “antrinėms šakoms” (apdirbamoji pramonė ir statyba), o šios – “tretinėms šakoms” (paslaugų sfera). Pagrindinė BVP pokyčių išsivysčiusiose šalyse tendencija antroje XX a. pusėje buvo paslaugų sektoriaus virtimas vyraujančia ekonomikos dalimi (60 – 70% BVP). Apdirbamosios pramonės dalis BVP didėja, kol pasiekiamas tam tikras lygis, po to stabilizuojasi arba mažėja. Kartu vyksta žemės ūkio, pramonės ir prekybos integracija į agropramoninį kompleksą, išreiškiantį naują gamybinių santykių tipą.Lietuva iki tarybinės industrializacijos buvo agrarinė šalis. Industrializacijos pagrindu šalies realusis kapitalas buvo formuojamas nepaisant nacionalinio ūkio integralumo reikalavimų, o vadovaujantis žinybų Maskvoje suformuluotais kooperacijos atskirų ūkio šakų viduje principais. Sutinkamai su tarybiniais regionų ekonomikos plėtros principais Lietuva buvo priskiriama prie šiaurės vakarų regiono, kuriam priklausė Baltarusija ir Leningradas, arba Pabaltijo regiono, prijungiant Kaliningrado sritį. Vietinių žaliavų išteklių veiksnys plėtojant Lietuvos ekonomiką didelės svarbos nevaidino. Ekonomikos plėtra pagal tokius principus iškreipė ekonomikos struktūrą, kuri būtų susiklosčiusi natūraliai. Šalyje buvo sukurtos praktiškai naujos elektronikos, staklių ir įrengimų gamybos, chemijos ir karinio komplekso produkcijos pramonės šakos, nors plėtotos ir tradicinės Lietuvai maisto, lengvosios ir statybinių medžiagų pramonės šakos. Kadangi realusis kapitalas sovietiniais laikais kurtas neatsižvelgiant į tikruosius Lietuvos pranašumus ir ūkio integralumą, pereinamuoju laikotarpiu po 1990 metų kilo nemažai specifinių sunkumų.Pereinamuoju laikotarpiu Lietuvoje įvyko žymūs struktūriniai pokyčiai: sumažėjo žemės ūkio dalis BVP, dar smarkiau sumažėjo pramonės dalis, be to, kai kurios pramonės šakos pradėjo gaminti žemesnio techninio lygio produkciją, santykinai išaugo paslaugų dalis. Tai iš esmės atitinka tendencijas, susiklosčiusias kitose mažų ir vidutinių pajamų šalyse. Ūkio restruktūrizacija nėra užbaigta. Nepatenkinami tebėra ne tik ūkio integralumas ir jo šakų viena kitos papildymas, bet ir pramonės šakų proporcijos yra pasislinkusios nuo sudėtingesnės (elektronika, mašinų gamyba) prie paprastesnės (maisto, tekstilės) gamybos. Apdirbamosios pramonės dalis yra sumažėjusi perdaug, lyginant su paslaugomis. Kitaip tariant, reali gamyba yra per maža ir perdaug primityvi. Pagal pasaulines tendencijas žemės ūkio dalis turėtų dar mažėti, pramonės šiek tiek padidėti ir paskui išlikti stabili, o paslaugų didėti. Suprantama, visos trys šakos absoliutiniu masteliu turi augti.Ūkio struktūrą lems pastangos ir galimybės gaminti aukštesnės pridėtosios vertės gaminius ir paslaugas. Tikėtina, kad paslaugų dalis BVP didės pirmiausiai sąskaita modernių informacinių ir telekomunikacinių paslaugų plėtros, taip pat dėl valdymo, švietimo ir sveikatos apsaugos paslaugų vertės didėjimo, sąlygojamo didėjančių galimybių jas finansuoti. Šakinė pramonės struktūra vidutinės trukmės laikotarpiu yra pririšta prie esamų fizinio kapitalo ir atitinkamos kvalifikacijos darbo jėgos, kurie negali pasikeisti staigiai. Be to, kol kas būtent tradicinės šakos ir tradiciniai gaminiai dėl savo žymiai didesnės apimties užtikrina ekonomikos augimą, jei tik pavyksta įsisavinti naujas rinkas ar atgauti turėtąsias.
Lietuvos ūkio plėtra dabartiniame etape dar susiduria su sunkumais, kuriuos sąlygoja paveldėtas iš tarybinio laikotarpio realaus kapitalo technologinis atsilikimas.Kadangi fizinis kapitalas tarybiniais laikais kurtas neatsižvelgiant į realius Lietuvos pranašumus ir ūkio integralumą dabartiniu laikotarpiu kyla nemažai specifinių sunkumų restruktūrizuojant šalies ūkį.Verslumo ištekliai tampa vis svarbesnis ekonominis išteklius. Verslumas – tai gebėjimas efektyviai organizuoti kitų išteklių (darbo, žemės, kapitalo, žinių) tarpusavio sąveiką ūkinės veiklos vykdymui. Jis realizuojamas vadybos sferoje, t.y. valdant firmų arba organizacijų veiklą. Laikoma, kad šalyje pakanka verslumo išteklių, jeigu joje nemažai patyrusių ir išsilavinusių verslininkų, išplėtota rinkos infrastruktūra, turi gilias šaknis verslo etika ir kultūra, o pati visuomenės opinija palanki verslui ir didelė šalies gyventojų dalis persunkta verslo siekiu. Panašias charakteristikas turi išvystytos šalys, taip pat kai kurios naujosios industrinės šalys, turėjusios gilias prekybos tradicijas (pavyzdžiui, Rytų ir Pietryčių Azijos šalys). Pasaulinė praktika rodo, kad verslumo gebėjimai geriausiai realizuojami tose šalyse, kuriose didelis ūkinės veiklos liberalizavimo laipsnis derinamas su dideliu valstybinių institutų efektyvumu, taip pat aktyviu valstybiniu smulkaus ir vidutinio verslo palaikymu ir konkurencijos vidaus rinkoje skatinimo politika.Lietuvoje verslumo potencialo būklę sąlygoja ekonomikos pereinamasis pobūdis. Iš vienos pusės, greitai auga verslininkų skaičius ir kvalifikacija (tai skatina radikalus ekonominių reformų charakteris ir aukštas gyventojų išsilavinimo lygis), gerėja rinkos infrastruktūra, didėja norinčių tapti verslininkais skaičius. Iš kitos pusės, didelė dalis verslininkų neturi atitinkamo išsilavinimo ir būtinos patirties, nepakankamai efektyvūs rinkos infrastruktūros institutai, žema verslo etika ir kultūra, didelė dalis gyventojų priešiškai žiūri į verslininkus, kaip visuomenės sluoksnį. Egzistuoja verslininkų ryšys su valstybiniu aparatu: nemaža dalis verslininkų yra išeiviai iš valstybinio aparato, privačių įmonių veikloje sunku išvengti valdininkų įtakos, jos kenčia nuo biurokratizmo.Lietuvoje verslumo ištekliai panaudojami ne vien legalioje, bet ir šešėlinėje ekonomikoje, kuri veikia ne pagal valstybės nustatytas ūkinio gyvenimo normas ir taisykles. Šešėlinė ekonomika egzistuoja bet kurioje šalyje, nepriklausomai nuo to, ar vyrauja joje rinkos ekonomika, pereinamoji ar komandinė sistema. Išvystytose šalyse pagrindinė priežastis vystytis šešėlinei ekonomikai yra labai aukštas apmokestinimo lygis (pavyzdžiui, Vakarų Europos šalyse mokesčiai sudaro 40-50% vidutinio piliečio mėnesinio darbo užmokesčio). Nelegalus samdomasis darbas Vakarų Europoje daugiausiai paplitęs statyboje ir aptarnavimo sferoje. Lietuvoje, kaip ir kitose pereinamosios ekonomikos šalyse, šešėlinėje ekonomikoje vyrauja antrinio užimtumo sfera, leidžianti gyventojams išgyventi sunkų ekonominį laikotarpį. Daugelis žmonių dirba antraeilėse pareigose keliose vietose be oficialaus įforminimo, išvengdami papildomų uždarbių apmokestinimo. Kita ženkli šešėlinės ekonomikos dalis – tai primityvių paslaugų ir stichinės prekybos sfera, kurią sąlygoja ekonomikos nesugebėjimas užtikrinti užimtumą šiuolaikinėse šakose.Dėl radikalių ekonominių reformų ir aukšto gyventojų išsilavinimo lygio greitai auga verslininkų skaičius ir kvalifikacija, gerėja rinkos infrastruktūra, dėl to didėja Šalies verslumo potencialas.Didelė dalis verslininkų neturi atitinkamo išsilavinimo ir būtinos patirties, nepakankamai efektyvūs rinkos infrastruktūros institutai, žema verslo etika ir kultūra, didelė dalis gyventojų priešiškai žiūri į verslininkus, kaip visuomenės sluoksnį, todėl šalies verslumo potencialas nėra pakankamo lygio.Lietuvoje verslumo ištekliai panaudojami ne vien legalioje, bet ir šešėlinėje ekonomikoje, t.y. ūkio dalyje, kuri veikia ne pagal valstybės nustatytas ūkinio gyvenimo normas ir taisykles.Mokslo ištekliai (mokslo – technikos potencialas, mokslas) lemia šalies galimybes vykdyti pas save mokslo tyrimo ir technologinės plėtros darbus. Moksliniam techniniam šalies potencialui, jo būklei ir plėtros tendencijoms įtakos turi dvi veiksnių grupės. Pirma, tai kiekybiniai veiksniai – mokslininkų skaičius, mokslo materialinio – techninio aprūpinimo lygis ir mokslui bei mokslo aptarnavimui skiriamų finansinių išteklių dydis. Antra, tai mokslo organizavimo sistema, mokslinių tyrimų prioritetai, mokslo bei gamybos kooperacija. Lietuvos mokslinis potencialas detaliai išnagrinėtas Lietuvos mokslo ir technologijų baltojoje knygoje, kurios pagrindu galima nurodyti tokias svarbiausias stiprybes ir silpnybes:Lietuva turi būtinų sparčios technologinės pažangos prielaidų: taikomųjų mokslų potencialą ir galimybes sintetinti įvairių sričių žinias, įmones, gaminančias kai kurių aukštųjų technologijų gaminius ir paslaugas, yra pakankama pramonės ir mokslo koncentracija.Lietuvoje nėra darnios mokslo ir gamybos ryšių sistemos, veikiančios pagal šiuolaikinį inovacijų modelį, taip pat specialių valstybės finansinių priemonių, aktyvinančių tokio modelio kūrimą.Lietuva neturi patvirtintos mokslo ir technologijų plėtros strategijos, kuri būtų nacionalinės plėtros strategijos šerdis, žengiami patys pirmieji žingsniai inovacinės politikos formavimo, verslininkiško inovacinės veiklos valdymo srityje, beveik nesant šios srities patirties ir tradicijųPolitikams deklaruojant mokslą ir švietimą tarp pagrindinių šalies prioritetų, reali valstybės parama šiems prioritetams nuolat mažėja. Lietuvos ūkio plėtros sėkmė ir integracijos į ES pasekmės priklauso nuo jos konkurencinės pozicijos pasauliniame ūkyje. Lietuvos ekonomikos, kaip pasaulinio ūkio dalies, funkcionavimo efektyvumo įvertinimui principinę reikšmę turi jos konkurencingumo kokybinės ir kiekybinės charakteristikos. Šalies konkurencingumas (nacionalinis konkurencingumas) suprantamas kaip jos firmų ir šakų gebėjimas aplenkti priešininką išsikovojant ir stiprinant pozicijas tarptautinėje rinkoje. Suprantama, kad Lietuvos nacionalinį konkurencingumą lemia pačios šalies ekonominiai, socialiniai, politiniai ir kiti veiksniai.Konkurencingumas yra pasaulinių mokslinių ir ekonominių tyrimų objektas. Daugelyje šalių (JAV, Prancūzijoje, Japonijoje ir kt.) sukurtos tarybos ir kiti nacionaliniai organai konkurencingumo klausimams spręsti. Nacionalinis konkurencingumas išryškėja tiriant tos ar kitos šalies konkurencines stiprybes ir silpnybes. Nuo 1986 m. Pasaulinis ekonominis forumas, o vėliau Pasaulio bankas ir Tarptautinis valdymo metodų tobulinimo institutas pradėjo publikuoti išsamius pranešimus apie lyginamąjį pirmaujančių pasaulio šalių konkurencingumą. Nacionalinį konkurencingumą Pasaulinis ekonominis forumas apibrėžia daugiafaktorinių modelių pagrindu, kuriuose 381 rodiklis suvedamas į 8 agreguotas grupes: vidinis ekonominis potencialas; tarptautinai ekonominiai ryšiai; valstybinis reguliavimas; finansų – kredito sistema; infrastruktūra; mokslo ir technikos potencialas; darbo ištekliai. Ekonominius rodiklius pagal atskiras šalis, kurie sudaro apie 70% visos duomenų visumos, papildo analitikų vertinimai, stambių korporacijų vadovų ir autoritetingų ekspertų apklausos, t.y. sintezuojamos nacionalinio konkurencingumo kiekybinės ir kokybinės charakteristikos. Skelbiamas beveik 50 šalių konkurencingumo reitingas leidžia susidaryti vaizdą ne tik apie šių šalių ekonominio išsivystymo lygį, bet ir apie jų ekonominės sistemos lankstumą prisitaikyti prie pasaulinės ekonomikos pokyčių. 1987 – 1993 metais reitinge pirmavo Japonija, bet jau 1994 m. dėl krizinių reiškinių įvairiose šalyse ir spartaus jenos kurso dolerio atžvilgiu augimo ji nukrito į 3 vietą. Rusija buvo pirmą kartą vertinama 1995 metais ir užėmė šiame reitinge paskutinę 48 vietą. Nors nacionalinio konkurencingumo tyrimai pasaulyje tapo kasdienine realybe ir pasaulinės visuomenės dėmesys jiems auga, Lietuvoje tokio pobūdžio tyrimai nebuvo vykdomi, valstybė neturėjo nusistačiusi ir nevykdė strateginio pobūdžio apgalvotų ir kryptingų veiksmų Lietuvos nacionaliniam konkurencingumui plėtoti.Lietuvoje nebuvo kompleksiškai tiriamas nacionalinis konkurencingumas, valstybė neturėjo nusistačiusi ir nevykdė strateginio pobūdžio apgalvotų ir kryptingų veiksmų jam plėtoti.Plėtojant Lietuvos nacionalinį konkurencingumą galima remtis žinomo JAV strateginio valdymo srities mokslininko M. Porterio konkurencinių pranašumų teorija. M. Porteris, apibendrindamas sukauptą patirtį, nustatė, kad nacionalinės ekonomikos ir jos atskirų sektorių konkurencingumas yra labai nestabilus dydis. Norint išlaikyti šalies konkurencingumą aukštame lygyje, reikalingos ne tik nuolatinės didžiulės pastangos, bet ir strateginio pobūdžio kryptingi veiksniai, kuriuose didelis vaidmuo tenka valstybei. M. Porterio konkurencinių pranašumų teorija remiasi prielaida, kad ir apytikriai vienodo ekonominio išsivystymo šalys paprastai turi specifinius tik atskiroms šalims būdingus konkurencinius pranašumus. Jiems galima, pavyzdžiui, priskirti darbo našumo, gamybinio, techninio ir komercinio personalo kvalifikacijos tam tikrose šakose, gamybose arba įmonių grupėse, produkcijos gamybos kokybės ir techninių ekonominių rodiklių, valdymo meistriškumo aukštesnį lygį.Centrinę vietą M. Porterio koncepcijoje užima “nacionalinio rombo” idėja, kuri atskleidžia keturias svarbiausias šalies ekonomikos savybes (“determinantus”), formuojančius konkurencinę atmosferą, kurioje veikia nagrinėjamos šalies firmos:· gamybos veiksnių parametrai – tai materialinės (daiktinės) ir nematerialinės sąlygos, būtinos visos šalies ir jos svarbiausių eksportui orientuotų šakų konkurenciniams pranašumams formuoti;· šalies firmų strategija ir konkurencija tarp jų. Jeigu šalyje nėra konkurencinės aplinkos ir konkurencijos tarp firmų, jeigu firmų strategija neorientuota į veiklą konkurencijos sąlygomis tai tokios šalies firmos užsienio rinkose konkurencinio pranašumo paprastai neįgyja;· vidinės paklausos parametrai – tai visų pirma paklausos mastas, jos vystymosi dinamika, diferenciacija pagal produktus, vartotojų reiklumas prekių ir paslaugų kokybei. Būtent išvystytos paklausos vidinėje rinkoje aprobuojami nauji gaminiai iki jų išėjimo į pasaulinę rinką;· giminingos ir palaikančios šakos, kurios aprūpina eksportui orientuotų šakų nacionalines firmas komplektuojančiais gaminiais, kitais materialiais komponentais, paslaugomis, taip pat informacija. Tokios nacionalinės šakos yra būtinos sukuriant ir palaikant šalies konkurencinį pranašumą pasaulinėj e ekonomikoje. Į bendrą determinantų sistemą M. Porteris įtraukia ir atsitiktinius įvykius, kurie gali sustiprinti arba susilpninti šalies konkurencinius pranašumus. Prie svarbiausių tokių įvykių priskiriami nauji moksliniai atradimai, stambūs technologiniai poslinkiai (proveržiai), išteklių kainų šuoliai (pavyzdžiui, “naftos šokas”), krizės pasaulinėse finansų rinkose (pavyzdžiui, 1997 – 1998 metų krizė), valiutų kursų svyravimai, pasaulinės ir vietinės paklausos šuoliai, politiniai vyriausybių sprendimai, karai ir kitos nenumatytos aplinkybės. Pagaliau M. Porterio schemoje parodyta vyriausybės įtaka konkurencinių pranašumų determinantams, kuri gali būti ir teigiama, ir neigiama. Gamybos veiksnių ir paklausos parametrus vyriausybė veikia per savo ekonominę politiką, apimant ir tarptautinę. Vyriausybės daugelyje šakų remia giminingų ir palaikančių šakų, kurios sąveikauja su vedančiomis eksportui orientuotomis šakomis, plėtrą.Lietuvoje valstybė neįgyvendina nacionalinio konkurencingumo plėtojimo politikos, kompleksiškai neugdo veiksnių formuojančių konkurencinį atmosferą kurioje veikia šalies firmos.Lietuvoje nesukurta strateginės stebėsenos (monitoringo) sistema fiksuoti įvykius, kurie gali sustiprinti arba susilpninti šalies konkurencinius pranašumus.Lietuvoje nepakankamai išplėtota giminingų ir palaikančių šakų, kurios sąveikauja su eksportui orientuotomis šakomis, plėtros valstybinė parama.Ir vidinė, ir pasaulinė rinkos užima svarbią vietą tarp veiksnių, lemiančių Lietuvos vietą pasaulinėje ekonomikoje. Internacionalizacijos pasėkoje juntamas pasaulinės rinkos poveikio didėjimas. Nuo pasaulinės rinkos vis labiau priklauso konkurencijos sąlygos ir jos aštrumas Lietuvos nacionalinėje rinkoje. Pasaulinė rinka apibrėžia tam tikrą “vidutinį pasaulinį” konkurencingumo lygį, kurį turi pasiekti, o pagal galimybes net viršyti, Lietuvos ekonomika ir atskiri prekių gamintojai. Šalies vidaus rinkai vis svarbesnis tampa jos struktūros, kainų proporcijų, organizacinių formų atitikimas pasaulinės rinkos ir pasaulinio ūkio parametrams. Analizuojant ir įvertinant šalies konkurencingumą, ypatingas dėmesys turi būti skiriamas tokioms charakteristikoms, kaip nacionalinės ekonomikos lankstumas ir manevringumas, gebėjimas greitai ir adekvačiai reaguoti į nelauktus pokyčius pasaulinėje ekonomikoje ir pasaulinėje rinkoje, “gesinti” taip vadinamus išorinius šokus (išteklių, valiutų ir kt.), išryškinti ir panaudoti atsirandančias pasauliniame ūkyje galimybes, sukurti naujus placdarmus savo padėčiai užsienio rinkose sustiprinti. Lietuvos nacionalinės ekonomikos prisitaikomumas įgyja tokią pat svarbą, kaip ir pramoninė ar finansinė šalies galia.Lietuvoje valstybė dar nesuformavo mechanizmų, skatinančių nacionalinės ekonomikos lankstumą ir manevringumą, gebėjimą greitai ir adekvačiai reaguoti į nelauktus pokyčius pasaulinėje ekonomikoje ir pasaulinėje rinkoje.Privalumai· Lietuva priskirtina prie šalių su atvira ekonomika, ji aktyviai dalyvauja tarptautinėje prekyboje, kitose pasaulinio ūkio ryšių formose; valstybės vykdoma ekonominė politika grindžiama efektyvesniu dabartiniame laikotarpyje eksportui orientuotos besivejančios plėtros modeliu.· Menki Lietuvos gamtiniai ištekliai stimuliuoja kitų šiuolaikinėmis sąlygomis svarbių ir perspektyvių išteklių (žmogiškasis veiksnys, inovacinė veikla, žiniomis grįsta gamyba ir pan.) mobilizavimą; turintys aukštąjį ir specialų vidurinį išsilavinimą yra sparčiausiai didėjanti ekonomiškai aktyvių gyventojų dalis; dėl radikalių ekonominių reformų ir aukšto gyventojų išsilavinimo lygio greitai didėja šalies verslumo potencialas.· Lietuva turi būtinų sparčios technologinės pažangos prielaidų: taikomųjų mokslų potencialą ir galimybes sintetinti įvairių sričių žinias, gamina kai kurių aukštųjų technologijų gaminius ir paslaugas, yra pakankama pramonės ir mokslo koncentracija.

Trūkumai· Lietuva ženkliai atsilieka nuo ES šalių pagal ekonominio išsivystymo lygį ir egzistuoja realios galimybės įveikti šį atsilikimą tik per 30 – 40 metų; jai dar tenka įveikti naujiems pasaulinės ekonomikos dalyviams būdingas problemas; abejotina ar šalyje jau egzistuoja pakankamos atvirai nacionalinei ekonomikai bendrosios išplėstinės reprodukcijos sąlygos.· Plėtodama savo ekonomiką, Lietuva gali disponuoti labai kukliais nuosavais gamtiniais ištekliais; nors darbo jėga ir pasižymi santykinai aukšta kvalifikacija, kai kuriose ūkio šakose jau dabar jaučiamas kvalifikuotos darbo jėgos stygius, jos disciplinuotumas, mobilumas ir prisitaikomumas prie pokyčių nėra patenkinami; iš sovietinio laikotarpio paveldėtas realaus kapitalo technologinis atsilikimas ir neatitinkanti realius Lietuvos pranašumus ir ūkio integralumą jo struktūra.· Šalies verslumo potencialas nėra pakankamo lygio: didelė dalis verslininkų neturi atitinkamo išsilavinimo ir būtinos patirties, nepakankamai efektyvūs rinkos infrastruktūros institutai, žema verslo etika ir kultūra, didelė dalis gyventojų priešiškai žiūri į verslininkus, kaip visuomenės sluoksnį, verslumo ištekliai naudojami aktyviai ne vien legalioje, bet ir šešėlinėje ekonomikoje.· Politikams deklaruojant mokslą ir švietimą tarp pagrindimų šalies prioritetų, reali šiems prioritetams valstybės parama nuolat mažėja; nėra darnios mokslo ir gamybos kooperavimo sistemos, šalis dar neturi patvirtintos mokslo ir technologijų plėtros strategijos, kuri būtų nacionalinės plėtros strategijos šerdis; žengiami patys pirmieji žingsniai inovacinės politikos formavimo, verslininkiško inovacinės veiklos valdymo srityje, beveik nesant šios srities patirties ir tradicijų.· Lietuvoje nebuvo kompleksiškai tiriamas nacionalinis konkurencingumas, valstybė neturi jo plėtojimo politikos; nepakankamai ugdomi šalies viduje konkurencinę atmosferą formuojantys veiksniai; valstybė dar nesuformavo mechanizmų, užtikrinančių nacionalinės ekonomikos lankstumą ir manevringumą, gebėjimą greitai ir adekvačiai reaguoti į nelauktus pokyčius pasaulinėje ekonomikoje ir pasaulinėje rinkoje.· Lietuvos užsienio ekonominių ryšių politika tebeformuojama nesiremiant aiškiai suformuluotais nacionaliniais interesais; eksportui orientuotos besivejančios plėtros modelis neparemtas valstybės nacionalinio konkurencingumo veiksniais; klimatas užsienio transnacionalinių kompanijų tiesioginėms investicijoms Lietuvoje nėra pakankamai palankus konkuruojant dėl jų su kitomis šalimis; Lietuvos transnacionalinės kompanijos tebėra pradinėje formavimosi stadijoje ir, negaudamos savo plėtroje valstybės paramos, svarbesnio vaidmens stiprinant šalies nacionalinį konkurencingumą pasaulinėje rinkoje nevaidina.· Per nepriklausomybės laikotarpį Lietuva neįgijo nacionalinės plėtros valstybinio strateginio valdymo patirties: nebuvo rengiama ir įgyvendinama nė viena kompleksinė nacionalinės plėtros strategija; valstybė nevykdo nuolatinės strateginės analizės, kuri leistų ankščiau pastebėti pasaulinės ekonomikos nuosmukių ir krizių galimybės požymius ir savalaikiai imtis veiksmų ir priemonių sušvelninti jų pasekmes.Galimybės· Lietuvos ūkio internacionalizacija pasaulinės ekonomikos pakilimo sąlygomis reiškiasi kaip galingas palankių tendencijų stiprintojas nacionalinės ekonomikos plėtrai, suteikia galimybes stiprinti konkurencingumą ir plėsti rinkas savo veiklą į eksportą orientavusioms šalies firmoms ir įmonėms; užsienio transnacionalinių korporacijų dalyvavimas Lietuvos ekonomikoje leidžia paspartintai plėtoti nacionalinę ekonomiką užsienio tiesioginių investicijų pagrindu, perimti pažangias technologijas, tarptautinės vadybos patirtį, apimant efektyvų gamybos ir realizacijos organizavimą, firmų aukštos reputacijos palaikymą; Lietuvos transnacionalinių korporacijų plėtojimas ir jų veikla užsienyje leistų sustiprinti šalies nacionalinį konkurencingumą pasaulinėje rinkoje; naujus veiksnius ir sąlygas šalies ekonominiam, socialiniam ir kultūriniam suklestėjimui užtikrina poindustrializacijos procesas, nors ir iššaukdamas sunkumus daliai šalies visuomenės narių prisitaikant prie naujos situacijos.· Lietuva nacionalinės ekonomikos plėtrai gali išnaudoti savo palankią tranzito šalies tarp Vakarų ir Rytų geografinę padėtį; finansinių išteklių globalizacija supaprastina finansinių išteklių stygiaus Lietuvai problemos sprendimą, kadangi, stokojant nacionalinio finansinio kapitalo, jis gali būti perkamas pasaulinėje finansų rinkoje, įvežamas į šalį tiesioginių užsienio investicijų forma, suteikiamas lengvatinėmis sąlygomis iš ES ir tarptautinių finansinių organizacijų; finansinių išteklių globalizacija sustiprina konkurenciją nacionalinėje finansų rinkoje ir tuo pačiu mažina finansinio – kreditinio tarpininkavimo (finansinių paslaugų) kainą ūkio subjektams.· Lietuvos integracija į ES išplečia realizacijos rinkas, sudaro prielaidas užsienio prekybos pagyvėjimui, prekių ir paslaugų gamybos reorganizavimui, užsienio investicijų augimui; ES teisinė bazė, paprastai ginanti silpnesnes šalis narius ir formaliai atitinkanti tiek silpnų, tiek stiprių dalyvių interesus, sumažins negatyvias pasaulinio ūkio konjunktūrinio pobūdžio įtakas Lietuvai.Grėsmės· Lietuvos ekonomikos internacionalizacija sąlygoja stiprius išorinius iššūkius nacionalinės ekonomikos plėtrai ir šalies ekonominei politikai, praktiškai sunkiai prognozuojami pasaulinės ekonomikos nuosmukiai ir krizės visuomet turės didesnių ar mažesnių neigiamų padarinių Lietuvos nacionalinei ekonomikai; užsienio transnacionalinės korporacijos turi savus interesus, kurie gali ir nesutapti su Lietuvos nacionaliniais interesais; dabartinėje stadijoje mechaniškas Lietuvos ekonomikos atvirumo didinimas gali sužlugdyti šalyje silpnesnes tradicines gamybas ir neigiamai paveikti nacionalinio ūkio integralumą; tai automatiškai reikš perdėm siaurą specializaciją, kuri pavojinga šalies ekonomikai, svyruojant paklausai pasaulinėje rinkoje.· Prisitaikydama prie bendrų ES šalių narių interesų, Lietuva turės pakelti tarpvalstybinių ūkinių ryšių reguliavimo lygį kai kuriose srityse apribojant šalies suverenitetą ir pripažįstant viršnacionalinių valdymo organų sprendimus. Pradiniame etape dėl stiprios konkurencijos bendroje ES rinkoje dalis nacionalinių įmonių atsidurs sunkioje padėtyje.4.3. Europos Sąjungos konkurencinga, dinamiška, žiniomis grįsta ekonomika 2010 metaisEuropos Sąjungos socialinis ekonominis modelis – tai gerovės valstybė, kurioje žemas nedarbo lygis, didelė darbo kaina, stiprios socialinės garantijos, minimalus skurstančių šeimų skaičius ir aukštas socialinės sanglaudos lygis.Tačiau XX a. paskutiniajame dešimtmetyje išryškėjo ES ekonominis atsilikimas nuo pagrindinių konkurentų, ypač nuo JAV, o kai kuriais atvejais – ir nuo Japonijos. Dinamizmo stoka ir akivaizdūs ekonominės stagnacijos požymiai matosi iš 10 lentelės.Situacija ES pastarąjį dešimtmetį nebuvo džiuginanti: bendrojo vidaus produkto augimo tempai aiškiai atsiliko nuo JAV, nedarbo lygis išliko stabiliai aukštas, sumažėjo darbo našumo augimo tempai. Palyginimui pateikti duomenys apie Vokietiją, didžiausią ES ūkį, nulemiantį bendrąsias Europos ekonomikos tendencijas ir apie Airiją, kuri pastaraisiais metais dažnai pateikiama, kaip sektinas pavyzdys Lietuvai.Dvi ES šalys – bet priešingi rezultatai: deja, pastaruoju metu stagnuojanti Vokietija ir dinamiškai besivystanti Airija.Dar vienas svarbus aspektas – demografinis, kurio nederėtų pamiršti žvelgiant į aptariamus procesus. Problemos esmę gerai iliustruoja ES ir JAV tendencijų palyginimas. Demografinės prognozės skelbia, kad po penkiasdešimties metų, išsilaikius dabartinėms tendencijoms, JAV gyventojų skaičius viršys dabartinės ES gyventojų skaičių. Jau šiandien statistinis amerikietis yra trečdaliu turtingesnis, nei ES gyventojas, o kai kuriais skaičiavimais, šio amžiaus viduryje JAV ekonomika dvigubai viršys ES ekonominę galią. Netgi prasidedantis demografinio “bumo” procesas gali tik nežymiai pakoreguoti šią prognozę.ES ir JAV ekonomikų pajėgumą atspindi ir žurnalo Business Week skelbiami 1000-čio stambiausių pasaulio firmų sąrašai. Čia aiškiai dominuoja JAV kompanijos, kurios sudaro beveik pusę viso paskelbtų firmų sąrašo. ES šalims priklausančių kompanijų šiame sąraše yra dvigubai mažiau (11 lentelė).Pasaulio šalių – lyderių konkurencingumas 1964 – 2000 m., %Šalys 1961-1990 m.m. vidurkis 1991-1995 m.m. vidurkis 1996 – 2000 m.m. vidurkisBendrojo vidaus produkto augimasJAV 3,5 2,4 4,1Japonija 6,2 1,4 1,4ES-15 3,4 1,6 2,6Iš jų:Airija 4,2 4,7 9,9Vokietija 3,1 2,0 1,8Nedarbo lygisJAV 6,1 6,6 4,6Japonija 1,9 2,6 4,1ES-15 5,3 9,7 9,6Iš jų:Airija 9,7 14,5 7,8Vokietija 3,2 6,6 8,9Darbo našumo augimasJAV 1,5 1,3 2,1Japonija 5,1 0,6 1,5ES-15 3, 2,0 1,3Iš jų:Airija 3,9 2,7 4,0Vokietija 2,8 2,1 1,1

Geografinis 1000 stambiausių pasaulio kompanijų pasiskirstymas

Šalys Kompanijų skaičiusJAV 479Japonija 142ES – 15 280Britanija 85Prancūzija 51Vokietija 35Italija 24Nyderlandai 19Švedija 17Ispanija 15Belgija 10Danija 6Suomija 6Airija 5Graikija 3Portugalija 3Austrija 1Liuksemburgas –

Taigi, ilgalaikėje perspektyvoje JAV pretenduoja vienvaldiškai įsitvirtinti kaip didžiausia ir turtingiausia pasaulio rinka. Toks scenarijus bus įgyvendintas tik tuo atveju, jeigu išliks dabartinės, Europai nepalankios tendencijos. Norint išlaikyti ir sustiprinti ES tarptautinį konkurencingumą, būtina reformuoti ne tik ekonomiką, bet ir socialinę politiką, sušvelninti neigiamas demografines tendencijas, sąlygojančias mažą gimstamumą ir visuomenės senėjimą.ES, siekdama išlaikyti ir sustiprinti savo politinį ir ekonominį svorį bei įtaką pasaulyje, neišvengiamai turi ryžtis tolimesnėms ir struktūrinėms reformoms. ES šalių vadovai 2000 metais Lisabonoje ir 2002 m. kovo mėn. Barselonoje įvykusiuose ES viršūnių susitikimuose sutarė dėl ambicingo tikslo – per dešimtmetį pasiekti, kad ES taptų konkurencingiausia pasaulio ekonomika. Priėmus politinius sprendimus, imamasi tikslingų praktinių veiksmų.ES šalių lyderiai sutarė dėl bendro tikslo – pasiekti, kad iki 2010 m. ES taptų konkurencingiausia ir dinamiškiausia žiniomis pagrįsta ekonomika pasaulyje, galinčia užtikrinti tolygų ekonomikos augimą, daugiau ir geresnių darbo vietų, suvienodinti šalių – narių ekonominio išsivystymo lygį.Pagrindinė Europos Sąjungoje pradėtų reformų kryptis – žiniomis grįsta ekonomika.Užsibrėžtas tikslas bus įgyvendinamas tokiomis pagrindinėmis kryptimis:· informacinės visuomenės kūrimas;· struktūrinės reformos, palankios inovacijoms ir konkurencingumo kilimui;· vidaus rinkos efektyvumo skatinimas;· Europos socialinio modelio modernizavimas;· ekonomikos plėtrai palanki makroekonominė politika.Atkreiptinas dėmesys į šių pagrindinių krypčių seką – informacinės visuomenės kūrimas ir struktūrinėms reformoms teikiama pirmaeilė reikšmė.Siekiant įgyvendinti Lisabonos – Barselonos proceso tikslu buvo priimti šie konkretūs dokumentai: rekomendacijos dėl bendrosios ekonominės politikos (Broad Economic Policy Guidelines), ES vidaus rinkos strategija (Internal Market Strategy), Socialinė darbotvarkė (Social Agenda), Finansinių paslaugų veiksmų planas (Financial Services Action Plan), Europos veiksmų planas 2005 m. (Europe 2005 Action Plan) ir kt.Informacinės visuomenės kūrimas. ES susirūpinimas atsilikimu informacinių technologijų ir informacinių paslaugų srityje Lietuvai yra suprantamas: šiandien Lietuvoje internetu naudojasi 3 kartus mažiau žmonių, negu vidutiniškai ES, atsiliekama ir interneto plėtros tempais. Informacinių technologijų paplitimas didele dalimi lems Lietuvos tarptautinį konkurencingumą.Šalia deklaracijų apie informacinės visuomenės kūrimą Lietuvoje – būtini praktiniai veiksniai, tiek iš valdžios, tiek ir iš verslo pusės. Lietuvos informacinių technologijų bendrovės turi prisidėti prie mokyklų kompiuterizavimo ir platesnio interneto vartojimo skatinimo.Europos mokslinių tyrimų zonos steigimasLisabonos – Barselonos dokumentuose numatyta iš esmės pagerinti mokslinių tyrimų prielaidas Europos Sąjungoje, sukurti palankesnes sąlygas inovacijoms. Mokslas ir tyrimai, universitetų ir mokslo institutų ryšiai su verslu, su gamybos įmonėmis ir yra silpna vieta per visą ekonominių reformų laikotarpį Lietuvoje. Buvę ryšiai nutrūko, o naujų, pagrįstų rinkos ekonomikos poreikiais, iki šiol nepavyko suformuoti.Mokslo ir technologijų plėtrai ES išleidžiama 1,9% bendrojo vidaus produkto, JAV – 2,5%, Japonijoje – 3%. Lietuvoje šis rodiklis tesiekia 0,6% (reikia turėti galvoje, kad šis procentas skaičiuojamas nuo santykinai labai žemo Lietuvos BVP lygio).Efektyviai funkcionuojanti ES vidaus rinkaES vidaus rinka patenkinamai funkcionuoja laisvo prekių judėjimo srityje. Tačiau būtina toliau šalinti kliūtis laisvam paslaugų teikimui, kurti integruotą finansų rinką, toliau liberalizuoti rinką, viešąsias paslaugas, tobulinti viešųjų pirkimų taisykles, sukuriant palankesnes sąlygas smulkiam ir vidutiniam verslui. Dujų, elektros, pašto ir transporto rinkų liberalizavimas turėtų paskatinti efektyvesnį šių sektorių funkcionavimą, sudaryti palankesnes sąlygas verslui, sumažinti verslo kaštus. Pavyzdžiui, telekomunikacijų rinkos liberalizavimas parėjusiame dešimtmetyje kai kuriose ES šalyse sumažino šių paslaugų kainas iki 40%, o Lietuvoje kol kas atvirkščiai.

Lietuvos verslas, be abejo, suinteresuotas efektyviai funkcionuojančia ES vidaus rinka, kurios dalimi jis taps greičiau nei po dvejų metų. Efektyvi rinka – tai prekyba be kliūčių, be teisinių ir biurokratinių apribojimų, be diskriminacinių reikalavimų. Šiandien ES vidaus rinka turi 370 mln. turtingų vartotojų, o plėtros procese šis skaičius išaugs dar 100 mln.Dar viena svarbi ES vidaus rinkos dalis, iki šiol išlikusi gana fragmentiška – tai finansų rinka. Efektyvi ir skaidri finansų rinka prisideda prie ekonomikos augimo ir užimtumo, sukuriant sąlygas geresniam kapitalo paskirstymui ir jo kainos mažėjimui. Tai, savo ruožtu, palengvina naujų idėjų įgyvendinimą, naujų technologijų panaudojimą, skatina inovacijas smulkiame ir vidutiniame versle ir naujų darbo vietų kūrimą. Iki 2005 m. planuojama įgyvendinti Finansinių paslaugų veiksmų planą, sukuriant integruotą ir efektyvią ES kapitalo rinką.Šiandien Lietuvos įmonės dar nėra aktyvios ES finansų rinkos dalyvės. Europos mastu mažų įmonių akcijos nėra populiarios tarp investuotojų, iki šiol nepakankami naudojamasi alternatyviais kapitalo pritraukimo iš ES būdais. Tačiau narystė ES ir šioje srityje, matyt, atneš pokyčių.Makroekonominės politikos koordinavimasBendrosios ES rinkos ir ypač vieningos Europos valiutos įvedimo kontekste ypatingą reikšmę įgijo tolimesnis valstybių narių makroekonominės politikos koordinavimas. Didelis dėmesys skiriamas struktūrinėms reformoms, valstybė finansų kokybei ir stabilumui. Stabilumo ir plėtros pakte numatyti reikalavimai valstybės biudžetui (deficitas negali viršyti 3% nuo BVP), o taip pat šio reikalavimo kontrolės mechanizmas.Jau dabar Lietuva, kurdama strateginius politikos dokumentus atsižvelgia į būsimą narystę ir bendrąsias ES ekonominės politikos kryptis. Svarbiausi šios srities dokumentai – Lietuvos ekonominės plėtros programa laikotarpiui iki stojimo į Europos Sąjungą ir Lietuvos ūkio plėtros iki 2015 m. ilgalaikė strategija.Švietimo ir mokymo tobulinimasEuropos švietimo ir mokymo sistemą siekiama pritaikyti prie darbo rinkos reikalavimų ir naujų žinių visuomenės poreikių. Lietuvos švietimo sistema, ypač aukštasis mokslas, ne visuomet patenkina šiandieninius valstybės ir verslo poreikius. Šioje srityje būtinas glaudus tolimesnis universitetų ir verslo bendradarbiavimas bei abipusė iniciatyva.Lietuvai įstojus į ES, bendrosios rinkos principai galios ne tik verslui, bet ir aukštajam mokslui. Jau šiandien universitetai turi galvoti, kaip pritraukti ir išlaikyti geriausius Lietuvos studentus, kuriems atsiveria naujos studijų galimybės užsienyje.Aktyvios užimtumo politikos plėtojimasUžimtumą skatinantys veiksmai turi būti glaudžiai siejami su kitomis politikos sritimis bei labiau įtraukti socialinius partnerius į jų įgyvendinimą. Siekiant ilgalaikių tikslų būtina teikti prioritetą mokymuisi visą gyvenimą, didinti užimtumą paslaugų sektoriuje, stiprinti lygias įsidarbinimo galimybes.Problematikos Lietuvai aktualumą liudija tai, kad šalyje nedarbo lygis šiuo metu viršija ES nedarbo lygio vidurkį beveik du kartus, didėja struktūrinis nedarbas.Socialinės apsaugos modernizavimasDideli iššūkiai laukia ES, o tuo pačiu ir Lietuvos, socialinėje srityje. Lisabonoje ir Barselonoje numatyti veiksmai, tobulinant Europos socialinį modelį, pritaikant jį žinių ekonomikai, tuo pačiu išlaikant sistemos stabilumą senėjančios visuomenės akivaizdoje, mažinant socialinę izoliaciją, lyčių nelygybę, kuriant kokybišką sveikatos apsaugą. Tikimasi, kad žinių ekonomika suteiks žymias galimybes ekonomikos plėtrai, o tuo pačiu padės tvirtus pagrindus socialinės politikos modernizavimui.Lietuvos ekonomikos lygis žymiai atsilieka nuo ES. Lietuvos BVP, tenkantis vienam gyventojui sudaro tik 1/3 ES šalių rodiklio vidurkio (Lietuvoje – 8500 eurų, o ES – 23200 eurų, perskaičiavus pagal perkamosios galios standartą). Tačiau dabartiniai ekonomikos plėtros tempai yra džiuginantys – Lietuvos BVP 2002 m. išaugo 5,9%, o ES tik – 1,5%. Tačiau susimąstyti verčia faktas, kad norint pasiekti vidutinį ES ekonomikos išsivystymo lygį, Lietuvai gali prireikti trijų dešimtmečių. Akivaizdu, kad kito pasirinkimo nėra – būtina užtikrinti stabilius ir žymiai spartesnius, negu ES ekonominio augimo tempus.Europos Sąjungos vidaus rinkoje šiandien yra 370 milijonų vartotojų, o 2/3 ES valstybių tarptautinės prekybos vyksta tarp ES šalių narių. Tai, kad atskiros Europos Sąjungos valstybės šiandien funkcionuoja kaip vieninga ekonomika, padeda kilti ūkio produktyvumui, sukuria prielaidas ES ekonomikos suklestėjimui.Didžiulė ES rinka – tai naujos galimybės Lietuvos verslui, tai prielaidos stabiliai ekonomikos plėtrai ir ekonominei pažangai. Artėjant naujam plėtros etapui ir Lietuvos narystei ES, būtina atidžiai stebėti naujausias ES ekonomikos vystymosi tendencijas, analizuoti ES iniciatyvas, prognozuoti galimą jų poveikį Lietuvos ekonomikai ir verslui.Vis labiau aiškėjanti ES plėtros darbotvarkė leidžia manyti, kad Lietuva jau 2004 m. taps ES nare, o vėliau prisijungs ir prie euro zonos. Tai reiškia, kad Lisabonos – Barselonos strategija, apimanti laikotarpį iki 2010 m., faktiškai nubrėžė aiškias ekonomikos plėtros gaires ne tik ES, bet ir šalims kandidatėms. Lietuvos socialinės ir ekonominės politikos derinimas su ES politika tampa ne ateities, o šiandienos uždaviniu. Toks požiūris į patikslintą Lisabonos strategiją padėtų išvengti galimų ES ir Lietuvos politikos prieštaravimų Lietuvai tapus ES nare ir išlaikyti nacionalinės socialinės ir ekonominės politikos nuoseklumą.Be to, ES, kaip vieningas ekonominis darinys, jau šiandien yra pagrindinis Lietuvos užsienio prekybos partneris, todėl Lietuvos eksporto galimybes ir ekonominę plėtrą tiesiogiai įtakoja ekonominė situacija ES bei šalių narių ekonominio augimo tempai. Augant Lietuvos ekonominės integracijos su ES laipsniui, ši ekonomikų sąveika turės tendenciją toliau stiprėti. Todėl Lietuva yra suinteresuota, kad ES išliktų stabili ekonomika, pasižyminti sparčiais ekonominės plėtros tempais. Tuo pačiu, tai viena iš esminių Lietuvos ekonomikos plėtros ir gilėjančios ekonominės integracijos su ES prielaidų.Šiandien vis labiau akivaizdu, kad nacionalinėje ekonominėje politikoje išnyksta skiriamoji riba tarp šiandienos, kai Lietuva dar nėra ES narė, ir rytojaus – kai ji ja taps. Todėl jau šiandieną kuriami nuoseklios ir ilgalaikės socialinės ir ekonominės politikos pagrindai.

4.4. Lietuvos narystės ES pasekmėsLietuvos padėčiai didžiausią įtaką per pastaruosius metus darys Lietuvos narystės Europos Sąjungoje įtvirtinimas bei visavertis išnaudojimas nacionaliniams interesams užtikrinti.Lietuva įveikė itin sudėtingą perėjimo į rinkos ekonomiką laikotarpį ir dabar yra funkcionuojančios rinkos bei atviros ekonomikos šalis. Įtvirtinta demokratija, stabili politinė padėtis, sukurtos svarbiausios rinkos institucijos ir prielaidos ekonomikos plėtrai, iš esmės sustiprėję gebėjimai vykdyti nuoseklią ekonominę, finansinę, socialinę bei užimtumo politiką.Europos kontinente toliau vyksta integraciniai procesai. Pagrindinė jų išraiška – ES plėtra. Europos Sąjungos Viršūnių tarybos susitikimuose buvo suformuluoti ES plėtros ilgalaikiai tikslai. Lisabonos Europos Sąjungos Viršūnių tarybos 2000 m. kovo 23-24 d. išvadose teigiama, kad iki 2010 metų ES ekonomika turi tapti dinamiškiausia, konkurencingiausia, grįsta žiniomis, taip pat turi būti pasiektas visuotinis užimtumas.“Turi būti modernizuojamas Europos socialinis modelis, investuojama į žmones ir kuriama aktyvi gerovės valstybė. Žmonės yra didžiausia Europos vertybė ir pagrindinis ES politikos tikslas. Investicijos į žmones ir aktyvios bei dinamiškos gerovės valstybės kūrimas bus esminis uždavinys, užtikrinantis Europos vietą žiniomis grįstoje ekonomikoje ir siekiant, kad šios naujos ekonomikos atsiradimas nepaaštrintų tokių problemų kaip nedarbas, socialinė atskirtis ir skurdas.”Lietuvoje priimta ir LR Seimo patvirtinta (2002 11 12) Valstybės ilgalaikės plėtros strategija, kuri leidžia sukurti prielaidas Lietuvai veiksmingai dalyvauti Europos socialiniame ekonomikos modelyje ir užtikrinti pamatinius mūsų tautos siekius turėti saugią visuomenę, sukurti žiniomis grįstą ekonomiką, gyventi švarioje bei saugoje aplinkoje ir turėti konkurencingą ūkį, kad visa tai tarnautų bendrai tautos gerovei.Narystė Europos Sąjungoje sudarys sąlygas Lietuvai įgyvendinti ES socialinės rinkos ekonomikos modelį, kelti socialinės-ekonominės gerovės, gyvenimo kokybės lygį. · Lietuvos narystė į Europos Sąjungoje sukurs tvirtą pagrindą Lietuvos ekonomikos stabilumui. Lietuvos ūkio internacionalizavimas sustiprins palankias tendencijas plėtojant nacionalinę ekonomiką, suteiks galimybes didinti konkurencingumą. Lietuvos integracija į ES vidaus rinką atvers dideles galimybes šalies ūkio plėtrai: išplės realizavimo rinkas, sudarys prielaidas užsienio prekybos pagyvėjimui, gamybos modernizavimui, užsienio investicijų didėjimui. Lietuva turės realius šansus sparčiai sumažinti savo ekonominį ir technologinį atsilikimą. Informacinių technologijų panaudojimas leis padidinti visų ūkio šakų prekių ir paslaugų konkurencingumą pasaulinėje rinkoje, sumažinti nedarbą.· Lietuva visiškai prisiderins prie ES ekonominės tvarkos ir turės sklandžiai veikiančių rinkos mechanizmų sistemą. ES paramos fondai leis modernizuoti šalies infrastruktūrą. Gerėjant ekonomikos padėčiai ir tobulėjant administraciniams gebėjimams, atsiras galimybės užtikrinti stabilią socialinę ir sveikatos apsaugą, nacionalinės kultūros plėtrą.· Modernizavusi valstybės ekonominę politiką bei naudodamasi ES finansine ir technine parama, Lietuva 2015 m.padidins savo BVP 2 – 2,5 karto. Pagal BVP, tenkantį vienam gyventojui, bus pasiektas daugiau kaip 50% būsimojo ES vidurkio lygis vietoje esamo 30% lygio. Tai iš esmės leis įgyvendinti ES socialinį ekonominį modelį – gerovės valstybės, kurioje žemas nedarbo lygis, didelė darbo kaina, stiprios socialinės garantijos, minimalus skurstančių šeimų skaičius ir aukštas socialinės sanglaudos lygis.· Ekonomikos augimo veiksniai – darbo jėga, kapitalas, žinios ir verslumas – bus pakankamai išplėtoti. Darbo jėgos panaudojimas padidės 10%, nes sumažės nedarbas. Padidės pensinis amžius ir į darbo rinką įsilies nauja karta. Patobulinus švietimo ir perkvalifikavimo sistemą, padidės darbo jėgos išsilavinimo lygis.· Fizinė infrastruktūra bus modernizuota. Ryšių ir komunikacijų srityje beveik neliks technologinio atsilikimo. Bus visiškai pertvarkyta elektros energetikos sistema. Energetikos šaltinių tiekimo tinklai buvo sujungti su ES tinklais.· Technologinis gamybos lygis daugeliu atveju taps europinis. Bus patenkinti visuomenės informaciniai poreikiai ir užtikrintas informacijos tinklų prieinamumas visoje teritorijoje. (Tačiau tai dar neužtikrina vakarietiško ekonomikos efektyvumo.)· Per pastaruosius metus didėja maisto poreikis, didėja kokybiškų, sveikų, ekologiškų maisto produktų paklausa. Stiprėja lietuviškų produktų skverbimasis į naujas ES ir pasaulio rinkas, išsiplečia rinkos nišos geros kokybės ekologiškiems ir natūraliems produktams. Tai atvers naujas galimybes žemės ūkiui ir maisto pramonei.· Šalies ūkio struktūra garantuos aukštą užimtumo lygį. Nedarbas neviršys racionalaus lygio. Bus įgyvendintos aktyvios darbo rinkos politikos priemonės, pasiektas darbo rinkos lankstumas, veiksmingai veiks mokymosi visą gyvenimą sistema, bus sumažinti regioniniai skirtumai. Darbo jėga taps pakankamai mobili ir konkurencinga ES. Bus pasiekta artima ES lygiui darbo vietų kokybė: atlyginimai, darbo santykiai, darbo apsauga. Bus nuosekliai laikomasi lygių galimybių principo.· Veiks gerai koordinuotos socialinio draudimo ir socialinės paramos sistemos, aprėpiančios visus gyventojus. Pajamas senatvėje garantuos einamojo finansinio ir kaupiamųjų mechanizmų derinimas.· Einamojo finansavimo pensijų perkamoji galia didės maždaug tokiais pačiais tempais kaip ir vidutinio darbo užmokesčio perkamoji galia.· Gyventojų pajamų nuolatinis augimas leis pasiekti visuotinai pripažintą pažangią vartojimo struktūrą. Bus sudarytos sąlygos visoms šeimoms apsirūpinti būstu, tam tikslui naudojamos reikiamos teisinės, ekonominės ir administracinės priemonės.Tapusi ES nare Lietuva savo ruožtu darys įtaką ES socialinei – ekonominei politikai. Šiame kontekste svarbiausios dvi kryptys.· Ateinančių penkiolikos metų laikotarpyje Lietuva stiprins savo, kaip vienos iš Baltijos regiono lyderių, vaidmenį. Tačiau tuo pačiu tai netrukdys Lietuvai skatinti ir stiprinti horizontalius ryšius Baltijos valstybėse ir ES viduje su kitomis valstybėmis, ypač Šiaurės šalimis. Bus aktyviai naudojamos sustiprinto konsultavimosi su kitomis dviem Baltijos valstybėmis priemonės, taip pat Šiaurės šalimis ir Lenkija.· Lietuva įtvirtins savo vaidmenį, padėdama kurti Europos Sąjungos politiką rytinių kaimynų atžvilgiu, tuo stiprindama viso regiono ekonominį saugumą ir stabilumą.Kryptinga, pamatuota Lietuvos politika Baltarusijos, Rusijos Federacijos ir Ukrainos atžvilgiu, Lietuvos pasirengimas dalintis rinkos ekonomikos integracijos patirtimi yra nuoseklus ir nuolatinis Lietuvos indėlis didinat ekonomikos stabilumą Vidurio ir Rytų Europoje.Lietuvos narystės Europos Sąjungoje neigiamos pasekmės· Lietuvos įstojimas į Europos Sąjungą lems žymius pokyčius Lietuvos užsienio prekyboje su Rusija, JAV, Ukraina, Baltarusija, Japonija, Kinija, Kazachstanu (pagrindinėmis Lietuvos užsienio prekybos partnerėmis iš svečiųjų šalių tarpo).Tačiau pažymėtina, kad Lietuvos narystės ES įtaka importui iš šių šalių yra ženkliai didesnė nei įtaka eksportui į šias šalis. Pagrindinės to priežastys yra šios:Iki įstojimo į ES ir Lietuvos taikomi muitai importui iš minėtų valstybių žymiai skiriasi, tuo tarpu užsienio valstybių muitai, taikomi ES ir Lietuvos prekių eksportui į šias šalis yra ne tokie ženklūs arba jų visai nėra. Taigi Lietuvos eksportuotojai prekes eksportuos tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir prieš įstojimą į ES.Lietuvos importas iš minėtų šalių (Rusiją, JAV, Ukrainą, Baltarusiją, Japoniją, Kiniją ir Kazachstaną) yra kur kas didesnis (apie 33% viso importo) negu eksportas (apie 13% viso eksporto).Lietuvai tapus ES nare apie 30% importinių prekių vidutiniškai pabrangs 5,6%. Labiausiai permainos atsilieps santykiams su ES nesančiomis šalimis – Lietuvos masinės prekybos partnerėmis (Rusija, JAV, Ukraina, Baltarusija, Japonija, Kinija, Kazachstanu).Ypatingai didelis importo pabrangimas bus toms prekėms, kurioms ES taiko specialius muitus, kurių dydis priklauso nuo įvežamos prekės kiekio (o ne nuo prekės vertės). Tai lies visų pirma žemės ūkio produktus (pvz.: javai, pieno milteliai, tešlos gaminiai, mėsa). Pereinant prie muitų nustatymo pagal prekių vertę, atskirais atvejais pabrangimas siekia 300 ir daugiau procentų nuo importuojamos vertės.Lietuva laikosi nuostatos artėti prie teigiamo užsienio prekybos balanso, skatinant eksportą, įgyvendinant aukštas technologijas ir inovacijas.· Darbo jėgos emigracija, ypač aukštos kvalifikacijos specialistų gresia tapti ekonomikos plėtros stabdžiu. ”Protų nutekėjimas” silpnina šalies intelektinį potencialą, sukelia depopuliaciją, didina kvalifikuotos darbo jėgos stygiaus ir nekvalifikuotos darbo jėgos pertekliaus problemas. Turėtų būti imamasi aktyvių priemonių šiems procesams stabdyti: didinant poreikį profesionalams, keliant profesionalo prestižą valstybėje, skatinant informacinių technologijų plėtrą, kuri leidžia išsaugoti aukštos kvalifikacijos specialistus; mažinant nedarbą, didinant gyventojų pajamas.· Globalizacijos ir integracijos procesai skatina ne tik tautų ir kultūrų praturtėjimą, bet ir jų vienodėjimą (homogenizaciją). Ima vyrauti funkcionalumo (pragmatizmo) kriterijai, todėl etninės kultūros gyvoji tradicija patiria vis didesnį neigiamą globalizacijos reiškinių poveikį, mažėja pajėgumas konkuruoti su komercine, masine kultūra. Gyvosios tradicijos plėtros pagrindas – tautinė savimonė (identitetas) – nepaliaujamai silpsta. Todėl šiame kontekste būtina siekti ugdyti etninę kultūrą, puoselėti jos vertybes, išsaugoti tautinę savimonę.