EKONOMIKOS AUGIMO IR JOS STRUKTŪROS PLĖTOTĖS STRATEGIJA
1. SSGG ANALIZĖ
1.1. Pasaulinė ekonomika ir Lietuvos nacionalinės ekonomikos internacionalizacijaLietuvos nacionalinė ekonomika yra pasaulinės ekonomikos sudedamoji dalis. Kartu strategine prasme pasaulinė ekonomika yra aplinka, kurioje besireiškiančios tendencijos stipriai veikia galimybes ir grėsmes ilgalaikei nacionalinės ekonomikos plėtotei. Nuo to, kokiu mastu Lietuvos ūkio plėtotė derinasi su pasaulinės ekonomikos tendencijomis, priklauso šalies ekonomikos stiprybės ir silpnybės. Vertinant šalies ekonomikos stiprybes, silpnybes, galimybes ir grėsmes jos plėtotei, reikia atsižvelgti į tą aplinkybę, kad Lietuva yra nedidelė Europos šalis, turinti pereinamąją ekonomiką. Nors pasaulinė ekonomika galutinai susiformavo XIX ir XX amžių sankirtoje, Lietuva joje apie 50 metų reiškėsi ne tiesiogiai, o per sužlugusios SSRS ekonomikos sistemą. Todėl plėtojant Lietuvos ekonomikos savarankišką internacionalizaciją tenka įveikti naujiems pasaulinės ekonomikos dalyviams būdingas problemas.Silpnybė – plėtojant Lietuvos ekonomikos internacionalizaciją tenka įveikti naujiems pasaulinės ekonomikos dalyviams būdingas problemas.Lietuvos nacionalinės ekonomikos įsijungimas į pasaulinį ūkį atitinka nacionalinius interesus ir pasaulinės raidos tendencijas, tačiau yra sudėtingas procesas. Kad nacionalinis uždarumas, izoliacija nuo tarptautinės darbo pasidalijimo sistemos neturi perspektyvų, yra akivaizdi teorinė ir praktikos patvirtinta išvada. Nacionalinių ekonomikų atvirumo laipsnis nuolat didėja: Pasaulio prekybos organizacijos duomenimis, kiekvienam 10 proc. pasaulinės gamybos padidėjimui tenka 16 proc. pasaulinės prekybos padidėjimas. Ryški tendencija – kuo labiau ekonomiškai pažengusi yra maža šalis, tuo atviresnė jos ekonomika. Lietuvos nacionalinė ekonomika taip pat darosi vis atviresnė: skatinama užsienio prekyba ir šalinamos kliūtys kitoms pasaulinio ūkio ryšių formoms, liberalizuotas tarptautinis kapitalo judėjimas ir tarptautinės valiutinės atsiskaitymų operacijos. Tačiau Lietuvos ekonomikos internacionalizacija sąlygoja stiprius išorinius iššūkius nacionalinės ekonomikos plėtotei ir šalies ekonominei politikai.Stiprybė – Lietuva priskirtina prie šalių, kurių ekonomika yra atvira: ji aktyviai dalyvauja tarptautinėje prekyboje, kitose pasaulinio ūkio ryšių formose ir visų pirma tarptautiniame kapitalo judėjime ir tarptautinėse valiutinių atsiskaitymų operacijose.Grėsmė – Lietuvos ekonomikos internacionalizacija sąlygoja stiprius išorinius iššūkius nacionalinės ekonomikos plėtotei ir šalies ekonominei politikai. Paskutinius dešimtmečius pasaulinėje ekonomikoje vyrauja tendencija – valstybinį ekonomikos reguliavimą keičia ekonominės veiklos liberalizavimas, nacionalizavimą keičia privatizavimas, valstybinė kainų kontrolė silpnėja, atskirų šakų subsidijavimas mažėja, transnacionalinių korporacijų veiklą vis mažiau gali reguliuoti valstybė. Vidinis ekonomikos liberalizavimas audringai vyksta pereinamosios ekonomikos šalyse ir apima kai kuriuos trečiojo pasaulio regionus (Lotynų Ameriką, Vakarų Aziją, Šiaurės Afriką). Visose šiose šalyse valstybės vaidmuo ekonominiame gyvenime mažėja, tai rodo valstybinių išlaidų BVP mažėjimas. Valstybė vis mažiau naudoja ekonomikoje daug išlaidų reikalaujančius tiesioginio reguliavimo svertus – valstybinę nuosavybę, valstybės investicijas ir subsidijas – ir pereina prie netiesioginių svertų, ypač per pinigų, kreditavimo ir mokesčių politiką. Pagrindinė kryptis užsienio ekonominėje politikoje tokia: ekonominį protekcionizmą keičia išorinis ekonomikos liberalizavimas. Tačiau ir dabartiniu laikotarpiu tarptautinėje ekonominėje politikoje net labiausiai pažengusios šalys liberalizavimą derina su protekcionizmu, nors šiame derinyje vyrauja liberalizavimas. Pasaulyje nėra visiškai atvirų (visiškai liberalizuotų) ekonomikų, išskyrus keletą nedidelių valstybių. Todėl galima kalbėti apie atviresnes arba ne tokias atviras ekonomikas. Šalių, kurių ekonomika yra uždara, kai protekcionizmas ryškiai vyrauja, palyginti su liberalizavimu, pasaulyje liko labai nedaug.Kadangi rinkos konkurencija yra geriausias ekonomikos plėtotės reguliatorius ir nacionaliniame lygmenyje, ir pasaulinės ekonomikos mastu, visi barjerai, ribojantys Lietuvos tarptautinę ekonominę veiklą, turi būti šalinami. Kartu Lietuva turėtų specializuotis gamybai tos produkcijos, kuriai ji turi lyginamuosius pranašumus. Nors neginčytina, kad laisvi prekių, paslaugų, kapitalo ir darbo jėgos srautai garantuoja geriausią gamybos išdėstymą ir produktyvumą, bet radikalios atviros ekonomikos koncepcijos taikymas Lietuvai kol kas būtų problemiškas. Atvirumas nekelia grėsmės, kai nacionalinėje ekonomikoje esama pakankamų bendrųjų išplėstinės reprodukcijos sąlygų. Tokių sąlygų buvimas transformacijos stadijoje tebesančioje Lietuvos ekonomikoje tebėra abejotinas. Silpnybė – abejotina, ar Lietuvoje jau esama pakankamų bendrųjų atviros nacionalinės ekonomikos išplėstinės reprodukcijos sąlygų. Tol, kol Lietuva pasauliniame ūkyje reikšis kaip nacionalinis ekonominis organizmas, jos ekonomika turės turėti struktūrą, kuri leistų jai stabiliai, dinamiškai, efektyviai ir subalansuotai plėtotis kaip vieningam (integraliam) kompleksui. Suprantama, pačiai ekonomikos plėtotei būdingi cikliniai ir atsitiktiniai svyravimai, ir stabilumas visada bus santykinis. Plėtojant ūkio internacionalizaciją reikia neužmiršti, kad mechaniškas nacionalinės rinkos atvirumo plėtojimas gali sužlugdyti ne tik neperspektyvias, bet ir aukšto lygio kol kas dar nesutvirtėjusias gamybos šakas ir neigiamai paveikti nacionalinio ūkio integralumą. Išlaidos dėl to atsiradusiems sunkumams įveikti keliskart viršytų ekonomiją, susidariusią nevykusio šalies dalyvavimo tarptautiniame darbo padalijime. Grėsmė – dabartinėje stadijoje mechaniškas Lietuvos ekonomikos atvirumo plėtojimas gali sužlugdyti dar nesutvirtėjusias gamybos šakas ir neigiamai paveikti nacionalinio ūkio integralumą. Pernelyg liberali Lietuvos užsienio ekonominė politika dabartiniame etape gali atvesti prie siauros specializacijos, kai šalis įstengs konkuruoti tik pagal siaurą eksportuojamų produktų grupę, o tai turėtų žalingų pasekmių šalies ekonomikai svyruojant šių produktų paklausai pasaulinėje rinkoje. Nacionalinės ekonomikos stabilios ir dinamiškos plėtotės pagrindas gali būti eksporto diversifikacija. Šalies padėtis pasauliniame ūkyje tuo tvirtesnė ir stabilesnė, kuo didesnė išvežamų prekių ir paslaugų įvairovė, kuo į didesnį tarptautinės reprodukcijos grandžių skaičių šalis yra įsitraukusi. Specializacija ir diversifikacija neprieštarauja viena kitai, kadangi pasaulinio ūkio mastu tarpšakinę specializaciją keičia vidinė šakinė specializacija (kartu mažėja vaidmuo pasaulinėje ekonomikoje tų šalių, kurios negebėjo persiorientuoti į tarptautinį darbo pasidalijimą naujame lygmenyje). Todėl skirtingų šakų viduje reikia apčiuopti „augimo taškus“, kurie ateityje užpildys svarbias nišas pasaulinėje ekonomikoje. Siekdamos išvengti siauros specializacijos, kai kurios besivystančios šalys vadovaujasi importą pakeičiančios industrializacijos strategija, kuriai reikalingas užsienio prekių įvežimo į šalį ribojimas. Lietuvoje taip pat dažnai pabrėžiama, kad atsisakymas reguliuoti importą paverčia šalies ekonomiką beginkle jai kovojant su nesąžininga užsienio importuotojų konkurencija, – tie importuotojai dirbtinai mažina kainas (dempingas) arba rinkos įsisavinimo išlaidas sumoka gavę tiesioginių arba netiesioginių valstybinių subsidijų. Panašūs besivystančių šalių ekonomistų samprotavimai iškėlė „teisingos prekybos“ koncepciją. Nors teisingumą šalys dėl savo skirtingų interesų traktuoja skirtingai, bet jis galiausiai reiškia, kad firmos turi konkuruoti sąžiningai, o ne siekti dirbtinai sužlugdyti savo konkurentus. Nukrypus nuo šių normų, kiekviena šalis (tarp jų ir Lietuva) turi teisę taikyti importuojamoms prekėms kontrpriemones, kurios neutralizuoja importuotojo pranašumus.Grėsmė – staigiai liberalizavus užsienio ekonominę politiką, galimybę išlikti turi tik nedaugelis gamybos šakų, ūkis tampa siaurai specializuotas, o tai pavojinga šalies ekonomikai svyruojant paklausai pasaulinėje rinkoje. Neginčijama, kad intensyvūs Lietuvos ekonominiai ryšiai su užsieniu reiškiasi kaip galingas nacionalinės ekonomikos plėtotei palankių tendencijų stiprintojas. Pasaulinės ekonomikos pakilimo sąlygomis šalis gali išnaudoti palankią konjunktūrą greičiau plėtoti techninę pažangą, mažinti išlaidas, gerinti produkcijos kokybę, vykdyti pažangius pokyčius ūkio struktūroje. Tačiau nuosmukio sąlygomis, priešingai, šaliai gali tekti įveikti rimtus ekonominius sunkumus. Užsienio ekonominės orientacijos stiprinimas atveria nemažų naujų galimybių plėtotei, padeda spręsti (ar nors sušvelninti) kai kurias problemas, bet kartu iškelia naujų klausimų ir sudaro sunkumų. Plečiant tarptautinius ūkinius ryšius kinta išteklių, kuriais gali naudotis šalis, šaltiniai, transformuojasi materialinė daiktinė išteklių forma, išsiplečia galimybės naudotis žiniomis. Tačiau šalies priklausomybė nuo užsienio taip padidėja, kad krizės reiškiniai net tolimuose pasaulio regionuose gali sukelti nepageidaujamų padarinių nacionalinei ekonomikai.Galimybė – pasaulinės ekonomikos pakilimo sąlygomis Lietuvos ūkio internacionalizacija reiškiasi kaip galingas palankių tendencijų nacionalinės ekonomikos plėtotei stiprintojas. Grėsmė – pasaulinės ekonomikos nuosmukio ir krizių sąlygomis Lietuvos ūkio internacionalizacija padidina ekonominius šalies sunkumus. Pagrindinę naudą iš Lietuvos ekonomikos internacionalizacijos paprastai gauna konkurencingiausios šalies ūkio grandys ir seniai savo veiklą į eksportą orientavusios firmos ir įmonės. Tarptautinės ekonominės operacijos didina jų konkurencingumą mažindamos gamybos išlaidas, plėsdamos rinkas, didindamos pelną. Todėl, būdamos suinteresuotos tolesne ūkio internacionalizacija, jos propaguoja atviros ekonomikos modelio pažangumą. Dalis nacionalinio ūkio grandžių – atsiliekančios šakos ir regionai, smulkūs ir vidutiniai verslininkai – atsiduria sunkioje padėtyje stiprėjant sąveikai su pasauliniu ūkiu. Būtent jiems pirmiesiems smogia importinės produkcijos konkurencija, užsienio kompanijų veiklos plėtimas šalyje. Šie sluoksniai mažiau suinteresuoti nacionalinės ekonomikos atvirumo plėtojimu ir propaguoja nacionalinio ūkio struktūros vienovės išsaugojimo svarbą. Todėl Lietuvos ekonomikos integracija į pasaulinį ūkį bus dar ilgas ir sudėtingas procesas, bus keičiami ekonomikos plėtotės prioritetai, ūkio struktūra ir reguliavimo mechanizmai. Galimybė – konkurencingiausioms ūkio grandims ir savo veiklą į eksportą orientavusioms firmoms ir įmonėms Lietuvos ekonomikos internacionalizacija suteikia galimybių didinti savo konkurencingumą, mažinti gamybos išlaidas, plėsti rinkas, didinti pelną. Grėsmė – dalis nacionalinio ūkio grandžių dėl importinės produkcijos konkurencijos, užsienio kompanijų veiklos plėtimosi šalyje atsiduria sunkioje padėtyje. Prasidėjusi XX a. viduryje išsivysčiusiose šalyse poindustrializacija plėtojasi ir XXI a. pradžioje taip pat plis ir Lietuvoje. Poindustrializacijos procesas užtikrina šalies ekonominio, socialinio ir kultūrinio suklestėjimo naujus veiksnius ir sąlygas, nors kartu sukelia papildomų sunkumų daliai šalies visuomenės narių prisitaikant prie naujos situacijos. Ikiindustrinėje ekonomikoje pagrindiniai ekonominiai ištekliai buvo gamtiniai ištekliai, pirmiausia žemė. Industrinėje ekonomikoje svarbiausiu ištekliumi tapo kapitalas ir realia forma (gamybos priemonės), ir pinigine forma. Poindustrinėje ekonomikoje pagrindiniais ištekliais tampa žinios ir darbas. Intelektualioji visuomenės raida tampa nepaprastai svarbia ūkinio gyvenimo prielaida, o patį ūkio veiksmingumą lemia inovacijos. Dėl padidėjusio dėmesio žinioms ir informacijai poindustrinę visuomenę dažnai vadina informacine visuomene. Pagrindiniai poindustrinės ekonomikos bruožai yra šie: paslaugų vaidmens didėjimas gamybos ir vartojimo struktūroje; švietimo lygio kilimas (visų pirma pomokyklinio švietimo dėka); naujas požiūris į darbą (kūrybiškumas, nauji reikalavimai darbo santykiams); didesnis dėmesys gamtinei aplinkai (perėjimas prie ekonomikos plėtojimo, besiremiančio ne gamtiniais ištekliais, o žinių naudojimu); ekonomikos humanizacija (pagrindiniu investicijų ir biudžetinio finansavimo objektu tampa socialinės ir kultūros sritys); informacinės visuomenės kūrimas; mažojo verslo renesansas; globalizacija (pasaulinis ūkis vis labiau tampa vientisu kompleksu).Galimybė – poindustrializacijos procesas užtikrina naujus šalies ekonominio, socialinio ir kultūrinio suklestėjimo veiksnius ir sąlygas. Grėsmė – poindustrializacijos procesas sukelia papildomų sunkumų daliai visuomenės narių prisitaikant prie naujos situacijos. Poindustrializacija leis greičiau likviduoti ekonominį šalies atsilikimą nuo labiausiai pažengusių šalių. Skaičiavimai rodo, kad Lietuva nuo ES vidurkio pagal BVP vienam gyventojui rodiklį atsilieka apie 8,5 karto, skaičiuojant JAV doleriais pagal valiutų keitimo kursą, ir apie 3,5 karto, skaičiuojant pagal perkamosios galios paritetus. Esant 6 proc. vidutiniam metiniam ekonomikos augimo tempui, 2030 metais Lietuva beveik pasiektų ES vidurkį pagal BVP vienam gyventojui rodiklį, jei vidutinis kasmetinis ekonomikos augimo tempas ES šalyse ilgą laiką išliks toks pat, koks jis buvo ankstesniu 30 metų periodu (apie 2 proc.). Toks didelis 6 proc. vidutinis metinis ekonomikos augimo tempas Lietuvoje ilgu 30 metų perspektyviniu laikotarpiu laikytinas optimistiniu, kadangi jo negalima argumentuoti nors vienos Europos šalies analogiško augimo pavyzdžiu. Net sparčiausiu augimo tempu Europoje išsiskirianti Airija per 1971–1997 metų laikotarpį (27 metai) turėjo tik 4,6 proc. vidutinį metinį ekonomikos augimo tempą (bet pastaruosius 10 metų daugiau kaip 7 proc.). Vargu ar Lietuva gali remtis Kinijos pavyzdžiu, kur 1988–1997 m. (20 metų) buvo pasiektas beveik 10 proc. vidutinis metinis ekonomikos augimo tempas. Preliminariai 4 proc. vidutinį metinį ekonomikos augimo tempą galima laikyti pesimistiniu, o 5 proc. – vidutiniu. Taigi šaliai priartėti prie vidutinio ES ekonomikos plėtotės lygio prireiks 30–40 metų, o gal net daugiau.
Lietuvos ir ES ekonomikos lygio suartėjimą paspartinti galima parengiant ir įgyvendinant efektyvią nacionalinės plėtotės strategiją. Šioje strategijoje pagrindinėmis šiuolaikinės ekonomikos sukūrimo ir stabilaus jos augimo prielaidomis turi būti laikomos ne tik poindustrializacija, ūkinio gyvenimo liberalizavimas ir agrarinių santykių pertvarkymas, bet ir švietimo reforma, nelygybės sušvelninimas, racionalios demografinės politikos vykdymas, užimtumo problemų sprendimo stimuliavimas. Tačiau Lietuva per nepriklausomybės laikotarpį neįgijo nacionalinės plėtotės valstybės strateginio valdymo patirties: nebuvo rengiama ir įgyvendinama nė viena kompleksinė nacionalinės plėtotės strategija.Silpnybės:Lietuva gerokai atsilieka nuo ES šalių pagal ekonomikos raidos lygį ir esama realių galimybių įveikti šį atsilikimą tik per 30–40 metų;per nepriklausomybės laikotarpį Lietuva neįgijo nacionalinės plėtotės valstybės strateginio valdymo patirties: nebuvo rengiama ir įgyvendinama nė viena kompleksinė nacionalinės plėtotės strategija. Ekonomikos strategija, kuria siekiama įveikti šalies atsilikimą pagal ekonomikos plėtojimosi lygį, ekonominėje literatūroje vadinama besivejančiąja plėtote. Remdamosi importą keičiančiu besivejančios plėtotės modeliu, šalys vykdo daugelio nacionalinės ekonomikos šakų protekcionizmą, dažnai papildytą užsienio prekybos valstybės monopoliu ir nacionalinės valiutos nekonvertuojamumu. Tokiu modeliu iš esmės rėmėsi socialistinės šalys, didžiosios Lotynų Amerikos ir Azijos šalys (Argentina, Brazilija, Meksika, Indija, Pakistanas), o prieškariniais laikais daugelis labiausiai pažengusių šalių. Šalys, panaudojusios eksportui orientuotos besivejančios plėtotės modelį, pademonstravo jo pranašumus, pasireiškusius visų pirma dideliu ekonomikos augimo tempu. Lietuvos valstybės vykdoma ekonominė politika grindžiama efektyvesniu dabartiniame laikotarpyje eksportui orientuotos besivejančios plėtotės modeliu. Tačiau eksportui orientuotos besivejančios plėtotės modelio pasirinkimas Lietuvoje neparemtas valstybės nacionalinio konkurencingumo plėtojimo strategija, kompleksine veiksmų bei priemonių programa.Stiprybė – Lietuvos valstybės vykdoma ekonominė politika grindžiama efektyvesniu dabartiniame laikotarpyje eksportui orientuotos besivejančios plėtotės modeliu. Silpnybė – eksportui orientuotos besivejančios plėtotės modelio pasirinkimas Lietuvoje neparemtas valstybės nacionalinio konkurencingumo plėtojimo strategija ir kompleksine veiksmų bei priemonių programa. Tarp kliūčių, apsunkinančių Lietuvos ir ES šalių ekonomikos ir socialinės srities raidos lygių skirtumo mažėjimą, svarbiausia yra pasaulinės ekonomikos augimo tempo cikliškumas. Nors paskutinius tris dešimtmečius vidutinis metinis pasaulinio BVP augimo tempas siekė 3,7 proc., jis smarkiai krito 1974–1975, 1979–1983, 1990–1991 ir 1998–1999 metais. Paskutinė pasaulinė ekonominė krizė ypač stipriai paveikė ir Lietuvą. Pasaulinės ekonomikos nuosmukius labai sunku arba neįmanoma prognozuoti, kadangi jie yra nereguliarūs, gali prasidėti ne tik Vakarų Europoje ir Šiaurės Amerikoje, kaip būdavo anksčiau, bet ir kituose pasaulio regionuose (pavyzdžiui, Pietryčių Azijoje, kaip paskutinė krizė). Tarptautinių ekonominių organizacijų bandymai užkirsti krizėms kelią kol kas nėra sėkmingi, nors jų pagalba Lietuvai bus svarbi įveikiant krizės padarinius. Tačiau būtų galima sušvelninti šias neigiamas pasekmes, jeigu Lietuvoje būtų atliekama nuolatinė strateginė analizė, kuri leistų anksčiau pastebėti pasaulinės ekonomikos nuosmukių ir krizių požymius ir imtis atitinkamų veiksmų bei priemonių.Grėsmė – praktiškai sunkiai prognozuojami pasaulinės ekonomikos cikliniai nuosmukiai ir nereguliarios krizės visuomet turės didesnių ar mažesnių neigiamų padarinių nacionalinei Lietuvos ekonomikai. Silpnybė – Lietuvos valstybė neatlieka nuolatinės strateginės analizės, kuri leistų anksčiau pastebėti pasaulinės ekonomikos nuosmukių ir krizių galimybės požymius ir imtis veiksmų bei priemonių sušvelninti neigiamas jų pasekmes. Lietuvos, kaip mažos Europos šalies, turinčios nedidelę vidaus rinką, ekonomikos plėtotei didelės tiesioginės įtakos nedarys pasaulinėje ekonomikoje vykstantys ženklūs ekonominės galios poslinkiai tarp šalių ir regionų. Šiuo aspektu reikia atsižvelgti į aplinkybę, kad Lietuva turi palankią tranzito šalies tarp Vakarų ir Rytų geografinę padėtį. Ateityje pasaulio ekonomikos centru gali tapti Rytų ir Pietryčių Azija (Kinija, Japonija, Pietų Korėja, naujosios labiausiai pažengusios ir naujosios industrinės šalys), kurioms jau dabar tenka 30 proc. pasaulinio BVP, t.y. daugiau negu jo gaminama Europoje ir Šiaurės Amerikoje. Šio regiono pozicijos stiprėja todėl, kad jis tampa traukos centru kaimyniniams regionams, kuriuose augimo tempas didelis – Pietų Azijos, Šiaurės Amerikos, Lotynų Amerikos, Australijos ir Okeanijos ir galbūt Rusijos. Šį milžinišką makroregioną vadina Azijos ir Ramiojo vandenyno regionu. Kai kurių ekspertų vertinimais, pirmaisiais XXI a. dešimtmečiais įvykiai, kurie vyks čia, o ne Europoje ir Šiaurės Amerikoje, lems pasaulio ekonomikos raidą. Lietuva nacionalinės ekonomikos plėtotei gali sėkmingai išnaudoti savo palankią tranzito šalies tarp Vakarų ir Rytų geografinę padėtį. Tačiau mineralinių išteklių koncentracija Rytuose (vien Kinijai ir Vietnamui tenka 35 proc., o Rusijai – 25 proc. pasaulinių mineralinių išteklių) darys Lietuvos nacionalinę ekonomiką iš dalies priklausomą nuo Rytų.Galimybė – Lietuva nacionalinės ekonomikos plėtotei gali sėkmingai išnaudoti savo palankią tranzito šalies tarp Vakarų ir Rytų geografinę padėtį ir milžinišką rinką Rytuose, kad realizuotų prekes ir paslaugas. Grėsmė – mineralinių išteklių koncentracija Rytuose (vien Kinijai ir Vietnamui tenka 35 proc., o Rusijai – 25 proc. pasaulinių mineralinių išteklių) darys Lietuvos nacionalinę ekonomiką iš dalies priklausomą nuo Rytų. Užsienio transnacionalinių korporacijų (TNK) dalyvavimas Lietuvos ekonomikoje leis greičiau plėtoti nacionalinę ekonomiką užsienio tiesioginių investicijų pagrindu, perimti pažangias technologijas, tarptautinės vadybos patirtį, apimant efektyvų gamybos ir realizacijos organizavimą, geros firmų reputacijos palaikymą. Tačiau klimatas tiesioginėms užsienio investicijoms Lietuvoje dar nėra pakankamai palankus konkuruojant dėl jų su kitomis šalimis. Plėtojant Lietuvos ekonomiką reikia įvertinti tą aplinkybę, kad transnacionalizacijos procesas tapo masiniu reiškiniu, lėmusiu pasaulio ekonomikos raidą XX a. antroje pusėje. TNK kontroliuoja nuo 20 iki 25 proc. pasaulinio BVP ir joms tenka trečdalis pasaulinės prekybos. Pasaulinė prekyba vis labiau tampa vidine firmine prekyba tarp skirtingų TNK dalių. Pripažįstama, kad TNK yra globalizacijos variklis, paverčiantis pasaulinį ūkį bendra prekių, paslaugų, kapitalo, darbo jėgos ir žinių rinka. Pasaulis darosi bendra rinka dešimtims tūkstančių TNK, ir visi regionai atviri jų veiklai. Pagrindinis TNK tikslas yra ne pelno, o rinkų maksimizavimas; pasaulinės daugelio prekių rinkos jau pasidalytos tarp TNK ta prasme, kad jos vyrauja daugelio pasaulio šalių vietinėse rinkose. Užsienio transnacionalinės korporacijos turi savų interesų, kurie gali nesutapti su Lietuvos nacionaliniais interesais. Transnacionalizacijos procesas Lietuvos ekonomikoje neturėtų išlikti vienpusis, kai tik užsienio TNK pasidalija nacionalinę vidaus rinką. Turi būti ugdomos TNK su pagrindinėmis kompanijomis Lietuvoje, kad jų veikla užsienyje leistų padidinti šalies nacionalinį konkurencingumą pasaulinėje rinkoje. Tačiau Lietuvos transnacionalinės kompanijos tebėra pradinėje formavimosi stadijoje ir svarbesnio vaidmens pasaulinėje rinkoje nevaidina.Galimybės:užsienio transnacionalinių korporacijų dalyvavimas Lietuvos ekonomikoje leidžia greičiau plėtoti nacionalinę ekonomiką užsienio tiesioginių investicijų pagrindu, perimti pažangias technologijas, tarptautinės vadybos patirtį, apimant efektyvų gamybos ir realizacijos organizavimą, geros firmų reputacijos palaikymą;Lietuvos transnacionalinių korporacijų plėtojimas ir jų veikla užsienyje leistų padidinti šalies nacionalinį konkurencingumą pasaulinėje rinkoje. Grėsmė – užsienio transnacionalinės korporacijos turi savų interesų, kurie gali nesutapti su nacionaliniais Lietuvos interesais. Silpnybės:Lietuvos transnacionalinės kompanijos tebėra pradinėje formavimosi stadijoje ir svarbesnio vaidmens stiprinant šalies nacionalinį konkurencingumą pasaulinėje rinkoje nevaidina;palankus klimatas užsienio tiesioginėms investicijoms Lietuvoje dar nėra pakankamai palankus konkuruojant dėl jų su kitomis šalimis. Svarbiausias strateginis Lietuvos siekis šiuo metu yra integracija į ES. Šitokia Lietuvos strateginė orientacija atitinka regionalizacijos ir integracijos procesus pasaulinėje ekonomikoje. Statistika rodo, kad šalys savo užsienio ekonominę veiklą dažniausiai orientuoja į gretimus pasaulio regionus. Pavyzdžiui, ES kapitalo išvežimo ir įvežimo, turinčio tiesioginių investicijų formą, 55 proc. sudaro vidiniai mainai tarp ES narių. Regionalizacija yra tarptautinės ekonominės integracijos pagrindas, leidžiantis kaimyninių šalių ekonomiką sujungti į vieną ūkinį kompleksą remiantis tvirtais ir stabiliais ekonominiais ryšiais tarp kompanijų. Pasaulyje priskaičiuojama dešimtys integracinių susivienijimų: laisvosios prekybos zonų, muitų sąjungų, valiutų ir ekonominių sąjungų. Absoliuti jų dauguma negali realizuoti tarptautinės ekonominės integracijos pranašumų, kadangi nepakankamai išplėtoti ekonominiai ir politiniai santykiai. Tačiau yra keletas progresyvių ekonominių susivienijimų: Europos Sąjunga (ES), Šiaurės Amerikos laisvosios prekybos asociacija (NAFTA), Pietų Amerikos bendroji rinka (MERKOSUR), Pietryčių Azijos valstybių asociacija (ASEAN). Efektyvus šių ekonominių grupuočių funkcionavimas leidžia spėti, kad netolimoje ateityje pasauliniai ekonominiai ryšiai realizuosis per ekonominių grupuočių, išnaudojančių ekonominės integracijos pranašumus įvairiais formų ir metodų deriniais, visumą.Lietuvos integracija į ES išplečia realizacijos rinkas, sudaro prielaidas užsienio prekybos pagyvėjimui, prekių ir paslaugų gamybos reorganizavimui, ekonomikos pagyvinimui, užsienio investicijų didėjimui. Tai padės Lietuvai sumažinti, o tolimesnėje ateityje ir panaikinti ekonominį ir socialinį savo atsilikimą nuo labiausiai išsivysčiusių Europos valstybių, panaikinti visas kliūtis įsitraukti į tarptautinį ekonominį bendradarbiavimą. Tačiau didelė konkurencija bendroje ES rinkoje pradiniame etape gali sužlugdyti kai kurias Lietuvos tradicines gamybos šakas ir sukelti nepageidautinų socialinių reiškinių. Būdama ES narė, Lietuva turės perimti europinį ekonomikos ir socialinės srities plėtotės modelį, kuriam būdingas aktyvus valstybės ekonominis vaidmuo ir santykiškai didelis dėmesys socialiniams klausimams. ES ekonominės ir socialinės politikos principų įgyvendinimas susiaurins nacionalinės ekonominės strategijos ir taktikos manevro lauką, kartu tai garantuos, kad bus mažiau padaryta klaidų ir patirta mažiau praradimų. Prisitaikydama prie bendrų ES šalių narių interesų, Lietuva turės pakelti ūkinių ryšių tarp valstybių reguliavimo lygį ribodama šalies suverenitetą ir pripažindama bendrųjų nenacionalinių valdymo institucijų sprendimus. Tačiau ES teisinė bazė, paprastai ginanti silpnesnes šalis nares ir formaliai atitinkanti tiek silpnų, tiek stiprių dalyvių interesus, sumažins negatyvias pasaulinio ūkio konjunktūrinio pobūdžio įtakas Lietuvai.Galimybės:Lietuvos integracija į ES išplečia realizacijos rinkas, sudaro prielaidas užsienio prekybos pagyvėjimui, prekių ir paslaugų gamybos reorganizavimui, ekonomikos pagyvinimui, užsienio investicijų didėjimui;ES teisinė bazė, paprastai ginanti silpnesnes šalis nares ir formaliai atitinkanti tiek silpnų, tiek stiprių dalyvių interesus, sumažins negatyvias pasaulinio ūkio konjunktūrinio pobūdžio įtakas Lietuvai. Grėsmės:prisitaikydama prie bendrų ES šalių narių interesų, Lietuva turės pakelti ūkinių ryšių tarp valstybių reguliavimo lygį iš dalies atsisakydama šalies suvereniteto ir pripažindama bendrųjų nenacionalinių valdymo institucijų sprendimus;didelė konkurencija bendroje ES rinkoje pradiniame etape gali sužlugdyti Lietuvos silpnas tradicines gamybos šakas ir sukelti kai kurių nepageidautinų socialinių reiškinių. Lietuvos ekonomikos sąveika su pasauliniu ūkiu yra viena iš sudėtingiausių ekonomikos sričių. Pastarajai reikalingas aktyvus valstybinis reguliavimas, kuriuo įgyvendinama tam tikra valstybės užsienio ekonominių ryšių politika. Užsienio ekonominių ryšių politika – tai kryptingi valstybės ir jos institucijų veiksmai, kuriais optimizuojamas šalies dalyvavimas tarptautiniame darbo pasidalijime ir nustatomas tarptautinių ekonominių ryšių reguliavimo režimas. Pagrindinės politikos dedamosios yra užsienio prekybos politika (apimanti eksporto ir importo politiką), valiutinė politika, užsienio investicijų nacionalinėje ekonomikoje politika ir nacionalinių investicijų užsienyje politika. Ji, be kita ko, padeda subalansuoti tarptautines ekonomines operacijas su atskiromis šalimis ir regionais, o tai susiję su šalies ekonominio saugumo užtikrinimu. Lietuvoje tebėra opus klausimas, kaip valstybei reaguoti į tarptautinės konkurencijos didėjimą šalies atviros ekonomikos plėtojimo sąlygomis: ar ginti nacionalinę gamybą nuo tarptautinės konkurencijos, ar leisti šiai konkurencijai daryti natūralią atranką tarp įmonių, paliekant pačias geriausias. Ginti nacionalinę gamybą pirmiausia reikia tiek, kiek yra būtina išsaugoti arba sukurti naujas pagrindines struktūrą formuojančias įmones ir šakas, be kurių neįmanoma turėti vientiso efektyvaus šalies ūkinio organizmo. Be to, valstybei tikslinga remti tas nacionalinės gamybos šakas, kurios padeda sukoncentruoti ekonominius išteklius perspektyviomis plėtotės kryptimis, atpiginti kai kurių svarbių prekių vartojimą (ir gamybinės, ir asmeninės paskirties), atverti užsienio rinkas savo šalies prekėms. Tačiau ekonominės politikos formavimui šiuo požiūriu būtini aiškiai suformuluoti nacionaliniai ekonominiai interesai. Tuo tarpu Lietuvos užsienio ekonominių ryšių politika tebeformuojama ir įgyvendinama nesiremiant aiškiai suformuluotais nacionaliniais ekonominiais interesaisSilpnybė – Lietuvos užsienio ekonominių ryšių politika tebeformuojama ir įgyvendinama nesiremiant aiškiai suformuluotais nacionaliniais ekonominiais interesais. 1.2. Lietuvos ekonominiai ištekliai ir nacionalinis konkurencingumasLietuvos ekonomika ir visas pasaulinis ūkis funkcionuoja ekonominių išteklių (gamybos veiksnių) pagrindu. Tai gamtiniai, darbo, kapitalo (fizinio kapitalo, t.y. gamybos priemonių forma, ir finansinio kapitalo), verslumo ir mokslo ištekliai. Apskritai ekonominiai ištekliai lemia Lietuvos ekonomikos potencialą ir nacionalinį konkurencingumą. Analizuojant šalies ekonominius išteklius ir nacionalinį konkurencingumą galima išryškinti ekonomikos potencialo stiprybes ir silpnybes.Gamtiniai ištekliai tebelieka vienas iš ribojančių ekonomikos raidos veiksnių ir turi įtakos Lietuvos vietai pasaulinėje ekonomikoje. Tačiau dėl daugelio priežasčių šio veiksnio svarba kinta. Ir čia svarbu ne vien tai, kad mokslinė techninė pažanga greitai transformuoja gamybos, kuro ir energetikos bazę, įveda apyvarton pakaitalus, sintetines medžiagas ir t.t. Išvystytų šalių (Japonijos, Italijos, Anglijos, Šveicarijos, Vokietijos) patirtis rodo, kad svarbių gamtinių išteklių trūkumas nėra kliūtis plėtoti ekonomiką, pasiekti didelį konkurencingumą tarptautinėje rinkoje. Priešingai, gamtinių išteklių gausa gali turėti neigiamų pasekmių ir suklostyti integracijos į pasaulinį ūkį „palengvintas“ formas, stabdyti kitų išteklių mobilizavimą, kurie šių laikų sąlygomis gali tapti svarbiausi ir perspektyviausi (pavyzdžiui, žmogiškasis veiksnys, inovacinė veikla, gamybos intensyvinimas ir pan.). Tačiau esant kitoms sąlygoms vienodoms šalys, turinčios turtingų ir įvairių gamtinių išteklių, įgyja papildomų pranašumų.Lietuvos gamtiniai ištekliai yra labai kuklūs. Svarbiausi yra dirbama žemė ir mediena. Yra užtektinai žaliavų cemento, stiklo ir statybinių medžiagų gamybai, taip pat durpių ir mineralinio vandens. Komerciškai eksploatuojami maži geros kokybės naftos telkiniai. Atrastas nemažas geležies rūdos su retųjų metalų priemaišomis telkinys, 200 m gylyje yra gausybė anhidrito ir gipso. Tai iš esmės ir visi nuosavi gamtiniai ištekliai, kuriais gali disponuoti Lietuva plėtodama savo ekonomiką. Silpnybė – Lietuva turi labai kuklius nuosavus gamtinius išteklius, kuriais gali disponuoti plėtodama savo ekonomiką. Stiprybė – menki gamtiniai ištekliai stimuliuoja Lietuvoje kitų išteklių mobilizavimą, kurie šių laikų sąlygomis yra svarbesni ir perspektyvesni (žmogiškasis veiksnys, inovacinė veikla, žiniomis grįsta gamyba ir pan.). Skirtingai nuo gamtinių išteklių, nacionalinių konkurencijos pranašumų plėtojimui ir palaikymui darbo išteklių svarba didėja. Dar neseniai daugiausia buvo rūpinamasi darbo jėgos pigumu, laikant, kad šalys, kuriose darbo jėga pigi, atsiduria palankesnėje padėtyje. Mokslo ir technikos pažangos sąlygomis vis daugiau dėmesio skiriama žmogiškajam veiksniui, kvalifikacijos lygiui, drausmingumui, mobilumui, inovaciniam potencialui. Taigi prioritetas teikiamas kvalifikuotesniems, nors ir brangesniems darbo ištekliams. Kad darbo, kaip ekonomikos augimo veiksnio, vaidmuo yra labai svarbus, parodė naujosios industrinės šalys. Darbo jėga čia pasižymi dideliu drausmingumu, lengvu prisitaikomumu prie technologinių ir organizacinių pokyčių, aukštu išsilavinimo ir kvalifikacijos lygiu. Tuo tarpu Lietuvoje, nors darbo jėgos kvalifikacija santykiškai gera ir kaina žema, jos drausmingumas, mobilumas ir prisitaikomumas prie pokyčių nėra patenkinami. Dėl to kai kuriose veiklos šakose jau dabar jaučiamas darbo jėgos, ypač kvalifikuotos, stygius, nors bendras nedarbo lygis šalyje pasiekė grėsmingą ribą. Išsivysčiusios šalys lenkia Lietuvą pagal darbo jėgos kokybę – išsilavinimo lygį, aukštos kvalifikacijos specialistų skaičių, darbo jėgos mobilumą. Lietuvai, kaip ir kai kurioms pereinamosios ekonomikos šalims, būdingas didelis procentas užimtų gyventojų, turinčių aukštąjį ir specialųjį vidurinį išsilavinimą. Specialistai, turintys aukštąjį ir specialųjį vidurinį išsilavinimą, yra greičiausiai didėjanti ekonomiškai aktyvių gyventojų kategorija. Tačiau Lietuvoje nepakankamai greitai daugėja labiausiai kvalifikuotų, susijusių su mokslui imlių gamybos šakų plėtote, darbuotojų. Išvystytose šalyse poslinkiai šakinėje užimtumo struktūroje vyksta trimis pagrindinėmis kryptimis: 1) užimtųjų žemės ir miškų ūkyje dalis tikriausiai jau pasiekė minimalų lygį; 2) laipsniškai mažėja užimtųjų dalis pramonėje ir statyboje; 3) didėja užimtųjų paslaugų srityje dalis. Tuo tarpu pagrindinės tendencijos Lietuvoje, kaip ir kitose pereinamosios ekonomikos šalyse, yra tokios: 1) didėja užimtųjų paslaugų srityje dalis; 2) mažėja užimtųjų pramonėje ir statyboje dalis; 3) nors ir išlaikoma santykiškai didelė užimtųjų agrariniame sektoriuje dalis, kaime vyraujant senyvo amžiaus gyventojams, šiame sektoriuje pradeda reikštis realus darbo jėgos stygius. Poslinkiai darbo jėgos struktūroje lemia, kad pirmiausia tenka spręsti profesinio parengimo ir perkvalifikavimo problemą atsižvelgiant į darbo turinio pokyčius, masinį naujų specialybių ir profesijų atsiradimą. Lietuvos ekonomikos plėtotę veikia greitai didėjanti tarptautinė darbo jėgos migracija. Mokslinė techninė pažanga lemia, kad gausėja iš Lietuvos išvykstančių asmenų, turinčių aukštą išsilavinimo ir profesinės kvalifikacijos lygį („protų nutekėjimas“). Dėl „protų nutekėjimo“ artimiausioje ateityje gali padidėti kvalifikuotos darbo jėgos stygius ir nekvalifikuotos darbo jėgos perteklius šalyje. Vakarų Europos šalys pradėjo riboti darbo migraciją iš šalių, kurios nėra ES narės, siekdamos diegti darbą taupančias technologijas, perkeldamos nekvalifikuotą darbo jėgą naudojančias gamybos šakas į besivystančias ir pereinamosios ekonomikos šalis, kuriose darbo užmokestis daug mažesnis, norėdamos sumažinti vietinių gyventojų nepasitenkinimą dėl imigrantų didinamos konkurencijos darbo rinkoje. Tačiau jos noriai pritraukia iš užsienio aukštos kvalifikacijos techninio profilio specialistus (programuotojus, elektronikus, gamtos mokslų mokslininkus). Nors Lietuva ir gauna papildomų pajamų iš darbo jėgos eksporto, bet jis silpnina šalies intelektinį potencialą ir didina depopuliaciją (gyventojų skaičiaus mažėjimą). Stiprybė – Lietuvai būdingas didelis procentas užimtų gyventojų, turinčių aukštąjį ir specialųjį vidurinį išsilavinimą; tarp darbuotojų jie yra greičiausiai didėjanti ekonomiškai aktyvių gyventojų dalis.Silpnybės:nors darbo jėga Lietuvoje ir pasižymi santykiškai aukšta kvalifikacija ir žema kaina, jos drausmingumas, mobilumas ir prisitaikomumas prie pokyčių nėra patenkinami, dėl to kai kuriose veiklos srityse jau dabar jaučiamas kvalifikuotos darbo jėgos stygius, nors bendras nedarbo lygis šalyje pasiekė grėsmingą ribą;nors šalies žemės ir miškų ūkyje išlaikoma santykiškai didelė užimtųjų dalis, kaime vyraujant senyvo amžiaus gyventojams, agrariniame sektoriuje pradeda reikštis realus darbo jėgos stygius. Grėsmė – „protų nutekėjimas“ silpnina šalies intelektinį potencialą, skatina depopuliaciją, didina kvalifikuotos darbo jėgos stygių ir nekvalifikuotos darbo jėgos perteklių šalyje. Finansinių išteklių globalizacija turi ir pozityvių, ir negatyvių pasekmių Lietuvos ekonomikos plėtotei. Prie pozityvių reikia priskirti finansinių išteklių stygiaus Lietuvai problemos supaprastėjimą, kadangi, stokojant nacionalinio finansinio kapitalo, jis gali būti perkamas pasaulinėje finansų rinkoje, įvežamas į šalį tiesioginių užsienio investicijų forma, suteikiamas lengvatinėmis sąlygomis iš ES ir tarptautinių finansinių organizacijų. Globalizacija padidina konkurenciją Lietuvos nacionalinėje finansų rinkoje ir kartu mažina finansinio-kreditinio tarpininkavimo (finansinių paslaugų) ūkio subjektams kainą. Prie neigiamų padarinių pirmiausia reikėtų priskirti nacionalinės finansų rinkos nestabilumo didėjimą dėl finansinių krizių atskiruose regionuose ir nacionalinės finansų rinkos liberalizavimo, atveriančio kelius „karštiems pinigams“. Kitas neigiamas padarinys – vis didesnė Lietuvos ekonomikos priklausomybė nuo finansinio kapitalo, o ne nuo fizinio kapitalo (realaus ekonomikos sektoriaus). Piniginio ir realaus kapitalo tarpusavio sąryšyje pirmasis darosi mažiau priklausomas nuo antrojo, net pradeda vyrauti. Todėl šalies ekonomikos būklė tampa labiau priklausoma nuo jos finansų būklės. Ši savo ruožtu labai priklauso nuo nerezidentų, kurie vis aktyviau dalyvauja nacionalinėse finansų rinkose, elgsenos, taip pat nuo finansų rinkų kitose šalyse ir pasaulio regionuose būklės, ypač nuo situacijos tarptautiniuose finansų centruose. Dėl globalizacijos Lietuvos valstybės įtakos nacionaliniams finansams jėga silpsta. Kartu didėja transnacionalinių kompanijų, taip pat institucinių investuotojų ir tarptautinių spekuliantų įtaka šalies finansams. Lietuvos, kaip būsimos ES narės, finansams vis didesnę įtaką daro ES priimti sprendimai ir bendra politika. Lieka svarbus tarptautinių ekonominių organizacijų, visų pirma Tarptautinio valiutos fondo ir Pasaulio banko, kapitalas. Galimybės:finansinių išteklių globalizacija supaprastina finansinių išteklių stygiaus Lietuvai problemos sprendimą, kadangi, stokojant nacionalinio finansinio kapitalo, jis gali būti perkamas pasaulinėje finansų rinkoje, įvežamas į šalį tiesioginių užsienio investicijų forma, suteikiamas lengvatinėmis sąlygomis iš ES ir tarptautinių finansinių organizacijų;finansinių išteklių globalizacija padidina konkurenciją nacionalinėje finansų rinkoje ir kartu mažina finansinio-kreditinio tarpininkavimo (finansinių paslaugų) kainą ūkio subjektams. Grėsmės:finansinių išteklių globalizacija didina nacionalinės finansų rinkos nestabilumą, atsirandantį dėl finansinių krizių atskiruose regionuose ir nacionalinės finansų rinkos liberalizavimo, atveriančio kelius „karštiems pinigams“;finansinių išteklių globalizacija didina Lietuvos ekonomikos priklausomybę nuo finansinio kapitalo, o ne nuo realaus kapitalo (realaus ekonomikos sektoriaus). Realų (fizinį) kapitalą, t.y. gamybos priemones, galima nagrinėti technologinio lygio ir šakinės struktūros aspektais. Lietuvos ūkio plėtotė dabartiniame etape susiduria su sunkumais, kuriuos sąlygoja paveldėtas iš sovietinio laikotarpio realaus kapitalo technologinis atsilikimas. Paveldėta iš šio laikotarpio šakinė šalies ūkio struktūra taip pat sunkiai pritaikoma prie pasaulinių ekonomikos plėtotės tendencijų. Pasaulinio ūkio struktūra yra dinamiška ir šios struktūros pokyčių bendras dėsningumas yra toks: ekonomikos raidos procese „pirminės šakos“ (žemės ūkis ir kasyba) užleidžia pirmenybę šakinėje ūkio struktūroje „antrinėms šakoms“ (apdirbamoji pramonė ir statyba), o šios – „tretinėms šakoms“ (paslaugų sritis). Pagrindinė BVP pokyčių išsivysčiusiose šalyse tendencija antroje XX a. pusėje buvo paslaugų sektoriaus virtimas vyraujančia ekonomikos dalimi (60–70 proc. BVP). Apdirbamosios pramonės dalis BVP didėja, kol pasiekiamas tam tikras lygis, po to stabilizuojasi arba mažėja. Kartu žemės ūkis, pramonė ir prekyba integruojasi į agropramoninį kompleksą, išreiškiantį naują gamybinių santykių tipą. Lietuva iki sovietinės industrializacijos buvo agrarinė šalis. Sovietinės industrializacijos pagrindu šalies realusis kapitalas buvo formuojamas nepaisant nacionalinio ūkio integralumo reikalavimų, o vadovaujantis sovietinių žinybų Maskvoje suformuluotais kooperacijos atskirų ūkio šakų viduje principais. Sutinkamai su sovietiniais regionų ekonomikos plėtotės principais Lietuva buvo priskiriama prie šiaurės vakarų regiono, kuriam priklausė Baltarusija ir Leningradas, arba Pabaltijo regiono, prijungiant Kaliningrado sritį. Vietinių žaliavų išteklių veiksnys plėtojant Lietuvos ekonomiką didelės svarbos neturėjo. Ekonomikos plėtotė pagal tokius principus iškreipė ekonomikos struktūrą, kuri būtų susiklosčiusi natūraliai. Šalyje buvo sukurtos iš tikrųjų naujos elektronikos, staklių ir įrenginių gamybos, chemijos ir karinio komplekso produkcijos pramonės šakos, nors plėtotos ir tradicinės Lietuvai maisto, lengvosios ir statybinių medžiagų pramonės šakos. Kadangi realusis kapitalas sovietiniais laikais kurtas neatsižvelgus į tikruosius Lietuvos pranašumus ir ūkio integralumą, pereinamuoju laikotarpiu po 1990 metų kilo nemažai specifinių sunkumų. Pereinamuoju laikotarpiu Lietuvoje įvyko žymių struktūrinių pokyčių: sumažėjo žemės ūkio dalis BVP, dar labiau sumažėjo pramonės dalis, be to, kai kurios pramonės šakos pradėjo gaminti žemesnio techninio lygio produkciją, santykiškai išaugo paslaugų dalis. Tai iš esmės atitinka tendencijas, susiklosčiusias kitose mažų ir vidutinių pajamų šalyse. Ūkio restruktūrizacija nėra užbaigta. Nepatenkinami tebėra ne tik ūkio integralumas ir jo šakų viena kitos papildymas, bet ir pramonės šakų proporcijos yra pasislinkusios nuo sudėtingesnės (elektronika, mašinų gamyba) prie paprastesnės (maisto, tekstilės) gamybos. Apdirbamosios pramonės dalis yra sumažėjusi per daug, palyginti su paslaugomis. Kitaip tariant, reali gamyba yra per maža ir per daug primityvi. Pagal pasaulines tendencijas žemės ūkio dalis turėtų dar mažėti, pramonės šiek tiek padidėti ir paskui išlikti stabili, o paslaugų didėti. Suprantama, visos trys šakos absoliutiniu masteliu turi augti.Ūkio struktūrą lems pastangos ir galimybės gaminti didesnės pridėtinės vertės gaminius ir paslaugas. Tikėtina, kad paslaugų dalis BVP didės pirmiausia modernių informacinių ir telekomunikacinių paslaugų plėtojimo sąskaita, taip pat dėl valdymo, švietimo ir sveikatos apsaugos paslaugų vertės didėjimo, sąlygojamo didėjančių galimybių jas finansuoti. Šakinė pramonės struktūra vidutinės trukmės laikotarpiu yra pririšta prie esamų fizinio kapitalo ir atitinkamos kvalifikacijos darbo jėgos, kurie negali pakisti staigiai. Be to, kol kas būtent tradicinės šakos ir tradiciniai gaminiai dėl savo gerokai didesnės apimties užtikrina ekonomikos augimą, jei tik pavyksta įsitvirtinti naujose rinkose ar atgauti turėtąsias.Silpnybės:Lietuvos ūkio plėtotė dabartiniame etape dar susiduria su sunkumais, kuriuos sąlygoja paveldėtas iš sovietinio laikotarpio realaus kapitalo technologinis atsilikimas;kadangi fizinis kapitalas sovietiniais laikais kurtas neatsižvelgus į realius Lietuvos pranašumus ir ūkio integralumą, dabartiniu laikotarpiu kyla nemažai specifinių sunkumų restruktūrizuojant šalies ūkį. Verslumo ištekliai tampa vis svarbesnis ekonominis išteklius. Verslumas – tai gebėjimas efektyviai organizuoti kitų išteklių (darbo, žemės, kapitalo, žinių) tarpusavio sąveiką, kad būtų užtikrinta ūkinė veikla. Jis realizuojamas vadybos srityje, t.y. valdant firmų arba organizacijų veiklą. Manoma, kad šalyje pakanka verslumo išteklių, jeigu joje nemažai patyrusių ir išsilavinusių verslininkų, išplėtota rinkos infrastruktūra, turi gilias šaknis verslo etika ir kultūra, o pati visuomenės nuomonė palanki verslui ir didelė šalies gyventojų dalis trokšta imtis verslo. Panašias charakteristikas turi išvystytos šalys, taip pat kai kurios naujosios industrinės šalys, turėjusios stiprias prekybos tradicijas (pavyzdžiui, Rytų ir Pietryčių Azijos šalys). Pasaulinė praktika rodo, kad verslumo gebėjimai geriausiai realizuojami tose šalyse, kuriose didelis ūkinės veiklos liberalizavimo laipsnis derinamas su dideliu valstybinių institucijų efektyvumu, taip pat aktyviu valstybiniu smulkiojo ir vidutinio verslo palaikymu ir konkurencijos vidaus rinkoje skatinimo politika.Lietuvoje verslumo potencialo būklę sąlygoja ekonomikos pereinamasis pobūdis. Viena, greitai daugėja verslininkų ir gerėja jų kvalifikacija (tai skatina radikalus ekonominių reformų pobūdis ir aukštas gyventojų išsilavinimo lygis), gerėja rinkos infrastruktūra, didėja norinčių tapti verslininkais skaičius. Kita vertus, didelė dalis verslininkų neturi atitinkamo išsilavinimo ir būtinos patirties, nepakankamai efektyvūs rinkos infrastruktūros institutai, prasta verslo etika ir kultūra, didelė dalis gyventojų priešiškai žiūri į verslininkus kaip visuomenės sluoksnį. Egzistuoja verslininkų ryšys su valstybės aparatu: nemaža dalis verslininkų yra išeiviai iš valstybės aparato, privačių įmonių veikloje sunku išvengti valdininkų įtakos, jos kenčia nuo biurokratizmo. Lietuvoje verslumo ištekliai naudojami ne vien legalioje, bet ir šešėlinėje ekonomikoje, kuri veikia ne pagal valstybės nustatytas ūkinio gyvenimo normas ir taisykles. Šešėlinė ekonomika egzistuoja bet kurioje šalyje nepriklausomai nuo to, ar vyrauja joje rinkos ekonomika, ar pereinamoji, ar komandinė sistema. Labiausiai pažengusiose šalyse pagrindinė priežastis plėtotis šešėlinei ekonomikai yra labai aukštas apmokestinimo lygis (pavyzdžiui, Vakarų Europos šalyse mokesčiai sudaro 40–50 proc. vidutinio piliečio mėnesinio darbo užmokesčio). Nelegalus samdomasis darbas Vakarų Europoje daugiausia paplitęs statyboje ir paslaugų srityje. Lietuvoje, kaip ir kitose pereinamosios ekonomikos šalyse, šešėlinėje ekonomikoje vyrauja antrinio užimtumo sritis, leidžianti gyventojams išgyventi sunkų ekonominį laikotarpį. Daugelis žmonių turi dar ir ne pagrindines pareigas keliose vietose oficialiai neįsiforminę, vengdami papildomų uždarbių apmokestinimo. Kita ženkli šešėlinės ekonomikos dalis – tai primityvių paslaugų ir stichinės prekybos sritis, kurią sąlygoja ekonomikos negebėjimas užtikrinti užimtumą šiuolaikinėse šakose. Stiprybė – dėl radikalių ekonominių reformų ir aukšto gyventojų išsilavinimo lygio greitai daugėja verslininkų ir kyla jų kvalifikacija, gerėja rinkos infrastruktūra, dėl to didėja šalies verslumo potencialas. Silpnybės:didelė dalis verslininkų neturi atitinkamo išsilavinimo ir būtinos patirties, nepakankamai efektyvūs rinkos infrastruktūros institutai, prasta verslo etika ir kultūra, didelė dalis gyventojų priešiškai žiūri į verslininkus kaip visuomenės sluoksnį, todėl šalies verslumo potencialas nėra pakankamo lygio;Lietuvoje verslumo ištekliai naudojami ne vien legalioje, bet ir šešėlinėje ekonomikoje, t.y. ūkio dalyje, kuri veikia ne pagal valstybės nustatytas ūkinio gyvenimo normas ir taisykles. Mokslo ištekliai (mokslo bei technikos potencialas, mokslas) lemia šalies galimybes vykdyti joje mokslo tyrimo ir technologijos plėtotės darbus. Moksliniam techniniam šalies potencialui, jo būklei ir plėtotės tendencijoms įtakos turi dvi veiksnių grupės. Pirma, tai kiekybiniai veiksniai – mokslininkų skaičius, mokslo materialinio techninio aprūpinimo lygis ir mokslui bei mokslo aptarnavimui skiriamų finansinių išteklių dydis. Antra, tai mokslo organizavimo sistema, mokslinių tyrimų prioritetai, mokslo bei gamybos kooperacija. Lietuvos mokslinis potencialas smulkiai išnagrinėtas Lietuvos mokslo ir technologijų baltojoje knygoje, kurios pagrindu galima nurodyti tokias svarbiausias stiprybes ir silpnybes:Stiprybė – Lietuva turi būtinų technologijos sparčios pažangos prielaidų: taikomųjų mokslų potencialą ir galimybes sintetinti įvairių sričių žinias, turi įmonių, gaminančių kai kurių aukštųjų technologijų gaminius ir teikiančių paslaugas, yra pakankama pramonės ir mokslo koncentracija. Silpnybės:Lietuvoje nėra darnios mokslo ir gamybos ryšių sistemos, veikiančios pagal šiuolaikinį inovacijų modelį, taip pat specialių valstybės finansinių priemonių, aktyvinančių tokio modelio kūrimą;Lietuva neturi patvirtintos mokslo ir technologijų plėtotės strategijos, kuri būtų nacionalinės plėtotės strategijos šerdis, žengiami patys pirmieji žingsniai inovacinės politikos formavimo, verslininkiško inovacinės veiklos valdymo srityje, beveik nesant šios srities patirties ir tradicijų;politikams deklaruojant mokslą ir švietimą tarp pagrindinių šalies prioritetų, reali valstybės parama šiems prioritetams nuolat mažėja. Lietuvos ūkio plėtotės sėkmė ir integracijos į ES rezultatai priklauso nuo jos konkurencinės pozicijos pasauliniame ūkyje. Lietuvos ekonomikos, kaip pasaulinio ūkio dalies, funkcionavimo efektyvumo įvertinimui principinę reikšmę turi jos konkurencingumo kokybinės ir kiekybinės charakteristikos. Šalies konkurencingumas (nacionalinis konkurencingumas) suprantamas kaip jos firmų ir šakų gebėjimas aplenkti priešininką išsikovojant ir stiprinant pozicijas tarptautinėje rinkoje. Suprantama, kad Lietuvos nacionalinį konkurencingumą lemia pačios šalies ekonominiai, socialiniai, politiniai ir kiti veiksniai. Konkurencingumas yra pasaulinių mokslinių ir ekonominių tyrimų objektas. Daugelyje šalių (JAV, Prancūzijoje, Japonijoje ir kt.) sukurtos tarybos ir kitos nacionalinės institucijos konkurencingumo klausimams spręsti. Nacionalinis konkurencingumas išryškėja tiriant tos ar kitos šalies konkurencines stiprybes ir silpnybes. Nuo 1986 m. Pasaulinis ekonominis forumas, o vėliau Pasaulio bankas ir Tarptautinis valdymo metodų tobulinimo institutas pradėjo skelbti išsamius pranešimus apie lyginamąjį pirmaujančių pasaulio šalių konkurencingumą. Nacionalinį konkurencingumą Pasaulinis ekonominis forumas apibrėžia daugiaveiksnių modelių pagrindu, kuriuose 381 rodiklis sugrupuojamas į 8 agreguotas grupes: vidinis ekonominis potencialas; tarptautiniai ekonominiai ryšiai; valstybinis reguliavimas; finansų–kredito sistema; infrastruktūra; mokslo ir technikos potencialas; darbo ištekliai. Atskirų šalių ekonominius rodiklius, kurie sudaro apie 70 proc. visos duomenų visumos, papildo analitikų vertinimai, stambių korporacijų vadovų ir autoritetingų ekspertų apklausos, t.y. sintetinamos nacionalinio konkurencingumo kiekybinės ir kokybinės charakteristikos. Skelbiamas beveik 50 šalių konkurencingumo reitingas leidžia susidaryti vaizdą, ne tik koks yra šių šalių ekonomikos raidos lygmuo, bet ir kaip lanksčiai jų ekonominės sistemos gali prisitaikyti prie pasaulinės ekonomikos pokyčių. 1987–1993 metais reitinge pirmavo Japonija, bet jau 1994 m. dėl krizės reiškinių įvairiose šalyse ir spartaus jenos kurso dolerio atžvilgiu augimo ji nukrito į 3 vietą. Rusija buvo pirmą kartą vertinama 1995 metais ir užėmė šiame reitinge paskutinę 48 vietą. Nors nacionalinio konkurencingumo tyrimai pasaulyje tapo kasdienine realybe ir pasaulinės visuomenės dėmesys jiems didėja, Lietuvoje tokio pobūdžio tyrimai nebuvo atliekami, valstybė neturėjo nusistačiusi ir nevykdė strateginio pobūdžio apgalvotų ir kryptingų veiksmų Lietuvos nacionaliniam konkurencingumui didinti. Silpnybė – Lietuvoje nebuvo kompleksiškai tiriamas nacionalinis konkurencingumas, valstybė neturėjo nusistačiusi ir nevykdė strateginio pobūdžio apgalvotų ir kryptingų veiksmų jam didinti. Plėtojant Lietuvos nacionalinį konkurencingumą galima remtis žinomo JAV strateginio valdymo srities mokslininko M. Porterio konkurencinių pranašumų teorija. M. Porteris, apibendrindamas sukauptą patirtį, nustatė, kad nacionalinės ekonomikos ir jos atskirų sektorių konkurencingumas yra labai nestabilus dydis. Norint išlaikyti šalies konkurencingumą aukšto lygio, reikia ne tik nuolatinių didžiulių pastangų, bet ir strateginio pobūdžio kryptingų veiksmų, kuriuose didelis vaidmuo tenka valstybei. M. Porterio konkurencinių pranašumų teorija remiasi prielaida, kad ir apytikriai vienodos ekonomikos plėtotės šalys paprastai turi specifinių, tik atskiroms šalims būdingų konkurencinių pranašumų. Jiems galima, pavyzdžiui, priskirti darbo našumo, gamybinio, techninio ir komercinio personalo kvalifikacijos tam tikrose srityse, gamybos šakose arba įmonių grupėse, produkcijos gamybos kokybės ir techninių ekonominių rodiklių, valdymo meistriškumo aukštesnį lygį.Centrinę vietą M. Porterio koncepcijoje užima „nacionalinio rombo“ idėja, kuri atskleidžia keturias svarbiausias šalies ekonomikos savybes („determinantus“), formuojančias konkurencinę atmosferą, kurioje veikia nagrinėjamos šalies firmos: gamybos veiksnių parametrai – tai materialinės (daiktinės) ir nematerialinės sąlygos, būtinos visos šalies ir jos svarbiausių eksportui orientuotų šakų konkurenciniams pranašumams formuoti; šalies firmų strategija ir konkurencija tarp jų. Jeigu šalyje nėra konkurencinės aplinkos ir konkurencijos tarp firmų, jeigu firmų strategija neorientuota į veiklą konkurencijos sąlygomis, tai tokios šalies firmos užsienio rinkose konkurencinio pranašumo paprastai neįgyja; vidinės paklausos parametrai – tai visų pirma paklausos mastas, jos plėtojimosi dinamika, diferenciacija pagal produktus, vartotojų reiklumas prekių ir paslaugų kokybei. Būtent išplėtotos paklausos vidinėje rinkoje aprobuojami nauji gaminiai iki jų išėjimo į pasaulinę rinką; giminiškos ir palaikančios šakos, kurios aprūpina eksportui orientuotų šakų nacionalines firmas komplektuojančiais gaminiais, kitais materialiais komponentais, paslaugomis, taip pat informacija. Tokios nacionalinės šakos yra būtinos sukuriant ir palaikant šalies konkurencinį pranašumą pasaulinėje ekonomikoje.Į bendrą determinantų sistemą M. Porteris įtraukia ir atsitiktinius įvykius, kurie gali sustiprinti arba susilpninti šalies konkurencinius pranašumus. Prie svarbiausių tokių įvykių priskiriami nauji moksliniai atradimai, stambūs technologijos poslinkiai (proveržiai), išteklių kainų šuoliai (pavyzdžiui, „naftos šokas“ ), krizės pasaulinėse finansų rinkose (pavyzdžiui, 1997–1998 metų krizė), valiutų kursų svyravimai, pasaulinės ir vietinės paklausos šuoliai, politiniai vyriausybių sprendimai, karai ir kitos nenumatytos aplinkybės. Pagaliau M. Porterio schemoje parodyta vyriausybės įtaka konkurencinių pranašumų determinantams, – ta įtaka gali būti ir teigiama, ir neigiama. Gamybos veiksnių ir paklausos parametrus vyriausybė veikia ekonomine savo politika, apimant ir tarptautinę. Daugelio šalių vyriausybės remia giminiškų ir palaikančių šakų, kurios sąveikauja su pirmaujančiomis eksportui orientuotomis šakomis, plėtotę.Silpnybės:Lietuvoje valstybė neįgyvendina nacionalinio konkurencingumo plėtojimo politikos, kompleksiškai neugdo veiksnių, formuojančių konkurencinę atmosferą, kurioje veikia šalies firmos;Lietuvoje nesukurta strateginės stebėsenos (monitoringo) sistema fiksuoti įvykiams, kurie gali sustiprinti arba susilpninti šalies konkurencinius pranašumus;Lietuvoje nepakankamai išplėtota valstybės parama giminiškų ir palaikančių šakų, kurios sąveikauja su eksportui orientuotomis šakomis, plėtotei. Ir vidaus, ir pasaulinė rinkos užima svarbią vietą tarp veiksnių, lemiančių Lietuvos vietą pasaulinėje ekonomikoje. Dėl internacionalizacijos juntamas pasaulinės rinkos poveikio didėjimas. Nuo pasaulinės rinkos vis labiau priklauso konkurencijos sąlygos ir jos opumas Lietuvos nacionalinėje rinkoje. Pasaulinė rinka apibrėžia tam tikrą „vidutinį pasaulinį” konkurencingumo lygį, kurį turi pasiekti, o pagal galimybes net viršyti Lietuvos ekonomika ir atskiri prekių gamintojai. Šalies vidaus rinkai vis svarbesnis tampa jos struktūros, kainų proporcijų, organizacinių formų atitikimas pasaulinės rinkos ir pasaulinio ūkio parametrams. Analizuojant ir įvertinant šalies konkurencingumą, ypatingas dėmesys turi būti skiriamas tokioms charakteristikoms kaip nacionalinės ekonomikos lankstumas ir manevringumas, gebėjimas greitai ir adekvačiai reaguoti į nelauktus pokyčius pasaulinėje ekonomikoje ir pasaulinėje rinkoje, „gesinti” vadinamuosius išorinius šokus (išteklių, valiutų ir kt.), išryškinti ir panaudoti atsirandančias pasauliniame ūkyje galimybes, sukurti naujus placdarmus savo padėčiai užsienio rinkose sustiprinti. Lietuvos nacionalinės ekonomikos prisitaikymas įgyja tokią pat svarbą kaip ir pramoninė ar finansinė šalies galia. Silpnybė – Lietuvoje valstybė dar nesuformavo mechanizmų, skatinančių nacionalinės ekonomikos lankstumą ir manevringumą, gebėjimą greitai ir adekvačiai reaguoti į nelauktus pokyčius pasaulinėje ekonomikoje ir pasaulinėje rinkoje. 1.3. SSGG analizės reziumėStiprybės1. Lietuva priskirtina prie šalių, kurios ekonomika atvira, ji aktyviai dalyvauja tarptautinėje prekyboje, kitose pasaulinio ūkio ryšių formose; valstybės vykdoma ekonominė politika grindžiama efektyvesniu dabartiniame laikotarpyje į eksportą orientuotos besivejančios plėtotės modeliu.2. Menki Lietuvos gamtiniai ištekliai stimuliuoja kitų šių laikų sąlygomis svarbių ir perspektyvių išteklių (žmogiškasis veiksnys, inovacinė veikla, žiniomis grįsta gamyba ir pan.) mobilizavimą; turintieji aukštąjį ir specialųjį vidurinį išsilavinimą yra greičiausiai didėjanti ekonomiškai aktyvių gyventojų dalis; dėl radikalių ekonomikos reformų ir aukšto gyventojų išsilavinimo lygio greitai didėja šalies verslumo potencialas.3. Lietuva turi būtinų technologijos sparčios pažangos prielaidų: taikomųjų mokslų potencialą ir galimybes sintetinti įvairių sričių žinias, gamina kai kurių aukštųjų technologijų gaminius ir teikia paslaugas, yra pakankama pramonės ir mokslo koncentracija. Silpnybės1. Lietuva gerokai atsilieka nuo ES šalių pagal ekonomikos raidos lygmenį ir esama realių galimybių įveikti šį atsilikimą tik per 30–40 metų; jai dar tenka įveikti naujiems pasaulinės ekonomikos dalyviams būdingas problemas; abejotina, ar šalyje jau yra pakankamos atvirai nacionalinei ekonomikai bendrosios išplėstinės reprodukcijos sąlygos.2. Plėtodama savo ekonomiką, Lietuva gali disponuoti labai kukliais nuosavais gamtiniais ištekliais; nors darbo jėga ir pasižymi santykiškai aukšta kvalifikacija, kai kuriose ūkio šakose jau dabar jaučiamas kvalifikuotos darbo jėgos stygius, jos drausmingumas, mobilumas ir prisitaikymas prie pokyčių nėra patenkinami; iš sovietinio laikotarpio paveldėtas realaus kapitalo technologinis atsilikimas ir realių Lietuvos pranašumų ir ūkio integralumo neatitinkanti jo struktūra.3. Šalies verslumo potencialas nėra pakankamo lygio: didelė dalis verslininkų neturi atitinkamo išsilavinimo ir būtinos patirties, nepakankamai efektyvūs rinkos infrastruktūros institutai, prasta verslo etika ir kultūra, didelė dalis gyventojų priešiškai žiūri į verslininkus kaip visuomenės sluoksnį, verslumo ištekliai naudojami aktyviai ne vien legalioje, bet ir šešėlinėje ekonomikoje.4. Politikams deklaruojant mokslą ir švietimą tarp pagrindinių šalies prioritetų, reali šiems prioritetams valstybės parama nuolat mažėja; nėra darnios mokslo ir gamybos kooperavimo sistemos, šalis dar neturi patvirtintos mokslo ir technologijų plėtotės strategijos, kuri būtų nacionalinės plėtotės strategijos šerdis; žengiami patys pirmieji žingsniai inovacinės politikos formavimo, verslininkiško inovacinės veiklos valdymo srityje, beveik nesant šios srities patirties ir tradicijų.5. Lietuvoje nebuvo kompleksiškai tiriamas nacionalinis konkurencingumas, valstybė neturi jo plėtojimo politikos; nepakankamai ugdomi šalies viduje konkurencinę atmosferą formuojantys veiksniai; valstybė dar nesuformavo mechanizmų, užtikrinančių nacionalinės ekonomikos lankstumą ir manevringumą, gebėjimą greitai ir adekvačiai reaguoti į nelauktus pokyčius pasaulio ekonomikoje ir pasaulinėje rinkoje.6. Lietuvos užsienio ekonominių ryšių politika tebeformuojama nesiremiant aiškiai suformuluotais nacionaliniais interesais; į eksportą orientuotos besivejančios plėtotės modelis neparemtas valstybės nacionalinio konkurencingumo veiksniais; klimatas užsienio transnacionalinių kompanijų tiesioginėms investicijoms Lietuvoje nėra pakankamai palankus konkuruojant dėl jų su kitomis šalimis; Lietuvos transnacionalinės kompanijos tebėra pradinėje formavimosi stadijoje ir, negaudamos savo plėtrai valstybės paramos, svarbesnio vaidmens didinant šalies nacionalinį konkurencingumą pasaulinėje rinkoje nevaidina.7. Per nepriklausomybės laikotarpį Lietuva neįgijo nacionalinės plėtotės valstybinio strateginio valdymo patirties: nebuvo rengiama ir įgyvendinama nė viena kompleksinė nacionalinės plėtotės strategija; valstybė neatlieka nuolatinės strateginės analizės, kuri leistų anksčiau pastebėti pasaulio ekonomikos nuosmukių ir krizių galimybės požymius ir laiku imtis veiksmų bei priemonių sušvelninti jų padariniams.Galimybės 1. Lietuvos ūkio internacionalizacija pasaulinės ekonomikos pakilimo sąlygomis reiškiasi kaip galingas palankių nacionalinės ekonomikos plėtotės tendencijų stiprintoja, suteikia galimybių didinti konkurencingumą ir plėsti rinkas savo veiklą į eksportą orientavusioms šalies firmoms bei įmonėms; užsienio transnacionalinių korporacijų dalyvavimas Lietuvos ekonomikoje leidžia greičiau plėtoti nacionalinę ekonomiką užsienio tiesioginių investicijų pagrindu, perimti pažangias technologijas, tarptautinės vadybos patirtį, apimant efektyvų gamybos ir realizacijos organizavimą, firmų geros reputacijos palaikymą; Lietuvos transnacionalinių korporacijų plėtojimas ir jų veikla užsienyje leistų padidinti šalies nacionalinį konkurencingumą pasaulinėje rinkoje; naujus veiksnius ir sąlygas šalies ekonominiam, socialiniam ir kultūriniam suklestėjimui užtikrina poindustrializacijos procesas, nors ir sukeldamas sunkumų daliai šalies visuomenės narių prisitaikant prie naujos situacijos.2. Lietuva nacionalinės ekonomikos plėtotei gali išnaudoti savo palankią tranzito šalies tarp Vakarų ir Rytų geografinę padėtį; finansinių išteklių globalizacija supaprastina finansinių išteklių stygiaus Lietuvai problemos sprendimą, kadangi, stokojant nacionalinio finansinio kapitalo, jis gali būti perkamas pasaulinėje finansų rinkoje, įvežamas į šalį tiesioginių užsienio investicijų forma, suteikiamas lengvatinėmis sąlygomis iš ES ir tarptautinių finansinių organizacijų; finansinių išteklių globalizacija padidina konkurenciją nacionalinėje finansų rinkoje ir kartu mažina finansinio-kreditinio tarpininkavimo (finansinių paslaugų) kainą ūkio subjektams.3. Lietuvos integracija į ES išplečia realizacijos rinkas, sudaro prielaidas užsienio prekybos pagyvėjimui, prekių gamybos ir paslaugų reorganizavimui, užsienio investicijų augimui; ES teisinė bazė, paprastai ginanti silpnesnes šalis nares ir formaliai atitinkanti tiek silpnų, tiek stiprių dalyvių interesus, sumažins negatyvias pasaulinio ūkio konjunktūrinio pobūdžio įtakas Lietuvai.Grėsmės1. Lietuvos ekonomikos internacionalizacija lemia stiprius išorinius iššūkius nacionalinės ekonomikos plėtotei ir šalies ekonominei politikai, labai sunkiai prognozuojami pasaulinės ekonomikos nuosmukiai ir krizės visuomet turės didesnių ar mažesnių neigiamų padarinių Lietuvos nacionalinei ekonomikai; užsienio transnacionalinės korporacijos turi savų interesų, kurie gali ir nesutapti su Lietuvos nacionaliniais interesais; dabartinėje stadijoje mechaniškas Lietuvos ekonomikos atvirumo didinimas gali sužlugdyti šalyje silpnesnes tradicines gamybos šakas ir neigiamai paveikti nacionalinio ūkio integralumą; tai automatiškai reikš perdėm siaurą specializaciją, kuri pavojinga šalies ekonomikai svyruojant paklausai pasaulinėje rinkoje. 2. Prisitaikydama prie bendrų ES šalių narių interesų, Lietuva turės pakelti tarpvalstybinių ūkinių ryšių reguliavimo lygį kai kuriose srityse apribodama šalies suverenitetą ir pripažindama bendrųjų nenacionalinių valdymo institucijų sprendimus. Pradiniame etape dėl didelės konkurencijos bendroje ES rinkoje dalis nacionalinių įmonių atsidurs sunkioje padėtyje. 3. „Protų nutekėjimas“ silpnina šalies intelektinį potencialą, stiprina depopuliaciją, didina kvalifikuotos darbo jėgos stygių ir nekvalifikuotos darbo jėgos perteklių šalyje; finansinių išteklių globalizacija didina nacionalinės finansų rinkos nestabilumą, atsirandantį dėl finansinių krizių atskiruose regionuose ir nacionalinės finansų rinkos liberalizavimo, atveriančio kelius „karštiems pinigams“, globalizacija daro Lietuvos ekonomiką priklausomą labiau nuo finansinio kapitalo, o ne nuo realaus ekonomikos sektoriaus; mineralinių išteklių koncentracija Rytuose darys Lietuvos nacionalinę ekonomiką iš dalies priklausomą nuo Rytų.2. LIETUVOS EKONOMIKOS VIZIJA
Geopolitinė Lietuvos situacija. 2015 metais Lietuva jau bus senbuvė Europos Sąjungoje, kuriai, tikėtina, priklausys ne tik dabartinės kandidatės, bet taip pat buvusios Jugoslavijos šalys. Kandidatės į ES tada gali būti Ukraina ir Moldova. Europos Sąjunga bus didžiausia pasaulyje ir efektyviai integruota rinka, taip pat pažangiausia mokslo technologinė erdvė, besiremianti išplėtota intelektine kooperacija. Politikos srityje ES bus pažengusi federalizacijos link vadovaudamasi ES Konstitucija – daugiau sprendimų bus priimama ES Parlamente, Ministrų Taryboje daugiau sprendimų bus priimama ne bendru sutarimu, o balsuojant. Balsavimo taisyklė tikriausiai bus sudėtinga siekiant subalansuoti suverenumo ir sprendimų efektyvumo reikalavimus. Lietuva turės neblogų galimybių daryti įtaką ES sprendimams per mažesniųjų šalių koaliciją. Gali būti, kad koaliciją dažniausiai sudarys Rytų Europos arba Baltijos regiono šalys. Pats Baltijos regionas (Skandinavijos ir Pabaltijo šalys) bus sparčiausiai progresuojanti ES dalis. Lietuva savo įtaką pasaulio politikai realizuos taip pat per narystę NATO, kuriai faktiškai, o gal ir formaliai tada priklausys Rusija.Demografinė situacija. Gyventojų senėjimo problema bus aktuali visai Europai, bet Lietuvai ji bus itin sudėtinga dėl didelės jaunų žmonių dabartinės ir būsimos, kai ES laisvai galės judėti darbo jėga, emigracijos, taip pat dėl labai sumažėjusio gimstamumo pereinamuoju laikotarpiu. Tikėtina, kad darbo jėgos rinkoje po 2010 metų turėsime pastebimą duobę; bus aktualu skatinti reemigraciją, o iš dalies ir imigraciją, ypač iš pajėgaus intelekto slavų šalių.Makroekonominiai plėtotės rezultatai. Modernizavusi ūkio strategiją ir valstybės ekonominę politiką bei naudodamasi ES finansine ir technine parama, Lietuva iki 2015 metų padidins savo BVP 2–2,5 karto. Pagal BVP vienam gyventojui bus pasiektas daugiau kaip 50 proc. būsimojo ES vidurkio lygis vietoje dabartinio 30 proc. lygio. Tai iš esmės įgalins realizuoti ES socialinį ekonominį modelį – gerovės valstybės, kurioje žemas nedarbo lygis, aukšta darbo kaina, stiprios socialinės garantijos, minimalus skurstančių šeimų skaičius ir aukštas socialinės sanglaudos lygis. Žinoma, modelis bus realizuotas atitinkamai mažesniu mastu negu vidutiniškai ES. Kiti makroekonominiai rodikliai atitiks ES direktyvų reikalavimus Europos valiutos – euro – zonos šalims; Lietuva taps Europos valiutų sąjungos nare maždaug nuo laikotarpio vidurio. Tai kartu reikš, kad šalyje palaikomas makroekonominis stabilumas – svarbiausia ekonomikos augimo sąlyga.Rinkos mechanizmų tobulinimas. Lietuva per dešimtmetį visiškai prisitaikys prie ES ekonominės tvarkos ir turės sklandžiai veikiančią rinkos mechanizmų sistemą. Įmonių steigimo, veiklos ir jų likvidavimo, konkurencijos, monopolijų priežiūros, kontraktų įvykdymo, nuosavybės santykių, darbo rinkos, kreditavimo ir kiti ekonomikos funkcionavimo norminiai aktai, taip pat praktinis jų įgyvendinimas nedaug tesiskirs nuo tų dalykų Vakarų Europos šalyse. Tikėtina, kad verslo kultūros lygiu Lietuva dar atsiliks nuo tų šalių. Gerėjant ekonominei situacijai ir tobulėjant valstybės administraciniams gebėjimams, korupcijos lygis ir kriminalinio pasaulio įtaka verslui bus ženkliai sumažėję. Prie pastarosios mažinimo prisidės sutvarkyta rytinių Lietuvos sienų kaip ES sienų apsauga.
Administraciniai valstybės gebėjimai. Valstybė negalėtų atlikti savo funkcijų, ženkliai nepagerinusi administracinių gebėjimų. Geras valdymas ir švari vyriausybė yra būtina spartaus šalies progreso sąlyga. Perimdama ES institucinę, administravimo ir politinio proceso patirtį, Lietuvos valstybė neabejotinai pagerins savo administracinius gebėjimus. Visuomenė nori, kad valdžia būtų pigesnė ir teiktų geresnes paslaugas, kad įsiklausytų į visuomenės balsą. Valdymo kokybės rodiklis yra visuomenės pasitikėjimas valdžia, kuris šiuo metu itin menkas. Visuomenės pasitikėjimas valdžia yra svarbi šalies vertybė; jis neabejotinai didės gerėjant gyvenimo kokybei ir administraciniams valstybės gebėjimams.Ekonomikos augimo veiksnių plėtotė. Ekonomikos augimo veiksniai – darbo jėga, kapitalas, žinios ir verslumas – bus pakankamai išplėtoti Lietuvai siekiant per tolesnius 15–20 metų susilyginti su vakarinėmis ES narėmis pagal ekonomikos pažangą. Darbo jėgos naudojimas padidės bent 10 proc. sumažinus nedarbą, pailginus pensinį amžių ir į darbo rinką ateinant naujai kartai. Tačiau svarbiausia, kad darbo jėgos išsilavinimo lygis bus aukštesnis, patobulinus švietimo sistemą ir įdiegus kvalifikacijos tobulinimo ir perkvalifikavimo sistemą. Apskritai kvalifikacijos lygis Lietuvoje mažai tesiskirs nuo vakarietiškojo. Išsilavinimo struktūra ir turinys geriau atitiks ūkio poreikius, darbo jėga taps mobilesnė.Fizinė infrastruktūra ir dabar Lietuvoje nėra plėtotės stabdys, tačiau norint glaudžiau bendradarbiauti su ES šalimis ji tokiu taptų. Naudojantis ES paramos fondais ir prioritetiniu valstybės finansavimu visa infrastruktūra bus modernizuota. Tikrai neliks technologinio atsilikimo ryšių ir automobilių kelių srityje. Bus visiškai pertvarkyta elektros energetika.Daugėjant investicijų, įskaitant tiesiogines užsienio investicijas, technologinis gamybos lygis daugeliu atveju bus europinis, o vidutiniškai nuo jo nedaug atsiliks. Tačiau tai neužtikrins vakarietiško ekonomikos našumo, kadangi į gaminius ir paslaugas įdėta pridėtinė vertė (žinios, mokslas) bus mažesnė, taip pat dėl didelių įėjimo į pasaulinę rinką sąnaudų. Žiniomis besiremianti (žinių varoma) ekonomika tampa prioritetiniu Lietuvos siekiu. ES yra užsibrėžusi sukurti žinių visuomenę per artimiausią dešimtmetį; 2015 metais šioje srityje Lietuva gali būti pasiekusi panašų lygį. Tačiau žinių visuomenė yra itin sudėtingas iššūkis Lietuvai ir su juo gali nepavykti susitvarkyti, jei nebus pasiektas plačių visuomenės sluoksnių sutarimas ir stipri intelektuali politinė valia.Šalies verslumas didėja pirmiausia įgyjant patirties rinkos ekonomikoje ir mūsų ūkio dalyviams glaudžiau bendradarbiaujant su užsienio partneriais. Per 15 metų į privatųjį ir viešojo administravimo sektorius ateis daug jaunų specialistų, baigusių ekonomikos ir vadybos mokslus Lietuvos ir užsienio universitetuose. Bus ženkliai išplėtotos verslo konsultavimo paslaugos. Pozityvesnės taps visuomenės nuostatos verslo atžvilgiu. Visa tai smarkiai padidins šalies verslumo resursus ir pagerins jų kokybę.3. VALSTYBĖS MISIJA KELIANT EKONOMIKĄ IR PLĖTOJANT JOS STRUKTŪRĄ
Ekonomikos augimo ir jos struktūros plėtotės srityje valstybės misija yra daugialypė ir esminė. Nepaisant ideologinių ginčų dėl valstybės vaidmens įvairiose ekonomikos srityse, vis dėlto visuotinai sutariama, kad valstybės misijai priskirtina: garantuoti makroekonominį šalies stabilumą; garantuoti žmogiškojo kapitalo plėtrą; įtvirtinti ekonomikos plėtojimo kultūrą (nešališka augimo skatinimo politika); gerinti fizinę infrastruktūrą; tobulinti rinkos mechanizmus; įvesti efektyvias taisykles, formuojančias verslui palankią aplinką; skatinti konkurenciją; remti mokslinius tyrimus ir technologijos plėtojimą; sukurti šalyje inovacijų plėtojimo sistemą ir atitinkamą kultūrą; garantuoti palankias užsienio prekybos sąlygas; organizuoti socialinę partnerystę šalies pažangai pasiekti; siekti sklandžios integracijos į ES.Sritys, kuriose vyriausybė pagrįstai turi didelę įtaką ekonomikos augimo sąlygų gerinimui, yra įvairios ir platesnės, negu paprastai galvojama. Ilgalaikėje ūkio plėtojimo strategijoje turi vyrauti valstybės veiksmai, kuriais siekiama tiesiogiai ar netiesiogiai paveikti ekonominių agentų veiklą, nes būtent jie suka ekonomiką. Padėti ekonomikos agentams realizuoti savo plėtotės paskatas ir padaryti taip, kad jie tas paskatas išvis turėtų, ypač paskatas inovacijoms, nėra lengvas ir aiškus darbas. Jis valstybės misiją daro labai sudėtingą, kurią, be to, būtina nuolat atnaujinti. Sąrašas priemonių, kuriomis valstybė gali padėti efektyviau bei naujoviškiau naudoti ir plėtoti augimo veiksnius, būtų begalinis. Iš to, kas pasakyta, aiškėja, kad pačiai plėtotės strategijai, kuria bus siekiama realizuoti valstybės misiją, pagrįsti reiks ženkliai suintensyvinti socialinių mokslų tyrimus; vėliau reiks nuolat remtis jais koreguojant strategiją, pakitus vidaus ir išorės sąlygoms. Gana veikiai tie tyrimai turės išeiti už grynai lietuviškų problemų ribų, jei Lietuva norės vaidinti aktyvų vaidmenį formuojant ES politiką. Sklandi Lietuvos integracija į ES yra ypatingos svarbos valstybės misija. Visų galimų ES fondų lėšų gavimas ir tikslingas naudojimas perspektyviems tikslams pasiekti yra būtina spartaus ekonomikos augimo sąlyga.
4. STRATEGINIAI TIKSLAI
4.1. Ekonomikos augimasFormuojant Lietuvos ekonomikos augimo strategiją turi būti plėtojami ir efektyviai išnaudojami veiksniai, padedantys greičiau likviduoti šalies ekonomikos atsilikimą nuo ES šalių. Kadangi Lietuva ženkliai atsilieka nuo ES vidurkio pagal BVP vienam gyventojui rodiklį (apie 8,5 karto, skaičiuojant JAV doleriais pagal valiutų keitimo kursą, ir apie 3,5 karto pagal perkamosios galios paritetą), ekonomikos augimo strateginiai tikslai iki 2015 metų turi apibrėžti, kokiu tempu turi augti BVP ir kokių veiksnių sąskaita, kad būtų užtikrintas Lietuvos ekonomikos plėtotės lygio priartėjimas prie ES vidurkio per užsibrėžtą laikotarpį. Taigi Lietuvos ekonomikos plėtotės lygio priartėjimo prie ES vidurkio laikotarpio trukmė yra pradinis konkrečiai apibrėžtas strateginis tikslas šalies ekonomikos augimo strategijoje iki 2015 metų. Šis tikslas turi atsispindėti šalies ekonomikos vizijoje bei misijoje ir būti įkomponuotas į bendresnių Lietuvos ekonomikos plėtotės strateginių tikslų medį. Kaip minėta anksčiau, esant 6 proc. vidutiniam metiniam ekonomikos augimo tempui, 2030 metais Lietuva beveik pasiektų ES vidurkį pagal BVP vienam gyventojui rodiklį, jei vidutinis metinis ekonomikos augimo tempas ES šalyse ilgą laiką ateityje išliktų toks pat, koks jis buvo ankstesniame 30 metų laikotarpyje. Kadangi 6 proc. vidutinis metinis ekonomikos augimo tempas Lietuvoje per ilgą 30 metų laikotarpį laikytinas optimistiniu, tai šalies ekonomikos plėtotės lygio susilyginimo su vidutiniu ES lygiu tikslo įgyvendinimas sietinas su 30–40 metų (gal net ilgesniu) laikotarpiu. Taigi pradinio strateginio tikslo įgyvendinimo terminai ženkliai viršys rengiamos Lietuvos ūkio plėtotės ilgalaikės strategijos horizontą (2015 metai).Strateginis tikslas (I lygis) – plėtoti ir efektyviai išnaudoti veiksnius, užtikrinančius spartų ir stabilų nacionalinės ekonomikos augimą, iki 2015 metų sukuriant tvirtą pagrindą Lietuvos priartėjimui prie vidutinio ES lygio pagal BVP vienam gyventojui per 30 metų.Sukonkretinti ekonomikos augimo I lygio strateginį tikslą visų pirma galima vidutinio metinio BVP augimo tempo rodikliais. Ekonomikos augimo strategijos tikslinius orientyrus tikslinga nubrėžti trimis lygiais: optimistiniu, pesimistiniu ir vidutiniu. Jeigu 6 proc. vidutinis metinis ekonomikos augimo tempas Lietuvoje 30 metų perspektyviniam laikotarpiui laikytinas optimistiniu, tai 4 proc. vidutinį metinį ekonomikos augimo tempą galima laikyti pesimistiniu, o 5 proc. – vidutiniu. Su Lietuvos ūkio plėtotės ilgalaike strategija susietame perspektyviniame periode (iki 2015 metų) šis vidutinis kasmetinis augimo tempas turėtų būti didesnis: optimistinis – 7 proc., vidutinis – 6 proc., pesimistinis – 5 proc., kadangi ekonomikos augimo spartinimo negalima atidėlioti, be to, esant žemesniam ekonomikos lygiui paprastai lengviau pasiekiamas smarkus tempas. Dabar Lietuvos ekonomika išnaudoja ne visus turimus ekonominius išteklius ir faktinė nacionalinio produkto gamybos apimtis yra mažesnė už potencialią. Jeigu šaliai pavyks įtraukti į gamybą visus jos turimus nenaudojamus ekonominius išteklius, tai padidinti nacionalinio produkto gamybos apimtį iki potencialaus lygio bus galima jau per artimiausius 5–7 metus, ir tai ženkliai paspartins ekonomikos augimo tempą. Tačiau šalies ekonomikos plėtotės strateginiai tikslai nėra vien ekonominių išteklių kuo platesnio naudojimo užtikrinimas, kadangi jis dar negarantuoja žengiančio į priekį ekonomikos augimo. Kai ekonominių išteklių užimtumo problema išspręsta, iškyla klausimas, kaip didinti nacionalinio produkto gamybą visiško išteklių užimtumo sąlygomis. Tai pagrindinis šalies ekonomikos augimo iki 2015 metų ir vėliau strateginis klausimas.Svarbu iki 2015 metų užtikrinti stabilų ekonomikos augimo tempą. Ekonomikos augimo tempo stabilumas nereiškia, kad tikrovėje Lietuvos ekonomika judės vienodu metiniu tempu iš vienos visų ekonominių išteklių naudojimo būklės į kitą. Šalies ekonomikoje BVP gamyba cikliškai svyruos apie tam tikrą aukštyn kylančią trendo liniją. Ilgalaikė BVP augimo tendencija bus pasekmė to, kad cikliniai pakilimai viršys laikinus sumažėjimus arba ilgalaikius ciklinius nuosmukius ir todėl laikui bėgant teigiamas skirtumas kels trendo liniją aukštyn. Iš anksto numatyti Lietuvos ekonomikos nuosmukius ir jų mastą iki 2015 metų beveik neįmanoma. Šalies ekonomikos plėtotės sėkmė priklausys nuo to, ar valstybė nuolatinės strateginės analizės pagrindu laiku pastebės nuosmukių galimybės požymius ir imsis veiksmų bei priemonių sušvelninti nuosmukių pasekmėms.Strateginis tikslas (II lygis) – iki 2015 metų užtikrinti stabilų kasmetinį ekonomikos augimo tempą: 7 proc. – optimistinis lygis, 6 proc. – vidutinis lygis, 5 proc. – pesimistinis lygis. Šalies ekonomikos augimą fiziškai galimą padaro tiesioginiai veiksniai, kuriems priskirtini pasiūlos aspektą ekonomikoje nusakantys veiksniai: darbo išteklių kiekis ir kokybė; gamtinių išteklių kiekis ir kokybė; realaus kapitalo apimtis ir kokybė; technikos ir technologijos pažanga; gamybos organizavimo lygis; visuomenės verslumo lygis.Sąlygas, leidžiančias realizuoti šalies fizines ekonomikos augimo galimybes, sukuria šalutiniai veiksniai, kuriems priskirtini paklausos ir paskirstymo aspektą ekonomikoje nusakantys veiksniai: investicijų apimtis; vartojimo išlaidos; valstybės išlaidos; rinkos monopolizavimo laipsnis; mokesčių sistemos tobulumas; pinigų–kredito ir finansų sistemos tobulumas; eksporto plėtojimo skatinimas; ekonominių išteklių perskirstymo ekonomikoje galimybės; pajamų paskirstymo visuomenėje sistemos tobulumas.Parengti tvirtą pagrindą, kad Lietuva visiškai priartėtų prie vidutinio ES lygio pagal BVP vienam gyventojui rodiklį per 30–40 metų, ir užtikrinti stabilų kasmetinį ekonomikos augimo tempą galima plėtojant ir efektyviai naudojant visus tiesioginius ir netiesioginius ekonomikos augimo veiksnius.Strateginis tikslas (II lygis) – per artimiausią penkmetį užtikrinti kompleksinį visų tiesioginių ir netiesioginių ekonomikos augimo veiksnių plėtojimą ir efektyvų naudojimą rengiant ir įgyvendinant metines ir vidutinės trukmės (3–5 metų) ekonomikos augimo spartinimo priemonių ir veiksmų programas. Siekiant plėtoti ir efektyviai naudoti ekonomikos augimo veiksnius, tikslinga ypač rūpintis svarbiausiais arba prioritetiniais veiksniais. Svarbiausių veiksnių įtaka ekonomikos augimui tiriama naudojantis ekonomikos augimo modeliais. Neokeinsistiniai ekonomikos augimo modeliai (pavyzdžiui, M. Domaro, R. Harrodo modeliai) pabrėžia tik vieną veiksnį – investicijas ir leidžia apibrėžti tempą, kuriuo nuolat turi augti investicijos, kad būtų užtikrintas būtinas nacionalinių pajamų augimas (tas tempas tiesiogiai priklauso nuo ribinio taupymo polinkio ir vidutinio investicijų efektyvumo). Neoklasikiniai modeliai (pavyzdžiui, R. Solowo, Dž. Mido, W. Lewiso modeliai) leidžia atskleisti tarpusavio ryšį tarp ekonomikos augimo ir trijų jo veiksnių – investicijų, darbo jėgos ir technikos pažangos (daryti įtaką ekonomikos augimui valstybė gali paveikdama taupymo normą ir technikos pažangos greitį). Nors modeliai ekonomikos augimą aprašo supaprastintai, tačiau vis vien naudingi strateginei analizei. Bet siekiant kompleksiškiau apibrėžti prioritetinius Lietuvos ekonomikos augimo veiksnius, ekonomikos augimo modelių nepakanka, o reikia analizuoti statistiką bei praktinės veiklos epizodus ir, žinoma, pasiremti kitų šalių patirtimi.Pastaraisiais metais ekonomistų dėmesį prikaustė Pietryčių Azijos šalių ekonomikos augimo pamokos. Per paskutinius 25 metus pajamos vienam gyventojui čia išaugo beveik 4 kartus, gyventojų žemiau skurdo ribos dalis sumažėjo beveik dviem trečdaliais, greitai sulėtėjo gyventojų skaičiaus didėjimas, o švietimo ir sveikatos apsaugos rodikliai ryškiai pagerėjo. Po pirmų „Azijos tigrų” (Pietų Korėja, Singapūras, Honkongas, Taivanas) sėkmės ėjo „antros kartos“ šalys (Indonezija ir Malaizija), o dabar nauju regiono augimo varikliu tapo Kinija. Pasaulio bankas atliko platų tyrimą, kuris leido išryškinti trijų veiksnių grupių įtaką:
politinis ir makroekonominis stabilumas; investicijos į žmonių išteklius; orientacija į išorines rinkas. Prie išvardytų veiksnių kai kuriuose šaltiniuose pridedamas dar vienas – dvasinio pobūdžio veiksnys, siejamas su tuo, kad daugumoje šių šalių žmonės laikosi Konfucijaus moralės. Tam tikra prasme analogišką teoriją anksčiau pasiūlė M. Weberis, – joje iškeliamas priežastinio ryšio tarp religijos ir ekonomikos egzistavimas. Jis teigė, kad kapitalizmo raidai reikėjo galingų moralinių stimulų, kuriuos, formuojantis kapitalizmui, galėjo suteikti tik religija ir tokia religija tapo protestantizmas, kurio profesinė etika, M. Weberio nuomone, tapo rimčiausiu Vakarų ekonominio pakilimo bei šiuolaikinės vakarietiškos civilizacijos plėtotės veiksniu. Tačiau Airijos pavyzdys šiuo požiūriu yra ryški išimtis.Pietryčių Azijos patirtis rodo, kad nebuvo kokios nors vienos lemiamos ekonomikos augimo priežasties. Jų sėkmė – daugelio veiksnių kombinacijos rezultatas, tie veiksniai padarė ekonomikos augimą ne tik būtiną, bet ir fiziškai galimą. Visų šių šalių sėkmės pagrindą sudarė pragmatizmas formuojant ekonominę politiką. Pirmos kartos naujųjų industrinių šalių suklestėjimas buvo susijęs su aktyvesniu valstybės kišimusi į ekonomiką, o kitų šalių sėkmę lėmė liberali valstybės ekonominė politika. Bet vienu ir kitu atveju ekonominei politikai buvo būdinga didelė fiskalinė drausmė, taupymo, investicijų ir eksporto skatinimas. Svarų indėlį į ekonomikos augimą įnešė dideliu tempu didėjančios privačios investicijos, kurių dalis BVP dviem trečdaliais viršijo kitų besivystančių šalių rodiklius. Praktika rodo, kad gamybinių investicijų ir kapitalo kaupimo efektyvumas priklauso nuo darbo išteklių našumo. Naujose industrinėse šalyse darbo, kaip ekonomikos augimo veiksnio, vaidmuo buvo labai svarbus. Darbo jėga čia išsiskiria didele drausme, lengvu prisitaikymu prie technologinių ir organizacinių pokyčių, aukštu išsilavinimo ir kvalifikacijos lygiu. Pietryčių Azijos ekonomikos augimui itin svarbus buvo užsienio kapitalo dalyvavimas ir eksporto stimuliavimas, kartu vykdant santūrią importo protekcionistinę politiką. Palankus klimatas tiesioginėms užsienio investicijoms užtikrino, kad buvo pritraukta daug kapitalo transnacionalinių korporacijų filialų, bendrų įmonių ir licencinės gamybos forma.Praktinė patirtis patvirtina, kad šalys, naudojusios eksportui orientuotos besivejančiosios plėtotės modelį, pademonstravo pastarojo pranašumus, pasireiškusius pirmiausia dideliu ekonomikos augimo tempu. Lietuvos valstybės vykdoma ekonominė politika jau dabar grindžiama į eksportą orientuotos besivejančiosios plėtotės modeliu. Tačiau šio modelio pasirinkimas Lietuvoje turėtų būti paremtas valstybės nacionalinio konkurencingumo plėtojimo strategija ir kompleksine veiksmų bei priemonių programa.Apibendrinant teorinius argumentus ir kitų šalių patirtį prioritetiniais laikytini šie Lietuvos ekonomikos augimo veiksniai: politinis ir makroekonominis stabilumas; technikos ir technologijos pažanga, grindžiama aukštosiomis ir informacinėmis technologijomis; investicijos į žmogiškąjį kapitalą; privačios vidinės ir užsienio tiesioginės investicijos; į eksportą orientuota besivejančioji plėtotė.Strateginis tikslas (II lygis) – per artimiausią penkmetį sukurti ir įgyvendinti šių prioritetinių ekonomikos augimo veiksnių plėtotės ir efektyvaus naudojimo mechanizmą: politinis ir makroekonominis stabilumas, aukštosios ir informacinės technologijos, žmogiškasis kapitalas, privačios vidinės ir užsienio tiesioginės investicijos, plėtotės orientacija į eksportą. Tiesioginių ir netiesioginių veiksnių poveikio ekonomikai laipsnis lemia ekonomikos augimo tipą. Teoriškai skiriami ekstensyvaus ir intensyvaus ekonomikos augimo tipai. Ekstensyvų ekonomikos augimą apibūdina ekonominių veiksnių kiekybinis padidėjimas ir BVP augimas, kai vidutinis darbo našumas ir likusių ekonominių veiksnių produktyvumas nekinta. Intensyvus ekonomikos augimas pasiekiamas tuomet, kai BVP augimo mastas viršija panaudojamų ekonominių išteklių augimo mastą dėl didėjančio ekonominių veiksnių produktyvumo. Intensyvus ekonomikos augimas kuo greičiau turi tapti Lietuvos ekonomikos augimo strategijos pagrindu. Tačiau ekstensyvus augimas – paprastesnis ekonomikos augimo tipas. Dabartinėje stadijoje jis pranašesnis tuo, kad garantuoja lengvesnį kelią ūkio plėtotės tempo spartinimui, leidžia palyginti greitai ir pigiai didinti šalies ekonomikos potencialą. Lietuva kol kas yra perėjimo nuo ekstensyvaus prie intensyvaus ekonomikos augimo stadijoje. Tuo tarpu Vakarų šalys baigė savo ūkį plėtoti ekstensyviu būdu ir perėjo į intensyvaus augimo kelią dar pirmoje XX a. pusėje. Amerikiečių ekonomistas R. Solowas nustatė, kad jau 1909–1949 metais JAV daugiau kaip 80 proc. BVP augimo paaiškinama technikos pažanga, t.y. intensyviais veiksniais, o ne didėjančiomis darbo ir kapitalo sąnaudomis.Strateginis tikslas (II lygis) – per artimiausius 12–15 metų užtikrinti perėjimą nuo ekstensyvaus prie intensyvaus ekonomikos augimo, kol kas maksimaliai išnaudojant ekstensyvaus augimo galimybes spartinti ūkio plėtojimą. 4.2. Ekonomikos struktūros plėtotėFormuojant Lietuvos ekonomikos struktūros plėtotės strategiją, reikia siekti, kad iki 2015 metų būtų baigta šalies ūkio restruktūrizacija, pereinant nuo integruotos į sovietinį ūkio kompleksą prie integruotos per ES bendrą ekonominę erdvę į pasaulinį ūkį Lietuvos ekonomikos. Pereinamuoju laikotarpiu Lietuvoje įvyko žymių struktūrinių pokyčių, bet, kaip minėta, ūkio restruktūrizacija dar nebaigta. Pagal pasaulines tendencijas žemės ūkio dalis turėtų dar mažėti, pramonės šiek tiek padidėti ir paskui kurį laiką išlikti stabili, o paslaugų – didėti. Suprantama, visos trys šakos absoliutiniu masteliu turi augti.Strateginis tikslas (I lygis) – per artimiausius 12–15 metų baigti šalies ūkio restruktūrizaciją pereinant prie integruotos per ES bendrą ekonominę erdvę į pasaulinį ūkį Lietuvos ekonomikos. Šalies ūkio restruktūrizacija ir ekonomikos struktūros plėtotė turi padėti Lietuvos ekonomikai efektyviau integruotis į pasaulinį ūkį išnaudojant globalizacijos ir poindustrializacijos galimybes ir įveikiant jų grėsmes. Dėl globalizacijos nacionalinė ekonomika darosi vis atviresnė ir valstybė, realizuodama ekonomikos struktūros plėtotės politiką, turi atsižvelgti į išorinius ekonominius apribojimus ir pasaulinės ekonomikos plėtotės tendencijas. Pasaulinio ūkio struktūros pokyčių bendras dėsningumas yra toks: ekonomikos raidos procese „pirminės šakos“ (žemės ūkis ir kasyba) užleidžia pirmenybę šakinėje ūkio struktūroje „antrinėms šakoms“ (apdirbamoji pramonė ir statyba), o šios – „tretinėms šakoms“ (paslaugų sritis). Pagrindinė BVP pokyčių išsivysčiusiose šalyse tendencija antroje XX a. pusėje buvo paslaugų sektoriaus virtimas vyraujančia ekonomikos dalimi (60–70 proc. BVP). Apdirbamosios pramonės dalis BVP didėja, kol pasiekiamas tam tikras lygis vienam gyventojui, po to stabilizuojasi arba mažėja. Kartu žemės ūkis, pramonė ir prekyba integruojasi į agropramoninį kompleksą, išreiškiantį naują gamybinių santykių tipą. Viena, poindustrializacijos procesas sukuria naujų šalies ekonominio, socialinio ir kultūrinio suklestėjimo veiksnių bei sąlygų, o kita vertus, sukelia papildomų sunkumų daliai visuomenės narių persiorientuoti ir prisitaikyti prie naujos situacijos.Šalies ūkio struktūra turi užtikrinti spartų nacionalinės ekonomikos augimo tempą, greitesnį artėjimą prie vidutinio ES lygio. Todėl ūkio struktūrą pirmiausia turi lemti pastangos ir galimybės gaminti didesnės pridėtinės vertės gaminius ir paslaugas. Tikėtina, kad paslaugų dalis BVP didės pirmiausia dėl modernių informacinių ir telekomunikacinių paslaugų plėtojimosi. Šakinė pramonės struktūra vidutinės trukmės laikotarpiu yra glaudžiai susijusi su esamu fiziniu kapitalu ir atitinkamos kvalifikacijos darbo jėga, todėl tikėtina, kad ir toliau bus plėtojamos dabar sėkmingiausios pramonės šakos, lemiančios ekonomikos augimą artimiausiais metais ir užtikrinančios, kad kuo geriau ir nenutrūkstamai būtų tenkinamos šalies gyventojų kokybiškų vietinės gamybos prekių ir paslaugų reikmės: chemijos ir naftos produktų gamyba; tekstilė ir drabužių siuvimas; transporto įrenginių (ne automobilių ir sunkvežimių) gamyba; statybinių medžiagų gamyba; leidyba, spausdinimas ir spaudinių dauginimas; elektros įrenginių ir prietaisų gamyba; gatavų metalo dirbinių gamyba; radijo, televizijos ir ryšių įrenginių bei aparatūros pramonė; medienos ir medinių dirbinių bei baldų gamyba.Strateginiai tikslai (II lygis):artimiausiame penkmetyje parengti ir pradėti įgyvendinti strategiją bei veiksmų programą, kad Lietuvos ekonomikos struktūros plėtotė būtų įgyvendinama atsižvelgus į poindustrinės visuomenės kūrimo reikalavimus;ekonomikos struktūros plėtotės politiką pajungti šalies ekonomikos augimo tempo spartinimo ir stabilizavimo tikslui;ekonomikos struktūros plėtotės politiką susieti su būtinumu užtikrinti, kad kuo geriau ir nenutrūkstamai būtų tenkinamos šalies gyventojų kokybiškų vietinės gamybos prekių ir paslaugų reikmės. Lietuvos nacionalinės ekonomikos struktūros efektyvumo įvertinimui pasaulinio ūkio kontekste principinę reikšmę turi šalies konkurencingumo kokybinės ir kiekybinės charakteristikos. Palaikyti šalies reikiamo lygio konkurencingumą būtinos ne tik nuolatinės ir didžiulės pastangos, bet ir apgalvoti ir kryptingi strateginio pobūdžio veiksmai, kuriuose didelis vaidmuo tenka valstybei. Svarbiausios ekonomikos charakteristikos (determinantai), formuojančios konkurencinę atmosferą, kurioje veikia kiekvienos šalies firmos, yra gamybos veiksnių parametrai, firmų strategija, jų struktūra ir varžymasis, paklausos parametrai, giminiškos ir palaikančios šakos, aprūpinančios į eksportą orientuotų šakų firmas. Atsitiktiniai įvykiai gali padidinti arba sumažinti susiklosčiusius šalies konkurencinius pranašumus. Valstybės įtaka konkurencinių pranašumų determinantams gali būti ir teigiama, ir neigiama. Šalis gali pasiekti aukštą pragyvenimo ir nacionalinio konkurencingumo lygį tik gamindama aukštųjų technologijų gaminius ir paslaugas. Norint pasiekti, kad aukštųjų technologijų gaminiai sudarytų žymią produkcijos dalį, labai svarbu nustatyti technologijos pažangos nacionalinius tikslus ir detaliai numatyti būdus jiems pasiekti. Pirmiausia aukštųjų technologijų produktų gamyba turi būti pripažinta nacionaliniu tikslu ir atitinkamai propaguojama. Tai savaime yra stiprus veiksnys, nes verčia kiekvieną ūkio dalyvį pagalvoti apie savo asmeninį pasirinkimą būti „tradiciniu“ ar inovatyviu būsimoje modernių technologijų ekonomikoje.Plėtojant šalies ūkio struktūrą nacionalinio konkurencingumo požiūriu ypatingas dėmesys turi būti skiriamas tokioms nacionalinės ekonomikos charakteristikoms kaip lankstumas ir manevringumas, gebėjimas greitai ir adekvačiai reaguoti į nelauktus pokyčius pasaulinėje rinkoje, „gesinti” vadinamuosius išorinius šokus (išteklių, valiutų ir kt.), išryškinti ir panaudoti pasauliniame ūkyje atsirandančias galimybes, sukurti naujus placdarmus savo padėčiai užsienio rinkose sustiprinti. Tol, kol pasaulinį ūkį sudaro nacionaliniai ekonominiai organizmai, Lietuvos nacionalinė ekonomika turi turėti struktūrą, kuri leistų jai stabiliai, dinamiškai, efektyviai ir subalansuotai plėtotis kaip vientisam (integraliam) kompleksui. Tačiau dėl Lietuvos ekonomikos mažumo ir integracijos į ES bus vis daugiau atvejų, kai integralumo sritis bus ne Lietuva, o Baltijos jūros regionas ar net visa ES. Stabilią ir subalansuotą Lietuvos nacionalinės ekonomikos plėtotę tikslinga grįsti eksporto diversifikacija. Šalies padėtis pasauliniame ūkyje tuo tvirtesnė ir stabilesnė, kuo didesnė išvežamų prekių ir paslaugų įvairovė, kuo į didesnį tarptautinės reprodukcijos grandžių skaičių šalis yra įsitraukusi, žinoma, nepakenkdama savo specializacijos lygiui. Ekonomikos struktūros plėtotėje taip pat neturi būti ignoruojamas šalies saugumas ir asmens fizinio, teisinio bei socialinio saugumo problemos.Strateginiai tikslai (II lygis):artimiausiame penkmetyje pasiekti, kad svarbiausiu ekonomikos struktūros plėtotės veiksniu taptų aukštosios (informacinės) technologijos atitinkamai šį tikslą propaguojant;ekonomikos struktūros plėtotės politiką susieti su eksporto diversifikacijos ir nacionalinio konkurencingumo pasaulinėje rinkoje didinimo tikslais;ekonomikos struktūros plėtotės politikoje vadovautis principu, kad nacionalinės ekonomikos prisitaikymas prie pokyčių pasaulinėje rinkoje įgyja tokią pat svarbą kaip ir pramoninė ar finansinė galia;ekonomikos struktūros plėtotės politiką sieti su šalies ūkio, kaip vientiso darinio, stabilios ir subalansuotos plėtotės ir nacionalinio saugumo reikalavimais. Valstybės industrinė politika išskiriama kaip šalies ekonomikos augimo tempui ir struktūros plėtotei įtaką darantis veiksnys. Sutinkamai su industrine politika ekonominiai ištekliai (darbo jėga ir kapitalas) nukreipiami į sektorius, kurie laikomi svarbiais ekonomikos augimo spartinimui. Industrinė politika apima valstybės sąmoningai vykdomą subsidijavimą arba kitokį tokių sektorių augimo skatinimą. Kadangi industrinė politika visuomet remia tam tikrą nacionalinės ekonomikos dalį kitų sąskaita, bus tokios politikos priešininkų ir šalininkų. Pagrindinė problema šiuo atveju yra kriterijai, pagal kuriuos turi būti parenkami valstybės remiami (prioritetiniai) ekonomikos sektoriai. Atskiriems ekonomikos sektoriams valstybė gali suteikti prioritetą, jeigu ji tik gali pateisinti savo intervenciją ekonominiais, socialiniais ar valstybės saugumo argumentais, leidžiančiais laikyti šiuos sektorius išskirtiniais, ir jeigu išteklių judėjimas į juos yra nepakankamas dėl pačios rinkos trūkumų.Strateginis tikslas (II lygis) – atskiriems ekonomikos sektoriams teikti prioritetą, jeigu tik valstybė gali pateisinti savo intervenciją ekonominiais, socialiniais ar valstybės saugumo argumentais. 4.3. Strateginių tikslų reziumė1. Plėtoti ir efektyviai išnaudoti veiksnius, užtikrinančius spartų ir stabilų nacionalinės ekonomikos augimą, iki 2015 metų sukuriant tvirtą pagrindą Lietuvai priartėti prie vidutinio ES lygio pagal BVP vienam gyventojui per 30 metų.1.1. Periode iki 2015 metų užtikrinti stabilų kasmetinį ekonomikos augimo tempą: 7 proc. – optimistinis lygis, 6 proc. – vidutinis lygis, 5 proc. – pesimistinis lygis. 1.2. Per artimiausią penkmetį užtikrinti kompleksinį visų tiesioginių ir netiesioginių ekonomikos augimo veiksnių plėtojimą ir efektyvų naudojimą, rengiant ir įgyvendinant metines ir vidutinės trukmės (3–5 metų) ekonomikos augimo spartinimo priemonių bei veiksmų programas.1.3. Per artimiausią penkmetį sukurti ir įgyvendinti šių prioritetinių ekonomikos augimo veiksnių plėtojimo ir efektyvaus naudojimo mechanizmą: politinis ir makroekonominis stabilumas, aukštosios ir informacinės technologijos, žmogiškasis kapitalas, privačios vidinės ir užsienio tiesioginės investicijos, plėtotės orientacija į eksportą.1.4. Per artimiausius 12–15 metų užtikrinti perėjimą nuo ekstensyvaus prie intensyvaus ekonomikos augimo, kol kas maksimaliai išnaudojant ekstensyvaus augimo galimybes spartinti ūkio plėtojimo tempą.2. Per artimiausius 12–15 metų baigti šalies ūkio restruktūrizaciją pereinant prie integruotos per ES bendrą ekonominę erdvę į pasaulinį ūkį Lietuvos ekonomikos.2.1. Artimiausiame penkmetyje parengti ir pradėti įgyvendinti strategiją bei veiksmų programą, kad Lietuvos ekonomikos struktūros plėtotė būtų įgyvendinama atsižvelgus į poindustrinės visuomenės kūrimo reikalavimus. 2.2. Ekonomikos struktūros plėtotės politiką susieti su būtinumu užtikrinti kuo geresnį ir nenutrūkstamą šalies gyventojų kokybiškų vietinių gamybos prekių ir paslaugų reikmių tenkinimą.2.3. Ekonomikos struktūros plėtotės politiką pajungti šalies ekonomikos augimo tempo spartinimo ir stabilizavimo tikslams.2.4. Ekonomikos struktūros plėtotės politiką susieti su eksporto diversifikacijos ir nacionalinio konkurencingumo pasaulinėje rinkoje didinimo tikslais.2.5. Artimiausiame penkmetyje pasiekti, kad svarbiausiu ekonomikos struktūros plėtotės veiksniu taptų aukštosios (informacinės) technologijos atitinkamai šį tikslą propaguojant.2.6. Ekonomikos struktūros plėtotės politikoje vadovautis principu, kad nacionalinės ekonomikos prisitaikymas prie pokyčių pasaulinėje rinkoje įgyja tokią pat svarbą kaip ir pramoninė ar finansinė galia.2.7. Ekonomikos struktūros plėtotės politiką sieti su šalies ūkio, kaip vientiso darinio, stabilios ir subalansuotos plėtotės, taip pat su nacionalinio saugumo reikalavimais.2.8. Atskiriems ekonomikos sektoriams teikti prioritetą, jeigu tik valstybė gali pateisinti savo intervenciją ekonominiais, socialiniais ar valstybės saugumo argumentais.5. VIZIJOS, MISIJOS IR STRATEGINIŲ TIKSLŲ ĮGYVENDINIMO VEIKSMAI BEI PRIEMONĖS(Valstybinė ekonomikos augimo ir struktūros plėtotės politika)
5.1. Makroekonominė politikaMakroekonominės politikos tikslai paprastai yra nedidelis nedarbas, stabilios kainos, spartus ekonomikos augimas, stabilus mokėjimų balansas ir teisingas pajamų bei turto paskirstymas, įskaitant pajamų perskirstymą tarp regionų. Politikos instrumentų, t.y. ekonominių kintamųjų, kuriuos valstybė tiesiogiai gali kontroliuoti, yra daug mažiau negu tikslų ir jie ribojasi mokesčių dydžiais ir valstybės išlaidomis. Todėl makroekonominė politika faktiškai susideda iš fiskalinės ir monetarinės politikos.Pagrindiniai mokesčių tarifai Lietuvoje, palyginti su išsivysčiusiomis šalimis ir šalimis kandidatėmis į Europos Sąjungą, yra gana vidutiniški, nuosaikūs. Tačiau bendroji mokesčių našta, kurią galima matuoti visų konsoliduotų valstybės pajamų santykiu su šalies BVP, Lietuvoje ryškiai mažesnė (mažiau kaip 30 proc.) nei minėtose šalyse. Pavyzdžiui, šalyse kandidatėse šis santykis yra apie 41 proc., o Vokietijoje – apie 44 proc. Lietuvos rodiklis ryškiai iškrenta iš stojančių į ES šalių konteksto ir yra artimesnis tokių šalių kaip Rusija (apie 34 proc.) ir kitos NVS šalys rodikliams.Didesnioji valstybės išlaidų dalis Lietuvoje tenka visuomeninių gėrybių (valstybės gynimas, viešoji tvarka, valstybės valdymas) ir iš dalies privačių gėrybių (švietimas, sveikatos apsauga) teikimui. Tačiau strategijos laikotarpiu reikia užtikrinti ir kitų poreikių finansavimą. Čia galima būtų išskirti integracijos į ES ir į NATO finansavimą ir tokių reformų kaip žemės restitucija ir žemės reforma, sveikatos apsaugos sistemos reforma, švietimo reforma, pensijų reforma ir pan. finansavimą. Be to, valstybė yra įsipareigojusi vykdyti dvi stambias specialias programas – indėlių atkūrimo ir Ignalinos atominės elektrinės uždarymo kofinansavimo. Akivaizdu, kad valstybės lėšų poreikis šioms programoms yra didesnis nei valstybės pajamos. Todėl nuo 1995 m. Lietuvos bendrasis biudžeto deficitas sudarė vidutiniškai 5 proc. BVP, ir didžioji to deficito dalis dėl anksčiau paminėtų priežasčių yra struktūrinė, t.y. nepaaiškinama ūkio ciklu.Valstybės finansų padėtį iki šiol švelnino tai, kad Lietuva po nepriklausomybės atkūrimo nepaveldėjo SSRS skolų. Tačiau per 10 metų Lietuva dėl didelių biudžeto deficitų greitai akumuliavo beveik 30 proc. BVP bendrąją valstybės skolą. Valstybės užsienio skola sudaro apie du trečdalius bendrosios skolos.Nors toks skolos lygis nėra didelis, palyginti su išsivysčiusių šalių standartais, bet Lietuva, būdama besiplėtojančios ekonomikos šalis, besivystanti ekonomika, gana greitai gali pasiekti skolos lygį, kai rizikos ir grėsmės stabiliai ekonomikos plėtotei taps realios. Tokių šalių kaip Argentinos, Turkijos, Rusijos ir pan. patirtis rodo, kad ta pavojinga riba gali būti ir apie 40–50 proc. BVP, t.y. gerokai žemiau, nei gali turėti išsivysčiusios šalys. 1999 metai, kai vyriausybės vertybinių popierių palūkanos pasiekė beveik 20 proc., buvo rimtas įspėjimas, kad tokia fiskalinė politika gali blogai baigtis.Valstybė, reaguodama į fiskalinės kontrolės praradimo grėsmes, nuo 1999 m. taikė „gaisrų gesinimo“ strategiją. Viena, ji bandė pagerinti biudžeto padėtį didindama mokesčius (Sodros mokesčio bei akcizų padidinimas ir kt.), kita vertus, ji ėmėsi radikalaus išlaidų mažinimo plano. Labiausiai buvo apkarpyta valstybės investicijų programa. TVF, Pasaulio bankas dar prieš valstybės investicijų apkarpymą pokriziniu laikotarpiu yra ne kartą pareiškę, kad valstybės investicijų lygis Lietuvoje yra nepakankamas [unsustainable] subalansuotai ekonomikos plėtotei, be to, su pertrūkiais finansuojami infrastruktūriniai projektai dėl šios priežasties tampa gerokai brangesni. Kitoje – išlaidų – srityje valstybė mažino viešųjų tarnautojų skaičių bei jų darbo užmokestį ir kaip ad hoc deficito finansavimo šaltinį akumuliavo įsiskolinimą už privačiojo sektoriaus pateiktas prekes ir paslaugas.Kaip galima spręsti iš pateiktų argumentų, išlaidų mažinimas turi objektyvias ribas, kurios, atrodo, jau yra pasiektos. Tas ribas galima būtų nustumti toliau, jei valstybė privatizuotų sveikatos apsaugą, švietimą ar kitų sričių paslaugas, kurios gali būti teikiamos privačiojo sektoriaus, o pati orientuotųsi tik į grynai visuomeninių gėrybių teikimą. Be abejo, tai būtų radikalus požiūrio į valstybės vietą ekonomikos sistemoje pakeitimas. Tačiau tokie radikalūs žingsniai trumpu laikotarpiu mažai tikėtini, kadangi socialiai rizikingi: minėtų sričių privatizavimo sėkmės tikimybė yra sunkiai įvertinama, o šių paslaugų nenutrūkstamas tiekimas yra sistemiškai kritinis. Be to, tokioms radikalioms reformoms reikėtų bent kelerių metų. Kitas neigiamas tokio žingsnio aspektas ekonomikos plėtotės kontekste: po švietimo ir sveikatos apsaugos privatizavimo daug didesnė žmonių iš žemesniųjų pajamų sluoksnių negalės pirkti pakankamo kiekio šių paslaugų, ir tai galiausiai neigiamai atsilieptų visuomenės išsilavinimo lygiui ir jos sveikatingumui. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuva gerokai atsilieka nuo šalių kandidačių pagal valstybės pajamų surinkimo lygį (nepaisant mokesčių tarifų panašumo) ir kad valstybė balansuoja ant ribos, kai negalės visavertiškai finansuoti integracinių savo prioritetų ir stabiliai plėtotei reikalingų reformų, vienintelis būdas, kuris gali duoti didelį ribinį valstybės finansų padėties pagerėjimą, yra mokesčių sistemos sutvarkymas nedidinant mokesčių tarifų, bet likviduojant gausias mokesčių sistemos skyles. Konkretūs žingsniai šioje srityje būtų susiję su priežasčių, atvedusių į tokią padėtį, šalinimu. Priežasčių, kodėl mokesčių rinkimo bazė yra taip susiaurėjusi, yra keletas. Pirma, nacionalinės mokesčių sistemos formavimo procese vyrauja politinė valdžia. Kaip rodo Lietuvos politinio proceso patirtis, politikai dažniausiai turi trumpesnį optimizavimo horizontą (nuo rinkimų iki rinkimų), nei reikėtų valstybei formuojant ilgalaikę strategiją valstybės finansų (mokesčių) srityje. Konkreti šio proceso išraiška: mokestinių lengvatų atskiroms rinkėjų grupėms gausa. Siekiant šito išvengti, reikia padidinti valstybės tarnautojų, kurie turi ilgesnį planavimo horizontą, įtaką mokesčių sistemos formavimui.Antra, su tuo, kas anksčiau pasakyta, iš dalies susijęs procesas lėmė, kad mokesčių sistema ir kai kurių sričių skatinimo bei socialinė politika tapo per daug susipynusios. Praktinė šio proceso išraiška – lengvatų, išimčių, mokesčių tarifų gausa. Siekiant socialinių tikslų valstybė turėtų vykdyti kur kas skaidresnę politiką. Vienas iš galimų žingsnių – tai pajamų perskirstymas jas surinkus, o ne diferencijavimas mokesčių rinkimo stadijoje. Pagrindinė mokesčių ir socialinės politikos susipynimo problema tokia, kad išimtys, lengvatos, skirtingi tarifai sukuria paskatas keisti institucinę ūkininkavimo formą ir imtis kitų dirbtinių, neproduktyvių pastangų, taip pat lemia didesnį, nei objektyviai būtina, naudojimąsi socialinės apsaugos sistemos transferais. Pavyzdžiui, Lietuvoje smulkusis verslas (kriterijus: darbuotojų skaičius ir pajamos) remiamas taikant gerokai mažesnį pelno mokesčio tarifą. Tai verčia didesnius ūkio subjektus skaidytis į kelis ūkio vienetus ir pan. Todėl, siekiant to išvengti, reikia maksimaliai atskirti socialinę politiką nuo mokesčių politikos.Trečia veiksmų kryptis – požiūrio į mokesčių sistemą deliberalizavimas. Valstybė turi operatyviai reaguoti į privačiojo sektoriaus inovacijas, kai atrandamos naujos legalios skylės mokesčių sistemoje. Šiuo metu didžiausios galimybės legaliai mokėti mažesnius mokesčius randasi dėl nesistemingo finansinių pajamų apmokestinimo ir transferinės kainodaros.Kovojant su nelegaliu mokesčių nemokėjimu turėtų būti remiamasi ne represiniu principu, o rinkos mechanizmų paieška. Pavyzdžiui, kova su importuojamų prekių deklaravimu nerealiai mažomis kainomis gali būti laimėta sutvarkius apmokestinimą galutinėje, šių prekių pardavimo vidaus rinkoje, grandyje, panaikinus patentininkų, kurių mokesčiai atsieti nuo pajamų bazės, institutą, o ne sienos kirtimo grandyje.Kad sistemos kūrėjai gebėtų tobulinti mokesčių sistemą, reikia sustiprinti analitines jų galimybes. Firmų patikrinimai yra pagrindinis šaltinis sužinoti naujas mokesčių nemokėjimo schemas. Ką tikrinti, galima sužinoti analizuojant jų mokestines ataskaitas matematiniais metodais, ieškant anomalijų. Šiuo metu šis analitinis darbas yra silpnas ir decentralizuotas (pavyzdžiui, muitinė ir mokesčių inspekcija turi atskiras duomenų bazes ir pan.).Dar viena didėjanti anomalija, mažinanti valstybės pajamų bazę, yra neapmokestinamas privatus vartojimas per firmų balansus bei pajamų darbuotojams mokėjimas natūra. Siekdama to išvengti, valstybė turi apmokestinti kai kurias firmų išlaidas tiesiogiai pridėtinės vertės nekuriančioms prekėms (automobiliai, butai, ilgalaikio vartojimo prekės), t.y. traktuoti tokias išlaidas kaip vartojimą (sumokant dividendų mokestį ir neleidžiant atsiimti pirkimo PVM). Valstybės pajamų santykio su BVP didinimas arčiau išsivysčiusių šalių lygio neprieštarauja spartesnei ekonomikos plėtotei. Priešingai, perskirstant valstybės pajamas socialiniams sluoksniams, turintiems didesnius vartojimo multiplikatorius, galima padidinti ekonomikos augimą ir pakelti socialinės gerovės lygį. Didžiausią multiplikatorių turi darbo pajamas gaunantys bei pensininkai. Šiuo metu šios grupės sumoka didžiąją dalį mokesčių. Tie, kurių multiplikatoriai mažesni (t.y. vartoja daugiausia prabangias importuojamas prekes) – verslininkai, gerai išsilavinę profesionalai, gerai apmokami valstybės tarnautojai, laisvųjų profesijų atstovai (konsultantai, advokatai, media sričių darbuotojai, autorinių darbų kūrėjai ir pan.) – moka santykiškai mažesnius mokesčius nei paprasto darbo išteklių teikėjai. Perskirsčius pajamas pastarųjų naudai, subalansuojant mokestinę naštą, būtų galima tikėtis didesnio ekonomikos augimo Lietuvoje.
Tokie žingsniai neturėtų sukelti didesnių neigiamų pasiūlos efektų. Investicijos priklauso ne tiek nuo mokesčių lengvatų ir investuotojų biudžetinio apribojimo, kiek nuo ūkio augimo perspektyvų, t.y. nuo planuojamos gaminti prekės planuojamos paklausos. Pastaraisiais metais bendros vidaus investicijos mažėjo, nes buvo neaiški ūkio perspektyva, nepaisant mokestinių lengvatų investicijoms.Šios valstybės finansų reformos sumažintų ir kitas makroekonomines esamos sistemos ydas. Rimtas dabartinės Lietuvos mokesčių sistemos trūkumas yra tai, kad mokesčių sistema yra santykiškai prociklinė, kadangi remiasi daugiausia tiesioginiais vartojimo mokesčiais (PVM, akcizas), kurie sudaro apie 52 proc. nacionalinio biudžeto (2001 m.). Po egzogeninio (išorinio) ar viduje kilusio šoko, pablogėjus lūkesčiams, padidėja taupymo norma ir sumažėja vartojimas. Dėl to biudžetas stipriau traukiasi nei labiau subalansuotos sistemos atveju, valstybės išlaidos krenta tuo paveikdamos ciklą. Mokestinių pajamų didesnė pajamų mokesčių dalis leistų sumažinti biudžeto procikliškumą, bent jau kai išlaidos krenta dėl didesnio taupymo, o ne dėl sumažėjusių pajamų. Dabartinė mokesčių sistema de facto yra regresyvi. Vienodą PVM ir akcizo tarifą moka tiek turtingi, tiek neturtingi, kadangi administravimo prasme jų diferencijavimo neįmanoma administruoti kaip pajamų mokesčių. Tačiau 18 centų nuo lito, sumokėto, pavyzdžiui, už duoną, yra kur kas skausmingesni mažų pajamų gyventojams nei vidutinei klasei ar turtingiesiems. Todėl kuo didesnę valstybės dalį sudaro pajamų vartojimo mokesčiai, tuo didesnis regresyvumas. Dalis šios socialinės nelygybės labiau pažengusiose šalyse sušvelninama per progresyvinius pajamų mokesčius, kurie užtikrinami per skirtingų ribinių pajamų mokesčių tarifų ir neapmokestinamo minimumo sistemą. Vyriausybė 2001–2015 m. turėtų atsisakyti radikalių eksperimentų mokesčių srityje ir kurti modernią vakarietišką „vidurio kelio“ mokesčių sistemą tiek perskirstomo BVP, tiek darbo ir kapitalo mokesčių subalansavimo atžvilgiu. Valstybės pajamos turi užtikrinti ilgalaikį pakankamą ekonomikos augimą sąlygojančių integracinių procesų ir vidaus reformų finansavimą. Ateityje, įvykdžius vienkartinius, dažnai egzogeninius, bet kritinius projektus, bus galima grįžti prie nuosaikios mokesčių naštos mažinimo politikos, bet nepažeidžiant ilgalaikio makroekonomikos stabilumo. Iki šiol Lietuvos monetarinė politika buvo nulemta valiutų valdybos modelio, kuris padėjo stabilizuoti ir išlaikyti prognozuojamą monetarinę situaciją šalyje. Tolesnę pinigų politiką lems integracijos į ES procesas ir jos svarbiausias tikslas bus garantuoti nuoseklų Lietuvos įsitraukimą į euro zoną bei sklandžią Lietuvos banko integraciją į Europos centrinių bankų (ECB) sistemą. Tam pirmiausia reikės parengti teisinę ir organizacinę infrastruktūrą ECB pinigų politikos priemonių taikymui šalies pinigų rinkoje, skatinti tarpbankinės rinkos standartų suartėjimą su analogiškos ES rinkos standartais. 5.2. Industrinė politikaBe valstybės fiskalinės ir monetarinės politikos, taip pat išskiriama valstybės industrinė politika kaip šalies ekonomikos augimo tempui ir struktūros plėtotei įtaką darantis veiksnys. Industrinė politika ekonominius išteklius (darbo jėgą ir kapitalą) nukreipia į sektorius, kurie laikomi svarbiais ekonomikos augimo spartinimui. Tačiau industrinės politikos taikymas Lietuvoje gali susidurti su dideliais sunkumais, tai patvirtina teorinė analizė ir kitų šalių patirtis. Industrinė politika apima valstybės sąmoningai vykdomą subsidijavimą arba kitokį tokių sektorių augimo skatinimą. Kadangi industrinė politika visuomet remia tam tikrą nacionalinės ekonomikos dalį kitų sąskaita, yra Lietuvoje tokios politikos šalininkų ir priešininkų. Pagrindinė problema šiuo atveju yra kriterijai, pagal kuriuos turi būti parenkami valstybės remiami (prioritetiniai) ekonomikos sektoriai. Tradiciškai industrinės politikos šalininkai mano, kad valstybė, norėdama pagreitinti šalies ekonomikos augimą, turi skatinti augimą šių sektorių: kuriuose didelė vidutinė vieno darbuotojo pagaminama pridėtinė vertė; kurie gamina tarpinį produktą kitiems galutinį produktą gaminantiems sektoriams; kurie turi didelio augimo potencialą; kurie skatinami ir remiami užsienio šalių vyriausybių.Motyvuotai pasirinkdama industrinę politiką, valstybė turi pateisinti savo intervenciją argumentais, kad išteklių judėjimas į sektorius, kurie laikomi svarbiais ekonomikos augimo spartinimui, yra nepakankamas dėl pačios rinkos trūkumų. Rinkos ekonomikoje vieni sektoriai auga, kiti smunka natūralių rinkos jėgų veikiami. Jeigu nėra rinkos trūkumų, rinkos jėgų sąlygotas išteklių paskirstymas bus optimalus ir valstybės perskirstymas negali jo pagerinti. Jei rinka veikia ir neidealiai, dar neaišku, ar valstybės industrinė politika efektyviau paskirstys išteklius tarp sektorių, palyginti su paskirstymu rinkos mechanizmo pagrindu. Tikslingiau yra plėtoti ekonomikos reformas, šalinančias rinkos deformacijas. Rinkos ekonomikos teorinės analizės schemos neleidžia įžvelgti industrinės politikos reikalingumo pagal pateiktus keturis tradicinius prioritetinių sektorių kriterijus. Šie kriterijai nėra pagrįsti laisvosios rinkos trūkumų prielaidomis, kurios būtinos valstybės industrinei politikai pateisinti. Ekonominėje literatūroje akcentuojami tokie du pagrindiniai realūs rinkos trūkumai: aukštųjų technologijų sektorių firmos neatlyginamos už jų generuojamas žinias, kuriomis pasinaudoja kitos firmos (išoriniai efektai), todėl tyrimus rinka finansuoja žemiau optimalaus lygio; monopoliniai pelnai didelės koncentracijos oligopolinėse šakose. Aukštųjų technologijų sektorių firmos skiria daug išteklių technologijoms tobulinti arba tyrimo ir projektavimo-konstravimo darbams finansuoti. Tačiau kadangi patentų teisė silpnai apgina novatorius, laisvosios rinkos sąlygomis aukštųjų technologijų firmos neturi tokių paskatų inovacijoms, kaip turėtų idealios intelektinės nuosavybės apgintumo sąlygomis. Todėl prasminga naudoti industrinę politiką aukštųjų technologijų sektorių atžvilgiu; dalis naudos atiteks kitoms firmoms, kurios galės imituoti lyderių idėjas ir techniką. Nepaisant to, kad tai neginčijamas argumentas valstybiniam subsidijavimui, taikant jį reikia elgtis apdairiai ir atidžiai nagrinėti tokius klausimus: valstybės gebėjimas atskirti subsidijavimui žinias generuojančias veiklas; valstybės gebėjimas nustatyti optimalius subsidijų dydžius; ribotos Lietuvos paskatos remti tokius sektorius, kadangi nemažą dalį sukuriamų šalyje žinių naudos gauna kitų šalių firmos.Kai kuriose šakose konkuruoja tik keletas firmų ir todėl negalioja tobulos konkurencijos prielaidos. Šiuo atveju firmos tipiškai gauna monopolinį pelną, t.y. papildomą pelną virš to, ką gali duoti panašios rizikos investicijos kitose ekonomikos šakose. Dėl tokių pelnų esama tarptautinės konkurencijos. Kai kuriais atvejais valstybės subsidijos, atbaidančios užsienio konkurentų investicijas ir gamybą, gali padidinti nacionalinių firmų pelną daugiau negu subsidijų suma. Kai subsidijuojamos nacionalinės firmos parduoda savo produkciją tik užsienio rinkose, subsidijų politika padidina nacionalines pajamas kitų šalių vartotojų sąskaita. Kai tokia politika praktiškai naudojama, reikia daug ir patikimos informacijos, be to, ji susijusi su užsienio šalių keršto rizika ir vargu ar Lietuvos politikams siūlytina.Prieštaringi industrinės politikos, kurią vykdė įvairios šalys, rezultatai. Tarp industrinių šalių Japonija turėjo labiausiai matomą industrinę politiką. Po karo iki aštuntojo dešimtmečio pradžios Japonijos ekonomika plėtojosi valstybei plačiu mastu tiesiogiai kontroliuojant išteklių paskirstymą. Šiuo laikotarpiu Japonijos ekonomika augo nepaprastai greitai, ir kaip tik Japonijos sėkmės pavyzdžiu industrinės politikos šalininkai bandė patvirtinti šios politikos tikslingumą. Tačiau tebevyksta diskusija, ar Japonijos industrinė politika buvo iš tikrųjų greito augimo raktas ir ar nebūtų jos ekonomika augusi taip pat greitai be industrinės politikos. Japonijos industrinė politika nuo aštuntojo dešimtmečio skatina žinioms imlias arba aukštųjų technologijų šakas. Industrinės politikos instrumentai yra nuosaikios subsidijos tyrimų ir projektavimo bei konstravimo darbams ir bendri vyriausybės ir pramonės šakų tyrimo projektai, siekiant plėtoti daug žadančias naujas technologijas. Industrinės politikos mastas visos ekonomikos atžvilgiu yra daug mažesnis, palyginti su ankstyvesne pokarine industrine politika. Prancūzijos industrinė politika didžiausią dėmesį skyrė valstybės mėginimams remti prancūzų firmas technologinėje konkurencijoje su užsienio firmomis. Valstybė skatino smulkesnių firmų jungimąsi į stambesnes, didelės valstybės subsidijos buvo naudojamos remti sektorius, kurie buvo laikomi svarbiausiais (pavyzdžiui, aviacija, kompiuterių gamyba). Tačiau nepaisant to, kad Prancūzijos ekonomika funkcionavo gerai, valstybės remiamų šakų plėtojimas nebuvo patenkinamas. Dėl to tik nedaugelis laiko Prancūzijos industrinę politiką ekonomikos augimo priežastimi. JAV propaguoja laisvos rinkos ideologiją, kuri užkerta kelią vyriausybei tiesiogiai valdyti ekonomiką panašiai kaip Japonijoje pokario fazėje. Tačiau yra kai kurių sektorių (žemės ūkis, karinė pramonė), kuriose vyriausybei priklauso svarus vaidmuo juos remiant.Lietuvai pasirinkti industrinės politikos variantus ir įvertinti jos pasekmes bus labai sudėtinga. Nepakanka atsižvelgti į sektoriaus dalį rinkoje arba sektoriaus augimą, o išsamiai sąnaudų ir rezultatų analizei atlikti stokoja patikimos informacijos ir metodų. Kitų šalių industrinės politikos pavyzdžių nagrinėjimas nelabai nušviečia kelią valstybės remiamų sektorių pasirinkimui. Todėl, remiantis vien šalies ekonomikos augimo spartinimo motyvais, prioritetinių šalies sektorių išskyrimas nėra tikslingas. Atsižvelgiant į ūkio struktūros integralumo, nacionalinio konkurencingumo ir valstybės saugumo kriterijus, prie prioritetinių galima priskirti šakas, plėtojančias šiuolaikinio nacionalinio ūkio efektyviam funkcionavimui būtiną gamybinę infrastruktūrą (energetika, transportas, telekomunikacijos) ir socialinę infrastruktūrą (švietimas ir mokslas, kultūra, sveikatos apsauga, aplinkosauga). Modernių technologijų ekonomikoje prioritetine turi būti laikoma aukštųjų technologijų produktų gamyba visose ūkio šakose, kuriose tokios technologijos naudojamos. Šakos specifika sąlygoja žemės ūkio kaip prioritetinio ekonomikos sektoriaus traktavimą. Visoms minėtoms šakoms būdingas prioritetų ilgalaikiškumas. Tačiau teorinė šių šakų svarba nereiškia, kad visas jas valstybė turi remti; dauguma atvejų valstybės kišimasis būtų netgi žalingas. Be to, Lietuva negali turėti daug remiamų šakų, ji to tiesiog neįstengs patraukti.Specifinėse situacijose kai kuriems pramonės ir paslaugų srities pošakiams valstybė gali suteikti trumpalaikį prioritetą, jei, kaip jau minėta, ji gali pateisinti savo intervenciją ekonominiais, socialiniais ar šalies saugumo argumentais, kad šie pošakiai yra laikytini išskirtiniais konkrečiam laikotarpiui, ir jei išteklių judėjimas į juos yra nepakankamas dėl pačios rinkos trūkumų. Dabartiniu metu nėra aiškios ir įtikinamos argumentacijos pagrįsti tokių pošakių sąrašą laikotarpiui iki 2015 metų.5.3. Ekonomikos reformaEkonomikos plėtojimo politika turi atsižvelgti į turimus išteklius, esamą situaciją ir artimiausius bei tolesnius tikslus. Startinė Lietuvos situacija yra tokia: pereinamasis laikotarpis iš esmės baigėsi; ekonomika funkcionuoja kaip rinkos ekonomika; vykdant ekonomikos reformas įgyvendinti svarbiausi rinkos ekonomikos principai – ekonominę veiklą apibrėžia įstatymai, veikia privačios įmonės vietoje valstybinių ir palaikoma konkurencija.Tolesnių reformų pobūdį lems du svarbiausi veiksniai: pirma, būtinybė suderinti ekonominius įstatymus ir institucijas su ES direktyvų reikalavimais ir, antra, permanentinio ūkio mechanizmų tobulinimo (ypač institucinio) poreikis, tobulėjant valdymo technologijoms ir kintant ūkio funkcionavimo sąlygoms bei šalies tikslams. Kiekvienai šaliai egzistuoja optimali jos augimo strategija, kurios realizacija duoda optimalią trajektoriją. Ryšys tarp politikos ir trajektorijos nėra paprastas, kadangi visų pirma jis priklauso nuo egzogeninių sąlygų, kurių šalis nekontroliuoja. Narystė Europos Sąjungoje garantuos palankias ir stabilias ekonomines sąlygas. Tomis sąlygomis Lietuva turi vykdyti ekonomikos reformas nesiblaškydama ir orientuodamasi į ilgalaikius plėtotės tikslus bei šiuolaikinius ekonomikos augimo veiksnius. Ekonomikos teorija išskiria tris endogeninių veiksnių grupes, kurios lemia šiuolaikinės ekonomikos plėtotę: mokslo ir produktyvių žinių pažanga, individualių gebėjimų ugdymas, paskatos.Ekonomikos politikos turinį ir reformų kryptį iš esmės sudaro priemonių ir metodų pasirinkimas siekiant plėtoti tuos veiksnius ir jais geriau naudotis ekonominiams tikslams pasiekti.Mokslo ir produktyvių žinių pažanga. Jos vaidmuo gana smulkiai nusakytas „Lietuvos mokslo ir technologijų baltojoje knygoje“, o norint apibrėžti ilgalaikę politiką šioje srityje, tam reikia skirti specialų dokumentą. Individualių gebėjimų ugdymas yra kita būtina šalies plėtotės sąlyga; tik gebėjimas pasinaudoti savo ar kitų sukurtomis žiniomis garantuoja šalies konkurencingumą pasaulio rinkoje. Abu šie veiksniai neatskiriami vienas nuo kito, koordinuotas abiejų jų plėtojimas yra technologijos ir inovacijų plėtotės pagrindas. Sąryšyje su jais reikia paminėti keletą modernių ekonomikos plėtotės principų: strateginis šalies tikslas turi būti per 10–15 metų sukurti žinių visuomenę, integralią ES žinių visuomenės dalį (ES yra užsibrėžusi per dešimtmetį sukurti žinių visuomenę ir žinių ekonomiką), tik žiniomis grįsta ekonomika gali garantuoti šalies ūkio konkurencingumą ir dinamišką plėtotę, svarbus veiksnys žinių ekonomikai sukurti yra informacinė visuomenė, būtinai reikia sukurti nacionalinę inovacijų sistemą – įmonių, finansų rinkų, tyrimo ir studijų institucijų, konsultavimo paslaugų ir technologinių rinkų kooperavimo mechanizmą.Paskatos. Paskatos yra tai, kas verčia individus gausinti žinias, įgyti gebėjimų jas realizuoti, dėti pastangas ir skirti investicijų rezultatui pasiekti. Kalbant apie paskatas reikia turėti galvoje du to dalyko bruožus: patį paskatų buvimą, paveldėtą ar įdiegtą, ir palankią aplinką jas realizuoti. Palanki aplinka nesunkiai realizuoti paskatas yra kuriama geru valdymu ir atitinkamomis institucijomis. Imant plačiai, institucijos yra elgesio taisyklės, kurios reglamentuoja žmonių tarpusavio santykius ir padeda numatyti vienas kito veiksmus. Dalis institucijų yra rinkos institucijos, kitos – ne rinkos, tačiau jose rinka yra „panardinta”. Svarbiausių institucijų pavyzdžiai yra: nuosavybės teisių sistema, konkurenciją saugančios priemonės, apsauga nuo sukčiavimo ir moralinės žalos, susiklausymas visuomenėje siekiant pasitikėjimo ir socialinio bendradarbiavimo, įstatymo valdžia ir švari vyriausybė.Rinka yra ir bus svarbiausias ir efektyviausias ekonomikos funkcionavimo metodas. Jos efektyvumo laipsnis priklauso nuo to, kaip konkretūs rinkos mechanizmai užtikrina mainų tarp ekonomikos agentų operatyvumą, pigumą ir platumą, darbo pasidalijimo ir išteklių paskirstymo efektyvumą. Todėl svarbiausia ekonomikos reformų kryptis yra tų mechanizmų ir institucinio jų realizavimo tobulinimas. Idealu, kai mechanizmai funkcionuoja savaimingai, „varomi“ individualių paskatų, o administracinis kišimasis yra minimalus. Rinkos ekonomika remiasi daugeliu įvairių rinkos ir ne rinkos institucijų, kurios atlieka reguliavimo ir kt. funkcijas. Nėra baigtinio rinkos institucijų sąrašo. Tiems patiems tikslams skirtingos šalys dažniausiai turi skirtingas institucijas, kurios, be to, kinta laikui bėgant. Dėl socialinių ekonominių ir kultūrinių skirtumų negalima mechaniškai kopijuoti kitų šalių institucijų, nors, kita vertus, nėra prasmės taip kurti savo institucijų, kad jos iš pagrindų skirtųsi nuo išbandytų panašių šalių panašiems tikslams sukurtų institucijų.Nuosavybės teisės Lietuvoje dar nėra tinkamai apibrėžtos įstatymiškai, ypač prasta žemės nuosavybės teisė. Tačiau daug svarbiau, kad nuosavybė menkai apsaugota nuo pasisavinimo ar sunaikinimo, nuosavybės teisės ne visada garantuoja turto kontrolę, atsiskaitymai už parduotą turtą nėra vykdomi besąlygiškai ir kt. Iki šiol įstatymu neapibrėžta, kaip nuosavybė gali būti paimta visuomenės poreikiams.Reguliavimo institucijos turi reguliuoti ekonomiką tose srityse, kuriose rinka negeba pasiekti efektyvaus išteklių paskirstymo, o tiksliau, ten, kur dėl kokių nors priežasčių neveikia konkurencija. Kartais teigiama, kad rinkos liberalizavimas reiškia reguliavimo panaikinimą. Iš tikrųjų yra beveik atvirkščiai: juo rinka liberalesnė, tuo didesnis krūvis tenka reguliavimo institucijoms. Finansų sistemos liberalizavimas be atitinkamo reguliavimo įvedimo yra pateikęs pasauliui skaudžių krizių pamokų. Šalia tradicinių reguliavimo objektų – konkurencijos, finansų, kapitalo rinkos, kokybės standartų ir kt. – gali prireikti ir naujų, bet juos įvedant esama pavojaus, kad naujasis reguliavimas bus tik beprasmiškas suvaržymas arba bus atliekamas nekompetentingai.Makroekonominio stabilizavimo institucijoms teikiama daug reikšmės, kadangi stabilumas yra pripažinta ekonomikos plėtotės sąlyga, o kapitalistinė ekonomika neturi savęs stabilizavimo savybės. „Įgimtu” nestabilumu pasižymi finansų rinkos, kurių krizės sukelia skaudžias realiosios ekonomikos krizes. Iki šiol ekonomikos mokslas nėra suradęs patikimų priemonių, kaip išvengti ekonomikos krizių; taikomos priemonės jas dažnai tik padidina.Socialinio draudimo institucijos padeda užtikrinti socialinį stabilumą ir socialinį suartėjimą. Rinkos sąlygomis ekonomikos pokyčiai yra greiti ir ne visada nuspėjami, dėl to smarkiai išauga individo rizika netekti pajamų ir darbo. Tą riziką pasidalija visi visuomenės nariai per socialinio draudimo sistemą. Nors išsivysčiusiose šalyse XX amžiuje socialinio aprūpinimo sistemos įgijo milžinišką mastą ir dosniai kompensavo nebegaunamas pajamas, bet dabar dėl gyventojų senėjimo problemos jas tenka reformuoti. Lietuva dar tik kuria naujas socialinio draudimo institucijas; jas įgyvendinant reikės atsižvelgti į ES planuojamas reformas socialinėje srityje. Konfliktų valdymo institucijos turi sumažinti socialinių konfliktų riziką, o jiems vis dėlto kilus, padėti konfliktą sureguliuoti. Socialiniai konfliktai padaro visuomenei didelių moralinių ir materialinių nuostolių trukdydami tinkamai ir greitai reaguoti į išorinius neigiamus poveikius, sukeldami ekonominės aplinkos netikrumą, atimdami išteklius iš produktyviosios srities. Demokratinėse visuomenėse konfliktai beveik neįgyja tokių formų, kai skaudžiai paliečiama visuomenė, kadangi ten labiau siekiama politinių kompromisų ir tai garantuoja didesnį stabilumą. Svarbiausia konfliktų valdymo institucija yra pati pilietinė visuomenė, kuri, remdamasi demokratija ir tarpusavio supratimu, keičia pačius žmones, mažina jų egoizmą ir stiprina visuomeniškumo dvasią.Detalesnis ekonomikos reformų planas išplaukia iš ūkio šakų strategijų tikslinimo.