Globalizacija

TURINYS

1. APLINKOS UŽTERŠTUMO MAŽINIMO PROGNOZĖS 3
2. BENDRŲ GLOBALINIŲ PROBLEMŲ EKONOMINIAI ASPEKTAI 5
2.1. GLOBALINIŲ PROBLEMŲ ESMĖ 5
2.2. PASAULIO EKONOMIKOS MILITARIZAVIMAS – SVARBIAUSIA GLOBALINĖ PROBLEMA 9
3. GLOBALINĖS PASAULIO ENERGETIKOS PROBLEMOS 11
4. DEMOGRAFINĖ ŽMONIJOS PROBLEMA 13
5. GLOBALINĖS ŽEMĖS ŪKIO IR MAISTO PROBLEMOS 17
6. GLOBALINĖ EKOLOGINĖ PROBLEMA 20
7. GLOBALINĖ ATLIEKŲ PROBLEMA 25
8. TRIUKŠMO IR VIBRACIJOS PROBLEMOS 27
9. GLOBALINIŲ PROBLEMŲ VERTINIMAS IR PROGNOZAVIMAS 28
10. LITERATŪRA 341. APLINKOS UŽTERŠTUMO MAŽINIMO PROGNOZĖS
Negrįžtamai praėjo laikai, kada gamta sugebėdavo pati neutralizuoti žmogaus ūkinės veiklos sukeltus negatyvius padarinius. Pastaruoju metu aplinka teršiama tiek, kad gamta pati savaime apsivalyti negali. Dėl to sutrinka joje nusistovėjusi pusiausvyra, atsiranda sunkiai sprendžiamos ekologinės problemos. Kai kuriose net aukštai išsivysčiusiose šaalyse dėl didelio užterštumo nuodingais teršalais, dujomis jau džiūva miškai, rūgštūs lietūs ir kartu su krituliais iškrentančios nuodingos medžiagos pražudo nemažą žemės ūkio produkcijos dalį: žūsta ištisi pasėliai, kenksmingų teršalų paveikti augalai duoda menką derlių, o neretai net subrendę ir nuimti javai, daržovės ir vaisiai kenkia ne tik žmonių sveikatai, bet netinka net pašarui. Ganomi užterštose ganyklose ir šeriami netinkamais pašarais gyvuliai taip pat duoda nekokybišką ar net kenksmingą žmogui produkciją. O tai ne tik ekonominis nuostolis liaudies ūkiui, tai tuuri neigiamą globalinę ekologinę reikšmę: žūsta miškai, dėl ko kenčia visa augalija, upės ir ežerai, dirvožemiai. Žalieji mūsų planetos plaučiai sunaudoja angliarūgštės dujas, atstato deguonį ir tuo gerina gyvenimo sąlygas žmonėms ir visa kam, kas kvėpuoja oru. Tą elementarią tiesą, at

trodo, žino visi.
Taigi šiuo metu gamtai neišvengiamai būtina žmogaus pagalba, reiškia, taip pat būtinos ir atitinkamos sąnaudos. Ir labai gaila, kad pražūtingus savo neapdairios ūkinės veiklos padarinius visuomenė pamatė gal kiek ir pavėluotai. Kai kuriose pasaulio šalyse susigriebta: buvo imtasi energingų priemonių, nepagailėta didelių lėšų ir ekologinė pusiausvyra buvo atstatyta. O daugelyje šalių, nors ir gerai suvokiamas gamybos pragaištingas poveikis aplinkai ir žmogui, vis dar nesiimama reikiamų priemonių.
Jau minėto Pasaulio stebėjimo instituto duomenimis, mūsų kaimyninėje Lenkijoje daugiau kaip ketvirtadalis visų žemės ūkio gamybai naudojamų plotų buvo užkrėsta nuodingais cheminiais junginiais. Tokiose žemėse auginant maisto produktus, tiesiogine prasme buvo nuodijami juos vartojantys žmonės. Panašių dalykų buvo ir kitose Vidurio Europos centralizuotos ekonomikos šalyse, net ir Lietuvoje, kuriose ekonomika buvo vystoma nepaisant ekkologinių reikalavimų, tarsi imdama iš aplinkos “ekologinį kreditą”. O juk žinoma, kad kreditą būtina grąžinti, o vėluojant dar reikia mokėti palūkanas. Skaičiavimai rodo, kad vien tik Rytų Europos ekologinei būklei stabilizuoti būtinos dešimčių milijardų JAV dolerių investicijos.
Nustoti gaminti arba nors kiek sumažinti gamybos apimtis ir tuo sustabdyti taršą šios šalys negali. O didinant gamybą neišvengiamai didės ir aplinkos tarša, jei nebus nedelsiant imamasi reikiamų jos mažinimo priemonių. Bet priemonės kainuoja nemažus pinigus.
Šiuo metu pasaulyje pripažinta, kad pavojingiausia teršimo forma yra nu
uodingos gamybos atliekos, kurioms kol kas dar dėmesio skiriama mažai. Šią taršą drąsiai galima pavadinti ateities tarša, kurios neutralizavimo kaštai guls ant būsimų kartų pečių. Joms reikės grąžinti daugelio šalių dabartinių gyventojų iš gamtos paimtus kreditus ir su nemažomis palūkanomis.
Mūsų paminėti dirvožemių teršimo procesai – lokalinė tarša. Gi vandens ir atmosferos oro tarša iš lokalinio ir regioninio lygio greitai pereina į globalinį, kas labiausiai jaudina ne tik tų šalių, kuriose vyksta tarša, gyventojus, bet ir kaimynus. Jau esame rašę, kad atmosferos oras ir vanduo nepripažįsta valstybinių sienų. Tad globalinės taršos reiškiniai pagrįstai kelia vis didėjantį visų planetos gyventojų susirūpinimą ir verčia su nerimu žvelgti į ateitį.
Klimatologai tvirtina, kad penki šilčiausi šio šimtmečio metai neatsitiktinai vienas po kito teko aštuntojo dešimtmečio laikotarpiui. Jie teigia, kad dar neseniai moksline hipoteze laikytas procesas jau reiškiasi realiai. O tos realybės prognozės verčia susimąstyti. Šio atšilimo priežastis – aplinkos tarša, neracionalaus gamtos turtų naudojimo rezultatas. Sudeginant iškasamus neatkuriamus gamtos turtų išteklius, kasmet atmosferon patenka per penkis mil.ijardus tonų anglies dvideginio. Jei žmonija kiekvienais sekančiais metais tų išteklių degins tik trim procentais daugiau, kaip tai buvo daroma iki šiol, tai į atmosferą išmetamas anglies dvideginio kiekis padvigubės jau dvidešimt pirmojo amžiaus pradžioje. Mokslininkų taip pat apskaičiuota, kad išliekant tokiai dvideginio didėjimo at
tmosferoje tendencijai, vidutinė oro temperatūra Šiauriniame Žemės pusrutulyje iki 2000-jų metų gali pakisti 0,5 laipsnio pagal Celsijų. Atrodytų, kad toks temperatūros pakitimas didesnių padarinių sukelti neturėtų, tačiau taip nėra.
Jeigu tai tęsis ir toliau, tai, mokslininkų požiūriu, Žemės atmosferos oro vidutinis atšilimas dviem laipsniais sukeltų didžiulių permainų. Pradėtų tirpti poliariniai ledynai ir gana greitai pakiltų pasaulio vandenynų lygis. Žemė netektų labai didelės sausumos teritorijos. Tokio užtvindymo pasekmės butų katastrofiškos. Gal ši perspektyva yra šiek tiek perdėta, bet tokios daugiau kaip pesimistinės prognozės orientuoja pasaulio visuomenę neatidėliotinai imtis operatyvių, veiksmingų ir efektyvių aplinkos apsaugos priemonių.
Iškyla visai pasaulio visuomenei gyvybiškai svarbus klausimas- dilema: ar ir toliau plėtoti dabarties energetiką ir tuo pačiu pasaulio ekonomiką pritaikyti prie pakitusio klimato, ar mažinti tradicinių energetinių išteklių vartojimą?
Pirmasis kelias neišvengiamai pareikalautų milžiniškų išlaidų statyti užtvankas, dambas ir kitokius įrenginius, galinčius apsaugoto žmones nuo potvynio, o tiksliau – tvano. Ne visų šalių ekonomika galėtų atlaikyti tokias išlaidas. O gal geriau tas užtvankas, dambas statyti naujoms hidroelektrinėms?
Todėl labiau tinkamas galėtų būtų antrasis kelias. Alternatyvių energetinių išteklių, pirmiausia atkuriamų išteklių, naudojimas, tradicinių išteklių naudojimo apribojimai ir ekonominiai suvaržymai, visos eilės naujų, dar nenaudotų, mažai žinomų ir dar nežinomų ekologinių ir ekonominių aplinkos apsaugos priemonių taikymas, specialistų apskaičiavimais, sumažintų energetinių išteklių sunaudojimą du
u-tris kartus.
Pramonės, ypač karo pramonės ir atominės energetikos sukeliamos ozono skylės, radiacija ir kitokios pasekmės – globalinės problemos, kurias mūsų karta dar tik pradeda spręsti, dažniausiai užkasa į žemę, o visą jų sprendimo našta dar daugiau užgula būsimų kartų pečius.
Suprasdama visa tai, žmonija stengiasi imtis veiksmingų priemonių šioms globalinėms problemoms spręsti. Viena iš priemonių – aplinkos monitoringas, kaip sistemingas aplinkos ir jos komponentų būklės bei kitimo stebėjimas ir antropogeninių pokyčių vertinimas bei prognozė. Aplinkos monitoringas dažniausiai vykdomas antropogeninio poveikio vietose, taip pat atliekant gamtotvarkos projektus.
Aplinkos monitoringas Lietuvoje dažnai vadinamas ekologiniu monitoringu, bet tai ne tikslus terminas, nes ekologinis monitoringas apima tik ekosistemų ir jų komponentų fizinius, cheminius ir biologinius parametrų matavimus bei modelių kūrimą. Remiantis modeliais apskaičiuojamos kritinės antropogeninio poveikio apkrovos. Tai – didžiausia teršalų dozė, kuriai veikiant dar neatsiranda negrįžtamų ekosistemų ir jų elementų pokyčių. Sukurti modeliai kartkarčiais tikslinami, nes keičiasi sąlygos, atskiros šalys turi savo modelius, kad galima būtų juos palyginti ir nustatyti prognozių tikslumą.2. BENDRŲ GLOBALINIŲ PROBLEMŲ EKONOMINIAI ASPEKTAI
Plečiantis ekonominiams valstybių ir regionų ryšiams vis labiau suvokiamas pasaulio ūkio bendrumas. Bet kuri ekonominė sistema remiasi ir vystosi tam tikrų ekologinių sąlygų rėmuose. Vertinant pasaulinį ūkį tokiu aspektu, suprantama, tampa būtinybe spręsti daugelį ekonominių problemų globaliniu mastu. Perfrazuojant galima būtų pasakyti: veikiant lokaliai būtina mąstyti globaliai.
Ši tema skiriama svarbiausių globalinių dabarties problemų nagrinėjimui, ypač jų sprendimo ekonominiams ir socialiniams aspektams. Visų mūsų bendra ekologinė sistema – Žemė, visa biosfera mus jungia vis tvirčiau. Todėl būtina giliau susipažinti su klausimais, kurie jaudina visą dabarties žmoniją, pabandyti apžvelgti tolesnes jos ekonominės raidos galimybes ir perspektyvas.2.1. GLOBALINIŲ PROBLEMŲ ESMĖ
Mokslo ir technikos revoliucija, milžiniškas industrijos plėtojimas ir bendrai visa žmogaus veikla, tarsi milžiniškos geologinės jėgos, keičia mūsų Žemės veidą. Įsitikinome, kad mūsų naudojami gamtos turtai nėra begaliniai. Planetos vandenynai, miškai ir kalnai, šiaurės ledkalniai ir karštos dykumos, net giliai po žeme slypinčios naudingos iškasenos ir visa, kas žemėje gyva, yra glaudžiai tarpusavyje susiję ir reikalauja protingo, apgalvoto ir darnaus elgesio, kad naudodami viena negadintume kito.
Žinome, kad kiekvienas žmonijos raidos etapas buvo susijęs su tam tikromis problemomis. Jei anksčiau jos būdavo vietinės reikšmės – dabar daugelis jų tapo globalinėmis. Tai pasaulio ekonomikos militarizavimas ir branduolinio karo grėsmė, spartus pasaulio gyventojų skaičiaus augimas, besivystančių šalių ekonominis atsilikimas, maisto problema, gamtinių išteklių ribotumas, aplinkos apsaugos ir kitos problemos.
Mes gyvename tokiu laikotarpiu, kai žmonija savo veiklą turi derinti su gamtos galimybėmis. Labai vaizdžiai yra pasakęs žinomas prancūzų okeanologas Žakas Ivas Kusto: “Kadaise gamta gąsdino žmogų, o šiandien žmogus gąsdina gamtą”. Žmogus, drąsiai žengdamas į veržlią mokslinės techninės pažangos epochą, praktiškai negalvojo apie galimus neriboto gamtos išteklių naudojimo padarinius. Jis negalvojo apie biosferos likimą, apie tą išorinį mūsų planetos apvalkalą, kuriame atsispindi visi žmogaus veiklos padariniai.
Žemė yra unikalus ir kol kas vienintelis mums duotas dangaus kūnas Saulės sistemoje. Jis taip pat yra vienintelė iš mums žinomų planetų, turinčių Saulės energijos maitinamą biosferą, kaip gyvų organizmų ilgalaikės biocheminės veiklos rezultatą.
Žemės biosferos sudėtį, struktūrą ir energetiką lemia praeities ir dabarties procesai, taip pat ir gyvų organizmų veikla ilgoje geologijos istorijoje. Joje sąveikauja litosfera, atmosfera, hidrosfera, gyvoji organinė medžiaga ir kosminė energija, dėl ko susidaro bioorganinė planetos sistema su jai būdingomis įvairiomis organinėmis ir neorganinėmis medžiagomis.
Žmogus biosferoje atsirado palyginti neseniai – viename iš vėlyvesnių jos evoliucijos etapų ir iki dvidešimtojo amžiaus pradžios jo veikla buvo nežymi – lokalinė. Vieno nepilno šimtmečio bėgyje ji tapo globalinė ir dabar apima visą biosferą. Šiuo metu visos globalinės problemos kaip niekad susijusios su kiekvienu iš mūsų ir kartu visų Žemės gyventojų įvairiais gyvenimo santykiais. Globalinių problemų tarpusavio ryšiai darosi vis sudėtingesni, o tai verčia mus visus ieškoti naujų efektyvesnių ne tik atskirų šalių, bet ir jau viso pasaulio ūkio valdymo metodų.
Kiekviena iš globalinių pasaulio problemų, o kartu jos visos yra nepaprastai svarbios tolesnei žmonijos raidai ir jos likimui ir reikalauja neatidėliotinai jas spręsti, nes galima pavėluoti, o tai sudaro grėsmę žlugti civilizacijai arba degraduoti gyvenimo bei ūkinės veiklos sąlygoms mūsų planetoje. Ir dar kartą tenka pabrėžti, kad jos gali būti sprendžiamos tik suvienytomis visų pasaulio šalių ir tautų pastangomis.
Kaip apibūdinti globalines problemas? Matyti, kad tai dabarties pasaulio socialiniai reiškiniai ir procesai, kurie savo apimtimi ir reikšmingumu yra pasaulinio masto, susiję su gyvybiniais visų šalių ir tautų interesais ir kuriuos išspręsti įmanoma tik bendromis, sutelktomis pasaulio visuomenės jėgomis. Ir spręsti tas problemas reikia vardan žmogaus – žmonijos ir jos ateities.
Tačiau grįžkime prie pačių bendriausių mūsų biosferos problemų. Biosferos pokyčius lemia visatoje savaime vykstantys procesai ir procesai, sukelti žmogaus ūkinės veiklos. Žmogus nuolat keitė aplinką, ir neigiamos šio proceso pasekmės pirmiausia pasireiškė ten, kur gamtinės sistemos (oras, vanduo, dirvožemiai ir visa kita) buvo labiausiai paveiktos ir gyvybės grandžių ekologiniai pokyčiai didžiausi. Taip atsirado vietinės problemos, peraugančios į regionines, kurioms spręsti, kaip jau ne kartą esame pabrėžę, reikalingos valstybių ir tarptautinių organizacijų bendros pastangos.
V.I.. Vernadskis dar 1926 metais pirmasis suvokė kylantį antropogeninio poveikio mastą ir galimas to pasekmes. Jo “noosferos teorija” dabar suprantama kaip tvaraus, balansuoto, palaikomo ir nepertraukiamo vystymosi galimybė. Tai vienintelė galimybė žmonijai išlikti naudojant gamtinius resursus ir pertvarkant aplinką.
Mūsų amžius yra biosferos pereinamasis etapas į noosferą, t.y. gamtos ir visuomenės tarpusavio veiklos sferą, kur žmogaus veikla įgauna lemiamą vaidmenį. Žmonija tapo pagrindiniu planetos biogeocheminės jėgos veiksniu. Šis etapas ypač išryškėjo prasidėjus atominei ir kosminei erai.
Skiriame du biosferos struktūrinius tipus: kontinentinį ir vandenyninį. Sausumos arba kontinentinė biosfera užima apie 149 milijonus kvadratinių kilometrų, arba 29 procentus, vandenyninė – 361 mln. km2 – 71 planetos paviršiaus procentą. Dominuoja vandenyninė hidrosfera, kurioje sutelkta apie 1370 mlrd. km3, arba 98 procentai gamtinio vandens. Gėlas vanduo tesudaro tik apie du procentus hidrosferos gamtinio vandens.
Pagrindinis visų gamtinių ir daugelio antropogeninių procesų biosferoje šaltinis – Saulės energija. Naudodama Saulės energiją ir esančias Žemės plutoje medžiagas, augalija pagamina apie 180 mlrd. tonų sausos biomasės ir išgauna apie 300 mlrd. tonų deguonies. Be to, augalai sugeria ir išgarina apie 30 tūkst. km3 vandens, t.y. apie pusę viso vandens, kuris išgaruoja sausumoje.
Vandenynai ir jūros sukuria apie 43 procentus visos biomasės. Tropikų miškai – apie 29, pievos ir ganyklos – apie 10, vidutiniųjų zonų miškai – taip pat apie 10 procentų ir dirbamoji žemė sukuria tik 8 procentus visos biomasės, kuri yra viso gyvūnijos pasaulio, taip pat ir žmogaus, mitybos pagrindas. Deguonis, kurį gamina augalai, nuolat papildo atmosferą. Jis būtinas visiems gyviems organizmams, išskiriant tik kai kurias mikroorganizmų rūšis, kurios sudaro labai nedidelę planetos gyvosios medžiagos dalį. Deguonis naudojamas ne tik gyvųjų organizmų kvėpavimui, bet ir negyvosios gamtos oksidacijos procesams.
Iki šiol daug kas manė, kad biosferos biologiniai ištekliai neriboti ir tik paskutiniaisiais metais mokslininkai pradėjo nerimauti, kad mus supanti aplinka pavojuje. Žmogaus gamybinė veikla įgavo didžiulį, galima teigti “geologinį” mastą, išryškėjo realus pavojus, kurį sukelia pernelyg didelis biologinės materijos judėjimas. Techninė pažanga nutiesė visiškai naujus energijos bei materijos judėjimo kelius biosferoje, pažeidė per milijonus metų susiklosčiusią natūralią pusiausvyrą.
Kaip ne kartą yra pažymėjęs garsusis rusų akademikas A.Vinogradovas, plėtojantis žmonijos praktinėms techninėms galimybėms kas 7-10 metų padvigubėja elektros energijos gamyba. Kitaip tariant, dabar yra daug ir vis daugiau atsiranda veiksnių, verčiančių domėtis ne tik gamtos apsauga plačiausiąja šio žodžio prasme, bet ir biosferos apsauga.
Biosferos apsaugos problemos – nepaprastai sudėtingos, kompleksinės, susijusios su visomis žmonijos veiklos sritimis; trumpai tariant, su dviem pagrindiniais jos veiklos aspektais: planetos žalojimu ardant jos natūralų landšaftą – miestų statyba, kanalų kasimu, kelių tiesimu, miškų naikinimu ir gamybos atliekų bei įvairių ekologiškai kenksmingų medžiagų išmetimu į biosferą.
Šiuolaikiniai technologiniai procesai, kaip neišvengiami civilizacijos veiksniai, nebegali negriauti iki šiol vykusių ekologinių procesų. Žemėje, žymaus amerikiečių ekologo L.Brauno nuomone, – miestų ir pramonės atliekos pradėjo taip keisti gyvenamąją aplinką – orą, vandenį ir dirvožemį, jog vis daugiau gresia faunai ir florai, kurios būtinos žmogaus egzistavimui. Gamtos teršimas tapo grėsminga visos planetos problema, jis ypač pražūtingas išsivysčiusiose šalyse. Žemėje per paskutinį šimtmetį išnyko šimtai gyvulių, paukščių, žuvų ir kitų gyvūnų rūšių, ties išnykimo riba dabar yra dar apie tūkstantį rūšių. Biosfera pati nebegali apsivalyti ir nebeįstengia savo jėgomis atsikratyti naštos, kurią jai užkrovė žmogus.
Suprantama, kad tokių problemų neįmanoma išspręsti vie.nos, kad ir labai didelės ir galingos, šalies pastangomis, jas reikia spręsti viso pasaulio valstybių ir tautų bendromis jėgomis. Tai verčia visas šalis susitarti tarpusavyje, išnaudoti visas galimybes.
Skiriami trys globalinės problemos “žmogus ir gamta’ aspektai: techninis – ekonominis, kuris susijęs su gamos išteklių išsekimu Žemės rutulyje, ekologinis, kuris neatskiriamas nuo aplinkos teršimo ir egzistencinės pusiausvyros sutrikimo sistemoje “žmogus-gyvoji gamta” ir socialinius – politinius, nes šias problemas, kaip jau minėjome, reikia spręsti visos žmonijos pastangomis.
Gamtoje žmonės turi sudaryti tokias biologinės pusiausvyros sąlygas, kuriomis ji galėtų vystytis pagal žmonių kultūros reikalavimus. Tai vienas iš pagrindinių tikslų, kuriuos turėtų pasiekti ekologija – mokslas, iki šiol tyręs pusiausvyrą gamtoje, vykstant natūraliam evoliucijos procesui. Ekologija, kurios pagrindines problemas aptarėme ankstesniuose mūsų temos klausimuose, be abejo, taps viena iš pagrindinių biologijos mokslo šakų.
Biosferos problemos vis dažniau svarstomos daugelyje tarptautinių konferencijų ir simpoziumų, intensyvėja tarptautinis bendradarbiavimas sprendžiant atskirus jų klausimus, bet jis dar toli gražu nepatenkinamas.
Jungtinių Tautų Organizacijai globojant realizuojama daugiamečio tarptautinio bendradarbiavimo programa “žmogus ir biosfera”, daugelyje valstybių pradėjo veikti Pasaulinės sveikatos apsaugos organizacijos skyriai atmosferos užterštumui tirti ir matuoti. Dar 1972-siais metais Stokholme įvyko pirmoji pasaulinė aplinkos apsaugos konferencija, kurią organizavo Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinė asamblėja, nuolat vyksta daug įvairių aukšto vyriausybinio lygio susitikimų, specialių institutų bei agentūrų atstovų pasitarimai.
Nors mūsų šalyje, išgyvenančioje didžiulius pokyčius, yra daugybė tvarkytinų reikalų, Lietuvos vyriausybė daug dėmesio skiria ir šiai problemai. 1992 metais buvo parengta Lietuvos aplinkos apsaugos programa, 1995 metais – naujoji trijų lygių programa, apimanti aplinkos apsaugos strategijos motyvavimą, metodologiją ir veiklos programą. Šią programą 1996 metais patvirtino Lietuvos Respublikos Seimas.
Įtemptai ir gana sėkmingai dirba Lietuvos mokslininkai. Priimta Lietuvos valstybinė mokslo programa. Ypač svarbūs Lietuvos mokslų akademijos Tarptautinio mokslinės kultūros centro (TMKC) – pasaulinės laboratorijos Lietuvos skyriaus mokslininkų tyrinėjimai: “Regiono vystymosi ekologinis tvarumas istoriniame kontekste Lietuvos pavyzdžiu (ECOSLIT)”. Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministerija kiekvieną metų ketvirtį pateikia ataskaitą apie aplinkos būklę Lietuvoje. Joje aptariami įvairūs klausimai, pvz., oro kokybė Lietuvos miestuose, radiacinė situacija, upių vandens užterštumas tam tikru laiku, Valstybinio gamtos apsaugos fondo ir valstybės investicijų panaudojimas per tam tikrą laikotarpį ir daug kitų aktualių klausimų.
Mūsų šalies vyriausybė ir mokslo darbuotojai supranta, kad kiekviena regioninės sistemos gyvybinė grandis turi savus reikalavimus ir prioritetus tvariam vystymuisi palaikyti, kad regioninė ekosistema bus gyvybingesnė, jeigu bus pasiekta pusiausvyra tarp antropogeninio poveikio sukeliamo gamtinių procesų pažeidimo ir dirbtino bei natūralaus tų procesų atstatymo. Šiai koncepcijai realizuoti ruošiami konkretūs siūlymai kiekvienos nagrinėjamos posistemės ekologinei būklei gerinti, o iš viso kuriamas ekonominis ir teisinis mechanizmas grindžiamas baziniais ekonominiais interesais.
Viso pasaulio mokslininkai, politiniai veikėjai, įtakingiausi tarptautinių organizacijų vadovai vieningai konstatuoja, jog nėra principinio prieštaravimo tarp šiandieninio ekonomikos vystymosi ir žmogaus gamtinės aplinkos, juo labiau, kad ekonomikos vystymasis ir techninė pažanga turi būti derinami su pastangomis ginti gamtinę aplinką ir saugoti kultūros vertybes.
Žmogus, visuomenė ir gamta sudaro neatskiriamą vienovę ir priklauso vieni nuo kitų. Tiktai visuomeninis žmogus gali “sužmoginti” gamtą.
.Savaime suprantama, kad tokių problemų sprendimas reikalauja milžiniškų lėšų ir šiandien dar ne visos šalys gali jų skirti, tačiau ieškoti būtina. Vienas svarbiausių ir patikimiausių rezervų joms padengti – ginklavimosi išlaidų mažinimas. Intensyvus ginklavimasis ne tik daro žalą gyvenamajai aplinkai, bet ir reikalauja didžiulių materialinių žmonijos išteklių. Bendros metinės ginklavimosi išlaidos pasaulyje vien tik 1960-1978-siais metai sudarė apie 400 milijardų JAV dolerių – tai beveik 5 procentai bendrojo pasaulinio ekonomikos sukuriamo produkto. Visos žmonijos pagrindinis uždavinys – mažinti jas, o sutaupytas lėšas skirti svarbiausioms ir neatidėliotinoms globalinėms problemoms spręsti.2.2. PASAULIO EKONOMIKOS MILITARIZAVIMAS – SVARBIAUSIA GLOBALINĖ PROBLEMA
Kiek tik gali paliudyti istorija, Žemėje vyko tūkstančiai karų, pareikalavusių milijonų žmonių gyvybių, atnešusių žmonijai neišmatuojamų ekonominių nuostolių. Iki pat mūsų amžiaus pradžios karais buvo sprendžiami vietiniai įvairių šalių ir regionų klausimai, o į mūsų amžiaus istoriją įrašyti du pasauliniai karai. Vadinamieji vietinės reikšmės – lokaliniai karai vyko tuoj pat po Antrojo pasaulinio karo, vyksta ir dabar. Antrajai šio šimtmečio pusei būdingi neregėti ekonomikos militarizavimo tempai.
Amerikiečių mokslininkas D.Kleitonas apskaičiavo, kad nuo 1947 ligi 1971-jų metų “šaltasis karas” amerikiečiams atsiėjo fantastinę sumą – 1 trilijoną dolerių. Tai reiškia, kad per 25 pokario metus kiekvienas amerikietis turėjo sumokėti maždaug po 10 tūkstančių dolerių. “Šaltasis karas” buvo brangiausias JAV istorijoje. Valstybė neteko tris kartus daugiau lėšų negu per Antrąjį pasaulinį karą ir 36 kartus daugiau, negu per Pirmąjį.
Kiek buvusi Tarybų sąjunga tam tikslui išleido pinigų – neskelbiama. Šie duomenys buvo labai įslaptinti. Tačiau reikia manyti, kad ir ši, palyginti skurdi ir abiejų pasaulio karų nuniokota ir nualinta šalis, šiam tikslui išleido nemažiau lėšų. O kur kitos pasaulio šalys, kurios šioje srityje taip pat stengėsi neatsilikti.
Į šią globalinę problemą su nerimu žvelgiama dviem aspektais: kaip į beprasmį ekonominių išteklių švaistymą ir kaip į žmonijos civilizacijos sunaikinimo pavojų.
Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, pradėjo sparčiai vystytis pasaulio ekonomika, kasmet buvo gaminama vis daugiau tiek karo produkcijos, tiek ir maisto produktų. Šiuo metu daugeliui pasaulio šalių tai tapo ekonomiškai nebeįmanoma. Atlikti tyrimai rodo, kad kasmet ekonomikos militarizavimui skiriamos lėšos viršija pajamas, sukuriamas vargingesnės pasaulio visuomenės dalies.
Intensyvus ginklavimasis ne tik iškrato žmonių kišenes, bet riboja lėšas jų sveikatingumui, švietimui, poilsiui, trukdo vykdyti kūrybinio pobūdžio socialinę programą, sukuria gyventojų netikrumo, nuolatinės įtampos ir baimės atmosferą, apatiją. Tam tikslui sunaudojami didžiuliai gamtos turtai, milijonų jaunų žmonių energija ir laikas, taip pat daugiau šimto milijonų žmonių darbas tiesioginėje ginklų gamyboje. Mažiausiai pusė pasaulio mokslininkų sprendžia karinio pobūdžio problemas. Ir labai svarbu tai, kad šalies ūkio militarizavimas, ruošimasis karui, nekalbant apie pačius karo veiksmus, neigiamai veikia gamtinę aplinką.
Pastaruoju metu pasaulio mokslininkai, visuomenės veikėjai vis daugiau dėmesio kreipia į pramoninį aplinkos teršimą išsivysčiusiose šalyse, bet retai pabrėžia, kad didelė pramonės dalis dirba karo tikslams.
Išlaidos ginklavimuisi auga nepaisant pasaulio ekonomikos konjunktūrinių svyravimų ir pasirašytų tarp galingų pasaulio valstybių sutarčių dėl ginkluotės apribojimų bei sumažinimo. JAV, Rusija, Prancūzija, Didžioji Britanija, Vokietija ir Italija neužleidžia pagrindinių karinės produkcijos eksportuotojų pozicijų. Nuo senų laikų žinomi ir šios produkcijos pirkėjai: Egiptas, Sirija, Irakas, Iranas, Saudo Arabija, Libija, Jordanija ir kitos šalys. Ir nors jau daugiau kaip penkiasdešimt metų gyvename taikos sąlygomis, vadinamųjų lokalinių karų reikalams sunaudojama daug gamtos turtų. Karinei pramonei reikia daug energijos, metalų, statybinių medžiagų. Kuo daugiau ginklų sukaupiama, tuo akivaizdesnė tampa “būtinybė” gintis. O tai dar labiau pavojinga.Pasaulio tautos akivaizdžiai įsitikino, kokie yra branduolinio ginklo bandymų padariniai. O jeigu kiltų ginkluotas konfliktas? Raketinio – branduolinio ginklo panaudojimas katastrofiškai paveiktų biosferą, pražudytų visa, kas gyva didžiulėse teritorijose, aplinkai padarytų tiek žalos, jog ji natūraliu būdu neatsistatytų šimtmečiais. Prisiminkime Černobylio avariją, jos pasekmes, kurias pajuto ir Lietuvos gyventojai.
Beje, ir nenaudojant branduolinio ginklo, karinė veikla, kaip parodė JAV patirtis Vietname, buvusios TSRS – Afganistane, Irano-Irako karas, Irako agresija kitų kaimyninių .šalių atžvilgiu, pagaliau, karas Balkanuose atvedė ne tik prie žemės ūkio kultūrų, miškų ir ganyklų sunaikinimo, kitų ekologinio režimo pažeidimų, bet ir “paliko” Vietnamo, Kambodžos, Afganistano, Artimųjų ir Viduriniųjų Rytų šalyse, buvusios Jugoslavijos respublikų laukuose ir miškuose milijonus nesprogusių bombų ir minų, kurios sproginėja ir šiandien. Juk ne taip jau retai ir pas mus sproginėja bombos ir minos, likusios mūsų žemėje nuo Antrojo pasaulinio karo. O juk nuo to laiko prabėgo daugiau kaip 50 metų.
Didelę grėsmę ekologijai kelia ir įvairūs žygiai įvaldyti kosmines erdves. Beatodairiškos varžybos kosmoso užkariavimo srityje taip pat pažeidžia pusiausvyrą gamtoje, sukelia tokių padarinių, kurių mes kol kas dar nematome, nepastebime, arba jų priežasčių paaiškinti negalime.
Ekonomikos militarizavimas, “šaltasis karas” ir “karštieji” karai sukėlė grėsmingą gamtos degradavimą, paveikė dabartinių ir būsimų kartų sveikatą. Pasirodė anksčiau negirdėtų ligų, fiziniai ir psichiniai stresai tapo masiniais reiškiniais, padažnėjo susirgimų vėžiu, širdies-kraujagyslių ir kitomis ligomis, net pradėjo “sugrįžti” džiova, kurią lyg tai ir buvome nugalėję.
Pavojingiausia žmonijai yra tai, kad daug kam noras pasipelnyti iš ginklavimosi biznio dar nepraėjo. Tai liudija kalbos ir straipsniai, kartais net labai moksliški, apie būtinumą įsisavinti “geofizinį” ginklą, apie tai, kad mokslinė-techninė pažanga atves į savotišką “meteorologinį karą” tarp pavienių valstybių, kad po kokių 10-15 metų “geofizinė agresija” bus pagrindinė politinių ir karinių konfliktų priežastis. Aiškindami “meteorologinio karo” pranašumus, šie veikėjai pabrėžia, kad atominė bomba dabar teikia daugiausia galimybių gyvybei naikinti, o meteorologinis karas bus geriausia priemonė gyvenimo sąlygoms naikinti. Kai kurie panašių “idėjų” šalininkai džiūgauja, kad “oro valdymo techniką galima naudoti organizuojant grėsmingus potvynius arba naujus ledynmečius priešo teritorijoje”.
Liūdna istorinė patirtis mums primena, kad praeityje mokslo atradimai beveik visada buvo naudojami karo tikslams, o dažnai išplaukdavo iš grynai karinio pobūdžio tyrinėjimų. Manome, kad žmonija vieną kartą privalo atsisakyti tokios patirties, jeigu norime išvengti didelės krizės ar net visos šiuolaikinės civilizacijos pražūties. Tikėkimės, kad žmonija ras savyje jėgų nugalėti tas tendencijas, sugebės susitvarkyti taip, kad šių dienų galingieji mirties priemonių gamintojai galėtų pelnytis iš milžiniškai išaugusių investicijų gamtosaugai, iš viso mūsų nuostabaus pasaulio gyventojų gyvenimo sąlygų pagerinimo priemonių įgyvendinimo, o ne iš pasaulio militarizavimo.3. GLOBALINĖS PASAULIO ENERGETIKOS PROBLEMOS
Paskutinysis antrojo tūkstantmečio šimtmetis tikrai, jau galima sakyti, buvo pats revoliucingiausias laikotarpis žmonijos istorijoje. Jis kupinas socialinių pokyčių, netikėčiausių politinių įvykių, mokslinių atradimų ir išradimų. Padaryta daugiau, negu visais ankstesniaisiais šimtmečiais kartu paėmus.
Pasaulyje išgauta anglies, naftos, įvairiausių metalų rūdų, pagaminta plieno, elektros energijos daugiau, negu iš viso iki šiol. Devyni iš dešimties visų mokslininkų, kurie visais laikais gyveno mūsų planetoje, – mūsų amžininkai. Visuomenės mokslo ir technikos pažanga mūsų amžiuje išgyveno neregėto pakilimo laikotarpį. Šiandien žmogus metė iššūkį gamtos galioms.
Žmonija šiandien į žemės paviršių per tą patį laiką išmeta trigubai daugiau grunto, negu vulkanai iš Žemės gelmių. Kasant anglį ir rūdas, statant užtvankas ir kanalus, tiesiant kelius perkeliami iš vietos į kitą maždaug penki kubiniai kilometrai žemių. Žmogus apskrieja savo planetą per 80-90 minučių, labai sparčiai keičia jos veidą – reljefą: kuria naujas jūras, salas ir pusiasalius, užtvankas ir krioklius. Jis atrado ir siekia įvaldyti atomo energiją, sukūrė tokią ryšių sistemą, kad Žemės spinduliavimas metriniu diapazonu prilygsta Saulės spinduliavimui.
Technosfera – žmogaus darbo dėka pakeistas išorinis Žemės “apvalkalas” – visa, ką sukūrė žmogus savo tikslingos veiklos rezultate. Tai ne tik namai ir ūkiniai pastatai, sandėliai ir garažai, ne tik dirvos, gamyklos, keliai ir kanalai, uostai ir prieplaukos, aerodromai, bet viskas, ką sukūrė žmonijos civilizacija, kas vienaip ar kitaip keičia materiją ir energiją.
Bendras šios materijos, visų jos medžiagų, t.y. technosferos svoris – apie 100 milijardų tonų, kas, palyginus su mūsų planetos svoriu, o ji sveria apie 10 milijardų kartų daugiau, tesudaro tik 0,00000001 procento mūsiškio Saulės palydovo svorio.
Energetika yra svarbus technosferos veiksnys ir kartu viena iš pagrindinių globalinių problemų.
Parako išradimas, garo ir vidaus degimo variklių amžius, elektros, radijo ir televizijos epocha ir, pagaliau, raketų bei atomo era – pasiekta energijos vystymosi aukščiausioji riba ir visa tai kokybiškai keičia žmogaus gyvenimo žemėje sąlygas ir jo vaidmenį biosferoje. Ateitis neįsivaizduojama be žmogui pavaldžių išteklių.
Žmonija kol kas naudoja energiją iš tikrai labai didelio, bet ne neišsenkamo gamtos sukurto telkinio. Apie beveik pusės milijardo automobilių, poros šimtų tūkstančių lėktuvų, šimto tūkstančių sraigtasparnių, dviejų šimtų tūkstančių lokomotyvų ir beveik aštuoniasdešimties tūkstančių laivų, dešimtys tūkstančių fabrikų ir gamyklų, ligoninių ir mokyklų, šimtai milijonų įvairiausių šaldytuvų ir šildytuvų, radijo aparatų ir televizorių, gamyklų staklių ir įvairiausių mašinų vis labiau ir labiau sekina mūsų planetos gamtos rezervuarą. Kuro ištekliai, susitelkę Žemės plutoje yra gana dideli, tačiau riboti. Mokslininkų apskaičiavimais, jų gali užtekti gal dviems – trims šimtmečiams. Tačiau visi tikimės, kad žmonija iki to laiko, o gal net daug anksčiau, atras ir galės naudotis naujais energijos šaltiniais.
Yra ir kitaip manančių mokslininkų, kurie teigia, kad jau apie 2000-sius metus, o vėliausiai ateinančio šimtmečio pirmojoje pusėje, prasidės energetinis badas, kad seni energijos šaltiniai išseks greičiau, negu bus pradėta plačiai naudotis naujais. Kaip sakoma, pagyvensim – pamatysim.
Artimiausiu laiku, ar net netolimoje ateityje, įvaldyti daugumos naujų mūsų planetos potencinės energijos šaltinių tikrai bus techniškai neįmanoma, tačiau tai nereiškia, kad Žemėje neslypi kolosalinių energijos išteklių dar daugeliui amžių. Žemės plutoje – 7-10 kilometrų gylyje, apytikriais apskaičiavimais, yra susitelkusi šiluma penkis tūkstančius kartų kaitresnė už visų rūšių planetos kurą. Vėjo energijos, o kartu ir vandens energijos ištekliai taip pat matuojami astronominiais skaičiais. Be to, energijos šaltinių yra ir kosmose, pirmiausia, Saulės energijos. Beje, energija, kurią gamina nenutrūkstantys gamtos procesai, .praktiškai yra neišsemiama. Ji nuolat atsinaujina ir iš tiesų yra amžina, kaip ir Saulės energija, o svarbiausia – ji neišmeta į aplinką kenksmingų atliekų.
Apie tai žmonija taip pat pradėjo galvoti. Tačiau vis tik, kol praktiškai nebus išspręstos jos gavimo problemos, pagrindinių žaliavų išsekimas žmonijai yra tarsi didelė grėsmė, kurios ir bijoma ir laukiama. O apėmusi daugelį Europos, Amerikos, Azijos ir kitų pasaulio žemynų labiausiai išsivysčiusių šalių energetinė krizė verčia naujų energijos šaltinių problemas spręsti rimčiau ir sparčiau.
Apie konkrečias artimiausios ir netolimos perspektyvos ekonomines energetikos problemas jau rašėme ankstesnėse temose.4. DEMOGRAFINĖ ŽMONIJOS PROBLEMA
Be kitų, tik mūsų šimtmečiui būdingų reiškinių, priskiriami ir demografinės revoliucijos, demografinio sprogimo, demografinio piko, demografinės bangos ir dar kitaip vadinami demografiniai procesai. Niekas neabejoja, kad mūsų planetos gyventojų skaičiaus didėjimas tapo labai svarbia globaline problema.
Pažvelkime, kaip civilizacijos raidoje didėjo Žemės gyventojų šeima. Demografai siūlo išskirti tris labai skirtingos trukmės laikotarpius. Pirmasis – nuo žmonių atsiradimo iki 17-tojo amžiaus vidurio, yra ilgiausias, tačiau labai lėtas gyventojų skaičiaus didėjimo požiūriu. Antrasis – tris šimtus metų apimantis laikotarpis, būdingas daug spartesniu gyventojų prieaugiu: nuo 1650 iki 1950-jų metų žmonių padaugėjo apie 4,5 karto. Trečiasis laikotarpis, demografų siūlymu skaičiuojamas nuo šio amžiaus vidurio, pasižymi labai sparčiu gyventojų skaičiaus augimu. Šiuo metu mūsų planetoje gyvena apie 6,5 milijardo žmonių. Jau skelbiama, kad demografinio sprogimo banga pamažu rimsta. Manoma, kad tam turi įtakos švietimas, aktyvesnis moterų įtraukimas į visuomeninės gamybos procesą, urbanizacija, milžiniškas informacijos srauto padidėjimas ir kiti veiksniai.
Pažymėtina, kad kai kurie šiandieninio pasaulio demografai savo prognozėse perdeda gyventojų prieaugį, kas skatina savotiškai atgaivinti neomaltizmo tendencijas. Jie pranašavo žmonijos ekologinę ir demografinę krizę dar mūsų amžiaus pabaigoje ir dar pranašauja, jeigu ne XXI-jo amžiaus pradžioje, tai bent viduryje, numatydami visuotinį badą, katastrofišką išteklių išsekimą ir smarkų gyvenimo lygio smukimą. Ir viskas tik dėl to, kad mūsų per daug, kad mes jau pernelyg sparčiai dauginamės.
Moksliniuose, o ypač mokslo populiariuose leidiniuose bei periodikoje vis dažniau pasirodo dramatiški straipsniai apie nuolatinį šimtų milijonų žmonių badavimą, apie visai planetai gresiantį badą. Tai nėra prasimanymai, sensacijos ar žurnalistų triukai, bet realūs ir labai prieštaringi reiškiniai, vykstantys šių dienų pasaulyje. Tačiau ir vėl aiškinama, kad viskas tik dėl to, kad žmonės per daug sparčiai dauginasi.
Kaip visa tai ne nauja. Dar devynioliktojo amžiaus pradžioje dvasininkas Tomas Robertas Maltus sukūrė teoriją, pagal kurią Žemės gyventojų skaičius didėja geometrine progresija, o materialinių gerybių gamyba – aritmetine. Jis įtikinėjo varginguosius gyventojų sluoksnius, kad dėl skurdo jie patys esą kalti, nes per didelis gimstamumas.
Istorinė patirtis rodo, kad žmonija labai dažnai atsidurdavo tokioje padėtyje, kai burnų skaičius pasidarydavo didesnis už galimybes gauti maisto. Jeigu tai įvykdavo pirmykštėje bendruomenėje ar klajoklių gentyse, dažniausiai baigdavosi tragedija – “atliekamos” burnos mirdavo. Tai būdavo gyventojų pertekliaus tragedija.
Didžioji Romos imperija žlugo ne vien dėl klasinių kovų, kaip dažnai teigdavo tarybiniai istorikai, bet ir dėl to, kad “amžinojo miesto” imperiją užplūdo barbarai, kurie atėjo čia dėl gyventojų pertekliaus. Tikriausiai, jie turėjo pagrindo ir pakankamai argumentų manyti, jog Žemėje pasidarė ankšta. Pirmykštės visuomenės žmogus per dalybas negavęs mėsos taip pat galėjo manyti, kad žemėje per daug gyventojų.
Taigi gyventojų perteklius – nėra paprastas reiškinys. Jis labai sudėtingas, taip pat, kaip yra sudėtingas gamybinių jėgų ir pirmiausia darbo jėgos trūkumo reiškinys. Kartu galima kalbėti ir apie per didelį gyventojų skaičių ir apie gamybinių jėgų trūkumą.
Mūsų planetos gyventojų prieaugį per visą žmonijos istoriją ligi devynioliktojo amžiaus, kai prasidėjo visuotiniai surašymai, galima nagrinėti tik labai bendrais bruožais. Tai ypač pasakytina apie pirmykštės bendruomenės epochą prasidėjusią dar antropogenezės laikotarpiu maždaug prieš du milijonus metų, vergovinę santvarką ir nemažu mastu apie feodalizmo laikotarpį.
Kaip jau esame minėję, pirmykščių žmonių buvo nedaug ir daugėjo labai lėtai. Manoma, kad mezolito pradžioje, t.y. viduriniajame akmens amžiuje, prieš kokius penkiolika tūkstančių metų, bendras visų žemynų gyventojų .skaičius neviršijo keleto milijonų žmonių. Neolito, t.y. naujojo akmens amžiaus pradžioje, žemėje gyveno apie dešimtį milijonų žmonių. Prieaugis buvo nedidelis, gal net ne didesnis, kaip viena promilė (0,1 procento) į metus. Didžiausios žmonių kolonijos gyveno Pietų ir Rytų Azijoje, Afrikoje, ypač jos Šiaurėje ir Pietų Europoje. Didžiuliai šiaurinės Eurazijos plotai buvo beveik visai negyvenami, Australijoje gyventojų buvo apie kelis tūkstančius, abėjose Amerikose – apie 100-200 tūkstančių.
Neabejotina, jog pirmykštėje bendruomenėje žmonių mirtingumas buvo nepaprastai didelis. Sunkiausiai buvo gyventi vidutiniųjų ir šaltųjų zonų kraštuose, kur buvo ypač didelis vaikų mirtingumas. Mokslininkai mano, kad tais laikais vidutinis žmogaus amžius buvo apie 20 metų, tik labai nedaugelis pavienių žmonių sulaukdavo 50-ties metų.
Gimimų skaičius pirmykštėje bendruomenėje irgi turėjo būti labai didelis, bent jau truputį didesnis už mirtingumą, kitaip mūsų proproseneliai būtų išmirę.
Įvairių tautų ir kraštų gyventojų daugėjimo tempai priklausė nuo mirtingumo, kurio pagrindine priežastim buvo badas. Ir vėl gyventojų pertekliaus problemos. Žmonija progresavo tik tada, kai buvo kovojama prieš badą, o paskui, prieš epidemijas ir ligas. Žmonių nuostoliai didėjo vykstant karams, ypač didėjant armijoms ir tobulėjant ginklams. Tačiau bene pavojingiausios būdavo epidemijos, kurių metu kareivių daugiau žūdavo nuo ligų, negu mūšio lauke, o daugiausiai jų metu kentėdavo taikūs gyventojai.
Didžiųjų daugiamilijoninių valstybių susidarymas Artimuose Rytuose ir Šiaurės – Rytų Afrikoje daugiausiai buvo susiję su jų taikaus egzistavimo laikotarpiais. Manoma, kad faraonų epochoje Egipte gyveno apie 7 milijonai, Babilone – 5 milijonai žmonių.
Mūsų eros pradžioje Žemėje gyveno jau apie 200-250 milijonų gyventojų. Viduriniaisiais amžiais gyventojų daugėjo, bet pirmajame tūkstantmetyje prieaugio tempai buvo gana nedideli. Pradedant 1000-sius metus mūsų planetoje gyveno tik apie 275 milijonai žmonių, 1500-sius – jau apie 450 milijonų, 1700-sius – maždaug apie 900 milijonų ir tik maždaug 1730-siais pasiekė milijardą gyventojų. 1930-siais metais turėjome tris milijardus, 1960-siais – virš keturių, 1975-siais pasaulio gyventojų skaičius siekė daugiau penkių milijardų. Šiuo metu kalbama, kad turime jau 6 milijardus su ketvirčiu, o pagal Jungtinių tautų prognozę 2000-siais metais mūsų planetoje turėtų gyventi apie 6,5 milijardo žmonių.
Tai vis tik kokia demografinė situacija turėtų būti netolimoje ateityje? Šis klausimas labai domina visus mūsų planetos gyventojus. Šioje situacijoje susiduriama su dviem veiksniais: socialinių ir visuomeninių sąlygų ir gamtinių. Jų išskirti negalima, nors dominuojantis veiksnys – socialiniai ir visuomeniniai santykiai. O žmonija šiuo metu dar turi daug neišspręstų problemų, ypač nekokia situacija susidaro gyventojų ir maisto atžvilgiu. Šio klausimo ir su juo susijusio visuomeninio proceso neįmanoma teisingai suprasti, neatsižvelgus į kai kuriuos svarbius socialinius reiškinius.
Didžiausia žmonijos dalis gyvena besivystančiose, vadinamuosiuose trečiojo pasaulio šalyse, kurioms būdinga socialinių ekonominių sistemų įvairovė.
Gyventojų gausėjimo tempai ypač spartūs Azijos, Afrikos, Lotynų Amerikos šalyse. Jose šiuo metu gyvena jau daugiau dviejų trečdalių pasaulio gyventojų, o kito tūkstantmečio pradžioje prognozuojamas šio skaičiaus padidėjimas iki keturių penktadalių. Didžiausios problemos tos, kad šios šalys, būdamos atsilikusios tiek ekonominiu, tiek kultūriniu atžvilgiu, nepajėgia patenkinti naujų narių maisto, gyvenamojo ploto ir kitų poreikių. Ypač sunku jose su išsilavinimu, sveikatos apsauga, įsidarbinimu.
Spartus gyventojų skaičiaus augimas šiose šalyse iškelia ir dar vieną opią problemą – amžiaus struktūros pokyčius. Gyventojų, kurių amžius iki 15-os metų, dalis besivystančiose šalyse pastaraisiais dešimtmečiais išaugo iki 40-ties, net 50-ties procentų bendro jų gyventojų skaičiaus. Dėl to labai padidėjo nedarbi.ngų žmonių, kuriuos turi išlaikyti dirbantieji. Padėtį dar labiau apsunkina tai, kad tose šalyse, palyginti, labai žemas darbo našumas, didelis nedarbas bei agrarinis gyventojų perteklius.
Nors demografinė politika – kiekvienos nepriklausomos šalies vidaus reikalas, sunkumai dėl gyventojų pertekliaus mūsų minėtose šalyse vis labiau juntami ir tarptautiniuose santykiuose. Dėl šios priežasties blogėja ten gyvenančių žmonių gyvenimo lygis, auga emigracija iš besivystančių šalių, o tai kelia nepasitenkinimą išsivysčiusiose šalyse. Siekiant išspręsti nesibaigiančius prieštaravimus, būtina esminė visos tarptautinės sistemos reforma, kuri panaikintų besivystančių šalių diskriminavimą ir įvykdytų bent jau būtiniausius visuomeninius pažangius demografinės politikos pakeitimus.
Norint geriau suprasti “biologinės bombos” sprogimą, kuriuo žmoniją gąsdina daugelis pasaulio mokslininkų ir visuomenės veikėjų, reikia nustatyti, kurioje pasaulio vietoje ji sprogo.
Išsivysčiusiose pasaulio šalyse nuo 1920 iki 1960-jų metų gyventojų padaugėjo pusantro karto (nuo 674 iki 976 milijonų). 2000-jų metų pradžiai tikimasi sulaukti 1,5 milijardo, o gal kiek daugiau, nes į “išsivysčiusiųjų” tarpą patenka vis daugiau ir daugiau buvusių “besivystančiųjų”. Tai pirmiausia šalys, turinčios daug gamtos turtų, ypač naftos, įvairiausių šių dienų pramonei reikalingų rūdų, žaliavų labai besivystančiai chemijos pramonei ir kt.
Neišsivysčiusiose, arba įprastai tariant, besivystančiose šalyse minėtų 40-ties metų laikotarpyje gyventojų padaugėjo beveik du kartus (nuo 1187 iki 2022 milijonų), o šio amžiaus pabaigoje manoma, kad jų bus apie 4,7 milijardo, t.y. maždaug tris kartus daugiau, o iš XXI-jo amžiaus pabaigoje laukiamų 14-15 milijardų mūsų planetos gyventojų, šių dienų besivystančių šalių teritorijoje jų turėtų gyventi apie 80-90 procentų.
Taigi šio sprogimo epicentras, kaip rodo dabartinė padėtis ir ateities prognozės, yra ir dar ilgai bus “trečiajame pasaulyje”, kur šiuo metu gyventojų prieaugio tempai dvigubai spartesni, negu išsivysčiusiose šalyse (1970-1980-siais metais buvo 2,58, o išsivysčiusiose – 1,13 procento).
Reikia prisiminti, kad Pirmasis ir ypač Antrasis pasauliniai karai smarkiai pažeidė natūralųjį gyventojų judėjimą daugelyje pasaulio kraštų, ypač išsivysčiusiose šalyse. Pirmasis pasaulinis karas pareikalavo 25-kių, o Antrasis – virš 50-ties milijonų žmonių gyvybių. Didžiausią aukų dalį sudarė jauni vyrai ir gimdyti galinčios moterys. Be to, karai suluošino ir padarė invalidais milijonus žmonių, kas taip pat turėjo įtakos gimstamumui. Europoje sumažėjo gyventojų ir jų prieaugio tempai sulėtėjo dar ir dėl emigracijos už vandenynų – daugiausia į JAV. Mokslininkų paskaičiavimais, vien tik šio amžiaus pirmojoje pusėje Europą paliko apie 30 milijonų žmonių. Tai irgi labai svarbūs veiksniai, nulėmę tokį didelį gyventojų prieaugio skirtumą išsivysčiusiose ir besivystančiose šalyse.
Jeigu dar visai netolimoje praeityje, o daugelyje pasaulio šalių ir dabar, gimstamumas nebuvo reguliuojamas, šie procesai vyko ir vyksta stichiškai, juos riboja nebent tik moters organizmo fiziologinės savybės, gal tiksliau – galimybės, tai dabar jau bręsta “demografinė revoliucija”. Jai būdingi du veiksniai: pirmas – buvo susidorota su žmogaus bejėgiškumu kovoje prieš mirtingumą, ypač vaikų mirtingumą ir prieš visa kas grėsė jo gyvybei ir sveikatai; antras – įsivyrauja gimstamumo kontrolė ir sutuoktinių autokontrolė.
Nors gyventojų skaičius vis dar didėja sparčiais tempais, ryškėja persilaužimo tendencijos. Manoma, kad tie tempai jau pasiekė savo aukščiausią tašką ir paskutiniajame šio amžiaus dešimtmetyje turėtų po truputį mažėti. Reikia pažymėti, kad, atrodo, ši prognozė pradeda pildytis. Anksčiau ar vėliau gimstamumas sumažės visuose kraštuose, net ir ten, kur šiuo metu yra labai didelis. Dėl to sumažės ir gyventojų prieaugis net ten, kur kartu labai mažės ir jų mirtingumas. Šiaip ar taip gimimų skaičius šeimose vis labiau bus planuojamas ir reguliuojamas, neži.ūrint nuo amžių paveldėto tamsumo ir prietarų gausybės.
Šių priemonių įgyvendinimui daugelyje šalių dar ilgai trukdys ir reikiamų visuomenės socialinio-ekonominio vystymosi galimybių nebuvimas, kada Žemėje vis dar yra daugiau kaip milijardas beraščių ir maždaug dar tiek pusiau raštingų ir beveik milijardas žmonių nežino, kas yra lova. Ir vis tik reikia tikėtis, kad pasaulio visuomenė išspręs ir tą labai jau sudėtingą, bet kartu ir labai aktualią globalinę problemą.
O mes konkrečias dabartines gyventojų prieaugio problemas, ypač sprendžiant aktualius Lietuvos gyventojų prieaugio klausimus, jau aptarėme ankstesniuose skyriuose.5. GLOBALINĖS ŽEMĖS ŪKIO IR MAISTO PROBLEMOS
Nors visos globalinės pasaulio problemos tarp savęs yra glaudžiai susijusios, ypač glaudūs ryšiai jungia demografines ir maisto problemas. Kuo labiau gausėja žemės gyventojų, tuo jiems reikia daugiau maisto. Tuo pačiu jiems būtina kasmet skirti tam daugiau žemės ir geriau ją įdirbti. Nežiūrint to, kad mokslininkų apskaičiavimai rodo, jog paskutiniu metu maisto gamyba pasaulyje didėja – tik per aštuntąjį mūsų amžiaus dešimtmetį, skaičiuojant vienam planetos gyventojui maisto buvo pagaminama kaip niekad daug, faktiškai pasaulyje kas šeštas žmogus neprivalgo ir negali kaip reikiant dirbti.
Daugelyje valstybių šiuo metu ūkinė veikla tvarkoma taip, kad kai kuriose iš jų pagaminama maisto produktų labai nedaug, o dar kai kuriose žemės ūkio produktai gaminami, tačiau daugumai tų gyventojų jie neįperkami. Bendrai paėmus, pasaulio žemės ūkiui dar pakanka išteklių maisto produktams gaminti, tačiau nėra vieningos tarpvalstybinės politikos, kuri padėtų kiekvienai šaliai tinkamai spręsti globalinę maisto produktų problemą.
Kas nulėmė dabartinę maisto produktų situaciją pasaulyje? Teigiama, pavyzdžiui, kad 1950-1985-jų metų laikotarpyje grūdinių kultūrų prieaugis buvo spartesnis nei gyventojų; jų metiniai augimo tempai sudarė apie tris procentus. Tai pilnai tenkino besivystančių šalių grūdų poreikį ir kur kas daugiau jų buvo galima sunaudoti gyvulių pašarui išsivysčiusiose šalyse. Be pagrindinių maistinių grūdų gamybos, sparčiai augo ir mėsos bei pieno produktų gamyba. Europos išsivysčiusiose šalyse mėsos gamyba padidėjo daugiau kaip tris kartus, o pieno – dvigubai. Toks šuolis įvyko dėka naujų, labiau derlingų kultūrų ir produktyvesnių gyvulių bei paukščių veislių, gausaus mineralinių trąšų ir cheminių augalų apsaugos priemonių naudojimo, žemių melioravimo.
Tačiau būtina pabrėžti, kad kiekvienas papildomas maisto produktų prieaugio kiekis reikalauja vis didesnių sąnaudų. Tai dalinai paaiškinama tuo, kad dirbant žemę vis ryškiau pasireiškia dirvos derlingumo mažėjimo tendencija, vis labiau aiškėja dirvos erozijos, rūgštingumo, užkrėtimo nuodingomis medžiagomis problemos.
Mūsų sąlygomis išskirtinos trys pasaulio maisto produktų gamybos sistemos. Viena iš jų, vadinama industriniu žemės ūkiu, yra būdinga Šiaurės Amerikos, Europos šalims, Australijai, Naujajai Zelandijai. Kitai priskiriamos šalys, kuriose pastaraisiais dešimtmečiai vyko vadinamoji “žalioji revoliucija”. Tai Azijos ir Lotynų Amerikos valstybės, turinčios gerų gamtinių žemės išteklių ir sėkmingai pritaikiusios pažangiausią agrotechniką ir, pagaliau, trečiajai maisto produktų gamybos sistemai priskiriamos Afrikos šalys, kurių tiek gamtinė žemės ūkio produktų gamybos bazė, tiek finansinių investicijų galimybės menkos.
Kad galima būtų patenkinti dabartiniais tempais besidauginančių Žemės gyventojų poreikius, būtina, kad pasaulinė maisto produktų gamyba kasmet didėtų 3-4 procentais. Be to, globalinė maisto problema negalės būti sėkmingai ir efektyviai sprendžiama. Užtikrinti visame pasaulyje tokį metinį maisto produktų prieaugį ir dar nepažeidžiant ekologinių reikalavimų – sunkus ir sudėtingas uždavinys. Tačiau žmonija sukūrė naujas agrotechnologijas, siekia įvesti naują ekonominių tarptautinių santykių tvarką stimuliuojant maisto produktų gamybą ir prekybą jais. Sėkmingas viso pasaulio gyventojų aprūpinimas maisto produktais – tai ne tik produktų gausinimas, bet ir tinkamo jų paskirstymo organizavimas.
Kad galėtume plačiau, giliau ir visapusiškiau suprasti šiuos mums visiems svarbius ir rūpimus klausimus, panagrinėkime žemės ūkio ir maisto globalines problemas aplamai globaliniu mastu.
Visa Žemės biosfera, daugelio mokslininkų apskaičiavimais, duoda apie 83-85 mlrd. tonų organinių medžiagų, iš jų 30 mlrd. – jūros ir vandenynai. Beveik 6,5 mlrd. žmonių gali gyventi mūsų planetoje tik dėka to, kad naudoja augalinį ir gyvulinį maistą, arba, kitaip tariant, gauna energijos iš Saulės per augalų fotosintezę, žmonės kai kuriuos augalus savo maistui naudoja tiesiogiai – tokius, koki.e jie užauga gamtoje, arba jų perdirbimo produktus, o kitą maistui tinkamą dalį sušeria gyvuliams ir paukščiams, iš kurių gauna gyvulininkystės produktų: mėsos, pieno, kiaušinių. Dalį augalininkystės ir gyvulininkystės produktų žmogus naudoja ne maisto reikmėms: drabužiams, avalynei, būsto įvairiems kitiems buitiniams poreikiams tenkinti.
Metinė fotosintezės produkcija – maždaug 83 milijardai tonų. Tai apie 14 kartų pralenkia metinę kuro gamybą, skaičiuojant svorio vienetais ir 7-8 kartus – kalorijomis. Šie duomenys labai apytiksliai, nes jūrų ir sausumos fotosintezės produkcijos apskaičiavimas sudėtingas. Tačiau užtikrintai galime teigti, kad sausumoje šios produkcijos pagaminama 2,8 karto daugiau, nors jūrų ir vandenynų plotas 4 kartus didesnis už sausumos plotą. Tokiu būdu, skaičiuojant Žemės sausumos ploto vienetui, fotosintezės produkcijos tenka apie 11 kartų daugiau negu jūrų ir vandenynų ploto vienetui.
Apie trečdalį mūsų planetos sausumos ploto užima miškai, kurių produktyvumą mokslininkai yra apskaičiavę daug tiksliau. Medžių fotosintezės naudingumo koeficientas yra labai didelis: šiaurėje miškų fotosintezės produkcija sudaro apie 8 tonas hektarui, o tropikuose – gerokai didesnė. Manoma, kad vidutinis metinis miškų prieaugis hektarui apie 10 tonų. Vadinasi, visi mūsų planetos miškai kasmet duoda maždaug 7 kartus daugiau produkcijos, skaičiuojant svoriui ir 4 kartus daugiau – kalorijomis, negu metinė kuro produkcija, išgaunama iš žemės gelmių. Galime priminti, kad Lietuvos ekosistemose fitomasės kiekis sudaro apie 300 mln. t (absoliučiai sausos medžiagos). Beveik 82 procentai jos tenka miškų ekosistemos, kur taip pat didžiausias fitomasės prieaugis, ploto vienetui – apie 9 tonas hektarui, t. y. beveik tiek, kiek ir vidutiniškai pasaulyje, o žemės ūkio paskirties plotuose – apie 8,2 tonos, arba keletą kartų daugiau už pasaulio vidurkį.
Mokslininkai jau seniai teigia, jog neracionalu mišką naudoti kurui, nes jis yra labai svarbi pramonės žaliava. Didysis rusų mokslininkas D.Mendelejevas dar prieš šimtą metų mėgdavo sakyti, kad kūrenti galima ir asignacijomis. Vien tik medienos atliekų naudojimas visiškai gali aprūpinti energija visą medžio apdirbimo ir celiuliozės pramonę. Tačiau iki šiol dar didžiulė medienos žaliavų dalis nepanaudojama, pūva dėl netinkamo naudojimo, dėl nepakankamai gerai organizuoto miško medžiagos ruošimo, jos gabenimo, žemos miškotvarkos kultūros. Pasidairykime tik po Lietuvos miškus, nekalbant jau apie šiaurinės Eurazijos ir tropinius kraštus.
Artimiausiu metu žmonijai šį nepaprastai svarbų uždavinį vis tik teks spręsti: tinkamai organizuoti miškų globą, medienos ir kitos jų produkcijos naudojimą. Ir tai reikalinga ne vien tik pramonės produkcijos gamybai. Be gerai tvarkomo miškų ūkio negali pilna jėga funkcionuoti žemdirbystė ir visas žemės ūkis.
Auginant žemės plote javus, iš gaunamų 15-kos tonų sausos organinės medžiagos 6 tonas galima tiesiogiai panaudoti žmogaus maistui. Panaudojus išaugintus javus gyvulių pašarui, jiems sušerti galima visas 15 tonų, iš kurių galima gauti apie 1,5 tonos gyvulių ar paukščių mėsos, lašinių, pieno, kiaušinių.
Žinome, kad žmogus per mėnesį suvalgo maždaug tiek maisto, kiek pats sveria. Per 75 gyvenimo metus jis suvalgo apie 5 tonas mėsos, daugiau 1,5 tonos pieno ir jo gaminių, 4 tonas bulvių ir daržovių, 13 tūkstančių kiaušinių, iš viso apie 32 tonas maisto. Kad aprūpinti maistu 6,5 milijardo žmonių, esant įprastiniam augalinių kultūrų derliui, reikia užsėti apie 280-300 mln. hektarų kultūromis, kuriomis maitinasi žmogus, o gyvuliams iššerti reikia užsėti dar apie 400 mln. hektarų. Iš viso reikia užsėti apie 700 milijonų hektarų žemės, arba 5,5 procento visos mūsų planetos sausumos, tai beveik per pusę daugiau, negu šiandien užsėjama žemės ūkio kultūromis. Ta realybė, kad dabar žmogus faktiškai maitinasi prasčiau, negu reikalauja normatyvai, liudija, jog vidutinis derlingumas kur kas mažesnis, negu turėtų būti. Kitaip tariant, yra realių galimybių smarki.ai padidinti žemės ūkio kultūrų derlingumą ir tada galima būtų išmaitinti kur kas daugiau žmonių negu šiandien.
Jau minėjome, kad dirbama tik apie dešimtadalis visų mūsų planetos sausumos plotų – maždaug 1 milijardas 357 milijonai hektarų. Dauguma potencialių ganyklų šiandien nenaudojama, jose gyvuliai neganomi, o žemės ūkio produkcijos gamybai, įskaitant gyvulininkystės produktus, naudojama tik apie 20 procentų visos sausumos.
Daugelio mokslininkų apskaičiavimais apytiksliai nustatyta, kiek maisto gali duoti biosfera naudojant supermodernią techniką. Mūsų planetoje yra apie 8,2 milijardo hektarų žemės, kurią dirbant šiuolaikine žemės ūkio technika ir naudojant pažangiausias gamybos technologijas, galima gauti vidutiniškai tokį pat derlių, koks šiandien gaunamas Vakarų Europoje ir Šiaurės Amerikoje, nekalbant apie tolesnes galimybes.
Kiek žemė gali išmaitinti žmonių? Jeigu visi pasaulio gyventojai maitintųsi vegetariškai ir valgytų vien kvietinę duoną, kurioje yra apie 11 procentų baltymų, visų reikalingų vitaminų ir mineralinių medžiagų, žmogui kasdien reikėtų 630-750 gramų kviečių (2410-2870 kalorijų), t.y. 230-274 kilogramų kviečių per metus. Jeigu žemdirbys jų užaugintų vidutiniškai po 50 centnerių iš hektaro, vienas žmogus, šiuolaikiškai dirbdamas žemę, galėtų pilnai aprūpinti maistu 17 žmonių. Padauginus šį skaičių iš 8,2 milijardų hektarų (tai, kaip minėjome, žemės plotas, kurį galima panaudoti žemės ūkiui), gautume optimalų rodiklį. Vadinasi, biosfera gali išmaitinti apie 140 milijardų žmonių. Šį skaičių gavo daugelis mokslininkų ir jis buvo minimas 1974 metų pasaulinėje mitybos konferencijoje Romoje.
Skaičiuojant, kad žmonija suvartoja daugybę kombinuoto maisto: vienam žmogui į metus 260 kg kviečių, cukraus, kitų angliavandenių ir riebalų, 90 kg mėsos ir 250 pieno – 8,2 mlrd. hektarų galėtų išmaitinti apie 45 milijardus žmonių. Kokiu mastu panašūs apskaičiavimai netikslūs, liudija atskirų mokslininkų pateikti rodikliai, kurie svyruoja nuo 38 iki 76 milijardų žmonių. Nors tie apskaičiavimai pagrįsti abstrakčiomis atskirų mokslininkų prielaidomis, bet jie įdomūs ir nubrėžia teorines ribas, kurias galima moksliškai nagrinėti. Čia neatsižvelgta į papildomus išteklius, kuriuos galima gauti iš vandenynų, jūrų ir gėlojo vandens telkinių, neatsižvelgta taip pat ir į biochemijos bei agrotechnikos ir visos agrokultūros plėtojimąsi. Taigi praktiškai šioje srityje pagrindo dideliam pesimizmui neturėtų būti. Mūsų kol kas dar tik po kelių, o gal ir keliolikos metų bus tik 6,5 milijardo, iki 45 milijardų dar toloka. Per tą laikotarpį pasikeis visas pasaulis: dirbamos žemės plotai gal ir nepadidės, bet žmonės iš hektaro kviečių tikrai išaugins daug daugiau. Ir nors reali padėtis šioje srityje ne tokia, kaip potencialios galimybės, tačiau maisto gamyba, skaičiuojant pasaulio gyventojui, vis tik didėja: išsivysčiusiose šalyse maždaug po vieną procentą, besivystančiose – nors tik apie tris dešimtąsias procento į metus, bet vis tik didėja! Optimizmui pagrindo tikrai yra. Neatsitiktinai šios temos pradžioje buvome pateikę duomenis apie tai, kaip galima būtų patenkinti dabartiniais tempais besidauginančių žemės gyventojų poreikius maistu.6. GLOBALINĖ EKOLOGINĖ PROBLEMA
Kaip jau esame minėję, Žemės gyventojų skaičius nepaliaujamai didėja, jiems reikia vis daugiau ir daugiau materialinių gėrybių. Kartu auga ir jų poreikis, kas šią situaciją dar labiau sukomplikuoja. Ir svarbiausia, kad vis labiau juntamas jų poveikis gamtai. Mūsų amžiuje ir ypač antrojoje jo pusėje vis gausėja reiškinių, liudijančių negatyvų žmogaus ir gamtos tarpusavio santykių pobūdį. Buvusios vietinės – lokalinės, dar vadinamos regioninėmis, ekologinės konfliktinės situacijos virto labai svarbiomis globalinėmis problemomis. Visus mus, Žemės gyventojus, supa ta pati aplinka: ta pati žemė, tie patys vandenys, tas pats oras. Kaip pasikeitė aplinka, mūsų žemė, vandenys ir oras? Paanalizuokime susidariusią globalinę ekologinę problemą pagal šiuos gamtinės aplinkos komponentus.
Žemės pluta – litosfera šiame amžiuje labai pasikeitė. Žmonės vis giliau skverbiasi į žemės gelmes, iš kur buvo iškasami, išsiurbiami,išpumpuojami jos turtai. Neramu buvo ir jos paviršiuje, labai intensyviai keitėsi reljefas: kasami kanalai ir tuneliai, statomos užtvankos ir kriokliai, užliejami dideli jos plotai, sukuriami dirbtiniai ežerai ir marios, salos ir pusiasaliai, iš jūrų atkovojami ir įsavinami dideli žemės plotai, nekalbant jau apie aerodromų, uostų, prieplaukų, kelių ir kitų stambių inžinerinių statinių statybą. Dėl to buvo užkrečiami ir suardomi milžinški dirvožemių plotai. O dirvožemiai – žmonijos maitintojai. Didžiuliai plotai, kuriuose buvo auginami grūdai, bulvės ir daržovės, uogos ir vaisiai tampa besiplečiančių ir naujai statomų miestų, pramonės objektų teritorijomis. Tokiu būdu kasmet žmonija netenka po 50-70 tūkstančių kvadratinių kilometrų žemės.
Erozija pasiglemžia naujus, dar neseniai derlingumu džiuginusius dirvožemius, kurie tampa antropogeninės kilmės dykumomis. Kasmet netenkama beveik po 6 milijonus hektarų žemės ūkio naudmenų. Tai neracionalaus žemės išteklių naudojimo tragiškas rezultatas.
Iškilo dar viena – nauja litosferos užterštumo problema: tai dirvožemių tarša įvairiais pesticidais, atliekų laidojimas, branduoliniai bandymai. Ši problema pasireiškia vis labiau ir labiau, o jos tolesnes pasekmes sunku suvokti ir numatyti. Padėtį apsunkina dar ir tas, kad žmogui vis giliau ir giliau besiskverbiant į žemės gelmes, iš jų iškasama neišpasakytai daug mineralinių žaliavų – daugiau kaip po 20 tonų kiekvienam planetos gyventojui į metus. Nemažą šio kiekio dalį sudaro vadinamoji tuščioji uoliena, kurios sankaupos užima didelius žemės paviršiaus plotus ir teršia aplinką.
Šį negatyvų žmonijos veiklos poveikį vis labiau junta ir hidrosfera. Ežerai, upės, jūros ir vandenynai tampa įvairių teršalų išmetimo vieta. Mokslininkai pagrįstai baiminasi dėl gėlo neužteršto vandens atsargų mažėjimo. Jie apskaičiavo, kad kasmet į pasaulio vandenynus patenka dešimtys tūkstančių tonų pesticidų, gyvsidabrio ir jo junginių, įvairių metalų ir jų junginių, milijonai tonų naftos ir jos produktų, labai dideli kiekiai kitų teršalų. Ir niekas niekur neprapuola, niekas neišnyksta, tik pereina iš vienų formų į kitas. Taip žmonija į savo medžiagų apykaitos grandines įtraukia medžiagas, kurios kenkia ne tik dabar gyvenančiai, bet ir būsimoms kartoms.
Ne mažiau aktuali ir atmosferos ekologinė problema. Vėjas greit sumaišo didžiules oro mases, kurios imlios įvairiems teršalams, lengvai užkrečia aplinką ir tuo žalingai veikia žmonių sveikatą. Daugelis medžiagų, kurias šiandieninė pramonė ir transportas taip gausiai išmeta į aplinką, yra labai žalingos žmogui, gamtai, materialinėms vertybėms. Nemaža jų dalis ore išlieka ilgą laiką, nepripažindama valstybinių sienų keliauja iš vienos vietos į kitą. Akivaizdus pavyzdys – rūgštieji lietūs, kurių susidarymą lemia nepaprastai padidėjęs sunaudojamo kuro kiekis, išaugę metalo lydymo mastai ir nepakankamai efektyvios gamybos procese susidarančių teršalų valymo sistemos.
Tad į atmosferą išmetami įvairius sulfatai ir nitratai grįžta atgal. Grįžta rūgščiųjų lietų pavidalu, padarydami didžiulių nuostolių aplinkai. Ši.ą žalą greitai pajunta ir žmonija, pajunta per brangiausią savo turtą – sveikatą. Ir dažnai ne tos šalies gyventojai, kuri teršalus paskleidė..
Kad geriau suprastumėm gamtos išteklių naudojimo, aplinkos apsaugos ir kitų globalinių problemų esmę, ir šią temą panagrinėkime giliau, plačiau, labiau apibendrintai – globaliniu mastu.
Gyvojoje gamtoje nuolat vyksta medžiagų ir energijos apykaita, kurioje dalyvauja visa, kas gyva planetoje. Augalai sugeria anglies dioksidą, o vanduo ir mineralinės medžiagos Saulės energijos poveikyje sudaro anglies hidratus ir kitas gyvybei reikalingas organines medžiagas. Tuo pat metu jie išskiria į aplinką laisvą deguonį. Šis procesas, kurio metu atmosfera nuolat pasipildo deguonimi, vyksta apie du milijardus metų ir Žemėje nėra kito deguonies šaltinio.
Augalijos sukurta biomasė yra augalėdžių mitybos šaltinis, o augalėdžiai tampa mėsėdžių aukomis. Žuvusio plėšrūno organizmas pūva ir medžiaga viena ar kita forma grįžta į biologinę apytaką. Taip funkcionuoja didysis uždaras gyvybės ir gamtos ciklas. Viena jo grandis sąlygoja kitą, viena priklauso nuo kitos. Žmogus – nors tai gal būt mums ir nelabai patinka – viena iš tų grandžių. O jis šiuo metu jau griauna šią idealiai susikomponavusią sistemą.
Viena iš šios sistemos grandžių – atmosfera, kurios teršimas apsunkina ne tik visą žmonijos gyvenimą, bet ir daugelio gamybos šakų plėtojimąsi, pradedant precizinių įrankių, optinių prietaisų, ultragrynųjų medžiagų ir net lėktuvų, automobilių ir kitų transporto mašinų gamyba ir baigiant tūkstančių tonų cemento, vario, įvairių metalų, taip pat retųjų ir brangiųjų metalų bei kitų vertingų medžiagų išbarstymu. Dujos ir priemaišos, kurios patenka į aplinką ne tik užteršia mums patį reikalingiausią dalyką – orą, bet ir be paliovos ėda, griaužia metalines konstrukcijas, namų stogus ir sienas, mūsų drabužius ir avalynę. Ši nelaimė daug žalos padaro ir žemės ūkiui: užteršia dirvožemį, nuo ko trumpėja augalų gyvenimas, džiūva miškai ir kenčia naminiai gyvuliai.
Nė kiek ne mažiau kenksmingos yra įvairios mineralinės trąšos, kurių pašalinė veikla ardo nusistovėjusią lygsvarą ne tik dirvožemyje, bet ir visoje aplinkoje.
Kai žmogus dar ganė gyvulius ir primityviais įrankiais dirbo žemę, jo naudojimosi gamta atliekos buvo lengvai absorbuojamos natūralaus gamtos ciklo metu, o dabartinės pramonės epochoje jis labai aktyviai keičia atmosferos sudėtį, kurioje kenksmingos medžiagos diena iš dienos koncentruojasi, nutrūksta natūrali medžiagų apykaita.
Uždraudus branduolinius bandymus atmosferoje, žemės paviršiuje ir vandenynuose gerokai sumažėjo tarša, ypač Eurazijos ir Amerikos šiauriniuose rajonuose. Tačiau praktiškai ilgai dar žmonija neįstengs pašalinti jau susikaupusias gamtoje radioaktyvias nuosėdas. Jos kaupiasi daugiausiai kerpėse ir kaip pašarai patenka į šiaurės elnių, lapių ir net baltųjų meškų kūną, kur radioaktyvių izotopų padaugėjo nuo 50 iki 100 kartų. Aliaskoje gyvenančių ir šiaurės elnių mėsa mintančiųjų eskimų kūno audiniuose rasta keturgubai daugiau radioaktyvių medžiagų, negu vidutiniųjų zonų gyventojų audiniuose.
Oro sluoksnis, gaubiantis mūsų Žemę, milžiniškas, sveria apie 5000 trilijonų tonų. Še tau lengvas, kaip oras. O jo tenka vienam žmogui maždaug po du milijonus tonų. Žmonijai labai svarbu, kad būtų išlaikyta deguonies pusiausvyra, ypač tuose regionuose, kur ji pažeista.
Kadangi deguonį atmosferoje gali atnaujinti tik augalija, o jo daugelyje regionų sunaudojama daugiau, negu pagamina tų regionų augalija, kyla klausimas, kodėl deguonies atmosferoje nemažėja? Mokslininkai, ypač kosmoso tyrinėtojai, priėjo išvadą, kad Žemė turi dar vieną deguonies šaltinį – vandens garus, kurie aukštutiniuose atmosferos sluoksniuose veikiami ultravioletinių saulės spindulių suskyla į deguonį ir vandenilį.
Žinome, kad žmogus gali gyventi be maisto penkias savaites, be vandens – penkias dienas, o be oro – tik penkias minutes. Svarbiausia žmogui yra grynas oras, jis turi kvėpuoti nepriklausomai nuo to, ar .oras užterštas ar ne, užnuodytas ar švarus.
Tyras oras reikalingas ne tik žmogui, bet ir visai gyvūnijai, kuri, kaip ir augalija, vanduo, žemė ir jos gelmės yra gamtos dalis, jos elementas. Kai mūsų planetoje išnyksta kokia nors gyvūnijos rūšis – išnyksta ir tam tikra gamtos dalelė, pažeidžiama pati gamta. Mes kol kas neįstengiame suvokti, kiek žmogui atneša žalos tik vienos rūšies išnykimas.
Vienam žmogui tenka apie du šimtus milijonų vabzdžių, kurie gamtoje irgi palaiko tam tikrą pusiausvyrą. Jie bene geriausiai prisitaiko prie užterštos gamtos. Įvairiai aiškindami šį reiškinį kai kurie mokslininkai mano, kad panašiai gali prisitaikyti ir žmogus. Teiginys labai ginčytinas, nes jeigu žmogus ir prisitaiko prie besikeikiančios aplinkos, šis procesas vyksta ne taip jau greitai. Dabar, kai į aplinką patenka tokie milžiniški teršalų kiekiai, žmogaus organizmas neįstengia laiku sukurti natūralių apsaugos savybių.
Nuo užteršto oro visų pirma kenčia didelių miestų ir pramonės zonų gyventojai. Rusų inžinierius V.Čudnovas ne be pagrindo pažymi, kad jeigu kaimo gyventojai per minutę įtraukia į plaučius 40 milijonų kruopelyčių dulkių, tai miesto gyventojas – apie milijardą, nuo ko jis daugiau serga ir anksčiau miršta.
Pavojingiausias oro teršimo šaltinis – degimo procesas, kurio rezultate atmosferoje gausėja anglies monoksido. Žmogus žino milijonus įvairių chemikalų ir kas savaitę jų skaičius padidėja šešiais – aštuoniais tūkstančiais, tvirtina JAV chemikų draugijos specialistai, kurie savo centre kompiuteriais registruoja kiekvieną naują atradimą. Apie 96 procentus chemikalų yra organinės kilmės ir pagaminti iš anglies, tai daugiausiai išskirtos iš gamtinių medžiagų arba sintetinės medžiagos. Nustatyta, kad mažiausiai 17 tūkstančių gamtoje esančių chemikalų gali sukelti vėžį ir kitas ligas. Daugelis ligų paaiškėja ne iš karto, o po daugelio metų ir imtis kokių nors efektyvių priemonių praktiškai tampa neįmanoma.
Analizuojant pastangas Lietuvos atmosferos oro užterštumui mažinti, reikia pažymėti, kad epizodiniai stratosferos ozono tyrimai buvo pradėti dar 1976 metais, o nuo 1992 metų vykdomi sistemingi nuolatiniai matavimai.
Gamtinės aplinkos tvarumo komplekse atmosferos oras užima ypatingą vietą – atmosfera nepalyginamai dinamiškesnė už kitas gamtos sferas. Pernašos iš kitų šalių dažniausiai vaidina lemiamą vaidmenį teršiančių aplinką priemaišų lygių susidarymui virš Lietuvos teritorijos. Atmosferoje savaiminio apsivalymo procesai taip pat žymiai spartesni, negu vandens telkiniuose ar dirvožemyje. Svarbu, kad per atmosferą teršiamos visos kitos sferos. Oro taršos perėjimo į kitas sferas būdai labai įvairūs ir sudėtingi, dauguma iki šiol dar neištirti, o svarbiausia, pačiai atmosferai, kaip bene labiausiai pažeidžiamai ekosistemos daliai, gresia rimtas pavojus. Labai pakitus atmosferos fizinėms ir cheminėms savybėms atsirastų griūtinis procesas, kuris pereitų per visas kitas ekosistemos grandis. Jau dabar atsiranda tam tikri tokios katastrofinės griūties simptomai. Padidėjus anglies dioksido kiekiui atmosferoje atsiranda šiluminio reiškinio padariniai. Padidėjus aerozolio dalelių kiekiui atmosferoje gręsia klimato atšalimas. Veikdami šie abu procesai vienas kito nekompensuoja, kadangi įvairiose Žemės vietose jie veikia skirtingai. Todėl padidėja atmosferos dinamika: dažniau kartojasi uraganai ir kitos stichinės nelaimės.
Siekdami teigiamai paveikti atmosferos pokyčius, mes turėtume daugiau dėmesio skirti augalijos apsaugai, nes augalinė danga vis labiau tampa atmosferos teršalų filtru.
Jeigu Europoje atmosferos oras švarėja pastačius valymo įrenginius, tai Lietuvoje tai vyksta dėl ekonominės krizės ir energijos taupymo. Tačiau apie 90% atmosferos taršos pas mus sudaro kitų šalių šaltinių įtaka. Todėl Lietuvai net visiškai “išjungus” savo šaltinius, atmosferos užterštumas sumažėtų nežymiai. Ir šioje srityje, kaip matome, būtinos visų šalių bendros pastangos.
Tvirtai žinoma ir apie tai mes ne kartą rašėme, kad didžiausias .aplinkos teršėjas šiuo metu yra automobilis. Turime galvoje ne vien automobilį, bet visas transporto priemones. Pasaulio automobilių kelių tinklas – dešimtys milijonų kilometrų, dar keli milijonai geležinkelių, apie penki milijonai kilometrų avialinių. Žemės paviršiumi ir po žeme lekia šimtai milijonų automobilių, greitųjų traukinių, oro erdvėse daugybė lėktuvų ir sraigtasparnių, o jiems reikia vis daugiau gerų kelių, pakilimo ir nusileidimo takų, laivybai tinkamų neaudringų jūrų, upių ir kanalų, mat nuo to priklauso transporto efektyvumas. Didelio miesto gyventojai kasdien sugaišta važiavimui apie dvi valandas, o tai negamybinė laiko dalis ir to laiko pavadinti poilsiu taip pat negalima.
Jeigu anksčiau mechaninių transporto priemonių išsivystymas prisidėjo prie miesto teritorijų plėtimo ir gyventojų gausėjimo, šiandien šis procesas, ypač lengvųjų automobilių daugėjimas pasidarė vienu iš priešingo reiškinio priežasčių: dalis didmiesčių gyventojų apsigyvena priemiesčiuose, kurie neretai yra už 80-100 kilometrų nuo centro. Dėl to miestų teritorija plečiasi, o gyventojų centriniuose rajonuose mažėja. Didžiųjų miestų centriniuose rajonuose sukoncentruoti prekybos centrai, buitinio aptarnavimo įmonės, bankai, administraciniai ir kultūriniai centrai, net reikalingiausios pramonės įmonės išlieka. Tai dar labiau mažina miestų centro gyventojų skaičių ir didina transporto srautus. Modernios transporto priemonės ir didelis lengvųjų automobilių skaičius leidžia daugumai už miesto ribų gyvenančių žmonių laiku atvykti į darbą ir grįžti namo. Iškyla dar viena problema – kur rasti centre vietos pastatyti automobilį netoli darbovietės?
Transporto, ypač lengvųjų automobilių transporto plėtra tam tikru mastu niokoja miestus, kurių per daugelį metų ar net amžių neįstengė sunaikinti nei karo gaisrai, nei žemės drebėjimai, potvyniai ar kitos stichinės nelaimės. Be to, jie gresia pėstiesiems, kurių kasmet žūva apie puse milijono ir apie 60-70 milijonų sužalojama.
Gatvėse lieka vis mažiau vietos, automobiliai važiuoja pėsčiųjų greičiu, didelė jų dalis stovi čia pat ant kelio ir dar labiau susiaurina jo pravažiuojamąją dalį. Išeitis tokia: platinti važiuojamąją gatvių dalį, kas labai sunkiai vyksta, statyti tunelius ir viadukus,, nevienodų lygių sankryžas, skirti izoliuotas miesto teritorijas pėstiesiems, o taip pat greitajam transportui, nukelti dalį transporto po žeme (metropolitenai) arba tiesti magistrales virš žemės, statyti požemines pėsčiųjų perėjas, kad būtų patogiau, įrengti eskalatorius ar net judamuosius takus. Visa tai reikalauja daug lėšų, kurių sukaupti ne visi gali.
Daug lėšų prireiks ir geležinkelių rekonstrukcijai. XXI-jame amžiuje dabartinius geležinkelius turės pakeisti sistemos, kurios judės specialiais tuneliais žemės paviršiuje arba po žeme. Beveik visi mokslininkai, transporto specialistai aiškina, kad bėgiai, kurie kadaise buvo padaryti važiavimui palengvinti, dabar tapo savotišku jo stabdžiu, ir teigia, kad transporto priemonės judės ant oro pagalvių, kurių dėka neišpasakytai padidės greitis. Kai kurie iš jų oro pagalvei teikia tokią pat reikšmę, kokią prieš tūkstančius metų turėjo ratai. Tačiau žinome, kad transporto sistemoje įsitvirtino vamzdynai. Jų jau daugiau negu geležinkelių. Vamzdynų transportas pigesnis net už jūrų transportą. Naftą ir jos produktus transportuoti vamzdžiais 12-15 kartų pigiau, negu gabenti traukiniais ar automobiliais. Vamzdynų transportu galima bus pumpuoti kapsules su jose sutalpintais visų trijų agregatinių būsenų kroviniais. Šiuo transportu gali būti siunčiami net laiškai ir pašto siuntiniai, kurie adresatą pasiektų greičiau, negu oro paštu. Ir specialistai beveik vieningai pranašauja: antžeminis ir požeminis, tunelinis ir vamzdynų transportas naudosis oro pagalvėmis.
Plieniniai vamzdžiai kol kas yra brangiausia visos vamzdynų sistemos dalis. Jiems tenka pusė visų išlaidų. Tačiau jau žinomi ir išbandyti perspektyvesni plastikiniai vamzdžiai, kurie prilygsta plieniniams, netgi geresni už j.uos ir kitus metalo lydinių vamzdžius. Vamzdynų transportas turi didelę ateitį, jis užima, palyginti, maža vietos, “nesimaišo po kojų”, jį naudojant neteršiama aplinka.
Mes čia palietėme tik globalines transporto problemas, nes kai kurias dabarties ir netolimos ateities bei Lietuvos transporto problemas jau aptarėme. 7. GLOBALINĖ ATLIEKŲ PROBLEMA
Pasaulio mokslininkai tvirtina, kad gamtoje nieko nėra nenaudingo, o atliekos – naudinga medžiaga, tik mes nežinome, kaip ją panaudoti.
Bet kuriame mieste ir gyvenvietėje susikaupia tonos įvairiausio pavidalo atliekų: kietų, birių ar skystų. Jų kiekis priklauso nuo gyventojų skaičiaus gyvenvietėse ar mieste, nuo šildymo sistemos, visuomeninio maitinimo įmonių ir parduotuvių tinklo ir komunalinės tarnybos, o taip pat dideliu mastu nuo klimato zonos, pramoninės gamybos apimties ir jos išdėstymo.
Žinoma, kad išsivysčiusiose ir vidutinio išsivystymo šalyse vienam gyventojui į metus tenka maždaug po 200 kg atliekų, bet šie rodikliai labai jau vidutiniai, jie gali svyruoti priklausomai nuo šalies, konkretaus miesto. JAV, pavyzdžiui, per metus susikaupia apie 5 milijardus tonų vien tik kietųjų atliekų ir tai ne patys didžiausi rodikliai. Taigi vien tokios daugybės atliekų surinkimas savaime tampa didele problema. Tų atliekų tikrai daug. Vien namų šiukšlių JAV miestuose per metus surenkama daugiau kaip po 700 kg vienam gyventojui, tai tris su puse karto daugiau, negu pasaulio vidurkis.
Atrodo paradoksas, bet iš tikrųjų taip yra. Kuo aukštesnis žmonių gyvenimo lygis, tuo daugiau atliekų. Tai automobiliai, baldai, šaldytuvai, šildytuvai, televizoriai ir radijo aparatai, virtę nereikalingu šlamštu, atliekomis arba paprasčiausiai pakeičiami kitais, naujesniais modeliais. Be to, kiekvienais metais naujos prekės vis įmantriau įpakuojamos. Įpakavimo medžiagas taip pat tenka pašalinti drauge su milijonais tonų kitų susikaupusių atliekų, o tai nėra paprasta. Miestų higienos problemomis labai rimtai domėjosi įžymūs pasaulio mokslininkai Pasteras ir Kochas, jie vieni iš pirmųjų iškėlė tą pavojų, kurį pūdamos kelia atliekos. Pramonės atliekų utilizavimu domėjosi ir Mendelejevas.
Teršdavo atliekomis aplinką ir anksčiau, bet teršimo pobūdis buvo kitoks: tada buvo kalbama apie dūmus, suodžius, organines atliekas. Dabartinės atliekos visai kitokios prigimties – jos gali būti neišsakomai kenksmingos, tai radiacija, asbestas, DDT, įvairūs chemikalai, mineralinės trąšos, pesticidai ir kitokios kovos su augalų kenkėjais priemonės, kurios ilgo ir netvarkingo sandėliavimo rezultate gali užsidegti, sudaryti įvairiausius cheminius junginius, pavojingus žmonėms ir gyvuliams. Pati gamta dar neprisitaikė prie plastmasinių medžiagų, sintetinės gumos, aliuminio konteinerių, automobilių laužo ir kitokių “gėrybių” sudorojimo, negali jų perdirbti, sunaikinti ar bent nukenksminti. Šiandien žinomi du kietųjų atliekų šalinimo būdai; kiek deginimas, tiek ir gabenimas į toliau nuo gyvenviečių esamas vietas – sąvartynus, turi didelių trūkumų. Pirma, žemės paviršius, ant kurio suverčiamos atliekos, ribotas, antra, prižiūrint šį žemės paviršių reikia griežtai laikytis sanitarinių reikalavimų, kitaip jos nuolat kels pavojų. Atliekų deginimas, kad ir pačiomis moderniausiomis priemonėmis, taip pat turi trūkumų: geriausiu atveju galima sudeginti iki 80 procentų atliekų, likusias reikia gabenti į sąvartynus, o jų vargus jau minėjome.
Naujausi išradimai gali padėti pramonės ir net buitines atliekas panaudoti iš naujo. Beveik 80 procentų galima perdirbti arba sudeginti ir paversti energija. Dalis nesudegusių medžiagų – metalas, stiklas, sulydytos įvairių plastmasių dervos, gali būti išskirtos ir vėl naudojamos. Atrasti mikroorganizmai, kurie griaužia įvairiausias plastmases, cheminį šlaką, šiukšlėmis paverčia net statybinius blokus, o likučiai tinka žemės ūkio trąšų gamybai. Reikalinga įkūnyti cikliškumo idėją. Tam būtina suvienyti biologų, inžinierių, ekologų, sociologų, medikų pastangas.
Reikia taikyti ekonominio pobūdžio priemones, galinčias suinteresuoti atskiras žinybas bei įmones atliekas rinkti, rūšiuoti ir pristatyti perdirbimui. Austrijoje, pavyzdžiui, jau daug metų veikia atliekų birža, kuri, naudodamasi šiuolaikinės elektronikos priemonėmis, renka duomenis apie atliekas – jų rūšį, laikymo vietą ir sąlygas. Tai palengvina darbą šių žaliavų perdirbėjams.
Dar vie.na nauja problema. Įvaldęs branduolinę energiją, pristatęs atominių elektrinių ir įvairių reaktorių, žmogus priedo gavo ir atominių įmonių radioaktyvuosius “pelenus”. Radioaktyvių atliekų negalima sunaikinti ar perdirbti žinomais būdais. Kol kas žmonijai žinomas bene vienintelis patikimas būdas apsisaugoti nuo branduolinių atliekų – griežtai jas kontroliuoti, laikyti gerai izoliuotoje ir kuo mažesnėje uždaroje patalpoje. Tai dar vadinama “amžinuoju saugojimu”, nes taip izoliuotos radioaktyvios medžiagos praranda savo kenksmingas savybes labai pamažu. Šioje srityje iš viso negalima pakęsti aplaidumo, ypač kai kalbama apie branduolinę energetiką. Nuo mūsų reikiamo apdairumo ir drausmės priklausys ne tik gerovė ir aplinkos švarumas, bet ir ekologinė pusiausvyra Žemėje.8. TRIUKŠMO IR VIBRACIJOS PROBLEMOS
Neįsigilinus į šią problemą atrodo, kad triukšmas nėra kažkas ypatingo ir praktiškai kenkti žmogui negali. Ypač jo nepastebi, nebijo ir nevengia jaunimas. Tačiau verta žinoti, kad gyvenamosios ir darbo aplinkos teršimo skalėje triukšmas užima trečią vietą!
Žinomas prancūzų ekologas Filipas Sen Markas su prancūzams būdinga ironija tvirtina, kad vienas reaktyvinis lėktuvas skrisdamas sukelia didesnį triukšmą, negu 50 milijonų prancūzų tarpusavio pasikalbėjimas. Triukšmas yra šalutinis techninės pažangos, technikos raidos, automatizacijos, mechanizacijos ir transporto produktas. Jis trukdo žmonėms dirbti, ilsėtis, mažina darbo našumą ir neigiamai veikia nervų sistemą. Triukšmą kelia geležinkelių ir miestų tramvajų bildesys ir švilpesys, lėktuvų ir įvairios pramonės įmonių bei statybos technikos gaudesys ir dundesys, net įvairiausių namų ūkio buities aparatų užesys. Bet vis gi pagrindinis triukšmo šaltinis, jau dabar ne tik miestuose – automobilis. Jam tenka apie 80 procentų viso miestuose sukeliamo triukšmo.
Triukšmą sukelia mechaninis elastingų kūnų virpėjimas. Virpesiai, paprastai, skirstomi į žemuosius, vidutiniuosius ir aukštuosius. Žmogui triukšmas pavojingas, kai jis didesnis, negu 6 decibelai, o didmiesčiuose jis neretai viršija net 100 dB. Priklausomai nuo stiprumo ir dažnio jis sukelia galvos skausmą, spengimą ausyse, klausos susilpnėjimą, širdies ir net skrandžio susirgimus, nuo nuolatinio triukšmo žmogaus organizme atsiranda įvairių funkcinių pakitimų: didėja kraujospūdis, sulėtėja širdies ritmas, dažnai pasireiškia jos aritmija, sutrinka seilių sekrecija, skydliaukes ir antinksčių funkcijos, mažėja smegenų aktyvumas.
Dabartiniu metu labiausiai dominamasi cheminio užterštumo sumažinimo problemomis, nors žalingas chemines medžiagas dar galima pašalinti iš organizmo – apdoroti, neutralizuoti, vienų ar kitų nenaudoti, vienas pakeisti kitomis ir t.t. Didžiausią pavojų kelia triukšmas, vibracija bei elektromagnetiniai laukai (spinduliuotė). Anglijoje kas ketvirtas, Prancūzijoje kas penktas žmogus dėl nuolatinio triukšmo poveikio serga neurozėmis, kitomis nervų ligomis. Elektromagnetinius virpesius skleidžia visi komunikacijų įrenginiai. Triukšmas ir vibracija ardo pastatus, žaloja augalus, gyvūnus, kenkia žmonėms.
Norint išvengti neigiamo dirbtinių fizikinių reiškinių poveikio, svarbu juos norminti, reglamentuoti valstybiniais standartais, į juos atsižvelgti, projektuojant naujas mašinas, mechanizmus, įvairią įrangą, išdėstant darbo vietas ir t.t.
Miesto triukšmą galima sumažinti platinant gatves, gerinant jų konstrukciją, tobulinant transporto priemones, įrengiant jose geresnius duslintuvus, gerinant transporto judėjimo organizavimą, parenkant tinkamas žalias užtvaras bei juostas su medelių eilėmis ir daugiamečiais krūmais ir, aišku, tinkamai projektuojant ir statant namus ir suplanuojant butus, įrengiant sandarius, garso nepraleidžiančius langus. Vienu žodžiu, šioje srityje galima daug ką nuveikti.9. GLOBALINIŲ PROBLEMŲ VERTINIMAS IR PROGNOZAVIMAS
Nemanykime, kad mūsų nagrinėjamos problemos atsirado nelauktai ir netikėtai, kad nelauktai ir netikėtai jos tapo globalinėmis, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Jų atsiradimas ir spartus gausėjimas iš esmės daug ką pakeitė pasaulyje, o svarbiausia, pakeitė požiūrį į ateitį. Viso pasaulio žmonės suprato, kad tolesnė civilizacijos raida, dabarties ir juo labiau būsimų kartų ateitis, visiškai priklauso nuo labai svarbaus veiksmo – nuo to, kaip bus sprendžiamos globalinės problemos. Niekada su šiomis problemomis taip glaudžiai nebuvo susijęs visos žmonijos likimas. E.Fromo sparnuota frazė: “Dabartis – tai laikas, kur praeitis susitinka su ateitimi ir išlieka aktuali visais laikais. Dar visai netolima praeitis parodė, kaip mes rengiamės eiti į ateitį, ji parodė, kad nemaža žmonijos veiklos dalis toli gražu neatitinka racionalumo sampratos. Visiškai teisėtai iškyla klausimas, kaip mums elgtis dabar, kad ateitis būtų tokia, kokią mes ją norėtumėm matyti. Ir tai būtina kaip tik dabar, XX-jo ir XXI-jo amžių sandūroje, nes, sakykime, IX-jame amžiuje ar net šio amžiaus pradžioje globalinių problemų prognozavimas iš viso būtų nereikalingas ar net neįmanomas. Dabar žmonijai šis klausimas iškilo visu ūgiu, juolab kad jos išmintis sukūrė tobulą matematinį aparatą, ji turi galingas kompiuterines sistemas, modeliavimo teoriją, plačiausias informacijos paslaugas. Šių priemonių pagalba tikrai galima daug ką nuveikti, daug drąsiau ir labiau užtikrintai pažvelgti į ateitį įvertinant globalinių problemų mastą ir raidos ypatumus. Tą darbą gana sėkmingai dirba daugelio šalių ir tarptautinių organizacijų mokslininkai. Apžvelkime kai kuriuos globalinių problemų vertinimo ir prognozavimo projektus.
Matyti, taip jau sutapo, kad išsivysčiusioms pasaulio šalims pasiekus paspartinto ekonominio augimo pokario laikotarpiu piko būseną, buvo įkurtas Romos klubas.
Į pasaulio istoriją jau buvo įrašyta ne mažiau įvykių ir procesų, liudijančių, kad žmonija pradėjo suvokti gamtinės aplinkos degradacijos, žmonių tarpusavio susvetimėjimo procesus, jų priežastis. Žmonijos ateities horizontą vis labiau pradėjo temdyti globalinių problemų debesys.
Žinomas Italijos pramonininkas, buvęs aktyvus antifašistinio pasipriešinimo dalyvis A.Pečejis įkūrė “Romos klubą”. Jis ne kartą prisipažino, kas jį paskatino šiai akcijai, būtent situacija, privertusi jį suburti specialistus globalinėms problemoms spręsti. Jis pabrėžė, jog “baisiausia, kad mes stengiamės ir toliau telkti dėmesį į periferines problemas ir nepastebime, kad tuo pačiu metu mus vis stipriau spaudžia globalinių problemų gniaužtai”. 1968-siais Romoje A.Pečejo sukviesti į pirmąjį posėdį atvyko apie trisdešimt mokslininkų, visuomenės veikėjų, verslininkų, kad neoficialioje aplinkoje pasikeistų nuomonėmis dėl žmonijos ateities. Finansuoti Romos klubą ėmėsi kai kurios Europos šalių firmos, tarp jų italų “Fiatas” ir vokiečių “Volkswagenwerk”, kurių veiklos sėkmė bene daugiausiai priklauso nuo tikslių ateities prognozių. Šio klubo nuostatuose numatytas narių skaičius buvo ribojamas iki šimto, jo nariai turėjo reikšti skirtingas pažiūras į globalines problemas, būti įvairių profesijų ir atstovauti skirtingiems nacionaliniams ir socialiniams visuomenės sluoksniams.
Viso pasaulio visuomenė plačiai apie Romos klubą sužinojo, kai pasirodė jo iniciatyva parengti pirmieji projektai, nagrinėjantys globalines problemas. Bene didžiausią susidomėjimą sukėlė dar 1972-siais metais išleistas projektas “Augimo ribos”, kurio autorius D.Nidouzas 1989-siais lankęsis ir mūsų šalyje, nagrinėja penkias svarbiausias globalines problemas: sparčios industrializacijos, gyventojų skaičiaus didėjimo, maisto produktų trūkumo, gamtinių išteklių išsekimo ir gamtos aplinkos užteršimo. Pasitelkę galingą skaičiavimo techniką, pritaikę naujus matematinius problemų tyrimo metodus, apdoroję milžinišką statistinės medžiagos kiekį, jie gavo gana pesimistinius rezultatus. Jie akivaizdžiai įrodė, kad žmonijai nesiėmus efektyvių priemonių, prieštaravimai tarp .gamtos išteklių ir nepaprastai spartėjančių jų naudojimo tempų, didėjantis gamtinės aplinkos užterštumas bei spartus gyventojų gausėjimas gali sukelti globalinę krizę dar XXI-jo amžiaus viduryje ir kaip vienintelę išeitį siūlė vadinamąją globalinės pusiausvyros koncepciją, kurios esmę sudaro būtinybė stabilizuoti gyventojų skaičiaus didėjimą, apriboti gamybą ir sumažinti gamtos turtų naudojimą.
Ši koncepcija gana pagrįstai susilaukė ir nemažos kritikos: kas, pavyzdžiui, lengvai sutiks su gamybos, o kartu ir pelno mažėjimo perspektyva, kas iš besivystančių šalių vadovų ar verslininkų norės “globalinės pusiausvyros” vardan sumažinti išteklių gavybą ir sužlugdyti šią ūkinės veiklos forma pagrįstą savo šalies ekonomiką?
Maždaug nuo 1977-jų metų beveik kasmet po naują Romos klubo pranešimą, skirtą aktualiausioms dabarties globalinėms problemoms, paruošdavo jo aktyviausioji veikėjai, tai: “Už eikvojimo amžiaus ribų”, “Žmonijos tikslai”, “Nėra ribų lavintis”, “Trečiasis pasaulis – du trečdaliai pasaulio”, “maršrutai, vedantys į ateitį”, “Vandenynų ateitis” ir kiti. Jų aktualumą rodo jau vien tik nagrinėjamų problemų pavadinimai.
Gana įdomūs teiginiai buvo išdėstyti projekte “dialogas apie turtą ir gerovę”, kurio įžangoje A.Pečejis rašė: “naujosios ekonomikos branduolys yra ekonomikos ir ekologijos sintezė”. Tai akivaizdžiai patvirtina teiginį, kad negali būti turto ekologiškai nepatviariame pasaulyje.
1998-siais Romos klubas pažymės savo trisdešimtmetį. Dar savo dvidešimtmečio proga jo įkūrėjai pabrėžė, kad galima laikyti stebuklu faktą, jog neformali organizacija, neturinti nei struktūros, nei etatų, nei biudžeto, įgavo tokį didelį pripažinimą pasaulyje. Norėdama išspręsti klubo keliamas problemas, pasaulio visuomenė turi susitelkti, peržiūrėti vertybių prioritetą.
Romos klubo projektai sukėlė įtakingų pasaulio organizacijų ir net JTO susidomėjimą. 1973-siais metais pradėtas burti ekspertų kolektyvas, kuriam vadovauti buvo pasiūlyta tais pačiais metais aukščiausią įvertinimą – Nobelio premiją už ekonomikos mokslų darbus pelniusiam Vasilijui Leontjevui.
Amerikiečių ekonomistas V.Leontjevas gimė 1906 metais Sankt Peterburge. Peterburgo universitetą baigė būdamas devyniolikos metų ir išvyko iš Rusijos. Dirbo Vokietijoje, Kinijoje, o nuo 1931-jų metų gyvena Jungtinėse Amerikos Valstyjose, profesoriauja Hovardo ir Niujorko universitetuose. Nobelio premiją gavo už sukurtus originalius ekonominės analizės metodus.
Profesorius aktyviai įsijungė į globalinių problemų tyrinėjimą: jo tyrimų tikslas buvo pasaulio ekonomikos ateities ekologinių aspektų įvertinimas. Jo vadovaujamo mokslinio kolektyvo nariai puikiai suvokė didžiulę potencialią ekonominės krizės poveikio galimybę planetos ekonomikos raidai, juolab, kad žmonijos įtaka gamtai didėjo milžiniškais tempais. Buvo pabrėžta, kad nepaisant vis racionalesnių ir ekonomiškesnių gamtos mineralinių išteklių naudojimo būdų, galima tikėtis, jog per likusius trisdešimt XX-jo amžiaus metų žmonija jų suvartos net 3-4 kartus daugiau, nei per visą ankstesnę civilizacijos istoriją.
Buvo parengtas globalinis ekonominis pasaulio ūkio modelis. Pasirinkę bazinius 1970-sius metus, mokslininkai prognozavo, kokie turėtų būti 1980-jų, 1990-jų ir 2000-jų metų pasaulinės ekonomikos rodikliai.
Nors modelis apima globalines problemas, tačiau yra labai detalus: pasaulio ekonomika suskirstyta į 15 rajonų, kiekvieno iš jų ekonominė veikla buvo detalizuojama į 45 sektorius. Kurie savo ruožtu buvo smulkinami į mažesnius padalinius, kaip, pavyzdžiui, žemės ūkio sektoriuje buvo išskirti 4 pasektoriai, būtent: gyvulininkystės, grūdinių kultūrų, o iš jų dar kultūros, turinčios didelę proteino kiekį, ir šakniavaisiai.
Kiekvienas iš 15-kos išskirtų rajonų buvo analizuojama atskirai. Tačiau modelis numatė ir jų tarpusavio ryšių mechanizmą. Tai eksporto – importo, kapitalinių įdėjimą srautų bei kiti ryšiai. Įdomu pažymėti, kad modelis leidžia atlikti detalią perspektyvinę galimų technologijų, gamybos sąnaudų, kainų. pokyčių analizę.
Šiame pasaulio ekonomikos vystymosi prognozės modelyje, be pagrindinės ekologinės problemos, dar buvo aptarti ir kiti ekonomikos raidos klausimai: struktūriniai ekonomikos pokyčiai, tarptautiniai ekonominiai santykiai ir kiti klausimai, net mokėjimų balansai.
V.Leontjevo modelyje pagrindinėmis ekonominio augimo prielaidomis buvo laikomi maisto produktai, gamtos ištekliai, ekonominės sąnaudos aplinkos taršai mažinti, investicijos ir industrializacija, nauja pasaulinė ekonominė tvarka. Modelio kūrėjai orientavosi į tai, kad ateityje jis bus koreguojamas, tikslinamas, analizuojamas. Ir tai suprantama, nes ateities prognozavimas, ypač tokiu prieštaringu ir dinamišku dabarties laikotarpiu, yra gana sudėtingas: prognozės objektu pasirinktas toks painus ir paslaptingas objektas, kaip pasaulio ekonomika. Prognozės tikslumas daugiausia priklauso nuo sistemos būklės, analizės detalumo, jos struktūrinės charakteristikos.
Šio modelio išvados sukėlė didelį visuomenės susidomėjimą, Į jas buvo atsižvelgiama sudarant netolimos vystymosi praeities kai kuriuos strateginio ekonomikos vystymosi planus ir programas, nemažą reikšmę modelio “Pasaulio ekonomikos ateitis” išvados, vykdant šios rūšies tyrinėjimus turi ir šiandien.
1983-jų metų rudenį Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinė Asamblėja priėmė rezoliuciją, kurioje nurodyta, jog būtina sukurti globalinių pokyčių programą. Ją turėjo sudaryti tokie skubūs uždaviniai:
1 – pasiūlyti ilgalaikę gamtinės apsaugos strategiją, kuri sąlygotų stabilų vystymąsi iki 2000-jų metų ir vėliau;
2 – rekomenduoti būdus, kaip glaudžiau bendradarbiauti skirtingo socialinio ekonominio išsivystymo lygio šalims aplinkos apsaugos srityje. Nustatyti tikslus, kuriuose būtų atsižvelgta į ryšius tarp gyventojų skaičiaus, gamtos išteklių, aplinkos ir ekonomikos vystymosi;
3 – įvertinti efektyvaus gamtinės aplinkos problemų sprendimo visos pasaulio visuomenės mastu būdus ir priemones;
4 – padėti išsiaiškinti ir suvokti svarbiausias gamtinės aplinkos problemas, suformuluoti ilgalaikę artimiausių dešimtmečių pasaulio visuomenės gamtinės aplinkos kokybės gerinimo programą.
Štai kokie nelengvi klausimai iškelti šiame dokumente. Jiems spręsti numatyta sukurti specialią nepriklausomą komisiją. Jai vadovauti pasiūlyta Norvegijos visuomenės veikėjai S.H.Bruntland.
Tarptautinė gamtinės aplinkos ir vystymosi komisija funkcionavo kaip nepriklausoma organizacija. Komisijos nariai jos darbe dalyvavo ne kaip atskirų vyriausybių atstovai, bet kaip privatūs asmenys. Joje buvo svarstomi įvairiausi klausimai, visiškai savarankiškai konsultuojamasi su reikalingais žmonėmis ir organizacijomis.
1984-siais metais Ženevoje įvyko pirmoji šios komisijos sesija, kurioje buvo pažymėta, jog organizacija įkurta ypatingu žmonijos raidos laikotarpiu. Žalingas pasaulio visuomenės ūkinės veiklos poveikis gamtai beatodairiškai didėja, tuo patvirtindamas vis liūdnesnes visai netolimos žmonijos ateities prognozes. Šioje sesijoje pateiktoje medžiagoje vis tik pažymėta, jog galima nukreipti pasaulio visuomenės veiksmus ir tolesnę jos raidą nepažeidžiant stabilumo reikalavimų. To reikia imtis kardinaliai. Buvo kreiptasi į įvairias viso pasaulio organizacijas, atskirus asmenis, raginant prisidėti prie komisijos veikos, susijusios su Ženevos sesijoje suformuluotais aštuoniais pagrindiniais klausimais:
 pasaulio gyventojų, gamtinės aplinkos ir stabilaus vystymosi perspektyvos;
 energetika: gamtinė aplinka ir vystymasis;
 pramonė: gamtinė aplinka ir vystymasis;
 apsirūpinimas maisto produktais; žemės ūkis; miškų ūkis: gamtinė aplinka ir vystymasis;
 gamtinės aplinkos valdymo, sprendimų įgyvendinimas;
 tarptautinis bendradarbiavimas.
Nauja ir labai neįprasta komisijos darbo forma buvo diskusiniai pasitarimai, surengti įvairiuose pasaulio rajonuose. Visuomenė labai domėjosi pasitarimų rezultatais, kurie įvyko Indonezijoje, Norvegijoje, Brazilijoje, Kanadoje, Zimbabveje, Kenijoje, buvusioje Tarybų Sąjungoje, Japonijoje. Di.skusiniai pasitarimai kiekvienoje iš mūsų paminėtų šalių trukdavo po savaitę ir ilgiau, padėjo komisijos nariams įsitikinti, kad visuomenė jau pradėjo labiau domėtis globalinėmis problemomis ir pasitarimų metu sukaupta medžiaga, o ypač nepaprastai gausi informacija yra reikalinga.
1987-jų metų rudenį 42-jai Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinės asamblėjos sesijai buvo pateiktas Tarptautinės gamtos aplinkos ir vystymosi komisijos pranešimas prasmingu pavadinimu: “Mūsų bendra ateitis”. Pranešime pateikta detali situacijos analizė, akcentuojant aktualiausias problemas ir jas sukėlusias priežastis. Suformuluota stabilaus vystymosi koncepcija. Stabilaus vystymosi strategija siekia tiek žmonių, tiek visuomenės ir gamtos tarpusavio santykių harmonijos. Pranešime pabrėžta, kad tokiam stabiliam vystymuisi, kuris yra pasaulio visuomenės ateities garantija, būtina:
 politinė sistema, užtikrinanti plačiųjų visuomenės sluoksnių dalyvavimą priimant sprendimus;
 ekonominė sistema, laiduojanti išplėstinę reprodukciją ir techninę pažangą savo bazės pagrindu;
 socialinė sistema, laiduojanti įtampos minimizavimą priėmus neharmoningą ekonominį sprendimą;
 technologinė sistema, užtikrinanti nenutrūkstamą naujų sprendimų paiešką;
 tarptautinė sistema, įgalinti palaikyti stabilius prekybinius ir finansinius ryšius;
 administracinė sistema, pakankamai lanksti ir operatyviai save koreguojanti.
Vis didesnę reikšmę įgyja pasaulio stebėjimo institucijų veikla. Šiuo metu daugelis pasaulinio lygio organizacijų skelbia kasmetines apžvalgas, bandydamos sekti dinamišką planetos gyvenimą. Jungtinių Tautų Organizacijos Žemės ūkio ir maisto produktų organizacija (FAO) leidžia ataskaitas “Žemės ūkio ir maisto produktų būklė”, JTO demografinis fondas – “Pasaulio ekonomikos apžvalga”, “Gamtinės apsaugos fondas (UNEF)) – “Gamtinės aplinkos būklė”, Pasaulinis bankas – “Pasaulio vystymasis”.
Didesnio ir platesnio dėmesio susilaukia Pasaulio stebėjimo instituto rinkiniai “Pasaulio būklė”, Jie įdomūs ir todėl yra įtraukti į daugelio JAV ir kitų šalių universitetų ir koledžų studijų kursą.
Pasaulio stebėjimo institutas – nedidelė nekomercinė organizacija, įsikūrusi Vašingtone. Puikiai organizuota informacinio aprūpinimo sistema jungia jį su stambiausiais tarptautiniais ekonomikos, demografijos, energetikos, žemės ūkio, įvairiausių verslo šakų bei kitais duomenų bankais. Glaudūs instituto ryšiai su stambiausiais pasaulio mokslinio tyrimo centrais. Jie labai efektyvūs, nes institutas, kaip minėjome, yra Vašingtone, kur kaimynystėje įsikūrusios pasaulinio masto organizacijos.
Kasmet Pasaulio stebėjimo instituto leidžiamų rinkinių tematika labai įvairi. Tai “Urbanizacijos ateities įvertinimas”, “Demografinės situacijos analizė”, “Energetikos efektyvumo didinimas”, “Nacionalinis saugumas ir pasaulio ekonomikos militarizavimas”. Taigi apžvelgiamos faktiškai tos pačios temos, tos pačios globalinės problemos, tik pasirenkami kiti apžvalgos taškai, aspektai.
Verti dėmesio ir Lietuvos mokslininkų darbai sprendžiant globalines problemas, ypač jų ekonominius aspektus. Ne tik Lietuvos mokslo, bet ir atsakingi valstybės, jos Vyriausybės ir savivaldybių darbuotojai vis labiau supranta, kad dauguma šiuolaikinių problemų yra svarbios visiems, jos jaudina visą žmoniją, yra įsitikinę, kad plečiantis ekonominiams valstybių ir regionų ryšiams vis labiau turi būti suvokiamas pasaulinio ūkio bendrumas, kad bet kuri ekonominė sistema remiasi ir plėtojasi tam tikromis ekonominėmis sąlygomis.
Vertinant pasaulinį ūkį tokiu požiūriu, tampa būtinybe spręsti daugelį ekonominių problemų globaliniu mastu, nors kai kurios iš jų, vertinant paviršutiniškai, yra lokalinės. Suprantama, kad ir mūsų šalies gyventojai savo veiklą gali vystyti tik derinant ją su gamtoje vykstančiais procesais, su gamtos galimybėmis, su jos realijomis, nes mūsų bendra ekologinė sistema mus visus jungia vis tvirčiau. Ir kaip mes benorėtumėm taupyti, esame priversti užtikrinti, kad šiandieninė ekonomika. būtų ekologiška.
ši aplinkybė nepaneigia būtinumo veikti taip, kad ir ekologija vis labiau taptų ekonomiška. Ekologinių sąnaudų minimizavimo strategija apima ekologiškai ir ekonomiškai stabilios plėtros problemų sprendimą, kur nurodomi pagrindiniai aplinkosaugos strategijos principai, pateikiama ir išanalizuojama aplinkosaugos valdymo mechanizmo samprata bei agreguota ekologinių sąnaudų susidarymo tyrimo schema, nagrinėjamos žalos dėl neatstatomo ekologinių išteklių vartojimo įvertinimo problemos. Pateikiami praktiniai atmosferos teršimo žalos įvertinimai pagal pagrindinius teršėjus ir žalos recipientus, kur numatomas aplinkosaugos mokesčių nustatymo pagrindas – ekologinės žalos mastai.
Sprendžiant ekologinių sąnaudų minimizavimo problemas analizuojama ekologinių sąnaudų įtaka nacionaliniam finansinių išteklių pasiskirstymui, naujos teršalų utilizavimo technologijos ir ekologiniai projektai.
Visa tai labai svarbu ir vertinga, nes sąnaudos, kurių reikalauja tam tikros aplinkos kokybės palaikymas, sudaro vis didesnę valstybių, taip pat ir Lietuvos, sukuriamo produkto dalį. Ypač svarbios nagrinėjamos ekologinio tvarumo kaštų minimizavimo, ekonominio – ekologinio monitoringo būtinumo problemos ir jų sprendimo rezultatai.
“Ekologiškai stabilus vystymasis čia suvokiamas kaip vystymasis, kuris leidžia patenkinti dabarties poreikius, negrasindamas galimybei būsimoms kartoms tenkinti savuosius poreikius” – pažymi vienas iš Lietuvos valstybinės mokslo programos autorių, prof. habil. dr. A.V. Rutkauskas.
Bendros visų mūsų išnagrinėtų temų nuotaikos negalima pavadinti nei pesimistine nei optimistine. Nepagrįstas optimizmas, kaip ir perdėtas pesimizmas, vienodai netinkami problemų sprendimo būdai. Ir reikia pripažinti, kad dauguma šių leidinių sudaro sąlygas visuomenei įveikti vis dar susidarančius “supratimo slenksčius”, suvienyti jėgas sprendžiant visam pasauliui aktualius klausimus. Galbūt, kaip tik dėl to šie leidiniai kasmet verčiami į vis daugiau pasaulio kalbų. Tikėkimės, kad juos artimiausioje ateityje galėsime skaityti ir mes – savo gimtąja kalba.
O mes vis gi norėtume užbaigti šią temą optimistine gaida. Žmogus niekada nesustos savo raidos kelyje. Pasiektos naujos aukštumos kelia naujų problemų. Ir nors Žemė ir jos ištekliai yra riboti – žmogaus mintis ribų nežino. Mūsų civilizacijos ateitis priklauso nuo visuomenės minties, kuri nušviečia tolesnius vystymosi kelius. Reziumuoti šiuos mūsų apmąstymus tiktų nemirtingais Senekos žodžiais: “Žmonija niekad nepakils į tokį aukštį, kad jai nereikėtų kilti dar aukščiau”.10. LITERATŪRA
1. Ekonomikos teorija. I. Mikroekonomika. II. Makroekonomika. Ats. Red. J. Čičinskas. Vilnius: VU leidykla, 1990, 1991.
2. Jakutis A. Ekonominių teiginių modeliavimas. V.: Technika, 1990.
3. Jurgutis V. Finansų mokslo pagrindai. K., 1938.
4. Kitanovičius B. Planeta ir civilizacija pavojuje. V., 1985.
5. Mališauskas V. Racionalus gamtos išteklių naudojimas. V., 1985.
6. Rinkos ekonomika ir valstybinis reguliavimas. Red. K.Glaveckas. V.: Balticon, 1990.
7. Wonnacot P., Wonnacot R. Mikroekonomika. VDU leidinys, vertė Z. Lydeka. K., 1993.
8. Arne Jonas Isachsenas, Carlas Hamiltonas. Ekonomikos pagrindai. V.: Alta litera, 1992.

Leave a Comment