Infliacija ir jos priežastys

TURINYSĮVADAS 21.INFLIACIJOS RŪŠYS 32. INFLIACIJOS PRIEŽASTYS 72.1.BENDROS PAKLAUSOS SUKELTA INFLIACIJA 82.1.1.PINIGŲ PASIŪLA KAIP INFLIACIJOS SĄLYGA 92.1.2.VALSTYBĖS BIUDŽETO DEFICITAS IR INFLIACIJA 102.2. BENDROSIOS PASIŪLOS (KAŠTŲ) INFLIACIJA 102.2.1. PASIŪLOS SUTRIKIMAI IR INFLIACIJA 112.2.2. DARBO UŽMOKESTIS IR KAŠTŲ INFLIACIJA 112.2.3. INFLIACIJOS LŪKESČIAI 123. INFLIACIJOS POVEIKIS 134.EKONOMINĖS IR SOCIALINĖS INFLIACIJOS PASEKMĖS 154.1. NUMATYTOS INFLIACIJOS PASEKMĖS 154.1.1. NUMATYTA INFLIACIJA IR REALIOJI PALŪKANŲ NORMA 164.1.2.NUMATYTOS INFLIACIJOS KAŠTAI 174.2.NETIKĖTOS INFLIACIJOS PASEKMĖS 184. INFLIACIJOS MAŽINIMO BŪDAI 205. KAS NUKENČIA, O KAS PASIPELNO IŠ INFLIACIJOS? 216. INFLIACIJA LIETUVOJE 22IŠVADOS 25LITERATŪRA IR ŠALTINIAI 26ĮVADASInfliacija – ne stichinė nelaimė. Ją sukuria tie, kas dalyvauja finansinėse operacijose, nustatinėja kainas ir darbo užmokesčius, t.y. gyventojai, kurie didindami paklausą, reikalaudami didesnio darbo užmokesčio, sudaro visas sąlygas infliacijos atsiradimui. Tačiau bet kurioje sistemoje pagrindinis vaidmuo infliacijoje tenka vyriausybei, tiksliau valstybės finansinėms institucijoms. Galų gale būtent vyriausybė vykdo ekonominę politiką, todėl pagrindinė atsakomybės už infliaciją našta krinta ant vyriausybės pečių.Su infliacija susiduria tiek išsivysčiusios, tiek besivystančios, savo ūkį reformuojančios pokomunistinės šalys, todėl ši tema yra aktuali ir šiandieninei Lietuvai, bandančiai pasirinkti savo kelią į laisvos rinkos ekonomiką. Liberalizavus kainas 1990m., infliacija pasirodė “visu savo ūgiu”. Pirmaisiais metais po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo infliacija buvo viena aktualiausių ekonomikos problemų. Šiuo metu infliacijos problema taip pat nepamirštama.Kalbant apie infliacijos problemą Lietuvoje norime panagrinėti, kaip kinta kainos esant infliacijai.Šio darbo tikslas sužinoti ir panagrinėti infliaciją ir jos priežastis. Šiame darbe aptarsime infliacijos rūšis, priežastis, poveikį, pasekmės ir mažinimo būdus. Ši tema buvo mūsų pasirinkta neatsitiktinai. Norėjome išsiaiškinti kas sukelia infliaciją, kas nukenčia ir laimi esant infliacijai?1.INFLIACIJOS RŪŠYSInfliacija – yra piniginio vieneto perkamosios galios smukimas, pasireiškiantis ilgalaikiu prekių ir paslaugų kainų kilimu. Ji reiškia, kad kyla bendras visų prekių ir paslaugų kainų lygis. Ji nėra tam tikrų prekių, paslaugų arba jų grupių kainų didėjimas. Tačiau kai kurių prekių ar paslaugų kainos net ir infliacijos sąlygomis gali išlikti nepakitusios arba net sumažėti. Infliacija išreiškiama procentais.Metinė infliacija – tai vidutinio kainų lygio santykinis pokytis tarp ataskaitinio mėnesio ir praėjusių metų atitinkamo mėnesio.Vidutinė metinė infliacija – tai vidutinio kainų lygio santykinis pokytis tarp dvylikos paskutinių mėnesių vidurkio ir atitinkamų ankstesnių dvylikos mėnesių vidurkio. Infliacija atsiranda dėl dviejų pagrindinių priežasčių:1) Dėl itin didelės savų prekių paklausos, kuri ypač didina kainas (paklausos sukelta infliacija);2) Dėl veiksnių sąnaudų padidėjimo (sąnaudų sukelta infliacija).Vienos, kelių prekių ar jų grupės kainų išaugimas nėra infliacija. Gamybos technologijos pažanga bei paklausos svyravimai sudaro sąlygas atskirų prekių kainoms tiek kilti, tiek kristi. Infliacija yra tuo atveju, kai kyla bendras kainų lygis.Be to, dalis ekonomistų linkę pabrėžti, kad infliacija vadintinas ne vienkartinis bendrojo kainų lygio pakilimas, o besitęsiantis, ilgas jo kilimas.Visuomenė labai jautriai reaguoja į prekių kainų kilimą, todėl čia neišvengiama subjektyvių vertinimų. Kainų kilimas reiškia pinigų perkamosios galios mažėjimą, tai yra realiojo darbo užmokesčio kritimą. Kita vertus, infliacijos sąlygomis darbo užmokestis visada auga. Dažnas algos gavėjas linkęs manyti, kad atlyginimas didėja dėl jo ir bendradarbių vis geresnio ir našesnio darbo, o kainų lygio augimas „neteisėtai” atima iš jo dalį ar net visą uždarbio prieaugį. Dėl tokio kainų ir algų sąsajos ignoravimo, matyt, dauguma piliečių pasijustų nejaukiai, jei, tarkime, kainos ir atlyginimai staiga padidėtų dvigubai. Pagal mąstą yra išskiriamos trys infliacijos rūšys: 1. Šliaužianti (lėtoji) infliacija – tai infliacija, kai kainos kyla lėtai, bet pastoviai. Tai slenkančioji, lėtoji, saikingoji infliacija. Ji ilgai trunkanti, neaukštų ir gana pastovių tempų infliacija. Ją nesunku numatyti ekstrapoliacijos būdu; prie jos yra nesunkiai prisitaikoma. Paprastai šliaužianti infliacija reiškia, kad šalies monetarinė sistema funkcionuoja gerai, žmonės pasitiki pinigais, nebijo jų

taupyti, investuoti. Ekonomistų nuomone, ši infliacija gali siekti 3-7 proc. per metus, o dabartiniu metu 1-3 procentai. Tuo atveju pinigų perkamoji galia iš esmės nekinta. Žinoma, svarbu ir vidutinis jos lygis – kuo jis žemesnis, tuo geriau ekonomikai.2. Šuoliuojanti infliacija – tai kainų lygio kilimas dideliais tempais, kurie rodo tendenciją dar didėti. Esant šiai infliacijai stipriai iškraipomi ekonominiai santykiai. Daugelio kontraktų sumos yra indeksuojamos vartojimo kainų indeksu, kiti kontraktai yra sudaromi užsienio valiuta. Žmonės bijo taupyti, investuoja į ilgalaikį turtą (tame tarpe ir į nekilnojamąjį turtą), skolina lėšas labai nenoriai ir tik už labai aukštas palūkanas. Ši infliacijos rūšis jau yra pavojinga ekonomikai. Ekonomiškai stipriose šalyse kainų kilimas tuo atveju gali siekti 25-30 proc. per metus. Daug ką lemia bendras ūkio kontekstas.3. Hiperinfliacija, arba superinfliacija – tai infliacijos reiškinys, kuriam būdingas spartus ir nevaldomas kainų kilimas (kartais viršijantis 1000 procentų per metus). Hiperinfliacijos atvejai – kada kainų lygis kyla milžiniškais tempais, prekės brangsta beveik kasdien, pinigų cirkuliacija vyksta pašėlusiu tempu, kyla ūkio suirutė. Infliacija paprastai būna susijusi su politiniais sukrėtimais ir šalies ūkio suirute. Vienas ryškiausių šito pavyzdžių yra 1922-1923 metų Vokietija. Sunkumus, kilusius dėl smarkiai sumažėjusios gamybos apimties ir mažesnių įplaukų į valstybės iždą, Vokietijai pralaimėjus Pirmąjį pasaulinį karą, padidino ir reparacijų mokėjimai karą laimėjusioms šalims. Biudžeto deficit…ą vyriausybė finansavo spausdindama vis daugiau pinigų. Padidėjus pinigų pasiūlai ir nebespėjant spausdinti naujų pinigų, teko į spausdinimo mašinas dėti senus banknotus, papildyti juos keliais nuliais ir išleisti pakartotinai kaip didesnės vertės pinigus. Labai spartų kainų kilimą Vokietijoje rodo didmeninių kainų indeksas: 1922 m. sausio mėn. baziniu paimtas 1 tų pačių metų birželio mėnesį pasiekė 70, o 1923 m. gruodžio mėn. – net 1,3 trilijono. Todėl, einant į parduotuvę reikėjo neštis lagaminą pinigų arba vežiotis karučiais ar dviračiais. Pačiame Vokietijos hiperinfliacijos įkarštyje atlyginimas darbininkams buvo mokamas dukart per dieną, antraip darbo dienos pabaigoje jų uždarbis būtų buvęs per daug nuvertėjęs. Trumpai tariant, asmeninės santaupos prapuolė beveik visiškai. Dėl to verslui reikalingo kapitalo beveik visai nebuvo ir kaip tik tuo galima paaiškinti Vokietijos pasikliovimą užsienio paskolomis per keletą artimiausių metų. Atėjusi krizė ir padarė ją ypač pažeidžiamą. Kai didžioji infliacija baigėsi 1922-1923 metais labiausiai dėl to, kad vyriausybė nusprendė liautis spausdinti neribotą kiekį popierinių pinigų ir pakeitė valiutą, tie Vokietijos gyventojai, kurie gyveno iš pastovaus darbo užmokesčio ir santaupų, prarado viską. Nesunku įsivaizduoti, kaip tai traumavo viduriniųjų ir žemesniųjų sluoksnių gyventojus.1989m. Argentinoje hiperinfliacijos laikotarpiu valgiaraščiai restoranuose buvo keičiami kasdien, nes smarkiai kilo kainos. Tai reiškia, kad valiutos kursas krito nežmonišku greičiu,. Kokiu greičiu? 1989 m. sausį 17 australių buvo lygūs vienam doleriui, gegužę vienas JAV doleris jau kainavo

175 australus, o rugsėjį – 615 australių. Argentinoje hiperinfliacijos metu, kai šalies valiutos vertė nukrito iki pavojingai žemo lygio, buvo juokaujama, jog pasisamdyti taksi yra pigiau nei važiuoti autobusu, mat už važiavimą autobusu reikėjo sumokėti kelionės pradžioje, kai valiuta dar buvo vertingesnė, o taksi mokestis imamas kelionės pabaigoje, taigi jau gerokai sumažėjusia pinigų verte.1989 m. hiperinfliacija ištiko ir Lenkiją. Čia kainos padidėjo 1800 procentų. Lietuvoje nuo 1990 m. iki 1992 m. liepos mėn. vartojamų prekių ir paslaugų kainos išaugo maždaug 2200 procentų.Tokio masto infliacija, pakerta daugelio žmonių gyvenimus. Šalies gyventojai, taupę pinigus įvairiems poreikiams tenkinti, tiko be nieko.Infliacijos lygis – tai bendrojo kainų lygio santykis pokytis per tam tikrą laiką. Infliacijos lygis parodo kainų augimo tempai. Infliacijos tempams nustatyti tinka įvairūs kainų indeksai. Kiekviena valstybė seka infliacijos eigą, stebėdama vartojimo prekių ir paslaugų grupės, vadinamos „krepšeliu“, kainas. JAV tų prekių ir paslaugų kainų kitimas yra vadinamas vartojimo prekių indeksu (consumer price index – CPI), o Didžiojoje Britanijoje – mažmeninių kainų indeksu (retail price index – RPI). Infliacija – tai prekių ir paslaugų „krepšelio“ kainos procentinis padidėjimas per tam tikrą laikotarpį. Defliacija – šių prekių kainų sumažėjimas, pasitaikantis retai, kadangi kompanijos ir jų darbuotojai paprastai neleidžia, kad prekių kainos bei atlyginimai sumažėtų.Infliacijos tempai Lietuvoje 1991 -2003m. tai vartotojų kainų indekso dinamika, palyginti su ankstesniais metais:

1.1 pav. Vartotojų kainų indeksų dinamika Infliacijoms tempams įvertinti naudojamas ir bendrojo vidaus produkto defliatorius. Jis parodo, kaip kinta visų šalies prekių ir paslaugų kainos. Infliacijos tempai įvertinami ir kitais būdais. Vienas jų – infliacijos tempų nustatymas, siejant pinigų pasiūlos, paklausos ir kainų kilimo tempus. Infliacijos laipsniui įvertinti gali būti naudojama ir „taisyklė 70“. Ja remiantis, apskaičiuojamas laikas, per kurį kainos padvigubėja. Įprasta, kad stiprios ekonomikos požymiai pasaulio rinkose sukelia euforiją. Jeigu fabrikai produkciją gamina pilnu pajėgumu, sumažėja bedarbių skaičius,- šalyje tokios žinios sutinkamos su džiaugsmu ir įsitikinimu, kad augant ekonomikai geriau bus kiekvie…nam.

Bet po nepakeliamos, išgąsdinusios žmones pastarųjų dešimtmečių infliacijos, kai kainos nepasidavė reguliuojamos, vyriausybės ir centriniai bankai pripažino, kad per greitai auganti ekonomika gali būti blogas reiškinys. Sumažėjus bedarbystei, kompanijos yra priverstos mokėti aukštesnius atlyginimus net prastiems darbininkams, o prekių ir paslaugų kainos kyla dėl to, kad reikia padengti padidėjusius gamybos kaštus. Infliacija paprastai sustiprėja ekonominės netvarkos, sukrėtimų, pavyzdžiui, karų, energijos ir skolų krizių metu, kai trūksta svarbiausių prekių ir paslaugų.Smarkaus ekonominio pakilimo metu infliacija pradeda reikštis tada, kai vartotojai ir verslininkai ima konkuruoti vieni su kitais dėl prekių ir paslaugų ir, esant ribotai produktų apimčiai, kelia jų kainas. Išaugus kainoms, darbininkai reikalauja kelti atlyginimus, kad galėtų „žengti koja kojon su infliacija“.Pasekmės pasireiškia atlyginimų ir kainų „augimo spirale“, kuri beveik kiekvienam atneša nuostolių. Ypač nukenčia tie, kurie gauna nustatytas pajamas. Jie pamato, kad jų perkamoji galia mažėja, nes tos pajamos pagal kainų kilimą nerekomenduojamos. Paprastai vyriausybės ir centriniai bankai, pastebėję infliacijos požymius, bando lėtinti ekonomiką. Įvedami ekonomiką stabdantys veiksniai, didinantys palūkanų normas, o tai labai pabrangina visas ekonominės veiklos sritis, tarkim, naujų automobilių pirkimą arba naujų fabrikų statybą. Aukštesnės palūkanų normos prislopina verslo ir vartojimo išlaidas, tuo pačiu mažindamos darbo vietas bei lėtindamos ekonomikos tempus.Tarptautinės rinkos kiekvienos šalies infliacijos tempus stebi labai akylai, ieškodamos stabilių ekonominės plėtros požymių bei žemo infliacijos lygio. Tarptautiniai investitoriai, pavyzdžiui, pensijų ir bankai, kasdien investuoja milijardus, o kartais ir trilijonus dolerių, markių, jenų visame pasaulyje, ieškodami didžiausio savo investicijų pelningumo.

Jeigu infliuoja ir palūkanų tarifai yra palankūs investitoriams, ta šalis gali pritraukti užsienio investicijas, ir pinigai į ją plūs. O jeigu šalies ekonomika pradeda kilti pernelyg smarkiai, gali atrodyti, kad nevaldoma infliacija pasireikš visu bjaurumu, tarptautiniai investitoriai savo pinigus greitai sugrąžins, investuodami juos tose valstybėse, kur ekonomikos augimas stabilesnis, o infliacija prognozuojama.2. INFLIACIJOS PRIEŽASTYSInfliacijos priežasčių nustatymas – sudėtinga ir diskutuotina problema. Infliacijos yra visos ekonomikos funkcionavimo atspindys. Ji yra daugelio veiksnių pasekmė. Infliaciją sukelia bendros paklausos padidėjimas (AD↑) ir bendros pasiūlos sumažėjimas (AS↓). Šiame darbe mes pasigilinti į infliacijos priežastis ir panagrinėti ne tik betarpiškas jos determinantes. Visų pirma, išskirsiu vienkartinio kainų lygio pakilimo priežastis ir mechanizmą. Nors, kaip jau buvo minėta, dalis ekonomistų infliaciją laiko ne vienkartiniu kainų lygio pakilimu, tačiau praktiškai jis yra trumpalaikės infliacijos modelis.Pagrindinės pasiūlos infliacijos priežastys:• Staigūs bendrosios pasiūlos sumažėjimai• Šiuolaikinės darbo užmokesčio formavimosi ypatybės;Pasiūlos infliacija kyla dėl staigių pasiūlos pasikeitimų vadinamų, šokais. Pasiūlos šokas – įvykis kurio išdavoje staigiai kyla gamybos veiksnių kainos, o dėl to padidėja gamybos kaštai.Išskiriamos dvi infliacijos priežastys:1) Trumpalaikės infliacijos priežastys.Vienkartinį kainų lygio pakilimą gali sąlygoti tiek visuminės pasiūlos, tiek visuminės paklausos pokyčiai. Pirmoji situacija nebepasireiškia tikrovėje ir dėl to, kad darbo užmokestis nelankstus žemyn, t.y. nėra linkęs mažėti. Visų pirma, mažinti darbo užmokesčio neleis profsąjungos. Jos turi rinkos galią darbo jėgos rinkoje, todėl gali išsikovoti net darbo užmokesčio padidėjimą. Su tuo nesunkiai sutiks rinkos galią prekių ir paslaugų rinkoje turinčios stambios firmos, nes joms nesunku darbo užmokesčio padidėjimą įtraukti į kainas ir perkelti ant vartotojų pečių. Taip užsisuks taip vadinamoji darbo užmokesčio – kainų spiralė: kiekvienas kainų lygio kilimas sukels profsąjungų išreikalautą darbo užmokesčio padidinimą, dėl kurio visuminės pasiūlos kreivė pasislinks į kairę, ir nacionalinio produkto gamyba dar labiau sumažės, o kainos dar labiau pakils. Tokia situacija, t.y. kai gamyba nedidėja ar net mažėja, o kainų lygis kyla, yra vadinama stagfliacija. Ši situacija gali tęstis tol, kol ciklas tampa visiems akivaizdus, ir kas nors jį imasi nutraukti. Po ciklo nutraukimo situacija ekonomikoje stabilizuojasi, tačiau nacionalinio produkto gamybos apimtis išliks mažesnė nei potenciali. Išlikęs aukštas nedarbo lygis neramins darbininkus ir sumažins jų siekimą didinti nominalų darbo užmokestį (t.y. išlaikyti pradinio lygio realų darbo užmokestį). Po truputį firmos ims samdyti daugiau darbininkų, ir nedarbas sumažės. Kadangi visuminės pasiūlos kreivė daugiau nekils, tai nacionalinio produkto gamyba didės. Kaip jau buvo minėta, vienkartinį visuminės pasiūlos padidėjimą sukelia vienkartiniai gamybos kaštų padidėjimai. Tokių kaštų šoktelėjimų pavyzdžiu gali būti naftos kainų pakilimas 1974-79 m., pagrindinių žaliavų kainų padidėjimas devintajame šio amžiaus dešimtmetyje. Antroji vienkartinio kainų lygio pakilimo priežastis yra vienkartiniai visuminės paklausos pokyčiai. Tokių pokyčių pavyzdžiu gali būti labai padidėjusios valstybės išlaidos JAV Vietnamo karo metu, visuminės paklausos išaugimas devintajame dešimtmetyje ir pan. 2) Ilgalaikės infliacijos priežastys: • visuminės paklausos veiksniai, • sukeliantys papildomą paklausą,• infliacijos laukimas,• visuminės pasiūlos veiksniai.Kainų lygio kilimas dėl papildomos paklausos yra vadinamas paklausos sąlygota infliacija (Demand – Pull Inflation).Antra ilgalaikės infliacijos priežastis yra infliacijos laukimas. Ši priežastis yra susijusi su darbo sutarčių sudarymu ir darbo užmokesčio nustatymu.Paskutinioji ilgalaikės infliacijos priežastis yra pasiūlos veiksniai, t.y. veiksniai, didinantys gamybos kaštus ir taip mažinantys visuminę pasiūlą. Kainų lygio didėjimas dėl sumažėjusios visuminės pasiūlos yra vadinamas pasiūlos sąlygota infliacija (Cost – Push Inflation). Paskutinioji ilgalaikės infliacijos priežastis yra pasiūlos veiksniai, t.y. veiksniai, didinantys gamybos kaštus ir taip mažinantys visuminę pasiūlą. Kainų lygio didėjimas dėl sumažėjusios visuminės pasiūl…os yra vadinamas pasiūlos sąlygota infliacija (Cost – Push Inflation).2.1.Bendros paklausos sukelta infliacijaDidėjant bendrai paklausai, didėja ir realioji gamybos apimtis bei kainos. Kol gamybinių išteklių pakanka, gamybą galima išplėsti, nedidinant kainų. Kainos kyla tuomet, kai bendroji potencialųjį nacionalinio produkto lygį Yp. Jeigu ekonomikoje yra visiškas užimtumas ir panaudojami visi kiti gamybiniai ištekliai, tuomet padidėjusią paklausą galima patenkinti tik kylant kainoms. Bendroji paklausa gali keistis, keičiant jos sudedamosioms dalims – vartojimui, investicijoms, vyriausybės išlaidoms ir grynajam eksportui. Jei bendrosios paklausos padidėjimas yra ne vienkartinis, o ilgalaikis procesas, tuomet realioji gamybos apimtis tuo laikotarpiu bus palaikoma aukščiau potencialioji lygio, o kainų lygis visą laiką kils. Tai pavaizduota 2.1.1 paveiksle.Pagrindinės bendrosios paklausos pokyčių sukeltos infliacijos priežastys: • Šiuolaikinių pinigų pasiūlos ypatybės;• Deficitiniai valstybių biudžetai; • Noras išvengti įprastų mokesčių didinimo ir kt.

2.1.1 pav. Paklausos padidėjimo sukelta infliacija

2.1.1 lentelė Infliacijos ir trupučio defliacijos šimtmetis Infliacijos ir trupučio defliacijos šimtmetis1990-1909 1,11910-1919 7,91920-1929 -1,81930-1939 -1,71940-1949 5,61950-1959 1,01960-1969 2,71970-1979 7,81980-1989 5,6Paklausos sukelta infliacija – tokia situacija, kai „kapšas pinigų vieną prekę medžioja“ dažnai yra vadinama paklausos sukelta infliacija. Kai prekės ar paslaugos paklausa didėja greičiau negu gamintojai gali ją patenkinti, pakyla kainos. Pavyzdžiui, vykstant karui Vietname, vartojamąsias prekes gaminusios JAV įmonės ėmė gaminti karinę produkciją. Valstybės išlaidos karo reikalams padidino daugelio amerikiečių perkamąją galią. Padidėjo prekių ir paslaugų paklausa, tačiau pramonės galimybės patenkinti šią paklausą buvo ribotos. Kadangi gamyba didėjo per lėtai, pradėjo kilti kainos.

2.1.1.Pinigų pasiūla kaip infliacijos sąlyga

Bendrosios paklausos pokyčių sukelta infliacija pirmiausia susijusi su pinigų apyvartos ypatybėmis, jos šaknys glūdi pinigų sferoje. Šiuolaikiniai pinigai ne turi savo vertės, o tai sudaro geras sąlygas didinti jų kiekį. Dabartinė pinigų sistema nebeturi kriterijaus, leidžiančio nustatyti, koks pinigų kiekis yra būtinas ir koks perteklinis. Šiuolaikinių pinigų spausdinimo neriboja jokios fizinės galimybės, ir jų kiekis gali didėti nevaržomai. Gamybos apimties didinimą, kaip žinoma riboja objektyvios sąlygos. Infliacijos požymiai atsiranda tuomet, kai pinigų gausėja nepalyginamai greičiau negu produkcijos. Remiantis kiekybine pinigų teorija, galima tvirtinti, kad pinigų kiekio didėjimas yra svarbiausia infliacijos sąlyga. Vadinasi padidėjus pinigų pasiūlai, pakyla ir kainų lygis. Jeigu, keičiantis pinigų kiekiui, kinta ir pinigų apyvartos greitis, tuomet pinigų pasiūlos poveikis infliacijai gali sustiprėti arba susilpnėti. Nagrinėjant pinigų kiekio ir infliacijos lygio sąveiką, pažymėtina, kad galimi du atvejai. Pirma, pinigų pasiūlos didėjimo tempai gali viršyti kainų lygio kilimo tempus, t. y. m>p; antra, kainų kilimo tempai gali pasireikšti tuomet, kai infliacijos tempai ypač labai dideli. Pinigų pasiūlą, taip pat ir jos perteklių, suformuoja valstybės institucijos (parlamentai, valstybės) ir bankų sistema. Pinigų pasiūlos perteklių sąlygoja daug priežasčių.

2.1.2.Valstybės biudžeto deficitas ir infliacija

Pagrindiniai deficitinio biudžeto šaltiniai yra šie: paskolos iš užsienio, valiutos atsargų panaudojimas ir paskolos iš centrinio šalies banko. Leidžiant vertybiniu popierius, pvz. obligacijas, vyriausybės išlaidos suskyla į dvi dalis, t.y. į įprastas išlaidas prekėms ir paslaugoms pirkti ir dalį, skirtą obligacijų palūkanoms išmokėti. Dėl to pablogėja ne tik pajamos, bet ir išlaidos. Jeigu deficitiniai biudžetai formuojasi ilgą laiką, tuomet gali būti vis sunkiau skolintis ir šalies viduje, ir užsienyje. Gali trūkti rinkų, kuriose vyriausybė galėtų parduoti, nes pradedama nebetikėti valstybės sugebėjimu juos išpirkti… t. y. skolą grąžinti. Vadinasi, tam tikrų priežasčių labai svarbu deficitinio biudžeto šaltiniu tampa papildoma pinigų emisija. Taigi vyriausybės, padidėjus išlaidoms arba esant nepakankamoms mokesčių įplaukoms, gali sukelti infliaciją, didindamos pinigų pasiūlą. Vis dėlto negalima tvirtinti, kad šiais laikais visos valstybės gali beatodairiškai spausdinti pinigus, norėdamos padengti valstybės skolą. Pažymėtina, kad kuo didesnis valstybės centrinio banko nepriklausomumas, tuo mažesnis infliacijos laipsnis. .2.2. Bendrosios pasiūlos (kaštų) infliacija

Šiuo atveju infliaciją sukelia veiksniai, dėl kurių bendroji pasiūla sumažėja. Pirmiausia tai veiksniai, didinantys kaštus, o vėliau ir kainas. Paklausos infliacijos pradinė sąlyga yra pinigų pasiūlos didėjimas, o esant kaštų infliacijai – priklausomybė priešinga. Pirminė priežastis yra kainų kilimas, o pasekmė – pinigų pasiūlos didinimas. Vadinasi, pinigai infliacijos procese gali atlikti aktyvų arba pasyvų vaidmenį, t. y. prisiderinti prie kainų kilimo, kurį sukelia kitos priežastys, nesusijusios su pinigų kiekiu. Todėl ir perteklinė pinigų emisija ne visada yra aktyvi infliacijos priežastis. Neretai tai būna reakcija į kanų kilimą, sukeltą kitų priežasčių.Pagrindinės pasiūlos infliacijos priežastys yra šios:1) Staigūs bendrosios pasiūlos pasikeitimai (sumažėjimai);2) Šiuolaikinės darbo užmokesčio formavimosi ypatybės;3) Infliacijos lūkesčiai.

2.2.1. Pasiūlos sutrikimai ir infliacija

Pasiūlos infliacija kyla dėl staigių pasiūlos pasikeitimų, šuolių, dažnai vadinamų „šokais“. Pasiūlos „šokas“ – įvykis, dėl kurio staigiai pakyla vidutinis gamybos veiksnių kainų lygis, o dėl to padidėja ir gamybos sąnaudos (kaštai). Tuo atveju gamybos apimtis gali staigiai keistis nepriklausomai nuo bendrosios paklausos pokyčių ir galutinio produkto kainų lygio. Pasiūlos „šokus“ dažniausiai sukelia išoriniai veiksniai šalies ekonomikos funkcionavimo požiūriu. Jie gali būti ekonominio pobūdžio, tačiau išoriniai tam tikros šalies atžvilgiu (importo prekių kainų kilimas) arba apskritai ne ekonomikos sferos (nepalankios gamtos sąlygos). Pasiūlos „šokai“ gali būti trumpalaikiai ir ilgalaikiai. Dauguma „šokų“ rūšių trunka neilgai. Dažniausiai juos sukelia nepalankios gamtos sąlygos – jos neigiamai veikia žemės ūkį, statybą, transportą. Tokio pobūdžio staigūs pasiūlos pasikeitimai gana dažni, tačiau laikini, tęsiasi vienerius ar dvejus metus. Ekonominės pasekmės – staigus, netikėtas bendrosios pasiūlos smukimas, kurį sukėlė sumažėjusi darbo sąnaudos. Gamybos apimtis smuko, o kainų lygis pakilo iki net 50proc., nors amžiaus pradžioje kainos mažėjo. Kai pasiūlos šuoliai trumpalaikiai infliacija taip pat yra laikinas reiškinys, t. y. laikinai sumažėjus pasiūlai ir pakilus kainoms, vėliau jos vėl grįžta į pradinį lygį.

Ilgalaikės pasiūlos šokas pasižymi tuo, kad pakilus kainoms, jos vėliau nebesumažėja. Pasiūlos šokai gali būti ne tik žalingi, bet ir naudingi, teigiamai veikti ekonomiką.

2.2.2. Darbo užmokestis ir kaštų infliacija

Kaštų infliaciją gali sukelti ir darbo užmokesčio didėjimas. Tai labiausiai linkęs keistis kaštų elementas, todėl jis turi ypač didelę reikšmę bendrosios pasiūlos pokyčiams. Nominalus darbo užmokesčio kėlimas gali būti traktuojamas kaip pasiūlos šoko veiksnys. Pasiūlos šokus paprastai sukelia išoriniai veiksniai, o darbo užmokestis – vidinis kintamasis. Darbo užmokesčio padidėjimas labai dažnai priklauso nuo darbuotojų ir profsąjungų aktyvumo, jų keliamų reikalavimų. Dabartiniu metu kai darbo užmokestis nustatomas iš anksto, bet kokį jo pokytį galima vertinti kaip tam tikrą pasiūlos šoko elementą. Darbo užmokesčio lygis, paprastai nustatomas darbo sutartyse. Darbo užmokesčio pokyčius lemia ankstesnio laikotarpio darbo užmokesčio kilimo tempai , praėjusio ir būsimojo laikotarpio infliacijos tempai. Kai infliacijos tempai spartūs, nominalus darbo užmokestis dažnai tiesiog „ pririšamas“ prie praeito laikotarpio infliacijos tempų, į darbo sutart…is įtraukiant specialų tarpsnį apie indeksavimą. Sudarant ilgalaikes sutartis, numatoma, kad gali būti atnaujintos derybos dėl nominalaus darbo užmokesčio padidinimo. Vadinasi, iš ankstinis darbo užmokesčio kilimo tempų nustatymas veikia kaip gamybos sąnaudų didinimo ir kainų kilimo veiksnys. Supaprastintai galima būtų tvirtinti, kad kilimo tempas kartais gali būti lygus darbo užmokesčio kilimo tempams. Kaštų sukelta infliacija. Kai kainos kyla dėl padidėjusių gamybos kaštų, tai yra vadinama kaštų sukelta infliacija. Pavyzdžiui, kai Naftą eksportuojančių šalių organizacijai (OPEC) priklausančios šalys 1974 ir 1980 metais sumažino naftos tiekimą, jos kainos pasiekė rekordinį lygį. Užgriuvo stipri kaštų infliacija. Kai šitaip atsitiko, daugelio įmonių vadovai padidino savo produktų kainas, kad kompensuotų padidėjusius kaštus ir dirbtų pelningai. Didėjant kainoms, darbininkai reikalavo mokėti didesnius atlyginimus, nes didėjo gyvenimo kaštai, – infliacijos spiralė įsisuko.

2.2.3. Infliacijos lūkesčiai

Kaštų infliacijos šaltiniu gali būti laikomi infliacijos lūkesčiai. Jie ypač aktualūs tuomet, kai infliacija jau įsitvirtina. Kyla klausimas, kaipgi formuojami įvairių subjektų lūkesčiai? Šiuo požiūriu išskiriamos adaptuotų, prisitaikančiųjų (adaptive expectations)ir racionaliųjų lūkesčių (rational expectations) teorijos.Remiantis adaptuotų lūkesčių teorija, subjektai infliacijos lygį prognozuoja, remdamiesi praėjusiojo laikotarpio lygiu. Tuo atveju infliacija suvokiama kaip inercinis procesas. Jis turi ir būdingą infliacijos „perkėlimo“ iš praeities į ateitį mechanizmą. Infliacinė inercija suprantama taip: jei anksčiau kainos kilo sparčiai, tai žmonės tikisi, kad ir ateityje jos kils taip pat sparčiai.3. INFLIACIJOS POVEIKISInfliacijos periodais ne visos kainos kyla vienodu tempu, t.y. pasireiškia santykinių kainų pokyčiai. Dėl santykinių kainų pokyčių infliacija sukelia dvi pasekmes:1) Pajamų ir turto perskirstymą tarp skirtingų visuomenės klasių;2) Atskirų prekių santykinių kainų ir gamybos apimties, o kartais ir visos ekonomikos gamybos apimties ir užimtumo iškraipymus. Be to, reikia atminti, kad egzistuoja kelios infliacijos rūšys, todėl jų poveikio mastas stipriai skiriasi. Pagrindinis infliacijos sukelto pajamų ir turto perskirstymo efektas atsiranda dėl žmonių turimo turto ir įsipareigojimų rūšių skirtumų. Pvz., kai žmonės ima ilgalaikes fiksuotos palūkanų normos paskolas, staigus kainų kilimas jiems yra labai naudingas, nes infliacija sumažina už paskolą mokėtinų palūkanų realią vertę. Tačiau tokios paskolos gali sužlugdyti jų ėmėjus defliacijos periodais. Žmonės, skolinantys pinigus, turintys ilgalaikių obligacijų ar turto užstatų pavidalu, netikėtos infliacijos periodais stipriai nukenčia, nes jiems išmokamų pinigų reali vertė yra mažesnė nei anksčiau. Tačiau jei infliacija jau kurį laiką tęsiasi, tai žmonės įvertina ją ir įtraukia į palūkanų normą. Tai atspindi Fišerio lygtis:i = r + ñ , kur i – nominali palūkanų norma; r – reali palūkanų norma; ñ – infliacijos norma. Įvertinus infliaciją, pajamų ir turto perskirstymo nebelieka. Praktikoje kai kurios pajamos yra indeksuojamos vartojimo kainų indeksu, todėl netikėtos infliacijos poveikis susilpnėja. Apibendrinant šią pirmąją infliacijos pasekmę, galima pasakyti, kad ji pasireiškia per infliacijos poveikį realiai žmonių turto vertei. Netikėtos infliacijos įtaka turto paskirstymui pasireiškia dėl to, kad infliacija iškraipo santykines kainas. Be to, kuo didesnė infliacija, tuo labiau iškraipomos santykinės kainos. Įdomus yra infliacijos poveikis pinigams. Kadangi už pinigus natūrine išraiška (monetas, banknotus) nėra mokamos palūkanos, tai jų nominali palūkanų norma lygi nuliui. Tačiau, pagal Fišerio lygtį, reali palūkanų norma yra lygi nominalios palūkanų normos ir infliacijos skirtumui. Iš čia seka, kad pinigų natūrine išraiška reali palūkanų norma yra lygi infliacijos normai su minuso ženklu. Vadinasi, infliacija stipriai įtakoja pinigų realią palūkanų normą, todėl nevertėtų stebėtis, kad staigiai kylant kainoms žmonės nori išleisti pinigus ir įsigyti kitokio turto, nes laikydami pinigus, žmonės “uždirbtų” neigiamas palūkanas.Nagrinėjant infliacijos poveikį, svarbus ne tik jos įvertinimas ar neįvertinimas, bet ir subalansuotumas. Šiuo atveju, subalansuota infliacija yra tokia, kuri nepakeičia santykinių kainų. Taigi, galima skirti keturių rūšių infliaciją:• subalansuotą ir įvertintą;• nesubalansuotą;• neįvertintą;• nesubalansuotą ir neįvertintą. Subalansuotos ir įvertintos infliacijos atveju nėra įtakojama nei reali gamybos apimtis, nei našumas, nevyksta turto ir pajamų perskirstymas. Kadangi viskas kinta vienodu tempu, kurį žino ir spėja įvertinti visi žmonės, tai ekonomika vystosi tarsi niekas nesikeistų. Nesubalansuotos infliacijos atveju kai kurios kainos nesusiderina ir neatspindi infliacijos dinamikos. Tuomet žmonės ima pirkti realų turtą, kad tik išleistų pinigus. Be to, nesubalansuota infliacija taip iškraipo kainas, kad tampa nebeįmanoma palyginti prekių vertės tiek teritorijos, tiek laiko atžvilgiu, todėl kainos praranda vartotojų informuotumo funkciją. Neįvertintos infliacijos poveikis daugiausiai pasireiškia per pajamų ir turto perskirstymą. Netikėtas kainų pokytis kai ką nuskurdina, kai ką praturtina, tačiau mažai įtakoja darbo našumą. Neįvertinta infliacija gali stipriai perskirstyti pajamas ir turtą, tačiau ekonomikos efektyvumas faktiškai liks nepakitęs. Nepaisant to, dėl perskirstymo gali kilti socialinių problemų. Be to, turto ir pajamų perskirstymo mastas priklauso nuo infliacijos dydžio. Nėra jokių abejonių, kad šuoliuojanti ar hiperinfliacija pakerta ekonomikos gyvybingumą ir moralę, tuo tarpu šliaužianti infli…acija minimaliai įtakoja pajamų ir turto perskirstymą. Tikrovėje infliacija dažniausiai yra ir nesubalansuota, ir neįvertinta. Tokiu atveju ją lydi tiek pajamų ir turto perskirstymas, tiek našumo nuostoliai. Apibendrinant šį skyrelį, galima teigti, jog be infliacijos masto jos pasekmes įtakoja ir subalansuotumas bei įvertinimas.4.EKONOMINĖS IR SOCIALINĖS INFLIACIJOS PASEKMĖSInfliacija kartais vertinama kaip socialinė nelaimė ir laikoma tokia pat opia problema kaip ir nedarbas. Tokį požiūrį išpopuliarino A. Okunas, apibrėždamas ‚skurdo indeksą‘ kaip infliacijos ir nedarbo sumą. M. Fridmenas infliaciją apibūdino maždaug taip, infliacija yra liga, sunki liga, kartais net mirtina; tai liga, kuri tam tikromis aplinkybėmis gali sunaikinti ištisą visuomenę. Kiti ekonomistai tvirtina, kad infliacijos padaryta žala yra minimali. Pavyzdžiui JAV ekonomistas Džonas Tobinas teigia, kad infliacija labai išpūsta kaip socialinė nelaimė. Egzistuojant infliacijai, aiškiai matomi du dalykai – pinigų perkamoji galia smunka, o prekių ir paslaugų kainos kyla. Dėl to pardavėjai laimi, o pirkėja pralaimi. Kitos infliacijos pasekmės nėra tokios aiškios ir išoriškai matomos. Infliacijos ekonominės ir socialinės pasekmės priklauso nuo jos tempų, jų kitimo ir nuo to, ar ji laukiama, numatyta, ar netikėta. Daugelio ekonomistų nuomone, nedideli infliacijos tempai (2 – 3proc. į metus) yra netgi naudinga. Tuo atveju pagyvėja investicinė veikla, plečiasi realioji gamybos apimtis ir mažėja nedarbas. Remiantis tam tikrais tyrimais nustatyta, kad kritinis infliacijos lygis – tai vidutiniai metiniai infliacijos tempai – nuo1,1 iki 4,7 proc. Tai reiškia, kad viršijus šį infliacijos lygį, ekonomikos kilimo tempai pradeda mažėti. Tuo atveju ekonomika dar kyla, tačiau kiekvienas papildomas infliacijos padidėjimo procentas lėtina jos augimo tempus. Viršutinė metinė infliacijos riba, kurią pasiekus ekonomika apskritai nustoja kilti ir prasideda jos smukimas, yra 25-49procentai.Tai reiškia, kad ekonomikos pokyčio tempai tampa neigiami, jei infliacija peržengia šias ribas. Nagrinėjant infliacijos pasekmes, ypač svarbu išskirti numatytą ir netikėtą infliaciją.

4.1. Numatytos infliacijos pasekmės

Numatyta infliacija – tikėtina infliacija, į kurią atsižvelgiama ūkio subjektų lūkesčiuose ir elgesyje, jai žmonės daugiau ar mažiau būna pasirengę.

4.1.1. Numatyta infliacija ir realioji palūkanų norma

Kai infliacijos tikimasi, finansų rinka prisitaiko, įvedamas palūkanų normos pataisos. Jų tikslas – įvertinti realiąją (tikrąją), palūkanų normą. Numatyta realioji palūkanų norma(re) – ta, kurios tikimasi. Tai skirtumas tarp nominaliosios palūkanų normos i ir numatytų infliacijos tempų pe, t.y. re = i- pe taigi: i = re+ pe

Lygtis parodo ryšį tarp numatytų infliacijos tempų, tikėtinos realiosios palūkanų normos ir nominaliosios palūkanų normos. Tuo atveju, kai infliacijos tempai viršija 10proc. Per metus skaičiuojama patikslinta realioji palūkanų norma. Fišerio lygtis įgauna tokią išraišką Re = Fatališka realiojipalūkanų norma(r) –nominaliojipalūkanų norma, atmetus faktišką infliacijos lygį p. r = i – p.

Nominalioji palūkanų norma lygi faktiškos realiosios palūkanų normos ir tikrojo infliacijos lygio sumai:

i = r + p Jeigu infliacijos lūkesčiai pasitvirtina, tuomet numatytas ir faktiškas infliacijos tempas sutampa pe=p tuo atveju Fišerio lygtis gali būti sujungta su lygtimi (p = m +v –y) gauname naują lygtį rodančią, kai pinigų pasiūlos pokyčiai veikia ilgainiui nominaliąją palūkanų normą: i = re + m + v –y Pasak I. Fišerio, tikėtinos realiosios palūkanų normos infliacijos lygis neveikia ją lemia kiti veiksniai. Pinigų apyvartos greičio v ir realiosios gamybos apimties kitimo tempai yra gana pastovūs, smarkiai nesvyruoja. Vadinasi, nominaliosios palūkanų normos lygis priklauso nuo pinigų kiekio poikyčių. Pinigų pasiūlai padidėjus 1 proc., nominalioji palūkanų norma taip pat pakyla 1 proc. Sparčiai augant pinigų pasiūlai, kyla ne tik infliacijos tempai, bet ir nomin…alioji palūkanų norma.

4.1.2.Numatytos infliacijos kaštaiTuo metu kai infliacija numatoma ir ūkio subjektai prie jos prisitaiko, nuostolių niekas neturėtų patirti.Kad infliacija nesukeltų neigiamų padarinių, būtinos kelios sąlygos; svarbiausios jų yra šios:1. Tikslios būsenos infliacijos prognozės;2. Kiekvienas infliacijos padidėjimas 1 procentu turi padidinti normaliųjų palūkanų normą taip pat 1 procentu;3. Apmokestinamos turi būti tik realiosios pajamos;4. Už pinigų laikymą visi turi gauti ne mažesnę nei rinkos palūkanų normą ir kt.

Pirma, kylant kainoms, pinigai negali deramai atlikti vertės mato funkcijaos. Pinigai – tai linijuotė, kuria matuojame ekonomines operacijas. O dėl infliacijos tos linijuotės ilgis keičiasi. Tai sukelia daugybę nepatogumų: sunkiau palyginti absoliutinę ir santykinę prekės kainą, sunkiau pasirinkti prekių rinkinį. Antra, infliacijos sukelia kaštus, susijusius su pinigų operacijomis. Dėl numatomos infliacijos padidėja palūkanų norma ir alternatyvieji pinigų laikymo kaštai. Todėl žmonės sumažina savo pinigų likučius ir daugiau jų laiko bankuose. Tada dažniau einama į bankus, o išėmus pinigus skubama pirkti prekių, nes kyla kainos. Kadangi gaištama daugiau laiko, nešant pinigus į bankus ir juos atsiimant, šie kaštai vadinami „ batų plėšymu“ ir įgavo sutrumpintą „nunešiotų batų kaštų“ (shoe leather cost) pavadinimą. Kylant infliacijos tempams, tie kaštai didėja, nes pas gyventojus gausėja pinigų. Trečia, tai prekių ir paslaugų perkainojimo kaštai. Kylant kainoms, reikia keisti etiketes, perspausdinti iškabas katalogus ir t. t. Dideli kaštai susidaro, kai keičiamos kainos už naudojimąsi telefono automatais, prekiavimo automatais ir t. t. Šių kaštų grupė vadinama „meniu kaštais“ (menu cost). Tai pardavėjų išlaidos, susijusios su kainų kilimu. Ketvirta, infliacija sukelia nuostolių susijusių su tuo, kad infliacija – tai mokestis, kuriam nebuvo pritarta ir kuris nėra įteisintas įstatymais. Penkta, infliacija veikia mokesčių sistemą, pavyzdžiui, pajamų mokesčio normas. Kylant nominalioms pajamos, žmonės patenka į dideles pajamas gaunančių asmenų grupę, kur mokesčių norma didesnė. Dėl teprarandama dalis grynųjų pajamų. Panašiai atsitinka ir su palūkanų apmokestinimu: dėl infliacijos nominali palūkanų norma didėja, todėl ir mokesčiai didėja, net jei realioji palūkanų norma nekinta. Infliacija gali ir sumažinti realiąją mokesčių naštą, nes mokesčiai apskaičiuojami anksčiau, o sumokami po tam tikro laiko. Daugelyje šalių nėra mechanizmo realiam mokesčių dydžiui palaikyti per šį laikotarpį. Todėl kylant infliacijos tempams, sumažėja mokesčių našta, taip pat ir mokesčių įplaukos. Gali susidaryti užburtas ratas: didėjant biudžeto deficitui, kyla infliacijos lygis, o tai savo ruoštu mažina mokesčių įplaukas; mažesnės mokesčių įplaukos savo ruožtu dar labiau didina biudžeto deficitą ir t.t. Tai vadinama Oliverio-Tanzi poveikiu. Šešta, infliacija neigiamai veikia istoriškai susiklosčiusias amortizacinių atskaitymų nuolaidas, kurias įteisina įvairūs įstatymai. Firmoms dažnai leidžiama iš savo apmokestinamų pajamų išskaičiuoti tam tikras amortizacijos suma gali būti infliacijos nuvertinta. Dėl to gali pakilti firmų mokesčių našta, gali sumažėti investicijų stimulai.

4.2.Netikėtos infliacijos pasekmės Netikėta infliacija (unexpected inflation) reiškia, kad faktiškai infliacijos tempas p skiriasi nuo numatyto pe, dažniausiai jį viršytas, t.y. p>pe. Netikėtos infliacijos pasekmės yra dar skausmingesnės, negu numatytos infliacijos padariniai. Pagrindinės netikėtos infliacijos pasekmės pasižymi perskirstymo savybėmis. Tai reiškia, kad netikėti infliacijos tempų pokyčiai yra pajamų ir turto tarp įvairių ūkio subjektų, įvairių gyventojų grupių perskirstymo veiksnys. Galima tvirtinti, kad šioje situacijoje infliacija vienus „apmokestina“, o kitiems teikia „subsidijas“, t. y. iš vienų atima, o kitiems prideda. Be to, tas perskirstymas vyksta savaime. Svarbiausios turto ir pajamų persk…irstymo kryptys yra šios:Pirma, dėl netikėtos infliacijos perskirstomos pajamos tarp skolintojų (kreditorių) ir skolininkų. Laimi tie, kurie skolinasi pinigus, ir pralaimi tie, kurie juos skolina: skolinti nepasimoka, nes gaunamos palūkanos nuvertėjusiais pinigais. Ši problema iš esmės nekiltų, jei infliacijos tempai būtų tiksliai įtraukiami į nominalią palūkanų normą. Tačiau netikėtos infliacijos atveju tai neįmanoma. Tarkime, kad kreditorių ir skolininkų susitarimu, nustatyta 10proc. nominalių palūkanų norma. Numatoma realioji norma – 5 proc. ir numatomos infliacijos lygis – 5 procentai. Sakykime, kad infliacijos tempai staigiai pakilo iki 10 procentų. Kas tuo atveju laimės ir kas pralaimės? Aišku, kad išloš skolininkas: vietoj 5 proc. realiųjų palūkanų normos jis mokės 0 proc., tai yra jis paskolą gavo nemokamai. Tuo tarpu kreditorius gauna tik pradinę realią paskolos sumą, nes palūkanų nepakanka tik infliacijai kompensuoti. Jis dar daugiau praranda mokėdamas mokesčius iš gautų minimalių pajamų, nes tuomet netenka dalies pradinės paskolos vertės. Todėl sakoma, kad infliacija – tai skolų negrąžinimas. Iš to kas pasakyta, galima padaryti išvadą, kad infliaciją pirmiausia jaučia finansinio turto savininkai, t.y. potencialūs skolintojai. Vadinasi, netikėta infliacijos naudinga firmoms ir valstybei namų ūkio sąskaita. Tai, reiškia, kad pralaimi daugybė smulkių ir vidutinių indėlininkų, kurių lėšas bankai skolina kitiems.Antra, iš netikėtos infliacijos visada pasipelno turto, ypač žemės ir kito nekilnojamo turto, savininkai: jo kainos kyla. Visada pralaimi tie kas gyvena iš darbo pajamų. Ypač skaudžiai infliacija „baudžia“ žmones, kurie gauna fiksuotas pajamas – pensininkus, stipendininkus, kitus žmones, gaunančius retai kintančius atlyginimus, ir t. t.Trečia. Namų ūkių sektoriuje dėl netikėtos infliacijos poveikio pastebima turto perskirstymo iš vyresnių žmonių jaunesniems tendencija.. Dauguma žmonių santaupas laipsniškai kaupia senatvei, bet dėl infliacijos gali smarkiai nuvertėti. Todėl nuo netikėtos infliacijos labiausiai nukenčia pensininkai arba apskritai vyresnio amžiaus žmonės. Tuo tarpu jauni žmonės daugiausia skolininkai. Netikėta infliacija susijusi ne tik su perskirstymo poveikiu. Esama ir kitų neigiamų pasekmių.Pirma, dėl netikėtos infliacijos krinta didelės gyventojų dalies realusis darbo užmokestis. Sudarant darbo sutartis, įvertinami numatomi infliacijos tempai. Kai infliacija netikėta ir viršija lūkesčius, realusis darbo užmokestis mažėja. Didesnė negu buvo tikėtasi infliacija sukelia didelius darbo užmokesčio svyravimus laiko atžvilgiu. Tik padidinus nominalųjį darbo užmokestį, realusis darbo užmokestis yra aukštas. Vėliau, kainų lygiui toliau kylant, nominalusis darbo užmokestis lieka nepakitęs, todėl iki kito peržiūrėjimo momento realusis darbo užmokestis mažėja. Vidutinis realusis darbo užmokestis gali išlikti ir nepakitęs, tačiau infliacija vis tiek veikia jo svyravimų amplitudę.Antra, dėl netikėtų infliacijos pokyčių namų ūkiai ir firmos gali priimti neteisingus sprendimus paklausos ir pasiūlos atžvilgiu.4. INFLIACIJOS MAŽINIMO BŪDAIInfliacijos problema gali būti sprendžiama įvairiais būdais. Tai priklauso ne tik nuo infliacinių procesų trukmės, intensyvumo, bet ir kitų šalies politinių ir ekonominių sąlygų. Kai kuriais atvejais, dažniausiai esant hiperinfliacijai, gali būti imamasi pinigų reformų. Jų metu labai nuvertėję seni pinigai tam tikru santykiu keičiami naujais. Keitimo tikslas – sumažinti pinigų kiekį apyvartoje, taip pat ir infliacijos lygį. Nauji pinigai gali būti įvedami ir kitais atvejais, pavyzdžiui, susikūrus naujoms valstybėms. Infliacijai mažinti ir kitoms jos problemoms spręsti dažniausiai pasitelkiama tam tikra valstybės ekonominė politika. Svarbiausias jos tikslas – mažinti infliaciją, veikiant ją sukeliančias priežastis, stengiantis jas pašalinti. Be to, ji turi padėti švelninti ir neigiamus infliacijos padarinius.Infliacijos mažinimo ir kitų jos problemų sprendimo būdai yra šie:• Pajamų indeksavimas;• Infliacijos kontrolė (darbo užmokesčio ir kainų kontrolė);• Antiinfliacinė politika.Pajamų indeksavimas – pajamų didinimas proporcingai infliacijos lygiui. Pajamų indeksavimas dažniausiai būna dalinis. Visiškas, t. y. atitinkantis infliacijos tempus, indeksavimas neigiamus infliacijos padarinius apskritai panaikintų. Indeksavimo poveikis infliacijai apskritai yra prieštaringas. 1. Indeksuojant pajamas ekonomika tampa nestabili, o kainos vis kyla, nes padidėja pinigų kiekis apyvartoje, nepadidinus gamybos. Indeksuojant pajamas gali susiformuoti spiralinė infliacija, paspartėti jos tempai.2. Kai kurie ekonomistai, tarp jų ir M. Fridmenas, yra išsakę savo nuomonę, kad indeksavimas gali pristabdyti infliaciją. Taip yra tuo atveju, kai infliaciją sukelia perteklinė paklausa. Indeksuojant pajamas, bendroji paklausa padidėja dar labiau, o kainos pakyla. Bendra išvada galėtų būti tokia: indeksavimas infliacijos problemos išspręsti negali, jo paskirtis yra kita.Infliacijos kontrolė – tai darbo užmokesčio ir kainų kontrolė, pradedant gana švelniomis ir griežtokomis formomis. Dažniausiai taikomi du kontrolės būdai. 1. Nustatomos aukštutinės darbo užmokesčio ir kainų kilimo ribos, t. y. leistinos jų kilimo tempas. 2. visiškai sustabdomas jų kilimas, „įšaldant“ darbo užmokestį ir kainas. Infliacijos kontrolės politika vertinama prieštaringai. Daugelio šalių praktika parodė, kad tai sukelia tik labai trumpalaikį teigiamą poveikį. Bendra išvada: darbo užmokesčio ir kainų kontrolė nėra pakankamai efektyvios ir gali būti vertinamos tik kaip išorinės, „kosmetinės“ priemonės.Antiinfliacinė politika – tai fiskalinės ir moterinės politikos priemonių visuma, naudojama infliacijai mažinti.5. KAS NUKENČIA, O KAS PASIPELNO IŠ INFLIACIJOS?Infliacija įvairiai veikia žmones: vieni nuo jos nukenčia, kitiems ji naudinga. Daugiausia nuo infliacijos nukenčia santykinai pastovias pajamas gaunantys žmonės, taupytojai, skolintojai bei verslai.• Santykinai pastovias pajamas uždirbantys žmonės. Infliacijos laikotarpiu gyvenimo kaštai kyla. Todėl reikia uždirbti daugiau, norint palaikyti įprastą gyvenimo lygį. Siekiant apsaugoti pastovias pajamas turinčius žmones, socialinio draudimo išmokos yra indeksuojamos pagal infliacijos kilimo tempą.• Taupytojai. Kai kurie žmonės laiko savo pinigus taupomosiose sąskaitose arba nusiperka obligacijų. Už tai jiems yra mokamos pastovaus dydžio palūkanos. Jei palūkanų norma neviršys infliacijos indekso, investuotų pinigų vertė kartu su palūkanomis bus mažesnė už pradžioje buvusią pinigų vertę. • Skolintojai. Pinigų skolintojai patenka į tą pačią padėtį, kaip ir taupytojai. Jei paskolos suteikimo metu. Skolintojas patirs nuostolį, jei palūkanų norma neviršys infliacijos indekso.• Verslai. Infliacija pakerta verslą, nes sukelia netikrumą, neleidžia vadovams nuspėti būsimų kainų. Dėl jos didėja gamybos kaštai ir tenka didinti gaminamų produktų kainas. Dėl to jų paklausa mažėja, kartu mažėja ir gamintojų pajamos. Infliacija naudinga tik tiems, kurie lengvai gali padidinti savo pajamas, taip pat skolininkams ir valstybei. Štai kokios priežastys.• Galintys greitai padidinti savo pajamas. Kai kurių profesijų žmonės, pramonės šakų ir darbo jėgos sektoriai gali lengviau padidinti kainas ir darbo užmokesčius infliacijos metu, negu kitais laikotarpiais. Jei šis padidėjimas lenkia infliacijos indeksą, tokie žmonės laimi. Tai pasakytina apie mažmeninę prekybą juvelyriniais dirbiniais. Infliacijos laikotarpiais jų kaina kildavo greičiau už gyvenimo kaštus. Dėl to juvelyrų veiklos pelningumas didėdavo.• Skolininkai. Infliacijos metu paėmę paskolą žmonės pinigus grąžins tada, kai jų vertė bus sumažėjusi. Jei už paskolą mokamų palūkanų norma yra mažesnė už infliacijos indeksą, skolininkas laimės dėl jų skirtumo.• Vyriausybė. Jeigu fizinių asmenų pajamos apmokestinamos pagal progresinę sistemą, tai didėjant pajamoms, didėja ir mokesčio tarifas. Infliacijos laikotarpiu žmonės stengiasi daugiau uždirbti, o dėl to jų pajamos apmokestinamos didesniu mokesčiu. Gali atsitikti taip, kad žmonių pajamoms padidėjus 10proc., mokesčiai gali padidėti 12 arba 15 procentų. Šis reiškinys yra vadinamas poslinkių tarifu.6. INFLIACIJA LIETUVOJE

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, mes paveldėjome centralizuotą kainų nustatymo mechanizmą, deformuotą išteklių, produkcijos ir paslaugų kainų bei ją atitinkančią ūkio bei vartojimo struktūrą. Vėliau buvo įvesta Lietuvos nacionalinė valiuta, užmegzti kontaktai su Tarptautiniu valiutos fondu, Pasaulio banku bei kitomis tarptautinėmis institucijomis. Buvo atliktas milžiniškas darbas. Visa tai buvo daroma vykdant numatytas reformas. Bendrųjų talonų įvedimas laikinai sumažino rublių poreikį, sudarė palankias sąlygas prekių, kurioms pirkti bendrųjų talonų nereikėjo, kainoms, o tuo pačiu ir infliacijai didėti. Po to, kai Rusija ėmė vykdyti savo rinkos gynimo programą, infliacijos derinimas, kaip priemonė papildomam efektui prekyboje su Rusija gauti, jau tapo nebe veiksminga. Tuo metu jau reikėjo įvesti savo valiutą, tačiau to dar nebuvo daroma. 1991m. buvo priimtas nutarimas liberalizuoti kainas. Šis sprendimas, taip pat beveik nekontroliuojamos didžiulės sparčiai nuvertėjusių rublių įplaukos, bendrųjų talonų emisija ir jų kainų mažėjimas, įmonių noras spręsti ekonominius sunkumus didinant kainas, įmonių ir gyventojų suinteresuotumas kuo greičiau išleisti nuvertėjusius pinigus dar labiau skatino kainų kilimą ir įsuko infliacijos spiralę. 1992m. infliacija jau išaugo iki 1163%. Praktiškai šie metai gali būti vadinami didžiosios infliacijos metais. Smukus gamybai ir sumažėjus įplaukoms į valstybinį bei socialinį biudžetus, išsiderino iki 1991m. pabaigos veikusi kainų didėjimo ir darbo užmokesčio bei socialinių išmokų didinimo sistema. Atlyginimai ir socialinės išmokos buvo didinami pagal faktiškai surinktas lėšas, kurių nepakako kainų kilimui kompensuoti. Atėjo laikas pinigų reformai. 1992m. įvedus laikinuosius Lietuvos pinigus – talonus – Lietuvos bankas jau galėjo reguliuoti apyvartoje esančių pinigų kiekį ir vykdyti savarankišką pinigų politiką. Tuomet jau buvo tikslinga nebedidinti kainų ir pradėti vykdyti antiinfliacinę politiką. Tačiau jau kitą mėnesį po talonų įvedimo infliacija šoktelėjo nuo 19% iki 29%. 1993m. sausio mėnesį ji buvo sumažėjusi iki 9,5%, bet iki balandžio vėl pasiekė 25%. Ir tik nuo to momento buvo pradėta vykdyti infliacijos ribojimo politika, tačiau per tą laikotarpį talonų kursas nukrito 2,3 karto. Nacionalinė valiuta – litas buvo įvestas 1993 birželio 25d. Tuomet infliacija siekė 6%.Litas buvo susietas su konvertuojama valiuta “plaukiojančiu” kursu. Plaukiojantis lito kursas kėlė šiokį tokį netikrumą pinigų rinkoje. O tai savo ruožtu lėmė lito kurso bei infliacijos svyravimus. 1994m. balandžio mėnesį litą susiejus su JAV doleriu fiksuotu kursu infliacija buvo 1,6%. Nors kainos kilo lėčiau nei 1992 – aisiais, tačiau socialiniai jų kilimo padariniai buvo skaudesni. Esant stabiliam lito kursui, darbo užmokestis įmonėse keitėsi pagal faktinius veiklos rezultatus. Biudžetinių įstaigų darbuotojų, pensininkų bei socialiai remiamų gyventojų pajamų dydis priklausė nuo bendro nuolat smunkančio ekonomikos lygio. Jau nebebuvo galimybių didinti darbo užmokestį ir socialines pašalpas lygiagrečiai kainų kilimui. Be to, gyventojų socialinę padėtį dar apsunkino infliacijos laikotarpiu nuvertėjusios santaupos. Kai kurių ekonomistų nuomone, lito susiejimo su JAV doleriu trūkumus iš dalies kompensavo tai, kad valdžios struktūros nebeturėjo galimybės lėšų stygiaus problemą spręsti perteklinių pinigų emisija. Kita vertus, lito emisijos kaip papildomų Vyriausybės lėšų šaltinio netekimą ji kompensavo užsienio paskolomis. Pavėluota antiinfliacinės politikos pradžia bei lito įvedimas pratęsė didelės infliacijos laikotarpį ir tuo pačiu padidino neigiamus jos padarinius ekonomikos raidai. Įgyvendindama ūkinės reformos nuostatas ir kartu kovodama su infliacija, Lietuva rėmėsi tiek teorine, tiek praktine įvairių šalių patirtimi. Buvo pasirinkta iš esmės teisinga infliacijos mažinimo taktika. Tai patvirtina statistiniai duomenys: infliacija nuo 1163% (1992m.) buvo sumažinta iki 13% (1996m.). Per pirmuosius antiinfliaci…nės politikos vykdymo metus ji buvo sumažinta iki 188,6%. Nors tai dar aukštas lygis, tačiau jau priimtinesnis už 1992m. lygį. 1994m. buvo pasiektas 45,1% infliacijos lygis, 1995m. – 35,7%, o 1996m. jau tik 13,1%. Infliacija mažėjo ir per pirmuosius 1997m. mėnesius ir metų pabaigoje sudarė 8,4%. Labiausiai tais metais padidėjo ryšių (28,7%), būsto išlaikymo (19,2%), alkoholinių gėrimų ir tabako gaminių (17,8%) bei švietimo (15,4%) VKI. Pirmaisiais dviem 1998m. mėnesiais ypač stipriai (30,4%) padidėjo ryšių VKI, o šių dviejų mėnesių infliacija sudarė tik 1,5%.

6.1 pav. Infliacija Lietuvoje

Lietuvoje kovo mėnesį fiksuota 3,2 proc. metinė infliacija – mažiausia Baltijos šalyse. Latvijoje metinės infliacijos rodiklis kovą siekė 6,4 proc., Estijoje – 5 procentus. Infliacijos kriterijus Lietuvai svarbus siekiant 2007-aisiais įsivesti eurą. Eurą siekiančioje įsivesti šalyje vidutinė metinė infliacija gali ne daugiau kaip 1,5 procentinio punkto viršyti trijų mažiausią infliaciją turinčių ES šalių rodiklio vidurkį. Sausio mėnesį Lietuvoje – nulinė infliacijaStatistikos departamento duomenimis, sausį, palyginti su 2004-ųjų gruodžiu, kainos nepasikeitė. Bendrasis metinės infliacijos lygis sausį, palyginti su praėjusių metų sausiu, siekė 2,9 procento. Labiausiai per metus – 10,8 proc. – pabrango sveikatos priežiūra. Transporto kainos didėjo 5,4 proc., trečioje vietoje pagal brangimą buvo maisto produktai, kurių kainos kilo 5 procentais. Maisto produktai sudaro svarbiausią bendrų vartojimo išlaidų dalį – 28,4 procento.Statistikos departamentas praneša, kad vartojimo prekių ir paslaugų kainos 2005 m. kovo mėn., palyginti su vasario mėn., padidėjo 0,5 procento. Toks pat vartojimo prekių ir paslaugų kainų pokytis buvo užfiksuotas ir 2004 m. kovo mėn., palyginti su vasario mėn. Diagramoje pateikiame vartojimo prekių ir paslaugų 2004 m. kovo mėn.–2005 m. kovo mėn. mėnesinius kainų pokyčius, palyginti su ankstesniu mėnesiu.

6.2 pav. Vartojimo prekių ir paslaugų 2004 m. kovo mėn.–2005 m. kovo mėn. mėnesinių kainų pokyčiai, palyginti su ankstesniu mėnesiu. 2005 m. kovo mėn., palyginti su vasario mėn., maisto produktai ir nealkoholiniai gėrimai pabrango 0,8, drabužių ir avalynės grupės prekės ir paslaugos – 2,6 procento. Šių prekių ir paslaugų kainų padidėjimą iš dalies kompensavo įvairių prekių ir paslaugų grupei priklausančių prekių ir paslaugų atpigimas 2,6 procento. Minėtų grupių prekių ir paslaugų kainų pokyčiai turėjo didžiausią įtaką kovo mėnesio bendrajam kainų pokyčiui. Taip pat bendrąjį kainų pokytį veikė 0,9 procento pabrangusios transporto, 0,5 – būsto, vandens, elektros, dujų ir kito kuro grupių prekės ir paslaugos. Vartojimo prekių kainos per kovo mėn. padidėjo 0,7, paslaugų – sumažėjo 0,3 procento.IŠVADOSKaip jau buvo minėta, vieningos išsamios infliacijos teorijos nėra ir praktiškai negali būti dėl šios problemos platumo ir nenuspėjamumo. Egzistuoja ne vienas požiūris į infliaciją, o kartu ir ne vienas jos atsiradimo aiškinimas. Pagrinde yra skiriama paklausos sąlygojama ir pasiūlos sąlygojama infliacija. Taip pat yra išskiriama defliacija, bei naudojamas terminas stagfliacija. Pagal mastą infliacija skirstoma į šliaužiančią, šuoliuojančią ir hiperinfliaciją, tačiau čia skiriamosios ribos nėra griežtai apibrėžtos. Infliacijos priežasčių yra labai daug, tačiau visos jos veikia per visuminę paklausą arba pasiūlą. Praktiškai kiekviena infliacijos teorija turi savo infliacijos priežasčių rinkinį, jos veikimo mechanizmo paaiškinimą bei jos pasekmių panaikinimo būdus. Ir apskritai, iš užsienio šalių bei dar nedidelės Lietuvos patirties taikant infliacijos mažinimo būdus galima teigti, jog pagrindinės kovos su infliacija nuostatos turėtų būti sprendimų perspektyvumas, kompleksiškumas ir sistemingumas, nes tarp infliacijos teorijų yra daugybė tiesioginių ir grįžtamųjų ryšių, apsprendžiančių taikomų priemonių efektyvumą. 1994m. Lietuvoje gerokai sumažėjo infliacija palyginti su 1992m. Nuo 1994m. infliacija gerokai mažėja ir toliau retkarčiais pakildama. O 2002m. ir 2003m. Lietuvoje – defliacija.Daugiausia nuo infliacijos nukenčia:• Santykinai pastovias pajamas uždirbantys žmonės.• Taupytojai.• Skolintojai.• Verslai. Infliacija naudinga:• Galintys greitai padidinti savo pajamas.• Skolininkai. • Vyriausybė. Numatytos infliacijos pasekmės:• Numatyta infliacija• Numatyta realioji palūkanų norma• Faktiška realioji palūkanų norma• Numatytos infliacijos kaštai Netikėtos infliacijos pasėkmėsLITERATŪRA IR ŠALTINIAI1. Peter Calvocoressi Pasaulio politika 1945-2000. 20012. R. C. EPPING Pasaulio ekonomikos ABC , 19953. Eric Hobsbawm Kraštutinumų amžius Trumpasis XX amžius 1914-1991, Vilnius Mintis 20004. Kauno technologijos universitetas Makroekonomika, Kaunas, Technologija 20025. Bronius Martinkus, Vytautas Žilinskas Ekonomikos pagrindai Kaunas, technologija 20016. Statistikos metraštis 20057. http://66.102.9.104/search?q=cache:RBzbc9LxJPIJ:www.std.lt/web/main.php%3Fparent%3D182%26module%3D672%26id%3D1140%26param%3Darchive+infliacija+lietuvoje&hl=lt&lr=lang_lt8. http://66.102.9.104/search?q=cache:sOaU4UV9enAJ:www.politika.lt/index.php%3Fcid%3D694%26new_id%3D2510+infliacija+lietuvoje&hl=lt&lr=lang_lt

TURINYSĮVADAS 21.INFLIACIJOS RŪŠYS 32. INFLIACIJOS PRIEŽASTYS 72.1.BENDROS PAKLAUSOS SUKELTA INFLIACIJA 82.1.1.PINIGŲ PASIŪLA KAIP INFLIACIJOS SĄLYGA 92.1.2.VALSTYBĖS BIUDŽETO DEFICITAS IR INFLIACIJA 102.2. BENDROSIOS PASIŪLOS (KAŠTŲ) INFLIACIJA 102.2.1. PASIŪLOS SUTRIKIMAI IR INFLIACIJA 112.2.2. DARBO UŽMOKESTIS IR KAŠTŲ INFLIACIJA 112.2.3. INFLIACIJOS LŪKESČIAI 123. INFLIACIJOS POVEIKIS 134.EKONOMINĖS IR SOCIALINĖS INFLIACIJOS PASEKMĖS 154.1. NUMATYTOS INFLIACIJOS PASEKMĖS 154.1.1. NUMATYTA INFLIACIJA IR REALIOJI PALŪKANŲ NORMA 164.1.2.NUMATYTOS INFLIACIJOS KAŠTAI 174.2.NETIKĖTOS INFLIACIJOS PASEKMĖS 184. INFLIACIJOS MAŽINIMO BŪDAI 205. KAS NUKENČIA, O KAS PASIPELNO IŠ INFLIACIJOS? 216. INFLIACIJA LIETUVOJE 22IŠVADOS 25LITERATŪRA IR ŠALTINIAI 26

ĮVADAS

Infliacija – ne stichinė nelaimė. Ją sukuria tie, kas dalyvauja finansinėse operacijose, nustatinėja kainas ir darbo užmokesčius, t.y. gyventojai, kurie didindami paklausą, reikalaudami didesnio darbo užmokesčio, sudaro visas sąlygas infliacijos atsiradimui. Tačiau bet kurioje sistemoje pagrindinis vaidmuo infliacijoje tenka vyriausybei, tiksliau valstybės finansinėms institucijoms. Galų gale būtent vyriausybė vykdo ekonominę politiką, todėl pagrindinė atsakomybės už infliaciją našta krinta ant vyriausybės pečių.Su infliacija susiduria tiek išsivysčiusios, tiek besivystančios, savo ūkį reformuojančios pokomunistinės šalys, todėl ši tema yra aktuali ir šiandieninei Lietuvai, bandančiai pasirinkti savo kelią į laisvos rinkos ekonomiką. Liberalizavus kainas 1990m., infliacija pasirodė “visu savo ūgiu”. Pirmaisiais metais po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo infliacija buvo viena aktualiausių ekonomikos problemų. Šiuo metu infliacijos problema taip pat nepamirštama.Kalbant apie infliacijos problemą Lietuvoje norime panagrinėti, kaip kinta kainos esant infliacijai.Šio darbo tikslas sužinoti ir panagrinėti infliaciją ir jos priežastis. Šiame darbe aptarsime infliacijos rūšis, priežastis, poveikį, pasekmės ir mažinimo būdus. Ši tema buvo mūsų pasirinkta neatsitiktinai. Norėjome išsiaiškinti kas sukelia infliaciją, kas nukenčia ir laimi esant infliacijai?

1.INFLIACIJOS RŪŠYS

Infliacija – yra piniginio vieneto perkamosios galios smukimas, pasireiškiantis ilgalaikiu prekių ir paslaugų kainų kilimu. Ji reiškia, kad kyla bendras visų prekių ir paslaugų kainų lygis. Ji nėra tam tikrų prekių, paslaugų arba jų grupių kainų didėjimas. Tačiau kai kurių prekių ar paslaugų kainos net ir infliacijos sąlygomis gali išlikti nepakitusios arba net sumažėti. Infliacija išreiškiama procentais.Metinė infliacija – tai vidutinio kainų lygio santykinis pokytis tarp ataskaitinio mėnesio ir praėjusių metų atitinkamo mėnesio.Vidutinė metinė infliacija – tai vidutinio kainų lygio santykinis pokytis tarp dvylikos paskutinių mėnesių vidurkio ir atitinkamų ankstesnių dvylikos mėnesių vidurkio.

Infliacija atsiranda dėl dviejų pagrindinių priežasčių:1) Dėl itin didelės savų prekių paklausos, kuri ypač didina kainas (paklausos sukelta infliacija);2) Dėl veiksnių sąnaudų padidėjimo (sąnaudų sukelta infliacija).Vienos, kelių prekių ar jų grupės kainų išaugimas nėra infliacija. Gamybos technologijos pažanga bei… paklausos svyravimai sudaro sąlygas atskirų prekių kainoms tiek kilti, tiek kristi. Infliacija yra tuo atveju, kai kyla bendras kainų lygis.Be to, dalis ekonomistų linkę pabrėžti, kad infliacija vadintinas ne vienkartinis bendrojo kainų lygio pakilimas, o besitęsiantis, ilgas jo kilimas.Visuomenė labai jautriai reaguoja į prekių kainų kilimą, todėl čia neišvengiama subjektyvių vertinimų. Kainų kilimas reiškia pinigų perkamosios galios mažėjimą, tai yra realiojo darbo užmokesčio kritimą. Kita vertus, infliacijos sąlygomis darbo užmokestis visada auga. Dažnas algos gavėjas linkęs manyti, kad atlyginimas didėja dėl jo ir bendradarbių vis geresnio ir našesnio darbo, o kainų lygio augimas „neteisėtai” atima iš jo dalį ar net visą uždarbio prieaugį. Dėl tokio kainų ir algų sąsajos ignoravimo, matyt, dauguma piliečių pasijustų nejaukiai, jei, tarkime, kainos ir atlyginimai staiga padidėtų dvigubai. Pagal mąstą yra išskiriamos trys infliacijos rūšys: 1. Šliaužianti (lėtoji) infliacija – tai infliacija, kai kainos kyla lėtai, bet pastoviai. Tai slenkančioji, lėtoji, saikingoji infliacija. Ji ilgai trunkanti, neaukštų ir gana pastovių tempų infliacija. Ją nesunku numatyti ekstrapoliacijos būdu; prie jos yra nesunkiai prisitaikoma. Paprastai šliaužianti infliacija reiškia, kad šalies monetarinė sistema funkcionuoja gerai, žmonės pasitiki pinigais, nebijo jų

taupyti, investuoti. Ekonomistų nuomone, ši infliacija gali siekti 3-7 proc. per metus, o dabartiniu metu 1-3 procentai. Tuo atveju pinigų perkamoji galia iš esmės nekinta. Žinoma, svarbu ir vidutinis jos lygis – kuo jis žemesnis, tuo geriau ekonomikai.2. Šuoliuojanti infliacija – tai kainų lygio kilimas dideliais tempais, kurie rodo tendenciją dar didėti. Esant šiai infliacijai stipriai iškraipomi ekonominiai santykiai. Daugelio kontraktų sumos yra indeksuojamos vartojimo kainų indeksu, kiti kontraktai yra sudaromi užsienio valiuta. Žmonės bijo taupyti, investuoja į ilgalaikį turtą (tame tarpe ir į nekilnojamąjį turtą), skolina lėšas labai nenoriai ir tik už labai aukštas palūkanas. Ši infliacijos rūšis jau yra pavojinga ekonomikai. Ekonomiškai stipriose šalyse kainų kilimas tuo atveju gali siekti 25-30 proc. per metus. Daug ką lemia bendras ūkio kontekstas.3. Hiperinfliacija, arba superinfliacija – tai infliacijos reiškinys, kuriam būdingas spartus ir nevaldomas kainų kilimas (kartais viršijantis 1000 procentų per metus). Hiperinfliacijos atvejai – kada kainų lygis kyla milžiniškais tempais, prekės brangsta beveik kasdien, pinigų cirkuliacija vyksta pašėlusiu tempu, kyla ūkio suirutė. Infliacija paprastai būna susijusi su politiniais sukrėtimais ir šalies ūkio suirute. Vienas ryškiausių šito pavyzdžių yra 1922-1923 metų Vokietija. Sunkumus, kilusius dėl smarkiai sumažėjusios gamybos apimties ir mažesnių įplaukų į valstybės iždą, Vokietijai pralaimėjus Pirmąjį pasaulinį karą, padidino ir reparacijų mokėjimai karą laimėjusioms šalims. Biudžeto deficitą vyriausybė finansavo spausdindama vis daugiau pinigų. Padidėjus pinigų pasiūlai ir nebespėjant spausdinti naujų pinigų, teko į spausdinimo mašinas dėti senus banknotus, papildyti juos keliais nuliais ir išleisti pakartotinai kaip didesnės vertės pinigus. Labai spartų kainų kilimą Vokietijoje rodo didmeninių kainų indeksas: 1922 m. sausio mėn. baziniu paimtas 1 tų pačių metų birželio mėnesį pasiekė 70, o 1923 m. gruodžio mėn. – net 1,3 trilijono. Todėl, einant į parduotuvę reikėjo neštis lagaminą pinigų arba vežiotis karučiais ar dviračiais. Pačiame Vokietijos hiperinfliacijos įkarštyje atlyginimas darbininkams buvo mokamas dukart per dieną, antraip darbo dienos pabaigoje jų uždarbis būtų buvęs per daug nuvertėjęs. Trumpai tariant, asmeninės santaupos prapuolė beveik visiškai. Dėl to verslui reikalingo kapitalo beveik visai nebuvo ir kaip tik tuo galima paaiškinti Vokietijos pasikliovimą užsienio paskolomis per keletą artimiausių metų. Atėjusi krizė ir padarė ją ypač pažeidžiamą. Kai didžioji infliacija baigėsi 1922-1…923 metais labiausiai dėl to, kad vyriausybė nusprendė liautis spausdinti neribotą kiekį popierinių pinigų ir pakeitė valiutą, tie Vokietijos gyventojai, kurie gyveno iš pastovaus darbo užmokesčio ir santaupų, prarado viską. Nesunku įsivaizduoti, kaip tai traumavo viduriniųjų ir žemesniųjų sluoksnių gyventojus.1989m. Argentinoje hiperinfliacijos laikotarpiu valgiaraščiai restoranuose buvo keičiami kasdien, nes smarkiai kilo kainos. Tai reiškia, kad valiutos kursas krito nežmonišku greičiu,. Kokiu greičiu? 1989 m. sausį 17 australių buvo lygūs vienam doleriui, gegužę vienas JAV doleris jau kainavo

175 australus, o rugsėjį – 615 australių. Argentinoje hiperinfliacijos metu, kai šalies valiutos vertė nukrito iki pavojingai žemo lygio, buvo juokaujama, jog pasisamdyti taksi yra pigiau nei važiuoti autobusu, mat už važiavimą autobusu reikėjo sumokėti kelionės pradžioje, kai valiuta dar buvo vertingesnė, o taksi mokestis imamas kelionės pabaigoje, taigi jau gerokai sumažėjusia pinigų verte.1989 m. hiperinfliacija ištiko ir Lenkiją. Čia kainos padidėjo 1800 procentų. Lietuvoje nuo 1990 m. iki 1992 m. liepos mėn. vartojamų prekių ir paslaugų kainos išaugo maždaug 2200 procentų.Tokio masto infliacija, pakerta daugelio žmonių gyvenimus. Šalies gyventojai, taupę pinigus įvairiems poreikiams tenkinti, tiko be nieko.Infliacijos lygis – tai bendrojo kainų lygio santykis pokytis per tam tikrą laiką. Infliacijos lygis parodo kainų augimo tempai. Infliacijos tempams nustatyti tinka įvairūs kainų indeksai. Kiekviena valstybė seka infliacijos eigą, stebėdama vartojimo prekių ir paslaugų grupės, vadinamos „krepšeliu“, kainas. JAV tų prekių ir paslaugų kainų kitimas yra vadinamas vartojimo prekių indeksu (consumer price index – CPI), o Didžiojoje Britanijoje – mažmeninių kainų indeksu (retail price index – RPI). Infliacija – tai prekių ir paslaugų „krepšelio“ kainos procentinis padidėjimas per tam tikrą laikotarpį. Defliacija – šių prekių kainų sumažėjimas, pasitaikantis retai, kadangi kompanijos ir jų darbuotojai paprastai neleidžia, kad prekių kainos bei atlyginimai sumažėtų.Infliacijos tempai Lietuvoje 1991 -2003m. tai vartotojų kainų indekso dinamika, palyginti su ankstesniais metais:

1.1 pav. Vartotojų kainų indeksų dinamika Infliacijoms tempams įvertinti naudojamas ir bendrojo vidaus produkto defliatorius. Jis parodo, kaip kinta visų šalies prekių ir paslaugų kainos. Infliacijos tempai įvertinami ir kitais būdais. Vienas jų – infliacijos tempų nustatymas, siejant pinigų pasiūlos, paklausos ir kainų kilimo tempus. Infliacijos laipsniui įvertinti gali būti naudojama ir „taisyklė 70“. Ja remiantis, apskaičiuojamas laikas, per kurį kainos padvigubėja. Įprasta, kad stiprios ekonomikos požymiai pasaulio rinkose sukelia euforiją. Jeigu fabrikai produkciją gamina pilnu pajėgumu, sumažėja bedarbių skaičius,- šalyje tokios žinios sutinkamos su džiaugsmu ir įsitikinimu, kad augant ekonomikai geriau bus kiekvienam.

Bet po nepakeliamos, išgąsdinusios žmones pastarųjų dešimtmečių infliacijos, kai kainos nepasidavė reguliuojamos, vyriausybės ir centriniai bankai pripažino, kad per greitai auganti ekonomika gali būti blogas reiškinys. Sumažėjus bedarbystei, kompanijos yra priverstos mokėti aukštesnius atlyginimus net prastiems darbininkams, o prekių ir paslaugų kainos kyla dėl to, kad reikia padengti padidėjusius gamybos kaštus. Infliacija paprastai sustiprėja ekonominės netvarkos, sukrėtimų, pavyzdžiui, karų, energijos ir skolų krizių metu, kai trūksta svarbiausių prekių ir paslaugų.Smarkaus ekonominio pakilimo metu infliacija pradeda reikštis tada, kai vartotojai ir verslininkai ima konkuruoti vieni su kitais dėl prekių ir paslaugų ir, esant ribotai produktų apimčiai, kelia jų kainas. Išaugus kainoms, darbininkai reikalauja kelti atlyginimus, kad galėtų „žengti koja kojon su infliacija“.Pasekmės pasireiškia atlyginimų ir kainų „augimo spirale“, kuri beveik kiekvienam atneša nuostolių. Ypač nukenčia tie, kurie gauna… nustatytas pajamas. Jie pamato, kad jų perkamoji galia mažėja, nes tos pajamos pagal kainų kilimą nerekomenduojamos. Paprastai vyriausybės ir centriniai bankai, pastebėję infliacijos požymius, bando lėtinti ekonomiką. Įvedami ekonomiką stabdantys veiksniai, didinantys palūkanų normas, o tai labai pabrangina visas ekonominės veiklos sritis, tarkim, naujų automobilių pirkimą arba naujų fabrikų statybą. Aukštesnės palūkanų normos prislopina verslo ir vartojimo išlaidas, tuo pačiu mažindamos darbo vietas bei lėtindamos ekonomikos tempus.Tarptautinės rinkos kiekvienos šalies infliacijos tempus stebi labai akylai, ieškodamos stabilių ekonominės plėtros požymių bei žemo infliacijos lygio. Tarptautiniai investitoriai, pavyzdžiui, pensijų ir bankai, kasdien investuoja milijardus, o kartais ir trilijonus dolerių, markių, jenų visame pasaulyje, ieškodami didžiausio savo investicijų pelningumo.Jeigu infliuoja ir palūkanų tarifai yra palankūs investitoriams, ta šalis gali pritraukti užsienio investicijas, ir pinigai į ją plūs. O jeigu šalies ekonomika pradeda kilti pernelyg smarkiai, gali atrodyti, kad nevaldoma infliacija pasireikš visu bjaurumu, tarptautiniai investitoriai savo pinigus greitai sugrąžins, investuodami juos tose valstybėse, kur ekonomikos augimas stabilesnis, o infliacija prognozuojama.

2. INFLIACIJOS PRIEŽASTYS

Infliacijos priežasčių nustatymas – sudėtinga ir diskutuotina problema. Infliacijos yra visos ekonomikos funkcionavimo atspindys. Ji yra daugelio veiksnių pasekmė. Infliaciją sukelia bendros paklausos padidėjimas (AD↑) ir bendros pasiūlos sumažėjimas (AS↓). Šiame darbe mes pasigilinti į infliacijos priežastis ir panagrinėti ne tik betarpiškas jos determinantes. Visų pirma, išskirsiu vienkartinio kainų lygio pakilimo priežastis ir mechanizmą. Nors, kaip jau buvo minėta, dalis ekonomistų infliaciją laiko ne vienkartiniu kainų lygio pakilimu, tačiau praktiškai jis yra trumpalaikės infliacijos modelis.Pagrindinės pasiūlos infliacijos priežastys:• Staigūs bendrosios pasiūlos sumažėjimai• Šiuolaikinės darbo užmokesčio formavimosi ypatybės;Pasiūlos infliacija kyla dėl staigių pasiūlos pasikeitimų vadinamų, šokais. Pasiūlos šokas – įvykis kurio išdavoje staigiai kyla gamybos veiksnių kainos, o dėl to padidėja gamybos kaštai.Išskiriamos dvi infliacijos priežastys:1) Trumpalaikės infliacijos priežastys.Vienkartinį kainų lygio pakilimą gali sąlygoti tiek visuminės pasiūlos, tiek visuminės paklausos pokyčiai. Pirmoji situacija nebepasireiškia tikrovėje ir dėl to, kad darbo užmokestis nelankstus žemyn, t.y. nėra linkęs mažėti. Visų pirma, mažinti darbo užmokesčio neleis profsąjungos. Jos turi rinkos galią darbo jėgos rinkoje, todėl gali išsikovoti net darbo užmokesčio padidėjimą. Su tuo nesunkiai sutiks rinkos galią prekių ir paslaugų rinkoje turinčios stambios firmos, nes joms nesunku darbo užmokesčio padidėjimą įtraukti į kainas ir perkelti ant vartotojų pečių. Taip užsisuks taip vadinamoji darbo užmokesčio – kainų spiralė: kiekvienas kainų lygio kilimas sukels profsąjungų išreikalautą darbo užmokesčio padidinimą, dėl kurio visuminės pasiūlos kreivė pasislinks į kairę, ir nacionalinio produkto gamyba dar labiau sumažės, o kainos dar labiau pakils. Tokia situacija, t.y. kai gamyba nedidėja ar net mažėja, o kainų lygis kyla, yra vadinama stagfliacija. Ši situacija gali tęstis tol, kol ciklas tampa visiems akivaizdus, ir kas nors jį imasi nutraukti. Po ciklo nutraukimo situacija ekonomikoje stabilizuojasi, tačiau nacionalinio produkto gamybos apimtis išliks mažesnė nei potenciali. Išlikęs aukštas nedarbo lygis neramins darbininkus ir sumažins jų siekimą didinti nominalų darbo užmokestį (t.y. išlaikyti pradinio lygio realų darbo užmokestį). Po truputį firmos ims samdyti daugiau darbininkų, ir nedarbas sumažės. Kadangi visuminės pasiūlos kreivė daugiau nekils, tai nacionalinio produkto gamyba didės.

Kaip jau buvo minėta, vienkartinį visuminės pasiūlos padidėjimą sukelia vienkartiniai gamy…bos kaštų padidėjimai. Tokių kaštų šoktelėjimų pavyzdžiu gali būti naftos kainų pakilimas 1974-79 m., pagrindinių žaliavų kainų padidėjimas devintajame šio amžiaus dešimtmetyje. Antroji vienkartinio kainų lygio pakilimo priežastis yra vienkartiniai visuminės paklausos pokyčiai. Tokių pokyčių pavyzdžiu gali būti labai padidėjusios valstybės išlaidos JAV Vietnamo karo metu, visuminės paklausos išaugimas devintajame dešimtmetyje ir pan. 2) Ilgalaikės infliacijos priežastys: • visuminės paklausos veiksniai, • sukeliantys papildomą paklausą,• infliacijos laukimas,• visuminės pasiūlos veiksniai.Kainų lygio kilimas dėl papildomos paklausos yra vadinamas paklausos sąlygota infliacija (Demand – Pull Inflation).Antra ilgalaikės infliacijos priežastis yra infliacijos laukimas. Ši priežastis yra susijusi su darbo sutarčių sudarymu ir darbo užmokesčio nustatymu.Paskutinioji ilgalaikės infliacijos priežastis yra pasiūlos veiksniai, t.y. veiksniai, didinantys gamybos kaštus ir taip mažinantys visuminę pasiūlą. Kainų lygio didėjimas dėl sumažėjusios visuminės pasiūlos yra vadinamas pasiūlos sąlygota infliacija (Cost – Push Inflation). Paskutinioji ilgalaikės infliacijos priežastis yra pasiūlos veiksniai, t.y. veiksniai, didinantys gamybos kaštus ir taip mažinantys visuminę pasiūlą. Kainų lygio didėjimas dėl sumažėjusios visuminės pasiūlos yra vadinamas pasiūlos sąlygota infliacija (Cost – Push Inflation).

2.1.Bendros paklausos sukelta infliacija

Didėjant bendrai paklausai, didėja ir realioji gamybos apimtis bei kainos. Kol gamybinių išteklių pakanka, gamybą galima išplėsti, nedidinant kainų. Kainos kyla tuomet, kai bendroji potencialųjį nacionalinio produkto lygį Yp. Jeigu ekonomikoje yra visiškas užimtumas ir panaudojami visi kiti gamybiniai ištekliai, tuomet padidėjusią paklausą galima patenkinti tik kylant kainoms. Bendroji paklausa gali keistis, keičiant jos sudedamosioms dalims – vartojimui, investicijoms, vyriausybės išlaidoms ir grynajam eksportui. Jei bendrosios paklausos padidėjimas yra ne vienkartinis, o ilgalaikis procesas, tuomet realioji gamybos apimtis tuo laikotarpiu bus palaikoma aukščiau potencialioji lygio, o kainų lygis visą laiką kils. Tai pavaizduota 2.1.1 paveiksle.Pagrindinės bendrosios paklausos pokyčių sukeltos infliacijos priežastys: • Šiuolaikinių pinigų pasiūlos ypatybės;• Deficitiniai valstybių biudžetai; • Noras išvengti įprastų mokesčių didinimo ir kt.

2.1.1 pav. Paklausos padidėjimo sukelta infliacija

2.1.1 lentelė Infliacijos ir trupučio defliacijos šimtmetis Infliacijos ir trupučio defliacijos šimtmetis1990-1909 1,11910-1919 7,91920-1929 -1,81930-1939 -1,71940-1949 5,61950-1959 1,01960-1969 2,71970-1979 7,81980-1989 5,6Paklausos sukelta infliacija – tokia situacija, kai „kapšas pinigų vieną prekę medžioja“ dažnai yra vadinama paklausos sukelta infliacija. Kai prekės ar paslaugos paklausa didėja greičiau negu gamintojai gali ją patenkinti, pakyla kainos. Pavyzdžiui, vykstant karui Vietname, vartojamąsias prekes gaminusios JAV įmonės ėmė gaminti karinę produkciją. Valstybės išlaidos karo reikalams padidino daugelio amerikiečių perkamąją galią. Padidėjo prekių ir paslaugų paklausa, tačiau pramonės galimybės patenkinti šią paklausą buvo ribotos. Kadangi gamyba didėjo per lėtai, pradėjo kilti kainos.

2.1.1.Pinigų pasiūla kaip infliacijos sąlyga

Bendrosios paklausos pokyčių sukelta infliacija pirmiausia susijusi su pinigų apyvartos ypatybėmis, jos šaknys glūdi pinigų sferoje. Šiuolaikiniai pinigai ne turi savo vertės, o tai sudaro geras sąlygas didinti jų kiekį. Dabartinė pinigų sistema nebeturi kriterijaus, leidžiančio nustatyti, koks pinigų kiekis yra būtinas ir koks perteklinis. Šiuolaikinių pinigų spausdinimo neriboja jokios fizinės galimybės, ir jų kiekis gali didėti nevaržomai. Gamybos apimties didinimą, kaip žinoma riboja objektyvios sąlygos. Infliacijos požymiai atsiranda tuomet, kai pinigų gausėja nepalyginamai greičiau negu… produkcijos. Remiantis kiekybine pinigų teorija, galima tvirtinti, kad pinigų kiekio didėjimas yra svarbiausia infliacijos sąlyga. Vadinasi padidėjus pinigų pasiūlai, pakyla ir kainų lygis. Jeigu, keičiantis pinigų kiekiui, kinta ir pinigų apyvartos greitis, tuomet pinigų pasiūlos poveikis infliacijai gali sustiprėti arba susilpnėti. Nagrinėjant pinigų kiekio ir infliacijos lygio sąveiką, pažymėtina, kad galimi du atvejai. Pirma, pinigų pasiūlos didėjimo tempai gali viršyti kainų lygio kilimo tempus, t. y. m>p; antra, kainų kilimo tempai gali pasireikšti tuomet, kai infliacijos tempai ypač labai dideli. Pinigų pasiūlą, taip pat ir jos perteklių, suformuoja valstybės institucijos (parlamentai, valstybės) ir bankų sistema. Pinigų pasiūlos perteklių sąlygoja daug priežasčių.

2.1.2.Valstybės biudžeto deficitas ir infliacija

Pagrindiniai deficitinio biudžeto šaltiniai yra šie: paskolos iš užsienio, valiutos atsargų panaudojimas ir paskolos iš centrinio šalies banko. Leidžiant vertybiniu popierius, pvz. obligacijas, vyriausybės išlaidos suskyla į dvi dalis, t.y. į įprastas išlaidas prekėms ir paslaugoms pirkti ir dalį, skirtą obligacijų palūkanoms išmokėti. Dėl to pablogėja ne tik pajamos, bet ir išlaidos. Jeigu deficitiniai biudžetai formuojasi ilgą laiką, tuomet gali būti vis sunkiau skolintis ir šalies viduje, ir užsienyje. Gali trūkti rinkų, kuriose vyriausybė galėtų parduoti, nes pradedama nebetikėti valstybės sugebėjimu juos išpirkti t. y. skolą grąžinti. Vadinasi, tam tikrų priežasčių labai svarbu deficitinio biudžeto šaltiniu tampa papildoma pinigų emisija. Taigi vyriausybės, padidėjus išlaidoms arba esant nepakankamoms mokesčių įplaukoms, gali sukelti infliaciją, didindamos pinigų pasiūlą. Vis dėlto negalima tvirtinti, kad šiais laikais visos valstybės gali beatodairiškai spausdinti pinigus, norėdamos padengti valstybės skolą. Pažymėtina, kad kuo didesnis valstybės centrinio banko nepriklausomumas, tuo mažesnis infliacijos laipsnis. .2.2. Bendrosios pasiūlos (kaštų) infliacija

Šiuo atveju infliaciją sukelia veiksniai, dėl kurių bendroji pasiūla sumažėja. Pirmiausia tai veiksniai, didinantys kaštus, o vėliau ir kainas. Paklausos infliacijos pradinė sąlyga yra pinigų pasiūlos didėjimas, o esant kaštų infliacijai – priklausomybė priešinga. Pirminė priežastis yra kainų kilimas, o pasekmė – pinigų pasiūlos didinimas. Vadinasi, pinigai infliacijos procese gali atlikti aktyvų arba pasyvų vaidmenį, t. y. prisiderinti prie kainų kilimo, kurį sukelia kitos priežastys, nesusijusios su pinigų kiekiu. Todėl ir perteklinė pinigų emisija ne visada yra aktyvi infliacijos priežastis. Neretai tai būna reakcija į kanų kilimą, sukeltą kitų priežasčių.Pagrindinės pasiūlos infliacijos priežastys yra šios:1) Staigūs bendrosios pasiūlos pasikeitimai (sumažėjimai);2) Šiuolaikinės darbo užmokesčio formavimosi ypatybės;3) Infliacijos lūkesčiai.

2.2.1. Pasiūlos sutrikimai ir infliacija

Pasiūlos infliacija kyla dėl staigių pasiūlos pasikeitimų, šuolių, dažnai vadinamų „šokais“. Pasiūlos „šokas“ – įvykis, dėl kurio staigiai pakyla vidutinis gamybos veiksnių kainų lygis, o dėl to padidėja ir gamybos sąnaudos (kaštai). Tuo atveju gamybos apimtis gali staigiai keistis nepriklausomai nuo bendrosios paklausos pokyčių ir galutinio produkto kainų lygio. Pasiūlos „šokus“ dažniausiai sukelia išoriniai veiksniai šalies ekonomikos funkcionavimo požiūriu. Jie gali būti ekonominio pobūdžio, tačiau išoriniai tam tikros šalies atžvilgiu (importo prekių kainų kilimas) arba apskritai ne ekonomikos sferos (nepalankios gamtos sąlygos). Pasiūlos „šokai“ gali būti trumpalaikiai ir ilgalaikiai. Dauguma „šokų“ rūšių trunka neilgai. Dažniausiai juos sukelia nepalankios gamtos sąlygos – jos neigiamai veikia žemės ūkį, statybą, transportą. Tokio pobūdžio staigūs pasiūlos pasikeitimai gana dažni, tačiau laikini, tęsiasi vienerius ar dvejus metus. Ekonominės pasekmės – staigus, netikėtas bendrosios pasiūlos smukimas, kurį sukėlė s…umažėjusi darbo sąnaudos. Gamybos apimtis smuko, o kainų lygis pakilo iki net 50proc., nors amžiaus pradžioje kainos mažėjo. Kai pasiūlos šuoliai trumpalaikiai infliacija taip pat yra laikinas reiškinys, t. y. laikinai sumažėjus pasiūlai ir pakilus kainoms, vėliau jos vėl grįžta į pradinį lygį.Ilgalaikės pasiūlos šokas pasižymi tuo, kad pakilus kainoms, jos vėliau nebesumažėja. Pasiūlos šokai gali būti ne tik žalingi, bet ir naudingi, teigiamai veikti ekonomiką.

2.2.2. Darbo užmokestis ir kaštų infliacija

Kaštų infliaciją gali sukelti ir darbo užmokesčio didėjimas. Tai labiausiai linkęs keistis kaštų elementas, todėl jis turi ypač didelę reikšmę bendrosios pasiūlos pokyčiams. Nominalus darbo užmokesčio kėlimas gali būti traktuojamas kaip pasiūlos šoko veiksnys. Pasiūlos šokus paprastai sukelia išoriniai veiksniai, o darbo užmokestis – vidinis kintamasis. Darbo užmokesčio padidėjimas labai dažnai priklauso nuo darbuotojų ir profsąjungų aktyvumo, jų keliamų reikalavimų. Dabartiniu metu kai darbo užmokestis nustatomas iš anksto, bet kokį jo pokytį galima vertinti kaip tam tikrą pasiūlos šoko elementą. Darbo užmokesčio lygis, paprastai nustatomas darbo sutartyse. Darbo užmokesčio pokyčius lemia ankstesnio laikotarpio darbo užmokesčio kilimo tempai , praėjusio ir būsimojo laikotarpio infliacijos tempai. Kai infliacijos tempai spartūs, nominalus darbo užmokestis dažnai tiesiog „ pririšamas“ prie praeito laikotarpio infliacijos tempų, į darbo sutartis įtraukiant specialų tarpsnį apie indeksavimą. Sudarant ilgalaikes sutartis, numatoma, kad gali būti atnaujintos derybos dėl nominalaus darbo užmokesčio padidinimo. Vadinasi, iš ankstinis darbo užmokesčio kilimo tempų nustatymas veikia kaip gamybos sąnaudų didinimo ir kainų kilimo veiksnys. Supaprastintai galima būtų tvirtinti, kad kilimo tempas kartais gali būti lygus darbo užmokesčio kilimo tempams. Kaštų sukelta infliacija. Kai kainos kyla dėl padidėjusių gamybos kaštų, tai yra vadinama kaštų sukelta infliacija. Pavyzdžiui, kai Naftą eksportuojančių šalių organizacijai (OPEC) priklausančios šalys 1974 ir 1980 metais sumažino naftos tiekimą, jos kainos pasiekė rekordinį lygį. Užgriuvo stipri kaštų infliacija. Kai šitaip atsitiko, daugelio įmonių vadovai padidino savo produktų kainas, kad kompensuotų padidėjusius kaštus ir dirbtų pelningai. Didėjant kainoms, darbininkai reikalavo mokėti didesnius atlyginimus, nes didėjo gyvenimo kaštai, – infliacijos spiralė įsisuko.

2.2.3. Infliacijos lūkesčiai

Kaštų infliacijos šaltiniu gali būti laikomi infliacijos lūkesčiai. Jie ypač aktualūs tuomet, kai infliacija jau įsitvirtina. Kyla klausimas, kaipgi formuojami įvairių subjektų lūkesčiai? Šiuo požiūriu išskiriamos adaptuotų, prisitaikančiųjų (adaptive expectations)ir racionaliųjų lūkesčių (rational expectations) teorijos.Remiantis adaptuotų lūkesčių teorija, subjektai infliacijos lygį prognozuoja, remdamiesi praėjusiojo laikotarpio lygiu. Tuo atveju infliacija suvokiama kaip inercinis procesas. Jis turi ir būdingą infliacijos „perkėlimo“ iš praeities į ateitį mechanizmą. Infliacinė inercija suprantama taip: jei anksčiau kainos kilo sparčiai, tai žmonės tikisi, kad ir ateityje jos kils taip pat sparčiai.

3. INFLIACIJOS POVEIKIS

Infliacijos periodais ne visos kainos kyla vienodu tempu, t.y. pasireiškia santykinių kainų pokyčiai. Dėl santykinių kainų pokyčių infliacija sukelia dvi pasekmes:

1) Pajamų ir turto perskirstymą tarp skirtingų visuomenės klasių;2) Atskirų prekių santykinių kainų ir gamybos apimties, o kartais ir visos ekonomikos gamybos apimties ir užimtumo iškraipymus. Be to, reikia atminti, kad egzistuoja kelios infliacijos rūšys, todėl jų poveikio mastas stipriai skiriasi. Pagrindinis infliacijos sukelto pajamų ir turto perskirstymo efektas atsiranda dėl žmonių turimo turto ir įsipareigojimų rūšių skirtumų. Pvz., kai žmonės ima ilgalaikes fiksuotos palūkanų normos paskolas, staigus kainų kilimas jiems yra labai naudingas, nes infli…acija sumažina už paskolą mokėtinų palūkanų realią vertę. Tačiau tokios paskolos gali sužlugdyti jų ėmėjus defliacijos periodais. Žmonės, skolinantys pinigus, turintys ilgalaikių obligacijų ar turto užstatų pavidalu, netikėtos infliacijos periodais stipriai nukenčia, nes jiems išmokamų pinigų reali vertė yra mažesnė nei anksčiau. Tačiau jei infliacija jau kurį laiką tęsiasi, tai žmonės įvertina ją ir įtraukia į palūkanų normą. Tai atspindi Fišerio lygtis:i = r + ñ , kur i – nominali palūkanų norma; r – reali palūkanų norma; ñ – infliacijos norma. Įvertinus infliaciją, pajamų ir turto perskirstymo nebelieka. Praktikoje kai kurios pajamos yra indeksuojamos vartojimo kainų indeksu, todėl netikėtos infliacijos poveikis susilpnėja. Apibendrinant šią pirmąją infliacijos pasekmę, galima pasakyti, kad ji pasireiškia per infliacijos poveikį realiai žmonių turto vertei. Netikėtos infliacijos įtaka turto paskirstymui pasireiškia dėl to, kad infliacija iškraipo santykines kainas. Be to, kuo didesnė infliacija, tuo labiau iškraipomos santykinės kainos. Įdomus yra infliacijos poveikis pinigams. Kadangi už pinigus natūrine išraiška (monetas, banknotus) nėra mokamos palūkanos, tai jų nominali palūkanų norma lygi nuliui. Tačiau, pagal Fišerio lygtį, reali palūkanų norma yra lygi nominalios palūkanų normos ir infliacijos skirtumui. Iš čia seka, kad pinigų natūrine išraiška reali palūkanų norma yra lygi infliacijos normai su minuso ženklu. Vadinasi, infliacija stipriai įtakoja pinigų realią palūkanų normą, todėl nevertėtų stebėtis, kad staigiai kylant kainoms žmonės nori išleisti pinigus ir įsigyti kitokio turto, nes laikydami pinigus, žmonės “uždirbtų” neigiamas palūkanas.Nagrinėjant infliacijos poveikį, svarbus ne tik jos įvertinimas ar neįvertinimas, bet ir subalansuotumas. Šiuo atveju, subalansuota infliacija yra tokia, kuri nepakeičia santykinių kainų. Taigi, galima skirti keturių rūšių infliaciją:• subalansuotą ir įvertintą;• nesubalansuotą;• neįvertintą;• nesubalansuotą ir neįvertintą. Subalansuotos ir įvertintos infliacijos atveju nėra įtakojama nei reali gamybos apimtis, nei našumas, nevyksta turto ir pajamų perskirstymas. Kadangi viskas kinta vienodu tempu, kurį žino ir spėja įvertinti visi žmonės, tai ekonomika vystosi tarsi niekas nesikeistų. Nesubalansuotos infliacijos atveju kai kurios kainos nesusiderina ir neatspindi infliacijos dinamikos. Tuomet žmonės ima pirkti realų turtą, kad tik išleistų pinigus. Be to, nesubalansuota infliacija taip iškraipo kainas, kad tampa nebeįmanoma palyginti prekių vertės tiek teritorijos, tiek laiko atžvilgiu, todėl kainos praranda vartotojų informuotumo funkciją. Neįvertintos infliacijos poveikis daugiausiai pasireiškia per pajamų ir turto perskirstymą. Netikėtas kainų pokytis kai ką nuskurdina, kai ką praturtina, tačiau mažai įtakoja darbo našumą. Neįvertinta infliacija gali stipriai perskirstyti pajamas ir turtą, tačiau ekonomikos efektyvumas faktiškai liks nepakitęs. Nepaisant to, dėl perskirstymo gali kilti socialinių problemų. Be to, turto ir pajamų perskirstymo mastas priklauso nuo infliacijos dydžio. Nėra jokių abejonių, kad šuoliuojanti ar hiperinfliacija pakerta ekonomikos gyvybingumą ir moralę, tuo tarpu šliaužianti infliacija minimaliai įtakoja pajamų ir turto perskirstymą. Tikrovėje infliacija dažniausiai yra ir nesubalansuota, ir neįvertinta. Tokiu atveju ją lydi tiek pajamų ir turto perskirstymas, tiek našumo nuostoliai. Apibendrinant šį skyrelį, galima teigti, jog be infliacijos masto jos pasekmes įtakoja ir subalansuotumas bei įvertinimas.

4.EKONOMINĖS IR SOCIALINĖS INFLIACIJOS PASEKMĖS Infliacija kartais vertinama kaip socialinė nelaimė ir laikoma tokia pat opia problema kaip ir nedarbas. Tokį požiūrį išpopuliarino A. Okunas, apibrėždamas ‚skurdo indeksą‘ kaip infliacijos ir nedarbo sumą. M. Fridmenas infliaciją apibūdino maždaug taip, infliacija yra liga, sunki liga, kartais net mirtina; tai liga, kuri tam tik…romis aplinkybėmis gali sunaikinti ištisą visuomenę. Kiti ekonomistai tvirtina, kad infliacijos padaryta žala yra minimali. Pavyzdžiui JAV ekonomistas Džonas Tobinas teigia, kad infliacija labai išpūsta kaip socialinė nelaimė. Egzistuojant infliacijai, aiškiai matomi du dalykai – pinigų perkamoji galia smunka, o prekių ir paslaugų kainos kyla. Dėl to pardavėjai laimi, o pirkėja pralaimi. Kitos infliacijos pasekmės nėra tokios aiškios ir išoriškai matomos. Infliacijos ekonominės ir socialinės pasekmės priklauso nuo jos tempų, jų kitimo ir nuo to, ar ji laukiama, numatyta, ar netikėta. Daugelio ekonomistų nuomone, nedideli infliacijos tempai (2 – 3proc. į metus) yra netgi naudinga. Tuo atveju pagyvėja investicinė veikla, plečiasi realioji gamybos apimtis ir mažėja nedarbas. Remiantis tam tikrais tyrimais nustatyta, kad kritinis infliacijos lygis – tai vidutiniai metiniai infliacijos tempai – nuo1,1 iki 4,7 proc. Tai reiškia, kad viršijus šį infliacijos lygį, ekonomikos kilimo tempai pradeda mažėti. Tuo atveju ekonomika dar kyla, tačiau kiekvienas papildomas infliacijos padidėjimo procentas lėtina jos augimo tempus. Viršutinė metinė infliacijos riba, kurią pasiekus ekonomika apskritai nustoja kilti ir prasideda jos smukimas, yra 25-49procentai.Tai reiškia, kad ekonomikos pokyčio tempai tampa neigiami, jei infliacija peržengia šias ribas. Nagrinėjant infliacijos pasekmes, ypač svarbu išskirti numatytą ir netikėtą infliaciją.

4.1. Numatytos infliacijos pasekmės

Numatyta infliacija – tikėtina infliacija, į kurią atsižvelgiama ūkio subjektų lūkesčiuose ir elgesyje, jai žmonės daugiau ar mažiau būna pasirengę.

4.1.1. Numatyta infliacija ir realioji palūkanų norma

Kai infliacijos tikimasi, finansų rinka prisitaiko, įvedamas palūkanų normos pataisos. Jų tikslas – įvertinti realiąją (tikrąją), palūkanų normą. Numatyta realioji palūkanų norma(re) – ta, kurios tikimasi. Tai skirtumas tarp nominaliosios palūkanų normos i ir numatytų infliacijos tempų pe, t.y. re = i- pe taigi: i = re+ pe

Lygtis parodo ryšį tarp numatytų infliacijos tempų, tikėtinos realiosios palūkanų normos ir nominaliosios palūkanų normos. Tuo atveju, kai infliacijos tempai viršija 10proc. Per metus skaičiuojama patikslinta realioji palūkanų norma. Fišerio lygtis įgauna tokią išraišką Re = Fatališka realiojipalūkanų norma(r) –nominaliojipalūkanų norma, atmetus faktišką infliacijos lygį p. r = i – p.

Nominalioji palūkanų norma lygi faktiškos realiosios palūkanų normos ir tikrojo infliacijos lygio sumai:

i = r + p Jeigu infliacijos lūkesčiai pasitvirtina, tuomet numatytas ir faktiškas infliacijos tempas sutampa pe=p tuo atveju Fišerio lygtis gali būti sujungta su lygtimi (p = m +v –y) gauname naują lygtį rodančią, kai pinigų pasiūlos pokyčiai veikia ilgainiui nominaliąją palūkanų normą: i = re + m + v –y Pasak I. Fišerio, tikėtinos realiosios palūkanų normos infliacijos lygis neveikia ją lemia kiti veiksniai. Pinigų apyvartos greičio v ir realiosios gamybos apimties kitimo tempai yra gana pastovūs, smarkiai nesvyruoja. Vadinasi, nominaliosios palūkanų normos lygis priklauso nuo pinigų kiekio poikyčių. Pinigų pasiūlai padidėjus 1 proc., nominalioji palūkanų norma taip pat pakyla 1 proc. Sparčiai augant pinigų pasiūlai, kyla ne tik infliacijos tempai, bet ir nominalioji palūkanų norma.

4.1.2.Numatytos infliacijos kaštaiTuo metu kai infliacija numatoma ir ūkio subjektai prie jos prisitaiko, nuostolių niekas neturėtų patirti.Kad infliacija nesukeltų neigiamų padarinių, būtinos kelios sąlygos; svarbiausios jų yra šios:1. Tikslios būsenos infliacijos prognozės;2. Kiekvienas infli…acijos padidėjimas 1 procentu turi padidinti normaliųjų palūkanų normą taip pat 1 procentu;3. Apmokestinamos turi būti tik realiosios pajamos;4. Už pinigų laikymą visi turi gauti ne mažesnę nei rinkos palūkanų normą ir kt. Pirma, kylant kainoms, pinigai negali deramai atlikti vertės mato funkcijaos. Pinigai – tai linijuotė, kuria matuojame ekonomines operacijas. O dėl infliacijos tos linijuotės ilgis keičiasi. Tai sukelia daugybę nepatogumų: sunkiau palyginti absoliutinę ir santykinę prekės kainą, sunkiau pasirinkti prekių rinkinį. Antra, infliacijos sukelia kaštus, susijusius su pinigų operacijomis. Dėl numatomos infliacijos padidėja palūkanų norma ir alternatyvieji pinigų laikymo kaštai. Todėl žmonės sumažina savo pinigų likučius ir daugiau jų laiko bankuose. Tada dažniau einama į bankus, o išėmus pinigus skubama pirkti prekių, nes kyla kainos. Kadangi gaištama daugiau laiko, nešant pinigus į bankus ir juos atsiimant, šie kaštai vadinami „ batų plėšymu“ ir įgavo sutrumpintą „nunešiotų batų kaštų“ (shoe leather cost) pavadinimą. Kylant infliacijos tempams, tie kaštai didėja, nes pas gyventojus gausėja pinigų. Trečia, tai prekių ir paslaugų perkainojimo kaštai. Kylant kainoms, reikia keisti etiketes, perspausdinti iškabas katalogus ir t. t. Dideli kaštai susidaro, kai keičiamos kainos už naudojimąsi telefono automatais, prekiavimo automatais ir t. t. Šių kaštų grupė vadinama „meniu kaštais“ (menu cost). Tai pardavėjų išlaidos, susijusios su kainų kilimu. Ketvirta, infliacija sukelia nuostolių susijusių su tuo, kad infliacija – tai mokestis, kuriam nebuvo pritarta ir kuris nėra įteisintas įstatymais. Penkta, infliacija veikia mokesčių sistemą, pavyzdžiui, pajamų mokesčio normas. Kylant nominalioms pajamos, žmonės patenka į dideles pajamas gaunančių asmenų grupę, kur mokesčių norma didesnė. Dėl teprarandama dalis grynųjų pajamų. Panašiai atsitinka ir su palūkanų apmokestinimu: dėl infliacijos nominali palūkanų norma didėja, todėl ir mokesčiai didėja, net jei realioji palūkanų norma nekinta. Infliacija gali ir sumažinti realiąją mokesčių naštą, nes mokesčiai apskaičiuojami anksčiau, o sumokami po tam tikro laiko. Daugelyje šalių nėra mechanizmo realiam mokesčių dydžiui palaikyti per šį laikotarpį. Todėl kylant infliacijos tempams, sumažėja mokesčių našta, taip pat ir mokesčių įplaukos. Gali susidaryti užburtas ratas: didėjant biudžeto deficitui, kyla infliacijos lygis, o tai savo ruoštu mažina mokesčių įplaukas; mažesnės mokesčių įplaukos savo ruožtu dar labiau didina biudžeto deficitą ir t.t. Tai vadinama Oliverio-Tanzi poveikiu. Šešta, infliacija neigiamai veikia istoriškai susiklosčiusias amortizacinių atskaitymų nuolaidas, kurias įteisina įvairūs įstatymai. Firmoms dažnai leidžiama iš savo apmokestinamų pajamų išskaičiuoti tam tikras amortizacijos suma gali būti infliacijos nuvertinta. Dėl to gali pakilti firmų mokesčių našta, gali sumažėti investicijų stimulai.

4.2.Netikėtos infliacijos pasekmės Netikėta infliacija (unexpected inflation) reiškia, kad faktiškai infliacijos tempas p skiriasi nuo numatyto pe, dažniausiai jį viršytas, t.y. p>pe. Netikėtos infliacijos pasekmės yra dar skausmingesnės, negu numatytos infliacijos padariniai. Pagrindinės netikėtos infliacijos pasekmės pasižymi perskirstymo savybėmis. Tai reiškia, kad netikėti infliacijos tempų pokyčiai yra pajamų ir turto tarp įvairių ūkio subjektų, įvairių gyventojų grupių perskirstymo veiksnys. Galima tvirtinti, kad šioje situacijoje infliacija vienus „apmokestina“, o kitiems teikia „subsidijas“, t. y. iš vienų atima, o kitiems prideda. Be to, tas perskirstymas vyksta savaime.

Svarbiausios turto ir pajamų perskirstymo kryptys yra šios:Pirma, dėl netikėtos infliacijos perskirstomos pajamos tarp skolintojų (kreditorių) ir skolininkų. Laimi tie, kurie skolinasi pinigus, ir pralaimi tie, kurie juos skolina: skolinti nepasimoka, nes gaunamos palūkanos nuvertėjusiais pinigais. Ši problema iš esmės nekiltų, jei infliacijos tempai būtų tiksli…ai įtraukiami į nominalią palūkanų normą. Tačiau netikėtos infliacijos atveju tai neįmanoma. Tarkime, kad kreditorių ir skolininkų susitarimu, nustatyta 10proc. nominalių palūkanų norma. Numatoma realioji norma – 5 proc. ir numatomos infliacijos lygis – 5 procentai. Sakykime, kad infliacijos tempai staigiai pakilo iki 10 procentų. Kas tuo atveju laimės ir kas pralaimės? Aišku, kad išloš skolininkas: vietoj 5 proc. realiųjų palūkanų normos jis mokės 0 proc., tai yra jis paskolą gavo nemokamai. Tuo tarpu kreditorius gauna tik pradinę realią paskolos sumą, nes palūkanų nepakanka tik infliacijai kompensuoti. Jis dar daugiau praranda mokėdamas mokesčius iš gautų minimalių pajamų, nes tuomet netenka dalies pradinės paskolos vertės. Todėl sakoma, kad infliacija – tai skolų negrąžinimas. Iš to kas pasakyta, galima padaryti išvadą, kad infliaciją pirmiausia jaučia finansinio turto savininkai, t.y. potencialūs skolintojai. Vadinasi, netikėta infliacijos naudinga firmoms ir valstybei namų ūkio sąskaita. Tai, reiškia, kad pralaimi daugybė smulkių ir vidutinių indėlininkų, kurių lėšas bankai skolina kitiems.Antra, iš netikėtos infliacijos visada pasipelno turto, ypač žemės ir kito nekilnojamo turto, savininkai: jo kainos kyla. Visada pralaimi tie kas gyvena iš darbo pajamų. Ypač skaudžiai infliacija „baudžia“ žmones, kurie gauna fiksuotas pajamas – pensininkus, stipendininkus, kitus žmones, gaunančius retai kintančius atlyginimus, ir t. t.Trečia. Namų ūkių sektoriuje dėl netikėtos infliacijos poveikio pastebima turto perskirstymo iš vyresnių žmonių jaunesniems tendencija.. Dauguma žmonių santaupas laipsniškai kaupia senatvei, bet dėl infliacijos gali smarkiai nuvertėti. Todėl nuo netikėtos infliacijos labiausiai nukenčia pensininkai arba apskritai vyresnio amžiaus žmonės. Tuo tarpu jauni žmonės daugiausia skolininkai. Netikėta infliacija susijusi ne tik su perskirstymo poveikiu. Esama ir kitų neigiamų pasekmių.Pirma, dėl netikėtos infliacijos krinta didelės gyventojų dalies realusis darbo užmokestis. Sudarant darbo sutartis, įvertinami numatomi infliacijos tempai. Kai infliacija netikėta ir viršija lūkesčius, realusis darbo užmokestis mažėja. Didesnė negu buvo tikėtasi infliacija sukelia didelius darbo užmokesčio svyravimus laiko atžvilgiu. Tik padidinus nominalųjį darbo užmokestį, realusis darbo užmokestis yra aukštas. Vėliau, kainų lygiui toliau kylant, nominalusis darbo užmokestis lieka nepakitęs, todėl iki kito peržiūrėjimo momento realusis darbo užmokestis mažėja. Vidutinis realusis darbo užmokestis gali išlikti ir nepakitęs, tačiau infliacija vis tiek veikia jo svyravimų amplitudę.Antra, dėl netikėtų infliacijos pokyčių namų ūkiai ir firmos gali priimti neteisingus sprendimus paklausos ir pasiūlos atžvilgiu.

4. INFLIACIJOS MAŽINIMO BŪDAI

Infliacijos problema gali būti sprendžiama įvairiais būdais. Tai priklauso ne tik nuo infliacinių procesų trukmės, intensyvumo, bet ir kitų šalies politinių ir ekonominių sąlygų. Kai kuriais atvejais, dažniausiai esant hiperinfliacijai, gali būti imamasi pinigų reformų. Jų metu labai nuvertėję seni pinigai tam tikru santykiu keičiami naujais. Keitimo tikslas – sumažinti pinigų kiekį apyvartoje, taip pat ir infliacijos lygį. Nauji pinigai gali būti įvedami ir kitais atvejais, pavyzdžiui, susikūrus naujoms valstybėms. Infliacijai mažinti ir kitoms jos problemoms spręsti dažniausiai pasitelkiama tam tikra valstybės ekonominė politika. Svarbiausias jos tikslas – mažinti infliaciją, veikiant ją sukeliančias priežastis, stengiantis jas pašalinti. Be to, ji turi padėti švelninti ir neigiamus infliacijos padarinius.Infliacijos mažinimo ir kitų jos problemų sprendimo būdai yra šie:• Pajamų indeksavimas;• Infliacijos kontrolė (darbo užmokesčio ir kainų kontrolė);• Antiinfliacinė politika.Pajamų indeksavimas – pajamų didinimas proporcingai infliacijos lygiui. Pajamų indeksavimas dažniausiai būna dalinis. Visiškas, t. y. atitinkanti…s infliacijos tempus, indeksavimas neigiamus infliacijos padarinius apskritai panaikintų. Indeksavimo poveikis infliacijai apskritai yra prieštaringas. 1. Indeksuojant pajamas ekonomika tampa nestabili, o kainos vis kyla, nes padidėja pinigų kiekis apyvartoje, nepadidinus gamybos. Indeksuojant pajamas gali susiformuoti spiralinė infliacija, paspartėti jos tempai.2. Kai kurie ekonomistai, tarp jų ir M. Fridmenas, yra išsakę savo nuomonę, kad indeksavimas gali pristabdyti infliaciją. Taip yra tuo atveju, kai infliaciją sukelia perteklinė paklausa. Indeksuojant pajamas, bendroji paklausa padidėja dar labiau, o kainos pakyla. Bendra išvada galėtų būti tokia: indeksavimas infliacijos problemos išspręsti negali, jo paskirtis yra kita.Infliacijos kontrolė – tai darbo užmokesčio ir kainų kontrolė, pradedant gana švelniomis ir griežtokomis formomis. Dažniausiai taikomi du kontrolės būdai. 1. Nustatomos aukštutinės darbo užmokesčio ir kainų kilimo ribos, t. y. leistinos jų kilimo tempas. 2. visiškai sustabdomas jų kilimas, „įšaldant“ darbo užmokestį ir kainas. Infliacijos kontrolės politika vertinama prieštaringai. Daugelio šalių praktika parodė, kad tai sukelia tik labai trumpalaikį teigiamą poveikį. Bendra išvada: darbo užmokesčio ir kainų kontrolė nėra pakankamai efektyvios ir gali būti vertinamos tik kaip išorinės, „kosmetinės“ priemonės.Antiinfliacinė politika – tai fiskalinės ir moterinės politikos priemonių visuma, naudojama infliacijai mažinti.5. KAS NUKENČIA, O KAS PASIPELNO IŠ INFLIACIJOS?

Infliacija įvairiai veikia žmones: vieni nuo jos nukenčia, kitiems ji naudinga. Daugiausia nuo infliacijos nukenčia santykinai pastovias pajamas gaunantys žmonės, taupytojai, skolintojai bei verslai.• Santykinai pastovias pajamas uždirbantys žmonės. Infliacijos laikotarpiu gyvenimo kaštai kyla. Todėl reikia uždirbti daugiau, norint palaikyti įprastą gyvenimo lygį. Siekiant apsaugoti pastovias pajamas turinčius žmones, socialinio draudimo išmokos yra indeksuojamos pagal infliacijos kilimo tempą.• Taupytojai. Kai kurie žmonės laiko savo pinigus taupomosiose sąskaitose arba nusiperka obligacijų. Už tai jiems yra mokamos pastovaus dydžio palūkanos. Jei palūkanų norma neviršys infliacijos indekso, investuotų pinigų vertė kartu su palūkanomis bus mažesnė už pradžioje buvusią pinigų vertę. • Skolintojai. Pinigų skolintojai patenka į tą pačią padėtį, kaip ir taupytojai. Jei paskolos suteikimo metu. Skolintojas patirs nuostolį, jei palūkanų norma neviršys infliacijos indekso.• Verslai. Infliacija pakerta verslą, nes sukelia netikrumą, neleidžia vadovams nuspėti būsimų kainų. Dėl jos didėja gamybos kaštai ir tenka didinti gaminamų produktų kainas. Dėl to jų paklausa mažėja, kartu mažėja ir gamintojų pajamos. Infliacija naudinga tik tiems, kurie lengvai gali padidinti savo pajamas, taip pat skolininkams ir valstybei. Štai kokios priežastys.• Galintys greitai padidinti savo pajamas. Kai kurių profesijų žmonės, pramonės šakų ir darbo jėgos sektoriai gali lengviau padidinti kainas ir darbo užmokesčius infliacijos metu, negu kitais laikotarpiais. Jei šis padidėjimas lenkia infliacijos indeksą, tokie žmonės laimi. Tai pasakytina apie mažmeninę prekybą juvelyriniais dirbiniais. Infliacijos laikotarpiais jų kaina kildavo greičiau už gyvenimo kaštus. Dėl to juvelyrų veiklos pelningumas didėdavo.• Skolininkai. Infliacijos metu paėmę paskolą žmonės pinigus grąžins tada, kai jų vertė bus sumažėjusi. Jei už paskolą mokamų palūkanų norma yra mažesnė už infliacijos indeksą, skolininkas laimės dėl jų skirtumo.• Vyriausybė. Jeigu fizinių asmenų pajamos apmokestinamos pagal progresinę sistemą, tai didėjant pajamoms, didėja ir mokesčio tarifas. Infliacijos laikotarpiu žmonės stengiasi daugiau uždirbti, o dėl to jų pajamos apmokestinamos didesniu mokesčiu. Gali atsitikti taip, kad žmonių pajamoms padidėjus 10proc., mokesčiai gali padidėti 12 arba 15 procentų. Šis reiškinys yra vadinamas poslinkių tarifu.

6. INFLIACIJA LIETUVOJE

Atkūru…s Lietuvos nepriklausomybę, mes paveldėjome centralizuotą kainų nustatymo mechanizmą, deformuotą išteklių, produkcijos ir paslaugų kainų bei ją atitinkančią ūkio bei vartojimo struktūrą. Vėliau buvo įvesta Lietuvos nacionalinė valiuta, užmegzti kontaktai su Tarptautiniu valiutos fondu, Pasaulio banku bei kitomis tarptautinėmis institucijomis. Buvo atliktas milžiniškas darbas. Visa tai buvo daroma vykdant numatytas reformas. Bendrųjų talonų įvedimas laikinai sumažino rublių poreikį, sudarė palankias sąlygas prekių, kurioms pirkti bendrųjų talonų nereikėjo, kainoms, o tuo pačiu ir infliacijai didėti. Po to, kai Rusija ėmė vykdyti savo rinkos gynimo programą, infliacijos derinimas, kaip priemonė papildomam efektui prekyboje su Rusija gauti, jau tapo nebe veiksminga. Tuo metu jau reikėjo įvesti savo valiutą, tačiau to dar nebuvo daroma. 1991m. buvo priimtas nutarimas liberalizuoti kainas. Šis sprendimas, taip pat beveik nekontroliuojamos didžiulės sparčiai nuvertėjusių rublių įplaukos, bendrųjų talonų emisija ir jų kainų mažėjimas, įmonių noras spręsti ekonominius sunkumus didinant kainas, įmonių ir gyventojų suinteresuotumas kuo greičiau išleisti nuvertėjusius pinigus dar labiau skatino kainų kilimą ir įsuko infliacijos spiralę. 1992m. infliacija jau išaugo iki 1163%. Praktiškai šie metai gali būti vadinami didžiosios infliacijos metais. Smukus gamybai ir sumažėjus įplaukoms į valstybinį bei socialinį biudžetus, išsiderino iki 1991m. pabaigos veikusi kainų didėjimo ir darbo užmokesčio bei socialinių išmokų didinimo sistema. Atlyginimai ir socialinės išmokos buvo didinami pagal faktiškai surinktas lėšas, kurių nepakako kainų kilimui kompensuoti. Atėjo laikas pinigų reformai. 1992m. įvedus laikinuosius Lietuvos pinigus – talonus – Lietuvos bankas jau galėjo reguliuoti apyvartoje esančių pinigų kiekį ir vykdyti savarankišką pinigų politiką. Tuomet jau buvo tikslinga nebedidinti kainų ir pradėti vykdyti antiinfliacinę politiką. Tačiau jau kitą mėnesį po talonų įvedimo infliacija šoktelėjo nuo 19% iki 29%. 1993m. sausio mėnesį ji buvo sumažėjusi iki 9,5%, bet iki balandžio vėl pasiekė 25%. Ir tik nuo to momento buvo pradėta vykdyti infliacijos ribojimo politika, tačiau per tą laikotarpį talonų kursas nukrito 2,3 karto. Nacionalinė valiuta – litas buvo įvestas 1993 birželio 25d. Tuomet infliacija siekė 6%.Litas buvo susietas su konvertuojama valiuta “plaukiojančiu” kursu. Plaukiojantis lito kursas kėlė šiokį tokį netikrumą pinigų rinkoje. O tai savo ruožtu lėmė lito kurso bei infliacijos svyravimus. 1994m. balandžio mėnesį litą susiejus su JAV doleriu fiksuotu kursu infliacija buvo 1,6%. Nors kainos kilo lėčiau nei 1992 – aisiais, tačiau socialiniai jų kilimo padariniai buvo skaudesni. Esant stabiliam lito kursui, darbo užmokestis įmonėse keitėsi pagal faktinius veiklos rezultatus. Biudžetinių įstaigų darbuotojų, pensininkų bei socialiai remiamų gyventojų pajamų dydis priklausė nuo bendro nuolat smunkančio ekonomikos lygio. Jau nebebuvo galimybių didinti darbo užmokestį ir socialines pašalpas lygiagrečiai kainų kilimui. Be to, gyventojų socialinę padėtį dar apsunkino infliacijos laikotarpiu nuvertėjusios santaupos. Kai kurių ekonomistų nuomone, lito susiejimo su JAV doleriu trūkumus iš dalies kompensavo tai, kad valdžios struktūros nebeturėjo galimybės lėšų stygiaus problemą spręsti perteklinių pinigų emisija. Kita vertus, lito emisijos kaip papildomų Vyriausybės lėšų šaltinio netekimą ji kompensavo užsienio paskolomis.

Pavėluota antiinfliacinės politikos pradžia bei lito įvedimas pratęsė didelės infliacijos laikotarpį ir tuo pačiu padidino neigiamus jos padarinius ekonomikos raidai. Įgyvendindama ūkinės reformos nuostatas ir kartu kovodama su infliacija, Lietuva rėmėsi tiek teorine, tiek praktine įvairių šalių patirtimi. Buvo pasirinkta iš esmės teisinga infliacijos mažinimo taktika. Tai patvirtina statistiniai duomenys: infliacija nuo 1163% (1992m.) buvo sumažinta iki 13% (1996m.). Per pirmuosius antiinfliacinės po…litikos vykdymo metus ji buvo sumažinta iki 188,6%. Nors tai dar aukštas lygis, tačiau jau priimtinesnis už 1992m. lygį. 1994m. buvo pasiektas 45,1% infliacijos lygis, 1995m. – 35,7%, o 1996m. jau tik 13,1%. Infliacija mažėjo ir per pirmuosius 1997m. mėnesius ir metų pabaigoje sudarė 8,4%. Labiausiai tais metais padidėjo ryšių (28,7%), būsto išlaikymo (19,2%), alkoholinių gėrimų ir tabako gaminių (17,8%) bei švietimo (15,4%) VKI. Pirmaisiais dviem 1998m. mėnesiais ypač stipriai (30,4%) padidėjo ryšių VKI, o šių dviejų mėnesių infliacija sudarė tik 1,5%.

6.1 pav. Infliacija Lietuvoje

Lietuvoje kovo mėnesį fiksuota 3,2 proc. metinė infliacija – mažiausia Baltijos šalyse. Latvijoje metinės infliacijos rodiklis kovą siekė 6,4 proc., Estijoje – 5 procentus. Infliacijos kriterijus Lietuvai svarbus siekiant 2007-aisiais įsivesti eurą. Eurą siekiančioje įsivesti šalyje vidutinė metinė infliacija gali ne daugiau kaip 1,5 procentinio punkto viršyti trijų mažiausią infliaciją turinčių ES šalių rodiklio vidurkį. Sausio mėnesį Lietuvoje – nulinė infliacijaStatistikos departamento duomenimis, sausį, palyginti su 2004-ųjų gruodžiu, kainos nepasikeitė. Bendrasis metinės infliacijos lygis sausį, palyginti su praėjusių metų sausiu, siekė 2,9 procento. Labiausiai per metus – 10,8 proc. – pabrango sveikatos priežiūra. Transporto kainos didėjo 5,4 proc., trečioje vietoje pagal brangimą buvo maisto produktai, kurių kainos kilo 5 procentais. Maisto produktai sudaro svarbiausią bendrų vartojimo išlaidų dalį – 28,4 procento.Statistikos departamentas praneša, kad vartojimo prekių ir paslaugų kainos 2005 m. kovo mėn., palyginti su vasario mėn., padidėjo 0,5 procento. Toks pat vartojimo prekių ir paslaugų kainų pokytis buvo užfiksuotas ir 2004 m. kovo mėn., palyginti su vasario mėn. Diagramoje pateikiame vartojimo prekių ir paslaugų 2004 m. kovo mėn.–2005 m. kovo mėn. mėnesinius kainų pokyčius, palyginti su ankstesniu mėnesiu.

6.2 pav. Vartojimo prekių ir paslaugų 2004 m. kovo mėn.–2005 m. kovo mėn. mėnesinių kainų pokyčiai, palyginti su ankstesniu mėnesiu. 2005 m. kovo mėn., palyginti su vasario mėn., maisto produktai ir nealkoholiniai gėrimai pabrango 0,8, drabužių ir avalynės grupės prekės ir paslaugos – 2,6 procento. Šių prekių ir paslaugų kainų padidėjimą iš dalies kompensavo įvairių prekių ir paslaugų grupei priklausančių prekių ir paslaugų atpigimas 2,6 procento. Minėtų grupių prekių ir paslaugų kainų pokyčiai turėjo didžiausią įtaką kovo mėnesio bendrajam kainų pokyčiui. Taip pat bendrąjį kainų pokytį veikė 0,9 procento pabrangusios transporto, 0,5 – būsto, vandens, elektros, dujų ir kito kuro grupių prekės ir paslaugos. Vartojimo prekių kainos per kovo mėn. padidėjo 0,7, paslaugų – sumažėjo 0,3 procento.

IŠVADOS

Kaip jau buvo minėta, vieningos išsamios infliacijos teorijos nėra ir praktiškai negali būti dėl šios problemos platumo ir nenuspėjamumo. Egzistuoja ne vienas požiūris į infliaciją, o kartu ir ne vienas jos atsiradimo aiškinimas. Pagrinde yra skiriama paklausos sąlygojama ir pasiūlos sąlygojama infliacija. Taip pat yra išskiriama defliacija, bei naudojamas terminas stagfliacija. Pagal mastą infliacija skirstoma į šliaužiančią, šuoliuojančią ir hiperinfliaciją, tačiau čia skiriamosios ribos nėra griežtai apibrėžtos. Infliacijos priežasčių yra labai daug, tačiau visos jos veikia per visuminę paklausą arba pasiūlą. Praktiškai kiekviena infliacijos teorija turi savo infliacijos priežasčių rinkinį, jos veikimo mechanizmo paaiškinimą bei jos pasekmių panaikinimo būdus. Ir apskritai, iš užsienio šalių bei dar nedidelės Lietuvos patirties taikant infliacijos mažinimo būdus galima teigti, jog pagrindinės kovos su infliacija nuostatos turėtų būti sprendimų perspektyvumas, kompleksiškumas ir sistemingumas, nes tarp infliacijos teorijų yra daugybė tiesioginių ir grįžtamųjų ryšių, apsprendžiančių taikomų priemonių efektyvumą. 1994m. Lietuvoje gerokai sumažėjo infliacija palyginti su 1992m. Nuo 1994m. inflia…cija gerokai mažėja ir toliau retkarčiais pakildama. O 2002m. ir 2003m. Lietuvoje – defliacija.Daugiausia nuo infliacijos nukenčia:• Santykinai pastovias pajamas uždirbantys žmonės.• Taupytojai.• Skolintojai.• Verslai. Infliacija naudinga:• Galintys greitai padidinti savo pajamas.• Skolininkai. • Vyriausybė. Numatytos infliacijos pasekmės:• Numatyta infliacija• Numatyta realioji palūkanų norma• Faktiška realioji palūkanų norma• Numatytos infliacijos kaštai Netikėtos infliacijos pasėkmės

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI

1. Peter Calvocoressi Pasaulio politika 1945-2000. 20012. R. C. EPPING Pasaulio ekonomikos ABC , 19953. Eric Hobsbawm Kraštutinumų amžius Trumpasis XX amžius 1914-1991, Vilnius Mintis 20004. Kauno technologijos universitetas Makroekonomika, Kaunas, Technologija 20025. Bronius Martinkus, Vytautas Žilinskas Ekonomikos pagrindai Kaunas, technologija 20016. Statistikos metraštis 20057. http://66.102.9.104/search?q=cache:RBzbc9LxJPIJ:www.std.lt/web/main.php%3Fparent%3D182%26module%3D672%26id%3D1140%26param%3Darchive+infliacija+lietuvoje&hl=lt&lr=lang_lt8. http://66.102.9.104/search?q=cache:sOaU4UV9enAJ:www.politika.lt/index.php%3Fcid%3D694%26new_id%3D2510+infliacija+lietuvoje&hl=lt&lr=lang_lt…