Italija

TURINYS

I. Įvadas ……………………………………………………………………………………………….. 2p.II. 1. KULTŪRINĖ RINKOS ANALIZĖ 1.1. Italijos istorija …………………..3p. III. 1.2. Italijos geografija …………………………………………………………………………7p. IV. 1.3. Socialinės institucijos …………………………………………………………………. 12p. V. 1.4. Politinė sistema ……………………………………………………………………………17p. VI. 1.5. Teisinė sistema ………………………………………………………… 21p. VII. 1.6. Socialinės organizacijos ………………………………………………. 23p. VIII. 1.7. Verslo papročiai ir praktika ………………………………………………………….25p. IX. 1.8. Filosofija ir religija …………………………………………………………………….. 26p. X. 1.9. Gyvenimo sąlygos ……………………………………………………………………….. 27p XI. 2. EKONOMINĖ RINKOS ANALIZĖ 2.1. Gyventojai………………………31p. XII. 2.1. Ekonominė statistika ……………………………………………………35p. XIII. 2.3. Darbo jėga ……………………………………………………………………………………39p. XIV. 2.4. Infliacija ……………………………………………………………………………………….41p.XV. 2.5. Mokslas ir technologija ………………………………………………………………….42p.XVI. 2.6. Žiniasklaida ………………………………………………………………………………….42p.XVII. IŠVADOS …………………………………………………………………………………….45p.XVIII. Informacijos šaltiniai ……………………………………………………………………47p.

ĮVADAS

Italos – išvertus iš graikų kalbos, reiškia “veršių, jaučių žemė”.Italija tapo nacionaline valstybe pavėluotai – 1861, metais kada Sicilijos ir pusiasalio miestai-valstybės buvo suvienyti karaliaus Victor EMMANUEL. Valdant fašistų diktatoriui Benito MUSSOLINI Italija buvo sudariusi sąjungą su nacių Vokietija. Gal dėl to Italija pralaimėjo II pasaulinį karą. Italija buvo pagrindinė NATO ir Europos Ekonominės Bendrijos narė ir susiejo stiprėjančią politiką ir ekonomiką su Vakarų Europa, neskaitant euro įvedimo 1999. Nuolatinės problemos yra nelegalios imigracijos, nusikalstančių organizacijų veikla, korupcijos, aukštas bedarbystės lygis, ir žemas Pietų Italijos pajamų ir techninių standartų lygis.

Italija visų pirma asocijuojasi su romantišku pasiplaukiojimu gondola Venecijos kanalais, ramiais ir didingais Alpių kalnais, Romos grožybėmis, mažais ir neįprastais Sicilijos ar Sardinijos kaimeliais, Etnos ugnikalniu, madų sostine Milanu, Koliziejumi, pica, vynais bei makaronais, Fiat’u, Lamborgini bei Ferrari, Dolce & Gabbana, Gianfranco Ferre, Laura Biagiotti ir istorinėmis asmenybėmis (Frederik Felini, M.Mastrojani, Cezari, Leonardo da Vinči, Rafaeli, G.Verdi, Dante, Petrarka ir daug kitų). Šalyje etninę daugumą sudaro italai – 99% gyventojų. Net 18,8% žmonių yra vyresni nei 65 metai. Gyventojų prieaugis praktiškai lygus nuliui. Beveik visi italai yra Romos katalikai. Valstybinė kalba yra italų, ja kalba 94% gyventojų. šalį sudaro 20 regionų. Kiekvienas regionas turi savo dialektą. Kai kuriuose regionuose kalbama ir vokiečių bei prancūzų kalbomis.

Italijos virtuvė teisingai yra laikoma viena puikiausių pasaulyje. Jos maistas lengvas, sveikas ir skanus. Kiekvienas Italijos regionas ir net miestas turi savo makaronų (pasta) paruošimo ypatybių, jie skiriasi savo forma (yra daugiau nei 400 skirtingų formų). Kiekvienai makaronų formai yra taikomiskirtingi padažai. Italai taip pat labai mėgsta salotas, ypač žalias, gamina daug įvairių sūrių. Italija yra ir viena didžiausių pasaulio vynų gamintoja (desertinis vynas, vermutas, putojantis vynas). Pagal vynų suvartojimą ji yra antra po Prancūzijos. Vynai pavadinami pagal vynuogių rūäį arba vietovės, kurioje jos išaugintos, pavadinimą. Parduotuvėse prekių kainos yra fiksuotos, bet pardavėjai kartais taiko nuolaidas, perkant didelį prekių kiekį. Italija nuo seno buvo žinoma kaip pirmaujantis meno, architektūros ir miestų planavimo centras. Kiekvienas Italijos miestas yra unikalių tradicijų pavyzdys. Italija dar pasižymi ir tuo, kad turi pirmąją Europoje autostradą, kurią nutiesė Musolinis tarp Milano ir Venecijos. Šiuo metu visuose magistraliniuose keliuose yra visą parą veikiančios avarinės pagalbos tarnybos, o servisus galima rasti kas 25 kilometrai. Traukinių bilietų kainos Italijoje yra pigiausios, o traukinių transporto tinkles – erdviausias Europoje. Traukinių paslaugos yra klasifikuojamos priklausomai nuo traukinio greičio. Nuolatinės problemos, su kuriomis susiduria Italija, yra nelegali imigracija, organizuotas nusikalstamumas, korupcija, aukštas nedarbo lygis, žemas pietinės Italijos dalies išsivystymas lyginant su šiaurine šalies dalimi.

1. KULTŪRINĖ RINKOS ANALIZĖ

1.1. Italijos istorija

Senovės Roma. Italijos teritorijoje žmonių gyventa jau paleolito laikotarpiu. II – I tūkst. pr. Kr. Čia gyveno lotynai, ligūrai, keltai, umbriai, etruskai, sikanai( Sicilijoje ), vėliau įsigalėjo italikai. Galingiausios lotynų ir sabinų gentys 753 pr. Kr. ant septynių kalvų (Palatino, Kapitolijaus, Eksvilino, Viminalo, Kvirinalo, Celijaus, Aventino) įkūrė Romos miestą. 753 – 509 m. pr. Kr. Romą valdė karaliai. 509 m. pr. Kr. laikomi Romos Respublikos pradžia. IV a. pr. Kr. pab. Romą sunaikino galai( keltai ). Vėliau miestas buvo atstatytas, nutiestas vandentiekis, nauji keliai, tiltai per Tibrą. Nuo 338 m. pr. Kr. Romoje imta atsiskaitinėti monetomis. Roma tampa stiprėjančia ekspansyvia valstybe, užkariavusia naujas Europos, Azijos, Afrikos sritis. Vėliau ši nedidelė oligarchinė respublika, įsikūrusi prie Tibro, tampa didžiule valstybe, kuriai priklauso visos Viduržemio jūros šalys. 264 – 241, 219 – 201, 149 – 146 m. pr. Kr. – tai trijų Pūnų karų laikotarpiai; Romos imperijos stiprėjimo tarpsnis. Kartaginos žlugimas 146 m. pr. Kr. padėjo Romai įsitvirtinti Šiaurės Afrikoje, užkariauti Graikiją. Tačiau “pavergtoji Graikija nugalėjo nekultūringą nugalėtoją”( Horacijus ). Romos kultūra buvo gana menka, taigi jai teko perimti turtingą Graikijos kultūrą. Romėnų dievai asimiliavo graikų dievus: Dzeusas tapo Jupiteriu, Afroditė – Venera, Arėjas – Marsu ir t.t. Senovės Romos architektūra be galo įspūdinga, gerokai pranokstanti įprastas graikų šventyklų konstrukcijas. Romėnai perėmė orderio sistemą ir ištobulino arkų ir skliautų konstrukcijas. Senovės Roma pirmoji pradėjo naudoti betoną , įrenginėti didesnes pertvaras. Dauguma garsiųjų antikos paminklų sukurta Romos imperijos laikais( I a. pr. Kr. – V a.). I a. pr. Kr. pab Roma tapo imperija. 66 – 63 m. pr. Kr. romėnai nukariavo Pontą ir Palestiną, vėliau – Ispaniją ir Britaniją. I a.( Augusto karaliavimas )laikomas Romos kultūros suklestėjimo pradžia. Tuo metu gyveno šie poetai: Vergilijus, Horacijus, Ovidijus, istorikas: Titas Livijus, architektas – Vitruvijus. Tūkstantmečio pradžioje Romos imperijoje pradeda įsigalėti krikščionybė. Apie 42 -43 m. į Romą atvyksta apaštalas Petras. 64 m. Neronas padega Romą ir pradeda persekioti krikščionis. 66 m. sukyla Judėja. 70 m. imperatorius Titas Flavijus nuslopina sukilimą ir sugriauna Jeruzalę. 98 – 117 m. , valdant imperatoriui Trajanui, Romos valdos labia išsiplečia. Tačiau valstybę kaskart sudrebina vergų sukilimai – visiems žinomas Spartako sukilimas. To meto Romos valdovai garsėjo ištvirkimu, palaidumu, savivale, rūmai – sąmokslais ir intrigomis. Iš tų laikų kilęs posakis “ Romos žlugimas”, įvardijantis visuotiną moralės nuosmukį. Visgi, net ir draskoma vidinių krizių, nuolat puldinėjama barbarų, III – IV a. Roma dar buvo didingų, prabangių miestų imperija. Iš tų laikų išlikę triumfo arkos, didžiuliai akvedukai – daugiaaukščiai akmeniniai tiltai, termos, rūmai, amfiteatrai, šventyklos rodo ir primena mums Romos galybę. 313 m. imperatorius Konstantinas išleido Milano ediktą, kuriuo suteikė teisę viešai išpažinti krikščionybę. Tai buvo pagonybės pabaiga Romoje. 330 m. jis perkėlė imperatoriaus rezidenciją iš Romos į Konstantinopolį. 395 m. Romos imperija suskilo į dvi dalis: Rytų ir Vakarų. 403 m. Vakarų imperijos sostine tapo Ravena. 410 m. vestgotai užėmė Romą. IV a. pab. prasidėjo “didysis tautų kraustymąsis”- persikėlusi per Dunojų, imperijos teritorijoje apsigyveno gausi gotų gentis. Gotai, palaikomi sukilusių vergų ir pavergtųjų tautų, ima smelktis į imperijos gilumą. Lyg viesulas imperiją nusiaubia klajoklių hunų anpuoliai. Vestgotai, po jų vandalai užgrobia ir niokoja miestą. 476 m. roma galutinai pereina į barbarų rankas. Germanų skirų gentis, vadovaujama Odoakro, nuverčia Romulą Augustą – tai Vakarų imperijos krachas. Romos rytų imperija gyvuoja ir toliau, bet siejama su Bizantijos istorija.

Viduramžiai.493 m. gotai, nugalėję Odoakrą, įsikuria Italijoje. 568 m. įsiveržia longobardai. 729 m. longobardų karalius dovanoja popiežiui Sutrio sritį ir kurį laiką šalį valdo popiežius. 800 m. Frankų karalius Karolis Didysis karūnuojamas Romos imperatoriaus karūna. Jis mėgina sugrąžinti Romos imperijos galią, pirmiausia mecenuodamas jos kultūrą, kuri bizantiškąjam ikonoklazmui pasipriešino kurdama prabangius krikščioniškus meno kūrinius. Šis karalystės klestėjimo laikotarpis( iki IX a. pab. ) vadinamas Karolingų epocha. Šios epochos menas susiformavo veikiamas prieštaringų Romos ir Ravenos tradicijų, graikų ir romėnų menų, keltų ir germanų palikimo. Karolingų imperija žlugo 843 m.. Jos palikimas – trys naujos valstybės: Prancūzija, Vokietija, Italija. Saksų dinastijai valdant, Vokietija tapo galingiausia Vakarų valstybe. 962 m. Vokietijos karalius įkuria Šv. Romos imperiją. Iškyla nauja dinastija. Otas Didysis bandė atkurti Karolingų laikų prabangą ir šlovę, iš Romos imperijos jis perėmė ir valdymo tradicijas. Maždaug šiuo metu susiformuoja italų tauta ir kalba.

1054 m. liepą Romos popiežiaus legatai ekskomunikavo Konstantinopolio patriarchą. Ši data ženklina Bizantijos ir Romos bažnyčių atskirimą. XI a. Romos bažnyčia sustiprino savo įtakos sferas Vidurio Europoje ir Skandinavijos šiaurėje, išstūmusi iš Ispanijos, Sicilijos ir Šventosios žemės ( Jeruzalės ) musulmonus. 1073 – 1085 m. popiežius Grigalius VII, ryžtingas ir energingas reformatories, su imperatoriumi Henriku IV pradėjo kovą dėl investitūros.

Ilgainiui iš visų miesto gyventojų ėmė išsiskirti prekybininkai, pramoninkai, bankininkai, kurie vėliau kartu su žemvaldžiais sudarė patricijų luomą. Valdant patricijams ( XI-XII a. ), Italijoje iškilo miestai – valstybės. Žymiausi jų – Venecija, Milanas, Genuja, ypač klestėjo Florencija. Juose kūrėsi ir nauja kultūra.

XIII – XIV a. – Italijos atgimimo , arba Ankstyvojo Renesanso, laikotarpis. Italijos miestuose nesant centralizuoto valdymo, nevaržomas trečiasis luomas, iškovojęs ne vieną pergalę, miestuose įvedė savo tvarką. Štai ka dir Florencija: Renesanso kutūroje šiam miestui priskiriami nuopelnai, primenantys Atėnų nuopelnus senovės Graikijos kultūrai. Florencija anksčiau ir ryžtingiau negu kiti miestai atsikratė priklausomybės nuo Toskanos sinjorų. Suklestėjus amatams , prekybai, bankams, ant kojų tvirčiau atsistojo popolanai – pirkliai, pinigų keitėjai ir amatininkai. Florencijos popolanai pateikė aristokratams griežtus reikalavimus: pagal 1293 m. “ Teisingumo įstatymus” buvo panaikintos feodalų politinės teisės, tarp jų ir rinkimų. Visą valdžią perėmė miesto komuna, kurią sudarė amatininkų cechų ir gildijų atstovai; popiežiaus valdžiai iškilo didelė grėsmė. 1305 m. Klemensas V perkėlė popiežiaus rezidensiją į Avinjoną ( iki 1377 m.). Renesansas. Dar vadinamas Antikos atgimimas, iš esmės pakeitė požiūrį įEuropos estetiką ir intelektą. Tradiciškai Renesansas datuojamas 1300 – 1600 m. , tačiau jo ištakos siekia viduramžiais puoselėta vienuolynuose, katedrose ir dvaruose, Renesanso laikais perkeliama į miestų aikštes ir tampa pasaulietine kultūra. Italijos Renesanso periodai paprastai įvardijami šimtmečiais: dučentas i( XIII a.) ir trečentas(XIV a.) – protorenesansas, kvatročentas(XV a.) – ankstyvasis Renesansas, činkvečentas(XVI a.) – brandusis renesansas. Protorenesansas – tai parengiamasis Renesanso laikotarpis, jo užuomazgos. Ankstyvasis Renesansas – laikotarpis, kai naujos meno apraiškos pradėjo veržtis į viešumą, nustelbdamos tradicines nuostatas. Tai matematinio tikslumo, posūkio realizmo link laikotarpis, kuriam būdinga aiški, nors nesusiformavusi pasaulėžiūra. Ankstyvasis Renesansas apogėjų pasiekė apie 1500 m. Tai liudija garsiųjų Leonardo da Vinčio, Džordžonės, Rafaelio, Mikelanželo, Ticiano darbai. Šie meistrai kūrė XV a. pab. – pirmaisiais XVI a. dešimtmečiais, laikomais italų dailės aukso amžiumi. Miestų – valstybių ekonomikos ir kultūros lygis buvo nevienodas, tad atitinkamai skyrėsi ir jų indėlis į Renesanso dailę. Nedideliuose Italijos miestuose visuomenės aistros buvo nepaprastai jaudrintos , galingas politinių įvykių sukūrys įtraukdavo kiekvieną. Tokioje aplinkoje brendo ir grūdinosi veiklūs, energingi žmonės, tokie kaip Dantė.

XV a. pab. – XVI a. pr. , be Florencijos, iškilo dar vienas kultūros židinių – Roma. Nuo seno garsėjusi kaip katalikybės centras, dabar ji pretendavo tapti ir kultūros centru. Popiežiai sukvietė žymiausius tapytojus, architektus, skulptorius. 1503 – 1513 m. popiežius Julius II įsako nugriauti senąją Šv. Petro baziliką, o naująją pastato architektas Bramantė. 1513 – 1521 m. , popiežiaus Leono X, Lorenco Medičio sūnaus, viešpatavimo laikais, Roma tampa kultūros centru.

XVI a. penktajame dešimtmetyje iškilo Venecija, vienintelė Italijos valstybė, išsaugojusi nepriklausomybę. Iki pat XVI a. pabaigos čia puoselėtos Renesanso dailės tradicijos, tai buvo vėlyvojo Renesanso kultūros centras. XV – XVI a. Europos valstybėms buvo milžiniškų sukrėtimų laikotarpis: kryžiaus karai; reformacija, Vokietijoje peraugusi į Valstiečių karą; revoliucija Nyderlanduose; žūtbūtinės katalikų ir hugenotų kovos Prancūzijoje. Tačiau tai netrukdė plisti humanistinei pasaulėjautai.

Nauji geografiniai atradimai, Turkijos užkariavimas gerokai susilpnino Italijos prekybinius ryšius su Rytais. XVI a. Italijos ekonomika ėmė menkti. Prancūzijos, Vokietijos, ypač Nyderlandų, pramonė pradėjo konkuruoti su Italijos pramone. Prie Italijos ekonomikos smukimo prisidėjo ir popiežius : laviruodamas tarp priešiškų valstybių, jis padėjo joms užkariauti Italiją.Per karus Italija prarado Abiejų Sicilijų karalystę Sardiniją, Lombardiją, dalį Toskanos ir kai kurias mažesnes sritis. Savarankiškumą išsaugojo Popiežiaus sritis, Venecija, Savoja. Šiuo laikotarpiu sustiprėjo katalikų spaudimas. Kovai su reformacija 1534 m. Įkurtas Jėzuitų ordinas, 1542 m. Romoje įsteigtas Aukščiausias inkvizicijos tribunolas, jo vardu persekioti ir žudyti liaudies vadai, filosofai, mokslininkai( Dž. Brunas, Savonarola, Galilėjus). 1647 – 1648 m. feodalų ir katalikų savivalei pasipriešinta – įvyko sukilimai Palerme, Neapolyje, Salerne. XVII a. Italija išgyveno sunkų laikotarpį. Nors daugelyje valstybių katalikybę pakeitė reformacija, visgi Vatikanas išliko pasauliniu katalikybės centru. Teokratinė valstybė negailėjo lėšų miestui išpuošti. Romos statybos mastas prilygo Liudviko laikų statybai Prancūzijoje. “ Amžiaus miestas” tapo baroko šedevru.

XVIIIa. pirmojoje pusėje Italijoje vyko Ispanijos įpėdinystės karas ( 1701-1714 m.), Žečpospolitos įpėdinystės karas (1733-1735 m.), Austrijos įpėdinystės karas ( 1740-1748 m.). Svetimšalių priespauda, šalies susiskaldymas ar labiau smukdė ekonomiką. Italijos mokslininkai, šviesuomenė kritikavo feodalizmą, reikalavo reformų, ragino vienyti Italiją.XVIII a. pabaigoje prasidėjo risordžimentas( Risorgimento- atgimimas). Šio judėjimo tikslas- Italijos išvadavimas ir vieningos buržuazinės valstybės sukūrimas. Jis tesėsi iki XIX a. II pusės.

Po Napoleono Bonaparto žygio į Italiją (1796-1797 m.) susikūrė Cizaplinė ( šiapus Alpių), Ligūrijos, Partenopėjos respublikos. 1799 m. pavasarį A.Suvorovo vadovaujama Austrijos ir rusijos kariuomenė išstūmė prancūzus iš Italijos. 1799 rugsėjį prancūzai užėmė Italiją( be Sardinijos ir Sicilijos). 1804 m. Napoleonui pasiskelbus imperatoriumi, Italijos respublikos buvo paskelbtos karalystėmis. Vienos kongresas (1814-1815 m.) atkūrė Italijos valstybių feodalinę monarchiją. Lombardija, Venecija ir mažesnės Italijos valstybės atiteko Austrijai. Nuo XIX a. pradžios už Italijos susijungimą kovojo daug slaptų revoliucinių organizacijų: karbonarai, žymiausia italų emigracijos organizacija” Jaunoji Italija”, Džiuzepės Mazinio ir Džiuzepės Garibaldžio vadovaujama savanorių Tūkstantinė. Karalius Viktoras Emanuelis II bandė taikiai suvienyti Italijos valstybes. 1859 m. Austrija neteko Lombardijos. Toskanoje, Parmoje, Modenoje buvo nuversti monarchai. Po Dž. Garibaldžio žygių prie Italijos buvo prijungta Sicilija, Neapolis, Umbrija ir Markė. 1861 m. kovo 17d. paskelbta Italijos valstybė. Sardinijos karalius Viktoras Emanuelis II tapo pirmuoju suvienytos Italijos karaliumi. 1866 m., po Austrijos ir Prūsijos karo, Italijai atiteko Venecija ir Mantuja. 1870 m. Italijos kariai užėmė Romą. Suvienijimas ženklina imperializmo pradžią: steigiamos monopolijos, kuriamos partijos, valstybė išgyvena ekonomines ir politines kries. Proletariatas streikuoja. Prasidėjus I Pasauliniam karui, Italija pasiskelbia neutralia valstybe, tačiau ekspansionistinė buržuazija skatina įsitraukti į karą. Per II Pasaulinį karą Italija tapo fašistinės Vokietijos sąjungininke. 1922-1945 m. įsigali Benito Musolinio fašistinė diktatūra. 1946 m. birželio mėn. Įvyko referendumas – Italija tapo Respublika.

Svarbiausios Italijos istorijos datos:753 m. pr. Kr. – legendinis Romulas įkuria Romą. Įkuriama karalystė.477-396 m. pr. Kr. – karai su etruskais.343-290 m. pr. Kr. – Samnitų karai.320 m. pr. Kr.- Pietų Italijoje, vėliau Sicilijoje, įkūriamos graikų kolonijos.44 m. pr. Kr. – Senate nužudomas Cezaris.27 m. pr. Kr. – imperatoriui Oktavianui suteikiamas Cezario Augusto titulas, krikščionybė.54-63 m. – imperatoriaus Nerono valdymo laikotarpis, kurio metu persekiojami krikščionys.69-96 m.- Flavijų viešpatavimas.79 m. – Vezuvijaus išsiveržimas.138-192 m. – Antoninų dinastijos valdymas, jų tarpe ir filosofo Marko Aurelijaus, 172 m. apjuosusio Romą gynybine siena.826-827 m.- arabai užkariauja Siciliją ir Sardiniją. Otas įkuria Šv. Romos imperiją1060-1070 m. – Normanų karai.1325- 1527 m. – Renesanso laikotarpis; žymiausi atstovai – Dantė, Petrarka, Bokačas, Džotas, ; Renesanso centru tampa Florencija( Donatelas, Bruneleskis, Leonardas da Vinčis, Mikelandželas).1498 m.- Florencijoje sudeginamas Savaranola.1600 m. – Romoje sudeginamas Dž. Brunas.1633-1642 m. –inkvizicijos vardu kalinamas Galileo Galilėju.1798-1814 m. – karai su Napoleonu.1848-1859 m.- Risordžimento (atgimimo) laikotarpis – kova už Italijos suvienijimą.1870 m. – įkuriama Italijos valstybė. 1929 02 11 – Įsigalioja Laterno susitarimas.1946 06 02 – paskelbiama Italijos Respublika.1948 01 01 – paskelbta konstitucija1949 m. –Italija tampa NATO nare.1960 m. – Romos vasaros olimpinės žaidynės.1993 m. – reformos pradžia.1993 08 04 – priimtasnaujas parlamento rinkimų įstatymas.1999 m. – įvestas euras.

Galime tik išreikšti susižavėjimą šios didžios šalies istorine praeitimi. Nepaisant daugybės karų, neturint bendros valstybės ir visų miestų – valstybių padalijimo kitoms valstybėms, jie sugebejo sukurti ir išsaugoti ateities kartoms milžinišką turtą – nuostabias bazilikas, katedras ir kitus architekturos šedevrus. Sugebėjo būdami atskirai išlikti vieninga Italų tauta.

1.2. Italijos geografija

Geografinė padėtis: Priskiriama Pietų Europai. Italijos pagrindas yra ilgas pusiasalis, kuris išsikiša į Viduržemio jūrą, kur kartu su didžiosiomis Sicilijos ir Sardinijos salamis atskiria Viduržemio jūros dalis: Ligūrijos jūrą, Tirėnų jūrą ir Adrijos jūrą. Nepriklausomos San Marino ir Vatikano valstybės yra enklavai Italijos teritorijoje. Šalies ilgis sudaro 1140 km. Italija daugiausia yra kalnų šalis. Apeninų kalnai ( aukščiausias taškas – Korno viršukalnė 2914m. ) sudaro pusiasalio nugarkaulį, einantį į šiaurės vakarus iki susijungimo su Alpėmis (Ligūrijos, Pajūrio, Kotijos, Grajo, Peninų, Leponto, Sergamo, Karnijos ir Julijos Alpės), kalnagūbriu, kuris “ uždaro ” Italiją iš šiaurės. Čia yra Aostos, Fiemės ir gardenos tarpukalnių slėniai ir didelė aliuvinė lyguma, vadinama Po-venecijos lyguma, per kurią teka Po uoė ir jos pagrindiniai intakai iš Alpių, Apeninų ir Dolomitų. Aukščiausias taškas: Monte Bianco 4807 metrai. Italija siejama sugarsiais ugnikalniais: šiuo metu miegančiu Vezuvijumi netoli Neapolio ir labai aktyvia Etna Sicilijoje, taip pat žymus yra Stombolio ugnikalnis.

Žemiausias taškas: Viduržemio jūra 0 metrų.Geografinės koordinatės: 42 50 Š, 12 50 R. Šalies ilgis iš Šiaurės į Pietus sudaro apie 1140 km.Žemėlapis: Europa.Plotas: visas: 301230 kv. km. žemė: 294020 kv. km. vanduo: 7210 kv. km.pastaba: išskyrus Sardiniją ir Siciliją.Sausumos sienos: visas: 1932,2 km.Šalių sienos: Austrija-430 km., popiežiaus rezidencija( Vatikanas) – 3,2 km., San Marino – 39 km., Slovėnija -232 km., Šveicarija- 740 km.Pakrantė: 7600 km.Jūrinė riba: žemyninė riba: 200 m gylis arba ekplotacinis gylis teritorijos jūra: 12Vidaus vandenys:Ilgiausios upės: Po – 668 km;Adidžė – 410 km;Tibras(Tiberis) – 405 km;Didžiausi ežerai:Garda – 370 kv. km;Madžorė – 212 kv. km;Trazimenas – 129 kv. km;

Italijoje nėra kur tekėti ilgoms ir vandeningoms upėms. Todėl dauguma jų trumpos, slenkstėtos: jos gana stačiai nusileidžia nuo kalnų ir per nedideles pajūrio žemumėles pasiekia jūrą. Didžiausios Apeninų upės yra Viduržemio pajūrio tipo. Vandeningiausios jos būna per rudens bei žiemos liūtis, seklios – vasarą. Mažos upės vasarą visai išdžiūsta. Iš didžiųjų Italijos upių Tibras yra tipiška kalnų upė, o žemupiuose praplatėja iki 120 – 150 m. Nuo Romos iki žiočių Tibras net laivuojamas. Pasitaiko labia smarkių, tiesiog katastrofiškų jo potvynių. Ilgiausia upė Po turi daug intakų. Jos plotis nuo100 iki 700 metrų. Upės vanduo labia drumstas, nes ji iš kalnų plukdo daug nešmenų, kurios nusėda žiotyse, pakeldamos vagą aukščiau aplinkos. Todėl potvynių metu tik dambos apsaugo gretimą teritoriją. Beje, didžiulė delta kismet pasistūmėja į jūrą. Pavasarį Po tvinsta tirpstant kalnų sniegui, o žiemą – pliaupiant liūtims. Italijos upės, ypač kalnų, turi daug energijos elektrai gaminti, kuri plačiai naudojama gausybėje hidroelektrinių. Italijoje yra trijų tipų ežerai. Didžiausieji tyvuliuoja Alpių priekalnėse: Garda, Komas, Madžorė. Jų plotas siekia šimtus kvadratinių kilometrų, o gylis – 400 metrų, kai kurių dugnas yra žemiau jūros lygio. Kito tipo ežerai ( Vikas, Albanas) telkšo užgesusių ugnikalnių krateriuose. Trečią grupę sudaro Adrijos pakrantės ežerai – smėlio nerijų nuo jūros atskirtos buvusios lagūnos.

Klimatas: daugiausiai Viduržemio pajūrio tipo, subtropinis. Jūros įtaka labai didelė, nes pusiasalyje nėra daugiau kaip 200 – 220 km nuo jos nutolusių vietų. Vasaros karštos, todėl rugpjūtis yra atostogų mėnuo. Vidutinė liepos temperatūra Alpių priėkalnėse apie 20 laipsnių, po lygumoje- apie 23 laipsnių, o Apeninų pusiasalyje einant į pietus laipsniškai pakyla net iki 28 laipsnių. Siciliją vasarą pasiekia sausas iš Afrikos pučiantis vėjas, vadinamas siroku; jis įkaitina orą iki 40 laipsnių karščio. Žiemą pučiantys vakarų vėjai atneša kritulių. Sausio vidutinė temperatūra Italijos šiaurinėje dalyje yra apie 0 laipsnių, o pusiasalyje – 1 – 12 laipsnių šilumos. Bet Alpėse ji nukrinta iki 15 laipsnių šalčio. Etnos ugnikalnio viršūnėje ir vasarą temperatūra apie nulį, o žiemą ją dengia sniegas. Jūros pakrantėse, Sicilijos bei Sardinijos salose klimatas labia švelnus, vasaros ir žiemos temperatūros skirtumas paprastai nebūna didesnis kaip 15 laipsnių. Todėl pajūryje įsikūrę visame pasaulyje žinomi kurortai. Po slėnyje ir tarpukalnėse klimatas pereinamasis iš subtropinio į vidutinių platumų, iš švelnaus jūrinio – į žemyninį. Viduržemio pajūrio klimatui kritulių minimumas būdingas vasarą, o maksimumas – žiemą. Tačiau kai kuriose vietose krituliai per metus pasiskirsto kitaip. Rytų Alpėse ir šiaurės Apeninuose kritulių esti apie 3000 mm, bet daugiausia vasarą. Kitose Alpių dalyse ir Apeninų kalnuose iškrinta apie 1000 mm, gausiau, gausiau šaltuoju metų laiku. Kritulių kiekis Apeninų pusiasalio pietinės dalies link mažėja, o Salentinos pusiasalyje jis ne didesnis kaip 200 mm.

Žemės naudojimas: ariama žemė: 31%pastovios kultūros: 10%pastovios ganyklos: 15%miškai ir girios: 23%kiti: 21 % (pagal 1993 metų tyrimus).Drėkinama žemė 27100 kv. km ( pagal 1993 metų tyrimus).Dirvožemis ir augalija: labia margas Italijos dirvožemių žemėlapis. Alpėse iki 800 – 900 metrų aukščio plyti kalnų miškų rudieji dirvožemiai. Ten auga klevai, ąžuolai, kaštonai. Aukščiau, iki 1800 metrų, driekiasi rusvieji miškų, o virš jų – kalnų pievų. Miškuose ten auga kedrai, eglės, pušys, o alpinėse pievose – gėlės ir rododendrų krūmai. Po slėnyje vyrauja sąnašiniai aliuviniai ir miškų rudieji dirvožemiai, nors beveik visi lygumos miškai iškirsti. Apeninų pusiasalyje daugiausia yra tamsiai rudų ir rudų dirvožemių. Čia dar pasitaiko kamštinių ir akmeninių ąžuolų giraičių, alepo ir italinių skėstašakių pušų-pinijų. Vakarinėje Apeninų pusiasalio dalyje, daugiausia klintyse, paplitę raudonieji Viduržemio pajūrio dirvožemiai – itališkai “ terra rosa”. Juose auginami vynuogynai ir sodai. Kai kuriose Italijos vietose yra pilkų vulkaninių dirvožemių, daugiau beveik niekur Europoje nepaplitusių. Miškai per daugelį šimtmečių buvo iškirsti ir jų likę tik kalnų šlaituose, o lygumos jau bemiškės. Po upės slėnyje yra nedidelių ievų, baltųjų akacijų, topolių giraičių. Apeninų pakrantėse auga alyvmedžiai, lauro medžiai, oleandrai, bet daugiausia čia kultūrinių įvežtinių augalų: palmių, citrusų, migdolų, figų, agavų.

Gyvūnija: iškirtus miškus, sumažėjo stambių laukinių gyvūnų. Tik Apeninų ir Alpių kalnuose, saugomose teritorijose, yra stirnų, vilkų, meškų, lapių. Gyvena smulkų plėšrūnų ir graužikų: voverių, kiškų, kiaunių. Yra apie 400 rūšių paukščių ( grifai, kurtiniai, kurapkos, tetervinai), daug vabzdžių ( cikados, drugiai ), roplių. Priekrantėje sugaunama daug žuvų, iš kurių minėtinos plekšnės, tunai, sardinės, menkės. Kalnai: Italija užima trečią vietą pagal turistų skaičių pasaulyje. Vienas gražiausių Italijos gamtos kampelių – Palidžio kalnai, trumpai vadinami Dolomitais ( Dolomitinės Alpės ), yra sudėtinė rytų Alpių kalnų sistemos dalisItalijos rytuose, šiaurėje ribojasi su Austrija ir apima Trentino- Alto- Adidžės ir Venecijos srities dalį. Didžiojoje dalyje kalnų yra įrengtos trasos slidinėtojams.

Gamtos ištekliai: Italija nėra turtinga iškasenų, be to, kai kurie telkiniai, eksplotuojami nuo seniausių laikų, jau išseko. Kraštui pakanka cinko, alavo ir švino, o gyvsidabrio atsargos Toskanijoje yra vienos iš didžiausių pasaulyje. Po upės slėnyje išgaunamos dujos tenkina 2/3 krašto reikmių. Sicilijoje daug sieros, kalio ir akmens druskų. Nuo senų laikų Italija garsėja baltu marmuru.Jis ir dabar naudojamas ir eksportuojamas. Taip pat yra anglies, o karštos versmės kartu su kalnų upėmis teikia elektros energiją.Elektros produkcija 243,027 milijardo kWh. Iš akmens anglies: 80,22 procentų, hidro: 17,3 procentų, kita: 2,48 procentų. Pažymėtina, kad branduolinės energijos Italija negaminaAplinkosauga: Alpėse ir apeninuose įsteigta keletas nacionalinių parkų ( Stelvijo, Abrucio, Čirčėjo, Kalabrijos) ir rezervatų. Ilgą laiką reikiamai nesusirūpinus aplinkos apsauga, susikaupė daug problemų. Italijos miestuose, palyginus su kitais pasaulio miestais, kur kas mažiau žalumos. Iškirtus miškus kalnų šlaituose, paspartėjo erozija. Kaltę bandyta suversti galvkjams, avims, ožkoms. Nevalyti komunalinių ir pramoninių įmonių nutekamieji vandenys užteršė žydrą Italijos pakrantę ir daugiau kaip 4000 km pakrantės. Tik pastaraisiais metais energingai imtasi aplinkos apsaugos priemonių. Plačiai žinoma Venecijos lagūna, kurios salose ant maumedžio polių pastatytas nuostabus miestas ir uostas. Deja, Venecijos pakrantė grimzta.Neapolyje taip pat iš vandens kyšo apsemtos antikos laikų marmurinės kolonos, o prie garsaus Pizos bokšto pakrantė kyla. Pavojai: Žemės drebėjimai:Vien šį šimtmetį jų buvo daugiau kaip 150. Kai kurie iš jų katastrofiški. 1980 m. žemės drebėjimas apėmė plotą, šiek tiek mažesnį nei kai pusė Lietuvos. Jo metu žuvo ar dingo be žinios 4500 žmonių, o sužeista 8000. Smarkiai sugriauti Neapolio ir kiti miestai. Dar kartą nukentėjo garsioji Pompėja. Europoje tik Italijoje ir Islandijoje yra veikiančių ugnikalnių. Etnos ugnikalnio didesni išsiveržimai kartojasi kas du tris metus.

Taip pat reikėtų paminėti potvynius ir nuošliaužas.Administraciniai vienetai: 20 regionų : Abruzzi, Basilicata, Calabria, Campania, Emilia-Romagna, Friuli-Venezia, Giulia, Liguria, Lombardia, Marche, Molise Piemonte, Puglia, Sardegna, Sicilia, Toscana, Trentino-Alto Adige, Umbria, Valle d‘Aosta, Veneto.

Transportas: Geležinkeliai: Iš viso19394 kmStandartiniai: 18071 km 1,435-m dydžio; Italijos Geležinkeliams priklauso 16014 km iš visų ( 11322 km elektrifikuoti ).Siaurieji: 112 km 1000-m dydžio ( 112 km elektrifikuoti) ( pagal 1998 m. duomenis)Autostrados: viso: 654676 kmAsfaltuotos: 654676 km ( įskaitant 6957 km greitkelių)Neasfaltuotos: 0 km ( 1998 m duomenys)Vandens keliai: 2400 km įvairių komercinių tipų eismo, bet ribotos kokybės.Vamzdžiai: nevalyta alyva 1703 km; naftos produktai 2148 km; gamtinės dujos 19400 km.Uostai: Augusta, Bagnoli, Bari, Brindisi, Gela, Genuja, La Spezia, Livorno, Milazzo, Neapolis. Porto Foxi, Porto Torres, Salerno, Savona, Taranto, Trieste, Venecija. Jūrinė prekyba: viso: 427 laivai ( 1000GRT0) 6971578GRT/9635770 DWT.Laivai pagal tipą:tūriniai 41, krovininiai 45, cheminiai tankeriai 73, jungtiniai gelržies rūdos/ alyvos 2, konteineriai 20, suskystintų dujų 38, gyvūnų 1, daugiafunkciniai transporteriai 1, keleiviniai 6, naftos tankeriai 87, trumpų atstumų keleiviniai 26, specializuoti tankeriai 13, transporteriai 16 ( 1999 metų duomenys).Oro uostai: 136 (1999m. duomenys).Oro uostai su asfaltuotais nusileidimo takais: viso: 97virš 3047 m: 5,nuo 2438 iki 3047 m: 33,nuo 1524 iki 2437 m: 16,nuo 914 iki 1526 m: 31,mažiau 914 m: 18 ( 1999 m. duomenys).Oro uostai su neasfaltuotais nusileidimo takais:viso: 39nuo 1524 iki 2437 m: 2,nuo 914 iki 1523 m: 19,mažiau 914 m: 1 ( 1999 m. duomenys).Sraigtasparnių uostai: 3 ( 1999 m.)Komunikacijos: Naudojamos telefono linijos: 25 milijonai ( 1998 m. duomenys).Mobilūs telefonai: 17,7 milijono ( 1998 m. duomenys), bet šiuo metu šis skaičius yra žymiai išaugęs.Telefonų sistema: moderni, išvystyta, greita, automatizuota.Namų: didelės talpos kabeliai ir mikrobangų radio ryšių linijos.Tarptautinė: satelitinės stotys – 3 Intelsat ( su penkiomis antenomis- 3 Atlanto vandenynui ir 2 Indijos vandenynui), 1 Inmarsat ( Atlanto regionas) ir NA Eutelsat; 21 povandeniniai kabeliai.Radio stotys: AM apie 100, FM apie 4600, trumposios bangos 9 ( 1998 m. duomenys). Pagal 1997 metų duomenys buvo 50,5 milijono radio aparatų.Televizijos stotys: 6,317 tūkst. ( kurių tik 117 turi 2 kW ar daugiau siųstuvo jėgos) ( 1997 m. duomenys). Komunikacinės sistemos gerai išvystytos ir pasiekiamos net ir toliausiose šalies kampeliuose, taip pat ir kalnuose ( kadangi yra daug stovyklų poilsiautojams, norintiems paslidinėti ).

1.3. Socialinės institucijos Šeima. Italams šeima — svarbiausias gyvenimo dalykas, nuolatinė vienybės ir tradicijos versmė. Galbūt tokiu tvirtu ramsčiu ji tapo iš būtinybės, stengiantis išlikti sūkuringose Italijos istorijos bangose, veržiantis svetimoms kultūroms, vykstant regioniniams konfliktams ir pasauliniams karams, valdant nepastovioms vyriausybėms. Galbūt iš tokios šeimos sampratos kilo posakis campanilismo (pažodžiui – „ištikimybė savo varpinei”), tai yra įsitikinimas, jog savi namai geriausi. Žmogaus visuomeninė padėtis priklauso ne nuo jo turto, bet nuo kilmės (šeimos biografijos faktų) ir klasės, todėl pakeisti savo padėtį visuomenėje beveik neįmanoma. Nelabai seniai, ypač žemdirbių gyvenamuose pietuose, senelė, senelis, vaikai, jų vaikai ir visi jų artimieji gyveno po vienu 500 metų amžiaus terakotos stogu. Visai šeimai su artimaisiais vadovavo seniausias vyras “il padrone”, kuris uždirbdavo duonai, o motina likdavo virtuvėje, kad ją iškeptų. Tokia šeimos sandara tik iš pirmo žvilgsnio atrodė patriarchalinė. La padrona di casa, vyriausia amžiumi moteris, buvo tikrasis užkulisinis valdytojas: visi šeimos uždirbti pinigai suplaukdavo pas ją, ir ji juos paskirstydavo. Tačiau viešumoje iš pagarbos ji visada nusileisdavo savo vyrui. Kaip sakoma, “in casa non c’è pace quando gallina canta e gallo tace” (Nėra tvarkos namie, kai višta kudakuoja, o gaidys tyli.) Šiandien norma tapo „branduolinė” šeima (žmona, vyras ir vaikai). Tačiau net ir mažesnio pavidalo italų šeima išlieka patvaresnė nei jos analogas kitose Vakarų šalyse, pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Manoma, kad benamystė yra amerikiečių liga, irstančios šeimos požymis. Padori italų šeima pasirūpina, kad nė vienas, turintis jų kraujo, nesivalkiotų po piazza (aikštę), ištiesęs ranką (prašydamas išmaldos). Dauguma italų vyrų sako, kad jų elgesį su moterimis lemia nesvyruojanti pagarba, bet ne prasta nuomonė ar malonė. Italai taip išauklėti, kad mano esą atsakingi už savo žmonos gerovę (ypač finansinę). Seksualinio priekabiavimo sąvokos tiesiog nėra: italai mano, kad jų asistavimas moterims yra sveikkas ir normalus irk ad italės dėl to patenkintos. Ir galiausiai jų elgesys yra švelnus. Retai pasitaiko smurtinių nusikaltimų, pavyzdžiui išžaginimų. Nors vyrų įprotis įgnybti moteriai į sėdynę išnykęs, vertinantys žvilgsniai Veneto gatvėje vis dėlto agresyvesni negu Medisono aveniu. Italai aktyviai nevaržo moterų pažangos šalies kultūroje, tačiau jų piršlybos ir vestuviniai papročiai rodo giliai įsišaknijusį vyriškumo teigimą.Dažnai motinų lepinami, jie linkę vesti moteris, kurios ir toliau juos gadina. Jie žiūri į savo žmonas kaip į savo vaikų motinas, kaip į madonas, statydami jas ant pjedestalo, ir dažnai turi meilužes – nepriklausomas, pramogauti mėgstančias lytines ( o kartais intelektualines) partneres, kurios nekelia žmonai deramųreikalavimų, nors daugelis jų ištaigiai išlaikomos. Tarp jaunesnių vyrų ši žmonos meilužės dichotomija mažiau paplitusi.Beje Italijoje pastebimas ir žmonų neištikimybės atvejų gausėjimas. Vyrai pirmą kartą tuokėsi būdami vyresni už moteris. Vidutinis besituokiančių vyrų amžius buvo 1999m. apie 30.00, moterų apie 27,10 1998 metais 65 m. ar vyresnių vienišų moterų skaičius buvo mažesnis už Europos vidurkį (44%) – 39%. Kalbant apie vyrus,taip pat mažiau nei Europos vidurkis (16%)-12% vienišų asmenų. Išsilavinimas Kalbos: italų (oficiali), vokiečių (atskirose Trentino-Alto Adige regiono dalyse kalbama daugiausiai vokiškai) , prancūzų (maža prancūziškai kalbanti bendruomenė Valle d’Aosta regione), slovėnų (slovėniškai kalbanti bendruomenė Trieste-Gorizia rajone) Raštingumas: apibrėžimas: 15 ir vyresni gali skaityti ir rašyti.visų gyventojų: 98% (1998 m.) vyrai: tiksliai nežinoma moterys: tiksliai nežinoma Švietimas. Italai mano, kad jų valstybės finansuojamos mokymo įstaigos pranašesnės už kitų šalių valstybines ir net privačias, ypač pradinio ir vidurinio lygmens, mokyklas. Nuo ankstyvo amžiaus mokiniai plačiai supažindinami su literatūra ir humanitariniais mokslais, tarp jų ir lotynų kalba. Chroniškas nedarbas irgi atlieka nemenką vaidmenį, skatindamas italus siekti aukštesnio išsimokslinimo. Kai negali rasti darbo, gyvendami su savo šeima, jie ima toliau mokytis, kad įgytų aukštesnį mokslo laipsnį. Mokslas privalomas iki aštuntos klasės. Paskui tik tie mokiniai, kurie išlaikė griežtus kvalifikacinius egzaminus, gali mokytis penkerių metų vidurinėje mokykloje. Baigę vidurinę, mokiniai privalo išlaikyti brandos egzaminą, tuomet gali stoti į koledžą. Švietimo sistemoje nėra magistrantūros ar doktorantūros. Specializuodamiesi baigiamosiose klasėse moksleiviai tiesiog vidurinėje mokykloje įgyja koledžo arba universiteto lygmens humanitarinių mokslų išsilavinimą. Kai 1947 metais septyniolikmetis italas, baigęs vieną vidurinės mokyklos klasę savo šalyje, atvyko į JAV, jis buvo priimtas į Berkelio koledžo pirmą kursą. Šiandien kai kurie italų mokiniai, turėdami tiek pat vidurinio išsimokslinimo, įstoja į Amerikos universitetus. Gabiausi (ir turtingiausi) italai vyksta į užsienį norėdami įgyti magistro ar daktaro laipsnį, nors jų baigiamieji darbai Italijos mokyklose atitinka kitų šalių magistro arba daktaro baigiamuosius darbus, todėl ir dottore (daktaro) titulą italai liberaliai vartoja. Išskyrus Milano katalikų universitetą, plačiai žinomą dėl jo puikaus technologijos fakulteto, Italijoje nėra privačių mokyklų, nors beveik kiekvienas didesnis miestas turi universitetą. Pizos universitetas garsėja savo matematikos ir medicinos fakultetais, Romos universitetas (didžiausia Italijos aukštoji mokykla su 180 000 studentų) — teisės mokykla. XI amžiuje įsteigtas Bolonijos universitetas yra seniausias Europoje ir laikomas vienu geriausiu šio žemyno universitetu. Praėjusiame dešimtmetyje Florencijos universitete pagal keitimosi studentais programą viena amerikietė studijavo italų kalbą, kurios pagrindą sudaro Toskanos dialektas, XVI amžiuje pripažintas oficialia literatūrine ir valstybine kalba. Sugrįžusi į Jungtines Amerikos Valstijas, ji nekantriai laukė progos pasikalbėti su savo italų kilmės senele jos gimtąja kalba. Vasaros verandoje, skraidančiųjų jonvabalių apsuptyje, dvi moterys prisitraukė arčiau kėdes ir sėdo pasišnekučiuoti. Nors jaunoji moteris rūpestingai rinko žodžius, iš senelės veido išraiškos netruko suvokti, kad toji jos nesupranta. Pati irgi nesuprato, kas jai atsakoma. Kodėl? Senelė buvo kilusi iš Neapolio ir šnekėjo tik to krašto tarme. Netrukus jos griebėsi gestų kalbos, to įpročio, kuris jau seniai Italijoje atsirado dėl panašių priežasčių. Dėl kalnuotų geografinių sąlygų formavosi atskiros sritys, kiekviena su savita tarme, politika ir kultūra — nuo Pjemonto ir Venecijos sričių šiaurėje iki Kalabrijos ir Sicilijos pietuose (1861 m. Turine pirmajam Italijos parlamentui paskelbus atskirų respublikų nacionalinį suvienijimą, Italija tapo viena valstybe.). Nors televizija tam tikru mastu italų kalbą sunormino, 60 procentų iš beveik 57 milijonų šalies gyventojų tebešneka tarmiškai, o kai kurie kalba tik savo tarme. Dabartinė italų kalba kilusi tiesiogiai iš senovės lotynų (nors kai kurie dialektai atsirado anksčiau už romėnus), ir tas lotyniškas pagrindas padėjo susiformuoti bendrinei kalbai, kuri palyginti yra vienarūšė. Vis dėlto Florencijos ir Romos dialektai daro kalbai didelę įtaką. Kadangi Mussolinis 1922 metais pareikalavo gryninti italų kalbą ir įvedė privalomą šešiametį mokymą (kuris po Antrojo pasaulinio karo buvo prailgintas iki aštuonerių metų), daugelis be savo tarmės mokėsi ir italų kalbos. Bet vyresniosios kartos žmonės, tokie kaip jaunosios moters senelė, jos nesimokė. Jei esate susipažinę su kita kalba, pagrįsta lotynų kalba (pavyzdžiui, prancūzų arba ispanų), arba jeigu mokykloje mokėtės lotynų, tai jums padės. Kaip ir šios kalbos, italų kalba yra galūnių kalba. Parafrazuodami Marką Tveną galėtume pasakyti, kad jeigu išmoksite tarnybinius veiksmažodžius dovere, volere ir potere (turėti, norėti ir galėti) ir galūnes, mokėsite ir italų kalbą. Žinoma, italų kalba nėra tokia paprasta. Tvenas tik norėjo pasakyti, kad veiksmažodžiai ir galūnės — tai kalbos variklis. Daugelis daiktavardžių vartojami su artikeliais, kurie suteikia italų kalbai melodingą ritmą, jie turi būti vienas su kitu suderinti gimine bei skaičiumi. Prie žodžių tvarkos reikia priprasti, kadangi būdvardis paprastai eina po daiktavardžio, kurį jis apibūdina, o veiksmažodžiai dažnai yra sakinio pradžioje arba gale.

Paskutiniuosius metus mokyklų sistema Italijoje išgyvena didelius pakeitimus, susijusius su standartų atnaujinimu bei pritaikymu prie Europos bendrijos reikalavimų.

2002 m. kovo 14 d. Ministrų tarybos patvirtintas tekstas numato sekančią mokyklų struktūrą (paskelbta Švietimo ministerijos, universitetų):

IKIMOKYKLINIS UGDYMASTrukmė: 3 metai Berniukai ir mergaitės nuo dviejų su puse metų.

PIRMAS CIKLASPradinė mokykla. Trukmė: 5 metai Registracija į 1-mą kasę: gali pradėti penkerių su puse metų. Privaloma nuo šešerių metų. Kitos Europos šalies kalbos įvedimas nuo 2-os klasės. Naudojimasis kompiuteriais. Užbaigiama 5-os klasės egzaminais.

ANTRAS CIKLAS1-mo lygio vidurinė mokykla. Trukmė: 3 metai Antros europinės kalbos įvedimas. Naudojimasis kompiuterinėmis technologijomis. Gairės tolesniam mokymuisi. Užbaigiama naujais valstybiniais egzaminais.

TREČIAS CIKLASVidurinės mokyklos ir profesinio mokymo mokyklos. Galimybė rinktis tarp dviejų kelių: vidurinės mokyklos ir profesinio mokymo mokyklos. Galimybė keistis iš vieno pasirinkto kelio į kitą, pasirinkti dėstomus dalykus. Išankstinis įvadas į kompiuterių technologijas. Nuo 15 m. pasirenkama skirtingi studijų tipai: pilnos studijos, mainų darbo ir mokymosi studijos namie ir užsienyje, stažuotės. Paskutiniais metais galimi mokymosi pasirinkimai:– Aukštasis mokslas: universitetai, akademijos, aukštasis profesinis mokymas– Darbas ir profesijos/užimtumas.

VIDURINĖS MOKYKLOSTrukmė: 5 metai. Jaunuoliai gali rinktis vidurinę mokyklą pagal šiuos kriterijus: menas, klasikinė literatūra, filologija ir istorija, humanitariniai mokslai, ekonomika, lingvistika, muzika, gamtos mokslai, technologijos. Didaktinė struktūra: du po du metus kursai, o penkti metai pasirinkta specializacija, siekiant tolesnio aukštojo mokslo. Penktųjų mokslo metų gale laikomi valstybiniai egzaminai, kurie galioja stojant į universitetus ir aukštąsias meno, muzikos ir šokių mokyklas.

PROFESINIS MOKYMASTrukmė: įvairiai, mažiausiai 3 metai. Po trijų mokymosi metų įgyjama kvalifikacija, pripažįstama europiniu lygiu. Galimybė tolesniam kvalifikacijos tobulinimui bei aukštajam profesiniam mokymuisi. Po ketverių metų kvalifikacijos suteikiama galimybė studijuoti dar vienerius metus ir laikyti valstybinius egzaminus tam, kad būtų galima stoti į universitetus ar aukštąsias meno, muzikos ar šokių mokyklas. Pirminis įstatymas numato privalomąjį mokslą iki 15 metų ir tai prilyginama pagrindiniam išsilavinimui (5 metai pradinė mokykla, 3 metai aukštesnės pakopos vidurinė mokykla ir vieneri metai aukštesnė vidurinė). Antrinis įstatymas taikomas asmenims iki 18 metų. Galimos trys kryptys:– mokymasis vidurinėje mokykloje;– mokymasis profesinio rengimo kursuose, kurie pasirenkami iš valstybinio katalogo “naujas privalomasis mokymasis”; – Mokintis amato ir kartu dirbti.

Studijos. Užsienio studentai yra noriai kviečiami mokytis italų kalbos. Jiems yra parengiamos palankios mokymosi ir apgyvendinimo programos. Italų kalbos studijos su WLE (World Link Education) supažindina su italų kalbą, kultūra ir italų gyvenimo būdu. Jūs galite įgyti vertingą, patrauklų ir nepamirštamą išsilavinimą savo gyvenime, jei Jūs studijuosite italų kalbą pačioje Italijoje. • Prieinamos, akredituotos ir aukšto lygio italų kalbos programos• Italų kalbos studijos Romoje, Milane, Venecijoje ar Florencijoje• Nedidelės kalbų mokymosi klasės: 8-10 studentų klasės• Palankus tvarkaraštis• Visi lygmenys pradedantiesiems ir pažangiesiems• Italų kalbos moko italų kilmės dėstytojai, kurie pritaiko įvairius kalbos mokymo metodus: skaitymo, rašymo, kalbėjimo, klausymo, gramatikos tobulinimo, fonetikos perpratimo ir žodyno turtinimo • Modernūs mokymo metodai dalyviams padeda tobulinti kalbos įgūdžius, reikalingus efektyviam bendravimui, ir pereiti iš abstraktaus kalbos suvokimo lygmens į praktinį.• Į visas programos išlaidas įtraukiami mokestis už mokslą, apgyvendinimą, knygas, kelionės sveikatos draudimą, registraciją, įdarbinimo testą, sertifikatą, įvadinį kursą, atvykimo paketą, lėktuvo bilietą ir kita• Nemokamos italų kalbos programos dalys:• Programos kolsultantų siūloma pagalbinė informacija • Ekskursijos į įžymias vietas • Visuomeninė veikla, tokia kaip ‘spagettata’ vakarai ir šventės • Italų klasikos bei šiuolaikinio kino peržiūros • Popamokiniai kalbos tobulinimo užsiėmimai su italų studentais • Italų kultūros, meno, valgio gaminimo seminarai • Savarankiškų studijų laboratorijos, klausymo ir skaitymo kambariai

1.4. Politinė sistema

Nuo 1946 metų birželio 2 dienos Italija tapo demokratinė valstybė, kai referendume buvo panaikinta monarchija. 1948 metais sausio 1 dieną priimta Konstitucija. Pokarinės Italijos politinis režimas vadintas “stabiliu nestabilumu“, nes jam buvo būdinga dažna vyriausybių kaita nesikeičiant bendrajai politikai. Susiformavo partijų koalicijų sistema. 1958 metais dėl mandatų varžėsi net 86 partijos. Paskutiniu metu rinkimuose dalyvaujančių partijų ženkliai sumažėjo.

Pokaryje didžiausią įtaką turėjo Halijos krikščionių demokratų partija, dominavusi Italijos politiniame gyvenime beveik 50 metų. Partija įkurta 1943 metais Katalikų veikimo organizacijų pagrindu, vykdė lanksčią koalicijų politiką. Krikščionių demokratų partija 1945 iki 1981 ir 1987 iki 1992 metų formavo vyriausybę. Didelis korupcijos augimas visose valdžios grandyse privedė prie rinkimų sistemos pasikeitimo. 1993 rugpjūčio 4 dieną priimtas naujas parlamento rinkimų įstatymas. Italijos valstybės forma – demokratinė respublika su dviejų rūmų parlamentų (Parlamento) renkamų penkiems metams. Parlamento rūmai renkami visuotiniuose ir tiesioginiuose rinkimuose mišria mažoritarine ir proporcine sistema. Pagal 1993 metais priimtus įstatymus, Italija turi vienmandates apygardas 75% vietų parlamente, likusias 25% užima proporcinė sistema išrinkti deputatai. Atstovų rūmai turi 630 narių. Šalia 315 renkamų narių, Senatui priklauso buvę prezidentai ir kiti asmenys paskirti iki gyvos galvos pagal specialias konstitucines nuostatas. Abeji rūmai renkami 5 metams, bet gali būti paleisti nesuėjus visam terminui. Įstatymų projektai gali kilti iš abiejų Rūmų ir turi būti priimti daugumos abiejose Rūmuose. Oficialiai abu rūmai yra sudaryti iš atskirų parlamentinių partijų,o kiekvieni rūmai yra susiskirstę į atskirus komitetus, kurie atspindi proporcija tarp parlamentinių grupių. Tačiau pirmininkavimas parlamentiniuose komitetuose nėra išskirtinis daugumos monopolis. Komitetuose svarstomi įvairūs įstatymo projektai, diskutuojama, ieškoma tobuliausio sprendimo. Taip pat kai kuriems komitetams yra suteiktos vyriausybės ir administracijos kontrolės galios, yra ir abiejų rūmų bendrų komitetų. Dėl tokios situacijos vyriausybė turi tik ribotas galimybes kontroliuoti priimamus įstatymus. Abeji rūmai kartu susirenka rinkti ir prisaikdinti prezidentą, bei renkant penkis Konstitucinio Teismo teisėjus. Parlamentas gali vykdyti balsavimą dėl pasitikėjimo prezidentu, ministrų tarybos pirmininku bei atskirais ministrais. Kiekvienais metais parlamentas aptaria praėjusių metų valstybės išlaidas bei tvirtina ateinančių metų biudžetą. Svarbiausia parlamento funkcija yra įstatymų rengimas, redagavimas ir leidimas. Įstatymų projektus parlamente taip pat gali pristatyti vyriausybė, atskiri parlamento nariai ir tokie organai kaip Nacionalinė Ekonomikos ir Darbo Taryba, regioninės tarybos komunos ir galima pateikti įstatymų projektą kartu su peticija, kuria pasirašė nemažiau kaip 50000 piliečių, turinčių balsavimo teisę. Prieš priimant įstatymų projektą ir suteikiant jam įstatymų galias, vyksta kelių pakopų balsavimas. Pradžioje vyksta bendri debatai, vėliau aptariami atskiri įstatymo projekto straipsniai ir už juos balsuojama. Galiausia, pritarus visiems straipsniams, vyksta balsavimas už visą įstatymo projektą. Visi įstatymų projektai turi būti patvirtinti abiejuose rūmuose. Patvirtinus įstatymą parlamente, jį turi patvirtinti respublikos prezidentas. Įstatymas galioja po jo paskelbimo laikraštyje (GAZZETTA UFFICIALE).

Rinkimai. Nuo antro Pasaulinio karo pabaigos iki 1993 metų rinkimai vykdavo proporcine sistema, tai yra kai vietos renkamame organe padalinamos proporcingai pagal tai kiek balsų surinko viena ar kita partija rinkimuose. Vėliau referendume pasisakius už rinkimų įstatymų pakeitimus, įstatymiškai buvo numatyta nauja rinkimų tvarka. Nepakito tik prezidento rinkimų procedūra. O po pasikeitimų rinkimų sistemoje, valstybiniame lygmenyje parlamentas renkamas derinant proporcinę rinkimų sistemą su mažoritarine. Į parlamentą patenka kandidatas, surinkęs daugiausia balsų savo apylinkėje, taip yra išrenkama 75% parlamento vietų. Dėl likusių vietų rinkimuose proporcine sistema kovoja partijos.

Regioniniuose rinkimuose rinkėjai balsuoja du kartus. Pirmajame rinkimų rate proporcine sistema išrenkama 80% regioninių tarybų narių. Antrasis turas vyksta jau mažoritarine sistema. Tuo būdu regioninė koalicija, kuri surenka daugiausia balsų rinkimuose, laimi likusias vietas regioninėje taryboje.

Prezidentas. Italijos Respublikos prezidentas renkamas 7 metams ir yra valstybės galva . Ši kadencija negali būti sutrumpinta, nebent prezidentas yra atleidžiamas už valstybes išdavystę ar už veiklą, prieštaraujančią konstitucijai. Jei prezidentas miršta ar atsistatydina, rinkimai surengiami ne vėliau kaip per 15 dienų. Minimalus amžius leidžiantis užimti prezidento postą yra 50metų.Tuo atveju, jei prezidentas negali eiti savo pareigų, jo pareigas perima senato prezidentas. Prezidento rinkimo sistema yra labai sudėtinga ir dažnai sukelia įvairias problemas. Prezidentas renkamas kolegijos, sudarytos iš abiejų parlamento rūmų narių, kartu su regionų tarybų atstovais (iš kiekvieno regiono po 3). Balsavimas vyksta slaptai. Iki 1992 metų regionų tarybų atstovų, dalyvaujančių prezidento rinkimuose, sudėtis atspindėdavo parlamento sudėtį, o po 1992 metų situacija šiek tiek pasikeitė, nes minėti atstovai pradėti rinkti pačiuose regioninėse tarybose. Renkant prezidentą reikia 2/3 visų rinkėjų balsų, reikia tam kad per pirmus trys balsavimus būtų išrinktas prezidentas. Jei per šiuos tris bandymus nė vienas kandidatas nesurenka reikiamo balsų skaičiaus, tai visuose sekančiuose balsavimuose, pradedant ketvirtuoju, užtenka paprastos balsų daugumos. Tačiau daugiausia painumo atsiranda dėl to, kad kiekviename sekančiame balsavime gali dalyvauti naujas kandidatas. Trumpiausi prezidento rinkimai buvo 1946 ir 1985 metais, kai prezidentas išrinktas pirmu balsavimu.1971metais, tam, kad būtų išrinktas prezidentas, prireikė net 23 balsavimų.

Pagrindines prezidento funkcijas yra tvirtinti įstatymus ir dekretus, turinčius įstatymų galias, kviesti neeilines parlamento sesijas, jis gali atidėti įstatymus, gražinti juos apsvarstyti parlamentui. Prezidentas gali paleisti parlamenta savo iniciatyva pasikonsultavęs su abiejų rūmų prezidentais ar vyriausybės reikalavimu. Prezidentas taip pat skiria ministrą pirmininką, 5 iš 11 senatorių, renkamų iki gyvos galvos, bei 5 iš 15 Konstitucinio teismo teisėjų. Be to prezidentas yra vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas ir vadovauja Gynybos Tarybai. Apžvelgus prezidento instituciją, galime konstatuoti, kad prezidentas negali kištis į kasdienį politikos procesą, bet turi užtikrinti valdžios institucijų veiklos tęstinumą, bei atstovauti savo valstybę.

Vyriausybė. Vyriausybei vadovauja ministras pirmininkas, oficialiai vadinamas Ministrų Tarybos prezidentu. Ministrus skiria ne premjeras, o koalicijų lyderiai arba valdančiosios partijos. Iš seka kad premjeras turi mažai galimybių užimti tvirtą asmeninę poziciją. Pagal Konstituciją atsakingas už vyriausybės politikos reguliavimą ir jos veiksmų koordinavimą. Praktiškai jis tarpininkauja tarp vyriausybinių partijų ir frakcijų. Kaip minėjome, kad daugiau kaip 50 metų įtakingiausia Italijoje buvo Krikščionių Demokratų partija , o tai lėmė, kad iš 20 ministrų pirmininkų 17 buvo šios partijos atstovai.

Regioninis ir vietinis valdymas. Italijos Respublika yra suskirstyta į regionus, provincijas ir komunas. Italija yra regioninė valstybė, nes, kaip vėliau matysime, regionai turi nemažai politinių galių. Yra 15 paprastų regionų (Pjemontas, Lombardija, Venecija, Ligūrija ir kt.) ir 5 specialūs, turintys autonomines teises (Sicilija, Trentino, Alto Adige, Friuli – Venecija Giulia ir Valle d’Aosta). Visų šių regionų ribos atitinka tradicinį teritorinį susiskirstymą. Penkiems specialiesiems regionams konstitucinė teisė suteikia išskirtines – autonomines teises. Regiono valdymo organai yra šie: regioninė taryba, regioninis komitetas ir regioninio komiteto prezidentas. Regioninė taryba renkama visuotiniu balsavimu, ji yra patariamasis organas, turintis įstatymų ruošimo ir leidimo galias, taip pat svarbios šios tarybos priimamos administracinės reguliacijos (įvairūs potvarkiai, nurodymai ir pan.). Regioninis komitetas – vykdomasis organas, formuojamas iš regioninės tarybos narių.

Specialiųjų ir paprastųjų regionų įstatymų leidimo galią riboja konstitucinė teisė. Visų pirma reikalaujama, kad regionų priimami aktai nesikirstų su nacionaliniais interesais. Regionai turi teisę įsigyti turto ir rinkti tam tikrus mokesčius. Centrinė valdžia gali kontroliuoti regionus, o regionų išleistų įstatymų teisėtumas gali būti svarstomas Konstituciniame Teisme. Vyriausybė gali išformuoti regioninę tarybą, jei pastaroji veikė priešingai Konstitucijai ar pažeidė kitus įstatymus. Regioninės tarybos paleidimo atveju, naujoji taryba turi būti išrinkta ne vėliau kaip per 3 mėnesius. Dalyvavimas valstybinio lygio valdyme yra viena iš svarbiausių regionų veiklos sferų. Regioninė taryba gali inicijuoti vieno ar kito įstatymo projekto svarstymą parlamente, gali siūlyti surengti referendumą ir deleguoti tris atstovus į prezidento rinkimus. Specialiuosiuose regionuose taip pat yra visi šie vietinio valdymo organai, tačiau šie organai turi ir išskirtines teises atitinkamose srityse – žemės ūkio, miškų, miestų planavimo. Paprasti regionai irgi turi išskirtines teises minėtose srityse, tik jos yra labiau ribojamos nacionalinės vyriausybės nustatytos tvarkos. Provincijos – tai tarpinė grandis tarp regionų ir komunų. Jose valdymo struktūra analogiška tiek regionuose, tiek komunose esančiai – taryba, komitetas ir prezidentas. Komunos, mažiausios vietinio valdymo dalies, organai yra šie: komunos taryba – pritariamasis organas, komunos komitetas – vykdomasis organas ir meras. Komunos gali rinkti ribotus vietinius mokesčius, jos turi savo policiją (žinoma jos galia žymiai mažesnė nei nacionalinės policijos). Komunos leidžia įsakus bei dekretus ir yra atsakingos už tokias tarnybas kaip viešasis transportas, šiukšlių išvežimas ir gatvių apšvietimas. Kaip regionus gali kontroliuoti centrinė valdžia, taip regionai gali kontroliuoti komunas. Regionų valdžia gali pakeisti komunos tarybą, jei yra nustatoma, kad pastaroji nevykdo pareigų.

Politinės partijos. Italija yra šių tarptautinių organizacijų narė: G-7 (penktoji pagal potencialą), NATO – nuo 1949, JTO narė nuo 1955, EEB narė nuo 1957, OECD narė nuo 1960. Taip pat Italija yra Europos Tarybos narė. Ji padengia 3,8% JTO išlaidų Š. Romoje yra FAO būstinė.

Nuo 1992 Italijos politikoje įvyko daug esminių permainų. Beveik visos politinės jėgos, dominavusios pokario politikos scenoje išsiskaidė į smulkias partijas, skirtingais pavadinimais. O kai kurios tiesiog išnyko. Kai kurios iš pagrindinių partijų, tokios kaip Allianza Nazionalle ir Partito Democratito della Sinistra (PDS) nuėjo palyginti netrumpą kelią kovodamos su savo „motininėmis partijomis“. Svarbiausios politinės jėgos, išskyrus kairiųjų pažiūrų Partito Rifondazione Comunista (PRC) ir separatistinę Lega Nord dabar yra susibūrusios į dvi priešingas koalicijas: Ulivo ir Polo per la Liberta. Ulivo (alyvuogės medis) koalicija buvo įkurta katalikų ekonomisto (dabar premjero) Romano Prodi 1995 vasary, sujungiant centristus ir nuosaikius kairiuosius ir siekiant laimėti „Tecnici“ paramą, kuri įnešė svarų įnašą į Italijos vyriausybę 1992-1994 metais. Koalicija iškilo kaip stambiausia politinė grupuotė 1996 metų balandžio 21 dienos rinkimuose. Į ją įėjo PDS, PPI, Verdi – Rinnovanemto Italiano.

Aptarsim kelias pagrindines partijas. Partito Popolare Italiano (PPI), vadovaujama buvusio prekybos sąjungos lyderio Franko Marini, susiformavo iš Democrace Cristiana (DC). 1994, po bandymo reformuoti partiją, krikščionys demokratai nusprendė susigrąžinti prieškarinį pavadinimą (Partito Popolare) bei žymiai griežtesnius idealus. 1994 rinkimuose PPI susijungusi su Marijo Segni’io Patto Segni laimėjo 11 procentų balsų. 1995 kovą kai partijos lyderis nusprendė sudaryti aljansą su Silvio Berlusconi’io Polo per la Liberta, PPI pasidalino į dvi dalis. Po tam tikrų nesutarimų Centro kairiųjų frakcija susigrąžino partijai vardą bei simbolius bei užėmė svarbų vaidmenų centro kairiųjų Ulivo koalicijoje, kuri, vadovaujama Mr. Prodi, laimėjo 1996 pagrindinius rinkimus. Rinnovamento – Italiano – suformuota Lamberto Dini 1996 vasarį, tų pačių metų balandžio rinkimuose laimėjo tiktai 4,3 procentų balsų. Partito Fifondazione Comunista (PRC) yra dalis buvusios Komunistų Partijos, bet ji turi demokratinę sistemą. Nors ir skeptiškai nusiteikusi dėl Europos monetarinės integracijos, PRC parėmė Prodi’žio vyriausybės fiskalinę politiką, tačiau vis viena nebuvo apsieita be derybų. Italian Verdi (žalieji) pastoviai apsupti vidinių divizijų, sugebėjo išlikti naujoje sistemoje. Partijos imidžą pakėlė Frančesko Ruteli išrinkimas į mero postą 1993 gruodį. 1996 metų rinkimuose jie palaikė Mr. Prodi, kaip Ulivo kandidatą, ir už tai buvo apdovanoti Edo Ronči išrinkimu aplinkos apsaugos ministru. PDS (kairiųjų pažiūrų demokratinė partija) buvo įkurta 1990 iš socialdemokratų daugumos iš buvusios PCI (Partito comunista italiana), antros pagal dydį pokarinės Italijos partijos. Kadangi PCI atliko svarbų vaidmenį pasipriešinimo judėjime fašistiniu laikotarpiu, šaltojo karo metu ji buvo pašalinta iš vyriausybės kaip nepriimtina Katalikų Bažnyčios ir Italijos daugumos sąjungai, taip pat JAV. Ankstyvaisiais 50-aisiais jos „balso dalis“ (share of the vote) pakilo nuo 20 iki 50 procentų 70-aisiais. Po partijos lyderio, Enrico Berlinguer mirties 1984 metais, jų įtaka palaipsniui nusilpo, tačiau po kairiųjų ekstremistų sparno išsiskyrimo (Rifondaxione Comunista) 1992 vėl pakilo iki 21,2 procentų 1994 metų rinkimuose, nors Allianza Progressista, viena iš didžiausių partijų pralaimėjo Polo delle Liberta. 1996 metų balandžio mėnesio generaliniuose rinkimuose PDS vadovaujama Massimo D’Alemo laimėjo 21,1 procentą balsų, tai turėjo esminę įtaką Ulivo koalicijos pergalei.

Antra pagal svarbą koalicija – Polo per la Liberta, kilusi iš 1994 sausį Mr. Berlusconio sukurto aljanso, siekiant laimėti 1994 rinkimus. Nors ir nesugebėjusi laimėti 1996 rinkimų, ji vis viena esti svarbi politinė jėga. Centro Cristiana Democratita susikūrė 1994 metų pradžioje, ją sudaro krikščionių demokratų grupės, kurios pasisakė prieš Centro kairiųjų koalicijos, vadovaujamos Berlusconi, parėmimą. Forza Italiana, pasirodžiusi beveik prieš pat 1994 metų rinkimus, sugebėjo tapti viena iš didžiausių Italijos partijų, surinkus 21 procentą balsų. Tai antra pagal didumą partija po PDS. Ji turi naudos iš marketingo ir masinių informacijos priemonių ekspertizės, kurią vykdė Mr. Berlusconi’io grupė. Allienza Nazionale, suformuota prieš pat 1999 rinkimus, vadovaujama Gian Franco Fini, kilusi iš neofašistinio MSI (Italijos Socialinio Judėjimo).

Trečia pagal dydį Italijos Partija 1995 nutraukė bet kokias jungtis siejančias ją su fašizmu. AN išsiskiria iš kitų dešiniojo sparno demokratinių partijų. Lega Nord – vadovaujama Umberto Bossi kilo iš Lega Lombarda ir kitų regioninių judėjimų nukreiptų prieš korupciją senojoje politinėje sistemoje.

1.5. Teisinė sistema

Italijos teisinė sistema panaši į kitų ES šalių teisines sistemas. Teismų sistema susideda iš instancijos civilinės ir baudžiamųjų bylų ir teismų: apeliacinių teismų, Aukščiausiojo teismo ir Konstitucinio teismo. Italijos teisė yra paremta romėnų teise, ypatingai civilinė teisė. Sardinijos Karalystės civilinė ir baudžiamoji teisė buvo suformuota pagal Napoleoninės Prancūzijos modelį ir po Italijos susivienijimo XIX a. vid. ji naudota visoje Italijoje. Tarpukaryje šie kodeksai peržiūrėti ir dalis jų straipsnių paskelbti nekonstituciniais. 1990 buvo dar kartą peržiūrėtas baudžiamasis kodeksas ir buvo pakeista jo senoji tardomoji sistema į naująją kaltinamąją sistemą. Italijos Respublikos Konstitucijoje pažymima, kad juridinė sistema turi būti nepriklausoma nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios. Iš to seka išvada, kad juridinės funkcijos gali būti įgyvendinamos tik per paprastus magistrantų teismus. Teisėjai negali būti atleidžiami, jie nepriklauso nuo hierarchiškai aukščiau už juos esančių asmenų, o kopimas karjeros laiptais vyksta ne dėl kokių nepaprastų sugebėjimų, o dėl patikimo ir profesionalaus savo darbo atlikimo. Taigi, vieni pagrindinių reikalavimų teisėjui, norinčiam pakilti karjeros laipteliu, yra darbo stažas – patirtis ir patikimumas. Italijos juridinė sistema yra unifikuota, joje kiekvienas teismas yra dalis viso nacionalinio teismų tinklo. Pagal hierarchiją aukščiausias teismas yra Aukščiausiasis Kasacinis Teismas, jo pagrindinė funkcija – apeliacijų svarstymas. Administraciniai teismai turi dvi funkcijas: ginti individo interesus, susietus su viešaisiais interesais ir viešųjų fondų priežiūra. Administracinių teismų grupei priskiriamas ir seniausio juridinio – administracinio patariamojo organo – Valstybės Tarybos juridinis sektorius. Mokesčių Teismas turi abejas funkcijas – tiek juridinę, tiek administracinę, tačiau šis teismas pagrinde sprendžia finansinius klausimus.

Aukščiausioji Magistrantų Taryba turi garantuoti teisinės sistemos nepriklausomumą ir vieningumą. Ji įkurta 1958 m. 2/3 jos narių yra išrinkta pačių teisėjų, o likusi 1/3 renkama parlamento. Respublikos prezidentas ir Kasacinio Teismo prokuroras taip pat jai priklauso. Rinkimai į tarybą gerokai ją politizavo ir ji tapo ganėtinai įtakinga politine jėga Italijoje.

Konstitucija.Italijos valstybė išaugo iš Sardinijos – Pjemonto karalystės, susiformavusios 1848 m.

Karalius Karolis Albertas įvedė konstituciją, kuri liko pagrindiniu karalystės, vėliau ir Italijos, teisiniu dokumentu iki 1948 m. Šia konstitucija buvo įkurtas dviejų rūmų Parlamentas ir Kabinetas, skiriamas karaliaus. Ši konstitucija buvo naudojama ir Musolinio eroje, tačiau ji turėjo atitikti valdžios vykdomą politiką, o ne atvirkščiai. Po II Pasaulinio karo, 1946 balandžio 2 d., referendume italai pasisakė už monarchijos pakeitimą respublika. Konstitucinė Asamblėja parengė naują konstituciją, kuri įsigalėjo 1948 sausio 1 d. Italijos Respublikos Konstitucija įkūrė parlamentinę valdymo sistemą, susidedančią iš dviejų renkamų (Atstovų rūmai ir Senatas), taip pat užtikrino pilietines ir politines teises, įkūrė nepriklausomą teisėtvarkos sistemą bei konstitucinį teismą su teisinės priežiūros ir pilietinio referendumo paskelbimo galiomis. Šia konstitucija taip pat pripažinta 1929 m. Laterano Sutartis su bažnyčia. Pripažinta visų religijų laisvė prieš įstatymą, tačiau pabrėžtas išskirtinis Katalikų Bažnyčios statusas, kuris buvo modifikuotas ir sumažinta jo reikšmė naujuoju Bažnyčios ir valstybės susitarimu. Taip pat buvo sukurtos regioninės – autonominės vyriausybės tuose regionuose, kurių gyventojai išsiskiria lingvistiniu ir etniniu požymiu nuo likusios Italijos, vėliau jos įkurtos ir visoje Italijoje. Trumpai apibrėžiant naująją konstituciją galima konstatuoti, kad ji yra „antifašistinis – diktatūrinis“ dokumentas, nesuteikiantis vyriausybei ar atskiram individui didelės politinės galios. Konstitucijos nustatytos tvarkos laikymąsi prižiūri Konstitucinis Teismas. Jis sudarytas iš 15 teisėjų. 5 iš šio skaičiaus skiria respublikos prezidentas, kitus 5 – parlamentas (pagal specialią procedūrą, kurios dėka opozicijai irgi yra galimybė patekti į teisėjų vietas) ir 5 skiriami teisėjų luomo. Konstitucinio Teismo nariai turi turėti atitinkamą teisinę kvalifikaciją ir pakankamai patirties. Teisėjai skiriami 9 metų laikotarpiui, jie negali būti perrinkti antrą kartą iš eilės. Konstitucinis Teismas atlieka keturias pagrindines funkcijas. Pirmiausiai, Konstitucinis Teismas sprendžia apie valstybės ir regionų priimamų įstatymų ir teisinių aktų turinčių įstatymų galias, konstitucionalumą. Antra, Konstitucinis Teismas sprendžia teisinius konfliktus tarp ministerijų ar administracinių tarnybų, tarp valstybės ir vieno ar kito regiono, ar tarp dviejų regionų. Trečia, Konstitucinis Teismas gali atlikti apkaltos teismo funkcijas, jei parlamentas pradeda apkaltos aktą. Tokiu atveju prie 15 Konstitucinio Teismo teisėjų dar prisijungia 16 nepriklausomų teisėjų, išrinktų parlamento. Ir ketvirta funkcija – tai sprendimo priėmimas, ar leisti (ar verta) organizuoti referendumą vienu ar kitu klausimu.

1.6. Socialinės organizacijos

Socialinės klasės. Per paskutinius du amžius Italijoje kaip ir kitose Europos šalyse paaišaiškėjo gili evoliuzija visuomenėje. Per dešimtmečius Atgijimo, ir iškart per sekančius vienybės įgyvendinimo, valstiečiai sudarė daugumą šalies gyventojų (apie 70%). Tai kaimo gyventojai, pagrinde vargšai, kurie buvo savininkai labai mažo verslo ( kalnų zonoje), žemės ūkio darbininkai ir samdomieji darbininkai ( prie upės slėnių ), pusininkystė (Toskana, Umbria, Marche, Emilia-Romagnia ),nuominikai (kalvotos zonos ir lygumos šiaurinių bei pietinių regijonų). Miesto gyventojai pagrinde buvo susiformavę kaip amatininkai, darbuotojai ir namų tarnai. Aukštesnis sluoksnis buvo sudarytas iš bajorų, iš dvarininkų, turinčius savo nuosavus žemės sklypus, tie kurie gaudavo pajamas. Ir iš vidutinio luomo (biurokratai ir valdininkai, komersantai ir bankininkai, įmonininkai ).

Buržuazinė klasė. Italijos buržuzija nėra gausi.Aštuntojo dešimtmečio pradžioje buržuazijai ir valdančiųjų viršūnėms priklausė apie du šimtai tūkstančių žmonių.Buržuazija aktyviai veržėsi į vadovaujančias pozicijas, susijusias su valstybės ir monopolijų kapitalu. Šiai klasei priskiriami valstybinių įstaigų vadovai,menedžiariai, valstybės finansų, taip pat valdžios viršūnės.

Smulkioji buržuazinė klasė. Tarp dviejų pagrindinių klasių – buržuazijos ir proletariato yra vadinamasis vidurinysis sluoksnis, gana gausi, sparčiai daugėjanti socialinė grupė.Tai smulkioji miesto ir kaimo buržuazija, tam tikri laisvųjų profesijų atstovai. Ši grupė ištvermingiausiai atlaiko ekonominės krizės smūgius. Gausėja ir amatininkų, pavyzdžiui, statybos, odos ir kailių apdirbimo pramonėje. Italų sociologai pažymi, kad samdomieji darbininkai, turintys tvirtas ir valstybės kontroliuojamas pajamas, vis dažniau imasi savarankiško verslo. Mat trokšta didinti savo pajamas. Smulkiajai buržuazinei klasei priskiriami laisvųjų profesijų žmonės: gyditojai, advokatai, žurnalistai, menininkai, architektai ir pan. Šių profesijų žmonėms nėra suku pragyventi, jei jiems pasiseka susirasti gerą darbo vietą. Šios profesijos Italijoje yra gerai apmokomos. Tai pat jie turi galimybes įsteigti savo privatų kabinetą, bet tai dažniausiai yra paveldima. Jei tėvas šeimoje yra advokatas arba daktaras, ar tai architektas, tai ir vaikai dažniausiai pasirenka šias profesijas.

Proletariatinė klasė. Žemiau smulkiosios buržuazinės klasės yra proletariatinė klasė. Dar 1971 metai darbininkų klasę sudarė 47 procentai darbininkų. Šiai, galime sakyti didžiausei klasei priskiriami įmonių tarnautojai, mokytojai, technikai, darbininkai ir pan. Padidėjęs atskirų visuomenės sluoksnių gyvenimo lygio skirtumas, nuolatinis nedarbas sudarė sąlygas Italijoje atsirasti vadinamosioms marginalinėms gyventojų grupėms. Joms priskiriami visi tie, kurie nuolat yra už gamybos sferų, neturi jokių perspektyvų gauti darbą, gyvena iš atsitiktinių darbų ar laikinų pašalpų. “Naujiesiems vargšams” galime identifikuoti tris kategorijas gyventojų, kurie yra ypatingame povojuje. Jie gali nukristi žemiau skurdo slenksčio: tai senyvo amžiaus žmonės, ir jaunimas, kuriems yra sunku susirasti pastovų darbą.

Taip pat “Naujiems vargšams” priskiriami ir imigrantai iš kitų šalių, kuriems taip pat nėra lengva prisitaikyti prie Italijos papročių. Marginaliniams sluoksniams priskiriami ir smulkiųjų įstaigų savininkai, negalintys iš jų pragyventi, juodadarbiai namūdininkai, dalis valstiečių, amatininkų, smulkių prekiautojų. Pensininkams tai pat nėra lengva. Pragyvenimas brangsta, pensija nedidėja, o kainos smarkiai kyla, kas met po 15-20 procentų. Dveji treji metai, ir reali pensija perpus sumažėja. Jeigu nėra giminių, kurie galėtų padėti, tai šio amžio žmonėms gresia tikras skurdas. Taigi Italijoje ryški ne tik ūkininkavimo, bet ir socialinė, politinė ir kultūrinė neligybė, kuri darosi skaudesnė dėl ekonominių krizių. Kairiosios jėgos nurodo, kad sėkmingai įveikti disproporciją, likviduoti skurdą ir atsilikimą įmanomą tik šaliai demokratiškai atsinaujinus, atsigręžus į darbo žmones. Socialinių reikalų centro duomenimis, Italijoje yra ne mažai šeimų, kurių pajamos mažesnės nei vidutinės silpnai ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse. Baisi ne pati neligybė, o klasiniai skirtumai, kurių neįmanoma įveikti. Net išsilavinimas neteikia galimybės įveikti klasinę neligybę. Šimtai tūkstančių baigusiųjų univrsitetus neranda darbo. Darbą gauna tiktai turintys ryšių, tie, kurių tėvai gali parūpinti protekciją, įtaisyti į privačią įmonę, ar į didelę firmą. Kad ir ką vakaruose kalbėtų apir demokratiją, turtingieji lieka turtingaisiais, o vargšai lieka vargšais.

Rasės. Žmonės, gyvenantys Italijoje – europidai. Žinoma, kaip ir kitose Europos valstybėse, taip ir Italijoje gyvena išeivių iš kitų pasaulio kraštų, kurie yra kitų rasių – mongolidai bei autralonegridai. Tačiau kitų rasių gyventojai sudaro vos procento dalį tarp visų italų. Europidai – baltosios rasės atstovai, kurių oda šviesi, nosis siaura ir atsikišusi, tiesūs arba banguoti plaukai, šviesios akys, plonos lūpos, neryškūs skruostikauliai. Europidai kilę iš tų kraštų, kur nėra taip karšta, kaip prie pusiaujo. Jų oda ir akys šviesios, nes nereikia saugotis saulės spindulių. Daugiausia europidų gyvena Europoje, Azijoje ir Šiaurės Amerikoje. Australonegridai (juodoji rasė) pasižymi juoda oda ir akimis, juodais ir garbanotais plaukais, plačia ir plokščia nosimi, storomos lūpomis. Negridų rasė susidarė Afrikoje, kur labai karšta. Tamsi oda ir akys prisitaikiusios prie kaitrių saulės spindulių, o tankūs, garbanoti plaukai saugo galvą nuo karščio. Šios rasės žmonių daugiausia Afrikoje ir Australijoje. Mongolidai (geltonoji rasė). Jų oda gelsva, akys siauros ir tamsios, išsišovę skruostikauliai, tiesūs ir tamsūs plaukai, apvalus veidas. Mongolidų rasė kilusi iš Azijos, kur žiemą labai šalta, o vasarą labai karšta, dažnai pučia stiprūs vėjai. Apvalūs žmonių veidai turi šildantį riebalų sluoksnį po oda. Siauros akys saugo nuo saulės spindulių, dulkių ir vėjo. Mongolidai yra mongolai, kinai, japonai.

1.7. Verslo papročiai ir praktika

Italijoje tartis dėl susitikimų reikėtų iš anksto, geriausia tai daryti laiškais. Sunku planuoti susitikimus liepos ir rugpjūčio mėnesiais, taip pat Kalėdų ir Naujųjų Metų švenčių metu. Pirmą korespondenciją geriausia rašyti itališkai, tačiau jei atsakoma angliškai, toliau bendraujama anglų kalba. Italų kalbos vartojimas vertinamas kaip mandagumas, todėl į itališkai parašytą paklausimą galima tikėtis žymiai greitesnio atsakymo. Italijos verslininkai vertina greitus atsakymus į visus paklausimus.

Italijoje labai vertinamas svečių punktualumas. Ruošiantis verslo susitikimui, reikia pagalvoti, kaip rengiasi italai. Verslininkai ir verslininkės Italijoje rengiasi stilingai ir elegantiškai, daug dėmesio skirdami „la bella figura“. Tačiau apranga verslo aplinkoje yra konservatyvi, laisvas stilius nėra priimtinas. Milanas ir Florencija yra Europos madų centrai. Asmens išvaizda atspindi vidines vertybes, todėl tinkamai pasipuošus galima išreikšti pagarbą verslo partneriams. Svarbius verslo reikalus italai labiau linkę spręsti akis į akį, o ne telefonu, faksu ar elektroniniu paštu. Daugiau galima laimėti perkant, parduodant ar derantis dėl bendros veiklos, jeigu bus išreikštas pageidavimas susitikti. Neformaliuose susitikimuose italai nepratę keistis vizitinėmis kortelėmis, tačiau verslo susitikimuose jos yra būtinos. Vizitines korteles Italijoje priimta daryti baltas su juodais užrašais. Paprastai, kuo žmogus užima svarbesnes pareigas, tuo jo vizitinėje kortelėje būna mažiau informacijos. Visa prekybinė literatūra (katalogai, prekių instrukcijos) turėtų būti paruošta italų kalba. Verslo aplinkoje Italijoje įprasta kreiptis asmeniniais titulais(Dottore, Maestro, Avvocato, etc.). Visi baigusieji universitetus turi titulus ir yra įpratę, kad į juos kreiptųsi titulu. Į italus partnerius kreiptis vardais galima tik kai jie patys to paprašo, o paprastai kreipiamasi pavarde.

Italai yra labai vaišingi žmonės ir dažnai savo verslo partnerius kviečiasi pietauti į restoranus. Kvietimo atmetimas gali būti palaikytas įžeidimu. Verslo pietuose dažniausiai dalyvauja tik maža grupelė svarbiausių žmonių. Jeigu svečias organizuoja pietus, reikėtų pasitarti su partneriu italu, ką pakviesti, kad būtų visi svarbiausi žmonės. Susipažinimas su partneriu Italijoje užtrunka gerokai ilgiau, nei kitose šalyse. Šį procesą galima paspartinti lėkšte gerų spageti ir pora taurių vyno. Italijoje valgymas ir gėrimas – viena svarbiausių verslo žaidimo dalių. Prie stalo galima susikurti gerą reputaciją, o taip pat ją ir prarasti. Nepatartina gerti daug vyno, nes vynas Italijoje traktuojamas kaip maistas, o padauginti vyno laikoma nemandagu. Vyną pilstyti gali tik vyrai, jei moterys pilsto vyną, tai laikoma nemoteriška. Restorane sąskaita bus atnešta tik jos paprašius. Padavėją Italijoje pakviesti galima kilstelėjus ranką ir kreipiantis „cameriere“ ar „signorina“ arba kreipiantis „senta“, kas pas mus atitinkamai reikštų „atsiprašau“ ar „prieikite“.Restorano čekių patartina iš karto neišmesti, nes išėjus iš restorano, parodyti čekį gali paprašyti mokesčių policija. Neturint čekio, restorano savininkas gali būti nubaustas už pajamų slėpimą.

Neformaliuose susitikimuose nemandagu yra klausinėti italų apie jų profesiją, tačiau tokie susitikimai yra vertingi verslo santykiams užmegzti. Profesinę informaciją apie asmenį geriausia taktiškai bandyti sužinoti per trečią asmenį. Italijoje geros temos pokalbiams yra Italijos kultūra, menas, istorija, muzika, nacionalinė virtuvė. Reikėtų vengti tokių temų, kaip politika ir neigiami atsiliepimai apie šalį.

1.8. Filosofija ir religija.

Italijoje gyvena 94,5% italų, 2,5% sardinų (vietinių genčių Sardinijos salose bei užkariautojų punų, romėnų, bizantiečių ir arabų palikuonys), 1% retoromanų (Alpių tautos fliūrai ir ladinai), 0,5% tirolių (gyvena Pietų Tirolyje Austrijos pasienyje, laikomi austrais), 0,3% franko – provansalai (Prancūzijos pasienyje) ir kiti. Ypač daug imigrantų iš Slovėnijos. Dominuojanti religija Italijoje – katalikai (83%), protestantai sudaro vos 1%, netikintys ir ateistai – 15%. Religija yra labia svarbi italams, kaip ir šeima. Italams šeima – svarbiausias gyvenimo dalykas, nuolatinė vienybės ir tradicijos versmė. Iš tokios šeimos sampratos kilo posakis „campanilisimo“ (pažodžiui – “ištikimybė savo varpinei”), t.y. įsitikinimas, jog savi namai geriausi. Visa tai glaudžiai susiję ne tik su tradicijomis, bet ir su tikėjimu – kaip matome, net 83% italų – katalikai, kurie stengiasi laikytis bažnytinių prievolių.

Italijoje labai daug muziejų, iš seniausių laikų išlikusių miestų architektūros. Florencija, Venecija – tai senovės architektų palikimas bei unikalūs vaizdai. Italijoje suklestėjo Renesansas, Loenardo da Vinci, Raffaelo, Michelangelo, Andrea Palladio ir kitų genialių menininkų laikmetis. Vieni gražiausių Atgimimo epochos statinių Romoje – Farnesių rūmai, pradėti statyti 1513 metais kardinolo Alessandro Farnese, 1534 metais tapusio popiežiumi Pauliumi III. Ne mažiau įspūdinga Vicenza, gimtojo Andrea Palladio miesto, architektūra. Žymaus kūrėjo darbus liudija Loggia Bernarda, Barbarano da Porto rūmų, Seminarijos bibliotekos, Chiericati rūmai. Florencijos renesanso architektūrai būdingi tašytų akmenų fasadai, kolonadomis juosti vidiniai kiemai, freskomis, gobelenais, paveikslais, skulptūra ir taikomąja daile puošti interjierai. Tokie yra Pitti rūmai, pagrindinė Medicci šeimos rezidencija Florencijoje. Įspūdingi Koliziejaus vaizdai.

Kalbant apie muziką, tenka apsiriboti naujausiais laikais ir, visų pirma, opera, nes tradija Italijoje labai ryški. Žinomi kūriniai G.Verdi „Traviata“, „Aida“, „Otello“, „Don Carlos“, „Ballo in maschera“, „Requiem“, taip pat G.Puccini operos „Tosca“, „Madam Butterfly“, „La Boheme“; G.Rossini „Barbiere di Seviglia“; V.Bellini „Norma“ bei daug kitų. Gerai žinomas ir vertinamas italų teatras. Geriausia žinomi C.Goldini „Donna di meneggio“, „La Vedova scaltra“; E.De Filippo „Il cilindro“, „Natale in casa Cupiello“; L.Pirandelo „Enrico IV“. Filosofijos ištakos Italijoje siekia seniausius laikus – viduramžiai ir vėliau. Žmonių išsilaisvinimą atspindi atgimimą propagavusi filosofija Italijoje, Venecijoje. Leonardas Da Vinči Dievo neatmeta, nes Dievo buvimą išpažino visi filosofai.

1.9. Gyvenimo sąlygos.

Dieta ir mityba. Italijoje labai svarbią vietą užima maistas. Prie maisto taip pat priskiriamas ir vynas. Kiekvieni pietūs bei vakarienė yra valgomi su vynu. Vyną gali pilstyti tik vyras, nes tai laikoma nemoterišku bruožu. Padauginti vyno nederėtų, tai laikoma nemandagumo požymiu. Vynas – ypatingas italų pasididžiavimas. Nuo jauno iki brandinto prancūziško ąžuolo statinėse, nuo baltojo, vėlyvojo skynimo saldaus, rožinio iki raudono – italai turi visokio vyno. Ir svarbiausia, puikiai jį derina su maistu. Toskanos regionas yra vyndarių rojaus kampelis, kuriame kuriami šedevrai, vertinami visame pasaulyje. Italai turi kuo didžiuotis vyndaystės srityje.

Makaronų buvo rasta tarp Pompėjos griuvėsių, todėl nenuostabu, jog italai pirmenybę atiduoda makaronams (pasta), kurie gali būti patiekti tiek šalti, tiek ir karšti. Dažniausia tai būna makaronai su kokiais nors priedais – daržovėmis ir krevetėmis arba mėsa ir padažu. 1788 metais agronomas ir epikūrininkas Thomas Jeffersonas vienas keliavo po Šiaurės Italiją. Grįždamas į Paryžių, kuriame jis turėjo JAV pasiuntinio Prancūzijoje pareigas, vežėsi spageti receptą, pagal kurį ketino juos gaminti. Seniausia žinoma valgių gaminimo knyga Apicius de re Coquinaria buvo parašyta senovės Romos imperijoje. Joje aprašoma viskas nuo sudėtingiausių užkandžių, rožių žiedlapių vyno ir geriausių būdų trumams arba granatams konservuoti iki daržovių su prieskoniais, stručio troškinio, jūros ežių paruošimo receptų, tuzino įvairių paršiuko ir kiškio patiekalų ir riešutų kremo su medumi gaminimo būdų. Iš Italijos kilusi ir pica, kuri gali būti valgoma kaip greitas maistas (eidami gatve bet kurioje kavinėjė galite nusiprikti gabalėlį picos) ir kaip atskiras patiekalas. Tradicinė ir pirmoji – Margarita piza, iškepta karalienės Margaritos garbei. Italai visuomet papasakoja šią istoriją ir, suprantama, didžiuojasi tuo, kad būtent jų šalyje yra bent keletas patiekalų, kurie populiarūs visame pasaulyje. Itališki kumpiai taip pat populiarūs tiek pačioje šalyje, tiek ir užsienyje. Tai specialiai paruošiama mėsa, kuri dažnam iš mūsų gali pasirodyti nekokio kvapo, tačiau skonis is tiesų nepamirštamas. Taigi, italai neatsisako ir mėsos bei daržovių, kurios patiekiamos kaip garnyras. Mieliau italai renkasi kiaulieną nei jautieną, tačiau neatsisako ir šios mėsos. Restoranuose beveik viuomet siūlomi tik itališki patiekalai – nuo tortelloni su špinatais Šiaurėje iki įdarytų saldžiųjų raudonųjų paprikų Pietuose. Italų pietūs ir vakarienė susideda iš mažiausiai trijų ar keturių patiekalų. Po antipasto (užkandžių) atnešama primo – makaronai, ryžiai arba sriuba. Secondo – tai pagrindinis mėsos ar žuvies patiekalas su daržovėmis arba salotomis (kaip contorni). Paskui valgomi vaisiai, sūris ar desertas su kava. Net ir išvykę į užsienį italai mielai renkasi makaronus ir picas, kuriuos lygina su tėvynėje gaminamais. Todėl svarbu italą pavaišinti tokiu jo gimtinės patiekalu, kuris nenusileistų ten gaminamu.

Gyvenimo sąlygos. Italai, uždirbantys daugiau pinigų, gyvena nuosavuose namuose. Tai labiausia paplitęs gyvenamasis būstas. Prasčiau gyvenantys žmonės apsistoja butuose, tačiau tai toli gražu neprimena mažų vieno ar dviejų kambarių buto. Dažniausia ir labiausia paplitęs gyvenamasis būstas – namas, kuriame gyvena visa šeima. Žinant koks svarbus tai italams dalykas, galima suprasti, kad šeimose gyvena ne tik šeima su vaikais, bet ir seneliai, atskirais atvejais r daugiau giminių – tetos, dėdės, pusseserės, pusbroliai. Namas dažniausia yra su sodu, baseinu bei garažu. Paprastesnis būstai yra tik su garažu bei baseinu ar sodu. Privačius namus išlaikyti pakankamai brangu, todėl juos turi didesnes pajamas gaunantys žmonės, išgalintys išlaikyti namus, italai mielai išsinuomoja būstą, o tie, kurių pajamos yra nedidelės, gyvena erdviuose butuose.

Darbo sąlygos. Darbdavio ir darbuotojai santykiai yra įforminami sutartimi, kurią darbuotojas gauna per 5 darbo dienas, nuo jo darbo pradžios įmonėje. Galimi ir sezoninio darbo sutarčių variantai, kurie įforminami lankstesnėmis darbo sutartimis, t.y. nustatyto laikotarpio ir nepilno darbo laiko sutartys. Papildomos darbo valandos apibrėžiamos kaip valandos, viršijančios nustatytas darbo valandas ir tai laikoma kaip pilno darbo laiko valandos. Jos galioja tik nepilnos darbo dienos sutartyse ir neapibrėžtu terminu arba nustatyto termino sutartyse, kai reikia pavaduoti neesantį darbuotoją. Kitaip sakant, darbdavys turi paprašyti darbuotojo, kad jis sutiktų dirbti daugiau valandų nei yra numatyta. Atsisakymas tai padaryti negali būti traktuojamas kaip atleidimas iš darbo. Už papildomas valandas papildomas atlygis nemokamas, nebent tai tęsiasi virš nustatyto termino (terminas nustatomas kolektyviniuose susitarimuose). Tokiu atveju, 50% išauga valandinis darbo apmokėjimas. Viršvalandžiai galimi tik nepilnos darbo dienos vertikalios formos sutartyse ir tik tam tikro darbo atlikimui.

Darbo aplinkoje vyrauja hierarchija, taigi, žemesnio rango darbuotojai paklūsta aukščiau esančiam darbuotojui. Stpriai išreikštas darbuotojų individualizmas, t.y. kovojama už savo teises, nuomonę, pripažinimą, atlygį ir pan. Kolektyviniai darbai sunkiai vykdomi, nes kiekvienas darbuotojas atsiskleidžia kaip individualybė. Taip pat arši konkurencija tarp darbuotojų, ypač to paties lygio. Dirbantieji labai aktyvūs, reiškia savo nuomonę, pageidavimus, pastabas ir pan. Tai priimtina Italijoje, tačiau jaučiamas didelis skirtumas tapr Italijos Šiaurės ir Pietų. Net ir darbuotojų bei gyventojų temperamentas be galo skiriasi. Šiaurėje žmonės santūresni, šaltesni ir mažiau aktyvūs. Italijos Pietuose žmonės labiau aktyvūs, mojuoja rankomis, garsiai kalba ir t.t.

Atlyginimų sistema Italijoje priklauso nuo įmonės dydžio bei tipo. Tačiau tos pačios grandies ar lygio darbuotojas uždirba panašiai, nors yra svarbūs ir giminystės ryšiai, t.y. jei į darbą patekai su gera rekomendacija, gali tikėtis geresnio uždarbio, karjeros galimybių ir pan. Kartais be giminaičio rekomendacijų gali visiškai negauti darbo įmonėje.

Rūbai. Italai beveik visomis progomis rengiasi gražiai, yapč Milane, kur vietiniai gyventojai išdidžiai vaikščioja tarsi modeliai iš Italian Vogue – gražūs, liekni ir pasidabinę tokiu 24 karatų aukso kiekiu, kad, regis, reikėtų apsauginių šunų. Italai teikia pirmenybę įspūdingoms kaklajuostėms ir saulės akiniams, kurie suteikia paslaptingumo. Jų drabužiai, rankinės, aksesuarai ir apavas visuomet būna pagaminti Italijoje ir visad firminiai – Valentino, Balestra, Cerruti, Ferre, Lancetti. Verslininkai ir verslininkės Italijoje rengiasi stilingai ir elegantiškai, daug dėmesio skirdami „la bella figura“. Tačiau apranga verslo aplinkoje yra konservatyvi, laisvas stilius nėra priimtinas. Vyrai ryši kaklaraiščius, moterys segi sijonus, jokiu būdu ne kelnes. Džinsus ir spalvingesnius drabužius dėvi vaikai ir paaugliai. Karštu vasaros metu aprangos stiliui duodama daugiau laisvės. Gatvės apdarų margumyne dera ir sandalai prie kostiumų ar suknelių.

Apranga vertinama pagal kokybę, medžiagą, stilių. Tiek vyrams, tiek moterims derėtų pasirinkti tamsios ar šviesios neutralios spalvos (pagal metų laiką) drabužius iš tropinės vilnos arba šilko ir gero darbo odinį lagaminėlį. Medvilnė laikoma ne tokia dailia medžiaga. Į bažnyčią moterims nedera eiti nuogomis rankomis, vienplaukėms ar su šortais. Vyrai turi nusiimti skrybėlę. Kaimuose vysresnės italės dažnai dėvi juodas suknias ir juodas skaras, juodus batus. Šis apdaras nebūtinai reiškia, kad jos našlės. Tradiciniai regioniniai kostiumai nešiojami tik per šventes.

Milanas ir Florencija yra Europos madų centrai. Asmens išvaizda atspindi vidines vertybes, todėl tinkamai apsirengus galima išreikšti pagarbą žmonėms, su kuriais bendraujate verslo ar asmeniniais reikalais. Laisvalaikis. Jaunimas laisvalaikį leidžia kaip ir daugelis europiečių – linksminasi klubuose, vakarėliuose. Gyvenantys arčiau jūros, dažnai laiką leidžia paplūdimiuose. Vyresnio amžiaus žmonės mielai lanko parodas ir vyksta į tolimesnes keliones. Italai ypatingai domisi savo praeitimi, todėl lanko vietas, kurios dvelkia senove ir paslaptimi. Kadangi didžiausią dalį pajamų Italija gauna iš turizmo, plačiai paplitusi veikla, susijusi būtent su turistais, jų linksminimu ir pan. Italai – mėgstantys pasilinksminti žmonės. Jie mielai rengia vakarėlius ir fiestas, kurių metu linksminasi visi šeimos ar giminės nariai bei giminės. Jaunimas dažniausia buriasi atskirai, t.y. toliau nuo senyvo amžiaus žmonių, tačiau šeima italams yra viskas, todėl jie mielai bendrauja tarpusavyje. Dauguma jaunų italų (vyresnio amžiaus taip pat) važinėja motoroleriais bei motociklais. Tai leidžia lengviau judėti gatvėmis, pasiekti vieną ar kitą reikiamą vietą mieste ar netoli užmiestyje. Nereikia nustebti, jei gatve pamatysi su motoroleriu važiuojančią solidžiai atrodančią moterį, tai visiškai normalu, tačiau kostiumuotas vyriškis taip tikrai nepasilegs.

Italai mielai rengia iškylas, kurių metu linksminamasi, šnekama ir bendraujama apie mokslus ir gyvenimą. Vyresnio amžiaus italai į miestą išsiruošia vakarop, kuomet jau nutilęs miesto užesys nuo turistų, o jaunimas kur nors linksminasi. Tomet italai išeina bent jau pasivaikščioti po miestą, aplanko ramesnę kavinę ar barą, ir, jei neina į teatrą ar kitą renginį, traukia namo. Taetras – ypatinga vieta italams, čia jie ateina pasipuošę, tartum didžiuodamiesi, jog būtent italų operų kūrėjai yra žinomi visame pasaulyje.

Kalba. Oficiali kalba Italijoje – italų, tačiau dėl kalnuotų geografinių sąlygų formavosi atskiros sritys, kiekviena su savita tarme. Gyventojai kalba įvairiais italų kalbos dialektais ir mažumų kalbomis. Šalia italų kalbos atskiruose regionuose oficialiomis kalbomis laikomos vokiečių, prancūzų, ladinų ir slovėnų kalbos. Be to, dar keletas mažumų kalbų turi specialų statusą (pagal konstituciją ir jos nuostatas tikslinantį 1999 metais įstatymą): albanų, katalonų, graikų, kroatų, provalsalų, oksitanų, sardinų. Nors televizija tam tikru mastu italų kalbą sunormino, 60% iš beveik 57 milijonų šalies gyventojų tebešneka tarmiškai, o kai kurie regionai kalba tik savo tarme. Dabartinė italų kalba kilusi tiesiogiai iš senovės lotynų (nors kai kurie dialektai atsirado anksčiau už romėnus), ir tas lotyniškas pagrindas padėjo susiformuoti bendrinei kalbai, kuri palyginti yra vienarūšė. Vis dėlto Florencijos ir Romos dialektai daro kalbai didelę įtaką. Kadangi Mussolini 1922 metais pareikalavo gryninti italų kalbą ir įvedė privalomą šešiametį mokymą (kuris po Antrojo pasaulinio karo buvo prailgintas iki aštuonerių metų), daugelis be savo tarmės mokėsi ir italų kalbos. Italų kalba, kaip ir lotynų, prancūzų, ispanų, yra galūnių kalba, t.y. veiksmažodžiais ir galūnės yra kalbos variklis. Daugelis daiktavardžių vartojami su artikeliais, kurie suteikia italų kalbai melodingą ritmą, jie turi būti vienas su kitu suderinti gimine ir skaičiumi. Prie žodžių tvarkos reikia priprasti, kadangi būdvardis paprastai eina po daiktavardžio, kurį jis apibūdina, o veiksmažodžiai dažnai yra sakinio pradžioje arba gale.

Italai yra energingi, entuziastingi kalbėtojai. Jie greitai mąsto ir gali nuspėti, ką ketinama sakyti dar nebaigus minties, todėl dažnai puola atsakyti, dar nebaigus kalbėti. Tiesioginis akių kontaktas reiškia domėjimąsi pašnekovo žodžiais, o nepastovus akių kontaktas įspėja apie susidomėjimo stoką.

2. EKONOMINĖ RINKOS ANALIZĖ

2.1. GYVENTOJAI

GYVENTOJŲ SKAIČIUS: 57 998 353(192 žm./km2 )(2003 m. liepos mėn.) Amžiaus sudėtis 0-14 metų: 14% (berniukai 4 220 973; mergaitės 3 977 962) 15-64 metų: 68% (vyrai 19 413 219; moterys 19 596 668)) 65 ir daugiau: 18% (vyrai 4 297 962; moterys 6 137 543) (2000 m.) Gyventojų augimo lygis: 0,09% (2000 m.) Gimstamumas: 9,13 gimimų/1000 gyventojų (2000 m.) Mirtingumas: 9,99 mirčių/1000 gyventojų (2000 m.) Migrantų skaičius: 1,74 migrantų/1000 gyventojų (2000 m.) Lyčių santykis: gimusių: 1,06 berniukų/mergaičių iki 15 metų: 1,06 berniukų/mergaičių 15-64 metų: 0,99 vyrų/moterų 65 ir daugiau: 0.7 0,7 vyrų/moterų bendras gyventojų skaičius: 0,94 vyrų/moterų (2000 m.) Kūdikių mirtingumo lygis: 5,92 mirčių/1000 gimusių (2000 m.) Gyvenimo trukmė: visų gyventojų: 79,03 metai vyrų: 75,85 metai moterų: 82,41 metai (2000 m.) Bendras vaisingumo lygis: 1,18 gimusių vaikų/moteriai (2000 m.) Tautybė: italai Italija yra viena iš daugiausiai gyventojų turinčių Europos valstybių (4-ta vieta Europoje), joje gana didelis gyventojų tankis, nors gyventojai pasiskirstę netolygiai. Lyginant su kitomis ES šalimis Italijoje mažiausias gimimų skaičius ir daugiausia senyvo amžiaus žmonių. Gyventojų dauguma (98%) yra italai. Kitų tautybių žmonių gyvena daugiausia pasieniuose. Italų kalba priklauso indoeuropiečių kalbų romanų gmpei. Daugiau kaip 300 žm./km2 gyvena apie Genują, Milaną ar Neapolį, o mažiau kaip 60 – Sardinijoje.Italijos sostinė Roma vadinama amžinuoju miestu. Nuo 1929 m. jo ribose yra pasaulio Katalikų bažnyčios centras – Vatikano valstybė. Šv. Petro bazilika, Popiežiaus rūmai ir parkai užima iš viso 44 ha, ten gyvena apie 1000 žmonių.Sunki ekonominė padėtis per paskutinį šimtmetį privertė apie 20 mln. Italijos gyventojų emigruoti į JAV, Argentiną, Braziliją. Maždaug 60% krašto žmonių gyvena miestuose. Italijai būdingi nedideli miesteliai, išskyrus keturis didžiausius miestus. Kaimiečiai gyvena tipiškuose itališkuose namuose: dviaukščiuose, sumūrytuose iš akmenų; jų stogai dengti čerpėmis ar akmens plokštėmis. Antrą namo aukštą paprastai juosia balkonas. Alpėse statomi panašūs, tik mažesni namai, jų statybai daugiau naudojama medžio.Tautinių drabužių pagrindinius elementus yra daugmaž išlaikę visos Italijos gyventojai. Moterys dėvi palaidinukę plačiomis rankovėmis, ilgą sijoną, siuvinėtą prijuostę, ryši skarelę. Vyrai nešioja kelnes susegamom žemiau kelių klešnėm, liemenę ir skrybėlę arba “bereto”- kojinės pavidalo kepurę. Beje, tautiniai drabužiai darosi nebemadingi, užtat uoliai laikomasi tautinės virtuvės tradicijų. Toli už Italijos ribų žinomi ilgi pilnaviduriai makaronai spageti ir kiauraviduriai – buketini, valgomi su įvairiais padažais, užtarkuotu sūriu. Iš Neapolio po visą pasaulį paplito greitai kepamas plonas pyragas – pica. Ant mielinės tešlos dedama mėsos, grybų, sūrio, pomidorų, užbarstoma daug prieskonių. Kaimiečiai labai mėgsta daržovių sriubą, beveik tokią pat kaip žemaičių, vadinamą dzupa. Is gėrimų populiariausi kava ir vynas.Italai labai linkę bendrauti, todėl mini daug švenčių. Be tradicinių religinių, dar švenčiamos valstybinės: Respublikos paskelbimo diena (birželio 2-ąją), Išsivadavimo diena (balandžio 25-ąją). Italai garsėja kaip geri dainininkai. Ypač plačiai žinomos venecijiečių barkarolės ir neapoliečių dainos, tautiniai šokiai lombarda ir tarantela. Tarp italų populiarus futbolas ir dviračių sportas. Pagal kino teatrų lankomumą jie užima antrą vietą pasaulyje, po amerikiečių. Italija išugdė daug garsių kino režisierių (V De Sika, M. Antonionis, F. Felinis, Dž. De Santis) ir žinomų aktorių (Dž. Lolobridžita, S. Loren, M. Mastrojanis).Italija yra operos gimtinė (XVI a.). Dž. Pergolezis, Dž. Rosinis, G. Donicetis, Dž. Verdis, Dž. Pučinis – didieji Italijos kompozitoriai, o E. Karūzas, Gali-Kurči, B. Džiljis, Dž. Di Stefanas, L. Pavarotis – ne mažiau didūs dainininkai. Italija – žymių smuikininkų, violončelistų, dirigentų kraštas. Milane yra vienas garsiausių pasaulio operos teatrų -“La Scala”. Neatsitiktinai

Italijoje veikia net keliolika konservatorijų. Sunku būtų išvardyti visas italų estrados žvaigždes.Italija garsėja senosios architektūros paminklais. Romoje 2000 metų išsilaikė Panteonas, amfiteatras Koliziejus, gausybė vėliau statytų nuostabių bažnyčių, rūmų. Tiesiog būtina žinoti genialių italų dailininkų Mikelandželo, Leonardo da Vinčio, Rafaelio, Ticiano, D. El Greko, R. Gutūzo, mokslininkų Dž. Bruno, G. Galilėjaus, A. Voltos, L. Galvanio pavardes.Italija reikšminga ir daugeliui mūsų tautiečių, net visai Lietuvos istorijai. Nuo XVI a. šios šalies universitetuose studijavo Lietuvos didikų vaikai, o per Pirmajį pasaulinį karą ir Lietuvai tapus nepriklausoma ten gyveno, mokėsi, kūrė daug Lietuvos dailininkų, architektų, dvasininkų. Buvo leidžiami lietuviški laikraščiai, veikė lietuvių draugijos. Žemiausias gimimų koeficientas Vakarų pasaulyje yra Italijoje. Vidutinė jauna ištekėjusi italė turi mažiau negu 1,2 vaiko. Italai yra bene pati sėsliausia tauta Europoje. Vidutinis italas savo būstą keičia vidutiniškai 1,7 karto per gyvenimą, o gyvenamąjį miestą bent kartą gyvenime pakeičia tik du italai iš penkių. Sociologai tikina, jog taip yra dėl to, jog italams itin svarbu yra šeima, tad jie stengiasi nuo jos nenutolti. Tačiau tai – bendri Italijos rodikliai. Pasirodo, kad ne visų Italijos miestų gyventojai yra vienodai patenkinti. Nors ir keista, didžiausia gyventojų migracija yra mieste, kurį daugelis laiko savo svajonių miestu – Venecijoje. Atrodytų, apsigyvenus Venecijoje niekada nesinorės iš jos išvykti, tačiau realybė yra visiškai kitokia. Kad ir kokio fantastiško grožio būtų, Venecija nėra pats patogiausias gyventi miestas. Ilgainiui kanalai, siaurutės gatvės, drėgmė, kenkianti pastatams, ir nuolatinė turistų gausa pradeda erzinti. Tad, kaip parodė sociologų apklausos, Venecijoje yra kur kas didesni gyventojų migracijos rodikliai, o Venecijos jaunimas yra linkęs išvažiuoti gyventi į Romą ar Milaną. XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios emigracija į Ameriką, po Antrojo pasaulinio karo į Europą; daug vykstančių kasdieniam darbui į Šveicariją; pasaulyje gyvena apie 67 mln. italų (įskaitant sardinus) (proc.): Italijoje 83, JAV 7,5, Argentinoje 2, Prancūzijoje 1,8, Kanadoje 1,2, Australijoje ir Brazilijoje po 1, Vokietijoje 0,8, Šveicarijoje, Belgijoje, Didžiojoje Britanijoje, Venesueloje; dar apie 15 mln. Amerikos gyventojų save laiko italų kilmės. Miestų gyventojų dalis (proc.): 1981 – 66, 1991 – 69. Didžiausi miestai (mln. žmonių 1981 ir 1991): Roma 2,83 ir 2,69, Milanas (Milano) 1,63 ir 1,37, Neapolis (Napoli) 1,21 ir 1,05, Turinas (Torino) 1,10 ir 0,96, Palermas (Palermo) 0,70 ir 0,74, Genuja (Genova) 0,76 ir 0,67, Bolonija (Bologna) 0,46 ir 0,41, Florencija (Firenze) 0,45 ir 0,40, Katanija (Catania) 0,38 ir 0,33, Baris 0,37 ir 0,35, Venecija (Venezia) 0,33 ir 0,31, Mesina (Messina) 0,27 ir 0,28, Verona 0,26 ir 0,26, Tarantas (Taranto) 0,25 ir 0,23, Triestas (Trieste) 0,24 ir 0,23, Paduja (Padova) 0,23 ir 0,21, Kaljaris (Cagliari) 0,22 ir 0,20, Brešija (Brescia) 0,20 ir 0,20. Didžiausios aglomeracijos (mln. žmonių 1991): Milanas 3,95, Roma 3,65, Neapolis 3,15, Turinas 2,25, Palermas 1,25, Genuja 1,00. Viename kvadratiniame kilometre vidutiniškai gyvena 190 žmonių, tačiau kai kuriuose regionuose po kelis kartus daugiau, pvz., Lombardijoje – apie 377 žm./kv.km, Ligūrijoje – 344, Lacijuje – 296, o Kampanijoje – 398. Žymiai mažesnis gyventojų tankumas pietinėje dalyje: Bazilikatoje tik 66 gyv./km². Rečiausiai apgyvendintas yra Aostos slėnis – 36. Didžiosiose salose – Sicilijoje ir Sardinijoje atitinkamai 198 gyv./km² ir 63 gyv./km². Nuo aštuoniasdešimtųjų praėjusio amžiaus metų didėjo imigracija iš Albanijos, šiaurės Afrikos šalių, daugiausia ieškant darbo. Šalyje yra apie 1,2 mln. užsieniečių.72% gyventojų gyvena miestuose. Pastebima kėlimosi iš miestų centrų į priemiesčius tendencija. Didžiausi miestai (tūkst. gyv. 2001 m., skliaustuose palyginimui – 1977 m.).• Roma (sostinė) 2623 (2864),• Milanas 1189 (1736),• Neapolis 1014 (1225),• Turinas 956 (1087),• Palermas 669 (686),• Genuja 629 (693),• Bolonija 402 (463),• Florencija 394 (438),• Katanija 371 (396),• Baris 345 (362),• Venecija 321 (348). Gyventojai kalba įvairiais italų kalbos dialektais ir mažumų kalbomis. Šalia italų kalbos atskiruose regionuose oficialiomis kalbomis laikomos vokiečių, prancūzų, ladinų ir slovėnų kalbos. Be to dar keletas mažumų kalbų turi specialų statusą (pagal Konstituciją ir jos nuostatas tikslinantį 1999 m. įstatymą): albanų, katalonų, graikų, kroatų, provansalų, oksitanų ir sardų. 91% gyventojų yra katalikai, iš kitų – protestantai ir judėjai. Tarp imigrantų yra daug musulmonų (apie 250 000). Kurioje srityje begyventų, italai yra kilę iš senovės etruskų, kurie atsirado maždaug 750 m. pr. Kr. ir garsėjo kaip amatininkai, muzikantai, jūrų keliautojai, kariai, pirkliai ir kalnakasiai, išgaunantys iš žemės vertingųjų vario, švino ir geležies rūdų. Mokslininkai neturi tikrų žinių, iš kur jų civilizacija atsirado, bet mano, jog didelę įtaką jiems padarė graikai. Etrūrijai žlugus, valdžią paėmė romėnai. Ankstyvosios Romos valstybės gentys padėjo Italijos sritinio separatizmo pamatus, nes skiriamosios geografinės sąlygos skatino atskirumą. Dabar šalyje yra dvidešimt oficialių autonominių sričių su savo mokesčių sistema ir įstatymais (nors kiekviena sritis priklausoma nuo Romos centrinės valdžios), su savo dialektais, valgiais, architektūra, geografija ir istorija. Keliaudamas iš srities į sritį jautiesi tarsi kirstum kitos šalies sieną. Be viso to, iš tikro yra dvi Italijos: pramoninė bei komercinė Šiaurė ir neišvystę žemės ūkio Pietūs (Medzodžiornas). Šie du regionai visad tarpusavyje varžėsi. Jeigu vieną šimtmetį sieniečiai sukurdavo architektūros stebuklą, florentiečiai buvo priversti juos pralenkti kitą šimtmetį. Taip kiekviena sritis kėlė savo kultūros lygį, ir tai buvo naudinga pasauliui. Gebėjimas įgyti pranašumą būdingas Italijos sritims ir net provincijoms bei miestams tiek praeityje, tiek dabar. Lombardijoje įsikūrusi Beretta galbūt yra seniausia giminės valdoma auksakalystės (nuo 1526 m. smulkių šaunamųjų ginklų gamybos) firma pasaulyje, tačiau Gucci, kurios centras Toskanoje, yra viena iš tarptautinių aukšto lygio simbolių. Italas tarp sričių daugiausia mato gastronominio pobūdžio skirtumus. Puikiausi baltieji valgomieji trumai auga Šiaurėje. Milano ossobucco (jautienos su kaulu patiekalas) yra žinomas pasaulyje; dėl fettuccine Alfredo (toks makaronų patiekalas) verta apsilankyti Romoje. Pešto (baziliko, alyvuogių aliejaus ir česnakų padažas, dažniausiai užpilamas ant makaronų) reiškia Genują. Bolonijinis padažas (malta mėsa su pomidorais) reiškia Boloniją. Prosciutto (kumpis) būdingas Parmai. Chianti (kianti, tam tikra vyno rūšis) – Toskanos įžymybė. Atskiriems šalies rajonams būdingi tam tikri tradiciniai renginiai. Pavyzdžiui, Sieną garsina Palio (kasmetinės žirgų lenktynės, kurių dalyviai vilki viduramžių drabužiais ir neša spalvotas vėliavas). Drabužiai yra vienintelis etninis skiriamasis požymis, kuris amžiams bėgant nublanko. Tautiniai sričių kostiumai dabar dėvimi tik per šventes. Šiuo metu Italijos gyventojai gali išeiti į pensiją 57 metų, jei jie į socialinio draudimo fondą mokėjo 35 metus. Pensijų sistema suvartoja maždaug 15 proc. BVP, ir šis santykis turėtų dar labiau augti, nes gimstamumas mažėja, o gyvenimo trukmėilgėja.Vyriausybė šio mėnesio pradžioje parlamentui pristatė savo pensijų reformos planą, kuris numato pensinį amžių nuo 2008 metų padidinti 3 metais – nuo 57 iki 60. Etninės grupės: italų (įskaitant mažas šiaurės vokiečių, prancūzų ir slovėnų-italų grupes, pietų albanų-italų ir graikų-italų grupes) Religijos: vyrauja Romos Katalikų ir stiprios Protestantų ir Žydų religinės bendruomenės bei auganti Musulmonų imigrantų religinė bendruomenė Etninė sudėtis (proc.): italai 94,5, sardinai 2,5 (vietinių genčių Sardinijos saloje bei užkariautojų punų, romėnų, vandalų, bizantiečių ir arabų palikuonys), retoromanai 1 (Alpių tautos friūliai ir ladinai), tiroliai 0,5 (Pietų Tirolyje Austrijos pasienyje, laikomi austrais), franko-provansalai 0,3 (Prancūzijos pasienyje), albanai (Pietų Italijoje, XV-XVII a. pabėgėlių nuo Osmanų jungo palikuonys) vien 18 tūkst. pabėgėlių 1991 rugpjūtį, slovėnai ( Slovėnijos pasienyje). Religinė sudėtis (proc.): katalikai 83, protestantai 1, netikintys ir ateistai 15.2.1. Ekonominė statistikaEkonomikos apžvalga. Italija turi įvairią industrinę ekonomiką su beveik tokia pačia gamybos apimtimi kaip Prancūzijos ar Didžiosios Britanijos. Kapitalistinė ekonomika yra padalinta į išvystytą šiaurinę, kur dominuoja privačios kompanijos, ir mažiau išvystytą agrokultūrinę pietinę, kur yra daugiau nei 20% bedarbių. Dauguma produktų, reikalingų pramonei, ir daugiau nei 75% energetinių produktų yra importuojami. Keletą metų Italija turėjo biudžetą, atitinkantį EMU (Europos Valiutų Sąjunga) reikalavimus. Vyriausybės atstovai, darbdaviai ir darbininkai sutiko atnaujinti 1993m. “socialinį paktą”, kuris buvo plačiai kredituotas ir sureguliavo Italijos infliacijos lygį iki EMU reikalavimų. Italija turi daug padaryti, kad skatintų užimtumą, atlyginimų lankstumą, ir imtis laisvosios ekonomikos. Ekonomikos augimas buvo 1,3% 1999m. ir turėtų pakilti iki 2,6% 2000m., dėl investicijų ir eksporto. Pagrindiniai ekonominiai rodikliai 2002 m.Nominalus BVP 1 258 mlrd. EURBVP augimas 0,4%BVP 1 gyventojui 28 400 EURInfliacija 2,5%Nedarbas 9%Darbo kaina / 1 val. 15,7 EUREksportas 266,94 mlrd. EURImportas 249,36 mlrd. EUR

1 grafikas: Eurozonos šalių (Italija, Prancūzija, Vokietija) visos prekybos eksporto kvotos. (Pastovi eksporto kaina; rodiklis 1988 = 100)

Italija, viena iš Europos Sąjungos sukūrimo iniciatorių, dalyvauja svarbiausiose pasaulio politinėse ir ekonominėse organizacijose: Didžiojo septyneto grupėje (G-7), Ekonominio bendradarbiavimo ir vystymo organizacijoje (OECD), Pasaulio prekybos organizacijoje (WTO), Tarptautiniame valiutos fonde (IMF) ir kt.

Italijos ekonominė struktūra yra panaši kaip ir labiausiai išsivysčiusių Ekonominio bendradarbiavimo ir vystymo organizacijai priklausančių valstybių. Pirminės gamybos sektoriaus įnašas į šalies ekonomiką nėra žymus, tuo tarpu paslaugos sudaro apie 67 % visos šalyje sukuriamos pridėtinės vertės. Išskyrus turizmą ir dizainą, Italijos paslaugų sektorius tarptautinėje rinkoje nėra konkurencingas. Tuo tarpu gerą vardą tarptautinėse rinkose yra išsikovojęs Italijos gamybos sektorius, ypatingai mažos ir vidutinio dydžio kompanijos, gaminančios sudėtingus, aukštos kokybės gaminius. Gamyba sudaro apie 25% BVP ir 90% Italijos eksporto. Italijoje yra santykinai mažai stambių kompanijų, tačiau jų įnašas Į šalies ekonomiką yra pakankamai svarus. Iš svarbiausių paminėtinos: FIAT (priklauso Agnelli šeimai), PIRELLI (priklauso Pirelli šeimai), FININVEST (priklauso Italijos ministrui pirmininkui Silvio Berlusconi) ir kt. Italijos ekonomikos varomoji jėga – smulkios ir vidutinio dydžio įmonės, daugiausia veikiančios taip vadinamuose „industriniuose rajonuose“ – šalies šiaurės rytuose ir centrinėje dalyje. Vidutinėje Italijos kompanijoje dirba 3,6 darbuotojo, „stambesnėse“ gamybinėse įmonėse dirba 8,7 darbuotojo (ES šalių vidurkis 15 darbuotojų). Dauguma smulkių ir vidutinių įmonių gamina aukštos kokybės vartotojiškas prekes: drabužius, avalynę, baldus, virtuvės įrengimus, buitinę techniką. Tradiciškai į eksportą orientuotos Italijos smulkios ir vidutinio dydžio įmonės paskutiniu metu susiduria su verslo globalizacija ir augančia konkurencija. Įmonių nenoras ieškoti finansavimo šaltinių investicijoms stabdo verslo plėtrą ir sudaro sąlygas stambioms užsienio kompanijoms nupirkti vietines įmones ir tuo būdu įsigyti itališką prekės vardą, laikomą vertingu pasaulinėje rinkoje, kadangi užrašas ant prekės „Made in Italy“ daugumoje šalių asocijuojasi su kokybe ir stiliumi. Italijos įmonės įsigijimas yra taip pat ir efektyvus būdas įeiti į Italijos rinką (šeštą pagal dydį pasaulyje).

1 lentelė: Pramonės našumas pagal sektorius 1991-2001 metais (Italija, Prancūzija, Vokietija) Vidutinis pokytis per metus( % ).

Pramonės sektoriai Italija Prancūzija Vokietija

Bendras įmonių 1,87 3,58 2,46 Maisto pramonės 1,72 -0,61 1,64Tekstilės ir odos 2,73 3,07 3,56 – tekstilė 1,74 3,09 2,54 – aksesuarai 4,57 3,98 4,58 – avalynės 1,36 -0,22 4,85Medienos 2,53 2,46 3,48Celiuliozės 1,87 1,80 2,63Naftos -2,65 5,85 5,43 Chemijos ir farmacijos 1,79 5,69 4,75Plastmasės 0,39 3,53 1,99Mineralų (be metalo) 0,96 2,53 3,17Metalo 1,74 1,63 2,50Mašinų 1,72 7,05 3,37Automobilių 1,11 5,72 -0,94Kitos 3,46 1,64 0,20

Užsienio prekyba2002 m. Importas 249,36 (Mlrd. EUR) Eksportas 266,94 (Mlrd. EUR)

Italijos užsienio prekybos apyvarta 2002 m. siekė 516,3 mlrd.EUR. Italijos importas 2002 m. sudarė 249,36 mlrd. EUR (per metus sumažėjo 1%). Italijos eksportas 2002 m. sudarė 266,94 mlrd. EUR (per metus sumažėjo 3%). Italija daugiausiai prekiauja su ES šalimis, importas iš ES sudarė 57% viso Italijos importo 2002 m., eksportas Ð 53%. Pagrindiniai Italijos importo partneriai: Vokietija (18% viso šalies importo), Prancūzija (11%), Nyderlandai (6%), Jungtinė Karalystė (5%), JAV (5%), Belgija (4%), Ispanija (4%), Šveicarija (4%), Rusija (3%), Kinija (3%), Austrija (2%), Japonija (2%), Libija (2%), Alžyras (2%). Eksporto partneriai: Vokietija (15% viso Italijos eksporto), Prancūzija (12%), JAV (10%), Jungtinė Karalystė (7%), Ispanija (6%), Šveicarija (4%), Belgija (3%), Nyderlandai (3%), Austrija (2%), Graikija (2%), Japonija (2%), Lenkija (2%), Turkija (2%), Portugalija (1%), Rusija (1%). Italija daugiausia importuoja transporto priemonių, įrengimų ir jų dalių (14% viso šalies importo), telekomunikacijų įrengimų, elektroninių prietaisų ir aparatų (14%), chemijos ir farmacijos pramonės produkcijos (13%), energetinių produktų (10%), metalų ir gaminių iš metalų (10%), mašinų ir mechaninių įrengimų (8%), maisto produktų, gėrimų, tabako gaminių (7%), tekstilės ir trikotažo (4%), žemės ūkio produkcijos (3%), popieriaus ir jo dirbinių, spaudinių (3%), avalynės ir dirbinių iš odos (3%), gumos, plastikų ir jų dirbinių(2%), naftos produktų (2%), drabužių (2%). Italijos eksporto struktūroje vyrauja mašinos ir mechaniniai įrengimai (20% viso šalies eksporto), transporto priemonės, įrengimai ir jų dalys (11%), telekomunikacijų įrengimai, elektroniniai prietaisai ir aparatai (10%), chemijos ir farmacijos pramonės produkcija (10%), metalai ir dirbiniai iš metalų (8%), tekstilė ir trikotažas (7%), avalynė ir dirbiniai iš odos (5%), maisto produktai, gėrimai, tabako gaminiai (5%), drabužiai (4%), baldai (4%), guma, plastikai ir jų dirbiniai (4%), stiklas, keramika, nemetalinės statybinės medžiagos (3%), popierius, jo dirbiniai, spaudiniai (2%), dirbiniai iä aukso ir sidabro, juvelyriniai dirbiniai (2%), naftos produktai (2%), žemės ūkio produkcija (1%).

2.3. Darbo jėgaDarbo jėga: 23,193 milijono Darbo jėga pagal profesijas: aptarnavimas 61%, pramonė 32%, žemės ūkis 7% (1996m.) Nedarbo lygis: 11,5% (1999m.) Vargstančiųjų skaičius: tiksliai nežinoma Namų ūkio pajamos ir suvartojimas procentais: žemiausias 10% : 2,9% aukščiausias 10% : 23,7% (1991m.) Infliacijos lygis (vartotojų kainomis): 1,7% (1999m.) Italai dirba, kad gyventų, o ne atvirkščiai. Svarbiausias jų požiūris – kuo labiau džiaugtis gyvenimu, skiriant daug laisvalaikio šeimai ir draugams.Šventu ir neliečiamu dalyku laikomos mėnesio trukmės vasaros atostogos. Tanto la morte ci ha trovar vivi (Šiaip ar taip, mirtis turi rasti mus gyvus), – sako jie. Kitaip sakant, kiekvienas miršta, todėl džiaukis šia diena, gyvenk čia ir dabar. Pinigai leidžia turėti malonumų, bet jie nėra galutinis tikslas. Griežtai skiriama darbas ir asmeninis gyvenimas. Privataus sektoriaus darbuotojų darbo valandos ilgesnės negu biurokralų, kurie liūdnai pagarsėję tuo, kad daugiausia dėmesio skiria savo meno – kuo mažiau dirbti tobulinimui.Valstybinės įstaigos linkusios vėlai atsidaryti ir anksti užsidaryti, jei jos išvis atsidaro. Pramoninė Šiaurė pasirinko ,,ritminę” darbo etiką ir kaip minėta, Pietus laiko sunkia našta šaliai.Dauguma italų dirba tik tiek, kad patenkintų savo šeimos reikmes, o tie kurie sunkiai dirba, neatrodo taip dirbantys, nes jie taip pat linksminasi. Labai vertinamas dalykas turėti savo įmonę. Italams daro įspūdį laipsniai ir erudicija, ypač mokslo ir technikos sričių. Tačiau kalbant apie šeimyninį verslą, tai jie linkę laikyti valdymą šeimos rankose.O dabar plačiu mąstu vyksta kartų kaita. Aukštas vietas savo šeimose paveldi tiek daug kapitalistų, kad jie Italijos pramonininkų konfederacijoje sudarė klubą ,,jaunasis verslininkas (Giovani Imprenditori). Šioje daug žadančioje grupėje, pavyzdžiui yra Marina Berlusconi, vyriausiasis ,,Finivest’’ įkūrėjo vaikas, ir Emma Marcegaglia, valdanti jos tėvo įsteigtą plieno bei inžinierijos susivienijimą, kurio metinė apyvarta sudaro 3 trilijonus lirų ( 2 milijardai JAV dolerių) ir kuriame dirba 3000 žmonių. 2000 metų duomenimis Italijoje kai kurie 65 m. ir vyresni asmenys vis dar dirba, bet dažniausiai – ne pilną darbo dieną. Moterys sudaro apie 3% visų darbuotojų, vyrai apie 8%. Vidutinis bendrasis valandinis moterų uždarbis viešajame ir privačiame sektoriuje (procentine išraiška), vyrų uždarbio kiekviename sektoriuje procentinė išraiška buvo: viešame-101, privačiame-89. Dauguma Italijos miestų turi Užimtumo centrus, kur ieškantys darbo gali kreiptis informacijos ir konsultacijų. Visi ES piliečiai turi teisę laisvai keliauti, apsigyventi ir dirbti su savo šeimomis kitose ES šalyse. ES piliečiai turi teisę dirbti vienodomis sąlygomis (atlyginimo, atleidimo iš darbo ar persikvalifikavimo socialiniais ir pašalpų klausimais) kaip ir kitos ES šalies piliečiai. Darbo jėgos mobilumas – klausimas, kuriuo daug diskutuojama, kadangi jis gali pavirsti nepaprastai neraminančia imigracija Vakarams ir sukelti įtampą šalyse. Vis dėlto, Laszlo Valki ir Laszlo Csaba išreiškė vertingą nuomonę šiuo klausimu, remdamiesi Jungtinių Valstijų patirtimi, kur pajamų skirtumas 1:3 tapo slenksčiu, paskatinusiu esminį žmonių judėjimą; be to, kiekvienas pajamų procento diferencialas sudarė 0,026% migracijos. Jų nuomone, šis faktas nepatvirtina vaizdelio, kai Centrinės ir Rytų Europos gyventojai būriais puola į kitą Europos pusę. Italija yra sukūrusi labai centralizuotą kovos su prekyba žmonėmis ir pagalbos jos aukoms sistemą. 1998 m. priimtas Užsieniečių įstatymo 18 straipsnis, kuriuo reglamentuojama specialioji nuo prekybos žmonėmis nukentėjusių asmenų socialinės apsaugos programa, numatanti specialią globą seksualiai išnaudojamiems asmenims. Pagalbą teikia dešimtys registruotų nevyriausybinių organizacijų, kurių veiklą koordinuoja Lygių galimybių ministerija.

2.4. Infliacija

2 grafikas : Infliacija, devalvacija, konkurencijos pajėgumas. 1970-2002 (rodiklis 1979 = 100)

250

200

150

100

50

1970 1975 1980 1985 1990 1995 2000

bendras apsikeitimas realus apsikeitimas kainos

Šiame grafike pavaizduota: bendras ir realus apsikeitimas Italijoje, vartojimo lygis kainų atžvilgiu.

2.5. Mokslas ir technologija

Šiuo metu vyksta spartus technologijų vystymąsis, ypač komunikacijų srityje. Daugybė kompanijų investuoja dideles lėšas į technologijų vystymą. Taip pat atsirado mažos įmonės, kurios tuo specializuojasi. Viena Italijos įmonė sukūrė naują būdą verslo reklamai siunčiant trumpas žinutes. Tai padidina vartotojų skaičių ir informuoja apie naujas paslaugas. Numatyta galimybė gauti išorinių tinklų žinutes ir jas registruoti Sistema veikia be interneto jungties ar modemo. Italija dalyvauja įvairiuose projektuose kartu su kitomis šalimis. Kartu su Arizonos universitetu Italijos nacionalinis astrofizikos instituto specialistai sukūrė naują teleskopą LBT ( large binocular telescope). Žvaigždes, ūkus ir galaktikas stebės du ant vienos montuotės įrengti 8,4 skersmens veidrodžiai. Tai leis atlikti geresnias nuotraukas, veidrodžių skersmuo mažesnis, bet galingumas didesnis.

Taip pat dalyvauja „ Maisto matricos“projekte kartu su Airija, Norvegija, Danija, Prancūzija, Anglija ir kitomis valstybėmis. Šis projektas yra maisto matricos struktūros formavimas ir įtaka kvapo atpalaidavimui bei suvokimui. Taip pat Italijos mokslininlai dalyvauja projektuose, kuriant vaistus nuo įvairių ligų, kuriant naujas tekstilės technologijas, naujus odos apdorojimo ir apdailos būdus.

2.6. Žiniasklaida

Televizija. Aštuonesdešimtais metais atsirado ir pradėjo egzistuoti privati televizija. Privati televizija, formuluodama savo veiklos misiją, pirma įvertino savo veiklos aplinką, pagrindines interesų grupes, bei pačios organizacijos vidinę kultūrą ir lyderystės potencialą, reikalinga pasiekti strateginiams tikslams.Vertindami interesų grupes, pagrindinį dėmesį privačios televizijos vadovybė skyrė savo auditorijos poreikiams. Televizijos auditorija nėra vienalytė, ji lyg ir susideda iš skirtingų segmentų. Italijos privati televizija daug dėmesio skyrė auditorijos formavimui, t.y. siekė sumažinti masinės auditorijos anonimiškumą bei nevienalytiškumą. Tai nulemta ekonominių faktorių: didžiąją dalį pajamų televizija gauna iš reklamo, o reklamos užsakovai suinteresuoti, kad jų pranešimai pasiektų specifinę, tikslinę auditoriją. Televizijos programos buvo formuojamos pagal žiūrovų kasdieninius įpročius, skonį ir interesą, darbo valandas ir laisvą laiką. Buvo atsižvelgiama ir į bedrasias socialines kultūrines aplinkybes. Visą tai padėjo suformuoti dienines ir savaitines programas.Taip pat, buvo atsižvelgta į tai, kad tarp spalio – gruodžio ir vasario – birželio, žiūrovai daugiausia laiko praledžia prie televizijos ekranų. Dienos programos buvo suskirstytos į tris fazes: “Day-time”- tai programos,kurios prasideda anksti ryte ir eina iki vakaro. Jose rodomi įvairūs serialai, rodomos programos vaikams ir įvairūs quizai. “Prime-time”, tai populiariausios, vakarinės programos – kuriose kiekvienas televizijos operatorius transliuoja vaidybinius filmus, autoriones laidas, įvairias pramogines laidas, informacijos programas, kuriose supažindinama visuomenė su Europos ir pasaulio kultūros įvairovę bei šiuolaikiniais civilizacijos pagrindais ir žinias, kuriose skelbiama informacija apie Italiją ir pasaulį. Ši vakarinė fazė yra labiausiai žiūrima, nes šiuo metu didžiaiusia dalis auditorijos būna namie. “Night-time”, tai naktinės prgramos ir yra mažiausiai žiūrimos. Kanalų pasiūlymas yra labai gausus. Jie pasiekia didžiąją Italijos dalį. Yra transliuojami 13 nacionalinių kanalų ir nuo 10 iki 15 vietinių televizijos kanalų. Italijoje pastebimi du pagrindiniai televizijos operatoriai, tai Rai ( kanalų saraša sudaro tokie kaip: Rai1, Rai2, Rai3, Raisportsat ir t.t), ir Mediaset ( kuriai priklauso Rete4, Canale5, Italia1 ). Šiems pagrindiniams televizijos operatoriams priklauso apie 90% televizijos rinkos. Smarkiai plečiasi ir palydovinė televizija. Ji jau užima apie 10 % televizijos rinkos. Dauguma šeimų renkasi pačią populiariausia palydovinę televiziją, tai SKY. Antroje vietoje, pagal abonementų pardavimą yra Streem ir trečioje vietoje – Telepiu televizijos.

2 lentelė: Televizijos išklausymas % – pagal Auditel šaltinius.

TelevizijosKanalai 2002 m. 2003 m. Rai 49.3 47.6 -1.7Mediaset 42.2 43.1 +0.9Kitos 8.5 9.3 +0.8

Žiniasklaida. Praėjus maždaug dviem šimtams metų po spaudos išradimo Italijoje pasirodė pirmieji šiuolaikinio laikrasčio prototipai. Ankstyvųjų Italijos laikraščių savybės: periodiškumas, komercinis pagrindas ( jie buvo laisvai parduodami ), turinio įvairovė ( informacija, dokumentai, reklama, paskalos, pramoga ).Ryšys tarp žurnalizmo ir politikos atsirado aštunto dešimtmečio pabaigoje, kada laikraštis buvo tam tikras politinis judėjimas. Iki to politinės, tarptautinės naujienos buvo platinamos paštu. Tam tikra prasme laikraštis buvo didesnė inovacija nei spausdinta knyga. Dienraščio išskirtinumas palyginus su kitomis komunikacijos formom yra tai, kad jis individualus, orientuotas į realybę, naudingas, sekuliarus, tenkino naujo socialinio sluoksnio – miesto gyventojų poreikius. Spauda buvo ir yra visą laiką pririšta prie politikos ir kovos dėl laisvės. Kartu su laikraščiu, formavosi ir jo skaitytojai. Tokie faktoriai, kaip patobulinta technologija, raštingumas, komercija, demokratijos plėtotė įtakojo ir skatino vienas kitą. Aštunto dešimtmečio viduryje 20 procentų italų mokėjo skaityti.

Pirmieji dienraščiai Italijoje, kurie dar ir dabar yra publikuojami buvo pradėti leisti 1859 m. “La nazione”, 1876 m. “Corriere della sera” , “Resto del Carlino”, 1851 m.“Osservatore romano”, 1895 m. “La Stampa”, 1891 m. “Il Mattino” ir pirmasis sportinis dienraštis 1896 m. “La Gazzetta dello sport”. Italijos laikraščiai yra vadinam “omnibus” teisingiau, tai laikraštis visiems šeimos nariams. Privačios spaudos suvokimas tai, kad spauda turi tarnauti tiesos skleidimui, valdžios kontrolei, informavimui ir pardavimu. Dienraščiai, kurie publikuodavo naujienas ir komentarus, visų pirma koncentruodavosi į šalies ir užsienio įvykius, į politiką, ekonomiką, dienos įvykius. Taip pat buvo įtraukiama ir sporto apžvalga, spektakliai, kultūra. Dažniausiai dalis dienraščio yra rezervuojama įvairioms reklamoms ar tai skelbimams. Šiuo metu, kad padidinti pardavimą, dauguma dienraščių siūlo savo skaitytojams ir pridėtinius žurnalus. Šiuo metu patys populiariausi dienraščiai kaip “Corriere della sera” parduoda 700.000 kopijų per dieną, o tuo tarpu “la Repubblica” apie 600.000 kopijų per dianą. Dienraštis “La Stampa” parduoda vidutiniškai apie 400.000 kopijų. Ketvirtoje vietoje yra Romos dienraštis “Il Messaggero” apie 250.000 kopijų per dieną.

Tačiau atsirado ir naujos komunikacijos priemonės ( pvz. kompiuteriai ). Naujosios kompiuterinės technologijos taip pat tapo masinės komunikacijos priemone. Dauguma leidyklų savo laikrasčius jau publikuoja ir internete, tai labiau padidina žmonių informuotumą.

IŠVADOS

Italija yra strategiškai svarbioje vietoje, užima centrinę Viduržiemio jūros dalį, jūrų ir oro vartai į Vakarų Europą. Turi visas sąlygas (geležinkeliai, autostrados, uostai, oro uostai) vykdyti importą, eksportą tiek savo, tiek kitų, kaip tranzitinė šalis. Gali priimti daug laivų ir lėktuvų iš karto, uostai gilūs, todėl gali konkuruoti su kitomis šalims dėl tranzito. Keliai geri, visi šimtas procentų asfaltuoti. Nors keliai geri ir susisiekimas geras, didesniuose miestuose visgi susidaro transporto kamščiai. Italija turi didžiulę nuostabią pakrantę, didžią istorinę praeitį ir nepakartojamo grožio kalnus, todėl pritraukia daugybę turistų ir poilsiautojų ( ypač mėgiama vokiečių ). Tam itin palankus ir klimatas. Klimatas taip pat palankus ir auginti vaisius ir daržovęs. Viena iš šalių gigantų, pateikiančių didžiausią kiekį alyvų aliejaus į pasaulinę rinka( tam net specialūs tankeriai) ir vaisių. Lygumose gerai deri vynuogės; Italija garsėja savo vynais. Taip pat lygumose ganomos ožkos, iš kurių pieno gaminamas sūris, kuris pamėgtas ne tik Europoje.

Itališko gyvenimo bruožai: – šalyje vyrauja vidutinio amžiaus gyventojai;– žemiausias gimimų koeficientas;– aukštas tautiškumo koeficientas;– būdingas sėslumas;– didžiausia gyventojų dalis pasiskirstę miestuose;– didžiausias skaičius katalikiško tikėjimo gyventojų;– vidutinis nedarbo lygis;– didelį vaidmenį Italams vaidina šeima;– dominuoja vyrų autoritarizmas;– vyrauja šeimyninės dinastijos verslas;– švietimo įstaigose vyrauja valstybinis finansavimas;– mokslas privalomas iki 15 metų;– noriai priimami studijuoti užsienio studentai.

Italija – tai šalis, kurioje labai svarbi šeima. Šiam faktui didelę įtaką daro religija, kurią išpažįsta daugiau nei 80% gyventojų. Religija italų gyvenime labai svarbi, todėl jie kievieną sekmadienį lankosi bažnyčioje kartu su visa šeima. Filosofijos ištakos Italijoje labai senos ir gilios, siekiančios renesanso laikus. Tai labai svarbu ne tik italams, bet ir viso pasaulio žmonėms, nes tai, ką galima pamatyti Italijoje, nepamatysi niekur kitur pasaulyje. Menas, senoviniai, statiniai ir įvairūs stiliai – tai galima rasti Italijoje.

Italijoje gyvena baltosios rasės atstovai – europidai, tačiau kaip ir kiekvienoje šalyje, taip ir Italijoje, gyvena išeivių iš kitų žemynų – australonegridų bei mongolidų. Tačiau kitų rasių atstovų Italijoje yra vos keli procentai. Italų gyvenime ypač svarbus yra maistas. Italai yra talentingi bei išradingi kulinarai bei virėjai. Gyvenimo sąlygos Italijoje geros ir šiuolaikiškos, t.y. dauguma šeimų gyvena nuosavuose namuose, dalis nuomotame būste ir, palyginti nedidelė dalis, butuose. Italai mėgsta komfortą ir praktiškumą, tačiau stilius ir atskiros detalės taip pat be galo svarbios. Drabužiai, stilius, aksesuarai, dizainas – tai žodžiai, kurie dažnam asocijuojasi su Italija. Ir visiškai pagrįstai, nes Milanas, Florencija, Venecija yra laikomi stiliaus, žinomų dizainerių vardų sostinėmis. Stilinga apranga, aksesuarai – tai italų kasdienybė. Nors Italijoje yra įteisinta italų kalba, skirtingų regionų žmonės kalba skirtingais dialektais. Vieną ar kitą dialektą supranta tik nedidelis kiekis žmonių. Dažnai net šiaurės Italijos žmonės sunkiai supranta pietuose gyvenančių žmonių kalbą. Italija turi diversifikuotą pramoninę ekonomiką su panašia bendra apimtimi ir skaičiuojant vienam gyventojui kaip ir Prancūzijoje ir D.Britanijoje. Italijos kapitalistinė ekonomika išlieka pasidalinusi į pramoninę Šiaurę, dominuojamą privataus sektoriaus ir mažiau išvystytus žemės ūkiu besiremiančius Pietus. Pagrindinės pramonės šakos: mašinų gamyba, metalurgija, chemijos ir naftos chemijos pramonė, lengvoji ir maisto pramonė, dominuoja privačios kompanijos. Italijos ekonomikos varomoji jėga – smulkios ir vidutinio dydžio įmonės, daugiausia veikiančios taip vadinamuose „industriniuose rajonuose“ – šalies šiaurės rytuose ir centrinėje dalyje. Italija, viena iš Europos Sąjungos sukūrimo iniciatorių, dalyvauja svarbiausiose pasaulio politinėse ir ekonominėse organizacijose.

Rinkos galimyės: Lietuvos Respublikai įstojus į ES, mūsų nuomone, Italijoje Lietuvos verslininkai savo potencialą galėtų išnaudoti maisto pramonės, transporto bei transporto aptarnavimo paslaugų, medžio apdirbimo, medžio gaminių, statybinių medžiagų bei statybos paslaugų sferos, lengvosios pramonės(tekstilė, odos išdirbimas) šakose. Pastaruoju metu ypač matomas Italų verslininkų susidomėjimas, ieškant verslo partnerių Lietuvoje. Tai, be abejonės, sudaro prielaidas tolimesniam mūsų šalies ir Italijos verslininkų sėkmingam bendradarbiavimui.

Informacijos šaltiniai

1. Banca d‘Italia – duomenys apie kainas ir pinigų srautus (vertimas iš italų kalbos). 2004m. lakričio 25d.2. Klaudija Gioseffi, Prieš jus Italija – Vadovas italų verslui, papročiams ir elgesio taisyklėms pažinti. Kaunas: AB,,Šviesa”, 2000metai.

Prieiga prie interneto tinklalapių: [žiūrėta nuo 2004 m. spalio 12d. iki 2004m. gruodžio 15d.]3. http://digilander.libero.it/rivistaprolet/classisociali.html4. http://digilander.libero.it/mogent/cm/massmediaC/page16.html 5. http://italy.indymedia.org/news/2004/06/573791.php 6. http://lt.wikipedia.org/wiki/italija7. http://scuolaworld.provincia.padova.it/girardi/italija.htm 8. http://kidslink.bo.cnr.it/reni/gozzadini/attivita/800/clsoc.html 9. http://uilpa-milano.org/modules.php?namre=News&file=article&sid=6 10.http://witcombe.sbc.edu/ARTLinks.html 11.http://www.anb.urm.lt/Italija 12.http://www.biblioteka.lt/metai/Italija1/info.htm13.http://www.biblioteka.lt/metai/Italija1/gyv.htm14.http://www.culture.lt/menas15.http://www.eic-vilnius.lt/files/eic_b3.pdf 16.http://www.italy.com/ 17.http://www.ivinskis.kursenai.lm.lt/anglisk/bv/lt/italy.htm 18.http://www.finanze.it/index.htm 19.http://www.gintarinesala.lt/text-306.asp20.http://www.ivinskis.kursenai.lm.lt/anglisk/bv/lt/italy.htm21.http://www.ldb.lt/src/pub03_11.htm22.http://www.ldb.lt/Eures/ 23.http://www.ldb.lt/Eures/index.aspx/lt/gyvenimo_darbo_salygos/kitu_saliu_gyvenimo_ir_darbo salyg4s/italija/ 24.http://www.mediaset.it 25.http://www.pensija.lt/index.php/lt/55631/26.http://www.rai.it27.http://www.sapere.it28.http://www.televisione.cc29.http://www.ziniandassociates.com/content/busi_abroad/db_italy.html 30.http://www2.europarl.eu.int/observateurs/obsbygpc.jsp?lng=en