1.1.KONKURENCIJOS SAMPRATATerminas “konkurencija’ kilęs iš lotynų kalbos- susidūrimas, varžymas. Konkurencija-automatinis rinkos pusiausvyros mechanizmas, centrinė rinkos ekonomikos mokslo sąvoka. Konkurencija buvo ir lieka rinkos ekonomikos subjektų rungtyniavimo forma. Verslininkų konkurencijos neišvengiamumą lemia pirkėjų prioritetas pardavėjų atžvilgiu dabartinėse rinkose. Ir priešingai, esant pardavėjo rinkai, konkuruoja pirkėjai.Tobula konkurencija- tam tikros struktūros rinka: daug gamintojų, daug pirkėjų,negalinčių paveikti rinkos kainos ir kt.charakteristikos. Didelis įmonių sk., elgsena,kai priimama rinkos kaina, ar laisvas įėjimas ir išėjimas iš rinkos dažnai laikomi konkurencijos buvimo šakoje kriterijais. Tačiau daugelis ekonomistų terminą konkurencija vartoja rinkų, kurios yra nekonkurencingos kontekste(keletas kainą nustatančių įmonių labai konkuruoja dėl pardavimų apimties.1)K. elgsena – kompanijų tarpusavio kova:-rungtyniavimas dėl naudingiausių prekės pardavimo sąlygų.-gamintojų kova už naudingesnės prekės gamybos ir realizavimo sąlygas.-kova dėl retų ekonominių gėrybių ir vartotojų pinigų už kuriuos galima šias gėrybes įsigyti.2)Struktūrinė traktuotė- rinkos struktūros, joje vyraujančių sąlygų analizė. K. apibrėžiama kaip situacija, kurioje yra daug konkuruojančių vienetų ir jie yra nepriklausomi, tai situacija, kai rinkoje yra daug nepriklausomų pirkėjų ir pardavėjų ir jie gali laisvai įeiti į rinką ir išeiti iš jos. Dėmesio centre – ar iš esmės įmonė gali paveikti bendrą kainų lygį rinkoje.3)Funcinis požiūris- nusako vaidmenį, kurį K. vaidina ekonomikoje.-Produktų diferencijavimas ir kokybė, naujos technologijos.Pirmenybė kaštams ir kokybei ir tam, kas veikia ne vien pelno maržą ir įmonių ribinius produktus, bet ir jų pagrindus ar net egzistavimą(Schumpeteris)-Dėmesys į mechanizmus, kurie verstų priartinti kainas prie minimalių gamybos kaštų ir neduotų gamintojui galimybės veikti rinkos pusiausvyros(neoklasikai) Konkurencijos rinkoje teorija remiasi daugiausia konkurencijos elgsenos ir funkcine traktuotėmis. Šakos ekonominės analizės metodai:
1.Struktūra-elgsena-rezultatyvumas. Šakos rezultatyvumas priklauso nuo įmonių elgsenos, o ši savo ruožtu – nuo šakos struktūros(veiksnių, lemiančių rinkos konkurencingumą).Šakos struktūra priklauso nuo pamatinių sąlygų,pvz., technologijos, produkto paklausosir.pan. Konkurencijos sampratos centras-elgsena.2.Teorinis metodas.Vadovaujamasi kainų teorija, naudojančia mikroekonomikos modelius įmonių elgsenai ir rinkos struktūrai paaiškinti. Konkurencijos sampratos centas yra rinkos struktūra.Šakos ekonomikos tyrinėjimo objektas yra apibrėžiamas kaip įmonių elgsenos organizuojant gamybą ir pardavimus tyrimas ir konkurencinių tarpusavio veiksmų analizė.Būtent konkurencijos mechanizmo1.3.KONKURENCIJOS METODAI IR KONKURENCINĖS STRATEGIJOSMetodų grupės:1)Kainų konkurencija-rungtyniavimas dėl galimybės gauti papildomą pelną, pardavus papildomą produkcijos kiekį ir dėl to sumažinus produkcijos vieneto sąnaudas.Tam sumažinamos kainos, nekeičiant produkcijos asortimento ir kokybės.2)Ne kainų konkurencijaapima:produkcijos savybių keitimą; naujų savybių suteikimą esamai produkcijai;tuos pačius poreikius tenkinančios naujos produkcijos sukūrimą; produkcijos sukūrimą anksčiau neegzistavusiems poreikiams tenkinti; prekės savybių (mados,prestižo simbolių) atnaujinimą; su preke susijusių paslaugų tobulinimą.Efektyvios konkurencijos sąlygomis vyrauja ne kainų konkurencijos metodai. Įmonių rungtyniavimo pagrindą sudaro kova dėl diferencijuotos paklausos. Konkurencinių metodų pasirinkimas priklauso nuo konkurencinių pranašumų, o šie nuo produkto savybių.Konkurencinės strategijos:1)Lyderiavimas kaštų srityje. Įmonė turi išlaikyti mažesnę už konkurentus savikainą Pagrindinis veiksnys-pažangi technologija, gamybos masto ekonomija,žaliavos prieinamumas.Lyderis kaštų mažinimo ir produkcijos diferencijavimo srityje turi prilygti konkurentams ar bent nedaug atsilikti.2)Diferencijavimas. Įmonė kuriuo nors aspektu siekia unikalumo.Tokia elgsena reikalauja didesnių gamybos kaštų.Įmonė turi kartu siekti didinti gamybos efektyvumą ir mažinti sąnaudas, nes priešingu atveju gali tapti nekonkurencinga dėl santykiškai didelės savikainos.3)Koncentravimasis.Pastangų sutelkimas į kurį nors veiklos aspektą siauroje konkurencijos srityje šakos viduje:pirkėjų grupė,konkreti produkcija ar konkr.geografinė rinka.Esmė-pasirinkti rinkos segmentą ir jį aptarnauti geriau ir efektyviau negu konkurentai. Reikiamų konkurentinių pranašumų galima įgyti arba mažinant savikainą arba didnant produkcijos diferencijavimą ir tuo išsiskirti iš konkurentų.
Atsižvelgdama į aplinkybes, įmonė gali taikyti bet kuriuos konkurencijos metodus ir naudoti bet kurį konkurencinės elgsenos modelį,tačiau visi įmonės veiksmai priklauso nuo jos konkurencinės orientacijos.1.4.STRATEGINĖ ELGSENA IR KONKURENCINĖ ORIENTACIJA.Įmonių veiksmai siekiant sumažinti esamų ir potencialių varžovų konkurenciją vadinami STRATEGINE ELGSENA. Str.elgsena- kompleksas veiksmų,kuriuos įmonė naudoja siekdama paveikti rinkos aplinką, kad padidintų savo pelną.Rinkos aplinka –visi veiksniai,veikiantys rinkos rezultatyvumą (kainą,kiekį,pelnus,gerovę),įskaitant vartotojų ar konkurentų žinias ir nusistatymą,esamų ir potencialių konkurentų sk., gamybos technologiją ir konkurento įėjimo į rinką kaštus bei greitį. Dvi konkurencinės elgsenos rūšys:1)Neokooperacinė strateginė elgsena – veiksmai įmonės,bandančios maksimizuoti savo pelnus, santykiškai pagerinus savo poziciją,palyginti su konkurentais.Įmonės naudojasi šia elgsena savo konkurentų nenaudai- stengiasi sutrukdyti įeiti į rinką,išstumti iš rinkos,sumažinti konkurento rinkos dalį.Naudojamos keturios strategijos:Grobuoniškų kainų nustatymas(kainų sumažinimas žemiau kaštų,siekiant išstumti konkurentus iš rinkos ir atbaidyti potencialius konkurentus nuo įėjimo.Įmonės prisiima trumpalaikius nuostolius, kad gautų ilgalaikę naudą);Ribojančių kainų nustatymas(tokių kainų ir gamybos apimčių nustatymas,kad kitoms įmonėms likusi paklausa yra nepakankama,kad galėtų būti pelninga įeiti į rinką);Investicijos siekiant sumažinti savuosius kaštus(diegia mokslinių tyrimų rezultatus,pasinaudoja patyrimo efektu. Įmonių padėtis rinkoje priklauso nuo kaštų); Investicijos siekiant padidinti konkurentų kaštus(Jei įmonė gali padidinti kaštus konkurentams labiau nei sau, tai ji gali padidinti savo pelną konkurento sąskaita).2)Kooperacinė strateginė elgsena – tai konkurentų kartu atliekami veiksmai, duodantys jiems naudos.Susitarimus tarp įmonių gali palengvinti bet kurios priemonės,kurias kolektyviai naudoja įmonės,siekdamos sumažinti netikrumą viena kitos atžvilgiu.KONKURENCINĖ ORIENTACIJA- tai įmonės koncepcija ir nuo jos priklausoma veiksmų sistema galutiniams tikslams pasiekti. Kiekvienos įmonės siekis yra rinkos monopolizavimas, kad būtų maksimizuotos pajamos. Nė vienai įmonei nepavyksta monopolizuoti rinkos,todėl bet kuri įmonėvadovaujasi bent dviem strateginėmis orientacijomis – rinkos monopolizavimu(nekooperacine konkurencine elgsena) ir savo veiklos integravimu į bendrą rinkos funkcionavimo procesą(kooperacinė konk.elg).Veikiant pirmąja kryptimi-siekiama mažinti konkurentų skaičių, veikiant antraja-stabilizuoti savo padėtį mažinant riziką. Kadangi rinkos monopolizuoti nepavyksta taikoma integracinė strategija, kuri grindžiama konkurencinių jėgų pusiausvyros supratimu ir naudojama kartu su monopolizavimo strategija.Abi šios strategijos nepašalian viena kitos padarinių.Todėl kiekvienas konkurentas niekada nenustoja būti konkurentu,kovojančiu dėl geresnių egzistavimo sąlygų.Kiekviena rimta įmonė turi nagrinėti abi konkurencines orientacijas.
3.1.KONKURENCIJOS ANALIZĖS KRITERIJAIKiekvienos iš keturių kainų teorijoje išskirtos rinkos struktūros pagrindinis kriterijus yra rinkos dalyvių skaičius. Papildomai konkurenciją galima analizuoti dar pagal 4 kriterijus:1.Pagal pardavėjo elgseną:skiriama1)polipolinė(daug pardavėjų)(atitinkanti tobulos ir monopolinės konkurencijos rinkos sąlygas ir galimybes,kai įmonė negali numatyti konkurentų reakcijos) Jei įmonė,planuodama savo pardavimų apimtį, laiko,kad ši apimtis priklauso tik nuo kainos ir pirkėjų elgsenos ir kad ji gali nepasyti konkurentų, galima sakyti, kad įmonė elgiasi kaip monopolistė.Jei įmonė yra tos nuomonės,kad ji turi konkurentų ,ir ji negali numatyti jų reakcijos į savo veiksmus,jei įmonė priima rinkos kainą, tokia situacija vad.tobula konkurencija. Jeigu ji, keisdama kainą, gali veikti pardavimų apimtis dėl tos priežasties, kad jos produkcija diferencijuota, tai tokia situacija monopolinė konkurencija.2)Oligopolinė konkurencija(mažai pardavėjų)-įmonė vertina, kad jos sprendimai(kainos nustatymas) sukels konkurentų rekciją.Vadinasi, ji turi įvertinti tikėtiną savo konkurentų reakciją.2.Pagal prekės diferencijavimo lygį: skiriama vienarūšė(homogeninė be diferencijavimo)ir įvairiarūšė(heterogeninė,su prekės diferencijavimu)konkurencija.-Produktų diferencijavimo sąvoka.Diferenciaciją nusako arba būdingos produkto ypatybės(jo markė,išvaizda),arba pardavimo sąlygos.Pirkėjo teikiamo pranašumo priežastis g.b.pagrįsta arba iliuzorinė.-Klientūros sąvoka.Esant tobulai konk., ir prekės ir pirkėjai standartizuoti.Esant monopolinei konk.-kiekvienas pardavėjas turi tam tikrą klientūrą,teikiančią pirmenybę jo prekėms.Pardavėjas turi skaitytis su šios klientūros reakcija,jis parduos daugiau ar mažiau priklausomai nuo kainos.-Artimų pakaitalų sąvoka.Diferencijuotos prekės pardavėjas turi ne tik ssavo prekės paklausos elastingumą, bet ir kryžminį, t.y. prekės pakaitalo B paklausos elastingumą prekės A kainai (dq /q :dp /p )Prekės, turinčios didelį paklausos kryžminį elastingumą (ir paklausos kryžminį elastingumą su kitomis prekėmis), sudaro vienos šakos ar grupės produkciją.
3.Pagal įėjimo į rinką laisvumą:atvira ar uždara konkurencija. Nuo rinkoje esančių įmonių veiksmų nepriklausantys veiksniai(Objektyvūs įėjimą ribojantys veiksniai):1)pelno perspektyvos šakoje neužtikrintinumas;2)paklausos stabilizacija ar šakos augimo sulėtėjimas;3)netobulas gamybos veiksnių mobilumas;4)gamybos veiksnių vientisumas;5)produkcijos diferencijavimas ir diversifikavimas;6)prekybos ir paskirstymo tinklo svarba;7)instituciniai barjerai(patentai).Prevencinės įmonės strategijos:Gruobuoniškų kainų nustatymas,ribojančių kainų nustatymas,investicijos siekiant sumažinti savuosius ir padidinti konkurentų kaštus.4.Pagal naudojamus veiksmus:kainų keitimas arba produkcijos modifikavimas.3.2.OLIGOPOLIJOS ANALIZĖ.BENDRA OLIGOPOLIJOS (O) MODELIŲ CHARAKTERISTIKA.O-jos veiklai rinkoje daro įtaką dvi svarbios tendencijos:· Bendro pelno maksimizavimas. Oligopolistai siekia veikti atvirai ar slapta suderintai, kaip veiktų ir monopolistas,siekdamas didžiausios naudos iš paklausos šakoje· Antroji išreiškia fundamentalaus antagonizmo, pasireiškiančio kiekvienos įmonės siekimu užsitikrinti didžiąją dalį šakos pelno,poziciją.Pagal aplinkybes vyrauja pirmoji arba antroji.Galima išskirtišitokias O-jos teorijos raidos fazes:1. Duopolijos modelis. Šis modelis aprašo gamybos apimties arba kainos funkcijas, maksimizuojančias individualų kiekvienos įmonės pelną.Klasikiniams duopolijos modeliams būdingi trys buožai: 1)kiekvienas pardavėjas daro prielaidą, kad konkurentas nereaguos į jo gamybos apimties arba kainos pokyčius. 2)Kiekvienas pardavėjas užima priklausymo padėtį, vertindamas, kad jo konkurentas užims vadovaujančią padėtį.3)nėra jokios bendradarbiavimo ar suokalbio tendencijos.Duopolija yra nestabili rinkos forma ne tik todėl, kad kaina turi tendenciją būti neapibrėžta, bet ir todėl, kad duopolija turi tendenciją išnykti: arba sudaromas susitarimas dėl rinkos pasidalijimo arba pašalinamas vienas dalyvis, arba įsikiša valstybė, kad nutrauktų kainų karą ir grąžintų pusiausvyrą.2. Bendro pelno maksimizavimo principai. Vykdoma grupinė politika, kurios esmė –maksimalus bendras pelnas.Bendro pelno maksimizavimo principo veikimo ribojimo priežastys yra dviejų rūšių:1)Ribojimai egzistuojantys ir monopolijos ir O-jos atvejais(tendencijos išplėsti saugumo ribas dėl būsimų pajamų neužtikrintinumo;pajamų maksimizavimas ilgu laikotarpiu;vadovybės ar dominuojančios akcininkų grupės, kurių interesai ne visuomet sutampa su visų įmonės savininkų interesais dominavimas)2)Ribojimai būdingi O-jai(aštri konkurencija arba noras jos išvengti;susitarimų reklamos,produkcijos kokybės, technologijos,produkcijos kaštų pokyčių srityse padarinių koordinavimo netobulumas;kaštų skirtumai, produkcijos diferencijavimas ar nenoras bendrai naudoti išteklius dėl produkcijos horizontalaus ar vertikalaus diferencijavimo.
3. Karo analogija.-Svarbiausia oligopolisto motyvacija- noras užsitikrinti saugumą.Šis noras turi tendenciją lemti kainos nelankstumą. -O-jos situacija lekia,kad imamasi daugelio priemonių, papildančių pastovios kainos,kaip ginklo naudojimą.-Kaina susiformuoja kaip įmonės skyrių ir tarnybų konfliktuojančių nuomonių rezultatas.-Kainų karas.-Oligopolinė kova dėl pozicijų ir saugumo sukelia įvairius politinius veiksmus.4. Dabartinė situacija. Numanomos reakcijos koncepcija, lošimų teorijos taikymas.Konkurencijos oligopolinėje rinkoje analizė dabar yra šakos ekonomikos metodologinis pagrindas. Tai iš dalies atskleidžia tą faktą, kad daugelio rinkų struktūra yra aiškiai oligopolistinė.Pagrindiniai oligopolinių situacijų tipai:1. Visiška koordinacija:kartelis.Kartelio administracija siekia sumažinti bendrus šakos kaštus.Gryno kartelio rezultatai analogiški monopolijos rezultatams.2. Slaptas susitarimas.Esant susitarimui, šakos gamybos apimtis didesnė nei esant karteliui, kadangi gamybos paskirties pasiskirstymas vyksta ne pagal kaštų minimizavimą. Mažesnis ir pelnas.3. Direktyvinių kainų situacija. a)dalinės monopolijos atvejis-kainą nustato dominuojanti įmonė.b) Oligopolinės įmonės, kurių kaštų kreivės skirtingos, bet vienodod rinkos dalys.Viena įmonė turi pranašumą kainų politikoje,nes jos kaina mažesnė,kita,nenorėdama prarasti klientų, priversta pasekti pirmąja įmone.c) įmonės barometro atvejis. Įm.barometras-tai įmonė, kuri priverčia konkurentus priimti jos kainą tik todėl, kad ji geriausiai atspindi rinkos sąlygas.4. Nekoordinuotos oligopolijos situacija. Oligopolistų neužtikrintinumas savo konkurentų elgsena dėl to, kad nėra susitarimo arba nepakankamai žinoma konkurentams būdinga reakcija.Tada pastebimas kainų nelankstumas(laužta paklausos kreivė).Bendra O-jos modelių charakteristikaO-ja skiriasi nuo tobulos konkurencijos ir monopolijos tuo, kad ieškodama geriausios savo veiklos politikos, ji privalo atsižvelgti į konkurentų elgseną. Kiekvienos įmonės pelnas maksimizuojamas, kai ribinės pajamos lygios ribiniams kaštams. Įmonės ribinės pajamos priklauso nuo jos likutinės paklausos kreivės (rinkos paklausa minus visų varžovų siūloma apimtis). Trumpu laikotarpiu svarbiausias instrumentas, kurį galima lengvai pakeisti yra kaina.Ilgesniu laikotarpiu kaštų struktūra ir produkto charakteristikos g.b. pakeistos. Gamybos technologijos g.b.pertvarkytos ir pagerintos,pajėgumai padidinti.Reklama gali pakeisti vartotojo prekės suvokimą. Moksliniai tyrimai leidžia įmonėms išplėsti savo pasirinkimo kryptis.
Vieni O-jos modeliai atitinka situaciją, kai imamasi suderintų veiksmų (kartelis),kiti – kai įmonės konkuruoja; vieni remiasi vieno etapo(statiniais) lošimo modeliais, kiti daugelio etapų (dinaminiais);vienų pagrindas yra kainų konkurencija, kitų – kiti parametrai : kiekis, produktas, reklama, įėjimo barjerai. Į visus O-jos modelius galima žvelgti kaip į lošimų teorijos pavyzdžius. Lošimas yra kiekviena konkurencija, kurioje svarbu strateginė elgsena. Kiekviena įm. Formuoja strategiją, arba planą kovos veiksmų, kurių imsis konkuruodama su kt.įmonėmis. Kiekvienos išlošis priklauso nuo visų kt. Įmonių veiksmų. Varžovo veiksmų rinkiniai vad. Įmonės tikėtinomis strategijomis. O-jos modeliai skiriasi pagal tai, kokius veiksmus gali atlikti įmonės(pvz.nustatyti kainas ar gamybos apimtis),pagal galimų veiksmų eiliškumą(pvz.kuri įm.pirmoji nustato kainas), pagal lošimo trukmę(vieno ar daugelio etapų)ir kt.