Monopolijos nauda ir žala

TURINYS
Turinys 2
Įvadas 3
Teorinė dalis 4

Monopolijos formavimosi ypatybės 4

Natūrali monopolija 6

Konkurentų įėjimo į rinką barjerų kūrimas 7

Privilegijos, leidimai, licencijos 7

Patentai 7

Monopolija dėl masto 7

Monopolinė kainodara 8

Monopolinės kainodaros bruožai 8

Monopolinės įmonės pelno aukojimas 8

Kaštų kainodara 9

Diskriminacija kainoms. 10

Dviejų dalių tarifas 12
Praktinė dalis 13

Konkretaus pavyzdžio analizė 13
Išvados 15
Informacijos šaltiniai 16

ĮVADAS

Monopolijos sąvoka Lietuvoje tampa ne tik teoriniu terminu, bet ir praktiniu pavyzdžiu. Tai sąlygoja sparti Lietuvos ūkio privatizacija. Dažnai skuboti ir neišsamiai paruošti privatizavimo projektai lemia stambių ūkio objektų arba jų kontrolinių akcijų paketų pardavimą vienai įmonei arba vieninteliam strateginiam investuotojui. Taip valstybinis monopolis tampa privačiu, nors valstybė irgi disponuoja akcijų dalimi.
Vyriausybei privatizuojant viis daugiau monopolinių objektų – tai jau privatizuotas “Lietuvos telekomas”, “LISCO”, ruošiami privatizuoti: “Lietuvos energija”, “Lietuvos geležinkeliai”, dujų ūkis, vartotojams iškyla klausimas ar jie neliks nuskriausti? Monopolinės kompanijos valdo svarbiausias ūkio šakas, todėl dauguma vartotojų yra ramūs dėl kainų politikos, nes dauguma tų firmų priklauso vyriausybei. Vyriausybė gali be didesnių sunkumų reguliuoti jai priklausančių įmonių teikiamų paslaugų kainas. Privatizavus šias įmones, visų pirma, prarandama jų kontrolė. Tačiau vartotojus labiausiai jaudina ne tiek klausimas kaip bus tvarkomasi įmonės viduje, kiek kokią kainų poolitiką pasirinks įmonė. Dėl vyriausybės negalėjimo kontroliuoti kainų, monopolininkai gali reikalauti labai didelio užmokesčio už jų teikiamas paslaugas ar prekes.
Pagrindinis monopolizuotos rinkos bruožas yra vienos įmonės viešpatavimas joje. Jeigu įmonė gamina tam tikrą prekę, neturinčią artimų substitutų, ji yra monopolija. Ja

au pati monopolijos sąvoka parodo, kad vartotojas neturi pasirinkimo, todėl akivaizdu, kad monopolija, būdama kraštutine rinkos struktūros dalimi, lemia neigiamą požiūrį į ją.

Mano darbo tikslas kiek galima išsamiau parodyti monopolijos ne tik žalą, bet ir sąlyginę naudą ūkio struktūrai, tuo pačiu konkrečiam vartotojui. Todėl, analizuojant monopoliją, skirtingais pjūviais, būtina apibrėžti monopolijos sąvoką, struktūrą, jos atsiradimo prielaidas ir priežastis, darbo santykius, monopolinę kainodarą, santykį su kitomis ūkio struktūros ekonominėmis institucijomis. Taip pat būtina aptarti priežastis, kurių dėka monopolistas siekdamas maksimalaus pelno atsisakys pernelyg aukštų kainų, kokios galimybės naujam ūkio objektui įeiti į monopolinę rinką, kokią įtaką monopolinėms kainoms turi nauji mokesčiai, kaip dėl jų pasikeis prekės vartojimas?

Monopolistas gali naudotis įvairiomis kainodaros sistemomis. Siekdamas maksimalaus pelno jis gali suteikti tam tikroms žmonių grupėms įvairių nuuolaidų. Taip pat jis gali pardavinėti savo produktą visiems žmonėms skirtingomis kainomis. Kaip elgsis monopolistas rinkoje, kokios yra kainodaros pasirinkimo galimybės, kaip pasirinkti tinkamą kainų sistemą, šių ir kitų problemų spektre, reikalaujančiame gilesnio nagrinėjimo, bus mėginama įžvelgti naudą arba žalą.

Siekdami apibrėžti monopolijos žalą ar naudą, visų pirma apibrėžkime svarbiausius faktorius lemiančius monopolijos atsiradimą:
1. Firmų skaičius labia ribotas.
2. Produkto tipas. Gaminamas unikalus produktas, kuris neturi artimų substitutų, todėl pirkėjas neturi alternatyvos ir priverstas arba pirkti tą produktą, arba jo atsisakyti.
3. Labai didelės kainų pa

asirinkimo ir kontrolės galimybės.
4. Kitų firmų įėjimas į monopolinę rinką yra labia sudėtingas arba beveik neįmanomas. Tai gali lemti techniniai, ekonominiai arba teisiniai barjerai, neleidžiantys kitoms firmoms įeiti į šaką.
5. Išteklių kontrolė.
6. Valstybės įteisintos monopolijos.
7. Palyginti maži gamybos kaštai dėl masto ekonomijos.
8. Monopoliniai susiliejimai ir sąjungos tarp firmų (jei to nedraudžia įstatymai).

TEORINĖ DALIS

Šiame skirsnyje panagrinėsime bei detaliau atskleisme kertinius monopolijos aspektus teorinėje plotmėje. Jų išsamesniai analizei panagrinėsime kai kuriuos, turinčius realią įtaką rinkos formavimuisi, teiginius, išsiaiškinsime jų atsiradimo prielaidas, įvertinsime jų statusą neigiamo – teigiamo poveikio rinkai atžvilgiu.

MONOPOLIJOS FORMAVIMOSI YPATYBĖS

Kaip jau minėjau įvade, vienas kraštutinis rinkos struktūros atvejis ir visiška priešingybė tobulai konkurencijai yra monopolija (gr. “monos”- reiškia “vienintelis”, “poleo”- reiškia “parduoti”). Skiriamos keturios priežastys, sąlygojančios vienintelio pardavėjo atsiradimą:
1) Monopolija atsiranda kontroliuojant tam tikrus išteklius, dažniausiai retus arba svarbiausius gamybinius išteklius, arba patento turėjimas.
2) Įteisinta (legalizuota) monopolija. Kartais yra draudžiama daugiau negu vienai firmai pardavinėti tam tikrą produktą. Pavyzdžiui pardavusi Lietuvos telekomą, vyriausybė suteikė jai monopoliją iki 2005 m. tiekti laidines telekomunikacijų paslaugas visoje Lietuvos teritorijoje.
3) Monopolija atsiranda susijungus keletui gamintojų. Jeigu įstatymai nedraudžia, tai keletas gamintojų (pardavėjų) gali susijungti į vieną firmą ir, tokiu būdu, pakelti kainą bei padidinti gaunamą pelną.
4) Natūrali monopolija. Tokia monopolija atsiranda dėl itin svarbios masto ekonomikos veiklos, įgalinančios visą duotos ūkio šakos produkcijos apimtį ga

aminti mažiausiais vidutiniais kaštais vienoje firmoje, o ne dviejose ar daugiau.

Monopolijos įsigalėjimas iš dalies priklauso nuo to, kaip siaurai yra apibrėžiama rinka bei nuo sukūriamų arba savaime atsirandančių barjerų įeiti papildomoms įmonėms į rinką. Šiuo aspektu monopolijų rūšys skirstomos pagal tai, kokie barjerai skatina jas susikurti:
1) Natūrali monopolija, kuri atsiranda dėl ribotų išteklių pasiūlos. Tai gali būti bet kokie ištekliai, kad ir nikelio gavyba Kanadoje, sudaranti 90 proc. pasaulinės pasiūlos.
2) Teisinė monopolija suteikia gamintojams teisišką apsaugą, bei apsaugo rinką nuo nesąžiningos konkurencijos.
3) Socialinė monopolija kyla iš techninių pasiūlos sąlygų. Puikus pavyzdys gali būti šilumos tinklai. Labai brangios šiluminės trasos sąlygoja, kad vietovėje, kurioje jau egzistuoja viena šilumos tiekėja, antroji savo tinklų netiesia, nes tai neapsimoka.

Konkretizuojant pagrindinius įėjimo į monopolinę rinką barjerus, reikėtų išskirti pagrindines sunkia įveikiamas įėjimo į monopoliją kliūtis:
1) Vyriausybės licenzijos ir privilegijos. Dažnai vyriausybės politikos, garantuojančios firmoms vienintelio pardavėjo statusą, rezultatas būna kliūtis kitoms firmoms įeiti į tam tikrą rinką.
2) Patentai ir autorinės teisės. Pastarieji dažniau suteikiami naujo produkto išradėjui skatinant jį tobulinti produktą, ieškoti naujų išradimų. Patentiniai įstatymai apsaugo išradėją nuo konkurentų. Tačiau išimtinės teisės yra garantuojamos tik tam tikrą laikotarpį – tokia monopolija yra laikina.
3) Išimtinė svarbių išteklių kontrolė. Prie šių išteklių galime pristirti ir unikalius sugebėjimus ar žinias.
4) Masto ekonomija: kaštai. Kai kuriose šakose šiuolaikinė te
echnologija įgalina pasiekti žemus gamybos kaštus tik stambiems gamintojams, gaminantiems didelę produkto rinkos dalį.

Šios kliūtys leidžia monopolijai formuotis beveik neribotai. Daugelis šaltinių išskiria panašias monopolijų formavimosi ypatybes, tik kiek kitaip jas interpretuoja. Galima teisines monopolijų atsiradimo kliūtis išskaidyti į smulkesnius vienetus: patentus, bei Vyriausybės licenzijas, nors jos turi labai panašią galią, Vis dėlto, manau, verta labiau akcentuoti monopolijas, susikūrusias dėl masto ekonomijos, nes mano nuomone, šio tipo monopolijos yra labai reikšmingos dabartiniam Lietuvos ūkiui, kur dėl didelio firmų susiskaidymo, jų smulkumo negalima pasiekti žemų gamybos kaštų.
Analizuojant rinkos struktūrą Lietuvoje, atskiru skirsniu būtina išskirti valstybės arba valstybinį monopolį. Be abejonės valstybinis monopolis leidžia tam tikroms vartotojų grupėms pajusti realią naudą, tačiau ji tik sąlyginė, kadangi valstybinės monopolijos valdymui panaudojami tie patys vartotojų sumokėti mokesčiai. Tai ypač juntama neišskirtam įstatymais vartotojui, mokančiam pilną kainą. Dažnai valstybės monopolis tai komunaliniai tinklai ir ūkis, visuomeninis transportas, kurio išlaikymui skiriamos nemažos subsidijos, kartais padengiančios daugiau negu pusę pavyzdžiui miesto transporto išlaidų.

Valstybinėms įmonėms būdingiausia tai, kad kol ji negauna subsidijų kaštams dengti, ji nesuinteresuota mažinti tų kaštų. Netgi privačiose įmonėse savininkai nesugeba kontroliuoti neefektyvių valdytojų veiksmų. Tuo tarpu valstybinėje įmonėje tai daryti dar sunkiau. Priežastis – valstybės biurokratinės tarnybos bei lėšų panaudojimo kontrolės stoka.

Šiuo atveju diskutuoti apie naudą ar žalą tikrai sudėtinga. Nauda gali būti vertinama sąlyginiu kainų stabilumu, valstybinio sektoriaus darbuotojų atlyginimų lygiu, nuolaidų dydžių atskiroms vartotojų grupėms, tačiau platesne prasme visi vartotojai – mokesčių mokėtojai – patiria nuostolį dėl neefektyvaus ir neproduktyvaus lėšų panaudojimo.
Paanalizuokime detaliau atskirus rinkos monopolizavimo veiksnius..

NATŪRALI MONOPOLIJA
Natūrali monopolija atsiranda tada, kai vienos įmonės vidutiniai kaštai mažėja didėjant gamybos apimčiai ir kai viena įmonė gali gaminti visą perkamų prekių kiekį mažesniai vidutiniais kaštais negu dvi ar daugiau įmonių. Šios monopolijos atsiradimą lemia masto ekonomija, dėl ypatingai didelių pastovių kaštų. Vietinės elektros, telefono, vandentiekio, dujų tarnybos yra natūralios monopolijos, nes elektros ar telefono laidų, vandens ar dujų vamzdyno tiesimo pastovūs kaštai yra dideli, palyginti su kintamaisiais kaštais. Tuo tarpu vidutiniai kaštai labiau mažėja, kai pastovūs kaštai paskirstomi vis didesniam produkcijos kiekiui.
Kuri nors įmonė įsitikins, kad, padidinusi gamybos apimtį, ji gali sumažinti vidutinius kaštus ir pardavinėti savo produkciją žememsnia kaina negu konkurentai. Šie bus priversti atsisakyti to verslo. Natūralios monopolijos atveju konkurencija priverčia pasitraukti iš rinkos visas įmones, išskyrus vieną, kuri užtikrina mažiausius vidutinius kaštus. Mažos įmonės, gaminančios produkciją santykinai aukštais vidutiniais kaštais, paprasčiausiai nesugeba konkuruoti su didele įmone, kurios vidutinia gamybos kaštai yra žemi.
Aišku, kad vartotojai turės naudos, jei gamybos kaštai, veikiami konkurencijos, mažės. Tačiau ši vartotojui palalnki situacija išnyks, kai tik didelė įmonė pašalins iš rinkos savo konkurentus ir taps monopolija. Jai neberūpės atsiradę nauji varžovai. Dėl didelio gamybos masto ir žemo vidutinių kaštų lygio monopolija įveiks bet kurį ką tik pasirodžiusį konkurentą ir privers jį bankrutuoti, jei tas mėgins sumažinti kainas. Nebijodama esamos ar būsimos konkurencijos, monopolija gali kelti kainas. Todėl prekės vartotojai tampa priklausomi nuo monopolijos. Išimtis tie atvejai, kai vartotojai gali pradėti mažiau pirkti išaugus kainai, taip pat, kai vyriausybė imasi reguliuoti kainą. Kadangi monopolinė įmonė gali paveikti kainą, o tuo pačiu ir savo pelną, jos negatyvus poveikis vartotojų perkamajai galiai yra tikrai juntamas ir realus.

KONKURENTŲ ĮĖJIMO Į RINKĄ BARJERŲ KŪRIMAS

PRIVILEGIJOS, LEIDIMAI, LICENCIJOS,
Valstybinės valdžios organai, atstovaudami vartotojų arba visuomenės interesams, dažnai apriboja gamintojų veiklą, t.y. naorint užsiimti kai kuriomis ūkinės veiklos rūšimis kelia tam tikrų reikalavimų (tai dažniausiai gaminamų prekių ar teikiamų paslaugų, naudojamų resursų standartai) ir išduoda leidimus ūkinei veiklai. Specialių reikalavimų nustatymas reiškia valstybės iškeltą įėjimo į rinką barjerą.

PATENTAI
Idėjos, kokias prekes gaminti, kokią technologiją naudoti, taip pat prilyginamos resursamas. Tačiau tokius resursus, lengviau atsiskiriančius nuo daiktinės formos, galima perimti iš savininko ir pažeisti jo monopolinę padėtį, t.y. įeiti į jo rinką.
Tačiau atvira idėjų cirkuliacija nėra naudinga ne tik naujų idėjų savininkams, bet ir visai visuomenei. Jeigu autorius negali išlaikyti naudos, kurią teikia jo idėja, dingsta ir suinteresuotumas tos idėjos paieškomis. Neapsaugant intelektualaus darbo produktų autorių teisių, negalima tikėtis sparčios technologinės pažangos. Todėl valstybė imasi šios apsaugos, pasitelkdama patentinę teisę. Patentas suteikia monopolinę teisę savininkui tam tikrą laikotarpį naudotis idėja savo firmoje bei sudaro įėjimo į rinką barjerą. Šiuo atveju labia atsakingas uždavinys tenka valstybei – patento išdavėjai, kadangi nuo patento galiojimo termino didžiąja dalimi priklauso žalą ar naudą teks akcentuoti vartotojams.

MONOPOLIJA DĖL MASTO

Rinka monopolizuojama sukuriant arba savaime atsirandant barjerams įeiti papildomoms įmonėms į rinką, kai tam yra paskata – rinkoje funkcionuojančių įmonių ekonominis pelnas. Tokie barjerai gali būti įvairios kilmės: techninės, juridinės, ekonominės. Jie sąlygoja monopolijos tipą.

Natūrali monopolija remiasi ekonomijos dėl gamybos mastų efektu. Kartais rinkoje susidaro tokia padėtis, jog mažiausi vidutiniai kaštai yra tada, kai visa šakos produkcija gaminama vienoje įmonėje. Jeigu šakoje bus bent dvi įmonės, nė viena iš jų negalės padengti savo kaštų, nes, pasidalijus šakos gamybos apimtį į dvi dalis, pasikeičia ryšys tarp kiekvienos įmonės paklausos ir vidutinių kaštų kreivės.

Didelę ekonomiją dėl mastų nulemia technologinės kai kurių firmų ypatybės. Pirmoms būdingi nemaži pradiniai kapitaliniai įdėjimai ir fiksuotieji kaštai. Papildomi vartotojai mažina bendruosius vidinius kaštus. Viena įmonė, gamindama visą šakos produkciją, pasiekia mažiausių vidutinių bendrųjų kaštų, negu tai galėtų padaryti dvi ar daugiau įmonių.

MONOPOLINĖ KAINODARA

Didžiausią įtaką vartotojui turi prekių kaina, todėl bene labiausiai aktualus analizės objektas – monopolinės įmonės kainodara, kurios analizė leidžia pilniau suprasti monopinės įmonės ekonominį potencialą, o tuo pačiu ir paveikį vartotojui.

MONOPOLINĖS KAINODAROS BRUOŽAI

Monopolinę padėtį užimančios įmonės pusiausvyra įgalina išskirti pagrindinius monopolinės rinkos kainodaros bruožus.
Monopolija nesuinteresuota didinti parduodamų prekių kainas tiek, kiek galėtų. Ji siekia ne kainų, o pelno maksimumo, kuris gali būti gautas ne maksimalių kainų dėka, nes kainų didinimas kartu reiškia pardavimo apimties, o kartu ir bendrojo pelno mažinimą monopolinėje rinkoje.
Monopolistas nebūtinai gauna didelį pelną tik todėl, kad jis monopolistas. Jo naudojamų resursų savininkai gali pasisavinti dalį jo pajamų, reikalaudami didelių mokėjimų (darbo užmokesčio ar žemės mokesčio). Tai kelia ATC (vidutinių bendrųjų kaštų) kreivę ir tuo mažina ekonominį pelną: jis gali visiškai išnykti, ir liks tik normalusis pelnas. Trumpą periodą monopolija gali negauti ir normaliojo pelno, bet gyvuoti. Tik ilgą periodą pelnas yra būtinas.
Pelno maksimizavimas monopolinėje rinkoje priklauso nuo monopolisto pasirinktos kainos. Norint suprasti kaip kaina veikia pelną, reikia išanalizuoti pelno maksimizavimo uždavinį. Šio uždavinio optimalumo sąlyga yra paprasta – ribinės pajamos privalo būti lygios ribiniams kaštams esant optimaliai gamybos apimčiai. Algebriškai optimizavimo sąlygą galime užrašyti taip:

MR=MC

Technologinį efektyvumą monomopolinė įmonė pasiekia, kai jos ribinių pajamų ir ribinių kaštų kreivės susikerta vidutinių bendrųjų kaštų kreivės minimume – taške M. Šiame taške įmonė gauna maksimalų pelną. Tačiau monopolinės rinkos struktūra sudaro sąlygas įmonei padidinti ATC (vidutinius bendruosius kaštus), nes paklausos kreivė yra aukščiau ribinių pajamų kreivės. Įmonė gali padidinti vidutinius bendruosius kaštus, gamindama daugiau ar mažiau, negu yra būtina juos minimizuoti.

Monopolisto sprendimas padidinti gamybos apimtį pelnui daro du poveikius. Pirmiausia jis gauna daugiau pajamų, nes daugiau parduoda, tačiau kainą sumažina ir visą prekės kiekį parduoda pagal mažesnę kainą. Įsivaizduokime, kad gamybos apimtį ir kainą monopolistas renkasi tuo pat metu – žinoma, atsižvelgdamas į paklausos kreivės apribojimą. Dėl šios priežasties monopolistas gali daugiau parduoti tik sumažindamas kainą. Tačiau ją sumažina visiems parduodamiems gaminio vienetams, ne tik naujiems. Taigi gamybos apimties pokyčio pilnasis poveikis pajamoms labiau priklauso nuo padidėjusių pajamų iš pardavimo mastų.

MONOPOLINĖS ĮMONĖS PELNO AUKOJIMAS
Monopolinė įmonė gali siekti ne maksimalaus pelno, bet sumažinti konkurencijos galimybę, t.y. apriboti naujų įmonių įėjimą į rinką. Tuo tikslu ji gali gaminti ne taške MC=MR, o taške N – AR=ATC. Kaip matome 1 pav., ribiniai produkcijos vienetai virš taško M, kuriame MC=MR, įmonei duoda nuostolių, todėl išnyksta ekonominis pelnas, kuris vilioja kankurentus, gamybos apimtis padidėja, o tai trukdo potencialiems konkurentams įeiti į rinką.

Konkurencinė rinka nuo monopolinės skiriasi tuo, kad konkurencinėje rinkoje gamintojas sumažinęs kainą daugiau nei jo konkurentai paveržtų iš jų visą rinką, o monopolistas jau turi visą rinką, todėl sumažindamas kainą privalo atsižvelgti į kainos mažinimo poveikį visiems parduodamiems vienetams.

Tačiau monopolija verslininkaus tol, kol galės padengti gamybos kaštus, įskaitant ir normalųjį pelną, t.y. tol, kol jos prekių pardavimo kaina bus bent jau vidutinių kaštų lygio. Tačiau jei paklausos kreivė bus žemiau vidutinių kaštų kreivės visoje gamybos apimtyje, tai monopolija nepadengs gamybos kaštų ir per ilgą laiką pasitrauks iš dabartinio verslo sferos.

KAŠTŲ KAINODARA

Išanalizavus ribinių kaštų poveikį gamybos elastingumui matome, kad paklausos elastingumas tiesiogiai prikaluso nuo gamybos kaštų ir produkcijos kainų. Vienų kaštų tiesioginis poveikis kitų kaštų kitimui monopolinėje įmonėje gali būti lengviau valdomas, tai leidžia laisvai manipuliuoti produkcijos kaina. Didžiausią įtaką kainų pokyčiui praktikoje turi paklausos augimas.

Iš dalies žinodami monopolinės įmonės kainodarą, galime daryti išvadą, kad monopolistui nėra naudinga pernelyg aukšta kaina. Jam parankiau pelnytis iš ekonomijos, gaunamos dideliu mastu, mažinant kainą, skatinant paklausą ir tuo pačiu didinant gamybos efektyvumą, bei mažinant kaštų lygį.
Ženklų poveikį kaštams, o tuo pačiu ir kainodarai turi mokesčiai. Sąlyginai priėmus, kad ribiniai firmos kaštai yra pastovieji, aišku, kad mokesčių įtaka bus tiesiogiai proporcinga jų padidėjimui. O kaip kaina ? Vadovaujantis įvairių šaltinių pateikta medžiaga, aišku kad produkcijos kaina diės, tačiau neproporcingai mokesčių dydžiui, o tik puse mokesčio dydžio. Tačiau tai nėra aksioma, nes mes ėmėme, kad paklausos kreivė yra tiesė, o ribiniai kaštai- pastovieji. Kainą mokestis gali padidinti ir daugiau, ir mažiau nei mokesčio dydis.
Tai įmanoma išsiaiškinti detaliau išanalizavus mokesčio poveikio tiesinei paklausai garfiką (2 pav.). Ribinių kaštų kreivei MC pasislinkus aukštyn mokesčio dydžiu iki MC+t, ribinių pajamų ir ribinių kaštų sankirta pasislenka į kairę. Paklausos kreivės nuolydis yra perpus mažesnis už ribinių pajamų kreivės nuolydį, todėl kaina padidėja tik puse mokesčio dydžio.

DISKRIMINACIJA KAINOMS.

Konkurencinėje rinkoje firmos parduoda vienodus gaminius. Bet kuri firma pakėlus kainą taip, kad ji viršytų rinkos kainą, savo prekei iš karto prarastų pirkėjus. Viso to nėra monopolinėje rinkoje, nes čia egzistuoja tik vienas pardavėjas.

Monopolinėje rinkoje firma pakėlusi produkto kainą nepraras visos rinkos. Ji neteks tik tos pirkėjų dalies, kuri nesugebės sumokėti naujos, didesnės kainos. Kai monopolistas pradeda gaminti produktus, kurių pirkėjai negali perparduoti jam susidaro galimybė ir yra naudinga skirtingiems pirkėjams nustatyti skirtingas kainas. Diskriminacija kainoms negalima toms firmoms, kurių produkciją galima perparduoti. Netgi autobuso parko važiavimo bilietai negali būti vieniems pardavinėjami žemesne kaina, tarkim už 50 ct., o kitiems aukštesne (1lt.). Tokiu atveju pirmieji nusipirkę bilietą už 50 ct. perparduos jį kitiems už 75 ct. Iš to naudos turės tik vartotojas, o firma patirs nuostolį. Dėl šios priežasties dauguma autobusų parkų bilietų yra skirstomi pagal amžių, kurį galima lengvai patikrinti. Tai atlikus su nuolaida pirkti bilietai (tarkim jie yra skirti pensijinio amžiaus žmonėms), negalės būti naudojami darbinio amžiaus žmonių. Norėdamos nustatyti skirtingas kainas firmos turi sugebėti kontroliuoti savo produktų kainas. Firmos sugebėjimas skirtingomis kainomis pardavinėti produktus vadinamas diskriminacija kainoms.

Ekonomistai nagrinėja trijų rūšių diskriminaciją kainoms:
1) Pirmojo laipsnio diskriminacija kainoms reiškia, kad skirtingus prekės vienetus monopolistas parduoda skirtingomis kainomis ir atskiriems asmenims jos gali būti nevienodos. Kartais tokia diskriminacija kainoms vadinama tobuląja (grynąja) diskriminacija kainoms.

Tai kraštutinė diskriminacijos kainoms forma, kai monopolistas skirtingiems pirkėjams nustato maksimalias kainas, kurias jie yra pasirengę mokėti ir moka už kiekvieną vienetą. Esant tobulai diskriminacijai kainoms gamintojas stengsis parduoti kiekvieną prekės vienetą už kiek įmanoma didesnę kainą, kitaip tariant už kiekvieno vartotojo rezervavimo kainą. Kadangi kiekvienas vienetas parduodamas už vartotojo rezervavimo kainą, tai vartotojas jokio perviršio negauna. Visą perviršį pasiima gamintojas. Gaudamas visą rinkos perviršį monopolistas siekia užsitikrinti, kad jis būtų pats didžiausias. Gamintojo tikslas yra maksimalizuoti pelną (gamintojo perviršį) siūlant vartotojams tokias kainas, už kurias šie būtų linkę įsigyti produktą. Praktikoje surasti pavyzdžių tenkinančių tobulosios diskriminacijos kainoms sąvoka nėra realu, tačiau ideologiškai ji yra labai įdomi.
2) Antrojo laipsnio diskriminacija kainomis – monopolistas parduoda skirtingus prekės vienetus nevienodomis kainomis, tačiau kiekvienas asmuo perkantis tiek pat prekių moka tokią pačią kainą. Praktikoje dažniausiai sutinkama antrojo laipsnio diskriminacija kainomis – nuolaidos už didesnį prekės kiekį.

Antrojo laipsnio diskriminacija kainomis dar vadinama netiesine kainodara, nes vieneto kaina nėra pastovi, o priklauso nuo perkamo prekės kiekio. Dažniausiai kaina krenta perkant didesnį prekės kiekį. Nagrinėjant pirmojo laipsnio diskriminaciją kainomis sakėme, kad gamintojas parduos kiekvieną prekės vienetą už kiek įmanomą didesnę kainą, tačiau praktiškai tai įgyvendinti yra ganėtinai sudėtinga. Pavyzdžiui už bilietą į kino teatrą studentas sutiktų mokėti mažiau nei jaunuolis dirbantis gerai apmokamą darbą, o juos atskirti eilėje prie bilietų kasos yra sunku. Daugiau norintis asmuo gali apsimesti mažai norinčiu mokėti antruoju asmeniu. Vienas iš būdų įveikti šiai problemai – tai pasiūlyti rinkai du skirtingus kainos-kiekio derinius: vieną – labai paklausiam asmeniui, kitą – mažai paklausiam. Monopolisto tikslas sukurti tokius kainos-kiekio derinius, kurie paskatintų pirkėją pasirinkti vieną iš jų. Tokie kuriami kainos-kiekio deriniai skatina vartotojų savaiminę atranką. Praktikoje monopolistai dažniau keičia ne prekės kiekį, o jos kokybę. Kaip antai oro bendrovės turi dviejų tipų bilietus. Vieni yra neapriboti ir tuo patrauklūs verslininkams, nes jie gali kada panorėję pasikeisti skrydžio datą, kiti pigesni ir apriboti įvairių reikalavimų (bilietą reikia pirkti prieš 14 dienų, į kelionės terminą turi įeiti svaitgalis ir kt.).
3) Trečio laipsnio diskriminacija kainoms yra labiausiai paplitusi forma. Jos pavyzdžiai gali būti įvairios nuolaidos studentams ar vyresnio amžiaus žmonėms.

Trečiojo laipsnio diskriminacija kainoms įvyksta, kai monopolistas praduoda prekę atskiriems žmonėms skirtingomis kainomis, tačiau tas pats asmuo už kiekvieną vienetą moka tą pačią kainą. Praktikoje tai labiausiai paplitusi diskriminacija kainoms – kurios pavyzdžiai galėtų būti nuolaidos studentams, moksleiviams, pensininkams ir t.t. Pardavėjas dažnai gali išskirti stambias pirkėjų grupes ir kiekvienai grupei nustatyti skirtingą kainą.
Kaip pavyzdį paanalizuokime atvejį, kai pardavėjas išskiria dvi žmonių grupes ir kiekvienai parduoda už skirtingą kainą. Tai reiškia, kad papildomo vieneto gamybos kaštai turi būti lygūs ribinėms pajamoms kiekvienoje rinkoje. Jei ribinės pajamos ribinius kaštus viršytų pirmojoje rinkoje, tai jai ir apsimokėtų gaminti daugiau. Panašiai galime sakyti ir dėl antrosios rinkos. Kadangi abiejų rinkų ribiniai kaštai yra lygūs, tai ir jų ribinės pajamos privalo būti lygios. Tad nesvarbu, ar prekė parduodama pirmojoje rinkoje ar antrojoje, pajamas ji turi padidinti tiek pat. Pritaikius ribines pajamas, išreikštas elastingumu ir ėmę, jog gauname, kad: . Iš šios sąlygos matome, kad paklausa privalo būti mažiau elastinga toje rinkoje, kurioje yra aukštesnė kaina. Tai yra tikrai prasminga, nes jautriai reaguojančiai grupei diskriminuojanti firma nustatys žemą kainą, o aukštą – nejautriai. Tai yra naudinga tiek firmai tiek ir vartotojams. Firma maksimizuoja pelną, o vartotojai naudojasi jiems teikiamomis nuolaidomis.

DVIEJŲ DALIŲ TARIFAS
Šiuolaikinėje rinkoje galime sutikti daug produktų, kurių kainodara sudaryta iš dviejų schemų. Pavyzdys gali būti Polaroid kompanija parduodanti fotoaparatus už vieną kainą, o foto juosteles už kitą. Tokia kainodaros sistema vadinama dviejų dalių tarifu. Šiuo atveju žmonės prieš pirkdami atsižvelgia ar jiems verta rinktis tą prekę, nes antra jos dalis reikalauja papildomų lėšų. Dviejų dalių tarifas paplitęs tarp pramogų parkų savininkų, kurie ima vieną mokestį už įėjimą į parką, o kitą – už atrakcionų naudojimąsi. Mūsų tikslas nustatyti kokį galima imti mokestį už įėjimą į atrakcionų parką, kurį sutiktų mokėti pirkėjas. Tarkime, kad yra vienas atrakcionas, kurį visi mėgsta vienodai. Paklausos kreivės bus su įprastu neigiamu nuolydžiu, t.y. nustačius didesnę pasivažinėjimo kainą, norinčių pasivažinėti bus mažiau. Tarkim atrakcionų parko savininkas nustato kainą p* ir yra pareikalauta x* pasivažinėjimų (bilietų).

3 paveiksle vartotojų perviršis rodo bendrą norą mokėti už x* pasivažinėjimų. Todėl plotas “Vartotojų perviršis” yra daugiausia kiek gali pareikalauti savininkas už įėjimą į atrakcionus. Tokiu būdu savininkas gauna didžiausią pelną, nes žmonės sumoka monopolijai savo vartotojų perviršį.

PRAKTINĖ DALIS

KONKRETAUS PAVYZDŽIO ANALIZĖ

Praktinis monopolinės įmonės pavyzdys Lietuvoje tai AB “Lietuvos telekomas”. Privatizuojant Lietuvos telekomunikacijos įmonę valstybinis monopolis buvo parduotas privačiam akciniam kapitalui, tačiau irgi monopolinėmis teisėmis. Tai valstybės įteisintas monopolis, minėtas mano darbe. Be abejonės šiandien Lietuvos vartotojai šios įmonės privatizavimą tokiomis išskirtinėmis sąlygomis vertina itin neigiamai. Netgi valstybės dabartinė valdžia šį sandorį vertina neigiamai, nes valstybei likę 10 % akcijų neleidžia daryti jokios įtakos AB “Lietuvos telekomas” ūkinei veiklai .
Panagrinėkime detaliau šį ne itin sėkmingo privatizavimo pavyzdį. AB “Lietuvos telekomas” tūrėdamas išskirtines teises organizuoti vielinį telefoninio ryšio tinklą visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, turi taip pat ir išskirtines teises diktuoti teikiamų paslaugų kainas. Kadangi fiksuotojo telefono ryšio kainos yra žymiai mažesnės už mobiliojo, pastarojo paplitimas Lietuvoje dar nėra ženklus ir todėl negali konkuruoti su fiksuotojo ryšio paslaugomis. Tuo sėkmingai naudojasi monopolinė įmonė.
1998-06-09 d. priimtas naujas Lietruvos Respublikos Telekomunikacijų įstatymas, o jau po mėnesio – 1998-07-07 d. privatizuota telekomunikacijos įmonė AB “Lietuvos telekomas”. Tik nuo tada buvo iš pagrindų pradėti kurti bei tobulinti įstatymai, leidžiantys kontroliuoti tokio pobūdžio įmonės monopolinę veiklą. Po kurio laiko buvo įkurta Ryšių Reguliavimo tarnyba, kurios pagrindiniai uždaviniai kontroliuoti telekomunikacijos įstatymo vykdymą ir antimonopoliniai telekomunikacinės rinkos subjektų kontrolės veiksmai.
Ne kartą Ryšių Reguliavimo tarnyba kreipėsi į AB “Lietuvos telekomas” dėl nepagrįsto ir neteisėto kainų už teikiamas paslaugas kėlimo, dėl neleistinų monopolinių veiksmų apribojant kitų operatorių teikiamas paslaugas nuomojamomis fiksuoto telefono ryšio linijomis (interneto srautų filtrai), neetiškos reklamos žiniasklaidoje ir internete. Deja visos pretenzijos baigėsi susirašinėjimu bei pasižadėjimais atitaisyti klaidą, tačiau dėl to patirtų nuostolių Lietuvos ūkiui išieškojimo klausimas liko nepaliestas. Pokalbių laiko apskaita sekundžių tikslumu dėl AB “Lietuvos telekomas” kaltės buvo įvesta tik po kelių mėnesių nei tai buvo susitarta pasirašant privatizavimo sutartį. O ir įvedus minėtąją pokalbių laiko apskaitą, nedelsiant monopolisto pageidavimu atsirado sujungimo mokestis. Tai akivaizdūs besąlygiško monopolinės įmonės kainų diktatūros pavyzdžiai.
Sunku įvertinti AB “Lietuvos telekomas” kaštų ir pajamų santykį, tačiau sprendžiant iš jų deklaruojamo metinio pelno ataskaitos akivaizdu, kad tokio dydžio pelnas – tai monopolinės įmonės grobuoniškos kainų politikos rezultatas. Vadovaujantis AB “Lietuvos telekomas” interneto tinklalapyje http://www.telecom.lt pateiktos finansų ataskaitos, akivaizdu, kad telefono linijų skaičius 2000 m padidėjo tik 35 tūkstančiais (nuo 1152 tūkst. Iki 1187 tūkst. Linijų), o pelnas daugiau nei dvigubai ( 1999 m – 104 mln.Lt. , 2000 m – 240 mln.Lt.). Vadinasi vartotojų beveik nepadaugėjo, t.y. naujų telefono linijų įrengimo kaštai padidėjo irgi neženkliai, kiti rodikliai beveik nepakitę, todėl galima daryti prielaidą, kad didesnė pelno dalis susidarė dėl kainų padidėjimo.
Šiuo metu AB “Lietuvos telekomas” ženkliai sumažino fiksuoto telefono ryšio linijos įrengimo mokestį, bet gi atkreipkime dėmesį, kad didesnė Lietuvos vartotojų dalis jau turi įsiregę jas. Tai akivaizdus atvejis, kai monopolistas priverstas mažinti produkcijos ar paslaugų kainą dėl stipriai sumažėjusios paklausos, be to tai ir dviejų dalių kainų tarifo atvejis: siūlydamas pagrindinę produkciją (telefono linijos įrengimas) pigiau, monopolistas antrinę produkciją (paslaugas) siulo aukštesne kainą. Šiuo atveju telefono pokalbių tarifai verčia susimastyti vartotoją dėl produkcijos ar paslaugos būtinumo. Tai vaizdžiai iliustruoja pastarojo meto įvykia, kai ne tik, kad nebeįrengiamos naujos telefono linijos, bet ir atsisakoma tūrimų: 2001-09-20 d. ELTA praneša, kad per pastaruosiuos pusantro mėnesio šiauliečiai laikinai ar visam laikui atsisakė AB “Lietuvos telekomas” paslaugų.
Ojektyvumo dėlei privalau atkreipti dėmesį į AB “Lietuvos telekomas” dideles investicijas inovacijai. Tačiau jau esu minėjas savo darbe, kad tai būdas sukurti natūralią monopoliją, padidinant kokurentų įėjimo į rinką barjerą ir užsitikrinant monopolisto teisę, pasibaigus išskirtinei teisei tiekti monopolinėmis sąlygomi fiksuoto telefono ryšio paslaugas, išlikti vieninteliam telekomunikacijos paslaugų tiekėjui dėl mažesnių vidutinių kaštų (jau įrengtos telefono linijos).

Apibendrindamas praktinėje dalyje išanalizuotą AB “Lietuvos telekomas” monopolistinę veiklą bei išdėstytus teiginius, galiu drąsiai tvirtinti, kad labiausiai žalinga monopolinė struktūra – tai valstybės įteisinta monopolija.
Perspektyvoje AB “Lietuvos telekomas” , siekdamas galutinai įsitvirtinti rinkos struktūroje, dar ne kartą kels kainas, iki pasieks natūralios monopolinės rinkos struktūros dalyvio statuso ir taip galės kontroliuoti ne tik tiekiamų telekomunikacijos paslaugų kainas, bet ir galimų konkurentų įėjimo į rinką galimybes. Panašias analogijas galima įžvelgti ir kitų stambių Lietuvoje panašiomis sąlygomis privatizuotų įmonių veikloje.

IŠVADOS

ŽALA
NAUDA
Nevaržoma kainų didinimo politika Natūralios monopolijos atvejis leidžia normalizuoti produkcijos kainų lygį.
Didžiausią žalą neša monopoliniai susiliejimai, nes tokiu atveju sudaromos itin stambios monopolinės įmonės, galinčios absoliučiai nesiskaityti su kitais rinkos struktūros subjektais bei vykdyti grobuonišką kainų politiką, besąlygiškai diktuoti savo sąlygas. Monopoliniai susiliejimai dažnai vykdomi ne pelno maksimizavimo tikslu, bet savo įtakos rinkos struktūrai didinimui. Monopolijos dėl mastų atvejų garantuojamas sąlyginis kainų stabilumas ilgesnį laikotarpį.
Toks monopolinės įmonės kaštų augimas didina turtinę nelygybę.
Didinamas įėjimo į monopolinę rinką barjeras. Monopolinių įmonių kaštų augimas didinant darbuotojų darbo užmokestį ar gerinant darbo sąlygas teigiamai atsiliepia įmonės personalui – visuomenės daliai. Didėja vartotojų perkamoji galia. Taip pat didėja darbo našumas ir produkcijos kokybė
Kainų diferencijacija atskiroms vartotojų grupėms, įvertinant jų išgales, t.y. prekamąją galią, tai dar vienas monopolijos kainų diktatūros pavyzdys. Monopolinė įmonė kainų diferencijciją atlieka pagal rinkos segmentus siekdama gauti tą maksimalią kainą, kuria gali mokėti vartotojas.

Kainų diferencijacija atskiroms vartotojų grupėms, įvertinant jų išgales, t.y. prekamąją galią, tai dar vienas monopolijos sąlyginės naudos pavyzdys. Be abejonės monopolinė įmonė kainų diferencijciją atlieka pagal rinkos segmentus tik su ta sąlyga, kad nebus įmanoma perparduoti produktą. Laimi atskiros vartotojų grupės.

Monopolistas pasiekia didžiausią pelną tuomet, kai vartotojai jam sumoka savo vartotojų perviršį. Monopolistui nėra naudinga pernelyg aukšta kaina. Jam pelningiau pelnytis iš ekonomijos gaunamos dideliu mastu, mažinant kainą, skatinant paklausą ir tuo pačiu didinant gamybos efektyvumą, bei mažinant kaštų lygį.
Monopolistas turėdamas visą rinką ir sumažindamas kainą privalo atsižvelgti į kainos mažinimo poveikį visiems parduodamiems vienetams. Esant tiesinei paklausos funkcijai ir pastoviesiems kaštams, kiekio mokestis kainą padidins puse mokesčio dydžio.

Maksimaliai apribojama galimybė konkurentų atsiradimui, nes didėja įėjimo į rinką barjerai, kas stabdo bendra ūkio progresą bei tobūlėjimą. Monopolinės įmonės kaštų augimas gali būti naudingas visuomenei. Galimybė didinti kaštus atriša monopolinei įmonei rankas inovacijoms. Tobulos konkurencijos įmonė nėra tuo pakankamai suinteresuota. Monopolinės įmonės siekimas pabėgti nuo potencialių konkurentų kaip tik skatina inovacijas. Joms reikalingos išlaidos gali didinti kaštus, tačiau įmonė netaps nuostolinga.

Ne visuomet monopolinė įmonė siekia didžiausio pelno. Ji gali siekti sumažinti konkurencijos galimybę. Apsaugo intelektualinio darbo nuosavybę bei skatina naujų technologijų atsiradimą.

INFORMACIJOS ŠALTINIAI

1. P.Wonnacott, R.Wonnacott, Mikroekonomika. K.: Poligrafija ir informatika. 1998. 571 p.
2. S.Zaicevas, Monopolinė rinka. V.:Technika. 1992. 26 p.
3. Z.Tamašauskienė, Pagrindiniai rinkos struktūrų tipai. Š.: Šiaulių universiteto leidykla. 1998. 85 p.
4. V.Kindurys, V.Skominas, V.Kostelnickienė, Ekonomikos teorija, I dalis, Mikroekonomika, Rinkos mechanizmas, V.: Vilniaus universiteto leidykla, 1990. 220 p.
5. Rinkos kainų politika ir kainodara. V.: 1993

Leave a Comment