Kainodara infliacijos sąlygomis

Turinys

Įvadas .............................. 3

1. Infliacijos apibūdinimas ..........................4

2. Infliacija ir pinigų perkamoji galia ......................7

3. Kainų dinamika : infliacija ir defliacija ...................14

4. Infliacija ir nedarbas ...........................16

5. Antiinfliacinės priemonės .........................18

6. Antiinfliacinės politikos esmė .........................21

Išvados ..............................23

Literatūra ..............................24

Įvadas

Pinigai – tai visų pripažinta mokėjimo priemonė. Istorijoje įvarios
gėrybės buvo naudojamos kaip pinigai. Jie atlieka tris funkcijas : mokėjimo
priemonė, vertės saugojimo priemonė bei įvairių gėrybių vertės matas. Kad
ekonomika gerai funkcionuotų, būtinas deramas pinigų veikimas.

Jei pinigai yra ekonomikos “tepalas”, tai kuo blogas per greitas
pinigų pasiūlos augimas?

Infliacija yra procesas, kurio metu bendras vartojimo reikmenų kainų
lygis kyla sparčiau nei didėja šalies gyventojų noominalus darbo užmokestis
bei pajamos ir dėl to sumažėja pinigų perkamasis pajėgumas.

Visos kainos matuojamos pinigais, vadinasi tais atvejais, kai
valdžia vykdo aktyvią pinigų politiką, infliacijos rodiklį gali nulemti ne
prekių ir paslaugų paklausos bei pasiūlos pokyčiai, bet ir pinigų kainos
pasikeitimai.

Infliacinių procesų pagrindinės priežastys yra kainų politikos
klaidos, neracionali nacionalinių pajamų paskirstymo sistema, proporcijų
tarp gamybos ir paslaugų sferos bei prekių ir pinigų srautų apyvartos
sferos pažeidimas.

Kova su infliacija gali būti ir yra efektyvi tiktai reguliuojant
visuminę paklausą ir pasiūlą, keičiant jų santykį. Tai daroma fiskalinės ir
monetarinės politikos prriemonėmis.

Šiame darbe apžvelgsime infliacijos priežastis bei vyksmą, kainodarą
infliacijos sąlygomis, nedarbo ir infliacijos ryšį, bei antiinfliacines
priemones.

1. Infliacijos apibūdinimas

Infliacija vadinamas bendrojo kainų lygio kilimas, dėl kurio
krinta piniginio vieneto perkamoji galia. Ji paprastai matuojama vartojimo
prekių ir paslaugų kainų indekso padidėjimu per metus.

Vienos, kelių prekių a

ar jų grupės kainų išaugimas nėra
infliacija. Gamybos technologijos pažanga bei paklausos svyravimai sudaro
sąlygas atskirų prekių kainoms tiek kilti, tiek kristi. Infliacija yra tuo
atveju, kai kyla bendras kainų lygis.
Be to, dalis ekonomistų linkę pabrėžti, kad infliacija vadintinas ne
vienkartinis bendrojo kainų lygio pakilimas, o besitęsiantis, ilgas jo
kilimas.
Infliacijos tipai
Skiriami du infliacijos tipai:
1. šliaužianti infliacija – tai ilgai trunkanti, neaukštų ir gan pastovių

tempų infliacija. Jos numatymas nesudėtingas , prie jos galima

prisitaikyti. Žinoma, svarbu ir vidutinis jos lygis, kuo jis žemesnis,

tuo geriau ekonomikai.
2. šuoliuojanti infliacija – tai kainų lygio kilimas dideliais tempais,

kurie rodo tendenciją dar didėti.

Infliacijos priežastys ir vyksmas

Nustatyti infliacijos priežastis nelengva. Ji – visos
ekonomikos būklės atspindys, nors ir pasireiškia pinigų sferoje.
Amerikiečių ekonomistas Miltonas Fridmanas tvirtina, kad infliacija visada
ir visur – piniginis reiškinys. Pasak jo, infliaciją sukelia per didelis
pinigų kiekis. Prekių paklausos pperteklių monetaristai motyvuoja pinigų
pasiūlos augimu. Klausimo analizę pradėsime nuo pinigų pasiūlos ir
paklausos.

Skiriama nominalių ir realių pinigų pasiūla. Realių pinigų pasiūla
yra nominalių pinigų pasiūla padalinta iš kainų lygio. Ją įprasta reikšti
simboliais M/P ( čia M – pinigų kiekis, P – kainų lygis). Turto kiekis,
kurį visi tautos ūkio dalyviai nori turėti pinigine forma, vadinama pinigų
paklausa. Tegul grynųjų pinigų paklausos kiekis bus pažymėtas simboliu L (
Y,r ) ( čia Y – realiosios pajamos, r – palūkanų norma.) Realiųjų pajamų
augimas didina grynųjų pinigų paklausą, nes žmonės daugiau perka. Palūkanų
normos augimas mažina gr

rynųjų pinigų paklausą, nes didėja galimi pinigų
laikymo kaštai: naudingiau turėti obligacijas arba taupomąją sąskaitą
banke.

Jeigu yra pinigų rinkos pusiausvyra, realių pinigų pasiūla gali
atitikti grynųjų pinigų paklausą. Šią pusiausvyros sąlygą galima
išreikšti lygybe:

M/P = L ( Y,r )

Laikykimės prielaidos, kad palūkanų norma labai lanksti. Kai atsiranda
pinigų paklausos perteklius, palūkanų norma pakyla, paklausa jiems ima
mažėti ir artintis prie pasiūlos kiekio. Priešingai, atsiradus per didelei
pinigų pasiūlai, palūkanų norma krinta, paskatindama jų paklausos augimą.
Vadinasi, lanksti palūkanų norma palaiko nuolatinę pinigų rinkos
pusiausvyrą.

Dabar pabandykime keisti kainų ir atlyginimų dydžius. Jeigu padidėja
nominalių pinigų pasiūla, iš pradžių išauga ir realių pinigų M/P pasiūla,
nes kainos per trumpą laiką dar nespėjo prisitaikyti prie padidėjusios
pinigų pasiūlos. Dėl to atsiranda realių pinigų pasiūlos pertekliai, kurie
smukdo palūkanų normą. Kritusi palūkanų norma padidina visuminę paklausą
prekėms.

Dėl padidėjusios paklausos kyla prekių kainos, o išaugus darbo jėgos
paklausai, kyla darbo užmokestis. Kai kainos ir atlyginimai visiškai
prisitaiko prie vienkartinio nominalių pinigų pasiūlos šoktelėjimo,
atsiranda pinigų rinkos pusiausvyra.

Alternatyva atlyginimų ir kainų šoktelėjimo savireguliacijai yra
vyriausybės monetarinė politika. Ši politika reaguoja į pasiūlos
šoktelėjimą, versdama vyriausybę padidinti nominalių pinigų pasiūlą tiek,
kad būtų išvengta realių pinigų pasiūlos pokyčio per trumpą laiką.

Kai į kainų kilimą reaguojama pinigų pasiūlos didinimu, realiųjų
pinigų kiekis lieka pastovus ir nekinta palūkanų norma. Ekonomika pasilieka
visiško užimtumo būsenoje, tačiau esant aukštesnėms kainoms ir nominaliems
atlyginimams.

Infliacijos tempas nustatomas taip:
Infliacijos tempas arba la

aipsnis = nominalių pinigų pasiūlos padidėjimas –
grynųjų pinigų paklausos augimas.

Kai grynųjų pinigų paklausa neauga, infliacijos tempas bus lygus
nominalių pinigų kiekio augimui. Kyla klausimas, ar gali būti atvejų, kai
grynųjų pinigų paklausos kitimai bus maži, palyginus su nominalių pinigų
kiekio ir kainų kitimais? Taip. Kadangi realiosios pajamos ir palūkanų
norma keičiasi per metus nežymiai, pinigų paklausa keičiasi lėtai. Tuo
tarpu sparčiai didėjantis nominalių pinigų kiekis neišvengiamai sukelia
didelį kainų kilimą.

Išanalizuokime infliacijos ryšį su palūkanų norma. Šį ryšį atskleidė
Jeilio universiteto ( JAV ) profesorius Irvingas Fišeris. Fišerio hipotezė
teigia, kad padidėjus 1% infliacijos tempui, palūkanų norma turi pakilti
1%. Tarkime, infliacijos lygis yra 10% per metus. Šiandien asmuo už 100
litų gali nusipirkti 10 knygų, sumokėdamas už kiekvieną po 10 litų, bet
praėjus metams, jam reikės jau 110 litų, norint nusipirkti tiek pat knygų.
Jei nominali palūkanų norma yra 12% per metus, tai asmuo, užuot pirkęs
knygas šiandien, gali tą 100 litų paskolinti ir po metų turėti 112 litų.
Pasibaigus metams, jis nusipirks tiek pat knygų, išleisdamas 110 litų, ir
jam liks 2 litai. Vadinasi, paskolinimo dėka reali palūkanų norma išaugo
2%.

Reali palūkanų norma = nominali palūkanų norma – infliacijos tempas

Daugelio šalių statistikos duomenys rodo, kad nors ir nevisai tiksliai,
Fišerio hipotezė, realizuojama į aukštą infliacijos laipsnį atsiliepia
atitinkamos palūkanų normos padidėjimais.
Iš to išeina, kad pinigų kiekio augimas sukelia ne tik infliaciją, bet ir
nominalios palūkanų normos augimą. Dėl to keičiasi grynųjų pinigų paklausa
ir kol prie jos pr

rsisitaiko pasiūla, reikia, kad pinigai ir kainos didėtų
skirtingais tempais.

Infliacija ir palūkanų apmokestinimas

Infliacija sunkina naštą tiems, kurie turi obligacijų, ir lengvina
tiems, kurie yra gavę paskolas. Panagrinėkime situaciją, kada nėra
infliacijos, o nominali bei reali palūkanų normos sudaro 3%. Žmogus,
turintis obligaciją, moka 33% pajamų mokesčius. Jis trečdalį palūkanų, t.
y. jų 1%, sumoka kaip mokestį ir jam lieka 2% nominalios bei realios
palūkanų normos.

Jeigu prasideda 9% infliacija, tai ji sutrikdo palūkanų normos ir
mokesčių sistemą. Ji pasikeičia. Nominalioji palūkanų norma padidėja iki
12%, o realioji tebėra 3% dydžio.

1 lentelė
|33% pajamų |Realioji palūkanų norma |
|mokesčio |3% |
|poveikis | |
|realiajai 3% | |
|palūkanų | |
|normai | |
| |Plius: infliacijos tempai |
| |9% |
| |Lygu: nominalioji palūkanų norma |
| |12% |
| |Minus: mokesčiai |
| |4% |
| |Lygu: nominaliosios palūkanos, sumokėjus mokesčius |
| |8% |
| |Minus: infliacija |
| |9% |
| |Lygu:neigiamos realiosios pajamos, sumokėjus mokesčius |
| |-1% |

Obligacijos savininkas, mokantis 33% pajamų mokestį, trečdalį nuo
dvylikos procentų palūkanų sumokės kaip mokestį ir jam pasiliks 8%
palūkanų. Taigi jo realiosios pajamos pasikeis, sumokėjus mokesčius. Jei iš
gaunamų palūkanų sumos atimsim 9% infliaciją, tai matysim, kad sumokėjus
mokesčius, jam ne tik nieko neliks, bet dar teks primokėti. Tai yra dėl to,
kad mokesčiai imami ne tik nuo 3% realiosios palūkanų normos, kuri parodo
realiąsias jo pajamas, bet ir nuo 9%, kurie faktiškai nebeįeina į
realiąsias pajamas, o tik kompensuoja infliaciją.

2. Infliacija ir pinigų perkamoji galia

Infliacija yra procesas, kurio metu bendras vartojimo reikmenų
kainų lygis kyla sparčiau nei didėja šalies gyventojų nominalus darbo
užmokestis bei pajamos ir dėl to sumažėja pinigų perkamasis pajėgumas.
Pasaulio ekonomikos istorijoje žinoma ne tik plačiai paplitusi infliacija,
bet ir epizodiškai pasirodanti defliacija (kainų mažėjimo procesas).
Paprastai defliacija būdinga pokarinio laikotarpio ekonomikos plėtrai arba
ekonomikai, kuri yra apimta krizės arba depresijos. Pavyzdžiui, daugelis
šalių šio amžiaus 30-tais metais patyrė didelę depresiją ir kartu
defliaciją.

Požiūris į infliaciją, kaip ekonomini reiškinį įvairiais
laikotarpiais buvo nevienodas. Iki 1936 m. dominavo tezė, kad infliacija
yra išimtinai destruktyvi jėga.

Šią tezę paneigė Dž.Keinsas, kuris teigė, kad infliacija yra
milžiniškas pozityvus potencialas, nes, jai esant, nuvertėja pinigai ir jų
kaupimas darosi betikslis, skatinamas vartojimas ir kartu ekonomikos
augimas. Nesant infliacijos, kaupiami pinigai, jie išaldomi ir, susidarius
tam tikroms aplinkybėms, gali iššaukti ekonominę krizę.

Infliacija gali pasireikšti dviem būdais:

* išleidžiant papildomai popierinių pinigų į apyvartą nei jų reikėtų

pagal prekių ir paslaugų masę;

* mažėjant prekių ir paslaugų masei apyvartoje, bet nesikeičiant pinigų

kiekiui.

Infliacinių procesų pagrindinės priežąstys yra kainų politikos
klaidos, neracionali nacionalinių pajamų paskirstymo sistema, proporcijų
tarp gamybos ir paslaugų sferos bei prekių ir pinigų srautų apyvartos
sferos pažeidimas.

Krašto ekonomikoje yra daug įvairių ekonominių objektų,
turinčių vertę bei kainą. Tai nekilnojamas turtas, žaliavos, veiklos
produktas bei vartojamosios prekės ir kiti objektai. Bendras kainų kilimas
šalies viduje ir piniginio vieneto perkamosios galios sumažėjimas yra ne
tik teorinis, bet ir labai svarbus praktinis klausimas. Infliacija griauna
ekonomiką tiek makro, tiek mikro lygyje, skurdina žmones ir tuo sparčiau,
kuo didesni infliacijos tempai.

Pažymėtina, kad infliacija nevienodai veikia įmonių pinigines
atsiskaitomąsias operacijas. Pavyzdžiui, nuvertėjus šalies piniginiam
vienetui, grynieji pinigai ir debitorinis įsiskolinimas taip pat netenka
savo vertės ir įmonė praranda dalį apyvartinio kapitalo. Tačiau kreditus
įmonė galės grąinti mažesnės perkamosios galios pinigais ir turės nauda,
jeigu nebuvo numatyta įvertinti grąžinamą kreditą, infliacijos koeficientu
arba ši rizika nebuvo įvertinta pailūkanų normoje. Pastaruoju atveju
nuostolį patirtų bankas arba kitas kredito teikėjas.

Finansų analitikams labai svarbu žinoti, jog infliacija yra
viena priežasčių, dėl kurios imonių finansinėje atskaitomybėje pateikti
veiklos duomenys neatspindi realios finansinės padėties ir klaidina šių
ataskaitų vidinius bei išorinius vartotojus. Skirtingų laikotarpių
apskaitos duomenys igreiškiami nevienodos vertės matavimo vienetais, t.y.
nevienodos perkamosios galios pinigais.

Todėl finansiniai koeficientai ir kiti rodikliai, pagal
kuriuos analitikai vertina imonės veiklą nebus teisingi. Finansinės
atskaitomybės duomenys iškreipiami dėl buhalterinėje apskaitoje naudojamų
retrospektyvių duomenų.

Kompanijų naudojami aktyvai jų balanse yra įvertinami pagal
pradinę vertę, t.y. tokią vertę, kokia buvo įsigyti (dabar kainuoja
brangiau), o nusidėvėjimas bei amortizacija yra skaičiuojama nuo pradinės
vertės ir gaunama žymiai mažesnė. Ypač tai būdinga daug kapitalo
reikalaujančiose šakose.

Taip pat dažnai kompanijoje į veiklos sąnaudas nurašomos
medžiagos, palyginti žemesnėmis nei jų įsigijimo kainomis. Dėl šių
priežasčių gaunamas padidintas, taip vadinamas “iliuzinis” pelnas, nuo jo
skaičiuojami padidinti mokesčiai, mažėja kompanijos turtas bei apyvartinis
kapitalas ir ekonominis potencialas. Pradedantiems investitoriams sunku
sukaupti būtinus finansinius išteklius ilgalaikių investicinių projektų
įgyvendinimui. Esant dideliam apyvartos greičiui (pavyzdžiui, didmeninės
prekybos kompanijoje), net ir nedidelis kainų svyravimas gali smarkiai
iškreipti finansinių ataskaitų duomenis.

Apibendrinant galima suformuluoti, kokias pasekmes kompanijos
veikla patirs dėl infliacijos:

✓ Nuo “iliuzinio” pelno sumos apskaičiuojami ir perduodami valstybės

biudžetui dideli bei nepagrįsti pelno mokesčiai. Neturėdama realaus

pelno, kompanija neišsaugos savo veiklai reikalingo turto vėlesniems

laikotarpiams.

✓ Akcininkai reikalauja didelių dividendų.

✓ Darbuotojai ir profsąjungos , reikalauja mokėti didesnius atlyginimus.

✓ Valstybė gali priimti įstatymus, pagal kuriuos gali būti apmokestinamas

viršpelnis ir pan.

Apie 70-tus metus dėl didelės infliacijos JAV susidarė labai
nepalankios verslui sąlygos. Finansų analitikai tyrė 279 JAV firmų veiklą
1972-1975 metų laikotarpyje ir nustatė, kad dėl infliacijos gauti
nuostoliai žlugdė įmonių ekonomiką.

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, mokslininkai ir
praktikai iki šiol sprendžia finansinių ataskaitų realumo infliacijos
sąlygomis problemą.

Susikaupė daugybė pasiūlymų atskirose šalyse jau atsirado tam
tikra praktika. Pavyzdžiui, Prancūzijoje – kapitalo realaus įvertinimo
metodika, firmos funkcionavimo galimybės palaikymo metodas, JAV – realios
aktualizuotos vertės metodas, Kanadoje – kapitalo realaus įvertinimo ir
firmos funkcionavimo palaikymo metodas. Infliacijos įvertinimo šalininkai
pasiskirstė į dvi grupes:

✓ siūloma finansinėse ataskaitose atsižvelgti į infliaciją;

✓ siūloma atsižvelgti į infliaciją, apskaičiuojant kiekvieną ūkinio

gyvenimo faktą, t.y koreguojant einamos apskaitos duomenis.

Infliacijos matavimas

Infliacija – tai bendrojo kainų lygio augimas, taigi esant infliacijai –
kyla įvairių prekių ir paslaugų kainos.
Bendrojo kainų lygio augimas mažina pinigų perkamąją galią, tai reiškia,
jog už tą pačią pinigų sumą galima nusipirkti vis mažiau prekių.

Infliacijos įvertinimas ekonominiuose skaičiavimuose yra tiesiog
būtinas, nes neįvertinę infliacijos poveikio, negalėsime teisingai
nustatyti nei uždirbančiosios, nei perkamosios pinigų galios.

Infliacijos lygis išreiškiamas kainų indeksu. Kainų indeksas – tai
santykis tarp atskirų prekių kainų tam tikru laiko momentu su tų pačių
prekių kaina ankstesniu laiko momentu. Ankstesnis laiko momentas vadinamas
baziniais metais. Panagrinėkime pavyzdį:

PAVYZDYS
| |1996 (baziniai) |1997 |1998 |
|Kaina, LTL |121 |125 |127 |
|Kainų indeksas, % |100 |103,31 |104,96 |

Vertinant infliacijos poveikį pinigų srautams, dažniausiai naudojama
metinė procentinė infliacijos norma. Ši norma rodo metinį kainų padidėjimą
arba sumažėjimą per vienerių metų laikotarpį. Kiekvienų metų infliacijos
norma yra skaičiuojama ankstesnių metų bazėje.

PAVYZDYS
Tarkime, kad turime tokius duomenis: 1997 ir 1998 m. infliacijos normos
buvo atitinkamai 8 ir 9 %, be to, žinoma, kad tam tikros prekės kaina 1997
m. pradžioje yra 100 LTL. Rasti prekės kainą 1998 m. pabaigoje.

Kadangi kiekvienų metų infliacijos norma turi sudedamąjį poveikį, prekės
kaina 1998 m. pabaigoje bus lygi:

(1+0,08)*(1+0,09)*100 = 117,72 LTL
Reikia atkeipti dėmesį, jog kainų augimas ir pinigų perkamosios galios
mažėjimas yra iš esmės panašūs procesai, bet jų ekonominis vertinimas
skiriasi.

Pinigų perkamosios galio kitimas skaičiuojamas pagal tokią formulę:

čia: PPG – procentinis pinigų perkamosoios galios sumažėjimas;

i – procentinis kainų pakitimas.

PAVYZDYS
Kainų padidėjimas 1997 metais buvo 6 %. Kaip pasikeitė gyventojų perkamoji
galia?

PPG = 1-(1 / (1+0,06) = 5,66 %
Inžineriniuose ekonominiuose sprendimuose naudojamos dvi piniginių vienetų
sampratos:
1. piniginio srauto įvertinimas dabartiniais piniginiais vienetais;
2. piniginio srauto įvertinimas pastoviais piniginiais vienetais.
Dabartiniai pinigai – tai gauti ar išleisti pinigai bet kuriuo tiriamu
laiko momentu.
Pastovūs pinigai išreiškia hipotetinę būsimų įplaukų ar išlaidų perkamąją
jėgą tam tikrų pasirinktų bazinių metų atžvilgiu.

Pastovūs pinigai taip išreiškiami per dabartinius:

čia: Ppv – pastovūs piniginiai vienetai;

Dpv – dabartiniai piniginiai vienetai

f – infliacijos norma

PAVYZDYS
Gamybinė įmonė nustatė savo metinius pinigų srautus, kurių dydžiai pateikti
lentelėje. Reikia perskaičiuoti šiuos pinigų srautus į pastovius pinigus,
jeigu yra prognozuojama 10 % kasmetinė infliacija.

|Metai |Pinigų srautas, LTL |Pakeitimo |Pastovus pinigų |
| | |koeficientas |srautas, LTL |
|1 |150200 |1/1,11 |136545,45 |
|2 |158600 |1/1,12 |131074,36 |
|3 |164500 |1/1,13 |123591,28 |
|4 |170000 |1/1,14 |116112,27 |

Finansinėse rinkose yra nustatomas tikėtinas infliacijos lygis, o tuo pačiu
ir atitinkama palūkanų norma. Šį procesą galima išreikšti tokia formule:

i = (1+ireal)((1+ii)
čia: i – rinkos palūkanų norma;

ireal – reali palūkanos norma;

ii – infliacijos lygis.

Pateiksime keletą pavyzdžių, iliustruojančių infliacijos poveikį pinigų
srautams.

PAVYZDYS
Verslininkas numato padidinti savo kapitalą 20 % (nuo 2 mln. LTL iki 2,4
mln. LTL) per metus. Numatoma 12 % metinė infliacija. Siekiant metų
pabaigoje kapitalo vertę turėti vienodo perkamosios galios pinigais, kaip
ir metų pradžioje, reikia 2,4 mln. LTL vertę koreguoti infliacijos
koeficientu, t.y. kapitalo koreguota vertė sudarys 2,688 mln. LTL (2,4 (
1,12).
Vadinasi, kapitalo vertė tos pačios perkamosios galios pinigais metų gale
turi būti 288 tūkst. LTL didesnė.

PAVYZDYS
Pasinaudoję žemiau pateiktais duomenimis, įvertinkite investicinio projekto
įdiegimo ekonominį tikslingumą be infliacijos įtakos ir atsižvelgiant į
infliacijos įtaką.
Pradiniai duomenys:
1. Investicijos apimtis – 10 mln. LTL.
2. Pinigų srautai metams – 4,4 ir 5 mln. LTL.
3. Projekto realizavimo trukmė – 3 metai.
4. Kapitalo kaina, neįvertinus infliacijos – 10 procentų.
5. Vidutinis metinis infliacijos indeksas – 10 procentų.

Grynoji dabartinė vertė, neįvertinus infliacijos:

Grynoji dabartinė vertė, įvertinus infliaciją:

1,21 koeficientas apskaičiuotas tokiu būdu: 1,10 ( 1,10 = 1,21.
Skaičiavimai rodo, kad, vertinant investicinį projektą vienodos perkamosios
galios pinigais, jį diegti netikslinga, nes NPV2 yra neigiama, t.y. per 3
metus nesusigrąžintumėm iš vienkartinės išleistos sumos per milijono litų.
Bendra infliacijos įtaka šiam projektui sudaro 1,839 mln. LTL.

3. Kainų dinamika: infliacija ir defliacija

Infliacija atspindi bendrojo kainų lygio kitimą. Neigiamas
rodiklio dydis (kainų mažėjimas) reiškia defliaciją. Dažniausiai infliacija
matuojama vartojimo prekių krepšelio kainų indeksu (VKI).

Matuojant kainų kitimą, susiduriama su šiomis problemomis.
Pirma, į krepšelį fiziškai negali būti įtrauktos visos prekės, taigi jis
atspindi tik tam tikrų prekių kainų pokyčius. Antra, dėl skirtingo
vartotojų pasirinkimo skiriasi jų vartojamos prekės. Trečia, prekių kainų
kitimas neatspindi kokybinių pačių produktų pokyčių. Taigi, infliacijos
dydis nedaug gali pasitarnauti konkrečiam vartotojui ar verslininkui
stebint verslo konjunktūrą.

Kainų kitimas – normali ir būtina ekonominio proceso sąlyga.
Kainos perduoda vartotojų siunčiamus signalus gamintojams. Kainų kitimas
atspindi vartotojų paklausos pasikeitimus, gamintojų galimybes pasiūlyti
prekes.

Tačiau visos kainos matuojamos pinigais, vadinasi tais atvejais, kai
valdžia vykdo aktyvią pinigų politiką, infliacijos rodiklį gali nulemti ne
prekių ir paslaugų paklausos bei pasiūlos pokyčiai, bet ir pinigų kainos
pasikeitimai. Dažnai didelės infliacijos šalyse infliacijos priežasčių
reikia ieškoti valdžios vykdomoje pinigų politikoje. Pinigų kiekio
svyravimų nulemta infliacija yra įtakojama valdžios intervencijų, o ne
rinkos poreikio, todėl negali būti toleruojama.

Geriausias būdas įveikti šią infliaciją – neleisti valdžiai vykdyti
diskrecinės pinigų politikos. Valiutų tarybos modelis užtikrina pinigų
emisijos automatiškumą.

Yra ir kita “ne rinkos” infliacijos priežastis. Tai – kainų
kitimas dėl to, kad keičiamos reguliuojamos kainos. Ši tendencija yra ypač
ryški Lietuvoje, kuomet infliaciją sąlygoja valstybės reguliuojamų kainų
didinimas. Ir trečioji priežastis, taip pat plačiai pasireiškusi Lietuvoje
– mokesčių įtaka kainoms. Įvedus naujus mokesčius ar padidinus senus,
pakyla prekių kainos. Lietuvoje tokie kainų kankanai buvo stebimi padidinus
akcizus.

Kainą ypač įtakoja nustatomi importo muitai. Pavyzdžiui, nustatytas
didelis importo muitas cukrui šios prekės kainą Lietuvoje padarė žymiai
didesnę nei užsienyje, o taip pat visiškai sunaikino šios prekės importą.

Taigi, šios trys kainų kitimo priežastys – diskrecinė pinigų
politika, reguliuojamos kainos bei mokesčiai (tarp jų ir muitai) – nėra
rinkos veikimo rezultatas. Šių veiksnių sukelta infliacija nėra sveikas
reiškinys, o jo išvengti padeda griežta pinigų politika, kainų
liberalizavimas bei mokesčių pastovumas ir nykstamumas.

Ne rečiau nei infliacija yra mėgstama gąsdinti defliacijos
baubu. Iš tikrųjų, visuotinis kainų mažėjimas gali byloti apie sumažėjusią
paklausą, mažėjančią perkamąją galią, mažėjančius įmonių pelnus ir todėl
mažėsiančias investicijas, o perspektyvoje – ir ūkio stagnaciją. Tačiau
defliacija gali byloti ir apie kainų mažėjimą dėl konkurencijos,
technologinio progreso ar apie kitokį efektyvumo didėjimą, todėl
vienareikšmiškai jos bijoti yra neišmintinga.

Kainų kilimas ir infliacija : pasiūlos šokai

Įsivaizduokime, kad visuminė pasiūla išauga dėl staigaus importuojamos
naftos pabrangimo. Tai padidina vartotojų išlaidas benzinui ir namų
šildymui, kartu padidėja ir gamybos kaštai.

Pasiūlos šoką taip pat gali sukelti dėl sustiprėjusių profsąjungų
didėjanti darbo jėgos kaina, dėl susilpnėjusios konkurencijos padidėję
prekybiniai antkainiai, labai didelis nederlius.

Niekas neneigs, kad tokie pasiūlos šokai laikinai gali pakelti
kainas. Ar gali jie sukelti ir infliaciją, tai yra ilgai trunkantį kainų
kilimą? Teoriškai imant, galėtų, bet dėl dviejų dalykų tai nėra tikėtina.
Pirma, pasiūlos šokai yra tokie įvykiai, kurie ištinka staiga ir vėliau
nebesikartoja. Kainos pakyla ir gali ilgai būti didesnės, bet toliau
nebedidėja. Antra, kainų lygiui kylant, realiosios pajamos mažėja. Dėl to
kylantis nedarbas spaudžia atlyginimus ir kainas žemyn.

Jei kas nors norėtų dėl infliacijos kaltinti pasiūlos šokus, turėtų
argumentuoti detaliau. Vienas argumentų būtų teiginys, jog padidėjęs
nedarbas skatina imtis plėtros politikos priemonių. Pinigų kiekis tada
didėja sparčiau, o dėl to keletą metų spartesni yra ir infliacijos tempai.

Kitas argumentavimo būdas yra pabrėžti, kad samdomieji darbuotojai
paprastai labai stipriai priešinasi bet kokiam didesniam realiojo darbo
užmokesčio sumažėjimui. Todėl jeigu, tarkime, naftos kainos pakilo, jie
reikalaus didesnių atlyginimų, kad būtų kompensuoti nuostoliai dėl didesnių
kainų. Padidėjusias darbo jėgos kainas įmonės po to perkels į produkcijos
kainas ( t.y. jas padidins), o dėl to bus vėl reikalaujama padidinti
atlyginimus.

Šiaip ar taip, aiškinimas, kad infliacija kyla dėl kainų – atlyginimų
– kainų spiralės poveikio, nėra įtikinamas. Be to, dėl didėjančių
atlyginimų ir kainų plintantis nedarbas pažaboja darbo užmokesčio kilimą.

4. Infliacija ir nedarbas

1958 m. Londono Ekonomikos mokyklos profesorius Filipsas,
pasinaudodamas Didžiosios Britanijos ūkio duomenimis, parodė, kad
infliacija glaudžiai susijusi su nedarbu.

Filipso kreivė rodo, kad esant mažam nedarbui infliacija būna aukšta,
ir atvirkščiai. Kitaip tariant, didesnį nedarbą galima “išmainyti” į
mažesnę infliaciją arba priešingai.

Tam tikrą laiką ekonomistai plačiai naudojo Filipso kreivę kaip
priemonę, siūlydami vyriausybei atitinkamą politiką. Vyriausybė turėjo
pasirinkti žemą nedarbo lygį ir aukštą infliacijos lygį, ir atvirkščiai,
arba siekti aukso vidurio.

Infliacijos

tempas(%) A

E

Nedarbo lygis (%)

Ekonomikos pusiausvyra pažymėta tašku E, kuriame infliacija lygi nuliui, o
nedarbas yra natūralaus lygio.

Didėjant visuminei paklausai, ekonomika vystosi, judėdama Filipso
kreive į tašką A. Šiame taške kainos jau pakilusios, bet išaugusi visuminė
paklausa ir gamybos apimtis padidina užimtumą, nedarbas smunka žemiau
natūralaus lygio. Tačiau taške A ekonomika nepasilieka ilgam. Smarkiai
išaugus darbo jėgos poreikiui, pakyla ir darbo užmokestis, tuo pačiu
didindamas įmonių gamybos kaštus. Pakilusios kainos ima mažinti visuminę
paklausą. Visuminės paklausos sumažėjimas apribos visuminę pasiūlą ir
didins nedarbą. Taigi ekonomika judės Filipso kreive žemyn – nuo taško A į
savo ilgalaikės pusiausvyros padėtį taške E.

Filipso kreivės fiksuojamas bendras dėsningumas yra toks: jei ūkinis
aktyvumas svyruoja dėl visuminės paklausos kitimų, tai tokiomis sąlygomis
žemas nedarbo lygis bus aukšto infliacijos laipsnio atveju, o aukštas
nedarbo lygis susidarys, esant žemiems infliacijos tempams.

Taigi makroekonominiai svyravimai, sukelti paklausos veiksnio, iš
esmės skiriasi nuo tų, kuriuos sukelia pasiūlos veiksnys. Jeigu infliacija
vyksta dėl paklausos augimo, tai nedarbas paprastai mažėja. Jeigu
infliacija vyksta dėl pasiūlos augimo, tai nedarbas
auga.

Infliacijos

tempas(%) A

E

B

PC1

P Nedarbo lygis (%)

Ilgalaikė Filipso kreivė rodo, kad vykstant infliacijai ekonomika kartais
grįžta prie natūralaus nedarbo lygio. Bendras dėsningumas toks, kad per
ilgą laikotrapį kiekybinės priklausomybės tarp infliacijos ir nedarbo nėra.

Trumpalaikė Filipso kreivė PC1 čia vaizduoja ekonomikos
savireguliaciją. Pasikeitus pusiausvyros susidarymo tendencijoms, politikos
dilema išlieka. Jeigu vyriausybė nereaguoja į pasiūlos šoktelėjimą, ateina
skausmingas nedarbo laikotarpis, trunkantis tol, kol kainos ir atlyginimai
ilgainiui prisitaiko ir ekonomika grįžta prie pusiausvyros.

5. Antiinfliacinės priemonės

Kovai su infliacija naudojamos tiek atskiros priemonės, tiek visa
atitinkama vyriausybės ūkio politika. Atskirų priemonių arsenale yra darbo
užmokesčio ir kainų kontrolė ( šių priemonių visuma vadinama pajamų
politika), indeksavimas.

Laikina darbo užmokesčio ir kainų kontrolė yra tiesioginis infliacijos
tramdymo būdas – visiškai sustabdant darbo užmokesčio ir kainų lygio augimą
( “įšaldant” juos ) arba vyriausybei reglamentuojant jų augimą ( nustatant
kiekybines ribas).

Iš pirmo žvilgsnio toks būdas atrodo efektyvesnis, vienu sprendimu
sustabdomas kainų ir darbo užmokesčio augimas, taigi infliacija
paprasčiausiai pasmaugiama. Tokio vyriausybės įsikišimo į rinkos jėgų
tvarkomus procesus pagrindas yra faktas, kad infliacija daugiausia
sąlygojama “infliacinės psichologijos” – pirkėjų ir pardavėjų manymo, kad
kainos, pernai padidėjusios ir toliau kils.

Laikinas ( kelių mėnesių) kainų ir darbo užmokesčio lygio įšaldymas
arba kiek ilgiau trunkantis jų pristabdymas teisiniais aktais buvo nesyk
panaudotas pokario metais tiek JAV, tiek Vakarų Europos šalyse.

Praktika parodė, kad tokios priemonės sukelia tik labai trumpalaikį
efektą. Iš tiesų, neleidžiant augti kainoms ir samdomų darbuotojų darbo
užmokesčiui, infliacija sulėtėja. Jei dar vyriausybė paleidžia veikti
ekspansines politikos priemones, t. y. padidina visuminę paklausą, kainų
lygio stabilizavimas sukelia ir žymų nedarbo sumažėjimą.

Tačiau pasibaigus tokio reguliavimo laikui, ekonomika atsiima ką
praradusi – infliacija keleriopai paspartėja, vėl ima didėti nedarbas, o
“įšaldymu” spręstos problemos iškyla visuomenei dar stambesnėmis ir
aštresnėmis formomis.

Kiek sėkmingesnė gali būti ilgalaikė darbo užmokesčio ir kainų
kontrolė, kuri vyriausybės tarpininkavimu, įdiegiama savanorišku bedarbių
ir profsąjungų abipusių nuolaidų, kompromisų būdu. Ši politika populiari
mažose valstybėse, kurios itin smarkiai susijusios su tarptautine ekonomine
konjunktūra.

Ekonomikos teorija tvirtina, kad nei laikina, nei nuolatinė kainų
kontrolė negali iš esmės pakeisti infliacijos ir nedarbo ryšio. Ji gali
pagerinti padėtį tik laikinai ir išoriškai.

Kitų tikslų turi dar viena antiinfliacinė priemonė – pajamų
indeksavimas. Ji skirta kompensuoti žalą, kurią padaro infliacija daugumai
visuomenės narių.

Indeksavimas – tai darbo užmokesčio ir algų, pensijų, gyvybės
draudimo polisų nominalios vertės, palūkanų normos ir netgi pajamų mokesčio
derinimas su gyvenimo kaštų kitimu ( t.y. su vartojimo prekių kainų indeksu
). Bet koks šių kaštų išaugimas indeksavimo atveju turi tiek pat padidinti
ir atitinkamas nominalias pajamas. Tam tikru mastu indeksavimas naudojamas
daugelyje šalių – pirmiausia profsąjungų sutartyse su darbdaviais dėl darbo
užmokesčio, taip pat ir kitais atvejais.

Darbo užmokesčio indeksavimas

Žinomi keli būdai, kaip darbuotojai gali apsisaugoti nuo infliacijos.
Vienas būdas – išsiderėti, kad jų uždarbiai, sudarant darbo sutartis, būtų
pritaikomi prie infliacijos tempų. Pavyzdžiui, jei infliacija sudaro 6%,
tai reikėtų derėtis dėl uždarbio padidinimo 7,5%. Tokiu atveju, 6%
įvertintų infliacijos tempus, o 1,5% reikštų realų darbo užmokesčio
padidinimą.

Darbuotojų požiūriu šis būdas turi vieną aiškų trūkumą. Jis saugo tik
nuo infliacijos, kurios tikimasi, bet neapsaugo nuo netikėtos infliacijos.
Jei infliacija netikėtai padidėtų iki 8%, tai nominaliojo uždarbio
pakėlimas iki 7,5% reikštų, kad dirbančiųjų realusis uždarbis sumažės.

Vienas iš būdų to išvengti – indeksuoti darbo užmokestį. Tai reiškia,
kad ir po sutarties sudarymo uždarbis bus keičiamas, įvertinant faktinius
infliacijos tempus. Pavyzdžiui, sutartyje gali būti numatytas 1,5%
pagrindinis darbo užmokesčio pakėlimas, taip pat paragrafas apie darbo
užmokesčio padidinimą, automatiškai pritaikant jį prie infliacijos tempų.
Tai apsaugotų darbuotojus nuo infliacijos net ir tada, kai visai neaišku,
kokia ji bus.

Infliacijos skatinimo pavojus ypač didelis, jeigu indeksuojami ne tik
darbo užmokesčiai, bet ir kitos pajamos, pavyzdžiui, socialinio draudimo
pensijos. Taip būna, kai žmonėms pažadama daugiau pajamų, negu jų gali
užtikrinti ekonominė sistema.

Jeigu nėra indeksavimo, tai šį uždavinį išsprendžia infliacija, nes
ji nejučiomis iš žmonių atima dalį pajamų, ir galų gale visiems tenka tiek,
kiek gali faktiškai užtikrinti ekonominė sistema. Tačiau jeigu visos
pajamos indeksuojamos, tai kainų didėjimas automatiškai padidina ir
nominaliąsias pajamas. Jei žmonėms žadama daugiau, negu
gali užtikrinti ekonomika, tai infliacinei spiralei nebus pabaigos.

Antiinfliacinės politikos esmė

Kova su infliacija gali būti ir yra efektyvi tiktai reguliuojant
visuminę paklausą ir pasiūlą, keičiant jų santykį. Tai daroma fiskalinės ir
monetarinės politikos priemonėmis ( mokesčių normomis, vyriausybės
išlaidomis, centrinio banko operacijomis).

Infliacijos stabdymo priemones sąlyginai galima suskirstyti į dvi
grupes : strategines ir taktines. Pirmosios apima ilgo laikotarpio
nuostatas ir jų realizavimo būdus, antrosios – trumpalaikes.

Antiinfliacinėje strategijoje svarbų vaidmenį vaidina infliacijos
lūkesčių slopini –
mas. Tai reiškia, kad siekiama išvaduoti tautos ūkio dalyvius nuo
nuolatinės prekių kainų kilimo ir santaupų nuvertėjimo baimės. Bet kaip
pakeisti žmonių psichologiją? Reikia sustabdyti infliaciją. Tačiau
lūkesčius reikia slopinti anksčiau negu infliacija tampa kontroliuojama.
Tai įmanoma, laikantis dviejų sąlygų. Pirma – rinkos sistemos stiprinimas.
Kuo rinkoje bus daugiau ir geros kokybės prekių, tuo sparčiau keisis žmonių
psichologija, o kartu ir infliacijos motyvai jų elgsenoje. Kol eilinis
vartotojas neįsitikins, kad kainų svyravimai vyksta normalios rinkos
ribose, tol išliks jo polinkis didinti esamą paklausą, skatinančią kainų
kilimą.

Kita infliacijos lūkesčių slopinimo sąlyga – tai vyriausybė, kuri
nuosekliai laikosi antiinfliacinio kurso ir kuria pasitiki dauguma žmonių.

Antiinfliacinėje strategijoje svarbus vaidmuo taip pat tenka
ilgalaikei monetarinei politikai. Jos ypatybė – griežti kasmetinio pinigų
kiekio augimo apribojimai. Šiuos apribojimus lemia ilgo laikotarpio
nacionalinio produkto ir infliacijos tempai. Taip elgdamasi vyriausybė
aprūpina ekonomiką minimaliai būtinu pinigų kiekiu, reikalingu
progresuojančiai ūkio raidai. Tačiau patyrimas rodo, kad įgyvendinti
antiinfliacinę moneterinę politiką sudėtinga.

Dar vienas antiinfliacinės strategijos elementas – biudžeto deficito
sumažinimas. Šio tikslo galima siekti dviem būdais: didinti valstybės
pajamas ir mažinti išlaidas. Pranašesnis antras būdas.

Taip yra dėl to, kad mokesčių didinimas geriausiu atveju gali duoti
tik trumpalaikius rezultatus. Per ilgą laikotarpį ši politika lėtina
ekonomikos augimo tempus, vadinasi, mažina įplaukas į valstybės biudžetą.
Ši aplinkybė sąlygoja šiuolaikinės mokesčių politikos evoliucionavimą
mokesčių normų mažinimo kryptimi.

Trumpalaikiais antiinfliacinės politikos metodais daugiausia siekiama
laikinai sumažinti infliacijos sukeltą įtampą. Šie metodai tik tada gali
duoti rezultatų, kai padeda didinti pasiūlą be atitinkamo paklausos
išaugimo arba sumažinti esamą paklausą, nesumažinus esamos pasiūlos.

Infliacijos kontrolė susijusi su būtinybe pastoviai būti
pasiruošusiems spręsti ekonominę dilemą: infliacijos augimas ar nedarbo
augimas.

Išvados

Infliacija vadinamas bendrojo kainų lygio kilimas, dėl kurio krinta
piniginio vieneto perkamoji galia. Ji paprastai matuojama vartojimo prekių
ir paslaugų kainų indekso padidėjimu per metus.

Yra keletas problemų, susijusių su infliacija, kurią sukelia per
greitas pinigų pasiūlos augimas. Turbūt didžiausia problema – tai kylančių
kainų paskirstomasis efektas. Pralaimi pinigų skolintojai, laimi
skolininkai.

Pakilus bendram kainų lygiui, pinigai praranda savo perkamąją galią.
Už sutaupytus pinigus mažiau nuperkama prekių ir paslaugų negu buvo
tikimasi tuo metu, kai tie pinigai buvo atidėti kaip santaupos.

Tuo tarpu skolininkams pigiau atsieina skolos, kai jos grąžinamos
pinigais, kurių perkamoji galia per tą laiką smuko. Tie, kurių pajamos buvo
nustatytos nominaliomis sumomis ir kurie nėra pajėgūs jas pakeisti,
pavyzdžiui, pensininkai, infliacijos metu patirs perkamosios galios
smukimą.

Kovai su infliacija naudojamos tiek atskiros priemonės, tiek visa
atitinkama vyriausybės ūkio politika. Atskirų priemonių arsenale yra darbo
užmokesčio ir kainų kontrolė . Šių priemonių visuma vadinama pajamų
politika.

Infliacijos kontrolė taip pat susijusi su būtinybe pastoviai būti
pasiruošusiems spręsti ekonominę dilemą: infliacijos augimas ar nedarbo
augimas.

Literatūra

1. Jakutis A., Petraškevičius V., ir kt. Ekonomikos teorijos pagrindai. –
K., 2000
2. Mayer T., Duesenberry J., ir kt. Pinigai, bankai ir ekonomika. – V.,
1995
4. Isachsen’as A., Hamilton’as C. Ekonomikos pagrindai. – V., 1992

4. Internetas

———————–
[pic]

[pic]

[pic]

[pic]

Trumpo

laikotarpio

Filipso kreivė

Ilgo laikotarpio Filipso kreivė

Leave a Comment