Turinys
Įvadas ………………………………………………………………………………………. 3
1. Infliacijos apibūdinimas ………………………………………………………………….4
2. Infliacija ir pinigų perkamoji galia ……………………………………………………….7
3. Kainų dinamika : infliacija ir defliacija …………………………………………………14
4. Infliacija ir nedarbas …………………………………………………………………….16
5. Antiinfliacinės priemonės ……………………………………………………………….18
6. Antiinfliacinės politikos esmė ……………………………………………………….…..21
Išvados ……………………………………………………………………………………….23
Literatūra ……………………………………………………………………………………..24
Įvadas
Pinigai – tai visų pripažinta mokėjimo priemonė. Istorijoje įvariosgėrybės buvo naudojamos kaip pinigai. Jie atlieka tris funkcijas : mokėjimopriemonė, vertės saugojimo priemonė bei įvairių gėrybių vertės matas. Kadekonomika gerai funkcionuotų, būtinas deramas pinigų veikimas. Jei pinigai yra ekonomikos “tepalas”, tai kuo blogas per greitaspinigų pasiūlos augimas? Infliacija yra procesas, kurio metu bendras vartojimo reikmenų kainųlygis kyla sparčiau nei didėja šalies gyventojų nominalus darbo užmokestisbei pajamos ir dėl to sumažėja pinigų perkamasis pajėgumas. Visos kainos matuojamos pinigais, vadinasi tais atvejais, kaivaldžia vykdo aktyvią pinigų politiką, infliacijos rodiklį gali nulemti neprekių ir paslaugų paklausos bei pasiūlos pokyčiai, bet ir pinigų kainospasikeitimai. Infliacinių procesų pagrindinės priežastys yra kainų politikosklaidos, neracionali nacionalinių pajamų paskirstymo sistema, proporcijųtarp gamybos ir paslaugų sferos bei prekių ir pinigų srautų apyvartossferos pažeidimas. Kova su infliacija gali būti ir yra efektyvi tiktai reguliuojantvisuminę paklausą ir pasiūlą, keičiant jų santykį. Tai daroma fiskalinės irmonetarinės politikos priemonėmis. Šiame darbe apžvelgsime infliacijos priežastis bei vyksmą, kainodarąinfliacijos sąlygomis, nedarbo ir infliacijos ryšį, bei antiinfliacinespriemones.
1. Infliacijos apibūdinimas
Infliacija vadinamas bendrojo kainų lygio kilimas, dėl kuriokrinta piniginio vieneto perkamoji galia. Ji paprastai matuojama vartojimoprekių ir paslaugų kainų indekso padidėjimu per metus. Vienos, kelių prekių ar jų grupės kainų išaugimas nėrainfliacija. Gamybos technologijos pažanga bei paklausos svyravimai sudarosąlygas atskirų prekių kainoms tiek kilti, tiek kristi. Infliacija yra tuoatveju, kai kyla bendras kainų lygis.Be to, dalis ekonomistų linkę pabrėžti, kad infliacija vadintinas nevienkartinis bendrojo kainų lygio pakilimas, o besitęsiantis, ilgas jokilimas.Infliacijos tipaiSkiriami du infliacijos tipai:1. šliaužianti infliacija – tai ilgai trunkanti, neaukštų ir gan pastovių tempų infliacija. Jos numatymas nesudėtingas , prie jos galima prisitaikyti. Žinoma, svarbu ir vidutinis jos lygis, kuo jis žemesnis, tuo geriau ekonomikai.2. šuoliuojanti infliacija – tai kainų lygio kilimas dideliais tempais, kurie rodo tendenciją dar didėti.
Infliacijos priežastys ir vyksmas
Nustatyti infliacijos priežastis nelengva. Ji – visosekonomikos būklės atspindys, nors ir pasireiškia pinigų sferoje.Amerikiečių ekonomistas Miltonas Fridmanas tvirtina, kad infliacija visadair visur – piniginis reiškinys. Pasak jo, infliaciją sukelia per didelispinigų kiekis. Prekių paklausos perteklių monetaristai motyvuoja pinigųpasiūlos augimu. Klausimo analizę pradėsime nuo pinigų pasiūlos irpaklausos. Skiriama nominalių ir realių pinigų pasiūla. Realių pinigų pasiūlayra nominalių pinigų pasiūla padalinta iš kainų lygio. Ją įprasta reikštisimboliais M/P ( čia M – pinigų kiekis, P – kainų lygis). Turto kiekis,kurį visi tautos ūkio dalyviai nori turėti pinigine forma, vadinama pinigųpaklausa. Tegul grynųjų pinigų paklausos kiekis bus pažymėtas simboliu L (Y,r ) ( čia Y – realiosios pajamos, r – palūkanų norma.) Realiųjų pajamųaugimas didina grynųjų pinigų paklausą, nes žmonės daugiau perka. Palūkanųnormos augimas mažina grynųjų pinigų paklausą, nes didėja galimi pinigųlaikymo kaštai: naudingiau turėti obligacijas arba taupomąją sąskaitąbanke. Jeigu yra pinigų rinkos pusiausvyra, realių pinigų pasiūla galiatitikti grynųjų pinigų paklausą. Šią pusiausvyros sąlygą galimaišreikšti lygybe:
M/P = L ( Y,r )
Laikykimės prielaidos, kad palūkanų norma labai lanksti. Kai atsiranda
pinigų paklausos perteklius, palūkanų norma pakyla, paklausa jiems imamažėti ir artintis prie pasiūlos kiekio. Priešingai, atsiradus per dideleipinigų pasiūlai, palūkanų norma krinta, paskatindama jų paklausos augimą.Vadinasi, lanksti palūkanų norma palaiko nuolatinę pinigų rinkospusiausvyrą. Dabar pabandykime keisti kainų ir atlyginimų dydžius. Jeigu padidėjanominalių pinigų pasiūla, iš pradžių išauga ir realių pinigų M/P pasiūla,nes kainos per trumpą laiką dar nespėjo prisitaikyti prie padidėjusiospinigų pasiūlos. Dėl to atsiranda realių pinigų pasiūlos pertekliai, kuriesmukdo palūkanų normą. Kritusi palūkanų norma padidina visuminę paklausąprekėms. Dėl padidėjusios paklausos kyla prekių kainos, o išaugus darbo jėgospaklausai, kyla darbo užmokestis. Kai kainos ir atlyginimai visiškaiprisitaiko prie vienkartinio nominalių pinigų pasiūlos šoktelėjimo,atsiranda pinigų rinkos pusiausvyra. Alternatyva atlyginimų ir kainų šoktelėjimo savireguliacijai yravyriausybės monetarinė politika. Ši politika reaguoja į pasiūlosšoktelėjimą, versdama vyriausybę padidinti nominalių pinigų pasiūlą tiek,kad būtų išvengta realių pinigų pasiūlos pokyčio per trumpą laiką. Kai į kainų kilimą reaguojama pinigų pasiūlos didinimu, realiųjųpinigų kiekis lieka pastovus ir nekinta palūkanų norma. Ekonomika pasiliekavisiško užimtumo būsenoje, tačiau esant aukštesnėms kainoms ir nominaliemsatlyginimams. Infliacijos tempas nustatomas taip:Infliacijos tempas arba laipsnis = nominalių pinigų pasiūlos padidėjimas –grynųjų pinigų paklausos augimas. Kai grynųjų pinigų paklausa neauga, infliacijos tempas bus lygusnominalių pinigų kiekio augimui. Kyla klausimas, ar gali būti atvejų, kaigrynųjų pinigų paklausos kitimai bus maži, palyginus su nominalių pinigųkiekio ir kainų kitimais? Taip. Kadangi realiosios pajamos ir palūkanųnorma keičiasi per metus nežymiai, pinigų paklausa keičiasi lėtai. Tuotarpu sparčiai didėjantis nominalių pinigų kiekis neišvengiamai sukeliadidelį kainų kilimą. Išanalizuokime infliacijos ryšį su palūkanų norma. Šį ryšį atskleidėJeilio universiteto ( JAV ) profesorius Irvingas Fišeris. Fišerio hipotezėteigia, kad padidėjus 1% infliacijos tempui, palūkanų norma turi pakilti1%. Tarkime, infliacijos lygis yra 10% per metus. Šiandien asmuo už 100litų gali nusipirkti 10 knygų, sumokėdamas už kiekvieną po 10 litų, betpraėjus metams, jam reikės jau 110 litų, norint nusipirkti tiek pat knygų.Jei nominali palūkanų norma yra 12% per metus, tai asmuo, užuot pirkęsknygas šiandien, gali tą 100 litų paskolinti ir po metų turėti 112 litų.Pasibaigus metams, jis nusipirks tiek pat knygų, išleisdamas 110 litų, irjam liks 2 litai. Vadinasi, paskolinimo dėka reali palūkanų norma išaugo2%.Reali palūkanų norma = nominali palūkanų norma – infliacijos tempas
Daugelio šalių statistikos duomenys rodo, kad nors ir nevisai tiksliai,Fišerio hipotezė, realizuojama į aukštą infliacijos laipsnį atsiliepiaatitinkamos palūkanų normos padidėjimais.Iš to išeina, kad pinigų kiekio augimas sukelia ne tik infliaciją, bet irnominalios palūkanų normos augimą. Dėl to keičiasi grynųjų pinigų paklausair kol prie jos prsisitaiko pasiūla, reikia, kad pinigai ir kainos didėtųskirtingais tempais.
Infliacija ir palūkanų apmokestinimas
Infliacija sunkina naštą tiems, kurie turi obligacijų, ir lengvinatiems, kurie yra gavę paskolas. Panagrinėkime situaciją, kada nėrainfliacijos, o nominali bei reali palūkanų normos sudaro 3%. Žmogus,turintis obligaciją, moka 33% pajamų mokesčius. Jis trečdalį palūkanų, t.y. jų 1%, sumoka kaip mokestį ir jam lieka 2% nominalios bei realiospalūkanų normos. Jeigu prasideda 9% infliacija, tai ji sutrikdo palūkanų normos irmokesčių sistemą. Ji pasikeičia. Nominalioji palūkanų norma padidėja iki
12%, o realioji tebėra 3% dydžio. 1 lentelė|33% pajamų |Realioji palūkanų norma ||mokesčio |3% ||poveikis | ||realiajai 3% | ||palūkanų | ||normai | || |Plius: infliacijos tempai || |9% || |Lygu: nominalioji palūkanų norma || |12% || |Minus: mokesčiai || |4% || |Lygu: nominaliosios palūkanos, sumokėjus mokesčius || |8% || |Minus: infliacija || |9% || |Lygu:neigiamos realiosios pajamos, sumokėjus mokesčius || |-1% |Obligacijos savininkas, mokantis 33% pajamų mokestį, trečdalį nuodvylikos procentų palūkanų sumokės kaip mokestį ir jam pasiliks 8%palūkanų. Taigi jo realiosios pajamos pasikeis, sumokėjus mokesčius. Jei išgaunamų palūkanų sumos atimsim 9% infliaciją, tai matysim, kad sumokėjusmokesčius, jam ne tik nieko neliks, bet dar teks primokėti. Tai yra dėl to,kad mokesčiai imami ne tik nuo 3% realiosios palūkanų normos, kuri parodorealiąsias jo pajamas, bet ir nuo 9%, kurie faktiškai nebeįeina įrealiąsias pajamas, o tik kompensuoja infliaciją.
2. Infliacija ir pinigų perkamoji galia
Infliacija yra procesas, kurio metu bendras vartojimo reikmenųkainų lygis kyla sparčiau nei didėja šalies gyventojų nominalus darboužmokestis bei pajamos ir dėl to sumažėja pinigų perkamasis pajėgumas.Pasaulio ekonomikos istorijoje žinoma ne tik plačiai paplitusi infliacija,bet ir epizodiškai pasirodanti defliacija (kainų mažėjimo procesas).Paprastai defliacija būdinga pokarinio laikotarpio ekonomikos plėtrai arbaekonomikai, kuri yra apimta krizės arba depresijos. Pavyzdžiui, daugelisšalių šio amžiaus 30-tais metais patyrė didelę depresiją ir kartudefliaciją. Požiūris į infliaciją, kaip ekonomini reiškinį įvairiaislaikotarpiais buvo nevienodas. Iki 1936 m. dominavo tezė, kad infliacijayra išimtinai destruktyvi jėga. Šią tezę paneigė Dž.Keinsas, kuris teigė, kad infliacija yramilžiniškas pozityvus potencialas, nes, jai esant, nuvertėja pinigai ir jųkaupimas darosi betikslis, skatinamas vartojimas ir kartu ekonomikosaugimas. Nesant infliacijos, kaupiami pinigai, jie išaldomi ir, susidariustam tikroms aplinkybėms, gali iššaukti ekonominę krizę.
Infliacija gali pasireikšti dviem būdais: * išleidžiant papildomai popierinių pinigų į apyvartą nei jų reikėtų pagal prekių ir paslaugų masę; * mažėjant prekių ir paslaugų masei apyvartoje, bet nesikeičiant pinigų kiekiui.
Infliacinių procesų pagrindinės priežąstys yra kainų politikosklaidos, neracionali nacionalinių pajamų paskirstymo sistema, proporcijųtarp gamybos ir paslaugų sferos bei prekių ir pinigų srautų apyvartossferos pažeidimas. Krašto ekonomikoje yra daug įvairių ekonominių objektų,turinčių vertę bei kainą. Tai nekilnojamas turtas, žaliavos, veiklosproduktas bei vartojamosios prekės ir kiti objektai. Bendras kainų kilimasšalies viduje ir piniginio vieneto perkamosios galios sumažėjimas yra netik teorinis, bet ir labai svarbus praktinis klausimas. Infliacija griaunaekonomiką tiek makro, tiek mikro lygyje, skurdina žmones ir tuo sparčiau,kuo didesni infliacijos tempai. Pažymėtina, kad infliacija nevienodai veikia įmonių piniginesatsiskaitomąsias operacijas. Pavyzdžiui, nuvertėjus šalies piniginiamvienetui, grynieji pinigai ir debitorinis įsiskolinimas taip pat netenkasavo vertės ir įmonė praranda dalį apyvartinio kapitalo. Tačiau kreditusįmonė galės grąinti mažesnės perkamosios galios pinigais ir turės nauda,jeigu nebuvo numatyta įvertinti grąžinamą kreditą, infliacijos koeficientuarba ši rizika nebuvo įvertinta pailūkanų normoje. Pastaruoju atvejunuostolį patirtų bankas arba kitas kredito teikėjas. Finansų analitikams labai svarbu žinoti, jog infliacija yraviena priežasčių, dėl kurios imonių finansinėje atskaitomybėje pateiktiveiklos duomenys neatspindi realios finansinės padėties ir klaidina šiųataskaitų vidinius bei išorinius vartotojus. Skirtingų laikotarpiųapskaitos duomenys igreiškiami nevienodos vertės matavimo vienetais, t.y.nevienodos perkamosios galios pinigais. Todėl finansiniai koeficientai ir kiti rodikliai, pagalkuriuos analitikai vertina imonės veiklą nebus teisingi. Finansinėsatskaitomybės duomenys iškreipiami dėl buhalterinėje apskaitoje naudojamų
retrospektyvių duomenų. Kompanijų naudojami aktyvai jų balanse yra įvertinami pagalpradinę vertę, t.y. tokią vertę, kokia buvo įsigyti (dabar kainuojabrangiau), o nusidėvėjimas bei amortizacija yra skaičiuojama nuo pradinėsvertės ir gaunama žymiai mažesnė. Ypač tai būdinga daug kapitaloreikalaujančiose šakose. Taip pat dažnai kompanijoje į veiklos sąnaudas nurašomosmedžiagos, palyginti žemesnėmis nei jų įsigijimo kainomis. Dėl šiųpriežasčių gaunamas padidintas, taip vadinamas “iliuzinis” pelnas, nuo joskaičiuojami padidinti mokesčiai, mažėja kompanijos turtas bei apyvartiniskapitalas ir ekonominis potencialas. Pradedantiems investitoriams sunkusukaupti būtinus finansinius išteklius ilgalaikių investicinių projektųįgyvendinimui. Esant dideliam apyvartos greičiui (pavyzdžiui, didmeninėsprekybos kompanijoje), net ir nedidelis kainų svyravimas gali smarkiaiiškreipti finansinių ataskaitų duomenis.Apibendrinant galima suformuluoti, kokias pasekmes kompanijosveikla patirs dėl infliacijos:
✓ Nuo “iliuzinio” pelno sumos apskaičiuojami ir perduodami valstybės biudžetui dideli bei nepagrįsti pelno mokesčiai. Neturėdama realaus pelno, kompanija neišsaugos savo veiklai reikalingo turto vėlesniems laikotarpiams. ✓ Akcininkai reikalauja didelių dividendų. ✓ Darbuotojai ir profsąjungos , reikalauja mokėti didesnius atlyginimus. ✓ Valstybė gali priimti įstatymus, pagal kuriuos gali būti apmokestinamas viršpelnis ir pan.
Apie 70-tus metus dėl didelės infliacijos JAV susidarė labainepalankios verslui sąlygos. Finansų analitikai tyrė 279 JAV firmų veiklą1972-1975 metų laikotarpyje ir nustatė, kad dėl infliacijos gautinuostoliai žlugdė įmonių ekonomiką. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, mokslininkai irpraktikai iki šiol sprendžia finansinių ataskaitų realumo infliacijossąlygomis problemą. Susikaupė daugybė pasiūlymų atskirose šalyse jau atsirado tamtikra praktika. Pavyzdžiui, Prancūzijoje – kapitalo realaus įvertinimometodika, firmos funkcionavimo galimybės palaikymo metodas, JAV – realiosaktualizuotos vertės metodas, Kanadoje – kapitalo realaus įvertinimo irfirmos funkcionavimo palaikymo metodas. Infliacijos įvertinimo šalininkaipasiskirstė į dvi grupes: ✓ siūloma finansinėse ataskaitose atsižvelgti į infliaciją; ✓ siūloma atsižvelgti į infliaciją, apskaičiuojant kiekvieną ūkinio gyvenimo faktą, t.y koreguojant einamos apskaitos duomenis.
Infliacijos matavimas
Infliacija – tai bendrojo kainų lygio augimas, taigi esant infliacijai –kyla įvairių prekių ir paslaugų kainos.Bendrojo kainų lygio augimas mažina pinigų perkamąją galią, tai reiškia,jog už tą pačią pinigų sumą galima nusipirkti vis mažiau prekių. Infliacijos įvertinimas ekonominiuose skaičiavimuose yra tiesiogbūtinas, nes neįvertinę infliacijos poveikio, negalėsime teisingainustatyti nei uždirbančiosios, nei perkamosios pinigų galios. Infliacijos lygis išreiškiamas kainų indeksu. Kainų indeksas – taisantykis tarp atskirų prekių kainų tam tikru laiko momentu su tų pačiųprekių kaina ankstesniu laiko momentu. Ankstesnis laiko momentas vadinamasbaziniais metais. Panagrinėkime pavyzdį:
PAVYZDYS| |1996 (baziniai) |1997 |1998 ||Kaina, LTL |121 |125 |127 ||Kainų indeksas, % |100 |103,31 |104,96 |
Vertinant infliacijos poveikį pinigų srautams, dažniausiai naudojamametinė procentinė infliacijos norma. Ši norma rodo metinį kainų padidėjimąarba sumažėjimą per vienerių metų laikotarpį. Kiekvienų metų infliacijosnorma yra skaičiuojama ankstesnių metų bazėje.
PAVYZDYSTarkime, kad turime tokius duomenis: 1997 ir 1998 m. infliacijos normosbuvo atitinkamai 8 ir 9 %, be to, žinoma, kad tam tikros prekės kaina 1997m. pradžioje yra 100 LTL. Rasti prekės kainą 1998 m. pabaigoje.
Kadangi kiekvienų metų infliacijos norma turi sudedamąjį poveikį, prekėskaina 1998 m. pabaigoje bus lygi:
(1+0,08)*(1+0,09)*100 = 117,72 LTLReikia atkeipti dėmesį, jog kainų augimas ir pinigų perkamosios galiosmažėjimas yra iš esmės panašūs procesai, bet jų ekonominis vertinimasskiriasi.
Pinigų perkamosios galio kitimas skaičiuojamas pagal tokią formulę:
čia: PPG – procentinis pinigų perkamosoios galios sumažėjimas; i – procentinis kainų pakitimas.
PAVYZDYSKainų padidėjimas 1997 metais buvo 6 %. Kaip pasikeitė gyventojų perkamojigalia?
PPG = 1-(1 / (1+0,06) = 5,66 %Inžineriniuose ekonominiuose sprendimuose naudojamos dvi piniginių vienetų
sampratos:1. piniginio srauto įvertinimas dabartiniais piniginiais vienetais;2. piniginio srauto įvertinimas pastoviais piniginiais vienetais.Dabartiniai pinigai – tai gauti ar išleisti pinigai bet kuriuo tiriamulaiko momentu.Pastovūs pinigai išreiškia hipotetinę būsimų įplaukų ar išlaidų perkamąjąjėgą tam tikrų pasirinktų bazinių metų atžvilgiu.Pastovūs pinigai taip išreiškiami per dabartinius:
čia: Ppv – pastovūs piniginiai vienetai;
Dpv – dabartiniai piniginiai vienetai
f – infliacijos norma
PAVYZDYSGamybinė įmonė nustatė savo metinius pinigų srautus, kurių dydžiai pateiktilentelėje. Reikia perskaičiuoti šiuos pinigų srautus į pastovius pinigus,jeigu yra prognozuojama 10 % kasmetinė infliacija.
|Metai |Pinigų srautas, LTL |Pakeitimo |Pastovus pinigų || | |koeficientas |srautas, LTL ||1 |150200 |1/1,11 |136545,45 ||2 |158600 |1/1,12 |131074,36 ||3 |164500 |1/1,13 |123591,28 ||4 |170000 |1/1,14 |116112,27 |
Finansinėse rinkose yra nustatomas tikėtinas infliacijos lygis, o tuo pačiuir atitinkama palūkanų norma. Šį procesą galima išreikšti tokia formule:
i = (1+ireal)((1+ii)čia: i – rinkos palūkanų norma; ireal – reali palūkanos norma; ii – infliacijos lygis.
Pateiksime keletą pavyzdžių, iliustruojančių infliacijos poveikį pinigųsrautams.
PAVYZDYSVerslininkas numato padidinti savo kapitalą 20 % (nuo 2 mln. LTL iki 2,4mln. LTL) per metus. Numatoma 12 % metinė infliacija. Siekiant metųpabaigoje kapitalo vertę turėti vienodo perkamosios galios pinigais, kaipir metų pradžioje, reikia 2,4 mln. LTL vertę koreguoti infliacijoskoeficientu, t.y. kapitalo koreguota vertė sudarys 2,688 mln. LTL (2,4 (1,12).Vadinasi, kapitalo vertė tos pačios perkamosios galios pinigais metų galeturi būti 288 tūkst. LTL didesnė.
PAVYZDYSPasinaudoję žemiau pateiktais duomenimis, įvertinkite investicinio projektoįdiegimo ekonominį tikslingumą be infliacijos įtakos ir atsižvelgiant įinfliacijos įtaką.Pradiniai duomenys:1. Investicijos apimtis – 10 mln. LTL.2. Pinigų srautai metams – 4,4 ir 5 mln. LTL.3. Projekto realizavimo trukmė – 3 metai.4. Kapitalo kaina, neįvertinus infliacijos – 10 procentų.5. Vidutinis metinis infliacijos indeksas – 10 procentų.
Grynoji dabartinė vertė, neįvertinus infliacijos:
Grynoji dabartinė vertė, įvertinus infliaciją:
1,21 koeficientas apskaičiuotas tokiu būdu: 1,10 ( 1,10 = 1,21.Skaičiavimai rodo, kad, vertinant investicinį projektą vienodos perkamosiosgalios pinigais, jį diegti netikslinga, nes NPV2 yra neigiama, t.y. per 3metus nesusigrąžintumėm iš vienkartinės išleistos sumos per milijono litų.Bendra infliacijos įtaka šiam projektui sudaro 1,839 mln. LTL.
3. Kainų dinamika: infliacija ir defliacija
Infliacija atspindi bendrojo kainų lygio kitimą. Neigiamasrodiklio dydis (kainų mažėjimas) reiškia defliaciją. Dažniausiai infliacijamatuojama vartojimo prekių krepšelio kainų indeksu (VKI). Matuojant kainų kitimą, susiduriama su šiomis problemomis.Pirma, į krepšelį fiziškai negali būti įtrauktos visos prekės, taigi jisatspindi tik tam tikrų prekių kainų pokyčius. Antra, dėl skirtingovartotojų pasirinkimo skiriasi jų vartojamos prekės. Trečia, prekių kainųkitimas neatspindi kokybinių pačių produktų pokyčių. Taigi, infliacijosdydis nedaug gali pasitarnauti konkrečiam vartotojui ar verslininkuistebint verslo konjunktūrą. Kainų kitimas – normali ir būtina ekonominio proceso sąlyga.Kainos perduoda vartotojų siunčiamus signalus gamintojams. Kainų kitimasatspindi vartotojų paklausos pasikeitimus, gamintojų galimybes pasiūlytiprekes. Tačiau visos kainos matuojamos pinigais, vadinasi tais atvejais, kaivaldžia vykdo aktyvią pinigų politiką, infliacijos rodiklį gali nulemti neprekių ir paslaugų paklausos bei pasiūlos pokyčiai, bet ir pinigų kainospasikeitimai. Dažnai didelės infliacijos šalyse infliacijos priežasčiųreikia ieškoti valdžios vykdomoje pinigų politikoje. Pinigų kiekiosvyravimų nulemta infliacija yra įtakojama valdžios intervencijų, o nerinkos poreikio, todėl negali būti toleruojama. Geriausias būdas įveikti šią infliaciją – neleisti valdžiai vykdytidiskrecinės pinigų politikos. Valiutų tarybos modelis užtikrina pinigųemisijos automatiškumą. Yra ir kita “ne rinkos” infliacijos priežastis. Tai – kainųkitimas dėl to, kad keičiamos reguliuojamos kainos. Ši tendencija yra ypačryški Lietuvoje, kuomet infliaciją sąlygoja valstybės reguliuojamų kainųdidinimas. Ir trečioji priežastis, taip pat plačiai pasireiškusi Lietuvoje
– mokesčių įtaka kainoms. Įvedus naujus mokesčius ar padidinus senus,pakyla prekių kainos. Lietuvoje tokie kainų kankanai buvo stebimi padidinusakcizus. Kainą ypač įtakoja nustatomi importo muitai. Pavyzdžiui, nustatytasdidelis importo muitas cukrui šios prekės kainą Lietuvoje padarė žymiaididesnę nei užsienyje, o taip pat visiškai sunaikino šios prekės importą. Taigi, šios trys kainų kitimo priežastys – diskrecinė pinigųpolitika, reguliuojamos kainos bei mokesčiai (tarp jų ir muitai) – nėrarinkos veikimo rezultatas. Šių veiksnių sukelta infliacija nėra sveikasreiškinys, o jo išvengti padeda griežta pinigų politika, kainųliberalizavimas bei mokesčių pastovumas ir nykstamumas. Ne rečiau nei infliacija yra mėgstama gąsdinti defliacijosbaubu. Iš tikrųjų, visuotinis kainų mažėjimas gali byloti apie sumažėjusiąpaklausą, mažėjančią perkamąją galią, mažėjančius įmonių pelnus ir todėlmažėsiančias investicijas, o perspektyvoje – ir ūkio stagnaciją. Tačiaudefliacija gali byloti ir apie kainų mažėjimą dėl konkurencijos,technologinio progreso ar apie kitokį efektyvumo didėjimą, todėlvienareikšmiškai jos bijoti yra neišmintinga.Kainų kilimas ir infliacija : pasiūlos šokai
Įsivaizduokime, kad visuminė pasiūla išauga dėl staigaus importuojamosnaftos pabrangimo. Tai padidina vartotojų išlaidas benzinui ir namųšildymui, kartu padidėja ir gamybos kaštai. Pasiūlos šoką taip pat gali sukelti dėl sustiprėjusių profsąjungųdidėjanti darbo jėgos kaina, dėl susilpnėjusios konkurencijos padidėjęprekybiniai antkainiai, labai didelis nederlius. Niekas neneigs, kad tokie pasiūlos šokai laikinai gali pakeltikainas. Ar gali jie sukelti ir infliaciją, tai yra ilgai trunkantį kainųkilimą? Teoriškai imant, galėtų, bet dėl dviejų dalykų tai nėra tikėtina.Pirma, pasiūlos šokai yra tokie įvykiai, kurie ištinka staiga ir vėliaunebesikartoja. Kainos pakyla ir gali ilgai būti didesnės, bet toliaunebedidėja. Antra, kainų lygiui kylant, realiosios pajamos mažėja. Dėl tokylantis nedarbas spaudžia atlyginimus ir kainas žemyn. Jei kas nors norėtų dėl infliacijos kaltinti pasiūlos šokus, turėtųargumentuoti detaliau. Vienas argumentų būtų teiginys, jog padidėjęsnedarbas skatina imtis plėtros politikos priemonių. Pinigų kiekis tadadidėja sparčiau, o dėl to keletą metų spartesni yra ir infliacijos tempai. Kitas argumentavimo būdas yra pabrėžti, kad samdomieji darbuotojaipaprastai labai stipriai priešinasi bet kokiam didesniam realiojo darboužmokesčio sumažėjimui. Todėl jeigu, tarkime, naftos kainos pakilo, jiereikalaus didesnių atlyginimų, kad būtų kompensuoti nuostoliai dėl didesniųkainų. Padidėjusias darbo jėgos kainas įmonės po to perkels į produkcijoskainas ( t.y. jas padidins), o dėl to bus vėl reikalaujama padidintiatlyginimus. Šiaip ar taip, aiškinimas, kad infliacija kyla dėl kainų – atlyginimų– kainų spiralės poveikio, nėra įtikinamas. Be to, dėl didėjančiųatlyginimų ir kainų plintantis nedarbas pažaboja darbo užmokesčio kilimą.
4. Infliacija ir nedarbas
1958 m. Londono Ekonomikos mokyklos profesorius Filipsas,pasinaudodamas Didžiosios Britanijos ūkio duomenimis, parodė, kadinfliacija glaudžiai susijusi su nedarbu. Filipso kreivė rodo, kad esant mažam nedarbui infliacija būna aukšta,ir atvirkščiai. Kitaip tariant, didesnį nedarbą galima “išmainyti” įmažesnę infliaciją arba priešingai. Tam tikrą laiką ekonomistai plačiai naudojo Filipso kreivę kaippriemonę, siūlydami vyriausybei atitinkamą politiką. Vyriausybė turėjopasirinkti žemą nedarbo lygį ir aukštą infliacijos lygį, ir atvirkščiai,arba siekti aukso vidurio.
Infliacijos tempas(%) A
E Nedarbo lygis (%)
Ekonomikos pusiausvyra pažymėta tašku E, kuriame infliacija lygi nuliui, o
nedarbas yra natūralaus lygio. Didėjant visuminei paklausai, ekonomika vystosi, judėdama Filipsokreive į tašką A. Šiame taške kainos jau pakilusios, bet išaugusi visuminėpaklausa ir gamybos apimtis padidina užimtumą, nedarbas smunka žemiaunatūralaus lygio. Tačiau taške A ekonomika nepasilieka ilgam. Smarkiaiišaugus darbo jėgos poreikiui, pakyla ir darbo užmokestis, tuo pačiudidindamas įmonių gamybos kaštus. Pakilusios kainos ima mažinti visuminępaklausą. Visuminės paklausos sumažėjimas apribos visuminę pasiūlą irdidins nedarbą. Taigi ekonomika judės Filipso kreive žemyn – nuo taško A įsavo ilgalaikės pusiausvyros padėtį taške E. Filipso kreivės fiksuojamas bendras dėsningumas yra toks: jei ūkinisaktyvumas svyruoja dėl visuminės paklausos kitimų, tai tokiomis sąlygomisžemas nedarbo lygis bus aukšto infliacijos laipsnio atveju, o aukštasnedarbo lygis susidarys, esant žemiems infliacijos tempams. Taigi makroekonominiai svyravimai, sukelti paklausos veiksnio, išesmės skiriasi nuo tų, kuriuos sukelia pasiūlos veiksnys. Jeigu infliacijavyksta dėl paklausos augimo, tai nedarbas paprastai mažėja. Jeiguinfliacija vyksta dėl pasiūlos augimo, tai nedarbasauga.Infliacijos tempas(%) A
E B PC1
P Nedarbo lygis (%)
Ilgalaikė Filipso kreivė rodo, kad vykstant infliacijai ekonomika kartaisgrįžta prie natūralaus nedarbo lygio. Bendras dėsningumas toks, kad perilgą laikotrapį kiekybinės priklausomybės tarp infliacijos ir nedarbo nėra. Trumpalaikė Filipso kreivė PC1 čia vaizduoja ekonomikossavireguliaciją. Pasikeitus pusiausvyros susidarymo tendencijoms, politikosdilema išlieka. Jeigu vyriausybė nereaguoja į pasiūlos šoktelėjimą, ateinaskausmingas nedarbo laikotarpis, trunkantis tol, kol kainos ir atlyginimaiilgainiui prisitaiko ir ekonomika grįžta prie pusiausvyros.
5. Antiinfliacinės priemonės
Kovai su infliacija naudojamos tiek atskiros priemonės, tiek visaatitinkama vyriausybės ūkio politika. Atskirų priemonių arsenale yra darboužmokesčio ir kainų kontrolė ( šių priemonių visuma vadinama pajamųpolitika), indeksavimas. Laikina darbo užmokesčio ir kainų kontrolė yra tiesioginis infliacijostramdymo būdas – visiškai sustabdant darbo užmokesčio ir kainų lygio augimą( “įšaldant” juos ) arba vyriausybei reglamentuojant jų augimą ( nustatantkiekybines ribas). Iš pirmo žvilgsnio toks būdas atrodo efektyvesnis, vienu sprendimusustabdomas kainų ir darbo užmokesčio augimas, taigi infliacijapaprasčiausiai pasmaugiama. Tokio vyriausybės įsikišimo į rinkos jėgųtvarkomus procesus pagrindas yra faktas, kad infliacija daugiausiasąlygojama “infliacinės psichologijos” – pirkėjų ir pardavėjų manymo, kadkainos, pernai padidėjusios ir toliau kils. Laikinas ( kelių mėnesių) kainų ir darbo užmokesčio lygio įšaldymasarba kiek ilgiau trunkantis jų pristabdymas teisiniais aktais buvo nesykpanaudotas pokario metais tiek JAV, tiek Vakarų Europos šalyse. Praktika parodė, kad tokios priemonės sukelia tik labai trumpalaikįefektą. Iš tiesų, neleidžiant augti kainoms ir samdomų darbuotojų darboužmokesčiui, infliacija sulėtėja. Jei dar vyriausybė paleidžia veiktiekspansines politikos priemones, t. y. padidina visuminę paklausą, kainųlygio stabilizavimas sukelia ir žymų nedarbo sumažėjimą. Tačiau pasibaigus tokio reguliavimo laikui, ekonomika atsiima kąpraradusi – infliacija keleriopai paspartėja, vėl ima didėti nedarbas, o“įšaldymu” spręstos problemos iškyla visuomenei dar stambesnėmis iraštresnėmis formomis. Kiek sėkmingesnė gali būti ilgalaikė darbo užmokesčio ir kainųkontrolė, kuri vyriausybės tarpininkavimu, įdiegiama savanorišku bedarbiųir profsąjungų abipusių nuolaidų, kompromisų būdu. Ši politika populiarimažose valstybėse, kurios itin smarkiai susijusios su tarptautine ekonominekonjunktūra. Ekonomikos teorija tvirtina, kad nei laikina, nei nuolatinė kainųkontrolė negali iš esmės pakeisti infliacijos ir nedarbo ryšio. Ji galipagerinti padėtį tik laikinai ir išoriškai.
Kitų tikslų turi dar viena antiinfliacinė priemonė – pajamųindeksavimas. Ji skirta kompensuoti žalą, kurią padaro infliacija daugumaivisuomenės narių. Indeksavimas – tai darbo užmokesčio ir algų, pensijų, gyvybėsdraudimo polisų nominalios vertės, palūkanų normos ir netgi pajamų mokesčioderinimas su gyvenimo kaštų kitimu ( t.y. su vartojimo prekių kainų indeksu). Bet koks šių kaštų išaugimas indeksavimo atveju turi tiek pat padidintiir atitinkamas nominalias pajamas. Tam tikru mastu indeksavimas naudojamasdaugelyje šalių – pirmiausia profsąjungų sutartyse su darbdaviais dėl darboužmokesčio, taip pat ir kitais atvejais.Darbo užmokesčio indeksavimas
Žinomi keli būdai, kaip darbuotojai gali apsisaugoti nuo infliacijos.Vienas būdas – išsiderėti, kad jų uždarbiai, sudarant darbo sutartis, būtųpritaikomi prie infliacijos tempų. Pavyzdžiui, jei infliacija sudaro 6%,tai reikėtų derėtis dėl uždarbio padidinimo 7,5%. Tokiu atveju, 6%įvertintų infliacijos tempus, o 1,5% reikštų realų darbo užmokesčiopadidinimą.
Darbuotojų požiūriu šis būdas turi vieną aiškų trūkumą. Jis saugo tiknuo infliacijos, kurios tikimasi, bet neapsaugo nuo netikėtos infliacijos.Jei infliacija netikėtai padidėtų iki 8%, tai nominaliojo uždarbiopakėlimas iki 7,5% reikštų, kad dirbančiųjų realusis uždarbis sumažės. Vienas iš būdų to išvengti – indeksuoti darbo užmokestį. Tai reiškia,kad ir po sutarties sudarymo uždarbis bus keičiamas, įvertinant faktiniusinfliacijos tempus. Pavyzdžiui, sutartyje gali būti numatytas 1,5%pagrindinis darbo užmokesčio pakėlimas, taip pat paragrafas apie darboužmokesčio padidinimą, automatiškai pritaikant jį prie infliacijos tempų.Tai apsaugotų darbuotojus nuo infliacijos net ir tada, kai visai neaišku,kokia ji bus. Infliacijos skatinimo pavojus ypač didelis, jeigu indeksuojami ne tikdarbo užmokesčiai, bet ir kitos pajamos, pavyzdžiui, socialinio draudimopensijos. Taip būna, kai žmonėms pažadama daugiau pajamų, negu jų galiužtikrinti ekonominė sistema. Jeigu nėra indeksavimo, tai šį uždavinį išsprendžia infliacija, nesji nejučiomis iš žmonių atima dalį pajamų, ir galų gale visiems tenka tiek,kiek gali faktiškai užtikrinti ekonominė sistema. Tačiau jeigu visospajamos indeksuojamos, tai kainų didėjimas automatiškai padidina irnominaliąsias pajamas. Jei žmonėms žadama daugiau, negugali užtikrinti ekonomika, tai infliacinei spiralei nebus pabaigos.
Antiinfliacinės politikos esmė
Kova su infliacija gali būti ir yra efektyvi tiktai reguliuojantvisuminę paklausą ir pasiūlą, keičiant jų santykį. Tai daroma fiskalinės irmonetarinės politikos priemonėmis ( mokesčių normomis, vyriausybėsišlaidomis, centrinio banko operacijomis). Infliacijos stabdymo priemones sąlyginai galima suskirstyti į dvigrupes : strategines ir taktines. Pirmosios apima ilgo laikotarpionuostatas ir jų realizavimo būdus, antrosios – trumpalaikes. Antiinfliacinėje strategijoje svarbų vaidmenį vaidina infliacijoslūkesčių slopini –mas. Tai reiškia, kad siekiama išvaduoti tautos ūkio dalyvius nuonuolatinės prekių kainų kilimo ir santaupų nuvertėjimo baimės. Bet kaippakeisti žmonių psichologiją? Reikia sustabdyti infliaciją. Tačiaulūkesčius reikia slopinti anksčiau negu infliacija tampa kontroliuojama.Tai įmanoma, laikantis dviejų sąlygų. Pirma – rinkos sistemos stiprinimas.Kuo rinkoje bus daugiau ir geros kokybės prekių, tuo sparčiau keisis žmoniųpsichologija, o kartu ir infliacijos motyvai jų elgsenoje. Kol eilinisvartotojas neįsitikins, kad kainų svyravimai vyksta normalios rinkosribose, tol išliks jo polinkis didinti esamą paklausą, skatinančią kainųkilimą. Kita infliacijos lūkesčių slopinimo sąlyga – tai vyriausybė, kurinuosekliai laikosi antiinfliacinio kurso ir kuria pasitiki dauguma žmonių. Antiinfliacinėje strategijoje svarbus vaidmuo taip pat tenka
ilgalaikei monetarinei politikai. Jos ypatybė – griežti kasmetinio pinigųkiekio augimo apribojimai. Šiuos apribojimus lemia ilgo laikotarpionacionalinio produkto ir infliacijos tempai. Taip elgdamasi vyriausybėaprūpina ekonomiką minimaliai būtinu pinigų kiekiu, reikalinguprogresuojančiai ūkio raidai. Tačiau patyrimas rodo, kad įgyvendintiantiinfliacinę moneterinę politiką sudėtinga. Dar vienas antiinfliacinės strategijos elementas – biudžeto deficitosumažinimas. Šio tikslo galima siekti dviem būdais: didinti valstybėspajamas ir mažinti išlaidas. Pranašesnis antras būdas. Taip yra dėl to, kad mokesčių didinimas geriausiu atveju gali duotitik trumpalaikius rezultatus. Per ilgą laikotarpį ši politika lėtinaekonomikos augimo tempus, vadinasi, mažina įplaukas į valstybės biudžetą.Ši aplinkybė sąlygoja šiuolaikinės mokesčių politikos evoliucionavimąmokesčių normų mažinimo kryptimi. Trumpalaikiais antiinfliacinės politikos metodais daugiausia siekiamalaikinai sumažinti infliacijos sukeltą įtampą. Šie metodai tik tada galiduoti rezultatų, kai padeda didinti pasiūlą be atitinkamo paklausosišaugimo arba sumažinti esamą paklausą, nesumažinus esamos pasiūlos. Infliacijos kontrolė susijusi su būtinybe pastoviai būtipasiruošusiems spręsti ekonominę dilemą: infliacijos augimas ar nedarboaugimas.Išvados
Infliacija vadinamas bendrojo kainų lygio kilimas, dėl kurio krintapiniginio vieneto perkamoji galia. Ji paprastai matuojama vartojimo prekiųir paslaugų kainų indekso padidėjimu per metus. Yra keletas problemų, susijusių su infliacija, kurią sukelia pergreitas pinigų pasiūlos augimas. Turbūt didžiausia problema – tai kylančiųkainų paskirstomasis efektas. Pralaimi pinigų skolintojai, laimiskolininkai. Pakilus bendram kainų lygiui, pinigai praranda savo perkamąją galią.Už sutaupytus pinigus mažiau nuperkama prekių ir paslaugų negu buvotikimasi tuo metu, kai tie pinigai buvo atidėti kaip santaupos. Tuo tarpu skolininkams pigiau atsieina skolos, kai jos grąžinamospinigais, kurių perkamoji galia per tą laiką smuko. Tie, kurių pajamos buvonustatytos nominaliomis sumomis ir kurie nėra pajėgūs jas pakeisti,pavyzdžiui, pensininkai, infliacijos metu patirs perkamosios galiossmukimą. Kovai su infliacija naudojamos tiek atskiros priemonės, tiek visaatitinkama vyriausybės ūkio politika. Atskirų priemonių arsenale yra darboužmokesčio ir kainų kontrolė . Šių priemonių visuma vadinama pajamųpolitika. Infliacijos kontrolė taip pat susijusi su būtinybe pastoviai būtipasiruošusiems spręsti ekonominę dilemą: infliacijos augimas ar nedarboaugimas.
Literatūra
1. Jakutis A., Petraškevičius V., ir kt. Ekonomikos teorijos pagrindai. –K., 20002. Mayer T., Duesenberry J., ir kt. Pinigai, bankai ir ekonomika. – V.,19954. Isachsen’as A., Hamilton’as C. Ekonomikos pagrindai. – V., 1992
4. Internetas
———————–[pic]
[pic]
[pic]
[pic]
Trumpo
laikotarpio
Filipso kreivė
Ilgo laikotarpio Filipso kreivė