TURINYS
1. MONOPOLIJOS KAINODARA 2ĮVADAS 41.1. Rinka ir rinkos struktūra 51.2. Grynoji monopolija 61.3. Rinkos monopolizavimo veiksniai 71.5. Monopolijos kainodara 91.6. Diskriminacija kainoms 11IŠVADOS 12LITERATŪROS SĄRAŠAS 132. UŽDUOČIŲ SPRENDIMAI 14ĮVADASEkonomika labai sudėtingas mokslas tuo, kad ekonomikoje į paprastus klausimus nėra paprastų atsakymų. Monopolinė kainodara – tai mano darbo tema. Kai rinkoje yra tik viena įmonė gaminanti ar parduodanti prekes, kurios neturi pakaitalų, susiformuoja monopolija. Monopolistai turi įtakos rinkos kainai, gali pasirinkti kainą ir gaminamos produkcijos kiekį, kurie didins pelną. Tačiau iš tikrųjų monopolija negali pasirinkti kainos ir gaminamos produkcijos kiekio visiškai laisvai, nes ji parduos tik tiek produkcijos, kokia bus paklausa. Jeigu monopolija nustatys aukštą kainą, ji galės parduoti tik nedidelį produkcijos kiekį. Paklausa, kurią sąlygoja varotojo elgsena, nulems monopolininko kainą, po to vartotojai nustato, kiek jie norėtų produkcijos šia kaina pirkti, arba monopolininkas pasirenka gaminamą produkcijos kiekį, o po to vartotojai nusprendžia, kiek gali mokėti už šį kiekį. Rinkos ekonomikoje svarbiausią vaidmenį vaidina kaina. Kainos suteikia informaciją vartotojams, kokią sumą jie turės išleisti, norėdami įsigyti tam tikrą gaminį ar paslaugą. Gamintojai gauna informaciją, kokių pajamų jie gali tikėtis gamindami ir parduodami savo produkciją. Taigi kaina yra informacijos šaltinis įmonėms.1.1. Rinka ir rinkos struktūraEkonomika – mokslas apie tai, kaip yra paskirstomi ir naudojami riboti ištekliai, siekiant patenkinti žmonių poreikius. Pagrindinė ekonominė problema, su kuria susiduria visuomenė, ta, kad ištekliai poreikiams tenkinti yra riboti, o žmonių poreikiai – begaliniai. Mikroekonomika – ekonomikos mokslo šaka, nagrinėjanti namų ūkio, verslo firmų, ūkio šakų ir kitų ūkinių subjektų veiklą. Nagrinėja išteklių ir pajamų paskirstymo problemas, gamybos veiksnius ir prekių bei paslaugų rinkos kainų ir kiekio nustatymą, tai yra kaip šių elementų sąveika veikia kainas, gamybą ir pajamas. Analizuojami tokie veiksniai:išteklių stygius, mokėjimas pasirinkti, alternatyvieji kaštai, gamyba ir vartojimas. Pagrindinis mikroekonomikos metodas – naudojantis gana tobula individualių ekonomikos subjektų elgsenos teorija, bandoma numatyti, koks bus šios elgsenos rezultatas įvairiose rinkos sistemose. Šis mokslas skiria didelį dėmesį rinkos procesams ir jų veikimui.
Rinka – tai prekinių – piniginių santykių visuma. Prekių ir paslaugų mainai tarp pirkėjų ir pardavėjų, vykstantys pagal prekinės gamybos ir cirkuliacijos dėsnius. Rinka padeda koordinuoti įvairių ekonomikos subjektų veiklą ir tenkinti žmonių poreikius. Rinka – tai sudėtingas ekonominis reiškinys, kuris apima visus ekonominius ryšius tarp pirkėjų ir pardavėjų bei įvairias organizacijas, kurios padeda prekės pirkėjui ir pardavėjui susisiekti vienam su kitu. Rinkos supratimas apima prekių kainų formavimo jėgas, paklausą ir pasiūlą. Įmonė, norinti gauti pelną, turi pagaminti tam tikrą produkcijos kiekį ir parduoti jį už tam tikrą kainą. Įmonių sprendimai dėl kainų ir gamybos apimties skiriasi pagal tai, kokioje šakoje funkcionuoja įmonė. Ekonomistai skiria keletą rinkos struktūrų. Rinkos struktūra – tai rinkos organizavimo ir konkurencijos charakteristika. Svarbiausi rinkos struktūros elementai yra įmonių skaičius ir dydis, gaminamos produkcijos pobūdis, įmonės poveikis kainai, įėjimo į šaką ir išėjimo iš jos sąlygos. Pagal šiuos požymius skiriamos keturios pagrindinės rinkos struktūros: tobuloji konkurencija, grynoji monopolija, oligopolija, monopolinė konkurencija.1.2. Grynoji monopolijaVienas kraštutinis rinkos struktūros atvejis yra monopolija. Kai veikia vienas gamintojas ir gamina prekę, kuri neturi artimų substitutų, vadinama gryna monopolija. Monopolija gamina tokią didelę kurios nors prekės ar paslaugos dalį kad ji reguliuodama pasiūlą, gali paveikti jos kainą. Pagrindiniai grynosios monopolijos bruožai yra keturi:1) vienintelis produkto pardavėjas. Tokiu atveju viena įmonė atstovauja tam tikrai ekonomikos šakai.2) monopolistas gamina unikalų produktą. Toks produktas neturi artimų pakaitalų. Tada pirkėjas neturi alternatyvų. Jis turi pirkti monopolinės įmonės produkciją arba visai jos atsisakyti.3) monopolinės įmonės nustato kainą ir prie kainos priderina tam tikrą gamybos apimtį. Pasireiškia monopolinės rinkos galia.4) įeiti į monopolinę rinką visiškai neįmanoma. Grynasis monopolistas neturi konkurentų, o tai reiškia, kad egzistuoja ekonominiai, teisiniai, techniniai arba kiti barjerai, kurie neleidžia įmonėms įeiti į šaką. Monopolija atsiranda kontroliuojant tam tikrus išteklius. Dažniausiai tai būna svarbiausias gamybinis išteklius. Dėl ribotų išteklių pasiūlos atsiranda natūrali monopolija. Teisinė monopolija suteikia gamintojams teisišką apsaugą ir apsaugo rinką nuo nesąžiningos konkurencijos. Ji saugoma įstatymo, siekiant išvengti nesąžiningos veiklos ir suteikiant galimybę gamintojams, autoriams ir išradėjams naudotis savo pastangų vaisiais. Valstybinės valdžios organai, atstovaudami vartotojų arba visuomenės interesus, dažnai apriboja gamintojų veiklą. Norintiems užsiimti kai kuriomis ūkinės veiklos rūšimis, keliami tam tikri reikalavimai ir išduodami leidimai ūkinei veiklai: patentai, licencijos, autorinės teisės. Šie specialūs reikalavimai ir yra valstybės iškelti įėjimo į rinką barjerai. Socialinė monopolija kyla iš techninių aprūpinimo sąlygų, susijusių su vandens, dujų, elektros energijos tiekimu, pašto ir telefono paslaugomis.1.3. Rinkos monopolizavimo veiksniaiTapti monopolija ir ja išsilaikyti nepaprasta. Ekonomistai aptaria keturis pagrindinius patekimo į monopolinę rinką ir išsilaikymo joje barjerus: 1. Išskirtinės teisės, gaunamos iš vyriausybės. Vyriausybė, suteikdama įmonėms vienintelio pardavėjo statusą, suformuoja kliūtį kitoms įmonėms. Firma gauna viešą privilegiją veikti tam tikroje šakoje. 2. Patentai ir autorinės teisės garantuoja naujų produktų kūrėjams ar literatūros ir meno kūrinių autoriams išskirtines teises. Patentai garantuoja patento turėtojui monopolinę padėtį patento veikimo metu ir tik ribotą laiko tarpą. Kai kokia nors įmonė neteisėtai įsibrauna į rinką, pažeisdama kitos įmonės patentą, jos veiklą gali sustapdyti teismas. 3. Svarbiausių žaliavų nuosavybė: monopolija turi galimybę išsilaikyti jeigu ji turi ar valdo Kai rinkoje yra tik viena įmonė ir jos gaminamos prekės neturi pakaitalų, susiformuoja monopolija. Monopolistai turi įtakos rinkos kainai, gali pasirinkti kainą ir gaminamos produkcijos kiekį, kurie maksimizuos pelną. Tačiau iš tikrųjų monopolija negali pasirinkti kainos ir gaminamos produkcijos kiekio visiškai laisvai, nes ji parduos tik tiek produkcijos, kokia bus paklausa. Jeigu monopolija nustatys aukštą kainą, ji galės parduoti tik nedidelį produkcijos kiekį. Paklausa, kurią sąlygoja varotojo elgsena, nulems monopolininko kainą, po to vartotojai nustato, kiek jie norėtų produkcijos šia kaina pirkti, arba monopolininkas pasirenka gaminamą produkcijos kiekį, o po to vartotojai nusprendžia, kiek gali mokėti už šį kiekį. visas žaliavas, naudojamas to produkto gamyboje. Tokios įmonės turi technologinių paslapčių ir kitos įmonės negali pagaminti tokio pat produkto. 4.Didelė monopolinė gamyba – maži kaštai. Didelių firmų kaštų pranašumai gali leisti vienai firmai gaminti produkciją mažesniais kaštais, nei tai būtų galima daryti, jeigu rinką aptarnautų du ar daugiau pardavėjų. Tai dar vienas barjeras firmoms norinčioms patekti į šią rinką. Esminis monopolijos bruožas tas, kad ji gali pasirinkti kainą. Jeigu tobulos konkurencijos firmos yra kainų gavėjos, tai monopolija nustato kainas pati. Monopolija gali nustatyti salyginai mažas kainas, kurios bus nepasiekiamos kitoms firmoms. Ir taip užsitikrinti, kad konkurentai neįeis į šaką.Lietuvoje yra nemažai tokių sričių, kuriose vis dar vyrauja monopolijos. Tai elektros, šilumos, vandens, dujų, geležinkelio pervežimų, miestų visuomeninio transporto (troleibusų) sritys. Energija – itin svarbi ekonomikai ir buičiai. Deja, XX a. paplito ir buvo realizuota nuostata, jog energetika yra „natūrali“ monopolija, todėl turi būti suvalstybinta, griežtai reguliuojama ir planuojama centralizuotai. Šiuo metu energetikos rinka yra visiškai reguliuojama (kainų, techninių sąlygų, įėjimo į rinką reguliavimo) ir nėra galimybių konkuruoti ir laisvai prekiauti energija Lietuvoje ir su kitomis valstybėmis. Visose energetikos srityse, ypač centrinio šildymo, yra aišku, kad monopolinė paslauga yra tik energijos pristatymas pirkėjui. Pats pardavimo ir tiekimo organizavimas, įskaitant sistemų priežiūrą daugiabučiuose namuose, gali būti rinkos reikalas. Tačiau valstybės politika monopolistus verčia būti monopolistais iki radiatoriaus, nors nesunkiai galima padaryti, kad monopolija baigtųsi bent jau ties namo siena. Tačiau , dabartinė patirtis rodo, kad galima elektros energijos įmonę padalinti į atskiras dalis, iš kurių viena dalis yra tikra monopolija (pvz. aukštos įtampos tinklai ir žemos įtampos tinklai) ir kita dalis, kurioje galima sukurti konkurenciją (pvz. elektrinės) ir elektros rinką. Ši patirtis paplitusi daugelyje pasaulio šalių ir konkurencijos pagalba padeda sukurti pigesnę elektros energiją tarp elektrinių bei įmonių, užsiimančių elektros energijos pirkimu bei perpardavimu. Bandant reguliuoti monopolijas dažniausiai atsiduriama aklavietėje, kuomet, nepaisant visų reguliavimų, kainos yra per didelės, kokybė per prasta, o monopolijos, nežiūrint to, skundžiasi, kad negali reguliuojamomis kainomis pade…ngti savo kaštų ir pagalbos kreipiasi į valdžią. Taigi, blogai visiems: ir vartotojams, ir patiems monopolistams. Problema yra vartotojų pasirinkimo laisvės ribojimas. Be jau minėtų ir daugybės kitų tiesioginių draudimų vartotojams pasirinkti paslaugos teikėją, yra ir netiesioginiai barjerai, mažinantys vartotojo galimybes ir stiprinantys vieną ar kitą verslą. Tarp tokių labiausiai išsiskiria muitai. Fakto, kad įvesti muitai trąšoms, cukrui ar aliejui yra skirti vienai ar kitai įmonei padėti, neslepia net patys muitų iniciatoriai. Kitaip tariant, daroma viskas, kad vartotojas nesirinktų kažkurios konkrečios įmonės konkurento.Aktualus klausimas yra, ką daryti, kad monopolijos neslėgtų vartotojo. Pradėti tenka nuo to, kad ne visi verslai, vadinami monopolijomis, yra vienodai žalingi ir nebūtinai su monopolijomis reikia kovoti. Visiškai akivaizdu, kad vienos vadinamosios monopolijos arba dominuojančios įmonės tiesiog tėra sėkmingiausios savo srities įmonės, lyderio poziciją užsitarnavusios dėl gero darbo. Tokių net monopolijomis nederėtų vadinti, nes jos arba turi akivaizdžių konkurentų, taigi, vartotojas turi pasirinkimą, arba konkurentai tiesiog neatsiranda, žinodami, jog negalės geriau įtikti vartotojui. Dar vienas puikus pavyzdys yra „Microsoft“ kompanija. Billas Gatesas jau nuo pačių pradžių turėjo savo kompanijos ir pramonės viziją, kuri teigė, kad programinė įranga bus pritaikoma visur – ir eilinio vartotojo namuose, ir didelėse kompanijose. Ši vizija per daugelį metų buvo sėkmingai įgyvendinta tik dėl įspūdingų ir originalių reklaminių kampanijų. Tiesiog nuostabu, kad Gatesas sugebėjo sukurti tokią galingą kompaniją, orientuotą tik į asmeninį kompiuterį. „Microsoft“ yra monopolija. Taip, tai tiesa, kuri buvo girdima ne tik iš paprastų vartotojų lūpų, bet buvo nustatyta ir teismų. Tačiau „Microsoft“ didele dalimi prisidėjo ir prie programinės įrangos standartizacijos. Įdomu, ką žmonės darytų, jeigu dabar kas antras kompiuteris turėtų skirtingą operacinę sistemą? Vien dėl šios priežasties, kad „Microsoft“ padėjo vieningos operacinės sistemos pagrindus, žmonės ją pripažino. Visiškai paaiškinama, kodėl visas milžiniškas pelnas už tokį darbą atiteko vienai kompanijai – „Microsoft“. 1.5. Monopolijos kainodaraMonopolija, siekdama surasti optimalų gamybos apimties ir kainų derinį, užtikrinantį didžiausią pelną, gali naudoti du būdus:1) ji gali naudoti ribinių pajamų ir ribinių kaštų lygybės taisyklę.2) ji gali ieškoti didžiausio skirtumo tarp bendrųjų pajamų ir bendrųjų kaštų Daugelis didelių firmų, monopolijų, siekia didinti pelną ne keldamos kainas, o mažindamos kaštus. Kiekvienas monopolistas žino, jeigu nustatys labai didelę kainą, jis skatins naujų gamintojų (konkurentų) atsiradimą, substitutų sukūrimą ir vartojimą, valstybės kontrolę. Labai aukštų kainų nustatymas veikia monopolijos nenaudai. Monopolija gali pasinaudoti dviem būdais, kad gautų didžiausią pelną. Ji gali parduoti daugiau prekių maža kaina arba parduoti mažiau prekių aukšta kaina. Jei monopolija nenustato kainos pati, tai kaina, veikiant paklausos ir pasiūlos mechanizmui, susidaro pati. Paklausa gali valdyti pasiūlą ir veikti kainą. Krintant paklausai, bendrosios pajamos gali didėti arba mažėti didėjant gamybos apimčiai. Tai priklauso nuo to, kokiu mastu prekėms nuvertėjant didėja visuomeninių poreikių apimtis. Sumažėjus prekės kainai, didėja bendrosios pajamos dėl padidėjusios gamybos apimties. Tačiau dar sumažinus prekės kainą ir padidėjusi gamybos apimtis, neužtikrina pajamų augimo, o priešingai, jos mažėja. Vadinasi, jeigu paklausa didėja, bendrosios įmonės auga. Jeigu paklausa yra stabili, bendrosios įmonės pajamos yra pastovios. Jeigu paklausa mažėja, įmonės bendrosios pajamos ima mažėti. Ribinės pajamos didina bendrąsias pajamas. Bendrosios pajamos bus maksimalios, o paklausa bus stabili. Mažėjant bendrosioms pajamoms ir sumažėjus paklausai, ribinių pajamų nebelieka. Įmonė, monopolinėje rinkoje, didinanti pelną stengiasi, kad nemažėtų bendrasis pelnas ir nedidins gamybos apimties esant neigiamoms ribinėms pajamoms. Vadinasi, siekdama didinti realizavimo apimtį, ji mažins kainas tik tol, kol paklausa yra elastinga. Monopolinėje įmonėje, didinant realizavimo apimtis, reikia mažinti kainas ir parduodant papildomą prekių kiekį, mažinamos visų parduodamų prekių kainos. Kadangi monopolija gali didinti realizavimą tik mažindama kainas, iš pradžių bendrosios pajamos didėja, o po to ima mažėti didėjant realizavimų apimčiai. Mažėjant paklausai, monopolistui naudinga mažinti gamybos apimtį arba pradėti didinti savo produkcijos kainą tol, kol paklausa nebus elastinga. Skirtumas tarp pajamų ir išlaidų yra didžiausias, kai ribinės pajamos yra lygios ribiniams kaštams. Kai šie sutampa bendrasis produktas pasiekia maksimumą. Gamybos apimtis pasiekiama tokio lygio, kai ribiniai kaštai lygūs produkcijos kainai. Monopolija nuo konkuruojančių firmų skiriasi tuo, kad monopolinės kainos yra didesnės už jos ribines pajamas. Monopolinė kaina yra nebūtinai didelė kaina, nes, kai ji maža ir skatina visuomenės poreikių augimą, monopolistas gali didinti gamybą ir mažinti kaštų lygį. Jis gali pelnyti iš ekonomijos, gaunamos gaminant dideliu mastu. Monopolija negali gauti be galo didelio pelno. Jos kainas nulemia paklausa. Įmonė gauna ekonominį pelną, jeigu prekės kaina yra didesnė už vidutinius bendruosius kaštus. Tačiau sumažėjus paklausai ar padidėjus vidutiniams bendriesiems kaštams, įmonė nebegaus ekonominio pelno, o kai prekės kaina bus lygi vidutiniams bendriesiems kaštams, gaus normalų pelną. Kai kaina mažesnė už vidutinius bendruosius kaštus įmonė patirs nuostolius. Jeigu parduotos prekės vertė padengia vidutinius kintamuosius kaštus, įmonė gali tęsti gamybą trumpuoju laikotarpiu kaip ir tobulos konkurencijos rinkoje.1.6. Diskriminacija kainomsEkonomistai nagrinėja trijų rūšių diskriminaciją kainoms:1) Pirmojo laipsnio diskriminacija kainoms reiškia, kad skirtingus prekės vienetus monopolistas parduoda skirtingomis kainomis ir atskiriems asmenims jos gali būti nevienodos. Kartais tokia diskriminacija kainoms vadinama tobuląja (grynąja) diskriminacija kainoms. 2) Antrojo laipsnio diskriminacija kainoms monopolistas parduoda skirtingus prekės vienetus nevienodomis kainomis, tačiau kiekvienas asmuo perkantis prekės tiek pat moka tokią pačią kainą. Praktikoje dažniausiai sutinkama antrojo laipsnio diskriminacija kainoms- nuolaidos už didesnį prekės kiekį.3) Trečiojo laipsnio diskriminacija kainoms įvyksta, kai monopolistas praduoda prekę atskiriems žmonėms skirtingomis kainomis, tačiau tas pats asmuo už kiekvieną vienetą moka tą pačią kainą. Praktikoje tai labiausiai paplitusi diskriminacija kainoms- kurios pavyzdžiai galėtų būti nuolaidos studentams, moksleiviams, pensininkams. Pagrindinė diskriminacijos kainomis priežastis yra ta, kad parduodamų prekių vidutiniai bendrieji kaštai mažėja didėjant pirkėjų skaičiui. Tam kad monopolinė firma pritrauktų daugiau pirkėjų ir padidintų ekonominį pelną, sudarytų dar didesnes kliūtis kitoms firmoms patekti į rinką – naudojama diskriminacija kainomis.IŠVADOS1. Rinka – tai sudėtingas ekonominis reiškinys, kuris apima visus ekonominius ryšius tarp pirkėjų ir pardavėjų bei įvairias organizacijas, kurios padeda padeda prekės pirkėjui ir pardavėjui susisiekti vienam su kitu. Rinkos supratimas apima prekių kainų formavimo jėgas, paklausą ir pasiūlą. 2. Skiriamos keturios pagrindinės rinkos struktūros: tobuloji konkurencija, grynoji monopolija, oligopolija, monopolinė konkurencija. 3. Kai veikia vienas gamintojas ir gamina prekę, kuri neturi artimų substitutų, vadinama gryna monopolija. 4. Ryšį tarp gamintojo ir vartotojo rinkoje nusako pasiūla ir paklausa. Paklausos dėsnis nusako, kad prekių paklausos kiekis kinta priešinga linkme nei kaina. Kainų kilimas sukelia paklausos mažėjimą, o kainų kritimas – paklausos didėjimą. 5. Daugelis didelių firmų, monopolijų, siekia didinti pelną ne keldamos kainas, o mažindamos kaštus. Kiekvienas monopolistas žino, jeigu nustatys labai didelę kainą, jis skatins naujų gamintojų (konkurentų) atsiradimą, substitutų sukūrimą ir vartojimą, valstybės kontrolę. 6. Monopolinė firma nustato kainą ir prie kainos priderina tam tikrą gamybos apimtį. 7. Grynasis monopolistas neturi konkurentų. Egzistuoja ekonominiai, teisiniai ir techniniai barjerai, kurie neleidžia kitoms firmoms patekti į šaką. 8. Monopolistui nėra naudinga pernelyg aukšta kaina. Jam pelningiau pelnytis iš ekonomijos gaunamos dideliu mastu, mažinant kainą, skatinant paklausą ir tuo pačiu didinant gamybos efektyvumą, bei mažinant kaštų lygį. 9. Firmos sugebėjimas skirtingomis kainomis pardavinėti produktus vadinamas diskriminacija kainoms. Ekonomistai nagrinėja trijų rūšių diskriminaciją kainoms: pirmojo, antrojo ir trečiojo laipsnio.LITERATŪROS SĄRAŠAS1. JAKUTIS A. ir kt. Ekonomikos teorija. 2005.2. SKOMINAS V. ir kt. Mikroekonomika.- V., 2000.3. ZAICEVAS S. Monopolinė rinka. – V., 1992.4. AŠMANTAS L. Lietuva energrefos reformų kelyje [interaktyvus]. [žiūrėta 2006m. kovo 2d.]. Prieiga per internetą: http://www.elektroklubas.lt/atomardujos/asm4.htm