Monopolijos kainodara

Turinys
Monopolijos kainodara
Įvadas..............................3
Monopolija..............................4
Grynoji monopolija. Įėjimo į šaka kliūtis.....................4
Monopolisto pajamos..............................5
Bendrosios pajamos monopolinėje rinkoje.....................7
Ribinės pajamos monopolinėje rinkoje.......................7
Monopolijos kaina..............................8
Monopolinė pusiausvyra.............................9
Monopolinės kainodaros bruožai..........................9
Monopolinė rinka..............................9
Monopolinės rinkos struktūros bruožai......................10
Monopolinės konkurencijos rinka.........................10
Monopolinės konkurencijos rinkos bruožai....................10
Privilegijos, leidimai..............................11
Monopolijos pelno maksimizavimas........................12
Technologinis efektyvumas............................12

Kainų diskriminacija..............................13

Antimonopoliniai įstatymai............................14
Išvados..............................15
Literatūra..............................16

Įvadas

Monopolijos teorija, kaip ir tobulos konkurencijos modelis, neatspindi visos realios tikrovės, bet gali būti naudojama ekonominiams reiškiniams aiškinti. Tobula, teoriškai aiškinama monopolija yra priešingas tobulai konkurencijai ekonominio pasaulio ašigalis.
Buityje ir publicistikoje paprastai piešiamas velniškas monopolisto ir angeliškas konkurento paveikslai. Tačiau nė vienas iš jų realiai nėra altruistai. Abu siekia maaksimizuoti gaunamą iš ūkinės veiklos pelną.
Pagrindinis monopolizuotos rinkos bruožas yra vienos įmonės viešpatavimas joje.
Tobulos konkurencijos rinkoje yra daug įmonių ir nė viena iš jų negali pakeisti rinkos kainos, bet gali parduoti visas savo prekes.
Šiame referate aš papasakosiu apie monopoliją bei konkurenciją. Apžvelgsim monopolinės konkurencijos rinkos bruožus, monopolinės kainodaros bruožus bei susipažinsime su antimonopoliniais įstatymais.

MONOPOLIJA
Jeigu monopolija nustatys aukštą kainą, ji galės parduoti tik nedidelį produkcijos kiekį. Paklausa, kurią sąlygoja vartotojo elgsena, nulems monopolininko pasirenkamą kainą ir produkcijos kiekį. Monopolijai būdinga pasiūlos kooncentracija vienose rankose.
GRYNOJI MONOPOLIJA. ĮĖJIMO Į ŠAKĄ KLIŪTYS
Absoliučioji arba grynoji monopolija (pure monopoly) – tai toks rinkos sandaros tipas kai yra vienintelis prekių, neturinčių artimų pakaitų, pardavėjas. Realiame gyvenime yra labai mažai (jeigu iš viso yra) produktų, kurie neturi pakaitų. Mažuose miesteliuose ga

ali būti vienas dantų gydytojas, vienas knygynas ir pan.
Monopolijos valdžia (monopoly power) yra tuomet, kai firma gali keisti savo produkcijos kainą, keisdama gaminamą kiekį, kurį numato parduoti.
Monopolijos valdžios laipsnis priklauso nuo gaminamos produkcijos pakaitų ir jos dalies rinkoje. Monopolijos valdžios sąlyga yra ta, kad firmos produkcijos paklausos kreivė turi būti ne horizontali, kaip tobulojoje konkurencijoje, o pasvirusi, ir tuomet firma turi galimybę didinti ar mažinti kainą, keisdama gaminamos produkcijos kiekį, kurį siūlo rinkai. Rinkos struktūra paprastai nusako pirkėjų ir pardavėjų skaičių, jų dalį bendrame perkamo ar parduodamo produkto kiekyje, produkto standartizacijos laipsnį, taip pat įėjimo į rinką ir išėjimo iš jos sudėtingumą.
Įėjimo į monopolinę šaką kliūtys (barriers to entry) – tai tam tikri trukdymai, kurie mažina konkurenciją ir neleidžia kitoms firmoms įeiti į šaką.
Išskiriamos keeturios pagrindinės įėjimo į monopolinę rinką ir išsilaikymo joje kliūtys.
1. Išskirtinės teisės, gaunamos iš vyriausybės. Vyriausybė, suteikdama firmoms vienintelio pardavėjo statusą, suformuoja kiūtį kitoms firmoms.Pavyzdžiui, išduodami leidimai (licenzijos) kabelinei televizijai, tranzitiniam krovinių gabenimui pervežimams, ryšių paslaugoms ir pan. Monopolija gauna subsidijas iš vyriausybės ir vienintelė teikia laidojimo paslaugas.
Daugeliu atvejų vyriausybė pati atstovauja monopolijoms (ypač pašto srityje). Daugelis valstybių pačios turi alkoholinių gėrimų pardavimo ar valstybinių loterijų organizavimo monopolį.
2. Patentai ir autorinės teisės. Patentai ir autorinės teisės garantuoja naujų produktų kūrėjams ar literatūros ir me
eno kūrinių autoriams išskirtines teises. Patentai gali būti išduodami ir gamybos technologijoms. Patentai garantuoja išradėjui monopolinę padėtį patento veikimo metu ir tik ribotą laikotarpį. Kai baigiasi patento veikimo laikas, įėjimo į šaką kliūtis dingsta. Kada kokia nors firma neteisėtai įsibrauna į rinką, pažeisdamas kitos firmos patentą, jos veiklą gali sustabdyti teismas.
3. Svarbiausių žaliavų šaltinių nuosavybė. Monopolija gali išlaikyti, jeigu ji turi ir valdo visas žaliavas, reikalingas to produkto gamybai. Firmos, kurios turi technologinių paslapčių, taip pat yra monopolininkės, jeigu kitos firmos negali pagaminti tokio pat produkto.
4. Didelės monopolinės gamybos maži kaštai. Monopolija, norėdama apsaugoti savo rinką, gali nustatyti santykiškai mažas kainas, kurios bus „nepasiekiamos“ kitoms firmoms.
MONOPOLISTO PAJAMOS
Ryšys tarp pajamų ir gamybos apimties monopolinėje rinkoje yra kitoks negu tobulos konkurencijos rinkoje.
Monopolinėje rinkoje viešpatauja viena įmonė, ir jos paklausos kreivė sutampa su rinkos paklausos kreive. Todėl ji yra krintanti žemyn, didėjant pardavimo apimčiai.

Bendrosios pajamos. Kai paklausos kreivė krintanti, bendrosios pajamos gali didėti arba mažėti, didėjant gamybos apimčiai. Tai priklauso nuo to, kokiu mastu kainos kritimas didina paklausą.

1.1 grafike pavaizduotame pavyzdyje, kainai mažėjant nuo P1 iki P2, bendrosios pajamos, pavaizduotos atitinkamais stačiakampiais P1 , E1 ,Q1,0 ir P2 , E2 ,Q2,0, padidėja dėl gamybos apimties padidėjimo nuo Q1 iki Q2.
Tačiau, sumažėjus kainai nuo P3 iki P4, gamybos apimties didėjimas neužtikrina pa

ajamų augimo. Atvirkščiai, jos sumažėja, kaip akivaizdžiai matoma grafike, nuo P3 E3 Q3 0 iki P4 E4 Q4 0.
Bendrųjų pajamų kreivę monopolinėje rinkoje galima nubrėžti remiantis paklausos elastingumo teorija.
Kaip matome grafike, jei paklausos elastingumas didesnis už vienetą, bendrosios įmonės pajamos auga ir jų kreivė kyla. Kai paklausos elastingumas lygus 1, bendrosios pajamos yra pastovios ir kreivė pasiekia maksimumą, o kai paklausos elastingumas mažesnis už vienetą, bendrosios pajamos ima mažėti, kreivė krinta žemyn.
Ribinės pajamos. Bendrųjų pajamų kitimo monopolinėje rinkoje priklausomybę nuo paklausos elastingumo rodo ir ribinės pajamos. Kadangi, esant krintančiai paklausos kreivei, įmonė gali parduoti papildomą prekės vienetą tik sumažindama kainą, ribinės pajamos nuolat mažėja, didinant pardavimo apimtį.

Iš 1.2 grafike pavaizduoto ryšio tarp TR, MR ir paklausos elastingumo galima daryti išvadą, jog monopolinėje rinkoje pelną maksimizuojanti įmonė, stengdamasi, kad mažėtų bendrosios pajamos, nedidins gamybos apimties, esant neigiamoms ribinėms pajamoms, o tai kartu reiškia, kad ji, siekdama didinti pardavimo apimtį, mažins prekės kainą tik tol, kol paklausa bus elastinga.
Vidutinės pajamos. Monopolinės įmonės paklausos kreivė, kartu būdama ir šakos paklausos kreive, krinta žemyn. Todėl, didinant pardavimo apimtį, reikia mažinti prekės kaina. Tačiau, parduodant papildomą prekių kiekį, mažinamos visų parduodamų prekių kainos.
BENDROSIOS PAJAMOS MONOPOLINĖJE RINKOJE
Monopolijos sprendimai dėl kainų ir gamybos apimties labai skiriasi nuo konkuruojančios firmos sprendimų. Pa

astaroji gali parduoti bet kokį prekių skaičių pastoviomis, rinkoje suformavusiomis kainomis.
Kokia gamybos apimtis įgalina maksimizuoti pelną, monopolija, kaip ir konkuruojanti firma, sprendžia palygindama bendrąsias pajamas ir bendruosius kaštus, ribines pajamas ir ribinius kaštus.
Skirtingos rinkų struktūros nulemia skirtingas pajamų kreives. Kadangi monopolija gali didinti pardavimo apimtį tik mažindama kainas, todėl bendrųjų pajamų kreivė iš pradžių kyla, o po to ima kristi, didėjant pardavimų apimčiai.
RIBINĖS PAJAMOS MONOPOLINĖJE RINKOJE
Ribiniai kaštai ir ribinės pajamos vienodai lemia pelno maksimumą tiek konkurencinės, tiek monopolinės rinkos struktūros atveju. Pelnas yra maksimalus, kai MCMR. Jeigu papildomų kaštų vienetas pradeda duoti mažesnes ribines pajamas, pelnas ima mažėti. Tuo tarpu monopolija, didindama pardavimo apimtį, turi mažinti kainas, o tai reiškia, kad už papildomai parduotą vienetą gauna mažesnes pajamas. Todėl ribinių pajamų kreivė monopolizuotoje rinkoje yra ne horizontali, o krintanti žemyn.

1.3 grafikas. Ribinės pajamos monopolinėje rinkoje
Monopolija nuo konkuruojančių firmų skiriasi tuo, kad monopolijai kainos yra didesnės už jos ribines pajamas. Grafiko taškas M rodo gamybos apimtį, kuriai esant pelnas yra maksimalus, nes MRMC.

MONOPOLIJOS KAINA
Monopolinėje rinkoje MC ir MR kreivės tiesiogiai lemia tik pardavimo apimtį. Monopolisto parduodamų prekių kainą rodo paklausos kreivė, kuri yra aukščiau MR kreivės, o pastarosios susikirtimas su MC rodo gamybos apimtį. Kai gamybos apimtis yra taške M, kuriame susikerta MC ir MR, monopolijos pelnas maksimalus. Tačiau kaina šiame taške bus didesnė negu MC. Tai pavaizduota 1.4 grafike.

1.4 grafikas. Prekės kaina ir gamybos apimtis monopolinėje rinkoje.
MONOPOLINĖ PUSIAUSVYRA
Monopolininkas, kuris nori gauti maksimalų pelną, visuomet reguliuos kainas taip, kad garantuotų elastingą savo produkto paklausą. Kuomet paklausa yra neelastinga, ribinės pajamos yra neigiamos, monopolininkas gali didinti bendrąsias pajamas realizuodamas rinkoje mažiau prekių. Kai jis mažiau parduoda, mažiau ir gamina, t.y. mažėja bendrieji kaštai. Monopolininkas žino, kad jis gali maksimizuoti pelną nustatydamas tokią kainą, kuriai esant jo produkcijos paklausa būtų elastinga.
MONOPOLINĖS KAINODAROS BRUOŽAI
Monopolinę padėtį užimančios įmonės pusiausvyra įgalina išskirti pagrindinius monopolinės kainodaros bruožus.
Monopolija nesuinteresuota didinti parduodamų prekių kainos tiek, kiek galėtų. Ji siekia ne kainų, o pelno maksimumo, kuris gali būti gautas ne maksimalių kainų dėka, nes kainų didinimas kartu reiškia pardavimo apimties, o kartu ir bendrojo pelno mažinimą monopolinėje rinkoje.
Trumpą periodą monopolija gali negauti ir normaliojo pelno, bet gyvuoti. Tik ilgą periodą normalusis pelnas yra būtinas.

MONOPOLINĖ RINKA
Monopolinė rinkos struktūra, kaip tai bebūtų keista, išauga iš konkurencijos, nors pati monopolija yra konkurencijos antipodas. Vykstant konkurencijai, diferencijuojasi prekių gamintojai. Vieni iš jų nusigyvena, o kiti, atvirkščiai, turtėja. Šakoje lieka nedaug firmų, kuriuos žino viena kitos finansines ir gamybines galimybes. Konkurencija tampa nenaudinga. Geriau tarpusavyje susitarti ir veikti išvien, siekiant gauti kuo didesnį pelną. Taigi, vykstant kapitalo konkurencijai ir centralizacijai, objektyviai susiformuoja monopolinė rinkos struktūra.

MONOPOLINĖS RINKOS STRUKTŪROS BRUOŽAI:
1. Ribotas dalyvių skaičius. Dažnai firma sutampa su šaka.
2. Išleidžiama produkcija neturi artimų kapitalų. Monopolijos gaminami ir parduodami produktai ar teikiamos paslaugos skiriasi nuo kitų firmų prekių ir paslaugų. Todėl pirkėjai priversti mokėti monopolisto nustatytą kainą arba apsieiti be tų produktų ar paslaugų.
3. Konkuruojančios firmos negali pateikti į rinką, kurioje vyrauja monopolija.
4. Informacija visiškai slapta.
Taigi monopolija gamyboje ir paslaugų sferose yra tai, tad nedaugelis stambių firmų ar susivienijimų sutelkia savo rankose žymią vieno ar kito produkto gamybos ir realizavimo dalį ir dėl to gali viešpatauti rinkoje bei gauti monopolinį pelną.
Monopolijų tikslas – garantuoti monopolinį viršpelnį. Tai pasiekiama pašalint tiesioginius konkurentus ir nustatant monopolines kainas.
MONOPOLINĖS KONKURENCIJOS RINKA
Daugumoje pasaulio rinkų konkuruojančių firmų produktai nėra visiškai identiški, nors tenkina tuos pačius žmonių poreikius (pvz., automobiliai, televizoriai, šaldytuvai ir pan.). kiekviena iš firmų, gaminančių ir pateikiamų rinkai prekių, skiriasi viena nuo kitos kokybe, įpakavimu, kaina, firmos ženklu ir panašiai. Tokia rinkos organizavimo forma, kai gamina ir realizuoja artimus substitutus, yra monopolinės konkurencijos rinka.

MONOPOLINĖS KONKURENCIJOS RINKOS BRUOŽAI
1. Palyginti didelis skaičius firmų, veikiančių firmoje. Kai šakoje veikia daug firmų, išryškėja šie pagrindiniai monopolinės konkurencijos požymiai:
• kiekvienai firmai tenka palyginti nedidelė rinkos dalis ir jos poveikis rinkos kainai yra nežymus;
• beveik neįmanomi tampa slapti suokalbiai ir suderinti firmų veiksmai siekiant apriboti gamybos apimtį ir padidinti kainą;
• vienos firmos veikla tiesiogiai neveikia kitų firmų sprendimų;
• pardavimų apimties padidėjimas, sumažinus kuriai nors firmai prekės kainą, turės nežimią įtaką konkurentų produktų paravimui.
2. Produkto diferenciacija. Jai turi įtakos:
• kokybė;
• paslaugos;
• išdėstymas;
• realizavimo skatinimas.
3. Nekaininė konkurencija. Monopolinės konkurencijos sąlygomis firmos konkuruoja ne tik dėl kainos, bet ir dėl produkcijos kokybės, reklamos, paravymo sąlygų.
4. Lengvas įėjimas į šaką. Monopolinės konkurencijos sąlygomis nėra apribota apribota naujų firmų pateikimo į rinką laisvė.

Monopolinės konkurencijos šakos – tai šakos, kuriose veikia palyginti daug firmų, nesudarančių tarpusavyje slaptų susitarimų ir gaminančių diferencijuotus produktus. Joms budinga kaininė ir nekaininė konkurencija.
PRIVILEGIJOS, LEIDIMAI
Valstybinės valdžios organai, atstovaujami vartotojų arba visuomenės interesams, dažnai apriboja gamintojų veiklą, t.y. norintiems užsiimti kai kuriomis ūkinės veiklos rūšims kelia tam tikrų reikalavimų (tai dažniausiai gaminamų prekių ar teikiamų paslaugų, naudojamų resursų standartai) ir išduoda leidimą ūkinei veiklai. Specialių reikalavimų nustatymas reiškia valstybės iškeltą įėjimo į rinką barjerą.
Vakarų šalyse dažniausiai tokios privilegijos suteikiamos komunalinių paslaugų įmonės, gydimo įstaigos. Lietuvoje tik viena „Vilbaros“ firma kol kas teturi leidimą laisvai pardavinėti automobilius.
Komandinės ekonomikos sistemoje funkcionuojančias įmones ir jų grupes, sujungtas šakinių ministerijų, galima laikyti įteisintomis monopolijomis. Monopolinė įmonių ir ministerijų padėtis realizuojama tiek, kiek joms pavyksta išsiderėti iš valstybės didesnių privilegijų ir mažesnių įpareigojimų.
Ypatingų resursų kontrolė sudaro sąlygas monopolizuoti rinką tokio produkto, kuriam gaminti būtini šie resursai.
Patentai. Idėjos, kokias prekes gaminti, kokią technologiją naudoti, taip pat prilyginamos resursams. Individualioms įmonėms sunku išlaikyti informaciją, apsaugoti intelektualinės veiklos produktus. Individuali apsauga susijusi su dideliais kaštais ir mažai efektyvi. Patento savininkas turi monopolinę teisę tam tikrą laikotarpį naudotis išradimu savo firmoje.
Rinkos galia gali būti sutelkta vienose rankose ne tiktai įmonių individualiomis pastangomis, jos plečiantis ir kuriant įėjimo į rinką barjerus, bet ir sujungiant pastangas kelioms įmonėms. Tai monopoliniai susitarimai ir susiliejimai.
MONOPOLIJOS PELNO MAKSIMIZAVIMAS
Firmos paklausos kreivės elastingumas monopolinės konkurencijos sąlygomis priklauso nuo konkurentų skaičiaus ir produkto diferenciacijos laipsnio. Kuo daugiau konkurentų ir silpnesnė produkto diferenciacija (t.y. daugiau artimų pakaitų gaminama), tuo elastingesnė kiekvieno pardavėjo paklausos kreivė, t.y. tuo labiau situacija artėja prie tobulosios konkurencijos. Vadinasi, trumpuoju laikotarpiu firma, veikianti monopolinės konkurencijos sąlygomis, gali gauti ekonominį pelną arba patirti nuostolį.
TECHNOLOGINIS EFEKTYVUMAS

Monopolinė įmonė pasiekia technologinį efektyvumą, kai jos ribinių pajamų ir ribinių kaštų kreivės susikerta vidutinių bendrųjų kaštų kreivės minimume. 6.11 grafike toks taškas yra M. Šiame taške įmonė gauna maksimalų pelną. Tačiau monopolinė rinkos struktūra sudaro sąlygas įmonei padidinti ATC,nes paklausos kreivė yra aukščiau ribinių pajamų kreivės. Įmonė gali padidinti ATC, gamindama produktų daugiau ar mažiau, negu yra būtina ATC minimizuoti; 1.5 grafike tai pavaizduota taškais A ir B ant tos pačios ATC kreivės. Be to, įmonė gali gaminti ir padidinusi ATC minimumą, pavyzdžiui, taške N. Jos pelnas sumažės, bet gamyba liks pelninga, nes didesnė už ATC.

1.5 grafikas. Technologinis monopolinės įmonės neefektyvumas
Monopolinės įmonės kaštų augimas gali būti naudingas visuomenei.
KAINŲ DISKRIMINACIJA

Kainų diskriminacija yra tuomet, kai tas pats produktas parduodamas daugiau nei viena kaina.
Ne kiekvienas gamintojas gali taikyti kainų diskriminaciją. Tam reikia sąlygų:
1. Pardavėjas turi būti monopolininkas arba turėti monopolijos valdžią, t.y. kontroliuoti gamybą ir kainas.
2. Pardavėjas turi gebėti suskirstyti pirkėjus į grupes, kurių kiekvienos galimybė mokėti už produktą būtų skirtinga. Šis skirstymas remiasi skirtingu paklausos elastingumu.
3. Pirkėjas negali perparduoti prekės ar paslaugos. Jeigu tie, kas perka prekę žema kaina, gali lengvai perparduoti ją aukšta kaina, tai aukštos kainos prekių ir paslaugų pasiūla padidės, o kaina kris. Kainų diskriminacija bus pažeista. Be to, tuomet pelnysis prekių perpardavinėtojai, o ne monopolija.
Kainų diskriminacija dažnai užsiima komunalinių paslaugų įmonės, kurios taiko aukštesnius tarifus organizacijoms ir žemesnius – individualiems vartotojams.
Daugelis ekonomistų nagrinėja trejopą kainų diskriminaciją.
Pirmojo laipsnio arba tobuloji kainų diskriminacija reiškia, kad monopolininkas parduoda prekę skirtingam vartotojui skirtinga kaina.
Antrojo laipsnio kainų diskriminacija rodo, kad monopolininkas parduoda skirtingą produkcijos vienetų kiekį skirtinga kaina, o kiekvienas individas, kuris perka tą patį kiekį, moka tą pačią kainą. Antrojo laipsnio kainų diskriminacija yra panaši į pirmojo laipsnio tuo, kad norima „ištraukti“ vartotojo naudą iš prekių.
Trečiojo laipsnio kainų diskriminacija yra tuomet, kai monopolininkas parduoda prekes skirtingoms vartotojų grupėms skirtinga kaina, bet kiekvienas vienetas žmonių grupei parduoda ta pačia kaina. Tai labiausiai paplitusi kainų diskriminacija, kurios pavyzdys gali būti nuolaidos vyresnio amžiaus žmonėms ar studentams.
Ši kainų diskriminacija naudojama segmentuotoje rinkoje, t.y. tokioje, kurioje galima išskirti dvi ar daugiau pirkėjų grupių, besiskiriančių reakcija į kainos pokyčius. Skirdamas kiekvienai pirkėjų grupei skirtingą kainą, monopolininkas gali didinti pelną.
Ši kainų diskriminacija plačiai taikoma aviakompanijų veikloje. Jos skirsto keleivius į dvi grupes: turistus ir komandiruotus verslininkus. Turistų paklausa yra elastingesne nei verslininkų. Verslininkas, sėdintis arčiausiai turistų tame pačiame reise, gali mokėti už bilietą du kartus daugiau.

ANTIMONOPOLINIAI ĮSTATYMAI
Kadangi, turėdama monopolinę jėgą, įmonė gali pakeisti tobulos konkurencijos diktuojamą resursų alokaciją ir nacionalinių pajamų paskirstymą, valstybė antimonopoliniais įstatymais bando neleisti firmoms įgyti monopolinės jėgos arba jos išlaikyti.
Paprastai antimonopoliniuose įstatymuose neteisėti skelbiami veiksmai, kuriais gali būti įgyta monopolinė rinkos jėga:
1) slapti sandėriai tarp įmonių dėl kainų padidinimo bei gamybos apimties sumažinimo;
2) prekybos žlugdymas sudarant visų resursų pirkimo iš vieno pardavėjo kontraktus;
3) grobuoniškos kainos nustatymas, verčiantis konkurentus jungtis prie firmos, kitaip jiems gresia bankrotas;
4) akcijų supirkimas siekiant prijungti prie firmos konkurentus;
5) kelių nepriklausomų įmonių susijungimas į vieną.

Kadangi monopolinės rinkos struktūros formavimą sąlygojantys veiksmai neturi griežtų kiekybinių įvertinimo rodiklių, svarbu ne tiktai patys įstatymai, bet ir jų taikymas praktikoje.

Išvados
Taigi mes susipažinom su monopolija bei monopolinę konkurencija. Apžvelgėm monopolinės konkurencijos rinkos bruožus. Mes sužinojom, kad pagrindinis monopolizuotos rinkos bruožas yra vienos firmos viešpatavimas joje. Jeigu įmonė gamina tam tikrą prekę, neturinčią labai artimų substitutų, ji yra monopolija.
Monopolija nesuinteresuota didinti parduodamų prekių kainos tiek, kiek galėtų. Ji siekia ne kainų, o pelno maksimumo, kuris gali būti gautas ne maksimalių kainų dėka, nes kainų didinimas kartu reiškia pardavimo apimties, o kartu ir bendrojo pelno mažinimą monopolinėje rinkoje.
Monopolija – vienintelis gamintojas nustato kainą produktui ir neleidžia patekti į rinką konkurentams.

Literatūra
Mikroekonomika, 1997
Vilniaus kolegija. Mikroekonomikos dalyko paskaitų konspektas. Parengė: dėst. Aušra Jankauskaitė, 1998
Vilniaus universiteto mikroekonomikos konspektas

Leave a Comment