Forfeitingas

Turinys

Įvadas 3
1.Forfeitinginiai popieriai 4
2.Forfeitingo sandorio sudarymo technika 4
2.1.Sandorio paruošimo etapai 4
2.2.Kredito grąžinimo forfeitoriui užtikrinimo būdai 7
2.3.Dalyvių išlaidos 9
3.Pagrindinės forfeitingo operacijų charakteristikos 10
3.1.Naudojama valiuta 10
3.2.Forfeitinginio finansavimo privalumai ir trūkumai 10
3.3.Forfeitinginio sandorio dalyvių rizikos ir jų valdymas 12
Literatūros sąrašas 15Įvadas
Forfeitingas yra komercinių debitorinių įsiskolinimų pirkimas (paprastai tai yra akceptuoti vekseliai arba skolos lapeliai), kuriuos bankas laiko, kol ateina apmokėjimo terminas arba parduoda kitam bankui. Forfeitingas gali būti panaudotas kaip trumpalaikis kreditas prekėms. Jo pagrindą sudaro finansiniai įsipareigojimai ir yra būtinos tik banko garantijos.

Forfeitingas naudojamas dviejuose sandorių tipuose:
• finansiniuose sandoriuose- su tikslu greitai realizuoti illgalaikius finasinius įsipareigojimus.
• eksporto sandoriuose-organizuojant grynų pinigų pervedimą eksportuotojui, suteikusiam kreditą užsienio pirkėjui.

Forfeitingo technika buvo sukurta 1960 metais, kai ji buvo panaudota tarp Vakarų eksportuotojų-ypač Vakarų Vokietijos, Italijos, Šveicarijos- ir šalių Rytinėje Europoje. Forfeitingo reikšmė kilusi iš prancūziško žodžio a forfait , kuris reiškia atsisakyti nuo teisės . Labiausiai forfeitingas išsivystė šalyse, kur yra sąlyginai silpnai išvystytas valstybinis eksporto kreditavimas. Iš pradžių forfeitingą vykdė komerciniai bankai, bet didėjant operacijų apimtims “a-forfe”, pradėjo kurtis taip pat ir specializuotos institucijos.

Šiuo metu vienu iš pagrindinių forfeitingo ceentrų yra Londonas. Didelė dalis forfeitingo verslo taip pat sukoncentruota Vokietijoje.1.Forfeitinginiai popieriai
Pgrindiniai forfeitingo vertybiniai popieriai yra paprastieji arba pervedamieji vekseliai. Operacijos su jais vykdomos greitai ir paprastai, be nelauktų sunkumų.

Be vekselių forfeitingo objektu gali būti įsipareigojimai akredityvo formoje. Akredityvas-tai kr

redito įstaigos išduodamas indėlininkui vardinis vertybinis popierius, suteikiantis teisę gauti indėlį ar jo dalį kitoje kredito įstaigoje. Akredityvai gali būti atšaukiami ir neatšaukiami. Neatšaukiami akredityvai yra banko tvirtas įsipareigojimas apmokėti pristatytus jam komercinius dokumentus, pagal kuriuos yra išduotas akredityvas.

Žiūrint iš forfeitoriaus pozicijų, pagrindinis operacijos su akredityvu trūkumas yra tas, kad operacijos dalyvis siūlo, kad atlyginimas bus apmokamas periodiškai ir lygiomis dalimis. Tai yra nepatogu jam, ir patogu likusiems dalyviams.2.Forfeitingo sandorio sudarymo technika
2.1.Sandorio paruošimo etapai
1.Sandorio indikacija

Egzistuoja du galimi forfeitingo sandorio indikatoriai-eksportuotojas ir importuotojas. Dažniausiai indikatoriumi būna eksportuotojas arba jo bankas ir tai yra natūralu, nes diskontavimui pateikiami pervedamieji vekseliai, išrašyti eksportuotojo, arba jo apmokami paprasti vekseliai. Todėl yra būtina vesti iniciatoriaus ir foefeitoriaus derybas ankstyvojoje kontrakto sudarymo stadijoje. Dar iki eksportuotojo irr importuotojo kontrakto pasirašymo forfeitorius gali pareikalauti garantijų ar bent jau apytiksliai nurodyti diskonto dydį. Be šios informacijos importuotojas nepajėgus tiksliai nustatyti kontrakto kainą.
Praktiškai toli gražu ne kiekvienas eksportuotojas pradeda derybas su foerfeitoriumi tokioje ankstyvoje stadijoje, o pabaigoje jis gali išsiaiškinti kad marža už finansavimą, jo įtraukta į kontrakto kainą, neįskaitoma.

2.Sandorio pobūdžio nustatymas

Pirmiausia forfeitorius turi nusistatyti sandorio pobūdį, t.y. išsiaiškinti su kokiais vertybiniais popieriais jis dirbs-su finansiniais ar prekiniais. Finansiniai vekseliai-tai vertybiniai popieriai, išleisti pinigų kaupimo tikslu, kuriuos pasiskolinęs ga
ali naudoti savo nuožiūra. Prekiniai vekseliai naudojami prodikcijos pirkimo ir pardavimo sandoriuose. Tačiau riba tarp finansinių ir prekinių vekselių iš tikrųjų yra neaiški (tarkim, išrašomas vekselis be prekinio sandorio sudarymo, bet po to gautos lėšos naudojamos kokių nors prekių pirkimui). Išsiaiškinti ar vekseliai yra finansiniai ar prekiniai forfeitoriui yra labai svarbu, nes:

kai kurie antrinės forfeitingo rinkos dalyviai nepageidauja įsigyti finansinių vekselių, dėl įvairių priežasčių. Kai kurie antriniai forfeitoriai šį resursų pritraukimo būdą vertina kaip įrodymą, kad besiskolinantis nėra finansiškai stiprus (nors tai nevisada pasitvirtina). Kiti teikia pirmenybę prekiniams vekseliams, nes pinigai nuvertėja, o tai gasdina investuotojus ir tikros prekės jiems atrodo patikimesniu lėšų investavimu.

tas, kuris sutinka pirkti finansinius popierius, nori žinoti su kokios rūšies popieriais jis turės reikalų, kadangi tai turi įtakos vertinant bendrąją riziką.

Didžioji dalis vekselių, parduodamų antrinėje forfeitingo rinkoje, yra prekiniai. Todėl siūlant finansinius popierius būtina iš anksto perspėti. Jei ši sąlyga neįvykdoma, finansinių popierių pirkėjas turi teisę reikalauti sandorio nauliavimo.

Forfeitorius visada turi turėti trumpą aprašymą sandorio, kurio pagrindas yra operacijos su vekseliais. Šis aprašymas gali būti gautas faksu išankstinio operacijos sąlygų aptarimo metu.

3.Kita informacija, reikalinga forfeitoriui.
• finasavimo apimtis, valiuta, terminai
• kas yra eksportuotojas ir kokioje šalyje jis randasi? Šis klausimas svarbus kadangi, nors ir finasavimas suteikiamas be regreso teisės, eg
gzistuoja sąlygos pagal kurias forfeitorius gali pateikti pretenzijas eksportuotojui. Be to forfeitorius turi patikrinti ar tikri parašai ant vekselių
• kas yra importuotojas ir iš kokios jis šalies? Tam, kad būtų galima patikrinti parašų tikrumą ir vekselių apiforminimo teisėtumą, forfeitorius turi tiksliai nustatyti importuotoją ir vietą, kurioje jis randasi
• kas yra garantas ir iš kokios jis šalies?
• kuo forminama skola, naudojama forfeitingui?
• ar yra ir kaip skola apdrausta
• vekselių padengimo periodai ir sumos
• eksportuojamų prekių rūšis. Šis klausimas domina forfeitorių, nes jis turi žinoti ar tai legalus eksportas.
• kada įvyks prekių pristatymas? Data turi būti artima finasavimo datai. Svarbu ir tai, kad garantas vargu ar galės laiduoti už vekselį iki tol, kol neįvyks prekių pristatymas
• kada bus pristatyti dokumentai, reikalingi diskontavimui. Kol dokumentai nebus gauti, forfeitorius negalės jų patikrinti ir diskontuoti.
• kokios licencijos ir kokie dokumentai pagal kontrakto sąlygas yra reikalingi prekių pristatymui. Forfeitorius yra atsakingas už tai, kad nebūtų kokių užlaikymų vykdant jo finasuojamą kontraktą.
• į kokią šalį bus pavestas apmokėjimas fo.rfeitoriui? Tai svarbu žinoti, nes apmokėjimas užsienio bankuose pristabdyti lėšų gavimą, šis užlaikymas turi būti įvertintas diskontuojant popierius. Taip pat yra galimybė, kad šalies valdžia gali užšaldyti lėšas sąskaitose, todėl ir ši galimybė turi būti įvertinta skaičiuojant diskontą. Forfeitorius netgi gali atsisakyti sandorio, jei jo netenkina bankas, į kurį pateks lėšos.

4.Kreditinė an
nalizė

Po to, kai forfeitorius gauna visus atsakymus į prieš tai išvardintus klausimus, jis turi atlikti kreditinę analizę. Daugumą forfeitingo operacijų atlieka bankai ir kreditinė analizė yra vienas iš būtinų etapų parengiant sutartį. Egzistuoja mažiausiai keturios rizikų rūšys, kurias turi išanalizuoti forfeitorius: garanto rizika, pirkėjo rizika, importuotojo rizika ir šalies rizika.

Be šios informacijos forfeitorius turi surinkti ir sekančią:
• Kokia garanto kreditinė galimybė?
• Ar galima bus vėliau priimtina kaina parduoti vertybinius popierius?
• Ar yra kokių nors įtarimų dėl kredito galimybių ir eksportuotojo ar importuotojo kompetencijos, kuo šie įtarimai pagrįsti?
• Ar yra galimybė perpirkti skolą su forfeitorio jau turimais vertybiniais popieriais? Kokia gali būti rizika šiuo atveju?
Turėdamas visą šią informaciją forfeitorius gali skelbti savo tvirtą kainą. Tačiau nuo paskelbimo apie forfeitorinį sandorį momento iki realaus prekių pristatymo, kada forfeitorius galės nupirkti vekselius, prabėga daug laiko, per kurį procentų norma gali pasikeisti į blogąją forfeitoriui pusę. Šis rizikingas periodas gali būti padalintas į dvi dalis.
Pirmoji, tai laikas tarp paraiškų peržiūrėjimo ir jos priėmimo pas importuotoją. Žinoma, kol sandoris nesuderintas iki galo, nėra aišku, ar sandoris aplamai bus sudarytas. Šiam laikui forfeitorius gali eksportuotojui pasiūlyti opcioną-kontrakto rūšį, pagal kurią pirkėjas turi teisę pre tam tikrą laikotarpį arba pirkti, arba parduoti tam tikrą kiekį užsienio valiutos. Opciono turėtojas sprendžia, pasinaudoti ar ne šia teise, priklausomai nuo valiutos kursų dinamikos. Bet kokiu atveju rizika, kurią gali turėti opciono turėtojas, iš anksto apribota opciono kaina, o laimėjimas juo pasinaudojus-ne. Jei pateikto opciono periodas neviršija 48 valandų, tai forfeitorius gali prisiimti riziką ir be komisijos priskaičiavimo, jei viršija-nustatoma atitinkama komisijos suma. Paprastai forfeitorius nesutinka imti opcioną, kurio periodas ilgesnis nei mėnuo, nors kartais pasitaiko ir išimčių (iki 3 mėnesių).

Antroji dalis-tai laikas tarp sandorio patvirtinimo ir prekių pristatymo. Per šį laikotarpį (paprastai jis tęsiasi nuo keliolikos dienų iki 12 mėnesių) forfeitorius ir eksportuotojas turi įsipareigojimų, kurių gali atsisakyti tik su sąlyga, kad kompensuos visas kitos pusės išlaidas. Atsisakymo atveju eksportuotojas turi kompensuoti forfeitoriaus išlaidas pagal kitus įsipareigojimus, kuriuos jis gaėjo prisiimti sau, finansuojant tą sutartį; forfeitorius turi kompensuoti eksportuotojui visas išlaidas, kurias jis patyrė organizuojant kitą, gal būt žymiai brangesnį, finansavimą. Be to, forfeitorius paprastai paima iš eksportuotojo taip vadinamus “ komisinius už įsipareigojimą”, t.y. už tai, kad prisiimdamas kažkokius įsipareigojimus šio eksportuotojo atžvilgiu, forfeitorius praranda galimybę sudaryti kitus, gal daug pelningesnius, sandorius.

5.Sandorio dokumentinis forminimas

Kai pasiekiamas sandorio susitarimas, forfeitorius siunčia dokumentus su pasiūlymais (faksu ar laišku) eksportuotojui, kuris turi raštu šį susitarimą patvirtinti. Forfeitorius taip pat perskaičiuoja dokumentus, su kuriais jam būtina susipažinti iki tol, kol jis nepradės vekselių diskontavimo (eksporto prekių licencija, kiti aiškinamieji dokumentai). Su sipažindamas su nurodytais dokumentais forfeitorius pasitvirtina, kad sandoris įvyks.

Kai pasiūlymą priima eksportuotojas, jis turi paruošti pervedamuosius vekselius ar pasirašyti sutikimą priimti paprastus vekselius iš pirkėjo. Šioje stadijo eksportuotojas taip pat turi gauti g.arnatiją ar avalį savo vekseliams. Be to, jis ant vekselių turi užrašyti: “be regreso teisės”. Tada visi dokumentai, pagal kuriuos forfeitorius gali vykdyti diskontavimą, net jei ir prekių iškrovimas dar faktiškai neįvykdytas, bus paruošti.2.2.Kredito grąžinimo forfeitoriui užtikrinimo būdai
Garantijos ir avalis. Tarptautinėje prekyboje eksportuotojas iš pirkėjo gauna pervedamuosius ar paprastuosius vekselius, kurių apmokėjimas turi būti pervestas per tam tikrą laikotarpį. Importuotojo šalies bankas arba avaliuoja šiuos dokumentus, arba garantuoja jų apmokėjimą. Kadangi forfeitorius perka įsiskolinimo įsipareigojimus be regreso teisės, jis atsako už visą neapmokėjimo riziką. Todėl, jei skolininkas nėra pirmaklasis paskolos gavėjas, forfeitorius stengsis gauti atitinkamas garantijas-avalio ar besalygiškos banko garantijos forma.

Garantinis įsipareigojimas. Išduodamas kaip garantas kreditoriui užtikrinant savalaikius apmokėjimus priklausančius iš skolininko. Garantija yra pateikiama tam tikro laiško forma, kuri turi turėti sekančius rekvizitus: kas laišką išdavė, garanto juridinis adresas, garantinio laiško numeris, garantijos objektas (sutartis, produkcijos pristatymo data, procentinė norma ir t.t.)

Egzistuoja keletas garantijų rūšių, kurios skiriasi pagal garantinio įsipareigojimo subjektą, garnatijos apiforminimo tvarką, lėšų šaltinį, naudojamą garantiniam apmokėjimui. Garantinio įsipareigojimo subjektais, “a-forfe” sandoriuose gali būti finasiškai stiprios įmonės ar specialiosios įstaigos, turinčios lėšų. Dažniausiai tokiomis įstaigomis būna bankai.

Be forfeitorio rizikos sumažinimo, garantijos taip pat užtikrina didesnį diskontuotų popierių likvidumą antrinėje rinkoje. Jei yra pateikiamos banko garantijos, paprastai jas pateikia tarptautiniai bankai, turintys atstovybes importuotojo šalyje.

Avalis. Tai vekselinis įpareigojimas, kuriuo avlio turėtojas prisiima atsakomybę už kokio nors įpareigoto vekselių asmens įsipareigojimų įvykdymą. Be parašo avalis turi turėti užrašą ant vekselio: “per aval”, o jei tai yra pervedamasis vekselis ant jo taip pat turi būti nurodyta avalio turėtojo pavardė ir vardas. Lyginant su garantija, avalis turi privalumą tame, kad jis neatskiriamas nuo vekselio. Be to avalio apiforminimas daug paprastesnis nei garantinio laiško.

Atgaliniai garantiniai dokumentai užskaitomi eksportuotojo banke be regreso teisės reikalavimų. Tokiu atveju eksportuotojo bankas veikia kaip forfeitorius. Tai išplaukia iš pačio forfeitingo susitarimo, kuris paprastai yra sudaromas tik po to, kai pasiekiamas susitarimas-tarp pardavėjo ir jo banko dėl to, kad bankas bus forfeitoriumi, ir tarp pirkėjo ir jo banko dėl to, kad bankas avaliuos vekselius arba pateiks jų apmokėjimo garantijas.

Forfeitorius yra suinteresuotas, kad grįžtų jo įsigyjimo dokumentai. Jei garantu yra avalis, tai .pavyzdžiui, pagal anliškus įstatymus toks įsipareigojimas skaitomas galiojančiu ir avalio turėtojas, kaip garantas, yra taip pat atsakingas, kaip ir dokumento indosantas

Jei laidavimas turi bankinės garantijos formą, tai joje nurodoma, kad ji yra pagrindinis garantas ir šis garantas atlieka pagrindinio skolininko vaidmenį.

Jurisdikcija. Sutartyje tarp eksportuotojo ir forfeitoriaus paprastai yra aptariami teisės ir jurisdikcijos klausimai. Jeigu ladavimas yra garantija, tai analogiški aptarimai yra įtraukti į garantiją, kurią bankas susteikia forfeitoriui importuotojo šalyje.

Pirminio forfeitoriaus vaidmuo. Forfeiterinių popireių pardavėjas, nepriklausomai nuo to, ar pardavimas vyksta pirminėje ar antrinėje rinkoje, privalo vykdyti skolinius įsipareigojimus, susijusius su realiais sandoriais. Jei pirkėjas sužino, kad įsigijo dokumentus, neturinčius galios, jis turi teisę paduoti pardavėją į teismą (šito negali sustabdyti ir užrašas ant vertybinio popieriaus “be regreso teisės”). Tarp pirminio pirkėjo (forfeitoriaus) ir pirkėjo antrinėje rinkoje egzistuoja esminis skirtumas: forfeitorius privalo patikrinti dokumentaciją, kuri užtikrina sutarties realumą ir teisiškumą; tuo tarpu antrinis pirkėjas paprastai to nedaro. Egzistuoja trys priežastys, dėl kurių šis patikrinimas yra pirminio pirkėjo funkcija. Visų pirma, būtent jis sudaro sutartį su eksportuotoju perkant vekselius ir turi galimybę patikrinti visus dokumentu.s bei vekselių apiforminimo teisiškumą. Antrinėje rinkoje gali atsirasti nemažai potencialių forfeitinginių popierių pirkėjų, ir jei visi jie norės patikrinti sandorio dokumentus, tai užims daug laiko, nes dokumentai gali būti skirtinguose bankuose ir jų kopijavimas ir persiuntimas sulėtins operaciją. Antra, bankas, skiūlantis vekselius antrinei rinkai, dažniausiai neskelbia eksportuotojo vardo kol nepasiekiamas susitarimas dėl pardavimo. Be kitų priežasčių tai aiškinama tuo, kad sužinojęs kas yra eksportuotojas, antrinis pirkėjas gali bandyti tartis tiesiogiai, apeidamas pirminį forfeitorių. Trečia, svarbu laikytis konfidencialumo paprasčiausių taisyklių, t.y. bankas nenorės pateikti sutarties dokumentus visiems potencialiems pirkėjams.2.3.Dalyvių išlaidos
Importuotojo išlaidos . Importuotoojo, dalyvaujančio forfeitingo sandoryje, išlaidos yra komisiniai garanto naudai. Paprastai komisiniai -tai nustatytas procentas nuo nominalios garantuotų arba avaliuotų vekselių vertės, kuri yra derybų objektas tarp importuotojo ir garanto. Tais atvejais, kai forfeitorius nereikalauja garantijų, jis gali iš importuotojo pareikalauti sumokėti tam tikrą sumą kaip kompensaciją už papildomą sumą.

Komisiniai už garantiją paprastai išmokami vieną kartą metuose (metų pradžioje). Kartais jie gali būti išmokėti garantinio laiško pasirašymo momentu arba avaliuojant vekselį. Taip pat būna atvejų, kad komisiniai yra skaičiuojami kaip procentas nuo nominalios kiekvieno vekselio vertės ir išmokami jo galiojimo laikotarpiu.

Eksportuotojoišlaidos. Eksportuotojo išlaidos susijusios su forfeitinginio sandorio organizavimu susideda iš :diskonto dydžio, komisijos už opcioną ir komisijos už įsipareigojimą.
Diskonto dalis. Diskonto dalies pagrindas yra procentinė dalis kredito, kuris suteikiamas laikotarpiui, lygiam vidutiniui diskontuojamų vekselių laikotarpiui. Po to forfeitoriui reikia nustatyti dydį premijos, kurią jis gaus neskaičiuojant diskonto sumos. Premijos dydis atspindi rizikos, kurią gali turėti forfeitorius, lygį. Dažniausiai rizikos yra susietos su politiniais sprendimais. Jei garantas yra stambus tarptautinis ar valstybinis bankas, tai premija bus kiek mažesnė. Daugumoje šalių premijos dydis gali svyruoti nuo 0.5% iki 5%.

Sekantis premijos komponentas yra surištas su tuo, kad forfeitinginis finasavimas yra suteikiamas pagal fiksuotą procentinį dydį.

Jeigu vekseliai yra išreikšti valiuta, mažai paplitusia rinkoje, tai premiją gali sudaryti dar vienas komponentas, t.y. komisiniai, surišti su atlikta forfeitoriaus swap’o operacija

Galų gale dar viena premijos sudėtinė dalis yra lėšos, užtikrinančios forfeitoriui jo išlaidų, susijusių su sandorio organizavimu, padengimą (paprastai 0,5% nuo diskonto dydžio).

Premijos dydis bus didesnis, jei forfeitorius ir eksportuotojas susitars dėl vekselių pirkimo per tam tikrą nustatytą laikotarpį (pavyzdžiui, per mėnesį ar ddidensį laiko tarpą).

Be šių išvardintų, egzistuoja dar ir kitos išlaidos. Tai gali būti opciono premija, kurią pateikia eksportuotojas forfeitoriui , ir taip vadinama komisija už įsipareigojimą (už negautą kredito dalį). Paprastai šios paskutinės komisijos dydis nustatomas kas mėnesį arba kasmet procento nuo nominalios vekselių vertės pavidalu ir išmokamas iki jų diskontavimo momento .Komisijos dydis gali svyruoti nuo 0,25% iki 1,5% į metus. Kaip taisyklė, apmokėjimas vyksta kiekvieno mėnesio pradžioje.

Daugelis forfeitorių kiekvieną mėnesį publikuoja savo kotiruotes skirtinguose specialiuose leidiniuose.

3.Pagrindinės forfeitingo operacijų
charakteristikos3.1.Naudojama valiuta
Egzistuoja klaidinga nuomonė, kad forfeitinginės operacijos vykdomos išskirtinai JAV doleriais, Vokietijos markėmis ar Šveicarijos frankais. Istoriškai susiklostė, kad dauguma forfeitingo operacijų iki šiol vykdomos viena iš šių trijų valiutų. Tuo tarpu vis didėja skaičius operacijų, atliekamų ir kitomis valiutomis, ypač Japonijos jiena, Olandijos guldenais, Anglijos svarais sterlingais ir švediškomis kronomis. Egzistuoja tik viena sąlyga valiutoms-jos turi būti laisvai konvertuojamos.

3.2.Forfeitinginio finasavimo privalumai ir trūkumai

Iš išdėstytos medžiagos seka išvada, kad forfeitingas yra ganėtinai lankstus tarptautinių finansų instrumentas. Bet jam charakteringa keletas apribojimų:
• eksportuotojas turi būti pasiruošęs sutikti pratęsti kredito terminą nuo 6mėnesių iki 10 metų ir daugiau;
• jei importuotojas nėra valstybinis agentas ar tarptautinė kompanija, tai skolos grąžinimas turi būti besąlygiškai garantuotas banko arba valstybinės institucijos, priimtinų forfeitoriui.

Bendrai paėmus forfeitingas turi tiek privalumų, tiek trūkumų visiems, kas juo naudojasi.
Privalumai eksportuotojui:
1)forfeitingo paslaugų teikimas fiksuoto užmokesčio pagrindu.
2)finasavimas forfeitoriaus sąskaita, be regreso teisės eksportuotojui.
3)galimybė gauti grynus pinigus iš karto po produkcijos pristatymo.
4)nėra piniginių ir laiko sąnaudų skolų tvarkymui ar jų padengimui.
5)nėra rizikos (už visą valiutinę riziką, procentinių dydžių pakeitimo riziką, taip pat garanto bankroto riziką atsakingas forfeitorius).
6)dokumentų paprastumas ir galimybė greitai apiforminti vekselines skolas.
7)šių operacijų konfidencialumas.
8)galimybė greitai įsitikinti ar forfeitorius pasiruošęs finansuoti sandorį, operatyviai tartis dėl sandorio sąlygų.
9)galimybė iš anksto gauti iš forfeitoriaus opcioną už sandorio finansavimą fiksuota kaina, kas leidžia eksportuotojui iš anksto paskaičiuoti savo išlaidas ir įtraukti jas į kontrakto kainą, suskaičiuoti kitus galutinius skaičius.
Trūkumai eksportuotojui:
1)būtinumas paruošti dokumentus taip, kad nebūtų regreso pačiam eksportuotojui garanto bankroto atveju, taip pat būtinybė žinoti importuotojo šalies įstatymus, kurie nustato vekselių formą, garantijas ir avalį.
2)sunkumų galimybė tuo atveju, jei importuotojas siūlo garantą, kuris netenkina forfeitoriaus.
3)žymiai didesnė negu vykdant paprastą komercinį kreditavimą forfeitoriaus marža.
Privalumai importuotojui:
1)dokumentų apiforminimo paprastumas ir greitumas.
2)galimybė gauti prailgintą kreditą už fiksuotą procentinę kainą.
3)galimybė naudotis kreditine banko linija.
Trūkumai importuotojui:
1)maža galimybė gauti bankinį kreditą naudojant bankines garantijas.
2)būtinybė mokėti komisiją už garantą.
3)žymiai didesnė forfeitoriaus marža.
4)gali iškilti sunkumų apmokant vekselį kaip abstraktų įsipareigojimą nekondicinių prekių pristatymo atveju arba eksportuotojui nevykdant kokių nors kontrakto sąlygų.
Privalumai forfeitoriui:
1)dokumentacijos apiforminimo paprastumas ir greitumas.
2)galimybė lengvai realizuoti nupirktus aktyvus antrinėje rinkoje.
3)žymiai didesnė marža negu kredito operacijose.
Trūkumai forfeitoriui:
1)nėra regreso teisės skolos nesumokėjimo atveju.
2)būtina žinoti importuotojo šalies vekselinius įstatymus.
3)atsakomybė už garanto kredito patikimumo patikrinimą.
4)būtinybė patirti visas procentines rizikas iki tol, kol nesibaigs vekselių terminas.
5)apmokėjimo anksčiau laiko negalimumas.
Trūkumai, nurodyti antrame ir trečiame punkte, yra charakteringi ne tik forfeitoriui. Taip pat reikia žinoti, kad forfeitorius neša politines ir kitas rizikas, kurios nepažymėtos kaip trūkumai forfeitoriui, kadangi jos būdingos bet kokiai tarptautinio kredito formai.
Privalumai garantui:

1)sutarties apiforminimo paprastumas.

2)komisijos gavimas už savo paslaugas.

Trūkumas garantui. Jis yra vienas, bet labai svarbus: garantas absoliučiai įsipareigoja apmokėti vekselį, kurį jis garantuoja.3.3.Forfeitinginio sandorio dalyvių rizikos ir jų valdymas
Eksportuotojo rizikos. Pagrindinė eksportuotojo rizika yra valiutinė rizika, kuri atsiranda todėl, kad vekselių vertė gali būti išreikšta valiuta, skirtinga nei ta, kuria jis veda savo apskaitą arba kitaip tariant, rizika to, kad valiutinio kurso svyravimai bus nepalankūs eksportuotojui. Rizika atsiranda periode tarp sutarties su forfeitoriumi sudarymo ir prekės pristatymo importuotojui. Ši rizika būdinga ne tik forfeitingo operacijoms. Jos galima išvengti su specialaus punkto kontrakte pagalba, leidžiančio pakeisti galutinę kainą pagal atitinkamą valiutos kurso kitimą.

Norėdamas valdyti riziką, eksportuotojas gali sudaryti sąrašą savo forfeitingo operacijų skirtingose valiutose, priklausomai nuo kontraktų baigimosi laikotarpių, kas duos jam galimybę esant reikalui įvykdyti forward sandorius.

Importuotojo rizika. Importuotojas prisiima sau įsipareigojimą tam tikro laiko ribose apmokėti už pristatytą jam produkciją. Kuomet suma ir valiuta yra fiksuotos, procentas už importuotojo skolą iš anksto yra paskaičiuotas ir įtrauktas į vekselių kainą, o vekseliai išrašomi nacionaline importuotojo valiuta. Tik tais atvejais, kai nacionalinė importuotojo valiuta dėl kokių nors priežasčių nepriimtina forfeitoriui ir importuotojui reikia atsiskaityti kita valiuta, jam iškyla valiutinė rizika.

Importuotojas, kaip ir eksportuotojas, norėdamas kontroliuoti valiutos judėjimą ir valdyti valiutinę riziką turi turėti lėšų įtekėjimo ir ištekėjimo planą bet kokia valiuta.

Garanto rizikos. Bet kokiame forfeitinginiame sandoryje garantas prisiima įsipareigojimą apmokėti vekselius laiku, taip pat turi teisę pareikalauti importuotojo įvykdyti apmokėjimą. Tokiu būdu garantas turi tam tikrus įsipareigojimus ir tam tikrusaktyvus. Tačiau egzistuoja galimybė, kad importuotojas užlaikys apmokėjimą. Ir nors tokiu atveju garantas turi teisę reikalauti procentų už apmokėjimo vėlavimą, yra rizika, kad importuotojas pasirodys esąs visiškai nemokus. Jei garantas iš tikrųjų neįvykdys savo įsipareigojimų, garantui atsiranda problemų su likvidumu.

Efektyviausiu garanto rizikos kontrolės metodu yra kreditinių limitų nustatymas kiekvienam importuotojui kiekvienai ūkio šakai. Limitų nustatymo kriterijai pagrįsti kreditine importuotojo analize.Pasiruošimo lygis specialistų, galinčių nustatyti tokius limitus, turi būti labai aukštas.

Būtina prisiminti, kad garantui gali atsirasti ir suvereni rizika (šalies rizika). Šią riziką sumažinti galima nustatant limitines sumas garantijų kiekvienai šaliai.

Forfeitoriaus rizikos. Nuo sutikimo pravesti forfeitingo operaciją patvirtinimo momento ir iki to momento, kol nebus gautos lėšos, forfeitorius neša rizikas, skirtingas įvairiose sutarties įvykdymo stadijose.

Valiutinė rizika. Jei forfeitorius suteikia eksportuotojui opcioną iki kontrakto pasirašymo, tai jis neša nenaudingo procentinių dydžių pasikeitimo rizikas, sumažint kurias galima forward kontraktų pagalba. Ikiskolinių įsipareigojimų pirkimų datos forfeitorius visuomet gali atsiakyti nuo sandorio, jei jo kas nors netenkina. Nuo vekselių pirkimo momento forfeitoriui iškyla rizika, kad kartu su įsigytais aktyvais gali iškilti sunkumai (dėl jų netinkamo apiforminimo ir t.t.)

Skirtingos rizikos iškyla priklausomai nuo to būdo, kurį forfeitorius išsirenka finasuojant savo pirkinį. Dauguma atveju forfeitorius ima paskolą finasuoti savo sandorį ta valiuta, kuria tas sandoris yra sudaromas. Bet jei, pavyzdžiui, jis paėmė paskolą Vokietijos markėmis, o kontrakto valiutas yra JAV doleriai, jis utomatiškai patiria valiutinę riziką. Jei forfeitorius užtikrina vekselių apmokėjimą laiku, tai valiutinė rizika gali būti sumažinta pararelinių forward valiutinių kontraktų dėka. Jei nustatyti terminai nesutampa, tai forfeitorius tik dalinai mažina nepalankaus valiutos kurso kitimo riziką.

Nesavalaikių vekselių apmokėjimo rizika. Siekiant nustatyti šios rizikos galimybę, forfeitorius turi sekti, kad pas jį visą laiką būtų pakankamai laisvų lėšų įvykdyti savo įsipareigojim.us. Dėl to forfeitorius sustato lėšų įplaukų ir išplaukų planus. Pageidautina, kad tarp savų įsipareigojimų įvykdymo ir vekselių apmokėjimo egzistuotų nedidelė pertrauka. Rizikos valdymui forfeitorius paprastai sudaro visiems savo įsipareigojimams ir taip pat esantiems jo portfelyje popieriams skirtingomis valiutomis sąrašus.
Garanto rizika. Norėdami valdyti garanto nemokumo riziką forfeitoriai paprastai nustato limitus vienam garantui. Tokiu atveju būtina nustatyti ar forfeitorius yra banko padalinys, ar garantas yra bankas ar kita institucija, t.y. limitai turi būti susieti su institucijos rizika. Paprastai bankuose centralizuotai apdorojama ataskaita, kuri atspindi visus kreditus ir garantijas, suteiktas klientui. Ši ataskaita yra pagrindas nustatant garanto ribas.
Suvereni rizika. Forfeitorius turi nustatyti, kokioje šalyje randasi garantas. Kartais tai nėra taip paprasta..Pavyzdžiui, anglijos bankas turi filialus daugelyje šalių ir yra atsakingas už visų savo padalinių įsipareigojimus. Ir jei valiuta, esanti kokiame nors banko užsienio padalinyje, kažkodėl tai negali būti pervesta, pervesti reikalavimus centriniam bankui nėra įmanoma. Ne retenybė ir atgalinis variantas: užsienio padalinys savo laiku pervedė apmokėjimą į pagrindinį banką, kad šis apmokėjimą pervestų forfeitoriui, o bankas dėl kažkokių priežasčių užlaiko apmokėjimą. Tokiu atveju forfeitoriaus šansai atgauti jam priklausančius procentus už užlaikymą yra labai maži. Tokiais atvejais reikia atsižvelgti į šalies riziką. Tačiau nors ir labai gerai ją ištyrus, šalies rizikos negalima visiškai išvengti.
Kai kuriose šalyse draudimo kompanijos pateikia polisą, bet pateikia jį tik šalims su nedidele rizika. Tačiau tam tikrame lygyje draudimas tampa nenaudingu forfeitoriui. Aplamai forfeitoriai retai naudojasi draudimo kompanijų paslaugomis, tačiau ir šį galutinį variantą reikia turėti omeny.
Importuotojo ir eksportuotojo rizika. Kaip jau buvo minėta anksčiau, forfeitorius būtinai išnagrinėja bendrus importuotojo ir eksportuotojo mokumo ir kreditingumo bruožus, taip pat sandorio tikslingumą. Jeigu forfeitorius jau anksčiau turėjo reikalų su esamais partneriais, tai patikrinimas neužima daug laiko. Svarbu nustatyti kokiu atveju, ką reikia laikyti tinkamu patikrinimu: anketa, pokalbis su eksportuotojo ir importuotojo bankų valdytojais, pokalbiai su importuotoju ir eksportuotoju ir t.t. Bet kokiu atveju forfeitoriui reikės sugaišti tam tikrą laiką duoto klausimo sprendimui, nes priešingu atveju jis gali turėti nereikalingų nemalonumų.Literatūros sąrašas
1.Eng M.V., Lees F.A., Mauer L.J. Global Finance, 1995.
2.Samuls J.M., Wilkes F.M., Brayshaw R.E., Management of Company Finance, 1990.
3.Vreil P., Mayers S., Principles of Finance, 1997.
4.Internet.

Leave a Comment