trumpalaikės investicijos ir jų finansavimo šaltiniai

LIETUVSO ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETAS
EKONOMIKOS IR VADYBOS FAKULTETAS
APSKAITOS IR FINANSŲ KATEDRA

Regimantas SRIEBALIUS
Ž.ū.buhalterinės apskaitos ir finansų specialybės neakivaizdinių studijų
4 kurso 3 gr. studentas, studijų knygelės Nr. 992161

TRUMPALAIKĖS INVESTICIJOS IR JŲ FINANSAVIMO ŠALTINIAI

Žemės ūkio finansų kursinis darbas

Darbo vadovė : lektorė V.Kaunienė

Kaunas-akademija 2003

UŽDUOTIS

PLANAS

Įvadas ————————————————————————————————————– 4-5
1. Trumpalaikių investicijų ir jų finansavimo šaltinių praktinės
ir teorinės literatūros apžvalga—————————————————————————-6-8
2. Trumpalaikės investicijos ir jų finansavimo šaltiniai —————————————————9
2.1 Verslo strategija ir verslo planavimas —————————————————————–9-10
2.2 Investicijų poreikio atsiradimas ir jo įvertinimas ———————————– ——————10
2.2.1 Investicijų planavimas, Baumo modelis ————————————————————10-13
2.2.2 Verslo aplinkos įvertinimas ————————————————————————– 13-15
2.2.3 Marketingo strategija ———————————————————————————-15-16
2.2.4 Finansinis planas—————————————————————————————16-17
2.2.5 Investicijų projektų vertinimo metodai ————————————————————-16-17
2.3 Trumpalaikės investicijos————————————————————————————17
2.3.1 Trumpalaikės innvesticijos į LR ūkį——————————————————————-17-20
2.3.2 Iždo vekseliai——————————————————————————————-20-21
2.3.3 Trumpalaikiai indėliai———————————————————————————22-23
2.3.4 Apyvartinių lėšų papildymas ————————————————————————-23-24
2.4 Trumpalaikių investicijų finansavimo šaltiniai———————————————————24
2.4.1 Investicijų finansavimo šaltiniai———————————————————————-24-26
2.4.2 Trumpalaikių investicijų finansavimo šaltiniai—————————————————–26-30
Išvados ir pasiūlymai ———————————————————————————————31
Naudota literatūra ———————————————————————————————— 32

ĮVADAS

Ilgalaikė ir efektyvi firmų veikla, jų teisingas vystymasis bei konkurentabilumo gerinimas didele dalimi priklauso nuo investicinio aktyvumo lygio bei investicinės veiklos apimčių. Klausimų ratas, apimantis kompanijos investicinę veiklą, pareikalauja pakankamai gilios analizės ir praktiškai priimtų valdymo spendimų tam, kad būtų galima efektyviai nukreipti bei formuoti kompanijos investicijų portfelio ekonominį efektyvumą. Atskirų ūkio subjektų bei šalių ekonominė veikla žymia dalimi charakterizuojama vyykdomų investicijų apimtimi ir formomis.
Terminas “investicijos” kilęs iš lotyniško žodžio “invest”, reiškiančio “įdėti”. Platesniu požiūriu investicija reiškia kapitalo įdėjimą tikslu paskesnio jo padidėjimo. Tuo pačiu kapitalo prieaugio turi pakakti tam, kad investitoriui būtų kompensuota tai, kad jis šiuo periodu atsisako na

audoti turimas lėšas, jis turi būti apdovanotas už riziką ir jam turi būti atlyginti būsimi infliacijos nuostoliai.
Investicijos – lėšos skirtos papildomam kapitalui finansuoti. Jeigu šiomis lėšomis gausinamas ar modernizuojamas ilgalaikis turtas (t.y. pastovus kapitalas, jos laikomos kapitalinėmis investicijomis). Jei už papildomas lėšas įgyjamas trumpalaikis turtas ar sprendžiami kitos einamojo momento problemos (padengiamas įsiskolinimas), laikoma, kad tos investicijos papildo įmonės apyvartines lėšas.
Jeigu investicijos skirtos verslui, iš jų visuomet siekiama ekonominės naudos (mikrolygyje-bendrosios produkcijos, pelno prieaugio; makrolygyje – bendrojo vidinio produkto, nacionalinių pajamų prieaugio, kuris sudaro sąlygas gerinti gyvenimo kokybę).
Jeigu investuojama į negamybinę sferą, siekiama kitų (neekonominių) efektų-socialinių, kultūrinių, gamtosauginių ir pan.), kurie taip pat kaip ir ekonominiai gerina gyvenimo kokybę. Privatūs asmenys paprastai investuoja į verslo plėtimą, nors dalis jų tampa ir kultūros ar socialinių obbjektų mecenatais. Valstybė per savo investicijų politiką apsisprendžia, kur investuoti biudžeto nepaprastąsias lėšas. Pereinant iš komandinės į rinkos ekonomiką, vis daugiau valstybės įmonių privatizuojama, todėl valstybės investicijos į verslą vis mažėja, todėl nepaprastosios išlaidos skiriamos infrastruktūrai plėtoti, taip pat daliniam dalyvavimui stiprinant kai kuriuos verslo sektorius.
Investicijų procese viena kapitalo forma (piniginis kapitalas) paverčiamas kita: a) perkamos naujai įsteigtos įmonės akcijos (ar seniau veikiančios įmonės nauja akcijų emisija) ir šie pinigai panaudojami papildomam materialiam ar nematerialiam turtui įgyti; b) perkamas materialus ir nematerialus tu
urtas. Tuo atveju, jeigu įsigyjamos tik seniau išleistos akcijos ar nuperkama veikianti įmonė, išleisti pinigai nelaikytini investicijomis, nes jais tik pakeičiamas savininkas.
Statistikai investicijomis laiko tik kapitalinius įdėjimus, t.y. išlaidas pastatams, statiniams, įrengimams, mašinoms, transporto priemonėms įsigyti, statybai ir esamam ilgalaikiam materialiajam turtui atnaujinti (išskyrus einamąjį remontą), nors ekonominė investicijų prasmė yra platesnė. Kuomet stokojama apyvartinių lėšų, jų papildymas būna daug svarbesnis verslo sėkmei negu investavimas į nepilnai išnaudojamus gamybinius pajėgumus.
Investavimas – labai svarbi verslo įmonės veiklos sritis. Kiekvienas verslininkas investuodamas į savo verslą tikisi gauti pelną. Investicijų efektyvumas yra vienas iš svarbiausių kriterijų priimant sprendimą investuoti. Investuoti apsimoka tik tuomet, kai pajamos iš investicijos laukiamos didesnės už atsiradusias papildomas išlaidas susijusias su investuotu kapitalu, susidedančias iš kapitalo nusidėvėjimo, nuosavo bei skolinto kapitalo palūkanų normos ir priedo, kompensuojančio lėšų investavimo riziką.
Šio darbo tikslas yra detaliai išnagrinėti kokios yra trumpalaikio investavimo galimybės Lietuvos Respublikoje, kokie keliami reikalavimai norint sėkmingai parengti investicijų projektą ir sėkmingai jį įgyvendinti. Be to vienas iš darbo tikslų yra apžvelgti trumpalaikių investicijų finansavimo šaltinius.
Tai pakankamai aktuali tema šiuo Lietuvai svarbiu laikotarpiu. Investicinės galimybės auga su kiekvienu žingsniu link Europos Sąjungos. Norint sėkmingai pasinaudoti galimu Europos Sąjungos finansavimu reikia mokėti jį ,,pasiimti”, tam tikslui Lietuvos verslininkai turi žinoti kaip, kada ir
r kur investuoti, mokėti paruošti investicijų projektus ir žinoti kaip sėkmingai juos įgyvendinti.

TRUMPALAIKIŲ INVESTICIJŲ IR JŲ FINANSAVIMO ŠALTINIŲ PRAKTINĖS IR TEORINĖS LITERATŪROS APŽVALGA

Kalbant apie investavimą, o būtent apie trumpalaikes investicijas pirmiausia reikėtų išsiaiškinti kas gi yra investicijos ir ką reiškia būtent trumpalaikės investicijos, nes daugumos autorių nuomonės šiuo klausimu yra skirtingos. Lietuvos Respublikoje investavimas reglamentuojamas investicijų įstatymu, akcinių bendrovių įstatymu bei kitais įstatymais ir norminiais aktais.
1999 m. liepos 7 d.. Lietuvos investicijų įstatymo Nr. VIII-1312 3 straipsnyje yra išskiriamos galimų investicijų rūšys :
1. Investicijų rūšys pagal investuotojo įtaką ūkio subjektui:
1) tiesioginės investicijos – investicijos ūkio subjektui steigti bei įregistruoto ūkio subjekto kapitalui ar jo daliai įsigyti, taip pat reinvesticijos, paskolos ūkio subjektams, kuriuose investuotojui priklauso kapitalas ar jo dalis, subordinuotos paskolos, jei investuojama siekiant užmegzti arba palaikyti ilgalaikius tiesioginius investuotojo ir ūkio subjekto, į kurį investuojama, ryšius ir investuojant įsigyta kapitalo dalis suteikia investuotojui galimybę kontroliuoti arba daryti nemažą įtaką ūkio subjektui;
2) netiesioginės (portfelinės) investicijos – investicijos, jei investuojant įsigyta kapitalo dalis nesuteikia investuotojui galimybės daryti nemažą įtaką ūkio subjektui.
2. Investicijų rūšys pagal investuotojo nuolatinę buveinę (rezidavimą):
1) vidaus investicijos – Lietuvos valstybės, Lietuvos Respublikos fizinių ir juridinių asmenų investicijos Lietuvos Respublikoje;
2) užsienio investicijos – užsienio valstybių, tarptautinių organizacijų, užsienio fizinių ir juridinių asmenų investicijos Lietuvos Respublikoje.
3. Investicijų rūšys pagal investuotojo statusą:
1) valstybės investicijos – investicijos valstybės po

oreikiams tenkinti nacionalinio biudžeto, valstybės (savivaldybių) fondų lėšomis, Lietuvos valstybės (savivaldybių) vardu gautomis paskolomis, valstybės (savivaldybių) įmonių lėšomis ir kitu valstybės (savivaldybių) turtu bei valstybės (savivaldybių) suteikiamomis paskolų garantijomis;
2) privačios investicijos – Lietuvos Respublikos ir užsienio privačios nuosavybės teisės subjektų investicijos;
3) užsienio valstybių ir tarptautinių organizacijų investicijos.
4. Investicijų rūšys pagal investavimo objektą:
1) kapitalo investicijos – investicijos ilgalaikiam materialiajam ir nematerialiajam turtui sukurti, įsigyti arba jo vertei padidinti;
2) finansinės investicijos – visos investicijos, išskyrus nurodytas šios dalies 1 punkte.
Taigi kaip matome įstatymas išskiria investicijas pagal įtaką ūkio subjektui, pagal investuotojo nuolatinę buveinę, pagal investuotojo statusą ir pagal investavimo objektą. Pagal investavimo objektą išskiriamos kapitalo investicijos, t.y. investicijos ilgalaikiam turtui įsigyti arba jo vertei padidinti, ir finansines investicijas. Tačiau nėra išskirtos investicijos pagal investavimo laikotarpį t.y. ilgalaikės ir trumpalaikės investicijos. Įstatyme nėra įtvirtinta trumpalaikių investicijų sąvoka.
Vilniaus kolegijos išleistoje mokomojoje knygoje ,,Įmonių finansai”, autorė O.Buckiūnienė, investicijos apibrėžiamos kaip – ,,lėšos ilgalaikiam materialiam turtui kurti, įsigyti arba modernizuoti ir nekilnojamam turtui įsigyti, siekiant gauti pelną ar lėšų socialinėms reikmėms”. Tačiau su šiuo teiginiu nesutikčiau ir mėginčiau prieštarauti. Kapitaliniai įdėjimai suprantami siauresne reikšme ir gali būti kaip viena iš investicijų formų, bet ne jų analogas. Autorė O.Buckiūnienė pažymi, kad investicijos yra ilgalaikis lėšų įdėjimas. Manyčiau, kad atskiros investicijų formos yra ilgalaikės, tačiau investicijos gali būti ir trumpalaikės, pavyzdžiui, trumpalaikiai finansiniai įdėjimai į akcijas, indėlius, trumpalaikes obligacijas ir t.t. Taigi ekonomine prasme daryčiau išvadą, kad trumpalaikės investicijos turėtų būti priešingos ilgalaikėms t.y. kai investuojama į trumpalaikį turtą, t.y. investicijos iki 1 metų laikotarpiui.
Tačiau dauguma autorių savo veikaluose nepažymi kokios gi gali būti trumpalaikio investavimo galimybės. Dauguma darbų skirta ilgalaikėms investicijoms, investicijų projektai, projektų atsipirkimo įvertinimas skaičiuojamas 5-10 metų, o kaip gi trumpalaikis investavimas pvz. 1 mėn, 2 mėn.
J.Čiulevičius paskaitų konspekte ,,Žemės ūkio investicijos” rašo, kad žemės ūkio gamyba daugiašakė, sezoninė. Darbe aprašomos ilgalaikės investicijos žemei pirkti, moderniai ir efektyviai technikai pirkti, naujoms technologijoms diegti, produkcijos laikymo ir perdirbimo verslui plėtoti, žemės ūkio kooperacijai plėtoti. Tačiau apie trumpalaikio investavimo galimybes sezono metu nėra užsiminta. Sezoninė gamyba reiškia, kad tam tikru sezono metu gamyba suaktyvėja ir tuo metu reikia daug gamybinių, be to ir finansinių pajėgumų. Kartais būtina investuoti papildomų lėšų, o dažnai žemdirbiams ir trūksta apyvartinių lėšų, kad normaliai vykdyti gamybinį procesą. Taigi reikėtų trumpalaikių investicijų į apyvartines lėšas. O pasibaigus sezonui, realizavus produkciją turimi laisvi finansiniai fondai galėtų būti investuojami iki kito sezono, pavyzdžiui į terminuotus indėlius ar kt.
Skaitant ir kitų autorių darbus nuosekliai susipažinti su investicinių planų, projektų sudarymu, investavimo ekonominės naudos įvertinimu, bet pasigendama informacijos apie trumpalaikio investavimo galimybes, nes daugiausia visi aprašomi investiciniai projektai ilgalaikiai.
Geresnis vaizdas susidaro skaitant literatūrą apie investicijų finansavimo šaltinius. O.Buckiūnienė knygoje ,,Įmonių finansai” nuosekliai išvardina trumpalaikius finansavimo šaltinius : trumpalaikis banko kreditas, komercinis kreditas ir komerciniai vekseliai, kreditas su užstatu, faktoringas, forfeitingas, lizingas.
J.Čiulevičius ,,Žemės ūkio investicijos” skirsto investavimo šaltinius į vidaus ir užsienio. Vidaus šaltiniai : nuosavo lėšos, skolintos lėšos, valstybės finansavimas. Pelnas yra vienas nuosavų lėšų svarbiausias investicijų finansavimo šaltinis. Jis turi būti svarbiausias tiek savo dydžiu, tiek reikšme. Pelnas, atskaičius mokesčius ir kitus privalomus mokėjimus, paprastai dalijamas į dvi dalis : skirta vartojimui ir neskirstomąjį pelną, liekantį įmonės žinioje ir priskiriamą investicijų finansavimo šaltiniui. Kitas svarbus nuosavas investicijų finansavimo šaltinis yra turto nusidėvėjimo atskaitymai, tačiau tai ilgalaikių investicijų finansavimo šaltinis ir apie tai darbe nešnekėsime. Reikėtų sutikti su autoriaus nuomone, kad pelnas pats svarbiausias ir geriausias investicijų finansavimo šaltinis. Įmonė gaunanti pelną ir investuojanti gautą pelną tampa žymiai patrauklesne ir patikimesne. Tačiau pradedančioms verslą įmonėms sunku iš karto gauti tiek pelno, kad jį galima būtų skirti investicijoms. O kalbant apie trumpalaikes investicijas daugiau norisi apžvelgti skolintų lėšų panaudojimo galimybes, ką ir mėginsime išsiaiškinti šiame darbe – kokie gi yra skolinti finansavimo šaltiniai.
Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertas A.Bogdanovičius skeptiškai vertina šiandieninę Lietuvos kapitalo rinką : ,,Vertybinių popierių rinka Lietuvoje funkcionuoja dešimt metų, tačiau iki šiol įmonės beveik nesinaudoja galimybe finansuoti savo veiklą platinant viešas vertybinių popierių emisijas, o investuotojai turi mažą pasirinkimą vertybinių popierių, į kuriuos galėtų pelningai ir saugiai investuoti lėšas”. Su šiuo teiginiu galima sutikti nes išties trūksta informacijos ir galimybių saugiai investuoti lėšas.

TRUMPALAIKĖS INVESTICIJOS IR JŲ FINANSAVIMO ŠALTINIAI

Verslo strategija ir verslo planavimas

Paskutiniu metu sąvoka “strategija biznyje” tapo gana populiaria. Ši tema – neatskiriamas pasitarimų ir simpoziumų atributas. Dėl nuolatinės sąlygų kaitos rinkos ekonomikoje, verslininkas turi turėti savo veiklos gaires – įmonės strategiją. Vadinasi strategija – tai tam tikras tikslų ir galimybių suderinimas ir palaikymas. Strategija įmonei suteikia apibrėžtumą, individualumą ir sudaro sąlygas priimti tam tikrų profesijų darbuotojus. Strateginis planas atveria organizacijai perspektyvą. Strategiją reikėtų vertinti kaip programą, kuri nusako įmonės veiklą pakankamai ilgą laikotarpį, kartu užtikrinant, kad besikeičiant politinei ir socialinei aplinkai, galima būtų koreguoti veiksmus. Strategija – tai detalus, visapusiškas, kompleksinis planas, užtikrinantis misijos ir tikslų siekimą arba verslo strategiją – tai priemonių ir taisyklių sistema ilgalaikiams pagrindiniams verslo tikslams pasiekti, atsižvelgiant į : išorinės aplinkos teikiamas galimybes, kylančias grėsmes, vidinius privalumus ir trūkumus. Kad parengti verslo strategiją reikia žinoti : verslo tikslus, išorinę bei vidinę verslo aplinką.

Verslo organizacijos strategijų sistemą sudaro : integracijos strategija, korporacinė strategija, verslo vienetų strategija, funkcinė strategija, operacinės strategijos.

Integracijos strategija – tai taisyklių ir priemonių sistema, kurią taikydama verslo organizacija integruojasi į visuomenės gyvenimą, tampa jos sudėtine dalimi. Tai aukščiausio lygio strategija. Integracijos strategijos užtikrinimo priemonės yra naujų darbo vietų kūrimas, kokybiški produktai ir paslaugos, geras darbo apmokėjimas, sąžiningas mokesčių mokėjimas.

Korporacinė strategija – tai taisyklių ir priemonių sistema, kuria apsprendžiama verslo organizacijos ekonominė struktūra, verslo kūrimo, augimo ir pertvarkymo tempai. Korporacinės strategijos sritys yra organizacijos bendrųjų tikslų apibrėžimas, verslo sferų parinkimas ir suderinimas, verslo organizacijos įsigijimo būdų numatymas, veiklos apimčių ir krypčių numatymas, struktūros parinkimas, suformavimas ir koregavimas.

Verslo vienetų strategija – tai taisyklių ir priemonių sistema, pagal kurią tvarkoma konkreti verslo sfera arba jų grupė siekiant įsitvirtinimo rinkose ir augimo.

Funkcinė strategija – tai taisyklių ir priemonių visuma, kurią taikant užtikrinamas pagrindinių įmonės funkcijų vykdymas konkrečiose verslo vienetuose.

Operacinės strategijos – tai taisyklių ir priemonių sistema materialinio aprūpinimo, gamybos ir pardavimo procesų racionaliam vyksmui užtikrinti.

Organizacijos strategija turi būti optimali, sprendimai turi užtikrinti maksimalų strategijos įgyvendinimo efektą. Pagrindinis efektyvumo kriterijus – įmonės konkurentabilumas, įsiskverbimas ir įsitvirtinimas rinkose. Strategija turi būti ilgalaikė.

Pirmas strateginio planavimo žingsnis organizacijos vidinės aplinkos tyrimas. Aplinkos analizė tai procesas, kurio pagalba strateginio plano sudarytojai kontroliuoja organizaciją įtakojančius vidaus ir išorės veiksnius.

Atsižvelgiant į verslo strategiją yra sudaromi ir investicijų projektai arba verslo planai. Investicijos gali būti ilgalaikės, susietos su strateginiu įmonės planu, arba trumpalaikės. Bet kokiu atveju siekiant investuoti reikia atlikti eilę veiksmų tam, kad įvertinti investicinį projektą. Dažniausiai turi būti atsakyta į klausimą – ar investuoti apsimoka ?

Bet kokiu atveju plečiant verslą, siekiant gauti finansavimą yra sudaromi verslo planai, investicijų projektai.
Verslo ar investicijų plano struktūra nėra griežtai apibrėžta, tačiau turi tam tikras, dažniausiai pasitaikančias, dalis : 1) reziumė – įmonės veiklos charakteristika, vadovai jų patirtis, verslo idėja, reikalingų lėšų poreikis, panaudojimas, atsipirkimo laikas, pagrindiniai rizikos veiksniai; 2) įmonės veiklos analizė – įmonės istorija, veiklos kryptys, produkcijos aprašymas, turimos technologijos, reikalingos žaliavos ir medžiagos, darbuotojų kvalifikacija; 3) siūlomo projekto esmė – idėja, pagrindiniai parametrai, pagrindiniai tyrimai; 4) rinkodaros planas – rinkos tyrimai, rinkodaros rinkinys, pardavimų prognozė; 5) gamybos planas – gamybos procesas, technologinė įranga, gamybiniai pajėgumai, žaliavos ir medžiagos, atsargos ir sandėliai; 6) organizacinis planas – juridinė įmonės forma, nuosavybės struktūra, organizacinė struktūra, personalas; 7) finansinis planas – lėšų poreikis ir finansavimo šaltiniai, pelno ataskaita, balansas, pinigų srautų ataskaita, lūžio taško radimas, sąnaudų prognozė, ekonominiai finansiniai rodikliai.
Be plano vadovai nežino, kaip efektingai organizuoti žmones ir tvarkyti išteklius. Jie net negali įsivaizduoti, ko reikia organizacijai. Be plano jie negali vadovauti su pasitikėjimu ir tikėtis, kad kiti jais seks. Be plano tiek vadovai, tiek ir jų pasekėjai turi labai mažai galimybių pasiekti tikslą ar žinoti, kada ir kur nuklydo nuo kelio. Kontrolė tampa beprasmė. Labai dažnai blogi planai veikia visą organizacijos būklę, todėl planavimas yra labai svarbus.

Investicijų poreikio atsiradimas ir jo įvertinimas
Investicijų planavimas ir Baumo modelis. Įmonė planuodama savo investicijas į gamybos plėtrą arba pertvarkymą, turi žinoti perspektyvinius ir artimiausius verslo tikslus, rinkos talpumą, gamybos technologiją, išteklių poreikius ir apsirūpinimą jais, numatyti būsimas pajamas, išlaidas ir grynąjį pelną, t.y. atlikti investicijų finansinę analizę. Svarbu apčiuopti kliūtis, kurios gali sutrukdyti projekto įgyvendinimą pirmaisiais metais, taip pat nustatyti rodiklius, kurie leistų reguliariai stebėti, ar verslas kyla, klesti, ar jį gali ištikti nesėkmė. Įmonės savininkai, vadovai, specialistai turi apskaičiuoti ar apsimoka investuoti pinigus į numatomą verslą. Tam tikslui yra sudaromas investicijų projektas. Rengiant investicijų projektą reikia nuolat galvoti – ką įmonė gaus sėkmingai įgyvendinus investicijų projektą ir kokia investicijoms skiriamų pinigų praradimo rizika. Projektas rengiamas ir įgyvendinamas keliais konkrečiais etapais, kurie vadinami projekto ciklu. Yra įvairių projekto ciklo modelių, kurie paprastai priklauso nuo juos sudariusių autorių nuomonės. Pirmas toks modelis buvo sudarytas 1970 metais. Tai vadinamasis Baumo ciklas, pavadintas autoriaus vardu (1 pav.). Šiame cikle išskirti keturi pagrindiniai etapai : identifikavimas, rengimas, atranka (vertinimas) ir įgyvendinimas. 1978 metais ciklas buvo papildytas penktuoju etapu – įvertinimas.

Identifikavimas

Įvertinimas Rengimas

Įgyvendinimas Atranka (vertinimas)

1 pav. Baumo projekto ciklo modelis

Baumo modelyje visų pirma akcentuojama projekto idėja. Pagal Baumą, projekto idėja paprastai gimsta iš paklausos identifikavimo, turimų išteklių, visuomeninio ar asmeninio poreikio.

Modelyje pakankamas dėmesys skiriamas projekto identifikavimui. Identifikavimas apima idėjos subrandinimą iki pakankamai konkretaus lygio, tokio, kai pasiūlymą galima laikyti potencialiu projektu. Tai nelengva, nes šiame etape tenka įvertinti daug prielaidų, iš daugybės alternatyvų rinktis geriausią. Darbą gali palengvinti projekto loginė sandara. Loginė sandara tai priemonė, kuria siekiama paaiškinti projekto sudarymo logiką. Loginė sandara paaiškina, ar sąnaudos projektui realizuoti pranoksta planuojamą gauti naudą ir padeda įvertinti projekto įgyvendinimo prielaidas (lentelė Nr.1).

Lentelė Nr. 1
Investicijų projekto loginė sandara
Projekto struktūra Projekto vertės rodikliai Informacijos šaltiniai Prielaidos
Strateginiai tikslai Tikslų įgyvendinimo
rodikliai Statistinė atskaitomybė Strateginių tikslų
Pasiekimo prielaidos
Taktiniai tikslai Tikslų įgyvendinimo
rodikliai Įmonės finansinė
atskaitomybė Taktinių tikslų pasiekimo prielaidos
Rezultatai-išeiga Kiekybinė rezultatų-
produkcijos išeiga Produktų rinkos
Informacijos šaltiniai Rezultatų pasiekimo
prielaidos
Įdėjimai-ištekliai Išteklių rūšys ir kiekinė
išraiška Išteklių rinkos tyrimo
rodikliai Apsirūpinimo ištekliais
prielaidos

Pirmoje skiltyje parodomi svarbiausi projekto struktūros elementai : strateginiai tikslai, kuriuos siekiama įgyvendinti šiuo projektu, ir taktiniai, kurie turi tarnauti siekiant pagrindinio tikslo. Žemiau pateikiami rezultatai, kurių siekiama projekte, ir ištekliai, kurie bus reikalingi tiems rezultatams pasiekti.

Antroje skiltyje pateikiami rodikliai, kurių pagalba galima objektyviai įvertinti projekto įgyvendinimo tikslus, rezultatus ir išteklius.

Trečioji skiltis skirta informacijos šaltiniams, užtikrinantiems duomenų patikimumą.

Ketvirtoje skiltyje nurodomos projekto įgyvendinimo prielaidos. Daugelis jų išorinės, kurioms verslininkas įtakos daryti negali. Teisingai įvertintos prielaidos mažina projekto riziką. Projektui gali turėti įtakos daug veiksnių, tačiau reikia atrinkti svarbiausius, labiausiai susijusius su projekto tikslais.

Antrasis etapas pagal Baumo modelį – projekto rengimas. Šis etapas apima detalų projektuojamos idėjos planavimą. Projektas turi būti suplanuotas, apsvarstytos galimos alternatyvos, nustatytas techninis, ekonominis bei finansinis įgyvendinamumas. Dažniausiai pirmame projekto ciklo etape atrenkama keletas realių pasiūlymų, kuriems antrame etape skaičiuojamos numatomos išlaidos, pajamos, pelnas iš realizacijos. Labiausiai tinkamas pasiūlymas parengiamas iki projekto, sudaromas finansinis planas ir atliekama finansinė analizė.

Kitas, pats svarbiausias, projekto ciklo etapas – projekto atranka arba vertinimas. Šiame etape peržiūrimi visi projekto aspektai, kadangi reikia nuspręsti, ar projektas bus įgyvendintas, ar bus skiriamas jo finansavimas. Atrenkant projektą, jis vertinamas keliais aspektais :
techniniu – ar yra techninės galimybės projektui įgyvendinti;

finansiniu – ar realūs finansavimo šaltiniai, ar bus garantuotos paskolos vykdymo sąlygos;

komerciniu – ar turės pagaminta produkcija savo rinką;

socialiniu – ar projektas naudingas ir priimtinas žmonėms, ar užtikrins darbo vietas;

aplinkos apsaugos – ar neturės neigiamų pasekmių gamtai ir žmonių sveikatai;

organizaciniu-valdymo – ar žmonės, atsakingi už projektą, kompetetingi jį įgyvendinti.

Projektą vertina savininkai, įmonių administracijos, valstybinės institucijos, atsakingos už finansavimą, bankai. Projektas gali būti priimtas, atmestas arba po derybomis padarytų kai kurių pataisų priimtas.

Projekto įgyvendinimas – ketvirtas ciklo etapas. Jame sunaudojama didžioji dalis lėšų, statomi pastatai, perkama ir montuojama įranga, suformuojamos apyvartinės lėšos, rūpinamasi darbuotojais ir jų klasifikacija. Projektas nėra dogma, jį įgyvendinant atsiranda sunkumų, kliūčių kurias norint įveikti projektas gali būti koreguojamas darant kai kuriuos pakeitimus.

Paskutinis etapas – projekto įvertinimas. Ar pasiekti projekto tikslai ir gauta nauda ? štai į šį klausimą atsakoma paskutiniame ciklo etape. Vertinant pasimokoma iš padarytų klaidų.

Baumo modelis yra pagrįstas metodiškai ir logiškai, todėl jis pagrįstai laikomas investicijų planavimo metodiniu pagrindu ir taikomas planuojant investicijas.

Verslo aplinkos įvertinimas. Investuojant labai svarbu žinoti rinkos poreikius, t.y. nustatyti tas produkcijos rūšis, kurių labiausiai trūksta vietinėje rinkoje ir kurioms yra didesnės eksporto galimybės. Taigi rinkos tyrimams reikia skirti didelį dėmesį. Įmonės specialistai turi numatyti, kokią produkciją gamins ateityje, kaip gerins jos kokybę, kur ją parduos, kas bus pagrindiniai produkcijos pirkėjai ir vartotojai. Svarbu įvertinti produkcijos eksporto galimybes atsižvelgiant į atitinkamų šalių rinkos poreikius ir jų muitų sistemą.

Prieš planuojant investicijas būtina atsižvelgti ir sukaupti informaciją apie savo esamus ir būsimus konkurentus, t.y. svarbiausius pasirinktos produkcijos gamintojus, jų pranašumus ir silpnąsias puses.

Reikia įvertinti, kokiomis sąlygomis bus perkamos žaliavos, medžiagos, įrengimai ir mašinos, kas bus pagrindiniai tiekėjai ir kiek jų bus, kokios gali būti tiekimo ir atsiskaitymo problemos ? Be to reikia apibrėžti ir gamybos organizavimo galimybes, kokiu laikotarpiu gali prireikti papildomos darbo jėgos ir kokiu jos pakaks, kiek kainuos papildoma darbo jėga ? Svarbu realiai įvertinti produkcijos gamybos ir su jos realizavimu susijusias išlaidas.

Rengiant verslo planą arba investicijų projektą svarbu numatyti veiksnius, turinčius įtakos planuojamam verslui ir investicijoms. Projektas ar verslo planas identifikuojamas, rengiamas ir įgyvendinamas konkrečioje aplinkoje. Tik teisingai ją įvertinus galima tikėtis, kad verslas seksis ir į jį investuotas kapitalas duos naudą. Dar tada kai tik ruošiamasi ateityje investuoti ar pradėti verslą reikia įvertinti verslo aplinką. Yra išskiriami vidiniai ir išoriniai verslo aplinkos veiksniai. Vidiniai veiksniai – tai ne vien įmonės ekonominė padėtis. Svarbu aplinką įvertinti įvairiais aspektais : technologiniu, komerciniu, organizaciniu, valdymo. Vidinė verslo aplinka pilnai priklauso nuo verslininko valios. Vidinę aplinką galima keisti ar bent jau įtakoti. Reikia apskaičiuoti kiek įmonė turi ilgalaikio ir apyvartinio turto ir kiek jo reikės įgyvendinant investicijų projektą. Kiekviena įmonė turi tai, ko neturi kita įmonė arba atvirkščiai, todėl tikslinga imtis tokio verslo, kurio santykinis efektyvumas yra didesnis t.y. kuriame galima būtų panaudoti gausesnius išteklius ir mažiau menkesnius išteklius.

Prie išorinės verslo aplinkos reikėtų priskirti politinę-teisinę, ekonominę, geografinę, socialinę-kultūrinę aplinką. Skirtingai nuo vidinės aplinkos, išorinės aplinkos paveikti negalime, tačiau planuojant investicijas ir verslą į išorinę aplinką taip pat būtina atsižvelgti ir ją tinkamai įvertinti.

Politinė-teisinė aplinka rodo, ar verslui yra palankūs įstatymai, Vyriausybės nutarimai ir kiti norminiai teisės aktai. Šiuo metu Lietuvoje dauguma įstatymų yra dažnai keičiami, verslininkai nespėja susipažinti su naujais įstatymais reglamentuojančiais verslą, o jau priimami nauji. Keletą kartų per metus keičiami mokesčių įstatymai, todėl labai sunkus juos sekti ir vykdyti. Atsižvelgiant į nurodytas priežastis galima teigti, kad politinė-teisinė aplinka Lietuvoje verslui kol kas nepalanki.

Ekonominė aplinka glaudžiai susijusi su politine-teisine, nes ūkinės veiklos ekonomines prielaidas ir sąlygas reglamentuoja valstybės įstatymai ir kiti teisės aktai. Be to ekonominė aplinka apima makroekonominius šalies rodiklius, infliaciją. Vertinant išorinę aplinką vertėtų žinoti : infliacijos prognozę, valiutų keitimo kursus, ilgalaikių ir trumpalaikių paskolų palūkanų normas, išteklių rinkos kainas, muitų tarifus, mokesčių dydį, importo-eksporto sąlygas, kokybės reikalavimus. Esama ekonominė padėtis Lietuvoje rodo, kad ekonominė verslo aplinka Lietuvoje ilgą laiką buvo nepalanki, tik visai neseniai Lietuvoje pradėjo sklandyti liberalizmo idėjos, teigiančios, kad verslui reikia atrišti rankas. Seimas ir Vyriausybė vis dažniau svarsto įstatymų projektus mažinančius mokesčius, šalinančius kliūtis verslui, dauguma įstatymų derinama su Europos sąjungos normomis, todėl ekonominė verslo aplinka Lietuvoje tampa patrauklesne.

Geografinė aplinka yra pakankamai palanki. Lietuva daugeliu atvejų yra tarptautinių kelių sankryžoje, galima sakyti savotiškas tiltas tarp Rytų ir Vakarų šalių. Be to Lietuva yra prie Baltijos jūros ir turi savo uostą, kurios infrastruktūros plėtimas įgyja vis didesnį pagreitį ir tai teigiamai veikia verslo aplinką.

Svarbu teisingai įvertinti ir socialinę-kultūrinę aplinką, visuomenės požiūrį į prekes ir paslaugas, susiklosčiusias vartojimo tradicijas, įpročius ir papročius.
Verslo aplinkos pagerėjimą rodo ir tai, kad paskutiniu metu Lietuvoje tendencingai didėja investicijos. Statistikos departamento duomenimis kasmet Lietuvoje materialinės investicijos palaipsniui didėja (pav. Nr.2).
2 pav. Tiesioginės investicijos Lietuvos Respublikoje 1995-2002 metais mln. litų

Marketingo strategija. Rinkos santykių šalyse verslas grindžiamas marketingu. Marketingas – tai valdymo koncepcija, kai siekiant ūkio tikslų, visa jos veikla sutelkiama į rinkos dabartines ir ateities reikalavimus. Tai verslo filosofija, orientuota į vartotojų poreikius ir verslo pelną. Investicijų projekte bendruosius tikslus ir marketingo tikslus reikėtų konkretizuoti iki tokių formuluočių ir rodiklių, kuriuos būtų galima išmatuoti ir kontroliuoti. Iškėlus konkretų tikslą, reikia pasirinkti tinkamą strategiją tam tikslui pasiekti. Įmonės turi taikyti įvairių strategijos tipų derinius, atsižvelgdamos į vidinę ir išorinę verslo aplinką. Marketingo strategija nulemia gamybos pobūdžio sprendimus, jeigu projekto akcentas yra savikainos mažinimas, veiklos planas bus orientuotas gaminti daugiau produkcijos, nedidinant bendrųjų gamybos kaštų, gaminant pigesnę nei konkurentų produkciją. Jeigu akcentuotas kokybės gerinimas, visas dėmesys bus sukoncentruotas technologijai, kuri leistų pagaminti geresnės kokybės ir išvaizdos, nors galbūt brangesnę negu konkurentų produkciją.

Marketingo tikslai susiję su bendrais įmonės tikslais : maksimaliai didinti vartojimą, maksimaliai tenkinti vartotojų poreikius suteikti vartotojui didelio pasirinkimo galimybę, maksimaliai gerinti gyvenimo kokybę.

Iškėlus konkretų tikslą, reikia pasirinkti tinkamą strategiją tam tikslui pasiekti. Strategija – tai teisingas kelias, kuris taktinių priemonių pagalba daro įtaką rinkos rezultatams. Skiriami įvairūs marketingo strategijų tipai pagal intensyvumą – intensyvaus ir pasyvaus, pagal tikslines rinkas – universalaus, koncentruoto, diferencijuoto, pagal marketingo priemonių pobūdį – įsiskverbimo, naujų rinkų, naujų prekių, diversifikacijos, integracijos. Įmonės gali taikyti įvairius marketingo strategijų derinius.

Nustačius marketingo tikslus ir strategiją, svarbu teisingai pasirinkti priemones, jas tarpusavyje suderinti ir tikslingai panaudoti. Tos priemonės tai marketingo elementai : prekė, kaina, pateikimas, rėmimas. Šie elementai derinami tarpusavyje sudaro marketingo kompleksą. Pagrindinis elementas visgi – prekė. Svarbiausios jos vartojamosios savybės, išvaizda, skonis, kvapas, įpakavimas, garantijos, servisas. Reikalavimus prekei diktuoja ne vien tik vartotojai, bet ir valstybė sukurdama įvairius standartus ir sąlygas.

Kainos lygis priklauso nuo gamybos sąnaudų ir pelno normos, pirkėjo pajėgumo įsigyti prekę, konkurencinės situacijos. Aišku, kad kaina rinkoje svyruoja dažniausiai priklausomai nuo pasiūlos-paklausos.

Pateikimas kaip marketingo priemonė turi užtikrinti, kad prekė tinkamu laiku būtų tinkamoje vietoje. Pateikimas apima prekės judėjimą nuo gamintojo iki vartotojo.

Ketvirtas marketingo komplekso elementas – rėmimas apima reklamą, pardavimų skatinimą, populiarinimą.

Marketingo tikslai gali būti pasiekti tik, kai visi keturi marketingo komplekso elementai optimaliai suderinti ir atitinka pasirinktą marketingo strategiją.

Finansinis planas. Paskutinė verslo plano ar investicijų projekto dalis yra finansinis planas. Jame reikia numatyti realius finansavimo šaltinius, atlikti ir pateikti išsamią investicijų projektų įvertinimo analizę. Tinkamai parengtas finansinis planas yra tuomet, kai galima :
– apskaičiuoti lėšų poreikį projektui įgyvendinti;
– suplanuoti projekto finansavimą nuosavu ir skolintu kapitalu, paskolos dydį ir sąlygas, grąžinimo galimybes ir laiką;
– išanalizuoti projekto likvidumo padėtį, nustatant, kada gali būti pinigų deficito periodai ir kaip juos įveikti;
– nustatyti investicijų naudingumą jo savininkų, akcininkų ir valstybės atžvilgiu.
Finansinio projekto dalį paprastai sudaro pajamų ir išlaidų planas, investicijų poreikio ir finansavimo šaltinių apskaičiavimo grafikai, pelno, grynųjų pinigų srautų planas, planinis balansas ir finansinė analizė.

Investicijų projektų vertinimo metodai. Dažniausiai įmonės turi kelis investicijų projektų variantus. Iš pradžių projektų būna daugiau, po to, atlikus visų variantų esminius skaičiavimus, alternatyvų lieka mažiau ir labiausiai priimtinas variantas parengiamas galutinai. Investicijų projektų įvertinimui naudojami įvairūs metodai, iš kurių svarbiausi yra šie : 1) atsipirkimo laiko metodas; 2) vidutinio investicijų pelningumo metodas; 3) grynosios dabartinės vertės metodas; 4) piniginių įplaukų-išlaidų santykio metodas; 5) vidinės grąžos normos metodas.

Atsipirkimo laiko metodo esmė yra ta, kad jis parodo, kaip greitai grįžta investuotos lėšos. Šis metodas neišreiškia investicijų efektyvumo procentais, bet pasinaudojus gauta informacija galima palyginti pinigų įplaukas su skolinto kapitalo pritrauktomis išlaidomis – jei projektas neatsiperka, pinigų srautai nepadengs ir finansavimo išlaidų. Be to šis metodas leidžia palyginti investavimo alternatyvas – kuo trumpesnis atsipirkimo laikas, tuo projektas naudingesnis.

Vidutinio investicijų pelningumo metodo esmė yra tai, kad šiuo atveju apskaičiuojamas gauto vidutinio pelno iš investicijų ir investicijų sumos santykis. Jeigu yra keli projektai tai pasirenkamas didžiausią pelningumą turintis projektas.

Kaip ir atsipirkimo laiko, taip ir vidutinio investicijų pelningumo metodas tinkamas greitai atsiperkančioms ir mažos apimties investicijoms vertinti.

Grynosios dabartinės vertės, pinigų įplaukų-išlaidų santykio bei vidinės grąžos normos metodai yra paremti pinigų laiko vertės koncepcija. Galima trumpai paaiškinti tai, kad šiuo metu turimi pinigai yra vertingesni už tą pačią sumą kurią mes turėsime ateityje, nes pinigus turėdami šiandien galime juos investuoti ir gauti procentus ir pan., todėl reikia apskaičiuoti ar apsimoka investuoti ar gautas pelnas viršys realią pinigų vertę ateityje. Tam taikomi diskontai yra sudaromos diskontų lentelės ir t.t.

Trumpalaikės investicijos

Trumpalaikės investicijos į LR ūkį . Pastaraisiais metais Lietuvos ūkiui sparčiai augant ir įsiliejant į Europos Sąjungos ekonominę erdvę, suaktyvėjo ir investavimas. Materialinės investicijos 2002 m. sudarė 7971 mln. Lt ir buvo didžiausios per visą laikotarpį nuo Nepriklausomybės atkūrimo. Nors per metus jos išaugo tik 1,9 % (2001 m. – 26,4 %), iš to nevertėtų daryti skubotų išvadų, nes tendenciją iškreipė pelno mokesčio lengvatos reinvesticijoms panaikinimas nuo 2002 m. pradžios. Šis sprendimas lėmė dirbtinį investicijų bumą 2001 m. ketvirtąjį ketvirtį, įmonėms skubant pasinaudoti minėta lengvata.

Praėjusiais metais sumenko investicijos į didžiausias ekonomikos sferas – apdirbamąją pramonę ir vidaus prekybą – atatinkamai 4,2 % ir net 31,6 % . Abiejuose ūkio sektoriuose investicijos atsigavo jau 2000 m. – metais anksčiau nei visame ūkyje, todėl nenuostabu, kad gamybos pajėgumų ir prekybos plotų didinimo rezervai buvo iš esmės išnaudoti dar iki praėjusių metų. 2002 m. padidėjo investicijos į kitus sektorius. Antrus metus iš eilės augo investicijos į žemės ūkį, skatinamos paramos iš SAPARD fondų. Sparčiai plėtojosi viešbučių ir restoranų veikla.

Lietuvos ūkio augimo tempai tiesiogiai priklauso nuo užsienio investicijų. Pastaruoju metu jų srautas tik augo – pernai jis buvo didesnis nei Latvijoje bei Estijoje kartu paėmus ir sudarė 2666 mln. Lt, t.y. 1,5 karto daugiau nei užpernai. Tiesa nepavyko sumušti 1998 m. rekordo, tačiau tada tiesioginių užsienio investicijų antplūdį lėmė Lietuvos Telekomo privatizavimas. Analizuojant be privatizavimo įplaukų, 2002 m. tiesioginių užsienio investicijų srautas buvo 2447 mln. Lt ir viršijo bet kurių kitų metų analogišką rodiklį.

Pirmąjį šių metų ketvirtį užsienio investuotojų dėmesys Lietuvai neišblėso ir lėmė daugelio akcijų brangimą Lietuvos vertybinių popierių biržoje. Nėra pagrindo manyti, kad artimiausioje ateityje ši tendencija išnyks.

Didžiausias užsienio investuotojų penketukas per paskutinius metus nepakito : Danijos investicijos sudarė 17,2 % visų tiesioginių užsienio investicijų, Švedijos – 15,3 %, Estijos – 11,7 %, Vokietijos – 9,6 % ir Jungtinių Amerikos valstijų – 8,7 %. Toliau rikiavosi Suomija ir Didžioji Britanija, kurios susikeitė vietomis. Skandinaviškos kilmės kapitalas dominavo kasybos, finansinio tarpininkavimo, statybos, transporto ir sandėliavimo, telekomunikacijų sektoriuose, jis sudarė per pusę visų tiesioginių užsienio investicijų maisto pramonėje. Vokietijos investicijos buvo koncentruotos energetikoje, prekyboje, finansiniame tarpininkavime ir apdirbamojoje pramonėje. JAV investuotojai daugiau dėmesį skyrė maisto pramonei ir prekybai, amerikietiškos investicijos kartu su Didžiosios Britanijos kapitalu dominavo viešbučių ir restoranų sektoriuje.

Svarbi 2002 metų naujiena buvo į investuotojų aštuntuką įsiterpusi Rusija, kuri ėmė kontroliuoti naftos produktų gamybą. Šios šalie investicijos Lietuvoje smarkiai išaugs jau šiemet, nes Rusijos kapitalas aiškiai domisi prasidėjusiu energetikos sektoriaus privatizavimu.

Palankus investicinio klimato kūrimas šalyje susijęs su tiksliu teisiniu investicinės veiklos reguliavimu. Šiuo atžvilgiu investicinė veikla yra fizinių ar juridinių asmenų bei šalies praktinių veiksmų atsipirkimas realizuojant investicijas. Šiuo metu Lietuvos teisinė sistema susideda iš daugiau kaip 50 įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių investicinę veiklą. Jie sukuria investicinės veiklos teisinio reguliavimo pagrindą.
Įstatyminė bazė nustato investitorių, t.y. investicinės veiklos subjektų, kurie priima sprendimus įdėti savas, skolintas ir pritrauktas turtines ir intelektualines vertybes į investavimo objektus, teisinį statusą. Įstatyminė bazė deklaruoja, kad visi investicinės veiklos subjektai nepriklausomai nuo nuosavybės ir veiklos formų turi vienodas teises vykdant šią veiklą. Jie taip pat savarankiškai nusistato investicijų tikslus, kryptis ir apimtis. Jie sutarčių pagrindu, tame skaičiuje organizuojant konkursus ir prekybas, pritraukia investicijų realizavimui bet kurios investicinės veiklos dalyvius. Investitorius turi teisę valdyti, naudoti ar kitaip disponuoti investiciniais objektais bei investicijų rezultatais, tame tarpe investicines ir prekybines operacijas Lietuvos teritorijoje.
Charakterizuojant investicijų ekonominę esmę, galima pabrėžti, kad šiuolaikinėje literatūroje šis terminas traktuojamas klaidingai arba labai siaura prasme. Tipiškiausia klaida yra ta, kad bet koks lėšų įdėjimas, kuris gali ir nedidinti nei kapitalo prieaugio, nei pelno, suprantamas kaip investicijos. Tokiam lėšų įdėjimui dažniausiai priskiriamos taip vadinamos investicijos televizorių, automobilių, butų ir pan. Pirkimui, kurios savo ekonominiu turiniu nepriklauso investicijoms. Įsigyjant šias prekes, lėšos tiesiogiai naudojamos ilgalaikiam vartojimui, išskyrus jei jų įsigijimo tikslas yra pardavimas.
Dažna klaida yra termino “investicijos” sutapatinimas su terminu “kapitaliniai įdėjimai”. Investicijos šiuo atveju yra lėšų įdėjimas pagrindinių priemonių atnaujinimui (pastatų, įrengimų, transporto priemonių ir pan.). Tuo pačiu investicijos gali būti panaudotos ir apyvartinėms lėšoms, ir įvairiems finansiniams instrumentams (akcijos, obligacijos), ir atskiroms nematerialių aktyvų rūšims (patentai, licenzijos). Kapitaliniai įdėjimai suprantami siauresne reikšme ir gali būti kaip viena iš investicijų formų, bet ne jų analogas.
Taip pat daug kur pažymima, kad investicijos yra ilgalaikis lėšų įdėjimas. Atskiros investicijų formos yra ilgalaikės, tačiau investicijos gali būti ir trumpalaikės, pavyzdžiui, trumpalaikiai finansiniai įdėjimai į akcijas, taupomuosius sertifikatus, trumpalaikes obligacijas ir t.t. Taigi ekonomine prasme galima daryti išvadą, kad trumpalaikės investicijos turėtų būti priešingos ilgalaikėms t.y. kai investuojama į trumpalaikį turtą. Tokios investicijos galėtų būti : apyvartinių lėšų papildymas, žaliavų ar medžiagų įsigijimas gamybai, akcijų, vertybinių popierių įsigijimas ar indėlių, paskolų suteikimas trumpesniam nei 1 metų laikotarpiui, įvairių patentų, licencijų įsigijimas.
Kiekvienas ūkio subjektas savarankiškai sprendžia kada ir kur jam investuoti. Kartais trūkstant apyvartinių lėšų yra stabdomas gamybinis procesas, kad to išvengti padės trumpalaikė investicija padidinant apyvartines lėšas, taip pat įmonės gali trumpam investuoti ir užsipirkdamos daugiau žaliavų, kai rinkoje yra žaliavos trūkumas ar žinoma, kad žaliavos turi brangti, tokios investicijos visada atsipirks, nes jos padės palaikyti nenutrūkstamą gamybos procesą ar sutaupyti lėšų. Tačiau ir esant pakankamai apyvartinių lėšų, žaliavų ar kito trumpalaikio turto yra galimybė trumpam investuoti. Įmonės turėdamos pakankamai piniginių lėšų gali jas trumpam investuoti į vertybinius popierius arba padėdamos trumpalaikius indėlius į banką. Norisi plačiau aptarti trumpalaikio investavimo į vertybinius popierius ir į trumpalaikius indėlius galimybes.
Vertybinių popierių rinka Lietuvoje funkcionuoja dešimt metų, tačiau iki šiol įmonės beveik nesinaudoja galimybe finansuoti savo veiklą platinant viešas vertybinių popierių emisijas, o investuotojai turi mažą pasirinkimą vertybinių popierių, į kuriuos galėtų pelningai ir saugiai investuoti lėšas. Investicijos į vertybinius popierius priklauso ir nuo piniginių bei laiko sąnaudų, kurias patiria investuotojai, atlikdami operacijas su vertybiniais popieriais. Dėl įvairių suvaržymų, konkurencijos ribojimo, netobulos apmokestinimo tvarkos investicijų kaštai Lietuvoje yra didesni, nei galėtų būti. Pavyzdžiui, viešosios apyvartos tarpininkų santykiai su klientais yra susaistyti daugybe reikalavimų, kuomet beveik kiekvienas investuotojo ir tarpininko žingsnis atliekant operacijas su vertybiniais popieriais privalo būti smulkmeniškai dokumentuotas ir apskaitytas. Tai padidina investicijų kaštus, apriboja tarpininkų ir jų klientų susitarimų laisvę. Jau dabar kai kurie tarpininkai yra priversti nustatyti minimalius komisinius mokesčius smulkiems klientams arba iš viso atsisakyti juos aptarnauti.
Iždo vekseliai. Lietuvoje Vyriausybės vertybinius popierius į apyvartą išleidžia Finansų ministerija, o juos išperka Finansų ministerija arba LR vyriausybės įgaliota institucija ar turto valdymo įmonė. Vyriausybės vertybiniai popieriai išleidžiami nematerialia forma, o parodomi tik įrašais asmeninėse vertybinių popierių sąskaitose. Vertybinius popierius išleidžia vyriausybė, o savivaldybės Lietuvoje tuo neužsiima.

Vieniems Vyriausybės vertybiniai popieriai atrodo kaip “stebuklinga lazdelė”, kuri galėtų išgelbėti Lietuvos biudžetą, energetikus, bankus, o kitų nuomone, obligacijos destabilizuoja Lietuvos finansų rinką, pasiglemždamos lėšas, kurios galėtų būti skirtos pramonei kredituoti.

Lietuvoje Vyriausybės vertybiniai popieriai pagal trukmę yra skirstomi į dvi grupes: trumpalaikiai – iždo vekseliai (galiojimo trukmę iki metų); bei ilgalaikiai – obligacijos. Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, iždo vekseliai išleidžiami siekiant reguliuoti pinigų kiekį apyvartoje, todėl priskiriami pinigų rinkai. Obligacijos, kaip žinia, išleidžiamos biudžeto deficitui arba ilgalaikiams valstybinės reikšmės projektams finansuoti.Vyriausybė, tai pats pigiausias būdas pasiskolinti pinigų, nes apsieinama be tarpininkų, o didelė vertybinių popierių paklausa sumažina skolinimosi kaštus. Taigi trumpalaikės investicijos galimos į iždo vekselius.

Vyriausybės vertybinių popierių aukcionus organizuoja Lietuvos Bankas pagal LB patvirtintus aukciono nuostatus. VVP platina specialias licencijas, turinčias finansų maklerio įmonės arba bankų maklerio departamentai. Antrinė apyvarta vykdoma nacionalinėje vertybinių popierių biržoje. VVP rinka gyvuoja jau kelerius metus. Vertybinių popierių paklausa yra didesnė nei pasiūla .

Specialistai teigia, kad didelė užsienio investuotojų įtaka rinkai, tam tikra prasme, pavojinga, nes jų staigus atsitraukimas gali sukelti problemų. Tačiau dėl VVP pelningumo sumažėjimo užsienio investuotojų atsitraukimas vyko pamažu ir šiuo metu jų įtaka minimali. Pavyzdžiui 1998 metais užsienio investitorių dalis bendrosiose investicijose į VVP sudarė apytiksliai 33 proc. ir nuo laiko stabiliai mažėjo.

Lentelė Nr.2
Iždo vekselių išleistų litais vidutinių metinių palūkanų normų svertiniai vidurkiai procentais
Periodas Iki 1 mėnesio Iki 3 mėnesių Iki 6 mėnesių Iki 12 mėnesių
1994 metai 11,26 21,25 – –
1995 metai 27,55 26,09 27,22 20,15
1996 metai 20,64 20,02 15,81 20,13
1997 metai 6,83 8,79 9,20 9,25
1998 metai 8,78 10,70 11,28 12,29
1999 metai 8,12 10,33 12,25 13,65
2000 metai – 7,49 8,54 9,90
2001 metai – – 5,67 5,67
2002 metai – – 3,21 3,84
2003 m. I ketvirtis – – 2,99 3,14

Kaip matome iždo vekselių pelningumas nuo 1994 metų tendencingai mažėjo, 1996 metų 6 mėnesių vidutinis iždo vekselių pelningumas buvo net 27,22 %, o paskutiniu laikotarpiu t.y. 2003 metų I ketvirčio 6 mėnesių iždo vekselių pelningumas buvo tik 2,99 %.

Kad palaikyti VVP paklausą, diegiamos naujovės VVP pardavime. Pavyzdžiui, yra atidaromos asmeninės sąskaitos VP depozitoriume. Ši naujovė skirta daugiausia konservatyviem užsienio investuotojams, nepasitikintiems Lietuvos finansiniais tarpininkais. Ateityje turėtų būti keičiama ir Lietuvos Banke rengiamų aukcionų tvarka.

Iždo vekseliai yra pakankamai saugi investicija, praktiškai nėra rizikos ir be to gaunamas pelnas yra nemenkas. Įmonės Lietuvoje mažai išnaudoja šią galimybę investuoti į iždo vekselius, nors gaunamas pelningumas yra didesnis už trumpalaikius indėlius.

Trumpalaikiai indėliai. Terminuoti indėliai sudaro didesnę indėlių dalį. Terminuoti indėliai kaip jau pasako ir pats pavadinimas yra indėliai t.y. finansiniai fondai padėti banke, kažkokiam tai iš anksto susitartam laikotarpiui. Pavyzdžiui bendrovė kurios atsiskaitomoji sąskaita sekančiam mėnesiui viršija jos poreikius 100.000 Lt gali padėti 30 dienų indėlį, kuris per tą laiką gali uždirbti palūkanas. Šie pinigai vis yra geriau negu nieko, tuo labiau kad šis indėlis gali būti įforminamas daug lengviau nei kitas saugus, taip pat likvidus, trumpalaikis investavimo būdas. Tokie laikini piniginių lėšų pervedimai į terminuotus indėlius yra plačiai naudojami ypač kai atsiskaitomoji sąskaita neneša jokių palūkanų. Todėl daugelis privačių asmenų ir firmų stengiasi savo laisvus finansinius išteklius padėti terminuotų indėlių pavidalu. Šiandieninėje bankinėje praktikoje egzistuoja daugybė terminuotų ir taupomųjų indėlių formų.

Apžvelgiant šiandieninę LR bankų indėlių rinką pastebime, kad palūkanos už terminuotus indėlius nuolat mažėjo. Palūkanų dydis priklauso nuo indėlio termino, kuo terminas ilgesnis tuo palūkanos didesnės, dažniausiai bankas už anksčiau laiko atsiimamus indėlius neišmoka palūkanų arba palūkanos išmokamos mažesnės, tam yra sudaromos indėlių sutartys (priedas Nr.1). 2003 m. balandžio 14 d. vieno iš Lietuvos bankininkystės pripažintų lyderių AB ,,Vilniaus bankas” siūlomos palūkanos (lentelė Nr. 3) už terminuotus indėlius iki 1 metų.

Lentelė Nr. 3
AB ,,Vilniaus bankas” palūkanos už terminuotus indėlius
Terminas Palūkanos mokamos kiekvieną mėnesį Palūkanos mokamos pasibaigus terminui

Lt USD Eurais Lt USD Eurais
1 mėn. 1,5 1 2,3 1,5 1 2,3
2 mėn. 1,64 1,04 2,35 1,65 1,05 2,36
3 mėn. 1,84 1,09 2,41 1,85 1,1 2,42
4 mėn. 2,04 1,14 2,42 2,05 1,15 2,43
5 mėn. 2,24 1,19 2,43 2,25 1,2 2,44
6 mėn. 2,48 1,29 2,43 2,5 1,3 2,45
7 mėn. 2,58 1,34 2,44 2,6 1,35 2,46
8 mėn. 2,72 1,35 2,45 2,75 1,36 2,47
9 mėn. 2,82 1,36 2,45 2,85 1,37 2,48
10 mėn. 2,86 1,37 2,46 2,9 1,38 2,49
11 mėn. 2,95 1,39 2,48 3 1,4 2,51
12 mėn. 3,01 1,43 2,53 3,1 1,46 2,6

Apžvelgdami terminuotų indėlių rinką panagrinėsime ir smulkesnio banko, daugiau orientuoto į smulkesnį vartotoją, siūlomas trumpalaikių terminuotų indėlių palūkanų normas,kaip tik toks yra AB ,,Šiaulių bankas”. AB ,,Šiaulių bankas” terminuotų indėlių palūkanos pateiktos lentelėje Nr. 4.

Lentelė Nr. 4
AB ,,Šiaulių bankas” terminuotų indėlių palūkanos nuo 2003-05-01
Terminas Palūkanos

Lt USD Eurais
Iki 2 mėn. 2,5 1 2,2
2 – 3 mėn. 3,6 1,8 3,3
4 – 6 mėn. 3,8 2 3,5
7 – 12 mėn. 4,2 2,2 4

Kaip matome AB ,,Šiaulių bankas” siūlomos palūkanos už trumpalaikius terminuotus indėlius yra aukštesnės nei AB ,,Vilniaus bankas”. Palūkanos AB ,,Šiaulių bankas” už indėlius litais ir eurais viršija net iždo vekselių siūlomas palūkanų normas. AB ,,Vilniaus bankas” už terminuotus indėlius litais metams palūkanos vos viršija 3 % ribą, o AB ,,Šiaulių bankas” net 4,2 %, tai net 1,1 % daugiau. Iždo vekselių (iki 12 mėnesių termino) 2003 metų I ketvirčio svertinis vidurkis 3,14 %, o šiuo metų iš esančių apyvartoje emisijų didžiausia palūkanų norma yra 3,831 % už 364 dienų trukmės iždo vekselius (emisijos Nr.60161, 2002-06-24 iki 2003-06-26). Taigi matome, kad trumpam investuoti ,,laisvus” finansus šiuo metu apsimoka į AB ,,Šiaulių bankas”, nes palūkanų normos aukštesnės nei kitų bankų ar iždo vekselių. Indėliai banke yra taip pat pakankamai saugi ir patikima investicija.

Apyvartinių lėšų papildymas. Taip pat viena iš trumpalaikio investavimo galimybių yra investavimas į apyvartines lėšas. Tai yra bet koks einamojo momento apyvartinių lėšų papildymas, kai jų trūksta ir dėl to gali sustoti ar nutrūkti normalus gamybinis ciklas. Kiekviena įmonė iš anksto planuoja savo piniginius srautus taip, kad būtų užtikrintas optimaliausias variantas t.y. gaunamas didžiausias pelnas su kuo mažesniais kaštais. Tačiau verslas yra dažnai nenuspėjamas ir ne dėl savo kaltės dažnai galima pritrūkti apyvartinių lėšų. Pavyzdžiui pirkėjai laiku neatsiskaito už pateiktą produkciją ir trūkstant apyvartinių lėšų gamyba sustoja, kol pirkėjas delsia atsiskaityti nieko kito nelieka daryti kaip papildyti apyvartines lėšas, nes kitaip įmonė gali patirti didelių nuostolių. Apyvartinių lėšų papildymui galima būtų prilyginti ir papildomą atsargų įsigijimą, tikintis artimiausiu metu tas atsargas panaudoti gamyboje. Dažnai reikia atsiskaityti su tiekėjais kai įsigyjama daug prekių, atsargų ar kt., tai atsitinka kai gamyba, verslas turi sezoniškumo pobūdį, esant didelei paklausai reikia greitai padidinti ir gamybos, paslaugų ar prekybos apimtis tam ir yra panaudojamos trumpalaikės investicijos. Į kokios produkcijos gamybą tikslinga investuoti pinigus? Produkciją reikia sugebėti ne tik pagaminti bet ir ją parduoti. Svarbu žinoti rinkos poreikius, t.y. nustatyti tas produkcijos rūšis kurių labiausiai trūksta vietinėje rinkoje ir kurioms yra didesnės eksporto galimybės. Prieš planuojant investicijas įmonės turi sukaupti informaciją apie esamus ir būsimus konkurentus.

Be šiame darbe aptartų trumpalaikių investavimo galimybių yra ir kitų, pavyzdžiui investavimas į akcijas, vertybinius popierius tikintis juos greitai realizuoti, be to trumpalaikis investavimas gali būti ir įsigyjant patentus, licencijas verslui plėtoti, tai irgi yra investicija.

Trumpalaikių investicijų finansavimo šaltiniai

Investicijų finansavimo šaltiniai. Finansavimas apima kapitalo įsigijimą ir panaudojimą, taip pat šio kapitalo planavimą, kontrolę bei apskaitą. Galime išskirti finansavimo šaltinius į dvi atskiras dideles grupes :
1. Nuosavas finansavimas – visi savojo kapitalo panaudojimo šaltiniai.
2. Finansavimas pritraukiant lėšas iš šalies – skolinto kapitalo panaudojimas.
Šios finansavimo rūšys gali turėti daugybę pakraipų ir formų. Besikuriančios stambios verslo įmonės (pvz., akcinės bendrovės) lėšas investicijoms sutelkia šiais būdais:
• Išleisdamos akcijas, kurias išperka šalies ir užsienio ūkio subjektai;
• Imdamos paskolą (prioritetinių krypčių, infrastruktūrinės įmonės kartais ir su valstybės garantija).
Naujai besikurianti smulki verslo įmonė ar ūkininkas lėšas investicijoms formuoja iš kelių šaltinių: a) iš šeimos sukaupto turto (santaupų, kompensacijų iš restitucijos, atsiėmus savo turto dalį iš ŽŪB, atsidalijus nuo ankstesnio verslo partnerių ir pan.); b) paskolų (ūkininkams- ir su garantijų fondo garantija); c) valstybės ir tarptautinių fondų subsidijų (paprastai kompensuojama dalis konkursą laimėjusio investicinio projekto padarytų kaštų).
Naujai besikurianti kooperatinė bendrovė lėšas investicijoms kaupia iš pajinių įnašų, paskolų, valstybės subsidijų ir įvairių fondų paramos.
Pradėjus ūkio subjektui funkcionuoti, atsiranda ir naujų investicijų šaltinių: a) akcinėse bendrovėse- nepaskirstytoji pelno dalis; b) ūkininko bendrosios pajamos; c) priskaitytos nusidėvėjimo sumos, amortizacija.
Kaip rodo praktinė įmonių veiklos patirtis, pelnas – vienas iš svarbiausių investicijų finansavimo šaltinių tiek savo dydžiu, tiek reikšme. Pelnas, atskaičius mokesčius ir kitus privalomus mokėjimus, paprastai dalijamas į dvi dalis : dividendus ir neskirstomąjį pelną, liekantį įmonės žinioje ir tarnaujantį investicijų finansavimo šaltiniu. Iš esmės ir dividendai, kurie nebus skirti vartojimui, taps potencialiu piniginiu kapitalu.

Kitas svarbus nuosavas investicijų finansavimo šaltinis – nusidėvėjimas. Jį lemia ekonominės konjuktūros sąlygos bei valstybinė ekonominė politika. Turto atskaitymų nusidėvėjimo normą dažnai reguliuoja valstybė. Tai svarbus ekonomikos svertas. Didinant nusidėvėjimo atskaitymus, sudaromos sąlygos greičiau pakeisti susidėvėjusius įrengimus, didinamos sąnaudos, mažinamas pelnas ir pelno mokesčiai. Nusidėvėjimo fondas skiriamas gamybos priemonių atstatymui t.y reinvesticijai.
Tačiau įgyvendinant stambesnius projektus be skolintų lėšų neapsieina daugelis įmonių. Todėl skolintas kapitalas taip pat vienas iš svarbiausių finansavimo šaltinių. Skolinto kapitalo naudojimas visada yra susijęs su papildoma rizika ir naujomis galimybėmis. Galimybės yra nuosavo kapitalo efektyvumo didinimas ir ūkio plėtimas. Rizika – blogai apskaičiavus, iškyla reali grėsmė – bankrotas. Skolintos lėšos gali būti pritraukiamos įvairiomis formomis – kreditai, paskolos, komercinis kreditas ir t.t., be to gali būti įvairių alternatyvų pvz. Lizingas.
Kreditas greitina kapitalo kaupimo ir koncentracijos procesus, mažina nuosavo kapitalo poreikį, aprūpina įmones būtinomis piniginėmis lėšomis, padeda išvengti skolų. Be to, skolintas kapitalas didina nuosavo kapitalo pelningumą, jeigu investicijų vidinė pelno norma yra didesnė už skolinto kapitalo palūkanų normą – sverto efektas. Paskolos sąlygos lemia naudą, kurią gaus paskolos davėjas ir paskolos gavėjas. Viena iš pagrindinių sąlygų – palūkanų norma, kuri nulemia paskolos naudą.
Finansuojant investicijų projektą skolintu kapitalu, iškyla likvidumo pavojus pirmaisiais projekto gyvavimo metais. Todėl labai svarbu paskolos gavėjui susitarti su skolintoju dėl lengvatinio periodo, tai yra paskolos grąžinimo atidėjimo. Lengvatinis periodas gali trūkti 2-5 metus, kol investuotas kapitalas pradeda generuoti papildomas įplaukas.
Taip pat vienas iš investavimo šaltinių yra valstybinis finansavimas, tai subsidijos, dotacijos. Valstybė skiria tikslines pinigų sumas – dotacijas remtinoms ūkio šakos įmonėms finansuoti. Dotacijomis yra finansuojamos įmonių kapitalas arba pajamos, dažniausiai kai remtino sektoriaus įmonė patiria nuostolių, neišsiverčia. Be to yra skiriamos tikslinės subsidijos paremti tam tikrus projektus, ilgalaikio turto įsigijimui, produkcijai gaminti ir pan.

Be to gali būti užsienio investavimo šaltiniai – įvairių tarptautinių fondų, kredito įstaigų, organizacijų suteikiamos paskolos, juridinių bei fizinių asmenų tiesioginės investicijos iš nuosavo kapitalo. Užsienio investuotojai kas metai geriau vertina investavimo sąlygas Lietuvoje, o Lietuvai tapus pilnateise Europos Sąjungos nare išnyks ir baimė investuoti nežinomoje valstybėje, kadangi Lietuva jau bus perėjusi derybinį laikotarpį su ES ir įvykdžiusi keliamus reikalavimus, todėl ji taps patikimesne galimų užsienio investitorių požiūriu. Be abejo Lietuvoje vykdoma politika taip pat sudaro palankias sąlygas užsienio investuotojams, pritaikomos mokesčių lengvatos, palankesnės sąlygos verslui plėtoti, užsienio investicijos Lietuvoje nuolat didėja (lentelė Nr. 5).

Lentelė Nr. 5,
Tiesioginės užsienio investicijos metų pabaigoje 1995-2001

1995 1996 1997 1998 1999 2000 2001
Tiesioginės užsienio investicijos, mln. Lt 1406 2801 4162 6501 8252 9337 10662
Tiesioginės užsienio investicijos vienam gyventojui, Lt1 389 781 1168 1838 2350 2678 3068
1 Perskaičiuota remiantis 2001 m. gyventojų surašymo duomenimis.

Trumpalaikių investicijų finansavimo šaltiniai. Šnekant apie trumpalaikį investavimą reikėtų išskirti keletą finansavimo šaltinių. Tai gali būti trumpalaikis banko kreditas, kuris suteikiamas paskolomis ar vekseliais. Banko kreditas – tai paskolos suteikimas tam tikram laikotarpiui, už kurį imamas palūkanų mokestis. Tai ekonominiai santykiai tarp kreditorių (bankų) ir skolininko, kuriuo gali būti tiek juridiniai, tiek ir fiziniai asmenys. Trumpalaikis kreditas teikiamas ūkio subjektams jų einamajai veiklai finansuoti. Jis leidžia racionaliau ir efektyviau paskirstyti ir naudoti pinigines lėšas ūkyje, užtikrina produkcijos gamybos, paslaugų tiekimo nepertraukiamumą, ūkio subjekto finansinės padėties pastovumą, skatina apyvartinio kapitalo apyvartumą. Trumpalaikis kreditas aprūpina apyvartiniu kapitalu ir naudojamas dažniausiai. Pagal tai, kokiems poreikiams įmonės panaudoja trumpam laikui banke gautas paskolas, jas galima sugrupuoti taip :
1) kreditai prekėms, materialinėms vertybėms;
2) kreditai ekonominėms ir kitoms sąnaudoms;
3) atsiskaitomieji kreditai;
4) kreditai finansiniams sunkumams įveikti.

Komercinis kreditas ir komerciniai vekseliai. Tai skolos tarp įmonių parduodant ar perkant kreditan. Komercinis kreditas – tai tradicinis susitarimas tarp įmonės–pardavėjo (kreditoriaus) ir pirkėjo (skolininko). Kreditas suteikiamas prekine forma.
Esant komerciniam kreditui, kreditinių santykių dalyvių susitarimu, skolininkas skolą padengia vekselių forma. Vekselis – tai raštiškas skolininko įsipareigojimas kreditoriui (arba kreditoriaus įsakymas skolininkui) sumokėti nurodytą sumą nustatytu laiku.
Komercinis kreditas nuo bankų kredito skiriasi dalyvių sudėtimi, apiforminimo cikliškumu, procentų dydžiu ir kitais. Komercinės – prekybinės operacijos užbaigimas sutampa su kreditinio sandorio pradžia, kuris pasibaigs kuomet įmonė – skolininkė grąžins skolą. Kreditinis sandoris sudaromas tarp tiekėjo ir pirkėjo užbaigus prekybinį sandorių.
Esant komerciniam kreditui, perpaskirstomos yra materialinės vertybės, t.y. prekės arba paslaugos. Šiuo atveju į sandorį įtraukiami tik tiekėjo resursai. Tuo komercinis kreditas skiriasi nuo bankinio, nes bankinio kredito sandorio objektas yra laikinai laisvi piniginiai ištekliai, kurie gali būti ne tik kreditoriaus ir suteikiami grąžintinumo pagrindu.
Įmonei–tiekėjui kreditinis sandoris yra naudingas, nes tai ne tik pagreitina prekių (paslaugų) realizaciją, bet ir gauna pelną iš procentų, kurie įtraukiami į parduotų prekių kainą.
Įmonei-pirkėjai, komercinis kreditas taip pat yra naudingesnis nei bankinis kreditas, gautas skubiam susimokėjimui už prekes. Esant komerciniam kreditui, nuosavybės teisė į vertybes pereina pirkėjui, taip pat jas gali panaudoti gamybiniame procese, o įsiskolinimus padengti ir vėliau.

Kreditas su užstatu. Užstatu gali būti įmonės debitorinis įsiskolinimas, atsargos, nekilnojamas turtas, mišrus užstatas. Plačiau norisi aptarti Lietuvoje vis labiau populiarėjančias naujas trumpalaikio finansavimo šaltinių formas.
Faktoringas – tai viena iš plačiausiai taikomų kreditavimo formų. Jo esmė ta, kad klientams nurodoma visa eilė komisinių – tarpinių paslaugų, kurios padeda greičiau užbaigti atsiskaitymus tarp sutarties dalyvių. Faktoringas – tai tokia kreditavimo forma, kuomet faktoringo kompanija išperka savo kliento, įmonės pirkėjos (importuotojos), debitorinius įsiskolinimus. Faktoringu verčiasi specialios firmos – faktoriai, kurios yra glaudžiai susijusios su bankais arba yra jų dukterinės kompanijos. Įvairiuose šalies bankuose pagal vietines sąlygas egzistuoja įvairios faktoringo organizacinės formos – įkuriami atskiri skyriai, grupės, o kartais faktoringo operacijos tiesiog vykdomos su tradicinėmis banko operacijomis.
Dar senovėje jau buvo žinomas prekinis faktoringas, o finansinis faktoringas pirmą kartą pradėtas naudoti 1890 m. JAV. Šio amžiaus 7-ame dešimtmetyje faktoringo vystymąsi sąlygojo mokėjimų uždelsimas, nemokumas, o taip pat ir padidėjęs eksportuotojų poreikis kreditui.
Pirmoji pradėta naudoti faktoringo rūšis buvo konvencinis (atviras) faktoringas – universali finansinė sistema, aptarnaujanti klientus, įtraukiant buhalterinę apskaitą, atsiskaitymus tarp tiekėjų ir pirkėjų, kredito apdraudimą, atstovavimą ir pan. To dėka dalis funkcijų, tenkančių įmonėms, pereina faktoringo kompanijai. Pačiai įmonei lieka tik gamybinė funkcija. Taip sumažinamos gamybos ir realizavimo išlaidos ir išlaikomas savarankiškumas.
Šalia konvencinio faktoringo egzistuoja ir konfidencialusis (tylusis) faktoringas, kuris apsiriboja tik kai kurių operacijų atlikimu – teisė gauti pinigus, skolų apmokėjimas ir kt. Šiuo atveju tiekėjui suteikiamas kreditas iškrovus prekes, sumokant jam avansu, o pirkėjui – piniginis kreditas. Pervedus pinigus į kliento sąskaitą, pirkėjas be uždelsimų gali atsiskaityti su tiekėju. Toks faktoringo lėšų pervedimas į kliento sąskaitą stabilizuoja tiekėjo finansinę padėtį, padidina jo mokumą. Faktoringas yra tarsi pirkėjo mokumo garantas, kuris, esant laikiniems finansiniams pirkėjo sunkumams, apmoka jo įsipareigojimus. Faktoringas gali būti suteikiamas dviem būdais:
1. Tiekėjas, pardavęs atsiskaitymo dokumentus kreditinei organizacijai, pinigus gauna suėjus nupirktų dokumentų apmokėjimo terminui.
2. Tiekėjas gali reikalauti nedelsiant apmokėti už nupirktus dokumentus.
Įmonės – pirkėjos vėliau perveda faktoriui skolą bei delspinigius už laiku neįvykdytą apmokėjimą. Kadangi faktoringas susijęs su rizika, tai reikia nustatyti dalyvių likvidumą, mokumą. Esant būtinumui faktorius gali kreiptis ir į kitą banką, norėdamas apie kliento finansinę padėtį. Už faktoringo operacijas klientai moka sutartyje nustatytą mokestį, kuris ekonomine prasme yra ne kas kita kaip procentai už kreditą.
Norint pradėti faktoringo operacijas, visų pirma reikia akumuliuoti (sukaupti) lėšas. Literatūroje yra išskiriami trys faktoringo lėšų šaltiniai:
1. Laisvų piniginių lėšų sukaupimas iš banko klientų. Šiuo atveju prie klientų yra priskiriamos įmonės bei organizacijos, kurios turi laisvų lėšų ir pagal susitarimą sutinka perduoti jas saugoti faktoringo skyriui (kompanijai). Palūkanų dydis priklausys nuo laikotarpio, kuriam bus palikti saugoti pinigai.
2. Kreditai gauti iš savo banko. Kreditą faktoringo skyriai gali gauti ir iš kitų bankų.
3. Gautas pelnas iš faktoringo veiklos. Jis apskaičiuojamas kaip skirtumas tarp įplaukų bei palūkanų sumos, išmokėtos įmonėms ar bankams už lėšų naudojimąsi.
Visi šie trys šaltiniai sudaro faktoringo apyvartinių lėšų fondą. Faktoringo skyriai paprastai turi ir rezervinį fondą (apie 10 proc. nuo bendro apyvartinio fondo), kuris būtų panaudotas atsiradus nuostoliams.
Faktoringo operacijas būtų galima išskirti šias:
• lėšų, reikalingų atlikti operacijas, pritraukimas;
• debitorinių įsiskolinimų nupirkimas;
• vekselių įsigijimas;
• blankinių kreditų išdavimas (oficialiai neapdrausti).
Faktoringo skyriai taip pat atlieka ir šias papildomas paslaugas:
• konsultuoja (atsiskaitymo negrynais pinigais klausimu, finansinių resursų panaudojimo efektyvumo didinimo bei kitais ekonominiais klausimais);
• buhalterinės apskaitos vedimas;
• juridinės paslaugos (pagalba ruošiant įvairius dokumentus kreditiniais – finansiniais klausimais);
• informacijos teikimas (faktoringo kompanija turi informacijos ir apie pasaulio rinkas);
• kitos tarpininkavimo paslaugos.
Reikėtų dar kartą paminėti, kad visos faktoringo paslaugos yra mokamos. Už pagrindines imamas komisinis mokestis, kuris apskaičiuojamas kaip procentai nuo faktoringo suteiktos sumos, papildomoms sumoms yra nustatyti įkainiai.

Lietuvoje 1998 m. faktoringo operacijas pradėjo atlikti ,,Hanza lizingas” ir per 1999 m. pirmąjį pusmetį labai išaugo faktoringo operacijų skaičius. Vėliau faktoringo paslaugas pradėjo teikti ir kiti Lietuvos bankai.
Taigi, faktoringas yra efektyvi finansavimo sistema, padedanti gerinti įmonės likvidumą, mažinti finansinę riziką. Taip pat įmonė, naudodama faktoringą, gali sumažinti buhalterijos personalą, nes firma, faktorius, prisiima tvarkyti apskaitą.
Forfeitingas – tai prancūzų kilmės žodis ,,a forfait” – teisių atsisakymas. Forfeitingas yra nepadengtų įsiskolinimų pirkimas ir pardavimas. Tuo jis yra panašus į faktoringą. Pirkėjas išrašo komplektą vekselių sumai, kuri lygi prekės vertei ir procentiniams pinigams už kreditą. Pardavėjas vietoj apmokėjimo grynais pinigais gauna įsipareigojimą sumokėti. Pardavėjas šį vekselių portfelį parduoda bankui arba specialiai forfeitingo kompanijai. Bankas, pirkdamas vekselius, prisiima atsakomybę juos apmokėti. Forfeitingas yra komercinio kredito pakeitimas bankiniu. Stambiausias forfeitingo centras yra Šveicarija.
Lizingas – tai netradicinė finansavimo sistema, jungianti ilgalaikės nuomos ir kreditavimo elementus. Jo esmė yra nuoma, kurią įmonei, lizingo gavėjai, suteikia bankas, lizingo objektą gaminanti įmonė ar lizingo kompanija, vadinama lizingo davėju . Sudaręs su lizingo gavėju lizingo sutartį, lizingo gavėjas perka įrengimą, mašinas, kitą nekilnojamąjį ar kilnojamąjį turtą ir išnuomoja lizingo gavėjui už tam tikrą mokėjimų sumą, kuris šią moka per visą sutarties laiką. Lizingą galime vadinti išperkamąja nuoma. Lizingas yra naudingas tuo, kad įmonei nereikia pritraukti papildomų lėšų norint investuoti, mokėjimų grafikas yra išskaidomas kas mėnesį ar kitu numatytu laikotarpiu ir nesudaro problemų dėl staigaus lėšų stygiaus.
Darbe aptarti skolinti investavimo šaltiniai, tačiau nereikia pamiršti ir nuosavų finansavimo šaltinių. Taip pat būtina paminėti, kad vienas iš trumpalaikio investavimo šaltinių gali būti ir įmonės gaunamas pelnas ar apyvartinės lėšos. Kaip jau buvo minėta ankstesniuose skyriuose laisvas apyvartines lėšas reikėtų investuoti kol jos nereikalingos nes taip galima uždirbti pelno. Laisvos apyvartinės lėšos dažniausiai investuojamos į trumpalaikius indėlius, akcijas, iždo vekselius, nes pritraukti lėšų iš kitur ir skolintis šiam tikslui nėra prasmės, nes dažniausiai skolinimosi kaštai viršija gaunamas palūkanas. Aišku galima įsigyti ir papildomai atsargų, bet kiekvienu atveju reikia žiūrėti, kad įmonė būtų likvidi ir neužsikrautų bereikalingomis medžiagomis ar kitu turtu. Taigi galime padaryti išvadą, kad nuosavos laisvos apyvartinės lėšos bus naudojamos investuojant į iždo vekselius, trumpalaikius indėlius, akcijas ir t.t., o skolinti finansavimo šaltiniai naudojami apyvartinėms lėšoms padidinti.

IŠVADOS IR PASIŪLYMAI
1. Įmonė planuodama savo investicijas į gamybos plėtrą arba pertvarkymą, turi žinoti perspektyvinius ir artimiausius verslo tikslus, rinkos talpumą, gamybos technologiją, išteklių poreikius ir apsirūpinimą jais, numatyti būsimas pajamas, išlaidas ir grynąjį pelną, t.y. atlikti investicijų finansinę analizę.
2. Kai tik ruošiamasi investuoti ar pradėti verslą reikia tinkamai įvertinti ne tik vidinę verslo aplinką, bet ir išorinę aplinką.
3. Tikslinga imtis tokio verslo, kurio santykinis efektyvumas yra didesnis t.y. kuriame galima būtų panaudoti gausesnius išteklius ir mažiau menkesnius išteklius
4. Protingas įmonės vadovas ar verslininkas žiūrėdamas į ateitį pirmenybę turi teikti investicijoms, o ne asmeniniam vartojimui
5. Įmonės vykdydamos investicinius projektus naudoja nuosavus ir skolintus finansavimo šaltinius.
6. Atskiros investicijų formos yra ilgalaikės, tačiau investicijos gali būti ir trumpalaikės, pavyzdžiui, trumpalaikiai finansiniai įdėjimai į akcijas, indėlius, trumpalaikes obligacijas ir t.t. Taigi ekonomine prasme darytina išvada, kad trumpalaikės investicijos turėtų būti priešingos ilgalaikėms t.y. investicijos iki 1 metų laikotarpio.
7. Trumpalaikis investavimas galimas į : akcijas, vertybinius popierius, indėlius, apyvartines lėšas, licencijas ar patentus.
8. Trumpalaikių investicijų finansavimo šaltiniai gali būti skolinti : bankinis kreditas, komercinis kreditas, lizingas, faktoringas, forfeitingas ir t.t., be to gali būti ir nuosavos lėšos t.y. pelnas, apyvartinės lėšos.
9. Kreditas greitina kapitalo kaupimo ir koncentracijos procesus, mažina nuosavo kapitalo poreikį, aprūpina įmones būtinomis piniginėmis lėšomis, padeda išvengti skolų.
10. Vidaus ir užsienio investicijos Lietuvos Respublikoje palaipsniui didėja ir 2002 metais pasiekė aukščiausią lygį.
11. Neatsižvelgiant į tai, kad investicijos auga ir vertybinių popierių rinka Lietuvoje funkcionuoja dešimt metų, tačiau iki šiol dar įmonės mažai naudojasi galimybe finansuoti savo veiklą platinant viešas vertybinių popierių emisijas, o investuotojai turi mažą pasirinkimą vertybinių popierių, į kuriuos galėtų pelningai ir saugiai investuoti lėšas.
12. Kritus vyriausybės vertybinių popierių palūkanų normoms jos praktiškai susilygino su terminuotų indėlių palūkanų normomis, todėl paprasčiau būtų padėti terminuotą indėlį banke.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. B.Martinkus, V.Žilinskas, Ekonomikos pagrindai, Kaunas 2001 m.
2. K.Lukoševičius, B.Martinkus, Verslo vadyba, Kaunas 2001 m.
3. Ūkininko verslo planavimo metodiniai patarimai, Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba, 1998 m., 65 psl.
4. J.Čiulevičius, Žemės ūkio investicijos, Kaunas-Akademija 1998 m., 26 psl.
5. V.Aleknevičienė, A.Novošinskienė, N.Žaltauskienė, Žemės ūkio įmonių finansų valdymas, Vilnius 1999 m., 99 psl.
6. Investicijų projektų ir verslo planų įvertinimas, Žemės ūkis Nr.11, 1994 m.
7. Investicijų finansavimo abėcėlė, Žemės ūkis Nr.8, 1995 m.
8. www.std.lt
9. 1999 m. liepos 7 d. Lietuvos Respublikos Investicijų įstatymas Nr. VIII-1312
10. www.vb.lt AB ,,Vilniaus bankas” Lietuvos makroekonomikos apžvalga Nr.13, 2003 m.
11. www.sb.lt
12. www.finansai.tripod.com
13. O.Buckiūnienė ,,Įmonių finansai”, Vilnius 2002 m. 211 psl.
14. R.C.Epping ,,Pasaulio ekonomikos ABC” Litterae Universitatis 1995 m., 178 psl.
15. Lietuvos laisvos rinkos institutas ,,Knyga 2000-2004 seimo nariams ir rinkėjams”, 229 psl.
16. A.Bogdanovičius LLRI ekspertas ,,Laisvoji rinka”, 2000 Nr.3

Leave a Comment