I.Bankinio kredito sąvoka ir uždaviniaiBanko kreditas kaip ekonominė kategorija yra viena iš paskolinto kapitalo judėjimo formų. Banko kredito atsiradimo būtinumą sąlygoja piniginės apyvartos dėsningumas, pagal kurį pas vienus šiuos apyvartos dalyvius nuolat atsiranda laikinai laisvos piniginės lėšos, o pas kitus atsiranda laikinas papildomų piniginių lėšų poreikis. Taigi laikinai laisvos piniginės lėšos dažniausiai yra skolinamos bankams, siekiant gauti palūkanas, o bankai tuo tarpu šias pinigines lėšas kaip kreditą teikia ekonominių santykių subjektams, tai ir sudaro galimybę bankams gauti pelną iš šios operacijos. Kredito operacijos užima beveik didžiausią dalį banko aktyvo sąskaitų struktūroje.Taigi vykdant bankinį kreditavimą atsiranda ekonominiai (piniginiai) santykiai, kurių procese laikinai laisvos (nenaudojamos) valstybės, juridinių ir fizinių asmenų piniginės lėšos, akumuliuotos (įsisavintos) bankų, suteikiamos subjektams laikantis grįžtamumo ir kt. sąlygų. Bankiniai kreditai sudaro būtinas sąlygas, kurioms esant fiziniai ir juridiniai asmenys gali papildyti savo pinigines lėšas tenkinti įvairiems poreikiams, reikalaujantiems papildomų lėšų, tame tarpe ir kapitalo investavimui. Galima išskirti ir kitus bankinio kredito uždavinius:a) užtikrinti stabilų ūkio vystymą;b) užtikrina vartojimo augimą, padidiną prekių paklausą (ypač brangių, ilgalaikio naudojimo);c) spartinti ir stiprinti pinigų apyvartą; d) užtikrinti ūkio subjektų finansinį savarankiškumą;e) užtikrinti savalaikį ūkio subjektų tarpusavio atsiskaitymą ir atsiskaitymą su valstybe;f) geriau tenkinti kitus gyventojų poreikius.
Tad bankinis kreditas gali būti apibrėžiamas kaip ekonominiai (piniginiai) santykiai, kurių procese bankai suteikia kredito gavėjui (skolininkui – juridiniams ir fiziniams) pinigines lėšas (kreditą) tam tikram laikotarpiui atlygintinumo ir grąžintinumo sąlygomis. Šie santykiai išreiškia skolinto kapitalo vertės judėjimą iš banko (kreditoriaus) paskolos gavėjui (debitoriui) ir atgal.Visuomeniniai santykiai kurie atsiranda bankams teikiant kreditavimo paslaugas, priklausomai nuo šių santykių specifikos, yra reglamentuojami įvairių teisės šakų normomis. Daugiausiai šiuos santykius reglamentuoja finansų, administracinės ir civilinės teisės normos. Pavyzdžiui, finansų teisės normos reglamentuoja santykius atsirandančius tarp Lietuvos banko ir kredito įstaigų dėl kredito įstaigoms išduodamų licencijų siekiant teikti licencines finansines paslaugas. Administracinės teisės normos numato atsakomybė už teisės aktų pažeidimą susijusių su bankinio kredito santykių reglamentavimu. Tuo tarpu civilinės teisės normų reguliavimo objektų laikytina kredito sutarties sudarymo tvarka, reikalavimai šios sutarties formai, šalių teisės ir pareigos ir pan.
Skiriamos šios bankinio kredito santykių grupės:1) Organizaciniai kredito santykiai. Tai santykiai, kurie atsiranda nustatant bankinio kredito tikslus, bankinio kreditavimo sąlygas, kreditavimo įstaigų sistemą ir kredito įstaigų veiklos priežiūrą. Tokius santykius išimtinai reguliuoja finansų teisė.2) Kredito teikimo ir grąžinimo santykiai. Jie atsiranda tarp kredito įstaigų ir juridinių bei fizinių asmenų, šiems subjektams sudarant kreditavimo sutartis, ir juos iš esmės reguliuoja civilinė teisė (CK).Taigi kreditavimo sutarties samprata pagal CK: Kreditavimo sutartimi bankas ar kita kredito įstaiga (kreditorius) įsipareigoja suteikti kredito gavėjui sutartyje nustatyto dydžio ir nustatytomis sąlygomis pinigines lėšas (kreditą), o kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir mokėti palūkanas.Kreditavimo sutartis pagal juridinę prigimtį yra dvišalė ir konsensualinė, t.y. jos sudarymas įpareigoja kreditorių suteikti kredito gavėjui kreditą laikantis sutartyje nustatytų terminų ir sąlygų. Kreditavimo sutartis yra atlygintinė.Iš pateiktos sampratos matyti, kad pagal kreditavimo sutartį kreditoriais gali būti tik bankai arba kitos kitos kreditinės įstaigos, kurių įstatuose ir specialioje Lietuvos banko išduotoje licencijoje numatytas kreditavimo operacijų vykdymas. Šiuo metu Lietuvoje veikia 10 Lietuvos banko licenciją turinčių komercinių bankų, 2 užsienio bankų skyriai, 3 užsienio bankų atstovybės, Lietuvos centrinė kredito unija ir 65 kredito unijos.Kiti civilinės teisės subjektai gali veikti tik kaip paskolos davėjai. Tuo tarpu kredito gavėju gali būti bet kuris fizinis arba juridinis asmuo, kuriam įstatymai arba įstatai tiesiogiai nedraudžia gauti kreditus (įstatuose numatytai veiklai vykdyti).Kreditavimo sutarties dalyku gali būti tik piniginės lėšos, o ne daiktai (išimtis prekinis kreditas). Be to, absoliuti dauguma kreditų išduodama negrynaisiais pinigais, todėl kreditinių santykių dalykų tampa reikalavimo teisės, o ne grynieji pinigai piniginėmis kupiūromis (arba pinigai kaip daiktai).Taigi kreditavimo sutarties taikymo sritis ir subjektinės sudėties, ir dalyko požiūriu yra siauresnė nei paskolos sutarties. Kreditavimo sutartis, nepriklausomai nuo kredito sumos, privalo būti rašytinė. Šio reikalavimo nesilaikymas kreditavimo sutartį daro negaliojančią.
Kreditavimo lėšos:– nuosavos kredito įstaigų lėšos, suskirstytos į pagrindinį ir kitus fondus;– laikinai nenaudojamos ir saugomos kredito įstaigose valstybės pasiskolintos lėšos;– Lietuvos Respublikos lėšos, saugomos Lietuvos banke ir skirtos paskoloms;– kredito įstaigose saugomos juridinių ir fizinių asmenų lėšos;– išskirtinais atvejais – pinigų emisija.
II. Bankinio kredito principai
Bankinis kreditas įgyvendinamas remiantis tam tikrais principais, t.y. pagrindiniai privalomi reikalavimai, kurie dažniausiai yra įtvirtinti teisės normose. Taigi siekiant suvokti bankinio kredito esmę reikėtų aptarti pagrindinius šios sutarties principus bei jų turinį.
Bankinio kreditavimo pagrindiniai principai:1. Atlygintinumo principas: Vienas iš pagrindinių kredito sutarties bruožų yra tai, kad kreditavimo sutartis yra atlygintinė, t.y. už naudojimąsi paslaugomis, t.y. už kredito suteikimą skolininkas turi mokėti bankui nustatyto dydžio palūkanas. Palūkanų dydis nustatomas kaip kredito sumos dalis (procentas). Palūkanų už naudojimąsi kredito suma dydis ir mokėjimo tvarka paprastai nustatoma pačioje kredito sutartyje. Jų dydis dažniausiai priklauso nuo kreditavimo objekto, kredito termino ir rizikos, kreditų pasiūlos ir poreikio. Nors kreditavimo sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo momento, palūkanos už naudojimąsi kreditu skaičiuojamos nuo kreditinių lėšų patekimo į kredito gavėjo sąskaitą momento, o ne nuo sutarties sudarymo datos arba momento, kai kreditorius pagal sutartį privalėjo suteikti kreditą. Kitaip tariant, palūkanos mokamos už realaus naudojimąsi kreditinėmis lėšomis laiką.
2. Grąžintinumo principas:Šis bankinio kredito principas reiškia, kad piniginės lėšos, gautos pagal kredito sutartį, kredito gavėjui yra tik laikinas finansinių resursų šaltinis, todėl pasibaigus kredito suteikimo terminui kreditas turi būti grąžintas kredito davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka. Jeigu kredito grąžinimo terminas sutartyje nenustatytas arba kreditas turi būti grąžintas pagal pareikalavimą, tai kredito sumą kredito gavėjas privalo grąžinti per trisdešimt dienų nuo tos dienos, kai kredito davėjas pareiškė reikalavimą įvykdyti sutartį, jeigu sutartis nenustato ko kita.
Kredito suma pripažįstama grąžinta nuo jos perdavimo kredito davėjui arba jos įskaitymo į kredito davėjo sąskaitą momento. Kredito gavėjas privalo grąžinti tik nominalią sumą, neatsižvelgiant į piniginio vieneto vertės pasikeitimus, jeigu sutartis nenustato ko kita. Praleidęs kredito grąžinimo terminus kredito gavėjas atsako pagal kredito sutartyje numatytas sąlygas bei tvarką, arba pagal CK 6.874 str. kuris numato kredito gavėjo sutarties pažeidimo pasekmes.3.Terminuotumo principas: Šis bankinio kredito principas reikalauja, kad kreditai būtų išduodami tam tikram laikui. Kredito sandoriuose pinigų sumos nepriklausomai nuo jų kilmės ir paskirties, būtinai siejamos su tam tikrais laiko momentais arba intervalais. Šio principo svarbą lemią kreditavimo pobūdis, nes įvairiais laiko momentais gautų ir išleistų pinigų dabartinė vertė yra nevienoda. Taigi bankinis kreditas turi būti grąžintas nustatytais sutarties terminais, nes kaip jau buvo minėtą ankščiau šių terminų pažeidimas užtraukia tam tikras sankcijas.
4.Užtikrintumo principas (apdraudimo principas)Šis principas reikalauja užtikrinti, kad kreditorius galėtų apginti savo turtinius interesus, jei skolininkas nevykdys prisiimtų įsipareigojimų. Apdraudimas ypač aktualus nestabilioje ekonominėje sistemoje, kredituojant nepatikimus klientus ar rizikingus projektus, teikiant ilgalaikius kreditus. Apdraudimo principo nesilaikymas sukelia problemų ne tik konkrečiam bankui, bet ir pavojų makroekonominiam stabilumui. Jei suteiktas kreditas nebūtų grąžinamas, bankai negalėtų vykdyti savo įsipareigojimų kredito išteklių tiekėjams. Pastarieji pradėtų nepasitikėti ne tik konkrečiu banku, bet ir visa bankų sistema. Mažėjant kredito ištekliams, jie pabrangtų. Taigi siekiant išvengti minėtų problemų, kreditavimo įstaigos prievolių pagal kredito sutartis įvykdymą gali užtikrinti specialiomis priemonėmis (įkeičiant prekines ir kitas materialines vertybes (pastatus ar kt. įgyjamą turtą), vekselius ir kitus vertybinius popierius, prekių lydimuosius dokumentus, valiutines ir kitas vertybes, ir tuo pačiu sudaryti turto įkeitimo, garantijos, laidavimo ar kitas sutartis, neprieštaraujančias LR įstatymams. Jeigu skolininkas sutartyje nustatytu laiku paskolos negrąžino, o paskolos grąžinimas buvo garantuotas turtu, bankas turi teisę gauti savo reikalavimo patenkinimą iš įkeistojo turto vertės pirmiau už kitus kreditorius. Bankams draudžiama banko prievolių pagal paskolų sutartis įvykdymui užtikrinti priimti paties banko ir su banku susijusių asmenų išleistus vertybinius popierius, laidavimo ir garantijų sutartis Lietuvos banko teikiamos paskolos užtikrinamos įkeičiant šį paskolą gaunančios kredito įstaigos turtą:
1) Vyriausybės arba Lietuvos banko skolos vertybinius popierius;2) užsienio valiutą arba tauriuosius metalus;3) vekselius, kitus skolinius įsipareigojimus ir nekilnojamąjį turtą, atitinkančius Lietuvos banko nustatytas sąlygas. Paskolos taip pat gali būti užtikrinamos valstybės garantija ar kredito įstaigos laidavimu ar garantija.5. Tikslingumo principas: Tikslinio pobūdžio principas reikalauja, kad kreditai būtų išduodami sutartyje apibrėžtam tikslui. Kreditorius, atsižvelgdamas į kredituojamo objekto riziką, nustato tam tikrą palūkanų normą už teikiamą kreditą. Jei ilgalaikis banko kreditas išduodamas vienam investicijų projektui investuoti, tai jis negali būti panaudotas kitam investiciniam projektui finansuoti ir pan. Tai yra, todėl, kad kreditoriai atlygio už teikiamas pinigines lėšas reikalauja atsižvelgdami į riziką. Būtent todėl CK numato galimybę sudaryti tikslinio kredito sutartį, kuri nustato kredito panaudojimo griežtai nustatytais tikslais sąlygą (kitaip tariant, tikslinio kredito sutarties atveju, be prievolių grąžinti kreditą ir sumokėti palūkanas, kredito gavėjas įgyja ir trečią pareigą – panaudoti kreditą sutartyje nustatytais tikslais). Šiam tipui priklauso kreditų sutartys, sudaromos konkrečiam turtui (būstui, žemės sklypui, automobiliui ar kt.) įsigyti. Šiuo atveju sutartyje numatomos priemonės, kuriomis naudodamasis kredito davėjas gali kontroliuoti, ar kredito gavėjas tikslingai naudoja kreditą (o kredito gavėjas įgyja ketvirtą prievolę – suteikti kredito davėjui tikslingo kredito panaudojimo kontrolės panaudojimo galimybę). Jeigu kredito gavėjas pažeidžia sutartyje nustatytą kredito tikslinio naudojimo pareigą kreditorius turi teisę atsisakyti toliau kredituoti paskolos gavėją ir pareikalauti prieš terminą grąžinti suteiktą kreditą. Esant vartojimo kredito santykiams kredito gavėjas turi teisę:1) sustabdyti savo prievolės pagal kredito sutartį vykdymą;2) reikalauti, kad kredito davėjas grąžintų jau sumokėtas įmokas.
III Kredito formos ir rūšysLiteratūroje išskiriamos tokios pagrindinės bankinio kreditavimo rūšys:1. Pagal terminus:• trumpalaikiai (iki 1 m.);
• vidutinės trukmės (nuo 1 iki 3-6 m.);• ilgalaikiai (kaip taisyklė daugiau kaip 8-10 m.)2. Pagal užtikrinimo būdą:• be užstato (personalinės – asmenims, turintiems pastovią ir tvirtą finansinę padėtį, nepriekaištingos reputacijos ir kuriais pasitiki bankai);• su užstatu (įkeičiant prekines ir kitas materialines vertybes, garantija, laidavimas).
3. Pagal skolininkų rūšį:• žemės ūikio kreditas;• verslo kreditas (gamybinei kompanijai ar smulkiai verslo įmonei);• komunalinis kreditas;• personalinis kreditas.
4. Pagal paskirtį:• vartojimo kreditas;• verslo kreditas;• kapitalo formavimui skirtas kreditas;• investicinis kreditas;• sezoninis kreditas;• kreditas, skirtas laikiniems finansiniams sunkumams pašalinti;• tarptautinis kreditas;• kreditas operacijoms su vertybiniais popieriais;• importo (eksporto) kreditas;• 5. Pagal dydį:• smulkus;• vidutinis;• stambus.
Atsižvelgiant įesamas kredito formas, kreditus galima suskirstyti į 2 grupes: piniginis ir prekinis kreditas. Pagrindinės piniginio kredito rūšys:• tiesioginis banko kreditas – yra tipinė banko paskola. Ją komerciniai bankai gali suteikti gyventojams, įmonėms, įstaigoms ar organizacijoms įvairiems poreikiams kredituoti.• kreditinė linija (palankumo kreditas) – suteikiamas įmonėms trumpalaikiam turtui kredituoti. Kredito limitas nustatomas, įvertinus kliento finansinę būklę ir įkeitus bankui turtą. Kredito linija bankai suteikia patikimiems klientams, kurių finansinė būklė yra stabili.• overdraftas (sąskaitos kreditavimas) – gali būti suteikiamas, trūkstant pinigų atsiskaitomoje sąskaitoj, apmokant kliento mokamuosius dokumentus arba išmokant grynais pinigais. • kreditinė kortelė – banko išleista kortelė, suteikianti ją įsigijusiam asmeniui teisę naudotis banko paskola prekėms ir paslaugoms apmokėti. • vekseliai – tai skolos vertybiniai popieriai, t.y. vekseliai yra pirkėjo pasižadėjimas sumokėti tiekėjui už parduotas prekes arba suteiktas paslaugas. • obligacijos – plačiai naudojamos valstybės, šiuos vertybinius popierius emituoja Vyriausybė.• faktoringas – trumpalaikių mokėjimo reikalavimų, kurių pagrindas prekių ir paslaugų tiekimas pirkėjams, pardavimas kredito institucijai (faktoriui), refinansuojant pirkėjui suteiktą kreditą. Faktoringo metu iš tiekėjų superkamos prekybos skolos, kurios vėliau išieškomos iš pirkėjų. • forfeitingas – prekybos finansavimo metodas, kai kredito įstaiga (forfeitorius) nuperka iš tiekėjo (dažniausiai eksportuotojo) be regreso teisės garantiją turinčius vekselius arba kitus mokestinius reikalavimus.
• komercinis kreditas – kreditas, kurį pirkėjui teikia prekių ar paslaugų pardavėjas, atidėdamas mokėjimo terminą arba atsiskaitydamas vekseliais už parduotas prekes ar suteiktas paslaugas iki sutarto laiko.• lizingas – ilgalaikis kreditas prekine forma, kai išnuomoto turto savininkas už suteikta daiktinę paskolą gauna palūkanas.