KOMERCINIŲ BANKŲ AKTYVŲ IR PASYVŲ VALDYMO BŪDAI RIZIKOS SĄLYGOMIS

2953 0

Valdymas, atstovaujantis darbo funkcijų pasidalijimo sistemą ir jų koordinaciją siekiant organizacijos tikslų, yra lemiamas kiekvienos ekonomikos šakos efektyvumo veiksnys, tačiau bankų sferoje, kur piniginių lėšų pritraukimo ir jų paskirstymo veiksmai, yra labai stipriai susiję su terminais ir charakteriu, valdymo vaidmuo ir reikšmė, ženkliai išauga.

Bankų aktyvai, skirtingai ne kitų juridinių asmenų turtas, yra sudarytas iš šių elementų:

 grynieji pinigai (nacionalinė ir užsienio valiuta), taurieji metalai ir kitos vertybės;

 lėšos centriniuose bankuose kiekvienu pareikalavimu;

 lėšos bankuose ir kitose finansinėse institucijose kiekvienu pareikalavimu;

 Lietuvos Respublikos vyriausybės ir vaalstybių, įtrauktų į šalių, kurios taikoma mažesnė turto rizika, sąrašą, vyriausybių bei centrinių bankų išleisti vertybiniai popieriai (trumpalaikiai ir ilgalaikiai).

 kitos lėšos (iždo vertybiniai popieriai, trumpalaikiai pinigų rinkos depozitai, indėlio sertifikatai ir pan).

Visus banko aktyvus galima suklasifikuoti pagal: pelningumo ir likvidumo laipsnį. Pelningiausias banko aktyvais galima laikyti ilgalaikes ir trumpalaikes paskolas bei investicijas į vertybinius popierius.

Pagrindinis likvidaus turto bruožas yra tas, kad jį galima greitai paversti pinigais, neprarandant žymios šio turto vertės. Todėl likvidus turtas įtraukiamas į balansinę ataskaitą pagal rinkos kaainą. Mažai likvidžios yra bankinės paskolos, nes atgauti paskolas prieš terminą yra beveik neįmanoma.

Aktyvų straipsnyje pinigai ir lėšos Centriniame banke paprastai parodomi komerciniame banke esantys banknotai ir monetos, kitos mokėjimo priemonės, taurieji metalai ir pan. Centriniame banke komerciniai bankai la

aiko savo lėšas nacionaline valiuta pagal reguliavimo taisykles – tai specialieji depozitai ir privalomosios atsargos. Didelę komercinių bankų aktyvų dalį sudaro lėšos kituose bankuose ir finansinėse institucijose. Tai – nostro sąskaitos (banko sąskaita banke korespondente) bankuose korespondentuose, pagal tarpbankinio kredito sutartis suteiktos paskolos, įvairūs depozitai kitose finansinėse institucijose. Paprastai paskolos sudaro svarbiausią banko aktyvų dalį. Į ją įtraukiami suteiktieji kreditai visų nuosavybės rūšių įmonėms, organizacijoms, taip pat kreditai fiziniams asmenims.

Aktyvinių operacijų metu bankas panaudoja sukauptus išteklius ir paverčia juos turtu bei nukreipia pelnui gauti. Nors komercinių bankų pagrindinis tikslas yra pelno gavimas, tačiau daugelio autorių nuomone (Blank, 2002), bankai negali visas lėšas skirti didelį pelną duodančioms operacijoms (pavyzdžiui, teikti kreditams), kadangi bankai atlikdami aktyvines operacijas, tuo pačiu turi užtikrinti pritrauktų lėšų gražinimą jų saavininkams, taip pat palaikant tam tikrą likvidumo lygį, išmintingai paskirstyti riziką pagal įdėjimų rūšis, laikytis įvairių teisės aktų normų, bankų kontrolės institucijų nutarimų ir nurodymų, o taip pat kreditų politikos reikalavimų, kuriuos nustato šalies vyriausybė.

Kai kurie autoriai (Blank, 2002), komercinių bankų aktyvuose išskiria keturias jų pagrindines grupes:

 kasa ir jai prilygintos lėšos;

 investicijos į vertybinius popierius;

 paskolos;

 pagrindiniai fondai.

Pagal Lietuvos banko valdybos nutarimą „Dėl bankų atskaitomybės formų patvirtinimo“, kasą ir jai prilygintas lėšas sudaro grynieji pinigai, kuriems priskiriami grynųjų pinigų ir kelioninių čekių likučiai kasoje ir
r kelyje; tauriųjų metalų atsargos ir lėšos centriniuose bankuose – tai visos piniginės lėšos Lietuvos banke ir kitų valstybių centriniuose bankuose; lėšos bankuose ir kitose finansinėse organizacijose. Kitoms finansinėms institucijoms priskiriamos organizacijos, kurios daugiausiai užsiima finansine veikla, tačiau neturi licenzijos bankinei veiklai (draudimo įmonės, investicinės bendrovės, kurių pagrindinė veikla yra pirkti bei parduoti akcijas kitose kompanijose ir kt.).

Investicijas į vertybinius popierius sudaro investicijos į akcijas, obligacijas ir kitus nuosavybės ir skolos dokumentus, naudojamus vykdant finansines operacijas privačiame bei valstybiniame sektoriuje; į įsigytas akcijas – banko nupirktas kitų įmonių akcijas, t. y. ilgalaikės investicijos, tarp jų akcijos įsigytos kitose institucijose (pvz. Pasaulinėje tarpbankinių finansinių ryšių organizacijoje SWIFT).

Paskolas sudaro suteiktos paskolos (įskaitant overdraftą), išduotos ir laiku negrąžintos paskolos, diskontuoti vekseliai – prieš mokėjimo terminus nupirkti vekseliai ir paskolos už lėšas, gautas iš užsienio bankų tiesiogiai arba per vyriausybę; suteiktos paskolos už specialių skolinimo fondų lėšas – už kreditinius išteklius, gautus iš tarptautinių kredito organizacijų.

Įdėjimai į pagrindinius fondus sudaro investicijos į banko pastatus, kitą nekilnojamąjį turtą, žemę įrengimus, transporto priemones ir nematerialius fondus – turtą, kurio negalima apčiuopti (intelektinę produkciją, kompiuterines programas, prestižą, firmos vardą ir kt.). Bankuose šie įdėjimai skirtingai nuo gamybinių įmonių, nėra dideli.

Kiti aktyvai apima tranzitines sąskaitas – sumas, kurios jų gavimo metu negali būti įrašytos į atitinkamas sąskaitas pagal priklausymą; sukauptas pa
ajamas – apskaičiuotas, bet dar negautas palūkanas už suteiktas paskolas, įrenginių nuomą. Pagal tarptautinius apskaitos principus ir LR Vyriausybės nutarimas Nr. 804 pajamos, apskaitoje turi būti atvaizduotos tuo ataskaitiniu periodu, kada jos uždirbtos. Taip pat, nepriklausomai nuo palūkanų sumokėjimo termino, numatyto paskolos sutartyje, palūkanos turi būti apskaičiuojamos kas mėnesį ir kaupiamos didėjančiomis sumomis, iki bus sumokėtos. Jose atspindimos ir laiku negrąžintos palūkanos; kiti debitoriai – tai neužbaigtos valiutų pirkimo ir pardavimo operacijos ir kiti debitoriai iš bankinės veiklos.

Per metus trijų didžiausių komercinių bankų ( Hanza, Vilniaus, Žemės ūkio) valdoma turto rinkos dalis sumažėjo nuo 78 proc. iki 74 proc., o jų dalį rinkoje užėmė mažesnieji bankai bei užsienio bankų skyriai. Žemiau (1 lentelė) pateikiama bankų sistemos balansinės ataskaitos kai kurių straipsnių dinamika.

1 lentelė

Bankų sistemos kai kurių turto ir įsipareigojimų straipsnių dinamika (mln. Lt)

Eil.Nr. Straipsnio pavadinimas 2002 01 01 2002 10 01 2003 01 01 Pasikeitimas per IV ketv. (proc.) Pasikeitimas per metus (proc.)

1 Turtas (aktyvai) 15350,6 16215,4 17220,5 6,2 12,2

2 Suteiktos paskolos 6502,8 7275,9 7933,2 9,0 22,0

3 Indėliai ir akredityvai 10415,7 11441,0 11677,4 2,1 12,1

privačių įmonių 3077,8 3614,2 3753,9 3,9 22,0

fizinių asmenų 6357,1 6615,6 6877,6 4,0 8,2

4 Akcininkų nuosavybė 1441,3 1642,1 1731,2 5,4 20,1

5 Einamųjų metų pelnas (nuostolis) -22,5 141,1 146,5

Šaltinis: Lietuvos banko metinis biuletenis 2003 m.

Kaip matyti, 1 lentelėje yra pateikti komercinių bankų neaudituotų, po užbaigiamųjų apyvartų 2003 m. sausio 1 d. duomenimis veikiančių šalies komercinių bankų:

 aktyvai sudarė 17,2 mlrd. Lt ir per metus išaugo 1,9 mlrd. Lt arba 12,2 proc. Palyginimui, per 2001 metus bankų sistemos aktyvai buvo išaugę 2,25 mlrd. Lt arba 17,2 proc.;

 klientams suteiktos paskolos, kurių suma siekė 7,9 mlrd. Lt ir, ly
yginant su praėjusių metų sausio 1 d., išaugo 1,4 mlrd. Lt arba 22 proc.

Aktyvų valdymas priskiriamas prie svarbiausių komercinių bankų valdymo krypčių. Aktyvų valdymas įgyvendina numatytą atitinkamam periodui bankų politiką. Valdant aktyvus, keliamas toks uždavinys: užtikrinti pelningą komercinių bankų darbą, išlaikant jų balansų likvidumą. Tai įmanoma tik tikslingai keičiant aktyvus, remiantis besiformuojančios intuicijos sistemine analize. Pasak, autoriaus Lisausko (1996), yra žinoma, kad skirtingi aktyvai duoda komerciniams bankams nevienodą pelną, turi skirtingą rizikos laipsnį. Todėl bankai turi suklasifikuoti visus aktyvus pagal lėšų įdėjimo terminus, jų pelningumą ir rizikos laipsnį. Aktyvų valdymo metodai priklauso nuo uždavinių, kuriuos bankai sprendžia atitinkamu laikotarpiu, ypatumų. Tuo pat metu aktyvų išdėstymo priklausomybė nuo pasyvų struktūros sąlygoja aktyvų valdymo teorijos sukūrimą ir jos įgyvendinimo metodiką.

Blank (2002) nuomone, komercinių bankų pasyvų struktūrą galima suskirstyti į:

 Banko savininkų reikalavimus, vadinamus nuosavu kapitalu;

 Ne savininkų reikalavimus, vadinamus įsipareigojimais.

Svarbiausią ir dažną pagrindinę bankų pasyvų dalį sudaro klientų lėšos. Tai – einamosios sąskaitos, terminuoti indėliai – ir juridinių, ir fizinių asmenų, rezidentų ir nerezidentų. Kaip rodo tyrimai (Masilionio, 1998) indėliai yra pagrindinis bankų įsipareigojimų straipsnis. Lietuvos komerciniai bankai indėliuose sukauptų lėšų finansuoja 60-80% savo turto (aktyvų).

Komerciniuose bankuose indėliai suskirstomi:

1. Terminuoti indėliai;

2. Indėliai iki pareikalavimo.

Terminuotus indėlius dar galima suskirstyti:

1. Taupomieji indėliai;

2. Kaupiamieji indėliai.

Indėlius taip pat galima klasifikuoti pagal jų šaltinius:

1. Individualūs gyventojų indėliai;

2. Įmonių ir organizacijų lėšos;

3. Bankų ir kitų finansinių institucijų lėšos.

Terminuotas indėlis, tai yra tam tikram laikui atiduota saugoti pinigų suma, kurią nustatytą laiką pagal pasirašytą sutartį negalima paimti iš sąskaitos. Nutraukus sutartį indėlį galima paimti, tačiau netenkama priskaičiuotų palūkanų. Už terminuotus indėlius komerciniai bankai moka didesnes palūkanas. Terminuotų indėlių palūkanos priklauso nuo: sumos, pasirinktos indėlio trukmės.

Yra terminuoti depozitų sertifikatai – tai piniginiai dokumentai, liudijantys pinigų įnešimą į banką tam tikram laikotarpiui. Bankai ir klientai derasi dėl indėlio termino, palūkanų ir sumos.

Indėliai iki pareikalavimo – tai neterminuoti indėliai su teise bet kuriuo metu pareikalauti viso indėlio sumos ar jo dalies išmokėjimo. Yra sudaroma sąskaita, į kurią galima gauti grynuosius pinigus arba išrašyti čekį. Už indėlius iki pareikalavimo mokamos palūkanos.

Taupomasis indėlius – tai neterminuotas indėlis, leidžiantis neapibrėžtą laiką saugiai ir patogiai tauputi pinigus. Šio indėlio privalumas, kad indėlį bet kada galima papildyti.

Kaupiamasis indėlis – tai terminuotas indėlis, kurį galima nuolat papildyti. Šio indėlio privalumas, kad prireikus galima atsiimti dalį indėlio lėšų neprarandant sukauptų palūkanų.

Bankų nebalansiniai įsipareigojimai atskleidžia galimas banko prievoles ateityje. Tai labai svarbi informacija banko veiklos ir jos rezultatų analizei. Gali būti, kad banko veikla artimiausiu metu taps dar labiau rizikinga ir bus daromas neigiamas poveikis banko finansinei būklei. Nebalansiniai įsipareigojimai skirstomi į tokias pagrindines grupes:

 suteiktos garantijos ir laidavimai;

 įsipareigojimai išleisti akredityvus;

 įsipareigojimai pirkti (parduoti) valiutą;

 kiti įsipareigojimai.

Pagal Lietuvos banko reikalavimus komerciniai bankai privalo atskirai nurodyti įsiskolinimus centriniams bankams, kredito įstaigų lėšas ir indėlius bei akredityvus. Grąžintinos lėšos pagal trukmę skirstomos į tokias grupes (1 pav.):

1 pav. Grąžintinų lėšų trukmė

Šaltinis: sudaryta autoriaus

Pritrauktų lėšų šaltiniai be įvairių indėlių gali būti piniginiai fondai (privatizavimo, žemės ūkio ir kiti fondai), kuriuos bankas savarankiškai pritraukia, paskolos iš kitų bankų, išleisti skolų vertybiniai popieriai (obligacijos) ir kiti įsipareigojimai. Prie kitų įsipareigojimų reikia priskirti apmokėtą. Bet neįregistruotą akcinį kapitalą, tranzitines sąskaitas, susikaupusias išlaidas ir pan.

Banko pasyvus sudaro ir banko kapitalas. Nuosavoms lėšoms priskiriamas banko kapitalas. Jis skirstomas į pagrindinį ir papildomą.

Pasak, Ivaškevičiaus (1997), pagrindinis kapitalas yra lygus įregistruoto akcinio kapitalo, atsargos kapitalo, gyventojų depozitų draudimo kapitalo ir savanoriškai nepaskirstyto pelno sumai.

Įregistruotas akcinis kapitalas – tai apmokėtas ir Lietuvos banke įregistruotas akcinis kapitalas, kurį sudaro banko steigėjų ir akcininkų lėšos, sumokėtos už akcijas. Atsargos kapitalas – tai rezervai, sukaupti pagal Lietuvos banko reikalavimus. Jie laikomi pagrindiniu kapitalu ir yra pastovūs iki banko likvidavimo. Gyventojų depozitų draudimo kapitalas – tai depozitorių interesams ginti sukaupti rezervai (0,45 procentai nuo indėlių sumos). Savanoriškai nepaskirstytas pelnas – tai nepaskirstyto pelno likučio dalis, kuri akcininkų visuotinio susirinkimo sprendimu gali būti ateityje nukreipta papildomam akcijų išleidimui.

Papildomas kapitalas yra lygus bendrosios paskirties rezervų paskolų nuostoliams padengti, kitų bendrosios paskirties rezervų, emisijos skirtumo, pagrindinių priemonių perkainojimo rezervų ir einamųjų metų nepaskirstyto pelno sumai (Ivaškevičius,1997).

Bendrosios paskirties rezervai galimiems paskolų nuostoliams padengti – tai rezervai sukaupti būsimų nuostolių dengimui dėl tokių paskolų, kurios dar neidentifikuotos kaip blogos ar abejotinos. Kiti bendrosios paskirties rezervai – tai praėjusių metų nepaskirstytas pelnas, o taip pat pelnas nukreiptas į išplėtimo fondus. Emisinis skirtumas – tai skirtumas tarp akcijos pardavimo ir nominaliosios vertės. Pagrindinių priemonių perkainojimo rezervai – tai pagrindinių priemonių vertės padidėjimas dėl jų perkainavimo ar indeksavimo Vyriausybės sprendimu. Einamųjų metų nepaskirstytas pelnas yra laikino pobūdžio, jame kaupiami akcininkams dar neišmokėti dividendai ir rezervuose neįskaitytos lėšos.

Nuosavos lėšos sudaro tik nedidelę dalį banko išteklių. Pagrindinę finansinių lėšų dalį sudaro įsipareigojimai – skolintos lėšos.

Todėl įvairūs autoriai, kaip Ivaškevičius (1997); Blank (2002); Bartlop, Maknoton (1994), įsipareigojimuose išskiria šias stambias finansinių išteklių grupes:

 skolos bankams ir kitoms finansinėms institucijoms, tarp jų paskolos ir depozitai;

 depozitai;

 skolų vertybiniai popieriai;

 kiti įsipareigojimai.

Skolos bankams ir kitoms finansinėms institucijoms – tai paskolos ir overdraftai kituose bankuose ir kitose finansinėse institucijose. Overdraftai yra banko apmokėjimo duomenų vertė, viršijanti klientų sąskaitose esančias lėšas.

Depozitai – tai piniginės lėšos, patikėtos bankams saugoti ir naudoti, kurios turi būti grąžinamos su palūkanomis ar be jų, sutartu terminu ar po termino, depozitoriui pateikus banko pranešimą. Šioje eilutėje taip pat atvaizduojamos garantijų ir akredityvų padengimo sąskaitos.

Skolų vertybiniai popieriai – tai banko išduoti depozitų pažymėjimai, kuriuos pradinis depozitorius gali toliau parduoti. Jie išduodami trumpam terminui.

Kaip rodo tyrimai, kurie patekti 1 lentelėje, komercinių bankų neaudituotų, po užbaigiamųjų apyvartų 2003 m. sausio 1 d. duomenimis, pasyvų struktūrą sudaro:

 bankuose laikomų indėlių suma 2003 sausio 1 d. sudarė 11,7 mlrd. Lt ir per metus padidėjo 1,3 mlrd. Lt arba 12,1 proc.;

 iš jų gyventojų indėliai sudarė 6,9 mlrd. Lt ir per metus išaugo 521 mln. Lt arba 8,2 proc.;

 iš jų indėliai nacionaline valiuta sudarė 7,5 mlrd. Lt ir per metus padidėjo 31,9 proc.;

 iš jų indėliai užsienio valiuta sudarė 4,1 mlrd. Lt ir per metus sumažėjo 12 proc.

Pasyvų valdymas yra savarankiška komercinių bankų vadybos kryptis, sprendžianti tokius uždavinius: neleisti, kad komerciniuose bankuose atsirastų lėšų, neduodančių pelno, išskyrus tą jų dalį, kuri garantuoja būtinų rezervų formavimą, pritraukti kreditinius resursus, būtinus atitinkamų bankų įsipareigojimų klientams ir aktyvinių operacijų plėtimui; garantuoti pelno gavimą komercinių bankų pritrauktų pigių resursų sąskaita. Kiekvienas šių uždavinių sprendžiamas ypatingais būdais ir metodais.

Įvairūs mokslininkai, nagrinėdami aktyvų ir pasyvų valdymą, Miller, Ban-Huz (2000); Vinogradova (2001); Kreinina (1998) teigia, kad aktyvų ir pasyvų valdymo tikslas yra koordinuoti bankų aktyvų ir pasyvų reguliavimą, siekiant didinti akcinio kapitalo rinkos vertę. Tai pasiekiama planuojant likvidumą, vengiant per didelės mokumo rizikos, planuojant bei derinant aktyvų ir pasyvų terminus siekiant išvengti nepageidaujamos palūkanų normos rizikos, kontroliuojant mokamų bei gaunamų palūkanų normas, siekiant užtikrinti reikalingą palūkanų normų intervalą. Aktyvų ir pasyvų valdymą įtakoja tie patys veiksniai, kurie veikia bankų riziką bei pajamas.

2 pav. Aktyvų ir pasyvų valdymo operatyviniai, vidutiniai, ilgalaikiai tikslai.

Šaltinis: sudaryta autoriaus

Aktyvų ir pasyvų valdymas, kaip matyti 2 paveiksle, apima operatyvinius, vidutinius, ilgalaikius tikslus. Mūsų nuomone, operatyviniai tikslai, nukreipti gerinti aktyvų kokybę, įmanomi šiomis priemonėmis:

 aktyvų kokybės lygio kėlimas;

 vertybinių popierių portfelio peržiūrėjimas, susidariusioms problemoms spręsti;

 paskolų kainų kėlimas, leidžiantis padengti tikėtinus infliacijos nuostolius.

Vidutiniai tikslai, yra orientuoti aktyvų ir saugaus turto pervedimą, į vidutines rinkas komercines paskolas. Ilgalaikiai tikslai, apima naujų paslaugų kitose geografinėse vietose, diegimą.

Toks valdymas ne visada buvo efektyvus teigia Jasienė (1998), ypač ekonominio vystymosi lėtėjimo arba nuosmukio laikotarpiais. Paskolos dažnai buvo pratęsiamos, restruktūrizuojamos, o visa tai bankus verčia ieškoti naujų lėšų šaltinių. Augant paskolų paklausai, bankai privalo valdyti ir pasyvus. Šios naujos įsipareigojimų valdymo strategijos tikslas yra kontroliuoti lėšų šaltinius, didžiausią dėmesį skiriant jų kainai. Dėl šios priežasties yra kuriamos naujos patrauklios klientams indėlių ir sąskaitų rūšys, diegiamos naujos bankinės paslaugos.

Kai kurių autorių nuomone (Jasienė, 1998), kol komerciniai bankai turėjo pakankamai pigių ir nesunkiai prieinamų lėšų iš einamųjų atsiskaitomųjų sąskaitų ir indėlių, pagrindinė valdymo problema buvo ne pasyvai, o aktyvai. Bankams reikėjo tik priimti sprendimą, kaip pelningiau panaudoti pritrauktas lėšas. Toks aktyvų valdymo būdas buvo tinkamas, kai palūkanų normos buvo reguliuojamos (pastovus jų lygis ar kitimo tendencija). Šiuo atveju bankai labai priklauso nuo savo klientų bei turi panašias lėšų pritraukimo galimybes. Dėl šios priežasties pagrindinė bankų strategija yra rinkodaros priemonių plėtojimas, t. y. klientams patogus skyrių ir filialų kūrimas, klientų aptarnavimo kokybės gerinimas. Didžiąją paskolų dalį sudaro trumpalaikės paskolos, jų paklausa priklauso nuo įvairių veiksnių, svarbiausių iš jų, autorės nuomone, sezoninių poreikių.

Kaip rodo užsienio patirtis (Miller, Ban-Huz, 2000; Kiduel, Peterson, Blekuet, 2000), optimaliausias aktyvų valdymo būdas yra toks paskolų ir investicijų suteikimas, kuris gali duoti didžiausią pelną, esant rizikos laipsniui, kuris yra priimtinas banko vadovybei. Tačiau fondų valdymą apsunkina daug įvairių veiksnių. Visų pirma, bankai yra labiausiai reguliuojama verslo šaka, kadangi jie turi paskirstyti lėšas griežtai pagal įstatymus ir priežiūros institucijų reikalavimus. Antra, santykiai tarp bankų ir jų klientų, imančių paskolas ir laikančių lėšas, yra paremti pasitikėjimu ir pagalba. Pagaliau, komercinių bankų akcininkai, kaip ir visi kiti akcininkai, tikisi pajamų normos, kuri atitiktų investicijų riziką bei santykinį pelningumą iš analogiškų investicijų.

Lavrušin (2003) nuomone, dažniausiai didžiąją dalį pritrauktų lėšų bankas turi išmokėti iki pareikalavimo arba po labai trumpo termino. Indėliai iki pareikalavimo be abejo yra išmokami pagal pirmą kliento pageidavimą. Norint atsiimti terminuotus indėlius arba taupomuosius indėlius yra būtinas išankstinis pranešimas bankui, tačiau paprastai bankai taupomuosius indėlius laiko būtinus išmokėjimui kaip iki pareikalavimo. Štai kodėl svarbiausia išmintingo banko valdymo sąlyga yra sugebėjimas tenkinti indėlininkų interesus. Antroji sąlyga – pakankamas lėšų dydis, kad užtikrinti teisėtus banko klientų poreikius gauti kreditą.

Kaip rodo tyrimai, egzistuoja glaudus tarpusavio ryšys tarp banko aktyvų ir pasyvų. Likvidumą galima užtikrinti palaikant aukštą grynųjų pinigų kasoje lygį arba investuojant lėšas į didelį likvidumą turinčius aktyvus, o taip pat suteikiant bankui galimybę pritraukti naujus indėlius bei skolintis pinigus iš kitų šaltinių. Didelis indėlių sumos nepastovumas, reikalavimas anksčiau laiko grąžinti skolas taip pat sąlygoja būtinybę turėti daugiau likvidžių aktyvų. Be to egzistuoja tiesioginis ryšys tarp banko išlaidų susijusių su indėliais ir paskolų lėšomis – iš vienos pusės ir su pajamomis iš įvairių operacijų su aktyvais – iš kitos. Didinti banko operacijų pelningumą , neišeinat už banko likvidumo ribų, padeda kruopštus palyginimas pritrauktų lėšų ribinių sąnaudų ir ribinių pajamų iš kreditų investicijų.

Šiuo laikotarpiu pastebimas svarus aktyvų padidėjimas, išaugęs paskolų skaičius verslui plėtoti, tačiau matoma ir laiku nesugrąžintų paskolų augimo tendencija – tai rodo bankininkų nesugebėjimą tinkamai įvertinti skolininkų mokumo bei patikimumo, įstatyminės bazės silpnumą, neveiksmingumą bankų veiklos kontrolę. Analizuojant bankų pasyvų struktūrą 1999-2002 m. pastebimas kapitalo sąskaitos didėjimas. Nagrinėjant komercinių bankų pasyvus nuo 1997 m. pastebimas komercinių bankų kapitalizacijos procesas – tikėtina, kad šios tendencijos išsilaikys ir ateityje, tik vyks ne taip jau sparčiai (3 pav.).

Užsienio investicijos į Lietuvos bankus sustiprino jų konkurencingumą tiek tiesiogine prasme, sustiprino aktyvų ir pasyvų strategiją, padidinant komercinių bankų akcinį kapitalą, tiek ir netiesioginę – užsienio investuotojų atstovai tapo bankų valdymo organų nariais ir taip galėjo perteikti valdymo patirtį. Kapitalo sujungimas su užsienio partneriais, kaip rodo Lietuvos banko duomenys yra svarbus sprendimas tolimesnėje komercinių bankų veikloje, ypač aktyvų ir pasyvų valdyme, nes yra atsižvelgiama į partnerių nuomonę. Kaip rodo užsienio patirtis, sprendimų priėmimas susijungimo stadijoje Amburgey ir Miner nurodo, kad varomoji jėga yra partnerių atrinkime, ir pabrėžia, kad bankai veikia ilgą laiką, vysto darbų eigą iš kompetencijos, kurios tampa nepriklausomais varikliais tolimesnėje veikloje (Li, Rowley, 2002). Žemiau pateikiama užsienio investuotojų dalies bankų kapitale kitimo tendencijos (3 pav.).

3 pav. Užsienio investuotojų valdoma Lietuvos komercinių bankų akcinio kapitalo dalis, % 1997-2002 m.

Šaltinis: SEB. Anual, Review, 2003

Vertinant Lietuvos bankų sistemos plėtrą aktyvų, pasyvų ir pelno atžvilgiu pastebima, kad 1997-2003 m. tiek aktyviai, tiek indėliai stabiliai didėjo. Po bankų krizės bankų sistema keletą metų dirbo nuostolingai, tačiau nuo 2001 m. bankų sistemos pelnas nors išlėto, tačiau auga. Galima daryti prielaidą, kad ir ateityje bus jaučiamas šių rodiklių augimas.

4 pav. Komercinių bankų aktyvų, indėlių ir pelno dinamika, mln. Lt. 1997-2002 m.

Šaltinis: Pukelienė,V. Vidauskaitė, S. 2002. Konkurencijos pokyčių Lietuvos bankų sistemoje vertinimas integruojantis į ES // Organizacijų vadyba: Sisteminiai tyrimai, p. 178

Aktyvų ir pasyvų valdymo problemų konkurencijos pokyčių komercinių bankų sistemoje vertinimas ir etapai vyksta atsižvelgiant į atskirų Lietuvos komercinių bankų kūrimąsi, strategijas, plėtrą, veiklos sutrikimus, pagrindinius šalyje vykusius politinius, ekonominius bei visuomeninius procesus, kas atsispindi 2 lentelėje.

2 lentelė

Konkurencijos pokyčių Lietuvos komercinių bankų sistemoje etapai

Etapas Laikotarpis Komercinių bankų ir konkurencijos pobūdis Verslo pobūdis ir tikslai

I 1989-1993 1. Daug bankų

2. Nedidelis akcinio kapitalo dydis

3. Didelis valstybinių komercinių bankų vaidmuo

4. Intensyvi nesąžininga konkurencija 1. Trumpalaikio laikotarpio pelno siekimas

2. Neskaidri bankų veikla

3. Teisinės bazės silpnumas

II 1993-1995 5. Staigus komercinių bankų skaičiaus mažėjimas

6. Visuomenės nepasitikėjimas komerciniais bankais 4.Komercinių bankų krizė ir bankrotai

5.“Išsilaikymo“ strategija

III 1996-1997 7. Lietuvai suteikti tarptautiniai kredito reitingai

8. Užsienio bankams leista Lietuvoje steigti filialus

9. Valstybinių komercinių bankų restruktūrizavimas 6.Nuostolonga veikla

7.Konservatyvi kreditavimo politika

8.Sugriežtinta komercinių bankų priežiūra ir kontrolė

9.Dėmesys įvaizdžio formavimui

10.Materialinės bazės stiprinimas

11.Akcinio kapitalo didinimas

IV 1998-2000 10.Komercinių bankų koncentracijos ir konsolidacijos procesas

11.Auganti užsienio bankų grupių

12.Didžiųjų ir mažųjų bankų grupių formavimas 12.Pelno siekimas

13.Naujos paslaugos

14.Stabilumas

IV Nuo 2001 13.Padidinti tarptautiniai Lietuvos kredito reitingai

14.Teigiami poslinkiai valstybinių komercinių bankų privatizavimo procese 15.Pelno siekimas

16.Ilgalaikiai investiciniai projektai

17.Naujų veiklos sričių paieškos

18.Bendradarbiavimas su ECB

Šaltinis: Pukelienė,V. Vidauskaitė, S.2002. Konkurencijos pokyčių Lietuvos bankų sistemoje vertinimas integruojantis į ES // Organizacijų vadyba: Sisteminiai tyrimai, 179

Komerciniai bankai plačiai naudoja pritrauktas lėšas. Pagrindinis pritrauktų lėšų šaltinis yra – depozitai, kurie paprastai sudaro iki 90 proc. visų banko pasyvų. Kiti šaltiniai – įnašai į nustatytą fondą (pardavimas dividendų ir akcijų pirminiams turėtojams, atskaitymai iš pelno formavimui ir didinimui fondų, nedepozitinės operacijos.

Plačiąja prasme pasyvinių operacijų valdymas suprantamas (Rid, Кotter, Gill, Smit, 1991), kaip veikla susijusi su indėlininkų ir kitų kreditorių lėšų pritraukimu ir atitinkamos lėšų kombinacijos nustatymu konkrečiam bankui. Siaurąja prasme pasyvų valdymas suprantamas kaip banko likvidumo užtikrinimas, esant reikalui aktyviai išieškant paskolintas lėšas.

Mishkin (1994) nuomone, norint, kad būtų užtikrintas stabilus grynųjų palūkanų pajamų srauto didėjimas, klientams patraukli pajamų norma nustatytam kapitalo ir likvidumo lygiui, banko aktyvai bei pasyvai privalo būti valdomi, kuriant atitinkamas valdymo strategijas. Visa tai galima pasiekti, sukūrus banko finansinio valdymo planavimo ir kontrolės mechanizmą, kurio esmė būtų koordinuoti ir valdyti kartu ir aktyvus, ir pasyvus.

1.2 Aktyvų ir pasyvų valdymo strategijos formavimas

Komerciniai bankai ne visuomet aktyvus ir pasyvus nagrinėdavo vieningoje visumoje. Iki 60- jo dešimtmečio, bankininkai fondų formavimą iš skolintų ir nuosavų lėšų, didele dalimi, suprato, kaip savaime suprantamą dalyką.Vyraujanti tokia aktyvų valdymo nuostata, kad bankuose saugomų depozitų kiekis bei formos ir kiti įsipareigojimai, kuriuos bankai galėjo pritraukti, pagrinde įtakojo banko klientų vartojimo galimybes. Vartotojas lyg pats apspręsdavo banko veiklos strategiją, tai yra santykį tarp čekinių depozitų, taupomųjų ir terminuotųjų indėlių, kuriuos jis norėdavo saugoti. Pagrindinė bankų valdymo politika nebuvo susieta su aktyvų ir pasyvų apimtimi. Komerciniai bankai galėdavo vykdyti depozitų pritraukimo kontrolę tik priimdami sprendimą apie tai, kam suteikti ribotus kreditus grynaisiais ir kokiomis sąlygomis. Suprantama, kokiam aktyvų valdymo būdui, buvo sava logika. Kadangi depozitų formos, palūkanų lygis už depozitus, ir kitas nedepozitines fondų formavimo operacijas, kurias galėdavo pritraukti bankai, griežtai buvo reguliuojama. Banko valdytojai turėjo ribotas galimybes formuojant banko lėšas.

Sutinkamai su aktyvų valdymo strategija, banko likvidumas buvo kontroliuojamas tik „protingai“ valdant kreditus. Pagrinde kreditai būdavo išduodami trumpalaikiai arba išduodami terminui, lygiam klientų sezoniniam vartojimui. Tokiu būdu, didžioji dalis kreditų, kuriuos suteikdavo bankai, būdavo „patys likviduojantys“ todėl, kad mokėjimai už juos vykdavo visą normalų bankinės veiklos ciklą – nuo lėšų pritraukimo iki kreditų suteikimo. Jeigu iškildavo papildomas likvidžių lėšų poreikis, tai bankas galėdavo patenkinti tai, saugodamas pakankamą kiekį vyriausybinių vertybinių popierių arba kitų greit realizuojančių aktyvų. Tokiu būdu, aktyvų valdymo strategija rėmėsi tuo, kad didžiąją dalį likvidžių aktyvų bankas dengdavo galimybe konvertuoti grynaisiais aktyvais.

6 pav. Aktyvų valdymo strategijos modelis

Šaltinis: Кидуел, Д. С., Петерсон, Р. Л., Блекует, П. 2000. Финансовые институты, рынки и деньги. Москва. Modifikuota autoriaus

Deja, pagrindinis komercinio banko aktyvas-kreditai – ne visuomet gali būt „pats likvidu“ ypač jei šalies ekonomika yra gilioje krizėje. Esant tokioms sąlygoms, iškyla būtinybė restruktūrizuoti kai kuriuos kreditus, kas veda prie būtinybės ieškoti naujų fondų formavimo šaltinių, kuriuos galima būtų panaudoti. Tuo pačiu būtina akcentuoti, kad atsiranda pelningų kreditų suteikimo galimybė: bankas gali atitinkamą kreditų dalį, suteikti ilgam periodui. Bet toks žingsnis, reikalauja iš banko ieškoti naujų, netradicinių finansavimo šaltinių, vietoje tradicinių likvidžių aktyvų ar trumpalaikių depozitų.

Mokslininkai įvairiai vertina aktyvų ir pasyvų valdymo strategijos atsiradimą. Pasak Кiduel, Peterson, Blekuet (2000) ši strategija, tai priemonė, kurią valdo bankas, realizuodamas tokius veiksnius, kaip likvidumas ir pelningumas, tai atsispindi 6 paveiksle.

Kaip matyti 6 paveiksle bankas laikydamasis aktyvų likvidumo turi lėšos kasoje ir antrinius rezervus. Antrinių rezervų pagalba gali gauti nedideles procentines pajamas, kuriuos turi įtakos banko likvidumui. Labiausiai likvidūs aktyvai duoda mažiausias pajamas. Pasiruošę naujiems skolinimams, yra tie komerciniai bankai, kurie turi aukščiausios kokybės aktyvus.

Pasyvų valdymo strategija. Kaip rodo tyrimai, 60-70 dešimtmečiuose galima buvo pastebėti žymius pokyčius aktyvų ir pasyvų struktūros valdyme. Susidūrę su greit kintančia palūkanų norma ir intensyvia fondų formavimo konkurencija, bankininkai pradėjo skirti didesnį dėmesį fondų formavimui ir depozitų vertės ir struktūros monitoringui, o taipogi nedepozitinių įsipareigojimų stoviui. Pradėjo restruktūrizuoti lėšų šaltinius, sutinkamai, su griežtai suformuluotais uždaviniais:

 Panaudoti tuos šaltinius, kurie minimizuoja pritrauktų lėšų kaštus, kas palieka bankui galimybę paskirstyti naujas lėšas, tam kad didintų pelną ir kapitalą;

 Pasirinkti optimalią proporciją tarp depozitų dydžio, skolinių įsipareigojimų ir kapitalo, suteikiančių galimybę pasiekti fondų stabilumą tam, kad bankas galėtų turėti pelningus aktyvus, reikalaujančių investicijų ilgesniam laikui su didesne rizika.

Visa tai įgalino pasirinkti naują pasyvų valdymo strategiją. Jos tikslas buvo vykdyti lėšų formavimo šaltinių nuolatinę kontrolę, analogiškai aktyvų kontrolei. Pagrindiniu kontrolės svertu buvo kainos, tame tarpe ir palūkanų norma, ir kitos sąlygos, siūlomos depozitoriams ir kreditoriams, kad galima būtų sudaryti norimos struktūros, dydžio ir su atitinkamomis išlaidomis, fondus.

Susidūręs su padidinta kreditų paklausa, bankas paprasčiausiai galėdavo pasiūlyti didesnę depozitų ar kitų pritrauktų lėšų palūkanų normą, negu konkurentai ir tokiu būdu suformuoti didesnius fondus. O komerciniai bankai, turintys per didelius fondus, bet neturintys pelningų investavimo krypčių, galėdavo nekeisti depozitų ar pritrauktų lėšų palūkanų normą ar netgi ją šiek tiek sumažinti, tuo sudarydami prieš konkurentus palankias lėšų pritraukimo sąlygas.

Fondų valdymo strategija. Pasyvų valdymo metodų tobulinimas ir vystymas, veiklos nuolatinis rizikos didėjimas, besikeičianti palūkanų norma, vedė prie fondų valdymo strategijos sukūrimo, kuri ir šiuo metu bankų veikloje yra vyraujanti. Tai pakankamai subalansuotas požiūris į aktyvų ir pasyvų valdymą, kuriam keliami šie pagrindiniai uždaviniai:

 Pasiekimui ilgalaikių ir trumpalaikių banko tikslų, vadovai maksimaliai privalo kontroliuoti tiek aktyvų tiek ir pasyvų dydį, struktūrą, pelningumą ir kaštus.

 Aktyvų valdymo kontrolė turi būti sukoordinuota su pasyvų valdymo kontrole tokiu būdu, kad aktyvų ir pasyvų valdymas būtų charakterizuojamas kaip vieninga vidinė sistema, kas leistų maksimaliai išlyginti skirtumą tarp banko aktyvų pajamų ir daromų pritrauktų lėšų kaštų.

 Kaštai ir pajamos priskiriamos abiem balanso pusėms – ir aktyvų ir pasyvų. Banko aktyvų ir pasyvų valdymo strategija turi būti nukreipta ta linkme, kad maksimizuoti gaunamas banko pajamas ir minimizuoti banko paslaugų kainą tiek pasyvuose, tiek ir aktyvuose.

Tokiu būdu, nusistovėjęs požiūris, kad pagrindinės pajamos gaunamos suteikiant kreditus ir darant investicijas, yra pasikeitęs į supratimą, kad bankas parduoda visą paketą bankinių paslaugų – kreditus, santaupas, konsultacijas ir t.t., ir jų kainos turi padengti banko daromas pateikimo išlaidas. Pajamos, gaunamos pasyvinės dalies valdymo rezultate, gali padėti bankui pasiekti pelningumo tikslų, lygiai taip pat, kaip ir pajamos, gaunamos aktyvų valdyme.

Nesvarbu kokios bankas aktyvų ir pasyvų valdymo strategijos prisilaikytų, jo vadovai kiekvienu atveju, kai gaunamos naujos lėšos, neišvengiamai turi atsakyti į klausimą kokiu būdu paskirstyti fondus? Jeigu bankas ima kreditus ar pritraukia depozitus, ar tikslinga bankui juos laikyti rezervuose būsimiems poreikiams likvidumui garantuoti ar investuoti į vertybinius popierius ar padengti dalį savų įsipareigojimų?

Su šiuo klausimu glaudžiai susijęs ir ne mažiau svarbus kitas klausimas: ar lėšų šaltinių dydis ir struktūra įtakoja nuosavų lėšų paskirstymo būdą? Jei bankas pagrindinę fondų dalį gauna dėka ilgalaikės ir vidutinės trukmės depozitų, ar verta jam tokios pačios apimties lėšas nukreipti į kreditus ar kitus aktyvus? Šios problemos sėkmingam sprendimui, mūsų supratimu, įtakoja aktyvų ir pasyvų valdymo pasirinktas metodas.

Nagrinėjant užsienio mokslinę literatūrą, pastebima, kad autoriai Miller, Ban-Huz (2000); Bor, Piatenko (1997), nurodo įvairias priežastis aktyvų ir pasyvų strategijos atsiradimui. Pasak, šių autorių, šiuo metu pagrinde yra sukurtos tris aktyvų ir pasyvų valdymo strategijos. Kiekviena iš jų grindžiama aktyvų ir pasyvų skirtumų supratimu, t.y. skirtumas tarp aktyvų ir įsipareigojimų kintančiomis palūkanomis, kas atsispindi komercinių bankų palūkanų skirtumą gaunant grynąsias pajamas ir tuo pačiu jas palyginant su rinkoje esančiomis palūkanomis. Tai yra nulinio, teigiamo ir neigiamo skirtumo tarp aktyvų ir pasyvų valdymo strategijos.

Kad būtų lengviau nagrinėti šias strategijas, norėčiau pateikti Rais, Koili (1995), aktyvų ir pasyvų struktūrą, kuri atsispindi 7 paveiksle.

Nulinio skirtumo strategija. Pirmoji strategija atskleidžia pasiekimus nulinio skirtumo tarp aktyvų ir pasyvų. Komercinio banko valdyba, laikydamasi šios strategijos stengiasi išlyginti lyginamąjį svorį tarp bendrų banko aktyvų ir juos palyginti su aktyvais turinčiais kintančias palūkanas. Ši strategija yra suprantama taip, tarkime 40% banko aktyvų priklauso aktyvams su kintančia palūkanų norma, tai 40% bankų pasyvų priskiriama įsipareigojimams su kintančia palūkanų norma. Pasak, Miller (2000) ši strategija leidžia minimizuoti procentinę riziką, nes procentinės palūkanos suteiktiems kreditams paprastai turi tendenciją keistis, ji gali mažėti arba didėti, su tinkamai su depozitų palūkanų normos pokyčiais. Todėl leidžia minimizuoti pajamų pokyčius visame planavimo etape. Banko marža pastovi, tam tikrą periodą, kuris turėtų sutapti su banko dalykiniu aktyvinimo ciklu.

Nulinio skirtumo

strategija Teigiamo skirtumo

strategija Neigiamo skirtumo

strategija

Aktyvai kintančia palūkanų norma Įsipareigojimai kintančia palūkanų norma Aktyvai kintančia palūkanų norma Įsipareigojimai kintančia palūkanų norma Aktyvai kintančia palūkanų norma Įsipareigojimai kintančia palūkanų norma

Įsipareigojimai fiksuota palūkanų norma Aktyvai fiksuota palūkanų norma

Aktyvai fiksuota palūkanų norma Įsipareigojimai fiksuota palūkanų norma

Aktyvai fiksuota palūkanų norma

Įsipareigojimai fiksuota palūkanų norma

8 pav. Aktyvų ir pasyvų nulinio, teigiamo ir neigiamo valdymo strategijos

Šaltinis: Миллер, Р. Л., Бан-Хуз, Д. 2000. Соврименные деньги и банковское дело. Москва: Инфа., с.218

Kaip matyti 8 paveiksle, bankai, kurie nori palaikyti nuolatinį skirtumą tarp gaunamų pajamų ir išmokamų palūkanų, prisilaikys aktyvų ir pasyvų nulinio skirtumo valdymo strategijos. Tie komerciniai bankai, kurie pasiruošę rizikuoti, kaip matome 8 paveiksle, ir laukiantys palūkanų normos pakilimo, paprastai laikysis teigiamo skirtumo strategijos, o jeigu laukiama palūkanų normos kritimas, komerciniai bankai laikysis neigiamo skirtumo strategijos. Tarkime, kas atsitiks komercinio banko grynosioms pajamoms (maržai) jeigu palūkanų norma išaugs, tuomet komercinio banko pritraukta kapitalo vertė pakils, ir tada komerciniai bankai suteiks kreditus padidėjusiomis palūkanomis. Kol suteiktų kreditų palūkanų normos skirtumas bus pastovus lyginant su depozitų palūkanomis, tam tikru periodu, komercinio banko pelnas taip pat nesikeis. Iš kitos pusės, jeigu skirtumas tarp aktyvų ir įsipareigojimų su kintančia palūkanų norma lygi 0, tai ir lyginamasis svoris bendrų aktyvų su fiksuota palūkanų norma bus lygi su banko pasyvams, turintiems fiksuotą palūkanų normą. Tokiu būdu, jeigu bendras palūkanų normos lygis išauga, tai aktyvų su fiksuota palūkanų norma einamoji kaina kris. Kaina taip pat kris ir įsipareigojimų su fiksuota palūkanų norma. Ir jeigu paskolų palūkanų kritimo ir depozitų palūkanų mažėjimo tendencija yra pastovi, tai tokie pokyčiai nepažeidžia palūkanų normos finansų rinkoje, pusiausvyros.

Aktyvų ir pasyvų teigiamo skirtumo valdymo strategija. Komercinio banko darbuotojai vadovaudamiesi šia strategija, skiria kur kas didesnį dėmesį lyginamajam svoriui, aktyvų su kintančia palūkanų normos lygiui, nei pusiausvyrai įsipareigojimams su kintančia palūkanų norma. Kaip matyti 8 paveiksle, 40% pasyvų priklauso aktyvams su kintančia palūkanų norma, tai tada tik 20% visų pasyvų, kuriems bankas moka kintančias palūkanas. Teigiamas skirtumas suprantamas, kaip aktyvų su fiksuota palūkanų norma dalis, kuri atneša pajamas bus mažesnė, negu dalis įsipareigojimų su fiksuota palūkanų norma bendroje pasyvų sumoje, pagal, kuriuos bankas išmoka procentus. Panagrinėkime, banko maržą, vadovaudamiesi šia strategija, kai palūkanų norma rinkoje kris. Rezultate banko bendrosios pajamos, gautos už kreditus sumažės. Lygiai taip pat sumažės kaštai (išlaidos su depozitų procentams išmokėti). Bet kadangi egzistuoja teigiamas skirtumas tarp aktyvų ir pasyvų, tai bendras banko pajamos didesne dalimi krinta, nei kaštai. Atitinkamai sumažėja ir banko pelnas. Jeigu nukritus palūkanų normai rinkoje, aktyvų einamoji vertė su fiksuota palūkanų norma pakyla, taip pat pakyla įsipareigojimų einamoji vertė su fiksuota palūkanų norma. Nors bankas prisilaiko aktyvų ir pasyvų teigiamo skirtumo valdymo strategijos, grynoji banko vertė sumažėja. Bet tai komercinio banko balanse neatsispindi. Todėl, kad balanse parodoma aktyvų ir pasyvų pradinė vertė. Banko akcijų kaina krenta iškarto, kai tik investitoriai supranta rinkos tendencijas.

Neigiamo skirtumo strategija. Prisilaikant šios strategijos aktyvų su kintančia palūkanų norma bendroje aktyvų dalyje apimtis yra mažesnė, nei įsipareigojimų su kintančia palūkanų norma bendruose pasyvuose. Vadovaujantis šia strategija, aktyvų dalis su fiksuota palūkanų norma visuose aktyvuose žymiai viršys įsipareigojimų dalį su fiksuota palūkanų norma bendruose pasyvuose. Ši strategija efektyvi tuomet, kai komercinis bankas laukia palūkanų normos kitimo, ir jeigu prognozės pasitvirtina, tai banko marža padidėja. Nors balanse šitokia situacija neatsispindi, tačiau tokio komercinio banko akcijų vertė rinkoje, žymiai pakils.

Kurią strategiją bankas betaikytų savo veikloje, komercinis bankas parodo, kad prisilaiko šiuolaikinio požiūrio aktyvų ir pasyvų valdyme, kas tiesiogiai įtakoja ne tik banko likimą, bet ir pelną.

1.2. Lėšų valdymo strategija ir jų paskirstymo metodai

Bankų aktyvų valdymas suprantamas kaip pritrauktų lėšų paskirstymo būdai ir tvarka. Komercinių bankų atveju tai paskirstymas į grynuosius pinigus, investicijas, paskolas ir kitus aktyvus. Ypatingas dėmesys paskirstant lėšas skiriamas investicijoms į vertybinius popierius, operacijoms su paskolomis.

Banko lėšų paskirstymas į įvairių rūšių aktyvus priklauso nuo galiojančių įstatymų ir kitų teisės aktų, būtinybės palaikyti aukštą likvidumo lygį ir poreikio gauti pakankamai didelį pelną. Bandant išspręsti dilemą “Likvidumas – pelningumas” susiformavo trys aktyvų valdymo būdai, kurie skiriasi atsižvelgiant į tai, kas yra akcentuojama pačiame aktyvų valdymo procese ir iki kokio laipsnio naudojama kiekybinė analizė vertinant galimas alternatyvas. Nei vieno metodo negalima laikyti idealiu, kadangi kiekvienas turi savo privalumų ir trūkumų. Kiekvienas metodas turi elementus, kuriuos galima pritaikyti sprendžiant konkrečias atskiro banko problemas. Pats paprasčiausias taikymo atžvilgiu yra pirmas metodas, kuris vadinasi bendro lėšų fondo metodu. Antras, aktyvų paskirstymo metodas yra susijęs siekiamu pašalinti pirmo metodo trūkumu. Trečias metodas yra susijęs su metodų panaudojimu valdyme ir analizėje, panaudojant kompiuterines programas.

Koks atskiras metodas bebūtų taikomas, kaip modelis paskirstymo lėšų į įvairius aktyvus, vadovybė banko turi nepamiršti santykio tarp rizikos ir pelno tarp atskirų kategorijų aktyvinių operacijų ir tarp atskirų rūšių kreditų ir investicijų kiekvienos kategorijos viduje. Patogi priemonė pasiekti tikslą gauti maksimalų pelną yra kruopštus palyginimas ribinių sąnaudų pritrauktoms lėšoms su galimomis ribinėmis pajamomis iš operacijų su aktyvais.

Lėšos už kurių paskirstymą atsako komercinio banko vadovybė, patenka iš įvairių šaltinių, įskaitant indėlius iki pareikalavimo, o taip pat nuosavą banko kapitalą. Nagrinėjamo metodo pagrindas yra visų resursų apjungimo idėja. Po to visos lėšos paskirstomos tarp tokių rūšių aktyvų (paskolos, valstybės vertybiniai popieriai, grynieji pinigai ir t. t.), kurie laikomi būtinais. Naudojant bendro lėšų fondo metodą, vykdant konkrečią aktyvinę operaciją yra nesvarbu iš kokių šaltinių gautos lėšos, kol jų paskirstymas padeda pasiekti banko iškeltus tikslus.

Šis metodas įpareigoja banko vadovybę vienodai vadovautis likvidumo ir pelningumo principais. Dėl šios priežasties lėšos paskirstomos į tokios rūšies aktyvines operacijas, kurios labiausiai atitinka šiuos principus. Lėšų skyrimo prioritetas suteikiamas tokioms aktyvinėms operacijoms, kurios tenkina tiek pelningumo, tiek likvidumo reikalavimus. Šis prioritetas parodo kokia piniginio vieneto (lito, dolerio) dalis turi būti nukreipta į pirmos arba antros dalies rezervus, panaudota teikti paskoloms ir pirkti vertybinius popierius, tam kad tai duotų pajamas. Investavimo klausimai į žemės sklypus, pastatus ir kitą nekilnojamąjį turtą parastai nagrinėjami atskirai (Ivaškevičius, 1997). Metodas yra pavaizduotas 9 pav.

Lėšų šaltiniai Lėšų paskirstymas

9 pav. Aktyvų valdymas bendro lėšų fondo modelis

Šaltinis: Рид Э., Коттер Р., Гилл Э., Смит Р. 1991. Комерческие банки/Пер. С. англ.– Москва: Прогресс, с. 106.

Naudojant aktyvų valdyme bendro lėšų fondo metodą, bankui suteikiamos didelės galimybės pasirinkti aktyvinių operacijų kategorijas. Šis metodas nustato prioritetus, kurie yra suformuluojami bendrai. Tuo pačiu didžiausias šio metodo trūkumas – neaiškūs aktyvų skirstymo į kategorijos kriterijai. Jų dydžiai nustatomi statistiniais metodais, pasirėmus pasaulio bankų praktika, išvedant vidutinius šalies rodiklius. Tačiau kiekviename banke labai skirtingai traktuojamas likvidumo ir pelningumo santykis, todėl šie normatyvai dažnai yra individualizuojami.

Aktyvų paskirstymo modelyje numatyta, kad bankui reikalingų likvidžių lėšų apimtys priklauso nuo fondų kaupimo. Šiuo metodu bandoma atriboti lėšų šaltinius, pagal privalomų rezervų normas ir jų apyvartos arba apyvartumo greitį. Pavyzdžiui, indėliui iki pareikalavimo reikia kur kas didesnės būtinų rezervų normos, palyginus su terminuotais ar taupomaisiais indėliais. Jų apyvartos greitis, kaip taisyklė, taip pat yra didesnis nei kitų rūšių indėlių, todėl didžioji dalis kiekvieno lito, įdėto iki pareikalavimo, turi būti nukreipiama į pirminius ir antrinius rezervus, o mažesnioji dalis į investicijas su garantuotu užstatu. Modelyje skiriami keli „likvidumo ir pelningumo centrai“ banko viduje, kurie panaudojami iš skirtingų šaltinių gautoms lėšoms kaupti. Šie centrai vadinami „bankais banko viduje“, kadangi lėšos kiekviename centre paskirstomos autonomiškai. Kitaip tariant, banke yra indėlių iki pareikalavimo bankas, terminuotų indėlių ir pagrindinio kapitalo bankas, ir jų lėšų paskirstymas pagal aktyvų rūšis yra nevienodas. Atsižvelgdama į lėšų priklausymą atskiriems centras jų pelningumo ir likvidumo požiūriu, banko vadovybė nustato jų panaudojimo tvarką kiekviename centre. Indėliai iki pareikalavimo turi būti geriausiai padengti būtinaisiais rezervais ir turėti didžiausią apyvartumą, siekiantį iki 30 – 50 apyvartų per metus. Taigi didžioji dalis indėlių iki pareikalavimo iš centro bus perkelta į pirminius rezervus (sakykime, vienu procentu daugiau nei nustatyta būtinų rezervų norma), likusi indėlių dalis daugiausiai bus perkelta į antrinius rezervus investuojant juos į trumpalaikius vyriausybinius vertybinius popierius, ir tik palyginti nedidelė dalis bus skirta trumpalaikiams komerciniams kreditams (Ivaškevičius, 1997). Šis metodas yra pavaizduotas 10 pav.

Lėšų šaltiniai Lėšų išdėstymas per

(likvidumo ir pelningumo centrai) likvidumo ir pelningumo centrus

10 pav. Aktyvų valdymas aktyvų paskirstymo modelis

Šaltinis: Рид Э., Коттер Р., Гилл Э., Смит Р. 1991. Комерческие банки/Пер. с англ.– Москва: Прогресс, с. 106.

Didžiausias šio metodo privalumas yra likvidžių aktyvų dalies sumažėjimas ir papildomų lėšų įdėjimas į kreditus ir investicijas, kas sudaro sąlygas didėti pelno normai. Metodo šalininkai teigia, kad pelno norma padidėja pašalinus likvidžių aktyvų perviršį terminuotųjų indėlių ir pagrindinio kapitalo sąskaita. Tačiau šis metodas turi ir trūkumų, kurie sumažina jo efektyvumą. Nors „likvidumo – pelningumo centrų“ išskyrimas yra daugiausiai paremtas įvairių indėlių apyvartos greičiu, tačiau gali nebūti glaudaus ryšio tarp vieno ar kito indėlio apyvartos greičio ir bendros sumos tos grupės indėlių svyravimo. Pavyzdžiui, lėšos, kurios yra padėtos į indėlius iki pareikalavimo, gali apsisukti iki 40 kartų per metus. Tuo metu, kai vieni klientai išima pinigus su čekiais, o kiti, priešingai įneša pinigus į bankus, indėlių iki pareikalavimo lėšų likučiai (kaip ir bendra banko depozitų įsiskolinimo suma) metų laikotarpyje gali svyruoti tik 10 % ribose. Kol bankas funkcionuoja, jo įsiskolinimas klientams pagal depozitus yra minimalus. Kaip rodo praktika, dalis lėšų, įdėtų į indėlį iki pareikalavimo niekada nebūna išimta, todėl pilnai pagrįstai gali būti investuota į ilgalaikius, labai pelningus vertybinius popierius (Ivaškevičius, 1997).

Kitų autorių nuomonę (Lavrušin, 2003) abu metodai turi dar vieną trūkumą, jie remiasi vidutiniu, o ne ribiniu likvidumo lygiu. Vidutinis santykis grynųjų pinigų kasoje ir vyriausybės vertybinių popierių su bendra indėlių suma gali būti pakankamas, įvertinti bankų sistemos kaip visumos likvidumą, bet jis nenurodys atskiro banko vadovybei, kokia pinigų suma turi būti jo kasoje kitą savaitę, kad būtų galima patenkinti indėlių atsiėmimą ir paraiškas kreditui gauti. Tiktai atskirų banko klientų sąskaitų analizė ir geras žinojimas vietos rinkos ūkinių ir finansinių sąlygų leis bankui nustatyti duoto momento grynųjų pinigų poreikį. Šių metodų trūkumas yra ir tai, kad vienodai liečia tiek bendro lėšų fondo metodą, tiek aktyvų paskirstymo metodą. Taipogi abu metodai akcentuoja privalomųjų aktyvų likvidumą ir galimą indėlių atsėmimą, skirdami mažiau dėmesio būtinumui tenkinti klientų paraiškas gauti kreditą. Tuo tarpu gerai yra žinoma, kad suaktyvėjus verslo veiklai, išauga ir įdėjimai, ir kreditai. Jei ateis toks momentas, bankui be nustatytų privalomųjų rezervų, reikės tik nedaug papildomų likvidžių lėšų padengti indėlių atsiėmimą, ypač, jei yra banke ekonomistas, sugebantis gana tiksliai prognozuoti, kada verslo aktyvumas ir įplaukos pradės mažėti. Šiuo atveju likvidžios lėšos bus reikalingos pagrinde patenkinti paklausą kreditams, kuri, galimas atvejis, augs greičiau nei įdėjimai.

Aktyvų valdymas mokslinių metodų pagalba ir operacijų analizė numato naudojimą sudėtingesnių modelių ir šiuolaikinio matematinio aparato sudėtingų tarpusavio ryšių analizei tarp skirtingų banko balanso straipsnių ir pelno (nuostolio) ataskaitos. Šis požiūris gali labai pagelbėti banko vadovybei priimti sprendimus. Įvairių užsienio mokslininkų Rid, Кotter, Gill, Smit (1991) nuomone, valdymo problemų sprendimas tyrimo metodo pagalba buvo didelio darbo kurį atliko kariškiai antrojo pasaulinio karo metu spręsdami sudėtingus ginklų transportavimo ir aprūpinimo uždavinius, tęsinys. Nuo to laiko jis plačiai taikomas pramonėje, sudarant kalendorinius gamybos planus, nustatant žaliavų proporcijas, transportuojant ir paskirstant, kontroliuojant atsargas, sudarant reklamos strategiją ir kt. Sudėtingesnė metodika numato mokslinį priėjimą, sprendžiant valdymo problemas naudojant pažangius matematinius metodus ir kompiuterines programas, norint nustatyti ryšius tarp elementų sudėtinguose modeliuose. Šis požiūris reikalauja nustatyti tikslus, nustatyti ryšius tarp atskirų problemos elementų, identifikuoti kintamuosius, kurie yra ir nėra vadovybės kontroliuojami, įvertinti galimą nekontroliuojamą kintamųjų veikimą ir išaiškinti tuos vidinius ir nekontroliuojamus kintamuosius, kurie reglamentuoja vadovybės veiksmus. Mokslinio valdymo metodas bando atsakyti į tris klausimus: kur problemos esmė? Kokie jos sprendimo būdai? Koks variantas yra geriausias? (Ivaškevičius, 1997).

Vienas iš metodų, kurį naudoja valdymo specialistai sprendžiant gamybos problemas yra linijinis programavimas. Šis metodas susieja aktyvų valdymo problemą su pasyvų valdymo problema, atsižvelgiant į operacijų pelningumo bei likvidumo apribojimus.

Linijinio programavimo modelis. Tai matematinio modeliavimo metodas, kuris išreiškia priklausomybę skirtingų elementų, priimant sprendimus standartine matematine forma. Modelis naudoja vieną iš standartinių skaičiavimo modelių, pavyzdžiui simplekso metodą, nustatant optimalų elementų derinį, kurį turi kontroliuoti asmuo, priimantis sprendimus. Matematiniai ir skaičiavimo modelio aspektai ir jo konkretus taikymas yra gana sunkus dalykas, tačiau visiškai nebūtina, kad juos sudarinėtų asmenys, taikantys linijinį programavimą. Už mokslinių auditorijų ribų niekas neužsiima linijiniu programavimu rankiniu būdu. Palengvinti naudojimą tokių sudėtingų modelių yra sukurtos standartinės taikymo programos. Tačiau labai svarbu, kad vadovybė galėtų išskirti tas problemų rūšis priimant sprendimus, kurias galima įsisavinti linijinio programavimo metodo pagalba (Rid, Кotter, Gill, Smit, 1991).

Linijinio programavimo tikslo funkcija (Ivaškevičius, 1997) :

P = p1x1+p2x2+p3x3+..+pnxn→ max,

Sprendžiamų lygčių sistema:

k11x1+k12x2+k13x3+....+k1nxn<=I1,

k21x1+k12x2+k23x3+...+k2nxn<=I2, ( 1)

.....

km1x1+km2x2+km3x3+..+kmnxn<=Im.

Čia P – pelnas,

Pn – n-osios veiklos pelno norma;

Xn – įdėjimai į pirminius ir antrinius rezervus, kreditus, nekilnojamąjį turtą

ir pan.;

kmn- m-ųjų išteklių panaudojimo dalis n – ajam įdėjimui;

Im – išteklių pagal formavimo rūšis suma.

Prognozuojant Im ir kmn skirtingas reikšmes, galima apskaičiuoti daug skirtingo pelningumo variantų, kurie leistų atlikti pelningumo analizę priklausomai nuo išteklių formavimo rūšies ir jų panaudojimo krypčių, kas ypač aktualu bankininkystėje.

Kurso kartojimo klausimai:

1. Į kokias pagrindines grupes skirstomi komercinio banko aktyvai?

2. Kokį uždavinį užsibrėžia komerciniai bankai valdydami aktyvus?

3. Komercinių bankų pasyvų struktūra yra skirstoma?

4. Kokie yra komercinių bankų indėliai?

5. Koks yra aktyvų ir pasyvų valdymo tikslas?

6. Kokie yra aktyvų ir pasyvų valdymo tikslai? Ko jie skiriasi vienas nuo kito?

7. Iš kokių sudedamųjų dalių susideda aktyvų valdymo modelis?

8. Kokios lėmė priežastys susiformuoti aktyvų ir pasyvų valdymo strategijoms?

9. Kokios yra aktyvų ir pasyvų valdymo strategijos? Išvardinkite jas?

10. Palyginkite kuo skiriasi Nulinio skirtumo valdymo strategija ir Neigiamo skirtumo valdymo strategiją?

11. Kokią įtaką šios strategijos ...

12. Palyginkite Teigiamo skirtumo valdymo strategiją ir Neigiamo skirtumo valdymo strategiją?

13. Palyginkite Nulinio skirtumo valdymo strategiją, Teigiamo skirtumo valdymo strategiją, Neigiamo skirtumo valdymo strategiją?

14. Kokie yra naudojamo metodai aktyvų valdymo procese?

15. Paaiškinkite kas tai yra linijinis programavimo modelis. Ar jis yra taikomas aktyvų ir pasyvų valdyme?

2. RIZIKOS VALDYMAS KOMERCINIUOSE BANKUOSE

Šio skyriaus tikslas padaryti išsamią analizę, kaip valdoma rizika komerciniuose bankuose. Prieš tai norėčiau trumpai aptarti pagrindines bankų rizikas. Mokslininkas Bessis (1998), pateikia šiek tiek kitokią banko rizikos klasifikaciją, bet išskiria pagrindines komercinių bankų rizikas.

Kaip matyti 11 paveiksle, Bessis (1998), išskiria šešias pagrindines banko rizikas: kredito, likvidumo, palūkanų normos, rinkos, užsienio valiutos, mokumo. Kai tuo tarpu Sinki (1994) nuomone, banko rizikos valdymas susideda iš trijų pagrindinių rizikų:

1. Kredito;

2. Likvidumo;

3. Palūkanų normų.

Šių autorių nuomonės išsiskiria, dėl to, kad Sinki (1994) užsienio valiutos, rinkos ir mokumo rizikas apjungia į vieną likvidumo riziką, kai tuo tarpu Beissis (1998) jas susmulkina.

Kiekvieno komercinio banko vadovybė turi galvoti apie savo rizikos minimizavimą. Nes komerciniai bankai turi išgyventi ir vystytis šalies bankų sistemoje. Pagrindinis rizikos valdymo uždavinys – pelno užtikrinimas komercinių bankų aktyvų ir pasyvų valdyme.

Pasak, Lydekos, Drilingo (2001) riziką lemia du veiksniai:

 Laimėti ir gauti pelną;

 Pralaimėti ir patirti nuostolius.

Bankai stengiasi gauti kuo didesnį pelną. Tačiau šis noras yra ribojamas galimybe patirti nuostolius. Bankinės veiklos rizika ir reiškia tikimybę, kad faktiškai bankas gaus mažesnį pelną, nei buvo planuota. Kitu gi aspektu, (Lisauskas, 1995), banko riziką suskirsto į keturias pagrindines rizikos formas (12 pav.): technologinę, politinę, teisinę/institucinę ir rinkos. Rizikos tarpusavyje turi glaudžius ryšius, todėl šias rizikas sudėtinga valdyti.

12 pav. Rizika komercinių bankų veikloje

Šaltinis: Lisauskas, V. 1995. Finansinių institutų rizika ir kai kurie jos klasifikavimo aspektai. Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai. Nr. 1. p. 100.

Todėl kuo didesnis laukiamas pelnas, tuo didesnė rizika. Pasak, Darškuvienės (1997) didelė rizika atsispindi dėl problemų su būsimos ekonominės situacijos vertinimais, daro sprendimų priėmimą ypatingai sudėtingą. Garškienė (1997) teigia, kad vertinant banko riziką kartais gali būti anuliuojami šalutiniai nuostoliai arba išskiriamos svarbiausios, užgožiantis visus kitus.

Lumby (1991) parodo, kad rizikos laipsnis padidėja, jei problemos atsiranda netikėtai, naujos užduotys, nesutampa su banko patirtimi, egzistuoja prasta banko tvarka, o vadovybė nesugeba priimti skubių ir neišvengiamų sprendimų. Neteisingos rizikos įvertinimo pasekmės gali būti labai nemalonios. Egzistuoja bendros priežastys bankinės rizikos atsiradimo ir tendencijos jų laipsnio pakeitimui. Pasak, Rais (1995), būtina įvertinti krizinę pereinamojo laikotarpio ekonominę situaciją, politinę aplinką, teisinę įstatyminę bazę ir infliaciją.

Komercinių bankų veikloje svarbu išskirti ekonominę riziką. Jei mes į komercinių bankų veiklą žiūrėsime, kaip į tipinę ūkinio subjekto veiklą, tokiu atveju, jį veikia ir nusistovėjusi verslo įmonės rinkos sąlygomis, rizika. (Garškienė,1997).

Ekonominė rizika, tai rizika susijusi su komercinių bankų paslaugų gamyba, jų realizavimu, finansinėmis ir komercinėmis operacijomis. Tai specifinė rizika, kuri veikia komercinių bankų veiklą, atskirų operacijų atveju, tarkime, išleidžiant vertybinius popierius rinkoje ir pan.

Rizikos valdymo strategijos tikslas ir uždaviniai nustatomi nuolat kintančios išorinės ekonominės aplinkos, kur bankui tenka dirbti. Todėl komercinių bankų rizikos valdymo pagrindą sudaro rizikos strategijos sukūrimas (Lisauskas, 1994, p. 124). Formuojant rizikos strategiją svarbu tinkamai suvokti jos realybę, numatyti kitimo tendencijas. Dabartinėje komercinių bankų praktikoje didžiausias dėmesys kreipiamas į klientų nekreditavimo tikimybę, staigų jų finansines būklės pablogėjimą, galimą netikėtą tam tikros dalies pablogėjimą, galima netikėtą tam tikros dalies indėlių lėšų išėmimą, valiutos ir vertybinių popierių kurso svyravimus, įvairių piniginių kreditinių apribojimų tikimybę, normatyvinės bazės bei įstatymų pasikeitimus. Tenka girdėti, kad Lietuvoje šiuo metu įvertinti visus rizikos veiksmus yra sudėtinga (Lisauskas, 199,. p. 124).

14 pav. Rizikos strategijos formavimas ir įgyvendinimo procesas komercinių bankų veikloje

Šaltinis: Lisauskas, V. 1996. Lietuvos depozitinių finansinių įstaigų rizikos vadybos problemos ir jų sprendimo priemonės. Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai. Nr. 2 p. 124.

Kaip matyti iš 14 paveikslo, tam tikros strategijos sukūrimas ne visiškai yra įgyvendinamas, nes rizikos strategijos įgyvendinimo metu vykstantys procesai komercinių bankų veikloje kinta rinkos sąlygomis, todėl rizikos strategija yra papildoma, kartais tenka kai ko atsisakyti.

NUOSTOLIAI PELNAS

4 3 2 1

C1 B1 A1 0 A B C

Kritinės rizikos sritis Neleistinos rizikos sritis Leistinos rizikos sritis Sritis be rizikos

15 pav. Komercinių bankų rizikos sritys

Šaltinis: Lisauskas, V. 1996. Lietuvos depozitinių finansinių įstaigų rizikos vadybos problemos ir jų sprendimo priemonės. Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai. Nr. 2 p. 125.

Kaip matyti iš 15 paveikslo, ruošiant tam tikrą rizikos strategiją, pirmiausia reikia apibrėžti atitinkamas rizikos sritis. Pagrindinės rizikos sritis yra: komercinių bankų veiklos sritis be rizikos, leistinos rizikos sritis, neleistinos rizikos sritis, kritinės rizikos sritis (Lisauskas, 1996).

Vertinant komercinių bankų veiklos riziką, visą valdymo procesą svarbu suskirstyti į atitinkamos sistemas ir jų elementus.

Sevruk (1994) komercinių bankų rizikų valdymo sistemos elementus suskirsto:

Bankų rizikos

Valdymo strategija

Organizacinė valdymo struktūra

Matavimo rizikos sistema

Informacinės sistemos

Priemonės, procedūros

Vidaus kontrolė

Pelningumo, akcijų rinkos vertės ir rizikos lygio santykis

16 pav. Komercinių bankų rizikų valdymo proceso modelis

Šaltinis: Сервук, В. Т. 1994. Банковские риски. Москва: Дело ЛТД.

Kaip matyti 16 paveiksle, komercinių bankų rizikos valdymo sistemos elementai: valdymo strategija, organizacinė valdymo struktūra, matavimo rizikos sistema, informacinės sistemos ir kontrolės sistema. Norint efektyviai valdyti riziką reikia sukurti tokią strategiją, kad padėtų numatyti ir paveikti ateitį. Komercinių bankų valdymo strategiją įgyvendina banko valdyba, pavesdama pagrindinius jos realizavimo uždavinius atskirų banko padalinių vadovams. Pagal šią schemą banko valdyba nustato rizikos valdymo tikslus ir limitus, formuoja procedūras, rūpinasi jų vykdymo kontrole. Komercinių bankų rizikos valdymo strategija, procedūros ir kontrolė turėtų būti formalizuojamos pagal informacijos srautus kiekviename bankiniame cikle. Strategija, procedūros ir kontrolė turėtų suteikti bankui galimybes realizuoti banko valdybos patvirtintus tikslus, ir garantuoti, kad kontrolė bus adekvati. Rizikos matavimo sistema yra tokia rizikos valdymo sritis, kuri apima banko nustatytus limitus, garantuojančius priimtiniausią rizikos poziciją, ir kurioje reikalaujama limitų viršijimo atsakomybės. Matuojant riziką numatomi pokyčiai, numatoma bankų veikianti rizika ir įvertinama šios rizikos svarba, taip pat vertinama rizikos pozicija ir rinkos kainų pokyčiai įtaka atskirai kiekvienam produktui ir visai bendrajai veiklai.

3 lentelė

Reikalavimai matuojant riziką

Bendros rizikos vertinimas

Kokybiška informacija

Rizikos atskaitomybė

Rizikos matavimo sistemos patikimumas

Šaltinis: Сервук, В. Т. 1994. Банковские риски. Москва: Дело ЛТД.

Rizikos matavimo priemonė yra programinė įranga (informacinės sistemos). Komerciniame banke naudojamos informacinės sistemos turi būti šiuolaikiškos ir patikimos. Mūsų nuomone, informacinės sistemos gali būti ir rizikos valdymo priemonė, ir tuo pačiu sudaryti sąlygas atsirasti rizikai, kurią reikės valdyti.

Vidaus rizikos kontrolė – tai nepriklausomas rizikos įvertinimas. Komercinio banko kontrolės funkcija reiškiasi identifikuojant riziką, ją matuojant ir informuojant apie ją. Rizikos kontrolę iš esmės atlieka struktūriniai komercinio banko verslo valdymo padaliniai. Vadovaudamiesi šia sistema banko specialistai prognozuoja nuostolių dydį. Būdingiausi ryšiai tarp minėtų sistemos elementų vaizduojami 16 paveiksle.

Komercinis bankas turi mokėti pasirinkti tokią riziką, kurią jis galėtų tinkamai įvertinti ir efektyviai valdyti. Svarbiausia valdant riziką pasak, Lisausko (1996, p. 102) yra: atpažinti galimus rizikos atsiradimo atvejus, įvertinti numatomo nuostolio dydį. Rizikos valdymas grindžiamas visų praeityje buvusių nuostolių tyrimu, jų atsiradimo konkrečiam klientui prognoze, išankstinių galimo nuostolio nuspėjimo arba atlyginimo būdų pagrindimu. Kaip Lisauskas (1996) teigia, kad šie rizikos valdymo veiksniai yra svarbūs, todėl yra svarbu sukurti metodinius nurodymus prognozuojant ir įvertinant įvairią rizikos tikimybę komercinių bankų veikloje. Rizikos valdymo problema glaudžiai susijusi su komercinių bankų veiklos organizavimu, darbuotojų atsakomybe ir jų ekonominio skatinimo sistema.

Ališausko, Vaškelaičio (1998, p. 11) teigimu, šiuolaikinis komercinis bankas yra universalus daugiafunkcinis kredito ir finansų kompleksas, teikiantis daugiau kaip 200 pavadinimų paslaugų. Universalus tipo bankas, jungiantis depozitines – paskolų, investicines – konsultacines ir daugybę kitų operacijų. Todėl komercinių bankų veikloje svarbiausia yra ne rizikos išvengti, o išaiškinti rizikos šaltinį, priskirti tam tikrai rizikos rūšiai ir sumažinti ją iki minimalaus lygio.

Mokslininkai vertindami įvairias komercinių bankų rizikas, siūlo banko rizikai apibūdinti labai daug įvairių banko rizikos klasifikacijų (Rutkausko, Damašienės, 2002; Garškienės, 1997; Gaidienė, 1998; Urniežius, 2001; Lisauskas, 1995):

4 lentelė

Rizikos rūšys

Rizikos

pagal atsiradimo šaltinį Rizikos

atsiradimo priežastis, kuri yra pasekmė Rizikos

pagal pasireiškimo sritį

1. Susijusi su asmeniu

2. Kurią sukelia gamtos veiksniai

3. Kurią sukelia politiniai veiksniai 1. Rinkos neapibrėžtumas

2. Nenusakomos klientų elgsenos

3. Informacijos stokos 1. Komercinė rizika

2. Finansinė rizika susijusi su valiutos kurso, palūkanų normos, akcijų kurso pokyčiais

3. Investicinė rizika

4. Politinė ir juridinė rizika

Šaltinis: Garškienė, A. 1997. Verslo rizika. Vilnius. p. 6-7

Komerciniuose bankuose rizikų valdymas nagrinėjimas kaip sistema, kurioje integruojami visi jai būdingi elementai: apibūdinamos bankų rizikų rūšys (pradiniai sistemos kintamieji); nagrinėjami sisteminio rizikų valdymo elementai, efektyvaus jų diegimo principai; charakterizuojami būdingiausi ryšiai tarp jų; nustatomos sistemos tikslas ir tikslo funkcijos kintamieji (sistemos rezultatai); akcentuojama aplinkos jėgų galimo neigiamo poveikio mažinimo svarba. Rizikų valdymą banke tikslinga organizuoti vadovaujantis Bazelio bankų priežiūros komiteto pagrindiniais efektyvios bankų priežiūros principais. Pagal šiuos principus banke kylančios rizikos turi būti pripažintos, prižiūrimos ir kontroliuojamos. Turėdami tokį tikslą banko valdymo organai pasirūpinti, kad būtų vykdomi riziką ribojantys normatyvai, įskaitant kapitalo pakankamumo, likvidumo, maksimalios paskolos sumos vienam skolininkui, didelių paskolų, užsienio valiutų pozicijų reikalavimus, taip pat ir tai, kad būtų sudaryti atidėjimai „neveiksniam“ turtui, laikomasi vidaus kontrolės reikalavimų ir kt.

Išsamią komercinių bankų rizikos klasifikaciją pateikia šie autoriai Lisauskas (1996), Sevruk (1994), kas atsispindi 17 paveiksle.

Analizuojant dabartinę Lietuvos komercinių bankų riziką, investitorius turi atsižvelgti į šiuos svarbiausius elementus, pagal kuriuos yra klasifikuojama komercinių bankų rizika.

Apskritai įvairių šalių mokslininkai, nagrinėjantys komercinių bankų veiklos riziką, pateikia įvairesnių klasifikavimo variantų, remdamiesi įvairiais požymiais. Ivaškevičius, Sakalas (1997, p. 127) išskiria: vidinę ir išorinę rizikas.

Šie autoriai (Ivaškevičius, Sakalas, 1997) teigia, kad vidinė rizika susijusi su banko personalo pasirengimo, naudojamos technikos lygiu, ir pan., o išorinė rizika priklauso nuo bendrų išorinės rizikos sąlygų – ekonominės, politinės, socialinės situacijos šalyje.

17 pav. Komercinių bankų rizikos klasifikacija

Šaltiniai: Lisauskas, V. 1995. Finansinių institutų rizika ir kai kurie jos klasifikavimo aspektai. Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai. Nr. 1. p. 99.

Rizikos valdymas yra susijęs su visomis banko veiklos kryptimis. Didelė dalis finansinės rizikos yra susijusi su aktyvinėmis operacijomis, visų pirma kreditine ir investicine veikla. Išteklių pritraukimo į indėlius (depozitus), vertybinius popierius veikla, likutis einamosiose ir atsiskaitomosiose sąskaitose, taip pat susiję su daugeliu rūšių rizika. Tas faktorius, jog vienu metu bankas vykdo aktyvines ir pasyvines operacijas, reiškia papildomų rizikos faktorių buvimą, o taip pat ypatingą priėmimą ribojant jų įtaką, kas yra vadinama „aktyvų ir pasyvų valdymu“ (Luckett, 1996). Taigi, aktyvų ir pasyvų valdymas siaurąja prasme suprantamas kaip būdų ir priemonių visuma, ribojant rizikos įtaką bankų veiklai. Analizuojama aktyvų ir pasyvų valdymą vadovaujasi platesne prasme, analizuodamas aktyvų ir pasyvų valdymą (aktyvų ir pasyvų valdymas plačiąja prasme), vienok rizikos valdymui darbe yra skiriamas ypatingas dėmesys. Rizikos įvertinimas – bankinės veiklos pagrindas. Bankai turi pasisekimą tada, kada jų priimam rizika protinga, kontroliuojama ir yra jų finansinių galimybių ir kompetencijos ribose.

Išnagrinėjus daugelio autorių požiūrį į riziką, jos klasifikavimą, mūsų nuomone, geriausia ir susisteminta bankų rizikų valdymo sistemos klasifikacija būtų tokia: kredito, likvidumo ir palūkanų normų valdymo rizikos įvertinimas. Tai aptarsime sekančiuose skyriuose.

1.1. Kredito rizikos valdymas

Siekdamas, kad rizikų valdymo procesas vyktų sklandžiai, bankas turi patvirtinti ir bendrąją rizikų valdymo politiką, ir atskiras metodikas, skirtas kiekvienos rūšies rizikai valdyti.

Bankai – vieni iš svarbiausių ekonominės veiklos dalyvių ir atlieka strateginį vaidmenį (Urniežius, 2001). Viena iš pagrindinių priežasčių, sąlygojusių 1994-1995 metų Lietuvos komercinių bankų krizę buvo blogi kreditai, t.y. nesugebėjimas valdyti kreditinės rizikos.

Kreditinė rizika užima tam tikrą išskirtinę vietą tarp visų išorinių bankinių rizikų rūšių. Pasak, autorių Urniežiаus (2001); Balabanov (1993); Rais, Koili (1995) kreditinė rizika – tai paskolos negrąžinimo rizika, atsižvelgiant į paskolos sutarties terminus bei sąlygas. Kiti autoriai Ivaškevičius, Sakalas (1997) teigia, kad kreditinė rizika įvertina tikimybę, kad paskolinta suma nebus grąžinta ir nebus mokamos palūkanos.Paskolos sudaro 60% komercinių bankų turto, todėl svarbiausia bankų veiklos rizikos sritis yra kreditinė rizika. Komerciniam bankui yra labai svarbu įvertinti kreditinę riziką būtent tuo momentu, kai išduodamas kreditas. Komercinis bankas neturi kredituoti įmonių bei organizacijų tose ekonomikos šakose, apie kurių veiklą banko darbuotojams trūksta žinių bei informacijos. Bet tokiu atveju bankas gali pritraukti kompetentingus ekspertus tam, kad įvertintų paskolos sutartį. Visad gali atsitikti taip, kad skolininkas neturės galimybės įvykdyti savo įsipareigojimų grąžinti skolą pagal numatytas sąlygas Urniežius (2001, p. 111) teigia, kad tokia situacija gali kilti dėl:

 Skolininko nesugebėjimo, nenumatytų aplinkybių sukurti reikiamus pinigų srautus;

 Užstato, garantijų ar laidavimo ateities vertės neapibrėžtumo;

 Skolininkui praradus reputaciją.

Smulkiau išnagrinėtos kredito rizikos atsiradimo priežastys išdėstytos 5 lentelėje.

5 lentelė

Kredito rizikos atsiradimo priežastys

KREDITO RIZIKA

RIZIKOS PAVADINIMAS PRIEŽASTIS

1. Rizika susijusi su skolininku, garantu

1.1. Objektyvi (finansinės galimybės)

1.2. Subjektyvi (reputacija)

1.3. Juridinė 1.1. Skolininko (garanto, laiduotojo) nesugebėjimas įvykdyti savo įsipareigojimus

1.2. Skolininko reputacija verslo pasaulyje, jo noras ir galimybės įvykdyti įsipareigojimus

1.3. Sutarties įforminimo trūkumai

2. Rizika, susijusi su užstatu

2.1. Likvidumo

2.2. Konjunktūros

2.3. Mirties

2.4. Juridinė

1.1. Nėra galimybių realizuoti užstatą

1.2. Galimas užstato vertės nuvertėjimas per kredito laikotarpį

1.3. Užstato sunaikinimas

1.4. Sutarties įforminimo trūkumai

3. Sisteminė rizika Išorinės ekonominės aplinkos pokyčiai, galintys turėti įtaką finansinei skolininko situacijai (pvz., mokesčių sistemos pokyčiai)

4. Force majeure rizika Žemės drebėjimai, katastrofos, mirtis, karas

Šaltinis: Urniežius, R. 2001. Rizika.Vilnius. p. 112

Viena iš svarbiausių kredito rizikos priežasčių, tai skolininko nesugebėjimas įvykdyti savo įsipareigojimų, kaip rodo atlikti tyrimai, 2000-2002 m., tai sudarė 2,7% suteiktų kreditų, nes nėra galimybės realizuoti užstatą. Vien AB „Vakarų banke“, kuriam iškelta bankroto byla, tokių paskolų visose paskolose sudarė 13,5%. Todėl, valdant kredito riziką svarbu priimti kredito valdymo strategiją, kuri susideda iš:

 Paskolų portfelio diversifikacijos;

 Geros paskolų stovio analizės ir kontrolės.

Kaip matyti iš 18 paveikslo, paskolų teikimas išlieka ne tik viena svarbiausių, bet ir viena rizikingiausių bankų veiklos sričių, itin svarbu tinkamai valdyti kredito riziką ir turėti patikimą šio turto netekimo rizikos įvertinimo mechanizmą.

Kreditinės rizikos valdymas komerciniuose bankuose reikalauja pastovios kontrolės kreditų sistemoje, todėl kreditinės rizikos įvertinimas susijęs su kredito kokybę (Usoskin, 1993). Todėl „pajamos – rizika“ komercinis bankas privalo apriboti pelno normą, apsaugant banką nuo nesėkmės. Pagal Lietuvos Respublikos komercinių bankų įstatymą, norint išvengti kreditinės rizikos, numatyta skolinimo vienam kreditoriui norma – ne daugiau kaip 30 % įstatinio kapitalo. Todėl bankas neturi teisės rizikuoti klientų indėliais ir juos turi pastoviai kontroliuoti. Kredito pagal kokybę reitingų sistema yra plačiai naudojama užsienio komerciniuose bankuose. Komerciniai bankai dažniausiai patys sukuria savo kredito pagal kokybę reitingų sistemą. Vieni bankai naudoja nesudėtingas, o kiti žymiai detalesnes schemas, bet visais atvejais, sudarant kreditų pagal kokybę reitingų sistemos priėmimą. Dažniausiai tai daroma klasifikuojant rizikas, suteikiant tam tikras raides ar skaičius įvairioms rizikos kategorijoms. Svarbūs faktoriai, kurie nustato kredito reitingą, yra: kredito tikslas; kredito dydis; bendras galimų nuostolių dydis, kuriuos bankas gali patirti, išduodamas kreditą; ekonominė šaka, kurioje veikia klientas; kliento finansinė padėtis; informacija apie jau turėtus kliento kreditus.

Mokslinėje literatūroje (Lavrušin, 2003), tinkamų kreditų kokybę siūloma įvertinti balų bei skaičių sistemomis. Įvertinimo aspektai atspindi 19 schemoje.

19 pav. Kreditų reitingų skalė

Šaltinis: Деньги, кредит, банки: учебник под редакцией Лаврушина, О.И. 2002. Москва: Финансы и статистика, с.101

Komercinių bankų darbuotojai vadovaudamiesi pateiktais kriterijais, atlieka kliento analizę, nustato jo reitingą pagal balų skalę ir klientą priskiria prie labai gerų, gerų, patikimų, nepatikimų, blogų klientų sąrašo.

Be minėto metodo, pagal Rouz (1997) yra naudojami komercinių bankų praktikoje kliento rizikos įvertinimo metodas grindžiamas taškų pagrindu. Šis metodas naudojamas Prancūzijos bankuose, kur klientui yra pateikiama ekspreso-analizės anketa, kur per kelias minutes banko darbuotojas įvertina kliento patikimumą, išduodant kreditą.

6 lentelė

Kredito įvertinimo taškais sistema

ТАŠKŲ SUMA KRITERIJAI

1. Jei nenurodamas tikslas 0 taškų, jei tikslas nurodamas 100 taškų Kredito tikslas

2. Jei klientas investuoja iki 10% – 0 taškų, jei nuo 10% iki 45% – 30 taškų, jei virš 45- 50 taškų. Kliento indėlis į finansuojamą projektą

3. Nuo 0 taškų, jei išsituokę, iki 60 taškų, jei turi 3 vaikų. Šeimyninė padėtis

4. Nuo 0 taškų, jei klientas yra jaunesnis nei 25 metai, iki 100 taškų. Amžius

5. Nuo 0 taškų studentams iki 100 taškų valstybės tarnautojams. Profesija

6. Nuo 0 taškų, jei dirba mažiau nei 1 metai, iki 100 taškų, jei dirba daugiau 4 metų. Darbo stažas

7. Nuo 0 taškų jei pajamos mažiau nei 60000 frankų, iki 100 taškų, jei pajamos daugiau 160000 frankų. Grynosios metinės pajamos

8. Nuo 0 taškų , jei neturi, iki 80 taškų, jei turi nekilnojamą turtą. Nekilnojamo turto turėjimas

9. Nuo 140 taškų, jei turi 1 metų, iki 0 taškų, jei virš 2 metų. Kredito trukmė

10. Nuo 0 taškų, jei turi mažiau 5000 frankų iki 150 taškų, jei turi daugiau jei 50000 frankų. Turimos lėšos banko sąskaitoje

Šaltinis: Питер, С. Роуз. 1997. Банковскй менеджмент. Москва: Дело.

Jei klientas surenka daugiau nei 510 taškų, bankas iš karto išduoda sutikimą suteikti kreditą, jei surenka 380-509 taškų, tai banko darbuotojai atlieka dar vieną tyrimą, jei surenka mažiau nei 380 taškų, kreditas nesuteikiamas.

Usoskin (1993) savo knygoje „Sovrimeiniy komercheskiy bank“ mini amerikiečių ekonomisto D. Diurano sukurtą kreditinės rizikos įvertinimą prieš gaunat vartotojišką kreditą. Jis naudoja koeficientus, už kuriuos galima gauti taškus, juos apibendrinus galima pateikti 7 lentelėje.

7 lentelė

Kredito įvertinimo taškais sistema

KRITERIJAI ТАŠKŲ SUMA

Amžius 1. 0,1 taško už kiekvienus metus virš 20 metų.

Lytis 2. Moteris – 0,40, vyras – 0,50

Gyvenimo vietos deklaracija 3. 0,42 taško už 1 metus, pragyventus toje vietoje

Profesija 4. 0,55 už mažai rizikingą gyvybei profesiją, 0 – už pavojingą gyvybei profesiją, 0,16 – už kitokios rūšies profesija

Darbo sritis 5. 0,21 taško už darbą valstybinėse įstaigose, bankuose

Darbo stažas 6. Nuo 0,59 taško už kiekvienus darbo metus vienoje darbovietėje

Finansiniai rodikliai 7. 0,45 už sąskaitos turėjimą banke, 0,35 už nekilnojamo turto turėjimą, 0,19 už gyvybės draudimo poliso turėjimą

Šaltinis: Усоскин, В. М. 1993. Соврименный комерческий банк. Управление и операции. Москва, p. 236.

D. Diuranas naudodamas šiuos koeficientus nustatė ribą, tarp „gerų“ ir „blogų“ klientų. Klientas surinkęs daugiau nei 1.25 taškų, tai jis priskiriamas „gero“ kliento kategorijai, jei surenka mažiau nei 1.25 taškų, tai jis yra nepageidaujamas banke (Usoskin, 1993). Tam, kad įvertintų kreditinę riziką, komercinis bankas turi pasinaudoti tam tikrais kriterijais, tokiais kaip kliento reputacija, kliento mokumas bei kapitalas, išorinės sąlygos (tai yra, atitinkamos šalies, regiono, o taip pat ekonominės šakos, kurioje veikia klientas, ekonominė padėtis) bei užstatas už suteiktą paskolą. Tolesnis kreditinės rizikos įvertinimo etapas – tai finansinės informacijos apie paskolos gavėją rinkimas. Į finansinės informacijos sudėtį turi įeiti: metinės finansinės ataskaitos, verslo planas bei kita reikalinga informacija.

Tam, kad užtikrinti užstato vertės pakankamumą, padengti paskolos sumą, paskolos negrąžinimo atvejų komercinis bankas gali panaudoti kreditinę maržą. Tai reiškia, kad paskolos suma turi būti tokia, kad gali tam tikrą procentą gali kompensuoti nuo užstato vertės. Įvairioms užstato rūšims marža yra skirtinga. Normalus maržos lygis svyruoja nuo 65 iki 80% (laikant, kad užstato vertė yra 100%). Kito autoriaus nuomone (Rouz, 1997), kad kredito išdavimo atveju, komercinio banko darbuotojas, nustato nepatenkinamą kliento finansinę būklę gali imtis tokių veiksmų:

 Mažinti išduodamo kredito sumą;

 Didinti palūkanų normą, kadangi šis kreditas rizikingas;

 Pareikalauti papildomų garantijų;

 Atsisakyti išduoti kreditą.

Komercinis bankas, atsižvelgdamas į vykdomą kreditavimo politiką, gali pasirinkti klientų įvertinimo balais, skaičiais arba naudoti kitokius metodus.

Kreditinės rizikos valdymas priklauso nuo egzogeninių ir endogeninių faktorių (Usoskin, 1993). Svarbiausia kreditinės rizikos valdyme įtakos turi vidinė komercinio banko politika. Kreditinė banko politika pasireiškia:

 Nustatyta tvarka operacijomis su klientais;

 Personalo praktiniai veiksmai, interpretuojant ir panaudojant šią tvarką banko veikloje. (Usoskin, 1993).

Vienas iš pagrindinių būdų sumažinti riziką nemokių kreditų, t.y. tikslus parinkimas potencialių klientų. Egzistuoja daug finansinių metodų, kad klientas grąžintų skolas bankui. Pirmas metodas pagal Matuk (1994, p. 89) kredito rizika užsienio šalyse įvertinama pagal šiuos rodiklius:

1. Kliento mokumas;

2. Finansinės būklės skaičiavimas;

3. Įmonės valdymas;

4. Garanto įvertinimas;

5. Ekonomikos įvertinimas (kaip įmonė dirba).

Amerikos bankų praktikoje įvertinant kredito riziką naudojama kokybinių ir kiekybinių kriterijų analizė, kuri remiasi penkių „C“ taisykle (Usoskin, 1993):

1. Kliento charakteristika (character). Kreditavimo darbuotojo tikslas išsiaiškinti kliento patikimumą, atsakomybę, ar jis galės grąžinti kreditą.

2. Finansinės galimybės kliento (capacity). Šio kriterijaus tikslas, nustatyti kliento galimybes grąžinti kreditą, atliekant analizę jo pajamų ir išlaidų. Klientas kreditą gali dengti iš šių šaltinių:

 Grynųjų pinigų įplaukų;

 Aktyvų pardavimas;

 Lėšų pritraukimas išleidžiant vertybinius popierius ar kitus skolinius įsipareigojimus.

3. Nekilnojamas turtas, kapitalas (capital). Komercinis bankas didelį dėmesį skiria kliento įmonės, nekilnojamo turto vertės įvertinimui, kokybei, nes jeigu klientas negrąžintų kreditą, jį galėtų įkeisti.

4. Apsirūpinimas (collateral). Šiuo atveju kreditavimo darbuotojas įvertinęs kliento kapitalą bei aktyvus, ar jie yra pakankamai kreditui padengti. Čia analizuojami aktyvų ir pasyvų būklė, sudėtis.

5. Bendros ekonominės sąlygos (conditions). Šiuo atveju kreditavimo darbuotojas seka ekonominius pokyčius, kurie gali turėti įtakos kliento veiklai ir kredito grąžinimui.

Autoriai Martinkus, Žilinskas (2001, p. 674) įvertinant kredito riziką ir atrenkant potencialius klientus siūlo taip pat penkis veiksnius, vadinamus penkiais kredito C, taigi skolintojai apsprendžia, ar asmuo vertas kredito pagal šiuos minėtus penkis kriterijus:

 Pagal charakterį (charakter);

 Pajėgumą (capacity);

 Kapitalą (capital);

 Garantiją (collater);

 Sąlygas (conditions).

Štai autorius Rouz (1997) siūlo šešių „C“ taisykle (20 pav.)::

Autorius Rouz (1997) įveda ir siūlo šeštąjį veiksnį – kontrolė. Šiuo atveju kreditorius seka įstatymų pasikeitimus, kaip jie gali paveikti kliento veiklą, ar prašomas kreditas atitinka kreditavimo ir banko vedamą politiką, reguliuojančius įstatymus. Veiksniai, mažinantys kredito fiziką, yra konservatyvi kreditavimo valdymo politika; skrupulinga kiekvieno kredito patvirtinimo procedūra; maksimalus rizikos dydžio vienam skolininkui nustatymas, finansinio instituto vadovybės sistemingas rizikos stebėjimas ir kontrolė; kreditų apdraudimas arba efektyvus grąžinimo garantavimas (Lisauskas, 1996).

Kaip matyti 8 lentelėje efektyvus kreditinės rizikos valdymas komerciniuose bankuose užtikrina saugumą, ši rizika valdoma analizuojant kredituojamo kliento kreditingumą, diversifikuojant paskolų protfelį, įvertinant išduodamų paskolų sumas ir kontroliuojant anksčiau išduotas paskolas bei efektyviai valdant problemines paskolas. Ir būtent todėl autoriai Mačerinskienė, Ivaškevičiūtė (2000, p. 43-47) tikslingai išskiria papildomus kreditinės rizikos valdymo veiksnius: kreditingumo nustatymas, portfelio diversifikacija, paskolų monitoringas ir probleminių paskolų valdymas.

Kaip rodo atlikti tyrimai, Lietuvoje komerciniai bankai savo veikloje taiko 5 kriterijų sistemą (5C). Analizuojant komercinių bankų kredito riziką, svarbu išanalizuoti veiksnius, įtakojančius šią riziką (8 lentelė).

8 lentelė

Komercinių bankų kreditinės rizikos valdymą sąlygojančių veiksnių tyrimo instrumentarijus

Vidiniai veiksniai

Vidiniai

ir išoriniai

veiksniai KREDITINĖS RIZIKOS VALDYMAS

Kliento kreditingumo nustatymas Portfelio diversifikacija Paskolų monitoringas Probleminių paskolų valdymas

Vidiniai veiksniai

Kreditinės rizikos valdymas

Kliento kreditingumo nustatymas Dažnai kredituojamos tik tam tikros ūkio subjektų veiklos sritys, kurios duotu momentu yra mažiausiai rizikingos pagal komercinio banko sukurtą ir patvirtintą kreditingumo vertinimo sistemą. Pastoviai atliekamas paskolų monitoringas, siekiant laiku pastebėti atsiradusią riziką. Gera kliento kreditingumo nustatymo sistema, pastovus jos tobulinimas mažina probleminių paskolų atsiradimo tikimybę.

Portfelio diversifikacija Didelė portfelio diversifikacija apsunkina kreditingumo nustatymą. Kuo daugiau komercinis bankas išduoda paskolų įvairiems skirtingiems klientams, tuo sunkiau yra vykdyti jų kontrolę. Stipriai diversifikuotame portfelyje atsiranda didesnė probleminių paskolų dalis.

Paskolų monitoringas Monitoringo metu randami kliento kreditingumo nustatymo sistemos trūkumai. Padeda tikslingai pasirinkti kredituotinus segmentus ir prioritetus, atsisakyti rizikingų ūkio subjektų veiklos sričių kreditavimo. Padeda laiku aptikti problemines paskolas.

Probleminių paskolų valdymas Skatina pastovių klientų kreditingumo nustatymo tobulinimą. Padeda apsiriboti nuo nuostolingų pramonės šakų ar ūkio subjektų kreditavimo. Didesnė probleminių paskolų dalis reikalauja dažnesnio monitoringo.

Šaltinis: Mačerinskienė, I., Ivaškevičiūtė, L.2000. Banko paskolų portfelio valdymo tyrimo metodologiniai aspektai. Socialiniai mokslai. Nr. 5 p. 45

Kredito rizika nagrinėja kaip neatskiriama turto (aktyvų) rizikos dalis, kadangi paskolos sudaro didžiausią turto dalį. Paskolų teikimas yra viena pagrindinių komercinių bankų veiklos krypčių. Skolinant turtą reikia daryti sprendimus, susijusius tiek su skolininkui teikiamos paskolos naudingumas laikui bėgant gali sumažėti dėl įvairių priežasčių. Taigi pagrindinė rizika, su kuria susiduria bankai, yra kredito rizika. Ši rizika būdinga ne tik paskoloms, bet ir kitiems balansiniams straipsniams, tokiems kaip garantijos, laidavimai, investicijos į vertybinius popierius, ateities sandoriai. Rimtų bankinių problemų kyla dėlto, kad bankas nesugebės pripažinti probleminio turto (aktyvų), suformuoti specialiųjų atidėjimų nurašomam turtui ir laiku sustabdyti palūkanų pajamų pripažinimo.

Pagal tarptautinius apskaitos standartus (TAS) rekomenduojama pateikti informaciją apie galimą banko kredito riziką atskleidžia ją pagal balansinius ir nebalansinius finansinio turto straipsnius. Atskleidžiant tokią informaciją finansinės atskaitomybės naudotojams suteikiama galimybė įvertinti apimtį, kuria galėtų sumažėti būsimieji pinigų srautai iš turimo finansinio turto dėl to, kad banko skolininko nevykdo savo įsipareigojimų.

Metodas, kuris padeda sumažinanti kreditinę riziką tai yra skolininkų mokumo analizė. Skolininkų sugebėjimo grąžinti analizė pradedama įvertinant šias jų veiklos sritis (Sevruk,1994) pagal C, ir C2 faktorius:

1. C1 faktorius. Socialinėje rinkodaros koncepcijoje, šis faktorius apibūdina gamintojo sugebėjimą savo prekėmis patenkinti vartotojų poreikius. Kitaip tariant, gamintojai gyvuoja tik tada, kai jų prekės (paslaugos) yra reikalingos vartotojams.

Įvairių faktorių analizės metodų (tame tarpe ir regresinių) pagalba yra nustatoma:

 pasiūlos ir paklausos atitikimas;

 sugebėjimas gamintojo sudominti tam tikras socialines grupes potencialių ir/arba realių vartotojų;

 optimalaus rinkos segmento pasirinkimas.

2. C2 faktorius. Šis faktorius parodo pačio gamintojo interesų patenkinimą, t. y. sugebėjimas gauti pelną ir disponuoti juo. Ši analizė vykdoma tokiomis kryptimis (Sevruk,1994, p.46):

 nustatomas įmonės atsargų lygis; nustatomas įmonės „solidumas”, t .y. sugebėjimais laiku grąžinti anksčiau gautus kreditus;

 nustatoma jo reputacija, norai ir ryžtingumas tenkinti savo įsipareigojimus;

 galėjimas užtikrinti savo skolą užstatu.

Bankui reikia nuolat kontroliuoti užstato kokybę, jo likvidumo lygį, jo rinkos kainą palyginti su kredito dydžiu.

Yra skiriami taip vadinami tvirti (fiksuoti) ir plaukiojantys užstatai (Vinogradova, 2001). Tvirtam užstatui priklauso nuosavybė, kuri gali būti perduota kreditoriams, kai skolininkas negali vykdyti savo įsipareigojimų. Tokiu atveju skolininkas (įmonė) nebeturi teisės disponuoti juo. Fiksuotam dažniausiai priklauso realaus kapitalo ipoteka, rečiau debitoriniai įsiskolinimai, akcijos kaina, obligacijos ir kiti vertybiniai popieriai, patvirtinantys nuosavybės teisę.

Plaukiojančiam užstatui visų pirma priskiriamos materialinių vertybių atsargos ir gatava produkcija. Kartais jis gali apimti visą nuosavybę, išskyrus tą, kuri jau yra pateikta, kaip tvirtas užstatas.

Norint palaikyti reikiamą komercinio banko likvidumo lygį, būtina suderinti skolinamų lėšų, kurias komercinis bankas duoda savo klientams ir lėšų, kurias pats bankas pasiskolino, terminus, kad bankas visada turėtų reikiamą kiekį pinigų, todėl reikia atitinkamai valdyti banko kreditinę riziką, kad komercinis banko likvidumui bankas visada būtų tikras, jog paskolintos lėšos grįš laiku. Nevaldoma kreditinė rizika kelią grėsmę.

Paskaitos konspektas

Aktyvų ir pasyvų skolinių įsipareigojimų terminų derinimas

Bankas turi stebėti ryšį tarp aktyvų ir pasyvų skolinių įsipareigojimų terminų. Kaip rodo tyrimai, dažnai komercinio banko aktyvų skolinimo įsipareigojimų terminai. Dėl kelių priežasčių aktyvų skolinimo įsipareigojimų terminai (Ivaškevičius, 1997) yra ilgesni nei pasyvų. Kreditus imantys klientai dažnai pageidauja gauti vidutinės trukmės paskolą su tvirta palūkanų norma. Tačiau indėlininkai bei pirktų lėšų tiekėjai dažniausiai orientuojasi į trumpus grąžinimo terminus. Normaliomis sąlygomis, trumpalaikio skolinimo palūkanų normos paprastai būna mažesnės negu ilgalaikio ir bankas dažnai pelnosi, skolindamasis trumpam ir skolindamas ilgam laikui.

Toks skolinių įsipareigojimų terminų nesutapimas yra susijęs su didele rizika. Ji yra formaliai maža, kada užfiksuotos tvirtos didelės palūkanos už suteikiamas paskolas ir kintamos, banko nuožiūra reguliuojamos palūkanos už indėlius. Tačiau esant kitiems atvejams gražinimo ir skolinimo terminai turi būti atidžiai derinami. Tokiu atveju turi būti sudaromas numatomų įplaukų balansas. Jis prognozuojamas ilgesniam laikotarpiui, atsižvelgiant į (Lavrušin, 2003):

 stabilų indėlių iki pareikalavimo likutį;

 terminuotųjų indėlių likučius, įvertinant jų grąžinimo terminus bei išmokamas palūkanas;

 grąžinamas paskolas ir palūkanas už naudojimąsi jomis ir kt.

Palyginus šias įplaukas (pvz. kiekvieno mėnesio 1 ir 16 dieną) su numatomomis išlaidomis, galima spręsti apie banko sandorių pagrįstumą. Tokie automatizuoti skaičiavimai yra gana paprasti, vienok sudėtinga prognozuoti tikimybinį įplaukų judėjimą.

Todėl bankai, suteikdami verslo sektoriui kreditus, privalo vadovautis atitinkamais kredito suteikimo politikos principais, pagrindinai iš jų:

 terminų suderinamumo;

 auksinės bankininkystės taisyklės;

 prieštaringų nuostatų, rengiant kreditų portfelį, esmė.

Kad būtų garantuotas komercinio banko likvidumas, turi būti suderinamumas tarp disponuojamų banko aktyvų ir pasyvų pagal terminus, kas matyti 1 pav.

Terminų suderinamumas

AKTYVAI Atitikti pagal terminus PASYVAI

• einamųjų sąskaitų terminuotiems indėliams

kreditai

• paskolos fiksuotam taupomieji indėliai, vidutinės

laikotarpiui trukmės vertybiniai popieriai

• ipotekiniai kreditai ilgalaikiai vertybiniai

popieriai

1 pav. Terminų suderinamumas, pagal bankų veiklos concordaciją.

Šaltinis: Paskolų valdymo sistemos.

Valdant bankuose disponuojamus finansinius išteklius labai svarbu vadovautis auksine bankininkystės taisykle, kuri sako, kad paskolų niekada negalima išduoti ilgesniam laikui, negu kliento išankstiniu įspėjimu nustatytas depozitų išėmimo laikas. Priešingu atveju bankui iškyla likvidumo pavojus, bankas negali grąžinti klientams jų depozitų prašomos sumos. Kad išvengtų šio pavojaus, bankas visuomet siekia, kad skolininko pinigų grąžinimo bankui terminas atitiktų pinigų, kuriuos bankas skolingas depozitoriams, mokėjimo terminui. Šių terminų suderinamumas yra vadinamas bankinės veiklos harmonija (concordance).

Praktinėje veikloje pastebima, kad veiklos concordacija yra ganėtinai lanksti, nes pagal likvidumo taisykles, kurias nustato bankų veiklos įstatymas, galima skolinti trumpalaikius depozitus (pvz., pinigai skirti darbo užmokesčiui), kaip vidutinės trukmės kreditus. Taip komercinis bankas sukuria “laisvus” piniginius išteklius.

Pelningumo valdymas komerciniuose bankuose

Bendrosios banko pajamos priklauso nuo kreditų ir investicijų pelningumo, mokesčių už padarytas paslaugas, taip pat nuo aktyvų dydžio ir struktūros. Bankai nedirba „sandėliui“, jie visada pasiruošę dirbti su klientais, net jei jų nėra, todėl jų išlaidos ne taip smarkiai koreliuoja su apimtimis – yra pastovios bent jau trumpą laikotarpį.

Banko pajamų šaltiniai yra įvairios verslo rūšys. Banko pelningumo elementams priskiriama: paskolų verslas, diskonto verslas, apsaugos verslas, garantijų suteikimo verslas, verslas susijęs su vertybiniais popieriais, su indėlių priėmimu ir vykdymu operacijų pagal indėlininkų pavedimą, su korespondentiniais ryšiais su kitais bankais, su suteikimu netradicinių bankų paslaugų.

Konopliovas (1996) išskiria du banko pelno šaltinius:

1. Banko tarnautojų darbą sumanumą, iniciatyvą ir t. t.;

2. Banko operacijas.

Banko tarnautojai susiskirsto į tris lygius. Savo stropumu, mandagumu, darbštumu eiliniai darbuotojai gali pritraukti bankui naujų klientų ir tuo didinti jo pelną. Jie gali dalyvauti inovaciniuose procesuose tobulindami darbo vietas, užtikrindami operacijų tikslumą. Šių darbuotojų kategorija gali uždirbti pelną P1.

Banko kūrybiniai darbuotojai – padalinių vadovai, vadybininkai – dalyvauja planuojant veiksmus. Tai daugiausiai inovaciniai darbai. Fenomenologijos metodu analizuojama žmogaus veiksnių motyvacija, vadinama žmogiškuoju kapitalu. Ji bankui duoda didžiausią pelną P2.

Žmogiškasis kapitalas vystydamasis sukuria intelektinę nuosavybę, kuri daro įtaką ir banko pelno dydžiui P3 (Konopliovas,1996).

Schemoje (2 pav.) parodyta banko operacijų struktūra, kuri duoda banko pelną. Pelnui didelę įtaką daro operacijų struktūra, susidedanti iš operacijų skaičiaus, jų greičio ir apimties, o taip pat pavaizduota banko pelno šaltinių sąveika.

Konopliovas aiškiai parodo pelno šaltinius, pabrėždamas žmogiškojo faktoriaus reikšmę, tačiau tai yra sustambintas modelis, smulkiau neanalizuojama žmogiškųjų išteklių ir banko operacijų įtaka įmonės efektyvumui.

2 pav. Banko pelno šaltiniai.

Šaltinis: Konopliovas G. 1996. Nuosavybės santykiai bankininkystėje: fenomelogijos ir inovacijų aspektai. Vilnius: Technika, p. 65

Banko pelningumas nustatomas įvairiais metodais:

1. Lyginant pelną su banko aktyvais (apimties rentabilumas);

2. Apskaičiuojant pajamas iš akcijų: apskaičiuotas pelnas, tenkantis vienai akcijai, parodo, kiek efektyviai naudojamos savininkų lėšos. Tačiau lyginti bankus pagal pajamas iš akcijos sunku, nes skiriasi bankuose išmokamų dividendų suma (nuosavo kapitalo rentabilumas);

3. Apskaičiuojant pelno normą kapitalui – gryną pelną dalijant iš kapitalo sumos (bendro kapitalo rentabilumas).

Atlikus, komercinių bankų pelningumo analizę, matome, kad pagrindiniai rodikliai leidžiantys įvertinti atskirų bankų pelningumą yra ROE, ROA, EM rodikliai.

ROE= Grynosios pajamos (3)

Akcininkų nuosavybės

ROE yra vadinamas akcijų pelnu, todėl, kad šis rodiklis parodo pelno dydį, tenkantį akciniam kapitalui, iš kitos pusės šis rodiklis parodo, kiek bankas uždirba, išreiškus procentais, palyginti su banko savininkų akcijų kiekiu.

ROA= Grynosios pajamos (4)

Aktyvais

ROA koeficientas vadinamas aktyvų pelnu, nes parodo grynojo pelno santykį su disponuojamu banko turtu (aktyvais).

EM= Aktyvai (5)

Akcininkų nuosavybė

EM (Leveridžo koeficientas) parodo skolų dydį, lyginant su akcininkų nuosavybe, naudojama komercinių bankų finansavime.

Pelningumo išskaidymas remiantis veiklos pajamomis (AB „Hanza“) 3 pav.

Kaip rodo tyrimai, tarp komercinio banko pelningumo ir rizikos yra tarpusavio priklausomybės ryšys:

 kai komercinis bankas prisiima didesnę riziką savo veikloje, jis turėtų tikėtis didesnio nei vidutinis pelnas;

 didesnė rizika turėtų būti siejama su laukiamu didesniu pelnu.

Dėl tos priežasties, matome, kaip rodo atlikta analizė, daugelis komercinių bankų (AB „Vilniaus bankas“, AB „Snoras“, AB „Hanza“ ir kt. ) perka trumpalaikius vertybinius popierius dėl pelno ir galimybės greit paversti likvidais. Nes trumpalaikės paskolos, išpirkimo susitarimai, neįkeisti vertybiniai popieriai, terminuoti iki 1metų ribose, yra labiausiai likvidžiausi ir pelningi aktyvai.

Procentinės maržos reguliavimo galimybės

Komercinio banko, kaip finansinės verslo įmonės veiklos tikslas – pelno gavimas, kuris vadinasi banko marža. Procentinė marža yra skirtumas tarp komercinio banko procentinių pajamų ir išlaidų, tarp gautų ir sumokėtų palūkanų. Ji yra pagrindinis banko pajamų šaltinis ir turi padengti mokesčius, spekuliacinių operacijų nuostolius. Maržos dydis gali būti charakterizuojamas absoliučiu dydžiu litais ir eile finansinių koeficientų.

Vinogradovos (2001) teigimu, procentinės maržos koeficientai parodo faktinį banko veiklos pelningumo lygį. Faktinis procentinės maržos koeficientas charakterizuoja banko pelno procentinio šaltinio santykinį faktinį dydį. Jis apskaičiuojamas taip:

I variantas

Procentai, gauti per periodą (fakt.) –

K fakt. procentinės maržos = procentai, sumokėti per periodą (fakt.) (6)

Vidutinių metinių aktyvų, duodantis pelną, sumos

Aktyvai, duodantys pelną yra visų rūšių kreditai juridiniams ir fiziniams asmenims, bankams, lėšų įdėjimas į vertybinius popierius, faktoringo ir lizingo operacijas, į kitas įmones.

II variantas

Procentai, gauti per periodą (fakt.) –

K fakt. procentinės maržos = procentai, sumokėti per periodą (fakt.) (7)

Vidutinės metinės aktyvų sumos

III variantas

Procentai, gauti per periodą (fakt.) –

K fakt. procentinės maržos pagal paskolų operacijas = procentai, sumokėti per periodą (fakt.) (8)

Vidutinės metinės aktyvų sumos

Analogiškai apskaičiuojamas procentinės maržos koeficientas pagal kreditines operacijas tarpbankinėje rinkoje (valiutos ir litų), vertybinių popierių rinkoje. Pateiktas trečias variantas parodo pasirinkimo paskirstymo lėšų tarp aktyvinių operacijų banko principą. Stambiuose ir vidutiniuose bankuose tai gali būti:

1) bendro fondo išteklių metodas ir

2) principas, paremtas balanso restruktūrizacija įskaitant aktyvų likvidumą ir pasyvų reikalavimus.

Pakankamos procentinės maržos koeficientas (Mp) parodo jos minimalų būtiną bankui lygį. Šio koeficiento apskaičiavimas išplaukia iš pagrindinės maržos paskirties – padengti banko išlaidas.

Mp = (banko sąnaudos – sumokėtos palūkanos) – Kitos pajamos x 100 (9)

Vidutinis, pelną duodančių, aktyvų likutis

Kitos pajamos – tai komisinės pajamos iš banko nekreditinio pobūdžio paslaugų, t. y. mokestis už kasos atsiskaitymų aptarnavimą, inkasaciją, informacines ir konsultacines banko paslaugas, už kitas paslaugas, padengimas klientams pašto ir kitų banko sąnaudų, baudos, palūkanos, netesybos.

Pakankama marža gali būti apskaičiuojama pagal praėjusio periodo faktinius duomenis ir pagal prognozinius duomenis planuojamam periodui.

Palyginimas pakankamos maržos, apskaičiuotos pagal ataskaitinius duomenis (Vinogradova, 2001) ir faktiškai gautos maržos per šį periodą iš viso pagal banko operacijas arba pagal atskiras jų rūšis, leidžia įvertinti pajamų valdymą ir numatyti tendencijas, komercinių bankų aktyvų ir pasyvų valdyme charakterizuojančias banko patikimumą. Faktinės maržos kritimo tendencija, sumažėjimas skirtumo tarp jos ir pakankamos maržos yra pavojaus signalas (“kritinis faktorius”).

Prognozinis pakankamos maržos apskaičiavimas būtinas visų pirma formuoti procentines palūkanas ateinančiam periodui. Minimalus bankui nuo aktyvinių operacijų būtinas procentas susideda iš realios išteklių kainos, pakankamos maržos ir laukiamų infliacijos tempų pataisymų.

Palyginimas faktinės maržos koeficiento pagal atskiras aktyvines operacijas (paskolų, tarpbankinėje kreditų rinkoje ir vertybinių popierių) leidžia įvertinti komercinio banko darbo krypčių rentabilumą.

Pelno lygio įvertinimas komerciniuose bankuose

Kaip pagrindiniai būdai komercinio banko pelno lygio įvertinimo literatūroje išskiriami šie (Žukov, 1997; Ačkasov,1994):

 struktūrinė pelno šaltinių analizė;

 finansinių koeficientų sistemos analizė;

 faktorinė analizė.

1 lentelė

Pelno lygį, parodantys rodikliai

Rodiklio/koeficiento pavadinimas Skaičiavimo metodika Įvertinimas

Pelnas aktyvams K = Grynasis pelnas_______ (10)

Vidutinė metinė aktyvų suma

K = Grynasis pelnas– nestabilios pajamos (11)

Vidutinė metinė aktyvų suma Banko grynojo pelno dalį, trukmė per atsiskaitomąjį periodą, aktyvų sumos litui.

Pelnas iki mokesčių aktyvams K = Grynasis pelnas + visi per periodą sumokėti mokesčiai (12)

Vidutinė metinė aktyvų suma Apmokamojo pelno dydį, tenkanti vienam litui per analizuojamąjį periodą.

Pelnas nuosavam kapitalui K = Grynasis pelnas _______ (13)

Vidutinė nuosavo kapitalo suma

K = Grynasis pelnas – nestabilių rūšių pajamos per periodą (14)

Vidutinė nuosavo kapitalo suma

K =Grynasis pelnas per periodą + visi sumokėti mokesčiai(pelnas iki mokesčių (15)

Vidutinė akcinio kapitalo suma Grynojo pelno dalis tenkanti nuosavo kapitalo litui;

Grynojo pelno be stabilių pajamų dalis, tenkanti nuosavo kapitalo litui

Apmokestinamo pelno dalis, tenkanti vienam akcinio kapitalo litui

Pelnas vienam darbuotojui K = Grynasis pelnas per periodą________ (16)

Vidutinis banko darbuotojų skaičius per periodą Grynojo pelno dalis, tenkanti vienam darbuotojui

Banko veiklos efektyvumas K = Grynasis pelnas _______ (17)

Aktyvai Grynojo pelno dalis, tenkanti vienam aktyvų litui

Šaltinis: sudaryta autorės

Pelningumo koeficientų sistema apima šiuos rodiklius (Rais ir Koili, 1995) :

 aktyvų ir pelno santykį;

 pelno iki mokesčių ir aktyvų santykį

 pelno ir nuosavo kapitalo santykį;

 pelno tenkančio vienam darbuotojui.

Pelno lygį komerciniuose bankuose parodo eilė rodiklių, kuriuos susisteminame ir pateikiame 1 lentelėje:

Pelnas aktyvams yra pagrindinis koeficientas, duodantis pirmą kiekybinį banko rentabilumo įvertinimą.

Apskaičiuojant koeficientus grynojo pelno sąskaita, galima naudoti jų normatyvinius dydžius, rekomenduojamus Pasaulio banko specialistų, apibendrinus bankų patirtį. Normatyvinis 5 koeficiento lygis turi svyruoti nuo 1,15 iki 0,35 %.

Pelnas iki mokesčių aktyvams – santykis, palyginamas su koeficientu pelnas/aktyvai pelno valdymo įvertinimui. Pagal pasaulinius standartus šis koeficientas apskaičiuojamas taip:

Kuo didesnis skirtumas tarp koeficientų pelno, tenkančio aktyvams, ir pelno iki mokesčių, tenkančio aktyvams, tuo blogesnis, esant kitoms lygioms sąlygoms, pelningumo valdymui.

Pelnas nuosavam kapitalui. Nuosavas kapitalas labiausiai stabili komercinio banko išteklių dalis. Todėl stabilumas arba augimas pelno vienam litui nuosavo kapitalo praėjusiu laikotarpiu, garantuoja iki tam tikro laipsnio rentabilumo lygio išlaikymą ateityje. Taip pat šis koeficientas domina steigėjus, akcininkus, kadangi parodo jų investicijų efektyvumą.

Pelnas vienam darbuotojui – santykis leidžiantis įvertinti, kiek suderintas pelningumo ir personalo valdymas.

Daugelio autorių Rais, Koili (1995); Vinogradova (2001) nuomone, pagrindinis rodiklis pelningumo koeficientų sistemoje yra pelnas tenkantis aktyvams. Faktinė šio koeficiento reikšmė nėra vienintelis kriterijus įvertinti banko funkcionavimo efektyvumo rentabilumą. Tai paaiškinama visų pirma tuo, jog aukštas pelningumas yra , kaip taisyklė, susijęs su didele rizika. Todėl yra labai svarbu tuo pačiu momentu skirtį dėmesį banko saugumo nuo rizikos laipsnį. Antra, principinę reikšmę turi tie ekonominiai įvykiai, kurie slepiasi už faktorių, nustatančių minimo pelningumo koeficiento dinamiką.

Kiekybiniam bankų pelningumo įvertinimui iš daugumos rodiklių, rodančių pajamų ir pelno lygį, yra paimtas aktyvų naudojimo efektyvumo koeficientas, kaip gryno pelno santykis su aktyvais.

Paprastai, įvertinant komercinio banko pelningumą, yra palyginama aktyvų naudojimo efektyvumo koeficientą su normatyviniu lygiu, kas leidžia daryti išankstinį banko reitingo įvertinimą pagal pelningumą. Galutiniame įvertinime atsižvelgiama į pajamų struktūrą ir kokybę, banko apsaugos nuo rizikos laipsnį. Iš dalies, priklausomai nuo to, kaip duotas banko pelningumo lygis susijęs su nepakankamu rezervu paskolų nuostoliams padengti, įtakojamas pajamų iš vertybinių popierių, mokesčių mokėjimo atidėjimų,neįprastų pajamų, kiekybinis banko įvertinimas gali padidėti arba sumažėti. Pagal tai egzistuoja banko reitingo nustatymo pagal pelningumo lygį skalė.

Daugelis užsienio autorių Žukov (1997); Mayer (1995) siūlo aktyvų ir pasyvų valdymo efektyvų vertinimo sistemą (CAMEL), kuri apimtų šias sritis:

 Kredito (credit);

 Aktyvų (assett);

 Valdymas (management);

 Įplaukos (earning);

 Likvidumas (liquidity).

Tokiu būdu, pelningumo įvertinimo metodas pagal CAMEL sistemą leidžia padaryti šias principines išvadas:

 bankas negali gauti aukšto reitingo, vien tiktai aukšto kiekybinio pelningumo pagrindu, jeigu jis nėra apsaugotas nuo rizikos adekvačiu nuosavu kapitalu ir pakankamu rezervu paskolų nuostoliams padengti;

 įvertinant pelningumo lygį kartu su kiekybiniais parametrais atkreipiamas dėmesys į pajamų šaltinių stabilumą;

 svarbus pelningumo lygio įvertinimo būdas yra dinaminė atitinkamo koeficiento analizė.

Visų pirma, pagrindiniai banko rentabilumo faktoriai išplaukia iš pelningumo koeficiento skaitiklio ir vardiklio buvimo (pelnas aktyvams). Apskaičiavimų pagrindo metodu išskiriamas pagrindinis faktorius, nustatantis koeficiento dinamiką, – pasikeitimą absoliutaus dydžio pelno ir aktyvų. Priklausomai nuo to toliau nustatomi pagrindiniai faktoriai didinantys ir mažinantys pelno arba aktyvų dydį .

Kaip pagrindinius absoliutaus banko pelno faktorius, galima išskirti:

 santykį augimo (mažėjimo) tempų pajamų ir banko išlaidų;

 vidutinį pelningumą atskirų banko aktyvinių operacijų;

 duodančių pajamas aktyvų dalis banko aktyvuose (dirbančiųjų aktyvų dalis);

 palūkanų judėjimas pagal aktyvines ir pasyvines banko operacijas;

 rizikingų banko aktyvinių operacijų dalis aktyvuose;

 atskirų rūšių aktyvinių operacijų pelningumas.

Labai svarbu, aktyvų ir pasyvų valdyme, nustatyti faktorius, įtakojančius banko veiklos pelną. Faktorinis banko pelno lygio analizės būdas yra suskaidymas pelningumo koeficientų į daugiklius.

Galima paimti tris koeficientus:

Grynasis pelnas = Bendrosios banko pajamos x Grynasis pelnas (18)

Banko aktyvai Aktyvai Bendrosios banko pajamos

Grynasis pelnas = Grynasis pelnas x Aktyvai_______ (19) Nuosavas kapitalas Aktyvai Nuosavas kapitalas

Grynasis pelnas__ = Grynasis pelnas__ x bendrosios pajamos x Aktyvai =

Nuosavas kapitalas Bendrosios pajamos Aktyvai Nuosavas kapitalas

= pajamų marža x aktyvų pelningumas x kapitalo multiplikatorius (20)

Grandininio eliminavimo metodas leidžia įvertinti atskirų faktorių įtaką. Grynojo pelno ir nuosavo kapitalo santykis, parodytas kaip trys daugikliai, pasaulinėje praktikoje yra žinomas kaip Diu Ponto formulė. Ji parodo pagrindines komercinio banko investitorių pelningumo augimo kryptis ir banko rentabilumo apsaugojimą. Pajamų maržos augimas priklauso nuo palūkanų ir komisinių lygio, palyginimo pajamų augimo tempų ir banko išlaidų, išteklių kainos ir t. t. kapitalo multiplikatoriaus pagerėjimas priklauso nuo banko pritrauktų lėšų augimo. Prie to naudingiausias yra depozitinės banko bazės išsiplėtimas, kas užtikrina santykinį išteklių atpigimą ir mažesnę banko priklausomybę nuo palūkanų lygio svyravimų pinigų rinkoje (Žukov, 1997).

Pelningumo, likvidumo ir saugumo suderinamumo principai

Komercinio banko veiklos sėkmės laidas yra tinkamai suformuluoti strategiją. Formuojant strategiją, komercinis bankas ypač turi rūpintis savo paskolų portfeliu. Pagal Tarailą (2001) komercinio banko strategija turi suderinti tris pagrindinius principus: pelningumą, likvidumą, saugumą. Pasak, autorių Mačerinskienės, Ivaškevičiūtės (2000, p. 42) visų šių trijų principų pasiekti tuo pačiu metu neįmanoma, todėl susidaro konfliktinė situacija. Tokioje situacijoje komerciniai bankai turi tiksliai apibrėžti, kuriam vienam iš šių principų atiduoda pirmenybę, nes nuo šio pasirinkimo priklauso banko veiklos rezultatai.

Įvairūs mokslininkai Kiduel, Piterson, Blekuet (2000); Mačerinskienė, Ivaškevičiūtė (2000) teigia, kad siekdami trijų pagrindinių principų, komercinis bankas turi priimti prieštaringus sprendimus:

 Norėdamas pasiekti aukštą pelningumą, bankas privalo maksimizuoti ilgalaikių paskolų kiekį (aukštesnės palūkanos);

 Norėdamas palaikyti reikiamą likvidumą, bankas privalo optimizuoti trumpalaikių paskolų kiekį;

 Norėdamas užtikrinti saugumą, bankas privalo būti selektyvus, rinkdamas klientus.

Todėl, kaip matyti 4 pav. optimaliai suderinti šiuos tris principus yra pagrindinis paskolų portfelio valdymo rūpestis. Efektyvus paskolų portfelio valdymas užtikrina optimalų pelningumo, likvidumo ir saugumo principų suderinamumą. Taigi pelningumas, likvidumas ir saugumas yra pagrindiniai veiksniai, užtikrinantys paskolų portfelio valdymo kokybę.

Kadangi paskolos sudaro didžiausią komercinių bankų aktyvų dalį, todėl jų valdymas ir formavimas turi didelę įtaką likvidumui. Pasak, įvairių autorių Mačerinskienės, Ivaškevičiūtės (2000) likvidumas – tai sugebėjimas laiku vykdyti savo mokestinius įsipareigojimus bei galimybė turimus išteklius paversti grynais pinigais ir vėliau juos panaudoti mokestiniams įsipareigojimams vykdyti. Kiti autoriai Ivaškevičius ir Sakalas (1997) teigia, kad „likvidumo“ sąvoka reiškia komercinio banko gebėjimą turimas finansines ir materialines vertybes paversti piniginėmis lėšomis, dažniausiai grynaisiais pinigais, ir tais pinigais padengti įsiskolinimus. Todėl likvidumui įtakos turi sisteminis požiūris, komercinių bankų aktyvų ir pasyvų valdyme.

Likvidumo matai, rodantys potencialų skolinimosi pajėgumą yra:

 Nuosavo kapitalo ir aktyvų santykis;

 Rizikos aktyvų ir bendrųjų aktyvų santykis;

 Paskolų netekimo ir grynųjų paskolų santykis;

 Pagrindinių depozitų ir bendrojo turto dydžio santykis;

 Nepastovių (įsigytų) pasyvų ir likvidžių aktyvų santykis;

 Indėlių struktūra.

5 pav. Komercinio banko paskolų portfelio valdymo modelis

Šaltinis: I. Mačerinskienė, L. Ivaškevičiūtė. 2000. Banko paskolų portfelio valdymo tyrimo metodologiniai aspektai. Socialiniai mokslai. Nr. 5 p. 45

Taigi dažniausiai pagrindinis komercinio banko formavimo uždavinys – išlaikyti pusiausvyrą, sprendžiant „pelningumo – likvidumo“ dilemą, t.y. kasdieninėje komercinių bankų veikloje aktyvų ir pasyvų terminų suderinamumą, apie tai jau buvo kalbėta 3.2 skyriuje.

Pelningumas – tai komercinio banko veikla, kuri turi sukurti bankui pelną. Pasak, Mačerinskienės ir Ivaškevičiūtės (2000) kreditavimo paslaugos yra vienas iš pelningiausių, tačiau ir rizikingiausių komercinio banko veiklos sričių. Teikdamas paskolas, komercinis bankas nustato palūkanų normą, kurios bazę sudaro skolinamų lėšų kaina, administracinės išlaidos, nuostolių rezervas ir pelno marža. Pastaroji ir yra tos grynasis pelnas, kurį bankas ir uždirba. Komercinių bankų veiklos pelningumo valdymas numato jų pajamų ir išlaidų, pritrauktų lėšų, sąnaudų ir kreditavimo bei investicijų pajamų, finansinio rezultato stabilumo laidavimo, nuostolių rizikos kontrolę. Ypatingas dėmesys yra skiriamas abejotinų ir nuostolingų operacijų analizei.

Taip pat yra neužmirštamas ir saugumo principas. Todėl komercinis bankas norėdamas išvengti pavojaus, bankas siekia užtikrinti, kad pinigų, gaunamų iš skolininko, ir pinigų, kuriuos bankas turi sumokėti kreditoriams, turi laikytis pelningumo, likvidumo, saugumo principų suderinamumo, ir taip pat auksinės bankininkystės taisyklės, kuri yra vadinama harmonija (concordance).

Aktyvų ir pasyvų apimčių ir portfelio sudėties pokyčiai. Kaip rodo atlikti tyrimai, grynosios palūkanų pajamos tiesiogiai priklauso nuo palūkanas duodančių aktyvų ir palūkanų išlaidas darančių pasyvų apimčių keitimosi. Iš vienos pusės, grynąsias palūkanų pajamas taip pat gali įtakoti bet koks aktyvų ir pasyvų portfelio sudėties pasikeitimas. Šitie pokyčiai keičia skirtumą ir banko palūkanų normos rizikos situaciją. Tačiau, mūsų supratimu, tarp portfelio sudėties pasikeitimo ir grynųjų palūkanų pajamų nėra pastovios priklausomybės. Priklausomai nuo jautrių palūkanų normų ir nejautrių palūkanų normų aktyvų ir pasyvų apimčių ir jų palūkanų normų pokyčių poveikis kinta. Bankai daugeliu atvejų siekdami kompensuoti nenumatytą grynųjų palūkanų pajamų normos sumažėjimą keičia portfelio sudėtį. Grynųjų palūkanų pajamas ir grynųjų palūkanų pajamų normą įtakoja aktyvų ir pasyvų, už kuriuos nemokamos palūkanos, apimčių pasikeitimui. Grynosios palūkanų pajamos iš karto padidėja priklausomai nuo investavimo normos, jei bankas gali sumažinti neduodančius palūkanų aktyvus. Iš kitos pusės, grynųjų palūkanų pajamų pokyčiai komercinio banko veikloje atsiranda dėl to, kad aktyvų, jautrių palūkanų normos pokyčiams, apimtis skiriasi nuo pasyvų, jautrių palūkanų normos pokyčiams, apimties ir todėl teigiame, kad visos palūkanų normos kinta tomis pačiomis apimtimis ir ta pačia kryptimi. Ši mūsų prielaida yra susijusi su „paraleliniu poslinkiu“ pajamų kreivėje.

Tokiu būdu kuo didesnės komercinio banko GAP (GAP = t.y. skirtumas jautrių palūkanų normų aktyvai – jautrių palūkanų normų pasyvai) absoliučia išraiška, tuo didesnis grynųjų palūkanų pajamų pokytis iš vienos pusės, o antra, ar grynosios palūkanų pajamos didės ar mažės priklauso nuo GAP ženklo (teigiamas ar neigiamas) ir ar palūkanų norma finansų rinkoje kyla ar krenta. Todėl, norint išlaikyti komercinio banko veiklos suderinamumą, būtina prisilaikyti tam tikrų minimalių finansinių koeficientų normų: pajamas, teikiantys aktyvai bendroje aktyvų sumoje turėtų sudaryti daugiau kaip 85%, bendrosios paskolos santikyje su pajamas duodančiais aktyvais ne mažiau kaip 80%, rezervai paskolų nuostoliams padengti bendroje paskolų sumoje daugiau, kaip 4%, pradinės kapitalo santykyje su aktyvais daugiau kaip 8% ir pan.

Todėl, aktyvų ir pasyvų valdyme būtina priimti tokius sprendimus, kad būtų išvengta grynųjų palūkanų pajamų, kapitalo lygio ar banko akcinio kapitalo rinkos vertės nepriimtinų svyravimų. Laikantis šių apribojimų, galima prisiimti tam tikrą palūkanų normos svyravimo riziką, kad būtų padidintos bendras banko pelno lygis.

Nustatant GAP, kaip jautrių palūkanų normų aktyvai ir jautrių palūkanų normų pasyvai skirtumą, naudojama atotrūkio analizė ir modeliavimas.

Atotrūkio analizė paima aktyvų ir pasyvų apimčių palyginime. Aktyvai ir pasyvai gali būti perkainuoti pagal esamus rinkos lygius tam tikru laikotarpiu. Apimties skirtumas apibūdinamas kaip, atotrūkis, tarp jautrių palūkanų normų aktyvų (JPA) ir jautrių palūkanų normų pasyvų (JPP). Teigiamas atotrūkis būna tada, kai tam tikru laikotarpiu perkainuojama daugiau aktyvų nei pasyvų. Paprastai banko, turinčio teigiamą atotrūkį, grynosios pajamos iš palūkanų padidėja, esant kylančios palūkanų normos palinkai, nes aktyvų kaina keičiasi greičiau, nei pasyvų. Esant komercinių bankų aktyvų ir pasyvų valdyme, neigiamam atotrūkiui mes pastebime priešingą valdymo strategijos rezultatą, kai pasyvai tam tikru laikotarpiu perkainuojami greičiau nei aktyvai. Atotrūkio analizės rezultatai paprastai išreiškiami absoliučia išraiška ir egzistuoja tam tikru laikotarpiu, tarkime 30-90 dienų (2 lentelė).

2 lentelė

Jautrių palūkanų normų pokyčiams analizė (mln. Lt)

(AB „Vilniaus bankas“)

Rodikliai

Laiko ribos

jautrumui 1-7 dienos 8-30 dienų 31-90 dienų 91-180 dienų 181-365 dienų Po metų Nejautrios palūkanų normai pajamos Iš viso

AKTYVAI

Vyriausybės vertybiniai popieriai 0,7 3,6 1,2 3,7 9,5

Finansinės investicijos 1,2 1,8 3,0

Vertybiniai popieriai 0,7 1,0 2,2 7,6 11,15

Fondai 5,0 5,0

Paskolos 1,0 13,8 2,9 4,7 4,6 15,5 42,5

Dalinis dengimas paskolų 0,3 0,5 1,6 1,3 1,9 8,2

Pelningi aktyvai 85,3

Klientų įsiskolinimai 9,0 9,0

Kiti aktyvai 5,7 5,7

Nepelningi aktyvai 14,7

Iš viso aktyvai 6,3 15,0 10,0 10,0 9,0 35,0 14,7 100,0

ĮSIPAREIGOJIMAI IR NUOSAVYBĖ

Depozitinės sąskaitos 17,3 17,3

Terminuoti indėliai 0,9 2,0 5,1 6,9 1,8 2,9 19,6

Depozitiniai sertifikatai 4,1 4,0 12,9 7,9 1,2 30,1

Taupomosios sąskaitos 9,6 9,6

Indėliai iki pareikalavimo 13,5 13, 5

Kiti įsipareigojimai 1,0 1,0

Nuosavybė 7,0 7,0

Įsipareigojimai ir nuosavybė 22,3 18,0 24,4 3,0 4,8 21,5 21,5 100,0

Periodinės GAP (mln. Lt) -16,0 9,0 -8,0 -14,4 6,0 30,2

Suvestinės GAP (mln. LT) -16,0 -15,0 -29,4 -23,4 6,8

Šaltinis: sudaryta autorės

Bendrasis laikotarpis yra tiesioginiu (skubiu perkainojimo) nustatytų atotrūkių suma tam tikru laikotarpiu, tarkime 1 metai. Dažniausiai nustatomos JPA ir JPP bendrasis santykis nuo 0,85 iki 1,15 vienerių metų laikotarpiu. Bendrąjį atotrūkį padidinus numatomų palūkanų normos pasikeitimu, gali būti gautas netikslus palūkanų normos kitimo poveikio grynosioms pajamoms iš palūkanų, rodiklis. Daugelis bankų naudoja šitokią analizę, nes GAP matai lengvai paskaičiuojami, nustatomas kiekvieno instrumento pinigų srautų charakteristikos, be to tokia analizė nepagauna rizikos, susijusios su vertybiniais popierių ir indėlių, su kuriais susiduria bankas, sąlygomis Kadangi atotrūkio analizė neparodo normos pokyčių dydžių, kai aktyvai ar pasyvai perkainojami, tai naudojami ir kiti metodai, kaip modeliavimas, kuris apima finansinio modeliavimo sistemos panaudojimą. Ši sistema, turėdama palūkanų normos modelį ir planų rinkinį, parodo palūkanų normos pokyčių dabartinį ir būsimą poveikį, aktyvų ir pasyvų valdymo strategijas ir taktikas. Modeliavimo privalumas yra tas, kad jis pateikia tikslesnius grynųjų pajamų iš palūkanų pokyčių rodiklius, nes įvertina aktyvų ir pasyvų normos pokyčius tam tikrais periodais. Todėl priimant vieną ar kitą aktyvų ir pasyvų valdymo strategiją, būtina įvertinti kylančias, krintančias ir nekintančias palūkanų normos modelius, ir faktorius įtakojančius GAP (3 lentelė).

Autorės siūlomos valdymo strategijos modelis būtų:

 Visų pirma, būtina atsižvelgti į palūkanų normos ciklo fazes;

 Antra, visą valdymo procesą būtina suskirstyti į trumpus taktinius valdymo etapus, didžiausią dėmesį skiriant rizikos valdymui vienerių metų laikotarpiui ir ilgesnį laikotarpį trunkančius strateginius sprendimus, turinčius įtakos banko finansinės padėties kitimui bėgant laikui.

3 lentelė

Faktoriai, veikiantys grynąsias palūkanų pajamas

Rodikliai Aktyvai (mln. Lt.) Pelno norma (%) Pasyvai (mln. Lt.) Procentinės sąnaudos (%)

Jautrių normų apimtis 540 8 560 4

Fiksuoto kurso 310 11 260 6

Nepelningi 100

Nuosavybė 80

Iš viso: 1000 1000

Šaltinis: sudaryta autorės

Grynosios palūkanų pajamos=0,08 (540) + 0,11 (310) – 0,04 (560) – 0,06 (260)=77,30 – 38,00=39,30 mln. Lt;

Grynųjų palūkanų norma = 39,30/8,50 = 4,62%;

GAP = 540-560 = 20 mln. Lt.

Tokiu būdu, mažinant rizika su atotrūkiu, mažinama rizika su grynosiomis palūkanų pajamomis.

Galima išvesti ir GAP koeficientą, nes daugelis SPSS modeliavimo programų sukoncentruotas į GAP koeficientą, kuris lygus :

GAP koef. = RSAS (21)

RSLS

kai GAP teigiamas, GAP koeficientas yra daugiau už vienetą;

kai yra neigiamas GAP, jo koeficientas yra mažiau už vienetą.

4 lentelė

Siūlomas aktyvų ir pasyvų valdymo strategijos modelis

MAŽA FORMA DIDELĖ FORMA

Sutrumpinami investicijų terminai Papildomos kredito linijos

Pratęsiami fondų terminai Sutrumpinami fondų terminai

Daugiau vidutinės trukmės/ilgalaikių skolų Pratęsiami investicijų terminai

Apribojamos fiksuotos normos paskolos Pakeliama investicijų kokybė

Parduodami investicijų vertybiniai popieriai Išplečiamos fiksuotos normos paskolos

Parduodami hipotekos užstatai Planuojami investicijų pardavimai

Susiaurinami kredito linijos/limitai Įsigyjamos investicijos

Išplečiamos fiksuotos normos paskolos Apribojamos fiksuotos normos paskolos

Šaltinis: sudaryta autorės

Pasirinkta aktyvų ir pasyvų valdymo strategija, orientuoti į grynųjų palūkanų pajamas, kurių atskirų faktorių įtakoje galimi pokyčiai:

∆ NII – =GAP + ∆ IE (22)

Čia, ∆ NII – laukiamos grynųjų palūkanų pokytis per laiko periodą nuo bazinės apimties;

GAP – suvestinės GAP per intervalą per paskutinį laiko periodą;

∆ IE – laukiami pastovūs palūkanų normų lygio pokyčiai.

Tokiu būdu, aktyvų ir pasyvų valdyme, pasirinkta strategija, kuri orientuota į komercinio banko veiklos suderinamumą: pelningumas – likvidumas – saugumas, ir pasireiškiantis per GAP, būtina:

 Suderinti ilgalaikius aktyvus su be procentiniais pasyvais;

 Panaudoti tokias nebalansines operacijas, kaip palūkanų normos pasikeitimai ir finansiniai ateities sandoriai, „sintetini“ vertybinių popierių suformavimas, tame, kad garantuoti saugumą.

Pasirenkant aktyvų ir pasyvų valdymo strategiją, svarbu pasirinkti optimalų balanso struktūros nustatymą per palūkanų normų ciklą:

Kai reikia teigiamo GAP Kai reikia neigiamo GAP

Kai verslo ciklas plečiasi, palūkanos kyla Kai verslo ciklas siaurėja, palūkanos krenta

Aktyvai Aktyvai

Daugiau kintančios palūkanų normos ir trumpesnės trukmės paskolų Daugiau fiksuoto kurso ir ilgesnės trukmės paskolos

Tokią pasirinktą valdymo strategiją, galima būtų pavaizduoti grafiškai (6 pav.).

6 pav. Teigiamo ir neigiamo GAP modelis

Šaltinis: sudaryta autorės

Įlinkime: daugiau jautrių palūkanų normos pokyčiams ir trumpalaikių aktyvų, daugiau fiksuoto kurso indėlių;

Viršūnėje: daugiau fiksuotų kurso aktyvų. Daugiau jautrių palūkanų normos pokyčiams ir trumpalaikių konsoliduotų skolų.

Aktyvų ir pasyvų valdymo strategijos modelyje pastebime, kad jeigu bankas siekia teigiamo GAP, tuomet išauga rizika, tačiau grynųjų palūkanų apimtis taip pat padidėja, tuomet komercinio banko veikla plečiasi, palūkanos kyla, o pasyvų dalyje didėja įsipareigojimų apimtis su nejautriomis palūkanomis.

Jei bankas pasirenka aktyvų ir pasyvų valdymo strategijos modelį orientuotą į neigiamą GAP, tai verslo ciklas siaurėja, palūkanos krenta, o pasyvų dalyje, didėja įsipareigojimų dalis su jautriomis palūkanomis, didėja fiksuoto kurso ir ilgesnės trukmės paskolų apimtis.

Siekiant apsidrausti nuo palūkanų normų pokyčių ir nestabilumo finansų rinkoje atveju, siūloma geriausiai pasirinkti nulinio skirtumo strategiją, kuo didesnis GAP skirtumas, tuo bankas susiduria su didesne rizika.

Paskaitos konspektas

Tema: Kreditavimo principai komerciniuose bankuose.

.

Efektyvi kreditų politika ir praktika yra labai svarbi, ne tik dėl to, kad ji garantuotų paties komercinio banko gyvybingumą ir pelningumą, bet ir dėl to, kad ji:

• skatina ir palengvina verslininkystę;

• prisideda prie šalies visos ekonominės plėtros.

Gerai atliekamos kreditinės operacijos yra ypač svarbios, nes jos padeda atrinkti ir nukreipti – paprastai limituotus finansinius banko išteklius į dinamiškiausios ir perspektyviausios verslo sritis ir leidžia bankui dirbti pelningai. Tai yra pagrindinis finansinių išteklių bankuose valdymo tikslas ir uždavinys.

Bankuose vedama kreditavimo politika priklauso nuo depozitų (tai yra piniginių išteklių) įneštų į banką apimties ir termino. Todėl bankai, suteikdami verslo sektoriui kreditus, privalo vadovautis atitinkamais kredito suteikimo politikos principais:

• terminų suderinamumo;

• auksinės bankininkystės taisyklės;

• prieštaringų nuostatų, rengiant kreditų portfelį, esmė.

Kad būtų garantuotas komercinio banko likvidumas, turi būti suderinamumas tarp disponuojamų banko aktyvų ir pasyvų pagal terminus, kas matyti 1 lentelėje:

1 lentelė

Terminų suderinamumas

AKTYVAI Atitikimas pagal terminus PASYVAI

• einamųjų sąskaitų terminuotiems indėliams

kreditai

• paskolos fiksuotam taupomieji indėliai, vidutinės

laikotarpiui trukmės vertybiniai popieriai

• ipotekiniai kreditai ilgalaikiai vertybiniai

popieriai

Šaltinis: Paskolų valdymo sistemos

Valdant bankuose disponuojamus finansinius išteklius, labai svarbu vadovautis auksine bankininkystės taisykle, kuri sako, kad paskolų niekada negalima išduoti ilgesniam laikui, negu kliento išankstiniu įspėjimu nustatytas depozitų išėmimo laikas. Priešingu atveju, bankui iškyla likvidumo pavojus, bankas negali grąžinti klientams jų depozitų prašomos sumos. Kad išvengtų šio pavojaus, bankas visuomet siekia, kad skolininko pinigų grąžinimo bankui terminas atitiktų pinigų, kuriuos bankas skolingas depozitoriams, mokėjimo terminui. Šių terminų suderinamumas yra vadinamas bankinės veiklos harmonija (concordance).

Praktinėje veikloje pastebima, kad veiklos concordacija yra ganėtinai lanksti, nes pagal likvidumo taisykles, kurias nustato bankų veiklos įstatymas, galima skolinti trumpalaikius depozitus (pvz., pinigai skirti darbo užmokesčiui), kaip vidutinės trukmės kreditus. Taip komercinis bankas sukurdamas “laisvus” piniginius išteklius.

Komerciniai bankai, vykdydami kreditavimo politiką, sudaro veiklos rėmus – magiškąjį trikampį, tarp komercinio banko siekiamo pelningumo, likvidumo ir saugumo. Kad būtų didesnis banko pelningumas, jis privalo didinti ilgalaikių kreditų apimtis, nes ilgalaikių kreditų aukštesnės palūkanos. Garantuoti tinkamą likvidumą (pagal normatyvus nemažesnį 30%), bankas privalo optimaliai didinti trumpalaikių kreditų apimtį, pagaliau, kad būtų didesnis saugumas, bankas privalo rinktis, kam suteikti paskolos, tam turi būti mokus įmonės gavėjas.

Paskolų tipai klasifikuojami pagal įvairius požymius (1 pav.):

1 pav. Paskolų tipų modelis

Šaltinis: Paskolų valdymo sistemos

Paskolų tipai klasifikuojami pagal apdraudimą:

Paskolos su apdraudimu yra gaunamos įkeitus turtą:

• nekilnojamąjį turtą;

• vertybinius popierius;

• depozitus grynais arba taupomąsias sąskaitas;

• atsargas;

• debitorių sąskaitas.

Tikslas yra sumažinti banko riziką patirti nuostolius, jei nevykdomi įsipareigojimai.

Paskolos be apdraudimo yra tos, kurių pagrindą sudaro skolininko finansinė būklė ir bankas visiškai priklauso nuo kliento finansinės veiklos.

Paskolų tipai klasifikuojami pagal grąžinimo laikotarpį, palūkanų rūšį:

Paskolos su fiksuota palūkanų norma turi tą pačią palūkanų normą nuo paskolos gavimo iki grąžinimo.

Paskola su kintančia palūkanų norma turi tokią palūkanų normą, kuri svyruoja atitinkamai rinkos normai.

Paskola iki pareikalavimo neturi nustatytos grąžinimo datos ir grąžinama pareikalavus, ir turi kintančią palūkanų normą.

Paskola, kuri grąžinama dalimis paskola, kuri grąžinama periodiškai, taikant anuitetinį arba linijinį paskolos dengimo metodą.

Terminuotos paskolos turi fiksuotą palūkanų normą ir yra duodamos konkrečiam laikotarpiui. Dažnai atnaujinamos dar kitam laikotarpiui.

Ilgalaikės paskolos yra ilgalaikės paskolos turinčios nustatytą maržą virš kintančių palūkanų ir yra periodiškai pakoreguojamos.

Paskolų tipai klasifikuojami pagal skolintojus:

Tiesioginės paskolos yra tokios paskolos, kurias išduoda tik vienas bankas tiesiai skolininkui.

Sindikatinės paskolos atsiranda tuomet, kuomet skolininkui reikia daugiau fondų, negu vienas iš jo bankų gali suteikti. Tuomet apsivienija keli bankai ir kiekvienas paskolina po dalį sumos (tuo pačiu bankai pasidalina riziką).

Bendrininkavimo paskolos yra tokios paskolos, kuomet bankai proporcingai pasidalija paskolas, kurias išdavė kiti skolintojai. Dėl jų gali būti tariamasi be skolininko žinios ir kreditavimo sąlygos gali skirtis nuo pradinių paskolos teikimo sąlygų.

Paskolų tipai klasifikuojami pagal skolininkus:

Komercinės paskolos ir paskolos gamybai vystyti yra teikiamos skolininkams (juridiniams asmenims):

• finansuoti apyvartinį kapitalą (atsargas, debitorių įsiskolinimą);

• įsigyti įmonę ir įrenginius;

• pirkti kitokį komercinės veiklos turtą;

• įsigyti naują verslą;

• finansuoti (kitose šalyse) filialus.

Vartotojiškos paskolos – tipiški mažmeniniai sandoriai, kurie sudaryti su fiziniais asmenims tokiems tikslams:

• vartojimo prekėms (automobiliai, baldai, .);

• gyvenimo sąlygų pagerinimui bei remontui;

• išlaidos skirtos išsimokslinimui;

• išlaidos medicinai;

• mokėti asmeninius mokesčius;

• atostogoms;

• kitoms asmeninėms išlaidoms.

Paskolos bankams /draudimo/ finansinėms įstaigoms – jos gali būti su garantija ir be garantijos ir tokių paskolų spektras yra labai platus – nuo tiesioginių vienkartinių iki pastovių paskolų.

Valstybinės rizikos paskola t. y. skolinimas vyriausybei ar kitoms valstybinėms institucijoms bei įstaigoms arba centriniams bankams. Faktoriai, glaudžiai susiję su skolos grąžinimu, yra šalies ekonominė galia, apimanti jos:

• darbo jėgą ir gamtinius išteklius;

• politinį stabilumą;

• infrastruktūrą;

• sugebėjimą užsidirbti užsienio valiutą.

Paskolų tipai klasifikuojami pagal skolinimo tikslą:

Projektų finansavimas – lėšos skirtos užbaigti kokio nors turto statybą, kuris dar neduoda jokio pelno (pvz. laivo, viešbučio ir t.t.). Didesnė rizika diktuoja didesnę palūkanų normą.

Apyvartinio kapitalo finansavimas – tokia veikla, kuomet bankas teikia lėšas skolininkui, jeigu jo debitorių sąskaitos ir atsargos yra banko garantija.

Faktoringas – yra toks procesas, kuomet bankas perka debitorių sąskaitas iš savo kliento. Tokiu atveju – paprastai be regreso teisės – bankas rizikuoja tuo, kad priima skolą tiesiai iš debitorių.

Forfeitingas – yra toks procesas, kuomet bankas perka mokėjimo dokumentus, kuriuos gauna sudarius eksporto sandorį (bankas įvertina rizikos laipsnį ir eksportuotojas gauna pinigus). Paprastai yra reikalaujama garantijos iš šalies importuotojo banko.

Antrinė paskola (Back – to – Back) – toks susitarimas, kuomet bankas duoda paskolą klientui ir kita šalis įneša depozitą į banką kaip garantiją.

Paralelinė paskola yra tokia, kuomet kuris nors vienas iš bankų grupės išduoda paskolą, o kitas iš tos pačios bankų grupės garantu paima depozitą iš skolininko arba trečiosios šalies.

Vekselių diskontavimas – banko pirkti vekseliai yra diskontuojami su regreso teise. Klientas gauna pinigus iš anksto (minus mokestis ir palūkanos) ir bankui sumokama suėjus terminui.

Garantiniai akredityvai – bankas suteikia juos trečiajai šaliai su garantija, kad bankas įvykdys finansinį įsipareigojimą tuo atveju, jeigu banko klientas neįvykdo savo, kaip skolininko, įsipareigojimų. Pavyzdžiui:

• siūlomi raštai: yra vykdomos visos siūlomos sąlygos;

• pristatymo/įvykdymo raštai: visos kontrakto sąlygos yra įvykdomos;

• išankstinio mokėjimo garantas: pirkėjas susigrąžina iš anksto įmokėtus pinigus, jeigu tiekėjas nepristato prekių.

Paskolų tipai klasifikuojami pagal susitarimo būdą:

Overdraftas (kreditinio likučio viršijimas) – toks procesas, kuomet klientas nusiima pinigus iš savo einamosios sąskaitos, viršydamas turimas lėšas. Gali būti tam tikri overdrafto limitai ir klientas negali viršyti to limito, kurį nurodė bankas.

Palankumo kreditas – įprastas būdas, kuomet paskola yra išduodama palankiomis sąlygomis ir t. t, žinoma kaip kredito linija, kuri suteikiama klientui sutarus dėl kredito limito sąlygų.

Kreditavimo departamentas: struktūra, pareigos ir atsakomybė

Bankas yra akcininkų nuosavybės įmonė, ir veikia pagal tipinę akcinės bendrovės valdymo sistemą. Aukščiausia AB komercinio banko valdymo struktūra, tai visuotinės akcininkų susirinkimas, kurį renka banko tarybą, atstovaujančią akcininkų interesus. Pagal pareigas ir atsakomybę, būtent Banko taryba stebi veiklą, ypač paskolų valdymo srityje.

Suteikiamos paskolos teisingai administruojamos tiktai tuomet, kai kreditiniai ir kiti darbuotojai supranta vienas kito pareigas ir atsakomybę. Dėl šios priežasties paskolų valdymo sistema nagrinėja kaip tiksliai apibrėžtų įvairių padalinių bei asmenų, dalyvaujančių paskolų suteikime, pareigas ir atsakomybę.

Kreditų suteikimas valdomas, pirmiausia per kreditavimo procedūras, kurios paruošia banko valdyba, ir tiesiogiai už jas atsako komercinio banko kreditų komitetas ir kreditavimo departamentas. Kredito komiteto pareigos ir atsakomybė:

• tikrinti visas paskolas didesnes, negu numatyta normatyvuose;

• tikrinti paskolas, esančias banko kontroliniame sąraše ir visas kvotas sugrąžintas paskolas, praėjusiu 60 ir daugiau dienų nuo grąžinimo terminų (priklausomai nuo banko taisyklių);

• tikrinti visas ataskaitas, susijusias su kreditavimu, pavyzdžiui, paskola išimties t

. . .

100000

200000

200000

800000

300000

200000

200000

4%

10%

4%

8%

4%

2%

4%

4000

20000

8000

64000

12000

4000

8000

Suma 2000000 120000

Vidutinė fondų kaina 120000/2000000×100%=6%

Fondų kainos ir uždirbtų lėšų santykis. Fondų kainos ir uždirbtų lėšų santykis yra palčiai naudojamas, nes jį lengva apskaičiuoti ir jis naudojamas kaip banko veiklos analizės koeficientas. Apskaičiuojamas pagal šią formulę:

Banko palūkanų išlaidų suma

Vidutinės uždirbtos lėšos

Pagrindinis neatitikimas, apskaičiuojant banko palūkanų išlaidų ir vidutiniškai uždirbtų lėšų santykį, yra tai, kad jis nenustato fondų kainos. Fondų kainos apskaičiavimas yra palūkanų kainos ir įsipareigojimų koeficientas. Vardiklis yra turtas, o ne įsipareigojimai. Pvz. Tarkime, kad banko palūkanų išlaidos praėjusiais metais buvo 20 mln. Lt. ir kad pernai bankas turėjo vidutiniškai 300 mln. Lt. uždirbtų lėšų.

Fondų kainos ir uždirbtų lėšų santykis buvo 6,67% (20 mln. / 300 mln. x 100%).

Ribinė fondų kaina. Ribinė fondo kaina yra banko išlaidos gauti papildomas lėšas. Tai yra reali sąvoka, kuri parodo, kiek kainuoja papildomos lėšos. 180 dienų einamojo depozito kaina yra geriausia apytikrė banko ribinė fondų kaina. Esama indėlių kaina nėra ribinė kaina, nes bankas negali gauti papildomų fondų tą kaina, kurią jis moka už reguliarius indėlius. Šie fondai jau yra investuoti.

Priimtoji fondų kaina. Banko priimtoji fondų kaina yra iš anksto žinoma, nes nebuvo pasirinktas alternatyvus fondų panaudojimas. Tai centrinio banko obligacijų (vertybinių popierių) kaina. Žinoma, šią kainą galima taikyti tol kol visuomenė, tame tarpe bankai, labiausiai apsitiki centrinio banko obligacijomis (vertybiniai popieriais). Apskaičiavimas grindžiamas prielaida, kad bankas turi ribotą apyvartinį kapitalą, ir kiekvieną kartą, kai bankas skiria pinigus finansavimui, jis iš anksto turi įsigyti kitą turtą.

Fondų padidinimo kaina. Norint apskaičiuoti fondų padidinimo kainą, apskaičiuokite fondų kainą prieš priimant sprendimą ir jau jį priėmus. Skirtumas yra fondų padidinimo kaina. Fondų padidinimo kaina atsiranda dėl konkretaus sprendimo. Tai yra svarbi idėja, kurią geriausiai gali paaiškinti pavyzdys. Užduotis: bankas turi 10 mln. Lt. depozitų sąskaitose su 5,5% palūkanų norma visai pinigų rinkai. Jei bankas pakels palūkanų normą iki 7,5%, jis gaus 5 mln. Lt. papildomų fondų. Kokia yra 5 mln. Lt. palūkanų kaina? Tai nėra 7,5% bankas privalo mokėti papildomus 2% už 10 mln. Lt. plius 7,5% už 5 mln. Lt. Prieš priimdamas sprendimą, bankas mokėjo 550.000 Lt. palūkanų nuo pinigų rinkos depozitų (indėlių) sąskaitų; priėmęs sprendimą – 1.125.000 Lt. palūkanų nuo šių sąskaitų. Skirtumas yra 575.000 Lt. 5 mln. Lt. papildomų fondų kainuoja bankui 11.5%. Šis 11.5% yra fondų padidinimo kaina.

Fondų kaina naudojama paskolų įkainojimo modelyje. Ribinė fondų kaina arba palūkanų norma mokama už šešių mėnesių einamąjį depozitą arba vidutinė fondų kaina arba mokama ta, kuri yra aukštesnė! Metų metais geriausia modelio kaina yra ta norma, kuri mokama už šešių mėnesių einamąjį depozitą. Tai yra apytikrė marža ir parodo didžiausią banko depozitų fondą. Vieni bankai naudojasi pasvertu fondų kainos vidurkiu, bet tai žymiai mažiau negu šešių mėnesių einamojo depozito kaina. Vidurkis neparodo kainų pasikeitimų taip greitai kaip einamųjų depozitų kainos. Tačiau, kai šešių mėnesių einamojo depozito kaina yra mažesnė negu vidutinė fondų kaina, tai vidutinė fondų kaina turėtų būti naudojama modelyje.

Kai kainos kyla, ribinė fondų kaina yra paprastai aukštesnė už pasvertą vidurkį. Tai yra taip pat aukštesnė už pasvertą vidurkį. Tai yra tai pat konkurentinė kaina. Kai kainos krenta ir kai ribinė fondų kaina yra žemesnė už pasvertą kainą, bankas negali sumažinti kainų, neįvertindamas poveikio pelnui. Kai taip atsitinka, bankas turėtų naudoti pasvertą vidutinę kainą.

3. 8. Paskolų administravimas ir bylų vedimas

Paskolų administracija susideda iš dviejų atskirų skyrių. Būdamas kompetentingu, paskolų administracijos pareigūnas užima svarbią poziciją banke. Jis yra banko paskolų politikos ir procedūrų žinynų redaktorius bei kreditų komiteto sekretorius. Paskolų administracijos pareigūnas tai pat atsako už banko paskolų politikos laikymąsi, už tikrinimo programą, už kredito komiteto veiklą ir užstato bei probleminių paskolų skyrius.

Užstato skyrius atsako už užstato dokumentacijos parengimą ir kontrolę, išimčių dokumentus bei paskolų politikos pažeidimus, paskolų grąžinimo priežiūros.

Probleminių paskolų skyrius yra atsakingas už probleminių paskolų portfelį. Jis padeda kreditininkams tvarkyti problemines paskolas, kurioms reikia specialaus dėmesio. Jie tai atlieka kreditų komiteto prašymu. Per 60 dienų, paskyrus paskolą, departamentas iš naujo peržiūri banko užstato įvertinimą ir nurašo tai, kas viršija 90% įvertinimo vertės. Jei skirtas kreditas yra be garantijų, departamentas bando susigrąžinti kreditą per 90 dienų arba nori jį nurašyti.

Kasmet kreditų komitetas, kreditavimo departamento vadovo teikimu, pateikia banko tarybai savo rekomendacijas dėl paskolų tvarkymo įgaliojimų ir jų tvirtinimo procedūrų. Šias rekomendacijas taryba svarsto ir nustato atskirų darbuotojų paskolų tvarkymo įgaliojimus ir jų tvirtinimo procedūras bei dviejų ar daugiau darbuotojų ir kreditų komiteto bendrus įgaliojimus. Atskirų darbuotojų įgaliojimai priklauso nuo jų patyrimo bei žinių, paskolų rūšių, kurias jis ar ji išduos banko vardu.

Visi paskolų tvarkymo įgaliojimai priklauso nuo kliento skolos sumos, kurią sudaro:

a) visa tiesioginė paskola banko apskaitos knygose;

b) nepanaudotos kredito linijos

c) turimi banko kredito likučių viršijimai;

d) visi netiesioginiai įsiskolinimai, kai klientas yra atsakingas už kito kliento įsiskolinimus;

e) patvirtinta paskola.

Išimtys: yra trys pagrindinės ankščiau išvardytų įgaliojimų išimtys.

1. 5/10 procentų taisyklė. Pagal šią taisyklę kreditininkas gali viršyti savo įgaliojimus iki 10% B rūšies arba aukštesnės rūšies kreditams, kuriuos nustatė paskolų tikrintojas, kreditavimo departamentas arba kreditų komitetas praėjusiais metais. Tačiau, jei paskola nebuvo patikrinta per tą laiką, kreditininkas negali viršyti savo įgaliojimų. Lygiai taip pat kreditininkas gali viršyti savo įgaliojimus iki 5% C rūšies kreditams, kuriuos nustatė vienas iš trijų darbuotojų praėjusiais metais.

2. D, E arba W klasifikacijos paskolos. Jei D, E arba W rūšį nustatė kreditavimo departamentas, kreditininkas ar paskolų tikrintojas, „overdraftai“ neleidžiami ir be kreditų komiteto patvirtinimo klientas negauna naujų paskolų. Tiktai kreditų komitetas (priklausomai nuo skolos dydžio) turi klasifikuojama D, E arba W.

3. Bendri įgaliojimai. Priklausomai nuo klientų ir kreditininko patyrimo paskolų išdavimo terminai gali būti papildomai apibrėžti, kai abu grupės kreditininkai patvirtina kreditą.

Paskolų prašymo formos. Paskolų prašymo formos yra pagrindinis banko paskolos kontrolės dokumentas. Šią formą reikia užpildyti prieš užregistruojant paskolą, ir jo egzempliorius turi būti laikomas kredito byloje. Ši forma taip pat laikoma kiekvienos paskolos paketo, pateikto kreditų komitetui, viršeliu. Paskolos prašymo formos tikslumas yra kreditininko atsakomybė, ir kiekvienas kreditininkas turėtų labai atidžiai užpildyti šią formą. Kad skirtų paskolą, kreditininkas privalo užpildyti:

• Paskolos prašymo formą;

• Dokumentacijos tikrinimo sąrašą;

• Registracijos blanką.

Tada šios trys formos yra nunešamos į kreditavimo departamento užstato kontrolės skyrių, kur specialistai rengia dokumentus skirti kreditą. Pažyma yra spausdinama, remiantis registracijos formos informacija. Kiti dokumentai yra rengiami, remiantis informacija, esančia paskolos dokumentacijos tikrinimo sąraše. Parengti dokumentai perduodami užstato kontrolieriui, kurie patikrina visus dokumentus: paskolos prašymą, registracijos blanką ir dokumentacijos tikrinimo sąrašą, o patikrinimo dokumentai perduodami kreditininkui, kad jis galėtų imtis reikiamų veiksmų. Gavęs dokumentus, kreditininkas pirmiausia juos patikrinti, kad įsitikintų, jog jie teisingi parengti. Priešingu atveju užstato kontrolierius turės padaryti pakeitimus. Tada kreditininkas surenka visus parašus, būtinus paskolai įregistruoti, kad galėtų skirti paskolą savo nuožiūra. Po to specialistas finansuos kredito orderį. Pervedus pinigus į paskolinę sąskaitą, paskolą kontroliuos operacijų specialistai, visus kitus dokumentus užstato kontrolės specialistai. Užstato kontrolierius tikrina, kad visi dokumentai būtų pasirašyti, juridiškai įregistruoti.

Paskolų klientai daug labiau linkę bendradarbiauti iki paskolos gavimo negu po to. Todėl reikėtų pasinaudoti šiuo bendradarbiavimo laikotarpiu, kad būtų pasirašyta kiek įmanoma daugiau patvirtinančių dokumentų, kurie patektų į kreditininkų rankas iki paskolos skyrimo. Ypač iki paskolos skyrimo reikėtų gauti suinteresuotųjų šalių einamąsias finansines ataskaitas, reikalingas garantijas, teisės uždėti areštą skolininko turtui atsisakymo raštus ir kitas reikalingas sutartis.

Į politikos išimtis žiūrima taip pat rimtai, kaip ir į dokumentacijos išimtis. Bankas išleidžia gerai apgalvotą paskolų politikos rinkinį. Kreditininkai tiksliai privalo laikytis šios politikos: ar paskola skirta, ar ne; laikantis banko politikos, kuri gali būti nustatyta išsamiai patikrinus paskolos prašymo formą, registracijos blanką, dokumentacijos tikrinimo sąrašą ir tuos dokumentus, kurių reikia skirti paskolą. Kadangi visi šie dokumentai yra užstato kontrolės skyriuje, užstato kontrolierius yra atsakingas už politikos išimčių ataskaitų rengimą.

Tiktai išimtinais atvejais politikos išimtys yra uždelsto paskolos skyrimo priežastis. Užstato kontrolierius nesikiša į skyrimą, bet netrukus po to informuoja vadovybę apie politikos išimtis. Kreditavimo departamento viršininkas su kreditininku apsvarsto pažeidimus. Jie abu nustato, ką daryti, norint išvengti pažeidimų ateityje.

Kreditavimo bylos struktūra ir administravimas, paskolų paketai. Viena iš paskolų administracijos pareigų yra tai, kad kiekvienas kreditininkas užvestų kiekvieno kliento kreditų bylą. Kreditų bylos tvarkymas yra kreditininko atsakomybė. Kreditų byloje turi būti:

• visų anksčiau prašytų paskolų prašymas formos;

• skolininko ir laiduotojų (garantų) finansinės ataskaitos;

• išplėstinės lentelės;

• finansinės perspektyvos;

• kreditų analizės atmintinės (memorandumai);

• kreditų ataskaitos;

• kreditų tyrimai;

• kliento korespondencija;

• kliento kontaktų aprašai;

• kita įvairi, būtina informacija.

Visiems kreditams verslui vystyti, jei paskolos suma yra daigiau negu . USD turi būti sudarytas visas ir vienodas paskolos paketas. Jį sudaro medžiaga, kuri turi būti pateikta tokia tvarka:

• užpildyta paskolos prašymo forma;

• analizės atmintinė, kurioje yra

– informacija apie skolininką

– paskolos tikslas

– gradacijos informacija

– rizikos įvertinimas ir

– santrauka ir rekomendacijos

• verslo finansinių ataskaitų išplėstinės lentelės;

• privačių asmenų finansinės ataskaitos arba laiduotojas (garantas);

• įkainojimo blankas.

Kiekviename banke yra vedamos kredito bylos. Kreditų bylos yra būdas registruoti banko ir kredito kliento santykių pradžią ir eigą. Jei bankui kada nors reikia bylinėtis su klientu, kreditų byla yra būtina teismo bylai parengti. Geros bylos padeda bankui nustatyti problemines paskolas ir sumažinti paskolos nuostolius, jei blogos bylos, tai yra problemų. Bylų pagalba bankas gali efektyviai ir veiksmingai tenkinti kliento poreikius. Kai kreditininko nėra banke, kreditų bylos leidžia, kad kas nors kitas aptarnautų klientą.

Kredito byla panaši į didelę knygą arba aplanką. Kad byloje būtų tvarka, turi būti šie skyriai:

1. Finansinės ataskaitos ir išplėstinės lentelės. Šiame skyriuje yra finansinės ataskaitos ir formuliarai. Jis skirstomas į tris poskyrius: formuliarai yra viršuje, antrame yra verslo finansinės ataskaitos, o trečiame – privačios finansinės ataskaitos.

2. Paskolos prašymo forma, įkainojimo blankas ir atmintinės. Šis skyrius į poskyrius neskirstomas. Chronologine tvarka čia yra paskolų prašymų formos, kredito analizės atmintinės, kliento lankymo ataskaitos, kredito bylos atmintinės ir paskolų įkainojimo blankai.

3. Gradacijos formuliarai ir paskolos prašymo originalas. Šis skyrius yra padalintas į du poskyrius. Viršuje, chronologine tvarka sudedami rūšiavimo blankai, kuriuos parengė paskolų tikrintojas, kreditininkas ar kredito specialistas. Po jais apačioje segamas paskolos prašymo originalas ir visi dokumentai, patvirtinantys sprendimą paskolai gauti.

4. Korespondencija. Jis skirtas korespondencijai, siunčiamai klientui, gaunamai iš jo arba susijusiai su klientu.

5. Užstato įvertinimai, verslo planas, finansiniai planai ir kitos perspektyvos. Šis skyrius yra padalintas į dvi dalis. Viršuje yra laikomi visi kliento užstato įvertinimai. Kitoje pusėje yra visi verslo planai, finansiniai planai ir kliento būsimosios veiklos prognozės.

6. Kredito ataskaitos ir kita medžiaga. Jis padalintas į du poskyrius. Viršuje yra visos kreditų ataskaitos, paklausimai ir su jais susijusi korespondencija. Visa kita medžiaga, kuri turėtų būti byloje, laikoma antrajame poskyryje.

Aukščiau išvardinti skyriai apibrėžia kreditų bylos standartą, bet bus tokių atvejų, kai standartinė byla netiks kokiai nors ypatingai situacijai. Prireikus galima papildyti kitais skyriais.

Aplanko bylų tvarkymas. Jei paskolos tvarkymas yra sudėtingas ir komplikuotas, byloje gana greitai bus daug dokumentų ir reikės užvesti antrą bylą. Kiekvieną kartą, kai užvedama nauja byla, turi būti nuoroda į jau esančiąją. Paprastai ant pirmos bylos užrašoma „aktyvi“, o ant antrosios – „pasyvi“. Jei reikia dviejų bylų, tai pirmoji turi būti pažymėta 1 iš 2, o antroji – 2 iš 2. Aktyvioje byloje turėtų būti būtina informacija, susijusi su paskolos operacijomis ir paskolos įvertinimu, o visa kita informacija – pasyvioje byloje. Bylos tvarkymo sistemoje aktyvūs duomenys yra viršuje. Tai sumažina galimybę išimti medžiagą pakartotinai ją įvesti, kai įvedami nauji dokumentai. O visa papildoma medžiaga yra apačioje.

Įprasta rašyti atmintines apie kliento lankymus, svarbius pokalbius su klientu ir kitus įvykius, susijusius su kiekvienos paskolos, jos atnaujinimo ar pratęsimo registravimu. Bet šios atmintinės turi būti rūpestingai parengtos, darant prielaidą, kad tos atmintinės gali atsidurti skolininko advokato rankose. Būsimo bylinėjimosi atveju skolininko advokatas galės pasinaudoti visomis banko kreditų bylomis.

Tinkamos kreditų bylų tvarkymo procedūros norint išvengti problemų dėl skolintojo atsakomybės:

• Atmintines į kredito bylą rašykite tik apie svarbius įvykius;

• Venkite subjektyvios nuomonės kreditų byloje. Komentarai turėtų būtu objektyvūs, glaustai ir tikslūs;

• Bylose neturi būti pašalinės medžiagos. Kai yra per daug medžiagos, sunku rasti svarbiausiąją;

• Tinkamai laikykite bylas, kad būsimieji kreditininkai galėtų tikrinti bylas ir tęsti pradėtą darbą.. rašykite bylas, kad būsimieji kreditininkai galėtų tikrinti bylas ir tęsti pradėtą darbą. Rašykite atmintines į kredito bylą apie visas sutarties bei banko ir skolininko sutarimus ir jų dokumentaciją.

Kreditų bylų tvarkymo sistema. Nepaisant visų pastangų, kreditų bylose susikaupia pasenusios informacijos. Kreditininkai turėtų kritiškai patikrinti kreditų bylas kartą per metus, kai gauna finansinę ataskaitą. Tai yra pats laikas išmesti laikinas ataskaitas, kai gaunama metinė apskaita. Kreditų bylos turi būti laikomos nedegioje vietoje arba nedegiame kambaryje (požemyje), rūsyje, arba ugniai atspariose spintose. Be to, kreditų bylos turėtų būti kiek saugomos arčiau kreditininkų. Kreditų bylos turi būti saugomos arba rakinamos. „Aktyvios“ kredito bylos nebus vienintelės, kurios bus saugomos. Tačiau bus kreditų bylų nurašytoms paskoloms, indėlininkams, perspektyvinės bylos, buvusių klientų, perėjusių į kitus bankus, bylos ir t.t. „Aktyvios“ kreditų bylos turėtų būti atskirtos nuo kitų. Taip daug lengviau rasti bylą. Sutrumpinimų neturėtų būti, kad išvengtumėte painiavos.

Vieni kreditininkai linkę laikyt du ar daugiau egzempliorių visko, ką jie rašo. Štai dėl kokios priežasties: jie bijo, kad vienas egzempliorius pasimes. Faktiškai abu egzemplioriai patenka į kredito bylą. Kredito byloje saugoti tik vieną egzempliorių. Kiti darbuotojai linkę turėti atskiras bylas sau arba laikyti svarbią medžiagą savo rašomuosiuose staluose, o ne kredito bylose. Kas susiję su klientu ir kas turi būti kaupiama, viskas turi būti laikoma užstato arba kredito byloje. Palengvindamas bylos tvarkymo procesą, kreditininkas kredito bylos pirmojo puslapio viršutiniame dešiniame kampe užsirašo kliento pavardę ar organizacijos pavadinimą. Tai labai pagreitina bylos tvarkymą. Galvokite apie kreditų bylas kaip apie biblioteką. Bylos nėra niekada ištraukiamos, jos yra tikrinamos ir užregistruojamos į žurnalą. Žurnale įrašomos bylos pavadinimas, imančio bylą asmens pavardė, ir data. Tada išdavimo kortelė padedama į tą vietą, iš kur buvo paimta byla. toje išdavimo kortelėje yra data ir asmens, išėmusio bylą, pavardė. kai byla grąžinama, ji dedama į vietą, kortelė išimama ir įrašas joje išbraukiamas. Kartą per mėnesį už bylas darbuotojai patikrina kiekvieną kortelę. Jei byla yra paimta daugiau negu 10 dienų, byla įtraukiam į trūkstamų bylų sąrašą. Darbuotojas, prieš išbraukdamas bylą iš trūkstamų bylų sąrašo, privalo asmeniškai pamatyti kiekvieną bylą.

Paskaitos konspektas

Komercinių bankų balanso struktūros analizė

JAV ir Didžiosios Britanijos bankų priežiūros tarnybų iniciatyva 1987 metais Bazelio tarptautinių atsiskaitymų išlyginimo banke (BIZ) dirbantis vadinamasis Kuko (Cooke) komitetas suformulavo oficialia bankų kapitalo įvertinimo ir tarptautinių normų suartėjimo rekomendaciją („International Convergence of Capital Measurement and Capital Stan darts“) (Ivaškevičius, 1998).

Rekomendacijose yra akcentuojamas aktyvių kreditinių bankų operacijų rizikos apribojimas, susiejant jas su turimo nuosavo kapitalo suma. Bankų priežiūros balanso struktūros normas sudaro finansavimo taisyklės ir nuosavo kapitalo pakankamumo taisyklės.

Finansavimo taisyklės reikalauja užtikrinti mokumą. Šiose normose konkretizuojami reikalavimai likvidumui.

1. Reikalaujama, kad ilgalaikiai banko įdėjimai neviršytų ilgalaikių finansavimo lėšų. Apibūdinant šiuos įdėjimus, akcentuojamos tokios turto pozicijos, kurios skiriamos gamybai paruošti, riboto prekingumo vertybiniams popieriams įsigyti ir, svarbiausia, ilgalaikiams kreditams. Hiubneris yra suformulavęs reikalavimus balansui. 1990 metais reikalavimo vidutinis tenkinimo lygis Vokietijos komerciniuose bankuose buvo 85,5 proc. (Ivaškevičius, 1998).

2. Reikalaujama, kad aktyvo ir pasyvo pozicijos (iki 4 metų trukmės) būtų tarpusavyje palyginamos. Skiriami šie likvidumo padengimo šaltiniai:

 pirminiai rezervai;

 antriniai rezervai (pinigų rinkos popieriai ir ypatingi – iki 3 mėn. Reikalavimai kredito institucijoms);

 tvirtai procentuoti vertybiniai popieriai, kurie negali būti nuostolingi dėl kurso pasikeitimo.

3. Reikalaujama, kad daiktiniai įdėjimai (į pastatus, žemę, įrengimus), įdėjimai į ne bankus ir kiti finansiniai įdėjimai neviršytų nuosavo kapitalo.

Šių taisyklių laikymasis užtikrina banko veiklos saugumą. Laikantis Hiubnerio taisyklių reikalavimų balansui, galima teigti, kad daugelis Lietuvoje dirbančių komercinių bankų laikosi šių reikalavimų.

1 lentelė

Pagrindiniai komercinių bankų veiklos rodikliai, pagal Hiubnerio reikalavimus

Rodikliai Reikalavimai Ūkio bankas Vilniaus bankas Hanza bankas Žemės ūkio bankas

Likvidumas Gryni pinigai, vertybiniai popieriai/trumpalaikiai įsipareigojimai 1,06 1,32 1,04 1,02

Sunkiai realizuotina aktyvų dalis Sunkiai realizuotini aktyvai/Aktyvai 0,03 0,02 0,04 0,08

Kapitalo pakankamumas Kapitalas/Aktyvai 14 19 8 9

Daiktinių įdėjimų dalis Daiktiniai įdėjimai/Akcinis kapitalas 223>91 439,8<826 158<346 113<176

Likvidumo rizika Akcinis kapitalas/ Aktyvai 13,9 13,4 8,1 9,3

Šaltinis: sudaryta autoriaus

Kaip rodo atlikti tyrimai 2003 01 01, indėliai komerciniuose bankuose sudarė 13 011,2 mln. litų, iš jų indėlių iki pareikalavimo – 5990,9 mln. litų, terminuotųjų indėlių -7 020,3 mln. litų. Indėliai litais sudarė 58,0% užsienio valiutomis – 42,0 % visų indėlių, ką parodo 1 paveikslas.

Procentai

2001 2002 2003 01 01

Indėliai iki pareikalavimo litais (laikotarpio pabaigoje)

Indėliai iki pareikalavimo užsienio valiutomis (laikotarpio pabaigoje)

Terminuotieji indėliai litais(laikotarpio pabaigoje)

Terminuotieji indėliai užsienio valiutomis (laikotarpio pabaigoje)

1 pav. Indėlių kaita

Šaltinis: Lietuvos banko metinis biuletenis 2003 m.

Fizinių asmenų indėlių likučiai komerciniuose bankuose sudarė 6 635,8 mln. litų, iš jų indėlių iki pareikalavimo – 2477,2 mln. litų, terminuotųjų indėlių – 4 158,6 mln. litų. Indėliai litais sudarė 63,7% užsienio valiutomis – 36,3% visų fizinių asmenų indėlių. Analizuojama situacija komerciniuose bankuose parodyta 2 paveiksle.

Procentai

2001 2002 2003 01 01

Indėliai iki pareikalavimo litais (laikotarpio pabaigoje)

Indėliai iki pareikalavimo užsienio valiutomis (laikotarpio pabaigoje)

Terminuotieji indėliai litais (laikotarpio pabaigoje)

Terminuotieji indėliai užsienio valiutomis(laikotarpio pabaigoje)

2 pav. Fizinių asmenų indėlių kaita, (praėjusių metų atitinkamas laikotarpis =100%)

Šaltinis: Lietuvos banko metinis biuletenis 2003 m.

2003 01 01 komerciniai bankai rezidentams suteikė 264,8 mln. litų paskolų, iš jų įmonėms – 198,3 mln. litų (74,9%), fiziniams asmenims- 60,3 mln. litų (22,8%). Užsienio valiutomis suteikta 318,4 mln. litų paskolų, iš jų įmonėms – 300,0 mln. litų (94/2%), fiziniams asmenims – 18,3 mln. litų (5,7%). Vien per 2003 sausio mėnesį paskolų litais suteikta 363,2 mln. litų (57,8%), paskolų užsienio valiutomis – 233,4 mln. litų (42,3%) mažiau. Paskolos JAV doleriais sudarė 13,4, eurais – 86,6% visų rezidentams suteiktų užsienio valiutomis paskolų. Paskolos vartojimo prekėms ir paslaugoms įsigyti sudarė 13,6% gyvenamajam būstui įsigyti – 64,6% visų fiziniams asmenims suteiktų paskolų. Per mėnesį paskolų vartojimo prekėms ir paslaugoms įsigyti suteikta 3,4 mln. litų (24,2%), gyvenamajam būstui įsigyti – 44,7 mln. litų (46,8%) mažiau.

Komercinių bankų suteiktų paskolų suma 2003 01 01 sudarė 9033,2 mln. litų, iš jų trumpalaikių – 2 361,1 mln. litų ilgalaikių 6672,1 mln. litų. Paskolos litais sudarė 49,3% užsienio valiutomis – 50,7% visų paskolų (3 pav.).

Procentai

2001 2002 2003 01 01

• Trumpalaikės paskolos litais (laikotarpio pabaigoje)

• Trumpalaikės paskolos užsienio valiutomis (laikotarpio pabaigoje)

• Ilgalaikės paskolos litais (laikotarpio pabaigoje)

• Ilgalaikės paskolos užsienio valiutomis (laikotarpio pabaigoje)

3 pav. Paskolų kaita

Šaltinis: Lietuvos banko metinis biuletenis 2003 m.

Komercinių bankų veikloje pagrindinis pajamų šaltinis – gaunamos palūkanos. Vidutinė rezidentų terminuotųjų indėlių litais metų palūkanų norma sausio mėn. buvo 1,61 (2002 m. gruodžio mėn.-l,46%), indėlių iki l mėn. – 1,33% (2002 m. gruodžio mėn. – 1,12%), indėlių ilgiau kaip l mėn. – 2,76% (2002 m. gruodžio mėn.- 2,74%). Vidutinė fizinių asmenų terminuotųjų indėlių metų palūkanų norma sausio mėn. buvo 2,63% (2002 m. gruodžio mėn. – 2,58%).

Vidutinė rezidentų terminuotųjų indėlių užsienio valiutomis metų palūkanų norma sausio mėn. buvo 1,70% (2002 m. gruodžio mėn. – 1,69%), indėlių iki l mėn. – 1,57% (2002 m. gruodžio mėn. – 1,60%), indėlių ilgiau kaip l mėn. – 1,98% (2002 m. gruodžio mėn.- 1,89%). Vidutinė fizinių asmenų terminuotųjų indėlių metų palūkanų norma sausio mėn. buvo 1,8% (2002 m. gruodžio mėn. – 1,71%) (4 pav.).

Vidutinė komercinių bankų paskolų rezidentams litais metų palūkanų norma sausio mėn. buvo 6,02% (2002 m. gruodžio mėn.-6,08%). Paskolų ir terminuotųjų indėlių litais metų palūkanų normų skirtumas sudarė 4,41 punkto. Vidutinė paskolų fiziniams asmenims metų palūkanų norma buvo 6,52% (2002 m. gruodžio mėn. – 6,38%). Paskolų fiziniams asmenims litais metų palūkanų norma buvo 3,89 punkto didesnė negu fizinių asmenų terminuotųjų indėlių litais.

Procentai

/

2001 2002 2003 01 01

Visi indėliai litais

Visi indėliai užsienio valiutomis

Fizinių asmenų indėliai litais

Fizinių asmenų indėliai užsienio valiutomis

4 pav. Vidutinės rezidentų terminuotųjų indėlių metų palūkanų normos

Šaltinis: Lietuvos banko metinis biuletenis 2003 m.

Vidutinė komercinių bankų paskolų rezidentams užsienio valiutomis metų palūkanų norma sausio mėn. buvo 4,99% (2002 m. gruodžio mėn. – 4,71%). Paskolų ir terminuotųjų indėlių užsienio valiutomis metų palūkanų normų skirtumas sudarė 3.29 punkto. Vidutinė paskolų fiziniams asmeninis metų palūkanų norma sausio mėn. buvo 5,52% (2002 m. gruodžio mėn. – 4,38%). Paskolų fiziniams asmenims užsienio valiutomis metų palūkanų norma buvo 3,82 punkto didesnė negu fizinių asmenų terminuotųjų indėlių užsienio valiutomis (5 pav.).

Procentai

2001 2002 2003 01 01

Paskolos įmonėms litais

Paskolos įmonėms užsienio valiutomis

Paskolos fiziniams asmenims litais

Paskolos fiziniams asmenims užsienio valiutomis

5 pav. Vidutinės paskolų rezidentams metų palūkanų normos

Šaltinis: Lietuvos banko metinis biuletenis 2003 m.

Komerciniai bankai atlieka operacijas, susijusias su tarpbankinio skolinimo rinka. 2003 01 01 buvo sudaryta l 102,6 mln. litų vertės sandorių, iš jų litais – 882,2 mln. litų, užsienio valiutomis – 220,4 mln. litų. Sandoriai litais sudarė 80,0, JAV doleriais – 15,1, eurais – 4,9% visos tarpbankinio skolinimo rinkos sandorių apimties.

Vidutinė tarpbankinio skolinimo rinkos sandorių litais metų palūkanų norma sumažėjo nuo 3,49% (2002 m. gruodžio mėn.) iki 3,20% (2003 m. sausio mėn.), sandorių užsienio valiutomis metų palūkanų norma – nuo 2, l% iki 1,59%. Sausio mėn. bankams nerezidentams buvo suteikta 6 024,4 mln. litų vertės užsienio valiutos (5 387,4 mln. Lt, arba 89,4% – l dienai), o nacionalinės valiutos -236,0 mln. litų.

2 lentelė

Pagrindiniai komercinių bankų veiklos rodikliai

( 2003 m. sausio 31 d. mln. Lt.)

Rodikliai / Banko pavadinimas Nordea Bank Lietuva Struktūra

% Vilniaus bankas Struktūra

% Bankas „Snoras“ Struktūra % Hansa bankas Struktūra

%

Iš viso turtas 1905,2 100 6161,7 100 1104,1 100 4272,9 100

Pinigai 87,7 4,6 243,7 3,96 82,6 7,5 171,3 4,0

Lėšos centriniuose bankuose 54,7 2,87 352,6 5,7 39,3 3,6 226,1 5,3

Iždo vekseliai 19,4 1,01 104,2 1,7 8,6 0,8 224,7 5,25

Pretenzijos bankams ir kitoms kredito bei finansų institucijoms 95,1 4,99 756,0 12,3 226,8 20,5 223,8 5,23

Paskolos 1095,2 57,5 3126,1 50,7 562,4 50,9 1621,3 37,9

Paskolos fiziniams asmenims 260,9 23,8 340,7 10,9 24,9 4,42 366,5 8,58

Skolos vertybiniai popieriai 298,5 15,68 895,2 14,53 110,3 9,99 1183,3 27,69

Nuosavybės vertybiniai popieriai 23,9 1,25 129,2 2,1 18,4 1,7 6,7 0,16

Nematerialusis ir materialusis turtas (atėmus amortizaciją ir nusidėvėjimą) 112,6 5,9 439,8 7,2 60,7 5,5 157,8 3,69

Specialieji atidėjimai -32,3 1,7 -53,6 0,87 -16,9 1,53 -42,0 0,98

Iš viso įsipareigojimų ir akcininkų nuosavybės 1905,2 100 6161,7 100 1104,1 100 4272,9 100

Įsiskolinimas bankams ir kitoms kredito ir finansų institucijoms 219,7 11,53 881,9 14,3 56,4 5,11 86,4 2,02

Indėliai ir akredityvai 1302,9 68.4 3999,1 64,9 841,9 76,2 3563,8 83,4

Fizinių asmenų indėliai 650,0 49,9 2081,1 33,8 594,7 70,6 2655,8 62,15

Specialieji ir skolinimosi fondai 30,2 1,59 58,2 0,94 1.5 0,13 53,4 1,25

Specialieji ir kiti rezervai 1,0 0,08 1,1 0,02 2,9 0,26 0,1 0,01

Akcininkų nuosavybė 165,4 8,68 826,0 13,4 173,9 15,75 346,1 8,1

Įregistruotas akcinis kapitalas 176,6 154,4 137,3 370,3

^altinis: Lietuvos banko metinis biuletenis 2003. Sudaryta autorės

Atlikus komercinių bankų aktyvų ir pasyvų balanso struktūros analizę, pastebime tokią tendenciją:

1. Visų pirma, indėlių suma pasyvuose sudaro apie 70-78% (Ūkio bankas 77,8%);

2. 51% suformuotų pasyvų skiriamas paskoloms, apie 14% – vertybiniams popieriams;

3. Komerciniai bankai, kurių aktyvų struktūroje didesnę dalį sudaro investicijos į vertybinius popierius, paskolos, o ne į materialųjį turtą, pasiekia aukštesnį pelningumą, tarkime lyginant AB „Vilniaus banką“ su AB „Nordea Bank Lietuva“ (buvęs „Žemės ūkio bankas“), kuriame suformuotų pasyvų didesnė dalis nukreipta į investicijas 34,3%, o ne į materialųjį turtą.

4. Grynieji pinigai visuose aktyvuose sudaro apie 3% , nes bankui reikalingi grynieji pinigai, kad galėtų vykdyti mokėjimų įsipareigojimus, t.y. būti likvidžiu.

Kurso kartojimo klausimai:

1. Kaip yra klasifikuojamos rizikos komerciniuose bankuose?

2. Banko riziką galima suskirstyti į keturias pagrindines rizikos formas. Kokios tai yra rizikos formos?

3. Kas tai yra kreditinė rizika? Kaip ji pasireiškia?

4. Kokia yra pagrindinė priežastis atsirasti kreditinei rizikai?

5. Valdant kredito riziką, svarbu priimti kredito valdymo strategiją, iš ko ji susideda?

6. Pagal Lietuvos Respublikos komercinių bankų įstatymą, norint išvengti kreditinės rizikos yra numatytas skolinimo vienam kreditoriui normatyvas. Koks jis yra?

7. Iš ko susideda kreditų reitingų skalė?

8. Kaip yra vadinama taisyklė, pagal kurią yra įvertinama kredito rizika ir atrenkami potencialūs klientai? Išvadinkite jos sudedamąsias dalis.

9. Kada atsiranda likvidumo rizika?

10. Koks yra likvidumo rizikos pagrindinis tikslas?

11. Kokie yra likvidumo rizikos metodai?

12. Paaiškinkite kas tai yra palūkanų normos rizika?

Join the Conversation

×
×