Verslo organizavimo formos

TURINYS

1. VERSLO ORGANIZAVIMO FORMOS………………………………………………………………………………32. VERSLO ĮMONIŲ KŪRIMAS…………………………………………………………………………………………….4• Smulkaus ir vidutinio verslo aplinka………………………………………………………………..4• Socialiniai – kultūriniai veiksniai……………………………………………………………………..4• Ekonominiai veiksniai…………………………………………………………………………………….5• Reikalavimai įmonės kūrėjams………………………………………………………………………..5• Verslo sėkmės faktoriai…………………………………………………………………………………..6• Verslo rizikos esmė, veiksniai, formos ir metodai………………………………………………7• Įmonės teisinės formos parinkimas…………………………………………………………………..83. VERSLO PLANAS………………………………………………………………………………………………………………9• Verslo sumanymas – svarbiausia………………………………………………………………………9• Kokia jūsų verslo prasmė?………………………………………………………………………………9• Verslo plano stuktūra……………………………………………………………………………………..9• Produkcijos gamybos kaštų skaičiavimas………………………………………………………..11• Verslo inkubatoriai……………………………………………………………………………………….124. NAUJOS ĮMONĖS VALDYMAS……………………………………………………………………………………….12• Išteklių naudojimo svarbiausi elementai ir jų valdymas…………………………………….12• Veikla…………………………………………………………………………………………………………13• Finansų sritis……………………………………………………………………………………………….13• Firmos išteklių valdymo procesas…………………………………………………………………..14• Smulkių ir vidutinių įmonių valdymas…………………………………………………………….15• Verslo įmonės finansinės veiklos vertinimas……………………………………………………15• Naujos verslo įmonės finansavimo tikslai ir instrumentai………………………………….16• Alternatyvios įmonės veiklos finansavimo rūšys………………………………………………18• Verslo mokesčiai………………………………………………………………………………………….195. LITERATŪRA…………………………………………………………………………………………………………………..201. VERSLO ORGANIZAVIMO FORMOSLietuvoje pagal galiojančius teisės aktus verslu galima užsiminėti tokiais būdais:• įsteigus įmonę • fiziniam asmeniui įsigijus patentą • kai kuriems Vyriausybės nutarimu nustatytiems asmenims suteikta teisė užsiimti tam tikra veikla nesteigiant įmonės (pvz., notarams, advokatams, ūkininkams) • įsigyjant (perkant) įmonės pagal frančizės sutartį. Pagrindinė verslo organizavimo forma – įvairių rūšių įmonių steigimas.Ekonominėje literatūroje skiriamos trys pagrindinės ūkinės veiklos (verslo) organizavimo formos:privačios (individualios, personalinės) firmos; partnerių firmos (ūkinės bendrijos); akcinės bendrovės (korporacijos). Akcinės bendrovės – yra ribotos turtinės atsakomybės įmonės, turinčios juridinio asmens teises. Jų kapitalas yra padalytas į akcijas. Akcininkai gali būti fiziniai asmenys, juridiniai asmenys ir valstybė, kuriai atstovauja atitinkamas valstybės organas. Yra atviros akcinės bendrovės (AB) ir uždaros akcinės bendrovės (UAB). AB akcininkų skaičius neribojamas ir akcijos gali būti platinamos viešai ir parduodamos biržoje. UAB akcininkų skaičius ribojamas (Lietuvoje – ne daugiau kaip 50 akcininkų), ribojamas ir viešas jos akcijų platinimas ir pardavimas biržoje. AB dažniausiai kuriamos tada kai reikia sukaupti didelį kapitalą. Pagal LR akcinių bendrovių įstatymą, AB įstatinis kapitalas negali būti mažesnis kaip 100 000 Lt. UAB – ne mažesnis kaip 10 000 Lt. Įmonės filialai ir atstovybės – įmonės gali steigti savo filialus ir atstovybes. Įmonės filialai ar atstovybės veikia pagal įmonės įgaliojimą.Ūkinės bendrijos – tai visiškos turtinės atsakomybės įmonių grupė. Jos turtas neatskirtas nuo bendrijos narių turto. Jos nariai atsako solidariai visu savo turtu. Kuriam nors bendrijos narių negalint išsimokėti, jo nuostolius atlygina visi kiti bendrijos nariai. Greta tikrųjų ŪB yra ir kitokia jų atmaina – komanditinės (pasitikėjimo) ūkinės bendrijos. Šios bendrijos yra dvejų ar daugiau asmenų susivienijimas. Už bendrijos įsipareigojimus tikrieji jos nariai atsako visu savo turtu, o kiti nariai (komanditoriai) – tik savo įnašu. Tokios ūkinės bendrijos nariais gali būti fiziniai ar juridiniai asmenys.Kooperatinė bendrovė – Lietuvoje gali sukurti grupė fizinių ar juridinių asmenų. Bendrovė yra ribotos turtinės atsakomybės įmonė, ji atsako tik turimu turtu.Specialios paskirties bendrovės – šis statusas nustatomas bendrovėms, vykdančioms valstybei gyvybiškai būtinas funkcijas arba kurių veiklai būtinas specialus režimas. Specialios paskirties bendrovėse vienai iš valstybinės valdžios ir valdymo institucijų priklausanti akcijų dalis negali būti mažesnė kaip suteikianti 70% balsų. Specialios paskirties bendrovėms priklauso ne tik elektros bei šiluminę energiją gaminančios įmonės, bet ir įmonės gaminančios ir eksportuojančios etilo spiritą ir alkoholinius gėrimus.Viešoji įstaiga – pelno nesiekianti, privataus kapitalo pagrindu veikianti organizacija, ir viešai teikianti socialines, švietimo, kultūros, mokslo ar kt. panašių sričių paslaugas visuomenės nariams. Tokia viešoji įstaiga turi juridinio asmens statusą.Žemės ūkio bendrovė – įmonė, kurios įplaukos už žemės ūkio produkciją ar paslaugas žemės ūkio gamybai sudaro daugiau kaip 60% visų realizacijos įplaukų. Jos steigiamos žemės ūkio gamybinei ir prekybinei veiklai. Nuosavas kapitalas formuojamas iš narių įnašų – pajų. Jei bendrovės veikla sėkminga pajininkams išmokami dividendai – pelno dalis, proporcinga pajaus vertei.Ofšorinė įmonė – įregistruota mokesčių lengvatų zonoje. Tokia įmonė dažniausiai nemoka jokių arba moka labai mažus mokesčius.Fiktyvios įmonės – sandorius su verslo partneriais sudaro pateikusios suklastotus dokumentus, neįsiregistravusios ir nemokančios mokesčių ir pan.

Frančizės (lengvatų) įmonės – tai sutartinis leidimas pasinaudoti versle žinomos ir diegiančios technologines naujoves patirtimi ir vardu. Tai susitarimas pagal kurį frančizės pardavėjas suteikia teisę frančizės pirkėjams naudoti jo pavadinimą, prekių ir paslaugų ženklus, rinkodaros sistemą, gamybos technologiją bei verslo metodus už tam tikrą mokestį. Pvz., McDonald, Coca Cola.Personalinės (individualios) įmonės – fizinis asmuo ar keli fiziniai asmenys atlieka įvairias ūkines operacijas ir iš to gauna pajamas. Už tokios įmonės įsipareigojimus visiškai atsako įmonininkas visu savo turtu.Ne pelno organizacijos įmonės. Vadovaujantis 1996 07 03 priimtu Ne pelno organizacijų (įmonių) reorganizavimo įstatymu (Nr. I-1429) per vienerius metus visos anksčiau registruotos organizacijos buvo reorganizuotos į vieną iš subjektų:asociaciją – tai savanoriška įmonių sąjunga vykdanti jos narių pavestus uždavinius, savo veikla atstovaujanti jų interesams. Kapitalas: materialiniai ir finansiniai narių įnašai, labdara. labdaros ir paramos fondą – tai neturinti narių ne pelno organizacija, kurios veiklos tikslai yra labdara arba (ir) parama mokslo, kultūros, švietimo, meno, religijos, sporto, sveikatos apsaugos, soc. rūpybos ir globos, aplinkosaugos ir kt. sritim. visuomeninę organizaciją viešąją įstaigą – kuri yra ne pelno siekianti, privataus kapitalo pagrindu veikianti organizacija, viešai teikianti socialines, švietimo, kultūros, sveikatos ar kt. panašių sričių paslaugas visuomenės nariams. Pvz. Lukiškių poliklinika, Sanatorija “Žuvėdra” ir kt.) 2. VERSLO ĮMONIŲ KŪRIMASSMULKAUS IR VIDUTINIO VERSLO APLINKAVienas iš pagrindinių rodiklių pradedant verslą – verslo aplinkos išaiškinimas. Turint informaciją apie verslo aplinką, ją įtakojančius veiksnius galime sėkmingiau numatyti naują verslo kūrimo galimybės bei veikiančių įmonių konkurencinę padėtį.Remiantis žinomo ekonomisto F. Kotlerio teorija, galima išskirti keturis pagrindinius verslo makro aplinkos veiksnius: ekonominius, politinius – teisinius, socialinius – kultūrinius, mokslo ir technikos pažangos veiksnius.Socialiniai – kultūriniai veiksniai. Šie veiksniai – tai pokyčiai visuomenės vertybėse ir gyvenimo būde. Bet kuri organizacija funkcionuoja tam tikroje kultūrinėje aplinkoje, kurią sudaro konkrečios tradicijos, papročiai bei jų besilaikantys žmonės. Nors visos vertybės yra gan pastovios ir stabilios, tačiau kultūrinėje aplinkoje vyksta pokyčiai. Svarbu numatyti, ar tai esminiai pokyčiai, ar tik trumpalaikės tendencijos.Ekonominiai veiksniai. Ekonominė situacija šalyje tiesiogiai įtakoja verslo vystymąsi šalyje. Ją sąlygoja valstybės valdymo organų vykdoma mokesčių ir pinigų masės, kapitalo judėjimo, investicinės aplinkos, kreditų teikimo ir palūkanų normos politika. Ekonominę aplinką taip pat sąlygoja ir paklausos – pasiūlos, konkurencijos, kainodaros ir kiti ekonominiai veiksniai.Ekonomikoje gali vykti du pagrindiniai pokyčiai, sąlygoti ekonominių veiksnių.Pirmasis apima ekonomikos vystymosi ciklus, t.y., augimo ir smukimo periodus. Verslininkams labai svarbu numatyti šiuos ciklus, įvertinant jų poveikį vystomam verslui.Antrasis pokytis – tai ekonomikos struktūros kitimas, kuris pasireiškia dominuojančio ekonominio sektoriaus pakeitimu (tokie pokyčiai vyksta beveik visose buvusiose socialistinėse šalyse).Politiniai – teisiniai veiksniai. Laisva verslininkystė gali vystytis tik demokratinėje, rinkos ekonomikos šalyje. Politinio stabilumo veiksnys itin aktualus šalyse, kuriose vyksta perėjimas nuo planinio į rinkos ūkį.Politinė – teisinė verslo aplinka susideda iš:• Politinės sistemos; • Teisinių aktų; • Nuosavybės teisės; • Valstybinio reguliavimo laipsnio; • Valstybinių ir visuomeninių įstaigų ir organizacijų. Verslo aplinka turi tiesioginę įtaką verslininkystei plėtoti. Ji gali skatinti verslo atsiradimą arba priešingai – apsunkinti jo kūrimąsi ir tolesnę plėtotę.Verslininkystei plėtoti būtinos šios sąlygos:• Privačioji nuosavybė; • Ūkininkavimo laisvė; • Konkurencija; • Teisinė verslininkų apsauga ir verslininkystės skatinimas. REIKALAVIMAI ĮMONĖS KŪRĖJAMSĮmonės kūrimo etapai yra šie:verslo kūrimo idėjos pagrindimas; įmonės kūrėjo asmeninių savybių įvertinimas; verslo organizavimo sąlygų įvertinimas; įmonės juridinės formos parinkimas; verslo organizavimo projekto parengimas; įmonės steigimo dokumentų parengimas; įmonės registravimas. Praktikoje įrodyta, kad įmonės sėkmingą veiklą lemia trys dalykai: naujos idėjos privalumai, verslininko sugebėjimai ir materialios sąlygos.Idėjos pagrindimas – tai rinkos nišos ir prekės (paslaugos), kurios užpildytų tą nišą nustatymas.Įmonės kūrėjas turėtų turėti verslo žmogui būtinų savybių. Tyrimais seniai įrodyta, kad mažos ir vidutinės įmonės dažniausiai žlunga dėl verslininko nesugebėjimo vadovauti, rečiau – dėl specifinių žinių stokos ir dar rečiau – dėl finansinių problemų.
Iš daugelio vadovui būtinų bruožų mažoje įmonėje ypač reikia organizatoriaus talento, kuris gali būti apibūdintas kaip nusiteikimas neilgai svarstyti, o greitai spręsti (dažnai remiantis ne visapusiška padėties analize, o intuicija ir patirtimi). Pagaliau reikia gebėti perteikti savo mintis, duoti nurodymus ir kontroliuoti kaip jie vykdomi. Be to, reikia įvertinti ar egzistuoja palankios sąlygos verslui organizuoti. Pirmiausia – ar pakankamo dydžio rinka ir kiek ilgai ji egzistuos, ar stipri žada būti konkurencija. Antra – kiek reikės pradinio kapitalo ir kokios banko kredito ar paskolos iš privačių asmenų gavimo sąlygos. Trečia – kokia žaliavų ir energijos išteklių rinka. Ketvirta – kokia padėtis darbo rinkoje. Penkta – ar valstybės politika palanki tokiam verslui organizuoti, kokie teisės aktai tai reglamentuoja.Konkretus verslo planas pradedamas rengti tik tada, kai visi įmonės išoriniai ir vidiniai veiksniai yra pakankamai ištirti ir įvertinti, kai išaiškėja būsimo verslo stipriosios ir silpnosios pusės – sėkmę ar pražūtį lemiantys veiksniai.Išanalizavus padėtį galima spręsti verslo organizavimo juridinės formos (įmonės rūšies) ir valdymo organizavimo klausimus. Sprendimui turi įtakos keli dalykai:• asmeninės valdžios siekimo atkaklumas; • materialinis ir finansinis būsimo verslininko apsirūpinimas; • įmonės pelno paskirstymo būdas; • įmonės registravimo ir kitų mokesčių dydis; • įmonės likimas ateityje. Kokią bepasirinktų įmonės formą, valdymo organizacinė struktūra turėtų būti paprasta, lanksti, leidžianti greitai perduoti informaciją. Mažos ir vidutinės įmonės valdymas ypatingas tuo, kad savininkas pats vadovauja visiems darbuotojams ir pats atsako už įmonės veiklą.VERSLO SĖKMĖS FAKTORIAISėkmė smulkiame versle priklauso nuo šių pagrindinių faktorių:• Verslininko gabumai. • Verslininko pažiūros (galvosena), motyvai ir asmenybė. • Vyriausybės skatinimas. • Pakankamas kapitalas. • Verslo galimybės. • Darbuotojų bendradarbiavimas. Sėkmingai veikiantis verslininkas dažnai turi tokias savybes:• didelis poreikis karjerai; • savarankiškumas; • poreikis būti nepriklausomam; • poreikis naujovėms; • kūrybingumas, • entuziazmas, • darbštumas. VERSLO RIZIKOS ESMĖ, VEIKSNIAI, FORMOS IR METODAIVerslininkystės rizika – tai gamybinės komercinės veiklos dalyvavimas gresiant ekonominiam pavojui (žalai). Kitaip tariant, rizikos sąlygomis verslo įmonė gali netekti dalies arba netgi visų savo išteklių (kapitalo), negauti laukiamų pajamų bei patirti papildomas išlaidas vykdydama gamybinę komercinę veiklą.Gamybinės komercinės veiklos (verslo) riziką sąlygoja įvairūs veiksniai. Verslininkystės rizikos veiksniai, slypintys pačiame rinkos mechanizme, jo funkcionavimo specifikoje:rinkos dalyvių alternatyvinis pasirinkimas ūkinėje veikloje (nėra garantijų, kad iš daugelio galimybių verslininkas pasirinko geriausią variantą); verslo paslaptis bei ribota informacija rinkoje; nuolatiniai rinkos paklausos, pasiūlos bei kainų svyravimai; sparti rinkos dinamika bei greitai senstanti informacija; kūrybinis, novatoriškas verslo pobūdis. Visi iki šiol minėti verslininkystės rizikos veiksniai slypi pačiame rinkos mechanizme. Kitaip tariant, jie išlieka ir tada, kai rinkos mechanizmas funkcionuoja nepriekaištingai.Lietuvos rinkų neapibrėžtumas objektyviai sąlygotas to, jog pereinant į rinką vėluoja įstatyminis naujų ekonominių procesų reguliavimas. Šiuo metu Lietuvoje galima išskirti keturias verslo rizikos rūšis, su kuriomis susiduria verslininkas:• Kriminogeninė rizika. • Politinė rizika. • Finansinė rizika. • Komercinė rizika. Svarbus verslo rizikos mažinimo veiksnys – veiklos analizė. Verslininkas, siekiantis sumažinti savo gamybinės komercinės veiklos riziką, turi pats arba samdos būdu pasitelkęs specialistus analizuoti ne tik savo, bet ir savo pagrindinių rinkos partnerių ūkinės veiklos riziką.Rizikos analizės metodai gali būti įvairūs, bet labiausiai paplitę yra šie:• išlaidų tikslingumo analizės; • ekspertinio įvertinimo metodas; • analitinis; • analogų panaudojimo. ĮMONĖS TEISINĖS FORMOS PARINKIMASĮmonės teisinis statusas apibrėžia itin svarbius dalykus, kuriuos iš anksto reikia žinoti svarstant tarptautinio ekonominio bendradarbiavimo klausimą. Pavyzdžiui, žinant įmonės teisinį statusą, galima numanyti, kas turi teisę priimti galutinį sprendimą derybose ir pasirašyti įmonės steigimo sutartį bei kitas sutartis, kas ir kokiu laipsniu atsakys už sutartinių įsipareigojimų vykdymą ir kas atlygins nuostolius nesėkmės atveju. Sudarius kokią nors sutartį su tokios teisės neturinčiu asmeniu, įmonė gali nevykdyti sutartinių įsipareigojimų ir neko nepadarysi.
Be to, nuo įmonės teisinio statuso dažniausiai priklauso įmonės apmokestinimas, pelno ir nuostolių pasiskirstymas, įmonės likvidavimo tvarka bankroto atveju, kiti gyvybiškai svarbūs dalykai.Turtinė atsakomybė yra viena svarbiausių verslo organizavimo aplinką apibūdinančių sąlygų.Neribotoji turtinė atsakomybė reiškia, kad asmeninis verslininko ir jo įmonės turtas neatskiriami. Priminsime, kad asmeninės nuosavybės teisė apima visas savininko teises į turtą ir yra visiškos nuosavybės teisė. Neribotos turtinės atsakomybės atveju už įmonės skolas ir įsipareigojimus (pvz. kreditoriams) verslininkas atsako visu – tiek investuotu į verslą, tiek kitu savo turtu.Ribotoji turtinė atsakomybė reiškia, kad asmeninis verslininko turtas ir į verslą investuotas kapitalas yra atskirti. Už įmonės skolas ir įsipareigojimus verslininkas atsako tik įdėtu į verslą kapitalu. Jokie kreditoriai neturi teisės reikšti pretenzijų į asmeninį investuotojo turtą. Daugiausia, ką jis gali prarasti, tai investuotą kapitalą, kuris prilygsta įsigytų akcijų arba pajaus vertei.Tiesiogiai investuojant, paprastai pasirenkamos tokios tesinės verslo įmonės organizavimo formos, kurioms numatyta verslininko atsakomybė tik įdėtu kapitalu.Jei verslininkas turi pakankamai išteklių įsteigti ir veikti ir neprognozuoja jos plėtros, tuomet tikslinga kurti individualią įmonę, o kai trūksta kapitalo ir reikia rinktis partnerį – paprastą, komanditinę ar akcinę komanditinę ūkinę bendriją.Akcinė bendrovė renkamasi tuo atveju, kai daug steigėjų, kai numatoma plėsti savo įmonę, taip pat papildomai leisti akcijų bei imtis operacijų biržoje. Tuo tarpu ribotos atsakomybės bendrovėje kapitalo dalies pervedimas turi būti tvirtinamas notariškai ar apmokestinamas didesniu tarifu negu parduodant akcijas.3. VERSLO PLANASVERSLO SUMANYMAS – SVARBIAUSIAPradinė ir esminė sąlyga, sumanius pradėti verslą – turėti originalų, patrauklų verslo sumanymą. Pagrįstas atsakymas į klausimą, ar verslo idėja pakankamai reali, gali būti surastas tik parengus ir išanalizavus verslo planą. Būtent verslo programa labai nemažai nulemia sprendimą pradėti verslą, nurodo galimybes gauti kreditą, pasiremti, pasiremti partneriais, be to, leidžia argumentuotai prognozuoti sumanymo įgyvendinimo rezultatus. Nemažai firmų remiasi verslo programa keisdamos veiklos profilį, įgyvendindamos naujus projektus, ypač jei tenka orientuotis į papildomus kreditus.KOKIA JŪSŲ VERSLO PRASMĖ?Savo verslo analizę reikia pradėti nuo esamos padėties analizės.

Esamos ir būsimos padėties analizė:Kas būdinga šiai dienai? Ką turite? Ko trūksta verslui? Kokius sprendžiate uždavinius? Ko tikitės? Kas turėtų įvykti? Kokio norėtumėte rezultato? Kokie esminiai būsimo verslo ir šiandieninės veiklos skirtumai? Palyginus esamą padėtį su geidžiamąja, gaunami pagrindiniai skirtumai. Belieka išsiaiškinti, kaip tai pasiekti? Toliau – realių galimybių analizė, konkrečių programų veiklai vystyti kūrimas. Būsimas investitorius ar partneris paėmęs verslo planą turi jau pirmam puslapyje iš karto matyti kokia verslo esmė ir kokie yra finansų poreikiai.Toliau verslo plane eina anotacija. Anotacija – tai 1-4 puslapius užimanti verslo plano dalis, kurioje koncentruotai apibendrinama kituose verslo plano skyriuose išdėstoma medžiaga. Anotacija paprastai rašoma po visų kitų dalių, nes tai – viena reikšmingiausių plano dalių, kurios paskirtis sudominti skaitytoją projektu. Čia trumpai apibūdinamas verslo sumanymas, pateikiama trumpa prekės ar paslaugos charakteristika, aprašoma rinka. Čia itin svarbu išryškinti, kuo įmonės gaminama prekė ar teikiama paslauga yra unikali, geresnė nei konkurentų.VERSLO PLANO STRUKTŪRAĮmonės tikslaiApibrėžiant įmonės tikslus, tuo pačiu apibrėžiamos ir galimų interesų sritys. Apibrėžti tikslus būtina, nes jie sudaromi keleriems metams į priekį, ir lyginant padarytus darbus su ketinimais galima spręsti, ar veikiama teisingai.Įmonės analizėReikia įvertinti, ką turi įmonė, kaip tai galima išnaudoti, kokie esamų resursų ypatumai. Analizuoti gamybą, marketingo operacijas, organizacinę įmonės struktūrą. Kokie skyrių padaliniai ir ryšiai? Koks valdymas? Kaip priimami sprendimai? Kaip vyksta kontrolė? Ir t.t. Taip pat reikia įvertinti žmonių sugebėjimus, įgūdžius, kvalifikaciją, pažiūras, vertybes ir elgesį, numatyti kokių specialistų reikės ateityje, nuspręsti, ar užteks turimų žinių, ar reikės mokytis. Prekės ir paslaugos analizėKą ruošiamės pardavinėti? Kas bus vartotojai? Kokia pagrindinė prekės ar paslaugos idėja, kuo ji patraukli pirkėjui dabar? Ar bus perkama po 3-5 metų? Ar esate tuo įsitikinęs? Kodėl? Kiek, kur ir kada parduosite? Kokios bus prekių ar paslaugų apimtys, kainos? Ar pastebite ir analizuojate vykstančias tendencijas? Kaip pasieis įmonės elgesys jei atsižvelgsite į galiams perspektyvas?

Rinkos analizėĮvertinus įmonės tikslus, galimybes, siūlomas prekes ir paslaugas, reikia atsižvelgti ir į rinkos poveikį. Kaip ir kada pirks? Kokie dar galimi potencialūs pirkėjai? Ar bus patenkinti visi jų poreikiai? Ar po kelių metų pirkėjai norės to paties? Kokie konkurentai yra dabar, kokie bus ateity? Kaip jie gali elgtis? Kokios rinkos augimo ir vystymosi galimybės? Kuria linkme vyksta pasikeitimai, kokios tendencijos?Išteklių nustatymasKo reikia tikslui pasiekti: pinigų, medžiagų, informacijos, žmonių? Kiek ir kokių? Ką jau turi įmonė ir ko trūksta. Paskaičiuoti, kuo turtingi, gal galima panaudoti tai, ką jau turim.Veiklos programaReikia aprašyti, kas ir kaip bus daroma. Nurodyti atskirus etapus, konkrečius tikslus, terminus, atsakingus žmones. Turint nuoseklų veiksmų planą, galima kontroliuoti jo eigą. Jau galima įvertinti, kiek apytiksliai reikės pinigų, kaip maždaug viskas vyks. Taip pat reikia numatyti, kas bus daroma nesėkmės atveju. Kokia galima rizika, alternatyviniai sprendimų variantai?Sunkumai ir uždaviniaiAnalizės metu išryškės silpnosios verslo vietos. Teks ieškoti, kaip užpildyti atsiradusias spragas. Ruošiant biznio planą, reikia apgalvoti, kaip įveikti būsimus sunkumus.Rizikos įvertinimasKiekvienas verslas yra susijęs su tam tikra rizika, kliūtimis, abejonėmis, problemomis. Rizikos veiksnių yra gana daug: nuo gaisrų iki streikų, tarptautinių konfliktų, mokesčių politikos pasikeitimų, valiutos kursų svyravimų, kredito gavimo galimybių ir t.t. Kuo detaliau ir išsamiau šie veiksniai išnagrinėjami verslo plane, tuo labiau verslininku pasitikės investitorius. Todėl reikia bent jau nurodyti rizikos veiksnius, kurie yra tikėtini, bei numatyti priemones, kurios padengtų galimus nuostolius. Dažnai yra vartojama schema “kas, jeigu”, pavyzdžiui, kas jeigu konkurentai sumažina kainas, atsiranda nauja technologija, patentai nepripažįstami, nepasitvirtina rinkos prognozės ir t.t. Investitoriai norės žinoti ką apie tai mano verslininkas.NaudaDaugelį investitorių, bankų, rėmėjų domina, ką jie gaus, paskolinę pinigų. Biznio plane būtina argumentuotai įrodyti būsimą naudą. Vadovams irgi reikia žinoti ar apsimoka pradėti pasirinktą verslą. Būtina atsižvelgti į sunkiai nuspėjamus pokyčius. Reikia turėti kelis, sprendimus, kelis verslo plėtotės variantus.Trumpai tariant, verslo planas – tai dokumentas, kuriame aprašyta būsima 3-5 metų įmonės gamybinė ir komercinė veikla. Tai išsamus ir gerai argumentuotas konkrečių ateities veiksmų planas. Jame atsispindi esama įmonės padėtis, parodytos galimybės ir būdai užsibrėžtam tikslui pasiekti, apskaičiuotos būsimos išlaidos, pajamos, pelnas ir kiti dalykai. Tačiau planas turi būti kartu ir konkretus, ir lankstus, atsižvelgiant į visas vykstančias aplinkoje permainas.Rašant verslo planą svarbu neužmiršti, kad būsimas investuotojas ieškos verslo plane ne teigiamų dalykų, o stengsis kuo greičiau planą atmesti. Todėl silpnas, nepagrįstas teiginys anotacijoje gali sužlugdyti visą verslo planą. Atskleisti verslo trūkumų anotacijoje nereikia ir negalima, juos radęs skaitytojas gali ir nebeskaityti toliau. Tuo tarpu gerai parašyta anotacija gali įtikinti skaitytoją verslo privalumais.PRODUKCIJOS GAMYBOS KAŠTŲ SKAIČIAVIMASEkonomika funkcionuoja, kai veikia trys pagrindiniai elementai: pelnas, konkurencija ir kainų sistema. Verslo įmonės veikloje vienu iš svarbiausių elementų yra kaštų nustatymas. Įmonė, nustatydama kainas savo produkcijai, pirmiausia siekia padengti gamybos kaštus ir gauti pelną.Kaštus galima apibrėžti kaip išteklius, sunaudotus siekiant tam tikro tikslo ir apskaičiuotus piniginiais vienetais. Ekonominėje literatūroje sutinkamos dvi sąvokos. “kaštai” ir “išlaidos”. Jos vartojamos kaip sinonimai ir abi reiškia produkcijos savikainą.Visos išlaidos, kurias gamintojas turėjo padaryti, sudaro jo gamybos kaštus. Jie yra skirstomi į dvi dalis: kintamuosius kaštus ir pastovius kaštus.Kintamieji kaštai – tai kaštai, kintantys kartu su produkcijos apimties augimu.Pastovieji kaštai – tai išlaidos, kurios nesikeičia produkcijos kiekiui didėjant arba mažėjant. Kaštų klasifikavimas. Rinkos ekonomikos šalių ekonominėje literatūroje gamybos išlaidos dažniausiai klasifikuojamos pagal 3 požymius:pagal išlaidų rūšis; pagal išlaidų susidarymo vietą;
pagal gaminių, darbų, patarnavimų rūšis. Europos Sąjungos šalyse taikoma sustambinta išlaidų straipsnių nomenklatūra. Joje išskiriama:• išlaidos žaliavoms ir medžiagoms; • darbo apmokėjimo išlaidos; • pridėtinės išlaidos, susijusios su energijos, įrengimų naudojimo ir kitomis netiesioginėmis išlaidomis. Lietuvos Respublikos vyriausybė yra parengusi rekomendacinio pobūdžio išlaidų apskaitos skirstymą, kur kaštai skirstomi į tiesioginius ir netiesioginius.Tiesioginiai kaštai – tai gamybos sąnaudos, kurių dydis tiesiogiai priklauso nuo gamybos (paslaugų) apimties. Dar jie vadinami kintamaisiais kaštais. Šie kaštai tiesiogiai apskaičiuojami konkrečiam gaminiui ir priklauso nuo šio gaminio gamybos apimties (bendroje savikainoje).Netiesioginiai kaštai – tai išlaidos, kurių dydis nesusijęs su produkcijos gamyba. Jos nustatomos padaliniui arba visai įmonei.VERSLO INKUBATORIAIVerslo inkubatorius siūlo pradedančioms įmonėms kooperacijos formą, kai grupė naujų įmonių drauge naudojasi bendrais resursais ir dalinasi šių resursų naudojimo kaštus.Tipinės inkubatoriaus teikiamos paslaugos yra panašios. Tai yra:• Kontoros (gamybinių patalpų, konferencijų kambario) nuoma; • Ryšio priemonės (telefonas, faksas, pašto dėžutė, elektroninis paštas, teleksas); • Kontoros įrangos nuoma (kompiuteris, kopijavimo mašina, baldai); • Administracinės paslaugos (sekretoriavimas, vertimas); • Apsauga; • Kavinė; • Didmeniniai įvairių prekių užpirkimai su nuolaida; • Įvairios verslo konsultacijos; • Finansinė pagalba; • Verslo informacijos paieška ir pateikimas; • Reklama; • t.t. Lietuvoje verslo inkubatorius – tai viešoji įstaiga, kuri inkubuojamiems ūkio subjektams palankiomis sąlygomis nuomoja patalpas ir teikia verslo valdymo paslaugas (informaciją, konsultacijas, mokymą ir pan.), tarpininkauja gaunant finansinę paramą bei diegiant naujas technologijas ir mokslo naujoves versle.4. NAUJOS ĮMONĖS VALDYMASIŠTEKLIŲ NAUDOJIMO SVARBIAUSI ELEMENTAI IR JŲ VALDYMASIšteklių vadybos tikslas – efektyvus išteklių panaudojimas, siekiant firmos tikslų. Pačioje veiklos pradžioje firmos vadybininkai bus atsakingi už reikšmingų sprendimų, susijusių su tokiais klausimais, priėmimą: Kokie ištekliai reikalingi? Iš kur juos gauti? Kaip jie bus panaudoti? Kaip bus kontroliuojamas ir prižiūrimas jų naudojimas?Išteklių smulkioje firmoje vadyba koncentruojasi į 4 pagrindines sritis: veiklą, žmones, marketingą ir finansus.VEIKLAGamybos procesai: Reikalinga įranga (įrengimai); Finansavimo kaštai ir metodai; Veiklos sistemos ir kontrolė; Darbo saugumo reguliavimas; Kokybės kontrolė; Apmokymas.Žaliavos: Produktai ir paslaugos, kurie bus perkami; Tiekėjai; Kaštai ir kreditų terminai; Pirkimų užsakymų sistemos; Saugojimo (sandėliavimo) sistemos.Patalpos: Išsidėstymas; Vietos/erdvės reikalavimai; Nuoma, draudimas; Aplinkos kontrolė; Įmonės zonos; Draudimas.Kontoros įranga: Telefonų sistemos; Baldai; Kompiuterinė įranga; Kanceliarinės prekės; Kt.Vadybos sistemos: Apskaitos sistemos; Finansinė vadybos informacija; Valiutų (VP – stock) kontrolė; Užsakymų knyga; Nuolaidos; Sutartinių kainų nustatymas.Teisė ir draudimas: Darbdavių atsakomybės draudimas; Gaisro ir kitų vagysčių draudimas; Pelno nuostolių draudimas; Visuomenės lojalumas; Profesinis identitetas; Žmonių draudimas; Inžinierinių gedimų draudimas; Įdarbinimo teisinis reguliavimas; Kompanijos teisiniai reguliavimai; Ženklas, simbolis; Parduotuvės išdėstymas; Vitrinos; Prekybininkai; Brošiūros.Paskirstymas: Tarpininkų naudojimas (didmeninė prekyba, mažmeninė prekyba, užsakymai paštu); Eksporto agentai; Fizinis paskirstymas ir transportas; Tikrinimas (inspections); Pakavimas.Pardavimų administravimas: Užsakymų knygos vertinimas; Užsakymų patvirtinimas; Kvotų nustatymas / įvertinimas; Apmokėjimų terminai ir sąlygos; Sąskaitų (skolų) raštai; Vartotojų užklausimai; Eksporto dokumentacija; Nusiskundimai ir atsakymai.FINANSŲ SRITIS:Pardavimai: Važtaraščių, sąskaitų išrašymas; Prekybos žurnalas; Apmokėjimų procedūros; Bankas: gryni pinigai, čekiai; Asignavimo raštai; Turto pardavimas; Sugadinti čekiai.Debitoriai: Ataskaitos; Papildomi pranešimai telefonu; Tiekimo sustabdymo data; Teisinių pasekmių taikymo data; Nurašymo data; Informacija apie debitorius (skolų senumo analizė).Bankiniai reikalai: Einamoji sąskaita; Čekių knygutė; Palūkanos; Banko mokesčiai; Kreditinės kortelės.Mokesčiai: Įvairūs įmonių mokesčiai.Įsigijimai (pirkimai): Užsakymai; Kaštų kontrolės sistemos; Išlaidų sąskaitos; Tiekėjų paieškos; Prekių priėmimo sistema.Kreditoriai: Paskolų terminai; Važtaraščių administravimo; Patvirtinimas; Mokėjimų sistema; Informacija apie kreditus.Finansinės veiklos įrašai: Žurnalai (pirkimai, pardavimai); Pinigų žurnalas; Pinigų srautų planavimas; Sąskaitų valdymas (pelno, nuostolio); Auditas; Sąskaitų rūšiavimas.Finansavimo šaltiniai: Banko paskolos; Akcininkų investicijos; Valstybės parama; Jungtinis kapitalas; Išorinis investavimas.FIRMOS IŠTEKLIŲ VALDYMO PROCESAS
Pagrindinė smulkaus verslo įmonės savininko veiklos sritis yra išteklių parinkimas, įsigijimas ir kontrolė. Tai apima daugelį išteklių, kuriuos kontroliuoja vadovas: patalpas, žaliavas, medžiagas, mašinas, žmones, įrangą ir sistemas bei žmogiškuosius išteklius.Veiklos pradžioje pirmas klausimas, kurį reikia apsvarstyti – kokio tipo patalpos yra reikalingos, kur ir kaip jas išdėstyti ir kt. Galima sugrupuoti pagrindinius vadovui – savininkui iškylančius klausimus: Kur išdėstyti verslą? Kokio tipo patalpos reikalingos? Koks yra teisinis ir finansinis įsipareigojimas? Ar geras patalpų pasiekiamumas? Ar yra tinkamos patalpos?Medžiagos/žaliavos – daugumoje smulkių firmų, ypač gamybos ir mažmeninės prekybos, prekių arba medžiagų įsigijimas yra pradinė vadybos veikla. Įsigyjamos žaliavos skiriamos į 2 pagrindinius tipus: • Prekės pardavimui: arba modifikuotos, arba nepakitusios. Tai apima atsargas gamintojui, mažmenines atsargas parduotuvėje, maisto ingredientus restorane ir statybines medžiagas statybos pramonėje. • Vartojimo vienetai: netiesiogiai paremiantys verslą. Tai apima kanceliarinius reikmenis, reklaminę medžiagą ir kt. • Įrengimai. Smulkios firmos infrastruktūra daugiausia yra sudaryta iš įvairių įrengimų kategorijų, kurios apima:• Gamybines mašinas ir įrengimus, t.y. specifiška, priklausomai nuo gamybos proceso tipo; • Komunikaciniai įrengimai – telefonas, faksas, duomenų apdorojimo sistemos; • Biuro ar prekybos salės baldai: įvaizdis taip pat kaip ir funkcionalumas įtakos smulkios firmos baldų pasirinkimą; • Sisteminiai įrengimai: ši kategorija rodo didėjančią išlaidų smulkiam verslui tendenciją. Tai apima kompiuterių naudojimą, įtraukiant duomenų apdorojimo apskaitas, duomenų bazes ir atsargų kontrolę. Draudimas. Jo tikslas – minimizuoti riziką. Kadangi smulkios firmos yra ypatingai pažeidžiamos ir jautrios nelaimėms, svarbi vadybos funkcija bus tinkamos draudimo politikos (siekiant sušvelninti nesėkmės efektą) pasirinkimas.Privalomas draudimas – kai kuriose srityse nėra pasirinkimo – draudimas privalomas:• Darbdavio įsipareigojimų draudimas – draudimas nuo darbuotojų pretenzijų, kurie patiria susižalojimus, suserga dirbdami. Reikalaujamas įstatymu. • Trečiosios šalies pervežimo priemonių draudimas – kompanijos pervežimo priemonės yra tų pačių teisinių reikalavimų, kaip ir privačių pervežimo priemonių subjektas ir reikalauja trečios šalies draudimo. • Specifinis draudimas – kai kuriuose kontraktuose nurodoma draudimo reikalavimo sąlyga. Patalpų nuoma reikalauja, kad nuomininkas apdraustų turtą/nuosavybę. Savanoriškas draudimas. Kitos draudimo rūšys yra mažiau įsipareigojančios, bet mažiau ar daugiau tinkančios tam tikroms verslo aplinkybėmis arba priklausančios nuo vadovo – savininko. Jos apima:• Gaisrus ir vagystes – susijusios su patalpomis; • Sulūžimai, sudužimai – įrengimai gali būti apdrausti dėl remonto kaštų atsipirkimo sulūžimų ir sugedimų atvejų; • Pelno praradimas – gaisro, vagystės, lūžimų ir kt. nelaimių atveju, maža firma gali kentėti ne tik dėl pakeitimo arba remonto kaštų, bet pelno praradimo; • Asmeninis draudimas: vadovams – savininkams paprastai patariama pasirūpinti gyvybės, sveikatos ir pensijų politika, kad apsaugotų savo šeimas ir save. Vadybos informacinės sistemos. Menedžmento informacinės sistemos tampa vis reikalingesnės ir teikiančios pagalbą smulkaus verslo vadovui, “žongliruojančiam” su kintamaisiais, kurie veikia jo verslą. Kompiuterizuotos sistemos smulkiai firmai ne tik vis labiau padeda paruošti dokumentaciją bet taip pat ir vykdyti jos kontrolę.

SMULKIŲ IR VIDUTINIŲ ĮMONIŲ VALDYMASSmulkios ir vidutinės įmonės valdymas ypatingas tuo, kad savininkas tiesiogiai vadovauja visiems darbuotojams, kurių yra nedaug, ir pats atsako už įmonės veiklą, o svarbiausia – už finansus ir prekybą. Jam pavaldus dažniausiai tik vienas asmuo – gamybos meistras ar brigadininkas. Ir strateginė, ir operatyvi veikla yra įmonės savininko – vadovo prerogatyva.Smulkių firmų skiriamasis bruožas – jo paprastumas ir negausus valdymo aparatas. Smulkios firmos vadovas – ypatingas vadovo tipas, besiorientuojantis į naujoves ir rizikuojantis. Pati paprasčiausia organizacinė smulkios įmonės valdymo struktūra yra tokia: prezidentas, viceprezidentas, realizavimo specialistas. Didėjant įmonės apimčiai, didėja ir valdymo grupės. Valdymo aparate gretinamos įvairios profesijos. Dažnai firmos vadovas kartu užsiima buhalterija, finansais, realizavimu, tiekimu, kainomis ir reklama.Akcinėse ir uždarose akcinėse bendrovėse bendram vadovavimui renkama direktorių taryba. Jos optimali sudėtis – penki nariai. Dalis jų dirba firmoje, kiti kviečiami iš šalies. Direktoriai gali būti bankininkai, valdymo konsultantai, stambių firmų valdytojai, juristai ir kt. specialistai. Iškilę klausimai čia sprendžiami greitai, lanksčiai ir paprastai, kadangi tai priklauso nuo vieno ar kelių pagrindinių firmos vadovų.

VERSLO ĮMONĖS FINANSINĖS VEIKLOS VERTINIMAS Praktikoje net ir mažiausių firmų veikloje susikaupia daug finansinės informacijos, kuri atspindi firmos ypatumus. Ši informacija nagrinėjama pasitelkus finansinių rodiklių grupes. Firmos finansinių rodiklių panorama yra labai plati, nors šių rodiklių analizės tikslai gali būti skirtingi, o tai natūraliai susiaurina reikalingų rodiklių ratą. Pvz., kreditoriai analizuoja firmų finansines ataskaitas pagal jų kreditinį pajėgumą, t.y. gebėjimą sugrąžinti skolas. Jei firmai suteikiama trumpalaikė paskola, tai bankas siekia išsiaiškinti, ar firma yra likvidi, t.y. ar ji finansiškai pajėgi laiku grąžinti trumpalaikes paskolas. Jei firma gauna ilgalaikę paskolą, tai kreditorius nori iš anksto žinoti, ar jis laiku gaus palūkanas, kokiomis dalimis ir kada bus grąžinama paskola. Kreditoriai domisi, kaip firmoms sekasi įsisavinti investicines paskolas ir nuo kada jos duos pelną. Tiek įmonės valdytojai, tiek savininkai firmos finansinę būklę dažniausiai vertina pagal tai:• kaip efektyviai firma sugeba naudoti savo turtą; • iš kokių šaltinių finansuojamas turtas; • kokia yra firmos finansinė rizika • koks yra firmos pelningumas, vieta rinkoje ir galimybė išlaikyti arba pagerinti šiuos parametrus. AB ir UAB akcininkai daugiausia domisi, kokie akcijų emisijos rezultatai, ar jie ne per daug rizikuoja investuodami savo lėšas į akcijas. Visa tai rodo, kad ir firmų finansinių rodiklių analizės ratas gali būti labai skirtingas. Todėl kiekvienam verslininkui būtina žinoti finansinių rodiklių skaičiavimą, jų prasmę, nes be jų negalima suvokti savo realios padėties rinkoje, finansinės rizikos ir perspektyvų, konkurentų elgsenos, pranašumų ir trūkumų.Verslo įmonės būklės įvertinimas santykiniais rodikliaisSantykinių rodiklių (koeficientų) analizė – tai finansinių ataskaitų analizė, padedanti interpretuoti atskirų finansinės ataskaitos sumų tarpusavio ryšį. Analizuojant finansinių ataskaitų duomenis, koeficientai yra grupuojami į pagrindines penkias grupes, tačiau svarbiausi yra šie:Mokumo (likvidumo) rodikliai (pvz., ‘Trumplaikiai aktyvai’ / ‘Trumpalaikiai įsipareigojimai’). Įsiskolinimo rodikliai (pvz., ‘Nuosavas kapitalas’ / ‘Ilgalaikiai įsipareigojimai’). Pelningumo (rentabilumo) rodikliai (pvz., ‘Grynasis pelnas’ / ‘Pardavimų pajamos’). Veiklos valdymo efektyvumo rodikliai. Išteklių valdymo rodikliai. NAUJOS VERSLO ĮMONĖS FINANSAVIMO TIKSLAI IR INSTRUMENTAIKiekvienos verslo įmonės sėkmingas funkcionavimas neatsiejamai susijęs su dviejų veiklos tikslų: likvidumo ir rentabilumo užtikrinimu. Įmonė, siekdama išlikti rinkoje turi siekti, kad jos veikla būtų kiek galima pelningesnė ir vykdyti savo finansinius įsipareigojimus kitiems ūkio subjektams ir valstybei, t.y. būti likvidžia. Todėl ir įmonės finansavimo politiką galima apibrėžti kaip ekonomines – finansines priemones didinančias įmonės likvidumą ir rentabilumą.Verslo įmonė privalo disponuoti tokiu kapitalo kiekiu, kad:• Vykdytų šiandien mokėtinus finansinius įsipareigojimus kitiems ūkio subjektams; • Finansuotų suplanuotus investicijų projektus. Jei įmonė vertinama kaip likvidi, tai reiškia, kad ji disponuoja pakankamu kapitalo kiekiu šioms sąlygoms vykdyti. Todėl kaip vieną iš finansavimo tikslų galima apibrėžti kaip įmonės likvidumo užtikrinimą. Reikia paminėti, kad likvidumas yra struktūrinis, kurį parodo ketvirtiniai ir metiniai balansai, ir disponuojamas turtas, t.y. įmonės sugebėjimas kiekvieną dieną padengti savo trumpalaikius įsipareigojimus. Vertinant įmonės likvidumą yra visų pirma kreipiamas dėmesys į balansinį likvidumą.Įmonės vykdomą finansavimo politiką įtakoja taip pat ir rentabilumo didinimas. Negalima vienašališkai pasakyti kas – likvidumas ar rentabilumas – turi didesnę reikšmę įmonės funkcionavimui. Bet kokiu atveju abiejų šių tikslų pastovus siekimas yra būtina sąlyga sėkmingai verslo įmonės veiklai ir bent vieno jų nepaisymas gresia sankcijomis įmonės savarankiškumui. Čia reikia paminėti, kad laikino įmonės nerentabilumo pasekmes galima pašalinti įvairių rezervų pagalba, tuo tarpu net ir neilgas laiko tarpas, kurio metu įmonė negali vykdyti savo finansinių įsipareigojimų gali turėti skaudžias ir ilgalaikes pasekmes prestižui ir įmonės savarankiškumui.Finansavimo požiūriu likvidumo ir rentabilumo siekimas gali būti vienas kitam prieštaringi. Kaip pavyzdžius galima paminėti situacijas, pasitaikančias įmonei:Didesni rezervai (nenumatytoms išlaidoms padengti) didina įmonės likvidumo laipsnį. Tačiau laikyti visiškai likvidžius rezervus (grynus pinigus) yra brangu, nes jie nėra kur nors investuojami ir neduoda pajamų. Tai sąlygoja rentabilumo sumažėjimą.
Rentabilumo (pelno maksimizavimo) siekimas yra susijęs su apmokestinimu (pelno, pajamų mokesčiu). Ekstremaliais atvejais tai gali turėti lemiamą reikšmę pasirenkant finansavimo formą ar strategiją. Kadangi likvidumo didinimą galima traktuoti kaip reinvesticijas, todėl tam nukreiptos lėšos neapmokestinamos ar apmokestinamos mažesniu tarifu.Finansavimo instrumentus reikėtų išskirti į dvi grupes:• Išorinis finansavimas • Vidinis finansavimas. Taip atskiriant kreipiamas dėmesys ar finansavimo metu gaunamas efektas yra pasiekiamas pritraukiant kapitalą iš už įmonės ribų (kreditai, paskolos, subsidijos, įstatinio kapitalo didinimas) ar panaudojant įmonės veiklos rezultatus, vidinius įmonės išteklius.Kartais firma negali vykdyti įsipareigojimų, nes įplaukos ir išlaidos buvo blogai įvertintos ar dėl kitų priežasčių įmonė nedisponuoja reikalingais pinigais. Tuo atveju finansinė pusiausvyra pažeidžiama. Tokia padėtis įmonei gresia bankrotu, nes kreditoriai gali kreiptis į teismą. Praktikoje yra skiriami du atvejai. Kai firmos sugebėjimas vykdyti įsipareigojimus yra sutrikęs laikinai – vadinama nepakankamu likvidumu, kitas atvejis, vedantis į bankrotą – tai ilgalaikis nesugebėjimas vykdyti įsipareigojimus.Siekiant naują įmonę apsaugoti nuo bankroto savininkas kitų finansinių padalinių vadovais turi sudaryti finansavimo planus įvairiems laikotarpiams, kurie tiksliai įvertina susiklosčiusią padėtį. Ilgesniam laikotarpiui finansiniai planai tik gali prognozuoti būsimą situaciją. Dažnai verslo įmonių savininkams tenka skolintis pinigų, todėl būtina žinoti kada naudinga skolintis. Kada skolinto kapitalo palūkanos yra mažesnės negu įmonės veiklos rentabilumas, tai padidėjęs skolintas kapitalas gerokai gali padidinti nuosavo kapitalo rentabilumą ir vidutinę palūkanų normą. Prieš imant paskolą reikia kruopščiai apskaičiuoti kiek ji naudinga įmonei. Esant normalioms sąlygoms skolinti pinigai turi uždirbti pajamų daugiau negu reikia sumokėti palūkanų, kitaip paskola taps nuostolinga ir dar labiau sukomplikuos padėtį.Vidinio finansavimo formas galima suskirstyti į 3 grupes:• Finansavimas iš pelno • Turto struktūros pasikeitimai • Specialūs fondai

Visos šios formos gaunamos balanso politikos pasekoje. Jos poveikį galima apibūdinti trimis efektais.Finansavimo efektas – specialiems rezervams priskirtos lėšos negali būti ateityje priskirtos pelnui ir kartu paskirstytos.Mokesčių efektas – kai į ateitį nukeliamos išlaidos, o kartu ir mokesčiai, ko pasekoje tuo pat metu padidėja likvidumas.Patikimumo efektas – rezervų sudarymas rodo, kad įmonė yra numačiusi savo veiklos rizikos veiksnius ir pasiruošusi juos neutralizuoti.Finansavimas iš pelno, kuris paliekamas įmonėje ir neišdalinamas savininkams. Turto struktūros pakitimai tai turto balansinė ir reali vertė, kuri ne visada sutampa, todėl nebūtinų įmonės ūkinei – komercinei veiklai priemonių ir turto pardavimas gali gerokai padidinti nerealizacinį pelną.Viena iš žymiausių JAV konsultacinių firmų “Solomon Brother” teigia, kad tipiškas firmos finansavimas vidinių ir išorinių šaltinių sąskaita turėtų pasiskirstyti taip: Vidiniai finansavimo šaltiniai – 60%, Išoriniai finansavimo šaltiniai – 40%.Tai reiškia, kad vidinio finansavimo dalis kiekvienam lite sudaro 60 centų, išorinio – 40 centų.Vidinis finansavimas susidaro sumuojant investicijas iš amortizacinių atskaitymų fondo (49 ct) ir investicijas, daromas nepaskirstyto pelno sąskaita (11 ct).Išorinis finansavimas (40ct) vykdomas išleidžiant ir parduodant naujas akcijas (5 ct), taip pat imant paskolas (35 ct). Šiuo pasiūlymu reikėtų pasinaudoti naujos įmonės steigėjams.ALTERNATYVIOS ĮMONĖS VEIKLOS FINANSAVIMO RŪŠYS:LIZINGAS, FAKTORINGAS, FORFEITINGASKaip alternatyvos bankinėms paskoloms išsivysčiusiose Vakarų Europos šalyse ir jau Lietuvoje ypač paplitusios tokios finansavimo rūšys kaip lizingas, faktoringas, forfeitingas.Lizinginės operacijos – tai nauja finansavimo rūšis, finansiškai padedanti to norinčioms įmonėms. Ekonominiu požiūriu lizingas – tai ilgalaikis kreditas prekine forma, kai išnuomotos priemonės savininkas už suteiktą daiktinę paskolą gauna palūkanas. Lizingui būdinga trišalė sutartis, t.y. kai sandoryje dalyvauja trys šalys – lizingo davėjas nuomotojas, lizingo gavėjas nuomininkas ir objekto gamintojas tiekėjas.Faktoringas – tai ypatinga trumpalaikio finansavimo forma, susijusi su apyvartinio kapitalo kreditavimu. Šiuo metu tai universali sistema aptarnaujanti tiek eksportinę, tiek ir vidaus tiekėjo veiklą. Faktoringo pagrindas – tai perleidimas faktoringo kompanijai neapmokėtų mokėjimų reikalavimų, kurie atsiranda prekių, paslaugų realizavimo bei komercinio kredito suteikimo procese. Įmonei suteikusiai komercinį kreditą būna nepalanku laukti, kol klientas atsiskaitys. Tuomet tiekėjas gali pasinaudoti faktoringo paslaugas teikiančios firmos pasiūlymais. Ji superka iš tiekėjų klientų įsipareigojimus už tam tikrą mokestį. Gali būti perimtos ir tokios funkcijos : įsiskolinimų apskaita, išreikalavimas ir rizika, susijusi su skolininko nemokumu.

Operacija, panaši į eksportinį faktoringą yra forfeitingas. Tai eksporto kreditavimas superkant komercinius vekselius ir kitus mokėjimo reikalavimus pagal užsienio prekybos kontraktus. Tokiu būdu visa eksportuotojo rizika perduodama forfeitoriui, kuriam, siekiant apginti savo interesus reikia garantijos iš importuotojo šalies patikimiausio banko. Forfeitingo operacijos kaina viršija kitą kreditavimo formų kainą, tačiau jos privalumas yra tas, kad yra paprasta apiforminimo procedūra ir visa rizika tenka forfeitpriui.VERSLO MOKESČIAI Verslininkas pirmiausia turi išstudijuoti bendrą informaciją apie visus mokesčius ir svarbiausius jų bruožus. Tai būtina žinoti jau prieš steigiant įmonę. Priklausomai nuo įmonės teisinės formos priklauso mokamų mokesčių skaičius. Steigiant įmonę labai svarbu žinoti ir mokesčių lengvatas.

5. Literatūra

1. www.svv.lt2. www.lrinka.lt3. www..verslas.com4. www.vz.lt5. www.vdu.lt/leidiniai/organizacijuvadyba6. www1.vks.lt