Turinys
I. Įvadas…………………………………………………………………………………………..3II. Finansų sistema ir kreditas………………………………………………………………4III. Tarptautinio kredito klasifikacija………………………………………………………5IV. Tarptautinis komercinis kreditas……………………………………………………….8V. Tarptautinis banko ir valstybinis kreditas…………………………………………..9VI. Forfeitingas…………………………………………………………………………………..15VII. Tarptautinio Valiutos Fondo kreditinė veikla…………………………………….18VIII. Išvados………………………………………………………………………………………….21IX. Literatūra………………………………………………………………………………………22 Įvadas
Kuomet visa veikla vystoma tarptautiniu mastu ir apyvartoje sukasi daug kartų didesnės lėšos, tau jau paprasto kreditavimo nepakanka ir čia prasideda tarptautinis kreditavimas. Tarptautiniu kreditavimu gali užsiimti tiek ir pačios valstybės tiek ir tarptautinės organizacijos, tokios kaip Tarptautinis Valiutos Fondas (TVF), Pasalio bankas ir kitos. Tarptautinis kreditavimas turi ir savų panašumų ir skirtumų , lyginant su nacionaliniu kreditavimu. Savo darbe pamėginsiu aptarti pagrindines tarptautinio kreditavimo formas, jo savybes, kuo skiriasi nuo nacionalinio kreditavimo ir t.t. Finansų sistema ir kreditas
Valstybės ekonominės ir socialinės raidos lygis yra glaudžiai susijęs su finansų sistema. Finansų sistema – finansų įstaigų (bankų, komercinių bankų, gyvenamųjų namų bendrijų ir t.t.) ir rinkų (pinigų rinka, vertybinių popierių) tinklas, veikiantis įvairių finansų priemonių (bankų indėliai, iždo vekseliai, akcijos), kurios padeda pervesti pinigus, teikti paskolas ir skolintas lėšas, pagalba. Ji daro poveikį ekonomikai, socialiniams bei kitiems poreikiams, kadangi padeda formuoti valstybės finansinius išteklius. Nuo finansinių išteklių kiekio formavimo, naudojimo priklauso ūkio vystymosi tempai, visuomenės poreikių tenkinimas, krašto apsauga, valdymo įstaigų išlaikymas ir t.t. Finansiniai ištekliai yra formuojami dviem formom: finansine; kreditine.Finansinė forma – tai fondai bei kitos lėšos, nuolat esančios įmonių bei kitų ūkio subjektų apyvartoje, o kreditinė – skolintos piniginės lėšos, reikalingos laikinam jų poreikiui padengti. Finansinių išteklių perdavimas paprastai vykdomas finansų rinkose, kuriose pelningi ūkiniai vienetai savo valia laisvas lėšas perduoda jų stokojantiems ūkiniams vienetams ir taip sudaromos sąlygos ekonomikos kilimui.Taikant finansinį ir kreditinį mechanizmą, finansų rinkose vykdomos stambios finansinės operacijos, duodančios kraštui daug ekonominės bei socialinės naudos. Šios operacijos dažniausiai vykdomos per finansinius tarpininkus ( bankus, kitas finansines bei kreditines institucijas). Schematiškai galima būtų pavaizduoti sekančiai:
1.pav. Finansinis ir kreditinis mechanizmas
Finansinių išteklių perdavimas vyksta ne tik mikro, bet ir makro lygyje. Tarptautinių ūkinių santykių intensyvėjimas, tarptautinis darbo pasidalijimas sudarė sąlygas vis plačiau naudoti tarptautinį kreditą.Norėtųsi paminėti, kad kreditas, kaip ekonominė kategorija, apjungianti prekių, paslaugų ir kapitalo judėjimą, yra tampriai susijęs su kitomis ekonominėmis kategorijomis, pavyzdžiui pelnu, kaina, pinigais, o tarptautinis kreditas dar ir valiutos kursu, mokėjimo balansu, ir visais rinkos ekonomikos dėsniais.Sukaupti dideles apyvartines lėšas ir laikyti jas, niekur nepanaudojant, prieštarauja pagrindiniam rinkos ekonomikos dėsniui – gauti pelną. Todėl paskolų teikimas ir jų naudojimas turi duoti pajamas.Ekonominėje literatūroje yra išskiriama daugybė kredito rūšių pagal įvairius kriterijus. Stambiausios iš jų: vidinis (nacionalinis); tarptautinis.
Tarptautinio kredito klasifikacija
Kadangi nacionalinio ir tarptautinio kredito esmė sutampa, tarptautinį kreditą galima skirstyti į tas pačias rūšis pagal tuos pačius kriterijus. Dėl prekybos masto neišskiriamas tik vartotojiškas tarptautinis kreditas.Kaip jau buvo minėta, tarptautinis kreditas – skolinamo kapitalo judėjimas tarptautinių santykių sferoje susijęs su laikinu valiutinių ir prekinių išteklių naudojimu skolon, vadovaujantis apmokėjimo, terminuotumo garantijomis ir tikslingumo principu. Tarptautiniame kredite panaudojamos valstybės, įmonių, kolektyvinių skolų fondų, tarptautinių valiutinių–kreditorinių ir finansinių organizacijų lėšos.Pagal kredito šaltinius išskiriamas vidaus, užsienio ir mišrus užsienio prekybos kreditavimas ir finansavimas. Šios sąvokos yra glaudžiai susijusios ir dalyvauja visose prekių judėjimo stadijose nuo eksportuotojo iki importuotojo, įskaitant eksportuojamos prekės pagaminimą, transportavimą, sandėliavimą ir panašiai. Kuo prekė yra arčiau realizacijos stadijos, tuo skolininkui palankesnės kredito sąlygos.Pagal paskirtį, priklausomai nuo to, kokia užsienio ekonomikos sutartis vykdoma, išskiriamas:komercinis tarptautinis kreditas, susijęs su užsienio prekyba ir paslaugomis;finansinis tarptautinis kreditas, naudojamas visiems kitiem tikslams, įskaitant tiesioginius kapitalinius įdėjimus, statybą, vertybinių popierių įsigijimą, skolų dengimą, valiutinę intervenciją;
tarpinis kreditas.Kiti literatūros šaltiniai pagal paskirtį išskiria tokias tarptautinio kredito formas:1. atsiskaitomasis;2. investicinis;3. eksporto.Pagal tai, kokiu pavidalu suteikiamas kreditas, skiriamas prekinis tarptautinis kreditas, kurį dažniausiai suteikia eksportuotojai, ir valiutinis kreditas, kurį grynais suteikia bankas. Esant prekinei tarptautinio kredito formai, skolinamos prekės, už kurias po tam tikro laiko bus užmokėta. Esant piniginei formai ir skolinami, ir grąžinami pinigai.Pagal suteikiamo kredito valiutą išskiriami tarptautiniai kreditai, padengiami valstybės- importuotojos ar valstybės–eksportuotojos valiuta arba trečiosios valstybės valiuta, o taip pat pasauline valiuta, pvz., ekiu. Pagal trukmę trumpalaikiai kreditai skirstomi į:1. trumpalaikis iki 1 metų, kartais iki 18 mėn. (ypatingai trumpi – iki 3 mėn., skaičiuojami paromis, savaitėmis);2. vidutinio ilgumo nuo 1 iki 5 metų;3. ilgalaikis virš 7 metų.Trumpalaikis kreditas aprūpina apyvartiniu kapitalu ir naudojamas dažniausiai. Ilgalaikis tarptautinis kreditas naudojamas investavimui į pagrindines gamybos priemones. Beveik 85 proc. mašinų eksporto finansuojama tarptautinio kredito. Suteiktas trumpalaikis kreditas dažnai pratęsiamas iki vidutinio ilgumo arba ilgalaikio tarptautinio kredito. Tokiu atveju garantijas duoda valstybė.Atsižvelgiant į tai, ar kreditas apdraustas ar ne, išskiriami apdrausti ir blankiniai tarptautiniai kreditai. Kaip apsidraudimo forma dažnai tarnauja prekės, prekių įsigijimo ir kiti dokumentai, nekilnojamas turtas, vertybiniai popieriai, vekseliai. Galimos trys prekių, kaip kredito grąžinimo garantijos, formos:tvirtas užstatas (kai tam tikra prekių dalis pereina laikinon banko nuosavybėn);užstatytas prekėmis (apskaičiuojamas tam tikro asortimento, tam tikros sumos prekių kiekis);užstatas prekėmis, kurias galima perdirbti (iš užstatytų prekių galima gaminti įvairius gaminius, tačiau juos reikia perduoti bankui).Kreditorius yra labiau linkęs imti užstatą prekėmis, kurios lengviau realizuojamos.Kartais kaip garantas pasitarnauja valstybės–importuotojos auksas. Ypač tai aktualu besivystančioms šalims. Tačiau tokia garanto forma nepasiteisino: jeigu vieni kreditai garantuoti auksu, tai ir gaunant naują kreditą, kreditorius reikalaus jį garantuoti auksu. Neįvykdžius kredito sutarties sąlygų ir negražinus laiku kredito, valstybė – kreditorė turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo iš garantijos sumos.Išduodant bankinį kreditą, skolininkas įsipareigoja jį apmokėti laiku. Išskirtinis tokio kredito dokumentas – solo – vekselis su vieno skolininko parašu.Pagal kredito suteikimo techniką skiriami akceptiniai tarptautiniai kreditai, kuomet akceptuojamos banko ar importuotojo išlaidos, depozitų sertifikatai, obligaciniai manai, konsorciniai tarptautiniai kreditai ir panašiai.Pagal tai, kas yra tarptautinio kredito subjektai, išskiriami:1. komercinis kreditas, kurį suteikia įmonės, eksportuodamos savo prekes skolon;2. banko, kai vienas iš kreditinių santykių subjektų yra bankas. Šis kreditas apima eksporto – importo operacijas, vekselių apskaitą, išlaidų akceptą, investicinius kreditus ir kt.;3. tarpvalstybinis. Šis kreditas dažnai tampa investicinio forma, kuris panaudojamas kapitaliniams įdėjimams. Jis gali būti suteikiamas pinigine ir prekine forma;4. mišrus, kai dalyvauja ir juridiniai asmenys, ir valstybės.Pagal dalyvių skaičių išskiriami dvišaliai ir daugiašaliai kreditai.Išskiriamos tokios pagrindinės tarptautinio kredito atsiskaitymo formos:1. inkasavimo. Bankui perduodami banko dokumentai, vekseliai. Priimdami bankai juos įsipareigoja išieškoti eksportuotojui priklausančius pinigus;2. akredityvai. Prekiniu akredityvu garantuojamas mokėjimas laiku.Eksportuotojas gauna pinigus pateikęs prekių dokumentus;3. perlaidų;4. čekiais.Kredito suteikimo tvarka gali būti labai įvairi: kredito suma pervedama į atskirą valstybės importuotojos sąskaitą, iš kurios apmokama pristatoma produkcija, atliekami darbai ir paslaugos; į sąskaitą įtraukiamos nuolat skolon gautų prekių sumos. Jos kaupiamos tol, kol pasiekiama bendra kredito suma; suteikiamas kreditas kompensaciniams sandoriams; įforminamas lizingas, faktoringas ir kt..Padengiant kreditus gali būti naudojami tokie būdai: proporcinis, kai kas tam tiktą laiką įnešamos vienodos skolos padengimo sumos; progresinės, kai skolos padengimo sumos nuolat didėja; apmokėjimas per vieną kartą.Tarptautinis komercinis kreditas
Komercinis, dar vadinamas privačiu, kreditas – tai kreditas, kurį dažniausiai suteikia eksportuotojas importuotojui atidedant mokėjimo terminą. Šis kreditas įmanomas tik prekine forma. Komercinis kreditas dažniausiai apiforminamas: vekseliu, kai eksportuotojas pasirašęs pardavimo – pirkimo sutartį išrašo vekselį importuotojui. Pastarasis, gavęs visus komercinius dokumentus akceptuoja vekselį, t.y. sutinka jį apmokėti iki vekselyje nurodyto termino;
atvira sąskaita, kai eksportuotojas į importuotojo sąskaitą įrašo suteiktų paslaugų ar parduotų prekių vertę kaip pirkėjo skolą. Pastarasis įsipareigoja ją apmokėti per tam tikrą laiką. Dar viena iš komercinio kredito formų yra mokėjimas avansu, kai importuotojas iš anksto apmoka 10-15 procentų užsakytų prekių vertės. Importuotojo mokėjimas avansu yra vienas iš eksporto kreditavimo būdų ir tuo pačiu verčia importuotoją laikytis sutarties ir priimti užsakytas prekes. Jeigu sandoris neįvyksta dėl kaltės asmens, sumokėjusio avansą, tai pastarasis privalo sumokėsi su netesybomis susijusiais nuostolius, o avansas prarandamas negrįžtamai. Jei sandoris neįvyksta dėl asmens, gavusio avansą, šis privalo grąžinti jį pirkėjui ir atlyginti patirtus nuostolius. Taigi avansas tarsi garantuoja sandorio vykdymą tiek iš vienos, tiek iš kitos pusės. Nors komercinis kreditas nusako santykių pobūdį tarp pirkėjo ir pardavėjo, jis labai dažnai yra susijęs su banko kreditu. Pavyzdžiui, perkant įvairias mašinas ir įrengimus suteikiamas ilgalaikis kreditas, kas įšaldo dalį eksportuotojo lėšų. Todėl jis dažnai būna priverstas gauti kreditą iš banko. Kadangi komercinis kreditas yra ribotas, o tarptautinės prekybos mastai dideli, sustiprėja banko kredito svarba. Komercinio kredito privalumai: jo neįtakoja valstybiniai eksporto/importo apribojimai; Vyriausybė nesikiša į komercinius-kreditinius santykius; galima betarpiškai tartis dėl kredito kainos. Kaip trūkumai dažnai išskiriami: kredito terminų ir vertės ribotumas, kurį įtakoja įmonės-tiekėjos būklė; importuotojo priklausomybė nuo eksportuotojo; prekių kainos importuotojui didinimas ir pan.Tarptautinis banko ir valstybinis kreditas
Banko kreditai tarptautinėje prekyboje yra svarbesni nei komerciniai. Jie leidžia kredito gavėjui lengviau naudotis gautomis lėšomis, jam nereikia kreiptis kredito į tiekėją, kadangi dabar jis už prekes gali atsiskaityti grynais pinigais. Valstybinių lėšų pritraukimas leidžia kai kuriems bankams eksportuotojams suteikti kreditą 10–15 metų žemesnėmis nei rinkos palūkanų normomis. Tačiau bankai dažnai riboja kredito naudojimą už šalies ribų ir reikalauja, kad pastarasis būtų skirtas pirkti prekėms iš tų įmonių, kuriomis bankas yra suinteresuotas. Tuo banko kreditas yra panašus į komercinį.
Bankas išduoda kreditą, jei kaip grąžinimo garantija yra importuojamos ir eksportuojamos prekės, prekių dokumentai, vekseliai ir panašiai. Kartais bankai išduoda stambioms įmonėms–eksportuotojoms, su kuriomis jau senai bendradarbiauja, oficialiai neapdraustus, blankinius kreditus. Banko kreditą gali išduoti bankas arba kita kredito organizacija. Kad galėtų koordinuoti užsienio prekybos kreditavimą, mobilizuoti didelius kreditinius išteklius ir pasidalinti su kreditavimu susijusią riziką, bankai kuria konsorciumus, sindikatus. Bankai suteikia eksporto ir finansinį kreditą. Eksporto kreditas – tai kreditas, kurį išduoda šalies–eksportuotojos bankas šalies–importuotojos bankui. Kreditas išduodamas grynais pinigais, tačiau jo gavėjas šį kreditą turi panaudoti prekybai su šalim kreditore. Viena iš tokio kredito formų yra kreditas pirkėjui 5 – 8 metams ir ilgiau.Susitarimas dėl kredito.1. Avansiniai mokėjimai.2. Dokumentai.3. Kredito panaudojimas.4. Kredito padengimas.
3 pav. Kreditas pirkėjui
Kredito pirkėjui ypatumas tas, kad eksportuotojo bankas betarpiškai kredituoja ne savo šalies eksportuotoją, o kitos valstybės importuotoją, t.y. šalies importuotojos įmones ir bankus. Suteiktas kreditas tampa pirkėjo arba jo banko skola. Dažnai tokia kredito forma naudojama, kai norima įsigyti prekes iš konkrečios įmonės. Tokiu atveju eksportuotojas nedalyvauja susitarime dėl kredito procese, kad negalėtų įtakoti kredito sumos paaukštindamas parduodamų prekių kainą. Kreditas suteikiamas geresnėmis sąlygomis nei kad siūlo kitos alternatyvios kreditavimo formos. Taip siekiama išlaikyti kredito pirkėjui konkurentabilumą. Terminas yra ilgesnis nei tiekėjo suteikto kredito: dažniausiai suteikiamas ilgalaikis arba vidutinio ilgumo kreditas. Stambūs bankai išduoda akceptuotą kreditą. Eksportuotojas susitaria su importuotoju, kad atsiskaitymas vyks per banką, kai bankas akceptuos eksportuotojo pateiktas su prekių pardavimu susijusias išlaidas. Pagal 1930 m. Ženevos vekselių konvencijos įstatymą toks akceptas turi būti paprastas ir nesąlyginis, tačiau gali būti apribotas vekselio sumos dalimi (dalinis akceptas). Akceptuotojas tampa pagrindiniu skolininku, atsakingu, kad skola bus grąžinta laiku. Jei skola negrąžinama, vekselio turėtojas gali išieškoti skolos sumą iš akceptuotojo. Bankų akceptuoti vekseliai yra instrumentas tarpbankiniams kreditams, kas dar labiau praplečia užsienio prekybos galimybes.
Egzistuoja akceptų rinka. Stambaus ir reikšmingo banko akceptuotos išlaidos lengvai realizuojamos skolinamoje kapitalo rinkoje. Viena iš eksporto kreditavimo formų yra akceptinis – rambursinis kreditas, kai akceptuoja eksportuotojo vekselius trečiosios šalies bankas, o vekselio sumą importuotojas sumoka bankui – akceptuotojui. Eksportuotojas susitaria su importuotoju, kad atsiskaitymas vyks per banką akceptuojant išlaidų sumą, kurią pateiks eksportuotojas, paskutiniam jų savininkui. Taip daroma jei pardavėjas nėra užtikrintas dėl importuotojo mokumo arba nori gauti pinigus dar nesuėjus vekselio išpirkimo terminui. Įvykus tokiam susitarimui importuotojas paveda savo bankui sudaryti akcepto sutartį. Bankas – akceptuotojas reikalauja savalaikio vekselio apmokėjimo ir eksportuotojo bankui išstato akceptuotą akredityvą. Gavęs apie tai pranešimą, eksportuotojas prekes perduoda importuotojui, suskaičiuoja išlaidas, paruošia visus komercinius dokumentus ir visa tai siunčia savo bankui, kur paprastai apskaičiuojama vekselio suma. Eksportuotojo bankas pasiunčia išlaidas ir dokumentus bankui – akceptuotojui, kuris akceptavęs šią sumą nukreipia ją arba į eksportuotojo banką, arba jo korespondentui, arba filialui, o prekių dokumentus – importuotojo bankui. Šiuos dokumentus pastarasis perduoda importuotojui (tačiau pasilieka nuosavybės teises į prekes). Eksportuotojo bankas perskaičiuoja akceptuotas lėšas, o po to jos vekselio forma pateikia į skolinamo kapitalo rinką. Štai čia ir yra tokio kredito specifika bei privalumai. Dar iki apmokėjimo termino importuotojas perveda valiutą savo bankui ir atgauna nuosavybės teises į prekes. Importuotojas dengiamų išlaidų sumą perveda bankui – akceptuotojui likus kelioms dienom iki termino pabaigos. Suėjus paskutinei termino dienai paskutinės akceptuotų išlaidų (vekselio) savininkas kreipiasi į banką – akceptuotoją. Pastarasis patikrina vekselio autentiškumą, išlaidų perdavimo seką (būna net iki 10 tarpininkų) ir įsitikinęs, kad pateikęs vekselį yra tikrai paskutinysis savininkas, padengia vekselį. Techniškai akceptiniame – rambursiniame kredite naudojamas akredityvas ir pervedamasis vekselis. Tokio kredito sąlygos – limitas, terminas, procentai, dokumentų tvarkymas, eiliškumas, panaudojimas, apmokėjimas – nustatomos remiantis išankstiniu tarpbankiniu susitarimu. Kreditas apdraustas prekių realizavimu. Kai kuriose šalyse (Didžiojoje Britanijoje. Olandijoje, Belgijoje) naudojama tarpinė komercinio ir bankinio kredito forma – brokerinis kreditas. Kaip ir komercinis jis susijęs su prekiniais sandoriais, tačiau naudojamos tokios pačios priemonės kaip ir suteikiant banko kreditą. Brokeriams atitenka 1/50 – 1/32 skolintos sumos dalis. Didžiojoje Britanijoje brokerių firmos apjungtos į asociaciją ir disponuoja informacija apie pasaulines rinkas. Tačiau užsienio prekyboje brokerinis kreditas naudojamas retai. Bankai suteikia ilgalaikį kreditą kompensaciniams sandoriams, kurių pagrindas abiejų sandorio pusių keitimasis vienodos vertės paslaugomis, prekėmis ir pan. Tokio kredito skiriamasis bruožas – stambios sumos, ilgas terminas ir abipusis importo ir eksporto sąlygų statymas. Finansinis kreditas leidžia įgyti prekes bet kokioje rinkoje esant pačioms geriausioms sąlygoms. Finansinis kreditas labiau skirtas padengti skolas. Valstybės užsienio skola pradedama analizuoti nuo įsiskolinimo likučio ir skolos dalies, tenkančios vienam gyventojui. Peržiūrima šių rodiklių analizė, jų struktūra, valiuta, atsiradimo priežastys, šaltiniai ir panašiai. Toliau šie rodikliai susiejami su valstybės ekonomikos vystymosi rodikliais. Pavyzdžiui, priešpastatoma skolos suma ir nacionalinis produktas, skolos suma ir pajamos iš eksporto. Rezultatas parodo, kokia eksporto dalis panaudojama skolai dengti, kiek laiko šalis dengs savo užsienio skolą. Svarbus rodiklis, nusakantis kiek užsienio skola yra pavojinga, yra grynos užsienio skolos lyginimas su eksporto apimtimi. Įvertinant valstybės valiutinę – finansinę padėtį, atkreipiamas dėmesys į mokėjimų balanso stovį ir tendencijas, valiutinių resursų ir importo apimties santykį ir daugelį kitų specialių rodiklių. Vykstant bankų specializacijai ir jiems investuojant stambios kredito organizacijos suteikia ilgalaikį kreditą teoriškai iki 40 metų, praktiškai – 10-15 metų. Tuo užsiima specialūs kredito institutai – valstybiniai ir pusiau valstybiniai, kapitalą sukurdami išleidžiant vertybinius popierius. Dalimi ilgalaikio kredito yra mainai – kuomet valstybės ir privačios korporacijos gauna joms reikalingas lėšas į nacionalinę ir pasaulinę skolinamo kapitalo rinką išleisdamos savo įsiskolinimo įsipareigojimus. Ilgalaikio kredito mainų būdu didinamas pagrindinis kapitalas, mašinų, įrengimų eksportas, pramonės projektų realizavimas. Išskiriamos tokios ilgalaikio (10 – 15 ir ilgiau metų) kredito rūšys:1) dvipusiai tarpvyriausybiniai. Ilgalaikis tarpvalstybinis kreditas atsirado pirmojo pasaulinio karo metu. Pagrindiniu kreditorium buvo JAV. To pasekoje atsirado tarpvalstybinis įsiskolinimas, paaštrinęs tarpvalstybinius prieštaravimus. Prancūzija kreditą dengė iš Vokietijos mokamų reperacijų, o Vokietija – iš naujų JAV suteikiamų kreditų. Pasaulinės krizės metu 1929 – 1933 m. Vokietija ir kitos 25 šalys nustojo dengti kreditą. Antrojo pasaulinio karo metu karines ir kitokias medžiagas buvo stengiamasi įsigyti nuomos sąlygomis;2) tarptautinių ir regioninių valiutinių – kreditorinių ir finansinių organizacijų kreditai;3) pagalbos suteikimo linija, kai mainų sutartis sudaroma lengvinančiomis sąlygomis. Besivystančiose šalyse atsirado nauja kreditavimo forma, kai kelios kredito organizacijos finansuoja stambų projektą, ypatingai tai būdinga infrastruktūros finansavimui. Tokio finansavimo iniciatoriais tampa tarptautinės kredito institucijos, kurios pritraukia atskirus bankus, teikiančius kreditus lengvatinėmis sąlygomis. Egzistuoja dvi bendro finansavimo formos:1) paralelinis finansavimas, kuomet projektas dalomas į atskiras dalis, kurias finansuoja atskiri kreditoriai pagal nustatytas kvotas;2) finansavimas kartu, kai visi kreditoriai suteikia kreditus projekto vykdymo eigoje. Vienas iš jų koordinuoja ir kontroliuoja projekto parengimą ir įgyvendinimą. Toks finansavimas teikia naudą skolininkui, kadangi jis gali gauti kreditą lengvatinėmis sąlygomis. Tačiau daugiausiai naudos gauna kreditoriai, kadangi toks kreditavimas garantuoja skolos grąžinimą ir daro besivystančias šalis priklausomomis nuo kreditorės. Nauja ilgalaikio tarptautinio kredito forma – projektinis finansavimas. Jo specifika ta, kad atskiri finansavimo etapai yra vienas su kitu susiję. Bankas, organizuojantis projekto finansavimą, išskiria 6 jo etapus:1. Patrauklaus projekto paieška.2. Projekto rentabilumo ir rizikos įvertinimas.3. Kreditavimo sistemos sudarymas.4. Kreditorių tarpusavio sutarčių dėl finansavimo sudarymas.5. Kredito padengimo sistemos sudarymas (gamybinė, komercinė ir finansinė programa).6. Finansuojamo projekto įvertinimas ir palyginimas su planiniais rodikliais.Pagrindiniai, pasaulinėje praktikoje pripažinti, projektų finansavimų principai:1) vertindamas projektą bankas atsižvelgia į pesimistinę prognozę. Nustatant projekto patikimumą skaičiavimams naudojamas mažiausiai palankus įvykių vystymosi variantas. Nutarimas dėl projekto yra suderinamas su visais suinteresuotais banko padaliniais ir peržiūrimas Tarptautinių operacijų komiteto bei banko generalinės direkcijos;2) dar iki kredito sutarties pasirašymo, detaliai analizuojama produkcijos, kurios gamybai prašoma kredito, paklausos ir kainų dinamika, kad būtų galima nubraižyti projekto eksploatavimo periodui šių dydžių kitimo kreivę. Sekama produkcijos gamybai reikalingų komponentų kainų kaita;3) bankas gali reikalauti padengti kreditą iš pajamų, kurias duoda projekto realizavimas, todėl kliento atsakomybė apribojama. Kuomet įvykdoma 15 proc. projekto, laikoma, kad jis užbaigtas ir vienintelis kredito padengimo šaltinis yra pajamos iš šios projekto dalies;4) pridėtinės kredito padengimo garantijos gali būti: mokėjimo garantija; garantija, kad projektas bus užbaigtas; teikimo garantija įmonėms, kurios rūpinsis projekto realizavimu; papildoma garantija gali būti sponsoriaus arba įmonės, realizuojančios projektą, depozitas tam tikrai sumai banke – kreditoriuje. Šios garantijos apsaugo kredito dalį, kuri skiriama projekto paruošimo ir įstatymo periodui. Bankas – kreditorius nerizikuoja.5) bankas prisiima riziką, susijusio su eksploatuojamo projekto realizacija. Jis reikalauja, kad būtų sudarytos sutartys su įmonėmis, projekto produkcijos naudotojomis;6) kredito suteikimo sistema numato skirtingas kredito suteikimo sąlygas, priklausomai nuo kredito sumos. Nuosavų ir skolintų lėšų santykis įgyvendinant projektą svyruoja priklausomai nuo šakos;7) įvertindamas kreditą bankas analizuoja laukiamų grynų pajamų santykį su bendra kredito ir jo pajamų suma. Šis koeficientas neturi būti mažesnis nei 1,3; kai kur 1,8 priklausomai nuo šakos;8) kreditas dengiamas nuosekliai. Padengimo grafikas susijęs su eksploatacijos ciklu. Kredito dengimo kreivė priklauso nuo gamybos augimo, jos stabilizavimosi ir kritimo. Bankai suinteresuoti, kad kreditas būtų padengtas iki gamybos lygio kritimo.Užsienio prekybos didėjimas, didelių sumų mobilizavimo problema nulėmė tai, kad eksporto kreditavimo sistema, kurią siūlė komerciniai bankai, nepatenkino tarptautinės prekybos poreikių. Visoje eilėje šalių yra sukurta speciali mašinų ir įrengimų ilgalaikio kredito sistema. Privačių bankų sindikatai suteikia kreditus, jei šalis – skolininkė gaus kreditą Tarptautiniame valiutos fonde ar Tarptautiniame rekonstrukcijos ir plėtros banke. Pagrindinis tokio darbo pasidalinimo tikslas – atsižvelgiant į ekonominiu ir politinius faktorius, reguliuoti šalių – skolininkių priėjimą prie pasaulinės skolinamo kapitalo rinkos. Todėl pagal sumą tarptautinių valiutinių – kreditinių ir finansinių organizacijų suteikti kreditai užima nedidelę dalį lyginant su dvipusiais tarpvyriausybiniais kreditais ir ypač privačių bankų kreditais, tačiau atlieka svarbų vaidmenį.Forfeitingas
50 – ųjų metų pabaigoje – 60 – ųjų pradžioje buvo pradėta taikyti nauja finansinė paslauga, turinti kreditinį charakterį – forfeitingas. Forfeitingas – tai užsienio ekonomikos operacijų kreditavimas superkant iš eksportuotojo importuotojo akceptuotus vekselius, t.y. kredituojamas eksportuotojas, priimant iš jo importuotojo pripažintus vekselius. Ši operacija paplito užsienio prekyboje ir tapo ją skatinančiu veiksniu, tačiau forfeitingo operacijas galima taikyti ir šalies vidaus prekyboje.Kadangi tarptautinių sandorių vertė dažniausiai yra pakankamai didelė, importuotojas gali nesugebėti jos apmokėti per trumpą laiką, todėl jis gali reikalauti ilgalaikio arba vidutinialaikio kredito iš eksportuotojo. Pastarasis gali būti pajėgus finansuoti importuotoją, tačiau nesuinteresuotas to daryti, kadangi tokiu atveju savo pinigus atgautų tik po kelerių metų. Šios problemos sprendimas – forfeitingo operacijos.Forfeitingas pagreitina eksportuotojo lėšų apyvartumą ir tuo pačiu sumažinamas debitorinis įsiskolinimas, todėl šios operacijos dažniausiai naudojamos šalyse, kuriose nepakankamai kredituojamas eksportas.Forfeitingas yra nepadengtų įsiskolinimų pirkimas ir pardavimas. Tuo jis yra panašus į faktoringą. Pirkėjas išrašo komplektą vekselių sumai, kuri lygi prekės vertei ir procentiniams pinigams už kreditą. Pardavėjas vietoj apmokėjimo grynais pinigais gauna įsipareigojimą sumokėti. Pardavėjas šį vekselių portfelį parduoda bankui arba specialiai forfeitingo kompanijai. Bankas, pirkdamas vekselius, prisiima atsakomybę juos apmokėti.Forfeitingo operacijoje sujungiami tiekėjo, pirkėjo ir banko interesai. Kai pirkėjo įsipareigojimą apmokėti pagal vekselį garantuoja bankas – garantas (nes bankui, superkančiam vekselius, svarbu juos išdavusio subjekto mokumas), operacijoje integruojasi ir jo interesai. Kiekvienas operacijos dalyvis pirmiausiai mato savo tikslus ir siekia jų, rengiant susitarimo sąlygas: pardavėjo tikslas – pardavus vekselius, gauti sumą, adekvačią parduotų prekių sumai; pirkėjo tikslas – įsigyti reikiamas prekes mažiausiomis išlaidomis.Forefitingas leidžia tiekėjui suteikti jo prekės pirkėjui kreditą kito asmens sąskaita, gauti reikiamų pinigų sumą sandorio pradžioje ir išvengti rizikos, susijusios su pirkėjo nemokumu ar palūkanų normos svyravimu, nepatirti arba sumažinti kreditavimo ir draudimo organizavimo išlaidas. Bankui forfeitingas – įprasta vekselių vekselių pirkimo operacija.
Forfeitingo operacijos atliekamos,kai: operacijos vertė pakankamai didelė; mokėjimo terminas nuo 6 iki 5 – 7 metų; yra palikimo banko garantijos. Forfeitingo principinė schema pateikta 7 pav.1. Prekės2. Vekselių portfelis3. Vekselių portfelio pardavimas4. Grynieji pinigai5. Pranešimas6. Vekselioapmokėjimas
7 pav. Principinė forfeitingo schema
Stambiems forfeitingo sandoriams įgyvendinti bankai buriasi į konsorciumus. Tarptautinio Valiutos Fondo kreditinė veikla
Fondo sutartyje jo kreditinės veiklos identifikacijai naudojamos dvi sąvokos:1) sandėris (tarnsaction) – valiutinių lėšų suteikimas šalims iš jo paties resursų;2) operacija (operation) – finansinių ir techninių paslaugų suteikimas panaudojant skolintas lėšas.TVF vykdo kreditines operacijas tik su oficialiais organais – iždo, centriniais bankais,stabilizaciniais fondais. Skiriasi mokėjimo balanso deficito padengimui skirti kreditai bei kreditai skirti šalių – narių struktūrinės ekonominės persitvarkymo politikos palaikymui. Šalis, stokojanti užsienio valiutos, ją perka ar kitaip skolinasi arba atlieka SDR mainais į ekvivalentų nacionalinės valiutos kiekį, kuris įtraukiamas į TVF sąskaitą tam tikros šalies banke. Ruošiant šį mechanizmą, TVF manė, kad šalys – narės pareikš tolygius reikalavimus valiutai ir dėl to jų šalių – narių nacionalinės valiutos, įplaukiančios į Fondą, ims pereidinėti iš vienos šalies į kitą. Todėl šios operacijos neturėjo tapti kreditinėmis, tikrąja to žodžio prasme. Dauguma į Fondą besikreipiančių šalių, su prašymais suteikti kreditą, turi nekonvertuojamą valiutą.To pasekoje TVF suteikia valstybėms – narėms valiutos kreditus kaip “užstatą”, atitinkantį konvertuojamos valiutos sumą. Kadangi nekonvertuojama valiuta neturi paklausos, tai ji pasilieka Fonde iki ją išpirks šios valiutos šalys – emitentės. Šalių – narių priėjimas prie kreditinių išteklių apribotas tam tikromis sąlygomis. Pagal pradinę Fondo Sutartį jos buvo sekančios:1) šalies – narės per 12 mėn. gauta valiutos suma, buvusi prieš dabartinįkreipimąsi į Fondą, įskaitant prašomą sumą, negalėjo viršyti 25 % šalies kvotos;2) tam tikros šalies bendra valiutos suma, TFV aktyvuose, negalėjo viršyti
200% kvotos (įskaitant 75% kvotos, įneštos į Fondą pagal raštišką pasižadėjimą). Peržiūrėtoje 1978 m. sutartyje pirmoji sąlyga buvo panaikinta. Tai leidžia šalims – narėms išnaudoti savo galimybes, gaunant iš TVF valiutą, per trumpesnį nei 5 metai laikotarpį. Kas liečia antrą sąlygą, tai išimtiniai atvejais, jos veikimas gali sustoti. TVF už suteiktus kreditus ima iš šalių – skolininkių vienkartinį mokestį, kurio dydis yra 0,5% nuo sandėrio sumos bei tam tikrą įmoką (charge) arba procentinę normą, besiremiančią rinkos normomis. 1992/93 finansiniais metais ši įmoka, skaičiuojama metams, sudarė vidutiniškai 6,60% (praeitais metais – 8,02%). Šalis – narė, baigiantis nustatyto periodo laikui, privalo atlikti atgalinę operaciją – išpirkti iš Fondo nacionalinę valiutą, grąžinant jam lėšas SDR arba užsienio valiuta. Ši operacija, reiškianti anksčiau gauto kredito padengimą, įvykdoma per 3 1/4 – 5 metus nuo valiutos pirkimo dienos. Be to, šalis – skolininkė privalo pirma laiko išpirkti savo likutį dėl Fondo valiutos, tuo pagerindama jos mokėjimo balansą bei padidindama valiutinius išteklius. Jeigu šalies – skolininkės nacionalinė valiuta, esanti TVF, perkama kitų valstybių, tai tuo pačiu metu apmokami jos įsiskolinimai Fondui. TVF šalies – narės įsigyjama pirmoji 25% kvotos dydžio užsienio valiutos porcija ( iki Jamaikos sutarties buvusi auksine dalimi) nuo 1978 m. vadinasi rezervine dalimi. Ji apibūdinama kaip šalies – narės kvotos viršijimas suma, esančia tam tikros šalies nacionalinės valiutos Fondo atsargoje. Taigi, jeigu Fondas naudoja dalį šalies – narės įneštos nacionalinės valiutos lėšų suteikimui kitoms šalims, tai tos šalies rezervinė dalis atitinkamai padidėja. Šalių – narių skolų suma suteikta Fondui, papildomuose kreditiniuose susitarimuose, suformuoja jos “kreditinę poziciją” Rezervinė dalis ir ”kreditinė pozicija” kartu, sudaro šalies – narės rezervinę poziciją Fonde. Esant šalims – narėms rezervinėje pozicijoje, lėšas iš TVF jos gali gauti automatiškai, tik paprašius. Šios pozicijos išnaudojimas, nereikalauja iš šalies procentinių bei komisinių įmokų ir neįpareigoja gautų valiutinių lėšų grąžinimui. “Kreditinių dalių” mechanizmas. Užsienio valiutos lėšos, kurios šalies – narės gali būti įgyjamos be rezervinės dalies (100% kvotos), dalijasi į 4 dalis po 25% kvotos. Ribinė kredito suma, kurią šalis gali gauti iš TFV išnaudojus rezervines ir kreditines dalis, sudaro 125% jos kvotos. Tarptautinis valiutos fondas pateikia šaliai, imančiai kreditą, tam tikrus reikalavimus, kurie pereinant nuo vienos kredito dalies prie kitos, pastoviai griežtėja. Šalies – narės įsipareigojimai, numatantys atitinkamų finansinių – ekonominių priemonių pravedimą, fiksuojamos “ketinimų laiške”, siunčiamame TVF. Jeigu Fondas pamanys, kad šalis naudoja kreditą, “prieštaraujantį Fondo tikslams” arba nevykdo jo nurodymų, jis gali apriboti arba visiškai nutraukti tos šalies kreditavimą .{}Pirmos kredito dalies panaudojimas gali būti įvykdomas kaip ir tiesiogiai perkant valiutą, kur reikalaujamą sumą šalis gauna tuoj po Fondo pritarimo jos prašymui, taip ir susitariant su TVF dėl rezervinio kredito. Tokie susitarimai praktikoje pradėjo rodytis nuo 1952 metų. Rezervinio kredito susitarimai arba susitarimai “ tand – by”(Stabd – by Arrangements), suteikia šaliai – narei garantiją, kad ji bet kuriuo laiku iš TVF galės gauti užsienio valiutą, pagal atitinkamą susitarimą, jeigu ji laikysis anksčiau aptartų sąlygų. Tokia kreditų suteikimo praktika analogiška kreditinių linijų atidarymui. 1950 – ųjų metų pradžioje ir iki 1970 – ųjų metų vidurio susitarimai dėl rezervinių kreditų buvo 1 metai, nuo 1977 m. – nuo 18 mėn. iki 3 metų, dėl mokėjimų balansų deficito didėjimo. Pagrindinė “ stand – by” kreditų paskirtis šiuo metu yra – TVF šalių – narių makro ekonominių – stabilizacinių programų kreditavimas. Valiuta, Fondo teikiama viršutinių kreditinių dalių rezervinio kapitalo pavidalu, išduodama tam tikromis porcijomis per numatytą susitarime laikotarpį. Šalies, gavusios kreditą susitarimo vykdymas, kontroliuojamas pasitelkiant į pagalbą specialius tikslinius kriterijus. Kol nėra užfiksuotas kriterijų įvykdymas, numatytas susitarime su Fondu, tol šalis negali gauti sekančios valiutos porcijos. Tokiu būdu, rezervinio kredito mechanizmas leidžia TVF daryti ekonominį spaudimą šalims – skolininkėms. 1974 m. sukurta išplėstinio kreditavimo sistema papildė rezervinę bei kreditines dalis. Ji skirta šalims – narėms, kurios nori valiutines lėšas gauti ilgesniam laikui bei didesniu kiekiu, atitinkamai pagal kvotos santykį, negu tai numato įprastinių kreditų sutarties dalys. Pagrindinė priežastis, dėl kurios šalys išplėstinio kreditavimo sistemoje kreipiasi į TVF, norėdamos gauti kreditą, yra rimtas mokėjimų balanso pusiausvyros sutrikimas, sukeltas esant struktūriniams pokyčiams pramonėje, prekyboje ar kainų mechanizme. Susitarimai dėl išplėstinių kreditų paprastai apriboti 3 metų laikotarpiu; esant būtinumui bei pagal šalių narių prašymą – iki 4 metų. Nuo 1992 m. lapkričio mėn. yra nustatyti sekantys, šalių narių priėjimo prie TVF lėšų rezervų išplėstiniuose kreditiniuose susitarimuose, limitai: 1) kreditų suteikimas per metus – iki 68% šalies – narės kvotos;2) kaupimasis, apimantis anksčiau šalies gauto kredito įsiskolinimą, kur ribinis dydis – 300% kvotos ( gryname išskaičiavime).IŠVADOS
Šiandieninės ekonomikos sąlygomis daugelis įmonių sprendžia finansines problemas, kylančias dėl pinigų stokos.Plečiant įmonės veiklą vadovams reikia rinktis iš kokių šaltinių finansuoti naujus projektus. Teoriškai jie turi tris alternatyvias finansavimo galimybes: naudoti įmonės uždirbtą pelną, didinti įmonės kapitalą išleidžiant naujas akcijas ir skolintis. Neišsivysčiusių šalių kapitalo rinkoje dažnai nėra didelio išorinių kapitalo kaupimo šaltinių pasirinkimo. Jei vidinių įmonės išteklių nepakanka, o savininkai nelinkę arba nepajėgūs didinti akcinio kapitalo, tai paprastai tenka lėšas skolintis iš bankų ar kitų finansinių-kreditinių įstaigų, sukaupusių šalies ūkio subjektų laisvus piniginius išteklius. Kaip stambiausios kredito rūšys išskiriamos nacionalinis ir tarptautinis kreditas, kurias, savo ruožtu, galima skirstyti į atskiras grupes pagal daugelį kriterijų: pagal tai, kas yra kreditinių santykių subjektai; pagal kreditu naudojimosi laiką; pagal tai kokia forma – pinigine ar prekine – suteikiamas kreditas ir pan. Tarptautinis kreditas savo esme nesiskiria nuo nacionalinio, išskiriamos tos pačios pagrindinės, išskyrus vartotojišką, kredito formas. Tarptautiniai kreditiniai santykiai vyksta platesniu mastu, todėl kreditinės operacijos yra sudėtingesnės ir išsiskiria kai kuriais niuansais. Šių santykių subjektai yra importuotojas, eksportuotojas, jų bankai ir pan. Renkantis kredito formą, reikia atsižvelgti į daugelį veiksnių: kreditorių; kredito dydį; kredito kainą; terminus ir pan. Šiuos veiksnius reikia išanalizuoti kiekvieną atskirai ir vėliau juos apjungti į visumą. Tarptautiniuose santykiuose Lietuva daugiausiai yra skolininkė. Daugelis įmonių, norėdamos greičiau realizuoti savo produkciją, palaikyti glaudesnius santykius su partneriais, suteikia komercinį ( tiek vidaus, tiek užsienio) kreditą. Dėl nepasitikėjimo bankais vis tik pirmenybė teikiama valstybiniam kreditui, kurio grąžintinumą garantuoja Vyriausybė.
Literatūra
1. L. Ališauskas, V. Vaškelaitis “Šiuolaikinės bankų sistemos” Vilnius,1998.2. E. Bartkus, E Buškevičiūtė “Finansai ir kreditas” Kaunas, 1993.3. V. Jurgutis “Bankai” Kaunas, 1940m4. Lietuvos banko statusas// Lietuvos aidas 1992m rugsėjo 14 diena.