Eksporto – importo finansavimas

Bendra apžvalga
Ukrainos Eximbank banko problemos
Ukrainos Eximbankui paskutiniu metu sekasi nekaip. Nors praeitais metais šalis turėjo 1,6 milijardų dolerių prekybos perteklių su ne NVS zonos šalimis (importas siekė 32,1 mlrd. JAV dolerių ir eksportas 3,7 mlrd. JAV dolerių), laisvai konvertuojamos valiutos rezervai buvo itin reguliuojami centinio banko saugyklose Kijeve.

Išmokos yra taip ribojamos kad dauguma Ukrainos įmonių išgyvena sunkius laikus norėdamos prieiti prie lėšų, reikalingų jų importui. Sėkmingai dirbančios įmonės turi laisvai konvertuojamos užsienio šalių valiutos arba joms sekasi pateikti savo produktus dvišaliuose prekybos kliringo sąąrašuose (trade clearing lists). Ukraina turi daugybę tokių komercinių protokolų: su Rusija, Vengrija, Slovakija, Bulgarija, Lenkija, Kazachstanu ir kitomis buvusiomis Comecon valstybėmis. Problema yra ta, kad į tokius sąrašus pakliūna tik labai didelės kompanijos, tokios kaip Ukrimpex (1992 m. eksportas sudaro $ 450 mln.), Ukrzovnishpromtechobmin (300 mln. $); ar Nikopol, užsiimanti geležies lydinių gamyba (170 mln. $).

Vienintelė visų kitų įmonių galimybė yra įsitraukti į barterinius mainus ar modernesnius oficialiai įtvirtintus prekių mainų sandėrius. Bet kaip prekybos finansavimo schema prekių mainai nėra pernelyg populiari su užsienio tiekėjais. Yra gana koomplikuota užmegzti tokius santykius ir tai dažnai reiškia didelės prekybos įmonės, tokios kaip Ukrbarimex Kieve, įsitraukimą. Tokios didelės prekybos firmos – turinčios išvystytus vietinio ir tarptautinio gabenimo kanalus; su aukštais komisiniais ir mokesčiais, prekeiviais ir jų teisininkais, rengiančiais pervežimo sutartis ir ba

audų straipsnius – dažnai suduoda lemiamą smūgį.

Tradiciškai, tokie sandėriai apima didžiulius produkcijos kiekius ir tai sudaro galimybes verslininkams maksimizuoti įplaukas. Vienas iš pavyzdžių yra dabar įžymi BĮ “Pepsico”, įkurta 1992 m. Amerikos kompanija pristato gaiviųjų gėrimų koncentratą ir įpakavimo įrangą, taip pat ji pradėjo steigti Pizza Hut restoranus; trys vietiniai partneriai tiekia krovininius laivus (kurie po to yra perparduodami už laisvai konvertuojamą užsienio šalių valiutą) kaip užmokestį.

Dažniau decentralizuota užsienio prekyba ir bankininkystė įgalina mažesnes kompanijas Ukrainoje ir už jos ribų naudoti prekybos mainus nepriklausomai nuo didžiųjų prekybos įmonių. Įprastai plėtodamos naujus kontaktus, užsienio ir vietinės kompanijos dabar kreipiasi į komercinius bankus, tokius kaip Ukrsostsbank’ą, dalinai priklausantį Pirmajam Ukrainos bankui ar Kijevo Agroprombank’o filialus ir Incombank’ą, kad šie padėtų įforminti prekių mainų sandorius.

Šaltinis: Bela Paapp and Robert Steely, “trade Finance:Fe Options”, Business Central Europe, July/August 1993, p. 50

Tarptautinė prekyba turi veikti atsižvelgdama į esminę dilemą. Įsivaizduokime importuotoją ir eksportuotoją, kurie norėtų plėtoti verslą tarpusavyje. Taip pat įsivaizduokime kad jie gyvena toli viena nuo kitos esančiose šalyse. Jie nėra niekados susitikę, šneka skirtingomis kalbomis, veikia skirtingoje politinėje aplinkoje, išpažįsta skirtingą religiją. Jie gyvena skirtingose kultūrose todėl skirtingai suvokia įsipareigojimų kitiems asmenims vykdymą. Jie abu žino, kad jei nevykdys įsipareigojimų, kita pusė išgyvens sunkius laikus kad išlygintų pusiausvyrą. No

ors sakyti kad jie nepasitiki vienas kitu yra griežtoka, kiekvienas iš jų turi svarių priežasčių būti be galo įtarus prekiaujant su kitu.
Dėl susidariusio atstumo tarp dviejų šalių, yra neįmanoma tuo pačiu metu perduoti prekes ir įsipareigoti sumokėti kitai pusei. Importuojas pasirinktų tokią seką:
1. eksportuotojas pristato prekes.
2. importuotojas apmoka už jas tik po pristatymo.
Šiuo atveju visą riziką prisiima eksportuotojas. Eksportuotojo pirmenybė yra tiksliai priešinga, kuri perkelia visą riziką importuotojui”
1. Importuotojas sumoka už prekes.
2. Eksportuotojas pristato prekes tik po apmokėjimo.
Ši problema tarp nepatiklių partnerių tarptautinėje erdvėje yra sprendžiama naudojantis patikimu banku kaip tarpininku. Supaprastintas modelis galėtų būti toks:
1. Importuotojas gauna banko pasižadėjimą sumokėti Importuotojo vardu;
2. Bankas pažada eksportuotojui sumokėti Importuotojo vardu;
3. Eksportuotojas išsiunčia produkciją “Bankui”, pasitikėdamas šio pažadu;
4. Bankas sumoka eksportuotojui;
5. Bankas “išduoda” prekes importuotojui;
6. Importuotojas sumoka bankui.

Šioje supaprastintoje schemoje importuotojas gauna banko pasižadėjimą sumokėti jo vardu, žinodamas, kad eksportuotojas pasitikės banku. Banko pasižadėjimas sumokėti yra vadinamas akredityvu.
Eksportuotojas pristato produkciją į importuotojo šalį. Nuosavybės teisė į produkciją yra perduodama bankui dokumentu, vadinamu konosamentu (važtaraštis). Eksportuotojas pareikalauja banko sumokėti už prekes; bankas taip ir padaro. Dokumentas pareikalauti apmokėjimo vadinamas trata. Bankas, sumokėjęs už prekes, nuosavybės teisę į prekes perduoda importuotojui, kuriuo bankas pasitiki. Tuo pat metu arba vėliau, tai priklauso nuo susitarimo, importuotojas sumoka bankui.
Tarptautinių kompanijų finansų direktoriai turi suprasti šiuos tris pagrindinius dokumentus iš dalies dė

ėl to, kad jų atstovaujamos firmos dažai prekiauja su neprisijungusiomis prie tarptautinių susitarimų šalimis, bet taip pat ir dėl to, kad dokumentacijos sistema teikia trumpo laikotarpio kapitalo šaltinį, kuris gali būti naudojamas ir tada, kai prekiauja susijusios šalys.

Sistemos privalumai

Trys pagrindiniai dokumentai ir jų sąveika yra aprašoma toliau. Jie sudaro sistemą, kuri vystėsi ir kito per šimtmečius kad apgintų tiek importuotoją, tiek ir importuotoją nuo tarptautinių mainų neįvykdymo rizikos, taip pat kad suteiktų papildomą finansavimą.

Neįvykdymo rizika

Kaip minėta anksčiau, kai importuotojas ir eksportuotojas susitaria dėl sąlygų, pardavėjas įprastai išlaiko nuosavybės į prekę teisę iki to momento, kai yra užtikrintas dėl apmokėjimo. Kaip bebūtų, pirkėjas vengs mokėti kol dar nėra gavęs prekių, arba bent jau kol nėra perėmęs nuosavybės teisių į jas. Kiekvienas nori būti užtikrintas, kad kita pusė įvykdys savų įsipareigojimų dalį. Trys pagrindiniai prekybos dokumentai – akredityvas, trata ir važtaraštis – yra dalis rūpestingai suformuotos sistemos, kuri apibrėžia kas prisiima atsakomybę už nuostolius, su kuriais šalys gali bet kada susidurti.

Apsauga nuo tarptautinių mainų rizikos

Tarptautinėje prekyboje, tarptautinių mainų rizika kyla dėl prekybos operacijų (transakcijų) buvimo. Jei sandoris reikalauja mokėti eksportuotojo valiuta, importuotojui tenka visa su valiutos keitimu susijusi rizika. Jei sandoris reikalauja atsiskaitymo importuotojo valiuta, ši rizika tenka eksportuotojui.
Nuo su valiutos keitimu susijusios rizikos gali būti ap

psisaugota naudojant technikas, aprašytas 7 skyriuje, bet norint to išvengti neapsaugotoji šalis turi būti tikra kad tam tikra suma bus pervesta tam tikru konkrečiu metu. Trys pagrindiniai dokumentai, aprašomi šiame skyriuje užtikrina kartu ir pinigų sumos dydį ir konkretų laiką, ir tai sukuria pagrindą efektyviai apsaugai.
Neįvykdymo rizika ir tarptautinių mainų rizika yra itin svarbios kai tarptautinė prekyba yra epizodinė, vienkartinė be pakartotinio prekių vežimo ir be patikimų ilgalaikių santykių tarp pirkėjo ir pardavėjo. Kai eksporto/importo santykiai yra besitęsiantys ilgesnį laiką ir kai pagamintos prekės yra pristatomos kas savaitę ar mėnesį į galutinio vartojimo vietą ar mažmeninę realizavimo rinką kitoje šalyje, ir kai tų prekiaujančių šalių valiutos yra laikomos stipriomis, eksportuotojas may well bill the importe on open account after a normal credit check. Bankai teikia informaciją apie skolas ir and collection services outside of thesystem of processing drafts drawn against letters of credit.

Finansinių prekybos operacijų atlikimas

Dažniausiai tarptautinė prekyba apima laiko tarpą per kurį pinigai yra “įšaldyti” kol prekės yra pakeliui tarp dviejų šalių. Kai neįvykdymo rizika ir valiutų kursų rizika yra eliminuota, bankai mielai atlieka finansines operacijas prekės transportavimo metu. Bankai gali atlikti finansines operacijas transportavimo metu taip pat ir kai prekės yra laikomos pardavimui, jei jos yra laikomos pagrindinių dokumentų pagrindu, nesvarstant prekių kokybės ar kitų fizinių transportavimo aspektų.
Likusioje šio skyriaus dalyje mes detaliau pažvelgsime į akredityvą, konosamentą ir keletą papildomų dokumentų. Taip pat apžvelgsime vyriausybių programas skatinančias eksportą ir tarptautinius mainus, kurie yra vienas iš barterinių mainų rūšių.

AKREDITYVAS

Akredityvas, sutrumpintai L/C, yra finansinis instrumentas, išduotas banko importuotojo prašymu, kuriame bankas pažada sumokėti prekių pardavėjui kai pateikiami dokumentai, apibrėžti akredityve. Tarptautinėje prekyboje akredityvas kartais apibrėžiamas kaip komercinis akredityvas arba dokumentinis akredityvas. Akredityvas sumažina neįvykdymo riziką nuo tada, kai bankas sutinka sumokėti už dokumentus o ne už realias prekes. Ryšiai tarp trijų šalių pavaizduoti paveiksle 21.1.

Santykiai tarp akredityvą išleidžiančio banko ir beneficiaro grindžiami akredityve nurodytomis normomis, kurias nustatė bankas.
Santykai tarp pirkėjo ir akredityvą išleidžiančio banko yra grindžiami pirkėjo prašymu bei sutartimi dėl akredityvo išleidimo.

Santykiai tarp pirkėjo ir pardavėjo grindžiami jų tarpusavio pirkimo –pardavimo sutartimi.
Šaltinis: First NATIONAL bank ofChicago, Finansing U.S. compiled by Patricija A. Ferris, January 1975,p. 21

Tipinis sandorio įgyvendinimas

Nors detalės skirtingais atvejais skiriasi, priklausomai nuo akredityvo tipo ir jo sąlygų, pati operacija yra tipinė. Importuotojas (pirkėjas) ir eksportuotojas (pardavėjas) susitaria dėl prekybos operacijų ir importuotojas kreipiasi į savo vietinį banką dėl akredityvo išleidimo. Importuotojo bankas išleidžia akredityvą atsižvelgdamas į importuotojo finansinių galimybių bei būklės įvertinimą arba bankas gali pareikalauti įnešti pinigus į sąskaitą iš anksto. Importuotojo bankas norės žinoti sandorio tipą, pinigų kiekį, bei dokumentus, kurie lydės tratą, kuri bus išrašyta šiam akredityvui.
Jei importuotojo bankas liks patenkintas finansine pareiškėjo padėtimi, jis išleis akredityvą garantuodamas apmokėti už prekes jei jos pristatytos pagal nustatytas akredityve sąlygas. Lentelėje 21.2 pavaizduotas akredityvas, išleistas Bank of America pagal pareiškėjo Shing Hing Paper Merchant. Akredityvas yra dėl importuojamo popieriaus, kuro vertė 334000 USD, kurį perka ABC Electronics Corporation Iš Palisades Park Niudžersyje. Akredityvas apibrėžia dokumentus, kurie turi lydėti tratą šiam akredityvui.: trys sąskaitos faktūros egzemplioriai, pakavimo dokumentas, išleistas beneficiaro, visi vandens transporto akredityvai, išleisti transportavimo kompanijos, ir dvi nekeičiamos kopijos išduotos Bank of America prašymu.
Šiuo atveju Bank of America kreditas yra pakeistas Shing Hing paper Merchants kreditu, ir akredityvas tampa finansiniu kontraktu tarp bank of America ir nurodyto beneficiaro, ABC Electronics corporation iš Niudžersio. Šis finansinis kontraktas yra skirtinga operacija nei prekių pardavimas. Atsižvelgiant į šio akredityvo sąlygas, visos problemos, galinčios iškilti dėl vėlavimo, turi įtaką tik importuotojui ir akredityvą išleidusiam bankui. Viso kitos sandorio šalys gali pasikliauti banko finansinėmis galimybėmis ir nesvarstyti apie importuotojo finansinį statusą.
Importuotojo bankas, išleisdamas akredityvą, siunčia dokumentą advising bankui eksportuotojo šalyje, šiuo atveju bankui Bank America International Niujorke, kuris informuoja eksportuotoją (beneficiarą) apie akredityvo išleidimą beneficiaro vardu. Egzistuoja taisyklės, kaip akredityvai gali būti persiunčiami teletransmision. Tokiais atvejais, teletransmision is deemed to be the operative letter of credit kol priešpriešinis dokumentas yra įtraukiamas. Toks priešpriešinis dokumentas galėtų būti “Visos detalės yra tokios”.
Po prekių pristatymo, eksportuotojas išleidžia tratą atsižvelgdamas į akredityve nurodytas sąlygas, prideda visus reikalingus dokumentus ir pristato tratą savo bankui apmokėjimui. Šiame etape yra keletas tolimesnių veiksmų galimybių. Pačiu paprasčiausiu atveju, eksportuotojo bankas gaus tratą ir ją lydinčius dokumentus ir nusiųs juos importuotojo bankui, kuris išleido akredityvą. Jei visos sąlygos ir dokumentai , įvardyti akredityve, yra atliktos ir pristatyti, importuotojo bankas pripažins tratą, tuo prižadėdamas sumokėti per nurodytą laiko tarpą (mūsų atveju – per 60 dienų).kai eksportuotojo banką pasiekia lėšos, skirtos apmokėjimui, šis jas perveda eksportuotojui.
Importuotojo bankas, atsižvelgiant į sąlygas, sutartas iki akredityvo išleidimo s, gauna pinigus iš importuotojo. Importuotojas gali bankui sumokėti iš anksto, norėdamas gauti dokumentus, tokius kaip konosamentą, kuris reikalingas norint įgyti nuosavybę į prekes. Kaip alternatyva – bankas gali atiduoti dokumentus importuotojui šiam pasižadėjus sumokėti tam tikrą dieną ateityje, dažniausiai pagal pasitikėjimo kvitą (trust receipt arrangemet).

Susitarimo esmė

Akredityvo esmė yra pažadas užmokėti, kurį duoda akredityvą išleidžiantis bankas pagal tam tikrus apibrėžtus dokumentus, kurie turi lydėti kiekvieną tratą, išrašomą pagal akredityvą. Akredityvas nėra esminis komercinio sandorio garantas. Iš tikrųjų, akredityvas yra atskiras sandoris nuo kitų sandorių, kuriais jis gali būti paremtas. Kad akredityvas būtų išleistas penki žemiau išvardinti elementai turi būti įvykdyti pagal akredityvą išleidžiantį banką:
1. Išleidžiantis akredityvą banką turi gauti mokestį už paslaugą ar gauti kitokį galiojantį verslo atlyginimą akredityvui išleisti.
2. Banko išleidžiamas akredityvas turi turėti tikslią pasibaigimo datą arba apibrėžtą pabaigos terminą.
3. Banko įsipareigojime turi būti apibrėžta maksimali pinigų suma.
4. Banko įsipareigojimas sumokėti kyla tik pristačius tam tikrus dokumentus.
5. Banko klientas privalo turėti besąlygišką pareigą apmokėti bankui tokiomis pat sąlygomis kaip ir bankas sumokėjo.

Akredityvo rūšys

Dauguma komercinių akredityvų yra dokumentiniai, reiškiantys kad tam tikri dokumentai turi būti pateikiami kartu su tratomis, išrašomomis pagal minėtų akredityvų sąlygas. Reikalaujami dokumentai dažniausiai yra važtaraštis, sąskaita, taip pat gali būti keletas iš šių dokumentų: konsulinė sąskaita, draudimo sertifikatas ar polisas, kilmės dokumentas, svorių aprašas, analizės dokumentas, pakavimo lapas. Komerciniai akredityvai yra klasifikuojami į grupes, kurias apibūdinsime toliau.

Neatšaukiami akredityvai ir paprastieji (atšaukiami) akredityvai. Neatšaukiamas akredityvas įpareigoja išleidžiantįjį banką pripažinti ir apmokėti laikantis akredityve nurodytų sąlygų ir šios rūšies akredityvas negali būti atšauktas ar pakeistas be visų šalių sutikimo, įtraukiant ir beneficiarą (eksportuotoją). Paprastas akredityvas gali būti atšauktas ar pakeistas bet kuriuo metu iki apmokėjimo; jis naudojamas tariantis dėl apmokėjimo sąlygų tačiau negarantuoja apmokėjimo.

Patvirtintas ir nepatvirtintas akredityvas. Akredityvas, išleistas vieno banko, gali būti patvirtintas kito; šiuo atveju abu bankai įsipareigoja priimti ir apmokėti tratas, parengtas pagal šių akredityvų sąlygas. Nepatvirtintas akredityvas yra tik išleidžiančiojo banko įsipareigojimas. Eksportuotojas dažniausiai nori kad užsienio šalies išleistą akredityvą patvirtintų kuris nors šalies bankas kai eksportuotojas turi abejonių dėl užsienio banko galimybių sumokėti. Tokios abejonės iškyla kai eksportuotojas nėra užtikrintas užsienio šalies banko finansine padėtimi ar jei politinės ar ekonominės sąlygos užsienio šalyje nėra stabilios.

Pasikartojantis ir neatnaujinamas akredityvas. Dauguma akredityvų yra neatnaujinamieji; jie galioja tik vienam sandoriui. Esant tam tikroms sąlygoms gali būti išleidžiamas atnaujinamasis akredityvas. 10000 $ pasikartojantis kas savaitę akredityvas reiškia kad beneficiaras gali paruošti tratas iki 10000 $ sumos per savaitę kol akredityvas nustoja galioti. Pakartojimo terminas gali būti kasdieninis, savaitinis ar mėnesinis. Kadangi neatšaukiamo pasikartojančio akredityvo neigiamos pasekmės gali būti didžiulės (pirkėjas negali sustabdyti savo įsipareigojimų mokėti už ateityje būsimas produkcijos partijas net jei jis yra jomis nepatenkintas), dažniausiai yra naudojamas paprastasis pasikartojantis akredityvas. Pasikartojantis akredityvas gali būti nekaupiamasis, reiškiantis, kad bet kuri suma, nepanaudota beneficiaro banko per tam tikrą laikotarpį gali būti neišleista akredityvu per vėlesnį laikotarpį, ir kaupiamasis, kurį naudojant neišleisti per laikotarpį akredityvai gali būti išrašyti ateityje.

Akredityvų išleidėjai

Žiūrint iš eksportuotojo taško, dokumentinis akredityvas yra vieno iš apačioj išvardinto tipo:
1. neatšaukiamas akredityvas, išleistas šalies banko.
2. neatšaukiamas akredityvas išleistas užsienio šalies banko ir neatšaukiamai patvirtintas šalies banko arba kartais patvirtintas trečiosios šalies banko.
3. neatšaukiama akredityvas, išleistas užsienio šalies banko be savos šalies banko patvirtinimo. Šioje situacijoje savos šalies bankas ik perduoda informaciją (kai akredityvas yra išleistas) ir persiunčia tratas apmokėjimui bet pats negarantuoja mokėjimo.
4. paprastasis akredityvas, išleistas apmokėjimui.

Eksportuotojui labiausiai priimtini 1 ir 2 tipų akredityvai, kadangi jie nenori ieškoti toliau nei banko savo šalyje sutikimo dėl akredityvo sąlygų. Nors akredityvu išleistu užsienio banko (3 tipas) galėtų būti labiausiai pasitikima, dauguma eksportuotojų, ypač mažesnės kompanijos, negali tinkamai įvertinti ar derėtis su užsienio šalies bankais tiesiogiai jei iškyla kokių nors sunkumų.
Kiekviename neatšaukiamame akredityve turi būti nurodyta jo apmokėjimo diena po kurios dokumentai apmokėjimui ar akceptui nebus priimti. Dokumentai, tokie kaip tratos ar važtaraščiai turi būti pristatyti per tam tikrą pagrįstą laiką po akredityvo išleidimo. Jei termino yra nesilaikoma, bankas gali atsisakyti akceptuoti juos.

Akredityvų privalumai ir trūkumai

Pagrindinis akredityvo privalumas – eksportuotojas gali parduoti prekes pasitikėdamas banko pažadu labiau nei bet kokios komercinės firmos. Taip pat eksportuotojas gali jaustis daug saugesnis dėl apmokėjimo už tarptautinius mainus nuo tų laikų, kai bankai labiau rūpinasi tarptautinių mainų sąlygomis ir taisyklėmis nei pati importuojanti firma. Jei importuojanti šalis pakeistų savo tarptautinės prekybos taisykles sandorio metu, vyriausybė greičiausiai leistų dar neapmokėtus bankų akredityvus apmokėti tuo būdu siekdama išvengti savos šalies bankų reputacijos žlugimo tarptautiniu mastu. Žinoma, jei akredityvas yra patvirtintas eksportuotojo šalies banke, eksportuotojas vengia bet kokių problemų, susijusių su užsienio prekybos įšaldymu.
Eksportuotojas žino, kad užsakymas, padengtas neatšaukiamu akredityvu, palengvins gaunant finansavimą savo šalyje prieš eksportavimą. Jei eksportuotojo reputacija yra gera, vietinis bankas gali paskolinti lėšų apdirbti ir paruošti prekes išgabenimui. Kai tik prekės yra pakrautos, atsižvelgiant į akredityve nurodytas sąlygas, apmokėjimas už šį verslo sandėrį yra atliekamas ir lėšos yra skirtos apmokėti priešeksportinę paskolą.
Pagrindinis akredityvo privalumas importuotojui – importuotojui nereikia mokėti lėšų kol dokumentai nėra atkeliavę į vietinį uostą ar atskridę lėktuvu ir kol visos sąlygos, numatytos akredityve, nėra įvykdytos. Pagrindiniai trūkumai – mokestis importuotojo bankui už akredityvo išleidimą ir kad šio akredityvo išleidimas sumažins importuotojo skolinimosi limitą šiame banke.

Bankų, dirbančių su akredityvais, atsakomybė

Kai bankai išleidžia akredityvus, jie įgyja tam tikrus įsipareigojimus, kurie yra detaliai apibrėžti Uniform Customs and Practises for documentary credits (dokumentinių akredityvų praktika), išleistame Tarptautinių prekybos rūmų.
Bankas pagal pačią akredityvo prigimtį įsipareigoja sumokėti pagal tam tikrus dokumentus, o ne pagal realias prekes. Todėl bankai labai rūpestingai analizuoja visus dokumentus, norėdami būti tikri kad jie atitinka originalias sąlygas ir terminus, nurodytus akredityve. Bankai nėra atsakingi už klaidas dokumentuose, kadangi dauguma trūkumų yra nematomi iš pirmo žvilgsnio. Pavyzdžiui, bankas neprivalo išaiškinti neteisingų dokumentų, patvirtinti, kad kiekiai, kokybė, svoriai, prekių būklė yra kitokia nei nurodyta dokumentuose ar įvertinti kurios nors pusės žodžio laikymąsi ir pažadų vykdymą sandorio metu. Bankas nėra atsakingas, jei pranešimai vėluoja ar dingsta ar yra neteisingai išversti, taip pat jis neatsakingas už tokius force majore įvykius kaip streikai, blokados, riaušės ar karas.

Trata

Trata, kartais vadinama įsakytiniu vekseliu, yra finansinis instrumentas naudojamas tarptautinėje prekyboje apmokėjimams atlikti. Trata yra paprasčiausias nurodymas parašytas eksportuotojo (pardavėjo), informuojantis importuotoją (pirkėją) ar jo agentą, kad reikia sumokėti sutartą pinigų sumą sutartu laiku. (Asmeninis čekis yra vienas iš tratų rūšių; trasantas duoda nurodymą bankui sumokėti sutartą pinigų sumą pagal šį čekį tam tikram beneficiarui).
Asmuo ar verslas, ruošiantis tratą yra vadinamas trasantu arba išdavėju arba sukūrėju. Įprastai ši šalis yra eksportuotojas kuris parduoda per pakrauna produkciją. Šalis, kuriai ši trata yra skirta, vadinama trasatu. Trasato yra prašoma apmokėti tratą – tai yra sumokėti sumą, reikalaujamą atsižvelgiant į susitartas sąlygas. Komerciniuose sandoriuose trasatas yra arba pirkėjas, šiuos atveju tokia trata vadinama prekybos trata (prekybos įsakytinis vekselis), arba pirkėjo bankas, tokiu atveju trata yra vadinama bankine trata (bankiniu įsakytiniu vekseliu). Bankinės tratos dažniausiai yra išrašomos atsižvelgiant į akredityvo sąlygas. Trata gali būti išrašyta kaip pareiškėjo dokumentas arba ji gali būti skirta asmeniui, kuriam turi būti atliktas mokėjimas. Šis asmuo, žinomas kaip remitentas, gali būti pats trasatas arba tai gali būti kuri nors kita šalis, tokia kaip pavyzdžiui trasanto bankas.

keitimo instrumentai

Tinkamai surašytos tratos gali tapti keitimo dokumentais (negotiable instruments). Tokiu atveju jos tampa patogiu tarptautinių produkcijos pervežimų finansavimo instrumentu. Kad tratos galėtų būti pripažįstamos keitimo dokumentais, turi būti įvykdyti tokie joms keliami reikalavimai:
1) ji turi būti išrašyta ir pasirašyta išleidėjo;
2) joje turi būti nurodytas besąlygiškas pasižadėjimas ar įsakymas sumokėti tikslią pinigų sumą;
3) ji turi būti apmokėta pagal pareikalavimą arba fiksuotą ar pasibaigiančią ateities datą;
4) ji turi būti sumokėta tratos pateikėjui;
Jei trata yra išrašyta remiantis viršuje išdėstytais reikalavimais, asmuo gaunantis ją su reikiamais patvirtinimais tampa “teisėtu vekselių turėtoju” (holder in a due cource). Šis privilegijuotas teisinis statusas įgalina tratos turėtoją gauti apmokėjimą nepaisant asmeninių nesutarimų, kylančių dėl sandorio vykdymo tarp trasanto ir trasato. Jei trasatas neapmoka tratos, mokėjimas turi būti atliktas bet kuriam tratos kaip keitimo priemonės turėtojui pagal ankstesnius trasanto patvirtinimus. Šis tikslus šalių teisių apibrėžimas ir galimybė tratoms įgyti keičiamo instrumento statusą įnešė svarų indėlį visuotiniam įvairių tratų formų, įskaitant asmeninius čekius, pripažinimą.

Tratų tipai

Tratos būna dviejų tipų: pareikštinės ir terminuotosios tratos. Pareikštinės tratos yra tratos, kurios apmokamos pristatymo trasatui metu; trasatas privalo sumokėti iš karto arba atsisakyti apmokėti tratą. Terminuotosios tratos, kartais vadinamos usance draft, leidžia atidėti mokėjimą. Trata pristatoma trasatui, kuris akceptuoja ją išrašydamas akceptavimo pranešimą ar uždėdamas spaudą ant jos. Kartą akceptuota, terminuotoji trata tampa akceptavusios šalies pasižadėjimu sumokėti. Kai terminuotoji trata yra išrašoma ir akceptuota banko, ji tampa banko akceptu. Kai terminuotoji trata yra išrašyta ir akceptuota komercinės firmos, ji vadinama prekybos akceptu.
Terminuotoji trata, išrašyta ABC Electronics Corporation iš Niu Džersio už jos eksportuotą popierių kuprinėms pagal ankstesnio pavyzdžio akredityvą, pavaizduota paveiksle 21.3. banko tarnautojas pasirašys ir trata taps banko akceptu apmokėtinu per 60 dienų. Kadangi trata paveiksle 21.3 buvo akceptuota 1993 m. gruodžio 15 d., ji privalo būti apmokėta iki 1994 m. vasario 15 d.
Laikotarpis tratos apmokėjimui vadinamas vekselio išpirkimo laikotarpis. Kad atitiktų reikalavimus tapti prekybos instrumentu ir tuo būdu tapti patrauklia “teisėtam vekselio turėtojui”, trata privalo būti apmokėtina fiksuotą ar pasibaigiančią datą ateityje. Pavyzdžiui, jei apibrėžiama data po tratos pateikimo yra 60 dienų, šis terminas yra nustatomas tiksliai nuo to momento kai trata yra akceptuota. Kaip bebūtų, terminas “apmokėti prekėms atvykus” nėra apibrėžtas, kadangi prekių atvykimo data negali būti žinoma iš anksto. Iš tikrųjų, nėra jokių garantijų, kad prekės ir viso atvyks. Trečiosios šalys galėtų būti nesuinteresuotos investuoti į tokias tratas todėl kad jos nebūtų tikros, ar tokios tratos būtų apmokėtos. Kaip bebūtų, pažymėtina, kad nebūdama keitimo instrumentu bet akceptuota trata vis dėlto yra teisinis pagrindas gauti apmokėjimą, nebent atsiranda esminių komercinio sandorio pažeidimų. Tai reiškia, kad nebūdama keitimo priemone trata sukuria prievoles tarp trasanto ir trasato, tačiau nesuteikia privilegijų reikšti pretenzijas trečiosioms šalims (tinkamiems turėtojams).
Tratos taip pat klasifikuojamos kaip dokumentinės ir nedokumentinės. Nedokumentinės tratos yra nurodymas sumokėti pagal bet kuriuos lydinčius dokumentus. Kai ši trata naudojama prekyboje, pardavėjas dažniausiai siunčia gabenimo dokumentus tiesiai pirkėjui, kuris įgyja nuosavybės teisę į prekes nepriklausomai nuo mokėjimo (nedokumentinės pareikštinės tratos atveju) arba akcepto (nedokumentinės terminuotosios tratos atveju). Nedokumentinės tratos dažniausiai naudojamos multinacionalinių firmų, gabenančių į savo filialus, kadangi pasitikėjimo ir kreditavimo reikalai šiuo atveju nėra reikšmingi. Nedokumentinės tratos taip pat yra naudojamos neprekybiniams persiuntimams – kai yra atsiimamos neapmokėtos skolos. Nedokumentinės tratos naudojimas sukelia spaudimą besipriešinančiam skolininkui priverčiant jį pakeisti atviros rinkos operacijas į dokumentinę formą. Nesėkmė sumokėti ar akceptuoti tokią tratą, kurią jam pristato vietinis bankas, gali sugadinti trasato gerą vardą.
Dauguma tratų tarptautinėje prekyboje yra dokumentinės, tai reiškia kad įvairūs gabenimo dokumentai yra pridedami kartu su tratomis. Apmokėjimas (pareikštinėms tratoms) arba akceptas (terminuotosioms tratoms) yra įmanomas tik pateikus šiuos dokumentus, iš kitos pusės, tik apmokėjimas ar akceptas yra vienintelės priemonės gauti produkciją, numatytą sandorio sąlygose. Jei dokumentai yra pristatomi pirkėjui tratos apmokėjimui, tai vadinama D/P trata, jei dokumentai yra pristatomi akceptavus, trata vadinama D/A trata.

Bankų akceptai

Kai trata yra akceptuojama banko, ji tampa banko akceptu. Kadangi tai yra besąlyginis to banko įsipareigojimas sumokėti pinigus pasibaigus tratoje nurodytam terminui. Banko akceptas yra praktiškai identiškas paklausiam banko depozito sertifikatui. Banko akcepto turėtojas neturi laukti kol sueis laikas sumokėti pinigus, jis gali parduoti akceptą pinigų rinkoje, kur tokia prekyba įprastai vykdoma.
Pirmasis banko akcepto, susidariusio dėl dalyvavimo tarptautinėje prekyboje, savininkas bus eksportuotojas, kuris gaus akceptuotą tratą su banko antspaudu “akceptuota’. Eksportuotojas gali turėti tratą kol sueis terminas ir gauti pinigus. Akceptuojant, sakykim $ 100 000 per 6 mėnesius, eksportuotojas gautų sumą, mažesnę komiso palūkanų normos dydžiu 1,5 proc. per metus:
Nominali akcepto vertė $ 100 000
Komiso palūkanos už 6 mėn. -750
Suma, gauta eksportuotojo po 6 mėn. $ 99 250

Kaip alternatyvą, eksportuotojas galėtų diskontuoti – tai reiškia, parduoti sumažinta kaina – banko akceptą savo bankui norėdamas gauti pinigus iš karto. Eksportuotojas tada gautų nominalią akcepto sumą išminusavus akcepto mokestį ir einamąją rinkos diskonto normą bankų akceptams. Jei diskonto norma būtų 7 proc. per metus, eksportuotojas gautų tokią sumą:
Nominali akcepto vertė $ 100 000
Komiso palūkanos už 6 mėn. – 750
Diskonto norma 6 mėn. -3500
Suma, eksportuotojo gauta iš karto $ 95 750

Diskontuojantis bankas galėtų laikyti akceptą savo vertybinių popierių portfelyje, uždirbdamas už jį 7 proc. per metus, arba akceptas galėtų būti perparduotas akcepto rinkoje vertybinių popierių investitoriams. Investuotojai pirkdami bankų akceptus pateikia pinigus finansuoti pagrindiniam komerciniam sandoriui.

Važtaraštis

Vienas iš trijų svarbiausių dokumentų finansuoti tarptautinę prekybą yra važtaraštis. Važtaraštis yra išrašomas prekių eksportuotojo pagal transporto rūšį, kuria prekės yra gabenamos. Važtaraštis tarnauja trims tikslams: pakvitavimo, sutarties sudarymo ir nuosavybės.
Kaip pakvitavimas važtaraštis nurodo kad vežėjas gavo produkciją, apibūdintą šiame dokumente. Vežėjas nėra atsakingas už tai, kad konteineriuose būtų tai, kas parašyta važtaraštyje, taigi produkcijos apibūdinimas dažniausiai yra trumpas ir nesudėtingas. Jei gabenimo mokesčiai yra sumokami iš anksto, ant važtaraščio dažniausiai bus nurodyta, kad frachtas sumokėtas. Jei produkcija yra gabenama neapmokėjus – šis būdas rečiau priimtinas tarptautinėje prekyboje – vežėjas turi produkcijos sulaikymo teisę, kol jam už paslaugas nebus sumokėta.
Kaip sutartis, važtaraštis nurodo vežėjo įsipareigojimą atlikti sutartas transportavimo procedūras už sutartą mokestį. Šiais laikais vežėjai negali neigti savo atsakomybės už nerūpestingumą įtraukti specialius skirsnius į važtaraštį. Važtaraštis gali įvardinti alternatyvius uostus jei produkcijos pristatyti negali nurodytas uostas, arba jis gali įvardinti prekes, kurios turi būti grąžinamos eksportuotojui pastarojo sąskaita.
Kaip nuosavybės forma, važtaraštis naudojamas gauti apmokėjimą ar rašytinį pasižadėjimą sumokėti prieš tai, kol prekės bus perduotos importuotojui. Važtaraštis gali funkcionuoti kaip dokumentas, pagal kurį vietinis bankas gali sumokėti eksportuotojui dar prieš gabenimą ar galutinį apmokėjimą iš importuotojo.

Važtaraščiui būdingi bruožai

Važtaraščiai gali būti paprasti ir orderiniai. Paprastasis važtaraštis kelia sąlygą, kad vežėjas pristatytų produkciją numatytam adresatui. Paprastasis važtaraštis neapibrėžia nuosavybės teisių į prekes ir nereikalauja, kad gavėjas perimtų jas. Kadangi paprastasis važtaraštis nefiksuoja prekių nuosavybės teisių, jis nėra papildomas dokumentas išsireikalauti skolas. Paprastasis važtaraštis naudojamas kai už produkciją yra sumokėta iš anksto, kai sandoris yra finansuojamas eksportuotojo ar kai gabenimas vykdomas į filialą kitoje šalyje.
Orderinis važtaraštis nurodo vežėjui pristatyti prekes ir perduoti nuosavybę į jas kitai kontrakto šaliai. Papildomas įrašas važtaraštyje gali reikalauti vežėją įspėti informuoti dar ką nors apie prekių atvykimą. Orderinis važtaraštis perduoda nuosavybės teisę į produkciją tik tam asmeniui, kuriam produkcija ir yra adresuota, ir nuosavybės teisių įgijimas pagal orderinį važtaraštį yra būtina sąlyga, norint gauti produkciją.
Orderinis važtaraštis yra apmokamas eksportuotojo naudai, kuris išlaiko nuosavybės teisę į prekes po to kai jos buvo perduotos vežėjui. Nuosavybės teisė į prekes išlieka eksportuotojo iki to laiko kol yra gautas apmokėjimas, tuo tarpu eksportuotojas pasirašo orderinį važtaraštį (kuris yra vienas iš prekybos instrumentų) ir išduoda jį kitai šaliai, darančiai mokėjimo pavedimą (paprastai tai būna bankas). Dažniausiai vykdomos apmokėjimo procedūros – pagal dokumentinę tratą, lydimą patvirtinto važtaraščio. Po tratos apmokėjimo, eksportuotojo bankas persiunčia dokumentus bankų kliringo kanalais importuotojo bankui. Importuotojo bankas, išduoda šiuos dokumentus importuotojui po tratos apmokėjimo (pareikštinės tratos atveju) arba po akcepto (terminuotosios tratos, skirtos importuotojui ir žymimos D/A) arba kai apmokėjimo terminai buvo sutarti (kai tratos išrašytos importuotojo banko pagal akredityve nurodytas sąlygas).

Važtaraščių rūšys

Švarusis važtaraštis apibrėžia, kad prekės buvo gautos vežėjo akivaizdžiai geros būklės. Vežėjas nėra įsipareigojęs tikrinti produkcijos kaip nors kitaip nei vertindamas išorinę matomą būklę. Nešvarusis važtaraštis apibrėžia, kad produkcija buvo apgadinta prieš ją gaunat gabenimui. Šiai važtaraščių rūšiai būdingas apyvartumo stygius.
Denio važtaraštis reiškia kad produkcija yra pristatyta į nurodyto dokumentuose laivo denį. Ši forma dominuoja prieš krovinio, priimto išsiųsti, važtaraštį, kuris nurodo, kad prekės gali būti doke ir gali ten likti dar kurį laiką. Krovinio, priimto išsiųsti, važtaraštis nėra akceptuotinas dokumentas nebent toks yra nurodytas akredityve. Žinoma, jei akredityve nenurodytas denio važtaraštis, bankai atsisakys ir juos akceptuoti. Krovinio, priimto išsiųsti, važtaraštis gali būti išrašomas kai prekės yra pristatytos į vežėjo teritoriją; jis gali būti pakeistas į denio važtaraštį, tam reikia uždėti tam tikrą antspaudą, rodantį laivo pavadinimą, datą, taip pat reikalingas ir atsakingo įgalioto vežėjo parašas.

Papildomi dokumentai

Trata, važtaraštis ir akredityvas yra pagrindiniai dokumentai, reikalaujami vykdant tarptautinius sandorius. Kaip bebūtų, papildomi dokumentai gali būti reikalingi kaip akredityvo sąlygos tratos apmokėjimui. Šiame skyrelyje jie ir yra apibūdinami.
Pasirašyta sąskaita – faktūra yra išrašyta pardavėjo ir joje yra tiksliai nurodytos eksportuojamos prekės. Vieneto kaina, pardavimo sąlygos, bendra piniginė vertė, gabenimo sąlygos, pvz. FOB, FAS, C & F, CIF.
Draudimo dokumentai turi būti įvardinti akredityve ir išduoti draudimo bendrovių ar jų agentų. Draudimas gali būti išduotas eksportuotojui, kuris tada turi informuoti apie poliso sutarties sudarymą importuotoją, arba gali būti išduotas importuotojo vardu. Dokumente sumos turi būti nurodomas ta pačia valiuta kaip ir akredityve ir išdavimo laikotarpis negali būti vėlesnis nei išgabenimo data, nurodyta gabenimo dokumentuose. Draudimas turi būti nuo visų rizikų, reikalaujamų akredityve.
Konsulinės sąskaitos yra išduodamos importuojančios šalies konsulato tikslu teikti informaciją ir statistiką muitinėms siekiant išvengti klaidingų vertės deklaracijų. Konsulinė sąskaita gali būti kombinuota su prekių kilmės dokumentais.
Analizės dokumentai gali būti reikalaujami nustatyti kad tam tikri dydžių, tokie kaip svoris, grynumas, sanitarija, reikalavimų yra laikomasi. Šios sąlygos gali būti reikalaujamos sveikatos ar kitų importuotojo šalies organų – ypač kai yra importuojamas maistas ir vaistai – arba gali primygtinai reikalaujami importuotojo kaip garantija, kad jis tikrai gauna tai ką užsakė.
Pakavimo lapai gali būti reikalaujami jei konteinerių turinys gali būti įvardijamas arba pakavimo lapai gali būti reikalingi muitinėje nustatant atskirų konteinerių turinio sudėtį.
Eksporto deklaracija yra dokumentas paruoštas eksportuotojo norint padėti vyriausybei surinkti eksporto statistikos duomenis.

Santrauka: dokumentacija įprastiniame prekybos sandoryje

Prekybos sandoriai gali būti tvarkomi daugybe būdų. Sandoris, kuris geriausia iliustruotų įvairių dokumentų tarpusavio sąveiką būtų eksporto finansavimas, pagrįstas dokumentiniu akredityvu, reikalaujančiu važtaraščio ir eksportuotojo išraštyta terminuotoji trata, akceptuota importuotojo banko. Toks sandoris pavaizduotas 21.4. paveiksle.
1. importuotojas užsako prekių pas eksportuotoją ir tiria, ar prekių pristatymas bus vykdomas akredityvo pagrindu.
2. eksportuotojas sutinka gabenti prekes akredityvo pagrindu ir patikslina svarbiausią informaciją apie kainas ir terminus.
3. importuotojas kreipiasi į savo banką, Banką I, prašydamas šį išleisti akredityvą eksportuotojo naudai už prekes, kurias importuotojas nori pirkti.
4. Bankas I išleidžia akredityvą eksportuotojo naudai ir siunčia jį bankui X, eksportuotojo bankui, ar bankui korespondentui eksportuotojo šalyje.
5. bankas X informuoja eksportuotoją kad yra išleistas akredityvas jo naudai. Bankas gali patvirtinti arba nepatvirtinti akredityvo ir taip garantuoti arba ne šį dokumentą.
6. Eksportuotojas gabena prekes importuotojui.
7. Eksportuotojas pristato terminuotąją tratą bankui X, išrašytą bankui I atsižvelgiant į banko I išleistą akredityvą. Tratą lydi kiti reikalaujami dokumentai, taip pat ir važtaraštis. Eksportuotojas perduoda orderinį važtaraštį, rodantį kad prekių nuosavybė keliauja kartu su dokumentais – šiuo atveju nuosavybės teisę įgyja bankas X.
8. Bankas X perduoda tratą ir lydinčius dokumentus bankui I. Bankas I akceptuoja tratą, perimdamas dokumentus į savo nuosavybę ir pažada sumokėti akceptuotą tratą po tratoje nurodytu terminu.
9. bankas I grąžina akceptuotą tratą bankui X. Kitu atveju, bankas X gali paprašyti banką I akceptuoti ir diskontuoti tratą; tada bankas I grąžintų bankui X sumą, mažesnę už nominalią diskonto normos dydžiu.
10. bankas X, turėdamas grąžintą akceptuotą tratą, dabar banko akceptą, turi rinktis iš keleto galimų alternatyvų. Bankas X gali parduoti akceptą atviroje rinkoje vertybinių popierių investitoriui. Investuotojas dažniausiai bus korporacija ar finansinė institucija kuri nori investuoti į trumpo laikotarpio vertybinius popierius. Bankas X taip pat gali laikyti akceptą savo vertybinių popierių pakete.
11. jei bankas X diskontavo akceptą su banku I (minėta punkte 9) arba diskontavo vietinėje pinigų rinkoje, bankas X perves turimus pinigus eksportuotojui. Kita galimybė – eksportuotojas pats paims akceptą ir laikys jį iki termino pasibaigimo dienos ir tik tada pristatys jį pinigams gauti. Dažniausiai eksportuotojai labiau nori gauti diskontuotas pajamas už akceptą iš karto.
12. bankas I informuoja importuotoją apie dokumentų atvykimą. Importuotojas pasirašo įsipareigojimus arba vykdo anksčiau sutartas su banku sąlygas, planuodamas sumokėti už gautą produkciją per nurodytą terminą. Bankas I išduoda dokumentus, taigi importuotojas įgyja nuosavybę į jas.
13. Pasibaigus nurodytam terminui bankas I gauna iš importuotojo lėšas apmokėti tratai.
14. tą pačią dieną turintis akceptą asmuo pristato jį apmokėjimui ir gauna nominalią sumą. Akcepto turėtojas gali jį pristatyti bankui I arba grąžinti jį bankui X, kuris perduos apmokėtą akceptą bankui I normaliais bankinės sistemos kanalais.

Vyriausybių programos, skirtos padėti finansuoti eksportą

Didžiausias eksporto apimtis plėtojančių industrinių valstybių vyriausybės turi specialias finansines institucijas, kurios teikia tam tikrų formų dotacijas savo eksportuotojams. Šios eksporto finansavimo institucijos siūlo geresnes sąlygas nei įmanomos konkurenciniame privačiame sektoriuje. Tuo būdu šalies mokesčių mokėtojai sumažina finansinius kaštus užsienio pirkėjams norėdami sukurti užimtumą ir išlaikyti technologinį pranašumą. Dauguma institucijų siūlo eksporto kredito draudimą ir vyriausybės palaikomo banko paslaugas eksportui finansuoti.

Eksporto draudimas

Eksportuotojas, reikalaujantis apmokėjimo grynais iš karto arba akredityvo užsienio gabenimuose turi didesnę galimybę prarasti užsakymus savo konkurentų iš kitų šalių, kurie siūlo palankesnes apmokėjimo sąlygas, naudai. Geresnės kreditavimo sąlygos sudaromos dažniausiai naudojantis eksporto kredito draudimą, kuris teikia užtikrintumą eksportuotojui ar eksportuotojo bankui: jei užsienio klientas nevykdys savo finansinių įsipareigojimų, draudimo kompanija sumokės didžiąją dalį nuostolių sumos. Kadangi eksporto draudimas yra lengvai prieinamas, komerciniai bankai siekia teikti vidutinio ar ilgo laikotarpio (nuo 5 iki 7 metų) eksporto finansavimą.
Kai kreditas tapo augančia konkurencine eksporto sąlyga, apie 35 valstybes įsteigė organus, kurie užtikrina eksporto kreditavimą. Šių organų detalės aprašytos skirtinguose leidimuose leidinių World’s Principal Export Credit Insurance Systems, išleistuose Tarptautinio eksporto kredito instituto (International Export Credits Institute).
Konkurencija tarp valstybių, siekiančių padidinti eksporto apimtis ilginant periodą, užtikrinantį mokėjimus gali vesti į kredito karą ir nepagrįstus kredito politikos sprendimus. Kad būtų išvengta tokio klaidingo vystymosi, daugybė pirmaujančių prekyboje šalių susijungė ir įkūrė Berno sąjungą 1934 m. tikslu įsteigti savanorišką tarptautinį eksporto kreditavimo sąlygų supratimą. Berno sąjunga rekomenduoja maksimalius kreditavimo trukmę daugumai veiksnių, pavyzdžiui heavy capital goods (5 metai), light capital goods ( 3 metai) ir ilgalaikio vartojimo prekės (vieni metai).

Eksporto draudimas Jungtinėse valstijose

Jungtinėse valstijose eksporto draudimas yra teikiamas Foreign Credit Insurance Association (FCIA). Ši neturinti juridinio statuso asociacija, susidedanti iš privačių komercinių draudimo bendrovių veikia kartu su Eksporto – Importo banku ir nepriklausoma JAV vyriausybės agentūra.
FCIA gina JAV eksportuotojus nuo užsienio debitorių neapmokėjimo rizikos, ir ši rizika yra komercinės ir politinės rizikos rezultatas. Nuostoliai dėl komercinės rizikos yra tokie, kurie susidaro nesprendžiant ilgai trunkančio pirkėjo finansinių įsipareigojimų nevykdymo. Politiniai nuostoliai kyla iš vyriausybių veiksmų, kurių nei pirkėjas nei pardavėjas įtakoti negali. FCIA politinė apsauga bendrais atvejais kovoja su žemiau išvardintais atvejais:
 pirkėjo negalėjimu atsiskaityti JAV doleriais ar kita apdrausta valiuta bei negalėjimu iškeisti jų į apdraustą.
 Transportavimo nuostoliais ar draudimo išlaidomis, patiriamomis po gabenimo dėl politiškai įtakoto trukdymo už JAV ribų, kai padengti išlaidas iš pirkėjo nerealu.
 Dėl sąlygų, susidarančių po gabenimo, kai tai nėra pirkėjo, išleidžiančio banko, apdraustojo ar jo agentų:
1) Eksporto licencijos panaikinimas ar nepratęsimas arba suvaržymų įvedimas eksportuojamiems produktams kai tokių suvaržymų prieš gabenant dar nebuvo;
2) Valdžios draudimas importuoti produktus iš pirkėjo šalies;
3) Įstatymų, draudžiančių gabenti tos rūšies produkciją į pirkėjo šalį įvedimas, ar draudimas keisti vietinę valiutą į JAV dolerius ar į kitą pripažintą valiutą.
 Priežasčių, atsirandančių po gabenimo bet iki žemiau išvardintų priežasčių atsiradimo:
1) Karo, karo veiksmų, pilietinio karo, maišto, revoliucijos, sukilimo, pilietinio sąmyšio ar panašių trukdžių.
2) Vyriausybės oficialių įsakymų, nusavinimo, konfiskavimo, kišimosi į pirkėjo, išleidžiančiojo banko ar laiduotojo ar verslo reikalus.

FCIA veikla

FCIA siūlo trumpo laikotarpio strategiją, į kurią įeina mokėjimo terminas iki 180 dienų, ir vidutinio ilgio strategiją, su kosėjimų terminais nuo 181 dienos iki 5 metų. Draudimas iki septynių metų gali būti suteiktas lėktuvų, jūrų ir kitiems pardavimams jei tai būtina norint įveikti vyriausybės remiamą užsienio konkurenciją. Draudimas yra skiriamas toms JAV prekėms, kurios yra pagamintos ir išgabentos iš JAV during the policy period, and applies to credit sales to a foreign buyer or to export leters of credits opened by a foreign issuing bank.
Bandrai, komercinis draudimas svyruoja nuo 90 proc. iki 95 proc. ir politinis draudimas svyruoja nuo 95 proc. iki 100 proc., tai priklauso nuo veiklos tipo bei eksportuotojo pasirinktų sąlygų. Draudimo įmokos dydis priklauso nuo kintamųjų, tokių kaip paskolos termino ilgis, eksportuotojo ankstesnė patirtis eksportuojant, šalies į kurią eksportuojamos prekės ar paslaugos rizikos ir veiklos srities rizikos, skaičiaus. Detalės apie įvairius veiklos tipus yra sukauptos FCIA.

Eksporto – importo bankas

Eskporto – importo bankas (eximbankas) yra nepriklausoma JAV vyriausybės institucija, įkurta 1934 siekiant stimuliuoti ir palengvinti JAV užsienio prekybą. Įdomiausia, kad ši institucija buvo sukurta pirmiausia dėl to, kad palengvintų eksportą į Sovietų sąjungą.
1945 m. eximbanko tikslas buvo pakeistas į “tikslą finansuoti ir palengvinti eksportą ir importą bei prekių mainus tarp JAV ir bet kurios užsienio valstybės ar institucijos ar tautos”. Bankas turi 1 mlrd. Nonvoting akcijų padengtų iš JAV iždo ir šis bankas turi galimybę pasiskolinti papildomus 6 mlrd. iš iždo kai tai yra reikalinga.
Eximbankas lengvina JAV eksportą įgyvendindamas įvairias skolų garantavimo ir draudimo programas. Eximbankas užtikrina vidutinio ilgio (nuo 181 dienos iki 5 metų) ir ilgalaikių (nuo 5 iki 10 metų) eksporto paskolų padengimą, kurias užsienio skolininkams suteikė JAV bankai.
Eximbanko vidutinio ir ilgo laikotarpių tiesioginio skolinimo operacijos yra pagrįstos privačių lėšų šaltinių dalyvavimu. Iš esmės Eximbankas skolina dolerius už JAV ribų JAV prekių ar paslaugų pirkimo tikslams. Tokiu būdu paskolinti pinigai patenka JAV tiekėjams. Pačios skolos yra apmokamos kartu su palūkanomis doleriais. Eximbankas reikalauja tiesioginio dalyvavimo šiose paskolos teikimo procedūrose, norėdamas (1) užtikrinti kad paskola veikiau papildys nei konkuruos su privačiais eksporto finansavimo šaltiniais; (2) paskirstyti išteklius plačiau; (3) užtikrinti kad privačios finansinės institucijos ir toliau teiks eksporto kreditus.
Eximbankas taip pat užtikrina nuomos sandorius, finansuoja nuostolius, atsirandančius ruošiant JAV firmas teikti inžinerijos, planavimo, ekonominio techninio pagrindimo paslaugas ne JAV klientams dideliuose kapitalo reikalaujančiuose projektuose, taip pat eximbankas teikia konsultacijas eksportuotojams, bankams ir kitoms institucijoms ieškant finansavimo JAV pagamintoms prekėms.

Forfeitingas

Forfeitingas yra specializuota technika skirta eliminuoti importuotojo (tais atvejais kai importuojančią firmą ar importuojančios šalies valdymo sistemą eksportuotojas laiko pernelyg rizikinga atviros sąskaitos kreditavimui) neapmokėjimo rizikai. Šios technikos pavadinimas yra kilęs iš prancūziško a forfait, ir tai reiškia “perduoti teisę”.

Forfeitingo vaidmuo

Forfeitingo vaidmuo yra neregresinis banko garantuotų skolinių įsipareigojimų, įsakytinių vekselių ar kitų dokumentų , gautų iš importuotojo kitoje šalyje, pardavimas. Eksportuotojas gauna pinigus (skirtumas tarp nominalios vertės ir diskonto normos) parduodamas skolinius įsipareigojimus specializuotai finansų įmonei, vadinamai forfeiteriu. Forfeiteris organizuoja operaciją anksčiau nei įvyksta faktinis sandoris. Nors eksportuojanti firma yra atsakinga už pristatytų prekių kokybę, ji gauna besąlyginį pinigų apmokėjimą sandorio metu. Visa politinė ir komercinė neapmokėjimo rizika tenka užtikrinančiam bankui. Smulkūs eksportuotojai, kurie pasitiki savo klientų galimybėmis apmokėti šią techniką laiko neįkainojama, kadangi ji palengvina piniginių srautų problemas.
Sovietų Sąjungos laikais forfeitingo patirtis buvo sukoncentruota Vokietijos ir Austrijos bankuose, kurie naudojo forfeitingą finansuoti kapitalinių įrengimų pardavimą Rytų Europos ir “Sovietinio bloko” šalims. Britų, Skandinavijos, Italijos ,Ispanijos ir Prancūzijos eksportuotojai šią techniką jau pritaikė savo reikmėms, tačiau JAV ir Kanados eksportuotojai dar mažai naudoja forfeitingą nes jie įtartinai žiūri į pačio metodo paprastumą ir mažą naudojamų dokumentų kiekį. Kaip bebūtų, kai kurios Amerikos firmos dabar specializuojasi šioje technikoje ir Amerikos forfeiterių asociacija(AFIA) dabar turi virš dvidešimt narių. Pagrindiniai eksporto taškai, finansuojami forfeitingo būdu yra Azija, Rytų Europa, Viduriniai Rytai ir Lotynų Amerika.

Tipinis forfeitingo sandoris

Įprastas forfeitingo sandoris turi penkias šalis: importuotoją, eksportuotoją, Importuotojo banką, forfeiterį ir investitorių. Žingsniai šiame sandoryje yra tokie:
1) sutartis: importuotojas ir eksportuotojas susitaria tarpusavyje dėl atidėto, paprastai nuo 3 iki 5 metų, mokėjimo už nuolat eksportuotojo importuotojui tiekiamas prekes. Kaip bebūtų, apmokėjimo terminai iki dešimties metų ar trumpesni nei 180 dienų taip pat gali būti finansuojami šio metodo pagalba. Mažiausia sandorio suma yra $100000. Importuotojas sutinka periodiškai mokėti, dažnai pagal pristatymo įvykių eigą ar pagal projekto užbaigimą.
2) Įsipareigojimas: forfeiteris pasižada finansuoti sandorį su fiksuota diskonto norma ir sumokėti eksportuotojui kai pastarasis pristatys forfeiteriui atitinkamą skolinį įsipareigojimą ar kitą apibrėžtą dokumentą. Sutarta diskonto norma yra paremta kainomis Eurorinkoje, paprastai LIBOR vidutinei sandorio trukmei, plius skirtumas virš LIBOR kad būtų atspindėta rizika sandoryje. Rizikos premija yra įtakota sandorio vertės dydžio ir pačios sandorio esmės, šalies rizikos, laiduojančios institucijos kokybės. Pavyzdžiui 5 metų sandoryje su dešimt dalinių apmokėjimų kas pusmetį, palūkanos bus pagrįstos 23/4 metų LIBOR palūkanų norma. Ši diskonto palūkanų norma yra paprastai pridedama prie sąskaitos, išrašomos importuotojui vertės, taip kad finansavimo kaina yra padengiama importuotojo. Forfeiteris nustato papildomą komisinį mokestį nuo 0,5 proc. iki 6 proc. per metus nuo sutikimo finansuoti dienos iki faktinio diskonto lapo, išleisto pagal finansavimo kontraktą, gavimo. Parastai šis mokestis taip pat yra dedamas prie bendros sumos, įrašomas sąskaitoje ir apmokamas importuotojo.
3) Laidavimas arba avalis: importuotojas įsipareigoja sumokėti už pirkinius išleisdamas seriją skolinių įsipareigojimų, paprastai apmokėtinų per 6 – 12 mėnesių, atsižvelgiant į tiekimo progresą ar projekto įvykdymą. Šie skoliniai įsipareigojimai pirmiausiai pristatomi importuotojo bankui kur jie yra patvirtinami (tai reiškia bankas garantuoja jų apmokėjimą). Europoje šis besąlygiškas įsipareigojimas yra vadinamas avaliu. Šiame etape importuotojo bankas tampa pirmuoju įsipareigojusiu asmeniu žiūrint iš visų vėlesnių šių skolinių įsipareigojimų turėtojų pusės. Banko avalis ar garantija turi būti neatšaukiama, dali ir perleidžiama. Kadangi JAV bankai neleidžia avalių, JAV sandoriai yra užtikrinami rezerviniu akredityvu, kuris savo funkcijomis yra toks kaip avalis tik įmantresnis. Pavyzdžiui, akredityvai normaliai gali būti perleisti tik kartą.
4) Skolinių įsipareigojimų pristatymas: patvirtinti skoliniai įsipareigojimai yra pristatomi eksportuotojui.
5) Diskontavimas: eksportuotojas patvirtina kad skoliniai įsipareigojimai yra be regreso ir diskontuoja juos su forfeiteriu, gaudamas sutartas įplaukas. Įplaukos paprastai gaunamos per dvi dienas po dokumentų pateikimo. Patvirtindamas, kad skoliniai įsipareigojimai yra be regreso, eksportuotojas tampa neatsakingas ateityje už šių skolinių įsipareigojimų apmokėjimą ir tuo būdu gauna diskontuotas įplaukas ir gali nesijaudinti dėl tolimesnių apmokėjimo sunkumų, kurie gali iškilti ateityje.
6) Investavimas: vykdantis forfeitingą bankas (forfeiteris) arba laiko skolinius įsipareigojimus kol sueina jų terminas kaip investicijas arba patvirtina ir parduoda juos tarptautinėje pinigų rinkoje. Dažniausiai forfeiteris patvirtina kad skoliniai įsipareigojimai yra be regreso teisės į jį. Pagrindinės rediskonto rinkos yra Londone, Šveicarijoje, taip pat Niujorko miestas tiems skoliniams įsipareigojimams, kurie yra išleisti prekiaujant su Lotynų Amerika.
7) Terminas: suėjus terminui investitorius pristato juos importuotojui ar jo bankui tikslu gauti pinigus. Importuotojo banko pažadas ir yra viso šio proceso (forfeitingo) esmė, nes būtent šis pažadas suteikia dokumentams vertę.
Forfeiterio funkcijos yra ir kaip pinigų rinkos firmos ir kaip specialisto finansuojančio finansinius sandorius ir mažinančio šalies riziką. Kaip pinigų rinkos firma, forfeiteris skirsto diskontuotus skolinius įsipareigojimus į atitinkamo dydžio paketus ir parduoda juos įvairiems investitoriams, turintiems įvairios trukmės investicijų. Kaip šalies rizikos specialistas forfeiteris įvertina riziką kad skoliniai įsipareigojimai bus įvykdyti importuoto ar jo banko ir suorganizuoja sandėrį, kuris tenkina tiek eksportuotojo tiek ir importuotojo poreikius.
Forfeitingo technikos sėkmė kyla iš tikėjimo, kad komercinio banko avaliu ( garantija) galima pasitikėti. Nors komerciniai bankai yra įprasti ir privilegijuoti garantai, valstybės bankų, finansų ministerijų garantai yra pripažįstami taip pat. Kartai didelės prekybos įmonės gali būti pripažįstamos debitoriais be banko garantijų. Papildomas technikos aspektas yra kad laiduojančio banko avalis ar garantija yra suvokiama kaip “nesanti balanse”, tai reiškia kad ji yra daugiau sąlyginis nei tiesioginis įsipareigojimas. Kaip “nebalansinis” įsipareigojimas, skola tikriausiai nėra pripažįstama kitų vertinant finansinę komercinių bankų veiklą.

Prekių mainai

Sąvoka prekių mainai apibrėžia daugybę tarptautinės prekybos susitarimų, pagal kuriuos vienų prekių ar paslaugų pardavimas kitai šaliai reiškia kažkokių kitų prekių ar paslaugų iš tos šalies importavimą mainais. Kitais žodžiais, eksportas yra kontraktu susietas su importu. Eksportas ir importas gali vykti tuo pačiu metu, todėl šiuo atveju kreditavimas netenka prasmės; kitu atveju, mainai gali vykti vėliau nei eksportas, tada finansavimas yra labai aktualus.
Visuotinai priimta, kad tarptautiniai mainai yra barterio variacija, naudojama besivystančių šalių dėl laisvai konvertuojamos valiutos stygiaus. Hennart ir Anderson tyrimas teigia, kad šalies priklausomybė nuo centrinio planavimo, jos politinės rizikos vertinimas ir barjerų, keliamų tiesioginėms užsienio investicijoms lygis yra pagrindiniai faktoriai turintys įtaką tarptautiniams mainams.
Hennart, suskirstęs tarptautinius mainus atsižvelgdamas į diagramą 21.6 išskiria dvi stambias tarptautinių mainų klases, kiekvieną iš kurių sudaro trys subklasės. 1 subklasės sandoriai išvengia pinigų naudojimo () paprastasis barteris, (2) kliringo susitarimas; (3) switch trade. 2 subklasės sandoriams atlikti reikalingi pinigai ar kreditas bet taip pat jiems būdingas abipusis įsipareigojimų priskyrimas.: (1) buyback; (2) counterpurchase ir (3) offset.

Paprastasis barteris

Paprastas barteris yra tiesioginis apsikeitimas prekėmis tarp dviejų šalių. Tai yra vienalaikis sandoris, kuris remiasi vienu ir tuo pačiu kontraktu, kuriame apibrėžia gautinas ir siųstinas prekes. Abi sandorio šalys veikia tuo pačiu metu, pinigais tokiu atveju nėra keičiamasi. Pinigai, gali būti naudojami dokumentiškai nurodant kokia kaina ir kiek produkcijos yra pateikta.
Populiarus klasikinio barterio pavyzdys buvo 18 metų trukmės susitarimas, pagal kurį PepsiCo siuntė Pepsi sirupą į 37 pilstymo į butelius fabrikus Sovietų sąjungoje ir mainais už tai gaudavo degtinės Stoličnaja, kurią paskui Pepsi parduodavo Amerikoje. Šio susitarimo išplėtimas įtraukė į jį PepsiCo Pizza Hot filialą: Maskva sutiko kompensuoti PepsiCo ir perduoti 10 Sovietų gamybos krovininių laivų kad šie būtų parduoti tarptautinėje rinkoje.
Labiau komplikuotą susitarimą turėjo Philip Moris gabendamas cigaretes į Rusijos Respubliką, už jas Philip Moris gaudavo karbamido, naudojamo gaminant trąšas. Philip Moris gabeno karbamidą į Kiniją o Kinija už tai gabeno stiklo dirbinius į Šiaurės Ameriką, kurie būdavo naudojami mažmeninėje Philip Moris prekyboje.

Kliringo susitarimai

Esant šios rūšies susitarimams, kiekviena šalis susitaria pirkti tam tikros (dažnai vienodos) vertės prekių ar paslaugų vienas iš kitos, ir šių mainų vykdymo kaštus įrašyti į specialią debetinę sąskaitą. Pasibaigus prekybos periodui visi likutiniai neatitikimai yra užbaigiami pristatant papildomą produkcijos kiekį ar sumokant skirtumą laisvai konvertuojama valiuta. Į barteriui būdingų komponentų sąrašą įtraukus kliringo susitarimams būdingus bruožus, atsiranda galimybė mainų procedūras vykdyti nevienalaikiškai. Todėl kreditas palengvintų galutinį sandorio užbaigimą.

Switch trading (Perimanti prekyba)

Switch trading apima abipusį kliringo balanso naudojimą. Pavyzdžiui eksportas iš Kanados į Rumuniją yra apmokamas iš kliringo sąskaitos Rumunijoje. Nors ši sąskaita gali būti ir kitos valiutos (Pvz. Kanados dolerio), ji gali būti naudojama tik pirkti prekes iš Rumunijos.
Eksportuotojas iš Kanados galėtų pirkti prekes iš Rumunijos arba galėtų su nuolaida parduoti sąskaitoje susidariusį kliringo likutį switch trader (perėmimo agentui). Dažniausiai tokius agentus galima rasti Vienoje, jie perka galimybę gauti prekių iš Rumunijos ir parduoti jas kur nors kitur. Kadangi prekės perėmimo agentui yra parduodamos pigiau, natūralu kad ir jų galutinio pardavimo kaina kitose rinkose yra mažesnė. Šio metodo priešininkai pažymi, kad tokių prekių kainos dažniausiai yra žemiau savikainos ir tai iškreipia konkurenciją. Tačiau kadangi prekių kainos nėra sumažinamos jų gamybos šalyje, pradinė gamintoja išvengia kitų šalių taikomų sankcijų prieš dempingą.
Perimančios prekybos pavyzdžiu galėtų būti Lenkijos – Graikijos kliringo susitarimas, kuris vyko dar prieš Graikijai tampant Europos Bendrijos nare. Lenkija Graikijai pardavė daugiau prekių nei nupirko, taigi sandoris baigėsi Lenkijai turint dolerių kliringo sąskaitoje Graikijoje. Perėmimo agentas nupirko teisę į 250000 kliringo dolerių iš Lenkijos už 225000 dolerių ir juos pardavė už 235000 dolerių Europos razinų pirkliui, kuris naudojo šiuos dolerius mainais į graikiškas razinas.

Buyback arba Kompensacinis susitarimas

Kompensacinis susitarimas yra gamyklų ar įrangos eksportuotojo susitarimas apmokėjimą už pateiktus įrengimus gauti ateityje tos gamyklos ar įrengimų pagaminta produkcija. Kompensacinis susitarimas iš esmės yra du analogiški piniginiai sandoriai, ir pardavėjas gauna pilną atlygį gamyklos pagaminta produkcija. Tokiu būdu šis susitarimas tampa viena iš alternatyvų tiesioginėms investicijoms. Pardavėjo gaunama suma pagal kompensacinį susitarimą paprastai viršija paties pardavimo vertę, taip vyksta atsižvelgiant į laiko įtaką pinigų vertei.
Vienas iš kompensacinio susitarimo pavyzdžių galėtų būti susitarimas tarp Sovietų Sąjungos ir Vakarų Europos šalių dėl dujų vamzdyno tiesimo. Vakarų Europos šalys tiekia metalo vamzdžius ir kompresorius naftotiekiui tarp Sovietų sąjungos ir Europos tiesti, o mainais kaip kompensaciją gauna tuo pačiu vamzdynu transportuojamas dujas. Kitas pavyzdys galėtų būti susitarimas tarp Occidental Petrolium ir Sovietų sąjungos, pagal kurį Occidental kasmet tiekė Sovietų Sąjungai 1 mln. tonų fosforinės rūgšties už 4 mln. tonų sovietiško amonio, karbamido ir kalio karbonato. Sandoris vyko 20 metų. Occidental padėjo pastatyti papildomas amonio gamybai talpas bei tiekė papildomas dalis vamzdynų tiesimui.

Counterpurchase arba priešpriešinis pirkimas

Priešpriešinio pirkimo sandoris siejamas su tiesioginiu eksportu, tačiau eksportuotojas atgal gauna produkcijos, nesusijusios su jo gaminama produkcija. Importuotojas pateikia “prekybos lapus” eksportuotojui. Pavyzdžiu galėtų būti 1966 m. sandoris tarp McDonnell Douglas ir Jugoslavijos. Pagal šį sandorį McDonnell Douglas pardavė DC-9 lėktuvus Jugoslavijos avialinijoms už $199 mln. apmokant pinigais ir $26 mln. atsiskaitant jugoslaviškomis prekėmis. Tuo būdu Jugoslavija eksportavo į JAV Zagrebo kumpius, vyną, džiovintas daržoves ir net energijos perdavimo stotis kurie buvo perparduodami Losandželo VANDENS ir energetikos departamentui. Pagal turimas žinias McDonnell Douglas įkurdino Jugoslavijos prekybos įmonę savo lėktuvų gamyklose kad ši tiesiogiai tartųsi kokios prekės reikalingos priešpriešiniams pirkimams.

Offset arba kompensavimas

Offset būdas reikalauja iš importuojančių šalių kad pirkėjas kažkokiu būdu kompensuotų prekių pirkimo kainą. Susidariusi tokia prekybos praktika, kad ginklų prekybai tai yra įprastas prekybos būdas. Abipusiai ryšiai gali apimti susitarimus aprūpinti produkcija tam tikrą vietovę, padidinti importą iš perkančios šalies ar perduoti technologijas.

Priežastys tarptautinių mainų augimui

Teoriškai, tarptautiniai mainai yra nutolimas nuo laisvos daugiašalės prekybos. Tai yra lėtas, brangus ir sudėtingas kelias prekiauti ir jį dažnai įtakoja įmonės bandydamos prekiauti produkcija, apie kurią jos nepakankamai supranta. Pagrindinė problema ta, kad gaunant prekes barterio būdu, jos būna įvertintos gerokai brangiau nei jas galima parduoti atviroje rinkoje.
Kaip bebūtų, yra keletas svarbių priežasčių remiančių tarptautinių mainų egzistavimą. Pirma, žiūrint iš centrinio planavimo ekonomikos taško, tarptautiniai mainai mažina nepastovumo riziką, kadangi šalis visada gali būti tikra kad jos eksportas bus tikslai tokio pat dydžio kaip ir importas. Centrinio planavimo ekonomikos netaiko marketingo priemonių savo produkcijai užsienio šalyse kadangi nėra būtinybės to daryti savo šalyje. Produkcijos kiekiai yra suplanuojami centrinės valdžios, todėl produkcijos sistema negali lanksčiai sureaguoti į staigų eksporto paklausos pasikeitimą. Tarptautiniai mainai įgalina tokios šalies valdžią kuriam laikui užsitikrinti rinkas ir suplanuoti joms atitinkamas gamybos apimtis.
Antra, tarptautiniai mainai išvengia vidinės kainų kontrolės ir grindžia kainas tarptautinių kartelių ar prekiniais susitarimais. Barterio atveju, prekės keičia šeimininkus nenaudojant mainų procese pinigų. Prekės tokiu atveju gali būti “parduotos” pigiau tos, kurios galioja vietinėje rinkoje. Nigerija, Libija, Indonezija, Irakas, Kataras ir Abudabis yra pardavę naftą barterio būdu pigiau nei OPEC nustatyta žemiausia kaina.
Trečia, kadangi valiutos keitimas nėra reikalingas, nereikia naudotis centrinio banko paslaugomis.
Ketvirta, tarptautinių mainų būdu galima eksportuoti prastesnės kokybės ar išvaizdos prekes. Ar tai įtakoja prekių kainų kritimą priklauso nuo kokia prieš tai buvo prekybos politika. Turint omenyje, kad komunistinio ir postkomunistinio bloko šalių prekės yra laikomos prastesnės kokybės, faktas, kad jas tarptautinėse rinkose parduoda įžymios ir gerą reputaciją turinčios firmos suteikia pirkėjams bent šiokį tokį užtikrintumą dėl prekių kokybės ir popardaviminio aptarnavimo.
Donald Lecraw pastebėjo, kad prekių

Leave a Comment