indijos menas

Indijos menas
Senovės Indijos kultūra pradėjo formuotis III tūkst. pr. Kr. Indija ir jos menas buvo susijęs su kitomis senojo pasaulio kultūromis: nuo šumerų iki Kinijos.
Prieš 5000 metų Indo upės slėnyje klestėjo aukštą raidos lygį pasiekusi miestų kultūra. 1920 – 1930 metais atrasti senovės miestai Harapa, Mohendžo Daras. Miestuose gyveno po keliasdešimt tūkstančių gyventojų. Juos supo sienos, gatvės buvo tiesios ir plačios. Namai dviaukščiai, iš degtų plytų, su maudymosi kambariais, kanalizacija, šuliniais. Gyventojai naudojo varinius ir žalvarinius įrankius. Prekiavo su Mesopotamija, Šumeru, Elamu. Turėjo svorio irr ilgio matus, dešimtainę skaičiavimo sistemą, raštą.
Harapos kultūrai sunykus, Indo ir Gango upių slėniuose iškyla nauja kultūra. Apie XV —XII a. pr. Kr. iš šiaurės vakarų į Indiją, apgyvendintą senųjų gyventojų dravidų, kėlėsi arijų gentys, atsinešusios savo kalbą ir tradicijas. Airijai vertėsi žemdirbyste, gyvulininkyste, amatais. Nors iš ankstyvojo arijų atsikėlimo laikotarpio archeologinių radinių nėra gausu, tačiau Vedų literatūroje pateiktų žinių pakanka.
Vedos yra seniausi Indijos filosofinės, religinės minties ir poezijos šventraščiai. Tai daugiausia žynių giedami himnai dievų garbei. Vedas sudaro keturi dideli seekralinių tekstų, himnų, maldų, ritualo, teologijos bei filosofijos traktų rinkiniai; Rigveda, Samaveda, Jadžurverda, Atarvaveda. Manoma, kad nerašytos Vedos egzistavo jau šeštame tūkstantmetyje prieš Kristų. Iki II tūkst. pr. Kr., sanskrito kalbos rašytinės tradicijos susikūrimo, šie tekstai iš kartos į kartą buvo pe

erduodami žodžiu . vėlesniu laikotarpiu, kai Indijos teritorijoje atsirado daug vergovinių valstybių(Magama, Ošala, Anga) jų visuomenės gyvenimo ir kultūros atspindžių gausu didžiuosiuose epuose „Ramajanoje“ ir „Mhabharatoje“.
Ankstyvuoju laikotarpiu vyrauja vedų religija — vedizmas. Panteoną sudaro svarbiausių gamtos jėgų dievai: Agnis(Ugnis), Dausas(Dangus)Ušas(Aušra), Vajus(Vėjas). Aukojimo ceremonialą vedė ir prižiūrėjo žyniai — brahmanai. Jie tyrė ir aiškino senuosius religinius raštus ir dėl teikiamos lemtingos reikšmės aukojimui bei magiškiems burtams įgijo pranašumą. Išaugus jų reikšmei, vedizmą pakeitė nauja religija — brahmanizmas. Jis rėmėsi tomis pačiomis vedomis, tik kitaip jas traktavo. Vyriausi dievai Brahma(dievas kūrėjas), Višnu(dievas globėjas) ir Šyva(dievas griovėjas) sudarė trejybę. Jie ir kiti herojai bei pusdieviai tapo pagrindiniais Indijos meno objektais. Brahmanizmas skelbė visuomenės susiskirstymą. Klasės skirstytos pagal bendruomenėje atliekamą darbą: brahmanai(žyniai), kšatrijai(kariai), vaišijai(žemdirbiai) ir šudros(tarnai, vergai). Net Inndijos miestas I tūkst. pr. Kr. pagal gyventojų kastas buvo suskirstytas į keturias dalis.
VII — Va. pr. Kr. šiaurės Indijoje iškilo Magados valstybė, apėmusi beveik visą Gango slėnį. Valdant Maurijų dinastijai, Magama tapo imperija, apimančia visą Indiją. III a. pr. Kr. Indija atrėmė Aleksandro Makedoniečio puolimus. Išaugo miestai, suklestėjo drėkinamoji žemdirbystė, amatai. IV – III a. pr. Kr. paplito raštas, kurio paminklai yra žymiausiojo Maurijų dinastijos valdovo Ašokos ediktai, iškalti uolose.
Pasak literatūrinių šaltinių, valdovų mediniai statiniai išsiskyrė didele prabanga. Pačio galingiausio valdovo Ašokoks rū
ūmai stovėjo ant akmeninio pamato, turėjo 80 smiltainio kolonų. Rūmai buvo išpuošti skulptūromis ir medžio drožyba. Trijų aukštų pastatas turėjo didžiules sales, tapytas sienas, išpuoštas brangakmeniais, auksiniais ir sidabriniais augalų ir gyvūnų atvaizdais. Fasadą puošė smailėjančios arkos ir balkonai. Nuo rūmų Gango link ėjo terasų kelias, apsodintas sodais su fontanais ir baseinais. Miestą supo medinė siena su daugybe bokštų ir vartų bei platus griovys.
Kaip protestas prieš despotišką valstybę pasirodė eilė įvairių filosofinių ir religinių mokymų, pasisakančių prieš brahmanizmą, atmetančių Vedų autoritetą. Vienas — iš mokymų — budizmas. Šio mokymo pagrindėjas – Sidharta Gautama, įtakingo kunigaikščio sūnus, gyvenęs šiaurės rytų Indijoje VI a. pr. Kr. Būdamas 29 metų, jis paliko rūmus, žmoną, sūnų, ir po 7 metų klajonių bei apmąstymų pradėjo skleisti naują kelią į išsilavinimą, kurį pats nusakė kaip „užgesimą“ — atsiribojimas nuo išorinio pasaulio ir gilus vidinis susikaupimas. Sidharta Gautama pasiekė nirvaną ir pasivadino Buda, t.y. „praregėjusiu“, jis patyrė visišką išminties, valios ir jausmų susiliejimą, išreiškiantį „tikrąjį žinojimą“, aukščiausiąją palaimą. Svariausias jo skelbtas principas — ahmisos, „nekenkimo gyvosioms būtybėms“ principas uždraudė vedines gyvulių aukas, mėsos vartojimą.
Kitas mokymas — džainizmas — susiformavo panašiu metu kaip ir budizmas. Kūrėju laikomas Vardamana, pramintas Mahavyra(didvyriu) arba Džina(nugalėtoju). Džainizmas nepripažino nei demonų, nei dievų, tik tobulybę pasiekusius žmones. Svarbiausias principas — draudimas kankinti ar žudyti gyvas bū
ūtybes, nes ir menkiausio vabalėlio gyvybė vertinga kaip ir žmogaus.
Sėkmė lydėjo budizmą. Jis greitai išplito Pietų Indijoje tarp paprastų žmonių. Palaikė ir valdančiosios klasės. Jis pasitarnavo kovai su brahmanų žyniais, pretendavusias į išskirtinę padėtį valstybėje. Valdant Ašokai, budizmas pripažintas valstybine religija. Įsivyravus budizmui, pradėta statyti akmeninius kulto statinius: šventyklas ir vienuolynus, kuriems taikytos jau susiklosčiusios architektūros tradicijos. Šventyklas puošė skulptūros, reljefiniai atvaizdai seniausių mitų, legendų motyvais.
Žlugus Maurijų imperijai didesnioji dalis Šiaurės Indijos atiteko Kušanų karalystei, kuriai priklausė dalis Vidurinės Azijos, Afganistano, net Kinijos. Taip iš Indijos po kitas Azijos šalis sparčiau pradėjo plisti budizmas. III a. karalystė pradėjo smukti. Vėl atsigavo ir ėmė augti Guptų dinastijos valdoma Magama. Ji tapo Guptų valstybės centru.
Budizmo ir džainizmo sunkiai suvokiamas racionalizmas, griežtas asketizmas ir ateizmas ėmė nepatenkinti plačiųjų liaudies sluoksnių, susiformavo induizmas — svarbiausia Indijos religija. Skiriamasis jos požymis — teizmas. Trejybės ryškiausias dievas — Višnu. Jis maloningai prisiartina prie žmonijos per dešimtį savo „nusileidimų“, inkarnacijų. Viešpats Krišna, lig šiol populiariausia aštuntoji Višnu inkarnacija, reikšmingas tuo, kad jame įsikūnija visa Višnu esybė. Devintoji Višnu inkarnacija — Buda, tačiau jis neperėmė šventųjų knygų, neigė Dievo kaip aukštesniosios būtybės egzistavimą. Todėl savo tėvynėje Indijoje budizmas neįsitvirtino ir VII a. galutinai buvo išstumtas.
Architektūra ir dailė. Graikijos meno dominuojanti ypatybė — grožis, o Eg
gipto — religija. Tauriausias formas kuriančiam Indijos menui grožis nėra svarbiausias. Religija taip pat nėra viršesnė. Indijos menui būdingi du lygiaverčiai aspektai: religinis ir pasaulietinis.
Į senovės Indiją nuolatos veržėsi arijai, persai, graikai, arabai, mongolai ir kiti užkariautojai, kurie paliko pėdsakų indų kultūros istorijoje. Taigi Indijos menas — tai dabartinės Indijos, Afganistano, Pakistano, Kašmyro ir Nepalo menas. Indijos meno pagrindą sudaro induizmo ir budizmo religijos, papildytos helenistinės ir islamo kultūrų.
Pagal vyravusias brahmanizmo ir induizmo ideologijas svarbiausiais dvasinės kultūros elementais — dievybių formomis — menas turi išreikšti ne grožio idėjas, bet aukščiausias kosmines jėgas ir energijas, kurias įkūnija dievybės. Savarankiškiausiais menais indai laiko poeziją, muziką ir architektūrą. Tapyba ir skulptūra suvokiama kaip pavaldžios architektūrai.
Architektūra. III a. pr. Kr. atsirado pirmosios stupos, pastato architektūrinis tipas, įsitvirtinęs visose budistinėse šalyse pusrutulio formos pastatai, imituojantys Budos kapą, juose paprastai laikomos relikvijos. Ant stupos viršūnės statomas kubinis „dievo namas“ arba relikvija iš brangaus metalo. Viršus užbaigiamas strypu su skėčiais. Statinys simbolizavo nirvaną. Jo paskirtis — relikvijų saugojimas. Stupas statydavo vietose, susijusiose su legendomis, Budos ir šventųjų veikla.
Kitas monumentalus kultinis statinys — tai monolitinis akmeninis stulpas, užbaigiamas kapiteliu su skulptūra. Ant stulpo išraižomi ediktai su budizmo religinėmis ir moralinėmis nuostatomis. Stulpo viršus puošiamas lotoso pavidalo kapiteliu su skulptūromis, simbolizuojančiomis šventus gyvūnus. Jų paskirtis — šlovinti valstybę ir propaguoti budizmo idėjas. I a. pr. Kr. įsikūrė pirmieji urvų vienuolynai, paplitę Indijos meno klasikiniu laikotarpiu, Guptų laikais. Tai urvuose iškaltos daugianarės salės su kolonomis, puoštos apvalia — visatūre skulptūra, akmens reljefais ir tapyba. Guptų laikais induistų šventykla įgavo klasikinę formą: pirmasis aukštas su laiptais, viršuje celė kulto atvaizdu, virš jos — pakopinis bokštas, simbolizuojantis Meru — pasaulio kalną. Vėlesniais laikais šios šventyklos buvo išplėstos, pvz., vartų bokštais. Gruptų dinastijos valdymo metais parašomas traktatas „Manasara“, kur surinktos ir užfiksuotos tradicinės senovės Indijos architektūros taisyklės.
I — III a. Indijos architektūroje formos tampa dekoratyvinesnės. Statybinė medžiaga — plytos, vienas svarbiausių pastato architektūrinių elementų — skliautas. Iš pradžių skliautai formuojami iš išsikišančių akmens eilių ir mūro sienų be skiedinio tik XIII a., veikiant islamo kultūrai, pradedamas naudoti skiedinys ir atsiranda tikrų skliautų.
Vienas iš didžiausių architektūrinių ansamblių, yra Adžantos šventykla, esanti vakarų Indijoje. Adžanta — tai savotiškas vienuolynas — universitetas, kur gyveno ir mokėsi vienuoliai. Adžantos šventyklos, ištaisytos 29 uolose, yra šalia vaizdingo Vaghoros upės slėnio. Uolinių šventyklų fasadai, priskiriami Guptų periodui, prabangiai dekoruoti skulptūromis. Adžantos skulptūriniai paminklai tęsia senas tradicijas, tačiau formos daug laisvesnės, tobulesnės. Šventyklų vidus beveik visas ištapytas. Tapybos siužetai paimti iš Budos gyvenimo ir supinti su senovės Indijos mitologinėmis scenomis. Čia meistriškai vaizduojami žmonės, paukščiai, žvėrys, augalai ir gėlės.
XVII a., valdant Didiesiems Mogolams, buvo sukurti puošnūs marmuro statiniai(pvz., Tadž Mahalo mauzoliejus, rūmai Lahoro forte, ir Delio forte).
Skulptūra. Indų skulptūros pradmenys siekia III tūks pr. Kr., tačiau specifiniai indiški bruožai išryškėjo tik Maturos skulptūros mokykloje, suformavusioje moteriško grožio idealą: putnios deivės plonute talija, trijose vietose palinkusi poza. Vėlesniame Guptų mene susidarė vyriškas mišrusis indų dievo ir sėdinčio ar stovinčio Budos skulptūros tipas. Budos kurioje harmoningai dera fizinis grožis ir pakylėta dvasinė ramybė. Ant stulpų, akmeninių aptvarų ir vartų randama Budos gyvenimo reljefų. Žymios ir indų bronzinės skulptūros.
Tapyba. Tapybos srityje verta dėmesio vienuolynų sienų tapyba bei XI — XVI a. indų — islamo knygų tapyba.
Indija ir Lietuva. Sanskritas — seniausia ir drauge iki šiol gyva kalba, ja parašyti šventraščiai. Žodis „sanskritas“ reiškia išgrynintas, šventas. Iš visų Europos kalbų lietuvių kalba sanskritui artimiausia, giminingiausia, o iš indoeuropiečių kalbų pati archajiškiausia. Yra paskaičiuota, kad beveik pusė sanskrito žodžių daugiau ar mažiau panašūs į lietuvių kalbos žodžius. Bendros yra linksnių ir asmenų formos. Yra ir kitų analogijų — sakmėse, legendose, papročiuose, pabrėžiančių indų ir baltų kultūrų giminingumą.
Prieš Antrąjį pasaulinį karą, mokantis Bombėjaus universitete, antropologui ir keliautojui A. Poškai pasitaikė puiki proga aplankyti Baltistan ir jo gyventojus, primenančius lietuvius. Jis rasė, jog čia regi tarsi Žemaitijos ar Dzūkijos kaimą, kur šiaudais dengti mediniai nameliai, virš stogo — žirgeliai, drožinėtų staktų prieaugiai, lelijom dažytos langinės, klėtelės, šalia auga beržai, pažįstami audinių raštai ir artimai skamba pavadinimai: Skardai, Baltoras, Sostas, Asortas, Deva, Mūras. Pirmieji mums žinomi lietuviai į Indiją nukeliavo jau XVII a.(misionierius Andrius Rudamina), kunigaikščių Radvilų ir kitų didikų rūmuose būta įvairių indiškų dirbinių. Dėl indų filosofijos poveikio gimė kai kurie M. K. Čiurlionio paveikslai, simbolisto J. Baltrušaičio posmai, mūsų tautos dainius Maironis ėmėsi versti Rigvedos himnus, V.Rėvė taip pat sėmėsi peno kūrybai. Jo grožinėje literatūroje gausu orientalistinių motyvų. Vydūnas bene pirmasis atkreipė dėmesį, kad ikikriščioniškų laikų lietuvių dvasinės kultūros pagrindai buvę artimi induizmui. Vydūnas studijavo Vedas, Upanišadas, į lietuvių kalbą išvertė svarbiausią indų šventraštį— Bhagavadgitą.

Leave a Comment