Graffiti raida pasaulyje

Įvadas

XX amžiaus menas į mūsų istoriją įneša vis daugiau tendencijų ir naujovių, siekdami kelti savo kultūrinį lygį mes atrandame kuo daugiau neįprastų saviraiškos formų, naujų idėjų realizavimo būdų. Naujojo meno epocha pasižymi savo dideliu nerimu, revoliucingumu, įvairumų ir ieškojimų drąsumu.

Joje visos vertybės perkainotos, kai kurie praeities laimėjimai atmesti, visos meno problemos iš naujo iškeltos ir savaip pradėtos spręsti, daromi nauji bandymai. Novatoriškumas, originalumas, individualaus kūrybinio prado išaukštinimas, nuolatinė kaita ir atsinaujinimas – būtent šios naujosios epochos meno savybės labiausiai žavi visuomenę.

Čia imponuoja veržlios vaizduotės ir neribotos meninės galimybės atmosfera. Čia nebėra tinkamų ir netinkamų siužetų, leistinų ir neleistinų išraiškos priemonių. Menininkai laužo buržuazinio mentaliteto stereotipus, neigia akademinės vaizduosenos dogmas, maištauja prieš muziejų diktatūrą, siekdami būti XX a. piliečiais. Sugriaunami barjerai tarp krypčių ir žanro.

Ypatingai rūpinamasi sugauti momento dvasia, tai, kas išgyvenama ir matoma tik vieną akimirką. Gyvenimas vaizduojamas ne kaip statiška forma, bet kaip bėganti upė. Visų pirma rūpinamasi kūrinio ekspresingumu, o ne jo tobulumu ir jo formų išbaigtumu.

Menas yra neatsiejama ir ypač svarbi dalis mūsų švietimo sistemoje, ugdydami jauną asmenybę, siekdami jai suteikti visapusišką ir kokybišką išsilavinimą, ugdymo sistemoje neatsiejame ir dailės dalyko, meninio suvokimo , sąsajos su išoriniu ir vidiniu žmogaus pasauliu. Svarbiausia švietimo sistemos funkcija yra perteikti mokiniams mokymo turinį, žinias, mokėjimus, idėjas. Išvystyti protines mokinių galias perteikiamų gėrybių pagrindu, lavinti jų vaizduotę, mokyti apsispręsti, išsireikšti, praktiškai vertinti. Ugdytinį įtraukti į aktyvią kultūrinę veiklą, ypač kūrybinį darbą, tiek fizinės, tiek protinės bei visuomeninės veiklos srityse, nes ugdymas apima visą žmogų, visas jo veiklos, gyvenimo sritis.

Ši naujojo auklėjimo, arba Naujosios mokyklos, kryptis pasireiškė daugybe teorijų ir eksperimentų Europoje ir pirmiausia Amerikoje. Šios krypties pradininkas buvo Dž. Diujis. Į vaiką buvo žvelgiama kitaip negu tradicinėje mokykloje. Jis pradėtas laikyti auklėjimo ir mokymo objektu. Ši kryptis bandė pakeisti mokymo ir auklėjimo programą, organizuoti nenutrūkstamą mokymą, klasių sistemą pakeisti dirbtuvėmis, mokymą sieti su rankų darbu, organizuoti meninę veiklą. Buvo teigiama, kad tokiu būdu mokymas bus suderintas su vaikų interesais bei individualiomis galimybėmis.

Savarankiškas mokinių darbas, jų saviaukla ir savivalda buvo skelbiami kaip pagrindiniai naujojo auklėjimo krypties principai.

Pedagoginis tikslas – atskleisti kūrybiškumo kilmę, kūrybos proceso tyrinėjimo problemas. Sudaryti mokinio alternatyvų požiūrį į šiuolaikinį pedagoginį procesą, analizuoti kūrybiškai dirbančių pedagogų patirtį, panagrinėti vaiko pažinimo ir individualizuoto ugdymo koncepcijas.

Naujosios epochos menas, atnešdamas daug naujovių į mūsų visuomenės vystymąsi sukėlė nemažai nerimo. Naujos meno kryptys skirtingai paveikė įvairaus amžiaus visuomenę: vaikus, paauglius, jaunimą, suaugusius. Viena iš stipriai plintančių savotiško meno rūšių yra graffiti. Dažnai iškyla klausimas ar tai yra menas , ar tai vandalizmas?

Analizuodami šį reiškinį galime susidurti su įvairiomis nuomonėmis: visuomenės požiūris dažniausiai būna priešiškas, valstybės tarnautojai taip pat to netoleruoja. Kaip į visa tai žvelgiama pedagogų praktikoje? Kiekvienas pedagogas ugdydamas asmenybę siekia , kad jį įgautų visas reikiamas žinias ir įgūdžius. Analizuodami jauną ir spontanišką asmenybę, mes susiduriame su įvairiomis psichologinėmis problemomis jaunuolio gyvenime, gal būtent ši meno rūšis –

graffiti ir yra jauno paauglio saviraiška ir noras , kad jį kažkas pastebėtų. Noras išreikšti save, noras atkreipti dėmesį. Taip pat graffiti galime pavadinti ir auklėjimo sistemos dalimi, įvairių akcijų ir konkursų organizavimas į ugdymo sistemą atneša tik teigiamą požiūrį į jaunuolį ir netgi į naujojo amžiaus meną graffiti.

Piešiniai ant sienų

Pradėdami kalbėti apie graffiti, dažnai prisimename pirmuosius piešinius ant sienų, kuriuos piešė ir kūrė pirmykščiai žmonės. Senuose urvuose buvo aptikta meniškų tapybos pavyzdžių, įvairių piešinių simbolizuojančių mūsų protėvių gyvenimą. Ledynmečio žmonės bandydami atvaizduoti savo kultūrą ir kasdienybę, piešdami ant urvų sienų nesuvokė, kad jie į pasaulio istoriją įneša svarbu paveldą, kuris ateinančioms kartoms, bus kaip palikta knyga iš kurios mes viską galime sužinoti apie tuos laikus.

Pirmieji piešiniai buvo primityvūs ir paprasti , juose dažniausiai buvo vaizduojami dirbantys, medžiojantys žmonės, įvairios apeigos ar gyvūnai kurie gyveno tuo laikotarpiu. Nebuvo tada nei įvairios spalvų gamos, nei kelių plokštumų. Viskas buvo piešiama vienoje plokštumoje, dažniausiai akmenimis ar paprasčiausiai iškalant įvairius piešinius akmens sienoje. Tai buvo pradžia į meno pasaulį. Kiekviena gentis pažymėdavo sienas kur gyvendavo, taip pranešdami ateinančioms kartoms apie save.

Lietuvos baltų archeologiniuose iškasenose taip pat randama pirmųjų meno kūrinių, kurie vaizdavo mūsų protėvių buitį ir kasdienybę.

Galbūt šie pirmieji piešiniai ant sienų ir davė pradžią naujajam menui graffiti.

Senovės baltų pirmieji piešiniai

Visuomenės papročiai

Ūkis, gyvulininkystė

Buitis, pastatas ir interjeras

Žmogus, įrankiai ir amatas

Ūkis, žemdirbystė

Landšaftas (gyvenviečių pobūdis, išdėstymas)

Visuomenės socialinė sudėtis

Sodyba, kaimas, gyvenvietė

Piliakalnis ir pilis

Žmogus, apranga ir papuošalai

Žmogus, ginklai

Graffiti atsiradimo istorija

Tai ką šiuo metu galima pamatyti ant sienų ir traukinių visame pasaulyje, tai ką mes vadiname GRAFFITI, prasidėjo 1966-1971-aisiais metais

New York’e. Nors nežymus graffiti judėjimas prasidėjo jau 1930 metais Los

Andžele. Tai buvo įvairūs metro apipaišinėjimai.

Šis meno judėjimas žino daugelį garsių vardų, kurie pirmiausiai pradėjo graffiti Filadelfijoje, Pensilvanijoje 1960 pabaigoje, graffiti buvo vaizduojama “bombing” stiliumi. Writeriai kurie pirmieji kūrė

‘bombing” stilių buvo CORNBREAD ir COOLEARL . Jie rašė savo vardus ant sienų visame mieste ir įvairiose nuošalesnėse vietovėse.

To meto lyderiu buvo TAKI 183, kurio interviu pasirodė 1971-aisiais

„New York Times” laikraštyje. Tikrasis TAKI vardas buvo Demetrius, graikiškos kilmės amerikietis. Kadangi jis dirbo siuntinių išnešiotoju, jo darbas buvo susijęs su važinėjimu metro po visa New York’ą, jis visur palikinėdavo savo autografus. Kiti žinomesni to laikmečio writeriai buvo-

JOE 136, EELI 159, BARBARA 62, YANK 135, EVA 62.

Laikui bėgant įvairių tagg’ų atsirado labai daug, dėl to atsirado nemaža konkurencija tarp writer’ių. Writeriai iš gatvių pradėjo keltis į tunelius ir labai gretai visa tai tapo didele konkurencija dėl vietos mieste. Tuo metu išryškėja ir atsiranda naujas rašymo stilius “tag” .

Writeriai, atranda kuo daugiau vietų kur būtų galima rašyti savo parašus, įvairūs tuneliai, metro ir ypač traukinių vagonai tampa pagrindinėmis vietomis, kur jie gali išreikšti save. Dėl didelės konkurencijos, daugelis writerių norėjo išgarsėti ir sukurti kažką įspūdingesnio negu kiti, dėl to daugelis ėmė praturtinti savo parašus pasitelkdami į pagalbą įvairius kaligrafijos raštus, turtino spalvų gamą, stiprino ir tobulino savo stilių.

Jau tada keletas projektų buvo labai geri ir netgi vizualiai patrauklūs.

Turbūt geriausias graffiti meno istorijoje buvo STAYHIGH 149 parašas. Jis savo paraše panaudojo cigaretės kontūrą kryžmai “H” raidės ir šalia kyšojo figūra iš serialo “Šventieji”.

Kitas parašų vystymosi etapas buvo dydžio plėtimas. Writeriai pradėjo savo parašus rašyti dideliuose plotuose. Kadangi tuo metu buvo naudojami tik stori sprėjų antgaliai, tai labai užgožė visą piešinį , nes pagrindinis dėmesys ir buvo kreipiamas į jį..

Norėdami dar labiau ištobulinti savo parašus ir piešinius , writeriai atrado plonesnius antgalius, taip parašas tapo grakštesnis ir vizualiai patrauklesnis. Raidės tapo plonesnės, atsirado įvairūs apvedžiojimai papildoma spalva.

Writeriai taip pat atrado ir sprėjų galvutes kurios galėjo purkšti storą sluoksnį, taip pamažu vystėsi kuo tobulesni ir geresni meno kūriniai. Sunku pasakyti kas pirmasis padarė meno kurinį, kuriame atsispindėjo ne tik parašas bet ir piešinys, geriausią reputacija tada turėjo SUPER KOOL 223 iš Bruklino. Plonos raidės leido toliau didinti ir kelti graffiti prestižą. Writeriai dekoravo, komponavo įvairiai raides nustatytame plote. Pirmasis įkomponavimas ir paprasčiausiais buvo “polka”, vėliau kryžinė anga, žvaigždės, kryžiniai kvadratai.

Didėjant ir plečiantis šiai savotiškai meno sričiai, writeriai pradėjo reikalauti, kad graffiti būtų legalizuota ir kad jie būtų pripažinti oficialiai, menininkais. Pirmasis pripažintas buvo SUPER KOOL 223, šio menininko darbai pamažu ėmė kilti aukštyn ir buvo pripažinti. Kuo toliau tuo labiau graffiti darbai buvo turtinami įvairia spalvų gama, buvo dramatiški , šiek tiek progresyvūs tai kėlė jų lygį. Konkuruojanti atmosfera leido vystytis ir dabartiniams stiliams, kurie nesilaikė “tag”

parašų stiliaus. Brodvėjaus stilius buvo atrastas Filadelfijoje TOP CAT

126. Šio stiliaus raidės plėtojosi į blokines. Burbulinės raidės ir

Brodvėjaus stilius buvo ankstyvosios formos dabartiniuose darbuose ir dėl to buvo atrasta daugybė stilių. Greitai raides papuošė arogancija, išdidumas, sūkurys, spiralė, sujungimai ir užsukimai. Šie papildymai didėjo ir augo, greitai tapo mechaniniu ir laukiniu užrašų stiliumi.

Šis ankstyvasis kūrimo laikotarpis nepraėjo nepastebėtas. Hugo

Martinezas sociologijos meistras pastebėjo teisėtai artistišką potencialią kartą. Martinezas subūrė United Graffiti Artists (UAG), surinko žymiausius tunelių menininkus iš viso miesto ( New York’o) ir pristatė jų darbus legalioje meno galerijoje. UAG įrodė, kad graffiti meno darbų eksponavimas viešai vis dėlto yra pasiekiamas dalykas. “Razor” galerija buvo sėkmingai įkurta Martinezo ir menininkų kuriuos jis reprezentavo: PHASE2, MICO, COCO

144, PISTOL, FLINT 707, BAMA, SNAKE IR STITCH taip pat buvo reprezentuojami ir Martinezo darbai. Apie 1974 metus writeriai , tokie kaip TRACY 168,

CLIFF 159, BLADE, ONE sukuria darbus su dekoracijų, iliustracijų ir paveiksliukų charakteriais supančius meno kūrinius. Tai suformavo pagrindą freskoms ant vagonų. Seni tagai pradėjo skęsti šimtuose naujų, nes visa, kas galėjo būti išpaišyta- buvo išpaišyta. Stilius reikalavo naujovių ir pasikeitimų, todėl po truputį pradeda išryškėti skirtingi, tam tikriems writeriams būdingi šriftai.

Raidės darėsi vis aukštesnės, pasirodė kontūrai (outline) ir spalvos. Taip atsirado nauja graffiti forma- „PIECE”, kas pilnąja prasme reiškė „MASTERPIECE” (meno kūrinys). 1973 metais New York laikraštis pradėjo rengti geriausio metro graffiti konkursus, laimėtojas gaudavo „TAKI prizą”. Stilių lygis augo, šriftai įgaudavo trečią išmatavimą, spalvos darėsi vis labiau įmantresnės. 1975 atsirado pirmasis

WHOLE CAR, o 1976-tais pirmieji du WHOLE TRAIN’ai iš kurių pirmąjį padarė

CAINE 1, o antrąjį- įžymieji FABULOUS FIVE. Paraleliai buvo dirbama tobulinant stilių įvairovę. Kompozicijų sudarytų iš keleto raidžių pabaigimui pradėta naudoti „lašus”, „štrichus”. Raidės sujunginėjamos netradiciniais būdais, bei deformuojamos. Atsiranda vienas iš kultinių graffiti elementu- strėlė, kurią sukūrė PHASE 2 (BUBBLE STYLE išradėjas).

Žodžiai tampa nebeįskaitomi ir visa tai gauna nauja vardą- „WILD STYLE”

(laukinis stilius). Kadangi graffiti pagrindai jau buvo sukurti, visos naujovės lengvai adaptavosi, vystydamos jau egzistuojančius stilius. Tačiau nežiūrint į tai visi žinojo tuos kas sukūrė graffiti. HONDO- pirmasis TOP

TO BOTTOM, DEAD LEG- pirmasis T2D, PHASE-2-strėles,BUBBLE STYLE ir t.t.

1987-1981 prasideda graffiti istorijoje renesanso (atgimimo)

laikotarpis. Naujoji kūrybos banga užplūdo 1977 pabaigoje. Pirmieji kas pradėjo atgimimą graffiti epochoje buvo TDS, TMT, UA, TS5, CIA, RTW, TMB,

TFP, TC5 IR TF5. Stilių karas buvo vėl pačiame įkarštyje, taip pat tai buvo paskutinioji “bombing” stiliaus banga, prieš atsirandant autoriniams darbams, pašalinamas prioritetas užrašams.

1980 prasidėjo tikras maištas , per trumpą laiką vėl visur atsirado užrašai. Ant traukinių vagonų pastoviai buvo paišomi įvairus nieko verti užrašai. Daugelis patyrusių writerių manė , kad užrašų paišyti nebereikia, o reikia kurti tokius vaizdus , kurie sužavėtų visuomenę.

Pamažu parodomasis menas pasaulyje vėl atgijo. Visa tai neturėjo tokios geros pozicijos , kaip “ Razoro” galerija 1970m. 1979 LEE QUINONES ir FAB 5

FREDDIE atidarė galerija Romoje su pirkliu kuris prekiavo meno dirbiniais

Claudio Brunie. CLAUDIO BRUNIE, tikslas buvo rasti tuos kas visa tai kuria, taigi 1983, ieškodamas „writerių” New York’e pasirodo YAKI KORNBLIT, prekiautojas meno kūriniais iš Amsterdamo. Jis buvo suinteresuotas graffiti, meno kūrinių rinkoje, pristatymu. Jis ėjo tuo pačiu keliu kaip ir tie kurie prieš 20 metu išpopuliarino POP-ART. 1980 metais kai kurie writeriai priklausė ESSES studijai. Taip pat buvo Stefano Elno Mada ir Pati

Astors Fun galerijos. Šitos ir vėlesnės galerijos įrodė, kad svarbu eksponuoti writerių darbus ne tik šalies viduje, bet ir užsienyje.

Europiečiai meno kūrinių pirkliai buvo labai susidomėja naująja meno forma.

LEE ir FRED tapo pirmaisiais kurie pristatė savo meną Europoje. Buvo surinkta grupe „writer’ių”, kurie už savo pėčių turėjo ne tik traukinių dažymą, bet ir dalyvavimą tokiuose renginiuose kaip: „FASHION MODA”, THE

MUDD CLUB”, „THE NEW YORK NEW WAVE SHOW P.S.I.”, „THE FUN GALLERY” ir t.t.

Toje grupelėje buvo tokios legendos kaip DONDI, CRASH, RAMELLZEE, ZEPHYR,

FUTURA 2000, QUIK, LADY PINK, SEEN, BLADE, BIL BLAST. Jų kūrybos demonstravimas Boymans van Beuningen muziejuje, sulaukė didelės bangos pozityvių atsiliepimų, tiek iš kritikų, tiek ir iš kolekcionierių pusės.

Tai buvo svarbu graffiti istorijai, nes labai padėjo šio meno populiarizacijai ir progresui, ne atskirų meistrų ar crew, o būtent visos graffiti, kaip meno rūšies atskirai. Kaip pavyzdį galima paminėti tai, kad olandų paaugliai, kurie išsiskyrė ypatingu revoliucingumu, tuo metu darė daug ir netvarkingų bandymų išpaišyti sienas. Ir tik po susitikimo su New

York’o. graffiti senbuviais šis menas pradeda realiai gyvuoti Olandijoje bei visoj Europoje.

Tuo metu writeriai pradėjo dalytis į dvi grupes. Pirmieji pasinėrė į meno pasaulį, jų kūryba tapo rafinuota, jie atrasdavo naujus įkvėpimo šaltinius, prarasdami šaknis ir kontaktą su gatve, be to jų kūriniai puikiai parsiduodavo. Jie tapo nebe writeriai, o tiesiog dailininkai. Antrieji liko ištikimi gatvei, jų gretos didėjo ir jie tapo vis labiau surišti su breakdance’u, dj-ingu ir mc-ingu. 80-tųjų pradžioj visa tai pavadinama- HIP-HOP kultūra, kuri būdama labai populiari JAV

pasiekia netgi Europą. Nemaža nuopelną tam turėjo masinės informacijos priemonės, filmai, laikraščiai, video klipai, kurių pagalba daugybe jaunų kūrėjų tapo žinomi, tai- AFRIKA BAMBAATA, THE ROCK STEADY CREW, PHASE 2,

FUTURA 2000, BLADE SEEN, SKEME, DONDI.

Taip pat labai žymiai į graffiti kultūra įsiveržia kokaino epidemija. Pradėta prekiauti galingais šaunamaisiais ginklais, narkotikais, pasinaudodami graffiti, gatvių gaujos žymėdavo savo teritoriją, tai pasidarė panašu nebe į meną o į vandalizmą. Daugybė gerų darbų buvo sugadinta, geros vietos graffiti menui tapo nepasiekiamos. Kilo didelis visuomenės pasipriešinimas. Viskas buvo naikinama ne tik gatvės gaujų, bet ir visuomenes , valstybės. Jau tada New York’o. valdžia skyrė apie 300.000$

(=80.000 darbo valandų) vien tam, kad šalinti visa tai nuo sienų. Jos kova sunkino ir tai, kad „paišytojais” vis dažniau būdavo toli gražu ne vien tik vaikai, tokių informacijos perdavimo būdu vis dažniau pradėjo naudotis gatvių gaujos, žyminčios savo teritorijas ir kovodamos už valdžią gatvėse.

Po TAKI interviu publikacijos šimtai New York’o paauglių įniko į šį naująjį sienų meną visur kur tik būdavo įmanoma. Tie kurių vardai atsirasdavo sunkiausiai prieinamose vietose- tapdavo populiarūs ir įžymus, jie tapdavo savų ratų didvyriais. Visa ši writerių veikla tokiai kompanijai kaip METROPOLITAN TRANSIT AUTHORITIES kainavo dešimtis milijonų dolerių (tiksliau nuo 1970 iki 1985 buvo skirta nuo 50 iki 100 milijonų vien tik graffiti naikinimui, gynybiniams įtvirtinimams, sargybai, šunims ir t.t), kurie buvo skirti (nesėkmingai), graffiti naikinimui, arba tiksliau –

bandymams tai padaryti. Vieno WHOLE CAR nuvalymas kainavo 78.000$, o vieno kvadratinio metro ~750$. Galų gale 1978-tais buvo išrastas vagonų plovimo aukšto slėgio vandeniu būdas, kas davė nors šiokius tokius rezultatus. Pats

BLADE per kelias savaites neteko keleto WHOLE CAR’ų. Tik senos konstrukcijos vagonai („coffins”-karstai) pilnai nepasiduodavo šiam plovimui, graffiti tiesiog pasidarydavo dar purvinesnė. Pakartotinas nepilnai nuplautu piešiniu išdažymas buvo pamokantis, tiesa nauji graffiti nusiplaudavo lengvai. Papildomai MTA investavo didelius pinigus į 5-

metrinių sienų su spygliuota viela statyba, šunis, apsauga ir baudžiamąja atsakomybės sistema. Sargybiniai tapo vis labiau žiauresni, -žinomas ne vienas atvejis, kai jie sumušdavo writerius iki mirties.

Graffiti naikinimas buvo stiprus kaip niekada, daug laiko trukę darbai buvo naikinami. Buvo sužlugdyta daugybė writerių. Dauguma kitų nebuvo taip lengva palaužti, nors jie ir buvo susijaudinę dėl savo kaip menininkų ateities, jie suprato, kad naujos aplinkybės buvo iššūkis ir pasiryžimas būti nenugalėtiems. Resursų trūkumas buvo teritorija, nuosavybės tvirtinimas – tvorų , sienų sukėlė daug problemų. Teritorijos tvirtinimas writeriams nebuvo naujiena, bet šį kartą, buvo griežtai baudžiama už paišinėjimus , netgi pasitaikydavo mirties atvejų. Ši tendencija plėtojosi, nors ir daugelis writerių stengėsi šio meno nepamiršti, tai vis tiek visuomenės buvo pripažinta , kaip vandalizmo forma.

Graffiti terminų žodynėlis

Domindamiesi , tokia tema susiduriame dažnai su tokiais sunkumais kaip daugelio žodžių prasmės nesupratimas, paprasčiausiai šie žodžiai yra pasiskolinti iš anglų kalbos ir sulietuvinti, todėl daugelio jų reikšmė nėra visiškai aiški. Čia pateikiami dažniausiai vartojami , graffiti mene žodžiai ir jų reikšmės.

WRITER – žmogus rašinėjantis tag’us ar paišantis graffiti, tas kuris praktiškai užsiiminėja graffiti.

TAG – savotiškas, asmeniškas writer’io autografas padarytas markeriu arba sprėju.

TOY – pradedantis arba blogas writeris, o tiksliau – mažai patirties turintis arba nekompetentingas writer’is.

WHOLE CAR – sprėjum nudažyta visa vagono pusė įskaitant ir langus.

MARRIED COUPLE – du sujungti „whole car’ai”.

WHOLE TRAIN – visi, su langais, nudažyti traukinio vagonai.

WINDOWS DOWN WHOLE CAR/END TO END (e2e) – viena puse nuo pradžios iki galo pilnai išdažyta, žemiau langu.

PIECE – grafine forma nupiešta sprėjum. Sutrumpinimas nuo

„Masterpiece”(Meno kūrinys).

BOMB – nelegalus paišymas sprėjum ant vagonu ar sienų.

BITE – svetimo stiliaus kopijavimas.

BUFF – graffiti nuplovimas bet kokiu būdu.

BURN – padaryti geriausia „piece”, laimėti varžybas.

CREW/CLIQUE – grupė draugų paišančių kartu.

GOING OVER – užpaišyti kažkieno „piece”.

CAPS – sprėjų galvutės. Būna „fat” – storos arba „skinny” plonos.

YARD – traukinių stovėjimo vieta.

LAY UP – geležinkelio „šalikelė”.

KING – žmogus turintis daugiausia „piece’u”.

BLACK BOOK – writer’io albumas, kuriame yra eskizai ir jo darbu nuotraukos.

PIECE BOOK – tik eskizinis writer’io albumas.

THROW UP – greitai padarytas ‘piece’as”. Vienos spalvos ir su viena kontūrinė linija.

OUTLINE – kontūras.

HIGHLITE – blizgesys, kuri raidėm suteikia balta spalva.

INLINE – linija tarp kontūro ir spalvos.

BACK LINE (FINELINE) – linija tarp kontūro ir šešėlio.

WAK – kažkas silpno (kilęs iš „out of whack”).

SCRUB – greitas nuspalvojimas štrichais nuo kontūro iki kontųro.

SILVER PIECE – sidabrine spalva atliktas „piece’as”, dažniausiai nelegalus.

FRESH – originalus, novatoriškas stilius ar idėja.

BATTLE – writer’ių grupių ar atskirų writer’ių varžybos – kas geriau ir daugiau, esant tam tikroms sąlygoms atliks darbu. Teisėjus abi puses renkasi pagal susitarimą.

RATPACK – grupė „tagbanger’ių” paišančių tagus ir dažnai užpuolinėjančių žmones.

TAGBANGER – gatvės gaujos narys ar tiesiog nusikaltėlis, chuliganas, kuris užsiiminėja paišymu ant sienų.

STAMP – paprasčiausias „piece”, paišomas įvairiose vietose pagal viena ir ta patį projektą.

WILDSTYLE – sudėtinga konstrukcija sudaryta iš sujungtų tarpusavyje raidžių.

UP – writerio kuris dažniausiai paišo ant traukinių apibudinimas.

TOP-TO BOTTOM – plota nuo vagono apačios iki viršaus užimantis „piece’as”

TAGGIN-UP – rašyti savo autografą markeriu arba sprėjumi.

PANEL PIECE – piešinys tarp traukinio langu ar durų.

ILL – „kieta”.

HIT – palikti savo tag’a.

GETTING UP – sėkmingai išpaišyti traukinį.

FLAT – senas metro traukinių modelis, labai tinkamas piešimui.

DING-DONG – naujųjų metro traukiniu modelis, taip pavadintas todėl, kad prieš durų uždarymą pasigirsta skambutis.

DEF – ištikrųjų geras.

BURNER – gerai atliktas WILDSTYLE WINDOW DOWN WHOLE CAR:BURNER – tai nugalėtojas.

Pagrindiniai graffiti stiliai

Wildstyle – pats nesuprantamiausiais stilius, raidės absoliučiai nerealios ir visai nepanašios viena į kitą, jos nuolat persipina, persidengia, dėl to piešinys gauna savotišką grožį.

Bubble – pats paprasčiausias stilius ir pats seniausias stilius graffiti istorijoje. Savitumas – viskas užapvalinta ir išgaubta.

Daim/FX/3D – pats sudėtingiausias ir gražiausias stilius – kupinas 3D

(matiškumas ir trimatiškumas). Sudėtingiausiai išpiešiamas.

Digital – graffiiti, kompiuteriu apdirbtas ir pataisytas graffiti. Nors vargu art tai galima pavadinti graffiti.

Keletas patarimų kuriais vadovaujasi graffiti meistrai piešdami

– kai bombini, reikia užsimauti pirštines. Dažų tikrai pateks ant pirštinių, o jie labai blogai nusiplauna ;

– visada reikia paruošti dažus ir antgalius iš anksto, reikia turėti atsarginių antgalių ;

[pic] [pic] [pic]

– kad išgautum reikiama spalvos gradaciją, butina patirtis, bet pradėti galima nuo paprasto patarimo – kuo toliau balionas su dažais laikomas, tuo linija bus skaidresnė ir blankesnė;

– nepatartina pirkti pigių flakonelių – piešinio kokybė bus bloga;

[pic]

– prieš tai, kai eini prie sienos, reikia tvirtai nuspręsti, ką būtent norėsi nupiešti. Siena nepakenčia improvizacijų – tai ne popierius ;

– patys populiariausi gatvės dailininko dažai – aerozolinis nitroemalis, kurio galima nusipirkti ūkinių prekių parduotuvėje arba automobilių turguje ;

– flakonelius geriausiai naudoti esant ne žemesnei kaip 0

laipsnių temperatūrai. Žiema flakoneliai labai kaprizingi, rankos gali paprasčiausiai prišalti. Geriausiai piešti šiltą nevėjuota naktį.

O jei vis delto yra vėjelis – geriausiai piešti taip, kad dažų lašų neužpūstų pačio piešėjo ;

– prieš naudojimą flakonelį būtina kaip reikaint sukratyti. Pagal konstrukcija, kuri užrašyta ant flakonelio ! Visiškai dažai išsinaudoja tik iš vertikaliai nukreipto flakonelio. Jei piešiama pirmą kartą – geriausiai pradėti nuo tago (autoriaus parašas iš vieno flakonelio). Tai turi būti vientisas ir individualus parašas ;

– prieš didelį darbą reikia pasidaryti eskizą. Dažnai labia gerai sieną pažymėti žymekliu, kreida ar dažais;

– negalima dažams leisti nuteketi ir apsiteršti – tai blogos darbo kokybės požymis. Po inirtingo piešimo nepamiršti viską sutvarkyti. Taip reikia ir ne tik del kultūros, bet ir dėl elementaraus atsargumo – kiekviename flakonėlyje visada liks truputis dažų, kurie, patekę į blogas rankas, gali sugadinti tavo šedevrą;

– visada naudoti kaukę ir pirštines. Kai dažai į plaučius, lūpas ir nosies angą gali patekti toksinių medžiagų, o tai kenkia sveikatai.

Graffiti – ar tai vandalizmas?

Nuo senų laikų žmonių bendruomenės gyvendamos uolose, sėdėdamos aplink ugnį piešė piešinius ant sienų, kurios juos supo. Šis senų piešinių palikimas mums pasakoja apie to meto žmonių gyvenimo, kultūros ir kasdienybės istorija. Kol dar neegzistavo popierius žmonės piešė ant sienų, vėliau ant drobės. Laikui bėgant piešimas tapo svarbia meno dalimi, bet sienos nebuvo užmirštos, nors daugelis geriau rinkosi drobę. Kaip bebūtų mes dar vis randame meno darbų ant sienų, autobusų šonų, traukinių ir pastatų, tai pavadinta graffiti. Aišku visada iškyla klausimas ar graffiti yra menas? Daug kam tai atrodo paprasčiausias vandalizmas, nes tai yra viešas privačios nuosavybės niokojimas.

Kai kurias graffiti formas galime pavadinti menu , nes tai reikalauja daugybės metų praktikos ir kruopštaus darbo. Graffiti galima išskirti į dvi dalis: menas ir “šiukšlės”.

Graffiti menas susideda iš stilių įvairovės, gamos kaitos, įvairiausių paįvairinimų ir įmantrių detalių, bet daugeliu atvejų graffiti yra paprasčiausiai writerių susirašinėjimo būdas, taip jie perduoda žinutes vieni kitiems. Tuo labai puikiai naudojosi gatvių gaujos , taip pažymėdamos savo teritoriją.

Graffiti menininkai jau metai iš metų piešia kur nori ir jų meno niekas nesustabdys. Jie nesuvaldomi. Writeriai nebuvo menininkai, nes jų menas pasireikšdavo tik sugebėjimu užrašyti sutrumpintai savo vardą ar inicialus. Jie sutrumpintai rašydavo iškraipytas raides skersai ar išilgai ant sienų, ant graffiti meistrų darbų.

Toliau plėtojantis graffiti ji pamažu vis įgauna pripažinimą tarp kai kurių garsių menininkų, vystoma netgi tokia idėja , kad vis dėlto graffiti yra menas , o ne vandalizmas. Paskutiniaisiais metais mes jau galime pamatyti keletą video filmų su graffiti vaizdais. Muziejai taip pat pradėjo eksponuoti graffiti darbus, kaip atskirą meno formą. Ši nauja meno šaka į muziejus pritraukia daugybę jaunimo ir daug įvairios publikos. Daugybe graffiti darbų galime pamatyti internetiniuose puslapiuose, čia eksponuojami darbai iš įvairiausių pasaulio šalių.

Bet vis dėlto visuomenei, valstybei yra nesvarbu, kad graffiti meistrai dirba ir tobulina savo darbus siekdami aukštesnio lygio. Darbai sukelia daug problemų privatiems asmenims. Pavyzdžiui , apipaišytos parduotuvių sienos, labai atbaido pirkėjus, o norint šiuos kūrinius panaikinti , tai kainuoja labai daug.

Suprantama , kad kai kurie graffiti darbai yra menas, autoriniai darbai sienoms suteikia paslaptingumo, patrauklumo ir kartais tai žmones patraukia, sudomina.

Šis kelias galėtų būti legalus ir galėtų reikštis visi menininkai, bet svarbiausiai yra tai , kad mūsų sienas puoštų autoriniai, vienetiniai darbai, o taip nėra, kai kurie graffiti meistrai paprasčiausiai rašo įvairias raides, ženklus, strėles, o tai jau nebe menas, tai jau vandalizmas.

Ir nesvarbu , kad prie viso šito sunkiai dirba ir visuomenė ir pareigūnai, graffiti vis tiek pasireiškia įvairiomis formomis. Menas yra labai svarbu žmogaus saviraiškai, bet kai tai peržengia visas ribas, kai niokojama ir gadinama privati ir valstybės nuosavybė, tai jau vandalizmas, su tuo reikia daug ir ilgai kovoti.

Įstatymai , tai draudžia daryti, visuomenė yra prieš šį meną, visi šaukia ir garsiai rėkia, kad tai yra vandalizmas, labai aiškiai tai galime pastebėti ir mūsų šalies laikraščių straipsniuose. Didžiausi Lietuvos dienraščiai rašo naujienas apie graffiti, tai įvardindami, kaip didelį nusikaltinimą ir privačios nuosavybės niokojimą, bet netik, nes graffiti menas taip pat yra pritaikomas įvairiose akcijose.

Klaipėda vienas iš didžiausių Lietuvos miestų, čia graffiti problema yra labai didelė ir su to miesto visuomenė bando kovoti įvairiais būdais.

2002 m. balandžio 11 d. Klaipėdos laikraštyje “Klaipėda” pasirodė straipsnis “Brangiai kainuojanti sienų tapyba”:

“Šių metų balandžio 9 dieną atėjusi į darbą Tilžės g. esančio stomatologijos kabineto savininkė neteko žado, nes viena siena buvo tirštai išmarginta aerozoliniais dažais. Sunkiai suprantami užrašai dengė ne tik neseniai dažytą tinką, bet ir langus, žaliuzes. Moteris vos tvardėsi neapsiverkusi, nes per trumpą laiką dėl graffiti teko jau tris kartus perdažyti sieną. Jei anksčiau būdavo užpiešiama tik po kelis ženklus, tai šįkart dailininkas pasistengė iš peties.

Gydytoja paklausė kieme žaidusių vaikų, ar jie nematė kas tai padarė. Šie vieningai nurodė gretimame kieme gyvenantį dešimtoką. Policijos pareigūnams vaikinas prisipažino, jog išvakarėse sieną jis išmargino šiaip sau, iš neturėjimo ką veikti. O stomatologijos kabinetui ši pramoga kainavo apie 1000 litu.”

Skaitydami tokius straipsnius, neretai mes visi susimąstome ar tai tikrai yra menas, juk kito žmogaus nuosavybės sugadinimas, nekelia tavo reputacijos, tuo labiau tu esi baudžiamas pagal įstatymus. Nepilnamečių tvaikų tėvai, kurių vaikai užsiiminėja šia savotiška meno rūšimi, taip pat dažnai kenčia ir susiduria su sunkumais, nes jie turi padengti vaiko padarytą žalą. Taigi daugybė tokių atvejų mus verčia susimastyti.

Ne tik Klaipėdoje susiduriama su tokiomis problemomis, ne ką mažiau problemų dėl graffiti ant sienų sukeliama ir Vilniaus mieste. Vilniaus miesto savivaldybė rengė akcija „Būk žmogus”. Daugelis pastatų savininkų, ypač valstybinių organizacijų, teigia, kad pastatų sienoms tvarkyti nėra lėšų.

Neretas bando įtikinti, kad tai yra bereikalingas darbas”, – tokias išvadas padarė Vilniaus miesto savivaldybės Tvarkos palaikymo ir priežiūros skyriaus pareigūnai, apklause Vilniaus miesto, ypač Senamiesčio pastatų savininkus. Tiesa, apklausa buvo neeilinė – vyko vienas iš Vilniaus miesto savivaldybės organizuojamos akcijos „Būk žmogus” reidų. Ne vieno akį rėžiančio „meno kūrinio” pastato savininkai reido metu įspėti nustatytus trūkumus pašalinti iki balandžio 14 dienos. Reido metu buvo tikrinamos

Jasinskio, Pamėnkalnio, Vokiečių, Stiklių, Totorių, Šv. Ignoto, Pilies,

Vilniaus, Šventaragio, Maironio, Trakų, Barboros Radvilaitės gatvės,

Gedimino prospektas. Šių gatvių pastatų šeimininkai įspėti dėl pastatų fasado prastos būklės. Kadangi patikrinimai buvo prevencinio pob8džio, pastatų savininkai nebuvo baudžiami. Šio reido tikslas buvo ne tik paskatinti pastatų savininkus nusivalyti fasadus, bet ir atkreipti jų dėmesį į sienų tepliotojus, esant reikalui, pakviesti juos kreiptis i teisėtvarkos institucijas. Savivaldybės pareigūnai ypač prašė gyventojų netoleruoti sienų „terliojimo”, o apie tokius atvejus nedelsiant pranešti policijos pareigūnams. Šiuo metu Vilniaus savivaldybė gauna daug nusiskundimų apie pastatų „tepliotojus”, todėl Tvarkos palaikymo ir priežiūros skyrius, pasitelkęs į pagalbą policijos pareigūnus, ateityje planuoja surengti reidus, kurių metu bus siekiama sulaikyti tikruosius išteptų pastatų sienų kaltininkus .

Problema būtų galima sėkmingiau spręsti pasitelkiant ir miesto gyventojus – pastebėja sienų „dailininkus”, jie turėtų pranešti policijos pareigūnams ar patys juos sulaikyti. Kadangi daugiausia sienų „nutepliojama” tamsiu paros metu, ypač naktį, prie šios akcijos sėkmingai galėtų prisijungti ir taksi vairuotojai. Kaip numato Vilniaus miesto tvarkymo ir švaros taisyklių 13 punktas, „pastatų savininkai privalo nuolat tvarkyti ir prižiūrėti fasadus. Pastatų fasadai ir tvoros tvarkomi ar dažomi pagal nustatytą tvarką suderintus projektus”.

Vilniaus miesto tvarkymo ir švaros taisyklių 15.17 punktas numato, kad draudžiama „rašinėti, braižyti ar kitaip terlioti ant pastatų, tvorų ar kitų statinių”. Šių taisyklių nesilaikymas, remiantis

Administraciniu teisės pažeidimu kodekso 161 straipsniu, užtraukia įspėjimą arba bauda nuo penkių šimtų iki dviejų tūkstančių litų. Tas pats straipsnis gali būti pritaikytas ir pastatų savininkams, kurie nesitvarko pastato fasado.

(…) Apie pastebėta nekultūringa elgesį Vilniaus mieste akcijos „Būk žmogus” organizatoriai gyventojus kviečia nedelsiant pranešti sostines policijai telefonu 112, Savivaldybės Tvarkos palaikymo ir priežiūros skyriui tel. 62 37 47.

Viešąją tvarka Vilniaus mieste reglamentuoja administracinės teisės pažeidimų kodeksas, Vilniaus miesto tvarkymo ir švaros taisyklės.

Graffiti akcija – narkotikams ne!

Moksleiviai savo piešiniais protestuoja prieš narkotikus. Lietuvos jaunimas organizuoja įvairias akcijas skatindamas paauglius atsisakyti vartoti narkotikus, alkoholį, cigaretes, akcijas paįvairina pačių jaunuolių įtraukimas į jas ir saviraiška. 2000 metų Liepos 19 d. Vilniuje buvo organizuojama akcija , kurios metu moksleiviai piešdami graffiti protestavo prieš narkotikus.

Akcijos organizatoriai į pagalbą pasitelkė paprasčiausius kartono lakštus ant kurių buvo purškiamas graffiti. Ant kartono lakštų ryškėjo dažų purškiami šūkiai „narkotikams ne!”, taip pat užbrauktų adatų ir nykstančių kūnų kontūrai. Vilniečiai graffiti meistrai buvo vienodos nuomonės apie narkotikus ir jų žalą .”Narkomanija – didelė problema ir mums į ją nenusispjaut”,-teigė ir Lietuvos moksleivių parlamento nariai.

Tuo metu Lietuvos moksleivių parlamentas su jaunaisiais centristais ir Vilniaus pedagoginio universiteto Socialinės pedagogikos katedros darbuotojais surengė konferenciją „Moksleiviai prieš baltąjį marą” ir akciją „Graffiti prieš narkotikus”. Konferencija patraukė „didžiųjų vyrų” dėmesį, o graffiti buvo įdomu moksleiviams. Renginys specialiai organizuotas vasarą. Kai jaunimas turi daugiau laisvo laiko, domėjimasis narkotikais ypač padidėja.

Pareigūnai nesuprato jaunimo noro protestą narkotikams reikšti ant kalėjimo sienų, tad piešti teko ant kartono lakštų.”Tai nebus tikras graffiti”,-

laukdami, kol nustos lyti, nusivylę kalbėjo graffiti meistrai. Bet vos įsigiedrijus po Seimo langais jie ėmėsi darbo.

Svarbiausiai , kad tuo pačiu metu moksleiviai protestuodami prieš narkotikus, galėjo parodyti ir tai ką jie moka, ką jiems reiškia graffiti, kaip menas, o ne kaip vandalizmas. Kai kurie jaunuoliai jau turėjo pasiruošę piešinių eskizų, kai kurie darbavosi tiesiog pagauti įkvėpimo.

Grafiti piešęs šešiolikmetis Linas Juškėnas kalbėjo, kad šiam renginiui trūko reklamos. Vaikinas apie jį sužinojo iš draugo.Lino nuomone, net ir rimti konferencijos pranešimai būtų sudominę žmones, tik dėl informacijos stokos jų susirinko nedaug.”Narkomanas simbolizuoja blogį, o aplink jį nupiešti vaikai – gėrį”, – savo graffiti komentavo septyniolikmetis Ignas.

Jis, kaip ir daugelis, atėjo nenutuokdamas, kur vėliau bus padėtas jo darbas. Tik vėliau vaikinas sužinojo, kad jo piešinys bus pakabintas Seime,

Vilniaus pedagoginiame universitete arba kokioje nors mokykloje.”Jausiuosi padaręs šį tą svarbaus”, – džiaugsmingai naujieną sutiko vaikinas. Vis dėlto Ignas neslėpė, kad ne taip įsivaizduoja akciją prieš narkotikus. Jo nuomone, gatvėse turėtų aidėti muzika, dalyvauti kur kas daugiau žmonių.

„Arba visi turėtų gauti po penkis sąsiuvinius ir visus juos prirašyti šūkių „Ne narkotikams!”. Tada gal ir būtų naudos”,- idėjomis dalijosi vilnietis. Septyniolikmetis Andrius Gregoravičius siūlė daryti narkomanų nuotraukų parodą. Jis tikino: „Žmonės, pamatę, kaip baisiai jie atrodo pavartoję narkotikus porą metų, nenorėtų pradėti”. Andrius prisipažino, kad pats yra bandęs svaigintis.

Tokių akcijų organizavimas į mūsų paauglio psichologinę gyvenseną atneša daug naudos , jis gali pasisemti naujų žinių, ir gali pats savo jėgomis ir savo darbais protestuoti prieš narkotikus, alkoholį, rūkymą.

Klaipėdos organizacija “Street”

Organizacija “ Street”, vienijanti alternatyvaus jaunimo grupeles, buvo įkurta 1999 metais, su tikslu kuo daugiau gatvės jaunimą įtraukti į savo veiklą. Organizacija “Street” įkūrimą inicijavo ekstremalaus sporto mėgėjai, važinėjantys BMX dviračiais, riedučiais, riedlentėmis. Analogiškų organizacijų yra nemažai vakaruose. Jų pavyzdžiu sekdami, bendraminčiai susivienijo į “Street’ą”. “ Keli entuziastai nusprendėme, jog reikia įkurti organizacija, kad praplėstume veiklą, rastume rėmėjų, “ – apie

“Street’o” pradžia pasakojo jos prezidentas Marius Krivickas. Po pusmečio organizacijos steigėjai išvyko mėnesiui laiko į Vokietija, kur Leipcige sėmėsi patirties, tobulino programuojamos veiklos įgūdžius. “ Vėliau pradėjome aktyviai bendradarbiauti su latviais. Jie organizuoja įvairias varžybas Rygoje, Venspilyje. Šia vasarą tris savaites gyvenome Olandijoje, kur vyko didžiulis Europos breiko ir graffiti festivalis, “ – teigė Marius.

Šiandiena jų veikla prasiplėtė iki šiuolaikinės muzikos, breiko šokių, graffiti tapybos ir kitų netradicinių pramogų. Ateities planuose –

pasikeitimo programos su Olandija, Vokietija, stovyklų organizavimas, riedlenčių parko įkūrimas. Anot “Street’o” prezidento Mariaus Krivicko, jų veikla šiandiena labiau egzistuoja idėjų lygmenyje, įstatai, nuostatos priimtos, tik narių paieška pristabdyta. “Trūksta laiko užbaigti organizacinius reikalus”. Jaunimo besidominčio “Street’o” veikla yra nedaug. Apie šią veiklą trūksta informacijos, reklamos.

Veikla turi būti vystoma ir pristatoma žmonėms. Labai daug idėjų skolinamasi iš užsienio ir jos pritaikomos Lietuvoje. Labai norėtųsi pakeisti ir stereotipinį požiūrį į organizaciją, susibūrusį netradicinį jaunimą. Pvz. Visi mano jog graffiti menas yra paprasta teplionė ant sienos.

Bet graffiti yra lyg viena iš reklamos sričių labai originali ir nauja. O visuomenei reikia įrodyti, jog tai yra kur kas daugiau negu paprasta teplionė ant sienos. Lietuvoje tik dabar tarsi viskas atgimsta. Po dviejų ar daugiau metų gal viskas atrodys kitaip. “Street’o” organizacija šiuo metu yra veikliausia Klaipėdoje.

Graffiti meninkai gauna įvairius reklaminius užsakymus , įrenginėja stendus. Ekstremalaus sporto ir breiko šokių komandos dalyvauja įvairiuose pasirodymuose, varžybose.

Graffiti piešėjus kūrybai įkvepia neištapytos namų sienos

Graffiti mėgėjai retai turi progų piešti ant sienų, baikščiai nesidairydami į šalis, ar nesiruošia jų kas nors nuvyti. Dar rečiau už tai mokami pinigai. Tačiau neseniai tai įvyko. Trims jaunuoliams buvo įteikti piniginiai prizai. Jie laimėjo graffiti konkurse, organizuotame vienos politiniės partijos atstovų. Išgirdęs apie konkursą „Jaunas žvilgsnis.

Lietuva 1990-2000-2010″ ir nepabūgę tokios iš pirmo žvilgsnio oficialios temos, eskizus konkurso rengėjams atsiuntė apie dešimt jaunuolių. Pirmąją vietą ir penkis šimtus litų laimėjo Vilniaus nacionalinės M.K.Čiurlionio menų gimnazijos moksleivis Jonas Apanavičius, antrąją ir 250 litų gavo vilnietis Saulius Šeštavickas, o trečioji vieta ir 150 litų atiteko sostinės Jeruzalės vidurinės mokyklos vienuoliktokui Dariui Vilkauskui.

Pomėgis padeda per pamokas

Graffiti entuziastai buvo pamaloniti ne tik pinigais. Konkurso rengėjai jiems nupirko dažų, o jaunuoliai savo eskizus perkėlė ant sienos

Vilniaus Fabijoniškių mikrorajone.

J.Apanavičius piešia ne tik ant sienų. Jis M.K.Čiurlionio menų gimnazijoje mokosi dailės, todėl piešia kiekvieną dieną. Teoronės ir praktinės dailės žinios Jonui labai praverčia kuriant graffiti. Ši ne visų pripažįstama meno rūšis Jonui praverčia ir gimnazijoje. „Kartą mokytojas liepė sukurti originalų parašą. Iš bendraklasių pirmas susidorojau su užduotimi, nes ranka jau įpratusi rašyti „tagus” – graffiti piešėjų parašus”, – tikino Jonas. Iš jo kartais netgi pasišaipo kiti graffiti entuziastai, kadangi Jonas visuomet būna gana tvarkingai apsirengęs.

Vaikinas nelabai mėgsta vadinamuosius apsmuktakelnius, kurie save vadina graffiti fanatikais. „Manau, kad tie, kurie nesimokė dailės, ilgai nepieš ir didelių aukštumų nepasieks. Juk anksčiau ar vėliau nusibos terlioti sienas”,- įsitikinęs gimnazistas. Jam atrodo, kad Vilniuje – per daug neištapytų namų sienų. Keliaudamas po Čekiją, Slovėniją, Ispaniją, Jonas atkreipė dėmesį, kad daug šių šalių miest sienų išpieštos graffiti vaizdais.

Nesijaučia per senas piešti

22 metų Saulius – vyriausias iš laimėjusiųjų graffiti meistrų konkurse. Jis baigė dailės mokyklą, studijavo grafinį dizainą aukštesniojoje statybos mokykloje. Ar jis nesijaučia per senas tokiai veiklai? „Aš niekam ne per senas, darau tai, kas man patinka”, – tvirtai sakė vaikinas. Graffiti konkursui jis nupiešė žmogų, kuris vienu metu ir klūpo, ir kelia galvą, ir stojasi. Saulius mano, kad savo piešiniu netgi „pataikė į temą”. Dirba per saulėtekį. Pirmą kartą Saulius piešiniais ant sienos susidomėjo pamatęs filmą, kuriame įsimylėjęs vaikinas savo draugei piešdavo graffiti. Nei filmas, nei jaunų žmonių romanas Sauliaus nedomino.

Jį suintrigavo graffiti. Vėliau paaugliui į rankas pateko niūrokos užsienio muzikos grupės „Young Gods” albumas, kurio viršelis Saulių labai sudomino.Pirmas jo graffiti piešinys ir buvo nukopijuotas grupės albumo viršelis ant vieno sostinės tilto sienos. Vaikinas pasirinko metą, kada netrukdomas gali piešti ant sienų. Jis piešia anksti rytą. Kai būna tinkama nuotaika, naktį praplepa su draugais ar pražaidžia su kompiuteriu, o tekant saulei eina piešti. Kartais Sauliaus darbą stebi jo draugė. Vaikinas prie piešinių niekada nepalieka jokių savo parašų, kaip daro kiti graffiti piešėjai.

Piešia kiekvieną dieną

Šešiolikmetis Darius graffiti yra piešęs ne tiktai ant Vilniaus sienų.

Savo ženklus jis yra palikęs Vokietijoje – Brėmeno ir Liubeko miestuose.

Dariaus piešiniuose nėra konkrečių personažų ir vaizdų, savo mintį jis perteikia įvairios konfigūracijos raidėmis. „Niekada nepiešiu bet kaip.

Noriu, kad piešinys būtų užbaigtas, į kiekvieną įdedu sielos, kad ir kaip banaliai tai skambėtų”,-tikino moksleivis. Darius piešia kiekvieną dieną.

Kai nepiešia ant sienos, kuria eskizus popieriaus lape. Jo svajonė –

nupiešti graffiti ant gerai matomo pastato, sukurti tokį piešinį, dėl kurio niekas nepyktų.

Interviu su vienu iš Viniaus graffiti meistrų RED:

Kaip ir kiekvienas menininkas , taip ir RED jau turi patirtį savo praktikoje, jis sako graffiti jau piešia 5 metus. RED sako, kad stengiasi visada paišyti ir atrasti kažką naujo, kurdamas kiekvineą piešinį jis ieško naujų idėjų ir minčių.

[pic] [pic]

[pic]

Kas yra graffiti asmeniškai tau?

– Tikriausiai menas ir gyvenimo būdas. 70% mano minčių yra apie dalykus susijusius su graffiti.

Mėgstamiausias RED graffiti stilius yra 3D, kuriuos jis dažniausiai paišo, bet taip pat neatsisako ir kartasi pabombinti ar wildstyle. Geraiusi dažai , kuire yra pasitaikę jo praktikoje ir su kuriais jis piešia yra

Montana, Sparvar, Spray color. Geriausiais dažais tarp graffiti meistrų yra pripažinti Montana, Belton, Multona, Felton , Hit-color. Deja Lietuvoje sunku šių dažų įsigyti, tik neseniai dažus Montana pradėjo platinti FAT

CREW klubas Klaipėdoje. Graffiti meistrų vienas iš gyvenimo būdų yra breiko šokimas, hip-hop ir DJ. Bet RED šia veikla neužsiima, nes norint gerai šokti breiką reikia labai daug įdėti pastangų ir laiko.

Kas yra geras writeris?

– Žmogus, kuris pirmiausia gerai supranta graffiti esmę, kuriam tai patinka, kuris gerbia kitus ir patį save, gerai supranta raidžių proporcijas ir moka jas perteikti iš eskizų ant sienų. Writeris turi mokėti laiku pabėgti ir nepakliūti į pareigūnų rankas, būti daugiau ar mažiau susipažinęs su graffiti technika ( aerozoliniais dažais ). Tai sąvoka, kuria sunku apibrėžti.

New York graffiti

Graffiti pasaulyje moteriškosios lyties atstovės gana dažnai negauna joms priklausančio dėmesio. Galbūt todėl, kad dauguma writerių yra vyrai???

Galbūt??? Tačiau moterys įrodinėja, kad piešti gali neprasčiau už vyrus nuo pat graffiti pradžios. Šitas interviu yra su dviem New York’o grafferem

DONA ir DIVA.

Diva: Mes abi esame iš NewYork. Dona užaugo Westčesteryje ir aš Bruklino rajone. Graffiti paišyti pradėjome kaip ir dauguma žmonių. Visi mano draugai buvo writer’iai. Visa tai buvo 1984.

Būdama 17 DONA sutiko TC5 atstovus Cezer ir Kostar, kurie ir išmokė graffiti istorijos. Davė markerį į rankas, taip viskas merginos gyvenime ir prasidėjo. Ji didžiuojasi, kad visą šitą meną jai parodė jos draugai, parodė kaip tai daryti ir kaip kurti kažką ypatingo ir išraiškingo. Ji buvo mergina, kuri norėjo išgirsti graffiti istorija iš skirtingų graffiti writerių. Diva nemano, kad jos paišydamos graffiti jaučiasi kažkaip kitaip, nei vaikinai. Bet jo nuomone visi kiti žmonės žiūri į jas kitaip, dėl to, kad jos moterys ir paišo taip kaip ir vyrai.

Moteriškos lyties atstovės nėra pripažinamos kaip graffiti meno meistrai. Užsienyje ši tendencija vis iškyla aukščiau ir aukščiau, vis gi atsiranda ir merginų norinčių parodyti kad vis dėlto graffiti nėra vien tik vyrų menas. Lietuvoje, kol kas nėra graffiti atstovių , galbūt metams bėgant ir mes turėsime puikias graffiti piešėjas.

DONA

DIVA

DIVA

[pic]

Graffiti pedagoginėje raidoje

Išsivysčiusių pasaulio šalių visuomenės gyvenimo humanizavimas ir demokratizavimas per pastaruosius keliasdešimt metų darė itin didelę įtaką švietimui. Mokykla šiame procese iš esmės atliko visuomenės užsakymą.

Esminis lūžis pasireiškė tuo, kad mokymo centre atsidūrė moksleivis. Ne mokomasis dalykas, ne akademiniai tos ar kitos mokslinės disciplinos interesai, o kiekvienas moksleivis, jo polinkiai ir poreikiai, esamos ir būsimos problemos. Tai tikra revoliucija, kuri iš esmės pakeitė viso švietimo, taip pat ir gamtamokslinio, tikslus, metodus ir mokymo turinį.

Ugdymas grindžiamas humanistinėmis nuostatomis ir demokratiniais gyvenimo principais.

1. Vaikas gerbiamas kaip asmenybė, pripažįstama vaiko vidinio pasaulio nepriklausomybė ir savarankiškumas, teisė gyventi ir elgtis pagal prigimtį ir asmeninę patirtį.

2. Gerbiamas vaiko individualumas, savitumas.

3. Siekiama efektyviam ugdymui būtinos pagarbios pedagogo ir vaiko sąveikos – abipusio aktyvumo, lygiaverčio bendravimo, bendradarbiavimo.

4. Siekiama demokratinių santykių tarp vaikų grupėje – bendros veiklos, kooperavimosi, tolerancijos, gebėjimo priimti sprendimus, nepažeisti kito teisių ir kartu ginti savąsias.

Ugdydami jauną asmenybę pedagoginėje veikloje susiduriame su įvairiais aspektais. Vieną iš tokių aspektų galime pavadinti meninį vaiko ugdymą.

Menas yra neatsiejama mūsų visuomenės, pasaulio ir gyvenimo dalis. Mene mes išreiškiame savo mintis ir idėjas , kurių negalime perteikti žodžiais ar veiksmais. XX amžiaus menas yra savotiškas ir subtilus, į naujojo amžiaus epochą atnešama vis daugiau ir daugiau naujovių, idėjų kurios nėra priimtinos ir toleruojamos šiuolaikiniame pasaulyje. Ar mes pedagogai turime toleruoti tai kas nėra priimtina didžiajai visuomenės dalei, ar mes turime vaiko psichologiniame vystymesi išmokyti jį priimti visus gyvenimo iššūkius ir išmokyti jį elgtis pagal tam tikras teisingo gyvenimo dogmas?

Taip!

Graffiti – menas kuris nėra toleruojamas plačiosios visuomenės, nes jo sąvoka suprantama kaip vandalizmas.

Daugelio pedagogų praktikoje pasitaiko tokie reiškiniai kai jis susiduria su visuomenės priešiškumu, bet mes turime parodyti, kad visame šitame galime atrasti ugdymo idėjų , kurios į pedagoginę veiklą atneša naujesnių ir labiau jaunimui priimtinesnių auklėjimo formų. Organizuodami jaunuolio laisvalaikį dažnai ir tėvai, ir pedagogai pamiršta , tai kas yra priimtina ir įdomu vaikui.

Vaidindami jaunos asmenybės gyvenime vieną iš svarbiausių vaidmenų, mes dažnai jiems pateikiame informaciją, idėjas ir gyvenimo elgsenos normas kurios jau yra pasenusios ir senai užmirštos. Apsidairykime aplinkui ir pamatysime, kad šiuolaikinis jaunimas yra daug veržlesnis ir aktyvesnis nei prieš 10 ar 20

metų. Jų veržlumas pasireiškia daugelyje sričių, jiems įdomu tai kas yra rizikinga ir draudžiama įstatymų. Saviraiška yra ypač svarbu paaugliui jis nori kad jį pastebėtų visuomenė ir, kad suaugęs žmogus prisimintų , kad viskas gyvenime nėra pastovu ir gražu, kad vis dėl to yra nauja karta kuri kuria savo idėjas ir puoselėja jas ateinančioms kartoms.

Graffiti mene , kurį mes dažniausiai sutinkame ant pastatų, namų sienų, tvorų , tunelių ir traukinių fasadų atsispindi jaunos asmenybės veržlumas į naująjį amžių ir saviraiška būti pastebėtam. Pedagogas turi toleruoti naujas idėjas ir palaikyti naujas vaiko saviraiškos formas.

Juk kiekvienas dalykas yra savotiška ugdymo forma, mes visur turime atrasti , tai kas yra geriausiai ir tai kas į vaiko vystymąsi atneša naudos. Siedami ugdymą su graffiti mes galime rasti daugybę pliusų, kurie į paauglio psichologiją atneš teigiamų emocijų. Organizuodami užklasinę veiklą dažnai susiduriame su tokia problema , kad vaikui niekas neįdomu. Pabandykime jį sudominti tuo kuo jisai užsiima vakarais po pamokų. Jau pamažu į mūsų švietimo sistema ateina naujų idėjų , kurios skatina vaiką domėtis menu ir kitomis ugdymo formomis.

Mokyklos, mokiniai, studentai, valstybės pareigūnai organizuodami įvairias akcijas susijusias su graffiti ir įvairiomis prevencijomis kasmet į šią veiklą pritraukią vis daugiau ir daugiau susidomėjusių jaunuolių.

Paišydami graffiti moksleiviai įvairių akcijų metu kartu kovoja ir prieš narkotikus, alkoholį, rūkymą tai nauja prevencijų pateikimo forma. Vaikams yra įdomiau parodyti visam pasauliui, kad narkotikai, alkoholis, rūkymas yra blogai pasitelkiant į pagalbą savo vaizduotę, aerozolinius dažus ir plačias sienas. Visa tai lieka ir ateinančioms kartoms, tai mato ne tik moksleiviai bet ir visa visuomenė, kad vis dėlto jie kovoja , ir jie kovoja su tuo jiems priimtinomis priemonėmis tai yra graffiti.

Galbūt visiško visuomenės toleravimo graffiti meno atžvilgiu ir niekada nepasieksime, nes vis dėlto yra tokių kurie graffiti paišo ne kaip atskirą meno šaką, bet kaip vandalizmo forma. Išdėstytame pasakojime, mes galėjome pastebėti, kad ne visos graffiti rūšys yra menas, ne viskas kas yra paišoma ant sienų yra gražu ir patrauklu akei. Taip vadinami tag ir bomb yra vandalizmo forma.

Daugiausiai tokius užrašus daro visiškai nepatyrę jaunuoliai, kurie nori būti svarbūs tarp savo draugų ir žinoma pastebėti kitų. Galime pasvarstyti ar tai jau nėra psichologinė problema, ar vaiko gyvenime kažko netrūksta ar jis yra prižiūrimas tėvų ar jo socialinė padėtis yra patenkinama. Kodėl jis bastosi naktimis po įvairius tunelius ir paišo neaiškius, paprastus užrašus, raides. Kodėl jam tai yra saviraiškos forma?

Juk vis tai galima daryti ir ant drobės ar lapo, juk nebūtina paišyti privačių sienų ir gadinti nuosavybės. Daugelis patyrusių graffiti meistrų , piešdami savo darbus pirmiausiai eskizuoja lapuose, bando tai atvaizduoti drobėje, o tik paskui visą piešinį perkelia ant sienos. Tai nėra poros valandų ar dienų darbas, visas pasiruošimas užtrunka keletą mėnesių.

Aišku ar graffiti piešimo pasiruošimas yra ilgas, ar ne vis tiek tai nėra legalizuota, bet mes jau dabar galime pastebėti , kad kai kurie privatūs asmenys pasipuošia savo sienas graffiti darbais. Pavyzdžiui parduotuvių savininkai taip pritraukia daugiau pirkėjų.

Pasak vaiko teisių konvencijos: “Vaikas turi teisę laisvai reikšti savo nuomonę; todėl ši teisė apima laisvę ieškoti, gauti ir perduoti bet kokio pobūdžio informaciją ir idėjas nepaisant sienų žodine rašytine arba spausdinta forma, meno kūriniais arba kitais vaiko pasirinktais būdais. “

Jauna asmenybė turi būti ugdoma ir auklėjama, pagrindinis pedagogo, šeimos ir visuomenės tikslas yra išugdyti pilnavertę asmenybę ir nesvarbu kokiomis priemonėmis tai pasieksime, bet viskas turi būti pateikta ir išanalizuota pagal psichologinius, socialinius vaiko gyvenimo dėsnius.

Išvados

Abstraktinti tikrovę – vadinasi, sukurti geriau sutvarkytą, pilnatviškesnę, preciziškesnę jo versiją.

Paul Crowther

XX a. dailė varomoji jėga – troškimas atsiriboti nuo momentinio santykio su pasauliu, stumtelti materialią tikrovę į meno akiračio paraštes. Tai daroma įvairiausiais būdais: ją transformuojant ir vėl sukuriant jau kitokį jos autorinį variantą. Priemonių šiam tikslui pasiekti esama įvairiausių . Amžiaus pradžioje išpopuliarėjo koliažai, asambliažai kitos meno formos. Netrukus per dailės pasaulį ima ristis abstrakcijos banga. Dailininkai kuria savo žodyną, išreiškiantį jiems aktualias idėjas, tiesiogiai nesusietas su fizine tikrove. Juos vienija vienas tikslas –

įrodyti , kad dailė puikiai išsiverčia be akistatos su konkretybių pasauliu, kad ji pajėgi nardyti po metafizinės, dvasinės ar mentalitinės tikrovės erdves.

Poreikis įvizualinti anapus fizikos dėsnių egzistuojančią tikrovę nėra naujas. Jis keliauja per visą dailės istoriją nuo seniausių uolinių piešinių. Tačiau XX amžius išsiskiria iš bendro istorijos konteksto nutolimu nuo fizinės realybės. Praėjusiame šimtmetyje šis vyksmas rutuliojosi nuo modernizmo užuomazgų, palaipsniui įgydamas vis didesnį pagreitį ir radikalesnes formas.

Apžvelgdami graffiti raidą šioje meno epochoje , galime pastebėti keletą svarbių aspektų šio meno gyvavime ir tolesniame vystymesi. Iškeltos problemos sukėlė daug minčių, kas tai yra graffiti? Bet šiuo metu mes galime apsistoti tik ties skirtingomis kiekvienos asmenybės nuomonėmis.

Vieniems tai menas , tai jaunos asmenybės saviraiškos forma, menas išugdyti savyje neeilinius sugebėjimus ir padaryti įspūdingą meno kūrinį , kuris reikalauja daug minčių, idėjų ir abstrakcinio pasaulio suvokimo.

Pedagoginės profesijos vystymesi ir tolesnėje raidoje mes dažnai susidursime su įvairiomis vaiko saviraiškos priemonėmis, taigi pedagogo pagrindinis tikslas būtų gerai išanalizuoti visas XX amžiaus naujoves, siekti jų išaukštinimo ir įnešimo į švietimo sistemą kaip naujos ugdymo formos. Plėsdami savo žinių akiratį mes praturtinsime savo pasąmonę, savo pojūčių gamą, vizualinės idėjos pamažu bus įgyvendinamos ir nesvarbu kokias priemones šiam įgyvendinimui pasitelksime ateityje.

Švietimo sistema turi siekti modernizuoti ugdymo turinį ir gerinti švietimo kokybę, pagerinti ankstyvojo ugdymo programas, neatsisakyti naujų idėjų ir naujojo pasaulio reiškinių.

Tegul turtingai užtapyti fonai į mūsų kasdienybę atneša naujų idėjų ir naujojo pasaulio suvokimą į mūsų širdis.

Literatūra

1. “ SUBWAY ART ” , Martha Cooper and Henry Chalfant , “ Thames & Hudson

”, 1984 m.

2. “ SPRAYCAN ART ” , Henry Chalfant and James Prigoff, “ Thames &

Hudson”, 1987 m.

3. “ GRAFFITO ” , Michael Walsh, North Atlantic Books, 1996m.

4. http://www.hip-hop.lt

5. http://www.graffiti.lt

6. http://www.graffiti.visiems.lt

7. http://www.dira.tk

8. http://tbccrew.5u.com

9. http://www.fatcru.com

10. http://sidlaz.8m.com

11. http://www.graffiti.org

12. http://www.fatcru.com

13. http://www.loomit.de

14. http://www.graffiti.org/daim/

15. Dienraštis “ Lietuvos rytas”. 1998 m. rugpjūčio 12d

16. Dienraštis “ Lietuvos rytas” 2000 m. liepos 19d.

17. Dienraštis “ Klaipėda” 2002 m. balandžio 11d.

18. http://www.pedagogika.lt

19. http://www.menas.lt

20. http://www.aidai.lt/zidinys/154.htm

21. http://daugenis.mch.mii.lt/alka/religija/dievogarba/trumpa.lt.htm

22. http://mmlab.ktu.lt

23. “ Kaip mokyti aukštojoje mokykloje” Paul Ramsden, “Aidai”, 2000 m.

24. “ Istorinė lyginamoji didaktika” Juozas Vaitkevičius, Vilnius, 2001

m.

25. “ Pasaulis I “ istorijos vadovėlis, J. W. Cappelens Forlag A. S.,

“Vaga” 1999 m.

26. “ Darbų ir buities kultūros didaktikos pagrindai”, J. K. Galkauskas,

Kaunas “Šviesa” 2000 m.