TURINYS
ĮŽANGA 21. Popmeno raida 31. 1. Popmeno pradmenys. Didžioji Britanija 31. 2. Neodadaizmas JAV 41. 3. Naujasis realizmas – europietiškasis popmenas 51. 4. Popmenas JAV 52. Fluxus judėjimas 83. Optinis menas (Op art). 94. Minimalizmas (Minimalart) 105. Skurdusis menas (Arte povera) 116. Konceptualusis menas (Concept art) 136. 1. Akcijų pobūdžio meninė veikla 146. 2. Kai kurios konceptualiojo meno pakraipos 176. 2. 1. Žemės menas (Land art) 176. 2. 2. Specifinės vietos menas (Site specific art) 176. 3. Josepho Beuyso konceptualizmas ir naujoji mitologija 18IŠVADOS 20LITERATŪROS SĄRAŠAS 21 ĮŽANGADu pasauliniai karai pirmojoje XX a. pusėje sugriovė senąją Europą irnusistovėjusią valstybių sistemą, atnešė milijonų žmonių žūtį. Norsekonomika ir toliau vystėsi XIX amžiaus industrijos dėsnių nubrėžtatrajektorija, XX amžius ją stipriai papildė mokslo ir technologijų taikymu.XX a. yra mokslo ir technikos neregėto vystymosi, įvairiapusės kultūrųplėtros bei mokslo ir meno artėjimo amžius. Politinė, visuomeninė, techninė ir dvasinė aplinka, kurioje vystėsi XXa. menas, daugeliu prasmių gerokai skiriasi nuo santykių praeitojeepochoje. Smarkiai kintantis gyvenimas tapo postūmiu menininkams ieškotinaujų meno ir savo pačių veiklos formų. Dar XX a. pradžioje menas ryžtingaiatsitraukė nuo natūralizmo ir pasuko abstrakcijos ir nevaizduojančiojo menolink. Dėl kosmoso pažinimo ir raketų spartaus vystymosi 1969 metaisįgyvendinta sena žmonijos svajonė: pirmą kartą žmonės paliko Žemės traukoszoną ir išsilaipino Mėnulyje. Ryšio priemonėmis tai galėjo tiesiogiaistebėti milijonai žmonių. Menas gavo naujų impulsų ne tik naujai apmąstytitikrovės ribas, bet ir ieškoti kitų išraiškos būdų, pasitelkiant kai kuriųmokslų (matematikos, fizikos, optikos, medicinos) žinias. Toliau stiprėjant pramonei, iškilo ir naujų socialinių problemų.Gyvenimo lygio kontrastai tarp turtingųjų ir vargšų tapo dar didesni.Mokslo srityje Alberto Einsteino reliatyvumo teorija (1915) ir SigmundoFreudo (nuo 1905) gelmės psichologija iš pagrindų pakeitė ligi tol vyravusįpasaulio vaizdą. Po didelių gamtos mokslų atradimų didžiausių pasekmiųturėjo atomo suskaidymas: XX a. dailė šių pasiekimų ir prieštaravimųapsuptyje negalėjo ir nenorėjo likti nuošalėje. Kaip ir muzika arliteratūra, ji tapo atviresnė, įvairiapusiškesnė ir agresyvesnė. Šiame darbe akcentuojami patys svarbiausi XX a. meno raidos momentai,aptariami tie menininkų kūrybos laikotarpiai ir atskiri darbai, kurieturėjo didžiausios reikšmės tolesnei dailės plėtotei. Čia pateikiami pačiųtipiškiausių meno kūrinių apibūdinimai. Nemažas dėmesys skiriamas iristoriografiniam aspektui, nevengiama rašytinio dailininkų palikimoaptarimo, cituojama nemažai jų minčių, svarbių esminėms kūrybinėmsnuostatoms suvokti. Šio darbo tikslas – išanalizuoti pagrindines XX a. dailės istorijosraidos gaires, aptarti krypčių, srovių įvairovę, suprasti jų sąryšius irvaidmenį tolimesnėje perspektyvoje. 1. POPMENO RAIDADadaizmas→Naujasis daiktiškumas→Popmenas→videomenas Popmenas, arba popartas [angl. Pop Art – popular art – paplitęs,populiarus menas] – vėlyvojo modernizmo dailės kryptis, pagrįsta masinėskultūros įvaizdžiais, labiausiai plitusi Didžiojoje Britanijoje ir JAV.Popartas dar vadinamas naujuoju realizmu, neodadaizmu, kadangi jis siejasisu prancūzų Naujojo realizmo (Nouveau Réalisme, įk. 1960) grupuote. Popartas klostėsi kaip abstrakčiojo ekspresionizmo ir elitinio menopriešprieša. Pasikeitė vaizduojamojo meno šaltiniai. Dailininkai rėmėsibanalios komercinės produkcijos vaizdiniais: prekių pakuotėmis, komiksais,žurnalų ir laikraščių nuotraukomis, televizijos ir kino herojų kalbėsena,populiariausiomis jų frazėmis. Dažnai naudojamos pigios medžiagos,paprastos technikos: skulptūra iš gipso, papjė mašė, grafikoje –šilkografija, tapyboje – mišrios kombinuotos technikos. Kūriniams būdingapramoninės gamybos imitacija – preciziškas, tarsi fabrikinis atlikimas,ryškus koloritas, serijinė kompozicija. Ši kryptis savo vaizdavimopriemonėmis ir motyvais orientuojasi į modernią vartotojų visuomenę, įdidmiesčių gyventojus, į reklamos simbolius ir signalus, kelių ženklus,modernias spausdinimo priemones, plakatus, komiksus, supermarketųkatalogus. Visa tai panaudojama paveiksluose, asambliažuose, kombinuotojetapyboje (combine painting), taip pat skulptūroje, ypač environmenmentas(environment). Popmenas neužsiima visuomenės kritika, bet nori atverti žmonėmsnaujus žiūros būdus. Popmenas darė apčiuopiamu, ryškiu banalų konsumistinėsvisuomenės pasaulį. Jis demonstravo stereotipines masinio žmogauslaikysenas, bet nereiškė jokios kritinės pozicijos, pasaulio reformavimoidėjų.
1. 1. POPMENO PRADMENYS. DIDŽIOJI BRITANIJA
1952 m. Didžiojoje Britanijoje susikūrė Independent grupė. 6 deš.pabaigoje Londone vyko gyvos dailininkų ir kritikų diskusijos apiešiuolaikinę popkultūrą. Buvo sukurta darbų, vėliau tapusių amerikietiškojopoparto pagrindu. Anglų tapytojas Richard Hamilton (1922) apibūdino popmeną kaip“populiarų, efemerišką, masinį produktą – pigų, gašlų, akį rėžiantį”. Jokūrinys, nedidelio formato koliažas Kas gali padaryti mūsų šiuolaikiniusbūstus tokius skirtingus, tokius mielus? (1956) laikomas pirmuojuprograminiu poparto kūriniu. Jame pavaizduoti atletiškas kultūrizmo reklamąprimenantis vyras ir žurnalinė pusnuogė gražuolė vidutinio vartotojointerjere. Kūrinyje matomi daugelis bruožų, vėliau tapsiančių būdingaisamerikiečių popartui. Koliaže panaudota įvairių daiktų etiketės, komiksamsbūdingas kalbos užrašymo būdas, įtrauktas netgi žodis “pop”. Kitas žymus anglų popmeno dailininkas yra David Hockney (1937), pagalfotografijas nutapęs ištisą seriją Baseinų. Dažnai vaizduojami žmonės,besiilsintys dirbtiniuose parkuose, sterilioje viešbučių aplinkoje,
beismaudantys plytelėmis išklotuose dušuose ar baseinuose. Jis sujungiadetalių realizmą su plakatiškais ir ornamentiniais elementais.1. 2. NEODAIZMAS JAV
Jau 5 deš. viduryje Anglijoje ir JAV ėmė atsirasti kūrinių, artimųdada dvasiai, ir tai buvo glaudesnės meno ir gyvenimo integracijos požymis.Kompozitorius John Cage’as, kūręs muziką iš įprasto miestų triukšmo, padarėdidelę įtaką vizualiajam menui. Jo teorija kalba apie meno ir gyvenimosusiliejimą. Viena pagrindinių Cage’o idėjų yra “išplėsti” žiūrovo sąmonę:menininkas nekuria ko nors atskiro ar uždaro, bet siekia to, kas žiūrovąlabiau atvertų, leistų jam geriau suvokti save ir aplinką. Iš pradžių šidailės pakraipa buvo vadinama neodada. Robert Rauschenberg (1925) yra įvairiapusiškas menininkas. 1949 jisdalyvavo pirmame hepeninge, kurį atliko John Cage’as (1919-1992) su muzika,šokiu ir skaidrių pr…ojektoriais. 5 deš. pabaigoje Rauschenbergas studijavo Paryžiuje, Julianoakademijoje ir pas Albersą Black Mountain koledže. Iš pradžių darėminimalistinės vienspalvės tapybos bandymus, bet vėliau kūrė kombinuotątapybą (combine-paintings), asambliažus ir objets trouves (Lova, 1955;Odaliska, 1955-1958), kur prie tapyto paviršiaus priderinti audiniai.Kartais menininkas naudojosi ir nuotraukomis, perkeldamas jas ant drobėsšilkografijos būdu. Cage’as, komentuodamas jo darbus, yra pasakęs, kad Rauschenbergas yraSchwittersas, tik įgavęs abstrakčiojo ekspresionizmo patirties.Rauschenbergas naudoja savo kūryboje vartotojų visuomenės produktųatliekas, tuo jis artimas dadaizmui (neodadaizmui). Bet jis visad siekia išjų sukurti poetišką realybę, kūrinius, kurie žmones verstų susimąstyti. Jasper Johns (1930) kūrė kombinuotą tapybą. Johnsas neigė esąspopmenininkas, bet iš tiesų jis naudojo amerikietiškos popkultūrossimbolius. Tai darbai, paremti vienu banaliu pavidalu – skaičiai, Jungtiniųvalstijų žemėlapis ir vėliava. Kartais jis žaidžia skaičiais, pvz., Didelibalti skaičiai (1958), Nuo 0 iki 9 (1961). Jie labiausiai ir išgarsinodailininką. Johnsas siekia sukurti paviršių. Darbe Spalvoti skaičiai (1959) jisatsiskleidžia kaip manipuliavimo spalvomis meistras. Jam įdomi ir tapybinėinercija – todėl jis renkasi banalius objektus – jie tarsi nebeskleidžiaenergijos, todėl galima susikoncentruoti į paviršių. Paveikslas yrasavarankiškas objektas, o ne (būtinai) ką nors vaizduojantis objektas. E. Lucie-Smith sako, kad visų šių daiktų esmė yra ta, kad juose nėraesmės – žiūrovas ieško ypatingų reikšmių, o menininkui labiausiai rūpisukurti paviršių ir pasiekti, kad jis išryškėtų. Tam jis prie kai kuriųdarbų gali pritvirtinti liniuotę, šaukštą ar šluotą. Dviguba vėliava (1962). Čia atliktas trimatės materijos transformavimoį dvimatį kūrinį aktas. Daiktas suplokštintas, redukuotas erdvėje,suspaustas, numaterializuotas, bet kartu sustiprintas jo dekoratyvusefektas. Šis atvaizdo (vaizdo) efektas, trivialaus daikto estetizavimasJasperio Johnso dėka tapo popartui vienas svarbiausių dalykų. Johnsas yra taip pat sukūręs darbų, kurie jį suartina su Andy Warholu:bronza nudažyti alaus indai, kavos dėžutė, kurios funkcija pakeista įteptukų dėklą.
1. 3 NAUJASIS REALIZMAS – EUROPIETIŠKASIS POPMENAS
Šis sąjūdis yra europietiško, ypač prancūziškojo popmeno atspindys,nors jo, kaip “organizuoto sąjūdžio”, egzistavimas yra pakankamaidirbtinis. Pavadinimą sugalvojo meno kritikas Pierre’as Restany, 1960 m.Milane parašęs pirmąjį Naujojo realizmo manifestą. Šio naujojo realizmopagrindas – dadaizmo idėjos. Naujojo realizmo tikslas – vaizduoti “miestietišką folklorą”, tai yratokią tikrovę, kokią matome miesto gatvėse, afišose, ant tvorų, ir sukurti“miestietiškos civilizacijos poeziją”. Kiekvienas daiktas gali tapti menokūriniu. Jo iniciatoriai vėliau pasuko pačiais įvairiausiais keliais ir daršiandien yra tarp žymiausių Europos menininkų, pavyzdžiui, Armanas ir jodaiktų sankaupos, Villeglé ir jo plėšytos afišos, Martialas Raysse’as ir jofluorescencija, Yvesas Kleinas ir jo mėlyna monochromija, Jean Tinguelymašinos, Césaro kompresijos, ypač automobilių, Nikkis de Sainte-Phalle’asir jo Panos, Christo ir jo drapiruotės ant visuomeninių pastatų. Tai readymade’ų, asambliažų, dekoliažų iš kasdienybės daiktų, atliekų, šiukšliųkūryba
1. 4 POPMENAS JAV
Didžioji Roy Lichtenstein (1923-1997) kūrinių dalis remiasi komiksais,romanais, meilės istorijomis ir karo laikų pasakojimais. Dailininkas kūrėsavitu būdu: per skaidrių projektorių perkeldavo komikso iškarpą į drobę,išdidindavo, supaprastindavo formą, pritaikydavo ryškesnes sp…alvas. Jisimituodavo spaudinį, išdidindamas rastro taškelius. Popmeną šis tapytojas, grafikas, skulptorius yra apibūdinęs taip:“Popmenas žvelgia į pasaulį, priima (akceptuoja) aplinką, kuri yra neigera, nei bloga – tiesiog tai kita dvasinė laikysena”. Komikso pavyzdžius ir jų psichologinio poveikio mechanizmusLichtensteinas pasitelkia nauju būdu, taip, kad banalios jausmų projekcijostampa tipiškomis žmogiškomis dramomis. Pavyzdžiui, kūrinys M-Maybe (1965)iš pirmo žvilgsnio spinduliuoja banalų žavesį. Bet pro tipišką 7 deš.jaunos merginos vaizdavimo klišę (rūbai, šukuosena, kosmetika, plaukųspalva įkūnija madingą laikotarpio skonį), už akivaizdaus trivialumoišreiškiama ir kažkas rimtesnio, individualaus. Greta Lichtensteino, prie žymiausių Niujorko tapytojų popmenininkųpriskiriamas Andy Warhol (1928-1987), čekų imigrantų sūnus. 6 deš. jis buvopopuliarus Niujorko reklamos dailininkas. Jo temos – individo pavirtimasmase ir skonio niveliacija. Šias temas jis perteikia tradicinių, įprastiniųstruktūrų išardymu (panaikinimu) ir atskirų kompozicinių elementų(pavyzdžiui, moteriško batelio, atskiro portreto) vaizdų ar elementų
dauginimu. Warholo kūrinių motyvai paimti iš amerikiečių kasdienybės ir buities.Jam viskas atrodė verta meno: “All is pretty”. Jis naudojo žymiųjų firmųpavadinimus (Coca-Cola, Campbell’s sriubos, Kellog’s Cornflakes), kūrėkompozicijas iš jų dėžių (Dėžės, 1964). Naudojo vartotojiškos visuomenės“pasitikėjimo simbolius” – dolerių banknotus, laikraščius, žymiausių šouverslo žmonių nuotraukas – Elvis’o Presley, Marilyn Monroe, ElizabethTaylor ir t.t. (Elvis Presley, 1964). Nuo 1962 Warholas naudojo beveik išimtinai tik spausdinimo technikas,sureikšmindamas pačią dauginimo, “produkcijos gaminimo” galimybę. Warholasdirbo paties įkurtose popmeno dirbtuvėse, vadinamose “Factory” kartu sudaugybe padėjėjų, kurie suprojektuodavo ir padarydavo meno kūrinius – “AndyWarhol Production”. Warholas eksperimentavo įvairių menų priemonėmis, kūrėtaip pat ir undergroundo pakraipos filmus. Tom Wesselmann (1931) kūryba atstovauja šaltą technišką popartopakraipą. Panašiai kaip Warholas ir Lichtensteinas, jis taip pat siekė, kadkūrinyje nesijaustų nei menininko rankos, nei asmenybės. Jo paveikslams,metalo reljefams, environmentams darė įtaką reklama, ryškios rėkiančios josspalvos.Vienas garsiausių jo kūrinių – ciklas Didysis amerikietiškas aktas(nuo 1960 m.). Tai nuogų moterų kūnai, nutapyti plokščia, beasmene maniera.Dažnai ant tapyto paviršiaus Wesselmannas montuodavo kasdieniškos aplinkosdaiktus – duris, nosines, vandens čiaupus. James Rosenquist (1933) svarbus techninių ir teminių inspiracijųšaltinis buvo didmiestis. Nuo 1965 metų jis pradėjo kurti ne tik dvimačiuskūrinius, bet pamažu išeiti ir į erdvę. Paveikslų apimtys darėsi visdidesnės (Horse Blinders, 1968-1969). Tai antrasis jo monumentalus darbas,Rosenquisto parodoje buvo eksponuojamas kaip uždara erdvė. Tai erdvinisdarbas, jau priklausantis environmento tapybai. Claes Oldenburg (1929) – išgarsėjo imitacijomis, daiktų muliažais,vaizduodamas valgomus daiktus – dešreles, kepsnius, torto gabalus,daržoves. Jo muliažų medžiagos yra papjė mašė, gipsas, viela, vinilas.Atvaizdai nuspalvojami ir komponuojami su tikrais objektais. Tokiemuliažiniai kūriniai yra tarpiniai tarp tapybos ir skulptūros (Milžiniškošokoladinio saldainio studija, 1966). Kita jo tema – “Namai”. Kuriami objektai iš minkštų medžiagų, kurie,priklausomai nuo išdėstymo, atrodo vis kitaip. Kasdieninio naudojimodaiktai (telefonas, vonia, ventiliatorius, lempos jungtukas, žirklės) yrajo objektų pradmenys (Minkštas ir milžiniškas švediškas šviesos jungtukas,1966). Štai kaip pats dailininkas komentuoja savo kūrinius: “A…š naudojuosiimitacija. Imituoju daiktus, sukurtus daiktus, pavyzdžiui, ženklus –daiktus, kurie nebuvo sukurti kaip meno objektai, bet slepia tam tikrąnaivią šiuolaikinę funkcinę magiją. Savo nedirbtiniu naiviu stiliumi ašstengiuosi tai dar labiau išryškinti [..] – suteikti daugiau išraiškosjėgos, išlukštenti jų nuorodas. Aš nebandau pagaminti iš jų meno, ir taireikia suprasti. Aš juos imituoju, nes noriu, kad žmonės įprastų atpažintiobjektų galią, tai didaktinis tikslas”. George Segal (1924-2000) priklauso tiems autoriams, kuriemsskulptūrinės priemonės yra svarbiausios. Jo kūryba yra environmentai,technizuotos poparto tapybos priešingybė, ji priklauso labiaupersonalizuotai poparto pakraipai. Nuo 1958 m. kūrė skulptūras iš gipsinių figūrų pagal nuimtas nuožmogaus gipsines formas. Segalo technikos ypatybė yra ta, kad jis naudojane vidinę gipso formą atliejai daryti, bet sujungia į vieną figūrą tuospačius kiautus, nuimtąsias dalis ir jis apdoroja. Apie savo darbą Segalastaip pasakoja: “Aš naudoju ‘išorinę” atliejos pusę, nes tai yra (taiatspindi) mano pažiūra į tapybą ir piešimą. Aš turiu pabrėžti, ką noriu, irgaliu panaikinti, kas man nereikalinga. Aš tikrai nesidomiu natūralistiniureprodukavimu. Jei man tai rūpėtų, aš turėčiau panaudoti visai kitąpatirtį”. Dailininkui rūpi ne tik figūra ar figūrų grupės, jis kalba apie meninįatribojimą, kuris pasiekiamas beveik atsisakius spalvos ir pasitelkusypatingą techniką. Tam skirtas ir figūrų patalpinimas tam tikrojeaplinkoje, kuri taip pat labai svarbi (Restorano langas, 1967). Kaipenvironmento motyvai dažnai parenkamos kasdieninės situacijos. Vaizduojamižmonės banaliose situacijose: besiprausiantys, besiskutantys, geriantyskavą, skambinantys telefonu, skaitantys, einantys per gatvę. Atitinkamaipagal situaciją jie jungiami su tikrais daiktais – kėdės, durys, lova,laiptai, telefono būdelė, langas. Edward Kienholz (1927-1994) – artimas popmenininkams savamokslis,išgarsėjęs environmentais ir funk pakraipos kūriniais, masyviais,brutaliais ir žiauriais asambliažais ir instaliacijomis. 1968 Documentoje 4sukėlė skandalą, parodęs kūrinį Roxy’s”- abejotinos reputacijos restoranovaizdą. Environmento kūrinys Nešiojamas karo paminklas (1968) cituojaArlingtono karių kapinėse (JAV) stovintį paminklą amerikiečių jūreiviams.Perkurta visame pasaulyje išgarsėjusi fotografija, kurioje buvo užfiksuota,kaip amerikiečių kariai įtvirtina JAV vėliavą japonų saloje Iwo Jima, jospaėmimas amerikiečių-japonų kare buvo labai reikšmingas faktas. Kienholzasšią fotocitatą panaudoja tokiame kontekste, kur vyrauja amerikietiškoužkandžių baro vaizdas. Tuo menininkas keičia vaizduojamos situacijosprasmę ir nori sukelti mintis apie karo beprasmiškumą. Kienholzo darbųtematika dažnai susijusi su brutaliais, makabriškais gyvenimo aspektais, irtai skiria juos nuo banalaus poparto. 2. FLUXUS JUDĖJIMASFluxus (lot. Fluere – tekėti, bėgti, fluxus – nepatvarus, nepastovus)– 7 deš. dailininkų ir muzikantų grupuotė, savo akcijose, vadinamuosiuose“Fluxus koncertuose” propagavusi tradicinio meno išnykimą ir demonstravusinaujas akcijų formas su vaizdo, teatro, muzikos, šokio elementais. Judėjimo
dalyviai siekė nutrinti ribas tarp meno šakų, tarp meno ir gyvenimo, siekėkurti fluxus meną-pokštą ir atsiriboti nuo tradiciškai suprantamo meno,kuris, pasak jų, “privalo atrodyti sudėtingas, pretenzingas, gilus, rimtas,intelektualus, įkvepiantis meistriškas, reikšmingas, teatrališkas”. O štaifluxus menas-pokštas turi būti “paprastas, linksmas, nepretenzingas,nesupančiotas rimtumu, neturintis prekinės ar institucinės vertės”. Pagrindiniai Fluxus judėjimo teiginiai: 1) klasikinis menas kuria vaizdus, o flux…us rodo pasaulį kaip vaizdą; 2) bet kas gali tapti menu ir bet kas gali tai padaryti, menas – tai pokštas, todėl jis turi būti paprastas, linksmas, nereikalaujantis meistriškumo, neturintis prekinės vertės, gaminamas masiškai, visiems prieinamas ir visų kuriamas. “Fluxus – tai tokia pokštininkų grupė, – teigė Mačiūnas. “Humoro labaitrūko meno pasaulyje. Net futuristų laikais humoras buvo labaiatsitiktinis. Jie buvo labai rimti su savo manifestais. Mes pasirodėme susmagiais manifestais… Na, jiems labiau rūpėjo šokiruoti, o ne juokauti.Todėl mes padarėme daugybę dėžučių, filmų, koncertų, sportinių veiksmų,maisto, kurie labai humoristiniai. (…) iš humoro atsiranda pokštas. Fluxus– tai įvairiausi pokštai: garso pokštai, pokštai su objektais.” Didžiulę įtaką šiam judėjimui padarė John Cage avangardinė muzika,Marcel Duchamp ir George Brechto ready-made’ai. Fluxus judėjimas laikė saveantimenu ir buvo griežtai prieš meną kaip nefunkcionalią tikrovę, priešprofesionalius menininkus, kurie savo gyvenimą paskyrė menui: “Fluxusaiškiai yra nukreipta prieš meno objektą kaip nefunkcionalią bendrybę,kurią galima parduoti ir užtikrinti menininkui pragyvenimą. Judėjimaslaikinai turėtų atlikti pedagoginę funkciją – mokyti žmones, kad menasniekam neskolingas”, – teigė Jurgis Mačiūnas. Fluxus tendencija – humoras,antiindividualizmas ir anonimiškumas. 1962-1963 Fluxus menininkai rengė festivalius Vakarų Europos miestuose(Wiesbadene, Wuppertalyje, Kopenhagoje, Diusseldorfe, Paryžiuje, Nicoje).Festivalių metu kūrė hepeningus, muzikinius, literatūrinius pokštus,nukreiptus prieš profesionalaus meno elitarizmą. Daugelis fluxus veiksmųpasižymėjo dviprasmiu humoru. Kitokiu keliu ėjo vokiečų dailininkas Joseph Beuys (1921-1986): jofluxus darbai pasižymi tuo, kad juose asketinis rafinuotumas tobulai derasu jo kraštutine priešingybe – grubiausia natūra. Kerintis jo darbuose yraasociatyvus tolimų vienas nuo kito dalykų susiejimas ir sugebėjimas tarsiir žinomiems dalykams suteikti naujas prasmes. Beuyso fluxus darbaipralaužia tvirtas meną ir gyvenimą skiriančias sienas. 1963 m. fluxus centras persikėlė į Niujorką. 1964 m. balandžio mėnesįNiujorke įvyko 12 fluxus-koncertų, vienas jų – judėjimo idėjinio vadoJurgio Mačiūno In memoriam Adrianui Olivetti. Mačiūnas leido Fluxusperiodiką, knygas, kūrė objektus ir multiplius, užsiiminėjo mail-artu(pašto menu). Idėjų jis sėmėsi idėjų iš kitų menininkų, interpretuodamas jųdarbus, kurdavo etiketes, įpakavimus, pakeisdamas jų prasmę. 3. OPTINIS MENAS (Op art)Futurizmas→Orfizmas→Konstruktyvizmas→Bauhaus→Optinis menas→Kinetinismenas Optinis menas – XX a. 7 deš. abstrakčiosios dailės kryptis, pagrįstaregėjimo fiziologija ir psichologija, optinių iliuzijų kūrimu. Buvopasiremta neoimpresionizmo spalvos teorija (Seurat). Oparto menininkaikuria racionalias, preciziškas, geometrines kompozicijas, sukeliančias išanksto apskaičiuotas žiūrovo akies tinklainės reakcijas. Pirmoji paroda TheResponsive Eye (Jautrioji akis) įvyko 1965 Niujorke. Oparto reikšmėpalyginti paviršutiniška, tačiau jis išreiškia technologinės civilizacijosmentalitetą, harmoningai derėjo prie tipiškos XX a. 7 deš. architektūros.Skiriamos dvi opmeno pakraipos: “statiškas” plokštuminis ir kinetinis trijųmatavimų opmenas. Opmeno šaknys yra Bauhauso eksperimentavimo tradicijose irkonstruktyvizme. Svarbu tai, kad opmenas nubrėžė ryškią skiriančiąją linijątarp fizinių fenomenų – šviesos ir spalvos. Šviesa akyje atrodo kaipsavaime šviečianti, nemateriali ir judanti substancija, tuo metu kai spalvaveikia ant materialaus, nešviečiančio kūno, lauždama šviesą. Šisprincipinis skirtumas tarp erdvinės šviesos ir plokščios spalvos pagrindžiadvi optika manipuliuojančias meno sroves – kinetinį trijų išmatavimų opartąir “statišką” plokštuminį opartą, kuris išnaudoja juodo-balto arba spalvoskonfliktą ir kuria “iššokimo” ar “įgaubimo” efektus. Victor Vasarely (1908-1997) kūryba ir teorija pagrindė opartojudėjimą; jo darbai yra ir didžiausia šios krypties viršūnė. Nuo 1930 jisgyveno Paryžiuje ir kaip konkrečiojo meno (art concret) pasekėjas domėjosioptikos dėsniais ir dėl tikslių geometrinių formų poveikio akyjevykstančiais fiziologiniais procesais. Vasarely komponuoja paveikslus iš keleto nedidelių pagrindinių formų,pavyzdžiui, kvadrato, rombo ir sukinėja tas dalis taip, kad žiūrovuižiūrint į plokštumą, akiai susidaro pulsuojančio tekėjimo, judėjimoįspūdis. Vasarely, panašiai kaip Josefas Albersas, gilinosi į suvokimopsichologiją. Vasarelio kūryba įdomi ir tuo, kad kūriniai nepraranda gyvybingumo irsvarbiausių savo savybių netgi reprodukcijose, kaip multipliai aratspaudai, plakatai. Tuo kvestionuojamas meno kūrinio vienkartiškumo(unikalumo) klausimas. Vasarely stengėsi visa tai, kas individualu,eliminuoti iš kūrybos proceso. Anglų menininkė Bridget Riley (1931) įžymiausius oparto kūriniussukūrė inspiruota Izraelio gamtos reiškinių. Jos idėja – vietoje vienosukurti tris paveikslus, išskiriant savybes, kurias jai inspiravo gamta:viename kūrinyje parodyti peizažo spalvinę skalę, kitame – erdvės ypatumus,trečiame – perteikti įkaitusio oro judėjimą, kuris atsiranda Viduržemiojūros apylinkėse karštomis popietėmis. Šį oro judėjimą menininkė perteikiatankiomis, paraleliai banguotai judančiomis linijomis. Riley Srovė (1964) –žymiausias opmeno kūrinys. Akis simuliuoja judėjimą, nors žiūrovas ir stovivietoje. Ilgai stebint paveikslą, gali pasirodyti, kad kai kurios vietosturi spalvą. 7 deš. opartas buvo reikšmingas dizaine, patalpų apipavidalinime.Riley kūrinių pavyzdžiai kartais buvo tiesiog kartojami kaip raštas arornamentas. 4. MINIMALIZMAS (Minimalart)Konstruktyvizmas→Bauhaus→Minimalizmas→Konceptualizmas Svarbi 7 deš. skulptūros pakraipa buvo minimalizmas (minimal-art),kartais vadinamas pirminių struktūrų menu (primary structures) arba ABCmenu (ABC art). Tai vėlyvojo modernizmo kryptis, kraštutinė modernizmoieškojimų apraiška. Tipiškas minimalizmo bruožas – maksimalus formosredukavimas. Kūrinys supaprastinamas iki elementaraus daikto – lygiainudažytos vienspalvės drobės, preciziškai pagaminto geometrinio pavidalo.Skulptūrinė forma taip supaprastinama iki elementarių geometrinių formųpakartojimo. Būdinga serijinė kompozicija – vienodas to paties motyvokartojimas. Minimalizmo formos, nors ir būdamos geometrinėmis, nėra susijęsu tradicine kubistine kompozicija. Minimalistinė skulptūra suprantama išpirmo žvilgsnio, jokia tolesnė kompozicijos analizė nereikalinga.Minimalizmas siejosi su panašiais architektūriniais sprendimais ir rėmėsiMieso van der Rohe’s idėja, kad “mažiau reiškia daugiau”. Minimalistų menasyra beasmenis, vengiantis rodyti bet kokius jos kūrėjo rankos pėdsakus.Minimalistinė skulptūra dažnai daroma pramoniniu būdu pagal skulptoriausprojektą. Naudojamos pramoninės medžiagos – fluorescenciniai dažai, plienolakštai, vamzdžiai, rėmai. JAV plitęs minimalizmas turėjo įtakos KazioVarnelio tapybai. Donald Judd (1928-1994) tvirtino, kad menas turi būti beasmenis, kadžmogaus rankų pėdsakų neturi matytis. Juddas naudojo savo skulptūromsstatybinius akmenis, primenančius, pramoniniu būdu išlietus metaliniuskubelius, kuriuos vienodais atstumais vertikaliai arba horizontaliaiišdėstydavo ant sienos. Skulptorius taip pat atsisakė ir skulptūrųpavadinimų. Pavyzdžiui, skulptūra Be pavadinimo (1968) – tai įpaprasčiausias stereometrines formas redukuota struktūra, neturinti jokiossimbolinės ar vaizduojamos reikšmės. Objektas erdvėje tampa barjeruregėjimui, taip sukurdamas situaciją, nukreipiančią žiūrovo dėmesį įerdvinius santykius ir kūno santykius tarp jo ir objekto. Sol Le Witt (1928) savo skulptūroms, tuščią kubą primenančiomskonstrukcijoms, naudoja pramoniniu būdu pagamintus rėmus iš baltai nudažytomedžio, aliuminio ar plieno. Iš vertikalių ir horizontalių, kintant kubųdydžiui, sukuriamas stiprus labirinto įspūdis. Pasižymėdamas blaivia šaltaaskeze, Lewitto tuščiaviduris erdvinis kubas yra matematinės, visavaldančios ir persmelkiančios mūsų laikų dvasios atspindys (Trys kubai.1969). Jo kūriniams būdinga abstrakti idėja, o didelių išmatavimųskulptūroms – gigantomanijos tendencija. “Tik idėjos gali būti menokūriniai”, – mėgsta sakyti Solas Lewittas. Dan Flavin (1933) naudojasi pramoninės gamybos produktais. Naudojagatavus spalvoto apšvietimo įrenginius, susidedančius iš rėminių elementųsu neoniniais vamzdžiais, iš kurių jis konstruoja erdvės vienetus,susiejančius šviesą, spalvą ir medžiągą (Be pavadinimo. 1969). Minimalistiniam menui priklauso taip pat Ulrich Rückriem (1938). Šisvokiečių skulptorius remiasi jo naudojamų akmenų savybėmis. Baigęsakmenskaldžio mokslus Kelno katedros statybos įmonėje, jis dirbo kaiplaisvas skulptorius ir nuo 1968 m. kūrė skulptūras, kuriose turėjo būtiprakalbinta pati medžiaga ir jos struktūra. Tad menininkas akmensskaldykloje sprendžia, kaip iškirsti bloką, suskaldyti, kaip ir kur jįpragręžti, ir kaip apdoroti gretimas paviršiaus plokštumas. Rückriemo kūriniai yra erdvėje, patalpoje be cokolio stovinčiosskulptūros. Gamtos pavidalu priešais žmogiškąją kultūrą iškyla tai, kasvisiškai kita, skirtinga nuo jos. Tačiau tai nėra, kita vertus, grynaigamtoje rasti objektai. Gamindamas meno kūrinį, menininkas jį apdoroja, betstengiasi savo keičiantį įsikišimą kuo labiau apriboti. Meno kūrinyjedažnai g…alima įžvelgti gamtos ir kultūros dialektiką. 5. SKURDUSIS MENAS (Arte povera)Arte povera – avangardinis italų meno judėjimas, nukreiptas prieštradicines estetines vertybes bei kūrybos komercializaciją. Kartu tai irobjektinio meno forma, kurią 7 deš. antrojoje pusėje vystė Italijos, ypačRomos ir Turino menininkai. Arte povera dailininkams kultūrinė-visuomeninėmeno vertė atrodė svarbesnė nei meno produktinė vertė. Norėdami apsaugotimeno kūrinius nuo “prekės” etiketės, šie menininkai naudojo greitaiirstančias medžiagas, jų kūriniai gyvuodavo trumpą laiką ir turėdavo menkątikimybę atsirasti pas meno vartotojus. Arte povera kūrėjai – italų dailininkai, todėl nors ir neigdamitradicijas, jie išliko klasikinių Europos kultūros tradicijų poveikyjepačia plačiausia prasme. Arte povera remiasi ilgaamže Vakarų Europosfilosofijos ir kultūros istorija, kuri skelbia, kad natūrali gamta susidedaiš “pirminių elementų” – žemės, vandens, ugnies, oro. Šiuolaikinė kultūra“pirmapradžius elementus” atranda dirbtinėje gamtoje, sudarančioje tąurbanistinę terpę, kurioje dažniausiai vyksta meninės kūrybos procesai.Kūriniuose išryškinamas kompozicijos elementų medžiagiškumas (tai kūriniaiiš skurdžių kasdieninių daiktų, buitinių atliekų, skudurų, plastmasių,gamtinių žaliavų – anglių, smėlio, šiaudų, žagarų). Kuriamos netikėtosvaizdinės ir prasminės asociacijos. Arte povera Italijoje gyvavo tuo patmetu, kaip ir minimalizmas bei konceptualizmas. Alberto Burri (1915) tapybos kūriniams renkasi medžiagas ir ženklus,kurie jam atrodo esą savojo laiko “pirmapradžiais elementais” bei teigiavaizdo ir tos medžiagos tapatumą (serija Maišai, 1953). Kūrinyje Baltasplastikas B 5 (1965) pasitelktas pirmapradis elementas ugnis, ji tampapaveikslo darymo proceso sudėtine dalimi. Per ugnį įvyksta fantastinėmaterijos transformacija, ir tai yra kūrinio idėja. Mario Merz (1925) kaip statybinę medžiagą naudoja paprastas medžiagas– žemę, šiferį, plokštes, jas pritvirtina prie plieninių ar aliumininiųkarkasų ir apdeda kontrastingais neoniniais užrašais (Igloo di Marisa,1971). Šis autorius nuolat ekspluatuoja iglu (trobelės) formą, nes laiko jąne tik elementariausia primityviąja architektūra, tobulu erdviniu kūriniu,laikinai apsaugančiu būstu, bet ir visuomenės gyvenimo pirmaprade ląstele.Merzas kuria modelius, prieštaraujančius techninei pažangos mąstysenai. Dažnai Merzas, darydamas instaliacijas ir inscenizacijas, leidžiasipaveikiamas vietos sąlygų, randamų daiktų, vietinės statybinės medžiagos arparodos patalpos ypatybių. Merzas verčia žiūrovą apmąstyti technikosamžiaus žmogaus tuštumą, kuriai jis priešina labai toli praeityje esančiąne-pilnumą. Jis stengiasi atgaivinti žmogaus santykius su gamta ir sunestabilia, pirmaprade situacija, kad per tai rastų būsimosios plėtrospradmenis. Jannis Kounellis (1936) – graikas, nuo 1956 gyvenantis Romoje. Kuriamenines nelaimės ir grėsmės kupinas situacijas. Paskatintas informelmenininkų mėginimų ir Yveso Kleino ir Piero Manzoni darbų, Kounellisasbando naujas “mažesnes” medžiagas – avių vilną, skaldytus akmenis iranglis, vašką, žarnas, liepsną su jos suodžių pėdsakais. Eksponuodamas jispirmenybę teikia su mitais susijusioms vietoms, tokioms kaip bažnyčios,pilaitės, bet sykiu ir sandėliams ar fabrikams. Žiūrovai turi įeiti įpatalpas, turinčias stiprų ryšį su praeitimi ir būti paakinti užmegztisantykį su medžiagomis, kurios tūno prieš juos agresyvios ir pavojingaigražios, kupinos užuominų apie pranykusį sudaužytą pasaulį (Antikinė gipsogalva su ranka, 1987). Kounellisas dramatizuoja kultūros istorijosfragmentus, ir taip atkreipia į juos dėmesį. 6. KONCEPTUALUSIS MENAS (Concept art)Minimalizmas→Konceptualizmas Konceptualizmas atsirado XX a. 7 deš. pabaigoje kaip reakciją įminimalizmą, pagrįsta teiginiu, kad meno kūrinys iš esmės tėra fizinisdaiktas. Formuojantis konceptualizmui, didelę įtaką turėjo minimalistasSolas Le Wittas. Konceptualiajame mene svarbiausia yra pati kūrinio idėja.Vadovaujamasi įsitikinimu, kad meno esmė glūdi sąvokose, idėjose.Svarbiausią vaidmenį vaidina ne formos ir subjektyvumas, o pati menoreikšmė. Menininko sumanymas, dažnai išreiškiamas kokiais nors aplinkosdaiktais arba fiksavimu, “dokumentavimu”, yra iškeltas į meno kūrinio rangąne dėl formų, plastikos meniškumo, išskirtinumo, bet dėl autoriaus idėjos,sumanymo reikšmingumo. Daiktinė meno kūrinio forma tampa neaktuali, mąstymoprocesas gali būti pateikiamas tekstais, diagramomis, fotografijomis,videoįrašais. Meno kūriniais tiriama, kaip menas suvokiamas visuomenėje,kvestionuojami dailės interpretacijos stereotipai, pasitelkus filosofiją,sociologiją, lingvistiką, kasdieninį patyrimą, analizuojamos meno idėjos.Menininkai konceptualistai stengiasi paaiškinti meno prigimtį, aktyvumą,panaudojimą. Vietoj meno kūrimo tradicine prasme buvo pradėta diskutuoti,ieškoti, bandyti. Išraiškos priemonės yra žemės menas, kūno menas,instaliacijos, performansai. Konceptualiajame mene menininko veiksmas kaip toks pirmą kartą tapopagrindine apmąstymo problema. Šioje srityje 7 deš. išsiskyrė JosephKoshuth (1941) su objektais, dažnai nurodančiais į realybės pavadinimo irženklo realybės skirtingumą. Joseph Kosuth vienas pirmųjų ir svarbiausių konceptualistų, vienas iškonceptualiojo meno analitinės pakraipos pagrindinių atstovų. Kūrybą jistraktavo kaip gryno mąstymo sritį. Jis užsiiminėja meno prigimtiestyrinėjimais ir juslinės pagavos – objekto realumo tapatybės ir apibrėžimoproblemomis. 7 deš. kūrė lenteles su sentencijomis apie meną, pavyzdžiui,Menas kaip idėjos idėja (1967). Sukurtasis produktas negalėjo būtisuvokiamas formos kategorijomis kaip vizualiojo meno kūrinys, tiesiog patsautoriaus sumanymas buvo kūriniu. Kosuthas paprasčiausiai imdavo iš žodynųtalpias sąvokas, ir bandydavo jas vizualizuoti. Pavyzdžiui, jo darbas Vienair trys kėdės (1965) susideda iš tikros kėdės, pastatytos prie sienos, josfotografijos ir išdidinto žodžio “kėdė” aprašymo, nukopijuoto iš žodyno. Kosutho kūrybos reikšmė yra ta, kad buvo atsisakyta materialiaiįgyvendinti savo projektus. Užuot kūrus vizualų apčiuopiamą kūrinį, idėjosir planai pateikiami eskizų, užrašų forma. Tokiu specifiniu mąstymo turiniuir nauju būdu bandoma išjudinti žiūrovo vaizduotės galias. Taip menaspasiekė ribinius savo praktikos klausimus ir meninėmis priemonėmis ėmėnagrinėti pažinimo teorijos klausimus. Konceptualieji menininkai nagrinėjatokius reiškinius, kaip laikas, judėjimas, mitas, vieta ir aplinka,ekologija, komunikacija.6. 1 AKCIJŲ POBŪDŽIO MENINĖ VEIKLA
Akcijų pobūdžio meninė veikla yra meno ir bendravimo formos.Naudojamos ir tradicinės meninės priemonės (garsas, rekvizitai, vaidyba,šokis), ir moderniosios techninės priemonės (filmai, magnetofonai, video),siekiant sukurti įspūdingą situaciją ir įtakoti žiūrovų bei veiksmedalyvaujančių žmonių mąstymą. JAV pirmosios akcijos prasidėjo 1958 m.
Tikslas – sukurti atsitiktinio, netikėto įvykio įspūdį, į meninį veiksmąįtraukti publiką ir taip tarsi naikinti ribą tarp meno ir gyvenimo.Pradininkai – amerikietis kompozitorius ir pianistas John Cage (1912-1992)ir Allan Kaprow (1927). Akcijose yra improvizuojama, jų meninis poveikissusijęs su realaus gyvenimo įtaiga. Akcija gali būti pateikiama kartu suaiškinamąja dokumentacija. 7-8 deš. akcijos prasidėjo JAV, Prancūzijoje, Vokietijoje, Japonijoje.Tai buvo gilių polit…inių neramumų metas (Berlyno sienos statymas, Kuboskrizė, JAV prezidento Kennedžio nužudymas), bet taip pat ir pasenusiųautoritarinių formų laužymo laikas (studentų neramumai Prancūzijoje irVokietijoje). Meno srityje tuo metu atgimė dadaistinės tendencijos, buvodaug eksperimentuojama naujomis meno formomis – daromos akcijos,hepeningai, performansai. Akcijų menas neįsivaizduojamas be dadaizmo,Schwitterso “merz’ų” ir poezijos, be Bauhauso teatro, siurrealistiniųfilmų, automatizmo, taip pat be nepaprastai staigaus teatro ir baletovystymosi. Vieni svarbiausių Europos akcionistų – austrų dailininkas HermannNitsch (1938) ir vokietis Joseph Beuys (1921-1986). Hermannas Nitschas savoakcijose tema Orgijos-Misterijos-Teatras (nuo 1957) naudojo aukojimoritualus bei simboliką ir šoką – veiksmo metu žudydavo žvėris ir juosskrosdavo. Savo akcijoms Nitschas skyrė apvalantį, skaidrinantį vaidmenį:esą per šoką žiūrovai ir dalyviai išgyvena atsipalaidavimą. Josepho Beuyso akcijose ypatingai svarbios sąsajos su pirmykščiaisritualais, mitais, ir archainės gyvensenos, ir europietiškoios kultūrospaveldu. Pateiksime vieną detalią Beuyso akcijos analizę, kadangi šiodailininko kūryba dėl savo daugiasluoksniškumo, simbolių gausos, prasmiųgilumo dažnai laikoma “nesuprantama”. Akcijoje Ifigenija / Titus Andronicus (1969, Frankfurtas prie Maino)Beuysas veikė, manipuliuodamas keliomis medžiagomis (mikrofonu, margarinu,cukrumi, geležies gabalėliu, kurį kartais užsidėdavo ant galvos, orkestrolėkštėmis, kailiniais ir t.t.) priešais mikrofoną ir sinchroniškaiinterpretavo, gestika ir veiksmais komentavo, citavo tekstus iš ŠekspyroTitus Andronicus ir Goethe’s Ifigenijos Tauridėje, skambant monotoniškaiskaitomiems tekstams ir magnetofonui atgaminant montažus iš abiejų dramų.Scenos medžiaga – monotoniški magnetofono tekstai iš Ifigenijos (kaipžmogiškumo ir pasirengimo aukotis įsikūnijimo) ir Titus Andronikus (kaipžiaurumo ir nežmoniškumo parabolės palyginimo), taip pat bėras arklys irBeuysas. Jis neaiškino teksto ir jo neiliustravo. Tekstas buvo prasminė irakustinė medžiaga veiksmui. Visa, ką jis darė (paukščio skrydžiopamėgdžiojimas, emblematiniai gestai, slankiojimas su mikrofonu), atrodo,buvo daroma be plano, intuityviai. Bet iš tiesų Beuyso elgesys, apranga irveiksmai akcijos Ifigenija / Titus Andronicus metu vienaprasmiškai cituojaritualus ir elgsenos pavyzdžius, kuriuos naudoja šiaurės ir vidurio Azijosnomadinių genčių šamanai. Scenoje iš linų padarytame žarde stovėjo bėrasarklys ir ėdė šieną. Šamanų ceremonijose bėras arklys dažniausiai yraaukojamas gyvūnas. Gyvūnas Beuysui reiškia tą patį, ką ir gamta. Jis žymipirmapradiškumą, tai, kas nepaliesta civilizacijos ir technikos. Beuyso instaliacijos Būrys (Rudel) sandai – Volkswageno autobusiukasir dvi dešimtys rogių. Autobusiukas interpretuojamas kaip technizuotosvisuomenės būvis, o rogės simbolizuoja senesnę transporto priemonę, netokią patogią, reikalaujančią tempimo pastangų, bet aprūpintą tokiaiskeliais išgyvenimui svarbiais daiktais kaip lempa, veltinio rulonas irtaukų gabaliukas (apie Beuyso naudojamų medžiagų simbolines reikšmes žr.skyrelyje 15. 3). Hepeningas (angl. happening – įvykis, atsitikimas) apibrėžiaavangardinius provokacinius menininkų veiksmus, paplitusi nuo XX a. 6 deš.kaip politinio protesto, visuomenės kritikos forma. Hepeningo terminą 1958m. sugalvojo dailininkas Alan Kaprow, Johno Cage’o įtakoje pirmą kartąatlikęs Aštuoniolika šešių dalių hepeningų (1959 m., Niujorkas). Be jo,hepeningų pradininkais yra ir Gutai grupė iš Osakos (Japonija). Iš pradžiųhepeningo terminas reiškė meninės veiklos formą, skirtą ne publikai, betpatiems dalyviams menininkams. Hepeningai vyksta pagal …scenarijų, bet taippat neapsieinama be improvizacijos, kadangi dalyvių ir žiūrovų reakcijųapskaičiuoti neįmanoma. Hepeningų menas klestėjo 7 deš. viduryje. Bet lygiagrečiai reiškėsi irFluxus judėjimas, ir akcijų menas. Nuo 8 deš. pradžios išpopuliarėjoperformansas. Performansas – (angl. performance – įvykdymas, vaidinimas) Kartaisperformansas laikomas ir postmodernistinio meno rūšimi. Performanso ištakoslabai senos ir plačios – nuo gentinio ritualo, viduramžių misterijų, rūmųjuokdarių vaidybos, dadaistinių kabaretų, siurrealistinių inscenizacijų ikišiuolaikinės roko muzikos. Tai iš anksto apgalvotas, konceptualus veiksmas,kurio pagrindinė išraiškos priemonė – paties menininko kūnas. Performansaidažniausiai atliekami meno galerijose, fiksuojami foto ir videopriemonėmis. Publika nedalyvauja, veiksmas vyksta pagal griežtą scenarijų.Performanso menininko siekiamybė – ištrinti ribą tarp gyvenimo irperformanso, t. y. gyvenimą paversti meninės raiškos forma. Skirtingai nuoteatro, kur aktorius yra pjesės veikėjas, performanso menininkas “vaidinasave”, jo scena – visur. Performansas gali būti visai trumpas, keliųsekundžių, gali trukti ir kelias dienas, gali būti atliktas tik kartą arbabūti kartojamas. Vienas aiškiausių performanso pavyzdžių – anglų menininkųGilbert&George (Gilbert Proersch, 1943 ir George Passmore, 1942) bendrakūrybinė veikla. Jau pirmaisiais bendrais savo kūriniais (Dainuojantiskulptūra, 1965; Objektai-skulptūros, 1968), demonstruotais viešoseerdvėse, jie radikaliai pratęsė skulptūros savoką, patys neilgam tapdamigyvosiomis skulptūromis. Nuo 9 deš. pradžios kūryboje Gilbert&George sprendžia deformuotolytiškumo, AIDS, homoseksualizmo klausimus. Performanso apraiška yra ir akcionistinėmis priemonėmis besiremiantiskūno menas (body art). 1958 m. sukurtos pirmosios Yves Klein (1928-1962)antropometrijos – tai “gyva tapyba” moters kūnu, sukurta traukant,voliojant nuogą moterį po specifinę Kleino mėlyną spalvą, vadinamąInternational Klein Blue (Žydrojo periodo antropometrijos, 1960).Suprantama, kad tokie veiksmai yra trumpalaikiai, todėl iškyla tikslios jųdokumentacijos (fotografuojant, filmuojant) klausimas. 1970 m. demonstruotas Denis Openheim (1938) darbas Skaitymo pozicijasu antru nudegimo laipsniu. Saulėje rusdama žmogaus oda čia tapo tapybiniopigmento pakaitalu. Pasak autoriaus, taip jis atspindėjo amžiną tapytojųrūpestį dėl spalvos intensyvumo tapyboje kitimo. Akcijos, hepeningai ir ypač performansai dažnai kelia menininko vietosvisuomenėje klausimą – kokia jo misija: ezoterinė, šamanistinė, elitinė,provokuojanti, linksminanti, o gal menininkas tiesiog perteikia savosukauptą informaciją? Šiandien mitologijos vietą užėmus masinėmsinformacijos priemonėms (televizijai, radijui), menas prisiima atsakomybękurti naująją mitologiją, kuri nebūtų persunkta masinės kultūrosstereotipais. Čia slypi ir konfliktas – performanso kūrėjų ir eiliniųžiūrovų santykis dažniausiai nebus adekvatus. Naujos meno pratybos, apimančios kūną, laiką, tam tikra prasmeapibrėžtinos kaip ritualai. Hepeningais, akcijomis ir performansaismėginama perteikti menininko patirtį kaip visuotinę patirtį. Žiūrovasįtraukiamas panašiai kaip į kultą, verčiamas beveik prievarta eiti kartu irkartu išgyventi. Tai jam suteikia įtrauktumo ir išganymo išgyvenimus.Jausdamasis atsakingas už visuomenę, menininkas, kuris dažnai žvelgia į jąkaip pašalietis per rentgeną, perteikia tarsi-situacijas, mąstymo vaizdus,apibūdinančius mūsų priklausomybes ir turinčius, laikui bėgant, priverstijuos permąstyti, įsisąmoninti. Siauri praėjimai, tamsūs koridoriai irorakulų posakiai, paveikslai-mįslės, labirintai, iškreiptos perspektyvos,labirint…ai ir kreivos plokštumos Walterio Pichlerio, Jannio Kaunelliso,Bruce Naumano darbuose siekia išjudinti žiūrovą iš tariamo saugumo, tikrumoir paskatinti jį ieškoti savęs.6. 2 KAI KURIOS KONCEPTUALIOJO MENO PAKRAIPOS
7 deš. JAV ir Vakarų Europoje stiprėjo dar keletas meno tendencijų, išesmės nukreiptų prieš meno komercializaciją ir prieš jo “objektinį” būvį.Kaip ir fluxus menininkai, Žemės meno (Land art) ir Specifinės vietosprojektų (Site specific) kūrėjai atsisakė meną traktuoti kaip prekę, irakcentavo vizualiąsias, estetines ir ekologines savo kūrinių galimybes,kurios atsiskleidžia gamtoje arba kasdieniniame žmonių bendravime, o neankštose galerijose.
6. 2. 1. ŽEMĖS MENAS (Land art)
Šiems kūriniams reikia daug erdvės, atstumų, jie fiksuojamidažniausiai iš lėktuvų. Žemės meno kūrėjų medžiaga – žemė, uolos, sniegas,žiedai, lapai ir t.t. Žemės meno pavyzdžiai dažniausiai neišlieka, jiežinomi iš fotografijų ir aprašymų, o žiūrovo sąmonėje jie įgauna ne tiekmaterialų, kiek konceptualų būvį. Vienas svarbiausių žemės meno atstovų – Robert Smithson (1928-1973).Jo kūriniams, šiek tiek primenantiems skulptūrą iš žemės, ypatingai svarbusryšys su aplinka. Kūrinys tampa aplinkinės erdvės formavimo dalimi,panašiai kaip architektūra (Spiralinis molas, 1970).
6. 2. 2. SPECIFINĖS VIETOS MENAS (Site specific)
Specifinės vietos menas – tai akcijos peizaže. Kaip ir žemės menas,tai yra landšafto formavimo būdas, pasitelkiant įvairias gamtines irpramonines medžiagas. Kūriniai įkomponuojami kruopščiai parinktose vietose,geriausiai atitinkančiose menininko sumanymą. Site specific projektai yralaikini: arba pats menininkas juos išardo, arba tai paliekama gamtos jėgųvaliai. Specifinių vietos projekto tikslas yra ne tiek objekto sukūrimas,kiek emocijos, kurias tas kūrinys sukelia. Christo (tikroji pavardė Christo Javačevas, 1935) ir Jeanne-Claude(1935) – iš Europos kilusi amerikiečių menininkų pora, garsėjanti įvairiųdaiktų, monumentų, pastatų pakavimo ir peizažo keitimo projektais –instaliacijomis. Po studijų Sofijoje ir Vienoje 1958 m. Christo atvyko į Paryžių irprisijungė prie popmenininkų grupės. Savo meninę karjerą jis pradėjo nuopakavimų į popierių ir medžiagą. Į skaidrias arba neskaidrias folijaspirmiausiai jis ėmė pakuoti kasdieninius daiktus – butelius, skalbimomašinas, kėdes, motociklus. Taip įprastas objektas pasislėpdavo nuo žiūrovožvilgsnio, prarasdavo savo funkciją, bet dėl to dar labiau žadindavosmalsumą ir žiūrovo fantazijoje virsdavo nežinomu pavidalu (Supakuotovisuomeninio pastato projektas. 1961). Parodai dokumenta 4 1968 m.Kasselyje, padedamas bendradarbių, 5600 kubų oro ir helio mišiniu Christopripildė žarnos formos Trevira apvalkalą. 1968 m. jis supakavo Berno parodųrūmus. Po metų folija buvo apdengta 100 000 kvadratinių metrų Australijospakrantės skardžio, dviejų kilometrų ilgio pakrantės atkarpa. 1971-1972 m.Kolorado valstijoje JAV jis ištempė milžinišką Slėnio uždangą tarp dviejųkalvų. Šį projektą įgyvendinti buvo sunku. Būta tokių techninių problemų,kaip medžiagos spalva, vėjo ir meteorologinių sąlygų vietoje išsiaiškinimasir, atsižvelgiant į tai, palankaus laiko momento pasirinkimas. Oranžinėspalva turėjo apsaugoti nuo ultravioletinių saulės spindulių ir greitomedžiagos suirimo. Nebuvo leista nukirsti nė vieno medžio ar užblokuotikelio, einančio per uždangos plokštumą. Taip pat buvo privalu, nuėmusuždangą, pašalinti visus įtvirtinimus ir palikti peizažą, koks buvoanksčiau. Kiti pasaulinio garso Christo projektai – Floridoje rožiniu audiniuapjuostos salos (Apsuptos salos), supakuotas Pont Neuf Paryžiuje (1980-1985
m.). 1995 metais buvo įgyvendintas Reichstago supakavimo Berlyne… projektas,kuriam Christo ir Jeanne-Claude ruošėsi nuo 1971 m. Pakuodami menininkai priverčia realius objektus ir peizažus atrodytikitaip, suteikdami jiems naują estetinį žavesį ir patrauklumą. Antravertus, Christo ir Jeanne-Claude projektai kartais sukelia irpasipriešinimą, erzina aplinkinius, bet tai ir yra jų kūrinių esmė –iracionalumas, abejojimas vertybėmis.6. 3 JOSEPHO BEUYSO KONCEPTUALIZMAS IR NAUJOJI MITOLOGIJA
Josephas Beuysas mėgino savo gyvenime ir kūryboje atkurti prarastągamtos ir dvasios, kosmoso ir intelekto vienybę ir tikslingamdeterministiniam racionalizmui priešino mąstymą, kupiną archetipinių,mitinių ir maginių-religinių sąryšių. Beuysas yra sakęs: “Jei visa taibūčiau mėginęs išreikšti logiškais teiginiais knygoje, tai būtų pražuvę,nes dabarties žmogus linkęs patenkinti tiktai savo intelektą ir viskąsuprasti logiškai. Man nerūpėjo toliau vienpusiškai apeliuoti į logiką, manrūpėjo atverti visus pasąmonėje tūnančius pėdsakus, ir chaotiško procesoforma priversti juos maišytis, jungtis, sūkuriuoti. Nes to, kas nauja,pradžia, visada vyksta chaotiškai”. II Pasauliniame karo metu Beuyso pilotuojamas lėktuvas nukrito Krymostepėse. Lakūnas išgyveno, padedamas ir slaugomas totorių klajoklių. Šisįvykis tapo Beuyso konceptualios kūrybos pamatu. Beuysas išplėtojo labaiasmenišką ikonografiją, susiejančią visas jo kūryboje pasitaikančiasmedžiagas (taukus, veltinį, varį), objektus (kasdieniai objektai suregimais naudojimo pėdsakais, įrankiai ir techniniai prietaisai, rastidaiktai, įvairios surinktos detalės ir atliekos), visas raiškos formas(piešiniai, užrašai ant lentos, objektai, environmentai, akcijos). Medžiagą Beuysas renkasi kaip intensyvaus turiningumo ir dvasiniospinduliavimo simbolį. Iki jo mene nenaudotomis medžiagomis (taukai, medus)Beuysas praplėtė plastikos sampratą. Šiose medžiagose jį ypač dominoperėjimai iš amorfinio beformio skysto būvio į kietą kristalinį būvį iratvirkščiai. Pagal Beuysą, šiluma, karštis, šaltis įkūnija, viena vertus,tai, kas chaotiška ir susiję su valia, ir, kita vertus, tai, kas susiję sumintimi ir forma. Toks tarpusavio žaismas tarp to, kas organiška irkristališka, ir vadinasi, tarp gamtos ir dvasios, atsikartoja žmoguje. “Plastika yra to, kas žmogiška, sinonimas [..] patį žmogų žymintiobjektyvi sąvoka” – teigė menininkas. Beuysas neapsiribojo paskiru žmogumi,bet įžengė į tarpžmogiškų santykių visuomeninę sritį, klausdamas: kaip galikiekvienas gyvas žmogus žemėje tapti socialinio organizmo pavidalo teikėju,plastiku, formuotoju? Pagal Beuyso pagrindinę idėją, socialinė tarpžmogiškašiluma visuomenėje (šilumą jis taip pat apibūdino kaip socialinę plastiką),turėjo paversti sustingusį, sukietėjusį dabartinį būvį visiems formuotigalimu būviu. Jam renkantis medžiagas, daug didesnį vaidmenį už medžiagų savybęformuotis vaidino jų laidumas arba nelaidumas, taip pat atskirų medžiagųreikšmės kultiniame religiniame rituale, įvairiose filosofijose irsenesnėse mokslo formose – astrologijoje, medicinoje, alchemijoje.Pavyzdžiui, siera Paracelsus’o (XVI a.) doktrinoje yra medžiaga, sušildantikūnus, priemonė pagyvinti, gaivinti visiems augimo procesams ir pokyčiams.Panašiai ir Beuyso traktuotėje kūrinys (instaliacija) Sudaužyta baterija S(siera) sudarytas iš sieros blokelio ir dubens, kuriame ši siera buvosumaišyta. Šiame dubeny guli trys oro pompos, nurodančios į išpurškimofunkcijas arba į suspaudimo ir sušilimo procesus pumpuojant. Kaip irdaugelyje Beuyso instaliacijų, ir čia žiūrovas jaučia raginimą veikti,aktyviai dalyvauti. Kūriniu Perkeitimo procesas 5000 ąžuolų (1982) Beuysas inicijavo metustrunkančią medžių sodinimo akciją. Jos… metu įmokėjus auką, šalia dideliokalno priešais Fridericianum’ą Kaselio miesto aplinkoje kaskart buvopasodinamas jaunas ąžuoliukas. 1982 m. Kasselio akcija vaizdžiaipademinstruoja Beuyso gebėjimą žadinti ekologinius estetinius pakyčius irįveikti atkaklų pasipriešinimą bei tariamas padėtis be išeities. Politiniai ir pedagoginiai Beuyso darbai, kai jis dėstė Diusseldorfomeno akademijoje, nuosekliai tęsia mėginimus humaniškai prilyginti menągyvenimui ir praplėsti plastinę idėją taip, kad ji apimtų kiekvienąemancipacinę ir kūrybinę žmogiškosios veiklos apraišką. Beuysui kiekvienasžmogus yra menininkas, jei jam suteikiama galimybė išsiugdyti savogebėjimus, jei meno sąvoka, kuria remiamasi, taip stipriai praplečiama, kadji pradeda apimti savideterminacijos procesą ir kiekvienam žmogui būdingąpostūmį mąstymui. Šią dažnai klaidingai suprantamą Beuyso tezę “Kiekvienasžmogus – menininkas” Beuysas aiškino taip:“kiekvienas žmogus yra gebėjimųsubjektas, save apibrėžianti būtybė, visiškas suverenas mūsų laikais. Jisyra menininkas, nepriklausomai nuo to, ar jis dabar yra šiukšlių vežėjas,gydytojas, inžinierius, žemdirbys. Visad, kai jis atskleidžia savogebėjimus, jis yra menininkas”. IŠVADOS1. LITERATŪROS SĄRAŠAS1. Bernard E. Modernusis menas 1905-1945. Vilnius: Gamta, 20012. Lucie-Smith E. Meno kryptys nuo 1945-ųjų. Temos ir koncepcijos. Vilnius, 1996.3. Read H. Trumpa moderniosios dailės istorija. Vilnius: Vaga, 1996.4. Muller J.-E., Elgar F. A Century of Modern Painting. New York: Tudor Publishing Co., 1972.5. http://www.museums.lt/Zurnalas/mickonis.htm6. http://www.menas.lt/01/1gp/g/nauja.htm7.