gamta ir zmogus

Šiuolaikinį žmogų menas lydi visą gyvenimą- nuo pat gimimo iki mirties. Visa žmogaus aplinka, buitis ir būtis, kasdienybė ir laisvalaikis vienaip ar kitaip susijusi su menu. Meno kūriniai atspindi visuomenės kultūros lygį, asmenybės meno suvokimas nusako jos išprusimą, išsilavinimą, meninį skonį. Menas- plati sąvoka, apimanti daug kultūros sričių. Tai muzika, literatūra, dailė, architektūra, teatras ir kt. Jauno žmogaus visapusis lavinimas neįmanomas be meninio lavinimo. Kad suvoktume šiuolaikinį meną, turime susipažinti su meno istorija, skaityti knygas apie menininkus- žmones, kūrusius nuostabius paaveikslus, skulptūras, architektūros paminklus, kurie mus supa, stebina ir žavi iki pat šių dienų.

Menas lydėjo žmogų nuo senų senovės. Visos tautos ir mūsų, ir ankstesniais laikais siekė kurti “pagal grožio dėsnius”, žavėjosi meno kūriniais ir aukštino jų kūrėjus. Niekas, išskyrus meną, negalėjo pavaizduoti pasaulio turtingumo ir įvairovės. Išlikusieji tik mūsų dienų kūriniai pasakoja apie senus laikus ir išnykusias tautas. Net ir tada, kai kiti kultūros reiškiniai, tokie kaip kalba raštija, gali būti užmiršti, menas išlieka, išsaugodamas kažkada gyvenusių žmonių išvaizdą, peerteikdamas jų mintis ir jausmus, gėrio ir blogio samprata. Menas papasakoja apie jų gyvenimą, tradicijas ir papročius.

Mokslininkai, tyrinėdami meno kūrinius, siekia nusakyti vienos ar kitos civilizacijos kultūros ir meno ištakas, ypatybes, tęstinumas, reikšmę kitų civilizacijų kultūrai. Moksliniai meno tyrinėjimai atskleidžia ka

aip formavosi meno stiliai, kito žmogaus požiūris į meną.

Meno istorijos ir dailės pažinimo mokymo tikslas- visapusiškai lavinti vaiko samenybę, plėtoti jo kūrybines galias, ugdyti meno žinovą, kultūros puoselėtoją.

Meno istorija- tai žmonijos didžiausių laimėjimų istorija, laimėjimų, kurių vertė niekada nemažėja. Susipažįstančiųjų su meno istorija kaskart laukia nauji džiaugsmai, išgyvenimai ir atradimai. Tai gerai pamatytume, jei palygintume meno istoriją su kitomis žmonijos veiklos sritimis, pavyzdžiui, su technikos išradimais. Kiekviena techninė operacija arba mašina, kuri šeip dar yra gera, tuoj pat be gailesčio atmetama, kai tik išrandama geresnė. Tuo tarpu nauji laimėjimai niekada nepajėgia užgožti ankstesnių laikų palikimo.

MENO IR ŽMOGAUS SĄSAJA.

Nuo senų senovės žmogus kuria grožį. Jam neužtenka pavalgyti, šiltai apsirengti ir turėti pastogę. Žmogui maža gamtos sukurto grožio. Jis linkęs savaip išreikšti tikrovę.

Įvairiais laaikotarpiais ir įvairiose pasaulio šalyse grožio suvokimas ir pateikimas buvo skirtingas. Tai lėmė geografinė padėtis, religija, nacionalinės tradicijos, kultūros lygis, o ir pačių žmonių skonis ir mada.

Žmogaus- menininko prabudimą liudija pirmieji ornamentai, iškalti ar įrėžti akmenyje, kauliniuose ar raginiuose įrankiuose. Ant urvų sienų dažniausiai vaizduoti elniai, bizonai, arkliai, raganosiai ir kiti gyvūnai. Taip siekta juos užkerėti, tikintis lengvos medžioklės. Archajinės epochos žmonės, susidūrę su paslaptingomis gamtos jėgomis, ieškojo būdų jas paveikti. Ritualinė poezija, šokiai, dainos, piešiniai ir skulptūros buvo skirtos ma

agijai, todėl žmogus dar nemanė, kad kuria meną.

Senųjų civilizacijų menas pirmiausia tarnavo mirusiųjų kultui, dievams ir valdovų didybei. Antikos menas jau atsigręžė į žmogų kaip į proporcijų ir harmonijos įsikūnijimą. Paplitus Europoje krikščionybei, vaizduojamąja, taikomąja daile, knygos menu buvo aiškinamos Biblijos tiesos. Renesanso epochoje išsiskiria profesionalusis menas. Menininkai gerbiami, jie bendrauja su popiežiais, karaliais, didikais. Jie vadovauja bažinyčiu, rūmų, visuomeninių pastatų statybai ir puošimui. Baroko meno kūriniai pasižymi pompastika, puošnumu. XIXa. dailininkai bando įprasminti grožio idėją, kurią gimdo nusivylimas, kančia, žmogaus būties tragizmas. XX a. menas- tai menininko saviraiškos laikotarpis. Atmetami gamtos, mėgdžiojimo principai, svarbiausias dėmesys skiriamas kūrėjo meniniai fantazijai, įsivaizduojamam pasauliui. Būdingas menininko noras sukrėsti, nustebinti žiūrovus, išsisikirti iš kitų. Nepaisoma jokių taisyklių, tradicijų, kritikos. Menininkai siekia originalumo. XIX a. išrandamas kinas, antroje XX a. pusėje- videomenas. Paplinta naujos meno formos, jungiančios įvairias meno šakas,- koliažas, instaliacija, performansas, asambliažas, fluxus reiškiniai.

Menas- tai specifinė žmogaus veikla, kurios tikslas vaizdais, garsais, judesiais perteikti tikrovę, išreikšti mintis, jausmus, sudėtingą vidinį žmogaus pasaulį. Ypač vertingi yra senieji meno kūriniai, nes juose tautos ir kūrėjai įkūnijo kilniausius savo siekius, estetines pažiūras ir menininius idealus.

Meno kūriniai veikia žmogaus gyvenimą. Visų epochų poetų, muzikų, architektų, dailininkų kūryba darė didžiulę įtaką šalių pažangai, kultūros raidai.

MENO FUNKCIJOS.

Meno reikšmę žmogaus gy

yvenime nusako funkcijos:
– estetinė (ugdo estetinius jausmus, tobulina žmogų ir aplinką, skatina siekti harmonijos ir grožio);
– pažintinė (meno kūrinys supažindina su įvairių epochų aukštinamonis vertybėmis, istoriniais momentais, religija);
– komunikacinė (menas yra tarsi gija, puoselėjanti žmonių bendravimą. Nors ir nemokėdami užsienio kalbų, iš meno kūrinių galime sužinoti apie šalies tradicijas, kultūros įpatumus, nūdienos problemas ir siekius);
– auklėjamoji (menas formuoja visuomenės siekių idealus, auklėja dorą, garbingą žmogų ir pilietį);
– hedonistinė (meno savybė teikti malonumą. Žvelgdami į estetišką meno kūrinį, jaučiame susižavėjimą, pasitenkinimą.).

MENO ŠAKOS:

– muzika (garso menas);
– dailė (plastikos menas);
– architektūra (statybos menas);
– teatras (vaidybos menas);
– literatūra (žodžio menas);
– šokis (judesio menas);
– fotografija (vaizdo menas);
– kinas (video ir garso menas);
– šiuolaikinio meno formos (fluxus, videomenas, multimedia ir kt.).

DAILĖS ŠAKOS:

Dailė yra vaizduojamoji ir taikomoji. Į vaizduojamąją dailę įeina tapyba, grafika, skulptūra. O į taikomąją (dekoratyvinė) įeina taikomoji, dekoratyvinė, dizainas.

TAPYBA: molbertinė- ant medžio, drobės, stiklo, metalo;

Architektūrinė- sienų, lubų, plafonų(freska, mozaika, vitražas);

GRAFINĖ: lakštinė;

Knygų- iliustracijos, vinjetės, ekslibriai;
SKULPTŪRINĖ: apvalioji- visatūrė;

Reljefinė;

TAIKOMOJI: oda, keramika, tekstilė, stiklas, metalas, medis, gintaras, ragas (indai, drabužiai, baldai, papuošalai, žaislai).
DEKORATYVINĖ: interjero, eksterjero, aikštės, parko, sodo- mozaikiniai ir vitražiniai elementai, skulptūriniai lipdiniai, dekoratyviniai statiniai (fontanai).
DIZAINAS: grafinis- reklama, pinigų banknotai, knygų maketai;

Pramoninis- automobiliai, baldai;

Interjero;

Rūbų modeliavimas.

DAILĖS RŪŠYS.

Vaizduojamosios dailės kūriniuose sutinkami įvairūs vaizdiniai, motyvai, temos. Pagal jų pobūdį skiriamos tokios dailės rūšys:
– portretas (žmogaus atvaizdas);
– autoportretas (dailininkas vaizduoja pats save);
– aktas (nuogo žmogaus kūnas);
– karikatūra, šaržas (išjuokiantis ar pašiepiantis žmogaus at

tvaizdas);
– peizažas (gamta);
– urbanistinis peizažas (miestas);
– marinistinis peizažas (jūra);
– natiurmortas (negyvų daiktų derinys- vazos, muzikos instrumentai, medžioklės laimikis, vaisiai, gėlės ir kt.);
– istorinis paveikslas (istoriniai įvykiai);
– batalinis paveikslas (kova, karas);
– mitologinis paveikslas (mitai, legendos, pasakos);
– realiginis paveikslas (realiginiai motyvai);
– žanrinis paveikslas (buities ir darbų scenos);
– publicistinis paveikslas (politinio, visuomeninio gyvenimo scenos);
– fantastinis paveikslas (fantastiniai reiškiniai);
– animalistinis paveikslas (gyvūnija);
– plakatas, afiša, reklama (meninis įspėjančios, teigiančios ar neigiančios minties vaizdavimas);
– interjeras (statinio vidus);
– eksterjeras ( statinio išorė);

FOTOGRAFIJA.

Dabar pakalbėkime apie vieną iš meno krypčių, pasirinkau ją, nes pati domiuosi, tai yra fotografija.

Fotografija žmogų lydi nuo gimimo iki pat mirties. Ji padeda mums įamžinti įvairius gyvenimo momentus, istorinius įvykius, faktus, žmonių atvaizdus. Tai vadinamoji dokumentinė fotografija. Tačiau ir jauną, ir seną žavi meninės fotografijos vaizdai. Kokios gi yra jos ištakos?

Apie XIX a. vidurį fizikų ir chemikų laimėjimai sukūrė prielaidas įkūnyti seną žmonių svajonę- užfiksuoti vaizdą. Fotografiją beveik tuo pačiu metu atrado trys vyrai- N.Niepsas (N.Niepce), L.J.M. Dageris (L.J.M. Daguerre) ir V.H.F. Talbotas (V.H.F. Talbot). Pirmosios nuotraukos vadinamos dagerotipais.

Atradus fotografiją, daugelis menininkų manė, kad dabar tapyba mirs. Kiti ją siejo tik su buities poreikiais. Tolesnė fotografijos ir tapybos raida iš dalies priklausė nuo jų sąveikos. Beveik visi žymiausi XIX a. fotografijos meistrai susiformavo veikiami vaizduojamųjų menų. Vieniems turėjo reikšmės akademistinė estetika, kitiems prerafaelitai, simbolistai, dar kitiems- impresionistai. Tiek Europoje, tiek Amerikoje ryškėjo dvi fotografijos kryptys- meninė ir žurnalistinė. Abi kryptys turėjo ir gynėjų, ir priešų, kuriems atrodė, kad fotogrfija nepakyla iki meno. Tačiau tikroji meninė fotografija atsirado ne imituojant tapybą ar grafiką, bet dirbant žurnalistikos, reportažo, faktų fiksavimo linkme. Talentingi fotografijos meistrai stengėsi užfiksuoti tai, ką matė aplink save, rodė socialinės nelygybės, skurdo priežastis, visuomenės problemas. Daugelis jų teigė, kad fotovaizdas privalo būti tikslus, teisingas, dokumentinis ir nė nemanė, kad kartu kuria ir meninę fotografiją.

Fotografija- “šviesos menas”. Taigi joje viešpatauja keista akimirkos, atsitiktinumo galia, įnoringa ir pretenzinga šviesa.

Lietuvoje fotografija ėmė plisti tuoj po fotografijos technikos išradimo. Pirmieji žmonių atvaizdai užfiksuoti dagerotipuose (vario plokštelė padengta sidabro jodido sluoksniu). Atvaizdo nebuvo galima dauginti, todėl ieškota naujų būdų. Pirmieji iki 1863m. Vilniuje dirbę fotografai- tai A. Sveikvskis, A. Korzunas. Meninės ir tetrinės fotografijos menininku Lietuvoje laikomas A. Štrausas (1834-1896). Žymiausi meistrai buvo J. Čechavičius (1819-1888), broliai Čižai, S. Fleris, A. Jurašaitis (1859-1915), J. Bulhakas (1876-1950) ir kt. XIX a. pab.- XX a. pr. Fotografuota visoje Lietuvoje, dvaruose ir kaimuose, miesteliuose. Fotografai S. F. Kosakovskis, B. H. Tiškevičius ir kt. dalyvaudavo pasaulinėse parodose, konkursuose. Menininkai fiksavo praeities paminklus, miestų vaizdus, etnografijos elementus.

Žymiausi šiuolaikiniai fotografai: A. Surgailis, A. Kunčius, A. Macijauskas, R. Raukauskas, A. Lukšėnas, A. Zavadskis, J. Kalvelis ir kt.

CASSATT “SIUVANTI MOTERIS”.

O dabar pakalbėkime apie vieną iš daugėlio man patinkančių tapybos darbų ir autorių. Tai yra moters portretas. Paveikslo autorė- Mary Cassatt gimusi 1844m. Pitsburge ir mirus 1926m. Menil-Bofrine. Paveikslo pavadinimas- “Siuvanti moteris”. Nutapytas apie 1880-1882. Naudota Drobė, aliejus. Paveikslo dydis 9263cm. Dabar eksponuojamas “Orsė” muziejuje, Paryžiuje.

Dailininkė pagavo akimirką, kai moteris ramiai sėdėdama siuva. Tai ne visai portretas, o šviesos ir spalvos žaismo lauke studija, nutapyta iš natūros. Realistinė dailininkės maniera susiformavo Pensilvanijos akademijoje, kur ji studijavo pas Thomasą Eakinsą (Garsus dailininkas, gimęs Filadelfijoje, Pensilvanijos valstija 1844m. Ir miręs tai pat Filadelfijoje, Pensilvanijos valstija 1916m.). Vėliau gyvendama Europoje, Cassatt artimai bendravo su Edgaru Degas (Garsus dailininkas, gimęs 1834m. Paryžiuje, miręs 1917m. Paryžiuje), smarkiai paveikusiu jos stilių. Cassatt eksponavo savo darbus 1874m. Impresionistų parodoje; nors ir amerikietė, ji priskiriama prie prancūzų impresionistų. Daugelyje jos paveikslų vaizduojamos motinos su vaikais, nutapytos su moterišku švelnumu, nebūdingų kitų impresionistų darbams. Dailininkei didelį poveikį padarė japonų medžio raižiniai, ji ir pati buvo šios technikos meistrė. Cassatt plačiai išgarsino impresionizmą Šiaurės Amerikoje.

SEPTYNI PASAULIO STEBUKLAI.

Septynis senovės pasaulio stebuklus sudarė įvairių laikų monumentai, turėję bendrą “įstabumo” savybę: gebėjimą įkvėpti pagrabią baimę ir susižavėjimą. Šis išskirtynumas buvo pasiekiamas dydžiu (didžiausi akmeniniai pastatai), puošnumu (prabangiausios skulptūros), įspūdinga technika (aukščiausias bronzos liejinys) arba tam tikru šių priemonių deriniu.

Vakarų pasaulyje mintis sudaryti konkretų žmogaus sukurtų “stebuklų” sąrašą gyvuoja bent jau nuo graikų laikų. Herodotas, rašęs V a. pr. Kr., pasakoja apie “tris žymiausius darbus, kuriuos galima pamatyti graikų žemėse”, visi jie samiečių sukurti: tunelinis akvedukas, uosto molas ir didžioji Heros šventykla Samo saloje. Septynių pasaulio stebuklų sąvoka yra šios minties tąsa.

Pradžia buvo padaryta helenizmo laikotarpiu, po Makedonijos karaliaus Aleksandro Didžiojo užkariavimų. Senesnės civilizacijos- Egipto, Babilonijos ir Persijos- buvo įtrauktos į naująjį daugiakalbį pasaulį, kuriame viešpatavo graikų kultūra, o graikų kalba iš tikro buvo lingua franca (hibridinė). Pats skaičius “septyni” galbūt kilęs iš Artimųjų Rytų, kaip (kiek vėliau) ir septynių dienų savaitė. Visi tie septyni stebuklai parinkti iš Aleksandro Didžiojo užkariautų kraštų, bet ne visi buvo sukurti pagal graikų tradicijas. Piramidės buvo be galo senos; kabantieji Babilono sodai (arba Babilono sienos kituose “stebuklų” variantuose) neturėjo nieko graikiško. Tačiau sugretinę savo darbus su šiais, graikai galėjo palyginti savo laimėjimus su tuo metu Aleksandro įpėdinių valdomų karalysčių kūriniais. Galbūt nieko nuostabaus, kad šias varžybas laimi graikai, nes iš septynių tradiciškai pripažystamų pasaulio stebuklų penki buvo ištašyti, nulieti arba sukonstruoti graikų ar helenizmo menininkų ir architektų.

Seniausias Septynių pasaulio stebuklų variantas priklauso III arba II a. pr. Kr., tačiau net ir tuo atvėju šis sąrašas skiriasi nuo dabar žinomo. Vienas iš ankstyvųjų šaltinių yra trumpas eilėraštis, kurio autorius buvo Antipatras Sidonietis (miręs apie 125 pr. Kr.)arba Antipatras Tesalonikietis (kūrė apie 20 pr. Kr.-20 po Kr.). poetas šlovina Olimpijos Dziauso statulą, Rodo kolosą, kabančiuosius Babilono sodus, Egipto piramides, Halikarnaso mauzoliejų ir Efeso Artimidės šventyklą. Tačiau vietoje Faro, arba Aleksandrijos švyturio jis mini Babilono sieną, pakankamai plačią, kad ja galėtų važiuoti kovos vėžimas. Taigi nors tuo metu buvo aiškiai nusistovėjęs bendras sąrašo pobūdis ir skaičius “septyni”, konkretus turinys dar nebuvo nustatytas. Iš tikrųjų romėniškuoju laikotarpiu tas sąrašas buvo toliau keičiamas, nes įvairūs rašytojai stengėsi įtraukti naujus statinius, kurie atitiko jų pačių planus. Romėnų poetas Marcialis (I a. po Kr. pabaigoje) pridėjo tuo metu Romoje užbaigtą Falavijaus amfiteatrą (Koliziejų). Krikščionių rašytojas Grigalius Tūrietis (VI a. po Kr.) įtraukė Nojaus laivą ir Saliamono šventyklą. Stebėtina, kad Aleksandrijos švyturys sąraše pasirodė tik po romėniškojio laikotarpio. Tačiau jis tapo konkretaus Septynių pasaulio stebuklų sąrašo, atgaivinto per Renesansą, pagrindiniu elementu.

Kiekvienas iš septynių stebuklų reiškė žmogaus sugebėjimų viršūnę tam tikroje technojogijos srityje. Taip Egipto piramidės buvo žymiausias statybos iš akmens pavyzdys, kabantieji Babilono sodai- tekančio vandens panaudojimo, Rodo kolosas- brondzos liejimo meistriškumo. Tačiau ištikrųjų visas tas sumanymas buvo vaizduotės kūrinys, literatūrinė išmonė. Nepaisant Antipatro tvirtinimo, jis negalėjo būti matęs kabančiųjų sodų, nes jie buvo pražuvę prieš daugelį šimtmečių. Tuomet, kai jis rašė, Rodo kolosas irgi nebestovėjo, buvo likę tik jo griuvėsiai. Tačiau vargu ar tai svarbu. Archeologija parodo, kad visi septyni pasaulio stebuklai,buvo išties nepaprasti žmonių laimėjimai, o jiems sukurti naudoti būdai akivaizdžiai liudija senovės technologijų galimybes.

DABARTINIS SEPTYNIŲ PASAULIO STEBUKLŲ SĄRAŠAS:
1. Gizos piramidės
LAIKAS: apie 2551-2472 pr. Kr.
VIETA: Giza, Egiptas
“Artinantis prie šių milžiniškų statinių, jų kampuota ir pasvirusi forma mažina aukštumo įspūdį ir apgauna akį. bet vos pradėjus matuoti šiuos gigantiškus meno kūrinius žinomu masteliu, jie atgauna savo didybę.” (VIVANT DENON, 1803)
2. Kabantieji Babilono sodai
LAIKAS: 605-562 pr. Kr.
VIETA: Babilonas, Irakas
“Jis pastatė lyg ir kabantį rojų, nes jo žmona, išaugusi Medijos krašte, ilgėjosi kalnų gamtovaizdžio.” (JUOZAPAS FLAVIJUS, I a. po Kr.)
3. Artimidės šventykla Efese
LAIKAS: apie 550-325 pr. Kr.
VIETA: Efesas, Turkija
“Graikijos menai ir Azijos turtai įkvėpė pastatyti šventą ir didingą statinį.” (EDWARD GIBBON, apie 1776m.)
4. Dzeuso statula Olimpijoje
LAIKAS: apie 430 pr. Kr.
VIETA: Olimpija, Graikija
“Feidijo pavaizduotas Dziausas sėdi, tačiau galva beveik liečia lubas, todėl atrodo, kad jei Dziausas atsistotų, nukeltų šventyklos stogą.” (STRABONAS, I a. po Kr.)
5. Halikarnaso mauzoliejus
LAIKAS: apie 353 pr. Kr.
VIETA: Bodrumas, Turkija
“. tas antkapinis milžinas, kurį karalienė Artemisija pastatydino savo vyrui Mausolui, Karijos karaliui.” (WILLIAM BIRNIE, 1606)
6. Rodo kolosas
LAIKAS: 294-282 pr. Kr.
VIETA: Rodo sala
“Retas žmogus gali apkabinti jo nykštį, o jo pirštai yra didesni už daugelį statulų.” (PLINIJUS, I a. po Kr.)
7. Aleksandrijos švyturys
LAIKAS: 297-283 pr. Kr.
VIETA: Aleksandrija, Egiptas
“Faras yra pailga sala. joje stovi nuostabus daugiaaukštis bokštas iš balto akmens, vadinamas tuo pačiu vardu kaip ir sala.” (STRABONAS, apie 64 pr. Kr.- 21 po Kr.)

Taigi matome tai, jog kiekvienas dievo kūrinys yra vienaip ar kitaip susijęs su menu. Visų pirma, net gi tas pats žmogus yra meno kūrinys, o tas meno kūrinys kuria kitą (kitokį) meną.

Staiga išdygusios Egipto piramidės, netyčia atsijungiąs žemės lopinėlis nuo žemyno (sala), technikos išradimai (automobiliai, mobiliojo ryšio telefonai, šaldytuvai, televizoriai ir kt.), sužaliavusi žolė po gaivaus lietaus, žaibas trenkiantis į žemę ir leidžiantis užsiliepsnoti pastatams- yra savotiškas menas.

Motinos maitinančios savo naujagymius krūtimi, tėvai auginantys paauglį, žmonių dirbamas darbas (profesija), nesvarbu koks jis bebūtų, tu- šlavėjas, ar padavėjas, gyditojas, pardavėjas ar valdininkas, tu- esi unikalus, nes tik tu vienintelis, būtent TAIP atlieki savo darbą, pareigą. Menas yra mokėti dirbti savo darbą, atlikti tai kas tau pavesta.

Menas glaudžiai susijęs su savo epochos dvasiniu gyvenimu ir istorija, nors dažnai tuos ryšius ne iš karto pavyksta įžvelgti. Menas skirstomas į rūšis. Menas nuolat keitėsi.

Skirtingais laikotarpiais įvairiose šalyse sukurti meno kūriniai nepanašūs vieni į kitus. Įžvelgti tvarką, aiškumą, atrasti sistemą šioje įvairovėje- įdomus uždavinys.

Norint išmokti suprasti meną ir ištikrųjų juo gėrėtis, vien skaityti nepakanka: meno kūrinius reikia matyti. Ir ne tik reprodukcijas, bet ir originalus- muziejuose, parodose. Kiekvienas miestas turi savo muziejų, kuriame saugomos meno vertybės. Bet manau didžiausia meno vertybė yra žmonija, be jos pasaulis būtų pilkas ir kažin ar tas gamtos grožis (menas) būtų toks pat įstabus kaip dabar.

LITERATŪROS SĄRAŠAS:

1. Janina Celešienė “Meno istorijos ir dailės pažinimo pagrindai”.- J. “Linotipas”, 2001.-P.- 5,6,7,183,185,186,196.
2. “Pasaulio dailė”.-V. “Alma littera”, 2001.-P.- 86,123,146.
3. Chris Scarre “Senovės pasaulio stebuklai”.-V. “Alma littera”, 2001.-P.- 19,20,21,27,30,33,37,42,45.
4. Tiju Vijrand “Jaunimui apie meną’.- K. “Šviesa”, 2001.-P.- 7

Leave a Comment