Meno istorija

GRAIKŲ MENAS IR JO IŠTAKOS

Katas – Mikėnų kultūra yra laikoma antikos kultūros pradžia. Ji gyvavo 2000-1200 m.pr.Kr. Tai buvo 2 kultūrų lydinys (azijietiškos ir indoeuropietiškos). Tuo laikotarpiu islitų keramikos gaminiai su įdomiais augaliniais motyvais ir vandens gyvūnais. Šioje kultūroje dominavo moterys. Buvo rasta freskų su gamtos motyvais. Iš architektūros išlikę Knoso rūmai su platėjančiomis kolonomis (ir išlikę Arūtų vartai). Garsėjo pomirtiniu kultu, yra išlikę to laikotarpio carų, valdovų karūnos. Tai Graikų meno pirmtakai.

Homero laikotarpis 11-7 a.pr.Kr.

Archainės 7-6 a.pr.Kr

Klasikinės 6-4 a.pr.Kr.

Helenistinės 4-1 a.vid.pr.Kr.

Graikų palikimas asocijuojasi su Akropolio. simboliškai vaaizduodavo žmones.

Vaizduojamasis menas vaizduoja mitologines scenas, tačiau patys graikai mitologiją suprato kaip savo istoriją ir pasinaudodami šia praeitimi savaip atspindėjo dabartį. Daugiausia orginalių graikų meno darbų rasta pačioje Graikijoje, V.Kinijoje ir graikų kolonijose Juodosios jūros pakrantėje. Italijoje ir Sicilijoje.

Graikų viso meno raida – tai raida nuo griežtos geometrijos iki tikroviško žmogaus, judesių vaizdavimo. Tyai geriausiai atsispindi vazose. Archainiu laikotarpiu dominavo geometrinės formos. Ypač populiarus ornamentas – meandros. Vėliau klasikos laikotarpiu pradėtos kurti juodafigūrės vazos, kuriose vaizduojamos mitologinės scenos. Vėliau atsiranda raudonfigūrės vazos. Buuvo kelios skirtingos vazų formos:

Amfara – indas vandeniui;

Krateris – indas vynui ir vandeniui maišyti;

Laihifas – indas aliejui.

Graikų menas išsiskiria nuogo vyro vaizdavimu. Vyro nuogumas buvo siejamas su jaunystės ir jėgos idėja.

Apskritai, vaizduojamasis menas buvo bendravimo priemonė. Patys mitai buvo žinomi iš motinų nuo va

aikystės.

To laikotarpio tearas išgyveno atgimimą. Tragedijose buvo svarstomos žmogaus problemos. Graikų meno paplitimas susijęs su keliais aspektais. Visų pirma, su tiroviškumu, kita vertus du prieštaros apoloniškojo ir deonistiškojo prado. Mokėjimas laviruoti tarp etikos ir jausmų.

Archainiu laikotarpiu buvo populiarios marmurinės skulptūros (kirai)- jaunų vaikinų skulptūros ir koros – jaunų merginų skulptūros. Skulptūros srityje graikai įvedė naujus vaizdavimo būdus. Figūra atrodo gyvesnė, kai koja pažengusi į priekį, kai lūpų kampučiai šypsosi. Dažniausiai reljefuose vaizduojamas judantis žmogus, imtynių scenos. Skulptūros skirstomos į 3 mokyklas: 1) dorininė; 2) jonininė; 3) atikinė.

1) tai mokykla daugiau dėmesio žmogaus vaizdavumui. 2) daugiau dėmesio skiria ir jų ornamentikai, 3) menui.

Vienas garsiausių skkulptorių – Fidėjas. Jis sukūrė Pantenono – Frontono skulptūras. Jo natipodas (priešininkas) Skopas. Jis siekė pavaizduoti žmogaus skausmą, kančią.

Daugiausia išlikusių kulto pastatų ir šventyklų, kurios skirstomos į 3 grupes pagal naudojamą orrderį: dorinis orderis yra pats paprasčiausias, jonininis su sokritomis, korintinis su akanto lapų ornamentu.

Pačios šventyklos pagal formą ir kolonų skaičių buvo skirstomos į 4 tipus:
1) prostilinis – su 4 kolonomis priekyje.
2) amtiapo stilius – 6 kolonos priekyje ir gale.
3) periptelis – 8 priekyje ir gale ir dar kolonada aplink pastatą.
4) folas (aplink ratu).

Į šventyklas nebuvo įleidžiama.

Atėnų Akropolio ansamblį suprojektavo Ktinas ir Kalikratas (V a.pr.Kr.) sudaro: 1) propilijai(vartai); 2) Nikės šventykla; 3) Partenonas (Atėnė Partena); 4) Erechteonas – jonininio stiliaus pastatas, kuriame panaudotos kanotidės (moters skulptūros, atliekančios kolonos f-jas).

Statomos šventyklos iš akmens ir marmuro. Frontonus dažniausiai puošia vaizduojamosios sk

kulptūros.

ETRUSKAI / ETRŪRIJA

Romos kultūros ištakos siejamos su etruskais. Tai pirmoji Italijos civilizacija 8 a.pr.Kr – 5 a.po Kr.

Tai buvo 12 miestų sąjunga. Šios civilizacijos pėdsakai atrandami kapinėse. Paplitęs mene _____ kaip amžinybės simbolis. Etruskai garsėjo aukso ir bronzos dirbiniais. Freskose vaizduojamos imtynės. Garsūs jų sarkofagai skirti vyrui ir žmonai. Manoma, kad Kapitolijos vilkas irgi pagamintas etruskų. Įvairios mitinės būtybės populiarios. Urnos ir sarkofagai-puikiausi etruskų pavyzdžiai. Etruskai padėjo pagrindus Romos civilizacijai. Kuri klestėjo II a.pr.Kr – III a.po Kr.

Romos menas kartu papildė ir pakeitė graikų tradicoją. Išsiskiria tuo, kad jis yra absoliučiai pasaulietiškas. Romos imperija iš esmės buvo monarchija ir monarchas buvo visa imperija manipuliuojantis dievas. Romos pilitikų tabulas suteikia teisę jiems valdyti tiek civilizuotus vakarus, tiek V.Aziją, išplėsti valdžią iki Dunojaus, Sacharos ir vandenyno pakrančių, todėl Romos meno galime atrasti tiek Prancūzijoje, tiek Š.Afrikoje.

ROMOS MENAS (IMPERIJOS)
II a.pr.Kr. – III a.po Kr

Romos menas yra kalių kultūrų rezultatas. Centrai: Aleksandrija, Antiopija, Atėnai, Roma. Trys svarbiuasios pasiekimų sritys tai portretinis vaizdavimas, pasakojamasis (istorinis) vaizdavimas ir peizažas. Graikų idealas – tobula forma, tai Romos skulptoriais ne skulptūrų, o žmonių dirbėjas(?). IV a.pr.Kr. sutampa su nauju asmens vertės įsisamoninimu ir tai atsispindi Romos mene. Skulptūrinės figūros pastatų frizose taip pat yra istorinės asmenybės, kurios pakeičia graikų mitologinius herojus ir monotonišką beasmeniškumą. Tiap pat ak

kulptūrinėse frizose plito iš Rytų frontalinis vaizdavimo stilius. Romėnai, vaizduodami istorinius įvykius, remdavosi faktais ir vaizdavo vien pasaulietines scenas. Jose buvo garbinamas imperatorius, kuris simbolizavo Romos didybę. Romoje gimė dokumentinis arba pasakojamasis menas. Įvairios istorinės scenos buvo vaizduojamos triumfo arfų reljefuose. Palapsniui gimė trestinis stilius (kažkas panašaus į akmenyje sustingusią animacijų juostą) ir šis stilius leido nuosekliai įkūnyti didžiosios imperijos istorinius įvykius (Irajano kolona pastatyta 113m.poKr) joje apsakojami du sėkmingi žygiai prieš darkus. Romos architektūra buvo dažyta spalvomis. Portretą iš iatorinių pasakojimų papildė peizažai. Jo daugiausia aptinkama freskose. Labai garsios Romos mozaikos. Jomis buvo daugiausia dengiamos ne tik sienos, bet ir grindys. Jose buvo vaizduojami rimantiški peizažai, žvėrių ir gyvūnų įvairios scenos.
Susiklostė tradicija svečius priimti namuose, todėl skiriamas didelis dėmesys interjerui. Reikšmingų pasiekimų pasiekta architektūroje, kuriuos įgalino trys nauji technologijų atradimai, buvo atrastas betonas, arkos, kupolas. Romoje sparčiai vystėsi karinis mokslas, karinė technika, nutiesta daug kelių. Romoje projektuojama viso miesto statyba, architektūta iš išorės pasisuka vidun.
Romos architektūrai būdinga didelė įvairovė. Statomi forumai, turgaus aikštės, statomi teatrai:Romos Koliziejus. Glaidiatorių kautynės. Koliziejui panaudoti graikų roderiai, tačiau viršuje atsiranda pilieriai (puskolonės, neturi kolonos apimties). Garsus Romos pastatas yra viešisios pirtys arba termas (primena turkų pirtis).
Romos Panteonas – ryški šventykla 125m. Tai pirmasis europoje statinys kupolinę ro
otondos formą.
Romėnai ištobulino stiklo pūtimo techniką, atrado kamėjinį stiklą.
Katakombų menas – pirmųjų krikščionių menas, atrastas kapavietėse. Iki 311m. imperatorius Konstantinas suteikia krikščionių bažnyčiai valstybines privilegijas. Krikščionys Romos imperijoje buvo persekiojami, kaip viena iš pavojingų sektų.
Persekiojami krikščionys savo kapavietes vadino katakombomis. Yra žinomos 7 kapavietės. Buvo kasamos požeminės ertmės, šonuose nišos, kuriose dedami karstai. Pirmieji krikščioniški motyvai, freskų, sienų piešiniai, paimti iš biblijos, senojo testamento. Formų prasme, daug kas perimta iš Romos meno. Atsiranda pirmieji krikščioniškieji simboliai: kryžiai, alyvmedžio šakelės, balandžiai, avinėliai, povai.
Daug kas perimta iš Persų intraizmų: paskutinė vakarienė, pasaulio pabaiga. Populiari gerojo ganytojo su ėriuku vaizdavimo scena.
Žuvis – Jėzaus Kristaus simbolis.
Populiari Orantos figūra – moteris meldžiasi su iškeltom rankom.
Katakombose be fono, be tvarkos piešiniai išdėstyti ant sienų.

BIZANTIJOS IMPERIJA. MENAS

Bizantija, iškilusi prieš Europos viduramžius, tapo pasauliniu centru. Jo pagreindinis taškas – Konstantinopolis (dabar Stambulas). Ji išsaugojo graikų, Romos palikimą, išskliadė krikščionybę. Istoriškai tia buvo buferis – prieš Persus. Krikščionybės židinys ir sakralaus meno šaltinis. Triumfuojant krikščionybei Konstantinipolis nustelbė Italiją ir 6-11a. buvo geriausias centras su gynybine sistema.

Bizantijoje susiformavo krikščioniško meno kanonai, ikonų vaizdavimo scenos. Rusijos imperija daug vaizdavimo scenų perėmė. Bizantijos menas stipriai paveikė Viduramžių meną. Bizantijoje susiformavo architektūros sistema, leidžianti keturkampį pastatą dengti kupolu. Taip susiformavo diplomatijos ir bažnytinio ceremonialo pastatai.

Esantis Europos ir Azijos sankirtoje Konstantinopolis traukia savo turtais ir aukšta kultūra.

Šv. Sofijos Saboras – žymi mozaikom.

Visa civilizacija susijusi su 2 imperatoriais: Konstantinu ir Justinianu. Abu gimę Serbijoje, prisidėję prie civilizacijos klestėjimo. Konstantinas įvedė krikščiovybę Romos imperijoje. Jo motina Helena viena pirmųjų leidosi į piligrimų kelionę po Šventąją žemę, kurios metu buvo atrastas Kristaus karstas. Po tos kelionės Konstantinas įsakė sukurti savo didingumui neprilygstantį monumentą (St. Sepulchre).

Konstantinas sukvietė garsųjį Nikėjos susirinkimą, kuriame atgaivintas atvaizdų kultas.

Justinianas daugiau nuveikė materialinėje srityje, steigė miestus, vienuolynus.

Tuo metu vakarų Europoje tvyravo tamsieji amžiai. Miestai nunykę, egzistavo pavieniai plėšikai.

Rytuose spindėjo Bizantijos miestai: Tesa, Konikai, Aleksandrija.

Bizantijos inperatoriai, pasiekę aukštą išsilavinimo lygį. Menas IV-XVI klaidos laikotarpis.

V a.po Kr. Žlugus Vakarų Romos imperijai nuo Barbarų suklestėjo Rytų Romos imperija, Bizantija, kurios sostinė persikėlė į Konstantinopolį. Vidinė valstybės tvarka laikėsi romėniškos tradicijos, tačiau vis stiprėjo helenistinė tradicija. Graikų kalba Bizantijoje buvo valstybinė ir galutinai VIa. Išstūmė lotynų kalbą.

Egiptas, Sirija, dalis mažosios Azijos – tai teritorijos, kurios neilgai, bet buvo Bizantijos sudėtyje. Todės natųraliai veikė Bizantijos kultūrą, kaip ir Armėnija, Persija, Arabų pasaulis. Šių kultūrų įtaka lėmė orginalią ir įspūdingą Bizantijos kultūros raidą. Per 11 savo gyvavimo amžių Bizantija pasireiškė įvairiose meno srityse: architektūroje buvo sukurtas naujas bažnyčios tipas – kryžminė kupolinė bažnyčia (Šv. Sofijos soboras).

Taikomojoje dailėje Bizantija garsėjo įvairiais prabangos dirbiniais: aukso altoriai su inkrustuotomis gemomis (akmenėliai, stikliukai). Miniatiūros, puošiančios rankraščius, dramblio kaulo dirbiniai. Vakarai tuo metu gyveno Bizantijos įtakoje (Venecija, Kama). Didelį vaidmenį bizantiečių imperijoje atliko stačiatikybė. Jos dėka buvo pavergiamos ir prijungiamos tautos. Misionieriai skleisdavo kultūrą, papročius. Bažnyčia pavaldi imperatoriui, jį pripažino tikėjimo sargu.

Sostinėje, kaip ir visoje imperijoje, steigėsi daugybė vienuolynų. Tai vienas garsiausių Ato vienuolynų. Juose buvo saugomos žymiausios relikvijos, ikonos, kurių garbinti plūsdavo minios žmonių, nes buvo tikima jų stebuklinga galia. Tarp Rytų ir Vakarų bažnyčių (Bizantijos ir V.Europos) egzistavo daug skirtumų: skirtingas bažnytinės valdžios pobūdis. Romos popiežius nebuvo pavaldus pasaulietinei valdžiai. Skirtingos buvo pamaldų kalbos, o taip pat vakariečių dvasios žvilgnis telkėsi ties Kristaus kančiomis, nusidėjėlių kančiomis pragare, paskutiniu teismu, o Rytiečių vaizduotė linko į dieviškąją šviesą, išmintį, prisikėlimą. Šis skirtumas yra ryškus meno kūriniuose. Tarp 2 bažnyčių iškilo ir apeiginių ir dogmatinių skirtumų. Tai yra privalomas celibatas vakaruose, krikštijant nepanardint į krikštyklą, ikonų kulto pakeitimas, skulptūrinio nukryžiuotojo Kristaus garbinimu.

Pagaliau 1054m. įvyko Rytų ir Vakarų bažnyčių SCHIZMA. Tiek rytuose, tiek vakaruose Va. Pradėjo dygti didelės bažnyčios, kurios turėjo talpinti visą visuomenę. Statomos didžiulės bazilikos, tai dažniausiai pailgo plano bažnyčios, kurių vidinėje salėje kolonų eilėmis atskirtos aukštesnės ir žemesnės statinio dalys.

Pagrindinė salė vadinama nova. Šoninės – šoninėmis novomis, kolonos gausiai dekoruojamos.

Daugiau vakruose esantis ryškus bizantijos centras buvo Reneva, kur buvo statomi ne tik bailikiniai, bet ir centrinio plano bažnyčių pastatai. Garsios išlikusios Renevos bažnyčios yra St. Apollinare Nuavo ir St. Apollinare Classe, St. Vitale (išsiskiria aštuonkampiu planu).

Rusijos imperija perėmė stačiakampio ir apskritimo plano pastatus dengti kupolais. Būdingas Bizantijos miesto bruožas buvo pagrindinė gatvė, kuri buvo grįsta marmuru ir iš abiejų pusių puošta kolonomis. Ilgainiui ji įgijo prekybinę f-ją. Sunkesnis klausimas iškilo, kaip papuošti pirmąsias krikščioniškąsias šventyklas. Visuotinai buvo sutartta, kad neturi būti akulptūrų, nes jos primena pagoniškuosius stabus, o nuomonė dėl paveikslų išsiskyrė:

Vakarinė Romos imperijos dalis laikėsi nuomonės, kad paveikslai bažnyčioje reikalingi, nes primena šventąsias tiesas. Vakaruose imti iliustroti ištisi biblijos pasakojimai. Ypač paplito nuo 7a. mozaika. Jos populiarumas aiškinamas tuo, kad spindėdami akmenėliai skleidžia nerealią šviesą. Visos figūros dažniausiai vaizduojamos iš priekio, frontaliai. Vyrauja ramybė ir mintis. Rytinėje Kamos dalyje 8a. atsirado grupuotė, prieštaraujanti bet kokio religinio pobūdžio atvaizdams. Jie buvo vadinami IKONOKLASTAIS. Jų nuomonei įsivyravus 8a. rytų bažnyčiose buvo uždraustas visas religinis menas. Paveikslai buvo suprantami kaip antgamtiniai pasaulio atspindžiai, todėl rytų bažnyčios nutarimu, menininkas negali laisvai vadovautis savo išmone arba ne bet kuris motiną su Kristum ar kiti paveikslai gali būti šventi. Ikona – krikščioniškoji molbertinė tapyba, vaizduojanti Kristų, dievo motiną ar kitus šventuosius pagal griežtai nustatytus kanonus.

Susiformavo keletas ikonografinių tipų – laiminantis Kristus, Kristus ponto-kreta (visagalis). Bizantiškojo laikotarpio pabaigoje atsiranda laisvesni ikonų tipai. Kristuas, Dievo motinos ikonų 3 tipai. HODEGETRIJA – dievo motina kūdikį laiko kairėje rankoje. ORANTA – besimeldžianti, iškėlusi rankas. GAILESTINGOJI DIEVO MOTINA – dešinėje laiko kūdikėlį, meiliai priglaudusi prie veido.

Šiuo laikotarpiu susiformavo griežta bažnyčių dekoravimo sistema. Visuotinėje pastato dalyje buvo piešiami draugiškieji personažai, Kristus centriniame kupole, 4 avangelistai buriasi pendantatyvuose. Marija – apsidoje. Žemesnėje sienų dalyje vaizduoti žamiškieji įvykiai, kankiniai, dvasininkai.

Skiriamasis bizantiško meno bruožas yra pailgos veido formos, ištęstas vaizdavimas. Nerūpėjo tikrovė Bizantijos menininkams, todėl išvystė naują stilių – galimybę atvaizduoti metafizinę realybę.

Taikomajame mene gausėjo Bizantijos metalo indai, graviruoti sidabru ir auksu. Jie panaudojami imperatoriaus dvare, tačiau Vakarų Viduramžiuose jie imti naudoti kaip liturginiai indai. Taip pat Bizantijoje išplito garsusis brokata. Tai medžiaga atausta metaliniais siūlais. Tokie audiniai buvo gausiai dekoruojami. Neretai siuvinėjami brangakmeniais, vakaruose naudojami kaip liturginiai rūbai.

VIDURAMŽIŲ MENAS

VII-VIIIa. greta Vakarų įsivyravo musulmoniška religija. Persijos, Mesopotamijos, Egipto, Š.Afrikos ir Ispanijos užkariautojų musulmonų požiūris į meną buvo daug griežtesnis nei krikščionybės. kUrti atvaizdus buvo uždrausta. Draudžiama vaizduoti žmogų, tad Rytų menininkai leido žaisti savo vaizduotei su ornamentais ir grynomis formomis. Jie sukūrė subtiliausių nėrinių ornamentų, paprastai vadinamų araburkomis. Ypač plito į vakarus.

Viduramžių perioduzacija:
– V-IX a. didelę įtaką darė Bizantija.
– IX -X a. Karolingų laikotarpis.
– X-XII a. Romantika.
– XII a. Gotika.

Iki IX a. Europoje nebuvo vyraujančio centro ir įdomaii sąveikavo krkščioniškosios Romos ir barbarų meno kūriniai. Viduramžių sąvoka, atsiradusi Renesanso laikais ilgai turėjo neigiamą atspalvį. Iki pat 20a.pab. įroduta, kad viduramžių kultūra ir menas buvo savitas ir pažangus.

Ši, antiką pakeitusi epocha į dvasinę kultūrą įtraukė Vakarų ir Rytų Europos barbarų tautas. Viduramžiais susiformavo daugelis V.Europos valstybių, kalbų, visas arsenalas, kuris sudaro pagrindą V.Europos kultūros pagrindą. Menininkų terminas taikomas kiekvienam bet kurios prifesijos žmogui meistriškai atliekančiam savo darbą.

Aukščiausiu grožio simboliu viduramžiais tapo Dievas ir jo sukurta harmoningo pasaulio tvarkos idėja. Muzikai menų tarpe buvo skiriamas didžiausias dėmesys. Mechaniškųjų menų tarpe užėmė architektūra (bažnyčia, kaip Dievo namai). Esminį viduramžių grožio sampratos skirtumą, paklyginti su Antika, lėmė krikščioniškasis spiritualizmas. Tai yra estetinės sferos pajungimas kolonijai, religinei sąmonei. Todėl žemiškasis grožis tapo simboline ir alegorine tikrojo draugiškojo grožio atrama. Sakoma, kad viduramžių kultūrai būdinga apverstas pasaulėvaizdis, kai idealus, neregimas, draugiškas pasaulis laikomas realiu, o jutimiškas, materialus suvokiamas kaip nerealus.

Pagrindinis estetikos meno šaltinis buvo senasis ir naujasis testamentai, sudarantys vientisą biblijos koraną. Pereinant iš barbarystės į krikščioniškąją civilizaciją didelis vaidmuo tenka šiuolaikinei Prancūzijos, Italijos ir Vokietijos teritorijai, įsipareigojusiai Karolingų dinastijai. Ypač Karoliui didžiajam, kuris pradėjo telkti į savotiškas m-klas menininkus, filosofus, mokslininkus.

Kadangi aukštas menas buvo susijęs su liturgija, o karalius taip pat būdavo bažnytinio ceremonialo centre, tai jis ir tampa didžiųjų meninių užmojų atsakovu. Valdant Karoliui, kuriasi viemuolyno sistema. Uždari vienuolynai neretai tapdavo kultūriniais centrais. Juose išsiskleidė knyginė kultūra. Vienuolynuose buvo verčiami senieji monuskriptai ir juose vyko laipsniškas antikinės, bizantinės, islamo, Rytų civilizacijų meninio palikimo integravimas į lotyniškąją kultūrą. Taigi didžiausias Karolingų indėlis – tai literatūra ir smulkieji menai, t.y. rankraščių, iliuminacijos, šrifto menas, dramblio kaulo ir auksakalių darbai.

KAROLINGŲ MENAS

Karolis Didysis 800m. Romos popiežius buvo vainikuotas Frankų valstybės karaliumi, jis daug nusipelnė Europos civilizacijai, laiku suvokdamas mokslo būtinybę. Iš anglosaksų, airių, bombardų ir ispanų mokyklas jis kvietė mokytojus, kurie sudarė karališkąją mokyklą. Iškilo garsūs karolingų epochos centrai Ademas, Reincas, Mecas, Tryras, Tūras, kuriuose ir skleidėsi katolingų menas. Pagrindinis jo įnašas buvo knygų menas. Itin didelis indėlis iliustruojant biblijas ir liturginius tekstus buvo airių. Būtent airių vienuolynuose 6-7 a. buvo sukurtos žymiausios keltų evangelijos. Viena garsiausių “Book of Kels”. Buvo taip ištobulintas raidžių dekoras, kad raidės visiškai susiliedavo su ornamentu, todės skaityti galėjo tik tas, kuris žinojo tekstą. Iliustracijose daug smulkių nėrinių, ornamentai kartoja vienas kitą ir sukiria sudėtingų puošimo spakvų harmoniją. Palaipsniui figūros buvo įpinamos į kitus ornamentus, todėl jos dažnai įgyja netikroviškų bruožų. Viduramžių menininkas vaizduodamas šv. Matą, norėjo pavaizduoti labao svarbų ir jaudinantį žmonijos įvykį, perteikti ne tik vyro figūrą, bet ir nuotaiką, kupiną pagarbos ir susijaudinimo. Todės šventąjį vaizduoja išplėstomis akimis, didelėmis rankomis, kad suteiktų įtampos įspūdžio. Viduramžių menininkas išmoko savo paveiksluose nupiešti tai, ką jaučia.

Tuo laikotarpiu išryškėjo šrifto menas, kuriami užšifruoti tekstai. Teksto lape vaizduojama figūra, toje figūroje įraižytas tekstas autonominis, bet įsijungia į bendrą tekstą. Atsiranda polichroniniai sakiniai, skaitomi iš abiejų pusių. Skulptūros tuo laikotarpiu beveik nebuvo.

Architektūroje vyrauja masyvūs pastatai, būdingos dengtos galerijos, pusapvaliai langai, dažnai buvo abiejuose bažnyčios galuose. Palaipsniui atsiranda dvigubas transpektas – kryžmos, kertainis.

Pagrindinis karolingų įnašas yra smulkieji menai, rankraščių iliuminacijos. Subtilūs auksakalių darbai. Žlugus karolingų dinastijai Europoje prasidėjo neramūs laikai, veržėsi arabai, vengrai, vikingai. Daugelis centrų užimami, tačiau 10a. 2 pusėje – 11a. įsigali Otono dinastija ir laikinai vėl stabilizuojasi. Šis laikotarpis yra pereinamasis, kartais priskiriamas prie romantikos, kartais prie karolingų.
Šiuo laikotarpiu atgyja knygų iliutravimo menas. Iliustruojami kodeksai – avangelijų ištraukos. Iš kitų Otono kodeksas, kuriame sukurtos įspūdingos figūrinės kompozicijos, susijusios su ornamentine ritmika. Labiausiai garsios Reidrėnan dirbtuvės. Viduramžių menininkai nesistengė imituoti natūros, todėl iki pat 20 a.pab. galima aptikti apir viduramžių meną kalbant kaip apie regresyvų meną.
Pagrindinis menininko siekis perteikti šventraščių idėjas ir turinį. Egzistavo ne vien religinis menas, sakralinė architektūra, buvo statomos viduramžių pilys, kurių savininkai samdydavo menininkus, bet jų nedaug išliko.

Vienas iš labai gersių religinio meno pavyzdžių Bajo gobelenas, sukurtas 1080m. Tai paveikslas panašus kaip Trajano kolona tik įsidriekęs į ilgį pasakoja istorinius įvykius.

ROMANTINIS LAIKOTARPIS

ROMANIKA X-XII amžius

Susiformuoja savita vakarų stiliaus kalba. Pagrindinė meno sklaidos vieta buvo architektūra. Vid. epocha siejama su feodalizmo laikotarpiu. Vakaruose vyrauja katedros, kurios puošia miestus, peizažą. Katedroje įkūnyta pasaulio šalių simbolika. Viduramžiais simbolis – matomas, numatomų įvykių vaizdas. Dažnai jis turi gilią prasmę ir keletą reiškinių simboliui būdinga savybė vadinama ambivalentiškumas. Vieni dažniausiai sutinkamų simbolių: 4 evangelistai (liūtas – evangeliko Morkaus simb, melis – šv. Jono, žmogus – Mato, avinas – šv. Luko). Bet tai taip pat ir 4 svarbiausių Kristaus gyvenimo momentų sumvoliai: sakoma Jėzus gimęs žmogumi, miręs – aukso avinėliu, liūtu prisikėlęs, ir ereliu pakilęs. Taip pat jos vaizduoja ir žmogaus vertybes: saikingumą, išmintingumą, drąsą, teisingumą.
Vid. simbolizmas – tai tirovės intelektualinio įvaldymo priemonės. 1000 metai buvo mistifikacijos, pasaulio pabaigos laukimo laikas, šiame kontekste ypač sustiprėjo krikščionybės reikšmė. Vienas žymiausių romantikos architektūros ansamblių Prancūzijos Kliuni bažnyčia ir vienuolynas, Vokietijoje Metro bažnyčia.
Romaninėje architektūroje įsitvirtina lotyniškojo kryžiaus bažnyčių planas.

Buvo siekiama, kad bažnyčios būtų kuo aukštesnės ir didesnės, todėl cilindrinis skliautas dažnai suduždavo ir neatlaikydavo sienų. Vėliau buvo atrasta nauja siena, kryžminės arkos, skliautai. Ši konstrukcija prilipo gotikos architektūrai.
Italijoje: Pizos ansamblis, šv. Morkaus katedra. Būdingiausias bruožas: pusapvalės arkados. Vokietijoje buvo statoma daug pilių, virena garsiausių Narburgo pilis. Būdingiausias bruožas fachverkas konstrukcija iš akmenų arba plytų ir medžio karkaso.
Italijoje bažnyčių statybai naudojamas marmuras, smiltainis romanikos laikotarpiu bažnyčių fasadai puošti skulptūromis ir reljefais: bariljefai – mažai iškilusi skulptūra, horeljefai – daug iškilusi.
Romaninių bažnyčių portikas dažnai primena rimėnų architektūrą, timpane (virš durų erdvėje) vaizduojamas Kristus karalius apsuptas evangelistų, kartais vaizduojami 12 sėdinčių apaštalų. Kristaus kairėje vaizduojamos į pragarą tempiamos sielos, dešinėje – keliaujantys į dangų.
Vyravo binominė pasaulio pomirtinio struktūra – buvo dangus ir pragaras. Ir tik 13 a. atsiranda frazė rojus, skaistykla, pragaras.
Romanikos laikotarpiu populairiausia paskutinio teismo scena. Natūralu, kad epokalipsinės figūros nebuvo natųralios, dažnai buvo masyvios, dekomponuotos, iškraipytos, bet taijoms suteikia daugiau išraiškingumo, lygiagrečiai vaizduotos seno ir naujo testamento scenos. Romaninio meno šedevrais laikomi kapiteliai. Juose buvo vaizduojami angeliniai, gyvuliniai motyvai, bet vėliau išlipdomos žmogaus figūros, ornamentiniai raštai. Knygų iliustracijose vyravo tie patys simbiliai, atsisakyta erdvės iliuzijos. Figūros komponuojamos pagal ornamentinį principą. Skulptūra tapo rašymo ornamente netūros vaizdavimu.

Iš taikomojo meno pavyzdžių reiktų išskirti sodus, jie atsiranda spie vienuolynus. Jie dalinami į 4 dalis, viduryje vandens šaltinis (gyvybės). Visas sodas persmelktas simbolikos. Ilgainiui gotikoje jie virto meilės sodais, atsiranda medžio karpumo, dekoravimo tradicija.

GOTIKA XIIa.pab. – XVa.pab.

Tuo laikotarpiu siekiama tikėjimą susieti su mokslu arba pasauliu. Gotika lėmė kultūros ir miestų kultūros atgimimas. Epochos simbolis – Gotikinė katedra – visų meno rūšių sintezės įsikūnijimas. Atspindi miesto ekonominę galią kaip klestėjimą.
Gotikoje gimsta naujas santykis santykis į tikrovę ir naujas požiūris į meną. Kūniškasis fizinis grožis Gotikoje aiškinamas kaip Dieviškojo atspindys, vedantis į Grožio..
Vaizdavimas dailėje, ypač skulptūroje, formuojasi žemiškas moters Marijos dvasinis grožio kultas, atsiranda gana tikroviški šventųjų atvaizdai. Polinkis į tikroviškumą ypač atsispindi Gotikos epochos mene, stiprėja humanistinės tendencijos, o estetiniu idealu tampa žemiškasis žmogus. Kaip ir romanikoje, gotikos katedros interjerą ir eksterjerą sudarė sudėtinga simbolių, alegorijų, ikonografijos visuma, kuri turėjo sukurti žemiško ir dangiško pasaulio tarpusavio ryšio iliuzija.
Pirmieji gotikiniai pastatai atsirado Prancūzijoje Il de France rajone, kuris išsidėstęs apie Paryžių. Ryškiausias gotikos elementas – smailioji arka. Pirmą kartą panaudota Saint Deny (1144m.) bažnyčioje.
Apskritai, gotikos estetika ir architektūra siejama su Suger vardu. Jis valdė Saint Deny abatiją, jis buvo artimas Liudviko VI, X valdovams, juos pavaduodavo.
Pagrindiniai gotikos architektūros elementai:
1. smaili arka ir ogiva (oživarinė) – smaili atraminė arka.
2. kontraforsai – tai arkas remiantys stulpai.
3. kryžminis skliautas

tai padėjo iškilti katedroms.
Gotikinės katedros:
Notre Dame de Paris 35m aukščio; Chartres (šartro) 36m; Reinso; Ameno; St. Beanvais (48m).
Pagrindinių gotikinių katedrų motyvas: du bokštai, rožė centre ir tuos bokštus jungiantys arkomis parapetas.
Gotikos architektūrai būdingi masverkai (keli langai jungiami į vieną). Pinakliai – smaili bokšteliai, užpildo vertikalias dalis.
Garsiausia Italijos Milano katedra 5 bazilikų, telpa 40000 žmonių.
Italai pirmi suteikė reikšmės civiliniams pastatams. Gotikos formos pasklido ir plėtojosi Vokietijoje ir Anglijoje, tai buvo vadinamas Liepsningasis stilius. Buvo masvertai – liepsnas primenančios formos. Kembridžo karališkoji kapela, Strasbūro katedra, tačiau ne visa jos dalis.
Susiformavo gėlių stilius (Mauriškasis st,).
Portalai – pagrindiniai pastatų ornamentai. Tačiau atsiranda skulp.portretas, perteikiami individualūs bruožai.
Apimtinės figūros – sienos dalis, turinti savo formą. Vaizduojami personažai, bendraujantys ir dažnai vaizduojami po kelis.
Gotikos laikais ypač sureikšminamas Marijos gyvenimas. Atsiranda Marijos Limpanai, kuriuos sudaro 3 dalys, vaizduojama Judėjos karaliai, apaštalai. Marijos ėmimas į dangų ir Marijos karūnavimas. Bažnyčios puošiamos freskomis, nors pirmiau gotikos metais dominavo vitražai.
Svarbios dvi statybos mokyklos XIII – XIV a. gyvavo Siaos (Bizantijos) Florencijos m-kla. Giotto de Baidone – tapytojas (XIII – XIV a.) vadinamas renesanso pradininku. Jai būdingas susielom formų modeliavimu, pasitelkiant šviesą ir šešėlį svorio ir materialumo iliuzijos kūrimas ir archit. Apimčių vaizdavimas. Linko perteikti realybę, naudojo kiaroskura (švelnus šešėlių modeliavimas) techniką.
Giotto išgarsėjo sukūręs Asyžiaus Pransiškaus baziliką, ten nutapęs 38 scenas iš Šv. Gyvenimo.
Vaizd. scenas pasitelkė novatiškoji ikonografiją, švent. Gyvenimą vaizd. realiai. Visas veiksmas realioje to meto aplinkoje.
Giotto dirbo Padubos mieste , siekė derinti tikrąją ir nutapytą architektūrą. Jo talentas pasklido po visą Italiją. Jis dar suprojektavo Florencijos katedros varpinę.
Egzistavo “fantastiškoji gotika” – demonai, monstrai.
Arabų pasakos, alegorijos veikė Viduramžių viziją. Vatinas (lot.) – gyvenimo tuštybės idėja.
Vieni garsiausių rašytojų – Bringel, Boshas.

Lietuvos Gotika

LDK Dailė atėjo kartu su krikščionybe, su pirmais atvykstančiais vienuoliais pranciškonais ir dominikonais.
Dar XIII a. Lietuvos valstybė ilgai kovojo su kryžiuočių ir kalavijuočių ordinais, todėl iki oficialaus valstybės krikšto LDK plito stačiatikių kultūra. XIV pab. – XV pr. ženklūs pokyčiai Žalgirio pergalės, Liudviko unijos ir t.t.
Atsivėrė kultūros ryšiai su Vakarų Europos dalimis. Stimuliavo amatų raidą ir miestų augimą.
Dėl to gotikos stilius pasireiškė vėliau. Gotika plito nuo XIV a. ir XVI a. pab. išsilaikė.
Karališkasis krikštas suartino su kitom valstybėm, todėl gotika artimesnė Vidurio Europos Šiaurės kraštams. Plytinė gotika – ryški.
Brandž. laikotarpiu sienos įgavo proporcijų grakštumą, didėjo smailiaarkiai langai, puošnūs kontraforsai, įvairių profilių plytomis kuriamas eiliškumas, reljektyvumas.

Renesansas

Vakarų Europos Renesanso kultūros ir meno židiniu tapo gilias antikines tradicijas turinti Marija XIII a. pab. XIV a. ji tapo svarbiu tarptautinės prekybos centru, nes buvo kryžkelėje tarp Rytų ir Vakarų. Šiuo laikotarpiu pastebimas manufaktūrų miestų augimas. Vieno iš kultūrinio augimo (pakilimo) priežasčių buvo atgimstanti antikos kultūra.
Sąvoka “Renesansas” reiškė atgimimą. Pirmą pavartoja O. Ballakas XIX a. Re-at, Raissance – gimimas.
Išskiriami 3 renesanso periodai:
– Proto renesansas – rečentas XIV a.
– Ankstyvasis renesansas – kvatročentas XV a.
– Vėlyvasis renesansas – kvičentas XVI a.

Svarbiausia renesanso epochoje: atsigręžimas į praeitį suvokiamas glaudus žmogaus ir gamtos ryšys ypač atsispindi tapyboje, meninė kalba išsivaizduojama iš religinės pasaulėžiūros, iškeliama menininko asmenybė.
Žymiausiais proto renesanso atstovais buvo rašytojai – mąstytojai PETRARKA ir DANTE, tapytojai GIOTTO ir PUCCIE. Proto renesanso laikotarpiu buvo įsteigta Platono akademija. Atgimė metrinė antikinio meno samprata. Neoplaninė estetika, kurioje aukštinama žmogaus kūrybinė prigimtis. Bene svarbiausi pokyčiai įvyko tapyboje. Visų pirma dėl to, kad pasikeitė erdvės samprata. Tačiau meninė erdvės vieta, tai kaip mes suprantame perspektyvių tikslų pavaizdavimą. Tai žmogaus patirties perteikimo forma.
Pirmieji erdvės vaizdavimo pokyčiai ryškūs Giotto kūryboje. Giotto freskos buvo nutapytos taip, kad jas galėjei apžvelgti kaip panoramą. Tuo laikotarpiu menininko mąstymą ir vaizduotę veikė miestų augimas. Ilgos gatvės, staiga išnyrantys pastatai, stimuliavo perspektyvos kūrimą. Neatsitiktiniai dauguma renesanso menininkų buvo miestų planuotojai ir architektai. Proto renesanse atsirado pirmieji bandymai vaizduoti perspektyvą, bet ji buvo vaizduojama intuityviai, o ne moksliškai. Ankstyvojo renesanso žymiausi atstovai buvo: BATTISTA, Alberti, BRUMELESCI, tapytojai MASACCIO ir BOTTICELLI. Battista alberti atrado mokslinį perspektyvos vaizdavimo modelį, kuriuo praktiškai naudojosi visi renesanso kūrėjai.
1430 m. parašė knygą apie perspektyvą, jos esmė arba teorija buvo pagrįsta graikų antikos teorija, kuri savo ruožtu buvo pagrįsta iš arabų. Pasak jos kiekvienas vaizdas turi sudaryti piramidę. Albertis gana išsamiai aprašė kaip sukurti tikrovės iliuziją pasitelkiant geometriją. Rekomendavo menininkams tapyti paveikslą kaip pro pravertą langą.
Pirmuoju garsiu architektu buvo F. Brunelasai, gyvenęs XVI a. pab. – XV a. Išgarsėjo savo pirmuoju architektūros projektu. Florencijos katedros kupolas – renesanso šaulys. Renesanso pastatuose dominavo horizontalios formos statika. Durys ir langai įrėminami.
Pagrindiniais meno užsakovais tapo žymios šeimos. Garsiausios jų iškilo Florencijoje. Viena įtakingiausių šeimų buvo MEPIČI šeima. Tai buvo daugelio kūrinių užsakovai, meninės kūrybos skatintojai. Kita vertus užsakovai primesdavo savo nuomones menininkams.
Dar vienas garsus architektas ALBERTI. Suprojektavo labai garsius rūmus Florencijoje. “Gamta Maria Movella”. Panaudojo valentų motyvus.
Daugelis buvo teisininkai, gydytojai, astronomai, (meninikų), nes daug įtakos turėjo mokslas. Vienas garsiausių ankstyvojo renesanso menininkų buvo BATTICELLI. Jam būdingas formų idealizavimas, mitologiniai siužetai, yra nutapęs ir nemažai religinio turinio paveikslų. Vienas garsiausių jo paveikslų: “Veneros atgimimas”.
Skulptūroje dominuoja anatomija, pritaikomi žmogaus vaizdavimui pusiausvyros dėsniai, vyro aktai, daug sukurtų “Dovydų”. Gražiame kūne graži siela arba tobula asmenybė.
Brandžiojo arba vėlyvojo renesanso laikotarpiu iškilo genialūs dailininkai, kaip Leonardo Da Vinči, Mikelandželas, Rafaelis, Diureris, Holbeinas ir kt. Tobuliausiu renesanso įsikūnijimu laikomas L. Da Vinči (1452-1519). Tai kaista asmenybė. Teorinis jo išmanymas apie daugelį sričių buvo platus ir apimantis daug sričių. Viena garsiausių jo knygų “Traktatas apie tapybą”. Tai labai gerai iliustruotas rankraštis, kuriame yra 500 iliustruotų lapelių. Šiame traktate aprašė tyrinėjimus optikoje, anatomijoje, geologijoje, botanikos ir hidraulikos prijektus. Priešingai nei ankstyvesni menininkai, sekę ne oplatinizmo estetika, L. Da Vinčis teigė, kad kūryba prasideda nuo gamtos stebėjimo ir studijavimo. Daugelis meno tyrininkų teigia, kad menas nebuvo pagrinde jo susidomėjimo sritis, nes jis padarė daug mokslinių atradimų, kurių daugumą pritaikė tapyboje. Darė akių tinklainės tyrimus, kurie pasitarnavo žmogaus perteikime tapyboje. Stebėjo šešėlių ir pusšešėlių atsiradimą. Išrado tą, ką italai vadina “Sfumata” – švelniai, neryškiai. Bandė sušvelninti figūrų kontūrus, tviskančios spalvos ir vykstantis kontūras leidžia vienai formai susilieti su kita ir taip pat palieka vietos žiūrovo vaizduotei. Jis suvokė, kad žmogaus išraišką sudaro lūpų, akių kontūrai. Ir būtent šias veido vietas savo kūriniuose jis pridengė šešėliu. Todėl neaišku, kokios nuotaikos žmogus žvelgia.
1497 metais Milano vienuolynuose paskutinė vakarienė perteikia žmogaus psichologinius tipus Milane turėjo daug mokinių, įsteigė savo akademiją.
Niekad nesilaikė užsakymo reikalavimo, gyveno klajoklišką gyvenimą.
Apskritai, renesanso laikotarpiu labai išplito portreto žanras. Dažnai įvairūs menininkai vaizduoja to meto humanistus. Taip pat XV-XVIa. Labai populiarūs “Madonų” paveikslai. “Madona su gėle”; Rafaelio “Sixto Madona” ir t.t.
Rafaelis gyveno 1483-1520 metais, gimė Urbine dailininko šeimoje. Vėliau atvyko į Florenciją, kur tuo metu jau buvo išgarsėję L. Da Vinčis ir Mikelandželas. Jis neturėjo tokių meninių galių kaip Mikelandželas. Jis galėjo lengvai patraukti globėjus, užsakovus. Jo geriausi darbai atrodo lengvai nutapyti. Jis meno istorijoje išliko kaip gražių Madonų tapytojas. Vėlesnės kartos perėmė šv.Mergelės vaizdinį. “Madona Konestabile”, “Sixto Madona”. Ramybė ir tobulumas, tariamas ramumas yra gilaus apmastymo ir gilios išminties rezultatas. Šešėliai sudaro tobulos ramybės įspūdį. Dirbęs Florencijoje, vėliau išsikėlė į Romą, kur dirbo Mikelandželas ir Julijus B. II, kuris paprašė išdekoruoti įvairių Vatikano kambarių – stancų – sienas. Sixto koplyčioje nutapė visą eilę freskų. Puikus darnios kompozicijos meistras. Puikus portretistas(“Popiežiaus portretas”). Reonas X laikė jį gegiausiu tos epochos dailininku ir net suteikė architekto vardą.
Mikelandželas Buonarotis: 1475-1564. Labiausiai išgarsėjo kaip Sixto koplyčios dekoruotojas. Gimė Toskanėje, bet šiema greitai persikėlė į Florenciją. Dirbo Gailandajo dirbtuvėje. Taip lankėsi ir bendravo su Mediti šeima, neoplatonikais, humanistais, kurie siekė atgaivinti antikos vertybes ir susieti jas su krikščioniškosiomis. Mikelandželo tapybos darbai labai dinamiškai ryškių ir šaltų spalvų, aiškių kontūrų, švelni šviesokaita sukuria marmurinės skulptūros įspūdį. Jis save labiau laikė skulptoriumi. Popiežius Julijus II užsakė nutapyti Sixto koplyčios skliautus. Jis dirbo 4metus, užsikoręs ant aukštų pastolių (20m.). jo darbas pareikalavo ir fizinių galių. Bendrai pavaizduoti 28 popiežių portretai, 9 scenos iš senojo testamento, už altoriaus pavaizduotas paskutinysis teismas. Taip pat perteikti pasaulio sukūrimo epizodai: šviesos atskyrimas nuo tamsos. Visa tai pavaizduota žmonių figūromis. Taip pat Adomo sukūrimas. Jis sukūrė paskutinįjį teismą – milžiniškas paveikslas, kuriame pasakojamas žmogaus likimas nuo pradžios iki pabaigos. Dažnai Sixto koplyčia menine progrma vadinama bendra žmogiška epopėja, žmonijos materialių ir dvasinių jėgų įkūnijimas. Jis domėjosi anatomis, skrodė lavonus. Tapydamas alegorines figūras, jis tuo naudojosi (tomis žiniomis). Visoms scenims buvo paruošęs eskizus – 195 piešiniai. Raumenų žaismo niekas nebuvo pavaizdavęs ir jis buvo aktų virtuozas (nepralenkiamas). Tapydamas senojo testamento pranašus, jis vaizdavo stiprius vyrus ir moteris, giliai paskendusius savo mintyse. Vistik tos figūros labai jaukios ir atitinkančios turinį. Jau prieš jį menininkai vaizdavo Adomą, bet niekam nepavyko perteikti tos Adomo sukūrimo didybės ir galybės. 1512 metais baigęs darbus Sixto koplyčioje, sugrįžo prie skulptūros. Marmuro luitas įkvėpdavo jo meno kūrinį. Julijui II sukurtas Mouzoliejus ir Lorenzo antkapis pamonklas su skulptūromis. Vakaras ir Rytas, Diena ir Naktis – žymiausi jo darbai. 1538-1564 dirbo Romoje. Daugiau pasireiškė kaip architektas – pakeitė Kapitrilaus planą, suprojektavo miesto vartus Porta tia. Naudojo saikingus puošybos elementus. Paskutiniais gyvenimo metais kūrė Pietas (mergelė Marija, rankoje laikanti tristą), kurios pilnos tragizmo ir įtampos, gana abstrakčios.
Kiek kitaip renesansas Venecijoje. Dominuoja daugiau spalvų, koloritos, pitiminis pradas, hedonizmas. Gal dėl to, kad Venecija atsiskyrusi nuo Romos, gyvenimiškas pradas ir nuotaikos vyrauja. Džordžone (Gorgone) ir Ticianas. Lyriniai, nuotaikingi peizažai. Ticianas – Venerų meistras. Šviesokaita.
Kiek kitaip renesansas plėtojosi Vokietijoje: XV-XVIa. Nebuvo vyraujančių centrų, nei antikos pavyzdžių, nei kitų ryškesnių antikos tradicijų. Persipynę su gotikos bruožais. XVIa. sustiprėjo sektų veikla, misticizmas, todėl tapyboje dažnai aptinkamos Brigitos vaizduotės. Diureris – garsiausias atstovas, humanisas. Geniali asmenybė, graveris, meno teoretikas, optikos žinovas. Gimė ir gyveno Niurmberge, vienas iš humanistų centrų. Nemažai keliavo po Italiją. Parašė 4 knygas apie proporcijas. Gyvenimo ir gamtos tyrinėjimu ir stebėjimu pasižymi jo kūryba. Labai geras portretistas – daug portretų ir netgi autoportretas – “Saksonijos valdovas”. Tikslas – “Apokalipsė” – graviūros ciklas – veiksmą perkelia į tos epochos laikus. Paveikslai – “Sūnus palaidūnas”, “Melancholija” – gyvenimiškas atspindėjimas; “Adomas ir Ieva”. Išgarsėjo ir nusipelno – vakarų Europoje įsitvirtino graviūros Tedantą ksilografija – medžio raižymas. XVIa. Antroje pusėje manoma, kad tapyba pasiekė tobulumo viršūnę ir daugelis dailininkų stengėsi imituoti tai, ką mokėjo Mikelandželas. Iš čia kilo manierizmo terminas, kaip Mikelandželo manieros imitavimas. Tačiau manierizmo laikotarpiu atsirado ir daug menininkų, kurie troško dirbti netradiciškai, norėjo parodyti, kad tradicinė harmonija nėra vienintelė, yra daug rafinuotesnių būdų, kaip perteikti įspūdį meno kūrinyje. Italų manieristai – Tintoretas, Ispanų – El Grekas (pripažintas tik XXa.) iškilus kubizmui. Atsirado tokių, kurie ėmė skaidyti perspektyvinį vaizdavimą, ieškoti naujų vaizdavimo būdų.
Dar vienas iš ryškesnių menininkų Hans Holbeinas – Flamandų menininkas, kuris garsėjo užšifruotais, užkoduotais paveikslais (“Ambasadoriai”). Anamorfozė – perpektyvos iškreipimas (ištempimas ar sutraukimas).
Nyderlandų kraštai buvo protestantiška šalis, todėl nebuvo sakralinio meno, jie buvo natūros imitatoriai, vaizduotojai, garsėjo kruopštumu ir kantrybe. Boschas ir Brėgeris, kurie įkūnijo keistas kritines scenas, patarles.

RENESANSAS LIETUVOJE

Humanistinės idėjos ir renesansas Lietuvoje pasirodė vėliau. XVIa. Atsirado raštija (1547m. Mažvydo “Katekizmas”). Publicistikoje pasirodė nemažai straipsnių apie lietuvių kilmę iš Romos didikų. XVIa. Išspausdintas Lietuvos statusas ir 1547 metais įsteigtas universitetas. XVI-XVIIa. Renesanso stiliui architektūroje pokytį davė italų ir nyderlandų mokyklos. Renesanso stilius reiškėsi bastianinių ir rezitencinių polių statyboje. Taip pat Panemunės, Raudonės pilys. Nemažai kulto pastatų – šv. Mykolo bažnyčia Vilniuje. Kauno rotušė pradėta kaipp renesanso, baigta kaip baroko; gyvenamieji pastatai. Neretai renesanso kūriniai pynėsi su gotikos elementais. Vilniaus universitetas su daugybe kiemelių, gausybe arkų – vienas gražiausių renesanso paminklų. XVIa. pab. plito ir renesansinė tapyba. Atsirado pasaulietinės tematikos kūrinių. Pirmoje vietoje portretinis žanras. XVIa. pradžioje LDK valdė Žygimantas Augustas. Tada vyko ryšiai su užsieniu, didikų vaikai vyko mokytis į užsienį, iš kur parsivešdavo humanistų idėjų. Augusto dvare dirbo Džovanis del Monte, kurio darbų yra išlikę. Naudotos madingos Europos rūbų detalės. Renesanso stilius reiškėsi ir sakralinėje dailėje. Vienuoliai praciškonai formelistai ir plėtojo Marijos paveikslą. Nuo XVIIa. Pradėta tuos stebuklingus paveikslus puošti auksiniais apkaustais – Aušros vartų Marija.
XVIIa. Kaip meno stiliaus pavadinimas pradėtas vartoti. XIX a. nors patį baroko terminą. XVI a. pirmą kartą pavartojo Garsia Orto taip pavadindamas netaisyklingas formos perlą. Baroko formos sklaida susijusi su kopurnikos atsiradimu ir to pasekoje išsidėsčiusiomis mokslo naujovėmis. Pasak Koperniko ne tik visata nesisuka aplink žemę, bet joje ir nėra jokio centro. Šios beribės ir vienalypės erdvės vaizdavimu ir pasižymi baroko tapyba. Jai būdingos impulsyvios diagonalės, šviesos ir šešėlio efektai, judantys kūnai, kurių ekspresija pilna įtampos, ekstažas. Su baroku atėjo teigiamas požiūris į žemiškąjį gyvenimą, žmogaus jausmus. Baroko tėvynė laikoma Italija. XVIII a. barokas Italijoje įsišaknija architektūroje, ypač sakralinėje. Vėliau XVIII a. pab. – XVIII a. pr. barokas suklestėjo Prancūzijoje kaip karališkasis stilius. 1710-1770 barokas perauga į rokoko stilių- grakštus ir aristokratiškas meno stilius, ypač siejamas su Liudviku XIV. Architektūroje barokas jausmų iš rankos menas, net bažnyčioje architektūra labai dekoratyvi, teotralizuota. Šviesos iliuzijos efektai vaizdavo paprastesnes ir sidėtingesnes formas. Il Gesn bažnyčia tapo pavyzdine baroko stiliaus – tai kryžiaus plano bažnyčia su labai puošniu fasadu, daug valintų, vengiama ritmiškumo būdingo renesansui. Vieni garsiausių architektų baroke – Bormini ir Baromin – italai. Labiausiai baroko meninę kalbą, idėjas įkūnijo Baromini. Jis kūrė ne tik gražius, kreivinę liniją fasadus, kupinus langavikų, bet ir suprojektavo Sant YVO bažnyčią pagal Bitės formos pilnos (bitė buvo popiežiaus herbe). Dažnai kuriamos aštuoniakampio plano bažnyčios – Pažaislio vienuolynas. Barokas klestėjo krikščioniškuose kraštuose. Mažai jo protestantiškuose Nyderlanduose, Annglijoje, bet daug jo Lenkijoje, Lietuvoje. Kiekvienoje šalyje baroko architektūra turi savitų bruožų. Prancūzų – Versalio rūmai ne tik Paryžiaus; Vokietijoje – arngerio architektūrinis ansamblis; Vienoje – Velberio rūmai, Rusijoje – Sant Peterburgo žiemos rūmai. Barokas palyginti su renesansu stipriai išplėtė jutimų ir jausmų skalę. Baroko skulptoriai stengėsi figūrų gestais ir mimika išreikšti aistras, siaubą ir kt. Vienas garsiausių skulptorių ir architektų – Berminis. Jo darbū orginalumas – skulptūrą priartinti prie tapybos, kūrė spalvotas skulptūras. Daug skulptūrų mitologine tematika, kurios primena helenistinio laikotarpio skulptūrą – daug veiksmo, įtampos. Šv. Terezės ekstazė – jo žymiausia – ypač daug jausmingumo. Taip pat jis garsėjo fantonų kūrimu – fantonai – kaip savarankiškas kūrinys – vieni garsiausių – Tritono; Keturių upių fantonai.
Tapybai būdingas stilistinis susiskaidymas; kartais išskiriamos grynojo baroko, klasicistinė ir realistinė kryptys. Kaip Realizmo krypties atstovą galima išskirti italų dailininką Caravaggio, kuris priartino tapybą prie tiesmukiško natūralizmo. Siekė kuo tiksliau perteikti biblijos įvykius. Jo tapybai būdingas tamsus fonas, todėl jis “Jūrio dailininkas”, Mirties agonija daug nutapė. Vienas iš klasicizmo baroko pvz.: prancūzų dailininkas Nikolia Pusenas. Daugiau romantinių, poetistinių paveikslų tapytojas studijavo antikinę kultūrą Romoje. “Sabinų pagrobimas”. Flamandų dailininkas Rubensas. Baroko dailei jis suteikė tam tikro laisvumo, puikiai mokėjo atvaizduoti daiktų paviršius, vaizdavo nuogus kūnus. Pilni judesių jo paveikslai, Flamandų ir olandų dailei būdingi maži paveikslai, bet Rubensas studijavo Italijoje ir iš ten parsivežė polinkį į didelius paveikslus. Daug nutapęs mitologinių scenų; žmonos portretas – apkūnios moters tipas.

BAROKAS LIETUVOJE

Išlikęs bažnyčių architektūroje ir interjeruose. Vienas garsiausių pvz.: Pažaislio vienuolyno bažnyčia – įsteigė Pacas, pašventinta XVII a., labai nusiaubta XIX a. pab.; XX a. pr. vienuolynas atiduotas kazimieriečiams. Meninėje programoje vyrauja Marija, kiekviena freska papildoma stiklo lipdiniais, maišomas marmuras (juodas). Architektas Pjeras Putinis, atvykęs iš Lapmandijos; Merlis – skulptorius; Palionis – tapytojas. Šv. Petro ir Povilo bažnyčia: XVII a. pab. pastatyta. Fundatorius – Pucas. Italų stiliumi pastatyta. Interjeras – tik stiklo lipdiniais ir skulptūromis, nėra freskų. Taip vaizduojama moralines vertybes.

ROKOKO

Tai labiau rūmų stilius siejamas su Liudviko XIV karaliavimu. Atspindėjo aristokratijos gyvenimą. Tai moteriškas stilius, nes būdingas trapumas, grakštumas, asimetriška linija. Pavadinimas kilęs iš prancūzų žodžio rocaille – kriauklė, sraigės namelis. Daugiau reiškiasi pastato interjere, baldų, mažosios plastikos formose. Didžiules sales keičia elegantiški buduarai, kabinetai. Grožimasi labiau miniatiūromis nei milžiniškais paveikslais. Tai meno menkniekio epocha. Paplinta perlo pilkumo baldai puošti aukso ornamentais; C ir S formų dekoraciniai elementai. Nuo XVII a. pr. Europoje pradėta porcialeno gamyba – Biottgeris. Gaunamos grupinės statulėlės. Tapyboje pradininkas – Watteiau, žmonės tarsi skulptūros išdėlioti gamtoje. Tapybai įtakos turėjo ir Olandų dailė.
XVII a. Olandų tapyba: barokas Olandijoje neįsitvirtino. Dažnai Olandų darbai vadinami mažaisiais olandais, nes jie labai mažo formato, Olandijoje nuo seno klestėjo žanrinė tapyba, o XVIIa. Olandijoje įsigali portreto žanras ir grupinio portreto žanras – ypač nebūdingi kitiems. Jis įsigalėjo todėl, kad Olandijoje buvo paplitęs paprotys įsiamžinti miesto taryboms, komitetams, ne tik pavieniems žmonėms. Vienas iš grupinio portreto meistrų – Halsas. Olandai – puikiausi Europoje morinistai. Halso paveikslai labai primena fotografijas. Tačiau jo grupiniai portretai (garsūs – “senelių grupinis portretas”) – perteikia išraiškas žmonių; be galo laisvas potepis. Apskritai XVII a. Olandijoje buvo daug dailininkų, tarp kurių buvo didelė konkurencija, todėl jie specializavosi labai sunkiai (pvz.: tapė matiurmortus, karo vaizdus). Ta savo specializacija sugebėjo pasiekti labai specifinių bruožų. Olandijoje peizažistai pirmieji atrado tą paprastą dangaus ir gamtos grožį. Vienas garsiausių Olandų meistrų – Ranbrantas (1606-1669) – tai dailininkas, kuris daugiausiai nutapė autoportretų. Garsus portretistas. Halso- daugiau dokumentiniai paveikslai, o Ranbrantas – sugebėjo perteikti daugiau žmogaus vidų, mąstymą, paslaptingumą. (“sūnaus palaidūno sugrįžimas”) įkūnijo jis nonfinito idėją – tai tos nuostatos, kad paveikslo nereikia iki galo ištapyti, išbaigti, bet užtenka tik dailininkui pasiekti savo tikslą (jei jis jaučia, kad jau yra ta idėja, tai gali nebaigti). Jis gyveno Amsterdamo žydų kvartale, todėl daug nutapė žydų. XVII a. Olana tapyba dažnai vadinama tikrovės veidrodžiu. Jie atrado paprast, savaimingą, regimojo pasaulio grožį. Vienas iš tokių garsių tikrovės vaizduotojų – Vermeris – jo paveiksluose dažniausiai vaizduojami tarsi atsitiktinai užfiksuoti olandų namai, žmonės stovintys šalia, žmonės natūraliai kažką atliekantys (“Mergaitė su perlu”; “Amsterdamo gatvelė”). Olandai labai skrupulingai vaizdavo daiktų paviršius, spalvas, formas jie poetizavo kasdienybę. Tylaus gyvenimo poezija – paprasta jų vertybė.

KLASICIZMAS

Klasicizmo stilius plėtojosi nevienodai įvairiuose Europos kraštuose – Anglijoje, Prancūzijojegyvavo nuo 17 iki 19 a. vid. 19 a. klasicizmas vadinamas neoklasicizmu. Kituose kraštuose (Lenkija, Lietuva .) maždaug nuo 1750-1850 m. To stiliaus atsiradimas susijęs su archeologiniais atradimais – antikinių skulptūrų liekanos, jų restauravimas kelios klasicizmo atmainos: daugiau graikiškas klasic plito Anglijoje, Vokietijoje, o romantiškojo tipo – Prancūzijoje ir Rusijoje, nes jos kaip ir Roma buvo imperijos. Vėlyvojo klasicizmo laikotarpiu Prancūzijoje išsiskyrė Ampyras. Pagrindinis tikslas šio stiliaus – šlovinti imperiją, Napaleono garbei buvo statomos romėniškos arkos, pastatai su kolonadomis. “Branderburgo vartai Berlyne”; Vilniaus rotušė; Katedra Vilniaus. Lenkijoje vieni žymiausių – Karališkieji rūmai. Prancūzų didžioji Retroliucija turėjo įtakos klasicizmui Europoje. Atgimsta tai, kas buvo būdinga atėnams, ką piliečiai norėjo save matyti laisvus, kaip atėniečiai. Kiekvienas stilius palieka savo šleifą, pakeičia žmonių gyvenimą, buitį, sukurtą bendrą nuotaiką, tendencijas. Radikalūs pokyčiai klasicizme įvyko tapyboje – atsirado dailės akademijos (iki šiol meistrai mokė savo pameistrius tapybos kaip amato, o dabar tapyba kaip mokslas). Menininkai dirba ne tik užsakovams, bet rūpinasi ir parodomis. Nuo klasicizmo atsirado nematytų meno istorijoje scenų – herojiškų ar paprastais žmonėmis susijusių siužetų. Revoliucionieriai save įsivaizdavo Žanas Davidas – tapytojas, revoliucionierius – “Marato mirtis”. Jis studijavo graikų ir romėnų skulptūras, todėl perteikė raumenis, gysleles. Tapytojų klasicistų buvo ir Lietuvoje: Smuglevičius. Mokėsi Romoje, kopijavo antikines freskas, piešė antikos griuvėsius, puikus portretistas, LDK kanclerio užsakymu, piešė architektūros eskizus, kurie fotografiškai perteikia to meto Vilniaus vaizdus “Lietuvos valstiečiai”. Kitus garsius klasicistus – Romas Rustenas Vilniaus dailės akademijos įkūrėjas – garsus portretistas. Dar vienas – Kanuta Ruseckas, studijavęs Italijoje, todėl nutapė daug Italijos vaizdų “Lietuvaitė in verbomis”; “Besijuokiantis italas”.

ROMANTIZMAS

Tai ne kiek stilius, kiek pasaulėjautos reiškinys XVIII a. pab. XIX a. pr. Priešprieša griežtam klasicizmui. Ši kryptis nesukūrė vientiso stiliaus, todėl juos išreiškiam pasaulėjauta, pažiūrų sistema. Romantikai atsigręžia į praeitį, būdingas nusivylimas. Romantizmo atstovams svarbu išreikšti savo jausmus ir racionalumui priešpastatyti vaizduotę. Svarbiau ne atkurti tikrovę, o įkūnyti tam tikrus idealus, iliuzijas, atsiranda fantastiškų vaizdinių, simbolinių, kuriuose iškyla ekspresyvinės meno funkcijos. Tuo metu griuvo monarchijos visose Europos šalyse pabunda tautų savimonė, imama kovoti už nacionalinę nepriklausomybę. Ryškesnis romantizmas – literatūroje ir muzikoje, nei dailėje ir architektūroje. Romantizmas iškelia šalių suartėjimą, jų sintezės idėją. Labai rimtai romantizmas reiškiasi architektūroje, nes tai buvo vid. architektūra, formų atgimimo laikotarpis – neogotikos laikotarpis. Vienas iškiliausių pvz.: Londono Parlamentas (Vestumisterio rūmai). Vėlesnė gotika nusidriekė per visą Angliją ir Prancūziją. Savo apogėjų pasiekė Ispanijoje, kur tuo metu dirbo Antonio Gandi – bažnyčios Barselonoje: Sogrado Familia Barselonoje medžiagos, betonas suteikia savitumo.

Vieni žymiausių dailėje buvo Viljamas Bleikas, kuris pasinėrė į vizijas, pasitikėjo vidiniu regėjimu. Dailėje pradėjo laisvai rinkti temas, daug dėmesio skyrė peizažui. Labai garsūs anglų dailininkai Turneris ir Konsteblis. Jie davė pradžią impresionizmui. Didelį dėmesį skyrė šviesos atvaizdavimui paveiksle, buvo geri marinistai. Atsirado vizionieriškas pradas, kai atkuriamas ne tik tikroviškas vaizdas, bet susiejama ir su vizijom.

XIX a. vyko intensyvus meninis gyvenimas, veikė akademijos, vyko parodos. Įvyko skilimas tarp menininkų, kurie taikosi prie žiūrovo skonio, ir tų, kurie ieško naujovių. XIX a. Paryžius tapo menų sostine. XIX a. architektūroje vyravo istorizmas, eklektiška architektūra, kuriai būdingas įvairių stilistinių formų mišinys. Bažnyčios buvo statomos gotikos stiliumi (vyravo neogotik.), teatrai – baroko stiliaus, reprezentaciai pastatai – renesanso stiliaus. XIX a. pab. atsirado bandymai renovuoti architektūrą. Atsirado modernas (secesija, Jugenol stilius). Secesija reiškėsi dekore. Atsirado balkonėliai, tvorelės, turėklai. Buvo mėgdžiojamos organinės gamtos formos. Vienas garsiausias architektas – Viktor Horta. Įsivyravo dekoratyvumas, atektoniškumas, žiūrima formos grožio neatsižvelgiant į funkcijas. Būdingas spalvingumas. Vienas garsiausias secesijos dailinininkas – Klimtas. Jo darbai labai dekoratyvūs. Po I pasaulinio karo vėl buvo radikalių naujovių ieškojimas. Keimare susiformavo nauja architektūros mokykla – Bauhaus. Jos ideologas – W. Gropius. Jis įtvirtino naujas tendencijas, stilistines ypatybes dizaine ir architektūroje. Jis teigė, kad forma seka funkciją (įtvirtino funkcionalizmą ir konstrukcionizmą). Atsirado karkasinė architektūra, kur daug dėmesio skiriama vidaus išplanavimui.

REALIZMAS

XIX a. realistai kreipė dėmesį į socialinės tikrovės reiškinius. Tapė tik tai, ką galima pamatyti. Viena garsiausių buvo 1848 m. Barbizone įsikūrusi dailininkų grupė. Atstovai: Milet, Kurbe, Koro, Domje. Tapė valstiečių gyvenimą, išėjo į plenerą (gamtą), kūrė tikrovės iliuziją, bet kartu jų kūrėjai tapo manifestais, parodžiusiais, kad ir paprasti dalykai verti menininko įkvėpimo. Kurbe darbuose nebuvo grakščių linijų, puošnumo.

IMPRESIONIZMAS

1863 m. buvo suorganizuota atstumtųjų paroda. Buvo demonstruojami priešinga saloninei dailei kūryba. Klodas Monet sukūrė drobę “Įspūdis – saulėtekis”. Monet ir jo draugai pastebėjo, kad žiūrėdami į daiktus lauke, nematom kiekvieno daikto atskirai, o regime tik šviesių atspalvių margumyną, ir tik vėliau tie atspalviai susilieja į formas. Manet paveikslai atrodo plokšti. Atsiranda spalvotų dėmių paveikslų. Žymiausias dailininkas buvo Klodas Monet, Pisaro, Renuaras ir Sislėjus. Jie tapė nedideliais taškeliais, nemaišydami spalvų. Dailininkui svarbu išreikšti betarpišką asociaciją, įspūdį, jie dažniausiai renkasi pragmatišką temą, tapė buitines temas. Paveikslai įkūnija nepastovumą. Dailininkai remiasi moksliniais teoriniais išradimais, susijusiais su šviesa ir spalva, atsisako juodos. Eksperimentai su spalva suteikia tapybai dekoratyvumo. Didelį poveikį impresionizmo atsiradimui turėjo fotokameros atsiradimas. Galimybė užfiksuoti akimirką žavėjo impresionistus. Didelę įtaką darė spalvotoji japonų grafika, kuriai būdingas neįprastu rakursu pavaizduotas vaizdas. Tapo populiarus plakato žanras. Žymiausi plakatistai – Tulūz, Latrekas. Vienas garsiausių skulptorių buvo Ogiustas Rodenas, kuris iki galo neapdirbdavo akmens skulptūrų.

POINTILIZMAS

Žymiausias atstovas – Sera

POSTIMPRESIONIZMAS

1886 m. suorganizuota 6-oji impresija parodo posūkį į postimpresionizmą, kai sąmoningai pereinama į intelektualesnį daiktų esmės, plastikos analizę. Žymiausi atstovai – Sezanas, Van Gogas ir Gogenas. Postimpresionistai naujai susiejo vaizduotės pasaulį ir objektyvią tikrovę, išreiškė tikrovės pažadintus regimus įspūdžius, suteikė jiems sintetinę formą, kuri tapo objektyvia realybe. Sezano kūrybos pobūdį lėmė jo pasirinktas metas. Jis visus objektus siekė priartinti prie geometrinių figūrų, analizavo formas, sukūrė daug natiurmortų, kompozicijų, kur atsisakoma perspektyvos. Gogeno kūryba susijusi su Polinezijos menu. Savo kūryboje panaudojo kitų tautų tradicijas. Van Gogas atkreipė dėmesį į paprastus žmonių aplinkos daiktus. Jo kūryboje atsirado sūkuringos formos ir spalvos. Jis davė pradžią ekspresionizmui.

ABSTRAKCIONIZMAS

Abstrakcionizmas – bedaiktis, nefigūrinis menas, kuris XX a. išaugo į savarankišką meno sąjūdį. Jo pagrindinis kūrėjas – Vasilijus Kandinskis. Abstrakcionistų nuomone, tapyba turi atsisakyti vaizduoti matomas figūras ir vaizduoti tai, kas nematoma. Į bedaiktiškumą Kandinskį pastumėjo idėja tapyboje taikyti muzikos priemonės. Vėliaus abstrakcionizmas išsiskyrė į 2 sroves: suprematizmą (neoplasticizmas) (Malevičius). Abstrakcionizmas nebuvo populiarus tarp plačiųjų masių. Tai buvo elitarinis menas, kurį suprato tik žmonės, žinoję meno istoriją. Abstrakcionizmas atgimė Amerikoje po II pasaulinio karo. Vienas garsiausių autorių – Džeksonas Polokas. Pasikeitė požiūris į paveikslus. Dailininkai jį suprato ne tik kaip meno kūrinį, bet ir kaip veiksmo vietą, tapybos vyksmą. Polokas naudojo taškymo techniką.

FOVIZMAS

1905 m. atsirado fovizmas. Jie atsisakė šviesotamsos, šešėlius tapė šviesiomis spalvomis, žavėjosi liaudies kūryba. Jų šūkis: “mąstyti spalvomis”. Jiems kūryba buvo dvasios veikla, atitrūkstanti nuo tikrovės, todėl kūrė uždarus paveikslus. XX a. įsigalėjo industriniai ir konvejerio principai, atsirado kubizmas

KUBIZMAS

Tapyba laužė formas, išryškino atskiras jų dalis. Pikaso, Brakas, Leže. Ieškojo naujų išraiškos priemonių, įvedė naujas medžiagas, kūrė koliažus, asambliažus. Jie skaidė ir kraipė natūralias formas, naudojo mažai spalvų. Išsiskyrė keli etapai: 1. Sezano, kai tikrovės formos paverčiamos geometrinėmis figūromis.

2. Analitinis, kai objektai smulkinami į detales, turinčias aiškiai išreikštas briaunas; objektas vienu metu vaizduojamas iš skirtingų rakursų, žaidžiama formomis.

3. Sintetinis, kai paveikslai vėl tapo labai spalvingi, dekoratyvūs, juos sunku atskirti nuo kitų meno stilių – futurizmo ir orfizmo.

EKSPRESIONIZMAS

1905-1906 m. Vokietijoje susikūrė grupė menininkų, kurie įkūrė grupę “Tiltas”, pradėjusią ekspresionizmą. Vieni garsiausių dailininkų – Munkas, Kirchneris, Pechšteinas, Nolte. Jie skelbė žavėjosi Nyčės idėjomis. Kūryboje vyrauja subjektyvus pradas. Jų paveikslų negalima lyginti su tikrove, gamta, nes jie yra tiltas į žmogaus subjektyvų pasaulį. Dažniausiai vaizduoja žmogų, iškraipydami jo figūrą, užaštrindami kontūro liniją. Vienas garsiausių ekspresionistų – Chaimas Sutinas. Lietuvoje labai prigimė Ekspresionizmas. Įsikūrė grupė “Ars”, kurią sudarė dailininkai Adomas Galdikas, Gudaitis, Samuolis, Vizgirda.

DADAIZMAS

Atsirado po II pasaulinio karo. Idėja buvo sumeninti gyvenimą. Vienas garsiausių aut. – Dušampas. Jis pradėjo eksponuoti redimeitus. Eksponavo judančius, garsus skleidžiančius daiktus. Jie parodė meno ribų išnykimą ir meno mirties idėją, ribos tarp meno ir gyvenimo išnyksta. Kiti – Hansmanas (“Laiko dvasia”)

SUIRREALIZMAS

Prasidėjo 1924 m., kai buvo paskelbtas suirrealistų manifestas, teigiama, kad menas – specialus metas tyrinėti žmogaus sąmonės ir pasąmonės pasaulį. Suirrealizmas išreiškė idėją kažką tikresnio už tikrovę. Atsirado vaizdiniai, primenantys fantastišką regėjimą, nėra tvarkos, įsigali absurdo eksponavimas. Vienas garsiausių – Salvadoras Dali.

POPMENAS

Atsirado 6 dešimtmetyje. Kaip pasipriešinimas abstrakcionizmui. Labai garsus kūrėjas – A. Warhol, kuris pradėjo ant savo paveikslų liražuoti žymių žmonių portretus. Robertas raušenbergas (“Orakulas”), Lichtenšteinas

FLUXUS

Vienas kūrėjų – Algis Mačiūnas. Buvo įkūnyta meno mirties idėja, buvo paliekama žiūrovui susikurti prasmes.

Modernizmas. Susiformavo 19 – 20 a. .Tai naujoviškos meno krypties srovės, stiliai demonstratyviai neigiantys klasikinio, ypač realistinio meno tendencijas, laužo jų kūrybos tradicijas bei formas. Ieškoma naujoviškų ir neįprastų išraiškos būdų bei priemonių. Kūriniams būdinga komplikuotumas, sudėtingumas, įmantrumas, neretai vedantis į rafinuotą intelektualizmą, estetizmą.

Žymiausi dailininkai – van Gogas, Šagalas, Pikasas, Dega, Gogenas, Sezanas, Matisas , rašytojai – Kafka, Eliotas, Džoisas .
Išsiskyrė daug srovių:
Abstrakcionizmas – tai bedaiktis, beformis menas, kuris 20 a. išaugo į atskirą ir savarankišką meno sąjūdį. JO ideologu laikomas Kandinskis.Jo kūriniams būdinga befigūris vaizdavimas, liautasi vaizduoti abstrakčią tikrovę. Kandinskis pardėjo taikyti muzikos motyvus dailėje (Čiurlionis)
Abstrakcionistai teigė, kad reikia nustoti vaizduoti tai kas yra matoma,o reikia stengtis vaizduoti tai kas yra nematoma.
Vėliau abstrakcionizmas išsiskyrė į – neoplasticizmą. Čia visiškai atsisakoma tikrovės. (atstovas Malevičius vaizdavo abstrakčias figūras).
Abstrakcionizmas nebuvo populiarus tarp plačiųjų klasių, o buvo priimtinas daugiau elitariniam visuomenės sluoksniui. Abstrakcionizmas atgimė po II pasaulinio karo Amerikoje. Garsiausias to laikmečio kūrėjas Polokas. Šiuo laikotarpiu pasikeitė požiūris į patį paveikslą – į jį pradėta žiūrėti kaip į veiksmo vietą (išreiškiamas pyktis, atsitiktinumas ir pan.) Šiuo laikotarpiu abstrakcionizmas dar vadinamas – ekspresyviuoju abstrakcionizmu.
1905 metais. Taip pat išsiskiria nauja srovė – fovizmas (laukinis). Šios srovės atstovai buvo taip pavadinti dėl naujoviškų reiškinių bei atitinkamų spalvų naudojimo. Jiems įtaką padarė van Gogas, Gogenas. Šios srovės dailininkai atsisakė net kokio įprasto tamsaus šešėlio vaizdavimo (šešėlį vaizdavo ryškiomis spalvomis), visiškai supaprastinama forma. Jų šūkis – mąstyti spalvomis. Jiems kūryba tai dvasios veikla atitrūkusi nuo tikrovės. Žymiausias atstovas Matisas.
20 a. pr. Įsigalėjus industrijai, kai daiktai suskaidomi ir vėl surenkami atsiranda nauja srovė – kubizmas.
Šios srovės kūrėjai laužo formas išryškindami jų atskiras dalis (žymiausi atstovai Pikaso, Lėžė). Jie ieškojo naujų išraiškos priemonių – tradicinė perspektyva pakeičiama išskaidytų daiktų vaizdavimu, kuriami poležai. Naudojama mažai spalvų, vėliau jų tapyboje išnyksta daiktai. Ši srovė turi tokius etapus (periodus):
• Sezano etapas,kai tikrovės formos paverčiamos geometrinėmis figūromis.
• Analitinis kai vaizduojami objektai smulkinami į detales turinčias aiškias briaunas. Dažnai vaizduojama moteris. Vaizduojama iškart kėleis rakursais.
• Sintetinis – kai paveikslai tampa spalvingi, dekoratyvūs. Šį etapą labai sunku atskirti nuo kitų meno stilių. Vaizduojama skubančio pasaulio idėja.

Ekspresionizmas. 1905 -1906 metais Vokietijoje susikūrė grupė menininkų, kurie įkuria grupę „tiltas“ . Svarbiausias ekspresionizmo atstovas Munkas, Noldė. Skelbiama teptuko laisvė, žavimasi Nyčios idėjomis, vyrauja subjektyvus pradas. Šios krypties atstovai teigė kad meno kūrinys yra tarsi tiltas į žmogaus subjektyvų pasaulį. Dažnai vaizduojamas žmogus,kurio tikroviška figūra išskaidoma, išryškinami kontūrai, būdingas spontaniškas potepis (Sutinas).
Ekspresionizmas prigijo Lietuvoje. Susikuria žymi dailininkų grupė Ars ( Galdikas ir kit.)
Po II pasaulinio įsigali naujas meno reiškinys DADA (Dadaizmas). Dadaistai neigė estetikos normas ir savo veiklą grindė ironija, anarchija. Dailiai būdingas koliažas iš įvairių buitinių atliekų, pramoninių gaminių. Pavadinimą judėjimo aktyvistai perėmė iš vaikiško žaislinio arklio pavadinimo. Judėjimo idėjinis vadovas buvo poetas Tristanas Tzara. Pagrindas buvo sumeninti gyvenimą. Šūkis – nesukurti o atrasti. Vaizduojami judantys daiktai, iškeliama viena ar kita nauja koncepcija ir parodoma kad meno objektai gali būti ir paprasti gyvenimiški daiktai. Parodomas išnykimas tarp gyvenimo ir meno (Hausmanas).
Po dadaizmo sekė siurrealizmas. Jis prasidėjo 1924 metais, kai paskelbiamas siurrealizmo manifestas, skelbiantis kad menas tai metodas tyrinėjantis sąmonę bei pasąmonę. Pats terminas reiškia virš realizmo. Išreiškiama idėja kad reikia kurti kažką reikšmingesnio nei tikrovę. Kūryba primena sapnus, regėjimus nėra tvarkos ar prasmės, įsigali absurdo eksponavimas. Garsiausias kūrėjas Dali.
Popmenas. Atsiranda 6 dešimtmetyje JAV. Kaip pasipriešinimas abstrakcionizmui, kuris nutraukė visus ryšius su realybe. Pradedama kurti pasinaudodami tais įvaizdžiais kurie labiausiai paplitę visuomenėje (masinės gamybos buitiniai daiktai traktuojami kaip meno objektai) . Naudojama plastinė kalba, šiuolaikinės kultūros ženklai. (Warhol, Raušenbergas ir kiti.)
Fluxus – vienas iš kūrėjų Mačiūnas. Čia dalininkai įkūnija meno ir mirties įdėję, paliekama laisvė ir vieta pačiam žiūrovui susidaryti savo požiūri (ir tarsi užbaigti kūrinį) į kūrinį. Naudojama žaidybinė funkcija, kuriama iš gyvenimiškų daiktų.

Leave a Comment