Senovės menas

TURINYS:

Įvadas 3

Mesopotamijos menas 4

Egipto menas 5ĮVADAS
Nuo senų senovės žmogus kuria grožį. Jam neužtenka pavalgyti, šiltai apsirengti ir turėti pastogę. Žmogai maža gamtos sukurto grožio. Jis linkęs savaip išreikšti tik rovę. Ilga laiką menas buvotapatinamas su grožio sąvoka, o menininkai buvo tie, kurie iš savo amžininkų skyrėsi itin subtiliu “grožio formulės” suvokimu ir gebėjimu garsais, vaizdiniais, judesiais ją perteikti. Būtina priminti, kad įvairiais laikotarpiais ir įvairiose pasaulio šalyse grožio suvokimas ir pateikimas buvo skirtingas.
Žmogaus – menininko prabudimą liudija pirmieji ornamentai, iškalti ar įrėžti akmentje, kaauliniuose ir raginiuose įrankiuose. Ant urvų sienų dažniausiai vaizduoti elniai, bizonai, arkliai, raganosia ir kiti gyvūnai.
Senųjų civilizacjų menas pirmiausia tarnavo mirusiųjų kultui, dievams ir valdovų didybei. Antikos menas jau atsigręžė į žmogų kai į proporcijų ir harmonijos įsikūnijimą. XX a. menas – tai menininko saviraiškos laikotarpis. Atmetami gamtos mėgdžiojimo principai, svarbiausias dėmesys skiriamas kūrėjo meninei fantazijai, įsivaizduojamam pasauliui. Būdingas menininko noras sukrėsti, nustebinti žiūrovus, išsiskirti iš kitų. Nepaisoma jokių taisyklių, tradicijų, kritikos.Menininkai siekia originalumo.
Menas – tai specifinė žmogaus veikla, kurios tikslas vaizdais, garsais, juudesiais perteikti tikrovę, išreikšti mintis, jausmus, sudėtingą vidinį žmogaus pasaulį.Ypač vertingi yra senieji meno kūriniai, nes juose tautos ir kūrėjai įkūnijo kilniausius savo siekius, estetines pažiūras ir meninius idealus.
Meno kūriniai veikia žmogaus gyvenimą. Visų epochų poetų, muzikų, architek-
tų, dailininkų kū

ūryba darė didžilę įtaką šalių pažangai, kultūro raidai. Meno reikšmę žmogaus gyvenime nusako meno funkcijos:
– estetinė (ugdo estetinius jausmus, tobulina žmogų ir aplinką, skatina siekti harmonijos ir grožio);
– pažintinė (meno kūrinys supažindina su įvairių epochų aukštinamomis vertybėmis, istoriniais, religija);
– komunikacinė (menas yra tarsi gija, puoselėjanti žmonių bendravimą. Nors ir nemokėdami užsienio kalbų, iš meno kūrinių galime sužinoti apie šalies tradicijas, kultūros ypatumus, nūdienos problemas irsiekius);
– auklėjamoji (menas formuoja visuomenės siekių idealus, auklėja dorą, garbingą žmogų ir pilietį);
– hedonistinė (meno savybė teikti malonumą. Žvelgdami į esteettišką meno kūrini, jaučiames susižavėjimą, pasitenkinimą).MESOPOTAMIJOS MENAS
Ankstyviausios pasaulio civilizacijos gimė Artimuosiuose Rytuose, derlinguose Tigro ir Eufrato upių slėniuose, dabartiniame Irake su sostine Bagdadu, susiformavo pasaulinės kultūros židinys, graikų vadintas Mesopotamija. Jos gyventojai gyveno miestuose, statė milžiniškas šventyklas ir mokėjo rašyti.
Pagrindinis Mesopotamijos tautų kuultūros pažinimo šaltinis yra dantiraščiu parašyti įvairios paskirties religiniai, epiniai, poetiniai, moksliniai tekstai, valstybiniai
dokumentai bei išlikę dailės kūriniai. Itin aukštą lygį šumerų civilizacijoje pasiekė inžinerinė mintis, astronomija, matematika, medicina, literatūra, muzika, vaizduojamoji dailė.
Mesopotamijos architektūra dėl nuolatinių karų buvo tvirtovių architektūra. Sutiprinti vartai su sunkiu portalu, kolonomis sutvirtinti jų rėmai ir bronzinės durys yra Babiliono išradimas. Iš ten atkeliavo ir abipus durų stovintys bronziniai liūtai. Mesopotamijoje sukurtos ir kitos architektūros formos. Tai bokštai, kupolai, architektinė arka ir sklliautai. Pirmiausiai atsirado va
adinamasis “netikrasis” skliautas, kai kiekvienas klojinio sluoksnis šiek tiek prasikiša pro apatinį, kol viršuje skylė užsidaro, paskui ir “tikrasis skliautas”, kai akmenys laikomi paties skliauto įtempimo. Mesopotamijoje namai statyti iš molio arba iš degtų plytų, nes akmenų buvo sunku gauti. Miesto centre stovėjo šventykla – zikuratas.

Geriausiai išlikusi dailės dalis – gliptika. Ji atskleidžia, kad ankstyvoji šumerų meninė kultūra glaudžiai susijusi su mitais, totemine ir ritualine kultūra. Pasaulio valdovais šumerų mitologijoje skelbiami antropomorfiniai dievai. Reikšmingiausi yra dievų panteono valdovas Enlilis, dangaus valdovė, vaisingumo, meilės ir karo deivė Inana, saulės dievas Utu ir kiti.

Svarbiausia senųjų civilizacijų menininko savybė yra kanoninių taisyklių pažinimas ir sugebėjimas jomis remtis, o ne originalumas ar individualumas. Susiformuoja savitas šumerų estetinis žmogaus figūros vaizdavimo kanonas, sutinkamas gliptikos ir menkai išlikusiuose reljefinės ir apvaliosios-visatūrės skulptūros kūriniuose. Juose žmogaus nosis vaizduojamas iš profilio, akis – iš priekio, o kojos – iš šono. Žmogaus kūnas vaizduojamas ne toks, koks turi būti pagal griežtų kanono reikalavimų apibrėžtos dailės tradicijas. Kalnai, medžiai, vandens bangos gliptikoje ir reljefuose vaizduojamos sąlygiškai, atsižvelgianti į simetrijos ir ritmo santykius.

Daugelis šumerų valstybėje susiformavusių estetinių pažiūrų, meno kanonų bei stilistinių bruožų tik nežymiai pakitę išliko babiloniečių kultūroje. Kiekvienas didesnis Babilono valstybės miestas turėjo savo zikuratą.Babilonijos valdovai zikuratus
Babilonijos valdovai zikuratus statydindavo ne sau, o maldininkams, ku
urie plūsdavo čia su dovanomis dievui. Zikuratai nuolat būdavo atstatomi ir vėl išpuošiami. Nė vienas iš zikuratų negalėjo lygintis su Babelio bokštu, įamžinusiu šalies galybę. Jo statybai sunaudota 85 mln. Saulėje džiovintų plytų. Babilono bokštas – tai septyni vienas ant kito stovintys vis mažesni bokšai su akmeniniais laiptai, o ant paties mažiausiojo,
iškilusio aukštai virš visos šalies, stovėjo šventykla, skirta dievui Mardukui.

Valdant karaliui Nabuchodonosarui II, Babilonas buvo turtingiausias, galingiausias pasaulio miestas su glazūruotos plokštelės, dekoruotos drakonų bei jaučių atvaizdais. Nuostabūs kabantieji sodai – vienas iš septynių pasaulio stebuklų. Jie vešėjo aukštai ant zikurato, kad primintų karalienei Semiramidei, Nabuchodonosaro žmoniai, jos gimtinę kalnuose.EGIPTO MENAS
Nuo seniausių laikų Egiptas traukė keliautojų, mokslininkų, kaimyninių tautų dėmesį. Graikai Egipto civilizacijos smukimo laikais stebėjo jo paminklus ir gyveni mo būdą, sukūrusia nuostabios konstrukcijos pastatus. Romėnai dvi didžiąsias piramides – Cheopso ir Chefreno – priskyrė prie septynių didžiausiu pasaulio stebuklų.
Į šį kraštą ėmė veržtis ir plėšikai. Jie nesivaržydami barbariškai naikino paminklus, o išplėštas meno vertybes pardavinėjo Europos šalių muziejams bei kolekcininkams.

Senovės Egipto meno samprata apėmė amatus, mokslus ir menus. Menas turėjo aukštą socialinį statusą, jis laikytas dieviškos kilmės. Faraonų ir mirusiųjų kultui
susijusiose sferose ypač svarbus vaidmuo teko menui. Žmogaus gyvenimo šiame pasaulyje esmė – pasiruošimas pomirtiniam gyvenimui, kuris rėmėsi mitais ir spalvin-gais vaizdiniais. Mirusiajim skirdavo išpuoštus ka
asdianius ir prabangos daiktus bei tarnų statulėles, kad pomirtiniame gyvenime nejaustų jokio nepritekliaus.

Architektūra – pagrindinė senovės Egipto meno šaka. Ji sąlygojo visų dailės rūšių raidą ir lėmė jų charakterį. Senovės egiptiečiai rytinį Nilo krantą laikė “gyvybės” krantu, o vakarinį – “mirties”. Pagrindiniai senovės Egipto statiniai buvo šventyklos, piramidės, obeliskai ir rūmai. Vaizduojamosios dailės srityje vyravo apvalioji – visatūrė skulptūra, reljefas, monumentali ir dekoracinė tapyba bei grafika. Egipto tapybai ir grafikai būdingas glaudus hieroglifinių skulptūrų ir piešinio ryšys.

Egiptiečiai siekė užtikrinti amžiną gyvenimą žemiškajam valdovui – faraonui.
Dar jam gyvam esant tūkstančiai valdinių kirto iš uolų,tempė ir tvirtino didžiulius akmeninius blokus karališkajam kapui. Tai truko dešimtmečius. Seniausia yra Džoserio piramidė Sacharoje. Ji pastatyta prieš keturis su puse tūkstačius metų.

Įžymiausi Egipto piramidės yra trys, esančios Al Gizos vietoviėje: Cheopso, Chefreno ir Mikerimo. Gizos piramidės pastatytos Senosios karalystės laikais tiksliai pagal kononų reikalavimus. Jos stovi architektūrinio ansamblio viduryje, aptvertos mūro siena. Mažesni pastatai – šventyklos, gyminių piramidės bei diduomenės mastabos – išdėstyti taip, kad pabrėžtų jų didingumą. Rytinėje pusėje yra kapo šventykla, kuri dengta galerija jungiasi su slėnio arba vartų šventykla. Slėnio šventykla paprastai statyta prie Nilo potvynių vandens ribos, kuri baigiasi derlingos žemės ir prasideda dykumos, egiptiečių manymu, ant gyvybės ir mirties slenksčio.

Didžiausios -Cheopso- piramidės aukštis šiandien siekia 147 m, 9 m viršunės jau nubyrėjo. Jos statybai panaudota 2 mln. 300 tūkst. Akmens blokų, sveriančių po 2,5 tonos. Piramidės viduje sumaniai išdėstyti koridoriai, galerijos, mirusiųjų salės ir aukų sandėliai. Statyba vyko daugiau kaip 20 metų. Faraono Cheopso sarkofagas užgrizdintas apie 2,5 mln. m3 smiltainio kalnu. Piramidės prilygsta Kelno katedrai vokietijoje, yra aukštesnė už šv. Stepono katedrą Vienoje, daug aukštesnė už Petro katedrą Romoje, kuri faraono kape lengvai sutilptų kartu su Londono šv. Pauliaus katedra. Įdomu tai, kad piramidės briaunos nukreiptos tiksliai į keturias pasaulio šalis. Chefrenas buvo antrasis faraono Cheopso sūnus. Prie jo piramidės slėnio šventyklos portalo stovėjo didžiulis akmeninis sfinksas.

Vėliau faraonai kapus kaldinosi uolose ir statėsi klasikinio stiliaus kapų šventyklas. Dabar ši vieta vadinama “Karalių slėniu”.

Viena nuostabiausių egiptiečių meno savybių yra tai, kad visos skulptūros, tapybos ir architektūros formos čia dera taip, tarsi paklustų vienai taisyklei, kūriniui suteikiančiai rimties ir griežtos harmonijos. Egipto meno stilių sudaro griežtų taisyklių- kanonų- rinkinys.

Apvaliojivisatūrė skulptūra turėjo atitikti egiptiečių žmogaus idealo supratima – dievai ir žmonės vaizduojami liekni, jauni ir žavus. Buvo tiksliai aprašytas kiekvieno dievo pavidalas: Horą, saulės dievą, reikėjo vaizduoti sakalo pavidalo ar bent su sakalo galva. Sėdinčios figūros būtinai susidėjusios rankas ant kelių, vyrai vaizduojami tamses.nės nei moterų odos. Statulos neatspindi psichologinių išgyvenimų, jose akcentuojamas socialinis statusas: valdovai – didingi, žyniai – besimeldžiantys ar berašantys, darbo žmonės – dirbantys. Be apvaliosios, Egipte daug reijefinės skulptūros.
Reljefai puošė statinių sienas bei kolonas. Reljefinėje skulptūroje bei tapyboje žmogaus figūra buvo vaizduojama irgi laikantis tam tikrų kanonų: galva ir kojos pasuktos šonu, akys ir pečiai – priekiu, klubai pasukti trim ketvitadaliais.

Egipto dailėje labai svarbi dydžių hierarchija. Sieninės tapybos paveiksle ar reljefe pats didžiausias vaizduojamas faraonas arba dievas.

Karalius vardu Amenhotepas sulaužė daugelį papročių, tradicijų, nenorėjo šlovinti daugybės keistų pavidalų dievų. Darbai turėjo sukrėsti amžininkus savo naujumu. Jie dvelkė paprastu nuoširdžiu žmogiškumu, gyveniniška tematika. Tada sukuriami ir nuostabūs faraono dukterų, taip pat žmonos – gražuolės Nefertitės – portretai. Šis portretas yra moters grožio idealas ir dabar.

Šiandien senovės Egipto tikrovės nebėra. Apie Egipto praeitį kalba piramidės, sfinksai, griuvėsia bei kūriniai išsibarstę po pasaulio muziejus.
INDIJOS MENAS

Senovės Indijos kultūra pradėjo formotis III tūkst. Pr. Kr. Indija ir jos menas buvo susijęs su kitomis senojo pasaulio kultūromis.

Prieš 5000 metų Indo upės slėnyje klestėjo aukštą raidos lygį pasiekusi miestų kultūra. Senoves miestai Harapa, Mohendžo Daras. Juos supo sienos, gatvės buvo tiesios ir plaąios. Namai dviaukščiai, iš degtų plytų, su maudymosi kambariai, kanalizaCija, šuliniais.

Harapos kultūrai sunykus, Indo ir Gango upių slėniuose iškyla nauja kultūra. Apie XV-XII a. pr. Kr. Iš šiaurės vakarų į Indiją, apgyvendintą senųjų gyventojų dravidų, kėlėsi arijų gentys, atsinešusios savo kalbą ir tradicijas. Ankstyvuoju laikotarpiu vyrauja Vedų religija – vedizmas. Vyriausi dievai Brahma, Višnu ir Šyva sudarė trejybę. Jie ir kiti herojai bei pusdieviai tapo pagrindiniais Indijos meno objektais.
Valdovų mediniai statiniai išsiskyrė didele prabanga. Pačio galingiausio valdovo Ašoko rūmai stovėjo ant akmeninio pamato, turėjo 80 smiltainio kolonų. Rūmai buvo išpuošti skulptūromis ir mrdžio drožyba. Trijų aukščių pastatas turėjo didžiules sales, tapytas sienas, išpuoštas brangakmeniais, auksiniais ir sidabriniais augalų ir gyvūnų atvaizdais. Fasadą puošė smailėjančios arkos ir balkonai. Nuo rūmų Gango link ėjo terasų kelias, apsodintas sodais su fontanais ir baseinais. Miestą supo medinė sie- na su daugybe bokštų ir vartų bei platus griovys.

Įsivyravus budizmui, pradėta statyti akmeninius kulto statinius: šventyklas ir vienuolynus, kuriems taikytos jau susiklosčiusios architektūros tradicijos. Šventyklas puošė skulptūros, reljefiniai atvaizdai seniausių mitų, legendų motyvais.
Graikijos meno dominuojanti ypatybė – grožis, o Egipto – religija. Tauriausias formoas kuriančiam Indijos menui grožis nėra svarbiausia, religija taip pat nėra viršunė. Indijos menui būdingi du lygiaverčiai aspektai: religinis ir pasaulietinis.

Į senovės Indiją nuolatos veržėsi arijai, persai, graikai, arabai, mongolai ir kiti užkariautojai, kurie paliko pėdsakų indų kultūros istotijoje. Taigi Indijos menas – tai dabartinės Indijos, Afganistano, Pakistano, Kašmyro ir Nepalo menas. Indijos meno pagrindą sudaro induizmo ir budizmo religijos, papildytos helenistinės ir islamo kultūrų.

Pagal vyravusias brahmanizmo ir induizmo ideologijas svarbiausiais dvasinės kultūros elementai – dievybių formomis – menas turi išreikšti ne grožio idėjas, bet aukščiausias kosmines jėgas ir energijas, kurias įkūnija dievybės. Savarankiškiausiais menai indai laiko poeziją, muziką ir architektūrą.Tapyba ir skulptūra suvokiamos kaip pavaldžios architektūrai.

III a. pr. Kr. Atsitado pirmosios stupos, pastato architektūrinis tipas,įsitvirtinęs visose budistinėse šalyse: pusrutulio formos pastatai, imituojantys Budos kapą, juose paprastai laikomos relikvijos. Ant stupos viršunės statomas kubinis “dievo namas” arba relikvij.a iš brangaus metalo.Viršus užbaigiamas strypu su skėčiais. Statinys simbo- lizavo nirvaną. Jo paskirtis – relikvijų saugojimas. Stupas statydavo vietose, susijusio- se su legendomis, Budos ir šventųjų veikla.

Kitas monumenalus kultinis statinys – tai monolitinis akmeninis stupas, užbaigiamas kapiteliu su skulptūra. Ant stulpo išraižomi ediktai su budizmo religinėmis ir moralinėmis nuostatomis. Stulpo viršus puošiamas lotoso pavidalo kapiteliu su skulptūromis, simbolizuojančiomis šventus gyvūnus. Jų paskirtis – šlovinti valstybę ir propaguoti budizmo idėjas.

Urvų vienuolynai – tai urvuose iškaltos daugianavės salės su kolonomis, puoštos apvaliavisatūre skulptūra, akmens reljefais ir tapyba. Guptų laikais induistų šventykla įgavo klasikinę formą: pirmasis aukštas su laiptai, viršuje celė kulto atvaizdui, virš jos – pakopinis bokštas, simbolizuojanti Meru – pasaulio kalną. Vėlesniais laikais šios šventyklos buvo išplėstos, vartų bokštais.

I-III a. Ivdijos architektūroje formos tampa dekoratyvesnės. Statybinė medžiaga – plytos, vienas svarbiausių pastato architektūrinių elementų – skliautas. Iš pradžių skliautai formuojami iš išsikišančių akmens eilių ir mūro sienų be skiedinio. Tik XIII a., veikiant islamo kultūrai, pradedamas naudoti skiedinys ir atsiranda tikrų skliautų.

Vienas iš didžiausių architektūrinių ansamblių, sukurtų II a. pr. Kr. – VII a. , yra budistinė Adžantos šventykla. Andžanta – tai savotiškas vienuolynas-universitetas, kur gyveno ir mokėsi vienuoliai. Adžantos šventyklos, ištašytos 29 uolose, yra šalia vaizdingo Vaghoros upės slėnio. Adžantos skulptūriniai paminklai tęsia senas tradicijas, tačiau formos daug laisvesnės, tobulesnės. Šventyklų vidus beveik ištapytas.
Tapybos siužetai paimti iš Budos gyvenimo ir supinti su senovės Indijos mitologinėmis scenomis. Čia meistriškai vaizduojami žmonės, paukščiai, žvėrys, augalai ir gėlės

Indų skulptūros pradmenis siekia III tūkst. pr. Kr., tačiau specifiniai indiški bruožai išryškėjo tik Maturos skulptūros mokykloje, suformavusioje moteriško grožio ideolą: putnios deivės plonute talija, trijose vietose palinkusia poza.Vėlesniame Guptų mene susidarė vyriškas mišrus indų dievo ir sėdinčio ar stovinčio Budos skulptūros tipas. Budos ir kitų budizmo šventųjų įvaizdžiuose siekiama vaizduoti idealią asmenybę, kurioje harmoningai dera fizinis grožis ir pakylėta dvasinė ramybė.

Typybos srityje verta dėmesio vienuolynų sienų tapyba bei XI-XVI a. indų – islamo knygų tapyba.

KINIJOS MENAS

Kinijos kultūros istorija apima ilgą 5000 metų laikotarpį. Kinija sukūrė daug reikšmingų dalykų. Sudaryti pirmieji žzaigždžių žemėlapai ir mėnulio kalendorius, išrastas kompasas, popierius, rašalas, lako technika, šilkas, porcelianas.

XVI-XI a. pr. Kr.-Šango periode pradėjo foemotis sienomis apjosti stačiakampio plano miestai, kurių centre statomi valdovų rūmai, šventyklos. Gyvenamieji namai ir rūmai statomi iš tvirtai suplaktos žemės ir medžio mišinio bei akmenų. Šango periode rasta daug dirbinių iš bronzos, ypač buitinės ir kultinės paskirties indų, puoštų ornamentais. Būtent šiuo laikotarpiu susiformavęs ornamento stilius išsilaikys dar ilgus amžius. Paprastai bronziniai indai iš išorės padengiami simboliniais vaizdais, o viduje – hieroglifiniais įrašais, žyminčiais savininko vardą ar dovanojimą. Šango periodo simboliniai vaizdai tolimi realybei ir pasižymi abstrakčia forma. Ypač paplitę žaibo ir debesų spiralių vaizdiniai, fantastinių gyvūnų, drakonų debesyse atvaizdai, simbolizuojantys gamtos jėgų galybę. Pagal senovės kinų supratimą, šie vaizdai turė- jo maginę reikšmę – padėjo gauti iš gamtos dvasių gerą orą, lietų ar derlių.

Džon dinastijos laikotarpiu kultūrai ir menui didelę įtaką darė religinės-filosofinės daosizmo ir konfucianizmo sistemos. I tūkst. pr. Kr. Viduryje susiformavo pagrindiniai architektūros ir miestų planavimo principai. Statoma daug fortifikacinių įrenginių, atskiros apsauginės šiaurės karalysčių sienos pradėtos jungti į vieną ištisinę Didžiąj.ą kinų sieną su keturkampiais sargybos bokštais. Formuojasi karkasinės konstrukcijos, medinio stačiakampio plano pastato tipas. Plinta požeminiai dviaukščiai mauzoliejai, jų sienos ir lubos puošiamos sienų tapyba, inkrustacijomis, prie durų statomos akmeninės fantastinių gyvūnų statulos. Atsiranda būdingiausio kinų tapybos rūšys – tušo ir lako tapyba. Skulptūros daromos iš molio, medžio, bronzos.

Didžiulį vaidmenį kinų kultūros istorijoje suvaidino seniausia kinų išminties ir likimo spėjimo knyga, vadinama “Permainų knyga”. Joje simbolių, metaforų ir aiškinama ištisa pasaulėžiūros sistema. Čia pasaulis suvokiamas kaip savotiškas gemalas, kurio viduje jungėsi vyriškoji švesi jėga – jan ir moteriškoji tamsi, pasyvi – in. Šie du padariai neegzistuoja vienas be kito, jie nuolatos papildo ir keičia vienas kitą. “Permainų knyga” turėjo didelį poveikį tolesnei kinų estetinės minties ir meno raidai.

Valdant Cinų ir Chnų dinastijoms meno kalba norėta priminti žmonėms praėjusių “aukso amžių” dorybes. Sukuriami konstrukciniai ir dekoratyviniai architektūros pastatų elementai. Nedidelio formato paveikslai tapomi ant šilko, vėduoklių, širmų, ritinėlių, albumų lapuose.Paveikslams būdingi glaudūs tapybos, poezijos ir kaligrafijos ryšiai, kuriuos lėmė dekoratyvūs kinų rašmenys ir visoms trims meno šakoms bendra priemonė – teptukas. Chanų periodu paplinta keraminiai indai, puošti geometriniu ornamentu. Gaminami paauksuoti, inkrustuoti bronziniai veidrodžiai, siuvinėjamas šilkas, gaminami dirbiniai iš nefrito.
Atkeliavus budizmui statomos pagodos, medinės šventyklos. Imperatorių kapų alėjose,vadinamosiose Dvasių gatvėse, statomos gyvūnų akmeninės statulos. Sukuriami pirmieji dailės teorijos veikalai.

Tangų dinastijos laikotarpio architektūra ir dailė pasižymi formų didingumu ir tobolumu. Tapyboje susiformuoja naujos paveikslų rūšys: portretas, gėlių ir paukščių, aninalistinis. Ypač suklesti porceliano dirbiniai.
Penkių dinastijų laikotarpiu įsteigiamos pirmosios dailės akademijos, jose daug dėmesio skiriama tapybos teorijai ir technikai.
Sungų dinastijos laikotarpio pagodos aukštesnės, lengvesnės, miestuose įrengiami dirbtiniai sodai su ežerai, skulptūrai būdingos ištęstos formos, manieringi judesiai. Klesti peizažas.
Mongolų Jaunų dinastijos laikotarpio architektūra ir dailė laikėsi Tangų ir Sungų meno tradicijų. Ypatingų aukštumų pasiekė tapytojai – poetai.
Mingų ir Cingų dinastijų laikotarpiais susiformuoja simetriško, taisyklingo plano miestai su išorine ir vidine dalimi. Vidinio miesto centre stovėjo vadinamasis Draudžiamasis miestas su dideliais imperatoriaus rūmų ir šventyklų kompleksaia. Taikomojoje dailėje ėmė dominuoti raudono lako dirbiniai ir porcelianas.

Kinų dailės kūriniai Europoje pirmąkart pasirodė XVII a. pab. Dailieji amatai buvo masiškai mėgdžiojami ir importuojami. Ypač mėgti lako dirbiniai, porceliano indai ir skulptūrėlės, šilkas, vėduoklės ir kt. Ornamentinės graviūros, baldai, net ištisos patalpos buvo puošiamos kinų gyvenimo scenomis. Rūmų parkuose buvo įrengiami kinų stiliaus paviljonai ir pagodos.

KRETOS-MIKĖNŲ MENAS

Pagal jūros pavadinimą vadinta ėgejų, pagal pagrindinių miestų pavadinimus – Kretos-Mikėnų vardu. Ši kultūra gyvavo apie du tūkstančius metų.

1900 m. pradėjo kasinėti Kretos salą. Ji atrado žymiausią Kretos architektūrinį paminklą – Knoso rūmus. Juos sudarė šimtai įvairiausių patalpų, kurios juosė didįjį paradinį kiemą. Tarp jų – sosto salė, kolonų menės, apžvalgos terasos, aibė kambarių. Įrengta kanalizacija ir vandentiekis, klozetai, stiklinės durys, liftai, plokštelėsmis išklotos maudyklės ir vonios tokios pat formos kaip dabar. Įęjimai, koridoriai netikėtai sukasi, kyla arba leidžiasi. Tai atitinka graikų mite aprašytą Labirintą, kuris priklausė Kretos valdovui Minui.
Knoso rūmų sienos buvę su daugybe freskų, spalvotų reljefų. Geriausiai išsilaikęs – “Karaliaus žynys”. Kiti sienų tapybos fragmentai vaizduoja deives, žynes, merginas ir vaikinus ritualinių žaidimų su jaučiu metu., augalus ir gyvūnus.Moterų atvaizdai tapyboje ir skulptūroje labai išdailinti: talija plonytė, rankos nuogos ir išpuoselėtos, noselė plona ir maža, su kuprele, burnytė vos besišypsanti, šukuosena įmanti – į garbanas įpinta perlų, suknelę puošia melsvi ir tamsiai mėlyni krinolinai.

Rasta tik daug nedidelių fajansinių deivių skulptūrėlių, ypač deivių su gyvatėmis. Kretiečiai – puikūs keramikos meistrai. Jie išrado žiedžiamąjį ratą ir glazūras. Rasta daug raižytų molinių indų. Jūros motyvų ypač gausu vadinamojo kamarių stiliaus vazose.

Mikėnų akropolio rūmai neišliko, jie buvo aiškaus ir griežto plano.Aplink centrinę dalį – megaroną – išdėstytos kitos patalpos, priekyje – portikas. Tai buvo graikų šventyklų portikų užuomazga. Statytos kupolinės kapavietės.

SENOVĖS GRAIKIJOS MENAS

Senovės graikų meno istorijoje išskiriamos trys epochos:
– archajinė, arba senoji epocha – VII – VI a. pr. Kr.
– klasikinė, arba klestėjimo epocha – V – IV a. pr. Kr.
– helenistinė, arba vėlyvoji epocha – III – I a. pr. Kr.
Gaikų kultūra paplito toli už tėvynės ribų. Antikinės Graikijos menų hierarchijoje, kaip ir Egipte, išskirtinį vaidmenį atliko architetektūra ir skulptūra. Graikai perėmė ne tik daugelį egiptiečių architektūros ir skulptūros kanonų,architektūros elementų bet ir svarbiausią principą – plastinį tikrovės suvokimą.
Didžiausias graikų statybos meno pasiekimas – šventyklos. Paprastai šventykla buvo statoma ant laiptuoto pagrindo. Joje buvo belangė patalpa, kurioje stovėjo dievybės statula. Pastatą supo viena arba dvi kolonų eilės. Jos laikė perdenginius ir dvišlaitį stogą. Apytamsėje vidinėje patalpoje prie dievybės statulos galėjo lankyti tik žyniai. Didžiausias dėmesys buvo skiriamas išoriniam šventyklos grožiui ir harmonijai, nes paprasti žmonės matė tik šventyklos išorę.

Šventyklos buvo statomos pagal tam tikras taisykles, kurio tiksliai nurodydavo šventyklos dydį, jos dalių santykius ir kolonų skaičių.

Priklausomai nuo kolonos tipo graikų architektūroje:
– dorėninis, dorėninė kolona šiek tiek žemiau vidurio platėja, yra paprasta, kresna, suteikia tvirtumo įspūdį. Šventyklos, pastatytos su šiomis kolonomis, dažniausiai skirtos dievams vyrams.
– jonėninis, jonėninė kolona puošnesnė ir grakštesnė. Ji turi pagrindą – bazę. Vidurinė kapitelio dalis panaši į pagalvę, galai susukti spirale. Tai – voliutos. Šventyklos su jonėninėmis kolonomis skirtos deivėms moterims.
– korintinis, korintinė kolona dar lieknesnė, siekiant didesnio prašmatnumo turi aukštesnį taurės pavidalo kapitelį, išpuoštą dviem trim akanto lapų eilėmis. Šventyklos su korintinėmis kolonomis statytos ir deivėms moterims, ir “švelnesniems” dievams vyrams.
Klasikinės graikų estetikos idealus ir meno kanonus nusako antikos filosofų
Susiformuluotos svarbiausios grožio savybės – tvarkingumas,simetriškumas, apibrėžtumas, proporcijos, saikas, harmonija.
Pats didžiausias graikų klasikinė epochos architektūros paminklas yra Akropolis. Akropolis – atn kalno esanti antinio miesto dalis su įtvirtinimais. Čia buvo valztybės iždas, biblioteka, paveikslų galerija. Akropolio architektai rėmėsi rimto ir pusiausvyros principais, pagrindinis portalas atsuktas į rytus.

Akropolio ansamblį sudaro:
– vakariniai vartai – Propilėjai,
– pinakoteka
– Nikės, – Apteros šventykla
– Erechtejonas – šventykla šiaurinėje kalvos dalyje, skirta Atėnai ir Poseidonui
– Partenonas. Jis skirtas Atėnei Partenos – Atėnei Mergelei. Ties rytinėmis Pastenono durimis, kur buvo altorius, skulptūrinė frontono grupė vaizdavo Atėnės gimimą iš Dzeuso galvos. Partenono viduje stovėjo didinga 12 m aukščio Atėnės statula iš dramblio kaulo ir aukso.
Menų hierarchijoje iškyla skulptūra. Skulptūrinis, plastinis tikrovės suvokimas
Būdingas visoms graikų dailės sritims. Žmogus tampa grožio vertinimo išeities taškas ir pagrindiniu kriterijumi. Klasikinio periodo pabaigoje dauguma meistrų nesitenkina paviršiniu tikrovės mėgdžiojimu, o siekia perteikti žmogaus dvasios savybes. Skulptūrų paskirtis įv.airialypė. Statulos – tai aukos dievams, padėka už pergales, globą. Dekoratyviniais reljefais buvo puošiami šventyklų frontonai ir kitos architektūrinės deta-lės.

Archajinėjė Graikijoje populos, vadinamosios kuros, vaizdavusios tiek dievus, tiek žmones. Paplitusios ir koros – ilgais drapiruotais rūbais apvilktų merginų statulos Skulptūros buvo kalamos iš akmens, skobiamos iš medžio, lipdomos iš molio ir dažomos. VI a. pr. Kr. Antroje pusėje atsirado ir pirmosios bronzinės skulptūros.

Žymiausi skulptūriai:
– Fidijas (Akropolio skulptūros, Atėnės ir Dzeuso statulos)
– Polikletas (Doriforas)
– Mironas (Disko metikas)
– Praksitelis (Hermio galva, Apolonas Sauroktonas)
– Skopas (Menadė, Vežėjas)
– Lisipas (Aleksandro Makedoniečio galva)
– Agesandras (Milono Afroditė)
V a. pr. Kr. – Graikijos meno suklestėjimo arba klasikos laikotarpis. Antroji amžiaus pusė, valdant Perikliui, vadinama Graikijos “aukso amžiumi”. Tuo metu architektūra ir skulptūra tapo lygiavertės meno sritys. Įsigali realistinio vaizdavimo metodai ir išraiškingumas, perteikiant figūros judesį. Mėgstamiausia medžiaga – bronza, marmuras.

Helenizmo laikotarpiu prasideda intensyvūs Rytų ir Vakarų kultūrų mainai. Pagrindiniuose helenistinės kultūros centruose sukuriami milžiniški architektūros ansambliai, klesti vaizduojamosios dailės stilių įvairovė.
Atėnuose buvo ištisas amatininkų kvartalas – Keramikas. Keramikos menas senovės graikijoje labai vertintas,apie tai byloja vazos įrašyti žiedėjų bei tapytojų vardai Žymiausias iš tapytojų buvo meistras Egzekijas. Mėgstamiausi jo siužetai – Heraklio žygdarbiai, graikų ir amazonių kovos, scenos iš “Iliados”.

VI a. pr. Kr. Ypač suklestėjo juodafigūrė keramika – vadinamasis juodafigūris vazų stilius, pakeitęs vyravusį kiliminį stilių, kuriame ornamentai ir figūros dėstomos horizontaliomis juostomis. Atėnų keramikai molį prieš degdami dažydavo ochra, kuri suteikdavo vazoms raudonai oranžinį atspalvį. Tokiame fone juodu laku buvo tapomos žmonių ir žvėrių figūros, ornamentai. Juodafigūrės keramikos piršinys – siluetinis.

Maždaug 530 m. pr. Kr. Atėnų meistrai sukūrė raudonfigūrę vazų dekoravimo techniką. Išdegtos vazos paviršiuje jie apibrėždavo piešinio kontūrus, likusį plotą nudažydavo: linijomis išryškindavo veido bruožus, kūno raumenis, rūbų klostes. Žy- miausias raudanfigūrių vazų meistras buvo Eufronijus.

SENOVĖS ROMOS MENAS

Romos valstybės epochos:
– Karalių epocha (VIII-VI a. pr. Kr.)
– Respublika (VI a. pab.-30 m. pr. Kr.)
– Imperija (30 m. pr. Kr.-476 m. po Kr.)
Graikijos – romėnų menas išsivystė veikiant Vakarų ir Rytų įtakoms. Iš etruskų romėnai perėmė mūrų, arkų ir skliautų sistemą, kurią savaip pertvarkė. Iš Graikijos perėmė išorines dekoracijas ir keletą plano elementų.

Pirmieji romėnų mūrai buvo iš džiovinto molio. Pastatans perdengti romėnai statė akmens arkas, paprastus skliautus ir kupolus, akmenų sutvirtinimui pradėjo naudoti klinčių skiedinį, išrastą I a.Romėnų netenkino lygios monumentalaus statinio sienos.Jas puošė graikiškų architektūrinių orderių elementais. Pastatyta ant etruskų piliorių graikų kolona virsta piliastru.Arkadų statymas viena ant kitos kuria aukštyn kylančių kolonų ir frizų sistemą.
Romėnų pastatų tipai:

Šventykla. Romėnų šventykla iš etruskų perėmė aukštą monumentalų pastato cokolį, didelę priešakinę salę ir aukštą dvišlaitį stogą. Šoninės graikiškos kolonos virsta dekoratyvinėmis piliastrų eilėmis. Romėnų šventyklai būdingi lopšio skliautai. Romėnai state keturkampio ir apskrito plano šventyklas, žinomas jau graikams ir estruskams. Žymiausias toks kupolinis statinys yra Romos Panteonas – visų dievų šventykla.Tai vienintelė antikinė šventykla,kuri ir vėliau išliko maldos namais – krikščionybės eros pradžioje ji buvo paversta bažnyčia ir visiems laikams saugota nuo sunykimo. Tai milžiniška apvali salė su kupoliniu stogu ir apvalia kiauryme viršuje, pro kurią matyti atviras dangaus. Šventykloje nėra langų, bet iš viršaus krintanti šviesa tolygiai apšviečia. visą patalpą. Todėl viduje nejuntamas sunkumas, nors sienų storis – 6 m. Panteono nišose stovėjo romėnų dievų skulptūros. Panteone palaidotas ir žymusis italų brandaus renesanso dailininkas Rafaelis.

Svarbiausi romėnų architektūros pasiekimai buvo ne šventyklos, o pasaulietinė architektūra. Tai bazilikos, termos, amfiteatrai, teatrai, cirkai, rūmai, vandentiekiai, tiltai, triumfo arkos ir forumai.

Romėnų bazilika. Dideliam mugės statiniui Graikija pridėjo portikus ir kolonadą. Romoje jie virto susirinkimų sale. Pastatas yra stačiakampio plano, dažniausiai turi tris navas. Romoje bazilika buvo pasaulietinis statinys, vėliau tapo krikščionių bažnyčia – bazilika.

Romėnų amfiteatras statomas aplink apvalią aikštę. Keturios viena ant kitos pastatytos arkados sudaro išorinę sieną. Viduryje iškasama sudėtinga, apdengta skliautais galerijų sistema. Visi koridoriai ir laiptai padaryti pagal aiškų plana, kuris automatiškai suskirsto minią. Pats didžiausias antikos amfiteatras vadinamas Koliziejumi. Koloziejus elipsės formos, kurios perimetras 524 m, aukštis – 48,5 m. Viršuje įrengta 240 stiebų, ant kurių reikiamu metu būdavo įtempiamas tentas. Koliziejuje vyko gladiatorių kovos, žvėrių pjudymas, pirmųjų krikščionių žudymas. Statydami Koliziejų romėnų architektai taikė visus graikų orderių tipus.
Teatras. Kaip ir Graikijoje, romėnų scena – architektūrinis portikas, šalia statomi pusiau apskriti akmeniniai laiptai. Statinį juosė arkados ir sienos. Žinomas akmeninis Pompėjos, Marcelijaus, Romos teatras .

Romėnų cirke žiūrovų laiptai statomi aplink ilgą bėgimo taką, kuris pradedamas mažomis atskiromis patalpomis vežimams ir arkliams. Centrinę tako ašį žymi obeliskų ir įvairių paminklų eilė, rodanti bėgimo kryptį. Garsūs Maksencijaus, Romos Didysis ir Nerono cirkai,Konstantinopolyje Aleksandro Severo pastatytas Hipodomas
Termos – viešos romėnų pirtys. Didžiuliai rūmai statomi aplink keturkampį kiemą. Terma turėjo keletą patalpų: gimnastikos salę, soliariumą, baseiną, akademijos sodą, susirinkimų, pasivaikščiojimų ir žaidimų vietas, paskaitų sales ir net biblioteką. Žymiausios Romos termos: Tilto, Diokletiano ir Karakalos.

Puošnios triumfo arkos statytos pergalėms kare pažymėti arba kaip memorialas. Arkos žymėjo įėjimą į miestą arba kelių sankryžą. Triumfo arką sudarė centriniai orderiais puošti vartai ir du šoniniai siauresni praėjimai. Dažnai virš atiko ketverto arklių tempiamas karo vežimas. Arkas puošė kolonos, frizai, statulos ir paneliai. Žymiausios arkos: Tito, Konstantino.

Akvedukai. Tai daugiaaukščiai arkiniai tiltai, laikantys vandentiekio latakus. Pirmasis žinomas jau 312 m. pr. Kr. Romoje. Akvedukų ilgis svyravo nuo 16 iki 132 km.
Forumas. Miesto centre didelė, keturkampė, aptverta kolonadomis aikštė, aplink kurią statyti svarbiausi miesto pastatai: šventyklos, bazilikos, teismas. Vienoje aikštės pusėje buvo triumfo arka, kitoje – bazilika. Viduryje forumo stovėjo imperatoriaus statula. Kiti pastatai – termos, teatrai, koliziejai – statyti aplink šiuos statinius.

Didžiąją dalį skulptūrų sudarė graikų darbų kopijos. Be kopijavimo romėnai plėtojo dvi savarankiškas skulptūros sritis – skulptūrinius portretus ir istorinius reljefus. Romai tapus imperija, į imperatoriaus biustą buvo žiūrima su baiminga pagarba. Skulptoriai vaizdavo imperatorius tikroviškus ir nepagražintus, todėl Pompėjų, Augustą, Titą ar Neroną mes regime tarsi gyvus.

Romėnų skulptūroje ypatingas dėmesys skirtas kovų siužetui. Pavienės aukštos kolonos statytos viena šalia kitos kaip siena ar pastatas. Jas puošė mūšių scenų bareljefai ir horeljefai, sukdamiesijie kilo aukštyn iki pat kolonos viršuje esančios statulos. Reljefais puoštos ir triumfo arkos.

Pompėjos miestas, nuo XVIII a. atliekami kasinėjimai. Atkastų namų sienos supažindina su senovės Romos tapyba. Jau tuo metu dailininkai mokėjo vaizduoti erdvinę perspektyvą. Sieninės tapybos paveiksluose vaizduojami peizažai, architektūriniai statiniai, žmonių figūros, ornamentai, namų grindis .puošė mozaikos.

LITERATŪRA:
Meno istorijos ir dailės pagrindai
Dailės istorija
Enciklopedija
internetas

Leave a Comment