FILOSOFIJA, MENAS IR GROŽIS

Filosofija
FILOSOFIJA, MENAS IR GROŽIS
Referatas

TURINYS
1. Įvadas 3
2. Grožio problema 4
3. Koks turėtų būti mūsų santykis su grožiu? 5
4. Kas blogiau žmonių giminei – netekti akies ar ausies? 6
5. Meno autonomiškumas 6
6. Skonis 7
7. Mėgdžioti ar kurti iš naujo? 8
8. Menas padaro daiktus regimus 8
9. Literatūros sąrašas 9

ĮVADAS
Filosofija yra susijusi su mokslu bei religija, taip pat su menu, tačiau daugeliu požiūrių nuo jų skiriasi. Adorn šitaip apibūdina filosofijos ir meno kalbos skirtumą: “Priešingai negu menas, filosofija sąvokomis išreiškia tai, kas sąvokomis neperteikiama, arba, kitaip tariant, ji mąsto apie tai, apie ką neįmanoma mąstyti. Grumdamasi su šiuo paradoksalumu, mėgindama įveikti prieštaravimą, kuris attrodo neįveikiamas, filosofija įgalina tokį dalyką, kaip būtent savo pačios egzistavimą <.>. Mene tiesa arba objektyvumas, arba absoliutas įgyja išraišką, o filosofijoje, atvirkščiai, – išraiška, bent jau yra tokia tendencija, tampa tiesa. Dėl to pačiai filosofijai, jeigu ji nori įveikti šį paradoksalumą, taigi pasakyti kas nepasakoma, yra būdingas nuolat didėjantis, judantis į priekį, besivystantis prieštaringumas, ir šį prieštaringumą visuomet sąlygoja ji pati, tad filosofijos tikslas – sąvoka išreikšti tai, kas nėra sąvoka, o kalba pasakyti tai, ko negalima pasakyti” (Th.W.Adorno, 1973).
1917m. prancūzų tapytojas Marcel Duchamp paasiuntė į Nepriklausomų menininkų draugijos (Society of Independent Artists) parodą Niujorke anonimą, neva R.Mutto kūrinį, pavadintą “Fontanas”. Iš tikrųjų tai buvo prie sienos tvirtinamas pisuaras. Parodoje į objektą niekas neatkreipė dėmesio tol, kol Duchamp leidžiamame žurnale nepasirodė to objekto nuotrauka ir straipsnis “R

Richardo Mutto byla”. Straipsnyje buvo toks sakinys: “Visiškai nesvarbu, ar ponas Muttas pats savo rankomis padarė “Fontaną”, ar ne, svarbu, kad jis jį pasirinko”.
M.Duchamp akciją pradėjo klausimu: “Ar galima daryti kūrinius, kurie nėra meno kūriniai?”
Ar tas gatavas objektas (ready-made), pavyzdžiui, butelių džiovintuvas, parsineštas iš parduotuvės, iš tikrųjų yra meno kūrinys, ar tai tik pačios meno institucijos kvestionavimas? Veltui šiandien keltume tokį klausimą: tuomet reikėtų klausti apie “viską, kas yra turėję tokį didelį poveikį”. Tai, kad ready-made daiktai buvo kvalifikuoti kaip menas, yra istorinis faktas. Viename interviu pats Duchamp nenoromis prasitarė: “Prašom įsidėmėti, aš nenorėjau iš to padaryti meno kūrinio”. Modernaus meno nuostata buvo įveikti tradicines vertybes, kurias reprezentavo aristokratija, religija ir amatai, “ne dėl to, kad tos vertybės savaime būtų taapusios absoliučiomis, o dėl to, kad jos apsikrovė išnaudotojiškos valdančiosios klasės ipotekomis ir tai įgalino pamėgdžioti aristokratiją, a priori operuoti religiniais įsitikinimais bei reprodukuoti kultūrines formas. Todėl reikėjo iš naujo permąstyti meno reikšmę – meno, kuriamo turto pagrindu, o turtu kiekvienas žmogus linkęs remtis; be to, menas visiškai nepriklauso nuo kultūrinių tradicijų ar socialinių privilegijų. Naujasis menas turėjo gimti tiesiogiai iš jausmo ir patyrimo, remtis elementaria vizualine abėcėle ir tokia pačia paprasta sintakse. Negana to, buvo pradedama nuo prielaidos, kad augant es
stetiniam jausmui bei meninio atskyrimo galimybėms galia patirti ir “skaityti” gali virsti galia išreikšti save ir artikuliuoti. Galutinis moderniosios avangardistinės utopijos tikslas buvo įsitikinti, kad “kiekvienas turėtų būti menininkas”(Th. de Duve, 1989).
Ready-made – tai pasekmė, o kartu ir patvirtinamas faktas, jog modernusis estetinis sprendimas apie daiktą skamba ne kad “tai yra gražu (bjauru)”, o kad “tai menas (arba nemenas)”.
Tokia Duchamp akcija buvo atsisveikinimas su tradicija, su meno istorijos ir filosofijos nuostatomis, perduodamomis iš kartos į kartą. Šis procesas niekada nebuvo nuolatinis; būdavo jame ir krizės momentų ir lūžių.
“Savaime suprantama buvo bent tai, kad meno srityje negali būti nieko savaime suprantamo. Pats menas yra problematiškas, ypač jo santykis su visuma, pagaliau jo teisė egzistuoti” (Th.W.Adorno, 1970).
Paleisdamas į pasaulį savo ready-made, Duchamp iškėlė klausimą, kokios yra meno atsiradimo prielaidos ir ko reikia, kad objektas būtų pripažintas kaip meno kūrinys.

GROŽIO PROBLEMA
Kas gi yra grožis? Atsakyti į šį klausimą estetikai stengėsi daugelį amžių. Grožio apibrėžimas kėlė mokslinius ginčus dar antikos epochoje. Tie ginčai, nors ir kito lygio, tebevyksta ir mūsų dienomis. Nuomones šiuo klausimu sąlygoja pradinių metodologinių nuostatų nevienodumas.
Norint apibrėžti grožį kaip reiškinį, būtina atsakyti į tokius klausimus: Ar jis iš esmės yra objektyvus ar subjektyvus, savitas gamtai ar galimas tik visuomenės gyvenimo sąlygomis? Ar yra objektyvūs jo būties matmenys, ro

odikliai, normos? Ar jis žmogui praktiškai naudingas ar nenaudingas?
Platonas teigė, kad puikumas, arba grožis, yra objektyvi idėja, egzistuojanti transcendentiškai. Ji “egzistuoja amžinai, neatsiranda, nesunaikinama, nedidėja, nemažėja”. Šią koncepciją plėtojo Augustinas, Tomas Akvinietis, J.Vinkelmanas, F.V.J.Šelingas, G.V.F.Hėgelis ir kiti. Kita, metafiziškai priešinga koncepcija tvirtina, kad grožis yra kažkas, kas grynai subjektyvu. Jo šaltinio reikia ieškoti individualioje žmogaus sąmonėje, o ne objektyvioje tikrovėje. “Grožis, – rašo D.Hum’as, – nėra savybė, egzistuojanti pačiuose daiktuose; ji egzistuoja vien tik dvasioje, stebinčioje juos, ir kiekvieno žmogaus dvasia įžiūri kitą grožį”. “Grožis, – pastebi Kantas, – tai kažkas tokio, kas priklauso vien tik skonio sričiai”. Atitinkamas pažiūras plėtojo taip pat ir J.Folkeltas, T.Lipsas, B.Kročė ir kiti. Toms pažiūroms būdingos tipiškos gnoseologinės subjektyvizmo gairės.
Dar senovės Graikijos filosofai grožio matu laikė skaičių santykius (pitagorininkai), simetriją, daiktų proporcijas (Aristotelis). Esama priešingų pažiūrų dėl grožio bei naudos santykio. Dalis estetikų ir filosofų laikosi pragmatizmo pozicijų. Jie suvokia grožį, kaip to, kas praktiškai naudinga, išraišką. Būdingos šiuo atveju yra M.Giujo pažiūros. Jis tvirtina, kad “naudingumas” yra “pirmoji grožio pakopa”, kad visi žmogaus pojūčiai ir tokios pagrindinės jo funkcijos, kaip kvėpavimas, judėjimas, reprodukcija, mityba, “gali įgauti estetinį pobūdį”. Kiti autoriai laiko grožį absoliučia naudos, objektyvaus gyvenimiško žmogaus poreikio priešybe. Žmogaus skonis, orientuotas į grožį, I.Kanto žodžiais “pretenduoja ti
ik į autonomiją”. Tai reiškia, kad estetinis sąmonės matas yra iš vidaus vienpusiškai subjektyviai sąlygotas.
Grožis nėra nei gamtinis materijos atributas, egzistuojantis iki socialinės tikrovės atsiradimo žemėje, nei vidinis, vien tik apriorinis ir subjektyvus žmogaus sąmonės produktas. Žavintis ir paslaptingas grožio pasaulis turi sudėtingesnę struktūrą ir daugybę aspektų. Grožis – ši trapi mūsų kultūros vertybė visada suponuoja dviejų – objektyvios ir subjektyvios – pusių buvimą. Žmogus stebi tam tikrus daiktus, procesus, reiškinius, teikiančius jam estetinį pasigėrėjimą. Tą pasigėrėjimą teikia ne kūniškų, o dvasiškų poreikių, psichinių socialinio gyvenimo siekių patenkinimas. Kitaip tariant, grožis adresuotas žmogaus sąmonei kaip aukščiausioji tikrovės suvokimo forma. Jo būdingi bruožai būdingi dvasinei visuomenės pažangai.
Grožis turi vertę, egzistuoja tik kaip būtis žmogui. Estetizacijos objektas patenkina tik tam tikrus subjekto poreikius. Be to, žmogus sąmoningai ar nesąmoningai vertina daiktus, kuriuos jis stebi, kurie jam patinka. Arba, kitais žodžiais tariant, gamtoje pačioje savaime estetinių santykių nėra. Būties daiktai ir procesai yra gražūs arba bjaurūs tik žmogaus – socialinio gyvenimo produkto – atžvilgiu. Ta prasme jie turi estetinių vertybių savybę.
Grožis turi dvasinę vertę. Iš jo niekada nekyla naudingumo santykis su daiktais, kuriuos žmogus stebi. Jis nekutena skonio ir uoslės nervų, neteikia malonumo epidermiui. Šia prasme grožis visiškai nenaudingas kūnui. Estetinis malonumas – tai visada dvasios, intelekto malonumas. Kai mes valgome sultingą prinokusį obuolį, jo spalvos ir formos grožis netenkina skrandžio poreikio. Grožį suvokia dvasia, jis teikia nepaprasto, aukščiausio malonumo.
Estetinis santykis su tikrove yra aukščiausias žmogaus elgesį ir tobulėjimą konkrečioje socialinėje aplinkoje reguliuojantis mechanizmas. Čia kalbama apie sudėtingas ir tarpiškas, nepaprastai subtilias, stipriai veikiančias tikslingumo apraiškas. I.Kantas turėjo rimto pagrindo pareikšti: “Grožis – tai daikto tikslingumo forma, nes ji suvokiama jame, neturint tikslinio vaizdinio”.
Platono dialoge “Hipijas I” Sokratas klausia, kas yra grožis. Panašiai kaip ir kituose dialoguose šis klausimas pasukamas truputėlį kitu šonu: kas gi yra gražu? Uždavę sau tokį klausimą, Hipijas ir Sokratas paeiliui išskaičiuoja, kas jų nuomone, yra gražu: “graži mergaitė”, “graži kumelė”, “graži lyra”, taip pat ir “gražus puodas”.
“Hipijas: Aš manau, Sokratai, reikalas yra tas: beje ir indas yra gražus, nes toks jis padarytas, tačiau visumos negalima laikyti gražia, ypač kai lyginame ją su arklių, merginų grožiu, o kad ir šiaip su grožiu apskritai.
Sokratas: Gerai! Dabar suprantu, Hipijau, kaip taip klausiančiam žmogui tu prieštarautum. Ar tu nežinai, žmogau, – sakytum tu, – kad Heraklitas buvo teisus pastebėjęs, jog gražiausia beždžionė, palyginti su žmogumi, yra bjauri? Taip ir pats gražiausias ąsotis bus bjaurus, jei jį lyginsime su mergaite, kaip kalba išmintingasis Hipijas.”(Platonas, Hipijas I).
Kalbėdamas su Hipijumi, Sokratas nurodo jam, kad grožis yra valdomas tam tikros tvarkos pagal rangą, kad ta tvarka kartais priklauso nuo pradinio taško, kuriuo prasideda svarstymas, kad grožis, palygintas su kitu, tobulesniu grožiu, atrodo bjaurus. Kadangi pats išskaičiavimas tų, kurie yra gražūs, pasirodė problematiškas, taip ir nebuvo atsakyta, kas yra grožis. Ar jis ne tai, “kuo visi puošiasi ir atrodo gražūs? Ar ne todėl, kad ta sąvoka jiems tinka?” Bandydamas rasti grožį tokį, kad niekas niekur ir niekada neatrodytų bjaurus, Hipijas atsimuša į lemties sieną:
“Sokratas: Įsižiūrėk tiktai! Ar nepradėsim tuomet kalbėti apie lemtį, kad tai, ką visi kartu ir kiekvienas atskirai turi savyje, ir daro juos gražius? Ar ne todėl jie ir yra gražūs? O gal nei vienas, nei kitas atvejis?
Hipijas: Tai kaip tik dingsi man galvoje” (Platonas, Hipijas I).
Sokratas duoda Hipijui ir kitų pasiūlymų: “Tik pažiūrėk! Jeigu jau pasakėme, kad mums pasitenkinimą teikia ne bet kokia malonumo rūšis, tai tik tai, kas džiugina klausą ir regą, gali būti grožis. Argi dėl to kariausime? Kaip gražūs žmonės mus žavi, Hipijau, taip ir meno kūriniai, paveikslai ar skulptūros, jeigu jie yra gražūs mūsų akiai; taip pat ir gražūs tonai, visa muzika ir kalbos, ir poezija mus veikia taip pat” (Platonas, Hipijas I).
Bandymas apibrėžti grožį, kaip per akis ir ausis mus pasiekiantį malonumą, kaip konstatuoja Sokratas, susiduria su dar viena problema, kai tik pokalbio dalyviams iškeliamas toks klausimas: “O kodėl gi jūs Hipijau ir Sokratai, iš daugybės malonumų apskritai išskyrėte vieną būdą patirti malonumą, kuris jums ir yra grožis? Negi tai, kas ateina su kitais pojūčiais, su maistu ar gėrimais, su lytiniais ar kitais panašiais malonumais, pasakysite jūs, nėra gražu? Negi pasakysite, kad tai nėra malonu, o gal malonumą patiriame tik matydami ir girdėdami?” (Platonas, Hipijas I).
Pasitenkinimas yra patyrimo kokybė. Toks pat būtų ir grožis, jeigu jis būtų tapatinamas su malonumu. Bet pirmiausia tai liestų subjektą, o ne objektą. Jeigu objektai, pavyzdžiui, gražūs žmonės, meno kūriniai, eilės ir kita teikia drauge ir malonumą, ir pasitenkinimą, jie gali būti kartu ir gražūs. Bet ir šiuo atveju įvardinti grožio esmę, vadinasi, išskaičiuoti visus tuos pojūčius, kurie patiriami kaip gražūs. Šis siekis darosi problematiškas ir dėl to, kad ne visi pojūčiai vienodai vertinami: paisoma skirtumo tarp “aukštesniųjų” ir “žemiškųjų” pojūčių.
Visi mėginimai apibrėžti grožį patiria nesėkmę. Pokalbio pabaigoje Sokratas konstatuoja: “Dabar, atrodo, supratau patarlę, kad grožis yra sunkiai suvokiamas dalykas”.

KOKS TURĖTŲ BŪTI MŪSŲ SANTYKIS SU GROŽIU?
Būtina padaryti išvadą, kad grožis yra tokios pat prigimties, kaip ir gėris, formos bei garsai. Todėl nepavadintume gražiu nė vieno iš tų trijų dalykų, jeigu kiekvienam iš jų netiktų bendras grožio apibrėžimas. Pagal Arnoldą Schönbergą, grožis atsiranda tik nuo to momento, kai neproduktyvūs žmonės ima jo pasigesti. “Anksčiau jis neegzistavo, nes menininkui jis nėra būtinas. Jam pakanka tiesos. Jam pakanka išreikšti save. Pasakyti tai, kas turėjo būti pasakyta pagal jo prigimties dėsnius. Tačiau genialaus žmogaus prigimties dėsniai yra būsimosios žmonijos dėsniai. Vidutinybės nuo jų atšlyja, nes tie dėsniai yra geri. Neproduktyvus žmogus turi tokį stiprų potraukį priešintis gėriui, kad juo nuogybei pridengti būtinai prireikia grožio, kurį netyčia yra padovanoję genijai. Tačiau grožis, koks jis egzistuoja apskritai, yra nepagaunamas dalykas, nes jis yra tik ten, kur kas nors savo vaizduotės galia pajėgia jį iššifruoti bei iškelti aikštėn; jis yra kuriamas vien vaizduotės jėgos, kiekvienąsyk vis iš naujo, kai tik kas nors jį pamato. Jis gimsta kartu su tuo pamatymu ir nyksta, kai tas matymas pasibaigia. Visa kita yra tik plepalai. Kita grožio rūšis, kuri reglamentuojama taisyklėmis ir egzistuoja įsprausta į tvirtas formas, ir yra ta, kurios ilgisi neproduktyvūs žmonės. Menininkui toks grožis yra antraeilis dalykas, kaip ir bet kokia kita tobulybė, nes jam pakanka jo ilgesio. Tuo tarpu vidutinybės nori konkrečiai turėti grožį. Bet ir menininkui grožis reiškiasi, kad ir tiesiogiai jo nenorėtas, nes menininkas siekė tiktai tikroviškumo. Tik tikroviškumo! Tepabando siekti to tikroviškumo neproduktyvus žmogus. O menininkui jis prieinamas, nes tūno jame pačiame. Menininkas išreiškia grožį išspausdamas jį iš savęs.” Arnoldas Schönbergas teigia, kad grožis pasaulyje egzistuoja tik dėl vieno dalyko: gamtoje vyksta kongenialus negenialaus elemento judėjimas, galimybė iškentėti pajutus, ką išgyvena Didysis ir grožis gimsta kaip tą nuostabią atjautos galią lydintis reiškinys, iškeliantis vidutinybę virš jos pačios, kaip kad genijaus gamtoje daromų būtinų darbų šalutinis produktas.
“Iš prigimties niekas nėra gražus pats savaime, net tonas. Savaime suprantama, kad jis nėra ir bjaurus. Vienoks ar kitoks jis tampa priklausomai nuo to, kas ir kaip tą toną išgauna. Kodėl gi vienus akordus vadiname gražiais, o kitus – ne? Bent iš pradžių jie nėra gražūs, jie niekuomet savaime ir netaps gražūs. Jeigu jie tiesiog į žmogų neprabyla, tai vis dėlto žmogus pamažu gali su jais apsiprasti. Vėliau jie įkvėps tokius grožio jausmus, kurie bus tolygūs nuo seno įprastiems. Klausa irgi dažnai pasirodo esanti nenuovoki, ji taip pat turi prisitaikyti. Ir žmogui prisitaikyti, priprasti prie naujo dažnai nėra lengva. Reikia pasakyti, kad kaip tik tie, kurie pasižymi grožio kultūra, labiausiai priešinasi naujumui, nes jie turi susidarę išankstinį įvaizdį to, kas jiems patinka ir kas ne. Iš tikrųjų poveikį turės tik tai, kas teisinga ir tikra – tai ir bus pavadinta gražiu” (A.Schönberg, Harmonielehre, Leipzig-Wien, 1991).

KAS BLOGIAU ŽMONIŲ GIMINEI – NETEKTI AKIES AR AUSIES?
Gyvos būtybės labiau nukenčia netekusios regėjimo negu klausos, ir dėl daugelio priežasčių. Pirmiausia todėl, kad regėjimo pagalba surandamas maistas; antra, kad regėjimu suvokiamas visų sukurtų daiktų grožis. Juk žmogus, aklas iš prigimties įvairių dalykų grožio negali suvokti klausa, nes jis neturi supratimo, kas yra kokio nors dalyko grožis. Jam lieka vien klausa, kuria jis suvokia tik garsus ir žmonių kalbą; joje yra pavadinimai tų dalykų, kuriems duoti nuosavi vardai; nežinant tų pavadinimų galima linksmai gyventi, kaip matyti iš kurčių nuo gimimo, tai yra nebylių, susikalbančių piešiniais, kuriais ne vienas iš jų mėgaujasi” (Leonardo da Vinči, 1980). Akis, kuria matome visatos grožį, yra tokia tobula, kad ją praradęs žmogus netenka supratimo apie visus gamtos kūrinius, kurių vaizdu siela tenkinasi žmogiškajame kalėjime; akimis siela pateikia sau visus įvairiarūšius gamtos dalykus. Tačiau kas jų netenka, palieka sielą tamsiame kalėjime, kur nustojama bet kokios vilties vėl išvysti saulę, viso pasaulio šviesą.

MENO AUTONOMIŠKUMAS
Grožio sąvokos analizė yra glaudžiai susijusi su meno sąvoka. Diskusija apie meną ir grožį turi gilias tradicines šaknis, be to, pačios sąvokos labai priklauso nuo bendros pasaulėžiūros krypties. “Nebegražus” XX a. menas yra tiesiog sąmoninga priešprieša grožiui. Tačiau grožio sąvokos kritika prasidėjo ne nuo avangardistinio judėjimo: ją, kaip pagrindinę meno kategoriją, imta kvestionuoti jau romantizmo epochoje. Bjaurumą irgi imta traktuoti kaip vieną iš meno temų.
G.Hėgelio įsitikinimu, menas tarnauja laisvės sąmonės vystymuisi, nes parodo, kad būtina laisvės sąlyga yra visuotinių laisvės normų sujungimas su individualia valia. Kaip tik tuo ir remiasi klasikinis menas, griežtai laikydamasis grožio kanonų. Vaizduojamasis menas atspindi retai gyvenime pasitaikančių tobulų kūno formų ir harmoningos psichikos asmenybę, stichiškai prisitaikiusią prie aplinkos. Tokia esanti antikos skulptūra.Tuo tarpu literatūra vaizduojanti herojus, kurių individualūs siekiai visiškai sutampantys su valstybės tikslais, bet ne kaip pasirinkimo ar mąstymo rezultatas, o natūraliai, spontaniškai. Tokie esą antikinių epų, ypač Homero, herojai. Antikos grožio sąvoka nebuvo vien estetikos sąvoka; jos reikšmė buvo grynai etinė ir netgi praktinė. Platonas peikia rašytojus už tai, kad jie nieko nedaro doros smukimui valstybėje sustabdyti, o Aristotelis, priešingai, menuose nemato jokio pavojaus; jis tik nurodo pozityviąsias jų funkcijas.
Viduriniais amžiais menas visiškai tarnavo tikėjimui. Jo funkcija buvo šlovinti Dievo darbus.
Atėję naujieji laikai iš bendro kultūros konteksto išplėšė ir meną – meno kūrinys imamas vertinti kaip sąmoningas naujas pasaulio kūrimas, kuriuo užsiima individas. Akivaizdi tokio pokyčio išraiška buvo tai, kad menininkai pradėjo savo kūrinius pasirašinėti. Naujaisiais laikais žmogus susikūrė naują santykį su kosmosu, su Dievu ir su savimi pačiu. Tas santykis atsispindi ir meno sampratoje. Estetika, kaip filosofijos disciplina, grąžina mus prie Baumgarteno, kuris dar 1750-1758m. publikuotame veikale taip apibrėžė estetiką: “Estetika (kaip laisvųjų menų teorija, kaip žemesnės pažinimo galios logika, kaip gražaus mąstymo menas, kaip intuityvaus, bet panašaus į racionalųjį, pažinimo menas) yra juslinio pažinimo mokslas” (A.G.Baugartenas, 1961).
Baumgartenas, juslinį pažinimą gretina su racionaliuoju ir pabrėžia, jog jis nėra grindžiamas logikos ar matematikos sąvokomis, tačiau atsiliepdamas į racionalizmo reikalavimus siekia aiškumo ir kategoriškumo. Kartu juslinis pažinimas turi apimti ir tai, kas, vien racionaliai ir empiriškai mąstant, būtų likę išvis už pažinimo sferos ribų, būtent tai, kas tamsu ir painu, kas remiasi intuicija. Estetikos tikslas, pasak Baumgarteno, yra “juslinio pažinimo tobulumas, kaip toks. Tai yra grožis. Ir reikia saugotis jo netobulumo, kaip tokio. Tai yra bjaurumas”.
Hume’as savo esė “Kilnumo ir grožio idėjų kilmės filosofinė analizė” nagrinėjo tai, kas jo nuomone, yra kilnu ir gražu. Kadangi pažinimas, pagal jį, įgyjamas jusliniu potyriu, tai iš esmės jis yra juslinis. “Grožis nėra pačių daiktų kokybė; jis egzistuoja tik jį mąstančio žmogaus prote; kiekvienas individualus protas grožį suvokia savaip” (D.Hume, 1964).
Remiantis patyrimu, visuotinai galiojančio skonio dėsnio kriterijumi gali būti sveikų žmonių susitarimas bei meno kūrinio išliekamumas per ilgą istoriją. “Ilgalaikis žavėjimasis meno kūriniais, kuriam neturi įtakos besikeičianti mada, kitos nežinojimo ar pavydo peripetijos”, yra lemiamas jų meniškumo įrodymas.

SKONIS
Skonį Imanuelis Kantas supranta taip: “Skonis yra gebėjimas vertinti objektą arba įsivaizdavimo būdą remiantis visiškai nesuinteresuotu patikimu arba nepatikimu. Tokio patikimo objektas vadinamas gražiu” (I.Kantas, 1975).
Vadinasi grožį galima vertinti grynai dėl jo paties, o gėrėjimasis grožiu kiekvieno yra skirtingas pagal malonumo ar gerumo išgyvenimą. Todėl “estetinis malonumas” aiškiai skiriasi nuo juslinio malonumo. Pastarasis vertinamas mažiau. Tokią nuostatą sugestionavo ir Platonas.
Diskutuojant estetiniais klausimais reikia laikytis tam tikrų ribų. Žinoma, galėtų galioti ir bendrosios taisyklės, o iš jų būtų galima daryti logiškas išvadas, tačiau pagrįsti jas jusliniu pažinimu neįmanoma, nes, pasak Kanto, “kiekvienas turi savo skonį”. “Jei kas nors man skaito savo poemą arba veda mane į spektaklį, kuris galiausiai pasirodo esąs ne mano skonio, tai tegul įrodinėdamas, kad jo poema graži, jis remtųsi Bateux arba Lessingu, arba dar ankstesniais ir garsesniais skonio kritikais ir visomis jų nustatytomis taisyklėmis, tegul tam tikros vietos, kurios man kaip tik nepatinka, visiškai derintųsi su grožio taisyklėmis (kaip jos ten pateiktos ir visuotinai pripažintos), – aš užsikemšu ausis, nenoriu girdėti jokių argumentų ir bergždžių išvedžiojimų ir veikiau tarsiu, kad tos kritikų taisyklės klaidingos arba bent jau čia nepritaikomos, negu sutiksiu, kad mano sprendinį determinuotų aprioriniai argumentai, nes tai turi būti skonio, o ne intelekto arba proto sprendinys” (I.Kantas, 1975).
Genialumas pasak Kanto, organiška individualumo ir visuotinio dėsningumo, laisvės ir būtinybės sutaptis. “Dailusis menas yra genijaus menas. Genialumas yra talentas (gamtos dovana), nustatantis meno taisyklę. Kadangi talentas, kaip įgimtas kūrybinis menininko gebėjimas, pats priklauso gamtai, tai būtų galima ir taip pasakyti: genialumas – įgimtas sielos gabumas (ingenium), kuriuo gamta nustato meno taisyklę” (I.Kantas, 1975).

MĖGDŽIOTI AR KURTI IŠ NAUJO?
Nuo Antikos menas suvokiamas kaip mimezė (mėgdžiojimas). Pagal naujųjų laikų mąstymo standartus, meno kūrinys yra laisvo subjekto kūryba, tai yra naujas meninis pasaulis, jokiu būdu ne ko nors kito, jau buvusio pasaulio mėgdžiojimas. Realistinio ar natūralistinio meno, griežtąja šių terminų pradžia, išvis negali būti. Šią tezę įrodinėjo dar Diderot remdamasis pavyzdžiu iš teatro gyvenimo: “Teatro tiesa niekuomet nebus mėgdžiojimas daiktų tokių, kokie jie yra tikrovėje. Jei taip būtų, tai reikštų, kad įprastinės tikrovės pavyzdžiu formuojamas prastas publikos skonis, užuot nulenkus galvą didelio menininko atrastam idealiam tos tikrovės modeliui. Didelis menininkas nekopijuoja gamtos vergiškai žinodamas, kad ji visuomet yra vienpusiška, bjauri, neharmoninga ir groteskiška. Subtilaus skonio žiūrovas gręžiasi nuo natūralistinių smulkmenų, atmeta gryną tiesmukišką tiesą, nepripažįsta meno priemonėmis nesumodifikuoto veiksmo” (D.Diderot, 1984).
Jeigu teatro scena nėra tikrasis pasaulis, tai juo labiau nutapytas pasaulis nėra tikrovė. Tapyba, pretenduojanti būti menu, negali atsisakyti tradicijų, taisyklių, poezijos. “Geras skonis nereikalauja matyti “viską”; geros akys yra estetinės akys, kurios moka pasitenkinti paviršium. Ateina metas, kai ir geras skonis pagaliau atsisveikina su griežto gamtos mėgdžiojimo taisyklėmis, kad ir kaip stipriai jos būtų įskiepytos mokykloje pedantiškų mokytojų. Mėgdžiojimas tampa kūrybinga mimeze; jis formas supoetina, padidina ir išryškina, taiso ir gražina” (S.Kofmanas, 1986).
“Kad nežūtume nuo tiesos, turime meną” (F.Nietzsche).

MENAS PADARO DAIKTUS REGIMUS
Menas – aukščiausias socialinis žmogaus kūrybinės veiklos produktas. Jis yra tikrovės atspindys pagal grožio dėsnius. Meninės vertybės tenkina tam tikrus estetinius žmogaus poreikius. Jos sukelia džiugius jausmus ir suteikia nepaprasto žavesio mintims ir savos būties vaizdiniams, teikia malonumą sąmonei.
“Menas ne atspindi regimybę, o padaro ją regimą” (P.Klee). Neatspindėdamas pasaulio, menas kuria jį; kūrybinio vyksmo metu padaro jį matomą, pirmiausia ten, kur keičia paties mąstymo sąlygas. Menui rūpi į dienos šviesą iškelti regimybę, kuri anksčiau slypėjo nematoma. Tai padaryti menininko uždavinys, priklausantis nuo jo išradingumo. Neįmanoma būtų mąstyti apie meninį tapimą regimu ir darymą regimu neatsižvelgiant į regimumo ir vaizdiškumo tvarką. Didėjant gyvenimo deformacijai vis daugiau reikšmės įgauna menas kaip visuomenės ir technikos priešprieša. Menas, kaip nesusvetimėjęs, kūrybinis darbas, kartu yra ir laisvės simbolis. Menas – tai realybės neigimas.
“Menas ir nieko daugiau! Tiktai menas! Jis įgalina gyventi; jis veda į gyvenimą; jis yra didysis gyvenimo stimuliatorius. Menas – vienintelė prakilni jėga prieš visus tuos, kurie neigia gyvenimą. Tai antikrikščioniška, antibudistinė, antinihilistinė jėga par excellence” (F.Nietzsche, Palikimas).
Menas turi kultūrinį auklėjamąjį poveikį socialiniams santykiams. Jis sukuria kitą pasaulį, įkūnijantį žmogiškąjį grožio idealą.

LITERATŪROS SĄRAŠAS
M.Fürst, J.Trinksas, Filosofija, 1995m., Vilnius, 17, 244-256, 324p.
V.M.Putinas, Raštai estetika, 1989m., Vilnius, 71-74p.
K.Vasiljevas, Meilė, 1983m., Vilnius, 151-165p.
История эстетики, Памятники мировой эстетической мысли, 1962m., Маskva, 100p.
Д.Юм, 1965m., Maskva, 724p.
I.Taine, Meno filosofija, 1938m., Kaunas, 4p.
Filosofijos istorijos chrestomatija, Naujieji amžiai, 1987m., Vilnius, 135-138p.
Filosofijos istorijos chrestomatija, Renesansas, 1984m., Vilnius, 85-87, 101p.
Laikas ir idėjos filosofijos istorijos baruose, 1980m. Vilnius, 135-160p.

Leave a Comment