estetika

1. Įvadas
1.1 Estetikos objektas
Estetikos ir meno filosofijos objektai niekuomet nebuvo griežtai apibrėžti. Įvairiose civilizacijose, budimui atviri, priklausomi nuo žmonių požiūrio į juos supantį pasaulį, estetinius ir meno riškinius, jie pastebimai keitėsi. Jau Baumgarteno veikaluose išryškėjo estetikos objekto dvilypumas, kadangi jis apima iš esmės dviejų skirtingų reiškinių grupes: 1) Estetiniu, glaudžiai susijusiu su grožio ir skonio kategorijomis bei juslinių kategorijomis bei jusliniu vertybiniu ir estetiniu žmogaus požiūriu į aplinkos reiškinius, ir 2) Bendrosios meno teorijos, gvildenančios pamatines meno būties, meno pasaulio sandaros, meninės kūrybos subjekto ir meninės veeiklos problemas. Tolesnė estetikos ir meno filosofijos idėjų plėtotė vis labiau stiprino jų problematikos atskirumą. Metodologinės dezintegracijos procesas itin išryškėja trečiajame šių mokslų raidos tarpsnyje. XX A. skleidžiasi ištisas naujų įtakingų krypčių , mokyklų, koncepcijų spektras. Klasikinės estetikos ir meno filosofijos problemos neretai išstumia naujos, dažnai pernelyg sureikšmintos problemos. Vienos kryptys: sureikšmino estetinės sąmonės struktūras (fenomenologija, egzistencializmas), kitos – meninės kūrybos prigimtį ( intuityvizmas, psichoanalizė), trečios – struktūrinius meno kūrinio komponentus (formalizmas, struktūralizmas). Daugelis įtakingiausių XX a. koncepcijų yra didžiai individualizuotos ir sunkiai apibrėžiamos, neetelpa į konkrečios krypties, mokyklos, rėmus. Klasikinė vakarų estetika rutuliojosi kaip vertybės pakraipos grožio filosofija, kurioje grožio kategorija buvo pagrindinė. Tačiau šiuolaikinėje estetikos toks šio mokslo apibūdinimas yra per siauras. XX a. grožio idėja iš filosofinės kalbos perėjo buitinę ir tapo tu

uščia, miglota, ir bereikšmė. Grožio idėją buvo laikoma „atvira idėja“, kuria kiekvienas remiasi savavališkai, galų gale palikdamas ją neaiškia.
A. Losevas atmeta grožio kategorijos pretenzijas į išskirtinumą ir estetikos objektu laiko „estetiškumą“ , o estetikos mokslą aiškina labai plačiai, – Kaip mokslą „apie išraišką“. Tačiau estetikos objektu jis laiko ne bet kokią išraišką, o tą kuri visiškai užvaldo žmogaus sąmonę, jausmus, atitraukia jį nuo išorinių interesų ir verčia besąlygiškai žavėtis vienais ar kitais daiktais bei reiškiniais. Estetiškumo kategorija yra platesnė nei grožio sąvoka, kadangi, be imanentinių grožio savybių ji apima harmoniją, didingumą, tragiškumo, ironijos ir kitų kategorijų. Grožis šiuo požiūriu yra tik viena estetiškumo raiškos formų. Estetiškumas skiriesi ir nuo meniškumo. Estetiškumas yra tai, kas dar turi įgauti menišką formą, o meniškumas – jau įprasmintas meeno kūrinyje estetiškumas.
Prigimtinis estetiškumo bruožas – jo prasmių apibudinimo laukas, kuris susijęs su šios kategorijos sugebėjimu išreikšti tokį žmogaus santykį su aplinka, iš kurios randasi nesuinteresuotas dvasinis pasitenkinimas. Estetiškumo išraiškos forma labai plati. Estetiškai reikšmingų reiškinių sfera apima tris paskirties objektų grupes: 1) Natūralius gamtos objektus, gyvuojančius nepriklausomai nuo žmogaus, 2) utilitarinės paskirties daiktus, kuriuos sukuria žmogus savo poreikiam tenkinti, 3) specialia sukurtus daiktus, (dažniausiai meno kūrinius), kurie turi didžiausios estetinės vertės.
Vadinasi, estetikos mokslo objektas estetiškumo apraiškos ar estetinio objekto būties organizacijos būdai.
1.2 Estetikos struktūra,
Į estetikos ir
r meno filosofijos mokslų raidą galima žvelgti kaip į šių mokslų objektų kaitos ir konkretėjimo sklaidą. Pamatinės jų problemos ir idėjos (Harmonija, meno prigimtis, grožis ir t.t.) yr duag senesnės nei estetikos ir meno filosofijos mokslai. Estetiniai sąmonei įžengus į filosofinę pakopą, išryškėja trys pagrindinės estetikos ir meno filosofijos tradicijos: indų, tolimųjų rytų, ir Viduržemio jūro pakrančių (daugiausia Europos ). Kiekviena jų išreikšta nacionalinėmis ir tarp nacionalinėmis kalbomis ir glaudžiai siejasi su regioninėmis ir kultūrinėmis tradicijomis. Vakarų tradicija, besiremianti subjekto ir objekto priešpriešos idėja, pasuko pasaulio pažinimo ir įvaldymo keliu. Indijos ir tolimųjų rytų koncepcijos tradiciškai labiau domėjosi žmogaus ir aplinkos vienove, skverbėsi į asmenins vidinį pasaulį, subtiliausius dvasinius išgyvenimus. Į Rytų ir Vakarų šalyse išsivyravusias estetines tradicijas galima žvelgti kaip į du skirtingus kelius vedančius į tą patį tikslą.
1.3 metodologija,
1.4 uždaviniai,

Estetiką domina estetiniai kūrybinės veiklos aspektai, estetinių vertybių diferenciacijos dėsningumai, dialektiniai estetinių vertybių ir vertybių ryšiai, estetini suvokimo, idealo ir skonio, estetiškumo ir meniškumo sąveikos problemos. Iš tradicijos šiuolaikinė estetika domisi bendraisiais estetiniais meno dėsningumais, į kuriuos žvelgia vertybių aspektu, estetinio žmonių auklėjimo, techninės estetikos, aplinkos ir kitais klausimais. Šiuolaikinė estetika tapo sudėtingu daugiašaliu mokslu. Estetinė problematika ir tyrimo objektas plečiasi, o tai trukdo atlikti bendrosios meno teorijos funkcijas. Nepaisant to, meno filosofijas problematika vis labiau išsiskiria pernelyg plataus es

stetiniuos problemų lauko, kuris remiasi neapibrėžtu tyrimų objektu. Estetika neapsiriboja vien įtakingiausių koncepcijų, mokyklų, krypčių aprašinėjimu ar sisteminimu, tačiau ir siekė apmąstyti įvairiausias estetiškumo formas, įkūnytas įvairiose kultūros srityse. Estetikos istorijai svarbiausia pažinti estetinių idėjų ir estetiškumo formų atsiradimą, sklaidą ir istorines modifikacijas.
1.5 Estetikos santykis su kitais giminiškais mokslais,
Meno filosofija imasi meta teorijos vaidmens kitų meną nagrinėjančių mokslų (meno istorijos, meno teorijos, meno kritikos, meno sociologijos bei meno psichologijos) atžvilgiu. Ji stengiasi apibendrinti svarbiausias filosofines ir menotyrines žinias apie meną t.y. mėgina filosofinį požiūrį į meną susieti su konkrečia empirine medžiaga, kurią teikia menotyriniai ir taikomieji mokslai. Laikantis apibendrinamojo filosofinio požiūrio, įmanoma vientisai apmąstyti meno pasaulį, pažinti svarbiausius jo socialinio funkcionavimo mechanizmus ir vidinės morfologinės struktūros dėsnius.
1.6 estetikos šaltiniai,
Šaltinius galima skirstyti įvairiai: pagal chronologinius rėmus, priklausomybę konkrečiai civilizacijai, tautai, probleminiu aspektu, pagal personalijas. Dar galima grupuoti pagal kodavimo pobūdį: Rašytiniai, daiktiniai, žodiniai ir t.t. Iš jų svarbiausi rašytiniai filosofiniai ir menotyriniai tekstai. Pagrindinai šaltiniai laikytini tie, kuriuose yra keliamos ir gvildenamos pamatinės estetikos ir meno filosofijos idėjos, kurios stipriai paveikusios savo meto teorinės minties raidą ir tapusios gyvos idėjų istorijos faktu. Tačiau estetiškumas ir meniškumas ne tik skleidžiasi atskirų civilizacijų ar epochos sferose, bet taip pat ir jų mitologijoje, ritualinėje kultūroje, religijoje ir t.
.t. Greta kitų estetikos šaltinių svarbią vietą užima meno kūriniai, kuriuose atsispindi saviti civilizacijų siekiai.
1.7 periodizacija,
Analizuodami estetikos šaltinių tų šalių, kuriuose „senovės“ metas Chronologiškai sutampa su „senovės epochos“ ribomis, pavyzdžiui, Indijos, Graikijos, galime taikyti „antikos estetikos „ terminą. Tačiau japonų, arabų kultūrose šis procesas „vėlavo“. Pokyčiai jau viduramžiais, lyg pagreitintai „kartodami“ senųjų civilizacijų estetinės minties raidos fazes. Dėl šių ir kitų nesutapimų daugelis rytų kultūros tyrinėtojų vengia mechaniškai taikyti nusistovėjusias periodizacijos schemas: „archaika“, „senovė“, „antika“, „viduramžiai“, „renesansas“. Šie terminai pernelyg abstraktūs ir netikslūs norint apibūdinti neeuropietiškų civilizacijų estetikos minties raidą. Dauguma tyrinėtojų remiasi specifinėmis šimtmečiais susiklosčiusiomis Egipto, Indijos, Kinijos, Persijos, Japonijos arabų kultūrologijoje nusistovėjusiomis epochų ar dinastijų periodizavimo schemomis. Tačiau ir toks estetinis minties periodizavimas turi daug trūkumų, jis aiškiai neatspindi sudėtingo teorinės minties sklaidos proceso.
3. Tipologiniai indų estetikos bruozai
Indija turi ilga, apie 5000 m. aprėpiančią kultūros istoriją. Į indų kultūros raidą nemažą indėlį atnešė nuolatos besiveržiančios tautos(arijų, persų, graikų, arabų ir t.t.) kurios atneša naujus mąstymo principus, mitus, meno stilius.
Metafizika, mitologija, religija ir menas tampa reikšmingesni soc. reiškiniai nei politika ar karai. Savitas tradic. indų estetikos bruožas- glaudžiai susipynusios estetinės idėjos, mitologija, menas, religija, filosofinė metafizika.
Senieji mitai daro didelę įtaką indų estetikai ir meno kultūrai.Vėliau formuojantis įtakingoms brahmanizmo, budizmo, džainizmo, hinduizmo estetinėms tradicijoms su išplėsta filosofine metafizika ir religinių vaizdinių pasauliu, atsiranda poreikis kurti religinį meną, simboliškai pateikti ar naturalistiškai atvaizduoti pamokomas religines legendas.
Indijos estetinė mintis glaudžiai susipina ne tik su mitologija, bet ir su filosofinės metafizikos principais (polinkis teorizuoti, neregimosios reikšmių esmės ieškojimas).
Skirtingai nei rytų kult., kur estetiniai traktatai dažniausiai glausti, metaforiski apsiribojantys svarbiausių estetinių problemų gvildenimu, Indijoje jie perima iš upanišadų( ) apstraktų problemų gvildenimą. Fil-niai estetikos veikalai išsiskiria išplėtota metafizika, pabrėžtiniu simboliškumu, vengiant kinų ir japonų būdingo estetinio intuityvizmo, metaforiškumo.
Dauguma tradic. indų estetikos krypčių, mokyklų, koncepcijų tiesiogiai susijusios su šalies ar atskirų jos regionų religijomis.Indų estetika išsiskiria stebėtinu kanoniškumu ir idėjų tolydumu, kurios šaltiniai senoji vedu epocha.
Žodis estetika , indų estetikos kontekste, reiškia didžiųjų menų mokslą ir filosofiją. Dailieji menai – tai tokie kurie išreiskia Apsoliutą ir estetinį santykį jusliniais vaizdiniais.
Indų filosofams, estetikams, menininkams svarbesnė buvo ne istorinio laiko sąvoka, o tradicija.Todėl dažnai su datavimu iškyla daug problemų.Indijoje galioja ašinio laiko sąvoka.Jie tarsi gyvena ne laike.
Tradicinės indų estetikos kūrėjams būdingas skirtingų meno šakų sąryšis.
Įvairias žmogaus kūrybinės veiklos formas indai vadina taksatti (menas). Menai siaurąja prasme, amatai ir mokslai traktuojami kaip įvairios bendros kūrybinės veiklos formos, glaudžiai susyjusios su mitologija, religiniais ritualai, filosofine metafizika ir kastine Indijos visuomenės struktūra.Tai buvo amatininkų , besiremiančių per amžius susiklosčiusiomis kanoniškomis tradicijomis, sukurti objektai.
Tradicinės indų estetikos nustatyta menų hierarchija svarbiausiais ir savarankiškiausiais menais laiko poeziją, muziką ir architektūrą. Tapyba ir skulptūra laikomos pavaldžios architektūrai.Estetika kaip dailiųjų menų filosofija siejasi su šių menų , žinomų kaip Rasa-Brahma vada, Nada-Brahma Vada ir Vastu-Brahma Vada.
Visus estetinius traktatus šastra galima suskirstyti į dvi svarbiausias grupes:
I natiašastras- poetikos traktatai, skirti dramos ir poezijos estetiniams principams,
II šilpašastros- architektūros ir vaizduojamosios dailės ( tapyba, skulptūra) estetiniams principams gvildenti. Muzikos traktatai dėl specifikos eina atskirai nuo pastarųjų.Visuose traktatuose daug samprotaujama apie menų poveikį žmogaus sąmonei, sugebėjimą skatinti asmenybės dvasinį tobulėjimą nuo primityvaus jusliškumo iki auksčiausių dvasinių pakopų.Estetikos problema analizuojama remiantis muzika, skulptūra ir tapyba, bet daugiausia kreipiantis į dramos meno kontekstą. Įvairiausias gyvenimo situacijas lengviaus atvaizduoti dramoje nei kituose menuose.Todėl drama pajungia sau kitus menus, įskaitant ir poeziją.
3. Indų estetikos savitumas
Savitas indų est.bruožas- glaudžiai susipynusios estetinės idėjos, mitologija, menas, religija, filosofinė metafizika. Metafizika, religija, mitologija ir menas Indijos kultūros istorijoje tampa reikšmingesniais socialinio gyvenimo veiksniais, nei politika ar uzkariavimai.
Indų estetinė mintis glaudžiai susipina ne tik su mitologija, bet ir su filosofinės metafizikos principais. Indams apskritai artimas metafizinis mastymas, polinkis teorizuoti, ieškoti neregimos reiškinių esmės.
Estetika išsiskiria stebėtinu kanoniškumu ir idėjų tolydumu, kurį galima paaiškinti jos kūrėjų orientavimusi į senuosius vedų epochos, brahmanizmo, buddhizmo, hinduizmo sakralinius šaltinius.
Indijos filosofams, estetikams, menininkams svarbesnė buvo ne istorinio laiko sąvoka, bet tradicija, t.y nuoseklus mąstymo, kultūros formų tęstinumas, laiduojantis kultūros išliekamumą ir vienovę. Dėmesys amžinoms dvasinėms vertybėms.
Tradic.ind.est.daug dėmesio kreipiama į meno poveikį asmenbei, estetinį suvokimą.
Autorystės faktas nevertinamas (menininkų polinkis nesiviešinti).
Menų hierarchijoje vyrauja poezija, kurios tobuliausia forma laikoma drama.
4. Natiašastra
Autorius Bharata (natya- drama, šastra- traktatas)- tai tarsi dramos ir kitų artimai susijusių menų ensiklopedija. Stebina mąstysenos brandumu. Traktatą sudaro 5000 dvieilių. Jis neturi vientisoskompozicijos, aiškios struktūros, nepasižymi nuosekliu minties dėstymu. Tekstas formavosi ilgą laiką ir buvo redaguojamas ir papildomas įvairių autorių.
1)-ame skyriuje kalbama apie teatro meno ir paties traktato atsiradimo aplinkybes.
2) –gvildenamos teatro pastatų arch. problemos.
3)- 5) apžvelgiami religiniai ritualai, iš kurių išsirutulioja dramos spektakliai.
6)- 7) nagrinėjama vientiso scenos veiksmo teorija, tyrinėjamos pagr.est.kategorijos- rasa ir bhava.
8)-. gvildenama aktoriaus vaidyba, dramos žanrai ir pan.
Kanoniškas vienovės reikalavimas. Spektaklio veiksmų skaičius buvo griežtai apibrėžtas. Ne daugiau 4 asmenų. Kiekviename veiksme turėdavo pasirodyti pagr herojus.
Rasa- neišdildoma nuotaika, estetinis išgyvenimas. Iškeldamas “rasa” problemos reikšmingumą, Bharata pasuka klasikinę indų estetiką jautrių meno psichologijos problemų gvildenimo linkme.4. Natyašastros. Klasikos laikotarpis
VI a. pr. Kr. Iškyla Magadhos valstybė.Valdovai norėdami įtvirtinti savo galią, remia mokslo, filosofijos, architectures, vaizduojamosios dailės ir literatūros plėtrą.Pradeda formuotis specifinė rūmų kultūra.
Valstybėje skleiddžiama ankstyvoji budizmo ideologija. Estetinė mintis skyla į dvi tendencijas: Filosofinę (estetika iš viršaus),ir menotyrinę (estetiką iš apačios). Pastaroji plėtojasi trimis pakraipomis:1) literatūrinės estetikos, 2) muzikinės estetikos, 3) architektūros bei su ja glaudžiai susisjusių tapybos ir skulptūros estetinių principų teorinių apmąstymų linkme.Šias pakraipas atitinka trys traktatai: Natyašastros, Gitalamakara, Čitralakšana.

“Natyašastros” (natya-teatrinis veiksmas, drama; šastra- šventa knyga)
Tai daugiasluoksnis ne tik dramai, bet ir apskritai meno teorijai skirtas veikalas.Tai tikra dramos ir kitų su ja susyjusių menų enciklopedija. Dauguma šiuolaikinių traktato tyrinėtojų mano, kad seniausia šio teksto dalis susiformavo apie VI-V a.pr.Kr.
Kanonizuotą “N” tekstą sudaro 5000 dvieilių parašytų slokos poezijos metru ir sudarančių 36 savarankiškus skyrius su įvairios apimties prozos intarpais. Traktatas neturi vientisos kompozicijos, aiškios struktūros, nepasižymi nuosekliu minties dėstymu. Atskiruose skyriuose plėtojamos idėjos neretai peržengia jų pavadinimų apibrėžtas temas. Traktate gvildenama dramaturgijos, režisūros, sceninės erdvės organizavimo, scenos apipavidalinimo, muzikinio akomponimento, teatrų statybos, teatro meno žanrų, sceninio veiksmo, aktoriaus darbo, jo meninės išraiškos priemonių ir daugelis kt. problemų.
“N” autorius pagrindinis Bharatas(jis dar reiškia režisierių ir pan.) Veikalas formavosi ilgą laiką ir buvo redaguojamas, papyldomas įvairių autorių.Tokio enciklopedinio veikalo gimimas, idėjų dėstymo principai, formuluočių pobūdis parodo aukštą indų estetinės minties ir teatro lygį:buvo išsikristalizavusios pagrindinės meno formos, stiliai, žanrai. “N” formavosi remiantis anstesniais norminiais traktatais .”N” aptinkama neginčijamų faktų, kad ir anksčiau egzistavo dramos menui skirti traktatai.Buvo sukurti trys traktatai.
Bharatos traktate pirmą kartą susiduriama su kompleksiniu teatro meno problemų gvildenimu. Pirmajame skyriuje kalbama apie teatro meno ir paties traktato atsiradimo aplinkybes, antrajame – apie teatro pastatų architektūros problemas, nuo trečio iki penkto apžvelgiami religiniai ritualai, iš kurių išsirutulioja dramos spektakliai, šeštame ir septintam – vientiso scenos veiksmo teorija, tyrinėjamos pagr. estetinės kategorijos- rasa ir bhava,aštuntam- aktoriaus vaidyba, bendroji poetika, dramos žanrai, amplua pobūdis, muzika, šokis, techniniai scenos įrenginiai, įvairios meninės išraiškos priemonės, ir t.t.Pagrindinis Bharatos indėlis – mokymas apie nuotaikas (rasa), gimusias meno kūrinio ir suvokimo metu, ir vaizdinę meno kalbą (dhvani)
Pasak Bharatos suvokti meno suptilybes ir pilnavertiškai mėgautis rasa gali ne visi, o tik pasižymintys kilniomis savybėmis,kilmingi, kupini rimties, darbštūs, dorovingi, objektyvūs, gerai pažystantys muziką, sugebantys įžvelgti dramos subtilybes, begalo raštingi, pažystantys įvairias meno sritis. Jis taip pat teigia, kad tikras meno kūrinys pirmiausia dvasiškai išgrynina suvokiančiuosius, estetinis išgyvenimas suteikia jiems dvasinį apvalimą ir palengvėjimą.taigi rasa siejama su žmogaus dvasią harmonizuojančia meno f-ja.Jo tyrinėjimų centre atsiduria sudėtingas menininko ir jo kūrinio suvokėjo išgyvenimų pasaulis.
Kiekvienoje dramoje galėjo vyrauti plati jausmų skalė ,bet turėjo vyrauti viena nuotaika, kuri lemdavo dramos pobūdį.Vyrauja trys nuolatiniai jausmai: erotinis (labiausiai paplitęs), herojinis ir komiškas. Erotinė rasa įgauna sakralinę vertę, ji siejama su dieviška šviesa,tyrumu.
Bharatas išskiria keturis dramos stilius:1)aktorių stilių (vyrauja prologas);2)didingąjį stilių (energija, drasa, herojiškumas per aktoriaus kalbą, gestus, judesį );3)švelnų (erotinės nuotaikos;šio stiliaus kūrėjos yra moterys išsiskiriančios savo dainavimu, dailiais judesiais ir šokiu;4)padūkusį , kuris skleidžiasi jėgos, klastos panaudojimu.
Dramos siužetas susideda:1) pradžia;2)pastangos;3)viltis siekiant tikslo;4)tikėjimas sėkme;5)tikslo pasiekimas.
Dramos plėtotės: 1)užuomazga;2) intrigos plėtotė;3) kolizijos subrendimas;4) pauzė 5) atomazga.
Spektaklis prasidėdavo prologu. Spektaklis baigdavosi ritualiniu palaiminimu visiems, laimės ir gerovės linkėjimais, kurios ištardavo pagrindinis veikėjas. Pasak Bharatos dramoje vyksta įvairių charakterių konfliktas, kurio pabaigoje nugali dorobingasis.
“N” išriškėjęs vientisa hierarchinės sistemos formavimas tampa tipiškas vėlesnių traktatų bruožas.
5“Gitalamkara” ir muzikinės estetikos principai
Iš menotyrinės pakopos traktatų savičiausi muzikinės estetikos traktatai.Iš tokių traktatų žinomas “gitalamkaros”. Jos autorius Bharata remiasi ankstesniais muzikiniais traktatais .Ji ryškėja laipsnišku perėjimu nuo ankstyvųjų vedų epochos rašytinių paminklų sinkretiško mitologinio kosmogoninio ir ritualinio muzikos interpretavimo iki vientisos muzikinės estetikos koncepcijos.
Traktate aiškinama magiška muzikos galia, kuri padeda pasiekti pagrindinių klasikinės indų filosofijos skelbiamus idealus. Muzika traktate iškeliama į kitiems menams nepasiekiamas aukštumas,ji tampa valdovo šlovės simboliu.
Traktate taip pat nagrinėjamos meninio talento, jo ugdymo ir nuoseklios sklaidos problemos. Bharatas iškelia būtinus dainavimui duomenis: talentas, žinojimas ir praktiniai įgūdžiai. Pagrindinės gero dainininko savybės: visų būtinų kalbų , gramatikos mokslo išmanymas, gražaus ir malonaus balso turėjimas, poetinis talentas ir išoriniai duomenys.Svarbu teorijos pagrindų įsisavinimas ir pedagogų patirties perėmimas.Be šių problemų traktate tyrinėjami specifinės dainavimo, vokalo formavimo , rasos santykis su muzikinėmis dermėmis, besiformuojančios raga (melodijos) teorijos.Išskiriamos 7 pagrindinės ragos, kurios kiekviena skirstomos į penkias ragini.Dar išskiriama iki 60 smulkesnių muzikinių struktūrų. Indų muzikinės estetikos atstovai raga aiškina kaip psichoemocinę muzikos interpretatoriaus ir suvokėjo būsena ( rasa).
“Čitralakšana” ir klasikinės tapybinės estetikos sklaida
Seniausios ir autoritetingiausios iš išlikusių šilpašastrų – “Čitralakšana” (Būdingi tapybos bruožai) ir ‘Višnudharmottara”
“Č” autorius nežinomas. Aiškiai struktūruota teksto kompozicija , plėtojamų idėjų vientisumas liudija, kad ji apibendrina amžiais susiklosčiusias tapybinės estetikos tradicijas. Traktatą sudaro trys skyriai:I- legenda apie traktato teksto gimimą ir pirmojo paveikslo sukūrimą; II- apie tapybos paskirtį ir vaidmenį visuomenės gyvenime;III- detaliai gvildenamos specifinės dievų, žmonių, gyvūnų tapybos problemos,aptariamos meninės išraiškos priemonės, kanoniniai reikalavimai ir daugybė techninių tapybos principų bei detalių.
“Č’ apibūdinamos skirtingos paveikslų rūšys su joms budingais bruožais, daug kalbama apie proporcijas, formų santykius, kontūrinio piešinio dėsnius ir spalvos santykius. Dievų, žmonių ir gyvūnų vaizdavime išskiriami specif. kanonai , kurių tikslas pabrėžti dievų aukščiausią prigimtį, žmonių tipologiją ir specif. luominių sluoksnių bruožus. Pagrindinis proporcijų matavimo vienetu skelbiamas angula(piršto plotis lygus 7grudams);idealaus veido proporcijos susideda iš tryjų lygių dalių: kaktos, nosies ir žemutinės veido dalies, kurių kiekviena lygi keturiom angulom.Traktate nurodomos ir žmogaus kūno proporcijos ir ideali jo dalių spalva.
“Č” ir kituose tapybos traktatuose nuolatos pabrėžiama tapybos meno svarba ir jos išskirtinė padėtį menų hierarchijoje
Anot šilpašastrų tobulus kūrinius tapantis tapytojas turi būti doras, rimtai žvelgiantis į gyvenimą, dievobaimingas ir geraširdis, išsilavinęs žmogus. Svarbus menininko psichologinis pasirengimas,tam naudojamos įvairios meditacijos.Pagrindinė paveikslo paskirtis:I kulto poreikių tenkinimas šventyklose;II valdovų rūmų puošyba,III privačių namų dekoravimas.Tapybai nuo seno priskiriama magiška galia atbaidyti blogio jėgas.Todėl siūloma vengti namie kabinti tamsius, smurtą ir demonus vaizduojančius paveikslus.
Simbolinė religinė tapyba turi atspindėti religijos idealus, apvalyti žmonių samonę nuo žemiškų rūpesčių ir nukreipti ją į dangišką idealų pasaulį;rūmų tapyba turi teikti lyriškas estetinio pasitenkinimo nuotaikas,o privačiuose namuose- turi atspindėti žemišką gamtos ir gyvūnų pasaulį.Tuo remiantis tapyba skirstoma:I tikrąją(religinę); II lyrišką (rūmų); III pasaulietinę (privačių namų).
Tapytojas siekiantis sukūrti dievų vaizdinius, turi išmokti sudėtingus meditacijos metodus ir išlaisvinti savo vaizduotę ir kūrybines galias.
Indų tapybos traktatuose nagrinėjama ir formalos meno kūrinio struktūros. Iš čia kyla rupos (formos) sąvoka kuri pirmiausia siejama su kanonu pagal kurį konkretaus socialinio sluoksnio, psichologinio tipo žmonės vaizduojami skirtingai. Tapyboje jie skiriasi savo apranga, spalvine simbolika, daugybe charakteringų ikonografijos detalių.
Formos kategorija traktuojama kaip pagrindinis menininko dvasios išraiškos elementas. Iš čia išeina teorija apie du panašumus:I) anurupa (kanono atitikimas);
II)sadrišia (tikrovės atitikimas.Tai tiesioginė tapytojo orientacija į realų pasaulį).
Išskirtinis dėmesys skiriamas linijinem piešiniui. Jis laikomas kaip pagrindinis aktyvus kuriantis ir skaidantis paveikslo formas, reguliuojantis ritminių struktūrų pasiskirstymą elementas. Linija padeda menininkui teisingai paveiksle išdėstyti spalvinius plotus.
Be lilinijinio piešinio svarbu ir simbolinė spalvos vertė. pirmaeilės sp: Išskiriamos penkios pagrindinės arba grynosios spalvos, antraeilės sp: tos kurios atsiranda sumaišius pirmaprades..
Nežinau poto eina viskas apie “višnudharmotara” manau kad nereikia
Ps: sėkmės visiems smegenis pompuoti Andrijausko blevyzgom
5. Gitalamkara
aut. Bharata. Tai muzikinės estetikos traktatas (apie muzikos pagražinimus). Traktate aukštinama magiška muzikos galia. Aptariama aukliajamoji, šviečiamoji, komunikazinė, hedonistinė meno paskirtis, estetinis suvokimas, meninės kūrybos subjektas, jo kūrybinės galios, talento ugdimas, daugybė muzikavimo technikos problemų.
Geras vokalistas – turi išmanyti kalbas, gramatika, turėti gražų balsą, poetinį talentą, puikius išorinius duomenis.
Jei nepakankamai brandi asmenybė “kurdama dainas ignoruos teorija ir mokytojus, kūrinia bus panašūs į neteisėtai gimusius pavainikius.”
Raga (spalva, atspalvis)- muzikos teorija. Ivairios emocinės nuotaikos perteikia skirtingus melodingų garsų atspalvius. Ji siejasi su dramoje išplėtota rasa koncepsija.
Čitralakšana (viena iš šilpošastrų)(“būdingi tapybos bruožai”) aut nežinomas. Šis ir kiti tapybinės estetikos traktatai pabrėžia tapybos meno reikšmingumą ir jo išskirtinę vietą menų hierarchijoje. Tapyba iškeliama, kaip menas skatinantis asmenybės tobulėjmą.
Dailininkas turi būti dora žmogus rimtai žvelgiantis į gyvenimą, nepasiduodantis pykčiui, dievobaimingas, įvairiapusiškai išsilavinęs ir geraširdis. Tik tada jis gali sukurti išties tobulą meno kūrinį.
Išskirtinis dėmesys skiriamas menininko psichologiniam pasirengimui, kuris padeda naturaliai atsisskleisti vidinėms kūrybinėms galioms.(naudojami meditaciniai ir psicholog.treniruotės metodai).
Tapybos tikslas- teikti malonumą ir dvasinį pasitenkinimą.
Šilpašastroje atsainiai žvelgiama į realistinį pasaulio vaizdavimą. Vertinamas simboliškumas, kanoniškumas.
Tapybinėje estetikoje išskirtinis dėmesys skiriamas linijiniam piešiniui.
6. Alamkarikų mokykla
Jos pradininkas- Bhamaka. Savo traktato. „Kavyalamkaros“(poetiniai pagražinimai) pradžioje Bhamaha samprotauja apie auklėjamąją poezijos ir meno galią, sugebėjimą aktyviai veikti žmonių sąmonę ir veiksmus. Plėtodamas Bharatos tradiciją, jis prabyla apie stilistinius trūkumus, kurių, kaip ir „Natiašastroje“, priskaičiuoja dešimt.
Centrinė Bhamakos estetikos kategorija- alamkara, t.y.poetinė figūra arba pagražinimas. Bhamaka meninės israiskos priemones skirsto į formalias, susijusias su žodžių formos pagražinimais, ir tūriningaisiais, susijusiais su prasmės pagražinimais.
Bhamaka: „Netgi neturintis talento gali perprasti mokslus, vadovaujamas mokytojų, tačiau eiles gali kurti tik toks žmogus, kuris turi vaizduotę.“ Tik talentas gali padėti menininkui pajungti vaizduotės galią, kuriant prasmingą meno kūrinį.
Bhamakos tezė, kad poezija yra tikslingas žodžių ir formos ir prasmės junginys, atsirandantis dėl samonės nušvitimo, taip pat mokymas apie du poetinės kalbos sudėtinius komponentus –formalųjį (išorinį) ir tūriningąjį (prasminį) tapo vėlesnių koncepsijų atsparos tašku.
Bhamakos idėjas toliau plėtoja Dandinas. Jam priskiriami 3 estetiniai traktatai. Įtakingiausias-„Kavyadarša“ („poezijos veidrodis“). „Dandinas yra originalesnis nei Bhamaka. Jis pastebi, kad visi alamkarai kyla iš noro apibrėžti kažką neįprasto, ir tam, kad šis noras peržengtų žmogaus psichikos ribas, jis pasitelkia atisayokiti (hiperbolė).
Dandinas žodį ir prasmę suvienija į sintetinę poezijos „kūno“ sąvoką. Papildo pirmtako teoriją formos ir prasmės privalumų kategorijomis.
Svarbiausiomis meninės kurybos prielaidomis jis laiko įgimtą vaizduotę, visapusišką išsilavinimą ir nuolatinį įgudžių tobulinimą. Dandino nuomone, mokslingumas ir nuolatinėmis pratybomis įgyti įgūdžiai gali kompensuoti talento trūkumus.
Vamana, būdamas įvairiapusiškai išsilavinusi asmenybė, jis, be poezijos ir estetikos, aktyviai reiškėsi tapyboje. Iš Dandino perėmes meninio stiliaus sampratą Vamana aiškino stilių, kaip kryptingai organzuotą tam tikrų meninės išraiškos priemonių visumą, sudarančią meno esmės substanciją. “Stilius yra poezijos dvasia. Būtent stilius poezijoje- tai, kas dvasia kūne.”(Vamana).
Dandino išskirtus du stilius jis papildo trečiuoju ir kiekvieno stiliaus bruožus apibūdina savybėmis, kurių priskaičiuoja 10.
Jis yra meninės kūrybos dėsningumų pažinimo šalininkas. Siekė apibrėžti meniškumo kriterijus. Vamanos koncepcijoje alamkarai nuvainikuojami ir atlieka tik išorinę funkciją.
7. Kašmyro simbolinės poetikos mokyklos estetika.
Iš čia kyla krikščioniškųjų viduramžių estetikos asketiškumas, dvasinio prado pirmumo prieš kūniškąjį, emocijų suvaldymo teigimas, ieškoma psichologinės vidinės tiesos iridealų, paklūstančių nežemiškoms vertybėms.
Estetikoje ryškėja retrospekcijos, archaizacijos tendencijos, siekimas naujai apmąstyti praeities teorijas ir pritaikyti jas pasikeituisiems laikmečio reikalavimams.
Estetinėse teorijose vis labiau pabrėžiamas meno ryšys su rikru žmogaus gyvenimu, su visais jam būdingais žemiškais jausmais. Kyla didelis dėmesys intospekcijai, subtiliausiems jausmų, nuotaikų pokyčiams. Didėjantis domėjimasis asmenybės psichologija, jausmų pasauliu pastebimai keičia ir pačią estetikos problematiką, suteikia emocionalumui aukštesnę vietą dvasinių vertybių hierarchijoje.
8.KINŲ ESTETIKOS BRUOŽAI.
del heroglifiniai kultūrai būdingo vaizdinio asociacinio tikrovės suvokimo išsiskiria
tapybos estetikai skirti veikalai.Heroglifo rašto esmę sudaro piktograma t.y.schematiškas piešinys .Heroglif. struktūros atspindi vientisą pasaulinių procesų judėjimą,natūraliai formuoja metaforišką tikrovės suvokimą. Kinijoje per šimtmečius susiklostė estetinės ir meninės tradicijos.Tradicionalizmas, ieškojimas naujo ir nuolatinės ir nuolatinės praeities kultūros klodų atgaivinimas čia visuomet žengė kartu.taip kinų kultūros tradicija , kiekvienoje epochoje absorbuodama naują turinį , darėsi vis turtingesnė, daugiasluoksnė.Tradicionalizmo kultas vyrauja konfucionizmo estetikoje.Netgi išoriškai neigiantis trdiciškumą taoizmo ir ch‘an estetinių koncepcijų šalininkai formuluoja savas tradicijas.Kosmosas gamta ir žmogus suvokiami kaip vientisas, kupinas grožio ir harmonijos gyvas organizmas.Tai matome‘‘Permainų knygoje‘‘Makro ir mikro kosmoso pasauliai čia neatsiejami vienas nuo kito.žmogus visatos dalis.Kinų estetinių kategorijų daugiareikšmiškumas ir situityvumas iš esmės skiria kinų estetinių kategorijų pasaulį nuo indiškų ir euruopietiškų.Kinų civilizac. Pajėgia greit pritaikyti savo dvasios poreikiams ir suteikti kinišką pavidalą daugeliui iš kitų šalių besiskverbiančių įdejų.Tai patyrė buddhizmas.Meno sąvoka skyla į 2 lygmenis:1}žemesnysis menas[išoriniai pagražinimai].2}dvasingasis menas[ į išorinią išraišką žvelgia kaip į priemonę.]sugeba per išorinią formą meistriškai išreikšti vidinio dvasinio regėjimo esmę.Unikalus kinų kultūros bruožas-vidinis meno ir filosofijos rišys.menininkas buvo suvokiamas ne tik kaip tapytojas kaligrafas ..,bet pirma kaip mąstytojas įvairiapusio išsilavinimo asmenybė .“Permainų knygoje“,“Poezijos knygoje“,Ritualų knygoje“-vartojama MEI kategorija[grožio,dailumo]. ME I irSHAN junginys apibudina ceremonijų ritualo vidinį grožį.
9. I CHING {PERMAINŲ KNYGA}.
Ši seniausia kinų išminties ir mantikinės[likimo spėjimo] praktikos knyga, kinų kultūros tradicijoje atliko panašų vaidmenį kaip biblija krikščioniškame pasaulyje. Joje simbolių metaforų , ir subtilių užuominų kalba užkoduota ištisa pasaulėžiūros sistema.Ji išugdė kinų mąstysenoje polinkį į spontaniškus sprendimus,kurių efektyvumas priklauso nuo žmogaus sugebėjimo ne prievartautį savo protą ,tačiau pasitikėti juo, suteikti galimybę jam reikštis savarankiškai. Vandier – Nikolas pastebėjo santykio tarp yin ir yang poliariškumą:yin ir yan neegzistuoja vienas be kito.Nėra nieko kas būtų tik yin ir yang . Šie 2pradai nuolatos papildo ir keičia vienas kitą.
Būtent“I CHING“ tekste išplėtoti postulatai apie Didžiają Tuštumą kaip pirminį pradą, nuolatinį visų būties procesų kintamumą,yin ir yang pradų priešybę ir nedalomumą nulemia daugelį esmingiausių tradicinės kinų estetikos ir meno principų.Iš čia kyla viena fundamentaliausių kinų estetikos nuostatų, pagal kuria grožio idealo ieškoma spontaniškai besikeičiančiose formose, linijinėse struktūrose,atspindinčiose natūralią Visatos procesų sklaidą.Ji padeda įsigalėti kinų estetikoje ir mene dvinarėms opozicinėms kvalifikacijos sistemoms:nebūtis ir būtis, tamsus ir šviesus, žemė ir dangus, materialus ir dvasinis, išorinis ir vidinis, minkštumas jėga, kalnai ir vandenys.Meno kūrinys traktuojamas kaip ying ir yang sąveikos rezultatas.Iš knygoje išplėtoto mokymo apie pirmapradę Tuštumą į kinų meno teorija pereina savita estetika, aukštinanti tuščią plotą, neužpildytą erdvę tapyboje, tylą ir pauzes muzikoje bei teatro mene.
10. FENGLIU [VETROS IR SRAUTO] ESTETIKA.
Įtakinga spontaniškos estetikos ir meno kryptis,susiformavusi neotoizmo ir ch‘an įtakoje jos pagrindinės savybės ir reikalavimai yra lyg priešingybė kanonizuotiems ir normatyviniems konfucionistinės estetikos reikalavimams.Pagrindinis Fenglių šalininkų įkvėpimo šaltinis- įstabus, stulbinantis įvairove ir nuolatos besikeičiantis gamtos pasaulis, kuriame jie regi pavyzdį menininkui.Tikro menininko misija čia siejama su sugebėjimu pilką kasdienybę pakylėti įšaukštintų dvasinių vertybių pasauly.Fengliu menininkams būdingas požiūris į meninią kūrybą kaip į spontanišką žmogaus jausmų išraišką sąlygojo ypatingą pagarbą kaligrafijai, dėl jos sugebėjimo žaibiškai perteikti netikėtis menininko kūrybinės minties posukius, spontaniškos improvizacijos ir erdvės išlaisvinimo efektų.Siekia perteikti gamtos pirmapradės vienybės įdeją . Meno, kaio laisvos srities suvokimas.Tao Yuan-didis kinų poetas.Reiškėsi „trijuose didžiuose menuose“.Jo kuriniuose suskamba fengliųųųųųų budingas nepriklausomybės , atsiskyrėlio gyvenimo aukštinimas, kvietimas išmelagintų žmonių santykių sugrižti į tikrąją žmogggaus gimtinią, prarastąjį gamtos rojų.Jo estetinis idealas- pabrėžtinai paprastas,natūralus,apvalytas nuo išorinio spindesio menas.
11. Peizažinės tapybos estetika
Peizažo žanras besąlygiškai vyrauja tarp kitų tapybos žanrų.peizažo žanras ir peizažinės tapybos estetikos principai ryškėja jau IVa.Peizažas- tarsi mažytė simbolinė didžiojo tao (kelio)dalis, Įkūnijanti visatos bekraštybės idėją jau nuo žilos senovės Kinijoje į gamtą žvelgiama, kaip į vientisą organizmą, besivystantį pagal savo vidinius dėsnius.Būdingas gamtos sudievinimas. Tai, kad dailinimo paveiksluose žmonių figūroms neskiriama ypatingo dėmesio, nereiškia, kad kinų kultūroje žmogus, palyginti su bekrašte gamta sumenkinamas, nuolat pabrėžiamas žmogaus vientisumas su gamta, žvelgia į gamtą, kaip į natūralų žmogaus prieglobstį.Dailininkai, kurdami peizažą tapo ne realią, o idealią tikrovę.kinų peizažinės tapybos estetika- tai prisiminimų estetika. Norint nutapyti ir įprasminti paveiksle pušį, reikia užmiršti konkrečią pušį, įsijausti ir išvysti vienoje pušyje apibendrintą daugelio pušų idėją. Kiniškos erdvinės perspektyvos sistema susiformuoja jau VIIIa. I pusėje.Kiniškos erdvinės perspektyvos sistemoje projekcijos centras perkeliamas į begalybę, dėl to perspektyvinės linijos horizonte nesusikerta. Kitaip negu vakarietiškoji, ši perspektyvos sistema yra “daugiataškė” ir “lygiagreti. Nes vaizduojamoji erdvė yra suvokiama” iš dviejų ir daugiau regėjimo taškų. Horizonto linija dažniausiai yra aukščiau nei europietiškoje erdvinėje perspektyvoje. Kinu peizažinis ritinėlis- tai ne paprastas daugmaž tikslus konkretaus gamtos fragmento atspindėjimas, o aktyvaus naujo, autonomiško dvasios pasaulio, gretinamo su kosmoso struktūra, kūrimas. Dailinimai natūraliai išryškina tapybos poetiškumą, muzikalumą, filosofiškumą, kaligrafiškumą ir organiškai pereina prie poezijos tapybiškumo, muzikalumo, filosofiškumo. Kinų peizažas atlieka ir sakralinę religinio ritualo arba šventojo paveikslo funkciją. Paslaptinga peizažinės tapybos jėga įžvelgiama, kaip sugebėjimas perteikti gelminę dvasinę neregimą daiktų ir reiškinių esmę. Daiktų formoje svarbiausia- dvasios dvelksmas. Regėjimas yra ribotas, todėl besiremiantis vien rega nėra viską suprantantis.
Hsieh Ho indėlis į kinų estetinės minties istoriją- šešių pagrindinių tapybos dėsnių, sąlygojančių tikrai meniško kūrinio gimimą, suformulavimas.
1. sudvasinto gyvenimo ritmo atgarsis (dvasinių jėgų antplūdis kūrybos metu).
2. struktūrinis teptuko panaudojimo metodas (taikomas vidiniams meno kūrinio matmenims išryškinti).
3. formos ir realių daiktų atitikimo dėsnis(galima traktuoti kaip tikrovės siekimo principą).
4. adekvataus spalvos panaudojimo dėsnis(prasmingai panaudoti spalvos galimybes būdingoms vaizduojamų daiktų ir reiškinių savybėms išreikšti).
5. atitinkamas daiktų išdėstymas (tikslingas meninės kompozicijos dėsnių įvaldymas ir kūrybiškas jų panaudojimas).
6. geriausių praeities kūrinių pamėgdžiojimas(pabrėžia kanonų ir tradicijos vaidmenį kūryboje).
12.Tang’ų epochos estetika.
Tang’ų dinastijos imperijos valdovai daug dėmesio skiria šalies ekonomikai ir kultūrai. Civilizacija tampa atviresnė išoriniam poveikiui. Sparčiai integruojami ir šalie dvasiniams poreikiams pritaikomi indų civilizacijos laimėjimai.Didėja iš Indijos plintančio buddhizmo įtaka. Jis- vienintelė iš svetur plitusi ideologija, tvirtai įsigalėjusi Kinijoje. .Ch’an įtaka apogėjų pasiekia Tang’ų epochoje, ji daro stiprų poveikį meno kryptims Suklesti miestų kultūra, tikslieji, gamtotyros, humanitariniai mokslai, menai. VIIa. Išrandama ksilografija, daugėja humanitarinės ir meninės inteligencijos. Eiles kuria ir kaligrafijos subtilybes moka kiekvienas humanitarinį išsilavinimą turintis žmogus. Atsiranda pirmosios dailės akademijos, muzikos konservatorijos. Žymiausi vienuolynai, turintys turtingas bibliotekas, meno kūrinių kolekcijas, garsius mokytojus, viduramžių Kinijoje tampa svarbiais intelektualiniais centrais, savotiškais universitetais.
Ch’an estetinė sistema- ypatinga , gyvenimo bei meninio pasaulio suvokimo būdas, formuojamas sudėtingu meditacinės praktikos būdu. Meno ir gamtos pasauliai yra autentiškos būties raiškos sritys, kuriose semiamasi kūrybinio įkvėpimo. Paprastumo poetizavimas ir sureikšmintų motyvų deidealizavimas – neatsiejama ch’an estetikos savybė. Gana nežymus vaidmuo palyginti su įsigilinimu į vaizduojamojo objekto esmę, tenka natūros stebėjimui.dailė pasižymi subtilia tonų gradacija, erdvės bekraštybės perteikimu. Lakoniškomis santūriomis meninės išraiškos priemonėmis, dažniausiai paprastu tušu menininkai perteikia sukrečiančius gilumu ir vidiniu dramatizmų dvasios praregėjimus.Pats kūrybos procesas tarsi pasidalija į dvi nelygias dalis: 1(svarbiausia)-meditacija, meninis brendimas, 2-realizavimas, visiškai spontaniška, labiau techninė trumpalaikė. Mene svarbus vaidmuo tenka menininko sielos vidinio ritmo sąskambiui su jį supančio pasaulio ritmu.tai perteikiama grafiniu paveikslų linijų ritmu, neužpildytų erdvių, pauzių, netikėtų asimetriškų sugretinimų potekste. Būdingas simetrijos, pusiausvyros, tiesmuko pasikartojimo vengimas. Non-finito, neužbaigtumo, estetinės užuominos neišsakymo principas yra vienas būdingiausių ch’an dailės bruožų. Kiti stilistiniai bruožai- rimtis, natūralumas, stiliaus glaustumas, asimetrija, drastiška potepio maniera, išplautos spalvinės dėmės, kaligrafija, dramatiškos trūkinėjančios linijos.
15. Japonų estetikos savitumas
Japonų estetika neturi tokių senų, tūkstantmečius aprėpiančių tradicijų, skirtingai nei Indijos ir Kinijos. Ji jautresnė išorinėms įtakoms, pokyčiams. Estetinės minties raida pagimdė unikalų kategorijų pasaulį, savitus estet. Suvokimo ir meno vertinimo principus.
Jokioje kitoje pasaulio šalyje estetiškumo jausmas ir meninės vertybės nepajėgė taip tvirtai įaugti į žmonių buitį, kasdieninį gyvenimą. Vienas savičiausių japonų kultūros ir estetinės sąmonės bruožų yra tas, kad žmogaus kūrybinės raiškos sritys tampa nepaprastai svarbios ir atsiduria intensyvių estetinių apmąstymų bei meninės kūrybos centre.
Japonų estetiniai minčiai svetimas išorinių minčių spekuliatyvumas. Tai tipiška „estetika iš apačios“, kuri daugiausiai plėtojama ne filosofiniuose traktatuose, o formuoja savo struktūrą, turinį, kategorijų sistemą menotyrinės problematikos srityje.
Japonų estetika daug sunkiau ,nei kinų ar indų, pasiduoda aprašinėjimui, nes japoniškam mentalitetui būdingas emocionalumas, subtilaus grožio jausmas, polinkis į niuansavimą.
Itin ryškų pėdsaką japonų estetikoje ir mene paliko zen filosofijos idėjos, kurios nuo XII a intensyviai skverbiasi iš Kinijos. Visa zen tradicijos estetika kupina panesteteizmo, netgi žmogaus gyvenimas aiškinamas kaip menas. Autentiškos kūrybos esmė, zen adeptų įsitikinimu, slypi intymiame menininko bendravime su gamta, jos kasdienišku grožiu. Meditacija suvokiama kaip imanentinė jautraus kūrybos proceso išraiška. Menininkui suartėjant su būties vientisumu ypatingas vaidmuo, zen estetinėje tradicijoje, teikiama tylumai, neužpildytam plotui, pauzei, estetinei užuominai, turinčiai slapčiausias mintis tiesiogiai perteikti iš sąmonės į sąmonę.
Japonų estetinės minties ir meno sklaidos charakteringas bruožas: skirtingų koncepcijų, mokyklų ir meninių stilių plėtotė reiškiasi ne tik nuolat perimant jau susiformavusias tradicijas, kanonus, simbolius, išraiškos priemones, tačiau ir periodiškai nauju pavidalu joms pasikartojant.
Japonams svetima išorinio grožio ir bjaurumo priešprieša. Jų estetiniai vertinimai dialektiškai, jautriai niuansuoti, juose jaučiama „Permainų knygos“ ir daoistinės dialektikos įtaka.
Bi (grožis) sąvoka artima šiuolaikinei vakarietiškai estetiškumo kategorijai, traktuoja kaip amžinas visos būties reiškinių esmėje slypintis fenomenas. Bi suvokiama kaip konstanta, kuri ne tik vienokia ar kitokia forma a priori egzistuoja visuose būties reiškiniuose, tačiau kuriai kartu yra būdingas sugebėjimas keisti išorinį pavidalą ir įgauti naują formą. iš čia ir išsirutuliuoja japonų estetikams ir menininkams būdingas tikėjimas, kad netgi paprasčiausiuose, nepastebimuose, kasdienybėj blėstančiuose reiškiniuose slypi savitas nepakartojamas grožis.
Skirtingai nei vakarų este, kurioje vyrauja subjekto ir objekto, idėjos ir vaizdinio atribojimas, japonų estetikai linkę panaikinti šį dualizmą. Jiem svetima pasaulio perkūrimo idėja. Jie aukština „neveiklos“ principą, sikia suvokti vienybę su gamtos pasauliu.
Būdingas nepasitikėjimas analitine proto galia, „logos“ principu apskritai. Suvokia racionalaus proto ribotumą siekiant pažinti sudėtingiausias estetines patyrimo ir meno formas.
16. Heiano epochos estetika
Naros epochoje Orientacija į kontinentinę kultūrą ir intensyvus jos įsisavinimas stimuliuoja ryškų kultūros, meno ir estetinės minties pakilimą heian epochoje. Japonų klasikinės literatūrinės estetikos ir literatūros „ Aukso amžius“. Sintetizavę dvasinės ir materialinės kultūros laimėjimų, japonų intelektualai palaipsniui atsisuka į nacionalines tradicijas.
IXa pab pradeda ryškėti sąlyginė japonų kultūros izoliacija, nutrūkus oficialiems kontaktams su Kinija. Tai sustiprina japon savimone siekti ir išryškinti savitų japoniškų estetinių ir meninių tradicijų vertę. Nors iš žemyno ir toliau perimamos įvairios estetinės ir meninės idėjos, tačiau jos vis labiau ženklinamos japonišku antspaudu. X a pr japonų kalba išstumia literatūrinę kinų kalbą, kuri galutinai įsivyrauja literatūroje ir poezijoje. Šios tendencijos reiškiasi ir dailės srityse.
Ki – no – Tsurayuki (poetas ir estetikas)X a žymiausias ideologas kinų poetinės tradicijos, kuri įsigali Heiano epochoje. Japonų poezijos genijus, kuris reiškiasi estetikos ir meno kritikos srityse. Garsiame antologijos įvade („Kokin – waka – shu“) pasisako prieš kinų estetinių principų įsigalėjimą, atkreipdamas dėmesį į Naros epochos poeziją – aukština nacionalines poetines tradicijas. Geriausi kūriniai buvo sukurti Naros epochoje, vadinasi, menas pretenduojantis į autentiškumą ir aukštus kriterijus, turi orientuotis į neprilygstamus praeities pavyzdžius.
Tsurayuki plačiai gvildena pamatines estetikos problemas. Jis pabrėžia ekspresyvią meno prigimtį, kurią traktuoja kaip natūralią jausmų išraišką. Meno kūriniuose išreikštos emocijos sąlygojamos gyvenimo įspūdžių. Meno kūrinys kuriamas remiantis „ ką žmogus mąsto ir jaučia, ką jis regi ir girdi“. Menininkas išreiškia emocijas, kurios gimsta kontempliuojant tikrovę, o ne atspindint stebimą tikrovės reiškinį ar objektą. Menas kyla iš menininko dvasios polėkių, apmąstymų, siekimo išsakyti tai, kas susikaupia širdies gelmėse.
Tiesos principas (makoto) ypač svarbus Turayuki koncepcijoje, tiesa yra vientisa ir tikrovėje ir menininko sieloje gimusiam vaizdiny. Grožis neatsiejamas nuo gyvenimo tiesos. Meistriškai išreikštas grožio idealas atskleidžia meno kūrinyje įkūnytą harmoniją, kurioje regima paslaptinga meno galia. Tsurayuki pabrėžia menininko sugebėjimą stebėti pasaulį ir meistriškai panaudoti menines išraiškos priemones. Jam menas yra ir galingas būdas ugdyti žmonių sąmonę. Jis iškelia auklėjamąją meno funkciją, aktyvų poveikį žmonių pasaulėžiūrai.
Tsurayuki iškeltas estetines idėjas toliau plėtojo Sei Shonagon ir Murasaki Shikibu. Imperatorių rūmų freilinų pasaulėjautai būdingas rafinuotas estetizmas, subtilus poetiškumo jausmas, asmeninio santykio su jas supančiais daiktais ir kt reiškiniais ieškojimas.
Heian epochos idealu tampa aware ir mono no aware kategorijos. Mono no aware klasikinėje lit estetikoje aiškinama kaip jausmų ir proto harmonijoje besiskleidžiantis žavesys, kuriame susilieja subjekto emocinė nuostata (aware) ir kontempliuojamas objektas (mono). Emocinis mono no aware turinys nepastovus, pvz Sei Shonagon knygoje kinta priklausomai nuo estetinės situacijos. Tai pasinėrimas į grožio stichiją ir jautrių žmogaus estetinių išgyvenimų pasaulį.
Sei Shonagon Estetinėje koncepcijoje kūryba traktuojama kaip iracionalus, protu nepaaiškinamas procesas, kaip užsimiršimas ir menininko sielos pajungimas nesąmoningam kūrybos aktui.
Shonagon pasaulėjautai būdingas estetinis imlumas, ji siekia įžvelgti žavesį, būdingą tik žmogų supančiuose reiškiniuose. Grožis suabsoliutinamas – suvokiamas kaip tiesos, gėrio, giluminės reiškinių esmės suvokimas.
„Priegalvio užrašai“ – rašytoja žavisi nuolatiniais gamtos pokyčiais, tylaus kasdienio grožio poetika. Gamta ir žmogus neatsiejami vienas nuo kito, kurie įkūnija pirmapradę būties harmoniją. Emocionalus estetinis būties suvokimas būdingas Shonagon estetikos bruožų. Okashi ( žaismingo humoro žavesys) estetinė kategorija itin svarbi Shonagon estetikoje. Ši kategorija artima aware kategorijai, tačiau vaizdingiau išreiškia regimąjį rožį, kupiną žaismingo humoro. Šią kategoriją Shonagon vartoja apibūdinti emocinį santykį, žmogaus su jį supančiais gamtos reiškiniais, daiktais, gyvūnais.
Murasaki Shikibu Tai literatūrinis slapyvardis – „Genji apysakos“ herojų vardas. Shikibu reiškia rangą. Ji viena žymiausių japonų estetikos atstovių. Savo veikaluose ji gvildena pamatines estetikos problemas, samprotauja apie meno prigimtį, kilmę, įvairius meno stilius, manieras, meninės raiškos priemones.
Meninės kūrybos ištakos – anot jos, menininkas įkvėpimo semiasi iš paties gyvenimo, „to, ką matė ir jautė“. Siužetai gali būti išgalvoti, jie turi būti atlikti meninės išraiškos priemonėmis ir suvokiami kaip tikri. Pabrėžia makoto principo svarbą, estetinėje teorijoje iškelia menininko vaizduotės ir fantazijos reikšmę. Ji meno prielaidų ieško ne tik tradiciniuose harmoninguose principuose, bet ir naujuose meninės kūrybos principų sąveikose.
T a p y b a– estetinė teorija – išskiria 2 meninės tikrovės apmąstymo tipus:
1. „kūrybišką romantinį“, būdingas pasitikėjimas vaizduotės, fantazijos galia, siekimas sukurti meninę realybę, nepriklausančią nuo tikrovės.
2. „realistinį“, remiasi tikrove.
Sikibu ne tik išskiria 2 meninės tikrovės apmąstymo tipus, bruožus, bet ir ieško objektyvių kriterijų padedančių menininkui sukurti estetines vertybes, atsparias laiko išbandymam. Ji skatina pasinerti į giluminę estetinių reiškinių esmę.
I š v a d o s
Hesiano epochos estetikai ir menininkai, įsisavinę žemyno kultūros laimėjimus, atsisuko į nacionalines tradicijas ir išpuoselėjo tautinius idealus. Šios epochos estetinė mintis Tsurayuki, Sei Shonagon, Murashaki Shikibu veikaluose pasiekia stebėtinų aukštumų. Suklesti įvairios religinės ir pasaulietinės dailės, poezijos, literatūros formos. Japonija tampa1na pasaulinės kultūros židinių, formuojančių unikalias teorinės minties ir meno tradicijas. Heian estetika išaukštinusi nacionalines estetines vertybes, tapo vėlesnių epochų teoretikam ir menininkam antika, idealu į kurį nuolat kreipė dėmesį ir sėmėsi įkvėpimo. „moteriškos“ epochos pabaigoje dramatiškai iškyla „vyriška“ samurajų era.
17. Zen estetikos principai
XII a pab išryškėję socialiniai poslinkiai susiję su Zenbuddhizmo estetinių idėjų įsigalėjimu Japonijos kultūroje (kai šalis žengė į brandžiuosius viduramžius). Šalies politiniame gyvenime susilpnėjus Fujiwara‘ų giminės įtakai, iškilo naujas karingų samurajų sluoksnis. Šis sluoksnis apribojo imperatoriaus ir kilmingosios aristokratijos valdžią. Atsiranda 2 galingi feodaliniai klanai Taira‘ų ir Minamojo, kurie susiremia žūtbūtinėje kovoje. Nugalėjęs Minamojo Yoritomo pasiskelbia šalies kariniu vadu. Rezidenciją perkelia į Kamakuros tvirtovę rytinėje valstybės dalyje. Tai Kumakaros epochos pradžia, įsivyrauja Minamoto giminė, o imperatorių valdžia tampa simbolinė. Kamakuros epochoje išryškėjo nauji filosofijos, estetinės minties ir meno poslinkiai, susiję su kultūrine permaina – pakitusia senąja sostine Hesiane esančiu imperatoriaus ir kilmingosios aristokratijos rūmais į periferiją, kur pasklidę zen vienuolynai ir samurajų diduomenės pilys. Hesiano epochos estetinius idealus ima keisti asketiška zenbuddhistinė ir atšiauri samurajų ideologija.
Kultūrinė transformacija sustiprėja įsigalint Ashikaga‘ų klanui, kuris perkelia valstybės sostinę į Muromachi miestą. Muromachi epocha sintetizuoja 2 anksčiau išryškėjusias tendencijas: 1. rafinuotą aristokratišką Hesiano ir 2. atšiaurios formos, vitališkos energijos samurajišką.
Japoniškas zen kilo iš termino ch‘an, kuris yra kiniškoji Indijos buddhizmo termino dhyana, kuri reiškia susikaupimą, meditaciją, sąmonės koncentraciją, tačiau kaip estetinė kryptis kristalizuojasi kinų kultūroje. Pagrindiniai zen ideologai – buddhistų vienuoliai, žinių sėmęsi Kinijoje, grįžę į tėvynę palaikė glaudžius ryšius su ch‘an vienuolynų centrais. Jie buvo susipažinę su indiškais buddhizmo šaltiniais, klasikine kinų filosofija, estetika, ch‘an literatūra, kaligrafija, poezija, tapyba ir kitomis meno formomis, ch‘an vienuolynuose. Japonijoje zen filosofija ir estetika priartėjo prie kasdienio gyvenimo, priešingai nei buddhistinėj filosof ir estetikoje, kur pilna abstrakčių samprotavimų ir metafizikos.
Zen mokymas Japonijoje įgauna stipresnę įtaką nei Kinijoje. Daugelis bruožų kaip meilė gamtai, grožo išaukštinimas, emocionalumas, paprastumas, santūrumo iškėlimas artimi shintoizmo tradicijoms. Tai padeda zen idėjom išplisti už vienuolynų sienų, paveikia japonų dvasinį gyvenimą, estetinio pasaulio ir meno sferas.
XIIIa 2 pagr zen mokyklos: Rinzai ir Soto, jų įkūrėjai plėtoja Kinijoje susiformavusias šiaurės ir pietų ch‘an kypčių idėjas. Rinzai mokymas – did dėmesys auklėjimo griežtumui, savikontrolės, vidinės disciplinos ugdymui, skatinantis aktyvaus tikslo siekimą. Soto mokymas – ezoterinis. Ideologas Dogenas. Kyoto priemiestyje įsteigia pirmąjį zen vienuolyną Kose – ji. „Shobo – genzo“ veikalas, 1mas traktatas parašytas ne įprasta kinų kalba, o japoniškai, tai pabrėžia Dogeno pasaulėjautos ryšį su nacionalinėmis kultūros tradicijomis. Grožis ir meninės vertybės jo pasaulėžiūroje, kūryboje ir pedagoginėje veikloje atlieka ypatingą reikšmę. Aukštindamas paprastumo poetikos, neryškios kasdienybės grožį, jis subtiliai pritaiko kinų taoizmo ir ch‘an estetikos principus japonų nacionalinės estetikos ir meno poreikiam.
Soto mokyklos estetikai svetimos abstrakčios teorijos, griežtas kanoniškų reikalavimų laikymasis. Čia viskas priklauso nuo situacijos, asmeninės patirties, unikalaus santykio su meninės kūrybos objektu ir nuolatinio vidinės disciplinos ugdymo. Estetinei teorijai pagrindinį vaidmenį atlieka intuicija, estetinė užuomina, neišsakymas. Anot teoretikų dvasinė patirtis gali būti išreikšta menine forma.
Z e n e s t e t i k o s i r m e n o p r i n c i p a i
Kamakuros ir Muromachi epochose zenbuddhistinė pasaulėžiūra paveikia japonų estetinę samonę, mąsymo stilių, meninę kultūrą. Ji nulemia japonų estetinio fenomeno savitumą. Gamtos kontekste jautriai įkomponuota architektūra, kurioje atsispindi zen įtaka. Daugelis zen ir japonų estetikos fenomeno bruožų išsivysto iš pagrindinių zenbuddhistinių pasaulėžiūros postulatų, savitos erdvės, laiko, nebūties, tuštumos sampratos. Zenbuddhizme neegzistuoja erdvės pradžia ir pabaigos idėja. Amžiname būties procesų sraute viskas susipina ir jungiasi. Už regimybės atsiranda kažkas nematoma, nenusakoma. Menininkas remiasi simboliais, metaforomis, užuominomis. Tuštuma – fundamentaliausia zen estetikos kategorija. Tai neišsemiamumo simbolis įkūnijantis negirdimo Absoliutaus prado esmę. Erdvės bekraštybė, nebūties substancialumo aukštinimas zen estetikoje susijęs su laiko tėkmės koncepcija, kurio būtis aiškinama kaip vientisas spontaniškas gyvybinis procesas, kiekviena akimirka nepakartojama, vertinga pati savaime. Iš laiko ir erdvės sampratos išsirutulioja, 1nas pagrindinių zen estetikos ir meno principų, šiuolaikinėje estetikoje vadinamas non – finito. Estetinė užuomina, neišsakymas aiškinamas kaip visiškai natūralus bet kokios autentiškos kūrybos rezultatas. Jo organiškumas teoriškai grindžiamas buddhistiniu postulatu – principinis žmogiškosios dvasios neišsakomumas, požiūriu į asmenybę – iš anksto neprognozuojamą potencijų visumą. Kadangi manininkas yra neišsakomas kaip ir būtis – tai jo jo kūryba taip pat neišsakoma. Baigtumas – nesuderinamas su amžinu būties, kūrybinio dvasios polėkio judėjimu – todėl asocijuojasi su mirtimi, sustingimu.
Kitas fundamentalus zen estetikos bruožas – estetizuotas panteizmas. Zen estetikai japonų sąmonėje įtvirtina ekstazišką meilę gamtai. Ją regi kaip pagrindinį menininko įkvėpimo šaltinį ir autentiškos kūrybos ištakas.
S.Hisamatsu savo knygoje išskiria 7 pagr. Savybes, kurios sąlygoja zen meno savitumą: asimetrija, paprastumas, asketiškas didingumas arba atšiaurus išdidumas, neapčiuopiama gelmė arba giliamintį subtilumą, visišką neprieraišumą, arba laisvės išaukštinimą, rimtį. Aukštindami asimetriją, atmesdami statiką, zen menininkai ieško judėjimo. Grožį jie regi simetriškoje kompozicijoje, sąmoningame pusiausvyros pažeidime. Simetrija kausto erdvę, o asimetrija išlaisvina ją ir teikia peno vaizduotei. Stabili fiksuota būsena asocijuojasi su natūralaus būties srauto nutraukimu ir suvokiama kaip mirties simbolis. Asimetrijos aukštinimas nepanaikina universalaus harmonijos principo. Harmonija – pirmapradė pasaulio būsena. Asimetrija yra aukštesnioji harmonijos apaiška, kadangi viskas gamtoje paklūsta harmonijos dėsniams. Menininko tikslas – harmoniją apčiuopti ir išryškinti. Paneigiama Vakarų estetikoje didingumo ir grandioziškumo kategorija, kas per grandioziška – pažeidžia būties harmoniją, tai slegia ir griauna grožio pasaulį.
Paprastumas ir natūralumas itin būdingas zen tradicijos menui. Papraščiausiose medžiagose menininkai įžvelgia savitą faktūrų ir natūralių tonų žavesį. Šie bruožai pasireiškia: asketiškomis kompozicijomis „sausų sodų“, arbatos ceremonijos namelio interjero paprastumu, jame naudojamų medžiagų ir indų paprastumu, santūriais monochrominės tapybos toninių struktūrų santykiais, zen keramikai būdingu paprastų formų ir natūralių spalvų pabrėžimu.
Su paprastumu ir natūraluu susijęs kitas zen meno bruožas – asketiškas didingumas arba atšiaurus išdidumas, atspindi dzenbuddhizmo šalininkų idealus – siekimą nusišalinti nuo išorinio pasaulio tuštumo, išdidžiai sutikti likimo smūgius, tenkintis mažu. Šie idealai parodo zen menui būdingą visuotinių normų, taisyklių ignoravimą – asmeninio santykio išryškinimą su meno kūriniu. Zen menininkai vertina improvizaciją, kūrybos akto laisvumą ir spontaniškumą. Zen mene vyrauja laisvumas, neišsakymas, būdingas vidinis susikaupimas, rimtis išplaukęs iš meditacijos, orientacija į vidines dvasines vertybes.

Leave a Comment