Architektūra – jos istorija LT ir užsienyje, dabartinė situacija, naudojamos medžiagos, dizainas.

Turinys

1. Įvadas 3
2. I. Architektūros raida 4
3. Kinija ir Japonija 4
4. Indija 5
5. Amerika 5
6. Lietuva 7
7. II. Šiuolaikinė situacija 8
8. Japonija 9
9. Amerika 9
10. Lietuva 11
11. III. Tiriamoji dalis: baldai ir netradicinis medžiagų panaudojimas 14
12. Baldai 14
13. Stalai 14
14. Kėdės, lovos, lauko baldai 15
15. Medžiagos 16
16. Sonariniai vamzdžiai 16
17. Industriniai audeklai, “industrinės” kiliminės dangos, langų dangalai 17
18. Reljefais papuošti metalai, kiti metalai, kaučiukas 18
19. Keraminės plytelės, sienos, stiklo blokeliai 19
20. IV. Tiriamosios dalies išvados 20
21. Išvados 21
22. Naudota literatūra 22

Įvadas

Žmogus ne visada buvo statytojas. Kai jis buvo priklausomas nuo medžioklės, žmogus iš esmės buvo klajoklis, tenkinęsis olomis arba savadarbėmis primityviomis pastogėmis. Bet prieš kokius devynis ar dešimt tūkstančių metų žmogus atrado agrikultūros paslaptis. Tada pirmą kartą jis galėjo suvokti ir patirti sėslaus gyyvenimo privalumus; tada ir gimė architektūra.
Jos ankstyvasis progresas buvo lėtas. Pagrindiniai konstrukcijos principai buvo atrandami tik per bandymus ir klaidas; tada buvo išrasti įrankiai ir išmokta jais naudotis, rastos naudingos iškasenos ir jos eksploatuojamos, įgyti statybos įgūdžiai ir toliau tobulinami. Kai kurios civilizacijos sugebėjo stabiliai tobulėti, pakeliui spręsdamos iškylančias problemas. Kitos civilizacijos nesugebėjo greitai ir stabiliai vystytis, nes kai kurios gyvybiškai svarbios technologijos nebūdavo greitai atrandamos, ir, pavyzdžiui, rato, arkos išradimui ar geležies apdirbimui suprasti prireikdavo netgi šimtmečių. Tačiau, laikui bėėgant, vystymasis spartėjo. Žmogus suprato, jog turi įgimtą talentą statybai. Nauji iššūkiai sukeldavo naujus veiksmus, ir visą laiką žmogaus žinios didėjo.
Taip pat didėjo ir jo ambicijos. Jau nebebuvo gana turėti gyvenamąjį namą – žmogus pradėjo galvoti apie kapą, kuriame bus palaidotas, ap

pie paminklą, kuris primins apie jo statytoją, apie rūmus, kuriuose jis valdys, apie šventyklą, kur jis ir jo tautiečiai galės garbinti savo dievus. Tokie statiniai pagal savo prigimtį turi būti statomi tam, kad išliktų, kad darytų įspūdį. Ir taip molis užleido vietą medžiui, medis – plytai, plyta – akmeniui, akmuo – marmurui. Arkos išradimas įgalino statyti skliautus ir kupolus.
Tuo metu architektas tapo menininku. Jis suprato, kad kaip gražiai dažytojai ir skulptoriai, tinkuotojai ir mozaikininkai bepapuoštų jo statinį, tos puošmenos yra mažos ir paviršutiniškos. Architektas suprato, kad menininkai naudojo jo statinį kaip pagrindą savo puošmenoms. Tikras architektūrinis grožis buvo kažkas kita, kažkas abstraktaus. Pastatas turi atskleisti vidinę logiką, kurioje kiekviena individuali pastato savybė turi savo nuosavą ryšį su kita savybe, ir su visomis savybėmis kaartu sudėjus.
Dabar architektūra atsispindi didmiesčiuose ir metropoliuose, miestų aikštėse bei gyvenamuosiuose rajonuose, todėl jos svarba yra didelė. Šio referato tikslas – išnagrinėti architektūros istoriją ir šiuolaikinę situaciją Lietuvoje bei pasaulyje, atrasti jos tradicinius ir netradicinius taikymo būdus.

I. Architektūros raida

Kinija ir Japonija

Kinijos, kurioje išsivystė medinių pastatų statybos tradicijos ir buvo pritaikytos Rytų Azijoje, architektūros negalima laikyti menų tėvu. Ši architektūra nėra iškili tapyboje ar ornamentų inovacijose. Bet jos tvarkos ir balanso principai atspindi kitų meno šakų kokybę Kinijos mene. Kolonų ir si

ijų architektūros sistemos pradžia – neolito periodas.
Plytos nebuvo naudojamos ankstyvaisiais laikais. Vietoj jų sienų ir pamatų statyboje buvo naudojama suslėgta žemė. Kadangi didelė mediena buvo palyginti reta Kinijoje, architektai turėjo naudoti ekonomiškus metodus, statydami kolonas stačiakampiame plane. Tarp kolonų būdavo plonos tinkuotos sienos iš plaušų ar pinučių, kurios įgalindavo lengvai keisti angas ar kitus įėjimus į pastatą. Vėliau, Hano laikotarpiu, visas dėmesys buvo sutelktas į stogų tobulinimą ir jų ramsčius žemiau kolonų viršūnių.
Pirmajame mūsų eros amžiuje akmeninis skliautavimas pirmiausia randamas kapuose, kur imituojamos medinės architektūros formos. Po žeme buvo naudojamos plytos prastesniems pastatams ir statiniams, susijusiems su stačiakampėmis miesto sienomis – sargybos postams, apžvalgos bokštams ir kt. Didingi pastatai, tokie kaip rūmai, rotušė ar šventykla, atskleidžia menišką šalies architektūrą. Šie pastatai buvo statomi grynai iš medžio, išskyrus stogų čerpes, gipso pertvaras.
Vėlesniuoju Hano laikotarpiu ir vėliau pastatytų rūmų dizainas buvo pritaikytas kiniečių budistų šventykloms. Tipiškas šventyklos išdėstymas apimdavo stačiakampį perimetrą, atsuktą į pietus, kartu su periferiškomis galerijomis ir sargybos bokštais.
Medinė Kinijos architektūra buvo eksportuojama religiniu būdu, įkandin budistų kelionių. Pirma ji pasiekė Korėją, paskui – Japoniją. Pastarojoje yra ankstyvųjų šio stiliaus pavyzdžių, nes japonų vienuoliai daug atidžiau nei Kinijos budistai prižiūrėjo savo architektūrinį palikimą. Laikui bėgant, japonai liko ištikimi savo tradicijoms ir keisdavo savo architektūrinį stilių ti
ik tada, kai reikėdavo atsako Kinijos inovacijai.
Kartu su savo ankstyvosiomis šventyklomis, japonai išsaugojo keletą kilmingų šimtamečių viduramžių laikų rezidencijų, kurios puikiai derina kinų stilių su vietinėmis šalies tradicijomis.

Indija

Indijos architektūros istorija nėra vientisa. Indijoje, kaip ir kitose šalyse, visos materialinės kultūros išraiškos (ypač architektūra) yra susietos su politinėmis jėgomis. Nors religija buvo pagrindinis didžiųjų architektūrinių pasiekimų įkvėpimo šaltinis, visose šalyse religija pati buvo dominuojanti politinė jėga. Kalifai nepastatė nė vienos katedros, valdovai krikščionys – nė vienos mečetės. Santykiavimas aiškiai matomas Indijoje, kur politinė šalies istorija yra padalinta į tris atskirus ciklus ir kur trys ryškios pastatų motyvacijos ir stiliai buvo sukurti per tris sėkmingus amžius.
Kiekviename iš šių ciklų Indijos architektūra atspindėjo dominuojančio politinio režimo kultūros karkasą.
Politinė Indijos architektūros pakraipa taip pat atsispindi jų plėtimesi už jūrų. Induizmas, budizmas ir bendra jų kultūra plito iš įvairių Indijos dalių. Ši ekspansija davė architektūrinių šedevrų, ne mažiau įspūdingų nei pačioje Indijoje. Indijos skulptūra buvo vienas iš ekspansijos menų.
Indijos politinė istorija padarė ir žalingą poveikį architektūrai. Ji atsakinga už visiškai vienpusį senovės Indijos architektūrinį vaizdą, kur pietų krypties svarba buvo kuriama šiaurinės kaina. Įspūdis, kurį palieka pietų Indijos šventyklos, labai skiriasi nuo šiaurinės Indijos dalies. Politinės įtakos pasekmėje induistų ir budistų paminklai šiaurinėje dalyje išliko tik keletoje vi

ietoje.
Visi išlikę senovės Indijos architektūros pavyzdžiai yra religiniai paminklai. Neišliko nė vienas rezidencijos tipo statinys.

Amerika

Kolonijinė architektūra turi savo savų specifinių problemų. Kai viena tauta užkariauja kitą arba kai žmonių grupė persikelia iš vienos šalies į kitą ir ten apsistoja, jiems tenka statyti savus miestus, bet kitokiomis klimato sąlygomis, naudojant kitokias žaliavų rūšis, pagalvojant ir apie miesto gynybą ir – kas svarbiausia – pasitelkiant vietinius meistrus, kurie buvo apmokyti kitokiomis meninėmis tradicijomis.
Pirmą didelę naujųjų laikų kolonizacijos iniciatyvą parodė ispanai ir portugalai, kolonizavę Pietų Ameriką. Politiniu, kariniu ir religiniu požiūriu šios dvi tautos susidūrė su panašiomis problemomis, bet kai jie pradėjo statyti miestus, paaiškėjo esminiai skirtumai. Brazilijoje portugalai rado šalį be jokios akmens architektūros ir tik su labai primityviomis menų tradicijomis.Būtent dėl to jie galėjo įdiegti savo stilių,ir Rio de Žaneiro architektūra gan skiriasi nuo kolonistų gimtosios architektūros.
Ispanai susidūrė su kitokia situacija. Meksikoje ir Peru jie rado civilizacijas, pasižyminčias neeiline tvarka, kuri buvo nuostabiai išreikšta menų laukuose, ir, kol ispanai buvo priversti pasikliauti vietiniais meistrais, nauji pastatyti statiniai iškart būdavo patobulinami vietiniu stiliumi. Peru gyvenę inkai pastatė geriausius kada nors matytus mūrinius pastatus, o pas actekus mokęsi Meksikos skulptoriai turėjo didesnius įgūdžius nei ispanų meistrai. Šie skulptoriai sukūrė fantastišką puošiamųjų skulptūrų stilių, kuris sujungė daug actekų bruožų.
Ispanijos ir Portugalijos kolonijose beveik neišsenkami aukso ir sidabro resursai įgalino architektus praturtinti skulptūras šiais tauriaisiais metalais, ir didelė tose vietose pastatytų bažnyčių galia pagrindine rėmėsi auksiniais paneliais ir altoriais.
Olandų ir prancūzų kolonistai nebuvo tokie didingi statytojai kaip ispanai ar portugalai – iš dalies dėl to, kad jie neketino atversti vietinių į savo tikėjimą, o paprastas kuklias bažnyčias statydavo tik savo reikmėms. Tačiau šie užkariautojai kartu su savimi atsivežė ir savo stilių ir pritaikė jį su tam tikru paprastumu ir grubumu.
Paskutiniai dideli kolonijiniai statytojai buvo britai. Anglų kolonistai Šiaurės Amerikoje sukūrė kolonijinį stilių, kuris neturi atitikmenų. Šis faktas nelabai stebina, nes sąlygos, kuriomis stilius buvo kuriamas, buvo skirtingos nei visų kitų kolonistų. Pirmieji anglų kolonistai buvo paprasti, sunkiai dirbantys žmonės, kuriems nerūpėjo padaryti įspūdį vietiniams ar primesti jiems savo kultūrą ir tradicijas.
Pirmieji šių kolonistų statiniai buvo paprasti nameliai, bet 18 a. amerikiečių architektai išvystė stilių, kuris, nors ir anglų kilmės, buvo individualus. Iš dalies taip atsitiko dėl to, kad akmuo ten buvo reta medžiaga, o kalkių išvis nebuvo, todėl plytinė statyba buvo neįmanoma. Būtent dėl to visi pastatai, nuo paprastų namų iki bažnyčių, buvo mediniai.
Architektūros paprastumą sąlygojo ne vien žaliavų trūkumas; tai taip pat atspindėjo ir griežtą kolonistų puritoniškumą. To rezultatas buvo racionaliai išdėstyti ir praktiški pastatai, kurių dauguma dar išlikę rytinėje Šiaurės Amerikos pusėje.

Lietuva

Lietuva antikos architektūros palikimo neturėjo ir iki Naujųjų amžių mažai apie jį žinojo. Pažinimas ėjo per antrinius šaltinius – renesanso architektų traktatus, kelionių įspūdžius, svetimšalius statybos meistrus.
XVII a. mūsų krašte paplito anoniminis veikalas “Trumpas statybos mokslas”, kurio autoriumi laikomas Lukašas Opalinskis. Knyga parašyta remiantis italų renesanso architektų darbais, daugiausia – Paladijumi. Jo skaičiavimo metodai nurodyti pamatų, sienų dydžiams ir santykiams nustatyti, taip pat ir taisyklės statybinių medžiagų gamybai.
Italų architektūros mokykla paskatino Lietuvos klasicizmo užuomazgą. Ryšiai su Italija sietini nuo žymaus lietuvių menininko Pranciškaus Smuglevičiaus (1745 – 1807 m.) studijų Romos šv. Luko dailės akademijoje ir tolesnės veiklos Italijoje 1763 – 1784 metais. Smuglevičius asmeniškai bendravo su klasicizmo teorinės programos kūrėju, vokiečių dailės istoriku J. Vinkelmanu, kurio meno istorijos darbai turėjo didelės įtakos Europos klasicizmui. P. Smuglevičius Italijoje įgijo profesinį architekto išsilavinimą, pasižymėjo kaip geras šios srities specialistas, artimai bendravo su architektais Karlu ir Džambatista Spampaniais. Jam tarpininkaujant, Karlas Spampanis apie 1770m. atvyko į Lietuvą ir sukūrė pirmuosius klasicizmo architektūros pastatus.
Ankstyvuoju laikotarpiu Lietuvos klasicizmo architektūrą kūrė ir kitas italų architektas – Džiuzepė Sakas. Be to, Italijoje architektūrą studijavo lietuvių klasicizmo kūrėjai K. Kamenskis, L. Gucevičius. Geriausi šios šalies kūriniai buvo žinomi ir K. Podčašinskiui.
Italų renesanso architektūra veikė ir Mykolo Angelo Šulco kūrybą. Savo teoriniuose darbuose jis siūlė mokytis iš Paladijaus, Skamočio, Serlijaus, Alberčio, Vinjolos. Pastarąjį iškėlė kaip orderių sudarymo autoritetą. Kūryboje Šulcas ieškojo meninių sprendimų, artimų italų renesansiniams rūmams be portikų.
Didelės įtakos ugdant Lietuvos klasicizmą turėjo prancūzų (Paryžiaus) mokykla. Tai buvo svarbus klasicizmo centras, paveikęs ir kitų šalių architektūrą. Prancūzų architektai daug dėmesio skyrė racionaliai konstrukcijų sistemai: sukūrė logiškai pagrįstų proporcijų visumą.
Ryšiai su Prancūzija reiškėsi kviečiant jos architektus į Lietuvą. XIX a. pirmajame ketvirtyje Vilniaus gubernijos architekto pareigas ėjo prancūzas Žozefas Pusjė, XIX a. viduryje Verkiuose dirbo prancūzų kilmės architektai Bernaras Simonas ir Alfonsas Žirardas.
Lietuvos klasicizmą iš dalies veikė anglų architektūra: rezidencinių ansamblių kūrėjai perėmė anglų peizažinio parko kompozicijos principus ir pritaikė savo kraštui. Be to, užsakovai – bajorai – sodybų projektuoti kvietėsi ne tik vietinius, bet ir Vokietijos, Austrijos bei kirų kraštų architektus. Betarpiško kūrybinio ryšio būta su Lenkija: Varšuvoje pas B. Cugą mokėsi M. Knakfusas, o Karolio Podčašinskio sūnus Boleslovas kūrė ir statė Varšuvoje.
Sužlugus Lietuvos-Lenkijos valstybei, įtaką architektūros raidai pradėjo daryti Rusija. Podčašinskis architektūros pradmenis gavo Peterburgo Dailės akademijoje iš profesoriaus Andrejaus Michailovo. Vilniuje reprezentacinis generalgubernatūros rūmus projektavo rusų architektas Vasilijus Stasovas. Rusijos įtaka dar padidėjo, uždarius Vilniaus universitetą, o sykiu ir architektūros katedrą. Lietuvos gubernijų architektais buvo skiriami kitų Rusijos mokyklų auklėtiniai, turėję įtakos projektavimui. Miestų statyboms nemaža reikšmės turėjo A. Zacharovo bei kitų autorių norminiai ir pavyzdiniai darbai.

II. Šiuolaikinė architektūros situacija

Pirmieji revoliucijos prieš siaurą istoriškumą ir aikštingą vaizdingumą ženklai architektūroje buvo pastebėti Anglijoje XIX a. penktajame dešimtmetyje. Viljamas Morisas buvo tas žmogus, kuris pirmasis pabandė padaryti labiau logišką ryšį tarp dizaino ir medžiagos vaizduojamame mene. Jo stilius buvo priešingas viktoriškajam, kuris naudodavo naujas žaliavas ir metodus tik tam, kad imituoti senąsias tradicijas pigesniu būdu.
Nors Moriso dizainas baldams, grūdintam stiklui, fabrikams, plakatams ant sienų ir dar daug kam buvo viduramžiškas savo įkvėpimu ir priklausomybe nuo rankų darbo, jis matė estetinę galimybę kurti ir tobulėti, o tai leido pakeisti akademinio profesionalizmo atmosferą. Dėl šių pokyčių architektūra greitai praturtėjo. Nors naujieji žingsniai Europoje daugiausiai buvo taikomi tik gyvenamiesiems namams ir jų dalims, tai buvo naujos architektūrinės logikos ir estetinės atsakomybės pradžia.
Pastangos sukurti stilių, kuris patenkintų naujus socialinius poreikius ir naudotų naujas medžiagas ir technologijas, buvo eksperimentinės ir fragmentinės. Pastatų išvaizdos pasikeitimus sąlygojo kitų meno sričių tobulėjimas bei instinktyvus dalies architektų noras atitrūkti nuo XIX a. architektūrinių sumanymų.
Šios pastangos daugiausiai buvo individualios ir nebuvo koncentruoto judėjimo dalis. Bet naujieji pastatai jau turėjo savo bendras charakteristikas: paprasti stačiakampiai kontūrai, simetrijos vengimas, taikomųjų ornamentų nebuvimas, plokšti stogai ir baltos sienos, dideli langai. Šį tobulėjimą paskatino du dalykai: eilė parodų, kuriose skirtingų šalių architektai pamatė, jog daro įtaką vieni kitų architektūrai; tarptautinės architektūrinės organizacijos susiformavimas, per kurią buvo galima apsikeisti idėjomis ir palaikyti bendradarbiavimą.
Japonija

Japonijos architektūros pagrindą sudarė Vakarų stilių tradicijų imitacijos, kol revoliuciniai žingsniai jo nepakeitė XIX a. penktajame dešimtmetyje. Tai atsitiko dėl dviejų žmonių. Pirmasis, paruošęs pagrindą naujajai Japonijos architektūrai, buvo čekų architektas Antonin Raymond, emigravęs iš JAV ir apsistojęs Tokijuje. Jis palaipsniui įdiegė modernias vakarietiškas idėjas ir technologijas, kartu atskleisdamas jauniesiems japonų architektams ryšį tarp jų gimtosios tradicijos ir modernaus erdvinio planavimo pagrindų.
Kitas žmogus buvo Le Corbusier, kuris buvo įdarbinęs kelis jaunus japonų architektus. Jis atvyko į Tokiją 1955 metais, kad suprojektuotų Vakarietiškų Menų Muziejų. Vėliau jo bendradarbiai japonai įkūrė savo nuosavą firmą, nepriklausomą nuo daugumos Japonijos architektų. Jie išvystė tarptautinio stiliaus Japonijos charakteristiką, kurios ypatumas buvo gelžbetonis, pakeitęs medines konstrukcijas.
Pirmas žymesnis šio stiliaus pastatas yra Taikos Centras Hirosimoje, kurį 1950 metais suprojektavo Kenzo Tange, dinamiškiausias ir pirmas modernus japonų architektas, įgijęs tarptautinę šlovę. Skirtingai nei daugelis individualių inovatyvių grupių, Tange anksti turėjo galimybę projektuoti pilietinius statinius, nes vietinė po karo pertvarkyta valdžia reikalavo naujų administracinių pastatų. Naujos architektūros pavyzdžiai buvo pastatyti visoje šalyje. Ši nuostabi japonų architektūros mokykla turėjo galimybę parodyti savo sugebėjimus 1964 metų olimpinėse žaidynėse Tokijuje ir 1970 metų Expo parodoje Osakoje.

Amerika

Iki pat Antrojo Pasaulinio Karo pradžios Frank Lloyd Wright buvo vienintelis architektas Amerikoje, kurio kūryba verta dėmesio; tai buvo stebinanti situacija, turint omenyje Amerikos industrinį ir technologinį progresą ir pokyčius, kurie jau vyko Europoje. Nors vis dėlto buvo dvi išimtys: keli aiškių linijų dangoraižiai Rytiniame krante ir keli išskirtiniai namai Vakarų krante, kurie buvo pastatyti neakademinės architektūros stiliumi; taip pat brolių Greene projektai, kurių iš natūralių medžiagų statyti namai buvo Japonijos architektūros įtaka.
Pagrindinis architektūros perversmo Amerikoje pradininkas buvo Richard Neutra. Jo gražiai su aplinka suderintų namų planavimas prasidėjo nuo Lovell House netoli Los Andželo (1927) ir pasiekė viršūnę 1947 metais – Kaufmann House Palm Springse.
XX a. trečiasis dešimtmetis buvo antras Frank Lloyd Wright kulminacinis taškas. Tada jau laikomas istorine figūra, Wright nustebino visus savo dviem dinamiškiausiais ir originaliausiais darbais – Fallingwater namu Pensilvanijoje ir biuro pastatu Viskonsine. Abu šie statiniai buvo puikūs savo plačiu erdviniu inovatyvumu ir netradiciniu betono panaudojimu.
XX a. trečiojo dešimtmečio pabaiga taip pat pamatė netikėtą vystymąsi: keleto galingų ir patyrusių Vokietijos architektų atvykimas į Ameriką pakeitė ją per kelis metus.

Dangoraižiai, kurie yra ryškus Amerikos architektūros atributas, buvo ankstyvi, ir kartais netgi nusikalstami, padariniai šių keturių dalykų: plieno konstrukcijų, elektra varomo elevatoriaus išradimo, didelės miesto žemės vertės ir konkurencingos reklamos. Paskutinysis aspektas taip pat turėjo savo įtaką, nes dauguma ambicingų dangoraižių vargu ar buvo ekonomiški kaip pastatai, bet tokiais tapo todėl, kad kompanijos centro komercinė vertė turėjo vizualiai pralenkti savo kaimynus.
Pirmieji dangoraižiai buvo gana paprasti savo forma; juos pagrinde sudarydavo konstrukciniai griaučiai. Tačiau vėliau architektai išreiškė savo sugebėjimus, statydami ir modeliuodami dangoraižius kaip skulptoriai, puošdami juos įvairiomis detalėmis ir ornamentais.
Tik XX a. trečiojo dešimtmečio pradžioje atsirado naujos dangoraižių projektavimo tradicijos, kurios parodė, jog didesnį grožį galima pasiekti, remiantis aukštyn kylančiomis linijomis ir vienodai pasikartojančiais langų išdėstymais nei atsitiktinėmis silueto formomis ar ornamentų vartojimais.
Modelis buvo iš dalies pakeistas (ne estetiniais sumetimais), išradus metalo ir stiklo pertvaras. Pirmas žymus stiklinis dangoraižis buvo Lever House Niujorke. Jį sudarė dviaukštis horizontalus pastatas ir 21 aukšto bokštas. Šiuo metu 21 aukštas yra niekas palyginti su šimtaaukščiais didžiuosiuose pasaulio miestuose.

Nuo XX a. penktojo dešimtmečio Amerikos architektūra buvo įdomiausia visame pasaulyje, derėjusi prie ekonominiu gausumu pasižyminčio kontinento. Šį faktą stimuliavo ir tai, jos dominuojantys architektai buvo ir profesoriai architektūrinėse mokyklose. Žmonės, kurie vienu metu buvo ir teoretikai, ir praktikai, turėjo didelę įtaką architektūrai.
Tačiau socialinio tipo pastatai Amerikoje buvo gana silpni savo architektūra, ypač administraciniai pastatai. Įdomiausi pastatai buvo skirti bizniui ir industrijai. Amerikos komercinės kompanijos vertino gero architekto prestižą.

Lietuva

Urbanistinės ir klasikinės architektūros principų tęsimas ir tradicinės statybos technologijos ir žaliavų pastovumas sudarė sąlygas nekilti konfliktui tarp senos ir naujos architektūros, kai nauji architektūros stiliai pakeitė senus. Modernus XX a. trečiame dešimtmetyje susiformavęs judėjimas iškėlė ryšio nutraukimo su praeitimi ir tradicijomis idėją ir ignoravo kultūrinį, istorinį ir fizinį faktorių. Jis sukėlė problemų dėl naujos architektūros integracijos istoriniu požiūriu. Pirmi tarptautiniai reglamentai, palaikantys istorinius nuostatus, atsirado 1931 metais.
Lietuvoje sovietiniu periodu naujų pastatų dizaino kontrolė buvo vykdoma tik viduramžių laikais statytuose senamiesčiuose. Paskelbus Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos senamiesčius istoriniais paminklais, buvo pradėta dizaino kontrolė. Pirmas (1959-1963 m.) ir antras (1974-1977 m.) Senamiesčių Pertvarkymo Projektas pristatė detalias naujų statinių dizaino nuostatas. 1959-1969 metų dokumentacija ir projektai tvarkė senamiesčio plėtrą, paremtą švaros ir modernizacijos principais. Tai nežymiai sumažino kontrastingų pastatų statybą. Vėlesni projektai akcentavo senamiesčių plėtros kokybę ir stimuliavo kūrybingumą, išraiškingumą ir didelę architektūros vertę bei ryšį su jos kontekstu. Visi dokumentai ir projektai kaip prioritetą nurodė sėkmingą integraciją į istorinį faktorių.
1994 metais Vilniaus Senamiestis buvo įrašytas į UNESCO Pasauliu Paveldo sąrašą. Istoriškai saugomos vietovės buvo praplėstos Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje. Išsaugojimo režimas ir naujų pastatų architektūros reguliavimai buvo skirtingi pagal kultūrinę vertę ir vietos ypatumus. Nugriautų istorinių pastatų ir neišraiškingų, vietoje paminklinių pastatų esančių statinių, istorinė rekonstrukcija yra stipriai skatinama paveldo zonose. Kitur skatinama moderni architektūra.
Įstatyminių nuostatų plėtra 1950-2003 metais buvo analogiška situacijoms daugelyje Europos šalių. Dizaino reguliavimo pradžia buvo progresyvi, lyginant su Europos įstatymų leidžiamosios aplinkos plėtra.
Požiūris į naujos ir senos architektūros suderinimą bei šios praktikos įvertinimas įtakojo senamiesčių atstatymą. Naujai architektūrai istorinėje aplinkoje buvo keliami tokie pagrindiniai reikalavimai:
1. Sąryšis su istoriniu kontekstu;
2. Šiuolaikiškas požiūris;
3. Kokybė.
Atgavus nepriklausomybę, neigiamas požiūris į sovietinę įtaką architektūrai buvo akivaizdus. Ginčai tarp istorinės rekonstrukcijos šalininkų ir modernios architektūros propaguotojų senamiesčiuose išliko pagrindine tema tokio pobūdžio literatūroje.
Dvylikos architektų apklausa atskleidė profesinio požiūrio į naują architektūrą istorinėse vietose skirtumus. Modernios architektūros šalininkai oponavo istorinei rekonstrukcijai, neva šis metodas iškreipia autentiškumo suvokimą, ir jį laikė priimtinu tik tada, kai rekonstruojami istoriniai pastatai atspindėdavo išskirtinę kultūrinę vertę. Šie architektai pirmenybę teikę moderniajai architektūrai, kur buvo kontraste arba harmonijoje su aplinka. Istorinės rekonstrukcijos šalininkai šį metodą taikė senamiesčių teritorijose. Jie siūlė kurti modernią architektūrą už senamiesčio ribų ir propagavo stilizuotą architektūrą bei jos interpretacijas.
Sovietiniais laikais, naujos architektūros problemos istorinėse vietose išsami analizė susidūrė su progresyviu požiūriu bei intensyvia plėtra. Tuo metu teorinis pagrindas buvo toks pat, kaip ir Europos šalyse. Nuo 1990 metų, profesionalaus požiūrio nevieningumas atspindėjo požiūrių nesuderinamumą. Ši situacija neatitinka tarptautinio teorinio mąstymo. Ji laikoma politinių permainų rezultatu.
Pastatų, rekonstruotų istorinėse vietose, skaičius augo XX a. aštuntajame dešimtmetyje ir ėmė mažėti dešimtajame. Gyvenamųjų pastatų statyba dominavo XX a. šeštame ir septintame dešimtmetyje. Nuo aštuntojo dešimtmečio visuomeninių pastatų įvairovė bei santykis padidėjo. Nauji, 1950-2002 metais pastatyti pastatai pasiskirstė į šias kategorijas:
1. Stilizuota architektūra – 30%;
2. Architektūra kaip kontrastas su aplinka – 25%;
3. Neutrali architektūra – 22%;
4. Interpretacijos – 21%;
5. Istorinės rekonstrukcijos – 1%.
Stilizuota architektūra dominavo XX a. šeštajame dešimtmetyje, tuo tarpu neutrali ir kontrastinga architektūra – septintame ir aštuntame dešimtmečiuose. Nuo aštuntojo dešimtmečio, interpretacinė architektūra sutinkama dažniausiai.
Ryšys tarp naujos architektūros ir jos aplinkos daugiausiai sumažėjo pradedant nuo 1957 metų ir vėl ėmė didėti nuo 1970 metų. Nuo aštuntojo dešimtmečio, inovatyvi architektūros aplinka keitėsi dėl tradicinių sprendimų, atspindinčių vietinę charakteristiką. Nuo 1957 metų, primityvios architektūros statinių proporcijos padidėjo. Daug nebrangios architektūros atvejų dažnai įvykdavo šeštajame ir dešimtajame dešimtmečiuose. Šie atvejai buvo dažniausi saugomose vietovėse. Nuo 1970 metų, architektūrinė kokybė ir originalumas padidėjo.
Naujos architektūros istorinėje aplinkoje kokybės aspektai – ryšys tarp architektūros ir jos aplinkos, architektūros lygis – buvo nustatomi, remiantis pagrindiniais ir specifiniais architektūros istorinėse vietovėse reikalavimais. Ryšį tarp architektūros ir jos aplinkos apibrėžia šie aspektai:

1. Miesto modelis;
2. Architektūrinė-kompozicinė harmonija;
3. Subalansuota architektūrinė-kompozicinė išraiška;
4. Tradicijų tęsimas.
Architektūros lygis apima:
1. Architektūrinę-estetinę kokybę;
2. Menišką originalumą;
3. Šiuolaikinį požiūrį.
Tarptautinės architektūros, istorinių miestų plėtimo ir požiūrio į dizainą istorinėje aplinkoje tendencijos apsprendė ryšį tarp architektūros ir jos taikymo neapsaugotose istorinėse vietose. Ryšio progresas tarp architektūros ir jos aplinkos atsispindėjo miesto paveldo vertės ir būtinybės ją išsaugoti supratime, postmodernistinėse koncepcijose. Emocinis stimulas, atgavus nepriklausomybę, taip pat buvo ryškus progreso variklis. Be to, įstatyminis Senamiesčių Atkūrimo Projektų reguliavimas padarė ryškią teigiamą įtaką apsaugotų istorinių vietų architektūros praktikai.
Architektūrinis lygis kokybės ir originalumo aspektais, taip pat naujų pastatų istorinėse vietose architektūrinė išraiška buvo apspręsta architektūrinių stilių, pagrindinių prioritetų ir tam tikrų ciklų teoriniais pagrindais. Ciklai buvo šie:
1. Neutralus;
2. Nuolankus statybos senamiesčiuose architektūrinis derinys;
3. Naujos ir senos architektūros ekvivalencija;
4. Naujos architektūros kokybės pagrindai reiškia sėkmingą integraciją;
5. Neišraiškingi pastatai, tarnaujantys kaip istorinių statinių fonas.
Pagrindinės įstatyminio reguliavimo plėtros tendencijos, teorinis pagrindas ir naujų pastatų konstrukcija istorinėse vietose praktika Lietuvoje buvo analogiška Europos tendencijoms. Įstatymų reguliavimas neatitiko tarptautinių nuostatų tam tikrais sovietmečio periodais. Lietuvos praktika sovietmečiu buvo identiška daugelio Europos šalių plėtrai. Maži skirtumai, tokie kaip istorinės rekonstrukcijos skatinimas, yra daugelio posovietinių šalių praktikos charakteristika, kuri “išlindo į šviesą”, šalims atgavus nepriklausomybę.
Unifikuotas profesionalus požiūris į senamiesčių atstatymo būdus ir naujų pastatų dizainą jų teritorijose nenusistovėjo, Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Pokyčiai paveldo apsaugos srityse ir polemika tarp palaikančių istorinę rekonstrukciją bei jų oponentų suspendavo nuoseklų naujų pastatų statybos istorinėse vietose dizaino metodų plėtimąsi.

III. Tiriamoji dalis: baldai ir netradicinis medžiagų panaudojimas

Dabartiniai dizaino istorikai paskutiniųjų dviejų šimtų metų kėdžių istoriją mato kaip laipsnišką progresą į dar modernesnes konstrukcijų technologijas. Bet yra ir kitas taškas, iš kurio galima pažvelgti į sėdimų baldų dizaino industrinę revoliuciją. Tai galima matyti kaip revoliuciją, kuri sukūrė naujus baldų tipus, kurių priežastimi tapo nauji gyvenimo būdai, nauji kelionių modeliai, naujos darbų kategorijos. Mašinų amžius davė mašinininko kėdę ir siuvimo mašinos kėdę, kilnojamus suoliukus gamyklų darbuotojams ir braižytojams, kėdes su rankenomis studentams, taip pat krūvą ofiso kėdžių, dabar vadinamų pareigūnų, menedžerių, operatorių ir kt. kėdėmis. Kiti mašinų amžiaus produktai: įstaigų kėdės, kurias galima patogiai sustumti, taip atlaisvinant vietos auditorijai ar šokių aikštelei; sudedamos kėdės mokykloms; sienų plyšiuose įrengiami stalai ir kėdės, skirtos valgomajam kambariui; pusiau atlenkiamos kėdės skrydžiams lėktuvuose ir kt.
Dauguma šių kėdžių puikiai tinka naudoti ir namuose – tai idėja, kuri prieš 50 metų buvo neįsivaizduojama, kai Le Corbusier, šveicarų architektas, pirmasis pasiūlė šias kėdes taikyti buityje. Vienas iš jo nebaigtų darbų buvo pritaikyti sekretoriato kėdes gyvenamoje patalpoje.
Kėdė nuo Viduriniųjų amžių buvo valdžios simbolis, kai tik kilmingieji sėdėdavo ant kėdžių, o visi kiti sėdėjo ant grindų ar trikojų taburečių. Šiandieninėje visuomenėje toleruojamos darbo bei visuomeninės kėdės – jų funkcionalumas ir išvaizda yra svarbiausia – ne kilmė.
Atitinkamai plačių pažiūrų buvo ir kitos baldų kategorijos. Darbastaliai – menininko braižomasis stalas, įmonės stalas, gamyklų stalai – taip pat prisitaiko prie gyvenamųjų namų aplinkos. Iš ligoninės buvo pasiskolinta lankstoma lova, iš sporto salių – sudedamoji lova, iš žaidimo aikštelių – jų įranga. Tai yra baldų industrinė revoliucija.
Panagrinėsime netradicinius medžiagų panaudojimo būdus architektūroje bei modernių baldų taikymą įvairiose gyvenimo srityse.

Baldai

Stalai

Kai 1953 metais Eero Saarinen sukūrė dabar jau klasikiniu tapusį pjedestalinį stalą, jis tvirtino, kad kovojo su stalo kojų “tironija”, tačiau pjedestaliniai pagrindai jau buvo prieš tai plačiai naudojami kavinėse ir restoranuose. Per paskutinius kelis metus dizaineriai ėmė vertinti šių stalų paprastumą ir ilgaamžiškumą, naudodami juos gyvenamųjų namų valgomuosiuose, kurių paviršius dažniausiai būna per daug elegantiškas, kad uždengti staltiese. Paprasti restoranų stalų pagrindai paprastai gaminami iš trijų dalių – pagrindo plokštės, metalinės kolonos ir “voratinklio”, kuris laiko stalo viršų. Tokie stalai yra palyginti nebrangūs, gali būti apvalūs, kampuoti ar dvigubi.
Naujausias daiktas iš stalų su ratukais industrijos yra robotas, kuris rieda per ofiso koridorius, sekdamas nematomu magnetiniu keliu, ir surenka bei dalina paštą. Bet ne visi ratukiniai stalai yra automatizuoti. Yra daug paprastesnių tokio tipo stalų, kurie gali pagyvinti namus. Mobilūs stalai gaminami panaudojimui ligoninėse, fabrikuose bei restoranuose.

Kėdės

Kėdės yra baldų industrijos “duona ir sviestas”. Per paskutinį dešimtmetį dauguma kėdžių produkcijos ir dizaino inovacijos atėjo iš komercinės aplinkos: dengtos kėdės ofisuose, greitų užkandžių suolai iš greito maisto restoranų. Prireikė 100 metų, kad pirmoji masiškai gaminama mašinų amžiaus kėdė patektų į kavines ir restoranus. Šiandien kėdės kuriamos dėl darbuotojų patogumo ir gaminimo paprastumo.
Komfortas ir kelionės buvo sinonimai Amerikoje nuo XIX a. septintojo dešimtmečio, kai George M. Pullman įdėjo prabangias kėdes į traukinių vagonus. Vėliau sekė kirpėjo, dantisto ir garlaivių kėdės. Šiandien lėktuvai, sportiniai automobiliai, kino teatrai yra aprūpinti reguliuojamomis kėdėmis.

Lovos

Vienas iš malonesnių prisiminimų apie žmogaus apsistojimą ligoninėje yra elektrinė lova, kuri kilnojasi aukštyn-žemyn bei gali pakelti galvą ar nuleisti kelius vienu mygtuko paspaudimu. Kitas netradicines lovas galima rasti slaugos namuose, stovyklų nameliuose.

Lauko baldai

Londono parkai yra neįsivaizduojami be savo suolinių kėdžių, Paryžiaus sodai – be savo kėdžių su skersiniais, Italijos turgūs – be savo didelių skėčių. Daugelį metų šie komerciniai lauko baldai išgyveno įvairias oro sąlygas bei stilių staigmenas. Vertinami dėl savo ilgaamžiškumo taip pat kaip ir dėl žavesio, dauguma šių klasikinių baldų jau gaminami tų pačių gamintojų daugiau kaip 50 metų. Tačiau neseniai buvo sugalvota panaudoti juos ir namuose. Ne taip kaip neskoningi, apsiuvinėti, gėlėmis apkaišyti lauko baldai, prieinami vartotojams, šie nauji baldai puikiai dera su modernių namų išvaizda bei aplinka. Kiti lauko baldai namams yra pasiskolinti iš komercinių šaltinių, pvz. reklaminiai skėčiai bei žaidimo aikštelių įranga.

Medžiagos

Menas ir industrija buvo išvien tiesiogine ir perkeltine prasme vėlyvajame XX a. trečiajame dešimtmetyje, kai Anni Albers, kuris mokė audimo Vokietijos Bahaus mokykloje, sukūrė naują drapiruotės fabriką darbo susivienijimui mokykloje, naudodamas paprastą celofaną fasadui, kad atspindėti šviesą, ir bei medžiagas garsui sugerti.
Šiandieninės industrinės medžiagos naudojamos labiau rėksmingai. Kur anksčiau miestų ir kaimų turtuolių namai buvo skonio ir stiliaus modeliai, dabar korporacijų pastatai, viešosios įstaigos bei darbo aplinkos yra tendencingi naujakuriai. Tradicinės klasikos – iš medžio išdrožtos formos, marmuras bei malachitinės sienos, plono faneros sluoksnio stalų viršūnės, aksomas ir brokatas – dabar yra išstumiamos dabartinės klasikos – medžiagų, kurios buvo sukurtos ne dėl savo išvaizdos ar turtingumo, o dėl pritaikymo, visiškai nepaisant mados. Brezentas yra priimtinas apdangalas; iš nailoninių drobių daromos lietaus nepraleidžiančios užuolaidos; menininkų drobės naudojamos baldams aptraukti. Papuoštos reljefais kaučiukinės grindys, taikytos traukinių stotyse, dabar yra mėgiamos virtuvėje, taip pat kaip ir krovininiuose liftuose. Šis naujas industrinių medžiagų panaudojimas yra nusibodusių tradicinių medžiagų atmetimas – neskoningų plytinių grindų, vinilo, kuris panašus į Alhambra keramiką.
Jeigu reiktų išrinkti vieną medžiagą, kuri simbolizuotų technologijos bei industrinės estetikos dvasią, taip būtų plieno plokštės. Jos išsivystė per paskutinį šimtą metų. Jas galima pamatyti stadionuose, navigacijos transporte, sunkvežimiuose, pakrovimo dokuose. Tačiau plieno plokštės atkeliavo ir į namų interjerą.

Sonariniai vamzdžiai

Jeilo architektūros studentai tikriausiai buvo pirmieji, kurie atpažino potencialą sonariniame vamzdyje – patentuotame plieno lydinyje, kuris buvo naudojamas daryti cemento kolonas ir atramas tiltams, pastatams ir pakeltiems autostrados keliams. Prieš dešimt metų studentai naudojo šias industrines formas mokyklose kaip kioskus atvirukams ir žinutėms. Apie 1970 metus sonariniai vamzdžiai pirmąkart buvo panaudoti rezidencinėje aplinkoje – House & Garden parduotuvėje – kaip besisukančios spintos miegamajame, kurį sukūrė architektas Paul Rudolph. Nuo tada sonarinių vamzdžių populiarumas išplito: šiandien juos galima rasti panaudotus kaip lovos, pjedestalai, stalų pagrindai, spintos ir netgi dekoratyvinės kolonos.

Industriniai audeklai

Stanley Rennert buvo keliaujantis žmogus. Kaip baldų apmušalų ir dangalų gamintojas XX a. šeštajame dešimtmetyje, jis suprato specifinius besikeičiančius industrijos poreikius ir buvo pasiryžęs pakeisti produkcijos technologijos pagrindus. Rezultatas buvo Rennart’o ilgaamžis ZIG-ZAG modelis su unikalia siūlių technologija, kurioje kiekvienas dygsnis, kiekviena siūlė yra nepriklausoma nuo kitos. Tolesnis produkcijos gerinimas buvo greitai nudažomos dygsniuotos medžiagos pristatymas, kuri apsaugo baldus nuo spalvų nublukimo. Kitų industrinių audeklų evoliucijos istorija yra panaši. Sintetiniai ar natūralūs, industriniai audeklai buvo kuriami, kad patenkinti visų poreikius. Bet tik neseniai dizaineriai šias medžiagas pradėjo naudoti skirtingose srityse. Užuolaidos daromos skalbyklos maišų; menininkų drobės naudojamos aptraukti elegantiškas sofas.

“Industrinės” kiliminės dangos

Kakavmedžio plaušinė medžiaga, anksčiau taikyta tik nardymo lentoms ir baseino aplinkai padengti, dabar darosi vis populiaresnė kaip rezidentinių kilimų atmaina. “Industriniai” kilimai turėtų būti vadinami “komerciniais”, nes dažnai naudojami ofisuose kaip ilgamečiai ir lengvai prižiūrimi kilimai. “Industrinis” kilimas naudojamas platformų dengimui ir sienų instaliacijų aptraukimui.

Langų dangalai

Asmeninio kuklumo asociacija su užuolaidomis yra Viktorijos stiliaus palikimas. Ilgą laiką po centrinio šildymo ir vitražinių langų įdiegimo, namai buvo laikomi “nuogais”, jei nebūdavo uždengti draperijomis, užuolaidomis, arba jei langai nebūdavo tamsinti. Bet tradiciniai uždangalai yra kliūtis vitražiniams langams. Pavargę nuo saulės bei drėgmės poveikio užuolaidoms bei jų valymo ir keitimo kainų, dizaineriai pradėjo eksperimentuoti su mažiau apkrautais langais, kurie pirmą kartą buvo pritaikyti Lever Brothers pastate 1951 metais. Šiandien nuogo lango išvaizdą galima rasti visur: nuo vertikalių patamsinimų, klostinių šešėlių iki visiško lango užtamsinimo – visi šie langų apdorojimo būdai anksčiau buvo naudojami tik gamyklose, mokyklose ar ofisuose. Dabar jie naudojami parduotuvėse bei gyvenamuose namuose. Kai langų “nuogumas” nebėra svarbus, langų uždangalai yra mažiau susiję su stiliumi nei su inžineriniu audeklų tobulinimu, kurie kontroliuoja saulės šviesos kiekį vasarą ir žiemą.

Reljefais papuošti metalai

Reljefais papuošti metalai pirmą kartą buvo panaudoti kaip neslystanti danga eskadrinių minininkų deniuose, ir kaip pakraunamųjų dokų pagrindas. 1932 metais Alan Wood plieno kompanija pagamino patentuotą keturbriaunį deimanto formos modelį, kuris yra paklausus iki šių dienų. Šiandien dauguma plieno kompanijų gamina reljefais papuoštus metalus, kurie pardavinėjami per platintojus, kainai priklausant nuo svorio, kurį sudaro pagrindinis metalas – nuo aliuminio iki gryno anglies plieno ir nerūdijančio plieno. Suspaustos skardinės lubos buvo pristatytos Amerikoje per Pilietinį Karą kaip ekonominis pakaitalas ornamentiniam plastikui.

Kiti metalai

Galvanizuotas raukšlėtasis plienas, nerūdijantis plienas, cikloninės metalo užtvaros. Šie metalai įgauna įvairias formas: lakštai, rulonai, sekcijos; su siūlėmis, papuošti reljefais, pragręžti, atspindintys. Jie gali būti panaudoti padengti, laikyti ir papuošti sienas, grindis ir lubas. Restoranų įrangos kompanijos gamina dygsniuotas paneles sienose; lentpjūvės ir statybos bendrovės naudoja raukšlėtąjį plieną kroviniams gabenti.

Kaučiukas

Sunkiai susidėvintis, vandens nepraleidžiantis, izoliacinis kaučiukas puikiai tinka grindims dengti. Dabar mėgstamiausias dizainerių būdas grindims dengti yra formomis papuoštų grindų klojimas, kuris išsivystė XX a. penktajame dešimtmetyje Italijoje. Grupė Italijos architektų sukūrė juostinį modelį, įtikino Pirelli Tire kompaniją jį pagaminti ir įdiegė jį į Romos pagrindinę traukinių stotį, kur jis yra iki šiol. “Saginis” iškilių apskritimų modelis, sukurtas sumažinti pagrindo trintį, buvo pristatytas XX a. septintajame dešimtmetyje ir panaudotas Milano metro ir Apollo II kosminiame laive.

Keraminės plytelės

Keraminės plytelės yra tokios pat senos kaip ir senovės Egiptas. Bet tik neseniai tam tikri keraminių plytelių modeliai ir formos pasidarė tipinės tiek komercinėje, tiek rezidentinėje aplinkoje. Spalvotos ir dekoruotos plytelės buvo laikomos rezidentinėmis, o paprastos baltos plytelės – institucinėmis, daugiausiai naudojamos metro ir žuvų turguose. Mažos plytelės buvo panaudotos plaukimo baseinuose ir viešuosiuose tualetuose, akmeninės plytelės – gamyklose, ligoninėse, parduotuvių rajonuose ir gaisrinėse. Bet stereotipai ėmė nykti po Antrojo Pasaulinio Karo, kai architektai ir dizaineriai ėmė ieškoti naujų plytelių panaudojimo būdų. Šiandien šios “komercinės” plytelės tinkamos bet kokiam namo kambariui.

Sienos

Yra daug daugiau medžiagų sienoms padengti negu fanera, apmušalai ar kiniškos freskos. Industrinės tyrimo programos yra atsakingos už daugelio naujų medžiagų tobulinimą, bet dažnai tai būna architektai ir dizaineriai, kurie patobulina ir pritaiko naujas medžiagas. Paskutiniai du dešimtmečiai matė eksperimentų bangą. Šiandien būtų sunku surasti medžiagą, kuri laikoma netinkama rezidentinėms sienoms, ar tai būtų rudas popierius, maišiniai apmušalai ar aliuminis. Kai Louis Kahn šeštajame dešimtmetyje pademonstravo neuždengto cemento grožį ant savo visuomeninių pastatų sienų, neišdirbti pelenų blokai, raukšlėtas kartonas ir kiti netradiciniai sprendimai pasirodė ant namų sienų. Laikas eksperimentams dar nėra pasibaigęs.

Stiklo blokeliai

Nuo 1903 metų prasidėjo eksperimentai su stiklo blokeliais. Ši medžiaga neklestėjo iki XX a. ketvirtojo dešimtmečio, kai ji tapo Le Corbusier bei kitų tarptautinių architektų darbų sinonimu, kurie stiklo blokelius pirmiausia panaudojo gamyklose, mokyklose ir komerciniuose pastatuose. Le Corbusier ir kiti vedantys architektai buvo stipriai įtakoti namo Paryžiuje – Maison de Verre, kuris buvo padengtas stiklo blokeliais, dėl kurių, pasak architektūros istoriko Kenneth Frampton, gamintojas negalėjo būti tikas, kad jie nepraleis vandens. Po 50 metų šis dar tebestovintis stiklo statinys yra architektūrinė įžymybė, o stiklo blokeliai yra priimtina medžiaga namams, dažniau naudojama interjero nei eksterjero sienoms.

IV. Tiriamosios dalies išvados

Daugiau sukurti inžinerijos nei dizaino, miriadai komercinės ir industrinės įrangos keliauja į namų aplinką. Šiandien architektai ir dizaineriai į šiuos funkcinius objektus žiūri su nauju požiūriu. Jie mato efektyvumą fakte, kad dauguma šių produktų yra gražaus dizaino, tobulėję išradimų, modifikacijų ir tobulinimų procese, bei yra lengvai prieinami. Reikia pridurti, kad dauguma šių objektų ir medžiagų yra pigesnės lyginant su tradicinėmis dekoratyvinėmis ar rankų darbo medžiagomis. O jei jie ne pigesnės, tai tvirtesnės ir ilgalaikės.
Madoje mes turime darbo drabužių pritaikymą – mėlyni džinsai, kombinezonai, kariniai-jūrų laivyno atributai, žygio batai, laboratoriniai chalatai, aviatorių akiniai. Darbo drabužių judėjimas galbūt prasidėjo dėl atsako tradicinei madai, bet šiandien tai pasaulinė mada.
Taip pat ir architektūroje yra taikomos naujos mados koncepcijos, naudojami netradiciniai sprendimai. Dizaineriai visada ieško kažko naujo, taiko inovatyvius būdus architektūroje bei interjere.
Lietuvoje šis procesas jau yra įsibėgėjęs, tačiau konservatyvūs Lietuvos gyventojai dar vis su įtarimu ir nepatiklumu žiūri į šiuolaikines pasaulines madas architektūroje. Jie labiau toleruoja paprastus vienodus namus, su pigiais pagražinimais bei tipiniais išplanavimais.
Žmonės yra apriboti tuo, ką siūlo gamintojai. Dauguma gamintojų turi du katalogus, kurių vienas skirtas namų vartotojams, kitas – industriniams vartotojams. Dažniausiai vienintelis skirtumas tarp šių katalogų būna tas, kad namų vartotojo versija būna įmantri ir puošni, o industrinio katalogo turinys – paprastas ir aiškus. Tačiau XXI amžiuje paprastumas ir aiškumas vertinamas daug labiau, nes pasenusi mada bei neskoningos dekoracijos. Architektai ir dizaineriai tai supranta ir bando pripratinti žmones prie naujų mados tendencijų.
Vienintelis galimas šios problemos sprendimas – šviesti žmones, supažindinti juos su užsienyje esančiais moderniais pastatais bei dizaino variacijomis, išaiškinti jiems atrodančių netradicinių sprendimų patrauklumą bei praktiškumą.
Lietuvos įstojimas į Europos Sąjungą turėtų pagreitinti šį procesą, nes valstybė taps labiau kosmopolitinė, žmonės labiau tolerantiški, nes srautai iš ir į Lietuvą atneš naujos patirties bei supratimo.

Išvados

Architektūros raida buvo ilga ir nuosekli, žmonės atrasdavo vis įvairesnių būdų namui pasistatyti. Medis pakeitė molį, plytos – medį, akmuo – plytas ir taip toliau. Žmogui nebeužteko paprasto namo, jis norėjo jį papuošti, pasistatyti papildomus ūkinius pastatus savo reikmėms. Ilga ir turtinga architektūros istorija XXI a. sukūrė šiuolaikinę pasaulio išvaizdą, pilną įvairovės, žaismingumo, kartu paprastumo ir įmantrumo. Lietuvoje architektūrinio progreso tendencijos neatsiliko nuo pasaulio.
Šiuolaikinė situacija rodo, jog architektūros galimybės yra neribotos, viskas priklauso nuo architektų, dizainerio fantazijos bei žmogaus noro turėti ne tik praktišką, bet ir dailų bei estetišką būstą. Kuriami bei statomi vis modernesni statiniai, įveikiamos gamtos stichijos, inžinerijos pagalba trūkstamos bei retos medžiagos keičiamos jų imitacijomis. Taupant vietą, statomi dangoraižiai, kurie tvirtai stovi tik inžinierių bei architektų bendradarbiavimo dėka.
Tiriamoji šio referato dalis parodė, jog architektūroje praktiškai nėra jokių bazinių pagrindų, mados bei poreikiai nuolatos keičiasi, namo stogas gali būti iš stiklo blokelių, sienos – iš neapdirbtų pelenų blokų. Naudojamos praktiškai visos žinomos medžiagos pastatų statybai bei interjerui. Žmogaus fantazijoms nėra ribų, belieka tik jas įgyvendinti.

Naudota literatūra:

1. John Julius Norwich. Great architecture of the world. – Honkongas: Tradespools Ltd., 1979.
2. Joan Kron, Suzanne Slesin. High-tech. – Tokijas: Dai Nippon Printing Co., Ltd., 1980.
3. Vytautas Levandauskas. Lietuvos vėlyvojo klasicizmo architektūra: mokslo bei meno genezė, raida ir bruožai. – K.: VDU, 2000.
4. Eglė Navickienė. New architecture in the historic environment of the largest Lithuanian cities (1950-2003). – V.: “Technika”, 2004.
5. J. Minkevičius. Architektūra ir jos tolesnio vystymosi perspektyvos. – V.: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1962.

Leave a Comment