vorai

Voras – vienas seniausių ir prieštaringiausiai vertinamų mūsų planetos gyvių. Kraupi jo išvaizda, plėšrus gyvenimo būdas visais laikais žmonijai kėlė siaubą ir pasibjaurėjimą. Didžiuma pasaulio kultūrų vorą siejo su Mėnuliu, drėgme, mirtimi, požemių pasauliu. Tuo tarpu juodojoje magijoje voras, anot L.Gutausko, “tylos kunigaikštis”, laikomas žmogaus sielos sargu.

Paradoksalu, tačiau voras yra ne tik pasibjaurėjimo, bet ir žavėjimosi objektas: daugelyje užsienio šalių mielai auginami gigantiški tropiniai vorai, dažniausiai vadinami tarantulais. Šie egzotiški augintiniai populiarūs Vokietijoje, Amerikoje, Anglijoje: vien Londone veikia apie 30 parduotuvių, kuuriose galima įsigyti ne tik tarantulų, bet ir skorpionų, gyvačių ar krokodilų. Lietuvoje tarantulai kol kas tikra retenybė. V.Krėvės prospekte gyvenantis kaunietis Deividas savo namuose augina tris tarantulus. Jis sutiko papasakoti apie šiuos egzotiškus gyvius.

Pažintis

Visi jie dar labai jauni, todėl įsivaizduotų plėšrių gigantiškų pabaisų neišvydau. Atvėręs nedidelę, viduje voratinkliais apraizgytą dėžutę, Deividas parodė vieną savo augintinių. Judrus tamsiai pilkas apie 4 cm dydžio padaras mikliai rėpliojo po dėželę. Pajudintas žaibiškai iškėlė priekines galūnes ir sustingo – atrodė iš tiesų grėsmingai. Deividas paaaiškino: tai grasinanti poza, būdinga tarantulams. Įsibrovusiajam į voro teritoriją liepiama nešdintis, o jei ne. Išimtas iš dėželės, voras ima guviai ropštis šeimininko drabužiais. Netikėtai išsprūsta, šlepteli ant grindų ir neria į tamsesnę vietelę. Įspūdis stulbinantis: stebina ne tik voro dydis, jei pa

alygintume jį su tradiciniais “lietuviškais” voreliais, bet ir jo žaibiška reakcija.
Kai pasprukęs tarantulas galų gale saugiai uždaromas, jo šeimininko klausiu, kodėl jis nusprendė auginti būtent vorus, o ne, sakykim, šunį ar katę, kaip visi padorūs miestelėnai. “Juos įdomu auginti, – šypsosi Deividas. – Jie tokie. santūrūs. Žengia tris žingsnius – ir galvoja: eiti toliau ar ne”.

Ką jaučia tarantulas?

Savo sandara ir “pasaulėjauta” tarantulas tiesiog intriguoja: Deividas pasakojo, kad jo augintiniai beveik nieko nemato ir negirdi, neturi uoslės, nejaučia skonio. Aštuonetu akių, kurios pūpso priekinėje voro galvakrūtinės dalyje, tarantulas tesugeba atskirti šviesą nuo tamsos. Nepaisant tokio, žmogiškuoju požiūriu, didžiulio trūkumo, tarantulas apdovanotas žaibiška reakcija: kiekvienu savo gauruoto kūno šereliu jis jaučia menkiausią aplinkos vibraciją. Deividas pasakojo, kad vorai paukštėdos medžiodami sugeba užšokti ant pro šalį skkrendančio paukščio, nors nė viena iš savo aštuonių akių padoriai jo nemato! Be to, sakė Deividas, voras, matyt, pagal temperatūrą atskiria dviejų skirtingų žmonių rankas: “Prideda koją, stabteli ir “galvoja”. Jei jam patinka, pereina ant kito žmogaus rankos, jei ne – neįkalbėsi.”

Ir voras turi charakterį.

Palyginti su žinduoliais ar paukščiais, tarantulas – primityvus gyvis, neturintis “inteligencijos”. Emociniu ir daugeliu kitų atžvilgių šeimininkas šiam padarui nieko nereiškia: tarantulo negalima prijaukinti ar išdresuoti. Vis dėlto jie instinktyviai reaguoja į išorės stimulus, juos galima pripratinti prie nuolatinių ve

eiksmų. Deividas sakė, kad kai kurie tarantulai mėgsta, kai jiems kasomas pilvas. Kiekviena diena vorui nauja, kas įvyko vakar, jis menkai teprisimena. Tačiau netgi du tos pačios rūšies tarantulai gali būti visiškai skirtingi. Pasak Deivido, vieną tarantulą jis buvo prisipratinęs “žiūrėti televizorių”: voras ištikimai tupėdavo jam ant kelio. “Bandžiau jį nusukti nuo televizoriaus. Patūno 2 – 3 minutes ir vėl atsigręžia. Nežinau, ką jis ten mato.” – šypsojosi šeimininkas. Kitas keistokas tarantulo pomėgis – tupėti šeimininkui ant krūtinės, ir ne bet kurioje vietoje, o širdies plote. Deividas sakė, kad paaiškinti tarantulo elgesio motyvus sunku: šie gyviai mįslingi net juos tyrinėjantiems mokslininkams.

Ką veikia voras?

Natūralioje aplinkoje tarantulas puola grobį, nuodais paralyžiuoja jį arba nužudo. Vorai minta pusiau skystu maistu: kartu su nuodais jie įšvirkščia aukai virškinamojo fermento, vėliau ją išsiurbia. Namų sąlygomis terariume auginami tarantulai minta svirpliukais, vikšrais, žiogais. Jie yra praradę natūralų medžioklės instinktą ir, pasak Deivido, pasprukę neišgyventų. Be to, dauguma tarantulų kilę iš tropinių kraštų, kuriuose karštas ir drėgnas klimatas, ir neatsparūs dideliems temperatūrų svyravimams. Paklaustas, ką paprastai veikia tarantulai, Deividas pasakoja, kad jie nemėgsta be reikalo eikvoti energijos judėjimui, todėl ilgą laiką gali apsieiti be maisto. Paprastai tarantulo veikla apsiriboja tuo, ko jam reikia, kad išgyventų. Be to, šie mįslingi gyviai, nulindę į savo &#

#8220;lizdą”, gali jame tūnoti ištisas dienas. Deividas pasakojo, kad toks elgesys ypač būdingas tarantului tuo metu, kai jis neriasi: išlindęs iš gauruotų savo “kailinių” voras yra labai pažeidžiamas, “minkštas”, todėl stropiai užsibarikaduoja voratinkliu ir išlenda tik po keleto dienų, kai sutvirtėja. Retkarčiais tarantulai mėgsta lėtai pasivaikščioti po savo teritoriją. Visu greičiu skuodžia tik išgąsdinti. Paėdę prausiasi, valosi burną ir čiuptuvus.

Tarantulas neturi humoro jausmo

Pasak Deivido, šiaip sau, be jokios priežasties, tarantulas žmogaus nepuola. Įkąsti jis gali tik tada, kai su juo pasielgiama netinkamai arba neatsargiai. Kai kuriuos augintinius suerzina per dažnas brovimasis į jų teritoriją, kiti nepakenčia prisilietimo. Jautriausia voro vieta – minkštas ir pažeidžiamas jo pilvas, todėl netinkamai paėmus tarantulą į rankas, jis ginsis arba it paklaikęs puls ropštis drabužiais aukštyn. Saugiai, nesužeidus jį nusipurtyti bus sunku. Tiesa, nulaužta voro koja atauga maždaug per metus, tačiau šitokio akibrokšto savo šeimininkui tarantulas nedovanoja.
Pasak Deivido, sykį tarantulas yra įgėlęs ir jam: ranką dvi savaites maudė, buvo lyg nutirpusi. Tarantulo įkandimas skausmingas ir nemalonus (kaip bitės arba širšės), bet nėra mirtinas. Iki šiol nėra žinoma nė vieno mirties atvejo įkandus tarantului.
Be to, juk visai nebūtina jį imti į rankas: kai kurie vorai būna nervingi, netgi agresyvūs. Juo galima žavėtis ir iš tolo – kaip žuvyte akvariume. Juo labiau ka

ad tam tikrų rūšių tarantulų šereliai turi toksinių medžiagų ir, patekę ant odos arba į akį, gali smarkiai ją suerzinti. Saugumui kartais naudojamos specialios pirštinės.

Kam juos auginti?
Gigantiškieji vorai gali užaugti iki 8,75 cm, o voras paukštėda, matuojant ir jo kojų ilgį, – iki 28 cm. Kai kurios jų rūšys gyvena 20 – 30 metų, tačiau vidutinė namų sąlygomis auginamo tarantulo patelės amžiaus trukmė 6 – 14 metų, patino – 3 – 6 metai. Retos, nykstančios ar sunkiai aptinkamos tarantulų rūšys specializuotose parduotuvėse kainuoja apie 700 svarų sterlingų. Jei retos vorų rūšys namų sąlygomis dauginasi, šitaip jie išsaugojami nuo išnykimo. Dažniausiai šiuos keistus gyvius augina nuoširdžiai juos mėgstantys žmonės, tačiau užsienyje yra pasitaikę atvejų, kai šis gauruotas daugiakojis gyvis savo šeimininkui padėjo įveikti arachnofobiją – panišką vorų baimę. Galima drąsiai teigti: bent kartą iš arti pamatęs tarantulą žmogus ilgai jo nepamirš.
Vis dėlto ir gyvendamas šalia žmogaus voras išlieka tikras sielos sargas: neprijaukinamas, mįslingas ir laukinis.
Nuodai
Tarantulai yra nuodingi bet tikrai nepavojingi žmogaus gyvybei.
Ankščiau buvo manoma, kad Poecilotheria ir Stromatopelma įkandimai yra pavojingi net ir žmonėms , bet nėra nė vieno užregistruoto atvėjo, kai žmogus būtų miręs nuo tarantulo įkandimo. Buvo sakoma , kad iš naujojo pasaulio vorų nuodai yra daug nuodingesni už senojo tačiau ši teorija nepasitvirtino, nes nėra jokio ryšio tarp nuodų stiprumo ir vorų gyvenamosios vietos. Įkandimo žala gali būti gana didelė todėl, kad voro heliceros (voro dantys, iltys) yra gana didelės beveik kaip gyvatės dydžio dantys. Jeigu jūs esate alergiškas vapsvos įgėlimui tai jums reikėtų būti itin atsargiam su tarantulais, bet yra atvėjų kai žmonės alergiški vapsvos įgėlimui yra nealergiški tarantulo įkandimui. Būna ir tokių įkandimų kaip “sausi” įkandimai, kai voras neįšvirkščia nuodų.
Poravimasis
Viena iš svarbiausių dalių tarantulų laikyme – šių nuostabių gyvūnų veisimas. Geram suporavimui reikalingas kruopštus pasiruošimas.Kada tarantulai pasiekia lytinę brandą, priklauso nuo rūšies, patinai subręsta ankščiau negu patelės. Poecilotheria ssp. patinėliai pasiekia lytinę branda tik per 8-10 mėnesių (nelaisvėje) kai Citharischius crawshayi prireikia metų. Kai patinėliai pasiekia tą amžių, po paskutinės išnaros čiuptuvėliai ir priekinės kojos užauga didesnės ir jos atrodo kaip pora “bokso pirštinių”, be to dar užauga ir pentinai, kurie būna matomi plika akimi, jie reikalingi, kad galėtų laikyti patelės iltis (heliceras), kai jie poruojasi. Kai kurios rūšys neturi pentinėlių, jos nenaudoja jų poravimosi metu, ne visų rūšių poravimosi ritualai yra vienodi.
Dabar voras pradeda ieškoti patelės. Per trumpą laiką po išsinėrimo voras nuveja specialų voratinklį (vadinama spermos maišelį) į kurį jis įleidžia spermos, tuomet jis tą maišelį pasiima su pasikeitusiais čiuptuvėliais. Suradęs patelės urvelį patinas atidaro jį ir pradeda švelniai trypti ant žemės. Jei patinui pavyksta patelę sudominti, jis bando trypdamas kojomis įlysti į patelės urvelį. Tuomet jis išsiriečia ir pasisuka atbulomis, tada jis bando su savo čiuptuvais laikyti patelės iltis, ir paleidžia į ją savo spermą. Po visko patinas bando saugiai paleisti patelės iltis ir pabėgti, kartais tai nepavyksta ir patinas tampa patelės pietumis. Paprastai patinėliai miršta praėjus keliems mėnesiams po susiporavimo.
Apytikriai po mėnesio patelė supina voratinklį į kurio vidų sudeda kiaušinėlius. Jų gali būti nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių, priklausomai nuo rūšies. Kai kurios rūšys gali sudėti 2500 kiaušinėlių ir daugiau. Kai kiaušinėliai sudėti į voratinklį patelė juos apvaisina sperma, kurią ji saugo “spermatekoje”. Atlikusi visą procesą, ji tinklą su kiaušiniais susuka į kokoną. Kokoną ji laikys su savo čiuptuvėliais ir suks jį ratu, po to kokoną padės į vieta kur tinkama drėgmė ir temperatūra. Afrikinės rūšys kokoną pritvirtiną tinkamai paruoštoje vietoje. Po kiek laiko kokono viduje susiformuoja embrionai, jie jau juda, bet dar kokono nepalieka. Maži voriukai pirmą kartą išsineria dar būdami kokone. Voriukai išlenda iš kokono būdami labai maži, balti ar geltoni. Jie būna tokios spalvos, kaip suaugę tik po 1-2 metų, priklausomai nuo rūšies. Kai kurių rūšių vorai auga labai greitai pvz. Theraphosa blondi padidėja beveik dvigubai po kiekvienos išnaros.

Tai voras, idealiai tinkantis auginti pradedančiajam terariumistui, nes yra ne tik įspūdingos išvaizdos, stambus, bet ir ramus. Voro kūnas padengtas tankiais rausvai – auksiniais šereliais.

Brachypelma albopilosum toks voras, kurį galima imti į rankas, nors tai daryti nerekomenduojama nei su viena vorų rūšimi.

Vorui paukštėdai, tai sukelia papildomą stresą, dėl ko vorui gali nuplikti pilvelis (nes voras susijaudinęs trina jį užpakalinėmis kojomis). Neatsargiai paimtas voras gali stipriai susitrenkti krisdamas iš didelio aukščio. Šis voras auga gana greitai. Tačiau tam, kad jis sėkmingai išsinertų, reikalinga didelė drėgmė ir aukšta temperatūra. Drėgmė terariume palaikoma dažnai jį purškiant vandeniu. Temperatūrai palaikyti geriausiai tintų raudona kaitinė lempa, nes ji kaitina, tačiau neskleidžia ryškios šviesos, kas vorą gąsdintų. Apšildymui taip pat naudojamas termokabelis, šildantis terariumo dugną. Tačiau tokiu atveju reikia atidžiau sekti, kad neperdžiūtų gruntas. Visi vorai paukštėdos yra naktiniai medžiotojai. Todėl ir nelaisvėje auginami šie vorai aktyvesni naktį nei dieną. Dėl šio priežasties vorai nemėgsta tiesioginių saulės spindulių. Trumpas Brachypelma albopilosum aprašymas: Gyvenamoji vieta – Hondūro, Kosta–Rikos tropiniai miškai; Tipas – Antžeminis; Maitinimas – Standartinis; Dydis – Kūnas 6-7 сm, su kojomis 14-16 сm; Augimas – Vidutinis. Subręsta: patinai per 1,5-2 metus, patelės per 2-3 metus; Laikymo temperatūra – 22-28˚С; Drėgnumas – 75-80%; Temperamentas – Labai ramus; Gruntas – Min 5 cm, rekomenduojamas kokoso durpių substratas; Terariumo apipavidalinimas – Slėptuvė galima, bet nebūtina. Šių voriukų galite įsigyti zoo parduotuvėje “Terra”.
Mūsų krašte nėra egzotinių vorų, tačiau ir vietinės rūšys labai įdomios stebėjimams. Namų sąlygomis tiktų voras kryžiuotis, kuris turi stambų, dažniausiai plaukuotą ir su tipišku kryžiaus formos piešiniu pilvelį arba paprastais kampavoris (Tegenaria domestica), tiesiog randamas gyvenamose patalpose.

Tam reikia nedidelio akvariumo ar stiklinio indo, marlės, gluosnių ar kitų augalų šakelių, vielos, indo su vandeniu, akmenukų ir smėlio paklotės. Geriausiai stebėti voro vystymąsi. Suieškome kiaušinėlių kokoną ir atsargiai pritvirtiname prie šakelių ir įdedame į stiklinį indą. Indas užrišamas marle, kad išsiritę voriukai neišbėgiotų, ir pastatomas šiltoje vietoje, tik ne saulės atokaitoje. Kryžiuočių kiaušinių kokonai su geltonais, panašiais į žuvų ikrus kiaušinėliais, randami ant medžių lapų, po žieve arba ant žolės. Po kurio laiko iš kiaušinėlių išsiris voriukai, kuriuos būtina pamaitinti musytėmis. Todėl į indą įdedama keletas vytelių, kad vorai galėtų nerti voratinklius. Jeigu į indą įleidžiami suaugę vorai, galima stebėti kokono nėrimą ir netgi jaunų voriukų išsiritimą iš padėtų kiaušinių. Įdomu stebėti ir patį voratinklio nėrimą.
Kai kurioms ant vandens augalų gyvenančioms rūšims iš vielos padaromas rėmelis. Rėmelis su stovu statomas į indą su vandeniu taip, kad jis visas būtų virš vandens. Rėmelio kamputyje padaroma popierinė slėptuvė. Pats voras maisto pakankamai nepasigaus, todėl nepamirštama atsargiai pincetu į voratinklį įdėti muselių.
Krabvorius galima suleisti į siauresnį tuščiavidurį indą, kurio viršus užrišamas marle. Indo pagrinde dirvožemyje įsodinama keletą augalų. Visas šis stiklainis įstatomas į lėkštutę, kad būtų galima drėkinti augalą. Šis voras slepiasi po vainiklapiais ir savo auką pačiumpa žaibiškai. Todėl į stiklainį prileisti įvairių vabzdžių.
Vorą sidabriuką (Argyroneta aquatica) galima pagauti užžėlusiuose vandens tvenkiniuose. Šis voras po vandeniu daro varpo pavidalo tinklą, čia susuka kokoną ir padeda kiaušinius. Kartais apsigyvena tuščiose sraigių kriauklėse. Pagauti vorai (geriau patelė su patinėliu) įleidžiami į nedidelį akvariumą ar stiklinį indą su akmenukais ir pasodintais vandens augalais (elodijomis ir kt.). Stebima, kaip vorai pakyla į vandens paviršių, pagriebia ir nešasi ant pilvelio plaukelių sidabrinius oro burbuliukus, taip padarydami oro varpą. Voras sidabriukas maitinamas smulkiais vėžiagyviais, vandeninių vabzdžių lervomis.
Dirvos paviršiumi bėgiojančioms rūšims (pvz., tarantulams, o mūsiškiams plėšriavoriams – Lycosidae) tinka akvariumas su storesniu smėlio, priesmėlio ar kitokio dirvožemio sluoksniu. Šios rūšys pasidaro urvelius, todėl pridėti šapelių, stambesnių akmenukų ar medžio gabalėlių, pasodinti vieną kitą augalą, ir kad susidarytų daugiau laisvos erdvės bėgioti.
Paprastai vorai gyvena 1-2 metus, o paukštėdos nelaisvėje gali sulaukti ir 30 metų. Šiaip vorams rekomenduojama duoti keletą lašelių vandens, maitinti tokio dydžio vabzdžiais, kokio yra pats voras. Stambioms rūšims tinka žiogai, tarakonai, smulkioms – vaisinės muselės. Jei voro pilvelis išpampęs, žvilgantis – jis sotus, jaučiasi gerai. Jei pilvelis pradeda raukšlėtis, skubiai ieškoma vorui kokio nors maisto.
NUODAI: Visi vorai, išskyrus Garbanuolių – Uloboridae šeimos atstovai, turi nuodų liaukas, kuriais paralyžiuoja savo auką. Nuodus išskiria porinė liauka esanti chelicerų pagrinde. Įkandimo metu nuodai išsiskiria latakėliu iš nuodų liaukos per tuščiavidurį chelicerų nagelį. Daugumos vorų nuodai žmogui nepavojingi, tik tropikinių rūšių gali sukelti sunkius susirgimus, o kartais pasitaiko ir mirtinų atvejų.
Vorų išskiriami nuodai skiriami į dvi kategorijas: nervų sistemą veikiantys ir vietinio veikimo. Karakurto (Latrodectus tredecimguttatus) įkandimas iššaukia neurotoksinį efektą ir auka paralyžiuojama. Šiuo atveju yra blokuojamas nervinio impulso perdavimas iš neurono į raumenis ir auka tampa paralyžiuota. Mirtis gali ištikti dėl kvėpavimo sistemos paralyžiaus. Kitas voras Loxosceles sp. – nuo jo įkandimo apmiršta audiniai, ypač aplink įkandimo vietą. Anksčiau kai kurių vorų įkandimas buvo laikomas mirtinu, bet dabar yra efektingų priešnuodžių. Tačiau neturint priešnuodžio, geriau išvengti nepageidaujamų reiškinių – suleisti kalcio gliutonato. Skorpiono įgėlimas smulkiems gyvūnams mirtinas, žmogui skausmingas, bet mirtinas tik retais atvejais. Solpūgos (Solifugae) nenuodingos, tačiau jų įkandimas gali sukelti uždegimą ar kraujo užkrėtimą.
DĖMESIO: Lietuvoje gyvena taškuotasis diegliavoris (Cheiracanthium punctorium; vok. Dornfingerspinne). Patelės įkandimas labai skausmingas, pasireiškiantis stipriu skausmu, šalčio krėtimu ar net paralyžiumi. Šie simptomai praeina tik po keletos dienų ar net po dviejų savaičių. Ypač agresyvios saugojančios kiaušinėlių kokoną arba jauniklius. Kai kurios plokščiavorių (Gnaphosidae), kryžiuočių (Araneidae), guolininkų (Pisauridae) ir kt. šeimų rūšys turi stambias cheliceras, kuriomis gali pradrėksti odą ir sukelti nemalonų skausmą.
Tarantulai yra vorai, o jų pasaulyje yra apie 35000 rūšių. 850 rūšių yra tarantulai ir vorai paukštėdos. Jie turi aštuonias akis, aštuonias kojas, yra labai plaukuoti, ir turi dvi dideles iltis- cheliceras. Vieni yra nuobodžiai rudi, kai kiti gali būti ryškiaspalviai. Jie gali būti kaip piršto nagas arba lėkštės dydžio. Jie pietums gali suvalgyti pelę ar varlę. Bet žmogui jie nėra pavojingi.
Nhandu šeimai priklauso keturios rūšis vorų, bet pati įspūdingiausia ir gražiausia yra coloratovillosus. Neseniai ši rūšis buvo vadinama Brazilopelma coloratovillosum, bet 2001 metais ji buvo pervadinta į dabartinį jos lotynišką jos pavadinimą.
Šios rūšies vorai gamtoje gyvena Brazilijos drėgnuosiuose miškuose Amazonės baseine, pampose. Gerai jaučiasi drėgnoje šiltoje aplinkoje. Mėgsta slėptis po lapais, medžių šakomis, ieško ramesnių vietelių.
Šios rūšies vorai nėra labai dažni namuose, nes yra gan brangūs, bet nuostabiai gražūs. Jie gali užaugti iki 16-18 cm (matuojant su kojomis) arba 6-8 cm (matuojant kūną). Šis voras yra labai gražus ir panašus į A.Geniculata. Jis turi baltas (labiau pilkas) dėmes ant kojų (ties sąnario vieta), kojos apaugę ilgais oranžinės spalvos plaukeliais, pilvas ir galvakrūtinė yra juodos spalvos su raudonais-oranžiniais plaukeliais. Kaskart vorui išsinėrus jis darosi vis gražesnis, jo purvinos dėmės ant kojų tampa šviesesnės, kol pasidaro beveik baltos spalvos. Kai iki galo voras subręsta jo spalvos ryškiai skiriasi. Ankščiau (kai tik pasirodė prekyboje) šie vorai kainavo didelius pinigus nes jie buvo gaudomi ir renkami gamtoje. Dabar jie puikiai veisiami Europoje, čia jie yra dažnesni negu JAV. Iš Europos maži voriukai keliauja į zoo parduotuves. Dabar jų šiek tiek daugėja, nes kainos normalizavosi ir atsirado didesnė pasiūla.
Terariume: Didelis, gražus, spalvotas, plaukuotas lengvai prižiūrimas voras. Argi ne puiku? Tokį vorą be vargo gali auginti tiek naujokas tiek žinovas. Šios rūšies vorui vidutinis terariumas turėtų būti 30cm ilgio/ 20cm pločio/ 20cm aukščio. Šie vorai beveik nekasa urvelių todėl galima įpilti iki 7cm storio durpių sluoksnį arba substratą sudaryta iš smėlio, durpių ir daržo žemės. Prieš dedant į terariumą visas mišinys pakaitinamas orkaitėje 70-80Co kelias minutes. Durpės turi būti be trąšų, grybelių ir žinoma be kenkėjų. Jos visą laiką turėtų būti šiek tiek drėgnos. Dabar vorui galima padaryti kelias slėptuves jas geriausia daryti iš medžio žievės. Venkite dekoracijų iš akmenų, nes kartais nhandu laipioja narvo sienelėmis ir jeigu ji nugriūtu ant akmens tuomet gali plyšti jo pilvas, o jau tada jis mirtų arba nugriuvęs akmuo mirtinai gali suspausti vorą. Galima pasodinti kelis augalus, bet jokiu būdu ne kaktusus. Sodinkite drėgmę mėgstančius augalus. Bet neužmirškite įdėti ir indą vandeniu, kuris palaikys atitinkama drėgme jūsų terariume ir neleis taip greitai išgaruoti drėgmei kuri turėtų būti 75-80%. Vanduo turėtų būti keičiamas kas diena, kad nešvariame vandenyje neprivistų bakterijų. Drėgmę galima palaikyti terariumą purškiant vandeniu 2-3 kartus per savaite. Terariume turėtų būti gera ventiliacija. Vorą galima šildyti apšviečiant narvą raudona kaitrine lempute ar šildomuoju kabeliu iš apačios. Temperatūra turėtų būti nuo 25-27C0 naktį gali nukristi iki 20 laipsnių.
Maistas: turėtu būti kuo įvairesnis jeigu tai tik įmanoma. Duokite vabzdžius tokius kaip: svirplius, tarakonus, karkvabalius ir žiogus. Kai voras yra metų ar daugiau jis jau gali suvalgyti mažus peliukus , varles, driežus. Grobio dydis turi būti proporcingas voro dydžiui. Mažus voriukus geriausia maitinti ką tik išsiritusias svirpliukais arba jei neturit mažų svirplių galit supjaustyt didelį svirplį. Maitinkite vorą 1-2 kartus per savaite, mažus voriukus dažniau. Po maitinimo stenkitės kad temperatūra nenukristų nes voras negalės virškinti ir maistas pradės gesti jo viduje, pilnaverčiam virškinimui reikalinga šiluma. Jeigu voras atsisako maisto, tuomet voras dažniausiai ruošiasi išsinėrimui, maži voriukai maisto atsisako prieš savaite ar mažiau, o suaugėliai gali jau nevalgyti net prieš dvi savaites ar daugiau. Daugelis sausų Šiaurės ir centrinės Amerikos vorų rūšių gyvena periodais ir kai kada gali nustoti valgyti, bet jeigu jų pilvas atrodo apvalus ir sveikas tai nėra ko jaudintis. Jeigu voriukai laikomi šiltai ir maitinami tinkamai tai po 4-5 metų jie pasiekia lytinę brandą (patelės užtrunka kiek ilgiau).
Elgsena: Temperamentas gali labai skirtis vieni vorai gali būti ramūs arba irzlūs, bet dažniausiai šie vorai esti žaismingi, baikštūs, neramūs. Vos paliestas voras gali susmeigti jums į kūną keletą pavojingų plaukų. Nuo šių plaukų niežti, jeigu jie patektų jums į gerklę ar nosį jūs jaustumėte kankinantį skausmą. Theraphosidai iš naujojo pasaulio dažnai turi šiuos plaukus ir tai labai efektyvi gynimosi forma nuo plėšrūnų. Plaukai yra ant pilvelio viršaus juos jie nutrina kojų čiurnomis. Visi tarantulai yra nuodingi ir gali gindamiesi įgelti, iki šiol nėra nė vieno užregistruoto atvejo kai žmogus mirė nuo voro įkandimo, bet vis tiek jūs turit būti atsargūs. Jūs galit būti alergiški voro nuodams ir jūs to nežinosite iki tol kol tarantulas jums neįkąs. Jūs galite išvengti įkandimo nelaikydami tarantulo ant rankų . Nė vienos vorų rūšių nepatartina laikyti ant rankų, nes jis gali akimirksniu pabėgti ar susižeisti krisdamas iš rankų. Voras gali jums įkasti, bet jeigu jūs jį išmesite iš rankų jis gali nukentėti labiau už jus ar netgi mirti. Dažniausiai voras perspėja apie savo puolimą ar prastą nuotaiką nubraukdamas plaukus ar atsistodamas ant užpakalinių kojų ir pakeldamas priekines į aukštį. Bet jeigu ir tai nepadeda jis gali įkirsti, tarantulų įkandimas panašus į bitės jis nesukelia didelio skausmo. Bet žinoma vorai kaip ir žmonės turi savo charaktery vieni gali būti meilūs kaip kačiukai kai kiti kaprizingi ir dirglūs. Gerai šeriami vorai gali pasiekti iki15 metų amžių. Šios rūšies vorai yra nepaprastai vislūs patelė gali sudėti iki 1000 kiaušinėlių į viena kokoną. O išsiritę jaunikliai auga labai greitai kaip ir dauguma atogrąžų rūšių vorų. Nhandu coloratovillosus puikai papuoš jūsų kolekcija, namus, šis voras bus ne tik gražus augintinis bet ir puikus mažytis draugas, kurį labai įdomu stebėti.

Leave a Comment