Nariuotakojai

Nariuotakojai (Arthropoda)
Biologijos referatas

TURINYS

1 .ĮVADAS
3
2 .NARIUOTAKOJŲ SKIRSTYMAS
5
2.1 VEŽIAGYVIAI
5
2.2 ŠIMTAKOJAI
7
2.3 VABZDŽIAI
8
2.4 VORAGYVIAI
16
3 .LITERATŪRA
18

ĮVADAS
Nariuotakojai (Arthropoda) – gausiausias rūšių skaičiumi gyvūnų karalystės
tipas. Nariuotakojai – kosmopolitai, paplitę visame pasaulyje, išskyrus
Antarktidos ledynus. Tai trisluoksniai, bilateraliniai gyvūnai, turintys
segmentuotą kūną. Segmentai gali susilieti (oligomerizacija) ir sudaryti
atskiras kūno dalis. Išsivysto nariuotos galūnės, vyksta raumenų
diferenciacija (išsivysto skersaruožiai raumenys): atsiranda išorinis
chitininis skeletas (egzoskeletas), apsaugantis nuo įvairaus poveikio, be
to, prie jo prisitvirtina raumenys. Tarpus tarp organų užpildo miksocelis,
susidaręs susiliejus pirminei bei antrinei kūno ertmėms. Pasižymi tobulomis
virškinimo, kvėpavimo, šalinimo, kraujotakos, nervų, endokrinine ir lytine
sistemomis bei sudėtingu vystymusi (būdingos įvairios lervinės stadijos).
Nariuotakojų kūnas skirstomas į atskiras dalis: galvą, krūtinę ir pilvelį.
Kai kurių nariuotakojų galvos bei krūtinės segmentai susilieja ir virsta
galvakrūtine. Kūną dengia kieta kutikula, sudaryta iš artimo celiuliozei
junginio – chitino.
Nariuotakojų kraujotakos sistema atvira. Nugarinėje kūno pusėje yra gerai
išsivysčiusi širdis. Kraujas vadinamas hemolimfa, kuri teka ne tik
kraujagyslėmis, bet ir kūno ertmėmis (sinusais, lakūnomis). Virškinimo
sistema sudaryta iš priekinės, vidurinės ir užpakalinės žarnos. Į vidurinę
žarną atsiveria virškinimo liaukos. Užpakalinė žarna užsibaigia analine
anga. Kvėpavimo sistema labai įvairi ir priklauso nuo gyvenimo būdo.
Dauguma smulkiųjų nariuotakojų kvėpavimo organų neturi ir kvėpuoja visu
kūno paviršiumi per plonytę kutikulą. Vandenyje gyvenančios rūšys turi
žiaunas ar jų funkcijas atliekančias galūnes, o sausumoje – vėduoklinius
plaučius ar trachėjas. Šalinimo sistemą sudaro Malpigijaus vamzdeliai ar
koksalinės liaukos, kurias turi žemesnieji nariuotakojai. Nervų sistemą
sudaro pilvo nervų grandinėlė, aplinkryklinis žiedas ir trijų skyrių
smegenys. Reguliavo funkcijas atlieka ir vidaus sekrecijos liaukos. Lytinė
sistema išsivysčiusi skirtingai. Dauginasi tik lytiniu būdu. Dažnas lytinis
dimorfizmas.

|Vėžiagyviai |Voragyviai |Vabzdžiai |
|[pic] |[pic] |[pic] |
|Vėžys: Kojų skaičius – 10, |Voras: Kojų |Vabzdys: Kojų skaičius|
|Kūnas: galvakrūtinė ir |skaičius – 8, |– 6, Kūnas: galva, |
|pilvelis, Akių skaičius – 2 |Kūnas: |krūtinė ir pilvelis, |
|sudėtinės, Sparnų – nėra |galvakrūtinė ir|Akių skaičius – 2 |
| |pilvelis, Akių |sudėtinės, Sparnų – 2 |
| |skaičius – 8 |poros |
| |paprastos, | |
| |Sparnų – nėra | |

Nariuotakojų skirstymas
Potipis. Žiaunakvapiai (Branchiata). Šiam potipiui priskiriami kvėpuojantys
žiaunomis vandens nariuotakojai ar artimi jiems sausumoje gyvenantys šio
tipo gyvūnai. Jiems būdingos 2 poros antenų, o burnos organus sudaro trys
poros pakitusių galūnių, pora mandibulių ir 2 poros maksilių.
Klasė. Vėžiagyviai (Crustacea)
Potipis. Trachėjiniai (Tracheata). Tai sausumos gyvūnai, turintis storą ir
nuo išdžiūvimo saugančią kutikulą bei gerai išsivysčiusius judėjimo
organus. Kvėpuoja trachėjomis. Galvos dalyje yra antenos ir trys poros
žandų.
Klasė. Šimtakojai (Myriapoda)
Klasė. Vabzdžiai (Insecta)
Potipis. Cheliceriniai (Chelicerata). Kūną sudaro galvakrūtinė (prosoma) ir
pilvelis (opistosoma). Pirmoji galvakrūtinės galūnių pora vadinama
cheliceromis, antroji – pedipalpais, o likusios – vaikščiojamosiomis.
Cheliceromis gyvūnai gaudo, žudo bei smulkina grobį. Būdingos 4 poros
vaikščiojamųjų galūnių. Tai sausumos, rečiau jūriniai gyvūnai.
Klasė. Voragyviai (Arachnida)
Vėžiagyviai
Vėžiagyviai (lot. Crustacea) – gana gausi rūšių skaičiumi nariuotakojų
(Arthropoda) grupė (beveik 40 000 rūšių), kuri išskiriama į atskirą potipį.
Šios grupės atstovams būdinga labai didelė formų įvairovė, atsiradusi
prisitaikant prie skirtingų ekologinių nišų ir skirtingo gyvenimo būdo.
Didžioji dauguma vėžiagyvių yra vandens gyvūnai, bet taip pat yra ir
sausumoje gyvenančių rūšių.
Kūną sudaro dvi pagrindinės dalys – galvakrūtinė ir pilvelis, padengtas
chitinine danga, kuri tarnauja kaip apsauginis šarvas.
Vėžiagyvių sistematika
Vėžiagyvių sistematikai skiriama daug dėmėsio. Anksčiau buvo išskiriama
viena vėžiagyvių klasė, dabar susmulkinta į keletą savarankiškų klasių:
Žiaunakojai (Branchiopoda)
Kirmėliniai vėžiagyviai arba remipedijos (Remipedia)
Cefalokaridai (Cephalocarida)
Žandakojai (Maxillopoda)
Kiautavėžiai (Ostracoda)
Aukštesnieji vėžiagyviai (Malacostraca)

Lietuvos raudonosios knygos vėžiagyviai
Pontoporėja (Pontoporeia affinis)
Vasarinis skydvėžis (Triops cancriformis)
Pavasarinis skydvėžis (Lepidurus apus)
Branchypas (Branchypus stagnalis)
Reliktinė mizidė (Mysis oculata relicta)
Ilgauodegis kalanas (Limnocalanus grimaldii macrurus)
Euritemora (Eurytemora lacustris)

Žiaunakojai (Branchiopoda) – vėžiagyvių (Crustacea) klasė.
Žiaunakojų būriai:
Būrys. Bešarviai (Anostraca). Lietuvoje gyvena bešarvis arba branchypas
(Branchipus stagnalis). Rūšis įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.
Būrys. Skydvėžiai (Notostraca). Lietuvoje dvi rūšys: pavasarinis skydvėžis
(Lepidurus apus), vasarinis skydvėžis (Triops cancriformis) – abi rūšys
įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą.
Būrys. Šakotaūsiai (Cladocera). Lietuvoje gyvena bosminos, dafnijos,
leptodorai.
Būrys. Kriaukliavėžiai (Conchostraca): Lietuvoje gyvena limnadija (Limnadia
lacustris)
Žandakojai (Maxillopoda) – vėžiagyvių (Crustacea) klasė.
Žandakojų poklasiai:
Mistakokaridai (Mystacocarida)
Irklakojai vėžiagyviai arba kopepodai (Copepoda): ciklopai ir kt.
Žuvų utėlės (Branchiura): karpių utėlė (Argulus foliaceus)
Thecostraca
Kiautavėžiai (Ostracoda) – vėžiagyvių (Crustacea) klasė.
Kiautavėžių infraklasė:
Ūsakojai (Cirripedia): Lietuvoje gyvena jūrų gilės (Balanus) ir kt.
Aukštesnieji vėžiagyviai (Malacostraca) – gausiausia vėžiagyvių klasė.

Fizinės charakteristikos
Galva iš šešių segmentų, krūtinė – iš aštuonių. Turi penkias poras kojų,
kurių pirmoji dažnai būna virtusi žnyplėmis. Pilvelis sudarytas iš šešių
segmentų, dažnai naudojamas plaukimui. Turi centrinę nervų sistemą

Klasifikacija
Poklasis. Hoplocarida

Būrys. Burnakojai (Stomatopoda)
Poklasis. Phyllocarida

Būrys. Plonašarviai (Leptostraca)
Poklasis. Eumalacostraca
Antbūris. Eucardia:
Būrys. Dešimtkojai vėžiai (Decapoda)
Būrys. Eufauzidai (Euphausiacea)
Antbūris. Peracarida:
Būrys. Šoniplaukos (Amphipoda)
Būrys. Kumidai (Cumacea)
Būrys. Lygiakojai (Isopoda): vandens asiliukas ir kt.
ŠIMTAKOJAI
Šimtakojai (lot. Myriapoda) – nariuotakojų (Arthropoda) gyvūnų potipis,
kuriam priklauso apie 10 tūkst. sausumos rūšių, priskiriamų 4 klasėms.
Kūnas ilgas, nariuotas. Beveik ant visų segmentų yra kojos. Kūno priekinėje
dalyje yra galva.
Šimtakojams priskiriamos šios klasės:
Skolopendrelės (Symphyla)
Trišakaūsiai (Pauropoda)
Dviporiakojai (Diplopoda)
Lūpakojai (Chilopoda)
Dviporiakojai (lot. Diplopoda, angl. Millipedes, vok. Doppelfüßer) –
didžiausia rūšių skaičiumi šimtakojų (Myriapoda) klasė.
Tai smulkūs gyvūnai, nuo keleto milimetrų iki 5 cm, labai retai iki 8 cm
ilgio, dažniausiai kirmėliškos formos. Kūnas sudarytas iš galvos ir
liemens. Pastarasis susideda iš daugiau ar mažiau beveik vienodų segmentų.
Pirmasis segmentas kojų neturi, kiti 3 segmentai turi po vieną porą kojų, o
visi likusieji segmentai – po 2 poras trumpučių kojų. Kutikula kieta, kūno
spalva neryški, paprastai juoda, rusva ar pilkšva. Akys paprastosios,
antenos trumputės, prisitvirtinusios galvos šonuose. Burnos aparatas
graužiamasis. Pabaidyti šimtakojai susiriečia į ritinėlį. Tai naktiniai
gyvūnai. Dieną jie slapstosi purioje žemėje, po akmenimis ar kitokiais
daiktais (pvz., samanomis, lapais). Dauginasi kiaušinėliais.
Dviporiakojai daugiausiai yra saprofagai, minta pūvančiomis augalų
liekanomis. Tačiau kai kurios rūšys gali kenkti kultūriniams augalams:
išgraužia dirvoje pasėtas sėklas, apgraužia jaunus daigus, gumbus, šaknis,
prie žemės prisiglaudusias žemuogių bei braškių uogas ir kt.
Lietuvoje paplitusios rūšys:
Juodais šimtakojis (Schyzophyllum sabulosum)
Dirvinis šimtakojis (Julus terrestris)
Rudataškis šimtakojis (Archiboreoiulus pallidus)
Raudontaškis šimtakojis (Blaniulus guttulatus)
VABZDŽIAI

Vabzdžiai (Insecta) – nariuotakojų tipo klasė. Tai gausiausia bestuburių
gyvūnų klasė; vabzdžiai sudaro apie 80 proc. visų gyvūnų rūšių.
Išorinė kūno sandara
Vabzdžių kūnas sudarytas iš 3 dalių: galvos, krūtinės ir pilvelio.
Galva
Galvos forma ir sandara
Galva yra chitininės dėžutės pavidalo, sudaryta iš 5 suaugusių segmentų.
Segmentacijos žymės matomos tik gemalo fazėje. Galvos dalys yra šios:
pakaušis, viršugalvis, kakta, skruostai ir smilkiniai.
Tarp galvos ir krūtinės pirmojo segmento gali būti storesnis ar plonesnis
kaklas. Be to, galva gali prie šio segmento priglusti ir visu platumu.
Kartais galva būna įtraukta į krūtinę, ir tada (žiūrint iš viršaus) ji yra
blogai matoma.
Antenos, akys ir burnos organai
Galvoje vabzdžiai turi antenas, akis ir burnos organus. Jeigu burnos
organai nukreipti į apačią (žiogų, skėrių), tai tokia galva vadinama
ortognatine, o jei į priekį (pvz., žygių) – prognatine, jei į apačią ir
atgal – hipognatine (blakučių, cikadų).
[pic]

Vabzdžio kūno sandara: A. Galva, B. Krūtinė, C. Pilvelis. 1. Antena, 2.
Apatinė paprastoji akelė, 3. Viršutinė paprastoji akelė, 4. Facetinė akis,
5. Galvos smegenys, 6. Priešnugarėlė, 7. Aorta (nugarinė arterija), 8.
Trachėja su kvėptukais (stigmomis), 9. Vidunugarėlė, 10. Panugarėlė, 11.
Antsparniai, 12. Plėviniai sparnai, 13. Malamasis skrandis, 14. Širdis, 15.
Kiaušidė, 16. Plonoji, storoji ir tiesioji žarna, 17. Analinė anga, 18.
Makštis, 19. Pilvo nervų grandinėlė, 20. Malpigijaus vamzdeliai, 21.
Pentinas, 22. Nagai, 23. Letena, 24. Blauzda, 25. Šlaunis, 26. Klubas, 27.
Gurklys, 28. Krūtinės nerviniai mazgai, 29. Dubenėlis, 30. Seilių liauka,
31. Aplinkryklinis nervinis žiedas, 32. Burna
Vabzdžių antenos, arba ūseliai, yra nariuotos porinės išaugos, esančios
tarp facetinių akių. Antenomis vabzdžiai uodžia ir liečia. Antena sudaryta
iš pamatinio narelio (pėdelės), stiebelio ir nariuoto botagėlio. Nariuoto
botagėlio galiniai nareliai būna storesni ir sudaro buoželę. Antenos būna
įvairios sandaros ir išvaizdos: siūliškos, šeriškos, karoliškos,
plunksniškos, šukiškos, buožiškos ir kt. Patinų antenos dažnai būna
stambesnės. Antenos labai svarbios vabzdžių sistematikoje.
Galvos šonuose vabzdžiai turi vieną porą sudėtinių akių. Jos gali būti
apskritos, inkstiškos ar kitokios formos. Sudėtinės akys sudarytos iš
daugelio smulkių akučių – facečių (omatidijų), kurios dažniausiai būna
šešiakampės ir gerai matomos pro padidinamąjį stiklą. Be šių akių, kai
kurie vabzdžiai dar turi 1-3 paprastąsias akeles (pvz., vapsvos, blakės).
Vabzdžių burnos organų sandara labai įvairi ir priklauso nuo maisto
pobūdžio ir mitybos būdo. Daugelio vabzdžių suaugėlio ir lervos burnos
organai būna skirtingi, nes jie maitinasi skirtingai. Skiriami tokios
burnos organų rūšys:
graužiamieji burnos organai (žirgeliai, tarakonai, tiesiasparniai, vabalai,
visos antrinės lervos),
duriamieji (amarai, skydamariai, cikados, blakės, uodai),
čiulpiamieji (drugiai),
laižomieji burnos organai (kambarinė musė).
Krūtinė
Vabzdžių krūtinė sudaryta iš trijų segmentų: prieškrūtinio, vidukrūtinio ir
pakrūtinio. Kiekvieną iš minėtų segmentų sudaro viršutinis (nugarinis)
pusžiedis – nugarėlė (tergitas), apatinis pusžiedis – krūtinėlė (sternitas)
ir šonai – pleuritai. Atitinkamai krūtinės segmentams jų nugarėlė vadinama
priešnugarėle, vidunugarėle, panugarėle, o krūtinėlė – prieškrūtinėle,
vidukrūtinėle, pakrūtinėle.
Judėjimo organai
Prie krūtinės prisitvirtinę judėjimo organai – kojos ir sparnai. Krūtinės
segmentų dydis priklauso nuo atliekamo darbo. Kurklys rausiasi priekinėmis
kojomis, todėl jo stambiausias yra prieškrūtinis, musės sparnai prisisegę
prie vidukrūtinės, todėl šis segmentas yra stambiausias ir t.t. Be to,
daugumos vabzdžių išorinėje pusėje matoma nedidėlė trikampiška dalis,
vadinama skydeliu. Ji yra tarp sparnų pamatų.
Kojos
Vabzdžiai turi 3 poras kojų, kurių kiekviena sudaryta iš dubenėlio, klubo,
šlaunies, blauzdos ir letenos. Kojos išaugusios kiekviename krūtinės
segmente. Vabzdžių sistematikoje labai svarbus kiekvienos kojų poros
letenos narelių skaičius. Jis gali būti užrašomas taip: 5-5-5, 5-5-4, 4-4-
4. Kojų atskirų narelių dydis ir forma priklauso nuo gyvenamosios aplinkos.
Dirvoje gyvenančių vabzdžių kojos pritaikytos rausti (kurkliai), tai tokios
kojos rausiamosios, gyvenančių aukštoje žolėje – šokamosios (žiogai),
vandenyje – plaukiojamosios (irkliškos, pvz., dusios), tačiau dažniausiai
vabzdžių kojos yra vaikščiojamosios ar bėgiojamosios (žygiai, šokliai).
Sparnai
Vabzdžiai dažniausiai turi 2 poras sparnų. Pirmoji pora, arba priekiniai
sparnai, prisitvirtinusi vidukrūtinyje, o antroji, arba užpakaliniai
sparnai, – pakrūtinyje. Musės ir uodai turi tik vieną porą sparnų, prisegtų
vidukrūtinyje, o pakrūtinyje yra skiautelių ar buoželių pavidalo atrofuotų
užpakalinių sparnų rudimentai, kurie vadinami dūzgiais.
Yra ir visiškai besparnių vabzdžių – vieni jų visiškai neturėjo, o kitiems
išnyko evoliucijos eigoje (utėlės, blusos). Jonvabaliai patinai turi
sparnus, o patelės ne.
Vabzdžių sparnai gali būti plėviški, ragiški, odišiki ir sudėtiniai.
Užpakaliniai sparnai visuomet yra plėviški, ploni, permatomi ir su
ryškiomis gyslomis. Gyslos būna išilginės ir skersinės. Sparnų gyslotumas
labai svarbus vabzdžių sistematikoje. Pagal šį požymį vabzdžiai suskirstyti
į būrius: lygiasparniai (Homoptera), tiesiasparniai (Orthoptera),
tinklasparniai (Neuroptera), plėviasparniai (Hymenoptera), dvisparniai
(Diptera).
Pilvelis
Vabzdžių pilvelyje yra virškinimo ir dauginimosi organai. Pilvelis prie
krūtinės prisisega trejopai: priauga visu pločiu (liemeninis pilvelis),
susijungęs plonu trumpu stiebeliu ir todėl tarp krūtinės ir pilvelio yra
ryškus įsmaugimas (kabantysis pilvelis) ir susijungęs ilgu bei laipsniškai
storėjančiu stiebeliu (stiebelinis pilvelis). Pilvelis sudarytas iš 5-11
segmentų, prie kurių gali būti įvairių priedelių: kiaušdėtis, geluonis,
cerkai.
[pic]

Kamanė
Vidaus organų sandara
Vabzdžių kūno dangą sudaro 3 sluoksniai: kutikula, hipoderma ir bazalinė
plėvelė. Kutikula – išorinis dangos sluoksnis. Ji persunkta chitinu, todėl
šis sluoksnis kietas ir tvirtas. Po kutikula yra hipoderma. Jos kai kurios
ląstelės gamina skystį, tirpdinantį apatinį kutikulos sluoksnį prieš
kiekvieną augančios vabzdžio lervos nėrimąsi.
Chitininėje dangoje būna įvairių išaugų, spyglių, plaukelių, šerelių bei
žvynelių. Be to, šereliai gali būti susisiekę su egzokrininėmis liaukomis,
išskiriančiomis į išorę organizmui reikalingas medžiagas – sekretus.
Pavyzdžiui, plaukuotų drugių vikšrų odoje yra liaukų, gaminančių nuodingą
skystį. Šios liaukos atlieka apsauginę funkciją.
Bitės, kamanės, amarai ir kiti vabzdžiai turi vašką gaminančias liaukas,
atliekančias apsauginę funciją. Kai kurie vabzdžiai turi kvapiąsias
liaukas, kurios gamina įvairias kvapias medžiagas. Jų paskirtis įvairi –
vienų atbaidanti, kitų priviliojanti priešingos lyties atstovus (pvz.,
feromonai arba skirta pasikeisti informacija tarp atskirų tos pačios rūšies
vabzdžių.
Raumenys
Vabzdžių raumenys – labai išlavėję ir specializuoti. Ypač tvirti krūtinės
raumenys, prie kurių prisitvirtinę sparnai ir kojos. Didesnė dalis vabzdžių
raumenų yra skersaruožiai, todėl gali greitai ir tiksliai susitraukinėti.
Pavyzdžiui, bitės sparnais plasnoja iki 440 kartų per sekundę, o žiedmusių
– net iki 1000 kartų. Kai kurie žirgeliai gali išvystyti iki 144 km/h
greitį.
Virškinimo sistema
Virškinimo sistemą sudaro priekinė, vidurinė ir užpakalinė žarnos. Priekinė
žarna skirstoma į burną, burnos ertmę, ryklę, stemplę, gurklį ir malamąjį
skrandį. Vidurinėje žarnoje vyksta maisto medžiagų įsiurbimas, nes ji yra
su įvairiausiomis raukšlėmis ir ataugomis, padidinačiomis įsiurbimo
paviršiaus plotą.
Užpakalinė žarna prasideda nuo tos vietos, kur atsiveria Malpigijaus
vamzdeliai) ir baigiasi analine anga. Virškinimo fermentus išskiria seilių
liaukos ir vidurinė žarna. Kai kurių vabzdžių dalis seilių liaukų gamina
baltyminę medžiagą, kuri ore sukietėja ir virsta šilkiniu siūlu.
Šalinimo sistema
Šalinimo organų funkcijas atlieka Malpigijaus vamzdeliai, kurių yra nuo 2
iki 150. Vamzdelių vienas galas yra uždaras, o kitas atsiveria į virškinimo
kanalą tarp vidurinės ir užpakalinės žarnos.
Vabzdžiai šalina šlapimo druskas (uratus).
Kraujotaka
Vabzdžių kraujotakos sistema yra atvira. Ji sudaryta iš pilvelio nugarinėje
pusėje esančios širdies, kuri priekyje pereina į aortą. Pati širdis yra
vamzdelio pavidalo, sudaryta iš kamarų, kurios tarp savęs susijungia
vožtuvais, o šonuose yra angelės – ostijos. Kamaros susitraukia paeiliui 20-
150 kartų per minutę ir stumia hemolimfą link aortos. Iš aortos hemolimfa
išsilieja į galvos ertmę. Iš čia hemolimfa išsilieja į kūno ertmes,
apiplauna visus vidaus organus ir pro širdies kamarų šonuose esančias
ostijas suteka atgal į širdį.
Kvėpavimas ir nervų sistema
Kvėpavimo organams priklauso po visą kūną išsišakojusi trachėjų sistema.
Oras į trachėjas patenka pro kūno šonuose išsidėsčiusius kvėptukus
(stigmas).
Vabzdžių nervų sistemą sudaro centrinė, simpatinė ir periferinė nervų
sistema. Centrinei nervų sistemai priklauso galvos ganglijai ir pilvo nervų
grandinėlė. Galvos skyrių sudaro stambus viršryklinis mazgas ir mažesnis
poryklinis mazgas, kurie abu sujungti aplinkryklinėmis konketyvomis. Ypač
gerai išsivysčiusios bendruomeninių vabzdžių galvos smegenys. Nuo nervinių
mazgų atsišakoja nervai.
Jutimo organai
[pic]

Pajūrio šoklys turi palyginti ilgas antennas

Vabzdžiai turi lytėjimo, uoslės, skonio, regėjimo ir klausos organus.
Įvairiose kūno dalyse yra išsidėstę juntamieji plaukeliai, atliekantys
lytėjimo organų funkciją. Daugiausiai juntamųjų plaukelių yra ūseliuose ir
burnos organų čiuopikliuose. Gerai išvystyti uoslės organai, sutelkti
antenose. Todėl vabzdžiai suranda maistą, patinai pateles ir pan.
Skonio organai išsidėstę ant žandų, apatinės lūpos, čiuopiklių, o musių,
bičių ir drugių – ir ant priekinių kojų letenėlių. Vabzdžių Regėjmo organai
– gerai išlavėję. Vabzdžiai galvos šonuose turi sudėtingas (facetines akis)
ir dažnai dar 1-3 paprastąsias akis. Manoma, kad jų regėjimas yra
mozaikinio pobūdžio, t.y. iš daugybės matomo daikto dalių atvaizdų susidaro
bendras vaizdas. Paprastosios akelės, turbūt, padeda nustatyti šviesos
kryptį. Vabzdžiai yra trumparegiai, daug geriau mato nejudrius daiktus,
skiria pagrindines spalvas, o kai kurie mato mūsų akims nematomus
ultravioletinius spindulius.
Žiogai, skėriai, svirpliai, giedančios cikados, kai kurios blakės turi ir
klausos organus, kurie vadinami būgniniais. Tai maži plėvelės pavidalo
ploteliai su daug juntamųjų plaukelių.

[pic]
Evoliucija: vabzdžių antenų įvairovė

Klasifikacija

Utėlės (Anoplura)
Tarakonai (Blattodea)
Vabalai (Coleoptera)
Kolembolos (Collembola)
Auslindos (Dermaptera)
Dvisparniai (Diptera)
Dviuodegiai (Diplura)
Lašalai (Ephemeroptera)
Blakės (Hemiptera)
Plėviasparniai (Hymenoptera)
Termitai (Isoptera)
Drugiai (Lepidoptera)
Pūkagraužiai (Mailophaga)
Maldininkai (Mantodea)
Skorpionmusės (Mecoptera)
Kabasparniai (Megaloptera)
Tinklasparniai (Neuroptera)
Žirgeliai (Odonata)
Tiesiasparniai (Orthoptera)
Ankstyvės(Plecoptera)
Beūsiai (Protura)
Šiengraužiai (Psocoptera)
Kupriukai (Raphidioptera)
Blusos (Siphonaptera)
Tripsai (Thysanoptera)
Šeriauodegiai (Thysanura)
Apsiuvos (Trichoptera)

Voragyviai
|[pic] |
|Įvairūs voragyviai |
| |
| |

Voragyviai (lot.Arachnida) – nariuotakojų (Arthropoda) tipo gyvūnų klasė.
Lotyniškas klasės pavadinimas kilęs iš graikų mitologijos veikėjos
Arachnės.
[pic]
[pic]
Kūnas sudarytas iš galvakrūtinės (2) ir pilvelio (3). Turi keturias poras
kojų (1). Daugelis turi aštrias cheliceras, kuriomis sučiumpa ir nužudo
auką. Savo aukai suleidžia virškinamojo skysčio, kuris susideda iš seilių
liaukų ir kepenų sekreto. Po kurio laiko savo auką tiesiog iščiulpia. Toks
virškinimo tipas vadinamas išoriniu. Vieni voragyviai deda kiaušinius, kiti
veda jauniklius. Daugelis yra grobuonys, dalis ypač nuodingi (nuodingieji
vorai).
Pasaulyje yra apie 70 tūkst. voragyvių rūšių. Po vabzdžių tai antroji pagal
dydį nariuotakojų grupė. Lietuvoje visi gyvenantys būriai nepakankamai
ištirti.
Klasifikacija
Būrys. Vorai (Araneae)
Būrys. Erkės (Acarina)
Būrys. Šienpjoviai (Opiliones)
Būrys. Skorpionai (Scorpiones)
Būrys. Pseudoskorpionai (Pseudoscorpionida)
Būrys. Žiužiakojai arba frinos (Amblypygi)
Būrys. Palpigradai (Palpigradi)
Būrys. Ricinulėjos (Ricinulei)
Būrys. Schizomida
Būrys. Solpūgos (Solifugae)
Būrys. Telifonai (Thelyphonida)

LITERATURA:

1. http://lt.wikipedia.org/wiki/Nariuotakojai
2. http://lt.wikipedia.org/wiki/V%C4%97%C5%BEiagyvis
3. http://lt.wikipedia.org/wiki/%C5%BDiaunakojai
4. http://lt.wikipedia.org/wiki/%C5%A0imtakojis
5. http://lt.wikipedia.org/wiki/Vabzdys
6. http://lt.wikipedia.org/wiki/Voragyvis