bendroji zoologija

1968 0

BENDRA ZOOLOGIJA

Zoologijos mokslo šakos ir istorija. Zoologinė sistematika ir binarinė nomenklatūra.

Zoologija – biologijos šaka, tirianti gyvūnus.

Istorija Pirmasis žinias apie gyvūnus aprašė ir susistemino Aristotelis (384–322 m. pr. m. e.). Jis visus tuo laiku pažįstamus gyvūnus suskirstė į dvi grupes: turinčius kraują ir bekraujus. Pirmajai grupei jis priskyrė žinduolius, paukščius, roplius ir amfibijas, banginius ir žuvis. Bestuburius jis suskirstė į keturias grupes: galvakojus, vėžiagyvius, moliuskus ir vabzdžius. Tuo tarpu vabzdžius dar suskirstė į vabzdžius, voragyvius ir kirmėles. Aristotelio sistema buvo netobula, tačiau išsilaikė iki renesanso. Be to, daugiau dėmesio buuvo skiriama aukštesniesiems gyvūnams, o bestuburiais nelabai domėtasi. Vėliau zoologija ėmė sparčiai vystytis, nes prasidėjo kelionės, buvo atrandama ar atvežama įvairių gyvūnų rūšių, todėl jų pažinimas tapo būtinas. 1578 m. šveicaras K. Gesneris išleido stambų veikalą „Gyvūnų istorija”. A. Levenhukas (1632–1723) išrado mikroskopą. M. Malpigijus (1624–1694) tyrė viščiuko embrioninį vystymąsi ir šilkverpių sandarą. Džonas Rei (1627–1705) – sistematikos pradininkas, pateikė rūšies sąvoką. Karlas Linėjus (1707–1778) – sukūrė mokslinės klasifikacijos pricipus. Be to, 1735 m. išleido labai svarbų leidinį „Gamtos sistema”. Įvedė rūšies sąvoką ir sukūrė binarinę nomenklatūrą, kurios essmė, kad rūšies pavadinimą sudaro 2 žodžiai: pirmasis nurodo gentį, kuriai priklauso ta rūšis, antras – pačią rūšį. Sistematika nurodo gyvūnų ir augalų įvairovę, klasifikaciją, remiantis sandaros panašumais. Sistematinis vienetas yra rūšis, tada gentis, šeima, būrys, klasė, tipas – pats aukščiausias taksonas. Žoržas Ki

iuvjė (1769–1832) patobulino zoologijos klasifikaciją. 1825 m. prancūzų zoologas ir anatomas A. Blenvilis pasiūlė tipo, kaip aukščiausio sistematinio vieneto, sąvoką. Zoologijos mokslo šakos:

Atskiras gyvūnų grupes nagrinėja smulkesnės zoologijos šakos:

protozoologija – tyrinėja vienaląsčius,

entomologija – vabzdžius,

malakologija – moliuskus,

akarologija – erkes,

arachnologija – vorus,

ichtiologija – žuvis,

herpetologija – varliagyvius ir roplius,

ornitologija – paukščius,

teriologija – žinduolius.

Be to, zoologija dar skirstoma į atskiras disciplinas:

Bestuburių zoologija,

stuburinių zoologija,

zoologijos sistematika.

Bendrosios zoologijos disciplines yra:

morfologija,

anatomija,

fiziologija,

genetika,

embriologija,

ekologija,

zoogeografija,

paleontologija ir kt.

Gyvūnijos įvairovė. Pagrindiniai gyvūnų tipai.

Gyvūnų pasaulis labai įvairus – žemėje gyvena daugiau kaip milijonas rūšių. Gyvūnai yra nuo primityviausių vienaląsčių  iki sudėtingiausių daugialąsčių organizmų.

Klasifikacijos lygmenys:

Karalystė (Animalia) – labai didelis skyrius, apimantis organizmus, kurie veikia iš esmės panašiais būdais. Gyvūnų karalystei priklauso daugialąsčiai organizmai, kurie energijos gauna maitindamiesi maistu. Dauguma jų turi nervus, raumenis ir yra judrūs.

Tipas – pagrindinis karalystės poskyris ir apima vieną ar kelias klases bei jų pogrupius.

Klasė – pagrindinis tipo pooskyris ir apima vieną ar kelis būrius bei pobūrius.

Būrys – pgrindinis klases poskyris ir apima vieną ar kelias šeimas.

Šeima – būrio poskyris ir apima vieną ar kelias gentis bei jų pogrupius.

Gentis – šeimos poskyris ir apima vieną ar kelias rūšis bei jų pogrupius.

Rūšis – grupė panašių individų, kurie laukinėje gamtoje gali tarp savęs kryžmintis.

Subkaralystė – vienaląsčiai. Tipai: Žiuželiniai,

Sarkodiniai, Sporagyviai, Mikrosporidijos, Knidosporidijos, Infuzorijos.

Gyvūnų tipai: pintys, duobagyviai, plokščiosios kirmėlės, apvaliosios kirmėlės, žieduotosios kirmėlės, moliuskai, nariuotakojai, chordiniai.

Biologinė įvairovė ir kas kelia jai grėsmę.

Gyvūnų įvairovė. Užregistruotas  rūšių kiekis – 1320000, galimas rūšių ki

iekis – 10 600 000.

Šiuo metu Žemėje bioįvairovė mažėja. Priešingai nei Žemės istorijoje buvusius masinius rūšių išnykimus, dabartinį didžiąja dalimi lemia žmonijos veikla. Prie bioįvairovės nykimo prisideda nuolat mažėjantys pasauliniai miškų, mangrovių, savanų ir kitų ekosistemų plotai, didėjanti jų fragmentacija (padalinimas į mažus plotus). Dėl žemės ūkio vykstantis buveinių nykimas, neatsakinga miškininkystė, nedarnus ir vis augantis resursų naudojimas, užterštumas, klimato kaita ir invazinių rūšių plitimas yra laikomos pagrindinėmis vis dar neišspręstomis bioįvairovės grėsmėmis

Svarbiausi gyvo organizmo požymiai.

Svarbiausi gyvo organizmo požymiai yra šie:

Augimas ir vystymasis – pasireiškia audinių, organų kitimu bei apimties didėjimu. Tai vyksta nuolat gaminantis, kintant ir specializuojantis molekulėms, ląstelėms bei kitoms biologinėms struktūroms.

Dirglumas – organizmas privalo reaguoti į aplinkos kitimus. Tačiau organizmas reaguoja ne į visus aplinkos kitimus, o tik į tuos, kurie yra reikšmingi jo egzistavimui.

Judėjimas (tiek aplinkoje, tiek vidinis) – neatsiejamas nuo dirglumo, nes kiekvienas organizmas į dirgiklį reaguoja judesiais. Judėjimas suprantamas labai plačia prasme, nes judėti gali visas organizmas, atskiros ląstelės ar net organoidai ląstelės viduje.

Paveldimumas – Gebėjimas atgaminti į save panašius palikuonis.

Kintamumas – tai naujų, netipiškų požymių atsiradimas, priklausomai nuo vidinės ar išorinės aplinkos sąlygų.

Medžiagų apykaita – vartojimas, perdirbimas bei energijos saugojimas.

Dauginimasis – tai universaliausia gyvybės savybė arba kitaip tariant, sugebėjimas išlaikyti rūšį.

Tarpusavio santykiai,

tarprūšiniai santykiai;

Senėjimas – ląstelės, audiniai, organai ir jų sistemos dėsningai kinta, ir tai baigiasi organizmo biologine mirtimi.

Nepaisant visko, yra or

rganizmų, kuriems viena ar kita minėta savybė nėra būdinga. Todėl gyvybė apibrėžiama ne atskirais išvardytais požymiais, bet visų šių požymių ir savybių visuma.

Gyvūnų mitybos būdai.

Gyvūnų karalystė labai įvairi – ji apima organizmus, nuo paprasčiausių vienaląsčių iki sudėtingų stuburinių. Įvairių gyvūnų mityba ir mitybos būdai skiriasi ir tai priklauso nuo jų gyvensenos ir maisto medžiagų poreikio.

Pagal mitybą, gyvūnai skirstomi į :

Augalėdžius – tai gyvūnai, mintantys augaliniu maistu. Šie gyvūnai dažniausiai turi tam tikrus dantis tokio tipo maistui sumalti, o išgauti medžiagas iš celiuliozės, esančios augalų stiebuose, jiems padeda mikroorganizmai, gyvenantys prieskrandyje.

·Plėšrūnus – gyvūnus, mintančius mėsa. Kadangi mėsoje maisto medžiagų yra daugiau nei augaluose, pasisotinę tokie gyvūnai gali išbūti ilgai neėdę. Tačiau tokių gyvūnų medžioklės procesai dažnai būna ilgi, sunkūs ir varginantys.

·Visaėdžius – tai gyvūnai, mintantys tiek augaliniu maistu, tiek mėsa. Jiems priklauso dalis žinduolių ir nemažai paukščių.

Taip pat, pagal mitybos būdą skiriama:

Kai kurie gyvūnai (pvz. vorai, skorpionai) minta skystu, jau suvirškintu maistu. To siekdami savo grobiui jie suleidžia nuodų ir siurbia susidariusią masę.

Kai kurių prie vandens ar vandenyje gyvenančių gyvūnų mityba filtracinė – jie maistą renka iš vandens. Tam tikromis kūno dalimis košdami vandenį, jie surenka maisto daleles.

Yra gyvūnų, prisitaikiusių maitintis negyvų kitų gyvybės formų liekanomis. Jie vadinami saprotrofais (skaidytojais) ir skaido organines liekanas iki neorganinių medžiagų, ku

urias vėl vartoja gamintojai.

Gyvūnų aklimatizacija ir reaklimatizacija

Aklimatizacija – tai gyvūnų arba augalų prisitaikymas prie naujų klimato ar gyvenimo sąlygų. Yra dvi aklimatizacijos formos :

Natūrali aklimatizacija – kai gyvūnai plinta patys arba yra pervežami į kitas vietas.  Medžioklės ūkyje, kitaip negu gyvulininkystėje ar augalininkystėje, naudojama ne dirbtinė, o natūrali aklimatizacija.

Dirbtinė aklimatizacija –  pasitaiko tada, kai aklimatizuojamų gyvūnų kelios kartos užauginamos veislynuose, fermose.

Taip pat skiriamos kelios aklimatizacijos stadijos:·

Pradinė aklimatizacijos stadija yra introdukcija – gyvūnų perkėlimas į naujas vietas, kuriose jie anksčiau negyveno.

Vėliau vyksta gyvūnų adaptacija – prisitaikymas prie aplinkos (ekologinė adaptacija), maitinimosi tam tikru maistu (fiziologinė adaptacija).

Reaklimatizacija – gyvūnų prisitaikymas gyventi toje vietovėje (regione, srityje, šalyje, žemyne), kurioje kažkada jie gyveno, bet vėliau dėl įvairių priežasčių išnyko ar buvo išnaikinti. (pvz: stumbrai).

Gyvūnų sezoninis, lytinis dimorfizmas ir polimorfizmas.

Sezoninis dimorfizmas – tai kailio, plunksnų kitimas priklausomai nuo metų laiko. Kailiniai gyvūnai (katės, šunys, meškos) keičia savo kailį pagal metų laikus, o kartais nuo kailio keitimo keičiasi jų kūno spalva (pvz: lapės vasara gelsvos, žiemą baltos) ir storis, jie prisiaugina povilnę. Paukščiai pakeičia savo plunksnas priklausomai nuo metų laikų, sustorėja plunksninė danga, kūno dangos spalva.

Lytinis dimorfizmas – reiškinys, kai patinai ir patelės skiriasi kūno sandara, spalva, elgsena ir kitais požymiais, kurie nėra gonadų ar lytinių organų skirtumai. Lytinis dimorfizmas pasireiškia jau ankstyvose evoliucijos pakopose. Pvz.: Apvaliųjų kirmėlių patelės stambesnės už patinus. Daugelio jų, pavyzdžiui, askaridžių, patinai turi į pilvo pusę užlenkta užpakalinę kūno dalį. Lytinis dimorfizmas ryškus visų nariuotakojų tipų organizmų. Daugeliui šio tipo atstovų būdinga tai, kad patelės stambesnės už patinus. Daugeliui stuburinių būdinga ryškus dimorfizmas. Kai kurios žuvys skiriasi dydžiu, kūno sandara ir spalva. Iš varliagyvių ryškūs lytinio dimorfizmo požymiai yra tritonų. Jų patinų poravimosi metu yra ryškios spalvos pilvas ir dantyta ketera ant nugaros. Daugelio rūšių paukščių patinai labai skiriasi nuo patelių, ypač jiems poruojantis. Gaiduko patinas paprastai nelabai skiraisi nuo patelės, tačiau pavasarį jo apdaras pasidaro puošnus, aiškiai skiriasi nuo patelės.

Polimorfizmas – biologinis reiškinys, kai organizmų populiacija ar šeima yra susiskirsčiusi į individų grupes, kurios ryškiai skiriasi viena nuo kitos savo morfologiniais ar fiziologiniais požymiais.

Taip pat egzistuoja socialinis vabzdžių polimorfizmas, kuris yra susijęs su kastiniu polietizmu. Polietinės grupės nariai paprastai savo sandara, fiziologija ir elgsena yra prisitaikę savo funkcijoms atlikti. Pvz., kareiviai paprastai būna didesni, stambesnėmis galvomis ir žandais, kai kurių rūšių – turi specialias liaukas, kurios padeda apginti lizdą.

Ekologinis polimorfizmas. Susijęs su prisitaikymais prie tam tikrų ekologinių sąlygų, prie sąlygų įvairovės. Tai gali būti: laikinis sąlygų kitimas, kai sąlygos skiriasi, pvz., vasaros pradžioje ir rudenį. Pavyzdžiui, amarų patelės būna sparnuotos ir besparnės. erdvinis kitimas, kai individai gyvena tame pačiame areale, bet skirtingomis sąlygomis. Pvz., vieni medžių viršūnėse, kiti – lapijos apačioje.

Gyvūnų anabiozė ir simbiozė.

Anabiozė – reiškinys, kada organizmo gyvybiniai procesai tiek grįžtamai sulėtėja, kad organizmas atrodo

nebegyvas. Pasikeitus sąlygoms organizmo gyvybiniai procesai vėl ima spartėti ir organizmas grįžta į normalios gyvybės būseną (biozę). Anabiozės yra kelios rūšys:

Anhidroanabiozė – sukelia vandens kiekio mažėjimas organizme (dehidratacija), besibaigiantis išdžiūvimu. Mažėjant vandens kiekiui biocheminės ir kitos cheminės reakcijos lėtėja, todėl lėtėja ir medžiagų apykaita, kol visiškai sustoja. Vanduo prarandamas sausėjant aplinkai. Sudrėkus aplinkai vanduo vėl ima skverbtis į organizmą, skystėjant  organizmo vidinei terpei vėl aktyvėja medžiagų apykaita. (pvz: kerpės).·

Krioanabiozė – sukelia žemėjanti kūno temperatūra, besibaigianti ląstelių ir kūno skysčių užšalimu. Atsistačius temperatūrai atsistato ir organizmo gyvybinės funkcijos.

Kriptoanabiozė – sukelta vidinių fiziologinių procesų. Organizmas ima gaminti medžiagas, kurios leidžia jam iškęsti nepalankų laikotarpį, kuomet jis neišgyventų dėl šalčio, vandens, šviesos ar maisto stygiaus. Organizmo metabolizmas lėtėja dėl šių gaminamų medžiagų kaupimosi, o ne dėl tiesioginio aplinkos veiksnių poveikio, kaip kitais anabiozės atvejais. (sėklos, cistos, sporos, kiaušinėliai, žiemojančios lėliukės).

Simbiozė – įvairios skirtingų rūšių organizmų sugyvenimo formos. Du tarpusavyje artimai susiję organizmai, gyvendami simbiozėje, teikia vienas kitam naudą. Skiriamos šios simbiozės formos:

Parazitizmas – gyvena kitų sąskaita ir sukelia jo funkcijų susilpnėjimą ar žūtį. Daugelis vienaląsčių, kirmėlių ir nariuotakojų gyvena parazitiškai.

Komensalizmas – kai vienas iš to turi naudos, o kitas nei naudos, nei žalos. Pvz., mėšlavabaliai maitinasi galvijų mėšlu.·

Mutualizmas – kai abi sąveikaujančios pusės iš to turi naudos. Gyvūnų pasaulyje ryškiausiais mutualizmo pavyzdys –mūsų organizmuose gyvenančios bakterijos gauna maistą, o mums gamina vitaminus.

Gyvūnų prisitaikymas prie aplinkos.

Adaptacija – evoliucinis procesas, kurio metu populiacija geriau prisitaiko prie aplinkos. Šis procesas vyksta per kelias kartas[3] ir yra vienas iš pagrindinių biologijos reiškinių. Tai taip pat vadinama genotipine adaptacija.

Prisitaikymo procesas, vykstantis kiekviename individe per visą jo gyvenimą, kurio dėka organizmas įgyja atsparumą išorinės aplinkos veiksniams ir tokiu būdu gali gyventi sąlygomis, kuriose anksčiau negalėjo gyventi, spręsti tuos savo gyvybinės veiklos uždavinius, kokių anksčiau negalėjo išspręsti, vadinamas fenotipine adaptacija.

Adaptacija padeda organizmams išlikti jų ekologinėse nišose. Adaptacijos metu gali atsirasti nauji struktūriniai, elgesio ar fiziologiniai bruožai.

Gyvūnai turi tam tikrą dangą (odą, sparnus, žvynus), kvėpavimo sistema prisitaikiusi p. . .

Join the Conversation