voragyviai

VORAGYVIAI
Voragyviai – Arachnida [gr. arachne – voras+eidos pavidalas] – (sist.) viena iš chelicerinių potipio klasių. Dauguma – sausumos nariuotakojai. Susilieję galvos ir krūtinės segmentai sudaro galvakrūtinę. Galvoje yra paprastos akys ir 2 poros galūnių, tai gynimosi, puolimo, grobio žudymo, lietimo, kompulsijos ir kt. funkciją atliekantys organai. Krūtinėje yra 4 poros vaikštomųjų kojų. Pilvelyje gali būti įvairios paskirties galūnių rudimentų. Kvėpavimo organai – plautiniai maišai, trachėjos, tačiau dalis gali kvėpuoti visu kūnu. Skirtalyčiai, žymus lytinis dimorfizmas. Vystymasis dažniausiai tiesioginis. Dauguma plėšrūs, nemaža yra parazitų. Žinoma apie 36000 rūšių.

Voragyvių klasei prriklauso 4 Europoje paplitusios šeimos: pseudoskorpionai (Pseudoscorpiones), erkės (Acari), šienpjoviai (Opiliones) ir vorai (Araneae).
Voragyvių kūnas sudarytas iš dviejų dalių (išskyrus erkes ir šienpjovius, kurių kūnas yra vientisas). Priekinė dalis vadinama galvakrūtinė (Cephalothorax, arba Prosoma ), kuri sudaryta iš susiliejusių galvos ir krūtinės segmentų. Prie galvakrūtinės prisitvirtinusios visos galūnės: 4 kojų poros, 1 pedipalpų pora, 1 chelicerų pora bei išsidėsčiusios akys. Akių skaičius nevienodas: nuo nulio (kai kurių erkių rūšių) iki 12 (kai kurių skorpionų rūšių. Tačiau vorų regėjimas nėra gerai išvystytas. Dauguma voragyvių ant galūnių tuuri specialius jutiminius plaukelius (setae), kuriais jaučia grobį. Pilvelis (Abdomen, arba Opisthosoma) skorpionų aiškiai nariuotas, šienpjovių – nežymiai nariuotas, o vorų ir erkių iš viso nenariuotas.
Pseudoskorpionai : Dydis iki 5 mm, plokšti voragyviai, kurių galvakrūtinė nenariuota, o pilvelis nariuotas. Prie galvakrūtinės prisitvirtinusios 4

poros kojų, 1 pora ilgų pedipalpų su žnyplėmis ir 1 pora chelicerų, kuriose yra verpimo liaukos. Liaukų išskiriamas šilkas panaudojamas gyvenamųjų kamarų, žiemojimo vietų ir kiaušinėlių kokonams. Akių skaičius 0-4. Gyvena samanose ir pakratuose (pvz. Neobisium muscorum, Chthonius tenuis), po akmenimis, ant medžių ir krūmų, paukščių lizduose, galvijų tvartuose ir namuose (pvz. knyginis pseudoskorpionas-Chelifer cancroides, kuris minta dulkių ir knygų erkėmis) .
Erkės: Gausiausia voragyvių grupė. Jų kūnas kiaušinio, maišo formos ar pailgas. Galvakrūtinė ir pilvelis suaugę, todėl atskyrimo negalima matyti. Pilvelis nenariuotas. Turi 4 poras kojų (lervinės stadijos tik su 3 poromis ), kurios baigiasi nagais. Galvakrūtinės burnos dalis yra arba graužiamojo, čiulpiamojo, duriamojo tipo. Akių skaičius 0-4. Kojos prisitaikiusios prie atliekamų funkcijų. Vandens erkės turi ilgus plaukimo šerius, parazitiškai gyvenančios erkės prisitvirtinimo darinius. Labai yra daug paarazitinių erkių, gyvenančių ant augalų, parazituojančių žmones ir gyvūnus bei sukeliančios daugelį ligų. Pvz. niežinė erkė įsisiurbia į žmogaus odą, ten graužia takus ir padeda kiaušinius. Iksodinės erkės čiulpdamos kraują gali pernešti pavojingas ligas.
Šienpjoviai: Kūnas 1-20 mm ilgio, pilvelis nariuotas. Galvakrūtinėje ant kauburėlio išsidėsčiusios 1 pora akių, viena pora 5-6- narių pedipalpų, 1 pora 3-narių žirklių formos čiuopiklių ir 4 poros ilgų, plonų kojų. Ilgos kojos labai greitai nulūžta, iškilus pavojui gali paprasčiausiai vieną koją numesti, kuri ir toliau dar trūkčioja ir taip priešą atitraukia nu
uo tikrosios aukos. Skirtalyčiai. Patelė deda kiaušinėlius į gerai apsaugotas vietas. Gyvena sausumoje, dirvos paviršiuje. Minta augaliniu ir gyvūniniu maistu.
Vorai: Kūnas aiškiai iš dviejų dalių: galvakrūtinės (galvos ir krūtinės nareliai suslieję) ir nenariuoto pilvelio. Galvakrūtinė su pilveliu sujungti siauru stiebeliu (Petiolus). Galvakrūtinėje išsidėsčiusios 6 arba 8 akys, dvi poros burnos čiuopiklių ir 4 kojų poros. Pilvelyje yra lytiniai organai, skiltelių formos kvėpavimo angos (stigmos), per kurias oras patenka į plaučius ir 1-4 poros verpimo spenelių. Vorai minta vabzdžiais.

SKORPIONAI IR KITI VORAGYVIAI
Yra žinoma apie 1500 rūšių skorpionų, gyvenančių visuose šiltuose pasaulio regionuose nuo dykumų iki drėgnųjų atogrąžų miškų. Grobiui užmušti ir save apginti jie naudoja nuodingą geluonį, esantį kūno gale. Keleto rūšių skorpionų nuodai yra tokie stiprūs, kad gali nužudyti žmogų, tačiau daugumos įgėlimas nėra pavojingesnis už bitės ar vapsvos. Voragyvių grupei dar priklauso mažytės erkės. Erkės minta amarų kiaušiniais bei medžioja kitus smulkius vabzdžius. Kai kurios taip pat gyvena ant kitų gyvūnų kaip parazitai. Jos minta paukščių, žinduolių ir roplių krauju.
Amerikinis skorpionas
Dieną šis amerikinis skorpionas, priklausantis Centruroides genčiai, slepiasi po akmenimis ant žemės, o naktį išlenda gaudyti vabzdžių ir vorų. Jo žnyplės didelės ir stiprios. Patelė ką tik gimusius jauniklius nešiojasi ant nugaros keletą savaičių, kol jie pakankamai suauga ir gali patys pasirūpinti savimi.
Solpūga
Solpūgos yr

ra giminingos skorpionams. Dažnos dykuminėse srityse, šios greitai bėgiojančios plėšrūnės iš slėptuvių išlenda naktį ir medžioja vabzdžius ir net smulkius driežus. Grobiui pagauti jos naudoja didelius į kojas panašius pedipalpus (antrąją galvakrūtinės galūnių porą ), o priekines kojas – kaip čiuopiklius.
Pseudoskorpionas
Šie mažyčiai dirvožemyje gyvenantys skorpionų giminaičiai pedipalpuose, kuriais naudojasi puldami auką, turi nuodingas liaukas. Jie neturi geluonies. Pseudoskorpionai turi šilko liaukas ir supina sau kokoną, kuriame praleidžia žiemą.
Žiužiaudegis skorpionas
Žiužiaudegis skorpionas nėra tikras skorpionas. Jis turi ilgą plonytę uodegą, kurioje nėra geluonies, ir keturias poras kojų, tačiau pirmąją jų porą naudoja kaip čiuopiklius. Šį nariuotakojį kai kur dar vadina actiniu skorpionu: kai jam grasinama, iš liaukų, esančių prie uodegos pagrindo, jis išpurškia deginantį, į actą panašų skystį.
Aksominė erkė
Ši erkė gavo tokį vardą dėl tankių, minkštų plaukelių, dengiančių jos apvalų kūną. Suaugusios aksominės erkės gyvena gamtoje laisvai ir minta daugiausia vabzdžių kiaušiniais. Pačios deda kiaušinius ant žemės. Išsiritusios lervos gyvena kaip parazitai ant vabzdžių ir vorų, misdamos jų kūno syvais.
Skorpionai
Skorpionas suranda grobį daugiausia lytėdamas. Tam jis naudoja plonyčius plaukelius, dengiančius kūną, kojas ir žnyplės. Jis sugriebia auką didžiulėmis žnyplėmis ir, užrietęs geluonį virš kūno, suleidžia jai nuodų, kurie auką užmuša arba paralyžiuoja. Tada skorpionas grobį suėda.
Namų dulkių erkė
Šios erkės paplitusios gyvenamosiose patalpose visame pasaulyje. Jo
os minta odos žvyneliais, esančiais namų dulkėse. Šių erkių išmatose būna medžiagų, jautriems žmonėms galinčių sukelti alergines reakcijas ar astmą (dusimą).
Šienpjovys
Šis vorų giminaitis turi apvalų kūną be siauro juosmens, kuris būdingas vorams. Visos jo kojos yra labai ilgos ir plonos, tačiau antrosios poros – pačios ilgiausios. Šienpjovys paprastai aktyvus naktį, tuo metu jis medžioja vabzdžius. Patelė deda kiaušinius į žemę, kur jie būna per žiemą, o pavasarį iš jų išsirita jaunikliai.
Iksodinė erkė
Šios erkės yra parazitai – jos gyvena misdamos paukščių, žinduolių ir roplių krauju. Įsikabinusios į šeimininką tvirtais burnos organais, jos taip kabo ir maitinasi keletą dienų, po to nukrinta. Kai kurių rūšių erkės perneša tam tikras ligas.

Ratiškus voratinklius darantys vorai
Spąstus grobiui gaudyti gamina nedaugelis gyvūnų. Vieni geriausiai žinomų tokių padarų yra ratiškus voratinklius darantys vorai, kurių tinklai dažniausiai matomi mūsų namuose ir soduose. Pasaulyje yra paplitę daugiau kaip 2500 skirtingų šių vorų rūšių.
Vorai mezga voratinklius iš dviejų rūšių šilko siūlų, kuriuos gamina kūno gale esančios liaukos. Pilvelio gale esantys nedideli organai, vadinami voratinklinėmis karputėmis, per snapelio pavidalo angas išskiria skystą sekretą. Vienos rūšies sekretas sukietėja į nepaprastai tvirtą nelipnų siūlą, kitos – į lipnų siūlą, kuris naudojamas voratinklio centrui išmegzti. Nunėręs tinklą voras tyko netoli jo centro ar slepiasi kur nors netoliese, prisitvirtinęs prie voratinklio signaliniu siūlu. Per šį siūlą voras pajunta bet kokį judėjimą ant voratinklio arba jo virpėjimą sujudinus. Aukai įkliuvus į lipniąją tinklo dalį, voras puola ją, įkanda ir suvynioja voratinklio gijomis, kad nepabėgtų.
Apuokaakis voras
Voratinklį šis voras nusineša prie aukos. Jis numezga mažą, tačiau stiprų tinklą iš labai lipnių gijų, apnerdamas jomis pamatinių sausų siūlų rėmą. Pasidaręs voratinklį voras pakimba nuo šakutės ant siūlo, laikydamas tinklą keturiomis priekinėmis kojomis. Kai vabzdys prisiartina, medžiotojas plačiai ištempia tinklą. Tada grobis suvyniojamas į voratinklį ir nusinešamas.
Voratinklio mezgimas
Pirmiausia voras iš stiprių nelipnių siūlų daro voratinklio rėmą, pritvirtindamas juos prie aplinkinių augalų ar kitos atramos. Tada padaromi stipinai, ir toliau voras mezga retą laikinąją spiralę. Kai viskas sutvirtinama, jis juda atgal, tiesdamas lipnią spiralę, kuri sulaikys grobį, ir nuimdamas laikinąją spiralę. Visas procesas trunka mažiau nei valandą; voras gali megzti naują tinklą kasnakt.
Kiliminis voras
Šis voras mezga dar kitokio tipo voratinklį. Jis padaro plokščią, panašų į maršką tinklą, kurio skersmuo gali siekti net 30 cm, ir tūno po juo laukdamas. Virš tinklo yra daug jį laikančių gijų. Užkliudžiusi šias gijas auka krenta ant tinklo, nuo kurio ją iš apačios pastveria voras.
Įdomybės
Kaip stebėti ir prižiūrėti vorus namų sąlygomis

Vorai kosmose megs voratinklius

Visas būrys vorų kryžiuočių išvyko iš Australijos į JAV, ir tai tik pirmasis jų tolimos kelionės į kosmosą etapas. Kitą savaitę iš Kanaveralo kyšulio kils erdvėlaivis, o jame – vorai, kurie bus stebimi, kaip nesvarumo būklėje jiems seksis megzti tinklus. Tiesa, tai bus ne pirmieji kosmosą aplankę voragyviai. Dar 1973 metais amerikiečiai buvo nusiuntę į orbitą du kryžiuočius Anitą ir Arabelą.

Tačiau dabartiniai, kaip tikisi Melburno zoologijos sodo specialistas Patrickas Honanas, matyt, bus pirmieji sveiki sugrįžę iš kosmoso vorai. Mat Anita ir Arabela nugaišo iš bado. Šį kartą vorai turės maisto – vaisinių muselių bus daug. Be to, kiekvienas voras turės savo atskirą gyvenamąją patalpą, mat šios genties padarai mielai ryja vienas kitą.

Iš Melburno iškeliavo 30 vorų, bet tik 8 iš jų, judriausi, kils erdvėlaiviu į orbitą, kur skries aplink Žemę 16 parų.

Vorai kryžiuočiai gyvena maždaug metus. Išvykusieji iš Melburno yra tik aštuonių savaičių.
Iš: Lietuvos rytasKaip stebėti ir prižiūrėti vorus

Mūsų krašte nėra egzotinių vorų, tačiau ir vietinės rūšys labai įdomios stebėjimams. Namų sąlygomis tiktų voras kryžiuotis, kuris turi stambų, dažniausiai plaukuotą ir su tipišku kryžiaus formos piešiniu pilvelį arba paprastais kampavoris (Tegenaria domestica), tiesiog randamas gyvenamose patalpose.

Tam reikia nedidelio akvariumo ar stiklinio indo, marlės, gluosnių ar kitų augalų šakelių, vielos, indo su vandeniu, akmenukų ir smėlio paklotės. Geriausiai stebėti voro vystymąsi. Suieškome kiaušinėlių kokoną ir atsargiai pritvirtiname prie šakelių ir įdedame į stiklinį indą. Indas užrišamas marle, kad išsiritę voriukai neišbėgiotų, ir pastatomas šiltoje vietoje, tik ne saulės atokaitoje. Kryžiuočių kiaušinių kokonai su geltonais, panašiais į žuvų ikrus kaiušinėliais, randami ant medžių lapų, po žieve arba ant žolės. Po kurio laiko iš kiaušinėlių išsiris voriukai, kuriuos būtina pamaitinti musytėmis. Todėl į indą įdedama keletas vytelių, kad vorai galėtų nerti voratinklius. Jeigu į indą įleidžiami suaugę vorai, galima stebėti kokono nėrimą ir netgi jaunų voriukų išsiritimą iš padėtų kiaušinių. Įdomu stebėti ir patį voratinklio nėrimą.

Kai kurioms ant vandens augalų gyvenančioms rūšims iš vielos padaromas rėmelis. Rėmelis su stovu statomas į indą su vandeniu taip, kad jis visas būtų virš vandens. Rėmelio kamputyje padaroma popierinė slėptuvė. Pats voras maisto pakankamai nepasigaus, todėl nepamirštama atsargiai pincetu į voratinklį įdėti muselių.

Krabvorius galima suleisti į siauresnį tuščiavidurį indą, kurio viršus užrišamas marle. Indo pagrinde dirvožemyje įsodinama keletą augalų. Visas šis stiklainis įstatomas į lėkštutę, kad būtų galima drėkinti augalą. Šis voras slepiasi po vainiklapiais ir savo auką pačiumpa žaibiškai. Todėl į stiklainį prileisti įvairių vabzdžių.

Vorą sidabriuką (Argyroneta aquatica) galima pagauti užžėlusiuose vandens tvenkiniuose. Šis voras po vandeniu daro varpo pavidalo tinklą, čia susuka kokoną ir padeda kiaušinius. Kartais apsigyvena tuščiose sraigių kriauklėse. Pagauti vorai (geriau patelė su patinėliu) įleidžiami į nedidelį akvariumą ar stiklinį indą su akmenukais ir pasodintais vandens augalais (elodijomis ir kt.). Stebima, kaip vorai pakyla į vandens paviršių, pagriebia ir nešasi ant pilvelio plaukelių sidabrinius oro burbuliukus, taip padarydami oro varpą. Voras sidabriukas maitinamas smulkiais vėžiagyviais, vandeninių vabzdžių lervomis.

Dirvos paviršiumi bėgiojančioms rūšims (pvz., tarantulams, o mūsiškiams plėšriavoriams – Lycosidae) tinka akvariumas su storesniu smėlio, priesmėlio ar kitokio dirvožemio sluoksniu. Šios rūšys pasidaro urvelius, todėl pridėti šapelių, stambesnių akmenukų ar medžio gabalėlių, pasodinti vieną kitą augalą, ir kad susidarytų daugiau laisvos erdvės bėgioti.

Paprastai vorai gyvena 1-2 metus, o paukštėdos nelaisvėje gali sulaukti ir 30 metų. Šiaip vorams rekomenduojama duoti keletą lašelių vandens, maitinti tokio dydžio vabzdžiais, kokio yra pats voras. Stambioms rūšims tinka žiogai, tarakonai, smulkioms – vaisinės muselės. Jei voro pilvelis išpampęs, žvilgantis – jis sotus, jaučiasi gerai. Jei pilvelis pradeda raukšlėtis, skubiai ieškoma vorui kokio nors maisto.
NUODAI: Visi vorai, išskyrus Garbanuolių – Uloboridae šeimos atstovai, turi nuodų liaukas, kuriais paralyžuoja savo auką. Nuodus išskiria porinė liauka esanti chelicerų pagrinde. Įkandimo metu nuodai išsiskiria latalėliu iš nuodų liaukos per tuščiavidurį chelicerų nagelį. Daugumos vorų nuodai žmogui nepavojingi, tik tropikinių rūšių gali sukelti sunkius susirgimus, o kartais pasitaiko ir mirtinų atvejų.
Vorų išskiriami nuodai siriami į dvi kategorijas: nervų sistemą veikiantys ir vietinio veikimo. Karakurto (Latrodectus tredecimguttatus) įkandimas iššaukia neurotoksinį efektą ir auka paralyžuojama. Šiuo atveju yra blokuojamas nervinio impulso perdavimas iš neurono į raumenis ir auka tampa paralyžuota. Mirtis gali ištikti dėl kvėpavimo sistemos paralyžiaus. Kitas voras Loxosceles sp. – nuo jo įkandimo apmiršta audiniai, ypač aplink įkandimo vietą. Anksčiau kai kurių vorų įkandimas buvo laikomas mirtinu, bet darbar yra efektingų priešnuodžių. Tačiau neturint priešnuodžio, geriau išvengti nepageidaujamų reiškinių – suleisti kalcio gliutonato. Skorpiono įgėlimas smulkiems gyvūnams mirtinas, žmogui skausmingas, bet mirtinas tik retais atvejais. Solpūgos (Solifugae) nenuodingos, tačiau jų įkandimas gali sukelti uždegimą ar kraujo užkrėtimą.
DĖMESIO: Lietuvoje gyvena taškuotasis diegliavoris (Cheiracanthium punctorium; vok. Dornfingerspinne). Patelės įkandimas labai skausmingas, pasireiškiantis stipriu skausmu, šalčio krėtimu ar net paralyžiumi. Šie simptomai praeina tik po keletos dienų ar net po dviejų savaičių. Ypač agresyvios saugojančios kiaušinėlių kokoną arba jauniklius. Kai kurios plokščiavorių (Gnaphosidae), kryžiuočių (Araneidae), guolininkų (Pisauridae) ir kt. šeimų rūšys turi stambias cheliceras, kuriomis gali pradrėksti odą ir sukelti nemalonų skausmą.

Leave a Comment