Subsidijavimo būdai

Turinys

Įvadas..............................2
1. Pajamų palaikymo subsidijos...................3
2. Pienas ir jo produktai......................4
3. Jautiena veršiena kiauliena...................6
4. Grūdai............................8
5. Žemės ūkio politikos pasekmės..................9
Išvados............................12
Literatūros sąrašas.........................13Įvadas
Žemės ūkio reforma, ūkių restrukturizavimas ir modernizavimas reikalauja didelių finansinių išteklių. Dėl ūkininkų ir žemės ūkio įmonių finansinės būklės bei žemės ūkio specifikos – labai didelio kapitalo imlumo, lėtos kapitalo apyvartos ir gamybos sezoniškumo – daugeliui žemės ūkio subjektų trūksta nuosavo kapitalo investicijoms ir apyvartinėms lėšoms. Skolinimosi galimybes riboja nepalankios paskolų komerciniuose bankuose sąlygos.
Valstybė, siekdama sudaryti palankesnes sąlygas ūkininkams kurti konkurencingus ūkius ir modernizuoti žemės ūkio įmones, dalį nacionalinio biudžeto lėšų skkiria žemės ūkiui remti. Tai tiesioginė parama žemės ūkiui. Tačiau valstybė taiko ir netiesioginės paramos priemones – mokesčių lengvatas.
Per dešimt nepriklausomybės metų Lietuvoje nuolatos keitėsi tiesioginės ir netiesioginės valstybės paramos kryptys, formos ir apimtys. Tai sukėlė žemdirbių nepasitikėjimą valstybės agrarinės politikos nuoseklumu, trukdė vykdyti ilgalaikes ūkio plėtros programas, pasiekti finansinės paramos efektyvumą.

Pagrindinius žemės ūkio politikos instrumentus pagal pradinę jų paskirtį galima suskirstyti į dvi grupes. Pirmąją grupę sudaro kainų ir pajamų palaikymo priemonės, pavyzdžiui, vidaus kainų apsaugos priemonės, vidaus rinkos reguliavimo ir paajamų palaikymo priemonės. Antrąją grupę – struktūrinės priemonės bei priemonės, gerinančios gyvulininkystės ir augalininkystės produktų kokybę. Šio tipo paramą garantuoja valstybės išlaidos, skirtos moksliniams tyrimams bei vystymui, taip pat žaliavų subsidijos, subsidijuoti kreditai, skirti modernizuoti ir pertvarkyti ūkininkavimo sektorių bei pirkti įv

vairias medžiagas (trąšas, sertifikuotas sėklas, augalų apsaugos chemikalus), ir mokesčių lengvatos.

Pajamų palaikymo subsidijos

Iki 1997 metų kainų subsidijos buvo pagrindinė rinkos reguliavimo ir žemdirbių pajamų palaikymo priemonė, iš dalies nulėmusi žemės ūkio produkcijos gamybos struktūrą ir dinamiką.
Kuriant Kaimo rėmimo fondą, kainų subsidijos buvo įvertintos kaip mažai efektyvi trumpalaikė paramos priemonė, sukelianti neprognozuojamus pokyčius žemės ūkio rinkoje ir brangiai kainuojanti valstybei. Todėl buvo nuspręsta subsidijas palikti tik pereinamuoju laikotarpiu ir palaipsniui mažinti jų dalį, daugiau lėšų skiriant privataus žemės ūkio sektoriaus investicinių projektų daliniam finansavimui.
Tačiau Rusijos krizės įtaka ir ne visuomet ekonomiškai pagrįsti politiniai sprendimai sutrukdė šią nuostatą įgyvendinti. Priešingai, kasmet didėjo subsidijos ir daugėjo kitų rinkos reguliavimo priemonių. Vis didesnė KRF lėšų dalis buvo naudojama perteklinei žemės ūkio produkcijai iš žemdirbių piirkti, ją saugoti ir parduoti šalies bei užsienio rinkose, dengiant susidariusį kainų skirtumą (1.lentelė).

1 lentelė Kainų subsidijos ir kitos trumpalaikės priemonės

1998 – 2000 m., mln. Lt

Pavadinimas

1998 1999 2000
Subsidijos už supirktą žemės ūkio produkciją
Subsidijos už veislinius gyvulius ir sėklą
Eksporto subsidijos
Tiesioginės išmokos
Ž.ūkio produkcijos supirkimo ir saugojimo
Paskolų palūkanų kompensavimas
Specialieji banko atidėjimai
Cukrinių runkelių kainų skirtumų padengimas
Kitos priemonės 190,3
14,6
45,9
0
85,3
6,8
14,8
0
22,6

128,4
7,5
60,3
0
15,3
2,1
4,3
77,8
4,5 137,3
13,2
14,0
25,6
30,0
5,5
0
80,9
6,3
Iš viso :

380,3 300,2 312,8

KRF nuostatai draudžia naudotis fondo lėšomis kaip kredito ištekliais. Žemdirbiai, norėdami patenkinti skolinto kapitalo poreikius, naudojasi komercinių bankų ir kredito unijų paslaugomis. Siekiant sudaryti palankesnes skolinimosi sąlygas ūkininkams ir žemės ūk

kio įmonėms, suteikiama parama apyvartinių lėšų trūkumui padengti, kompensuojant 60proc. trumpalaikių paskolų palūkanų. Nuo 1999 metų iš KRF ir Smulkaus ir vidutinio verslo skatinimo fondo subsidijuojama 30-50 proc. ilgalaikių paskolų palūkanų, kai ūkininkai, jų bendrijos ir kooperatyvai skolina.si iš bankų lėšas investiciniams projektams finansuoti.[2]

Pienas ir jo produktai

Ruošiantis stojimui į ES, Lietuva turi perimti ES teisyną, sukurti reikalingas institucijas to teisyno įgyvendinimui bei užtikrinti tų institucijų administracinius gebėjimus. ES pieno ir pieno produktų sektorius yra reguliuojamas keletu tarpusavyje susijusių rinkos reguliavimo priemonių, kurias Lietuvai reikės perimti nuo narystės ES datos. Jau dabar yra parengti ir Europos Komisijai pristatyti detalūs planai, kaip ir kada minėtos rinkos reguliavimo priemonės bus įgyvendinamos Lietuvoje. Šiame straipsnyje apžvelgsiu ES rinkos reguliavimo priemones, kada jos bus diegiamos Lietuvoje ir kokios pagrindinės problemos iškyla jas diegiant.
ES pieno ir pieno produktų rinka reguliuojama keletu tarpusavyje susijusių priemonių:
– pieno kvotomis,
– nustatomos tikslinės pieno kainos,
– sviestas ir lieso pieno milteliai superkami intervencinėmis kainomis ir remiamas privatus šių produktų ir sūriu saugojimas,
– subsidijuojamas dalies produktų suvartojimas vidaus rinkoj e,
– taikomi importo muitai bei eksporto subsidijos.

Pieno rinkos reguliavimo priemonėmis siekiama išlyginti pieno produktų pasiūlą ir paklausą.
ES veikia pieno kvotų sistema, kurios pagrindinis tikslas yra sustabdyti pieno gamybos augimą, kad pieno sektoriuje būtų galima taikyti rėmimą tokiam pieno kiekiui, kurį ga

ali finansuoti ES žemės ūkio biudžetas. Pieno kvotų metai prasideda balandžio l d. ir baigiasi kovo 31 d.

Dėl pieno ir pieno produktų kainų skirtumo ES ir pasaulinėse rinkose, vietinė ES rinka yra apsaugoma importo muitais ir eksporto subsidijomis. Eksporto subsidijomis kompensuojamas skirtumas tarp vietinės ir pasaulinės rinkos kainų. Eksporto subsidijos sūriui yra diferencijuotos pagal eksporto rinkas, visiems kitiems pieno produktams yra mokamos vienodo dydžio eksporto subsidijos, nepriklausomai nuo to, kur tie produktai gabenami. Pagal GATT Urugvajaus raundo susitarimą eksporto subsidijos ES turėjo būti sumažintos 36 proc., o subsidijuojamų produktų, skirtų eksportui, kiekis – 21 proc. ES taip pat taikomas importo bei eksporto licencijavimas.

ES eksporto subsidijų bei eksporto/importo licencijų administravimo sistemą Lietuvoje planuojama taikyti nuo narystės. Numatyta, kad tai ateityje darys Žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūra.
Pieno ir pieno produktų bendrosios rinkos organizavimas numato nemaža priemonių pieno produktų vartojimo vidaus rinkoje subsidijavimui. Specialios vidaus suvartojimo subsidijavimo priemonės taikomos sviestui, lieso pieno miltams ir liesam pienui. Šias priemones administruoja nacionalinės mokėjimų agentūros.
Specialios reguliavimo priemonės sviestui yra šios:
– suteikiamos dotacijos, jei pieno riebalai panaudojami konditerijos, ledų
ar kitų produktų gamybai;
– suteikiamos vartotojo subsidijos ne pelno organizacijoms ir labdaros gavėjams;
– subsidijuojamas koncentruoto kepimui skirto sviesto vartojimas.
Pastaraisiais metais subsidijuojama apie 30 proc. viso ES vidaus rinkoje suvartojamo sviesto, o subsidija s
siekia apie 30 proc. rinkos kainos.
Bendrosios rinkos organizavimas numato keletą priemonių lieso pieno ir lieso pieno miltų panaudojimo subsidijavimui. Daugiausia dotacijų skiriama skysto lieso pieno ir pieno miltų panaudojimui gyvulių pašarams. Kitos subsidijavimo priemonės taikomos liesam pienui, naudojamam kazeino gamybai. Pastaraisiais metais subsidijuojama 50 proc. viso vidaus rinkoje suvartojamu lieso pieno miltų, o parama siekia 35 proc. rinkos kainos.
Taip pat yra skiriama subsidija pienui, skirtam moksleivių mitybai.
Vidaus suvartojimo subsidijas Lietuvoje planuojama diegti nuo narystės. Žemės ūkio ministro įsakymo “Dėl pieno produktų suvartojimo vidaus rinkoje rėmimo priemonių taikymo tvarkos” projektą planuojama parengti 2003 m. IV ketv. Planuojam, kad vidaus suvartojimo subsidijas administruos Žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūra.[.6]
Lietuvai įstojus į ES, rinkos reguliavimo priemonės stabilizuos situaciją ir atneš šiuos privalumus:
– suteiks pieno sektoriaus plėtrai stabilumo, ir aiškumo ( visa pieno ir jo produktų rinkos reguliavimo politika nustatoma keleriems metams į priekį);
– intervenciniai pirkimai sumažins sezoninius kainų svyravimus;
– eksporto subsidijos sumažins pieno produktų pasaulinių kainų svyravimo įtaką pieno supirkimo kainai;
– sumažins valiutų kursų pasikeitimo neigiamą įtaką Lietuvos pieno ūkiui
– padidins pieno gamintojų ir perdirbėjų pajamas.

Dabar pieno supirkimo kainas lemia mūsų gyventojų perkamoji galia bei situacija pasaulinėje pieno produktų rinkoje (apie 50 proc. pagamintų jų eksportuojama). Lietuvoje pieno supirkimo kaina atitinka pasaulinių kainų lygį (Naujosios Zelandijos, Australijos) ir pasaulinių pieno produktų kainų svyravimai atsispindi pieno supirkimo kainos svyravimuose.
Mūsų šaliai tapus ES nare, pradės veikti intervencinė sistema, bus mokamos eksporto subsidijos, užtat pieno supirkimo kaina artės prie Briuselio nustatytos tikslinės kainos. Suprantama, kad pieno supirkimo kainos augimas bus palaipsnis procesas, kurį lems ir lietuvių perkamosios galios augimas.
Nuo 2005 metų (kaip ir numatyta ES teisės aktuose) bus mažinamos tikslinė ir intervencinės kainos, o pajamų sumažėjimas bus kompensuojamas tiesioginėmis išmokomis gamintojams už kvotinio pieno toną. Numatoma, kad tuomet jos sudarys 45 proc. ES šalių narių lygio, kad vienai tonai kvotinio pieno vidutiniškai teks 12,9 Lt ( iš viso 21,3 mln. Lt ). Vėlesniais metais tiesioginės išmokos bus didinamos pagal ES teisės aktus.[7]
Jautiena, veršiena, kiauliena

Fiksuotos šios produkcijos supirkimo kainos buvo įvestos 1991 m.
pradžioje ir kelis kartus tais metais padidintos. 1992 m. pradžioje valstybinę supirkimo kainų sistemą pakeitė gyvulininkystės produktų gamintojų paramos kainų sistema. Gamintojų kainos buvo nustatomos rajonų gamintojų ir perdirbėjų derybų metu. Įvairių rajonų perdirbimo įmonių nustatytos šios produkcijos supirkimo kainos skyrėsi nežymiai. Nors nominalios gamintojų kainos staiga padidėjo 1992 m., bet realios jautienos kainos 1990-1992 m. sumažėjo maždaug 77%. 1992 m. lapkritį galvijų kainos buvo keturis kartus didesnės negu 1991 m. gruodį. Realios gyvų gyvulių kainos smarkiai išaugo 1993 m. pradžioje (išskyrus kiaulių kainas, kurios liko mažesnės už 1990 m. kainas).

Skyrėsi atskirų gyvulininkystės produktų gamintojų kainų nustatymo politika. Palaikomos galvijų kainos buvo padidintos 1992 m. gegužį; be to, jei atitinkamos gamintojų kainos taptų mažesnės už nustatytas palaikomas kainas, turėjo būti įvestos gamintojų subsidijos. 1992 m. vasarą Vyriausybė kelis kartus padidino minimalias galvijų ir kiaulių gamintojų kainas. Šios kainos buvo didinamos stengiantis sušvelninti gamybos kaštų didėjimą, sumažinti mėsos vartotoju kainų augimą ir pristabdyti gyvulininkystės produkcijos mažėjimą, kurį sukėlė 1992 m. sausra. Didesnes kainas gyvulininkystės produkcijos gamintojams mokėjo perdirbimo įmonės, kurios, savo ruožtu, buvo tiesiogiai remiamos iš valstybės biudžeto. 1992 m. lapkritį tiesioginės kainų subsidijos sudarė maždaug 32% raguočių supirkimo kainos ir 17% kiaulių. Siekiant toliau liberalizuoti kainas. šios subsidijos 1992 m. lapkritį buvo panaikintos ir nuo tada iki 1995 m. vasario mėn. Lietuvoje nebuvo taikoma jokių raguočių bei kiaulių kainų palaikymo priemonių.
1995 m. vasario 15 d. Žemės ūkio produkcijos supirkimo koordinavimo ir valdymo taryba įvedė minimalias pirmos ir aukščiausios rūšies gyvulių palaikomas kainas. Šios kainos siekė 2100-3000 litų už toną gyvo svorio (priklausomai nuo galvijo svorio ir kokybės). Minimalios palaikomos galvijų kainos buvo nustatytos ir 1996 m., tik jos buvo gerokai didesnės – 3000-4500 litų už toną. Gyvulių augintojų subsidijos buvo įvestos 1995 m. vasarį (700 litų už toną). Aukščiausios rūšie.s skerdienos subsidijos mokamos už nustatytą 85 000 tonu kvotą. Remiantis dabartine tvarka, subsidijos nemokamos už nustatytą kvotą viršijančią produkciją. Apskritai palyginti 1995 m. su 1994 m. gyvulininkystės produkcijos gamintojų kainos padidėjo 32%.

1995 m. buvo priimta keletas Vyriausybės rezoliucijų, kurios padėjo minimalių palaikomų kiaulienos kainų bei sandėliavimo ir eksporto subsidijų sistemos pamatą. Žemės ūkio ministerija šios sistemos įvedimą paskelbė 1995 m. liepos 21 d. Minimalios palaikomos pirmos ir antros rūšies kiaulienos kainos siekė 400 litų už toną gyvo svorio. Eksporto subsidijų dydis buvo 1500 litų už toną (skerdienos svoris) produkcijos perdirbimo įmonėms ir 800 litų už toną gyvų kiaulių eksportuotojams, didelėms žemės ūkio įmonėms. Sandėliavimo subsidijos buvo nustatytos 180 litų už kiaulienos toną.

Gyvų gyvulių bei mėsos importą iš ES šalių reguliuoja Laisvos
prekybos sutarties nustatyti tarifai. Gyvų gyvulių importo tarifai sumažėjo nuo 19% 1995 m. iki 16% – 2000 m., o mėsos – nuo 29% 1995 m. iki 26% 2000 m. Šių prekių importą iš kitų šalių reguliuoja tradiciniai arba autonominiai tarifai, jei Lietuva nėra su tomis šalimis pasirašiusi lengvatinės prekybos sutarčių.

1995 m. liepos l d. Vyriausybė paskyrė 10 mln. litų pagerinti jautienos bei kiaulienos sandėliavimo ir marketingo sąlygas. Šią sumą turi papildyti Nacionalinės žemės ūkio vystymo programos fondų lėšos. Tad bendras subsidijoms skirtų lėšų fondas turėtų padidėti iki 120 mln.litų. Šios lėšos turės būti paskirstytos taip: 60 mln. litų gyvulių subsidijoms, 50 mln. litų pieno produktų subsidijoms ir 10 mln. litų kiaulienos subsidijoms.[4]

Jautienos gamyba ES – labiausia reguliuojamas sektorius. Kiaulienos, paukštienos ir avienos bei ožkienos gamybos sektoriai beveik nereguliuojami. Dabartinėmis sąlygomis beveik lengviau užauginti gyvulį nei jį užauginus parduoti. Kad būtų išvengta panašių nesklandumų, Europos Sąjungoje vykdoma vadinamoji jautienos rinkos valdymo politika. Minėtoji politika apima mėsos, jos produktų ir gyvų gyvulių importo ir eksporto reguliavimą, įvairias paramos priemones ir t.t.

Šalims, ne Europos Sąjungos narėms, tačiau norinčioms įvežti mėsos produkciją ar gyvus gyvulius į ES šalis, taikomi fiksuoto dydžio importo mokesčiai, kurie padidina įvežamos produkcijos kainą, kad įvežama produkcija nebūtų pigesnė už vietinę. Tokie mokesčiai vadinami muito mokesčiais. Jų dydis priklauso nuo šalių, vykdančių prekinius mainus, tarpu.

Tiesioginė parama – tai tiesioginės išmokos, skiriamos už tam tikrus kriterijus atitinkančius galvijus.

Netiesioginė parama – tai didesnės nei pasaulinė ir eksporto subsidijos produkcijos supirkimo (intervencinės) kainos palaikymas.

Šios išmokos mokamos už kiekvieną jautį ar bulių, kai augintojas turi ne daugiau kaip po 90 kiekvienos amžiaus grupės jaučių ir bulių. Yra dvi amžiaus grupės: pirmoji yra nuo 8 iki 20 mėnesių amžiaus jaučiai, antroji – daugiau nei 20 mėnesiu amžiaus.

Norint gauti minėtąsias išmokas už jaučius ir bulius, būtina pateikti paraišką, kurioje reikia nurodyti tuo metu laikomų gyvulių, atitinkančių minėtas gyvulių amžiaus grupes, skaičių.

Kad gyvulių augintojas gautų specialiąją išmoką, būtina tenkinti dar vieną sąlygą: bendras laikomų karvių, jaučių, bulių, veršelių, ožkų, ožiukų, avių, ėriukų tankumas ganyklose negali viršyti 2 vienetų hektarui. (Gyvulių tankumas skaičiuojamas, bendrą gyvulių skaičių bandose (neskaitant kiaulių) dalijant iš bendro ganyklų ploto.)

Specialioji išmoka už bulius mokama vieną kartą per visą jų laikymo laikotarpi, kai bulių amžius yra nuo 10 iki 21 mėnesio. Išmokos dydis yra 135 eurai (apie 594 Lt) už kiekvieną bulių.

Netiesioginę paramą gauna gyvulių augintojai Europos Sąjungoje organizuojant teisingą atsiskaitymą už parduotus gyvulius, atsižvelgiama į gyvulių skerdienos kokybę, ją klasifikuojant.[5]

Grūdai

1994 metais grūdų produk.cija sudarė maždaug 10% bendros šalies žemės ūkio produkcijos. Beveik 1,2 mln. ha buvo užsėta grūdais. 40% šio ploto užėmė miežiai, 29% – kviečiai ir maždaug 18% – rugiai. 1994 m. grūdų supirkimo kvota buvo 402 000 tonų. Rajonams ji buvo paskirta atsižvelgiant į žemės kokybe bei plotą. Rekomenduojamos supirkimo kainos buvo nustatytos gana žemos, vidutiniškai 268 litai (67 JAV doleriai) už toną. Tokios žemos kainos ir vėluojantys atsiskaitymai su gamintojais lėmė tai, kad maždaug 125 000 tonų grūdų privatūs prekiautojai buvo priversti eksportuoti. Rekomenduotomis kainomis buvo nupirkta maždaug 67% grūdų supirkimo kvotų (65,5% rugių kvotos, 72,8% kviečių ir 24% miežių kvotos). Todėl 1995 m. pradžioje buvo jaučiamas didelis grūdų ir miltų stygius.

Priėmus Ekonominių žemės ūkio nuomos ryšių valstybinio reguliavimo įstatymą (1994 m. gruodžio 24 d.), buvo įvestos minimalios kai kurių produktų, tarp jų ir grūdų, supirkimo kainos, supirkimo kvotos bei subsidijos. Minimalią grūdų supirkimo kainą 1995 m. kovo 13 d. nustatė Žemės ūkio produkcijos supirkimo koordinacijos ir valdymo taryba. 1995 m. derliaus minimalios supirkimo kainos buvo: 500-600 litų už toną kviečių (priklausomai nuo kokybės), 400 litų už toną miežių ir 650-750 litų už toną rapso sėklų. Apskritai lyginant su 1994 m., Lietuvoje 1995 m. grūdų supirkimo kainos išaugo 79%. 1995 m. patvirtinta Kainų palaikymo programa bus vykdoma ir 1996 m. 1995 m. balandžio 25 d. šalies Vyriausybė priėmė nutarti, leidžiančią importuoti be muito mokesčio iki 0,2 mln. tonų grūdų, o tų pačių metų liepos 10 d. buvo priimta papildoma nutartis, leidžianti be muito importuoti dar 15 000 tonų kvietinių miltų. Šios kvotos galiojo tik iki 1995 m. rugsėjo l d. Be to, 1995 m. liepą buvo įvestos minimalios kviečių, rugių kainos. Šios kainos buvo didesnės už vidutines 1995 m. pirmosios pusės atitinkamas rinkos kainas, tačiau mažesnės už įprastas pasaulines kainas. Produkcijos perdirbėjai privalėjo mokėti šias minimalias kainas ir jie tai darė, nes varžėsi dėl vidaus grūdų rinkos. Buvo įvestos ir grūdų bei grikių subsidijos.
1995 m. laikinai uždrausta eksportuoti maistinius grūdus. Šis draudimas galiojo iki 1996 m. rugpjūčio mėn.
1993 m. antrojoje pusėje – 1994 m. maisto produkcijos perdirbėjams reikalaujant Vyriausybė padidino kai kurių žemės ūkio pusfabrikačių importo tarifus, pavyzdžiui, kvietinių bei ruginių miltų tarifai buvo padidinti nuo 10% iki 30%. [4]

Valstybinė kainų reguliavimo politika buvo nestabili. Daugiausia subsidijų buvo išmokėta 1995 – 1999 metais. Daugiausia subsidijuojami buvo linai ir grūdai. Linų pluošto subsidijos nuo visos kainos 1996 – 1999 metais sudarė 54 – 65 proc., o grūdų apie 15 procentų.[1]
Žemės ūkio politikos pasekmės

Apriboti valstybės vaidmenį ir panaikinti rinką iškreipiančias apsaugos priemones. Turi būti naikinamos subsidijos žemės ūkio produktų auginimui, eksportui bei produkcijos pardavimo kainų reguliavimas. Šių paramos priemonių pašalinimas turėtų eilę teigiamų pasekmių. Visų pirma, tai sukurtų sąlygas rinkai, kuri parodytų, kokios žemės ūkio šakos gali būti sėkmingai plėtojamos Lietuvoje, o jų produktai pelningai parduodami vidaus ar užsienio rinkose. Iki šiol “prioritetinių” ar “perspektyvių” žemės ūkio šakų išskyrimas nebuvo pagrįstas jų produkcijos paklausa, dėl to buvo švaistomi ištekliai bei sukuriami nepagrįsti žmonių lūkesčiai.

Antra, subsidijų ir kainų reguliavimo panaikinimas sukurtų realias paskatas atskirų žemės ūkio gamybos grandžių dalyviams kelti gamybos efektyvumą, kooperuotis arba keisti veiklos pobūdį. Savanoriškos ir visoms pusėms naudingos kooperacijos pavyzdžiu tapo sausio viduryje pasiektas susitarimas tarp ūkininkų, tiekiančių pieną, ir pieno perdirbėjų. Šio susitarimo įgyvendinimas būtų suteikęs galimybę realių pieno kainų susiformavimui ir abipusiškai pelningiems sandėriams tarp pieno ūkių ir pieno perdirbėjų. Deja, vyriausybė neatsižvelgė į šią iniciatyvą .ir toliau vykdo nuostolingą minimalių pieno supirkimo kainų nustatymo politiką.

Valstybė turi atsisakyti dalyvavimo žemės ūkio veikloje teikiant lengvatines paskolas perdirbimo įmonėms ir ūkiams. Tokios lengvatinės priemonės išstumia privačias investicijas, naikina konkurenciją, neskatina siekti veiklos efektyvumo, sukuria papildomą interesą reikalauti apsaugos nuo užsienio produkcijos konkurencijos ir pan. Žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūra, kurios veikla nepagrįsta paklausos sąlygomis ir todėl yra nuostolinga, turi būti privatizuota arba panaikinta.

Gali būti, jog ne visi kaimo gyventojai sugebės sėkmingai užsiimti žemės ūkio ar kitokiu verslu. Nesugebantiems užsidirbti pragyvenimui galėtų būti teikiama valstybės parama. Tačiau parama gyvenantiems kaime neturi būti išskirtina. Socialinės politikos tikslai gyvenančių kaime atžvilgiu turi būti vykdomi socialinės politikos priemonėmis, parama turi būti teikiama tiesioginių išmokų pavidalu ir turi atitikti socialinės paramos principus. Tiesioginės išmokos ūkininkams neturėtų būti siejamos su jų produkcijos kiekiais, kadangi tokiu būdu skatinama perprodukcija ir išteklių švaistymas.

Būtina kuo greičiau sudaryti sąlygas žemės rinkos funkcionavimui, panaikinti žemės skirstymą į žemės ūkio ir kitokios paskirties žemę. Juridiniams asmenims turi būti suteikta teisė būti žemės savininkais. Tai sudarytų sąlygas kitų veiklos sričių plėtrai kaimo vietovėse, finansinių išteklių pritraukimui, pagyvintų prekybą žeme ir kitu nekilnojamu turtu.

Nuo lengvatinių finansavimo sąlygų sudarymo ūkininkams reikia pereiti prie bendrų verslo sąlygų gerinimo. Būtina atsisakyti lengvatinių paskolų ir kompensacijų ir sudaryti teisines sąlygas patiems ūkininkams imti kreditus, užstatant turimą turtą.

Derinant Lietuvos žemės ūkio produktų gamybos ir judėjimo reglamentavimą su ES normomis, prioritetas turi būti skiriamas netarifinių barjerų šalinimui, kuris suteiktų postūmį Lietuvos įmonių eksporto plėtrai. Valstybės institucijos turi sudaryti teisines sąlygas privačių sertifikavimo tarnybų veiklai ir higienos, veterinarinius ir fitosanitarinius standartus atitinkančių produktų eksportui į ES sertifikatų išdavimui. Lietuvos įmonės, kurių produkcija atitinka būtinus kokybės reikalavimus, privalo turėti galimybę eksportuoti šiuos produktus į ES rinką. Šį reikalavimą Lietuvos institucijos turi akcentuoti derybose su Europos Komisija.

Vidaus rinkos apsaugos priemonės turi būti keičiamos atsižvelgiant į PPO taisykles bei ES prekybos žemės ūkio produktais raidos tendencijas. Būtina panaikinti muitus iš ES bei į ją stojančiųjų šalių įvežamiems žemės ūkio ir maisto produktams. Šiuo metu taikomi žemės ūkio produktų importo apribojimai yra žalingi visiems vartotojams bei įvežamų produktų perdirbėjams. Laisva prekyba žemės ūkio produktais tarp Baltijos šalių, nors ir keletą kartų pažeista ginant siaurų interesų grupes, yra puikus visoms pusėms naudingo prekybos liberalizavimo pavyzdys.

ES teikiamos paramos žemės ūkiui priemonės (SAPARD) turi būti panaudojamos minimaliai remiantis valstybės biudžeto lėšomis. Šios paramos teikimas turi būti skaidrus ir viešas.

Žemės ūkių ir perdirbimo įmonių restruktūrizacija bei modernizacija vyks tik sudarius sąlygas veikti pasiūlai ir paklausai žemės ir žemės ūkio produktų rinkose. Tai apima specifinių žemės ūkio paramos priemonių naikinimą bei bendrų šalies makroekonominių ir teisinių verslo sąlygų gerinimą. Veikiant rinkai, ūkininkai galėtų lanksčiau reaguoti į pasikeitimus Rusijos ir kitose pasaulio rinkose. Tik taip bus sudarytos sąlygos ūkių produktyvumo bei ūkininkų gerovės augimui.[3].Išvados
Siekiant pereiti nuo administracinių prie ekonominių rinkos valdymo priemonių, nuo pat pirmųjų ekonominio savarankiškumo metų iki dabartinio laikotarpio 1990 – 1999 metais buvo padaryti kai kurie pakeitimai. Vienas iš jų tai panaikintos subsidijos žemės ūkio ištekliams ir iš dalies liberalizuotos žemės ūkio supirkimo kainos.

Valstybė, siekdama sudaryti palankesnes sąlygas ūkininkams kurti konkurencingus ūkius ir modernizuoti žemės ūkio įmones, dalį nacionalinio biudžeto lėšų skiria žemės ūkiui remti. Tai tiesioginė parama žemės ūkiui. Tačiau valstybė taiko ir netiesioginės paramos priemones – mokesčių lengvatas, pajamų palaikymo subsidijas.

Iki 1997 metų kainų subsidijos buvo pagrindinė rinkos reguliavimo ir žemdirbių pajamų palaikymo priemonė, iš dalies nulėmusi žemės ūkio produkcijos gamybos struktūrą ir dinamiką.

Eksporto subsidijų administravimo sistemą Lietuvoje planuojama taikyti nuo narystės. Numatyta, kad tai ateityje darys Žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūra.

Pieno ir pieno produktų bendrosios rinkos organizavimas numato nemaža priemonių pieno produktų vartojimo vidaus rinkoje subsidijavimui. Specialios vidaus suvartojimo subsidijavimo priemonės taikomos sviestui, lieso pieno miltams ir liesam pienui. Šias priemones administruoja nacionalinės mokėjimų agentūros.Literatūros sąrašas
1. Lietuvos žemės ūkis1999. Raida ir perspektyvos. – Vilnius,2000. –156p.
2. Lietuvos žemės ūkis 2000. Raida ir perspektyvos. – Vilnius,2001. – 152p.
3. Laisvoji rinka. 2000 Nr. 4
4. Žemės ūkio politikos apžvalga. – Vilnius : Diemedis, 1996. – 236p.
5. Žemės ūkis 1999 Nr. 9, 9p.
6. Žemės ūkis 2001 Nr. 11, 19 – 21 p.
7. Žemės ūkis 2003 Nr. 5, 8p.

Leave a Comment