GYVULININKYSTĖS PLĖTROS EKONOMINIAI REZULTATAI IR PROBLEMOS

TURINYS

ĮVADAS 3
1. GYVULININKYSTĖS VIETA IR REIKŠMĖ ŽEMĖS ŪKIO SISTEMOJE 4
1.1. Gyvulininkystės šakų ypatumai 4
1.2. Bendrosios gyvulininkystės produkcijos lyginamojo svorio ir struktūros pokyčiai .....8
2. GYVULININKYSTĖS RAIDOS EKONOMINIS ĮVERTINIMAS 12
2.1. Gyvulių ir paukščių skaičiaus pokyčiai ir jų veiksniai 12
2.2. Gyvulių ir paukščių produktyvumas ir jo veiksniai.....................15
2.3. Gyvulininkystės produktų rinkos pokyčiai ir jų veiksniai.................17
2.4. Gyvulininkystės šakų efektyvumas ir jo veiksniai....................22
3. GYVULININKYSTĖS PLĖTROS KRYPTYS IR PROBLEMOS 24
IŠVADOS 27
LITERATŪRA 28
PRIEDAI 29ĮVADAS
Gyvulininkystė – žemės ūkio šaka, užsiimanti naminių gyvulių (galvijų, kiaulių, arklių, ožkų), paukščių, kailinių žvėrelių, bičių, žuvų auginimu ir naudojimu. Tai mokslas, tiriantis naminių gyvulių veisimą, šėrimą, laikymą ir priežiūrą, jų organizmo sandarą ir funkcijas, prrodukcijos gamybą ir kokybę. Ši žemės ūkio šaka teikia maisto produktus (mėsą, pieną, riebalus, kiaušinius), žaliavas (vilnas, kailius, odas, šerius, kaulus, kraują), darbo jėgą, pramogas ir organines trąšas. Iš produktų ir atliekų gaminami pašarai (kraujamilčiai, kaulamilčiai, mėsos ir kaulų miltai, separuotas pienas, vaistiniai preparatai (gydomieji serumai, hormonų preparatai).
Svarbiausios gyvulininkystės šakos yra arklininkystė, avininkystė, bitininkystė, elnininkystė, galvijininkystė, kiaulininkystė, kupranugarininkystė, ožkininkystė, paukštininkystė, triušininkystė, žuvininkystė, žvėrininkystė.[9]

Lietuvos gyventojai gyvulininkyste vertėsi jau II tūkstantmečio pr. m. e. pradžioje. Nors gyvulių buvo laikoma daug, beveik visi ūkkiuose pagaminti produktai ten pat būdavo ir suvartojami. Tiktai XIX a. II pusėje imta gaminti rinkai. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, daugiausia pastangų buvo skiriama galvijų ir kiaulių ūkiui intensyvinti, kad kuo daugiau būtų gauta pajamų už eksportuojamą produkciją. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, su

utriko atsiskaitymai su Rytų rinkos šalimis, labai pabrango energija, sumažėjo gyvulininkystės produktų paklausa, todėl pasidarė nerentabilu importuoti pašarinius grūdus.

Tolesnis gyvulininkystės augimas priklausys nuo naujų rinkų suradimo bei valstybės finansinio pajėgumo dotuoti gyvulininkystės produktų gamybą, nes daugelis Europos valstybių taip daro, todėl be valstybės dotacijų mūsų produkcija bus brangesnė, o eksporto galimybės nedidelės.[10]

Šio darbo tikslas – išnagrinėti gyvulininkystės plėtros ekonominius rezultatus ir problemas. Šiam tikslui pasiekti iškelti šie uždaviniai:
1. Susipažinti su gyvulininkystės vieta ir jos teikiama naudą žemės ūkio sistemoje.
2. Įvertinti gyvulių ir paukščių skaičiaus pokyčius ir produktyvumą bei jų veiksnius.
3. Įvertinti gyvulininkystės produktų rinkos pokyčius ir gyvulininkystės šakų efektyvumą.
4. Aptarti gyvulininkystės plėtros kryptys ir problemas.
Darbo objektas – gyvulininkystė. Darbas baigiamas literatūros sąrašu. Rengiant darbą panaudotas aprašomasis metodas, mokslinės literatūros analizė, statistikos tyrimo metodai. Kaip pagalbinė priemonė paanaudota ir medžiaga iš interneto.1. GYVULININKYSTĖS VIETA IR REIKŠMĖ ŽEMĖS ŪKIO SISTEMOJE
Gyvulininkystė – labai svarbi žemės ūkio šaka, apimanti galvijų, kiaulių, arklių, avių, ožkų, paukščių, kailinių žvėrelių ir bičių auginimą, laikymą ir priežiūrą bei veisimą ir panaudojimą mėsai, pienui, vilnai, kiaušiniams ir kitai gyvulinei produkcijai gauti. Mokslas apie šią ūkio šaką taip pat vadinamas gyvulininkyste.
Gyvuliai žmogui naudingi jau daug šimtmečių, nes gyvulinės kilmės produktai yra labai svarbūs žmogaus mitybai. Apie 60% organizmui reikalingų baltymų žmogus gauna vartodamas pieną, mėsą, kiaušinius.
Kiekvienas Lietuvos gyventojas vidutiniškai pe
er metus suvartoja 51 kg mėsos ir jos produktų, 213 kg pieno ir jo produktų, 11,4 kg žuvų ir jų produktų, 167 vnt. kiaušinių.
Prasidėjus žemės ūkio reformai, kurį laiką mažėjo gyvulių skaičius ir gyvulinių produktų gavyba. Tačiau jau 1998 m. sausio 1 d. gyvulių skaičius mažai kito. Šiek tiek sumažėjo gyvulių ūkiuose, tačiau gyvulinių produktų gavyba padidėjo. Tai rodo, kad gyvulininkystės ateitis perspektyvi. Ši žemės ūkio šaka, kaip ir anksčiau, turėtų būti pagrindinis ūkininko pajamų šaltinis.[2]
Lietuvoje svarbiausia žemės ūkio šaka yra gyvulininkystė. Tai lėmė gamtinės sąlygos ir tradicinė Lietuvos valstiečių patirtis. Jau prieš Antrąjį pasaulinį karą Lietuva eksportuodavo sviestą, bekonus ir veislinius gyvulius. Vykstant įvairiems pertvarkymams Lietuvos žemės ūkyje, gyvulininkystei visada buvo skiriamas didžiausias dėmesys. Šalyje net 85% žemės ūkio prekinės produkcijos gaunama iš gyvulininkystės. Gyvulininkystės pagrindą sudaro galvijininkystė. Iš jos gaunamos pajamos sudaro daugiau kaip 60% iš gyvulininkystės gaunamų pajamų.[3]1.1. Gyvulininkystės šakų ypatumai
Galvijininkystė. Tai labiausiai išvystyta ir pelningiausia gyvulininkystės šaka Lietuvoje. Galvijai suėstus žolinius pašarus paverčia į biologiniu požiūriu labai vertingus maisto produktus – pieną ir mėsą. Iš pašarų, sunaudotų pieno gavybai, maisto medžiagų galvijai gauna apie 1,5 karto daugiau negu juos sunaudojus kiaulienos ir 3 – 4 kartus daugiau negu jautienos ir avienos gavybai. Piene yra svarbiausių maisto medžiagų, reikalingų žmogui: vidutiniškai riebalų – 4%, baltymų – 3,2%, pieno cukraus – 4,5%, mineralinių medžiagų – 0,8% ir vitaminų.
Pienas – itin vertinas ma
aisto produktas. Jo baltymuose yra visų nepakeičiamųjų aminorūgščių. Litras pieno žmogui patenkina pusę paros aminorūgščių poreikio normos. Pieno baltymus organizmas pasisavina labai gerai. Jis ne tik atnaujina suaugusio organizmo susidėvėjusias ląsteles, bet ir labai reikalingi jauno organizmo audiniams susidaryti.
Maistui vartojamas ne tik saldus pienas, bet ir įvairūs jo gaminiai. Lietuvos maisto pramonė gamina ir teiki vartotojams natūralaus pieno produktus (pasterizuotą, raugintą ir sterilizuotą pieną, kefyrą, jogurtą), pieno konservus (kondensuotą pieną, pieno miltelius), įvairius grietinės gaminius (įvairaus riebumo grietinę, grietinėlę), sviestą (natūralų ir su priedais), varškę (liesą, riebią, su įvairiais priedais), įvairiausius valgomuosius ledus, pieno kokteilius ir kitus gaminius.
Be pieno iš galvijų gaunamas ir kitas vertingas maisto produktas – mėsa. Lietuvoje apie 52% viso mėsos kiekio sudaro galvijiena. Galvijų mėsa savo sudėtyje turi daug vertingų baltymų, riebalų, mineralinių medžiagų, vitaminų. Ypač dietinėmis savybėmis pasižymi jaunų veršelių mėsa. Lietuvoje iki šiol daugiau suvartojama kiaulienos, nors Vakarų Europoje, JAV, Skandinavijos ir kai kuriose kitose pasaulio šalyse jautiena ir veršiena turi gerokai didesnę paklausą negu kiauliena.
Be pieno ir mėsos iš galvijų gaunama oda – vertinga žaliava odų pramonei. Iš kaulų gaminami klijai, sagos, šukos, mineraliniai pašarai gyvuliams. Medicininiams preparatams gaminti naudojamas galvijų kraujas, vidaus sekrecijos liaukos, plaučiai, kepenys ir kiti organai. Galvijų plaukai tinka veltiniams velti ir še
epečiams gaminti. Pienas naudojamas ne tik maisto pramonėje: iš pieno baltymo kazeino gaminami klijai, kino filmų juostos, sagos ir kita.
Vertingas ir galvijų mėšlas – per metus iš vienos karvės galima gauti iki 10 t mėšlo, kuris naudojamas kaip organinė trąša augalams.
Jaunų veršelių skrandžiai gamina šliužo fermentą, kuris naudojamas įvairių sūrių gamybai.[2]
Lietuvoje tradicinė yra pieninė – mėsinė galvijininkystė. Kai kuriose Lietuvos vietose gali būti auginami ir specializuotų mėsinių veislių galvijai. Jų auginimas perspektyvus ten, kur daug pievų, pasunkėjęs pieno pardavimas, stokojama darbo jėgos.[3]
Kiaulininkystė. Pagrindinė veislininkystės kryptis šalyje yra veislinė bekoninė kiaulininkystė. Daugiausia veisiamos Lietuvos baltųjų veislės kiaulės.
Kiaules auginti verta dėl jų ūkinių ir biologinių savybių. Mėsa ir riebalai pasižymi geromis maistinėmis bei skoninėmis savybėmis. Geras kiaulienos virškinamumas – 95%, lašinių – 98%. Kiaulės vislios. Tinkamai šeriamos ir laikomos paršavedės atveda po 10 – 12 ir daugiau paršelių.
Kiaulės anksti subręsta lytiškai. Lietuvos baltųjų veislės kiaulaitės subręsta 9 mėn., o 13 mėn. jau atsiveda paršelius. Paršingumo laikotarpis trumpas, trunka apie 114 dienų, todėl paršavedės per metus, priklausomai nuo žindymo trukmės, gali paršiuotis du ir daugiau kartų.
Kiaulės gerai pasisavina gyvulinius ir augalinius pašarus. Tai yra visaėdis gyvulys. Taip pat gerai prisitaiko prie klimato sąlygų.
Kiaulienoje daug pilnaverčių baltymų, turinčių visų nepakeičiamųjų aminorūgščių, mineralinių medžiagų ir B grupės vitaminų. Kiauliena yra kaloringiausia ir maistingiausia mėsa. Kilograme šios mėsos vidutiniškai yra 2700 kcal., o kilograme jautienos – 1580.
Kiauliena tinka sūdyti ir rūkyti. Iš jos galima pagaminti daug įvairių gaminių: kumpių, dešrų, skilandž.ių, vyniotinių ir t.t. Pramonėje naudojama kiaulių oda, šeriai, kraujas, žarnos ir kt.
Arklininkystė. Arklių reikšmė įvairiais laikotarpiais buvo skirtinga. Prijaukinti arkliai iš pradžių buvo naudojami mėsai ir pienui, vėliau juos pradėta naudoti žemės ūkio ir karo reikalams. Yra žinoma, kad Lietuvos kariuomenė senovėje buvo sudaryta išimtinai iš raitelių.
Arklys – unikalus gyvulys. Arklių vertė didžiulė. Pagerinus jų savybes, vežimų ir inventoriaus kokybę, darbo našumas gali prilygti nedideliam traktoriui.
Pagal pieno produktyvumą geros kumelės nedaug atsilieka nuo karvių. Pasaulyje kumelės pienas labai vertinamas, nes tokios sudėties baltymus organizmas gerai pasisavina. Savo sudėtimi jis prilygsta moters pienui, kūdikiai jį pasisavina daug geriau negu karvės pieną. Iš kumelės pieno gaminamas skanus produktas – kumysas. Tai skystas pieno spalvos putojantis gėrimas, kuriame, kaip ir šviežiame piene, yra daug vitamino C, B vitaminų kompleksas. Jis vartojamas kaip gaivinantis gėrimas arba specialiose sanatorijose kaip dietinis gydomasis produktas, nes jame yra antibiotikų, slopinančių tuberkuliozės ir kai kurių kitų ligų sukėlėjus. Jis taip pat rekomenduojamas gydant virškinamojo trakto ligas.
Arkliai pasižymi įgimtu imunitetu tuberkuliozei ir bruceliozei. Šia vertinga arklio ypatybe susidomėjo biologai. Jau dabar didžiulę reikšmę turi biofabrikuose gaminami gydomieji serumai iš arklių kraujo.
Lietuvoje priskaičiuojama daugiau negu 81 tūkstantis arklių. Pagrindinės veislės yra Lietuvos sunkieji ir sustambinto tipo žemaitukai. Jie sudaro 97% visų auginamų arklių, bet jų skaičius mažėja, nes daugiau įsigyjama žemės ūkio technikos.

Pastaruoju metu vis daugėja sportinių žirgų augintojų, kurie laiko Trakėnų, Hanoverio, Budiono, arabų, grynakraujų jojamųjų, Rusijos ir Amerikos ristūnų veislių žirgus. Didėja turizmui skirtų žirgų paklausa.
Norint, kad arklininkystė Lietuvoje klestėtų, reikia skirti dėmesį arklių eksportui ir importui, eržilų depams, kumelių sėklinimui, arklių skirtų turizmui ir poilsiui, suaugusiųjų ir vaikų žirgų sportui, auginimui.
Svarbiausia arklininkystės specialistų ir augintojų pareiga – išsaugoti nykstančias vietines ir tobulinti turimas arklių veisles, palaikyti ryšius su užsienio partneriais ir plėtoti arklininkystę kaip vieną perspektyviausių Lietuvos gyvulininkystės šakų.
Avininkystė. Šiuo metu avys Lietuvoje baigia išnykti. Beveik neliko didesnių bandų. Kaime gyvenantys žmonės laiko tik po kelias aveles. Tačiau 1924m. jų auginta apie 1,5 mln., 1935 m. – 1,2 mln. Vėliau avių skaičius kasmet mažėjo: 1941 m. – 610,7 tūkst., 1961 m. – 370,9, 1971 m. – 153,9, 1991 m. – 56,5, 1997 m. – 28,2, 1998 m. – 26,1 tūkst.
Nors pagrindinė avių produkcija yra vilna, tačiau ji Lietuvoje neturi paklausos ir yra labai pigi, o avienos paklausa šalyje (taip pat ir užsienyje) kasdien didėja. Didesnį avių skaičių galima lengvai parduoti į užsienį. Bet kol kas tai neįmanoma, nes negalima surinkti 200 – 300 panašaus amžiaus ir svorio avių.
Todėl pirmiausia reikia didinti avių bandas bei kurti veislinių avių fermas. Geriausia auginti avis kalvotose ir nederlingose žemėse, kur augalininkystė nepelninga. Be to, žmonės atgavę žemę ir neturėdami jos kuo dirbti, iš pradžių galėtų auginti avis. Būtų išspręsta žmonių užimtumo ir apleistų žemių panaudojimo problema.
Ožkininkystė. Ožkos lengvai prisitaiko prie įvairių klimato sąlygų ir skirtingos aplinkos, atsparios ligoms ir nelepios pašarams. Jas galima ganyti aplink namus, pakelėse, stačiose pakrantėse, kur kiti gyvuliai dažnai negali prieiti arba neranda sau tinkamos žolės, nes ožka – kalnų gyvulys. Tai švarus, protingas, gudrus, gerai dresiruojamas, savarankiškas, atsargus, naudingas, valdingas, tačiau gana užsispyręs ir kerštingas gyvulys. Ožkos pienu seniau išgydydavo ne vieną nepagydomą ligą, dėl to ožka visada turėjo paslapties aureolę. Šiandien ožka – maistas, vaistas, pigiai išlaikomas gyvulys.
Istorijos šaltiniuose minima, kad II tūkstantmečio pr. Kr. vidury.je Lietuvos teritorijoje tuometiniai gyventojai jau augino ožkas. Panaikinus baudžiavą, ožkų sumažėjo. Nedaug jų buvo laikoma ir vėlesniais metais. Pavyzdžiui, 1941 m. – 16,3 tūkst., 1951 m. – 23,7, 1961 m. – 12,8, 1971 m. – 6,6, 1981 m. – 3,5, 1991 m. – 5,2, 1997 m. – 16,9, 1998 m. – 18,7 tūkst. ožkų. Nuo 1990 m. ožkų skaičius ėmė kasmet didėti ir ožkininkystė pamažu atsigauna. Buvo įkurta Lietuvos ožkų augintojų asociacija, kuri koordinuoja visą ožkininkystės veiklą. Šiuo metu kontroliuojama per 400 ožkų. Jų dauguma sudaro vietinės ieninės ožkos, tačiau yra ir atvežtinių: Zaneno, čekų baltųjų, Vokietijos baltųjų, Rusijos bei kitokių grynaveislių ir mišrūnų gyvulių. Kai kurios Lietuvos pieno perdirbimo įmonės pradėjo domėtis ožkų pieno perdirbimu. Kauno sūrinėje jau gaminami sūriai „Staigmena“ ir „Pūkuotukas“, AB „Klaipėdos pienas“ gamina pasterizuotą ožkų pieną.[2]
Paukštininkystė. Paukštininkystė yra viena iš pagrindinių gyvulininkystės šakų, todėl labai svarbi liaudies ūkiui. Jos dėka gyventojai aprūpinami geros kokybės dietiniais produktais, t.y. kiaušiniais ir paukštiena. Be to, tai viena iš produktyviausių gyvulininkystės šakų. Mat paukščiai anksti subręsta, greitai auga, yra vislūs, gyvybingi ir labai produktyvūs.
Be paukštienos ir kiaušinių, iš paukščių papildomai gaunama plunksnų, pūkų, žemės ūkis aprūpinamas vertingomis organinėmis trąšomis. Iš paukštininkystės pramonės atliekų gaminami pašariniai miltai, kuriais galima lesinti paukščius.
Šiuo metu daugiausia paukštininkystės produktų gaunama iš specializuotų, didelių paukštynų.[1]1.2. Bendrosios gyvulininkystės produkcijos lyginamojo svorio ir struktūros pokyčiai
Gyvulių auginimas – Lietuvos kaimo tradicija. Tai specifinis verslas, reikalaujantis atitinkamo pasiruošimo, išsilavinimo, profesinių žinių ir įgūdžių. Mėsos gamybos dalis bendrosios žemės ūkio produkcijos vertėje 2002 metais sudarė 21 procentą. Gyvulių auginimu mėsai užimta apie 17,4 tūkstančiai sąlyginių darbuotojų (dešimtadalis visų kaimo darbuotojų).
Valstybė, remdama investicijas, sudaro prielaidas gyvulių šėrimo ir laikymo sąlygoms gerinti, pažangioms technologijoms įgyvendinti bei darbuotojų darbo sąlygoms gerinti. Gerėja gyvulių sveikatingumas, didėja jų produktyvumas, mažėja auginimo išlaidos.[5]
Toliau pateikiama lentelė, kurioje matoma bendrosios žemės ūkio produkcijos struktūra.

1 lentelė. Bendrosios žemės ūkio produkcijos struktūra. (procentais, visa produkcija = 100%)

2001 2002 2003
VISUOSE ŪKIUOSE
Augalininkystė 56,5 55,2 57,3
Grūdiniai augalai 22,1 23,0 21,6
Linai 0,1 0,3 0,4
Cukriniai runkeliai 3,5 4,0 3,4
Rapsai 0,9 1,5 1,6
Bulvės 5,4 7,6 6,5
Daržovės 8,3 7,2 12,5
Vaisiai ir uogos 1,2 0,8 0,8
Pašariniai ir kiti augalai 15,0 10,8 10,6
Gyvulininkystė 43,5 44,8 42,7
Gyvulių auginimas 18,0 19,5 19,3

Galvijai 3,8 3,5 3,4

Kiaulės 10,2 12,1 11,4

Paukščiai 3,8 3,8 4,4
Pienas 20,5 20,1 18,6
Kiaušiniai 3,2 3,3 3,0
Kita gyvulininkystės produkcija
1,8
1,9
1,8

ŪKININKŲ IR ŠEIMOS ŪKIUOSE
Augalininkystė 62,1 61,0 64,0
Grūdiniai augalai 22,9 24,0 22,0
Linai 0,1 0,3 0,4
Cukriniai runkeliai 2,8 3,3 2,7
Rapsai 0,8 1,3 1,3
Bulvės 6,9 9,7 8,3
Daržovės 10,0 8,7 15,3
Vaisiai ir uogos 1,5 1,0 1,3
Pašariniai ir kiti augalai 17,1 12,7 12,7
Gyvulininkystė 37,9 39,0 36,0
Gyvulių auginimas 11,1 12,5 11,7

Galvijai 4,0 3,9 3,7

Kiaulės 5,8 7,2 6,7

Paukščiai 1,1 1,2 1,2
Pienas 23,8 23,6 21,7
Kiaušiniai 1,2 1,1 1,0
Kita gyvulininkystės produkcija
1,8
1,8
1,6
ŽEMĖS ŪKIO BENDROVĖSE IR ĮMONĖSE
Augalininkystė 35,6 34,7 35,0
Grūdiniai augalai 19,4 19,6 20,1
Linai 0,1 0,3 0,4
Cukriniai runkeliai 6,3 6,5 5,7
Rapsai 1,5 2,0 2,1
Bulvės 0,2 0,2 0,3
Daržovės 2,1 2,0 2,6
Vaisiai ir uogos 0,3 0,1 0,3
Pašariniai ir kiti augalai 5,7 4,0 3,5
Gyvulininkystė 64,4 65,3 65,0
Gyvulių auginimas 43,1 43,8 44,9

Galvijai 2,7 2,4 2,4

Kiaulės 26,5 29,3 27,2

Paukščiai 13,8 12,7 15,3
Pienas 8,5 8,2 7,9
Kiaušiniai 10,5 10,8 10,1
Kita gyvulininkystės produkcija
2,3
2,5
2,0

Šaltinis [6 P. 17,18]

Kaip matome iš šios lentelės visuose ūkiuose augalininkystės produkcijos buvo daugiau negu gyvulininkystės produkcijos. Gyvulininkystės produkcija 2001 metais sudarė 43,5 proc., tuo tarpu jau 2003 metais sumažėjo ir sudarė 42,7 proc. visuose ūkiuose.
Kalbant apie ūkininkų ir šeimos ūkius, matome kad čia augalininkystės produkcija sudaro daugiau nei 60 proc. Tuo tarpu gyvulininkystės produkcija tik 37 proc. Šiuose ūkiuose daugiausia iš gyvulininkystės produkcijos užima pienas – šiek tiek daugiau nei 20 proc., mažiausiai – kiaušiniai.
Žemės ūkio bendrovėse ir įmonėse jau gyvulininkystės produkcija lenkia augalininkystės produkcija. Čia gyvulininkystės produkcija užima daugiau nei 60 proc. Didžiausią dalį šios produkcijos yra gaunama iš gyvulių auginimo.[5]
Toliau schematiškai pateikiama bendrosios žemės ūkio produkcijos struktūra visuose ūkiuose 2003 metais.

Šaltinis [6 P. 17]

Kalbant toliau apie gyvulininkystės produkciją, pateikiami skaičiai, kurie parodo kaip gyvulininkystės produktų gamyba pasiskirsto 100 ha žemės ūkio naudmenų.

2 lentelė. Gyvulininkystės produktų gamyba 100 ha žemės ūkio naudmenų (vienetais).

2001 2002 2003
VISUOSE ŪKIUOSE
Mėsa

Gyvuoju svoriu 73,1 81,1 89,9

Skerdenos svoriu 52,8 59,8 66,6
Pienas 606,9 610,5 609,7
Kiaušiniai (100-ui ha grūdinių pasėlių), tūkst. vnt.
72,8
84,1
85,0
ŪKININKŲ IR ŠEIMOS ŪKIUOSE
Mėsa

Gyvuoju svoriu 51,2 55,8 57,2

Skerdenos svoriu 34,9 39,5 40,2
Pienas 695,5 675,8 651,2
Kiaušiniai (100-ui ha grūdinių pasėlių)., tūkst. vnt.
26,1
26,7
25,3
ŽEMĖS ŪKIO BENDROVĖSE IR ĮMONĖSE
Mėsa

Gyvuoju svoriu 158,4 197,4 270,0

Skerdenos svoriu 122,4 153,7 212,2
Pienas 262,1 309,2 381,0
Kiaušiniai (100-ui ha grūdinių pasėlių), tūkst. vnt.
302,1
387,5
421,1

Šaltinis [6P. 57,58]

Taip pat grafiškai norėčiau parodyti primelžto karvės pieno kitimą skirtingais metais.(2 pav.)

Šaltinis [6P. 58]
Galui norėčiau pateikti bendrosios žemės ūkio produkcijos apimties pokyčius. Juos galime matyti 3 lentelėje.
3 lentelė. Bendrosios žemės ūkio produkcijos apimties pokyčiai
Palyginti su ankstesniais metais, procentais

1998 1999 2000 2001 2002 2003 2004
Visi ūkiai
Visa žemės ūkio produkcija -5 -14 5 -5 8 9 -0,4

augalininkystės -5 -18 11 -10 9 13 -6

gyvulininkystės -5 -8 -3 2 7 4 8
Ūkininkų ir kitų gyventojų ūkiai
Visa žemės ūkio produkcija -4 -14 8 -7 7 8 -5

augalininkystės -2 -18 12 -9 9 13 -10

gyvulininkystės -8 -6 -0,2 -2 6 1 5
Žemės ūkio bendrovės ir įmonės
Visa žemės ūkio produkcija -9 -19 -3 -1 11 11 15

augalininkystės -19 -25 8 -17 10 12 17

gyvulininkystės 0,2 -14 -10 11 11 11 14

Šaltinis [11]2. GYVULININKYSTĖS RAIDOS EKONOMINIS ĮVERTINIMAS
2.1. Gyvulių ir paukščių skaičiaus pokyčiai ir jų veiksniai
Valstybė, remdama investicijas, sudaro prielaidas gyvulių šėrimo ir laikymo sąlygoms gerinti, pažangioms technologijoms įgyvendinti bei darbuotojų darbo sąlygoms gerinti. Gerėja gyvulių sveikatingumas, didėja jų produktyvumas, mažėja auginimo išlaidos. Mažėjant jautienos, kiaulienos ir paukštienos kainoms, padidėjo mėsos pardavimai vidaus rinkoje. Tai lėmė gyvulių ir paukščių bandos didėjimą ir gamybos koncentraciją po 2001 metų nuosmukio (3 pav.). Per 5 metų laikotarpį galvijus laikančių ūkių sumažėjo 32 tūkst. (15 proc.), kiaulių – 43 tūkst. (26 proc.).[5]

Šaltinis [4]

2003 metais ūkininkų ir kitų gyventojų ūkiuose buvo laikoma didžioji gyvulių dalis: galvijų – 87 proc., kiaulių – 56 proc., avių, ožkų – 98 proc. Tik paukščių daugiau auginama žemės ūkio bendrovėse ir įmonėse – 70 proc. Didžioji auginamų paukščių dalis sukoncentruota paukštynuose. Pagal 2003 metų žemės ūkio visuotinio surašymo duomenis dauguma gyvulininkystės ūkių labai smulkūs. Gyvulių bandos struktūroje dominuoja dvi gyvulių rūšys – galvijai ir kiaulės. Mėsos gamybos ir gyventojų aprūpinimo šalyje pagaminta mėsa lygiu priklauso nuo vartojimo tradicijų, vartotojų perkamosios galios bei eksporto ir importo tendencijų.
Galvijai. Pagal surašymo duomenis 884 tūkst. galvijų augino 208 tūkst. ūkių. Galvijų struktūroje didžiausią dalį sudarė karvės – 51 proc., veršeliai iki vienerių metų – 24 proc., telyčios vyresnės nei vienerių metų – 15 proc. Vidutiniškai vienam ūkiui teko 4,3 galvijo. Daugiau kaip pusė ūkių laikė nuo 1 iki 2 galvijų, o 61 proc. visų galvijų (karvių – net 80 proc.) buvo laikoma smulkiuose ūkiuose (nuo 1 iki 9 galvijų). Laikančių 50 ir daugiau galvijų – tik 0,3 proc. visų ūkių. ES šalyse tokiuose ūkiuose laikoma beveik 80 proc. mėsinių galvijų. Daugiausia galvijų auginama Šilalės, Kelmės, Šilutės ir Raseinių rajonuose.
Lietuvoje tradiciškai plėtojama pieno krypties galvijininkystė. 2003 metais buvo laikoma 450,8 tūkst. karvių. Šiuo metu Lietuvoje daugiausia auginamos Lietuvos juodmargių (70 proc.) ir Lietuvos žalųjų (25 proc.) pieno ir mėsos krypties galvijų veislės. Pieninių veislių galvijų prieauglis mėsos gamybai mažiau tinkamas. Jų vidutinis svoris beveik trečdaliu mažesnis už Vakarų Europoje skerdžiamų to paties amžiaus galvijų svorį.
Lietuvoje mėsinių galvijų palyginti mažai. 2003 metų pabaigoje buvo auginama apie 2 tūkst. grynaveislių mėsinių galvijų ir apie 38 tūkst. mišrūnų, kurie sudarė mažiau kaip 5 proc. visų galvijų skaičiaus. Šių galvijų auginimas turi perspektyvas ir yra remiamas valstybės. Mėsinių galvijų ir karvių žindenių auginimo sąlygos Lietuvoje tinkamos. Šalis turi tam tikrų pranašumų, palyginti su Vakarų Europos šalimis: dideli žolynų plotai, nebrangi žemė ir pigi darbo jėga, daug ūkinių pastatų, tinkamų mėsiniams galvijams auginti.
Kiaulės. Pagal surašymo duomenis 2003 metų vasarą buvo laikoma 1076,1 tūkst. kiaulių. Jas augino 168 tūkst. ūkių. Kiaulių laikymo koncentracija žymiai didesnė nei galvijų ir karvių. Beveik 45 proc. visų auginamų kiaulių laikoma stambiuose ūkiuose. Tačiau dar 40 proc. kiaulių auginama mažuose (iki 10 kiaulių) ūkiuose. Vidutiniškai vienam ūkiui tenka 6,4 kiaulės. Tokie ūkiai yra neperspektyvūs. Daugiausia kiaulių auginama Panevėžio, Vilkaviškio ir Joniškio rajonuose.
Avys. Pagal surašymo duomenis 2003 metų vasarą buvo auginama 31 tūkst. avių. Jas laikė 5 tūkst. ūkių. Daugiausia avių auginama Utenos, Telšių, Vilniaus ir Ignalinos rajonuose. Daugiausia laikoma pusiau plonavilnių mėsinio tipo Lietuvos juodgalvių. Lietuvoje yra vienas avių veislynas ir penkios veislinių avių bandos.
Paukščiai. Pagal surašymo duomenis 197 tūkst. ūkių laikė 8,7 mln. įvairių paukščių, iš jų viščiukų broilerių, vištų dedeklių ir kitų vištų – 8,3 mln., kalakutų – 126 tūkst., ančių – 109 tūkst., žąsų – 74 tūkst. Beveik du trečdaliai (63 proc.) paukščių buvo auginama stambiuose ūkiuose, turinčiuose 50 tūkst. ir daugiau paukščių. Didžiausia paukščių koncentracija buvo Elektrėnų,. Kaišiadorių ir Vilniaus rajonų ūkiuose ir paukštynuose. Ieškoma būdų, kaip sumažinti gyvulių ir paukščių auginimo sąnaudas ir padidinti konkurencingumą. Smulkūs ūkininkai, neatlaikę konkurencijos, imasi mažiau paplitusių gyvulių ir paukščių auginimo verslo. Taip auga triušių, kalakutų, stručių populiacijos.[5]

Kaip gyvulių ir paukščių skaičius išsidėstęs 100 ha žemės ūkio naudmenų pateikta sekančioje lentelėje.

4 lentelė. Gyvulių ir paukščių skaičius 100 ha žemės ūkio naudmenų (vienetais).

2002 2003 2004
VISUOSE ŪKIUOSE
Galvijai 25,9 26,4 26,8
Karvės 15,2 15,0 14,8
Kiaulės (100-ui ha ariamos) 40,4 43,2 40,4
Avys ir ožkos 1,2 1,2 1,5
Paukščiai (100-ui ha grūdinių pasėlių) 692,3 689,2 911,3
ŪKININKŲ IR ŠEIMOS ŪKIUOSE
Galvijai 27,5 26,3 27,7
Karvės 17,0 16,2 15,8
Kiaulės (100-ui ha ariamos) 27,6 26,3 26,5
Avys ir ožkos 1,5 1,4 1,7
Paukščiai (100-ui ha grūdinių pasėlių) 269,6 265,7 290,9
ŽEMĖS ŪKIO BENDROVĖSE IR ĮMONĖSE
Galvijai 18,7 21,3 21,5
Karvės 7,2 8,2 8,6
Kiaulės (100-ui ha ariamos) 104,8 119,9 128,9
Avys ir ožkos 0,2 0,2 0,2
Paukščiai (100-ui ha grūdinių pasėlių) 2925,1 3075,6 3766,2

Šaltinis [6P. 52]

Kalbant apie gyvulių ir paukščių skaičiaus pasiskirstymą Europos valstybėse galima pasakyti, kad didžiausias skaičius gyvulių ir paukščių laikomas Prancūzijoje, mažiausias – Liuksemburge. Tuo tarpu daugiausia kiaulių yra auginama Vokietijoje. Didžiausias gyvulių skaičius vienam ūkiui tenka Danijoje. Kaip pasiskirstęs gyvulių ir paukščių skaičius Europos valstybėse smulkiau žiūrėti 1 priede.

2.2 Gyvulių ir paukščių produktyvumas ir jo veiksniai
Visų kategorijų ūkiuose 2003 metais buvo užauginta ir paskersta 274 tūkst. t. Gyvulių ir paukščių. Tai 16 proc. daugiau negu 2002 metais. Ūkininkų ir gyventojų ūkiuose užauginta ir paskersta 55 proc. visų gyvulių ir paukščių. Gamybos pagal rūšis struktūra: kiaulienos (54 proc.), jautienos (27 proc.) ir paukštienos (19 proc.). Mėsos gamybos apimtys (4 pav.) jau antri metai didėja.[5]

Šaltinis [4]
GSE bei galvijų ir avių snukio ir nagų ligų pasireiškimas ir plitimas lėmė Europos šalyse galvijienos ir avienos gamybos bei vartojimo mažėjimą iki 2001 metų. Nuo 2002 metų Lietuvoje sumažinus pridėtinės vertės mokestį mėsai nuo 18 iki 5 proc. sumažėjo galvijienos, kiaulienos ir paukštienos mažmeninės kainos. Dėl to laipsniškai pradėjo didėti mėsos pardavimai vidaus rinkoje. Tai lėmė gyvulių ir paukščių bandų didėjimą.
Iš vietinės ir importuotos mėsos perdirbimo įmonės 2003 metais pagamino 152,6 tūkst. t. mėsos ir jos gaminių – 21 proc. daugiau negu 2002 metais. Sparčiausiai didėjo jautienos ir jos gaminių gamyba – 32 proc., mėsos pusgaminių gamyba – 77 proc.[5]
Toliau apibūdinamas gyvulių ir paukščių produktyvumas (5 lentelė). Lentelėje pateikiama gyvulininkystės produktų kiekiai vidutiniškai gaunami įvairių kategorijų ūkiuose.

5 lentelė. Gyvulių ir paukščių produktyvumas.

2001 2002 2003
VISUOSE ŪKIUOSE
Primelžta pieno vidutiniškai iš karvės, kg 3903 4003 4015
Prikirpta vilnos nuo avies, kg 3,0 2,9 2,6
ŪKININKŲ IR ŠEIMOS ŪKIUOSE
Primelžta pieno vidutiniškai iš karvės, kg 3891 3961 3962
Prikirpta vilnos nuo avies, kg 3,1 3,0 2,6
ŽEMĖS ŪKIO BENDROVĖSE IR ĮMONĖSE
Primelžta pieno vidutiniškai iš karvės, kg 4029 4297 4592
Prikirpta vilnos nuo avies, kg 2,2 1,7 2,1
Surinkta kiaušinių vidutiniškai iš dedeklės, vnt.
304
291
285

Šaltinis [6 P. 59]

Iš duotos lentelės galima daryti išvadas, kad pieno primelžis iš karvės kasmet didėja. Tuo tarpu prikirptos vilnos nuo avies skaičius mažėja. Jeigu 2001 metais visuose ūkiuose vilnos buvo prikirpta 3,0 kg, tuo tarpu jau 2003 metais – 2,6 kg. Daugiausia primelžta pieno buvo žemės ūkio bendrovėse ir įmonėse. 2001 metais buvo gaunama tik 4029 kg. pieno iš karvės, o jau 2003 metais skaičius pakilo iki 4592 kg. Vilnos daugiausia prikirpo ūkininkų ir šeimos ūkiai.

Kalbant smulkiau apie gyvulininkystės produktų gamybą galima daryti .išvadą, jog visų kategorijų ūkiuose produktų gamyba tik didėjo kasmet. Tai matyti 2 priede pateiktoje lentelėje.2.3. Gyvulininkystės produktų rinkos pokyčiai ir jų veiksniai
Mėsos gamybos augimą lėmė didėjanti paklausa, o pastarąją – mažėjančios mėsos ir jos gaminių kainos rinkoje. Per 2003 metus galvijų supirkimo kainos per metus sumažėjo 19 proc., paukščių – 27 proc. Įmonės ir mažmeninės jautienos kainos sumažėjo atitinkamai 17 ir 12 proc., paukštienos – 11 ir 29 proc. Kiaulienos įmonės ir mažmeninės kainos buvo beveik stabilios. Išsamesnės supirkimo kainos gyvulininkystės produktų pateikiamos 3 priede.
Mėsos produktų kainų mažėjimas lėmė išaugusį vartojimą. 2002 metais mėsos ir mėsos produktų vienam gyventojui per metus buvo suvartota 52 kg, o 2003 metais – beveik 10 kg daugiau. ES šalių gyventojai šių produktų per metus suvartoja pusantro karto daugiau.
Daugiausia šalyje suvartojama kiaulienos. Nuo 1999 metų kiaulienos suvartojimas vienam gyventojui nežymiai mažėjo nuo 27,8 kg iki 22 kg 2001 metais (5 pav.).
Tiek Lietuvoje, tiek ES šalyse jautienos ir veršienos suvartojimas, skaičiuojant vienam gyventojui per metus, yra per pusę mažesnis nei kiaulienos. 1999 metais Lietuvos ir ES šalių gyventojai suvartojo panašų kiekį jautienos ir veršienos, tačiau iki 2002 metų Lietuvos gyventojų šios rūšies mėsos vartojami kiekiai sumažėjo beveik dvigubai (6 pav.).

Tuo tarpu paukštienos suvartojimas per 1999 – 2002 metus Lietuvoje padidėjo pusantro karto ir artėja prie ES vartojimo vidurkio. Pastaraisiais metais paukštienos ir jautienos suvartojama beveik vienodai (atitinkamai 11,8 ir 10 kg). Jautienos suvartojama mažiau, paukštienos – daugiau (7 pav.). Tačiau paukštienos suvartojimas Lietuvoje yra dvigubai mažesnis negu vidutiniškai Europos šalyse.

1999 – 2003 metais mėsos eksportui daugiausia įtakos turėjo jautienos pardavimai (6 lentelė), sumažėję dėl GSE pasireiškimo. Dėl to 2001 metais mėsos eksportas buvo mažiausias per visą penkerių metų laikotarpį, tesiekęs tik 5,2 tūkst. t. (24 proc. 2000 m. lygio). 2002 – 2003 metais eksporto apimtys didėjo, tačiau lėtai. Tokią situaciją lėmė konkurencijos tarptautinėje rinkoje paaštrėjimas ir mėsos eksporto padidėjimas iš trečiųjų pasaulio šalių į tas šalis, kurias anksčiau buvo eksportuojama lietuviška mėsa.

6 lentelė. Mėsos (skerdienos) eksportas pagal rūšis 1999 – 2003 metais, tūkst. t.
Mėsos rūšis 1999 2000 2001 2002 2003
Mėsa, iš viso 11,4 22,0 5,2 7,1 9,0
Iš jos:

Jautiena 10,7 21,0 3,1 3,0 4,5

Kiauliena 0,0 0,1 0,7 1,9 2,2

Paukštiena 0,6 0,7 1,3 2,1 2,3

2003 metais daugiausia lietuviškos mėsos ir jos produktų (77 proc.) eksportuota į Latviją – iš viso už 45,2 mln. Lt. Daugiau nei 1 tūkst. t. jautienos skerdienos išvežta į Italiją, 733 t. jautienos ir paukštienos bei 13,5 t. mėsos gaminių – į Estiją, daugiau kaip 100 t. dešrų ir mėsos gaminių – į Airiją.
Apie 20 proc. mėsos ir jos produktų pagaminama iš importuotos mėsos. Daugiausia importuojame paukštienos ir kiaulienos. Pagrindiniai tiekėjai: paukštienos – Danija, Vokietija ir Estija, kiaulienos – Estija, Vokietija, Lenkija.
Per pastaruosius 5 metus (7 lentelė) mėsos importas padidėjo 2,1 karto. Galiojant laisvosios prekybos režimui, užsienio šalių firmos gali sėkmingai konkuruoti su vietiniais mėsos gamintojais, nes tiek ES šalys, tiek Lenkija remia eksportą į trečiąsias šalis. Užsienio firmos, mažindamos savo produkcijos kainas, bando užvaldyti būsimąsias ES rinkas, kartais tiekdami net abejotinos kokybės produktą.

7 lentelė. Mėsos (skerdienos) importas pagal rūšis 1999 – 2003 metais, tūkst. t.
Mėsos rūšis 1999 2000 2001 2002 2003
Mėsa, iš viso 14,4 14,5 18,0 21,0 30,6
Iš jos:

Jautiena 0,3 0,1 0,3 0,2 0,1

Kiauliena 3,2 4,4 3,2 3,3 8,7

Paukštiena 7,5 9,2 9,7 12,6 15,2

2000 metais mėsos ir jos produktų užsienio prekybos balansas buvo teigiamas, o 2001 – 2002 metais – neigiamas, 2003-aisiais – vėl teigiamas. Tik įgyvendinus gyvulių auginimo ir perdirbimo įmonių modernizavimo ir restruktūrizavimo projektus, būtų galima daugiau patiekti rinkai geros kokybės visų rūšių mėsos, užtikrinti gyvulių ir paukščių augintojų pajamas, pasiek.ti teigiamą mėsos ir jos produktų užsienio prekybos balansą. Išsamiau gyvulininkystės produktų importas ir eksportas pateikiamas 4 priede.
Toliau kalbėsiu apie kitą gyvulininkystės produkciją – kiaušinius. 2004 metų sausio – rugpjūčio mėnesiais Lietuvoje supirkta 326,1 mln. kiaušinių, o per tą patį 2003 metų laikotarpį – 316,6 mln. Taigi per 8 2004 metų mėnesius palyginti su praeitų metų tuo pačiu laikotarpiu kiaušinių supirkta 3 proc. daugiau. Tai matomas didesnis surenkamų kiaušinių kiekis ir jų vartojimo maistui augimas. Kaip kiaušinių gavyba Lietuvoje keitėsi 1999 – 2003 metais matoma 8 paveiksle.

Kiaušinių supirkimo kainos 2004 metų II-ąjį ketvirtį, palyginti su 2005 metų I-uoju ir praėjusiu metų II-uoju ketvirčiu, sumažėjo 22 proc. Jos 2004 metų rugpjūčio mėnesį, palyginti su liepos mėnesiu, nukrito dar 4 proc., o palyginti su praeitų metų rugpjūčio mėnesiu, – 20 proc. Pagrindinė kiaušinių supirkimo kainų sumažėjimo priežastis buvo išaugęs pigių kiaušinių importas iš užsienio šalių. Lietuvoje kiaušinių didmeninės kainos 2004 metų sausio – rugsėjo mėnesiais svyravo.
Šviežių supakuotų A klasės kiaušinių didmeninė kaina Lietuvoje nuo 2004 metų sausio iki rugsėjo nukrito: L grupės – 27 proc., M grupės – 24 proc. Šių kiaušinių kainos buvo ypač sumažėjusios birželio mėnesį (L grupės, palyginti su sausiu, – 34 proc., M grupės – 37 proc.), kai, Lietuvai įstojus į ES, į mūsų šalį plūstelėjo pigūs, neapmuitinti kiaušiniai iš kitų ES šalių, ir vietinės įmonės, siekdamos išsilaikyti konkurencinėje kovoje už vietą mažmeninės prekybos tinkle, buvo priverstos mažinti didmenines vietinės produkcijos kainas (8 lentelė).

8 lentelė. Šviežių supakuotų A klasės kiaušinių vidutinės didmeninės kainos (be PVM) Lietuvoje 2004 metų sausio – rugsėjo mėnesiais, Lt/100 vnt.
Grupės (pagal svorį) I II III IV V VI VII VIII IX
L (63-73g) 18,58 17,92 17 17,70 16,64 13,50 12,31 15,17 14,25 13,52
M (53-63g) 18,36 17,48 17,05 16,93 14,33 11,52 15,08 14,53 13,97

2004 metais kiaušinius į Lietuvą buvo įvežami tik iš ES šalių. Per 8 mėnesius Lietuva į trečiąsias šalis eksportavo 955 t. kiaušinių su lukštu šviežių ir konservuotų, vidutiniškai po 2,87 Lt. Daugiausia šių kiaušinių eksportuota vasario mėnesį – 296 t. (už 811 tūkst. Lt.), sausio mėnesį – 107 t. (už 309 tūkst. Lt.). Šiais metais daugiausia kiaušinių buvo eksportuota į Angliją ir Siera Leonę. Be to, 2004 metų sausio – rugpjūčio mėnesiais paukščių kiaušiniai su lukštais, švieži ir konservuoti iš Lietuvos buvo eksportuoti į JAV, Kiniją, Turkiją, Norvegiją, Rusiją ir Katarą.

Valstybė, remdama gyvulių augintojus, kartu reguliuoja ir rinkos procesus. Mėsos sektorius Lietuvoje 1999 – 2003 metais buvo remiamas iš nacionalinio biudžeto ir ES specialiosios programos SAPARD. Parama buvo skiriama pirminei žemės ūkio gamybai ir mėsos perdirbimui.
Nacionalinė parama mėsos sektoriui 1999 metais sudarė 58,5 mln. Lt, 2000 metais – 2,2 mln. Lt, 2001 metais – 1 mln. Lt, 2002 metais – 2,4 mln. Lt, 2003 metais – 9,6 mln. Lt. 2000 metais buvo atsisakyta mėsos gamybos subsidijavimo ir pereita prie tiesioginių išmokų už galvijus ir ėriavedes, todėl parama sumažėjo. Ji padidėjo 2003 metais, kai už didelio svorio galvijo skerdimą buvo išmokėta 500 Lt išmoka. 2003 metais buvo mokamos tiesioginės išmokos už grynaveisles karves žindenes – 800 Lt, už telyčias – 350 Lt, už mišrūnes karves – 400 Lt, už mišrūnes telyčias – 200 Lt.
Investicinė SAPARD parama mėsos sektoriui per šešis etapus pirminei žemės ūkio gamybai siekė 45,5 mln. Lt, o mėsos perdirbimui – 157 mln. Lt.[8].2.4. Gyvulininkystės šakų efektyvumas ir jo veiksniai
Mėsos perdirbimo įmonių koncentracija pasireiškia tuo, kad 29 stambiausių mėsos perdirbimo įmonių produkcija sudaro 78 proc. visos šalyje gaminamos mėsos produkcijos. Didžiausios mėsos perdirbimo įmonės: AB „Vilniaus mėsos kombinatas“ – 28 tūkst. t., Utenos AB „Mėsa“ – 20 tūkst. t., R. Irmonto „Rovisa“ – 11 tūkst. t., Kauno UAB „Liūtukas ir ko“ – 7 tūkst. t., Šakių UAB „Samsonas“ – 4,8 tūkst. t., ŽŪB „Nematekas“ – 2,8 tūkst. t., UAB „Biovela“ – 2 tūkst.t.
Tačiau dauguma mėsos perdirbimo įmonių yra smulkios pagal savo produkcijos apimtį apie 10 kartų mažesnės nei analogiškos įmonės ES šalyse. Lietuvoje vyrauja įmonės, pagaminančios 100 – 500 t. produkcijos per metus.
Darbo našumą Lietuvos mėsos perdirbimo įmonėse rodo vieno darbuotojo per metus ir per valandą pagamintos produkcijos vertė veikiančiomis kainomis be PVM akcizų. 2002 metais vienas mėsos perdirbimo įmonių darbuotojas per metus pagamino produkcijos vidutiniškai už 99,1 tūkst. Lt, o per valandą – už 52,3 Lt. ES šalių mėsos perdirbimo įmonių darbo našumas daug didesnis.
2003 metais mažėjant galvijų ir kiaulių supirkimo kainoms, sumažėjo ir gyvulių augintojų pajamos. Tačiau iš daugelio Lietuvos mėsos perdirbimo įmonių pardavimo pelningumas 2003 metais sudarė 2 -3 proc. Mažas mėsos produktų pelningumas neleidžia didinti gyvulių supirkimo kainų, nes žaliava sudaro 70 – 80 proc. mėsos gamybos savikainos.
2003 metais pieno gamybos savikaina keitėsi nedaug. Žemės ūkio išteklių kainos 2003 metais, palyginti su 2002 metais, vidutiniškai sumažėjo 3,2 proc. Pieno ūkiams ypač aktualios pašarų kainos (pašarai sudaro apie 50 proc. visų pieno gamybos išlaidų) padidėjo 2,4 proc., tačiau naftos produktų kainos sumažėjo 0,5 proc., elektros energijos – 3,8 proc. Pieno supirkimo kainoms sumažėjus 11 proc., 2003 metais sumažėjo pieno realizavimo pelningumas.
Smulkūs pieno ūkiai yra mažiau pelningi vien dėl to, kad už parduodamą pieną gauna daug mažesnę kainą. Vidutinė pieno supirkimo kaina 1999 metais buvo 13 proc., o 2002 metais – 26 proc. mažesnė už žemės ūkio bendrovėms ir įmonėms mokamą kainą.
Lietuvos pieno pramonės pelningumas 1999 – 2002 metų laikotarpiu svyravo nuo -3,0 proc. iki 3,8 proc. (9 lentelė).

9 lentelė. Lietuvos pieno pramonės grynasis pelningumas 1999 – 2002 metais, proc.
Rodiklis 1999 2000 2001 2002
Grynasis pelningumas -3,0 2,9 3,8 -1,0

Pelningumo pokyčiai susiję su pieno produktų rinkos situacijos kitimu. 1999 metais Rusijoje vyko finansinė krizė, 2002 metais krito pasaulinės pieno produktų kainos bei sumažėjo JAV dolerio kursas lito atžvilgiu, be to, dėl aštrios konkurencijos žemos pieno produktų kainos buvo ir vidaus rinkoje. 2003 metais įmonės prisitaikė prie pakitusių sąlygų bei gavo paramą pieno supirkimo kainoms palaikyti. Dėl to per 2003 metų 9 mėnesius, Nacionalinės vertybinių popierių biržos duomenimis, visos biržoje įregistruotos pieno perdirbimo įmonės gavo pelno.[5]
Kiek sunaudota pašarų 100 kg produkcijos pagaminti žemės ūkio bendrovėse ir įmonėse pateikta 10 lentelėje.

10 lentelė. Sunaudota pašarų 100 kg produkcijos pagaminti žemės ūkio bendrovėse ir įmonėse

2001 2002 2003
Pieno
Visų pašarų 1,09 1,08 1,01
Kombinuotųjų 0,28 0,31 0,29
Galvijų priesvorio
Visų pašarų 10,2 10,3 9,62
Kombinuotųjų 2,71 2,76 2,51
Kiaulių priesvorio
Visų pašarų 5,07 5,02 4,93
kombinuotojų 4,85 4,86 4,81

Toliau noriu pateikti dar vieną lentelę, kurioje aiškiai matomi žemės ūkio bendrovių ir įmonių žemės ūkio gamybos ekonominiai rodikliai (11 lentelė).

11 lentelė. Žemės ūkio bendrovių ir įmonių žemės ūkio gamybos ekonominiai rodikliai (1 tonos. litais)

2000 2001 2002
Galvijai
Vidutinė realizacijos kaina 1827 2913 2473
Vidutinė realizacijos savikaina 4206 4352 4037
Pelnas, nuostolis (-) -2379 -1439 -1564
Realizuotos produkcijos rentabilumas, procentais -56,6 -33,1 -38,7
Kiaulės
Vidutinė realizacijos kaina 4419 5273 3702
Vidutinė realizacijos savikaina 4324 4507 3975
Pelnas, nuostolis (-) 95 766 -273
Realizuotos produkcijos r.entabilumas, procentais 2,2 17,0 -6,9
Paukščiai skersti
Vidutinė realizacijos kaina 557 600 485
Vidutinė realizacijos savikaina 513 513 462
Pelnas, nuostolis (-) 44 87 23
Realizuotos produkcijos rentabilumas, procentais 8,6 17,0 5,0
Pienas
Vidutinė realizacijos kaina 565 646 616
Vidutinė realizacijos savikaina 514 496 491
Pelnas, nuostolis (-) 51 150 125
Realizuotos produkcijos rentabilumas, procentais 10,0 30,3 25,5
Kiaušiniai, 1000 vnt.
Vidutinė realizacijos kaina 190 179 149
Vidutinė realizacijos savikaina 128 135 135
Pelnas, nuostolis (-) 62 44 14
Realizuotos produkcijos rentabilumas, procentais 49,3 32,1 10,2

Galima daryti išvadą, kad tik iš galvijų kasmet buvo gaunamas nuostolis, tuo tarpu iš kitos produkcijos didesnis ar mažesnis pelnas.Didžiausias pelnas buvo gautas iš pieno gavybos.3. GYVULININKYSTĖS PLĖTROS KRYPTYS IR PROBLEMOS
Pienas. Pieno ūkis – viena iš svarbiausių šalies žemės ūkio šakų, turintis ne tik ekonominę, bet ir socialinę reikšmę. 2000 metais pienas sudarė 17 proc. bendrosios žemės ūkio produkcijos vertės, o pieno produktų eksportas – per 30 proc. viso žemės ūkio ir maisto produktų eksporto. Daugeliui Lietuvos žemės ūkio subjektų pienininkystė yra vienintelė prekinė šaka. Pieno ūkis ir ateityje išliks prioritetine žemės ūkio šaka. Į vidaus ir užsienio rinką orientuotas, konkurencingas pieno ūkis gamintojams užtikrins darbo vietas ir pajamas, o vartotojams – geros kokybės pieno produktus.
Valstybė siekia gerinti sąlygas efektyvaus, konkurencingo ūkio plėtrai. Visoje pieno žaliavos gamybos, perdirbimo ir produktų pateikimo vartotojui grandinėje siekiama pažangos ir efektyvumo, taikant šias priemones:
• restruktūrizuojant ir modernizuojant pienininkystės ūkius;
• gerinant gyvulių genetinį potencialą, šėrimo ir laikymo sąlygas;
• sudarant palankias sąlygas kooperacijos plėtrai;
• plečiant pieno produktų asortimentą, atsižvelgiant į kintančius vartotojų poreikius;
• nuolat tobulinant pieno produktų kokybę, gerinant produktų saugą;
• diegiant mokslo tyrimo rezultatus, plečiant konsultavimo paslaugas, darbuotojų mokymą.
Prognozuojama, kad 2015 metais bus eksportuojama apie 40-50 proc. visų šalyje pagamintų pieno produktų.
Šiam tikslui pasiekti, gamintojai, padedami valstybės ne tik turi padidinti pieno gamybos apimtis ir pagerinti pieno kokybę, bet ir įgyvendinti aukštus ES veterinarijos, sanitarijos, aplinkos apsaugos, gyvulių gerovės reikalavimus. Dėl to numatoma didžiausią šalies ir ES paramos fondų lėšų, skirtų žemės ūkiui, dalį skirti pieno ūkių struktūrinei pertvarkai, investicinėms programoms, didinančioms pieno gamybos efektyvumą ir konkurencingumą finansuoti.

Lietuvai tapus ES įvesta pieno gamybos kvotų sistema, vykdomi intervenciniai pirkimai, mokamos tiesioginės išmokos už kvotinio pieno toną. Prognozuojama, kad 2015 metais vienas gyventojas suvartos apie 370 kg pieno ir pieno produktų, perskaičiuotų į pieną. Labiausiai didės šviežių pieno produktų ir sūrių vartojimas.
Integruojantis į ES bei liberalizuojant prekybą, Lietuvos pieno pramonė susidūrė su paaštrėjusia konkurencija vidaus ir tarptautinėje rinkoje. Todėl pieno pramonės įmonės tęsia 1998 – 2001 metais prasidėjusį įmonių konsolidacijos ir gamybos specializacijos procesą, kuris leidžia įmonėms mažinti surinkimo, perdirbimo ir pardavimo kaštus, gerinti produkcijos kokybę, asortimentą papildyti aukštesnės pridėtinės vertės gaminiais, daugiau lėšų skirti rinkodarai, naujų produktų kūrimui.

Mėsa . Prioritetinių žemės ūkio šakų tarpe bus ir mėsos gamyba. Prognozuojama, kad mėsos gamyba kasmet didės. 2015 metais bus pagaminta apie 346 tūkst. tonų mėsos (skerdienos), iš jos apie 225 tūkst. t kiaulienos, 75 t tūkst. t galvijienos, 45 tūkst. t paukštienos ir 0,9 tūkst. t avienos.

Mėsos suvartojimas padidės nuo 41 kg vienam gyventojui (be II kategorijos subproduktų) 2000 metais, iki 50 kg 2015 metais. Atsižvelgiant į mėsos vartojimo tradicijas ir išvystytų šalių rinkos plėtros tendencijas, prognozuojama, kad spartesniais tempais didės kiaulienos ir paukštienos vartojimas ir gamyba. Galvijienos vartojimas, kuris dabartiniu metu atitinka ES šalių vartojimo lygį, didės lėčiau .

Padidėjus kiaulienos ir paukštienos paklausai bei jų supirkimo kainoms, susidarys geros sąlygos jų plėtrai. Avienos gamyba bus skatinama nederlingų žemių regionuose. Galvijų auginimą skatins tiesioginės išmokos už mėsinių galvijų auginimą, o taip pat padidėjusios eksporto galimybės.
Didinant gyvulių augintojų ūkių konkurencingumą vidaus ir užsienio rinkose turi būti sudarytos sąlygos ūkių stambėjimui ir modernizavimui, gyvulių ir paukščių efektyvių auginimo technologijų diegimui. Gyvulių produktyvumas bus didinamas gerinant jų genofondą, importuojant produktyvių veislių sėklą, prieauglį bei kryžminant labai produktyvių užsienio veislių gyvulius su vietinėmis veislėmis. Subalansuoj.ant pašarų racionus, bus gaunamas didesnis mėsos prieaugis.

Gyvulių ir paukščių ūkių plėtra bus vykdoma atsižvelgiant į gyvūnų gerovę ir aplinkosaugą, įvertinant ES reikalavimus.

Valstybė skatins ir rems mėsos perdirbimo įmonių pertvarkymą pagal ES reikalavimus ir standartus. Valstybė rems mėsos sektorių:
• statant naujas gyvulių ir paukščių skerdyklas bei mėsos perdirbimo įmones, atitinkančias ES reikalavimus. Bus nutraukiama veikla įmonių, kurios šių reikalavimų neatitiks;
• remiant gyvybingų veikiančių įmonių restruktūrizavimą ir modernizavimą;
• įgyvendinant gyvūnų gerovės reikalavimus skerdyklose;
• įdiegiant rizikos veiksnių analizės ir svarbių valdymo taškų (RVASVT) sistemą skerdyklose ir mėsos perdirbimo įmonėse;
• gerinant skerdimo bei mėsos perdirbimo atliekų tvarkymą ir utilizavimą;
• įsisavinant naujas rinkas ir didinant mėsos bei jos produktų eksportą;
• kuriant visuomenės informavimo sistemą mėsos bei jos produktų saugos ir kontrolės klausimais bei atliekant mokslinius tyrimus.
Pirminėje mėsos gamybos grandyje didžiausia lėšų dalis bus skiriama augintojų ūkių restruktūrizavimui ir modernizavimui bei tiesioginėms išmokoms už galvijus. Gyvulių ir paukščių perdirbimo sektoriuje – skerdyklų bei mėsos perdirbimo įmonių statybai ir esamų įmonių modernizavimui.
Kalbant apie prognozes norėčiau pateikti paukštienos gamybos, suvartojimo ir pertekliaus prognozes ES (12 lentelė).

12 lentelė. Paukštienos gamybos, suvartojimo ir pertekliaus prognozės, ES, mln. t.

Gamyba Suvartojimas Perteklius rinkoje

2002 2006 2010 Lyginant su D2 2002 2006 2010 Lyginant su D2 2002 2006 2010 Lyginant su D2
ES-15 9,1 9,0 9,2 8,6 9,3 9,7 0,5 -0,3 -0,6
VK-10 1,7 2,3 2,7 1,4 1,3 1,8 0,4 0,9 0,9
ES-25 10,8 11,2 11,9 +0,1% 9,9 10,6 11,5 +0,1% 0,9 0,6 0,4 0
Pastaba: VK-valstybės kandidatės. D2-nuokrypis nuo darbotvarkės 2002, t.y. pokytis % nuo veiksmų plano, jeigu praėjusiais metais nebūtų įvykdyta reforma. Šaltinis [7]IŠVADOS
Gyvulių auginimas – Lietuvos kaimo tradicija. Tai specifinis verslas, reikalaujantis atitinkamo pasiruošimo, išsilavinimo, profesinių žinių ir įgūdžių. Mėsos gamybos dalis bendrosios žemės ūkio produkcijos vertėje 2002 metais sudarė 21 procentą. Gyvulių auginimu mėsai užimta apie 17,4 tūkstančiai sąlyginių darbuotojų (dešimtadalis visų kaimo darbuotojų).

Daugeliui Lietuvos žemės ūkio subjektų pienininkystė yra vienintelė prekinė šaka. Pieno ūkis ir ateityje išliks prioritetine žemės ūkio šaka. Į vidaus ir užsienio rinką orientuotas, konkurencingas pieno ūkis gamintojams užtikrins darbo vietas ir pajamas, o vartotojams – geros kokybės pieno produktus.
Prioritetinių žemės ūkio šakų tarpe bus ir mėsos gamyba. Prognozuojama, kad mėsos gamyba kasmet didės. 2015 metais bus pagaminta apie 346 tūkst. tonų mėsos (skerdienos), iš jos apie 225 tūkst. t kiaulienos, 75 t tūkst. t galvijienos, 45 tūkst. t paukštienos ir 0,9 tūkst. t avienos.
Atlikus šį darbą galima daryti tokias išvadas:
1. Pienas užima net 22 proc. bendroje žemės ūkio produkcijos struktūroje.
2. Statistiniai duomenys rodo, kad gyvulių ir paukščių skaičius pradedant nuo 2001 metų tik didėja.
3. Gyvulių ir paukščių produktyvumas kasmet didėja.
4. Gyvulininkystės produkcijos eksportas ir importas didėja. Kalbant apie kainas galima sakyti, jog jos keičiasi nežymiai tai į vieną pusę, tai į kitą.
5. Kalbant apie įmonių ekonominius rodiklius, matoma, kad iš visų gyvulininkystės šakų produkcijos gaunamas pelnas, išskyrus, galvijus.LITERATŪRA
1. Aniulienė E.B. Paukštininkystė. – Vilnius – LR žemės ūkio ministerija: mokymo metodikos centras, 1996. – 182 p.
2. Bendikas P., Gaidžiūnienė N., Jeninas E. ir kt. Gyvulininkystės pagrindai. – Vilnius: Presvika, 1998. – 363 p.
3. Jukna Č. Galvijininkystė. – Vilnius: Egalda, 1998. – 341 p.
4. Lietuvos statistikos metraštis. 2003. Statistikos rinkinys / Lietuvos statistikos departamentas. – Vilnius, 2003.
5. Lietuvos žemės ūkis: ekonominė apžvalga 2003 m. – Vilnius: Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas, 2004.
6. Lietuvos žemės ūkis 2003 / Lietuvos statistikos departamentas. – Vilnius, 2004.
7. Rinka / Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų rinkos informacinės sistemos statistinis leidinys. Nr. 6, 2004.
8. Rinkotyra: žemės ūkio ir maisto produktai / Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas. – Vilnius.- Nr. 4, 2004.
9. Visuotinė lietuvių enciklopedija. IV tomas. – Vilnius: mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. – 831 p.
10. Žemės ūkio enciklopedija. I tomas. – Vilnius: mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1998. – 699 p.
11. www.std.lt/web/main.php?parent=231.

Leave a Comment