Žemdirbystė

Žemės ūkio gamybos savitumai, apimtys, reikšmė
Augalų augimui yra reikalinga energija. Jie tą energiją įsisavina iš Saulės. Kiti gyvi organizmai naudojasi augalų sukaupta Saulės energija. Manoma, kad apie 25% augalų pagamintos organinės masės tenka žmogaus maistui, likusi dalis tenka gyvuliams ir mikroorganizmams.
Augalų augimo sąlygos
Normaliai augti ir derėti augalai gali tik tam tikromis sąlygomis. Būtinos augalui augti sąlygos yra vadinamos vegetacijos faktoriais (augimo veiksniais). Svarbiausi vegetacijos faktoriai yra šviesa, šiluma, vanduo, oras ir maisto medžiagos (jos būna ištirpusios dirvožemio vandenyje arba įeina į oro suudėtį). Jei kurio nors vieno iš tų faktorių nebūna, augalas negali augti, nes vienas faktorius neatstoja kito (pvz., vanduo – maisto medžiagų arba šviesa – šilumos).
Šviesa
Šviesa yra vienas iš svarbiausių augalų vegetacijos faktorių. Ji būtina organinių medžiagų (krakmolo, cukraus, baltymų ir riebalų) gamybai. Be šviesos augalų lapai būtų bespalviai. Žaliai lapus nudažo pigmentas chlorofilas, o jis pasigamina tik šviesoje. Kadangi chlorofilas sugeria raudonuosius ir geltonuosius saulės spindulius (jų reikia organinei medžiagai kurti), o žalius atspindi, tai lapai ir atrodo žali.
Fotosintezė vyksta dienos švviesoje, nuo saulės patekėjimo iki laidos. Karštomis vasaros dienomis, kai augalų lapai apvysta, fotosintezės procesas sulėtėja arba ir visai sustoja.
Pagrindinis šviesos šaltinis yra saulė.
Šiluma
Šiluma augalui yra ne mažiau svarbi, kaip šviesa. Jos reikia sėkloms sudygti ir augalams augti bei vy

ystytis. Be to, šiluma būtina normaliai dirvos mikroorganizmų veiklai.
Svarbiausias šilumos šaltinis yra saulės energija. Nors didelė šios energijos dalis, atsispindėjusi nuo žemės paviršiaus ir debesų, grįžta atgal į visatą, bet nemaža šilumos sugeria atmosfera ir žemės paviršius.
Pavasarį šaltoje dirvoje pasėtos augalų sėklos ilgai nesudygsta. Be to, jos dažnai nukenčia ir nuo dirvoje esančių pelėsių. Įvairių augalų sėklos gali sudygti tik tam tikroje temperatūroje. Žinant sėklų dygimo temperatūrą, galima parinkti tinkamiausią sėjos laiką. Paprastai jis nesutampa su tuo laikotarpiu, kai dirva įšyla iki optimalios sėklų dygimo temperatūros, nes optimali temperatūra yra gana aukšta (žiemkenčiams – 12–16º C, vasarojui – 18–25º C).
Vanduo
Svarbiausias augalų vandens šaltinis yra krituliai. Į atmosferą vandens garai patenka iš vandenynų, jūrų, upių, ežerų, taip pat iš augalijos. Atmosferoje jie kondensuojasi ir grįžta į žemę rasos, liietaus, sniego arba ledo pavidalu.
Mūsų šalyje kasmet iškrinta apie 500–600 mm kritulių. Per metus šis kritulių kiekis pasiskirsto nevienodai: daugiausia jų iškrinta liepos – rugpjūčio mėnesiais, mažiausiai – vasario ir kovo.
Dalis ant dirvos patekusių kritulių įsisunkia gilyn dirvožemio poromis (tarpeliais), o dalis nuteka ir išgaruoja.
Dirvožemyje būna kelių rūšių vanduo: vandens garai, higroskopinis, plėvelinis, kapiliarinis, gravitacinis vanduo ir ledas.
Vanduo augalui yra labai svarbus: jame ištirpsta įvairios dirvoje esančios mineralinės druskos, jis padeda išbrinkti ir sudygti sėkloms, augalų ląstelėse palaiko turgorą, apsaugo augalą nuo pe
erkaitimo, taip pat dalyvauja fotosintezėje.
Vanduo padeda sėkloms dirvoje išbrinkti
Nors vandens augale yra daug – 75–90% jo svorio, bet jis tik mažą jo dalį (apie 0,2%) eikvoja savo organizmui formuoti, o visą kitą išgarina lapais. Vandens garavimas pro lapų žioteles vadinamas transpiracija. Vykstant transpiracijai, augalų temperatūra kinta – taip jie apsisaugo nuo perkaitimo.
Dirvožemio oras
Struktūriniame dirvožemyje oro sudėtis mažai kuo skiriasi nuo atmosferos oro. Dirvožemio ore būna daugiau anglies dioksido (neretai ir azoto, nes jo junginių atsiranda, pūvant augalų liekanoms) ir mažiau deguonies.
Dirvoje esantį deguonį eikvoja dygstančios sėklos, augalų šaknys, dirvožemio bakterijos grybai. Sunaudoję deguonį, augalai ir mikroorganizmai išskiria CO2, kurio perteklius dirvoje yra kenksmingas.
Kiek dirvožemyje esti oro, priklauso nuo daugelio sąlygų: nuo dirvožemio mechaninės sudėties, struktūros, temperatūros, drėgmės ir kt. Dirvožemyje oras esti tarpeliuose tarp trupinėlių ir trupinėliuose.
Smėlio dirvose orui cirkuliuoti sąlygos geresnės, kaip molingose. Nedrenuotose dirvose (ypač kur sėsliau) orą išstumia vanduo, todėl jose augalams dažnai stinga deguonies. Tokias dirvas reikia sausinti, rudenį giliai arti, o pavasarį naikinti susidarančią jų paviršiuje plutą.

Augalų maisto medžiagos
Svarbiausi augalų maisto elementai yra anglis, deguonis, azotas, vandenilis, fosforas, kalis, natris, kalcis, siera, magnis, geležis, boras, varis, molibdenas. Deguonis, azotas ir vandenilis vadinami organogeniniais elementais, nes, sudeginus augalą, išlekia į orą, o likusieji – peleniniais, nes jungiasi su deguonimi ir oksidų pavidalu li

ieka sudegintų augalų pelenuose. Vienų maisto elementų augalams reikia labai daug, o kitų – visai mažai, bet jeigu bent vieno iš jų trūksta, augalas skursta ir negali normaliai augti.
Sausoje augalo medžiagoje yra apie 45 anglies, 42 deguonies, 6,5 vandenilio, 1,5 azoto ir 5 pelenų. Anglį ir deguonį augalas ima lapais iš oro ir šaknimis iš žemės, o vandenilį – šaknimis iš dirvos vandens. Šių maisto medžiagų augalams netrūksta, nes ore ir vandenyje jų yra pakankamai.
Azoto ir pelenų elementų augale yra nedaug, bet jie yra labai svarbūs: be šių elementų negalėtų susidaryti augalo baltymai, angliavandeniai ir kitos medžiagos. Kai augalams trūksta azoto, lapai pasidaro šviesūs, augalai prastai auga, varpiniai javai silpnai krūmijasi.
Augalų vegetacijos faktorių reguliavimas ir Debeneko kubilėlis
Augalai geriausiai tarpsta ir gausiausiai dera, kai visų vegetacijos faktorių kiekis būna optimalus. Jeigu kuris iš tų faktorių yra mažesnis už optimalų, derliu priklauso tik nuo jo. Šį dėsningumą pirmasis atskleidė vokiečių chemikas J. Libigas, todėl jis vadinamas Libigo minimumo dėsniu. Kaip derlius priklauso nuo mažiausio faktoriaus, gražiai iliustruoja vadinamasis Dobeneko kubilėlis, ant kurio šulų yra surašytos augalui būtinos maisto medžiagos ir kiti faktoriai. Kubilėlio šuleliai yra nevienodo aukščio, ir faktiškai derlius priklauso nuo ta faktoriaus, kurį pavaizduoja žemiausias šulelis. Pavyzdžiui, kai dirvoje trūksta azoto, augalai negali visiškai pasinaudoti kitais faktoriais, nors ji
ie būtų ir optimalūs. Padidinus azoto kiekį, derlių ima riboti kitas mažiausias faktorius (pvz., drėgmės arba fosforo trūkumas). Taigi kiekvienu konkrečiu atveju labai svarbu žinoti tą mažiausią faktorių, nuo kurio priklauso įvairių žemės ūkio kultūrų derlius. Tačiau minimumo dėsnis ne absoliutus. Kai yra daugiau kitų optimalių faktorių, augalai mažiau priklauso nuo minimalaus faktoriaus.
Didelį augalų derlių galima nuimti tik tada, kai jie auga optimaliomis sąlygomis. Bet tokių sąlygų praktiškai niekada nebūna, todėl augalų vegetacijos faktorius reikia reguliuoti. Ne visi jie vienodai lengvai reguliuojami. Nors vieni augalų vegetacijos faktoriai ir neatstoja kitų, bet žemdirbystės praktikoje vienodai rūpintis jais visais ir netenka. Kartais reikia daugiau rūpintis kuriuo nors vienu, o kartai – kitu faktoriumi, žiūrint, kokios yra dirvos, klimatas ir biologinės augalų savybės. Pavyzdžiui, jauriniuose dirvožemiuose dažniausiai trūksta maisto medžiagų, šlapiose dirvose derlius nukenčia nuo drėgmės pertekliaus, smėlėtose žemėse – nuo jos trūkumo ir t. t.
Šviesa daugiausia reguliuojama, parenkant optimalų augalų tankumą. Be to, vieni augalai geriau dera pietiniuose kalvų šlaituose, kiti, ne tokie reiklūs šviesai, neblogai auga ir silpniau apšviestuose šiauriniuose.
Šiluma lengviausiai reguliuojama šiltnamiuose ir inspektuose. Lauke ji priklauso nuo daugelio agrotechnikos priemonių. Svarbiausios iš jų – daržovių mulčiavimas, dirvos paviršių padengiant durpių sluoksniu, užuovėjinių užtvarų sudarymas soduose, dūmų uždangos per pavasarines šalnas, geros dirvos struktūros sudarymas bei palaikymas žemės dirbimu ir dirvų sausinimas.
Dirvos drėgmė reguliuojama agrotechninėmis ir melioracinėmis priemonėmis. Drėgmės reguliavimo svarbiausios agrotechninės priemonės – tinkama sėjomaina, atitinkamas dirvos dirbimas ir tręšimas, sėja nustatytu laiku ir piktžolių naikinimas, o melioracinės – dirvų sausinimas ir lietinimas, tvenkinių įrengimas ir želdinių išsaugojimas.
Kaip dirvožemis aprūpinamas oru, labiausiai priklauso nuo šlapių žemių sausinimo, dirvos dirbimo ir pasėlių priežiūros darbų komplekso.
Maisto medžiagos labiausiai reguliuojamos, tręšiant dirvas organinėmis bei mineralinėmis trąšomis ir kalkinant. Be to, augalų aprūpinimas maisto medžiagomis priklauso ir nuo žemės dirbimo, piktžolių naikinimo, tinkamų sąlygų sudarymo dirvos mikroorganizmams.
Sėkmingai reguliuoti augalų vegetacijos faktorius galima tik gerai žinant vietos sąlygas ir auginamų kultūrų biologines savybes.
Žemės dirbimo uždaviniai
Žemės dirbimas – dirvožemio paviršinio sluoksnio apvertimas, maišymas, purenimas, suslėgimas siekiant sudaryti augalams tinkamą poringumą, atstatyti kitas naudingas fizikines ir biologines savybes, kurių jis netenka augant augalams, veikiant atmosferos reiškiniams bei Žemės traukos jėgai.
Įdirbti molio, priemolio ir priesmėlio dirvožemiai per laiką susislegia, sukietėja. Tokioje dirvoje negalima gerai pasėti bei atlikti pasėlių priežiūros darbų.
Kietoje dirvoje mažai oro, dėl to, sulėtėjus aerobinių bakterijų veiklai, blogai ardoma organinė medžiaga ir mažai pagaminama augalams maisto medžiagų.
Dirbant žemę, galima reguliuoti drėgmę, pavyzdžiui, užėjus sausroms, laiku nuakėta dirva ne taip išdžiūsta.
Pagrindiniai žemės dirbimo tikslai yra šie: 1) mechaniškai supurenti paviršinį dirvos sluoksnį negadinant jo struktūros, 2) įterpti trąšas ir augalų liekanas, 3) sunaikinti piktžoles, augalų ligas ir kenkėjus, 4) reguliuoti dirvožemio drėgmės bei oro režimą ir sudaryti tinkamas sąlygas mikroorganizmams, 5) išlyginti dirvos paviršių, 6) taikyti antierozines priemones.
Sunkių ir lengvų žemių dirbimas šiek tiek skiriasi. Sunkios dirvos greit supuola, praranda poringumą, pasidaro kietos ir rišlios, jose pablogėja vandens bei oro režimas. Lengvose dirvose šios blogos savybės beveik nepasireiškia, ir jų nereikia taip dažnai purenti.
Atsižvelgiant į dirvos fizikines (mechaninę sudėtį, struktūrą) ir fizikines-mechanines savybes (lipnumą, kietumą, rišlumą), sprendžiama, kaip žemę lengviau ir geriau įdirbti, kokiomis mašinomis dirbti ir kaip jų darbą patobulinti.
Pagrindinė (rudeninė) žemės dirbimo sistema
Pagrindinei (rudeninei) žemės dirbimo sistemai priklauso žemės dirbimas nuo kultūrinių augalų nuėmimo iki šalnų. Žemė dirbama, atsižvelgiant į tai, kurios kultūros augo anksčiau (javai, linai, dobilai ar kaupiamieji). Vadinasi, rudenį reikia dirbti ražienas (dirvas, kuriose augo vasarojus ar žiemkenčiai), velėnines dirvas (po dobilų ir kitų daugiamečių žolių) ir dirvas po kaupiamųjų bei linų.
Pagrindinės (rudeninės) žemės dirbimo sistemos darbai
Ražienų skutimas
Nuėmus žieminius ar vasarinius javus, lieka ražienos (kartu su šaknimis jos sudaro maždaug ketvirtadalį orasausės augalų masės). Per vasarą žemė gerokai supuola, o be javų dirva greit džiūsta, todėl ražienas reikia skusti tuoj pat – paskui kombainą.
Skutant ražienas, augalų liekanos sumaišomos su žemėmis (joms perpuvus, pagausėja maisto medžiagų dirvoje), supurenamas viršutinis dirvos sluoksnis ir įleidžiama daugiau oro. Be to, skutikai pakerta ir gerokai susilpnina šakniastiebines bei šakniaatžalines piktžoles (varputį, usnis, pienes ir kt.) ir iškelia į paviršių trumpaamžių piktžolių (garstukų, balandų, svėrių, žliūgių ir kt.) sėklas. Nemaža tų piktžolių sėklų sudygsta, ir ariant rudenį dirvas, jos sunaikinamos.

Kai dirvoje yra daug daugiamečių piktžolių, ražienas reikėtų skusti du kartus: tik ką nuvalius javus – 5–6 cm, o po 1–2 savaičių – 10–12 cm gyliu. Pakirtus tokiame gylyje vegetatyvinius organus, piktžolės auga silpniau.
Ražienų skutimo įtaka kitais metais auginamos kultūros derliui labai priklauso nuo dirvos mechaninės sudėties ir drėgmės. Sunkesnėse dirvose ražienas skusti naudingiau, kaip lengvesnėse.
Lengvose dirvose nuo ražienų skutimo derlius ne visada didėja (ypač pirmais metais), bet mažėja varpučio, todėl varputėtas lengvas dirvas irgi galima skusti.
Lengvo ir sunkaus priemolio dirvose ražienas geriau skusti 1–3 dienos po derliaus nuėmimo. Skutant vėliau, derlius kiek sumažėja, bet kai dirvos būna labai piktžolėtos arba kai ražienos lieka labai aukštos, tai, jas nuskutus, rudeninio arimo kokybė būna geresnė.
Rudeninis arimas
Tai pagrindinis rudeninės žemės dirbimo sistemos darbas. Svarbiausias jo tikslas apversti ir supurenti ariamąjį dirvos sluoksnį ir tuo sudaryti geras sąlygas augalams augti. Be to, ariant sunaikinami po skutimo sudygusių piktžolių daigai, užverčiami vegetatyvinių piktžolių organai ir skatinama dygti naujas piktžoles (daugelis jų žūva, užėjus šalčiams).
Mūsų klimato sąlygomis rudenį geriausia laikytis tokios arimo eilės: iki rugsėjo vidurio suarti visas neskustas, sunkesnes ir linkusias užmirkti dirvas. Antroje rugsėjo pusėje reikėtų arti visas nuskustas dirvas, o iki spalio vidurio – lengvesnes ir po kaupiamųjų. Jei normalus ruduo, arti vėliau neverta, bet kai ruduo vėlyvas, ne perdaug šlapias, dirvas geriau suarti iš rudens, negu palikti neartas.
Priešsėjinė žemės dirbimo sistema
Priešsėjinės žemės dirbimo sistemos tikslas – supurenti paviršinį dirvos sluoksnį, taupyti drėgmę įterpimo gylyje, naikinti piktžoles, įterpti mineralines trąšas, žodžiu, sudaryti geras sąlygas kultūriniams augalams sudygti ir augti.
Priešsėjinė žemės dirbimo sistema – žiūrint, kas bus sėjama (vasariniai ar žieminiai javai) – yra dvejopa: 1) pavasarinė žemės dirbimo sistema, 2) pūdymų žemės dirbimo sistema.
Pavasarinė žemės dirbimo sistema
Tik ką suartos rudenį dirvos būna purios, bet dėl kritulių ir kitų veiksnių dirvos tankumas ilgainiui didėja (ypač sunkesnių dirvų). Ruošiant pavasarį dirvas sėjai, kartais įvairių markių traktoriai ta pačia vieta važiuoja 5–7 kartus, o įvairūs padargai – 12–13 kartų. Dėl to dirva gerokai suspaudžiama. Labiausiai ji nukenčia nuo ratinio traktoriaus ratų.
Dirvų ruošimas vasarinių kultūrų sėjai priklauso nuo daugelio veiksnių: dirvos drėgmės, sėjamos kultūros biologinių savybių ir, svarbiausia, nuo darbo organizavimo ir turimos technikos.
Kiekviena kultūra geriausiai auga ir vystosi atitinkamo tankumo dirvoje. Miežiai, pašarinės pupos, runkeliai, bulvės geriau dera puresnėse dirvose. Avižos gali augti labiau suspaustose dirvose, – tik svarbu, kad nestigtų drėgmės. Pernelyg suspaustoje dirvoje derlius paprastai būna mažesnis.
Pavasarinę dirvų dirbimo sistemą sudaro dirvų lyginimas, akėjimas, kultivavimas kartu nuakėjant ir volavimas. Pavasarį vienaip dirvos ruošiamos ankstyvosioms kultūroms ir kiek kitaip vėlyvosioms.
Dirvų ruošimas ankstyvųjų kultūrų sėjai. Pavasariniam dirbimui dirva būna “pribrendusi”, kai suspaustos rankoje ir numestos žemės lengvai subyra. Jei dirva veliasi ant padargų, reikia kiek palaukti, kol pradžius. Labiausiai dirvos džiūsta šiltomis ir vėjuotomis dienomis. Priesmėlio ir priemolio dirvos džiūsta ilgiau, o molio – greičiau. Ruošiant dirvą sėjai, labai svarbu išsaugoti drėgmę sėklų įterpimo gylyje. Ypač daug drėgmės reikia avižoms dygti, todėl dirvą pavasarį joms reikia purenti mažiau, kaip miežiams.
Ankstyvųjų kultūrų derlius labiau priklauso ne nuo dirvos paruošimo, o nuo sėjos laiko.
Miežių ir avižų derlius priklauso ir nuo jų sėklų įterpimo gylio. Normalus šių kultūrų sėklų įterpimo gylis yra 3–5 cm, todėl giliai kultivuoti dirvų pavasarį joms nereikia: giliau sukultivuota dirva greit perdžiūsta, ir ima trūkti drėgmės sėkloms dygti. Be to, į labai purią dirvą sėklos per giliai įterpiamos ir todėl ilgiau ir blogiau dygsta. Dėl to ir derlius būna mažesnis.
Kai miežiai sėjami po kaupiamųjų, pradžiūvusi dirva pavasarį iš karto sekliai (5–8 cm gyliu) kultivuojama, akėjama, paskui tuoj sėjama. Lengvesnes dirvas sėjai galima paruošti tik akėčiomis. Tačiau piktžolėtas dirvas pavasarį tenka ir daugiau kartų, ir giliau kultivuoti.
Žemės ūkio padargų agregavimas, ruošiant dirvas sėjai. Vasarinių javų sėjai dirvos dažniausiai kultivuojamos, akėjamos, o po sėjos privoluojamos. Atskirai šie darbai atliekami nesparčiai, traktorių traukiamoji jėga ne visiškai panaudojama, todėl esti daugiau išlaidų, o dirva, daug kartų važinėjant, per daug suspaudžiama. Dėl to dabar ieškoma būdų, kaip supaprastinti žemės dirbimo technologiją – sumažinti darbų skaičių, vienu traktoriaus važiavimu atlikti kelis darbus.
Dirvų ruošimas vėlyvosioms kultūroms. Pavasarį svarbu išsaugoti dirvoje drėgmę ir iki sėjos sunaikinti kuo daugiau piktžolių. Dėl to pirmieji pavasario darbai pradedami maždaug tuo pat laiku, kaip ir ankstyvųjų kultūrų laukuose, tik dirvos daugiau kartų kultivuojamos ir akėjamos.
Pūdymų žemės dirbimo sistema
Mūsų šalyje žiemkenčiai (rugiai ir kviečiai) dažniausiai sėjami į pūdymus ir dobilienas. Pūdymas yra toks sėjomainos laukas, kuris ruošiamas žiemkenčių sėjai ir kuriame geriausia atlikti kultivavimo darbus. Pūdymai skirstomi į juoduosius, užimtuosius ir sideralinius.
Juoduoju pūdymu vadinamas sėjomainos laukas, kuriame nuo vasarojaus nuėmimo iki žiemkenčių sėjos neauginama jokių augalų. Toks laukas dažniausiai paliekamas po piktžolėto vasarojaus.
Užimtuoju pūdymu vadinamas sėjomainos laukas, į kurį sėjamos anksti, 3–4 savaitės prieš žiemkenčių sėją, nuimamos kultūros. Pūdymas gali būti užimtas vikių ir avižų mišinių, kukurūzais, ankstyvosiomis bulvėmis, žirniais, dobilais ir kai kuriomis kitomis kultūromis. Lengvesnėse žemėse į pūdymą sėjamas avižų ir peliuškų mišinys, pašariniai lubinai, kukurūzai, sodinamos ankstyvosios bulvės.
Sideralinis pūdymas dažniausiai apsėjamas lubinais, jie užariami žaliajai trąšai. Kartais jų žalioji masė nuganoma, o užariamos tik ražienos.
Juodojo pūdymo ruošimas žiemkenčių sėjai. Svarbiausias juodojo pūdymo uždavinys – sunaikinti armenyje piktžolių sėklas ir vegetatyvinius organus, sukultūrinti dirvą.
Juodasis pūdymas ariamas tris kartus: nuėmus rudenį javų derlių (gilusis rudens arimas), vasarą (birželio pabaigoje) ir 3–4 savaitės prieš žiemkenčių sėją (kartojimas).
Tik ką nuėmus javus, 8–12 cm gyliu ariamos ražienos. Iki giliojo arimo dar pridygsta nemažai piktžolių. Po 2–3 savaičių dirva giliai (22–25 cm) suariama. Žiemai arimas paliekamas grubus (neakėtas ir nekultivuotas).
Anksti pavasarį pradžiūvusi dirva akėjama arba kultivuojama (kartu suakėjant). Birželio pabaigoje į pūdymą vežamas (gerai perpuvęs) mėšlas. Iškratytas mėšlas tuoj pat užariamas, kad neišgaruotų amoniakas. Sunkesnėse dirvose mėšlas apariamas negiliai (12–15 cm), nes sekliai įterptas jis gauna daugiau šilumos ir drėgmės, todėl greičiau mineralizuojasi.
Trečią kartą pūdymas ariamas (kartojamas) 3–4 savaitės prieš žiemkenčių sėją. Ariama visu gyliu (22–25 cm) plūgu be priešplūgių. Taip ariant, perpuvęs mėšlas pasisklaido po visą armenį, ir pasėti žiemkenčiai dar rudenį gali naudoti jo maisto medžiagas.
Dirbant pūdymą, stengiamasi sunaikinti kuo daugiau piktžolių. Todėl, tik pradėjus joms želti, pūdymas tarp vieno ir kito arimo kultivuojamas ir akėjamas.
Labai piktžolėtose dirvose, kur auga daug šakniastiebinių ir šakniaatžalinių piktžolių (varpučio, šalpusnio, usnių arba pienių), radikaliausia agrotechnikos priemonė piktžolėms naikinti – sluoksninis juodojo pūdymo dirbimas. Sluoksninis pūdymas dirbamas taip. Rudenį dirva giliai suariama, anksti pavasarį arimas suakėjamas. Pradėjus dygti žolėms, dirva nuskutama 6–7 cm gyliu verstuviniu skutiku. Paskui kas dvi trys savaitės pūdymas ariamas po kelis cm vis giliau.
Dirbant pūdymą sluoksniškai, daug piktžolių sėklų ir vegetatyvinių pumpurų sunaikinama visame armenyje, nes į paviršių išverčiamos vis naujas dirvos sluoksnis. Sluoksniškai dirbti ypač naudinga vidutinio sunkumo ir sunkias dirvas.
Užimtojo pūdymo ruošimas žiemkenčių sėjai. Užimtajam pūdymui skirta dirva pradedama ruošti iš rudens – nuskutamos prieš tai augusių kultūrų ražienos ir vėliau giliai suariama. Pavasarį ji kultivuojama, akėjama ir sėjamas vikių ir avižų mišinys, kukurūzai, žirniai arba sodinamos ankstyvosios bulvės.
Vikių ir avižų mišinio geriausia sėklos norma – 250 kg/ha. Tankiau pasėtas mišinys geriau stelbia piktžoles.
Daugiausia žaliosios masės gaunama, kai mišinys pasėjamas balandžio pabaigoje–gegužės pradžioje. Per vasarą vikių ir avižų mišinys sėjamas 2–3 kartus.
Vikių ir avižų mišinys nupjaunamas, vikiams peržydėjus, ankščių susidarymo pradžioje: tuo metu gaunama daugiau ir žaliosios masės, ir virškinamųjų proteinų. Vėliau mišinys pagula, ir jį sunku nupjauti.
Vikius nupjovus arba dalį jų nuganius, kad neperdžiūtų, dirvą reikia tuoj pat nuskusti. Palaikius vikieną 2–3 savaites neartą, rugių derlius esti mažesnis. Kai mišinys skiriamas šienui, nupjauta apvytinta masė kraunama ant žaginių (šie statomi nuskustoje vikienoje), o kai mišinys pjaunamas silosui, tai, išvežus žaliąją masę, tuoj pat skutama 8–12 cm gyliu. Juo sunkesnė dirva, tuo greičiau reikia ją skusti. Laiku nuskutus vikienas, liekanos intensyviai mineralizuojasi. Nuo vikienų skutimo žiemkenčių derlius padidėja apie 5 cnt/ha.
Piktžolėtą vikieną (ypač kai joje daug vegetatyviai plintančių piktžolių) geriausia skusti verstuviniais skutikais 10–12 cm gyliu, o nelabai piktžolėtą galima skusti lėkštiniais skutikais 7–8 cm gyliu.
Jeigu dirva prieš mišinio sėją nebuvo patręšta mėšlu, jį reikia išvežti prieš ražienų skutimą ir aparti 8–12 cm gyliu. Iki giliojo arimo (kartojimo) piktžolės naikinamos kultivatoriumi ir akėčiomis arba verstuviniais skutikais. Likus 3–4 savaitėms iki žiemkenčių sėjos, laukas giliai ariamas.
Kai vikių ir avižų mišinys naudojamas rugpjūčio mėnesį, skusti ražienoms nelieka laiko. Tokiu atveju, nupjovus mišinį, dirva iš karto giliai suariama plūgu su priešplūgiu. Žiemkenčių sėjai vikiena baigiama ruošti kultivatoriumi ir akėčiomis.
Kukurūzai pūdyme sėjami gegužės pabaigoje. Kai pūdyme nėra daugiamečių piktžolių, kukurūzus geriausia sėti 10–15 cm tarpueiliais po 80–100 kg/ha. Juos reikia prižiūrėti taip, kad lauke neprisiveistų piktžolių.
Kukurūzai pjaunami rugpjūčio viduryje, ir dirva tuoj pat ariama plūgu su priešplūgiais visu gyliu. Ariant be priešplūgių, dirvos paviršiuje lieka daug kukurūzų kotų, kurie vėliau trukdo sėti žiemkenčius. Iki sėjos suarta dirva kultivuojama ir akėjama pagal reikalą.
Žirniai pūdyme sėjami ankstyvųjų veislių, kad iki rugpjūčio pradžios spėtų subręsti. Juos nupjovus, dirva tręšiama mėšlu. Jeigu žirniai subręsta ir nupjaunami anksčiau, dirvą galima nuskusti verstuviniais skutikais, o vėliau suarti visu gyliu. Nespėjus nuskusti, iš karto ariama giliai plūgu su priešplūgiais.
Pūdyme auginamos ir ankstyvosios bulvės. Lengvose dirvose jas reikia nukasti ne vėliau kaip 2 savaitės, o sunkesnėse – 3–4 savaitės prieš žiemkenčių sėją. Nukasus bulves, lengvesnių dirvų arti nereikia: galima paruošti jas žiemkenčiams kultivatoriais ir akėčiomis. Sunkesnes dirvas po bulvių reikia suarti.
Sideralinio pūdymo ruošimas žiemkenčių sėjai. Sideralinis pūdymas laikomas lengvose žemėse, nes jose, maža maisto medžiagų. Pūdymas gali būti ir pusiau sideralinis: išauginta žalioji masė sušeriama arba susilosuojama, o užariamos tik ražienos. Perpuvusios lubinų šaknys kartu su gumbeliais dirvoje palieka iki 160 kg/ha azoto.
Sideralinis pūdymas dažniausiai paliekamas po vasarojaus. Rudenį, nuėmus vasarojų, pūdymui skirta dirva giliai suariama. Anksti pavasarį, kai tik pradžiūsta, ji nuakėjama. Lubinai (225 kg/ha) į pūdymą sėjami gegužės viduryje, todėl dirva prieš sėją pakartotinai akėjama. Į pūdymus sėjami siauralapiai (kartieji) arba geltonžiedžiai (saldieji) lubinai. Siauralapiai tinka užarti žaliajai trąšai, o geltonžiedžiai auginami žaliajai masei.
Lubinai pjaunami žaliajai masei arba užariami žaliajai trąšai, susiformavus ankštims, nes tuo laiku juose esti daugiausia organinių medžiagų. Smėlio dirvoje lubinus reikia užarti ne vėliau kaip 2 savaitės prieš žiemkenčių sėją. Kad būtų lengviau užarti, lubinai prieš arimą privoluojami. Be to, galima arti, pritaisius prie plūgo specialias grandines. Jos lubinus prilenkia prie žemės. Lubinai užariami sekliai, kad greičiau perpūtų.
Užarus lubinus, dirva prieš sėją įdirbama lėkštinėmis akėčiomis, nes kultivatorius lubinų stiebus gali išversti į paviršių. Dažniausiai dirva sėjai paruošiama vien akėčiomis. Prieš rugių sėją dirvą naudinga privoluoti.
Yra nustatyta, kad geriau apsimoka laikyti pusiau sideralinį pūdymą. Geltonžiedžius lubinus nupjovus žaliajam pašarui ir lubinienoje pasėjus rugius, o po jų auginant vasarojų, iš hektaro gaunama apie 2000 pašarinių vienetų daugiau, negu lubinus užarus žaliajai trąšai.
Žemės dirbimo būdai
Yra du žemės dirbimo būdai: gilusis ir paviršinis. Gilusis žemės dirbimo būdas – arimas. Paviršiniam žemės dirbimui priklauso dirvų skutimas, lėkščiavimas, kultivavimas, akėjimas, volavimas ir lyginimas.
Gilusis žemės dirbimas (arimas)
Arimas yra vienas iš svarbiausių žemės dirbimo būdų. Jo tikslas – apversti ir supurenti viršutinį (20–25 cm storio) dirvos sluoksnį ir kartu įterpti augusių augalų likučius (ražienas), organines bei mineralines trąšas, taip pat išversti į paviršių piktžolių sėklas bei šakniastiebius. Dirvos ariamos plūgais. Plūgai yra dviejų rūšių: verstuiniai ir beverstuviai. Mūsų šalyje ariama verstuviniais traktoriniais plūgais, kurie žemę verčia į dešinę pusę.
Verstuvinio plūgo pagrindinės darbinės dalys yra korpusas (jį sudaro noragas, verstuvas, pavaža ir stovas), diskinis peilis ir priešplūgis. Noragas velėną riekia iš apačios, diskinis peilis pjauna iš kairiojo šono, o verstuvas atriektą velėną trupina ir verčia į dešinę pusę. Priešplūgis yra panašus į plūgo korpusą, tik už jį mažesnis. Jis turi prie stovo pritvirtintą verstuvą ir noragą. Plūgų verstuvai gali būti cilindriniai, kultūriniai, pusiau sraigtiniai ir sraigtiniai.
Cilindriniai verstuvai naudojami, ariant lengvas dirvas. Velėną jie gerai sutrupina, tik blogai apverčia.
Sraigtiniai ir pusiau sraigtiniai verstuvai tinka pievoms arti. Velėna jais gerai apverčiama.
Plūgais ir kultūriniais verstuvais ariama dauguma dirvų. Jie gerai sutrupina ir apverčia armenį, nes viršutinė verstuvo dalis yra šiek tiek lenkta.
Dobilienose ir ražienose yra daug augalų šaknų, todėl arti jas plūgais be priešplūgių sunku. Kad plūgas tokias dirvas lengviau ir gražiau suartų, prieš kiekvieną jo korpusą pritvirtinami priešplūgiai. Jie riekia viršutinį (10–12 cm storio) dirvos sluoksnį. Priešplūgiu atriektas sluoksnis patenka į vagos dugną. Ariant su priešplūgiais, verstuvai verčia purią žemę ir ją gerai sutrupina.
Ariant be priešplūgių, viršutinis dirvos sluoksnis, kuriame yra daug piktžolių sėklų ir augalų liekanų, ne visada patenka į vagos dugną. Todėl taip suartose dirvose būna daugiau piktžolių.
Plūgo norago atpjauta žemės riekė slenka verstuvu aukštyn, slinkdama sutrumpa, apsiverčia ir gula ant priešplūgių atriekto dirvos sluoksnio. Prieš paskutinį plūgo korpusą yra įtaisytas diskinis peilis. Jis žemę rėžia vertikaliai, todėl vagos šonas pasidaro lygus ir plūgo ratukas rieda švaria vaga.
Mūsų šalyje dirvos ariamos traktoriniais daugiavagiais verstuviniais plūgais.
Yra ir beverstuvių plūgų. Jie tik supurena ariamąjį sluoksnį (40–50 cm gyliu). Tokiais plūgais dažniausiai ariami stepių zonos juodžemiai, kuriems stinga drėgmės.
Arimo greitis, gylis
Juo greičiau važiuoja traktorius, tuo žemės riekė greičiau slenka verstuvo paviršiumi ir geriau sutrupa. Kai arimo paviršius būna labai sutrupėjęs, tokia dirva, ypač sunkesnė, drėgname mūsų klimate per žiemą supuola, ir pavasarį ją kartais reikia net perarti. Daug mažiau supuola tokios dirvos, kurias ariant kiekvieno korpuso vaga gražiai išsiskiria. Vagos būna ryškios, kai ariama 4–6 km/val greičiu.
Arimo gylis priklauso nuo ariamojo sluoksnio storio, dirvos sukultūrinimo ir auginamos kultūros. Mūsų šalyje dirvų ariamasis sluoksnis yra labai nevienodo storio: vidutinio sunkumo ir sunkiose dirvose jis esti 22–25 cm, o lengvose – 18–20 cm. Ariant negalima išversti į paviršių nederlingos žemės sluoksnio, kuriame yra labai mažai dirvos mikroorganizmų ir maisto medžiagų, todėl sunkesnės dirvos paprastai ariamos 22–25 cm gyliu, kartais dar giliau, o lengvos – 18–20 cm gyliu.
Nedrenuotas ir blogos struktūros dirvas, kuriose mažai maisto medžiagų, reikia arti giliau (kiek leidžia armuo). Sukultūrintas dirvas, kurių ariamasis sluoksnis 25 cm, o podirvis laidus vandeniui, galima arti ir sekliau – iki 20 cm. Tačiau visą laiką ariant sekliau, prisiveisia piktžolių, todėl arimo gylį reikia kaitalioti: šakniavaisiams arti giliau, o javams – sekliau.
Armens gilinimas
Ariamojo sluoksnio iš karto pagilinti negalima. Tam reikia ir laiko, ir trąšų. Ariamąjį sluoksnį geriausia gilinti pūdyme, ariant paskutinį kartą prieš sėją (kartojant). Jeigu pūdymas buvo užsėtas lubinais arba birželio mėnesį patręštas mėšlu, jį galima suarti 2–3 cm giliau, kaip kad anksčiau.
Ariamąjį sluoksnį galima pagilinti ir sukeitus genetinius horizontus. Yra dirvų, kuriose po viršutiniu puveninguoju horizontu guli nederlingas jaurinis horizontas, o po juo yra derlingesnis, vadinamas iliuviniu. Tokios dirvos ariamos plantažiniais plūgais, trisluoksniu būdu: puveningasis sluoksnis apverčiamas ir lieka paviršiuje, o jaurinis sukeičiamas su iliuviniu. Sukeitus antrąjį horizontą su trečiuoju, javų derlius padidėja 10–12 cnt/ha.
Jei poarmeninis sluoksnis labai nederlingas (pvz., smėlis) arba nujaurėjęs, gilinti ariamojo sluoksnio iš viso neverta.
Arimo būdai
Mūsų šalyje dirvos yra labai įvairios, todėl ir arimo būdas parenkamas, atsižvelgiant į vietos sąlygas. Dirvos gali būti ariamos varsnomis, lysvėmis, figūriniu ir lygiu būdu.
Arimas varsnomis. Išlygintos ir derlingos dirvos dažniausiai ariamos varsnomis. Jos daromos nuo 50 iki 100 m pločio, žiūrint koks ariamo lauko ilgis, plūgo darbinis plotis ir traktoriaus markė.
Nusistačius varsnos plotį, reikia iš anksto numatyti, kokio pločio bus paliekamos skersinės (traktoriui apsisukti). Skersinių plotis daugiausia priklauso nuo plūgo (pakabinamasis ar prikabinamasis) ir nuo jo darbinio pločio. Kai ariama pakabinamaisiais plūgais, skersinės gali būti siauresnės, nes suktis su šiais plūgais reikia mažiau vietos. Kad tarp plūgo įleidimo (pradedant arti varsną) ir iškėlimo (sugrįžus atgal) būtų kuo mažiausias tarpas, reikia iš karto pažymėti skersinę, paskutiniu plūgo korpusu išverčiant seklią vagą. Ant išvartytos skersinės linijos traktorininkas turi pasižymėti sumetimų vietas. Varsnas galima arti po vieną ir pradėti iš karto po tris. Ariant po vieną varsną, pirmoje varsnoje iš pradžių pasižymima sumetimo vieta. Baigus arti pirmąją varsną, pasižymimas antrosios varsnos vidurys ir t. t. Galima iš karto pažymėti kelių varsnų sumetimų vietas. Varsnas ariant po vieną, dirvoje padaroma daug sumetimų ir išmetimų. Juos galima sumažinti, iš karto pradėjus arti po tris varsnas.
Kad sumetimas kuo mažiausiai išsiskirtų iš aplinkinių vagų, patariama juos daryti taip: 1) pusės vagos gylio, 2) atariant ir 3) išmetimo būdu.
Sumetimas pusės vagos gylio. Darant sumetimą šiuo būdu, plūgo korpusai sureguliuojami taip, kad pirmasis artų puse vagos gylio, paskutinis eitų visu gylio, o antras su trečiuoju užimtų tarpinę padėtį tarp pirmojo ir ketvirtojo. Pirmoji vaga taip ir ariama. Grįžtant atgal taip sureguliuotu plūgu pirmasis korpusas leidžiamas ta vieta, kur prieš tai jis vertė žemę. Šitaip darant sumetimą, pirmasis plūgo korpusas ataria išverstą ant dirvos paviršiaus žemę. Padarius sumetimą, visi plūgo korpusai nustatomi arti normaliu gyliu. Taip padarytas sumetimas būtų neaukštas, ir po juo nelieka nesuartos žemės.
Sumetimas ariant. Darant šį sumetimą, pirmasis plūgo korpusas pirmą barą šliaužia žemės paviršiumi, paskutinis aria visu gyliu, trečias eina sekliau už ketvirtąjį, o antrasis sekliau už trečiąjį. Grįžtant atgal, visi plūgo korpusai aria visu gyliu. Pirmasis korpusas eina vaga, kuria prieš tai ėjo trečiasis, ir žemę verčia ant ketvirtojo korpuso išverstos žemės, bet vagos visai neužpila. Pravažiavus trečią kartą sumetimas baigiamas.
Sumetimas išmetimo būdu. Darant sumetimą, plūgas sureguliuojamas taip, kad, ariant pirmą barą, tik paskutinis jo korpusas varytų apie 10 cm gylio vagą, o visi kiti korpusai šliaužtų dirvos paviršiumi. Prieš grįžtant atgal paskutinis korpusas nustatomas 2–4 cm giliau, kaip ariant pirmą kartą. Taip dviem važiavimais padaromas seklus išmetimas. Paskui visi plūgo korpusai nustatomi arti normaliu gyliu. Važiuojant trečia kartą, daromas sumetimas: pirmasis korpusas leidžiamas šalia išmestinės vagos ir žemę verčia ant jos. Dabar visi korpusai aria visu gyliu, ir pirmojo korpuso verčiama žemė užpila vagą, kurią buvo padaręs ketvirtasis korpusas, važiuojant antrą kartą. Sumetimas baigiamas ketvirtuoju važiavimu. Jis būna lygus, beveik nepastebimas.
Išmetimas. Tarp dviejų varsų reikia padaryti išmetimą. Išmetimo vietoje turi likti viena negili vaga. Paskutiniam važiavimui artojas žemės paprastai pasilieka vienu korpusu mažiau, negu visas plūgo darbinis plotis, todėl vienas korpusas eina tuščia vaga ir ją šiek tiek pagilina.
Važiuojant priešpaskutinį kartą, plūgą reikia taip sureguliuoti, kad paskutinis korpusas artų apie 16 cm gylio vagą, o pirmasis eitų normaliai. Važiuojant paskutinį kartą, užpakalinis korpusas pagilinamas 2–4 cm, kad artų 18–20 cm gyliu. Taip padarytas išmetimas būna negilus.
Kad arimas būtų lygus, be kauburių, kitais metais reikia arti taip, kad sumetimo vietoje būtų išmetimas, ir atvirkščiai.
Lysvinis arimas. Dažniausiai lysvėmis ariamos slėnio dirvos, kurių podirvis labai nelaidus. Lysvės esti daug siauresnės už varsnas. Jei ariama penkiavagiu plūgu, lysves patariama daryti 8,5 m pločio. Kaip ir ariant varsomis, neporinėse lysvėse čia daromi sumetimai, o porinėse – išmetimai. Prieš sėją visada ariama sumetimu. Daryti sumetimus du ir daugiau kartų tose pačiose vietose nepatartina, nes sumetimų vietos labai iškyla.
Lysvėmis suartas laukas turi siaurus rėžius, kurių šonai esti nuolaidūs, o vidurys kiek pakilęs, kad vanduo lengviau nutekėtų nuo dirvos. Lysvės ariamos išilgai nuolydžio. Iš lysvių vanduo surenkamas į tarplysvius, o jei suteka į griovius, pasėti javai tarplysviuose išmirksta, o lysvės išlieka.
Figūrinis (aplinkinis) arimas. Šiuo būdu ariamos kalvotos dirvos, kurių kampai nestatūs. Suarti kalvotas dirvas daug sunkiau, kaip lygias, nes jos dažniausiai yra netaisyklingos formos, nevienodos mechaninės sudėties ir pan. Kalvotose dirvose daug žalos padaro vandens erozija: lietaus ir polaidžio vanduo neša žemyn derlingą sluoksnį. Dėl erozijos arti tiesiai į kalvos viršūnę (ir nuo viršūnės į apačią) nepatariama, geriausia arti skersai šlaito. Arti pradedama nuo kalvos viršūnės. Pirmiausiai padaromas sumetimas, paskui pagal laikrodžio rodyklę ariama ratu iki šlaito papėdės. Jei viename sėjomainos lauke yra daug kalvų, tai kiekviena iš jų pradedama arti sumetimu, o tarp suartų kalvų likęs plotas suariamas išmetimu (važiuojant prieš laikrodžio rodyklę). Skersai šlaito suartos vagos daug geriau sulaiko vandens nešamą dirvožemį.
Kalvotas dirvas geriausia arti apverčiamaisiais plūgais: jie, važiuojant į vieną pusę, velėną verčia dešinėn, grįžtant, – kairėn. Nebūna jokių sumetimų ir išmetimų.
Lygusis arimas. Nusausintas ir lengvesnes dirvas geriausia arti ištisiniu būdu. Ariama apverčiamaisiais plūgais. Turėdami pusiau sraigtinius verstuvus, jie gerai apverčia žemę, jai arti pradedama nuo lauko pakraščio. Lauko gale traktorius apsisuka, o hidraulinis cilindras apverčia plūgą, todėl visos žemės verčiamos į tą pačią pusę. Suarta dirva būna lygi, be sumetimų ir išmetimų. Taip gali būti ariama ir soduose, ir daržuose.
Arimo laikas
Dirvos ne visą laiką būna vienodai drėgnos, todėl arimo kokybė labai priklauso nuo arimo laiko. Geriausia arti vidutinio drėgnumo dirvą: patekusi ant verstuvo, žemė geriau trupa. Drėgna žemė ant verstuvo netrupa ir nelūžta – ji linksta, o atverstoji jos pusė blizga. Perdžiūvusi dirva ariama taip pat ne visur lūžta.
Molio dirvos greit džiūsta, todėl geriausias jų arimo laikas būna trumpas ir reikia nuolat sekti, ar tokią dirvą jau galima arti. Vidutinio sunkumo dirvų arimo laikas yra ilgesnis, o lengvas dirvas rudenį galima arti bet kuriuo metu.
Paviršinis žemės dirbimas
Paviršinio žemės dirbimo tikslas – sunaikinti piktžoles ir paruošti nepiktžolėtą, purią ir lygią dirvą žemės ūkio kultūroms sėti. Tuo pačiu sudaromos sąlygos sparčiau ir geriau atlikti sėjos, pasėlių priežiūros ir derliaus nuėmimo darbus. Kiekvienas toks darbas turi tik jam būdingą paskirtį. Be to, vieno ar kito darbo pasirinkimas priklauso nuo auginamų augalų biologinių savybių, jų augimo agrotechnikos, klimato ir dirvos sąlygų.
Paviršinio žemės dirbimo darbai
Paviršinio žemės dirbimo darbai yra šie: ražienų skutimas, kultivavimas, akėjimas, volavimas, dirvų lyginimas, lėkščiavimas
Ražienų skutimas
Tai seklus ražienų dirvų arimas verstuviniais arba lėkštiniais skutikais. Paprastai skutamos ražienos ir dobilienos. Skutama 4–12 cm gyliu – žiūrint kokiu skutiku dirbama. Ražienų skutimo tikslas – taupyti dirvos drėgmę, pagerinti sąlygas dirvos mikroorganizmams veikti ir naikinti piktžoles. Be to, skutant galima įterpti gerai perpuvusias organines trąšas (mėšlą).
Nupjovus javus, viršutinis dirvos sluoksnis greit džiūsta, kietėja. Todėl ražienas reikia skusti nelaukiant, tik ką derlių nuėmus. Kai jos skutamos pavėluotai, dažnai dirbti sunku, paviršius prastai sutrupa, trūksta drėgmės dirvoje ir augalų likučiai iki žiemos nespėja perpūti.
Labai piktžolėtas dirvas geriau skusti verstuviniais skutikais.
Kultivavimas
Tai paviršinio (5–12 cm) suartos dirvos sluoksnio purenimas. Jo tikslas – supurenti supuolusią dirvą, įterpti mineralines trąšas ir sunaikinti sudygusias bei dygstančias piktžoles. Dirvos dažniausiai kultivuojamos prieš sėją. Ankstyvosioms kultūroms pavasarį jos kultivuojamos 1–2 kartus, o vėlyvosios – 3–4 kartus. Smėlio, taip pat sukultivuotų dirvų pavasarį iš viso dažniausiai nereikia kultivuoti – jas pakanka suakėti. Taip geriau išsaugoma drėgmė.
Ištisai dirvos kultivuojamos pakabinamais kultivatoriais.
Akėjimas
Tai seklesnis (3–6 cm) dirvos paviršiaus purenimas. Akėčios susmulkina viršutinį armens sluoksnį, naikina dygstančias piktžoles, sulaužo nuo lietaus susidariusią plutelę, įterpia trąšas, herbicidus ir daugiamečių žolių sėklas, išlygina dirvos paviršių ir sulaiko drėgmę. Žieminių ir vasarinių kultūrų sėjai dirvos paprastai baigiamos paruošti akėčiomis. Be to, akėčios yra nepamainomas pasėlių priežiūros padargas: jomis naikinamos vienmetės piktžolės, javų, bulvių, pupų, runkelių ir kitų kultūrų pasėliuose prieš sudygimą ir augalams sudygus. Lengvos dirvos sėjai dažniausiai paruošiamos tik akėčiomis.
Sunkios akėčios labiau tinka sunkioms, o vidutinio sunkumo ir lengvos – lengvesnėms dirvoms.
Volavimas
Jo tikslas – suspausti viršutinį dirvos sluoksnį, išlyginti paviršių, susmulkinti stambius grumstus ir įterpti smulkią sėklą. Dėl to voluojamos nesusigulėjusios sausos ir grumstuotos dirvos. Lygiose – privoluotose dirvose galima geriau atlikti pasėlių priežiūros darbus ir nuimti derlių kombainais. Todėl volas yra kitų padargų pagalbininkas. Jis pataiso blogai suartą ir sukultivuotą dirvą.
Sausoje ir nesuspaustoje dirvoje kultūrinių augalų sėkloms sudygti trūksta drėgmės: ji iš gilesnių dirvos sluoksnių negali pakilti iki sėklų, nes dirvos kapiliarai būna suardyti. Privoluotoje dirvoje vėl susidaro kapiliarai, ir drėgmė pasiekia augalų sėklas. Per ilgesnį lakią ji gali perdžiūti. Todėl privoluotą dirvą naudinga suakėti. Kultūrinių augalų ir piktžolių sėklos privoluotoje dirvoje sudygsta 2–3 dienomis anksčiau, kaip nevoluotoje.
Volai sutrupina ir dalį grumstų, likusių po kultivavimo ir akėjimo, o nesutrupintus įspaudžia į dirvą. Ten jie atidrėgsta, ir vėliau juos gali susmulkinti akėčios.
Dirvos voluojamos kelių tipų volais: lygiaisiais, žiediniais, žvaigždiniais ir spygliuotaisiais.
Dirvų lyginimas
Suartos dirvos dažnai būna nelygios. Nelygumų paprastai atsiranda dėl blogo arimo. Dėl to ir pasėliai būna nevienodi, išmetimuose dažnai mirksta. Tuo tarpu lygioje dirvoje galima pasėti tiesiomis eilėmis, o vienodžiau įterptos sėklos vienodžiau ir sudygsta.
Dirvos dažniausiai lyginamos pavasarį, prieš trąšų išbėrimą, o kartais ir rudenį, nuskutus ražienas.
Lėkščiavimas
Lėkštinės akėčios dirvą pjausto ir trupina. Jomis dirva įdirbama 10–12 cm gyliu. Purenimo gylis reguliuojamas keičiant lėkščių atakos kampą, masę ir trauklės kampą. Lėkštinės akėčios labiau tinka sunkioms dirvoms. Jomis gerai įdirbama dirva ir sutrupinami dideli grumstai, taip pat galima įterpti organines bei mineralines trąšas. Kai kur šiomis akėčiomis išlyginami arimų sumetimai ir išmetimai. Lėkštinėmis akėčiomis negalima ruošti sėjai varputėtų dirvų, nes supjaustytas varputis pasidaugina ir dar labiau užteršia dirvą bei pasėlius. Lyginant lėkštinių akėčių ir kultivatorių darbą, reikia pažymėti, kad jos labiau sutrupina, supurena dirvą, bet ir labiau ardo dirvos struktūrą.
Sėjomainų supratimas
Sėjomaina yra auginamų kultūrų išdėstymas ariamoje žemėje ir periodiškas jų kaitaliojimas. Sėjomainai skiriamas ariamosios žemės plotas suskirstomas kuo vienodesnio dydžio laukais. Kultūrų kaitaliojimas – tai vienų kultūrų auginimas po kitų tam tikra tvarka. Kultūros dažniausiai keičia vienos kitas kasmet, bet tam tikrais atvejais gali būti auginamos ir dvejus metus iš eilės. Tvarka, kuria kaitaliojamos kultūros, priklauso nuo rotacijos narių. Rotacija yra periodas, per kurį kiekviena kultūra pereina per visus sėjomainos laukus. Ją sudaro nariai, kurių skaičius paprastai sutampa su sėjomainos laukų skaičiumi.
Sėjomainos yra svarbios agrotechniniu ir ekonominiu atžvilgiu. Kultūrų kaitaliojimo tvarka laiduoja didžiausią kiekvienos kultūros derlių ir atsiliepia dirvos derlingumui. Įgyvendinus sėjomainas, laukuose sukuriama tam tikra tvarka, nuo kurios priklauso ne tik bendras lauko vaizdas, bet ir darbų organizavimas bei mechanizavimas. Sėjomainos priklauso ir nuo konkrečių, ir nuo bendrų sąlygų.
Pasėlių struktūra
Pasėlių struktūra yra auginamų kultūrų santykis procentais nuo ariamosios. Kultūrų kaitaliojimas turi derintis su pasėlių struktūra.
Sėjomainos laukai, žiūrint kuo jie užimami, skirstomi į 5 grupes: javų, kaupiamųjų, daugiamečių ir vienmečių žolių, pūdymo. Javai būna varpiniai ir ankštiniai, žieminiai ir vasariniai. Kaupiamiesiems priklauso šakniavaisiai ir gumbavaisiai. Daugiametės žolės būna ankštinės ir varpinės. Pūdymai skirstomi į juoduosius ir užimtuosius.
Pasėlių struktūra sudaroma atsižvelgiant į daugelį aplinkybių. Visų pirma ją lemia dirvožemio mechaninė sudėtis ir reljefas. Pasėlių struktūra nemažai priklauso ir nuo žemdirbystės lygio bei ūkio aprūpinimo technika, turimos darbo jėgos.
Itin didelę reikšmę pasėlių struktūrai turi ekonominiai faktoriai. Be to, pasėlių struktūrai turi įtakos ir geografinė ūkio padėtis.
Sudarant pasėlių struktūrą, reikia žinoti auginamų kultūrų biologines bei ūkines savybes ir jų reikšmę.
Kultūrinio kaitaliojimo priežastys
Vienoje vietoje ilgesnį laiką auginamos kultūros derlius dėl daugelio priežasčių mažėja. Rusų mokslininkas D. Prianišnikovas jas suskirstė į 1) cheminio, 2) fizinio ir 3) biologinio pobūdžio.
Cheminio pobūdžio priežastys
Žemės ūkio kultūros skiriasi vienos nuo kitų iš dirvos paimamų maisto medžiagų kiekiu. Tas kiekis priklauso nuo augalų rūšies ir derliaus didumo.
Kai kurie augalai maisto medžiagas gali įsisavinti ir iš sunkiai tirpstančių junginių, o kitiems augalams reikia lengvai tirpstamų junginių.
Augalų šaknų sistema yra labai nevienoda. Todėl trumpašakniai augalai siurbia armens sluoksnyje esančias maisto medžiagas, o ilgašakniai dalį jų paima ir iš giliau. Sėjomainoje kultūros dažniausiai kaitaliojamos: po trumpašaknių auginamos ilgašaknės ir atvirkščiai. Taigi, kaitaliojant kultūras, geriau naudojamos maisto medžiagos iš armens ir gilesnių dirvos sluoksnių.
Nuėmus derlių, augalų liekanų dirvoje lieka nevienodai. Kaitaliojant kultūras, dirva per daug nenualinama.
Fizinio pobūdžio priežastys
Augalų derlius nemažai priklauso nuo dirvožemio fizinių savybių. Viena iš svarbesnių jo savybių yra struktūra. Geriausios struktūros dirvožemiuose dalelės būna 0,25–10 mm skersmens. Dirvožemio struktūra priklauso nuo auginamų kultūrų šaknų masės, nuo žemės dirbimo padargų ir kitų veiksnių. Dirvožemio struktūra gadinama, intensyviai dirbant žemę, todėl po vienų augalų dirvožemio struktūra lieka prastesnė, o po kitų – geresnė. Pagal tai žemės ūkio kultūras galima suskirstyti į 4 grupes. Pirmai grupei priklauso daugiametės ankštinės žolės, paliekančios geriausią dirvos struktūrą; antrai grupei – vienmetės ankštinės žolės, trečiai – varpiniai javai ir ketvirtai – kaupiamieji. Po kaupiamųjų dirvos struktūra būna blogiausia, nes ji gadinama, atliekant pasėlių priežiūros darbus.
Tinkamai kaupiant kultūras ir, svarbiausia, įtraukiant į sėjomainą daugiametes žoles, galima pagerinti dirvožemio fizines savybes.
Biologinio pobūdžio priežastys
Kelerius metus iš eilės auginant vienoje vietoje tą pačią kultūrą, prisiveisia piktžolių, paplinta ligos ir kenkėjai.
Dauguma piktžolių yra prisitaikiusios prie tam tikrų kultūrinių augalų. Kai kasmet sėjama vis kita kultūra, vienos kurios rūšies piktžolės negali labai paplisti. Be to, po įvairių kultūrų piktžolių lieka nevienodai: kaupiamuosiuose daug piktžolių sunaikinama, įdirbant tarpueilius ir purškiant herbicidais arba ravint rankomis, vasarojuje – purškiant herbicidais, o išretėjusiose daugiametėse žolėse piktžolių būna daugiausia.
Dėl atsėliavimo per ilgesnį laiką paplinta ir ligos bei kenkėjai. Tokiu atveju raudonieji dobilai išnyksta nuo Fusarium genties grybų, runkeliai išretėja dėl juodšaknės, bulvės neretai suserga fitoftora, o linai – fuzarioze. Žieminiai kviečiai, pasėti po miežių, suserga javaklupe.
Vienoje vietoje ilgai auginamus pašarinius runkelius puola runkelinė nematoda. Senoje dobilienoje prisiveisia sprakšių lervų, kurios pakenkia po dobilų auginamiems kukurūzams. Kaitaliojant kultūras, neleidžiama paplisti piktžolėms, ligoms ir kenkėjams.
Sėjomainų klasifikacija ir rotacijų pavyzdžiai
Sėjomainos skirstomos pagal auginamų kultūrų sudėtį, dirvos derlingumo atstatymo priemones ir suprojektuotų laukų skaičių. Pagal kultūrų sudėtį sėjomainos yra lauko ir specialios, pagal dirvos derlingumo atstatymo priemones – vaismaininės, žalieninės, o pagal suprojektuotų laukų skaičių jos gali būti penkialaukės, šešialaukė, septynialaukės ir t.t.
Sėjomainų rotacijos parenkamos, atsižvelgiant į dirvožemio rūgštingumą, mechaninę sudėtį, reljefą, laukų užmirkimą ir ūkyje esančių natūralių žalienų plotą. Dabartinėje žemės ūkio vystymosi pakipoje, sudarant rotacijas, laikomasi tokio tvarkos:
1. Užimtojo pūdymo lauke sėjami vikių ir avižų, pašarinių lubinų ir kukurūzų mišiniai, kukurūzai, ankstyvieji žirniai, baltieji dobilai, sodinamos ankstyvosios bulvės.
2. Nuėmus pūdymines kultūras, sėjami žiemkenčiai.
3. Ankštiniai auginami po kaupiamųjų arba po žiemkenčių.
4. Kaupiamieji auginami po žiemkenčių, daugiamečių žolių, vasarojaus arba po kaupiamųjų. Jei kaupiamieji auginami kelerius metus iš eilės, tai pirmaisiais metais reikia sėti kukurūzus arba sodinti bulves, o antraisiais sėti runkelius. Kukurūzus vienoje vietoje galima auginti 3–4 metus iš eilės.
5. Linai dažniausiai sėjami po pusantrų naudojimo metų dobilų, bet jie gerai dera ir po žiemkenčių.
6. Daugiametės žolės sėjamos į žiemkenčius arba vasarojų, o po daugiamečių žolių auginami žiemkenčiai, kaupiamieji ir linai.
7. Vasarojus auginamas po kaupiamųjų ir žiemkenčių.
8. Pūdymas paliekamas po vasarojaus.
Daugelyje mūsų šalies ūkių kiekvienam gamybiniam vienetui arba vienam ūkiui projektuojama po vieną lauko sėjomainą. Kai tame pat ūkyje projektuojamos lauko ir pafermio sėjomainos, lauko sėjomaina projektuojama toliau nuo gamybinio centro, o pafermio – arti jo. Lauko sėjomainoje auginami javai, daugiametės žolės, linai, cukriniai runkeliai, o pafermio – pašarinės kultūros. Auginant šias kultūras toliau nuo gamybinio centro, esti didelės transporto išlaidos.
Sėjomainų grandys
Kiekviena sėjomainos rotacija susideda iš grandžių.
Sėjomainos grandis – tai kelių kultūrų derinys, kuris prasideda dirvos derlingumą gerinančiomis kultūromis ir baigiasi tą derlingumą išnaudojančiomis kultūromis.
Dirvos derlingumą didina pūdymas ir pūdyminės kultūros, kaupiamosios kultūros, daugiametės žolės. Dirvos derlingumą mažina visi javai ir linai. Tiek dirvos derlingumą gerinančios, tiek išnaudojančios kultūros grandyje auginamos 1–2 metus.
Rotacija susidaro iš tokių narių:
I gr. 1. Užimtas pūdymas

2. Žiemkenčiai
II gr. 3. Daugiametės žolės I m.

4. Daugiametės žolės II m.

5. Žiemkenčiai
III gr. 6. Kaupiamosios kultūros

7. Vasarojus

8. Vasarojus
Grandies pavadinimas priklauso nuo dirvos derlingumą gerinančios kultūros. Todėl yra sekančios grandys:

1. Pūdyminė

2. Daugiamečių žolių

3. Ankštinių kultūrų

4. Kaupiamųjų kultūrų

5. Mišri
Daugiamečių žolių grandis būdinga kiekvienai lauko sėjomainai, nes be daugiamečių žolių neišsiverčiame. Daugiamečių žolių įtaka tęsiasi 3–4 metus.
Pūdyminė grandis gali būti įvairi, priklausomai nuo to, kokios kultūros lauke auginamos. Jei auginamos kultūros nuimamos žaliam pašarui, tokia grandis vadinama užimta pūdymo grandimi. Kai auginami lubinai užariami žaliai trąšai, tokia grandis vadinama sideraline grandimi. Užimto pūdymo grandies įtaka kitoms kultūroms tęsiasi 1–2 metus, sideralinės grandies įtaka trunka nuo 2 iki 3 metų.
Ankštinė grandis retesnė. Jos įtaka kitoms kultūroms trunka 1 metus. Teigiamas bruožas tas, kad palieka didelį kiekį kitiems augalams prieinamo azoto.
Kaupiamųjų kultūrų grandis vertinama tuo, kad kaupiamieji gerai prižiūrimi, išnaikinamos piktžolės, dirva tręšiama mėšlu. Šių kultūrų įtaka kitiems augalams trunka 2 metus.
Mišri grandis – tai tokia grandis, kurioje dirvos derlingumą gerinančios kultūros yra dvi ir abi skirtingų biologinių savybių. Pvz., kaupiamieji ir ankštiniai, daugiametės žolės ir kaupiamieji. Mišrios grandies įtaka kitoms kultūroms priklauso nuo to, kokios kultūros buvo auginamos.
Priešsėlių parinkimas
Sudarant sėjomainos rotaciją – žemės ūkio kultūrų kaitaliojimo eilę, kiekvienai kultūrai reikia parinkti tokį priešsėlį, kuris labiausiai atitiktų biologinius jos reikalavimus, laiduotų didelį derlių ir leistų išvengti blogų pasekmių (pvz., per daug įsigalėtų kurios nors piktžolės, ligos ir kenkėjai.
Žieminių javų vieta sėjomainoje. Žieminiai javai dažniausiai auginami užimtajame pūdyme ir dobilienose. Piktžolėtose dirvose jie auginami ir juodajame pūdyme.
Užimtajame pūdyme žieminiai javai auginami po vikių ir avižų mišinio žaliajam pašarui, ankstyvųjų žirnių, ankstyvųjų bulvių, pirmų naudojimo metų baltųjų dobilų, kukurūzų, o lengvesnėse dirvose – po lubinų ir kai kurių kitų kultūrų.
Žieminių derlius priklauso ne tik nuo priešsėlio: jam turi įtaką ir priešsėlio priešsėlis.
Sėti po miežių žieminius kviečius galima tik tuo atveju, kai miežiai auginami po kaupiamųjų. Kai po rugių sėjami miežiai, o po jų auginami kviečiai, pastarųjų derlius sumažėja dvigubai. Dėl to kviečius į tą pačią vietą reikėtų sėti kas 3–4 metai.
Vasarinių ir varpinių javų vieta sėjomainoje. Miežiai dažniausiai auginami po mėšlu tręštų kaupiamųjų, bet gerai užauga ir po žiemkenčių. Sukultūrintose derlingose dirvose miežius galima ir atsėliuoti.
Avižos paprastai auginamos po miežių arba žieminių javų. Jas atsėliuoti nepatariama: atsėliuojant jų derlius būna mažesnis.
Ankštinių (žirnių, pupų, lubinų) vieta sėjomainoje. Žirniai geriausiai dera po žiemkenčių arba kaupiamųjų. Piktžolėtas vasarojus yra blogas žirnių priešsėlis. Žirnius netinka sėti po dobilų ir į naujai mėšlu patręštą dirvą, nes jie per vešliai auga ir ilgai nesubrandina anksčių. Tame pačiame lauke žirnius vėl galima sėti tik po 4–5 metų.
Pupos gerai auga po įvairių priešsėlių. Jų nereikia sėti po dobilų. Pupas, jeigu jose nebuvo pastebėta ligų bei kenkėjų, galima ir atsėliuoti. Tame pačiame lauke pupas galima sėti po 5–6 metų.
Lubinai sėjomainoje auginami po kaupiamųjų arba žieminių. Juos galima sėti ir po avižų. Sėklai auginamų lubinų atsėliuoti negalima; auginami toje pat vietoje, jei suserga įvairiomis ligomis.
Linų vieta sėjomainoje. Žalieninėje žemdirbystės sistemoje geriausių linų priešsėliu buvo laikomos antrametės ir dar senesnės dobilienos. Tačiau išretėjusiose dobilienose išaugintų linų stiebeliai būna labai nevienodi. Iš tokių linų gaunama mažai ilgo pluošto.
Linai iš visų kultūrų labiausiai nepakenčia atsėliavimo. Tame pačiame lauke juos galima sėti po 6–7 metų.
Cukrinių runkelių vieta sėjomainoje. Geriausi cukrinių runkelių priešsėliai yra žiemkenčiai, kukurūzai, bulvės. Po dobilų cukriniai runkeliai kartais išauga retoki. Be to, po dobilų auginamų cukrinių runkelių šaknyse susikaupia daug azoto, todėl esti mažesnė cukraus išeiga.
Nors bulvės yra labai geras cukrinių runkelių priešsėlis, tačiau, kelerius metus iš eilės auginant kaupiamuosius, dirvos struktūra pablogėja.
Kukurūzų vieta sėjomainoje.Sėjomainoje kukurūzai dažniausiai auginami kaupiamųjų lauke. Geriausi jų priešsėliai – žiemkenčiai ir bulvės, bet, gausiai tręšiami, jie auga po visų kultūrų. Kai dirvoje nėra sprakšių lervų ir pūslėtųtų kūlių, kukurūzus galima atsėliuoti 3–4 metus iš eilės.
Daugiamečių žolių vieta sėjomainoje.Daugiametės žolės sėjamos į žieminius ir vasarojų. Kuris iš šių atsėlių yra geresnis? Geresnis tas, į kurį įsėtos daugiametės žolės geriausiai sudygsta ir kurie vėliau neišgula.
Daugiametės žolės žieminiuose geriausiai sudygsta, kai sėjamos labai anksti pavasarį, kol dirvoje pakanka drėgmės. Jei dirva gerokai pradžiūvusi, daugiametes žoles geriausia sėti žolių sėjamąja.
Vasarojuje daugiametės žolės geriausiai sudygsta, kai sėjamos tą pačią dieną, kaip ir vasarojus, arba tuoj po jo sėjos. Į sudygusį vasarojų sėjamos žolės sudygsta prasčiau, kai kada ir visai nesudygsta.
Neretai gerai sudygusios daugiametės žolės išnyksta pagulusiame javų pasėlyje. Javai dažniausiai išgula pasėti per tankiai arba gausiai patręšti azoto trąšomis. Sėjant į miežius daugiametes žoles, miežių sėklos normą reikia sumažinti iki 100–120 kg/ha.
Raudonieji dobilai sėjomainoje auginami 1–2 metus. Vėliau jie išretėja, ir lieka vien varpinės žolės. Raudonieji dobilai atsėliavimo nepakenčia: į tą patį lauką jie gali grįžti po 4–5 metų (rausvieji – po 3–4 metų, o baltieji – po 2–3 metų). Raudonieji dobilai po rausvųjų ir baltųjų arba rausvieji ir baltieji po raudonųjų gali būti sėjami po 1–2 metų.
Sėjomainų skaičius ūkyje, medelyne ir pan.
Sėjomainų skaičius priklauso nuo dirvožemio, nuo ūkio teritorijos išsidėstymo, nuo ūkio valdymo principo, nuo ūkio specializacijos. Jei ūkio teritorija yra kompaktiška ir valdoma šakiniu būdu, įvedama viena sėjomaina. Kai ūkio teritorija yra ištęsta, gyvulininkystės pastatai išdėstyti ne vienoje vietoje arba ūkio pakraštyje, o valdymas brigadinis, įvedamos kelios sėjomainos, dažniausiai atskiras kiekvienai brigadai. Jeigu ūkyje yra stambus gyvulininkystės kompleksas šalia lauko sėjomainos įvedama prieferminė sėjomaina. Kai ūkiai specializuojasi auginti kurią nors kultūrą, šalia lauko sėjomainos įvedama speciali sėjomaina. Jeigu ūkyje yra sunkių ir lengvų žemių, jose taip pat įvedamos kelios sėjomainos.
Sėjomainos laukai
Šiuo metu specializuotuose stambiuose ūkiuose sėjomainos laukai daromi ne mažiau kaip 100–150 ha. Mūsų šalies sąlygomis atskiri sėjomaininiai laukai susideda iš kelių darbinių sklypų. Dėl tos priežasties negalima suprojektuoti ir įgyvendinti vienodo dydžio sėjomainos laukų. Nustatyta, kad augalininkystės produkcija nenukenčia, kai sėjomainos laukai nuo standartų skiriasi apie 10 %.
Sėjomainų projektavimas ir įgyvendinimas
Sėjomainas projektuoja žemėtvarkos projektavimo institutas. Šiame darbe dalyvauja vyriausi ūkio specialistai ir miškininkas. Šiuo metu sėjomainų projektai yra sudaryti visiems šalies ūkiams. Sėjomainų įgyvendinimui trukdo: 1) žemės ribų nepastovumas, 2) nebaigti melioracijos darbai, 3) nevienodas laukų sukultūrinimas, 4) nenukelti vienkiemiai. Nepriklausomai nuo to, ar sėjomaina įgyvendinta, ar ne, kultūrų kaitaliojimas vyksta. Sėjomaina įgyvendinta tada, kai atskiruose sėjomainos laukuose yra auginamos rotacijoje numatytos kultūros arba giminingų kultūrų grupės.
Bendros žinios apie piktžolių kilmę ir jų paplitimą
Piktžolėmis vadinami laukiniai augalai, kurie, augdami kultūrinių augalų pasėliuose ir juos stelbdami, mažina tų augalų derlių ir blogina jų produktų kokybę.
Kaip ir kultūriniai augalai, piktžolės atsirado senajame akmens amžiuje. Pirmiausia jos paplito Viduramžio jūros pakraščiuose, Indijoje, Kinijoje.
Lietuvoje augančios piktžolės yra įvairios kilmės. Vienos iš jų yra vietinės. Į mūsų laukus jos atkeliavo iš spygliuočių ir lapuočių miškų ir vadinamos apofitais (gr. apo – nuo, phyton – augalas). Joms priklauso vaistinė veronika, paprastoji smilga, paprastoji garšva, šliaužiančioji tramažolė, šliaužiantysis vėdrynas, šalpusnis, dirvinė mėta, pelkinė notra ir kt. Bet dauguma mūsiškių piktžolės yra atėjūnės. Nuo Viduramžių jūros pakraščių, iš pietryčių Europos ir net Azijos į mūsų laukus atkeliavo dirvinė našlaitė, dirvinė nemiršėlė, dirvinė smilguolė, ruginė dirsė. Smulkutė daržų piktžolė galinzoga yra atklydusi net iš Amerikos. Visos atėjūnės piktžolės vadinamos antropofitais (gr. anthropos – žmogus, phytos – augalas, t. y. žmogų lydintis augalas).
Pastaruoju metu Lietuvoje aptinkama apie 420 piktžolių rūšių. Didesnė jų dalis – apie 270 rūšių – auga dirbamuose laukuose. Kartu su kultūriniais augalais prisitaikiusios augti piktžolės vadinamos segetalinėmis (lot. segetalis – sėjos, pasėlių). Apie 150 piktžolių rūšių auga šiukšlynuose, prie apleistų sodybų ar šiaip nedirbamuose laukuose ir vadinamos ruderalinėmis (lot. ruderalis – šiukšlių, šiukšlyninės).
Segetalinės piktžolės auga kartu su kultūriniais augalais. Kai kurios iš jų yra taip prisitaikiusios prie kultūrinių augalų, kad gali augti tik kurios nors vietos kultūros pasėliuose. Pavyzdžiui, ruginė dirsė auga tik rugiuose, dirvinė smilguolė – kviečiuose, dirvinė svidrė ir lininis brantas – linuose, o dobilinis brantas – dobiluose.
Daugelis piktžolių gali augti įvairių kultūrų pasėliuose, bet joms labiau tinka kuri nors viena kultūra. Pavyzdžiui, rugiagėlė dažniausiai auga rugiuose, raugė – kviečiuose, garstukas, svėrė – miežiuose, o dirvinė svidrė, trumpamakštis rūgtis – linuose. Daugiametes žoles mėgsta šliaužiantysis vėdrynas, siauralapis gyslotis.
Piktžolių paplitimas priklauso ir nuo dirvožemio mechaninės sudėties, drėgmės ir jame esančių maisto medžiagų. Štai varputis yra lengvesnių dirvų, usnis, šalpusnis – sunkesnių žemių piktžolės. Rūgščiose smėlio ir priesmėlio dirvose, kuriose kalcis, svarbus maisto elementas, išplautas į gilesnius dirvos sluoksnius, auga vienmetė klėstenė, kežys, bobramunis, paprastoji kraujažolė, svėrė, smulkioji rūgštynė ir kt. Silpnai rūgščiose ir beveik neutralios reakcijos dirvose gerai auga garstukas, bekvapė ramunė, dirvinė pienė, dirvinis vijoklis. Šarmines priemolio dirvas mėgsta dirvinis pentinius, garstukas, balanda, dirvinis vijoklis, bekvapė ramunė, šalpusnis. Drėgnose dirvose labai paplitęs rupūžinis vikšris, gysločiai, paprastoji miglė, dirvinė smilguolė, šliaužiantysis vėdrynas, žąsinė sidabražolė. Taigi iš augančių piktžolių galima spręsti, kokia yra dirva.
Piktžolių žala
Augdamos kartu su kultūriniais augalais, piktžolės mažina derlių ir blogina jo kokybę. Prie dirvožemio ir klimato sąlygų jos yra prisitaikiusios daug labiau, negu kultūriniai augalai, yra už juos ištvermingesnės – geriau pakenčia sausras ir maisto medžiagų trūkumą. Be to, piktžolės išgarina 2–3 kartus daugiau drėgmės, kaip kultūriniai augalai, todėl labai išdžiovina dirvą. Kartu su drėgme jos iš dirvos siurbia ir maisto medžiagas. Parazitinės piktžolės (lininis ir dobilinis brantas), neturėdamos nei savo šaknų, nei lapų, minta tik augalo maitintojo sultinis. Vijoklinės piktžolės (pvz., dirvinis vijoklis, vijoklinis rūgtis) auga tik apsivyniojusios apie kultūrinio augalo stiebą, ir augalai dėl to neretai išgula. Be to, piktžolės stelbia kultūrinius augalus ir juos užpavėsindamos.
Piktžolės padeda plisti augalų ligoms ir kenkėjams. Pavyzdžiui, daugelis dirvoje esančių kenkėjų lervų minta dirvinio vijoklio šakniastiebiais. Balandas, rūgštynes, vėdrynus ir kai kurias kitas piktžoles apninka amarai, kurie vėliau persikelia ant pupų arba cukrinių runkelių apatinių lapų. Runkelinė musė kiaušinėlius iš pradžių irgi deda ant piktžolių lapų ir tik vėliau pereina ant runkelių.
Nuo grūduos esančių piktžolių sėklų labai pablogėja miltų kokybė. Pavyzdžiui, dirsėta duona būna tamsi, neskani ir greit žiedėja.
Piktžolėmis (ypač jų šakniastiebiais ir šaknų atžalomis) užkrėstas dirvas rudenį sunku gražiai suarti. Apskaičiuota, kad, ariant tokias dirvas, žemės dirbimo padargai sutinka 30% didesnį pasipriešinimą, negu ariant nepiktžolėtas.
Piktžolių dauginimasis ir jų paplitimas
Piktžolės dauginasi sėklomis ir vegetatyviniu būdu (šakniastiebiais arba šaknų atžalomis). Jos yra daug vislesnės už kultūrinius augalus. Vienas žieminio kviečio augalas subrandina iki 2000 sėklų, o bekvapė ramunė – iki 54 000, trikertė žvaginė – apie 70 000, balanda – net iki 100 000 sėklų. Piktžolių sėklos apsaugotos tvirta luobele ir dirvoje išbūna daigios daugelį metų. Pirmaisiais metais, nuėmus javų derlių, piktžolių daigumas dar nedidelis, nes daugelio jų sėklų gemalas esti dar ne visiškai subrendęs. Piktžolių,kaip ir kultūrinių augalų, sėklos turi praeiti ramybės, arba latentinį periodą. Įvairių piktžolių tas periodas labai nevienodas. Kai vasarą šilta ir sausa, piktžolių sėklos subręsta greičiau ir peržiemojusios anksčiau sudygsta, o drėgną ir šaltą vasarą jos subręsta gerokai vėliau. Kaip piktžolės dygsta, labai priklauso ir nuo šilumos bei drėgmės. Daugelio piktžolių sėklos geriausiai dygsta, būdamos 0,5–2 cm gylyje, o smulkios – dirvos paviršiuje.
Daug žalos padaro vegetatyviškai plintančios piktžolės. Varputis, šalpusnis, asiūklis ir kai kurios kitos piktžolės dauginasi šakniastiebiais, o dirvinė usnis, dirvinė pienė – šaknų atžalomis. Kai kurios piktžolės dauginasi gumbais ir svogūnais.
Apskaičiuota, kad viename kvadratiniame labai varputėtos dirvos metre esančiais šakniastiebiais galima nutiesti pusės kilometro ilgio liniją, kurioje esti apie 26 000 pumpurų, o iš kiekvieno pumpuro gali išaugti naujas augalas. Varpučio šakniastiebiai labiausiai išraizgo 10–12 cm gylio dirvos sluoksnį. Usnis ir pienė dauginasi atžalomis. Usnies šaknys labai giliai įsiskverbia į žemę,– kartais jos siekia net 5–7 metrų gylį. Todėl vegetatyviškai plintančias piktžoles sunku išnaikinti. Kai kurios jų labai plinta ir sėklomis.
Piktžolėms svarbu ne tik subrandinti sėklas, bet ir tinkamai išbarstyti jas po dirvas, kad vėl sudygtų. Kai kurių piktžolių sėklos būna savotiškose dėžutėse, kurios atsidaro tik sėkloms subrendus. Jas paskleisti padeda vėjas. Usnies, pienės, kiaulpienės sėklos plinta skristukais. Dar kitų piktžolių sėklos esti su kabliukais, inkarėliais. Šie įkimba į gyvulių plaukus ar vilnas arba žmonių drabužius, ir taip sėklos išplatinamos.
Kai gyvuliai šeriami koncentruotaisiais pašarais, ypač javų išvalomis, juose esančios smulkios piktžolių sėklos, malant likusios nesutraiškytos, ir perėjusios per gyvulių žarnyną esti daigios. Dėl to daug piktžolių sėklų į dirvą patenka kartu su organinėmis trąšomis.
Nemažai piktžolių sėklų išplatina žmonės ir transporto priemonės, kai vaikščiojama arba važinėjama po šlapias dirvas. Prikibusios prie batų ir padangų, jos gali nukeliauti toliau.
Kad piktžolės mažiau plistų, reikia tinkamai ir laiku įdirbti dirvas, sėti tik gerai išvalytas sėklas, augalų vegetacijos metu piktžoles naikinti agrotechninėmis ir cheminėmis priemonėmis, o imant javus kombainais, pelų nebarstyti ant dirvos,– juos reikia surinkti pelų rinktuvais.
Piktžolių klasifikacija
Piktžolės dažniausiai skirstomos pagal amžių ir dauginimosi būdą į dvi grupes – trumpaamžes ir daugiametes.
Trumpaamžės piktžolės
Lietuvoje daugiausia paplitusios trumpaamžės piktžolės, gyvenančios 1–2 metus. Jų yra apie 70% visų piktžolių rūšių. Išskyrus efemerines piktžoles, trumpaamžės piktžolės per visą gyvenimą žydi ir subrandina sėklas tik kartą, paskui sunyksta. Trumpaamžės piktžolės dar smulkiau skirstomos į vienmetes, žiemojančias, žiemines ir dvimetes. Tarp jų daugiausia yra vasarinių vienmečių.
Vienmetės piktžolės. Jos sudygsta ir subrandina sėklas tais pačiais metais, tik ne vienu laiku. Pagal sėklų subrandinimo laiką jos skirstomos į efemerines, ankstyvąsias vasarines ir vėlyvąsias vasarines, arba ražienines, parazitines ir pusiau parazitines.
Efemerinės piktžolės yra trumpos vegetacijos augalai – per vegetacijos laikotarpį jų pasikeičia 2–3 kartus. Iš jų minėtinos daržinė žliūgė ir vienametė miglė.
Ankstyvosios vasarinės piktžolės sėklas subrandina dar prieš kultūrinių augalų pjūtį arba jiems subrendus. Iš šių piktžolių mūsų laukuose labiausiai paplitę garstukas, svėrė, baltoji balanda, dirvinė aklė, vijoklinis rūgtis, vienametė klėstenė, dirvinis kežys.
Žiemojančios piktžolės. Šios piktžolės sudygsta antroje vasaros pusėje, o peržiemojusios sėklas subrandina kartu su kultūriniais augalais. Joms priklauso rugiagėlė, dirvinė raugė, trikertė žvaginė, dirvinė čiužutė, dirvinis pentinius, bekvapė ramunė ir kt.
Žieminės piktžolės. Jos auga ir vystosi kartu su žiemkenčiais. Kaip ir žieminiai rugiai arba žieminiai kviečiai, jos turi praeiti tas pačias vystymosi stadijas – jarovizacijos ir šviesinę. Iš žieminių piktžolių labiausiai žinomos ruginė dirsė ir dirvinė smilguolė.
Dvimetės piktžolės. Pirmaisiais metais išauga šaknys ir pamatinių lapų skrotelė, o antraisiais – stiebas, lapai, žiedai ir subręsta sėklos. Iš dvimečių piktžolių dažniausiai aptinkamos baltažiedis ir geltonžiedis barkūnas, paprastoji barborytė.
Daugiametės piktžolės
Daugiametės piktžolės mūsų šalyje sudaro apie 30% visų piktžolių rūšių. Tai įkyriausios piktžolės: vienoje vietoje jos gali augti keliolika metų. Užėjus šalčiams, antžeminė jų dalis sunyksta, o pavasarį iš šakniastiebių arba šaknų pumpurų jos vėl atželia ir auga toliau. Daugiametės piktžolės dauginasi sėklomis ir vegetatyviškai. Daugiausia žalos padaro vegetatyviškai plintančios piktžolės. Pagal dauginimosi organus jos dar skirstomos į šakniastiebines, liemenšaknes, kuokštašaknes, velėnines, svogūnines, šliaužiančiąsias, stiebagumbines ir šakniagumbines.
Šakniastiebinės piktžolės. Tai tokios, kurios dauginasi šakniastiebiais. Iš jų labiausiai paplitęs varputis, šalpusnis ir dirvinis asiūklis.
Šakniaatžalinės piktžolės. Jos dauginasi sėklomis ir šaknų atžalomis. Tai dirvinė usnis, dirvinė pienė ir kitos.
Liemenšaknės piktžolės. Jos turi tiesiai į žemę smingančią pagrindinę šaknį ir į šalis nuo jos atsišakojančias mažas šakneles. Šiai grupei priklauso paplitusios piktžolės paprastoji kiaulpienė ir paprastoji trūkažolė.
Kuokštašaknės piktžolės. Jos turi trumpą pagrindinę šaknį ir daug šoninių šaknų, kurios sudaro kuokštą. Joms priklauso gysločiai, aitrusis vėdrynas, kupstinė šluotsmilgė.
Velėninės piktžolės. Jos neturi ryškios pagrindinės šaknies, o antžeminiai jų stiebai augdami sudaro velėną. Šiai grupei priklauso avinis eraičinas.
Svogūninės piktžolės. Jų stiebai žemėje baigiasi svogūnu. Tai laukinis ir dirvinis česnakas.
Šliaužiančiosios piktžolės. Jos turi šliaužiančius antžeminius stiebus. Šioms piktžolėms priklauso vėdrynas, žąsinė sidabražolė ir kt.
Stiebagumbinės piktžolės. Jų požeminis organas yra stiebagumbis. Tai pelkinė norta, dirvinė mėta ir kt.
Šakniagumbinės piktžolės. Jos turi gumbiškai sustorėjusį stiebą. Tai šilokai.
Priemonės piktžoles naikinti
Kad piktžolės nestelbtų kultūrinių augalų, visokiais būdais reikia užkirsti kelią joms normaliai augti, daugintis ir plisti. Svarbiausios priemonės, kuriomis stabdomas piktžolių plitimas, yra apsauginės, stelbimo ir naikinimo.
Apsauginės priemonės
Šiomis priemonėmis sulaikomas piktžolių sėklų plitimas. Čia priklauso pelų surinkimas, sėklų valymas, tinkamas mėšlo laikymas ir nederlingų plotų šienavimas.
Pelų surinkimas. Pastaraisiais metais ūkiuose prie kombainų pritaisomi specialūs pelų rinktuvai. Kombaino ventiliatorius pelus vamzdžiais pučia į viršų, kur yra dvi angos, ant kurių kabinami maišai. Pilni maišai nuleidžiami žemėn ir išmėtomi eilėmis kaip ir šiaudai. Vėliau jie pakraunami į priekabas ir suvežami į daržines.
Sėklų valymas. Nemaža piktžolių sėklų su grūdais ir daugiamečių žolių sėklomis patenka į sandėlius, todėl sėklų valymas yra viena iš svarbiausių priemonių piktžolių plitimui užkirsti.
Daugumos piktžolių sėklos iš grūdų išvalomos sudėtingomis grūdų valomosiomis, bet yra ir tokių piktžolių, kurias išskiria tik specialios valomosios. Pavyzdžiui, dirvinė svidrė iš linų sėmenų išvaloma tik sėklų valymo elevatoriuos, lininis ir dobilinis brantas atskiriami tik elektromagnetinėmis mašinomis.
Mėšlo laikymas. Į mėšlą piktžolių sėklos patenka, kai gyvuliai šeriami piktžolėtu šienu, šiaudais arba javų išvalomis. Perėjusios per gyvulio organizmą ir patekusios į blogai laikomą mėšlą, daugelio piktžolių sėklos išlieka daigios ir vėl užteršia dirvą.
Nemažai piktžolių sėklų sunaikinama, tinkamai laikant mėšlą. Daugiausia jų žūva, kai gerai suspaustas mėšlas laikomas 1,5–2 m aukščio rietuvėse. Mėšlui rietuvėse įkaitus iki 40–500 C, per pusantro–du mėnesius daugumas piktžolių sėklų praranda daigumą.
Nedirbamų plotų šienavimas. Daug piktžolių sėklų į dirbamus laukus patenka iš nešienaujamų pakelių, pagriovių, dirvonų, negyvenamų sodybų ir kitų vietų. Kadangi piktžolės yra labai vislios, jas šienauti nedirbamuose plotuose ne mažiau svarbu, kaip ir atlikti pasėlių priežiūros darbus,– nešienaudami tų plotų, piktžolių niekada neišnaikinsime ir ariamoje žemėje.
Stelbimo priemonės
Šiomis priemonėmis kultūriniams augalams sudaromos sąlygos stelbti piktžoles. Svarbiausios stelbimo priemonės yra dirvų sausinimas ir kalkinimas, tankus pasėlys ir sėjomainos laikymasis.
Dirvų sausinimas. Šlapiose nedrenuotose dirvose gerai auga ruginė dirsė, dirvinė smilguolė, šliaužiantysis vėdrynas, kupstinė šluotsmilgė, rupūžinis vikšris ir kai kurios kitos piktžolės. Nusausinus dirvas, šios piktžolės išnyksta arba jų bent gerokai sumažėja.
Kalkinimas. Yra nemažai piktžolių, kurios ypač mėgsta rūgščias dirvas. Pakalkinus dirvas, šių piktžolių sumažėja apie 40%.
Tankus pasėlys. Tankesniame pasėlyje piktžolių visada būna mažiau, kaip retame, nes dalį jų nustelbia kultūriniai augalai.
Sėjomainos laikymasis. Nemaža piktžolių rūšių yra prisitaikiusios prie tam tikrų augalų. Ilgesnį laiką auginant tas pačias kultūras vienoje vietoje, ne tik mažėja derlius, bet ir vienokių ir kitokių piktžolių daugiau prisiveisia. Todėl reikia laikytis sėjomainos ir kaitalioti kultūras. Kai kuriose sėjomainos laukuose piktžoles galima gerokai apnaikinti.
Naikinimo priemonės
Tiesiogiai piktžolės naikinamos agrotechninėmis, biologinėmis, cheminėmis ir fizinėmis-mechaninėmis priemonėmis.
Agrotechninės priemonės – tai ražienų skutimas, rudeninis arimas, pūdymų dirbimas ir pasėlių priežiūra.
Ražienų skutimas ir gilusis rudens arimas. Imant javus kombainais, ant ražienų išbyra daug piktžolių sėklų: dalis – tiesiai nuo pjovimo aparato, o dar daugiau – su pelais. Be to, paliktose aukštose (20–25 cm) ražienose sėklas subrandina nenupjautos vėlyvosios vasarinės, arba ražieninės, piktžolės.
Ražienose pabirusių piktžolių sėklų sudygsta 6–10%. Kitos sėklos apariamos ir, patekusios į žemę, išbūna daigios nuo kelerių iki keliasdešimt metų. Skutant ražienas, dalis piktžolių sėklų iš gilesnių dirvos sluoksnių išverčiama į paviršių ir gali dygti. Trumpaamžių piktžolių sėklos geriausiai dygsta, atsidūrusios 1–5 cm gylyje. Todėl dirvas, kuriose vyrauja trumpaamžės piktžolės, reikia skusti verstuviniais skutikais 4– 5 cm gyliu.
Dirvas, kuriose yra daug daugiamečių piktžolių, reikėtų skusti kelis kartus ir kiek giliau. Pirmą kartą skutama sekliau, o, praėjus 1–2 savaitėms,– 10–12 cm gyliu. Skutant ražienas, pakertami vegetatyviniai daugiamečių piktžolių organai, ir todėl piktžolių augimas gerokai sulėtėja.
Rudenį pirmiausia ariamos daugiamečių piktžolių prižėlusios dirvos. Tokias dirvas geriausia suarti, praėjus maždaug dviem savaitėms po antrojo ražienų skutimo. Laikant jas nesuartas ilgiau, savo šakniastiebiuose piktžolės sukaupia nemažai atsarginių medžiagų ir leidžia atžalas.
Dirvas, kuriose vyrauja trumpaamžės piktžolės, galima arti ir anksti, ir vėlai. Anksti suartose dirvose iki žiemos sužydi garstukai, svėrės ir kai kurios kitos piktžolės, bet sėklų nesubrandina ir nuo žiemos šalčių žūva.
Pūdymų dirbimas. Juodasis pūdymas dažniausiai paliekamas labai piktžolėtose dirvose, kur yra daug varpučio, usnių, pienių. Daugiametės piktžolės naikinamos, ariant pūdymą sluoksniškai. Kai dirvoje vyrauja varputis (dauguma jo šaknų pasiskleidusios 10–12 cm gylyje), reikia arti negiliai. Gegužės ir birželio mėnesiais, kai dirvoje būna daugiau drėgmės, pūdymas maždaug kas trys savaitės ariamas 10–15 cm gyliu, kaitaliojant arimo gylį. Kai dirvoje daug usnių ir pienių, bent kartą reikia suarti ir giliau.
Pasėlių priežiūra. Pasėliuose piktžolės naikinamos akėjant, purenant tarpueilius ir kaupiant. Akėjama prieš augalams dygstant ir sudygus. Akėčios sunaikina 60–70% piktžolių. purenant tarpueilius ir kaupiant, sunaikinamos dygstančios ir sudygusios piktžolės.
Biologinis būdas piktžolėms ir kenkėjams naikinti. Biologiniu vadinamas toks piktžolių ir kenkėjų naikinimo būdas, kai šie sąmoningai užkrečiami augalų ligomis arba naikinami su vabzdžių pagalba.
Labai dažnai laukuose galima aptikti sergančią dirvinę usnį, dirvinę pienę, bekvapę ramunę ir kitas piktžoles. Jos būna nenormaliai išsivysčiusios, jų žiedai nesubrandina sėklų, ir jos dažnai nudžiūsta.
Dirvinę usnį naikina rūdys. Jų pažeistos usnys nudžiūsta dar prieš žydėjimą.
Pietiniuose šalies rajonuose daržovių, arbūzinių kultūrų ir tabako pasėliuose labai paplitusi parazitinė piktžolė džioveklė. Šią piktžolę gerai naikina muselė fitomiza.
Mūsų šalies soduose obelims labai daug žalos padaro obuolinis vaisėdis. Jam naikinti veisiami vabzdžiai trichogramos. Obuolinį vaisėdį trichogramos gerai naikina, kai orai būna šilti.
Piktžolių naikinimas cheminėmis medžiagomis. Nors pagrindinės piktžolių naikinimo priemonės yra agrotechninės, bet vien jomis visų piktžolių išnaikinti nepavyksta.
Maždaug prieš 30 metų piktžolės buvo pradėtos kiek plačiau naikinti herbicidais, t. y. piktžoles naikinančiomis cheminėmis medžiagomis. Herbicidai yra tik papildoma piktžolių naikinimo priemone, bet, tinkamai panaudoti, sunaikina 75–80% dygstančių ir sudygusių piktžolių, be to, išlaisvina žmones nuo neproduktyvaus darbo, o švarioje dirvoje galima sėkmingiau atlikti kitus pasėlių priežiūros darbus ir nuimti derlių. Pastaruoju metu šalyje herbicidais nupurškiami beveik visi miežių, linų, kukurūzų pasėliai, dalis bulvių ir runkelių plotų.
Fizinis-mechaninis piktžolių naikinimas. Mechanizuotu būdu piktžoles išravėti iš daugiamečių žolių sėklinių pasėlių, daržovių bei cukrinių runkelių pasėlių ne visada galima. Kartais piktžoles tenka ravėti rankomis. Kai kada usnys sėkliniuose sklypuose išraunamos arba išbadomos specialiais badikliais. Mechaniškai piktžolėms ravėti reikia daug žmonių, todėl šiuo būdu piktžolės naikinamos tik būtinu atveju.
Herbicidų klasifikacija ir naudojimas
Herbicidai – tai cheminės medžiagos, kuriomis naikinamos piktžolės (lot. herba – žolė, ceado – naikinu).
Herbicidai skirstomi įvairiai: 1) pagal cheminę sudėtį, 2) pagal tai, ar jie veikia visus augalus, ar tik kai kuriuos, 3) pagal jų veikimo būdą.
Pagal cheminę sudėtį herbicidai gali būti neorganiniai arba organiniai. Neorganiniais herbicidais vadinami neorganiniai cheminiai junginiai, pvz., valgomoji druska, sieros rūgštis, geležies ir vario sulfatai ir kai kurios kitos medžiagos. Jie pradėti vartoti maždaug prieš šimtą metų. Minėtomis medžiagomis žmonės norėdavo sunaikinti nepageidaujamą augaliją. Dėl daugumos jų didelio naudingumo žmonėms, gyvuliams ir mikroorganizmams, taip pat dėl brangumo ir nepatenkinamo veikimo šie herbicidai plačiau nepaplito ir dabar beveik nevartojami.
Organiniai herbicidai yra organiniai cheminiai junginiai. Jie pradėti gaminti maždaug prieš 30 metų, kai augaluose buvo atrastos augimą skatinančios medžiagos auksinai ir heteroauksinai. Nedidelės šių medžiagų dozės skatina augalų augimą, o didesnis kiekis augalams kenkia. Visi šiuo metu vartojami herbicidai yra organiniai. Jų dabar yra labai daug; jie skiriasi ir savo chemine sudėtimi, ir veikimo būdu.
Pagal tai, ar herbicidai veikia visus augalus, ar tik kai kuriuos, skiriame dvi herbicidų grupes: 1) ištisinio, arba visuotinio, ir 2) pasirinktinio, arba atrankinio, veikimo herbicidus.
Ištisinio, arba visuotinio, veikimo herbicidai (pvz., natrio rodanidas, chlorpikrinas) gali sunaikinti visą augaliją, kai reikia įrengti sporto aikšteles, mašinų laikymo aikšteles ir panašiai. Juos reikėtų vartoti tuose plotuose, kur vėliau auginti augalų nenumatoma, nes šie herbicidai naikina ne tik augalus,– jie paveikia ir dirvos mikroorganizmus.
Pasirinkimo, arba atrankinio, veikimo herbicidai vienus augalus naikina, o kitiems beveik nekenkia. Tokie yra, pvz., visi 2,4-D, 2M-4Cl grupių herbicidai. 2,4-D grupės herbicidai kenkia dviskilčiams augalams (ir piktžolėms, ir kultūriniams), o vienaskilčių augalų (varpinių javų ir varpučio) nenaikina.
Pagal veikimo būdą herbicidai skirstomi į kontaktinius, arba išorinius, vidinius, arba sisteminius, ir dirvinius herbicidus.
Kontaktiniai, arba išoriniai, herbicidai, išpurkšti ant augalų, naikina tik tas vietas, kur patenka jų lašai. Dėl to kontaktiniais herbicidais galima sėkmingai naikinti vienmetes dviskiltes piktžoles (pvz., garstukus, balandas, akles). Netekusios lapų, šios piktžolės iš šaknų neatželia. Kontaktiniai herbicidai yra betanalas, traktorinis žibalas, dizelinis kuras ir kt.
Vidiniai, arba sisteminiai, herbicidai, patekę ant piktžolės lapų, keliauja iš ląstelės į ląstelę (nepažeidžia herbicido patekimo vietos), kol pereina visus augalo audinius. Kai jie pasiekia meristeminius audinius, normali medžiagų apykaita sutrinka, ir augalas žūva. Vieni herbicidai piktžoles paveikia greit (pvz., 2,4-D butilo esteris), o kiti – lėčiau (pvz., 2,4-D natrio druska). Vidiniai herbicidai gerai naikina vienmetes dviskiltes piktžoles (ir dviskilčius kultūrinius augalus) ir geriau, negu kontaktiniai herbicidai, stabdo daugiamečių piktžolių augimą. Plačiau vartojami vidinio veikimo herbicidai yra ,4-D natrio druska, 2,4-D amino druska, 2,4-D butino esteris, dikoteksas-40, dikoteksas-80 ir kt.
Dirviniai herbicidai išpurškiami ant dirvos prieš kultūrinių augalų sėją, sėjos metu arba tuoj po sėjos ir augalams sudygus. Patekę į dirvą, jie naikina dygstančias piktžoles. Gerai veikia tik tada, kai dirvoje pakanka drėgmės. Tokie herbicidai yra simazinas, atrazinas, NTA, DChU, piraminas arba fenazonas, prometrinas ir kt.

Trąšų reikšmė. Augalų mitybos elementai
Intensyvinant žemės ūkio gamybą, trąšomis galima smarkiai padidinti visų augalų derlingumą. Svarbiausios yra organinės ir mineralinės trąšos. Organinės trąšose yra visų augalui reikalingų maisto elementų. Jos dirvoje skaidosi į paprastesnius junginius ir pagaliau virsta mineralinėmis druskomis, tinkamomis augalų mitybai. Organinei medžiagai skaidantis, išsiskiria humuso rūgštys. Jos didina augalų šaknų ląstelių sienelių pralaidumą, ir augalas geriau paima mineralinius junginius iš dirvožemio.
Organinės trąšos didina dirvos biologinį aktyvumą. Dirvoje padaugėja mikroorganizmų, suaktyvėja jų veikla, todėl pagaminama daugiau augalams prieinamų maisto medžiagų.
Nuo organinių trąšų padaugėja dirvoje puvenų, todėl pagerėja dirvožemio struktūra, sumažėja rūgštingumas, puveningos dirvos geriau absorbuoja šiluminę saulės energiją. Be to, jos yra šiltesnės, nes mikroorganizmai, ardydami organines medžiagas, išskiria šilumą.
Mūsų šalyje, tręšiant mineralinėmis trąšomis ir taikant tinkamą agrotechniką, gerokai padidėja svarbiausių žemės ūkio augalų derlius.
Tinkamai tręšiant, ne tik padidėja derlius, bet ir pagerėja žemės ūkio produktų kokybė. Padidėja grūdų baltymingumas, runkelių cukringumas, bulvių krakmolingumas.
Augalų mitybai reikia daugiau kaip 80 elementų. Iš jų sudarytos šaknys ir antžeminiai organai. Sausojoje augalo medžiagoje yra apie 45% anglies, 42% deguonies, 6,5% vandenilio, 1,5% azoto ir 5% peleninių elementų.
Augalų mitybos elementai skiriami į dvi grupes: organogeninius ir peleninius. Organogeniniai elementai yra anglis (C), vandenilis (H), deguonis (O) ir azotas (N). Deginant organinę medžiagą, vieni elementai sudega, kiti pasišalina į orą. Peleniniai elementai yra fosforas (P), kalis (K), kalcis (Ka), magnis (Mg), manganas (Mn), geležis (Fe), boras (B) ir kiti. Deginant organinę medžiagą, jie lieka pelenuose.
Visi augalui reikalingi cheminiai elementai turi savo paskirtį ir atlieka tam tikras funkcijas. Augalui biologiškai vystantis, įvairių elementų reikia nevienodai. Pagal tai elementai skirstomi į tris grupes: makroelementus, mikroelementus ir ultramikroelementus.
Anglies, vandenilio, deguonies, azoto, fosforo, kalio, kalcio, sieros ir geležies augalams reikia daugiau, todėl jie vadinami makroelementais. Augalo sausojoje medžiagoje jų yra daugiau kaip 0,02%.
Boro, vario, molibdeno, cinko, mangano, kobalto, jodo ir kitų elementų augalams reikia nedaug (mažiau kaip 0,001% augalo sausosios medžiagos) – jie vadinami mikroelementais.
Sidabro, cezio, rubidžio, kadmio,gyvsidabrio ir kitų elementų augalams reikia visai mažai (mažiau kaip 0,00001% augalo sausosios medžiagos). Šie elementai vadinasi ultramikroelementais.

Leave a Comment