Žemdirbystė

3768 0

Žemės ūkio gamybos savitumai, apimtys, reikšmė
Augalų augimui yra reikalinga energija. Jie tą energiją įsisavina iš Saulės. Kiti gyvi organizmai naudojasi augalų sukaupta Saulės energija. Manoma, kad apie 25% augalų pagamintos organinės masės tenka žmogaus maistui, likusi dalis tenka gyvuliams ir mikroorganizmams.
Augalų augimo sąlygos
Normaliai augti ir derėti augalai gali tik tam tikromis sąlygomis. Būtinos augalui augti sąlygos yra vadinamos vegetacijos faktoriais (augimo veiksniais). Svarbiausi vegetacijos faktoriai yra šviesa, šiluma, vanduo, oras ir maisto medžiagos (jos būna ištirpusios dirvožemio vandenyje arba įeina į oro suudėtį). Jei kurio nors vieno iš tų faktorių nebūna, augalas negali augti, nes vienas faktorius neatstoja kito (pvz., vanduo – maisto medžiagų arba šviesa – šilumos).
Šviesa
Šviesa yra vienas iš svarbiausių augalų vegetacijos faktorių. Ji būtina organinių medžiagų (krakmolo, cukraus, baltymų ir riebalų) gamybai. Be šviesos augalų lapai būtų bespalviai. Žaliai lapus nudažo pigmentas chlorofilas, o jis pasigamina tik šviesoje. Kadangi chlorofilas sugeria raudonuosius ir geltonuosius saulės spindulius (jų reikia organinei medžiagai kurti), o žalius atspindi, tai lapai ir atrodo žali.
Fotosintezė vyksta dienos švviesoje, nuo saulės patekėjimo iki laidos. Karštomis vasaros dienomis, kai augalų lapai apvysta, fotosintezės procesas sulėtėja arba ir visai sustoja.
Pagrindinis šviesos šaltinis yra saulė.
Šiluma
Šiluma augalui yra ne mažiau svarbi, kaip šviesa. Jos reikia sėkloms sudygti ir augalams augti bei vy

ystytis. Be to, šiluma būtina normaliai dirvos mikroorganizmų veiklai.
Svarbiausias šilumos šaltinis yra saulės energija. Nors didelė šios energijos dalis, atsispindėjusi nuo žemės paviršiaus ir debesų, grįžta atgal į visatą, bet nemaža šilumos sugeria atmosfera ir žemės paviršius.
Pavasarį šaltoje dirvoje pasėtos augalų sėklos ilgai nesudygsta. Be to, jos dažnai nukenčia ir nuo dirvoje esančių pelėsių. Įvairių augalų sėklos gali sudygti tik tam tikroje temperatūroje. Žinant sėklų dygimo temperatūrą, galima parinkti tinkamiausią sėjos laiką. Paprastai jis nesutampa su tuo laikotarpiu, kai dirva įšyla iki optimalios sėklų dygimo temperatūros, nes optimali temperatūra yra gana aukšta (žiemkenčiams – 12–16º C, vasarojui – 18–25º C).
Vanduo
Svarbiausias augalų vandens šaltinis yra krituliai. Į atmosferą vandens garai patenka iš vandenynų, jūrų, upių, ežerų, taip pat iš augalijos. Atmosferoje jie kondensuojasi ir grįžta į žemę rasos, liietaus, sniego arba ledo pavidalu.
Mūsų šalyje kasmet iškrinta apie 500–600 mm kritulių. Per metus šis kritulių kiekis pasiskirsto nevienodai: daugiausia jų iškrinta liepos – rugpjūčio mėnesiais, mažiausiai – vasario ir kovo.
Dalis ant dirvos patekusių kritulių įsisunkia gilyn dirvožemio poromis (tarpeliais), o dalis nuteka ir išgaruoja.
Dirvožemyje būna kelių rūšių vanduo: vandens garai, higroskopinis, plėvelinis, kapiliarinis, gravitacinis vanduo ir ledas.
Vanduo augalui yra labai svarbus: jame ištirpsta įvairios dirvoje esančios mineralinės druskos, jis padeda išbrinkti ir sudygti sėkloms, augalų ląstelėse palaiko turgorą, apsaugo augalą nuo pe
erkaitimo, taip pat dalyvauja fotosintezėje.
Vanduo padeda sėkloms dirvoje išbrinkti
Nors vandens augale yra daug – 75–90% jo svorio, bet jis tik mažą jo dalį (apie 0,2%) eikvoja savo organizmui formuoti, o visą kitą išgarina lapais. Vandens garavimas pro lapų žioteles vadinamas transpiracija. Vykstant transpiracijai, augalų temperatūra kinta – taip jie apsisaugo nuo perkaitimo.
Dirvožemio oras
Struktūriniame dirvožemyje oro sudėtis mažai kuo skiriasi nuo atmosferos oro. Dirvožemio ore būna daugiau anglies dioksido (neretai ir azoto, nes jo junginių atsiranda, pūvant augalų liekanoms) ir mažiau deguonies.
Dirvoje esantį deguonį eikvoja dygstančios sėklos, augalų šaknys, dirvožemio bakterijos grybai. Sunaudoję deguonį, augalai ir mikroorganizmai išskiria CO2, kurio perteklius dirvoje yra kenksmingas.
Kiek dirvožemyje esti oro, priklauso nuo daugelio sąlygų: nuo dirvožemio mechaninės sudėties, struktūros, temperatūros, drėgmės ir kt. Dirvožemyje oras esti tarpeliuose tarp trupinėlių ir trupinėliuose.
Smėlio dirvose orui cirkuliuoti sąlygos geresnės, kaip molingose. Nedrenuotose dirvose (ypač kur sėsliau) orą išstumia vanduo, todėl jose augalams dažnai stinga deguonies. Tokias dirvas reikia sausinti, rudenį giliai arti, o pavasarį naikinti susidarančią jų paviršiuje plutą.

Augalų maisto medžiagos
Svarbiausi augalų maisto elementai yra anglis, deguonis, azotas, vandenilis, fosforas, kalis, natris, kalcis, siera, magnis, geležis, boras, varis, molibdenas. Deguonis, azotas ir vandenilis vadinami organogeniniais elementais, nes, sudeginus augalą, išlekia į orą, o likusieji – peleniniais, nes jungiasi su deguonimi ir oksidų pavidalu li

ieka sudegintų augalų pelenuose. Vienų maisto elementų augalams reikia labai daug, o kitų – visai mažai, bet jeigu bent vieno iš jų trūksta, augalas skursta ir negali normaliai augti.
Sausoje augalo medžiagoje yra apie 45 anglies, 42 deguonies, 6,5 vandenilio, 1,5 azoto ir 5 pelenų. Anglį ir deguonį augalas ima lapais iš oro ir šaknimis iš žemės, o vandenilį – šaknimis iš dirvos vandens. Šių maisto medžiagų augalams netrūksta, nes ore ir vandenyje jų yra pakankamai.
Azoto ir pelenų elementų augale yra nedaug, bet jie yra labai svarbūs: be šių elementų negalėtų susidaryti augalo baltymai, angliavandeniai ir kitos medžiagos. Kai augalams trūksta azoto, lapai pasidaro šviesūs, augalai prastai auga, varpiniai javai silpnai krūmijasi.
Augalų vegetacijos faktorių reguliavimas ir Debeneko kubilėlis
Augalai geriausiai tarpsta ir gausiausiai dera, kai visų vegetacijos faktorių kiekis būna optimalus. Jeigu kuris iš tų faktorių yra mažesnis už optimalų, derliu priklauso tik nuo jo. Šį dėsningumą pirmasis atskleidė vokiečių chemikas J. Libigas, todėl jis vadinamas Libigo minimumo dėsniu. Kaip derlius priklauso nuo mažiausio faktoriaus, gražiai iliustruoja vadinamasis Dobeneko kubilėlis, ant kurio šulų yra surašytos augalui būtinos maisto medžiagos ir kiti faktoriai. Kubilėlio šuleliai yra nevienodo aukščio, ir faktiškai derlius priklauso nuo ta faktoriaus, kurį pavaizduoja žemiausias šulelis. Pavyzdžiui, kai dirvoje trūksta azoto, augalai negali visiškai pasinaudoti kitais faktoriais, nors ji
ie būtų ir optimalūs. Padidinus azoto kiekį, derlių ima riboti kitas mažiausias faktorius (pvz., drėgmės arba fosforo trūkumas). Taigi kiekvienu konkrečiu atveju labai svarbu žinoti tą mažiausią faktorių, nuo kurio priklauso įvairių žemės ūkio kultūrų derlius. Tačiau minimumo dėsnis ne absoliutus. Kai yra daugiau kitų optimalių faktorių, augalai mažiau priklauso nuo minimalaus faktoriaus.
Didelį augalų derlių galima nuimti tik tada, kai jie auga optimaliomis sąlygomis. Bet tokių sąlygų praktiškai niekada nebūna, todėl augalų vegetacijos faktorius reikia reguliuoti. Ne visi jie vienodai lengvai reguliuojami. Nors vieni augalų vegetacijos faktoriai ir neatstoja kitų, bet žemdirbystės praktikoje vienodai rūpintis jais visais ir netenka. Kartais reikia daugiau rūpintis kuriuo nors vienu, o kartai – kitu faktoriumi, žiūrint, kokios yra dirvos, klimatas ir biologinės augalų savybės. Pavyzdžiui, jauriniuose dirvožemiuose dažniausiai trūksta maisto medžiagų, šlapiose dirvose derlius nukenčia nuo drėgmės pertekliaus, smėlėtose žemėse – nuo jos trūkumo ir t. t.
Šviesa daugiausia reguliuojama, parenkant optimalų augalų tankumą. Be to, vieni augalai geriau dera pietiniuose kalvų šlaituose, kiti, ne tokie reiklūs šviesai, neblogai auga ir silpniau apšviestuose šiauriniuose.
Šiluma lengviausiai reguliuojama šiltnamiuose ir inspektuose. Lauke ji priklauso nuo daugelio agrotechnikos priemonių. Svarbiausios iš jų – daržovių mulčiavimas, dirvos paviršių padengiant durpių sluoksniu, užuovėjinių užtvarų sudarymas soduose, dūmų uždangos per pavasarines šalnas, geros dirvos struktūros sudarymas bei palaikymas žemės dirbimu ir dirvų sausinimas.
Dirvos drėgmė reguliuojama agrotechninėmis ir melioracinėmis priemonėmis. Drėgmės reguliavimo svarbiausios agrotechninės priemonės – tinkama sėjomaina, atitinkamas dirvos dirbimas ir tręšimas, sėja nustatytu laiku ir piktžolių naikinimas, o melioracinės – dirvų sausinimas ir lietinimas, tvenkinių įrengimas ir želdinių išsaugojimas.
Kaip dirvožemis aprūpinamas oru, labiausiai priklauso nuo šlapių žemių sausinimo, dirvos dirbimo ir pasėlių priežiūros darbų komplekso.
Maisto medžiagos labiausiai reguliuojamos, tręšiant dirvas organinėmis bei mineralinėmis trąšomis ir kalkinant. Be to, augalų aprūpinimas maisto medžiagomis priklauso ir nuo žemės dirbimo, piktžolių naikinimo, tinkamų sąlygų sudarymo dirvos mikroorganizmams.
Sėkmingai reguliuoti augalų vegetacijos faktorius galima tik gerai žinant vietos sąlygas ir auginamų kultūrų biologines savybes.
Žemės dirbimo uždaviniai
Žemės dirbimas – dirvožemio paviršinio sluoksnio apvertimas, maišymas, purenimas, suslėgimas siekiant sudaryti augalams tinkamą poringumą, atstatyti kitas naudingas fizikines ir biologines savybes, kurių jis netenka augant augalams, veikiant atmosferos reiškiniams bei Žemės traukos jėgai.
Įdirbti molio, priemolio ir priesmėlio dirvožemiai per laiką susislegia, sukietėja. Tokioje dirvoje negalima gerai pasėti bei atlikti pasėlių priežiūros darbų.
Kietoje dirvoje mažai oro, dėl to, sulėtėjus aerobinių bakterijų veiklai, blogai ardoma organinė medžiaga ir mažai pagaminama augalams maisto medžiagų.
Dirbant žemę, galima reguliuoti drėgmę, pavyzdžiui, užėjus sausroms, laiku nuakėta dirva ne taip išdžiūsta.
Pagrindiniai žemės dirbimo tikslai yra šie: 1) mechaniškai supurenti paviršinį dirvos sluoksnį negadinant jo struktūros, 2) įterpti trąšas ir augalų liekanas, 3) sunaikinti piktžoles, augalų ligas ir kenkėjus, 4) reguliuoti dirvožemio drėgmės bei oro režimą ir sudaryti tinkamas sąlygas mikroorganizmams, 5) išlyginti dirvos paviršių, 6) taikyti antierozines priemones.
Sunkių ir lengvų žemių dirbimas šiek tiek skiriasi. Sunkios dirvos greit supuola, praranda poringumą, pasidaro kietos ir rišlios, jose pablogėja vandens bei oro režimas. Lengvose dirvose šios blogos savybės beveik nepasireiškia, ir jų nereikia taip dažnai purenti.
Atsižvelgiant į dirvos fizikines (mechaninę sudėtį, struktūrą) ir fizikines-mechanines savybes (lipnumą, kietumą, rišlumą), sprendžiama, kaip žemę lengviau ir geriau įdirbti, kokiomis mašinomis dirbti ir kaip jų darbą patobulinti.
Pagrindinė (rudeninė) žemės dirbimo sistema
Pagrindinei (rudeninei) žemės dirbimo sistemai priklauso žemės dirbimas nuo kultūrinių augalų nuėmimo iki šalnų. Žemė dirbama, atsižvelgiant į tai, kurios kultūros augo anksčiau (javai, linai, dobilai ar kaupiamieji). Vadinasi, rudenį reikia dirbti ražienas (dirvas, kuriose augo vasarojus ar žiemkenčiai), velėnines dirvas (po dobilų ir kitų daugiamečių žolių) ir dirvas po kaupiamųjų bei linų.
Pagrindinės (rudeninės) žemės dirbimo sistemos darbai
Ražienų skutimas
Nuėmus žieminius ar vasarinius javus, lieka ražienos (kartu su šaknimis jos sudaro maždaug ketvirtadalį orasausės augalų masės). Per vasarą žemė gerokai supuola, o be javų dirva greit džiūsta, todėl ražienas reikia skusti tuoj pat – paskui kombainą.
Skutant ražienas, augalų liekanos sumaišomos su žemėmis (joms perpuvus, pagausėja maisto medžiagų dirvoje), supurenamas viršutinis dirvos sluoksnis ir įleidžiama daugiau oro. Be to, skutikai pakerta ir gerokai susilpnina šakniastiebines bei šakniaatžalines piktžoles (varputį, usnis, pienes ir kt.) ir iškelia į paviršių trumpaamžių piktžolių (garstukų, balandų, svėrių, žliūgių ir kt.) sėklas. Nemaža tų piktžolių sėklų sudygsta, ir ariant rudenį dirvas, jos sunaikinamos.

Kai dirvoje yra daug daugiamečių piktžolių, ražienas reikėtų skusti du kartus: tik ką nuvalius javus – 5–6 cm, o po 1–2 savaičių – 10–12 cm gyliu. Pakirtus tokiame gylyje vegetatyvinius organus, piktžolės auga silpniau.
Ražienų skutimo įtaka kitais metais auginamos kultūros derliui labai priklauso nuo dirvos mechaninės sudėties ir drėgmės. Sunkesnėse dirvose ražienas skusti naudingiau, kaip lengvesnėse.
Lengvose dirvose nuo ražienų skutimo derlius ne visada didėja (ypač pirmais metais), bet mažėja varpučio, todėl varputėtas lengvas dirvas irgi galima skusti.
Lengvo ir sunkaus priemolio dirvose ražienas geriau skusti 1–3 dienos po derliaus nuėmimo. Skutant vėliau, derlius kiek sumažėja, bet kai dirvos būna labai piktžolėtos arba kai ražienos lieka labai aukštos, tai, jas nuskutus, rudeninio arimo kokybė būna geresnė.
Rudeninis arimas
Tai pagrindinis rudeninės žemės dirbimo sistemos darbas. Svarbiausias jo tikslas apversti ir supurenti ariamąjį dirvos sluoksnį ir tuo sudaryti geras sąlygas augalams augti. Be to, ariant sunaikinami po skutimo sudygusių piktžolių daigai, užverčiami vegetatyvinių piktžolių organai ir skatinama dygti naujas piktžoles (daugelis jų žūva, užėjus šalčiams).
Mūsų klimato sąlygomis rudenį geriausia laikytis tokios arimo eilės: iki rugsėjo vidurio suarti visas neskustas, sunkesnes ir linkusias užmirkti dirvas. Antroje rugsėjo pusėje reikėtų arti visas nuskustas dirvas, o iki spalio vidurio – lengvesnes ir po kaupiamųjų. Jei normalus ruduo, arti vėliau neverta, bet kai ruduo vėlyvas, ne perdaug šlapias, dirvas geriau suarti iš rudens, negu palikti neartas.
Priešsėjinė žemės dirbimo sistema
Priešsėjinės žemės dirbimo sistemos tikslas – supurenti paviršinį dirvos sluoksnį, taupyti drėgmę įterpimo gylyje, naikinti piktžoles, įterpti mineralines trąšas, žodžiu, sudaryti geras sąlygas kultūriniams augalams sudygti ir augti.
Priešsėjinė žemės dirbimo sistema – žiūrint, kas bus sėjama (vasariniai ar žieminiai javai) – yra dvejopa: 1) pavasarinė žemės dirbimo sistema, 2) pūdymų žemės dirbimo sistema.
Pavasarinė žemės dirbimo sistema
Tik ką suartos rudenį dirvos būna purios, bet dėl kritulių ir kitų veiksnių dirvos tankumas ilgainiui didėja (ypač sunkesnių dirvų). Ruošiant pavasarį dirvas sėjai, kartais įvairių markių traktoriai ta pačia vieta važiuoja 5–7 kartus, o įvairūs padargai – 12–13 kartų. Dėl to dirva gerokai suspaudžiama. Labiausiai ji nukenčia nuo ratinio traktoriaus ratų.
Dirvų ruošimas vasarinių kultūrų sėjai priklauso nuo daugelio veiksnių: dirvos drėgmės, sėjamos kultūros biologinių savybių ir, svarbiausia, nuo darbo organizavimo ir turimos technikos.
Kiekviena kultūra geriausiai auga ir vystosi atitinkamo tankumo dirvoje. Miežiai, pašarinės pupos, runkeliai, bulvės geriau dera puresnėse dirvose. Avižos gali augti labiau suspaustose dirvose, – tik svarbu, kad nestigtų drėgmės. Pernelyg suspaustoje dirvoje derlius paprastai būna mažesnis.
Pavasarinę dirvų dirbimo sistemą sudaro dirvų lyginimas, akėjimas, kultivavimas kartu nuakėjant ir volavimas. Pavasarį vienaip dirvos ruošiamos ankstyvosioms kultūroms ir kiek kitaip vėlyvosioms.
Dirvų ruošimas ankstyvųjų kultūrų sėjai. Pavasariniam dirbimui dirva būna “pribrendusi”, kai suspaustos rankoje ir numestos žemės lengvai subyra. Jei dirva veliasi ant padargų, reikia kiek palaukti, kol pradžius. Labiausiai dirvos džiūsta šiltomis ir vėjuotomis dienomis. Priesmėlio ir priemolio dirvos džiūsta ilgiau, o molio – greičiau. Ruošiant dirvą sėjai, labai svarbu išsaugoti drėgmę sėklų įterpimo gylyje. Ypač daug drėgmės reikia avižoms dygti, todėl dirvą pavasarį joms reikia purenti mažiau, kaip miežiams.
Ankstyvųjų kultūrų derlius labiau priklauso ne nuo dirvos paruošimo, o nuo sėjos laiko.
Miežių ir avižų derlius priklauso ir nuo jų sėklų įterpimo gylio. Normalus šių kultūrų sėklų įterpimo gylis yra 3–5 cm, todėl giliai kultivuoti dirvų pavasarį joms nereikia: giliau sukultivuota dirva greit perdžiūsta, ir ima trūkti drėgmės sėkloms dygti. Be to, į labai purią dirvą sėklos per giliai įterpiamos ir todėl ilgiau ir blogiau dygsta. Dėl to ir derlius būna mažesnis.
Kai miežiai sėjami po kaupiamųjų, pradžiūvusi dirva pavasarį iš karto sekliai (5–8 cm gyliu) kultivuojama, akėjama, paskui tuoj sėjama. Lengvesnes dirvas sėjai galima paruošti tik akėčiomis. Tačiau piktžolėtas dirvas pavasarį tenka ir daugiau kartų, ir giliau kultivuoti.
Žemės ūkio padargų agregavimas, ruošiant dirvas sėjai. Vasarinių javų sėjai dirvos dažniausiai kultivuojamos, akėjamos, o po sėjos privoluojamos. Atskirai šie darbai atliekami nesparčiai, traktorių traukiamoji jėga ne visiškai panaudojama, todėl esti daugiau išlaidų, o dirva, daug kartų važinėjant, per daug suspaudžiama. Dėl to dabar ieškoma būdų, kaip supaprastinti žemės dirbimo technologiją – sumažinti darbų skaičių, vienu traktoriaus važiavimu atlikti kelis darbus.
Dirvų ruošimas vėlyvosioms kultūroms. Pavasarį svarbu išsaugoti dirvoje drėgmę ir iki sėjos sunaikinti kuo daugiau piktžolių. Dėl to pirmieji pavasario darbai pradedami maždaug tuo pat laiku, kaip ir ankstyvųjų kultūrų laukuose, tik dirvos daugiau kartų kultivuojamos ir akėjamos.
Pūdymų žemės dirbimo sistema
Mūsų šalyje žiemkenčiai (rugiai ir kviečiai) dažniausiai sėjami į pūdymus ir dobilienas. Pūdymas yra toks sėjomainos laukas, kuris ruošiamas žiemkenčių sėjai ir kuriame geriausia atlikti kultivavimo darbus. Pūdymai skirstomi į juoduosius, užimtuosius ir sideralinius.
Juoduoju pūdymu vadinamas sėjomainos laukas, kuriame nuo vasarojaus nuėmimo iki žiemkenčių sėjos neauginama jokių augalų. Toks laukas dažniausiai paliekamas po piktžolėto vasarojaus.
Užimtuoju pūdymu vadinamas sėjomainos laukas, į kurį sėjamos anksti, 3–4 savaitės prieš žiemkenčių sėją, nuimamos kultūros. Pūdymas gali būti užimtas vikių ir avižų mišinių, kukurūzais, ankstyvosiomis bulvėmis, žirniais, dobilais ir kai kuriomis kitomis kultūromis. Lengvesnėse žemėse į pūdymą sėjamas avižų ir peliuškų mišinys, pašariniai lubinai, kukurūzai, sodinamos ankstyvosios bulvės.
Sideralinis pūdymas dažniausiai apsėjamas lubinais, jie užariami žaliajai trąšai. Kartais jų žalioji masė nuganoma, o užariamos tik ražienos.
Juodojo pūdymo ruošimas žiemkenčių sėjai. Svarbiausias juodojo pūdymo uždavinys – sunaikinti armenyje piktžolių sėklas ir vegetatyvinius organus, sukultūrinti dirvą.
Juodasis pūdymas ariamas tris kartus: nuėmus rudenį javų derlių (gilusis rudens arimas), vasarą (birželio pabaigoje) ir 3–4 savaitės prieš žiemkenčių sėją (kartojimas).
Tik ką nuėmus javus, 8–12 cm gyliu ariamos ražienos. Iki giliojo arimo dar pridygsta nemažai piktžolių. Po 2–3 savaičių dirva giliai (22–25 cm) suariama. Žiemai arimas paliekamas grubus (neakėtas ir nekultivuotas).
Anksti pavasarį pradžiūvusi dirva akėjama arba kultivuojama (kartu suakėjant). Birželio pabaigoje į pūdymą vežamas (gerai perpuvęs) mėšlas. Iškratytas mėšlas tuoj pat užariamas, kad neišgaruotų amoniakas. Sunkesnėse dirvose mėšlas apariamas negiliai (12–15 cm), nes sekliai įterptas jis gauna daugiau šilumos ir drėgmės, todėl greičiau mineralizuojasi.
Trečią kartą pūdymas ariamas (kartojamas) 3–4 savaitės prieš žiemkenčių sėją. Ariama visu gyliu (22–25 cm) plūgu be priešplūgių. Taip ariant, perpuvęs mėšlas pasisklaido po visą armenį, ir pasėti žiemkenčiai dar rudenį gali naudoti jo maisto medžiagas.
Dirbant pūdymą, stengiamasi sunaikinti kuo daugiau piktžolių. Todėl, tik pradėjus joms želti, pūdymas tarp vieno ir kito arimo kultivuojamas ir akėjamas.
Labai piktžolėtose dirvose, kur auga daug šakniastiebinių ir šakniaatžalinių piktžolių (varpučio, šalpusnio, usnių arba pienių), radikaliausia agrotechnikos priemonė piktžolėms naikinti – sluoksninis juodojo pūdymo dirbimas. Sluoksninis pūdymas dirbamas taip. Rudenį dirva giliai suariama, anksti pavasarį arimas suakėjamas. Pradėjus dygti žolėms, dirva nuskutama 6–7 cm gyliu verstuviniu skutiku. Paskui kas dvi trys savaitės pūdymas ariamas po kelis cm vis giliau.
Dirbant pūdymą sluoksniškai, daug piktžolių sėklų ir vegetatyvinių pumpurų sunaikinama visame armenyje, nes į paviršių išverčiamos vis naujas dirvos sluoksnis. Sluoksniškai dirbti ypač naudinga vidutinio sunkumo ir sunkias dirvas.
Užimtojo pūdymo ruošimas žiemkenčių sėjai. Užimtajam pūdymui skirta dirva pradedama ruošti iš rudens – nuskutamos prieš tai augusių kultūrų ražienos ir vėliau giliai suariama. Pavasarį ji kultivuojama, akėjama ir sėjamas vikių ir avižų mišinys, kukurūzai, žirniai arba sodinamos ankstyvosios bulvės.
Vikių ir avižų mišinio geriausia sėklos norma – 250 kg/ha. Tankiau pasėtas mišinys geriau stelbia piktžoles.
Daugiausia žaliosios masės gaunama, kai mišinys pasėjamas balandžio pabaigoje–gegužės pradžioje. Per vasarą vikių ir avižų mišinys sėjamas 2–3 kartus.
Vikių ir avižų mišinys nupjaunamas, vikiams peržydėjus, ankščių susidarymo pradžioje: tuo metu gaunama daugiau ir žaliosios masės, ir virškinamųjų proteinų. Vėliau mišinys pagula, ir jį sunku nupjauti.
Vikius nupjovus arba dalį jų nuganius, kad neperdžiūtų, dirvą reikia tuoj pat nuskusti. Palaikius vikieną 2–3 savaites neartą, rugių derlius esti mažesnis. Kai mišinys skiriamas šienui, nupjauta apvytinta masė kraunama ant žaginių (šie statomi nuskustoje vikienoje), o kai mišinys pjaunamas silosui, tai, išvežus žaliąją masę, tuoj pat skutama 8–12 cm gyliu. Juo sunkesnė dirva, tuo greičiau reikia ją skusti. Laiku nuskutus vikienas, liekanos intensyviai mineralizuojasi. Nuo vikienų skutimo žiemkenčių derlius padidėja apie 5 cnt/ha.
Piktžolėtą vikieną (ypač kai joje daug vegetatyviai plintančių piktžolių) geriausia skusti verstuviniais skutikais 10–12 cm gyliu, o nelabai piktžolėtą galima skusti lėkštiniais skutikais 7–8 cm gyliu.
Jeigu dirva prieš mišinio sėją nebuvo patręšta mėšlu, jį reikia išvežti prieš ražienų skutimą ir aparti 8–12 cm gyliu. Iki giliojo arimo (kartojimo) piktžolės naikinamos kultivatoriumi ir akėčiomis arba verstuviniais skutikais. Likus 3–4 savaitėms iki žiemkenčių sėjos, laukas giliai ariamas.
Kai vikių ir avižų mišinys naudojamas rugpjūčio mėnesį, skusti ražienoms nelieka laiko. Tokiu atveju, nupjovus mišinį, dirva iš karto giliai suariama plūgu su priešplūgiu. Žiemkenčių sėjai vikiena baigiama ruošti kultivatoriumi ir akėčiomis.
Kukurūzai pūdyme sėjami gegužės pabaigoje. Kai pūdyme nėra daugiamečių piktžolių, kukurūzus geriausia sėti 10–15 cm tarpueiliais po 80–100 kg/ha. Juos reikia prižiūrėti taip, kad lauke neprisiveistų piktžolių.
Kukurūzai pjaunami rugpjūčio viduryje, ir dirva tuoj pat ariama plūgu su priešplūgiais visu gyliu. Ariant be priešplūgių, dirvos paviršiuje lieka daug kukurūzų kotų, kurie vėliau trukdo sėti žiemkenčius. Iki sėjos suarta dirva kultivuojama ir akėjama pagal reikalą.
Žirniai pūdyme sėjami ankstyvųjų veislių, kad iki rugpjūčio pradžios spėtų subręsti. Juos nupjovus, dirva tręšiama mėšlu. Jeigu žirniai subręsta ir nupjaunami anksčiau, dirvą galima nuskusti verstuviniais skutikais, o vėliau suarti visu gyliu. Nespėjus nuskusti, iš karto ariama giliai plūgu su priešplūgiais.
Pūdyme auginamos ir ankstyvosios bulvės. Lengvose dirvose jas reikia nukasti ne vėliau kaip 2 savaitės, o sunkesnėse – 3–4 savaitės prieš žiemkenčių sėją. Nukasus bulves, lengvesnių dirvų arti nereikia: galima paruošti jas žiemkenčiams kultivatoriais ir akėčiomis. Sunkesnes dirvas po bulvių reikia suarti.
Sideralinio pūdymo ruošimas žiemkenčių sėjai. Sideralinis pūdymas laikomas lengvose žemėse, nes jose, maža maisto medžiagų. Pūdymas gali būti ir pusiau sideralinis: išauginta žalioji masė sušeriama arba susilosuojama, o užariamos tik ražienos. Perpuvusios lubinų šaknys kartu su gumbeliais dirvoje palieka iki 160 kg/ha azoto.
Sideralinis pūdymas dažniausiai paliekamas po vasarojaus. Rudenį, nuėmus vasarojų, pūdymui skirta dirva giliai suariama. Anksti pavasarį, kai tik pradžiūsta, ji nuakėjama. Lubinai (225 kg/ha) į pūdymą sėjami gegužės viduryje, todėl dirva prieš sėją pakartotinai akėjama. Į pūdymus sėjami siauralapiai (kartieji) arba geltonžiedžiai (saldieji) lubinai. Siauralapiai tinka užarti žaliajai trąšai, o geltonžiedžiai auginami žaliajai masei.
Lubinai pjaunami žaliajai masei arba užariami žaliajai trąšai, susiformavus ankštims, nes tuo laiku juose esti daugiausia organinių medžiagų. Smėlio dirvoje lubinus reikia užarti ne vėliau kaip 2 savaitės prieš žiemkenčių sėją. Kad būtų lengviau užarti, lubinai prieš arimą privoluojami. Be to, galima arti, pritaisius prie plūgo specialias grandines. Jos lubinus prilenkia prie žemės. Lubinai užariami sekliai, kad greičiau perpūtų.
Užarus lubinus, dirva prieš sėją įdirbama lėkštinėmis akėčiomis, nes kultivatorius lubinų stiebus gali išversti į paviršių. Dažniausiai dirva sėjai paruošiama vien akėčiomis. Prieš rugių sėją dirvą naudinga privoluoti.
Yra nustatyta, kad geriau apsimoka laikyti pusiau sideralinį pūdymą. Geltonžiedžius lubinus nupjovus žaliajam pašarui ir lubinienoje pasėjus rugius, o po jų auginant vasarojų, iš hektaro gaunama apie 2000 pašarinių vienetų daugiau, negu lubinus užarus žaliajai trąšai.
Žemės dirbimo būdai
Yra du žemės dirbimo būdai: gilusis ir paviršinis. Gilusis žemės dirbimo būdas – arimas. Paviršiniam žemės dirbimui priklauso dirvų skutimas, lėkščiavimas, kultivavimas, akėjimas, volavimas ir lyginimas.
Gilusis žemės dirbimas (arimas)
Arimas yra vienas iš svarbiausių žemės dirbimo būdų. Jo tikslas – apversti ir supurenti viršutinį (20–25 cm storio) dirvos sluoksnį ir kartu įterpti augusių augalų likučius (ražienas), organines bei mineralines trąšas, taip pat išversti į paviršių piktžolių sėklas bei šakniastiebius. Dirvos ariamos plūgais. Plūgai yra dviejų rūšių: verstuiniai ir beverstuviai. Mūsų šalyje ariama verstuviniais traktoriniais plūgais, kurie žemę verčia į dešinę pusę.
Verstuvinio plūgo pagrindinės darbinės dalys yra korpusas (jį sudaro noragas, verstuvas, pavaža ir stovas), diskinis peilis ir priešplūgis. Noragas velėną riekia iš apačios, diskinis peilis pjauna iš kairiojo šono, o verstuvas atriektą velėną trupina ir verčia į dešinę pusę. Priešplūgis yra panašus į plūgo korpusą, tik už jį mažesnis. Jis turi prie stovo pritvirtintą verstuvą ir noragą. Plūgų verstuvai gali būti cilindriniai, kultūriniai, pusiau sraigtiniai ir sraigtiniai.
Cilindriniai verstuvai naudojami, ariant lengvas dirvas. Velėną jie gerai sutrupina, tik blogai apverčia.
Sraigtiniai ir pusiau sraigtiniai verstuvai tinka pievoms arti. Velėna jais gerai apverčiama.
Plūgais ir kultūriniais verstuvais ariama dauguma dirvų. Jie gerai sutrupina ir apverčia armenį, nes viršutinė verstuvo dalis yra šiek tiek lenkta.
Dobilienose ir ražienose yra daug augalų šaknų, todėl arti jas plūgais be priešplūgių sunku. Kad plūgas tokias dirvas lengviau ir gražiau suartų, prieš kiekvieną jo korpusą pritvirtinami priešplūgiai. Jie riekia viršutinį (10–12 cm storio) dirvos sluoksnį. Priešplūgiu atriektas sluoksnis patenka į vagos dugną. Ariant su priešplūgiais, verstuvai verčia purią žemę ir ją gerai sutrupina.
Ariant be priešplūgių, viršutinis dirvos sluoksnis, kuriame yra daug piktžolių sėklų ir augalų liekanų, ne visada patenka į vagos dugną. Todėl taip suartose dirvose būna daugiau piktžolių.
Plūgo norago atpjauta žemės riekė slenka verstuvu aukštyn, slinkdama sutrumpa, apsiverčia ir gula ant priešplūgių atriekto dirvos sluoksnio. Prieš paskutinį plūgo korpusą yra įtaisytas diskinis peilis. Jis žemę rėžia vertikaliai, todėl vagos šonas pasidaro lygus ir plūgo ratukas rieda švaria vaga.
Mūsų šalyje dirvos ariamos traktoriniais daugiavagiais verstuviniais plūgais.
Yra ir beverstuvių plūgų. Jie tik supurena ariamąjį sluoksnį (40–50 cm gyliu). Tokiais plūgais dažniausiai ariami stepių zonos juodžemiai, kuriems stinga drėgmės.
Arimo greitis, gylis
Juo greičiau važiuoja traktorius, tuo žemės riekė greičiau slenka verstuvo paviršiumi ir geriau sutrupa. Kai arimo paviršius būna labai sutrupėjęs, tokia dirva, ypač sunkesnė, drėgname mūsų klimate per žiemą supuola, ir pavasarį ją kartais reikia net perarti. Daug mažiau supuola tokios dirvos, kurias ariant kiekvieno korpuso vaga gražiai išsiskiria. Vagos būna ryškios, kai ariama 4–6 km/val greičiu.
Arimo gylis priklauso nuo ariamojo sluoksnio storio, dirvos sukultūrinimo ir auginamos kultūros. Mūsų šalyje dirvų ariamasis sluoksnis yra labai nevienodo storio: vidutinio sunkumo ir sunkiose dirvose jis esti 22–25 cm, o lengvose – 18–20 cm. Ariant negalima išversti į paviršių nederlingos žemės sluoksnio, kuriame yra labai mažai dirvos mikroorganizmų ir maisto medžiagų, todėl sunkesnės dirvos paprastai ariamos 22–25 cm gyliu, kartais dar giliau, o lengvos – 18–20 cm gyliu.
Nedrenuotas ir blogos struktūros dirvas, kuriose mažai maisto medžiagų, reikia arti giliau (kiek leidžia armuo). Sukultūrintas dirvas, kurių ariamasis sluoksnis 25 cm, o podirvis laidus vandeniui, galima arti ir sekliau – iki 20 cm. Tačiau visą laiką ariant sekliau, prisiveisia piktžolių, todėl arimo gylį reikia kaitalioti: šakniavaisiams arti giliau, o javams – sekliau.
Armens gilinimas
Ariamojo sluoksnio iš karto pagilinti negalima. Tam reikia ir laiko, ir trąšų. Ariamąjį sluoksnį geriausia gilinti pūdyme, ariant paskutinį kartą prieš sėją (kartojant). Jeigu pūdymas buvo užsėtas lubinais arba birželio mėnesį patręštas mėšlu, jį galima suarti 2–3 cm giliau, kaip kad anksčiau.
Ariamąjį sluoksnį galima pagilinti ir sukeitus genetinius horizontus. Yra dirvų, kuriose po viršutiniu puveninguoju horizontu guli nederlingas jaurinis horizontas, o po juo yra derlingesnis, vadinamas iliuviniu. Tokios dirvos ariamos plantažiniais plūgais, trisluoksniu būdu: puveningasis sluoksnis apverčiamas ir lieka paviršiuje, o jaurinis sukeičiamas su iliuviniu. Sukeitus antrąjį horizontą su trečiuoju, javų derlius padidėja 10–12 cnt/ha.
Jei poarmeninis sluoksnis labai nederlingas (pvz., smėlis) arba nujaurėjęs, gilinti ariamojo sluoksnio iš viso neverta.
Arimo būdai
Mūsų šalyje dirvos yra labai įvairios, todėl ir arimo būdas parenkamas, atsižvelgiant į vietos sąlygas. Dirvos gali būti ariamos varsnomis, lysvėmis, figūriniu ir lygiu būdu.
Arimas varsnomis. Išlygintos ir derlingos dirvos dažniausiai ariamos varsnomis. Jos daromos nuo 50 iki 100 m pločio, žiūrint koks ariamo lauko ilgis, plūgo darbinis plotis ir traktoriaus markė.
Nusistačius varsnos plotį, reikia iš anksto numatyti, kokio pločio bus paliekamos skersinės (traktoriui apsisukti). Skersinių plotis daugiausia priklauso nuo plūgo (pakabinamasis ar prikabinamasis) ir nuo jo darbinio pločio. Kai ariama pakabinamaisiais plūgais, skersinės gali būti siauresnės, nes suktis su šiais plūgais reikia mažiau vietos. Kad tarp plūgo įleidimo (pradedant arti varsną) ir iškėlimo (sugrįžus atgal) būtų kuo mažiausias tarpas, reikia iš karto pažymėti skersinę, paskutiniu plūgo korpusu išverčiant seklią vagą. Ant išvartytos skersinės linijos traktorininkas turi pasižymėti sumetimų vietas. Varsnas galima arti po vieną ir pradėti iš karto po tris. Ariant po vieną varsną, pirmoje varsnoje iš pradžių pasižymima sumetimo vieta. Baigus arti pirmąją varsną, pasižymimas antrosios varsnos vidurys ir t. t. Galima iš karto pažymėti kelių varsnų sumetimų vietas. Varsnas ariant po vieną, dirvoje padaroma daug sumetimų ir išmetimų. Juos galima sumažinti, iš karto pradėjus arti po tris varsnas.
Kad sumetimas kuo mažiausiai išsiskirtų iš aplinkinių vagų, patariama juos daryti taip: 1) pusės vagos gylio, 2) atariant ir 3) išmetimo būdu.
Sumetimas pusės vagos gylio. Darant sumetimą šiuo būdu, plūgo korpusai sureguliuojami taip, kad pirmasis artų puse vagos gylio, paskutinis eitų visu gylio, o antras su trečiuoju užimtų tarpinę padėtį tarp pirmojo ir ketvirtojo. Pirmoji vaga taip ir ariama. Grįžtant atgal taip sureguliuotu plūgu pirmasis korpusas leidžiamas ta vieta, kur prieš tai jis vertė žemę. Šitaip darant sumetimą, pirmasis plūgo korpusas ataria išverstą ant dirvos paviršiaus žemę. Padarius sumetimą, visi plūgo korpusai nustatomi arti normaliu gyliu. Taip padarytas sumetimas būtų neaukštas, ir po juo nelieka nesuartos žemės.
Sumetimas ariant. Darant šį sumetimą, pirmasis plūgo korpusas pirmą barą šliaužia žemės paviršiumi, paskutinis aria visu gyliu, trečias eina sekliau už ketvirtąjį, o antrasis sekliau už trečiąjį. Grįžtant atgal, visi plūgo korpusai aria visu gyliu. Pirmasis korpusas eina vaga, kuria prieš tai ėjo trečiasis, ir žemę verčia ant ketvirtojo korpuso išverstos žemės, bet vagos visai neužpila. Pravažiavus trečią kartą sumetimas baigiamas.
Sumetimas išmetimo būdu. Darant sumetimą, plūgas sureguliuojamas taip, kad, ariant pirmą barą, tik paskutinis jo korpusas varytų apie 10 cm gylio vagą, o visi kiti korpusai šliaužtų dirvos paviršiumi. Prieš grįžtant atgal paskutinis korpusas nustatomas 2–4 cm giliau, kaip ariant pirmą kartą. Taip dviem važiavimais padaromas seklus išmetimas. Paskui visi plūgo korpusai nustatomi arti normaliu gyliu. Važiuojant trečia kartą, daromas sumetimas: pirmasis korpusas leidžiamas šalia išmestinės vagos ir žemę verčia ant jos. Dabar visi korpusai aria visu gyliu, ir pirmojo korpuso verčiama žemė užpila vagą, kurią buvo padaręs ketvirtasis korpusas, važiuojant antrą kartą. Sumetimas baigiamas ketvirtuoju važiavimu. Jis būna lygus, beveik nepastebimas.
Išmetimas. Tarp dviejų varsų reikia padaryti išmetimą. Išmetimo vietoje turi likti viena negili vaga. Paskutiniam važiavimui artojas žemės paprastai pasilieka vienu korpusu mažiau, negu visas plūgo darbinis plotis, todėl vienas korpusas eina tuščia vaga ir ją šiek tiek pagilina.
Važiuojant priešpaskutinį kartą, plūgą reikia taip sureguliuoti, kad paskutinis korpusas artų apie 16 cm gylio vagą, o pirmasis eitų normaliai. Važiuojant paskutinį kartą, užpakalinis korpusas pagilinamas 2–4 cm, kad artų 18–20 cm gyliu. Taip padarytas išmetimas būna negilus.
Kad arimas būtų lygus, be kauburių, kitais metais reikia arti taip, kad sumetimo vietoje būtų išmetimas, ir atvirkščiai.
Lysvinis arimas. Dažniausiai lysvėmis ariamos slėnio dirvos, kurių podirvis labai nelaidus. Lysvės esti daug siauresnės už varsnas. Jei ariama penkiavagiu plūgu, lysves patariama daryti 8,5 m pločio. Kaip ir ariant varsomis, neporinėse lysvėse čia daromi sumetimai, o porinėse – išmetimai. Prieš sėją visada ariama sumetimu. Daryti sumetimus du ir daugiau kartų tose pačiose vietose nepatartina, nes sumetimų vietos labai iškyla.
Lysvėmis suartas laukas turi siaurus rėžius, kurių šonai esti nuolaidūs, o vidurys kiek pakilęs, kad vanduo lengviau nutekėtų nuo dirvos. Lysvės ariamos išilgai nuolydžio. Iš lysvių vanduo surenkamas į tarplysvius, o jei suteka į griovius, pasėti javai tarplysviuose išmirksta, o lysvės išlieka.
Figūrinis (aplinkinis) arimas. Šiuo būdu ariamos kalvotos dirvos, kurių kampai nestatūs. Suarti kalvotas dirvas daug sunkiau, kaip lygias, nes jos dažniausiai yra netaisyklingos formos, nevienodos mechaninės sudėties ir pan. Kalvotose dirvose daug žalos padaro vandens erozija: lietaus ir polaidžio vanduo neša žemyn derlingą sluoksnį. Dėl erozijos arti tiesiai į kalvos viršūnę (ir nuo viršūnės į apačią) nepatariama, geriausia arti skersai šlaito. Arti pradedama nuo kalvos viršūnės. Pirmiausiai padaromas sumetimas, paskui pagal laikrodžio rodyklę ariama ratu iki šlaito papėdės. Jei viename sėjomainos lauke yra daug kalvų, tai kiekviena iš jų pradedama arti sumetimu, o tarp suartų kalvų likęs plotas suariamas išmetimu (važiuojant prieš laikrodžio rodyklę). Skersai šlaito suartos vagos daug geriau sulaiko vandens nešamą dirvožemį.
Kalvotas dirvas geriausia arti apverčiamaisiais plūgais: jie, važiuojant į vieną pusę, velėną verčia dešinėn, grįžtant, – kairėn. Nebūna jokių sumetimų ir išmetimų.
Lygusis arimas. Nusausintas ir lengvesnes dirvas geriausia arti ištisiniu būdu. Ariama apverčiamaisiais plūgais. Turėdami pusiau sraigtinius verstuvus, jie gerai apverčia žemę, jai arti pradedama nuo lauko pakraščio. Lauko gale traktorius apsisuka, o hidraulinis cilindras apverčia plūgą, todėl visos žemės verčiamos į tą pačią pusę. Suarta dirva būna lygi, be sumetimų ir išmetimų. Taip gali būti ariama ir soduose, ir daržuose.
Arimo laikas
Dirvos ne visą laiką būna vienodai drėgnos, todėl arimo kokybė labai priklauso nuo arimo laiko. Geriausia arti vidutinio drėgnumo dirvą: patekusi ant verstuvo, žemė geriau trupa. Drėgna žemė ant verstuvo netrupa ir nelūžta – ji linksta, o atverstoji jos pusė blizga. Perdžiūvusi dirva ariama taip pat ne visur lūžta.
Molio dirvos greit džiūsta, todėl geriausias jų arimo laikas būna trumpas ir reikia nuolat sekti, ar tokią dirvą jau galima arti. Vidutinio sunkumo dirvų arimo laikas yra ilgesnis, o lengvas dirvas rudenį galima arti bet kuriuo metu.
Paviršinis žemės dirbimas
Paviršinio žemės dirbimo tikslas – sunaikinti piktžoles ir paruošti nepiktžolėtą, purią ir lygią dirvą žemės ūkio kultūroms sėti. Tuo pačiu sudaromos sąlygos sparčiau ir geriau atlikti sėjos, pasėlių priežiūros ir derliaus nuėmimo darbus. Kiekvienas toks darbas turi tik jam būdingą paskirtį. Be to, vieno ar kito darbo pasirinkimas priklauso nuo auginamų augalų biologinių savybių, jų augimo agrotechnikos, klimato ir dirvos sąlygų.
Paviršinio žemės dirbimo darbai
Paviršinio žemės dirbimo darbai yra šie: ražienų skutimas, kultivavimas, akėjimas, volavimas, dirvų lyginimas, lėkščiavimas
Ražienų skutimas
Tai seklus ražienų dirvų arimas verstuviniais arba lėkštiniais skutikais. Paprastai skutamos ražienos ir dobilienos. Skutama 4–12 cm gyliu – žiūrint kokiu skutiku dirbama. Ražienų skutimo tikslas – taupyti dirvos drėgmę, pagerinti sąlygas dirvos mikroorganizmams veikti ir naikinti piktžoles. Be to, skutant galima įterpti gerai perpuvusias organines trąšas (mėšlą).
Nupjovus javus, viršutinis dirvos sluoksnis greit džiūsta, kietėja. Todėl ražienas reikia skusti nelaukiant, tik ką derlių nuėmus. Kai jos skutamos pavėluotai, dažnai dirbti sunku, paviršius prastai sutrupa, trūksta drėgmės dirvoje ir augalų likučiai iki žiemos nespėja perpūti.
Labai piktžolėtas dirvas geriau skusti verstuviniais skutikais.
Kultivavimas
Tai paviršinio (5–12 cm) suartos dirvos sluoksnio purenimas. Jo tikslas – supurenti supuolusią dirvą, įterpti mineralines trąšas ir sunaikinti sudygusias bei dygstančias piktžoles. Dirvos dažniausiai kultivuojamos prieš sėją. Ankstyvosioms kultūroms pavasarį jos kultivuojamos 1–2 kartus, o vėlyvosios – 3–4 kartus. Smėlio, taip pat sukultivuotų dirvų pavasarį iš viso dažniausiai nereikia kultivuoti – jas pakanka suakėti. Taip geriau išsaugoma drėgmė.
Ištisai dirvos kultivuojamos pakabinamais kultivatoriais.
Akėjimas
Tai seklesnis (3–6 cm) dirvos paviršiaus purenimas. Akėčios susmulkina viršutinį armens sluoksnį, naikina dygstančias piktžoles, sulaužo nuo lietaus susidariusią plutelę, įterpia trąšas, herbicidus ir daugiamečių žolių sėklas, išlygina dirvos paviršių ir sulaiko drėgmę. Žieminių ir vasarinių kultūrų sėjai dirvos paprastai baigiamos paruošti akėčiomis. Be to, akėčios yra nepamainomas pasėlių priežiūros padargas: jomis naikinamos vienmetės piktžolės, javų, bulvių, pupų, runkelių ir kitų kultūrų pasėliuose prieš sudygimą ir augalams sudygus. Lengvos dirvos sėjai dažniausiai paruošiamos tik akėčiomis.
Sunkios akėčios labiau tinka sunkioms, o vidutinio sunkumo ir lengvos – lengvesnėms dirvoms.
Volavimas
Jo tikslas – suspausti viršutinį dirvos sluoksnį, išlyginti paviršių, susmulkinti stambius grumstus ir įterpti smulkią sėklą. Dėl to voluojamos nesusigulėjusios sausos ir grumstuotos dirvos. Lygiose – privoluotose dirvose galima geriau atlikti pasėlių priežiūros darbus ir nuimti derlių kombainais. Todėl volas yra kitų padargų pagalbininkas. Jis pataiso blogai suartą ir sukultivuotą dirvą.
Sausoje ir nesuspaustoje dirvoje kultūrinių augalų sėkloms sudygti trūksta drėgmės: ji iš gilesnių dirvos sluoksnių negali pakilti iki sėklų, nes dirvos kapiliarai būna suardyti. Privoluotoje dirvoje vėl susidaro kapiliarai, ir drėgmė pasiekia augalų sėklas. Per ilgesnį lakią ji gali perdžiūti. Todėl privoluotą dirvą naudinga suakėti. Kultūrinių augalų ir piktžolių sėklos privoluotoje dirvoje sudygsta 2–3 dienomis anksčiau, kaip nevoluotoje.
Volai sutrupina ir dalį grumstų, likusių po kultivavimo ir akėjimo, o nesutrupintus įspaudžia į dirvą. Ten jie atidrėgsta, ir vėliau juos gali susmulkinti akėčios.
Dirvos voluojamos kelių tipų volais: lygiaisiais, žiediniais, žvaigždiniais ir spygliuotaisiais.
Dirvų lyginimas
Suartos dirvos dažnai būna nelygios. Nelygumų paprastai atsiranda dėl blogo arimo. Dėl to ir pasėliai būna nevienodi, išmetimuose dažnai mirksta. Tuo tarpu lygioje dirvoje galima pasėti tiesiomis eilėmis, o vienodžiau įterptos sėklos vienodžiau ir sudygsta.
Dirvos dažniausiai lyginamos pavasarį, prieš trąšų išbėrimą, o kartais ir rudenį, nuskutus ražienas.
Lėkščiavimas
Lėkštinės akėčios dirvą pjausto ir trupina. Jomis dirva įdirbama 10–12 cm gyliu. Purenimo gylis reguliuojamas keičiant lėkščių atakos kampą, masę ir trauklės kampą. Lėkštinės akėčios labiau tinka sunkioms dirvoms. Jomis gerai įdirbama dirva ir sutrupinami dideli grumstai, taip pat galima įterpti organines bei mineralines trąšas. Kai kur šiomis akėčiomis išlyginami arimų sumetimai ir išmetimai. Lėkštinėmis akėčiomis negalima ruošti sėjai varputėtų dirvų, nes supjaustytas varputis pasidaugina ir dar labiau užteršia dirvą bei pasėlius. Lyginant lėkštinių akėčių ir kultivatorių darbą, reikia pažymėti, kad jos labiau sutrupina, supurena dirvą, bet ir labiau ardo dirvos struktūrą.
Sėjomainų supratimas
Sėjomaina yra auginamų kultūrų išdėstymas ariamoje žemėje ir periodiškas jų kaitaliojimas. Sėjomainai skiriamas ariamosios žemės plotas suskirstomas kuo vienodesnio dydžio laukais. Kultūrų kaitaliojimas – tai vienų kultūrų auginimas po kitų tam tikra tvarka. Kultūros dažniausiai keičia vienos kitas kasmet, bet tam tikrais atvejais gali būti auginamos ir dvejus metus iš eilės. Tvarka, kuria kaitaliojamos kultūros, priklauso nuo rotacijos narių. Rotacija yra periodas, per kurį kiekviena kultūra pereina per visus sėjomainos laukus. Ją sudaro nariai, kurių skaičius paprastai sutampa su sėjomainos laukų skaičiumi.
Sėjomainos yra svarbios agrotechniniu ir ekonominiu atžvilgiu. Kultūrų kaitaliojimo tvarka laiduoja didžiausią kiekvienos kultūros derlių ir atsiliepia dirvos derlingumui. Įgyvendinus sėjomainas, laukuose sukuriama tam tikra tvarka, nuo kurios priklauso ne tik bendras lauko vaizdas, bet ir darbų organizavimas bei mechanizavimas. Sėjomainos priklauso ir nuo konkrečių, ir nuo bendrų sąlygų.
Pasėlių struktūra
Pasėlių struktūra yra auginamų kultūrų santykis procentais nuo ariamosios. Kultūrų kaitaliojimas turi derintis su pasėlių struktūra.
Sėjomainos laukai, žiūrint kuo jie užimami, skirstomi į 5 grupes: javų, kaupiamųjų, daugiamečių ir vienmečių žolių, pūdymo. Javai būna varpiniai ir ankštiniai, žieminiai ir vasariniai. Kaupiamiesiems priklauso šakniavaisiai ir gumbavaisiai. Daugiametės žolės būna ankštinės ir varpinės. Pūdymai skirstomi į juoduosius ir užimtuosius.
Pasėlių struktūra sudaroma atsižvelgiant į daugelį aplinkybių. Visų pirma ją lemia dirvožemio mechaninė sudėtis ir reljefas. Pasėlių struktūra nemažai priklauso ir nuo žemdirbystės lygio bei ūkio aprūpinimo technika, turimos darbo jėgos.
Itin didelę reikšmę pasėlių struktūrai turi ekonominiai faktoriai. Be to, pasėlių struktūrai turi įtakos ir geografinė ūkio padėtis.
Sudarant pasėlių struktūrą, reikia žinoti auginamų kultūrų biologines bei ūkines savybes ir jų reikšmę.
Kultūrinio kaitaliojimo priežastys
Vienoje vietoje ilgesnį laiką auginamos kultūros derlius dėl daugelio priežasčių mažėja. Rusų mokslininkas D. Prianišnikovas jas suskirstė į 1) cheminio, 2) fizinio ir 3) biologinio pobūdžio.
Cheminio pobūdžio priežastys
Žemės ūkio kultūros skiriasi vienos nuo kitų iš dirvos paimamų maisto medžiagų kiekiu. Tas kiekis priklauso nuo augalų rūšies ir derliaus didumo.
Kai kurie augalai maisto medžiagas gali įsisavinti ir iš sunkiai tirpstančių junginių, o kitiems augalams reikia lengvai tirpstamų junginių.
Augalų šaknų sistema yra labai nevienoda. Todėl trumpašakniai augalai siurbia armens sluoksnyje esančias maisto medžiagas, o ilgašakniai dalį jų paima ir iš giliau. Sėjomainoje kultūros dažniausiai kaitaliojamos: po trumpašaknių auginamos ilgašaknės ir atvirkščiai. Taigi, kaitaliojant kultūras, geriau naudojamos maisto medžiagos iš armens ir gilesnių dirvos sluoksnių.
Nuėmus derlių, augalų liekanų dirvoje lieka nevienodai. Kaitaliojant kultūras, dirva per daug nenualinama.
Fizinio pobūdžio priežastys
Augalų derlius nemažai priklauso nuo dirvožemio fizinių savybių. Viena iš svarbesnių jo savybių yra struktūra. Geriausios struktūros dirvožemiuose dalelės būna 0,25–10 mm skersmens. Dirvožemio struktūra priklauso nuo auginamų kultūrų šaknų masės, nuo žemės dirbimo padargų ir kitų veiksnių. Dirvožemio struktūra gadinama, intensyviai dirbant žemę, todėl po vienų augalų dirvožemio struktūra lieka prastesnė, o po kitų – geresnė. Pagal tai žemės ūkio kultūras galima suskirstyti į 4 grupes. Pirmai grupei priklauso daugiametės ankštinės žolės, paliekančios geriausią dirvos struktūrą; antrai grupei – vienmetės ankštinės žolės, trečiai – varpiniai javai ir ketvirtai – kaupiamieji. Po kaupiamųjų dirvos struktūra būna blogiausia, nes ji gadinama, atliekant pasėlių priežiūros darbus.
Tinkamai kaupiant kultūras ir, svarbiausia, įtraukiant į sėjomainą daugiametes žoles, galima pagerinti dirvožemio fizines savybes.
Biologinio pobūdžio priežastys
Kelerius metus iš eilės auginant vienoje vietoje tą pačią kultūrą, prisiveisia piktžolių, paplinta ligos ir kenkėjai.
Dauguma piktžolių yra prisitaikiusios prie tam tikrų kultūrinių augalų. Kai kasmet sėjama vis kita kultūra, vienos kurios rūšies piktžolės negali labai paplisti. Be to, po įvairių kultūrų piktžolių lieka nevienodai: kaupiamuosiuose daug piktžolių sunaikinama, įdirbant tarpueilius ir purškiant herbicidais arba ravint rankomis, vasarojuje – purškiant herbicidais, o išretėjusiose daugiametėse žolėse piktžolių būna daugiausia.
Dėl atsėliavimo per ilgesnį laiką paplinta ir ligos bei kenkėjai. Tokiu atveju raudonieji dobilai išnyksta nuo Fusarium genties grybų, runkeliai išretėja dėl juodšaknės, bulvės neretai suserga fitoftora, o linai – fuzarioze. Žieminiai kviečiai, pasėti po miežių, suserga javaklupe.
Vienoje vietoje ilgai auginamus pašarinius runkelius puola runkelinė nematoda. Senoje dobilienoje prisiveisia sprakšių lervų, kurios pakenkia po dobilų auginamiems kukurūzams. Kaitaliojant kultūras, neleidžiama paplisti piktžolėms, ligoms ir kenkėjams.
Sėjomainų klasifikacija ir rotacijų pavyzdžiai
Sėjomainos skirstomos pagal auginamų kultūrų sudėtį, dirvos derlingumo atstatymo priemones ir suprojektuotų laukų skaičių. Pagal kultūrų sudėtį sėjomainos yra lauko ir specialios, pagal dirvos derlingumo atstatymo priemones – vaismaininės, žalieninės, o pagal suprojektuotų laukų skaičių jos gali būti penkialaukės, šešialaukė, septynialaukės ir t.t.
Sėjomainų rotacijos parenkamos, atsižvelgiant į dirvožemio rūgštingumą, mechaninę sudėtį, reljefą, laukų užmirkimą ir ūkyje esančių natūralių žalienų plotą. Dabartinėje žemės ūkio vystymosi pakipoje, sudarant rotacijas, laikomasi tokio tvarkos:
1. Užimtojo pūdymo lauke sėjami vikių ir avižų, pašarinių lubinų ir kukurūzų mišiniai, kukurūzai, ankstyvieji žirniai, baltieji dobilai, sodinamos ankstyvosios bulvės.
2. Nuėmus pūdymines kultūras, sėjami žiemkenčiai.
3. Ankštiniai auginami po kaupiamųjų arba po žiemkenčių.
4. Kaupiamieji auginami po žiemkenčių, daugiamečių žolių, vasarojaus arba po kaupiamųjų. Jei kaupiamieji auginami kelerius metus iš eilės, tai pirmaisiais metais reikia sėti kukurūzus arba sodinti bulves, o antraisiais sėti runkelius. Kukurūzus vienoje vietoje galima auginti 3–4 metus iš eilės.
5. Linai dažniausiai sėjami po pusantrų naudojimo metų dobilų, bet jie gerai dera ir po žiemkenčių.
6. Daugiametės žolės sėjamos į žiemkenčius arba vasarojų, o po daugiamečių žolių auginami žiemkenčiai, kaupiamieji ir linai.
7. Vasarojus auginamas po kaupiamųjų ir žiemkenčių.
8. Pūdymas paliekamas po vasarojaus.
Daugelyje mūsų šalies ūkių kiekvienam gamybiniam vienetui arba vienam ūkiui projektuojama po vieną lauko sėjomainą. Kai tame pat ūkyje projektuojamos lauko ir pafermio sėjomainos, lauko sėjomaina projektuojama toliau nuo gamybinio centro, o pafermio – arti jo. Lauko sėjomainoje auginami javai, daugiametės žolės, linai, cukriniai runkeliai, o pafermio – pašarinės kultūros. Auginant šias kultūras toliau nuo gamybinio centro, esti didelės transporto išlaidos.
Sėjomainų grandys
Kiekviena sėjomainos rotacija susideda iš grandžių.
Sėjomainos grandis – tai kelių kultūrų derinys, kuris prasideda dirvos derlingumą gerinančiomis kultūromis ir baigiasi tą derlingumą išnaudojančiomis kultūromis.
Dirvos derlingumą didina pūdymas ir pūdyminės kultūros, kaupiamosios kultūros, daugiametės žolės. Dirvos derlingumą mažina visi javai ir linai. Tiek dirvos derlingumą gerinančios, tiek išnaudojančios kultūros grandyje auginamos 1–2 metus.
Rotacija susidaro iš tokių narių:
I gr. 1. Užimtas pūdymas

2. Žiemkenčiai
II gr. 3. Daugiametės žolės I m.

4. Daugiametės žolės II m.

5. Žiemkenčiai
III gr. 6. Kaupiamosios kultūros

7. Vasarojus

8. Vasarojus
Grandies pavadinimas priklauso nuo dirvos derlingumą gerinančios kultūros. Todėl yra sekančios grandys:

1. Pūdyminė

2. Daugiamečių žolių

3. Ankštinių kultūrų

4. Kaupiamųjų kultūrų

5. Mišri
Daugiamečių žolių grandis būdinga kiekvienai lauko sėjomainai, nes be daugiamečių žolių neišsiverčiame. Daugiamečių žolių įtaka tęsiasi 3–4 metus.
Pūdyminė grandis gali būti įvairi, priklausomai nuo to, kokios kultūros lauke auginamos. Jei auginamos kultūros nuimamos žaliam pašarui, tokia grandis vadinama užimta pūdymo grandimi. Kai auginami lubinai užariami žaliai trąšai, tokia grandis vadinama sideraline grandimi. Užimto pūdymo grandies įtaka kitoms kultūroms tęsiasi 1–2 metus, sideralinės grandies įtaka trunka nuo 2 iki 3 metų.
Ankštinė grandis retesnė. Jos įtaka kitoms kultūroms trunka 1 metus. Teigiamas bruožas tas, kad palieka didelį kiekį kitiems augalams prieinamo azoto.
Kaupiamųjų kultūrų grandis vertinama tuo, kad kaupiamieji gerai prižiūrimi, išnaikinamos piktžolės, dirva tręšiama mėšlu. Šių kultūrų įtaka kitiems augalams trunka 2 metus.
Mišri grandis – tai tokia grandis, kurioje dirvos derlingumą gerinančios kultūros yra dvi ir abi skirtingų biologinių savybių. Pvz., kaupiamieji ir ankštiniai, daugiametės žolės ir kaupiamieji. Mišrios grandies įtaka kitoms kultūroms priklauso nuo to, kokios kultūros buvo auginamos.
Priešsėlių parinkimas
Sudarant sėjomainos rotaciją – žemės ūkio kultūrų kaitaliojimo eilę, kiekvienai kultūrai reikia parinkti tokį p

. . .

Trąšų reikšmė. Augalų mitybos elementai
Intensyvinant žemės ūkio gamybą, trąšomis galima smarkiai padidinti visų augalų derlingumą. Svarbiausios yra organinės ir mineralinės trąšos. Organinės trąšose yra visų augalui reikalingų maisto elementų. Jos dirvoje skaidosi į paprastesnius junginius ir pagaliau virsta mineralinėmis druskomis, tinkamomis augalų mitybai. Organinei medžiagai skaidantis, išsiskiria humuso rūgštys. Jos didina augalų šaknų ląstelių sienelių pralaidumą, ir augalas geriau paima mineralinius junginius iš dirvožemio.
Organinės trąšos didina dirvos biologinį aktyvumą. Dirvoje padaugėja mikroorganizmų, suaktyvėja jų veikla, todėl pagaminama daugiau augalams prieinamų maisto medžiagų.
Nuo organinių trąšų padaugėja dirvoje puvenų, todėl pagerėja dirvožemio struktūra, sumažėja rūgštingumas, puveningos dirvos geriau absorbuoja šiluminę saulės energiją. Be to, jos yra šiltesnės, nes mikroorganizmai, ardydami organines medžiagas, išskiria šilumą.
Mūsų šalyje, tręšiant mineralinėmis trąšomis ir taikant tinkamą agrotechniką, gerokai padidėja svarbiausių žemės ūkio augalų derlius.
Tinkamai tręšiant, ne tik padidėja derlius, bet ir pagerėja žemės ūkio produktų kokybė. Padidėja grūdų baltymingumas, runkelių cukringumas, bulvių krakmolingumas.
Augalų mitybai reikia daugiau kaip 80 elementų. Iš jų sudarytos šaknys ir antžeminiai organai. Sausojoje augalo medžiagoje yra apie 45% anglies, 42% deguonies, 6,5% vandenilio, 1,5% azoto ir 5% peleninių elementų.
Augalų mitybos elementai skiriami į dvi grupes: organogeninius ir peleninius. Organogeniniai elementai yra anglis (C), vandenilis (H), deguonis (O) ir azotas (N). Deginant organinę medžiagą, vieni elementai sudega, kiti pasišalina į orą. Peleniniai elementai yra fosforas (P), kalis (K), kalcis (Ka), magnis (Mg), manganas (Mn), geležis (Fe), boras (B) ir kiti. Deginant organinę medžiagą, jie lieka pelenuose.
Visi augalui reikalingi cheminiai elementai turi savo paskirtį ir atlieka tam tikras funkcijas. Augalui biologiškai vystantis, įvairių elementų reikia nevienodai. Pagal tai elementai skirstomi į tris grupes: makroelementus, mikroelementus ir ultramikroelementus.
Anglies, vandenilio, deguonies, azoto, fosforo, kalio, kalcio, sieros ir geležies augalams reikia daugiau, todėl jie vadinami makroelementais. Augalo sausojoje medžiagoje jų yra daugiau kaip 0,02%.
Boro, vario, molibdeno, cinko, mangano, kobalto, jodo ir kitų elementų augalams reikia nedaug (mažiau kaip 0,001% augalo sausosios medžiagos) – jie vadinami mikroelementais.
Sidabro, cezio, rubidžio, kadmio,gyvsidabrio ir kitų elementų augalams reikia visai mažai (mažiau kaip 0,00001% augalo sausosios medžiagos). Šie elementai vadinasi ultramikroelementais.

Join the Conversation

×
×