Maisto saugumo problema pasaulyje ir jo sprendimo būdai

PASAULINĖ MAISTO SAUGUMO PROBLEMA IR JOS SPRENDIMAS

TURINYS

ĮVADAS 3
1. PASAULINĖ MAISTO SAUGUMO PROBLEMA 4
1.1. Socialiniai ir ekonominiai apsirūpinimo maistu klausimai 4
1.2 Maisto sauga neatsiejama nuo maisto kokybės 8
2. MAISTO SAUGUMO PROBLEMOS SPRENDIMO BŪDAI 11
2.1. Maisto saugumo problemos ir jų priežastys 11
2.2. Maisto saugumo pasaulyje perspektyva 14
2.3. Žemės ūkio produktyvumo augimas ir maisto problemos sprendimas 16
Išvados 19
Literatūra 20ĮVADAS
Maistas yra esminė pasaulio kultūros ir civilizacijos dalis ir jis turi didžiulę reikšmę tiek ekonomikai, tiek visuomenės sveikatos apsaugai. Jo reikia visiems ir kiekvieną dieną. Maistas nuolat veikia mus visus. Atvirame ir globalizuotame pasaulyje yra svarbu veikti visu mastu siekiant, kad gyventojai viisuose pasaulio kampeliuose būtų užtikrinti, jog jų vartojami maisto produktai yra vieni saugiausių pasaulyje. Maisto saugumo problema, dabar aktuali visame pasaulyje, atsirado įvairiose srityse dėl vis gausesnio vartojimo gamtai svetimų cheminių medžiagų, dėl didėjančios oro, vandens bei dirvožemio taršos.
Taigi, šiandien į mitybos problemą pravartu pažvelgti kuo plačiau. Tai jau ne vien supaprastinti klausimai – ką ir kiek mes valgome. Svarbu įvertinti kokia dabartinio mūsų maisto kilmė, kokią vietą jis užima žmogaus mitybos evoliucijoje, ar suvartota energija maisto produktų gamybai adekvati jų maistinei irr energetinei vertei. Juk buvo laikas, kai mūsų protėviai maitinosi tuo, ką pateikė gamta, kurioje jie gyveno. Žmonės naudojo mažai perdirbtus, natūralius maisto produktus, turtingus visomis gamtos duotomis dovanomis. Dabar vaizdas gerokai pakito. Biologinės įvairovės mažėjimas tapo globaline problema.
Taigi mano da

arbo tikslas – plačiau išnagrinėti pasaulio maisto saugumo problemas bei įvertinti jų sprendimus.
Darbo uždaviniai:
 pateikti socialinius ir ekonominius apsirūpinimo maistu aspektus, maisto saugos neatsiejamumą nuo maisto kokybės
 analizuoti maisto saugumo problemas ir jų sprendimo būdus
Darbą sudaro dvi dalys:
 pirmojoje dalyje aprašoma Socialiniai ir ekonominiai apsirūpinimo maistu klausimai;
 antrojoje atskleidžiami maisto saugos problemos priežastys ir jų sprendimo būdai1. PASAULINĖ MAISTO SAUGUMO PROBLEMA
1.1. Socialiniai ir ekonominiai apsirūpinimo maistu klausimai
Lietuvos Respublikos Maisto įstatyme maisto sauga apibrėžiama kaip teisės aktų nustatytų maisto ir jo tvarkymo reikalavimų visuma, užtikrinanti, kad vartojant maistą įprastomis, gamintojo nustatytomis ar galimomis iš anksto pagrįstai numatyti vartojimo sąlygomis, įskaitant ir ilgalaikį vartojimą, nebus jokios rizikos vartotojų sveikatai ar gyvybei arba ji bus ne didesnė negu ta, kuri teisės aktuose nustatyta kaip leidžiama bei laikoma atitinkančia aukštą vartotojų appsaugos lygį [9].
Analizuojant akademinės literatūros šaltinius paaiškėjo, kad maisto sauga yra labai plati sąvoka, apimanti maisto kokybės bei socialinius ir ekonominius apsirūpinimo maistu klausimus. 1996 metais Pasaulio viršūnių susitikime Romoje buvo suformuoti pagrindiniai maisto saugos principai. Maisto saugos apibūdinimo kontekste išskirtos dvi anglų kalbos sąvokos – „food safty“ ir „food security“. Maisto saugos socialinius ir ekonominius aspektus užsienio literatūroje apibūdina sąvoka „food security“ tai yra prieiga ir gebėjimas įsigyti bei apsirūpinti pakankamai saugiais maisto produktais namų ūkio lygmeniu. Šiuo požiūriu maisto sauga da
ažnai apibrėžiama kaip reiškinys, kai kiekvienas žmogus bet kuriuo metu tiek fiziškai, tiek ekonomiškai gali gauti užtektinai saugių ir maistingų maisto produktų, tinkamų sveikam ir aktyviam gyvenimui. Šis apibūdinimas gali būti suprantamas kaip maisto saugos uždavinys, kurio sprendimo būdai gali sukelti žemės ūkio produkcijos pagausėjimą, nenutrūkstamą stabilumą bei pasiekti ryškų pagerėjimą žmonių teisei gauti pakankamą kiekį maisto produktų, skiriant didelį dėmesį į maisto tinkamumą ir atsižvelgiant į kultūrinį pagrindą [10].
Sąvoka „food safty“ įvardina maisto kokybės, maisto tvarkymo, rizikos vartojimo sveikatai aspektus. Taigi, maisto sauga yra daugialypė sąvoka, apimanti tokias problemas kaip:
 Nepakankama galimybė užtikrinti maisto prieinamumą nacionaliniu lygmeniu – gamybai stinga tokių aktyvų kaip žemė, vanduo, indėliai, mokymas, kreditai ir tyrimai, taip pat trūksta finansinių išteklių importui šalies lygmeniu;
 Skurdas, dėl kurio nepakanka galimybių apsirūpinti maistu namų ūkio lygmeniu, taip pat netinkamo maisto vartojimas ir pasekmės mitybai individo lygmeniu.
Dažniausiai pagrindinė maisto nesaugos priežastis yra nepakankamas maitinimasis namuose. Skurdo priežasčių šalinimas – tai svarbiausia ilgalaikė priemonė maisto nesaugai mažinti. Vadinasi, kovos prie skurdą ir maisto nesaugą strategija turi telktis ties parama skurdžioms ir pažeidžiamoms grupėms. Siekiant apibrėžti rizikos mažinimo strategiją, būtina aiškiai nustatyti šias grupes ir suprasti jų pragyvenimo pagrindą.
Kiekvieno iš šių komponentų atžvilgiu keliami klausimai, kuriuos būtina spręsti siekiant pagerinti maisto saugos situaciją regioniniu, valstybiniu ir ta
arptautiniu mastu. Saugaus maisto sistema yra tokia, kurioje gamtiniai ištekliai, nuo kurių priklauso maisto gamyba, suteikia galimybę pastoviam naudojimui padarant minimalią žalą esamoms ir būsimoms kartoms. Kitais žodžiais tariant, maisto saugumas ir palaikoma žemės ūkio veikla yra tarpusavyje glaudžiai susiję ir yra be galo svarbūs palankiam vystymuisi. [1].
Viena iš aštriausių socialinių maisto saugos problemų yra badas ir skurdas, ypač besivystančiose šalyse. Kai kurioms žmonių grupėms pagrindinis klausimas yra pasigaminti sau pakankamai maisto, o kitoms bendruomenėms klausimas yra pinigų stygius, dėl kurio negali įpirkti maisto produktų.
Laikoma, kad pasaulyje badauja 500-800 mln. žmonių. Kasdien visame pasaulyje apie 24000 žmonių miršta iš bado. Tris šio skaičiaus ketvirtadalius sudaro vaikai, o dar 800 mln. žmonių kenčia nuo bado ir prastos mitybos bei pasmerkti bado sukeltų ligų mirčiai. Iki soties neprivalgo apie 1 milijardas žmonių. Kai kuriose šalyse gyventojų maiste pakanka kalorijų (energetinės vertės), tačiau stokojama baltymų, riebalų bei mikroelementų. Manoma, kad 2040 m. žmonių skaičius turėtų pasiekti 7,7 mlrd. Tai dar labiau paaštrintų maisto trūkumą planetoje.
Bad.o terminas nusako fiziologinius ir psichologinius pojūčius, kilusius žmogui trūkstant maisto. Taip pat badas laikomas rizikos veiksniu, grėsme fiziniai ir socialiniai žmogaus sveikatai. Plačiąja prasme – tai socialinė problema, susijusi su nepakankamu, menku darbo užmokesčiu, netinkama socialine politika, siekiant palaikyti menkai apsaugotų žmonių grupių pajamas. Badas bū
ūna: visiškas (absoliutinis: atitinka visišką badavimą), dalinis (santykinis: atitinka dalinį badavimą).
Bado statistika: Pasaulyje nuolat badauja ir nepakankamai maitinasi apie 1 mlrd. gyventojų. Beveik pusė iš jų yra vaikai. Kasmet badu miršta apie 50 mln. žmonių. Kasdien badu miršta apie 139 tūkst., o 36 tūkst. iš jų – vaikai. Kas 2 sekundes badu miršta 1 vaikas. Dėl karų, teroristinių išpuolių ir bado kasmet 17 mln. Žmonių tampa pabėgėliais. Kasmet nuo vandens trūkumo ar blogos jo kokybės miršta apie 50 tūkst. žmonių.
Bado juosta Žemėje be geografinių zonų, klimato, vertikalaus zoniškumo yra ir bado juosta. Tai – XXI a. „fenomenas“. Ši juosta driekiasi aplink visą pasaulį, aprėpia beveik penkiasdešimt valstybių. Jų gyventojai badauja arba gyvena pusbadžiu, stokoja gyvulinės kilmės baltymų. Ši problema skaudžiausia yra Afrikoje – į pietus nuo Sacharos esančiose valstybėse. Tai vadinamoji Sahelio sritis, kuri ištisa juosta driekiasi nuo Atlanto iki Indijos Vandenyno. Badas bei neprievalgis kamuoja ir kai kurias Lotynų Amerikos ir Azijos šalis. Maisto pakanka, tačiau žmonės badauja. Bado priežastys yra:
• Javų nederlius;
• Neapsirūpinimu maisto atsargomis ateičiai;
• Ilgai trukęs lietus, neleidžiantis nuimti derliaus;
• Javų augimą stabdančios ligos;
• Sausros, kurios gali net visiškai sunaikinti derlių;
• Menka žemės kultūra;
• Smulkūs ūkininkų žemės valdomieji sklypai;
• Dideli mokesčiai neleidžia daryti nei javų, nei pinigų atsargų ateičiai;
• Netobulas susisiekimas, neleidžiantis javų ar kitų kultūrų parsivežti iš kitų kraštų;
• Per viduramžius ir nauja amžius iki XVIII a. pab. siautėjantys karai ir maras;
• Viena iš svarbiausiųjų bado priežasčių – nepakankamas maisto kiekis. Realiai – tai galimybių įsigyti maisto produktų, o ne jų stygiaus prekyvietėse problema. Antai JAV gyventojai sudaro 6 proc. pasaulio visuomenės, o iki 1978 m. šioje šalyje buvo sukaupta 35 proc. viso pasaulio išteklių, įskaitant ir maisto atsargas;
• Gyventojų perteklius. Didžiausias gyventojų skaičiaus rodiklis Pietų šalyse, o mažiausias – Šiaurės Europoje. Daugelis ekspertų sutinka, kad nekontroliuojamas gyventojų skaičiaus augimas ir tankumas – grėsmingi pasaulinio vystymosi veiksniai. Vakarų Europoje – 98 žmonės km2, tuo tarpu Afrikoje – tik 18 žmonių km2. Tačiau europiečiai priskiriami prie gerai besimaitinančių, o afrikiečiai – prie dažnai badaujančių. Problema ta, kad Afrikoje sukultūrinta mažiau nei 1/3 žemdirbystei tinkamų žemės plotų. Turtingos šalys turi pakankamai lėšų remti savo gyventojams, o tuo tarpu neturtingosios šito padaryti negali.
• Klimatas. Badas dažnai asocijuojasi su gamtos reiškiniais – sausromis, potvyniais, žemės drebėjimais [11].
Iš tiesų maisto stygius ir badas kyla ne dėl to, kad pasaulyje yra pagaminama per mažai maisto. Problema glūdi įsigalėjusioje tarptautinės prekybos ir ekonominių santykių politikoje. Iš genetiškai modifikuotų gaminamas maistas, tik paaštrina maisto problemą, nes besivystančių šalių žemės ūkis tampa vis labiau priklausomas nuo didžiųjų biotechnologinių firmų. Be to genetiškai modifikuotas maistas sukuria vadinamą dvigubų standartų politiką. Tuo metu, kai išsivysčiusių šalių gyventojai atsisako genetiškai modifikuotų produktų, trečiojo pasaulio šalys yra tiesiog užverčiamos prasta, nekokybiška ir nesaugia genetiškai modifikuota produkcija.
Besivystančios šalys yra skirstomos į 2 grupes:
1) turtingas gamtos ištekliais, kurios turi potencines galimybes įsigyti maisto už eksporto pajamas;
2) neturtingas gamtos ištekliais, kurių apsirūpinimo maisto ištekliais galimybės iš importo labai ribotos.
Pastarosiose ša.lyse vienam žmogui per dieną tenka vos po 2000-2200 kkal, 50-60 g. proteinų (palyginimui – ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse tenka 3000-3200 kkal bei 100-110 g proteinų). Situacijai pablogėjus (dėl sausrų, liūčių, tarpgentinių ar tarptautinių konfliktų), maisto trūkumas neretai tampa katastrofiškas. Pastaraisiais metais ypač padidėjo maisto produktų deficitas Afrikoje, kai kur Azijoje. Beje, kaip tik šiose neturtingiausiose šalyse yra pats didžiausias gyventojų prieaugis, kuris dar labiau spartina maisto deficitą.
Žinoma, kai kurias bado problemas galima išspręsti. Pvz.: paimkim, kad ir per didelį gyventojų skaičių. Jį galima būtų ištaisyti, jei tokiose šalyse kaip Indija ir Kinija, būtų mokamos pašalpos už vieną vaiką šeimoje, o už dviejų ir daugiau būtų griežtai baudžiama. Taip pat būtų galima padėti valstybėms kurios yra atsilikusios žemės ūkyje. Jei stiprios šalys galėtų padėti ir parodyti kaip reikia auginti kitas kultūras, tai gal būt nebebūtų tokio didelio bado. Galima būtų, kad ekonomiškai stiprios valstybės paremtų silpnesniąsias, badaujančias pinigais, maistu, technika ar kuo nors panašiu kas padėtų atsikratyti bado šalyje. Bet jei duotum techniką turėtum ja ir išmokinti naudotis, nes jei nemokės jos tinkamai naudoti, tai bus bereikšmiška.
Planuojant ateitį maisto problema bus didžiausia. Kasdieninis mūsų maistas greitai keičiasi, atsiranda naujų su maistu susijusių ligų, todėl nuolatos kinta ir supratimas apie jo saugumą. Anglijoje 55 proc., JAV – 75 proc. valgių gaminami ne namuose ir vis tiek maistui pinigų išleidžiama vis mažiau. Šeštajame dešimtmetyje maistui šeima išleisdavo ketvirtadalį pajamų, o 2000-aisiais – aštuntadalį.
Dabar gaminamo maisto pakanka kiekvienam, tačiau trečdalis pasaulio vis dar badauja. Susiduriame su globaliniu klimato kitimu, kurį labiausiai skatina pramoninis pasaulis ir kuris kelia grėsmę net daugiausiai gyventojų turinčioms tautoms. Turtingesnėse tautose populiarėja natūralus ūkininkavimas, o genetiškai modifikuotų (GMO) kultūrų, apie kurias buvo skelbiama kaip apie didžiulį šuolį pirmyn, plačiu mastu atsisakoma. Maisto ateitis yra keblus klausimas, ir jis palies mus visus.1.2 Maisto sauga neatsiejama nuo maisto kokybės
Maisto sauga neatsiejama nuo maisto kokybės. Maisto produktų kokybę apibūdina maistinė, biologinė, fiziologinė, energetinė vertė. Šias savybes apibūdina ne tik cheminė sudėtis, bet ir fizinės savybės – forma, dydis, tankis, struktūrinės, mechaninės, optinės ir kt. Savybės. Fizinėms savybėms turi įtakos vandens būklė, jo formos, produkto temperatūra, gamybos būdas. Kokybė – tai objekto savybių visuma, leidžianti tenkinti išreikštus ar numatomus vartotojo poreikius.
Šiuolaikinės rinkos sąlygomis, kai taip sparčiai kinta technologijos bei rinkoje pasirodančių prekių poreikis ir vis labiau vartotojas ieško naujos prekės, gamintojas susiduria su problema kaip tuos poreikius patenkinti. Vienas iš būdų rinkai pateikti gerą ir kokybišką produkciją. Pastaruoju metu maisto produktų kokybės gerinimas yra visuotinis reiškinys pasaulyje. Gera gaminio kokybė – paklausos garantija. Valstybių vyriausybės visokeriopai skatina kokybės gerinimą. Priemonės: gaminių atestacija, kokybės ženklo suteikimas, aukštos kokybės produkcijos protegavimas į tarptautines parodas, muges ir t.t.
Plečiantis pasaulinei prekybai maisto produktais, jo gamyba dažnai vyksta kitose šalyse, maistas ruošiamas ilgam laikymui, į jį dedami konservantai, ilginantys maisto produkto vartojimo laiką ir saugantys nuo tokskoinfekcijų pavojaus. Maisto priedai ir cheminės medžiagos, patekusios į produktus auginant, sandėliuojant ar pervežant, kelia pavojų vartotojų sveikatai, todėl yra kontroliuojamos įstatymais. Vyriausybė privalo užtikrinti saugaus ir kokybiško maisto tiekimą gyventojams, naudodama įstatymus ir rekomendacijas.
Gyventojų teisę į saugų maistą garantuoja mitybos standartai ir mitybos rekomendacijos, kurie gerina mitybinę vertę ir maisto saugumą.
Mitybos standartai nusako tinkamumą mitybos elemento tenkinti daugumos sveikų gyventojų fiziologines reikmes. Tačiau mitybos standartuose nenurodomi minimalūs reikalavimai bei optimalūs lygiai. Mitybos standartai nėra nustatomi globaliai, kadangi labai skiriasi įvairių šalių gyventojų mitybos įpročiai ir kultūra.
Nustatyti mitybos standartai yra naudojami:
• mitybos švietimo programoms numatyti;
• planuojant maisto tiekimą gyventojų grupėms;
• nustatant rekomendacijas maisto ženklinimui;
• kuriant naujus maisto pramonės produktus;
• vertinant ar maisto tiekimas atitinka nacionalinės mitybos reikmes.
Mitybos rekomendacijos yra skirtos pasiūlyti gyventojams optimalią subalansuotą mitybą siekiant keisti mitybos įpročius ir tokiu būdu sumažinant lėtinių ligų grėsmę.
Siekiant užtikrinti tiekiamo maisto kokybę, trys partneriai turi glaudžiai bendradarbiauti:
 Vyriausybė, kuri yra atsakinga už maisto saugumo standartų nustatymą, įstatymų ir rekomendacijų įgyvendinimą. Ji turi skatinti pramonę gerinti maisto saugumą, teikdama patarimus ir nurodymus.
 Vartotojai turi būti gerai susipažinę su maisto, kurį jie pasirenka ir perka, kokybe, jo paruošimu, vartojimu ir saugojimu namuose.
 Pramonė, kuri turi sukurti vientisą kontrolės sistemą, kuri apimtų visas maisto gamybos grandis, pradedant nuo saugios žaliavos gamybos, maisto gamybos technologijos iki transportavimo, saugojimo ir realizavimo. Maisto gamybos metu kylantis taršos pavojus ir pavojaus mažinimo galimybės pateiktos 1 lentelėje.
1 lentelė
Maisto kokybės užtikrinimas nuo žaliavos gamybos iki maisto vartojimo
Gamybos etapai Kylantis pavojus Taršos profilaktika
1 2 3
Žaliavos gamyba

Gamybos technologija

Saugojimas ir transportas

Maisto ruošimas

Maisto vartojimas

Trąšos, natūralūs toksinai, mikrobų toksinai, aplinkos teršalai.

Reakcijos produktai, teršalai, priedai.

Cheminė tarša, bakteriologinė tarša.

Bakteriologinė tarša, cheminė rizika (kepant > 200°C).
Mikrobiologinė tarša, natūralūs toksinai, cheminė tarša, maisto priedai ir ruošimas. Ekologinė žemdirbystė, aplinkos taršos reguliavimas, emisijų mažinimas, atliekų tvarkymas.
Moderni technologija ir cheminių medžiagų mažinimas, biotechnologija, išvedimas atsparių ve.islių. Dezinfekcijai naudoti radiaciją. Higienos ir sanitarijos taršos inspekcija ir kontrolė.
Maisto švitinimas gama, rentgeno spinduliais ar elektronais. Pasterizacija, konservavimas, šaldymas, dehidratacija ir pH reguliavimas.
Švari virtuvė, sanitarija ir higiena, taršos prevencija, tinkama temperatūra.
Tinkama saugojimo temperatūra, saugojimo trukmė, žinios apie riziką
Šaltinis: Gražulevičienė R. Žmogaus ekologija. – Kaunas: VDU, 2002

Ruošiant maistą pramoniniu būdu yra taikoma griežta kontrolė visame technologijos procese, kadangi maisto toksinės infekcijos ir mikrobiologinės maisto taršos pasekmės gyventojams gali būti daug didesnės negu pasekmės dėl maisto saugumo pažeidimų namuose. Taršos profilaktikai tarnauja maisto kokybės kontrolės programa, apimanti visus maisto gamybos etapus.
Kokybės valdymo sistema apima normatyvinius, techninius dokumentus produktų gamybai ir jų kontrolei (standartus, technines sąlygas, technologijos instrukcijas) maisto nekenksmingumo reglamentus, direktyva, aplinkosauginius reikalavimus, įmonėje dirbančius žmones, įrenginius ir lėšas verslui plėtoti. Visa ši kompleksinė sistema turi būti subalansuota, kad gaminamas produktas ir jo gamybos būdas būtų saugūs (nekenksmingi) ne tik vartotojui, bet ir aplinkai. Gaminami produktai turi atitikti vartotojų reikalavimus, o dažnai ir pranokti jų lūkesčius [10].
Šiandieninėje maisto produktų rinkoje iš gausybės pažįstamų ir visiškai naujų maisto produktų vartotojams sudėtinga atsirinkti tokius, kurie leistų organizuoti sveiką asmens ir šeimos mitybą, padėtų išvengti sveikatos sutrikimų, atsirandančių dėl netinkamų maisto produktų vartojimo. Vartotojai, pirkdami maistą atkreipia dėmesį ne tik į kainą, bet nori susipažinti ir su produktų kilme, sudėtimi, gamybos panaudotais komponentais bei maisto priedais.2. MAISTO SAUGUMO PROBLEMOS SPRENDIMO BŪDAI
2.1. Maisto saugumo problemos ir jų priežastys
Kas labiausiai komplikuoja maisto saugumo problemos sprendimą (t.y. visų gyventojų aprūpinimą pakankamu geros kokybės maistu)?
 Nepakankama žemės ūkio gamybos plėtotė trečiojo pasaulio šalyse: (neišvystyta technika, primityvi technologija, primityvi augalų bei gyvulių rūšių ir veislių sudėtis, žinių, energetikos, sausinimo ar drėkinimo įrenginių stoka. Šiose šalyse maisto gamyboje didžiulis užimtumas, nors rezultatai – menki. Pasaulyje žemės ūkyje užimta apie 1,1 milijardo ekonomiškai aktyvių žmonių. Iš jų ekonomiškai išsivysčiusiose Vakarų šalyse – apie 22 mln., Rytų Europoje –12 mln., NVS apie 20 mln. O besivystančiose šalyse apie 1 milijardą. (Charakteringas palyginimas – JAV žemės ūkyje – 3 mln., o Kinijos – 450 milijonų; JAV stambiausias pasaulio maisto eksportininkas, o Kinija vienas didžiausių grynųjų importininkų.
Pastaraisiais metais išryškėjo ir pozityvių tendencijų – visiškai arba iš dalies žemės ūkio produktais pradėjo apsirūpinti daugiausia gyventojų turinčios Azijos šalys (Indija, Indonezija; pagerėjo maitinimosi sąlygos ir Kinijoje). Tai šiek tiek sušvelnina maisto krizę pasaulyje, bet tuo pačiu sumažina potencialias rinkas maisto eksportininkams.
 Nepagrįsta žemės ūkio specializacija daugelyje besivystančių šalių ir neracionalus apsirūpinimo maistu mechanizmas. Dažnai besivystančios šalys, ypač gavusios užsienio investicijų ar paveiktos planinio ūkio, labai siaurai specializuoja prekinį žemės ūkį pietų vaisių, medvilnės auginimui. Ši monokultūrinė produkcija eksportuojama, o kiti maisto produktai – importuojami. Visa šių šalių ekonomika priklauso nuo eksporto kainų, kurios turi mažėjimo tendenciją, ypač jeigu eksportuojančios šalys, siekdamos didesnių pajamų, didina tos produkcijos eksportą. Išeitis – žemės ūkio ir kaimo veiklos diversifikacija, kiekvienos šalies aprūpintumo savo maisto produktais didinimas (beje, sveikatingumo požiūriu, geriausia naudoti maistą, kuris pagaminamas vartotojų apgyvendintoje teritorijoje).
 Didžiausia prekinių žemės ūkio produktų dalis sutelkiama nedidelėje išsivysčiusių šalių grupėje (JAV, ES, Kanada, Australija, Naujoji Zelandija). Jos iš esmės kontroliuoja maisto rinką, diktuoja maisto kainas. Mokios paklausos maistui stoka (minėtų šalių vidaus rinka prisotinta, naujų mokių rinkų išplėtimas tampa aštrios konkurencijos objektu, o besivystančių šalių maisto rinka nemoki) neskatina šias šalis pilnai panaudoti agrarinį potencialą, todėl kai kuriose šių šalių bandoma apriboti ar net sumažinti perteklinių (išsivysčiusių šalių požiūriu) žemės ūkio produktų gamybą (dalies žemių konservacija).
 Kai kuriose šalyse maisto eksportą bei importą ryškiai kontroliuoja valstybė (ypač ES šalys), naudodamasi tarifiniais (muitų) ir netarifiniais apribojimais. Tai apsunkina konkurencijos sąlygas ir, iš vienos pusės, remiant savų šalių žemdirbius, palaikomos aukštos maisto kainos savo šalių viduje ir, antra vertus, subsidijuojant savo šalyse pagaminto maisto eksportą, numušamos maisto kainas užsienio rinkose ir taip nukonkuruojami ekonomiškai silpnesnių šalių maisto eksportininkai, taip pat ir maistą importuojančių šalių žemdirbiai. (Charakteringa situacija Rusijos ir kai kurių kitų NVS šalių maisto rinkose; ES šalių maisto eksportas stipriai subsidijuojamas, todėl jo kaina Rusijos rinkoje daug žemesnė negu ES šalyse. Antra vertus, dėl pigios importinės produkcijos, ypač pieno ir mėsos gaminių, sunyko ir subankrutavo Rusijos gyvulininkystė bei jos maisto pramonė).
 Rytų Europos ir kai kurių kitų pokomunistinių šalių žemės ūkyje vyrauja transformacinio nuosmukio reiškiniai. Nežiūrint kai kurių potencinių galimybių, dėl socialinių – ekonominių, techninių ir technologinių priežasčių visiškai nekonkurentiškas Rusijos, Ukrainos, Kazachstano ir kitų NVS šalių žemės ūkis; Dėl blogos makroekonominės būklės, šiose šalyse nedidelė moki paklausa importiniams žemės ūkio gaminiams, todėl šalys maisto eksportuotojos, norėdamos išlaikyti didelę NVS maisto rinką, konkuruodamos tarpusavyje, maisto produ.ktus NVS rinkoje parduoda dempingo kainomis. Šioje kovoje atsilaiko tik ženkliai subsidijuojamų šalių maisto gamintojai (ES) , taip pat išskirtinai palankiomis gamtinėmis sąlygomis dirbantys maisto gamintojai (N. Zelandija).
Kitos maisto saugumo problemą aštrinančias priežastis:
 Kintančios meteorologinės sąlygos (El Nino reiškiniai), laikas nuo lako pasikartojantys augalų ir gyvulių ligų protrūkiai, kenkėjų pasirodymas (skėriai), sausra ar liūtys), ne visada leidžia tiksliai prognozuoti žemės ūkio gamybos apimtis, taip pat šį procesą valdyti, todėl galimi netikėti produkcijos gamybos ir jos atsargų (ypač grūdų) svyravimai, kurie sukelia stambaus masto grandininius kainų pokyčius, kurių iš anksto neįmanoma prognozuoti.
 Maisto produktų paklausa neelastinga. Žmonės negali apsieiti be maisto. Kai kurių produktų paklausai jų kaina nedaro didelės įtakos. Jeigu šių produktų pritrūksta, galimas žymus kainų šuolis. Antra vertus, padidėjusios žmonių pajamos maisto suvartojimą (jeigu ligi tol žmonės nebuvo prie bado ribos) padidina neženkliai.
 Didėjant gyventojų pajamoms, vartotojų išlaidų dalis, skiriama maistui, mažėja. Tai galima teigti, kalbant tiek apie atskiros šeimos biudžetą, tiek kalbant nacionaliniu lygmeniu;
 Žemės ūkyje dirbantys žmonės sėslesni už daugelio kitų sektorių dirbančiuosius, nes žemės ūkis – ne vien verslo šaka, bet ir gyvenimo būdas. Dėl to žemdirbiai nelabai mobilūs, sunkiai keičia gyvenamąją vietą. Jie dirba net ir tokiomis sąlygomis, kada neužtikrinamas pelnas. Antra vertus, žemdirbio kapitalas sunkai transformuojamas kitoms verslo rūšims, o jį parduodant dažnai patiriamas nuostolis.
 Dėl išvardintų ypatybių, laikui bėgant susidaro žemės ūkio produkcijos kainų kritimo tendencija, kuri ženklesnė negu gamybos priemonių kainų kritimas arba išlieka netgi priešingos tendencijos. Tai sukelia “kainų žirklių” reiškinį. Kartu su juo, daugelio šalių žemės ūkyje ryškėja ir ūkininkų pajamų mažėjimo tendencija.
 Pastangos patenkinti didėjančią paklausą maistui, vis labiau konfliktuoja su pastangomis išsaugoti gamtinę aplinką, ypač miškus;.
 Žemdirbiai, ypač jeigu jie gerai organizuoti ir susilaukia paramos tam tikruose politiniuose sluoksniuose, išsireikalauja valstybės paramos, dažnai kitų ūkio sektorių ir visuomenės grupių sąskaita. Tokia parama suteikiama apsaugant šalies vidaus rinką nuo importo, remiamas eksportas, mokamos gamybos ar eksporto subsidijos, nustatinėjamos kainos. Tai lėtina šalių ūkio restruktūrizaciją (ypač jo deagrarizacijos linkme), iškreipia konkurencijos sąlygas ir iš viso daro ūkininkavimą žemės ūkyje problematiškesniu verslu, negu kiti verslai. Kartais žemdirbių rėmimo ar jų nepasitenkinimo valstybės parama aspektai tampa šalių vyriausybių krizės ar atskirų šalių tarpusavio nesutarimų priežastimis.
Jeigu pasaulį ištinka didelė maisto krizė, žmogus atsisako gyvulinio maisto ir maitinasi augaliniu, pirmiausia, grūdų produktais, nes grūdų kalorijos gausiausios. Grūdus sušėrus gyvuliams, maisto sudėtis kokybės požiūriu pagerėja, tačiau transformuojant grūdus į mėsą, prarandami dideli kalorijų kiekiai (prie augalinio maisto pereinama karų, didelių krizių metu; paprastai augaliniu maistu maitinami kaliniai, pabėgėliai).
Dabarties pasaulyje pagaminama (arba bent galima pagaminti) tiek maisto, kad jo pilnai užtektų visiems žmonėms sočiai pasimaitinti. Tačiau žmogus ne visada gali gauti maisto (galima sakyti ir kitaip: maistas ne visada pasiekia žmogų, kuriam jo reikia). Tai trukdo ekonominės, socialinės ar politinės priežastys.
Dabar aktuali visame pasaulyje maisto saugumo problema, atsirado įvairiose srityse dėl vis gausesnio vartojimo gamtai svetimų cheminių medžiagų, dėl didėjančios oro, vandens bei dirvožemio taršos. Nesaugiu maistas gali tapti, kai auginant maisto žaliavas gausiai naudojamos dirbtinės mineralinės trąšos, sintetiniai pesticidai – cheminės augalų apsaugos priemonės, įvairūs augimo stimuliatoriai, hormonai. Maistui saugumo nesuteikia žaliavas perdirbant naudoja.mi sintetiniai maisto priedai, ypač dažai, aromatinės medžiagos, o taip pat konservantai, stabilizatoriai, emulsikliai ir kt. Šiandien kalbant apie maisto saugumą dažnai minimos ir įpakavimo medžiagos, tara: yra pavojingos kai kurios polimerinės medžiagos, kurias gaminant, kaip katalizatorius naudotas ypač pavojingas sunkusis metalas kadmis, maisto produktus gali užteršti chloro ar kitais junginiais, balintas popierius, netgi aliuminijaus folija.
Jei maisto produktai sandėliuojami netinkamomis sąlygomis, susidaro sąlygos suaktyvėti mikroskopinių grybų veiklai, kurie dauginasi ant varpinių augalų ir grūduose, o taip pat ant riešutų. Mikroskopiniai grybai išskiria labai toksiškas medžiagas – mikotoksinus, kurių gali atsirasti ir piene, jei karvių pašaruose bus mikotoksinų.
Maisto produktų transportavimas iš vieno pasaulio krašto į kitą taip pat sudaro galimybę maistui tapti nesaugiu: sėkmingam transportavimui maisto produktai, ypač daržovės, vaisiai apdorojami cheminėmis medžiagomis, kurios sustabdo gedimą, bet kartu sunaikina vitaminus, keičia baltymų struktūrą. Transportuojant dideliais atstumais, kad prailginti tinkamumo terminus, į maisto produktus pridedama daugiau konservantų, stabilizatorių ir kitų maisto priedų. O be to tolimas transportavimas reikalauja ir didelių energijos sąnaudų.
Taigi, šiandien į mitybos problemą pravartu pažvelgti kuo plačiau. Tai jau ne vien supaprastinti klausimai – ką ir kiek mes valgome. Svarbu įvertinti kokia dabartinio mūsų maisto kilmė, kokią vietą jis užima žmogaus mitybos evoliucijoje, ar suvartota energija maisto produktų gamybai adekvati jų maistinei ir energetinei vertei. Juk buvo laikas, kai mūsų protėviai maitinosi tuo, ką pateikė gamta, kurioje jie gyveno. Žmonės naudojo mažai perdirbtus, natūralius maisto produktus, turtingus visomis gamtos duotomis dovanomis. Dabar vaizdas gerokai pakito. Biologinės įvairovės mažėjimas tapo globaline problema. Štai Vokietijoje po antrojo pasaulinio karo iš laukų dingo apie 40 naudingų žemės ūkio augalų. Ištisi rajonai augina tik vieną kultūrą, daug augalų rūšių nustumta į „piktžolių” kategoriją. Tuo tarpu tos išstumtos augalų rūšys daugeliu atvejų daug vertingesnės ir turi savyje tokias gamtines savybes, kurios reikalingos atsparumui prieš įvairių ligų sukėlėjus.2.2. Maisto saugumo pasaulyje perspektyva
Dėl maisto saugumo perspektyvoje vieningos nuomonės nėra. Pagal pesimistinius variantus, didėjant žmonių skaičiui, tačiau esant ribotam žemės plotui ir jo plėtimo galimybėms, taip pat vis labiau trūkstant vandens irigacijai, prognozuojamas neišvengiamas maisto trūkumas pasaulyje. Dėl to teigiama, kad maisto kainos pasaulyje kils. Turtingų šalių gyventojams tai didelės problemos nesukels, nes jie gebės ir brangiau mokėti, tuo tarpu 1,3 milijardų žmonių, kurie gauna per dieną 1 USD ar mažiau, šis maisto brangimas būtų katastrofiškas. Kad būtų išvengta katastrofiškų pasekmių jie siūlo naujai įsisavinti dar nedirbamų žemių plotus ir labiau intensyvinti žemės ūkio gamybą, taip pat keisti maisto struktūrą, augalinio maisto vartojimo link.
Pagal JAV gyventojų vartojamo maisto struktūrą pasaulyje galima išmaitinti tik apie 2,3 milijardo žmonių, o jei būtų maitinamasi pagal R. Azijos maisto struktūrą (pupos, ryžiai, kiti angliavandeniai), tai dabar galima būtų išmaitinti iki 10, 9 milijardų žmonių. Ypač pesimistus gąsdina Kinijos pasukimas nuo tradicinio augalinio maisto prie vakarietiškos maisto struktūros, kas žymiai padidintų gyvulinio maisto suvartojimą ir tuo pačiu sukeltų didelį pašarinių grūdų poreikį pasaulyje.
Pagal optimistinius variantus, situacija prognozuojama daug palankesnė:
• pagerėjus gyvenimo sąlygoms, gyventojų prieaugio tempai sulėtės;
• žemių degradacija yra labiau lokalinis, bet ne globalinis reiškinys, susijęs su neracionalia jos naudojimo sistema; tai sutvarkius, degradacija sumažės;
• technologinė (ypač biotechnologijų) plėtra ir mokslo pažanga žemės ūkyje padidins maisto ūkio sistemos išteklių ekonominį efektyvumą;
• bus tęsiama „žalioji revoliucija“ ne tik augalininkystėje, bet ir gyvulininkystėje;
• maisto kainos per pastarąjį 20 metų, nežiūrint gyventojų skaičiaus didėjimo, ne kyla, bet krenta;
• vietoj progresuojančio bado, visame pasaulyje didėja kalorijų suvartojimas;
• daug maisto žūsta, sugenda, jį sunaikina graužikai. Pagerinus grūdų laikymo technologijas, jų nuostoliai sumažės;
• susidarius pasaulyje kritinei situacijai, bus galima panaudoti “mėsos buferį”)- atsisakyti žymios dalies gyvulių, kurie gali būti panaudoti maistui, o kurį laiką maisto atsargas papildys pašariniai grūdai (dabar pasaulyje apie 40 % grūdų suvartojama pašarui).
Viena iš didžiausių Europos maisto gamintojų, anglų-olandų gigantas Unilever, ragina įkurti naują galingą ir nepriklausomą agentūrą, kuri kontroliuotų maisto saugumo reikalus. Ši agentūra turėtų būti kuriama JAV Maisto ir vaistų administracijos (FDA) pavyzdžiu. Vienas iš Unilever vadovų teigia, kad tokios agentūros sukūrimas padėtų atstatyti vartotojų pasitikėjimą maisto produktais po BSE (karvių pasiutligės) D. Britanijoje, dioksino Belgijoje ir kitų skandalų. Agentūra taip pat tikrintų ir pristatytų rinkai naujus maisto produktus, ką dabar daro šalys narės.
Tokios agentūros idėją iškėlė R. Prodi, naujosios Europos Komisijos prezidentas, jį palaikė F. Fischler, Austrijos nominuotas komisaras žemės ūkiui. Agentūra, jei ji bus įkurta, galėtų suvaidinti svarbų vaidmenį sprendžiant klausimus dėl genetiškai modifikuotų maisto produktų. Unilever paragino kurti naują agentūra dar ir dėl to, kad jau ilgai ginčijamasi dėl produktų su sumažintu cholesterino kiekiu. Agentūra turėtų nustatinėti taisykles ir jas įgyvendinti remdamasi tik moksliniais tyrimais. Tačiau tokios agentūros sukūrimas, remiantis JAV FDA pavyzdžiu, atsieis brangai – šioje JAV agentūroje dirba apie 5000 darbuotojų. ES valstybėse narėse tikriausiai kils ir prieštaravimų dėl galių perleidimo centralizuotai agentūrai. Tačiau Unilever yra įsitikinę, kad nesant galingos ir bendros ES maisto kokybės priežiūros agentūros, ES vartotojai gali likti ,,priklausomi nuo JAV maisto gamintojų malonės“.2.3. Žemės ūkio produktyvumo augimas ir maisto problemos sprendimas
Yra daug projektų ir pasiūlymų, kaip išspręsti maisto problemą ir išvengti bado. Teoriškai visa tai padaryti yra visai nesunku, tačiau gerokai tai padaryti sunkiau yra realybėje. Norint pamaitinti visus planetos gyventojus, jau XXI a. pr. žemės ūkio gamyba turi būti padidinta du kartus, o iki amžiaus vidurio – net penkis. Apskaičiuota, kad ekonomiškai stiprių valstybių patirtis ir mokslo laimėjimai leistų pagaminti maisto produktų 12 – 15 kartų daugiau nei dabar. To pakaktų išmaitinti 10 mlrd. žmonių.
Ekonomiškai stiprios valstybės turėtų į savaitę vieną kartą badaujantiems nors kiek atgabenti kokio nors maisto, tada nors kiek badaujančiųjų būtų mažiau.

Kalbant apie „Žaliąją revoliuciją“ svarbiausias jos tikslas buvo pagerinti žmonių apsirūpinimą maistu. Siekiant padidinti derlių, buvo gausiau tręšiamos dirvos, daugiau naudojama technikos, plečiami drėkinamų žemių plotai. „Žalioji revoliucija“ davė naudos, bet tokios kaip buvo tikėtasi. Ji paliudijo, kad ir naujos technologijos kelia pavojų gamtai, o per didelis trąšų ir pesticidų kiekis gali stipriai užteršti dirvožemį ir vandenį.
Kokia gali būti pagalba? Pagalba gali būti labai įvairi. Ji būna:
• finansinė;
• trumpalaikė – humanitarinė;
• mokslinė.
Panašią pagalbą teikia ekonomiškai stiprių valstybių įvairios labdaros organizacijos, šalpos fondai ir pavieniai asmenys. Daugiausiai pagalbos badaujančios šalys gauna iš labdaros fondų ir pavienių žmonių. Būna taip, kad pavieniai turtingi žmonės aukoja milžiniškas sumas. Dešimčiai skurdžiausių Afrikos šalių ES skirs 166 mln. eurų paramą Europos Sąjunga (ES) paskelbė dešimčiai Afrikos šalių skirsianti 166 mln. eurų (564,4 mln. litų) pagalbos paketą, teigdama, kad minint Aziją nusiaubusio cunamio metines, reikia prisiminti skurdžiausias Juodojo žemyno valstybes.
Orientavimasis į stambius mechanizuotus „amerikietiškus” ūkius ekonomiškai tikslingas, tačiau tokie ūkiai neišsprendžia žemės derlingumo padidinimo problemos. Žmonių išstūmimas iš žemdirbystės galimas tik išsaugojant aukštą žemės derlingumą. Tik taip galima išspręsti XXI a. aprūpinimo maistu problemą. JAV ir Kanadoje grūdinių kultūrų derlingumo padidinimas 2 kartus iš esmės išsprendžia maisto problemą.
Turinti aukštą pramonės produkcijos eksporto lygį Japonija sprendžia aprūpinimo maistu problemą, išstumdama žmones iš žemdirbystės (dabar Japonijos žemės ūkyje dirba 5 proc. visų dirbančiųjų). Šis būdas, matyt, nepriimtinas sprendžiant maisto problemas Žemėje, nors atrodytų ir labai ekonomiškai patrauklus.
Kitas natūralus maisto problemos sprendimas – pasėlių ploto didinimas. Šiandien vyksta atvirkštinis dirbamos žemės plotų mažinimo procesas statomų pramonės įmonių, kelių, miestų augimo sąskaita. Tačiau ir dabar yra nemaži žemės ūkio pasėlių plotai, kurių šiuo metu įdirbti ekonomiškai neapsimoka. Pavyzdžiui, JAV (Naujoji Anglija), kur žemės ir klimatinės sąlygos tokios kaip Lietuvoje, iš esmės žemė neapdirbama. Nors šiuo metu nenaudojamų plotų apdirbimas galėtų palengvinti XXI a. maisto problemos sprendimą.
Ypač sunki problema, apsirūpinant maisto produktais XXI a., iškilo Afrikos šalims (Egiptui, Marokui, Tunisui, Nigerijai), nuolat jaučiančioms vandens stoką. Problema pagilėja dar ir dėl prognozių, jog XXI a. Afrikos gyventojų skaičius padidės 3 kartus (nuo 1 iki 3 mlrd. žmonių).
Yra grandioziniai projektai sukurti Afrikos centre gėlavandenę jūrą, užtvindant Kongo upę ir panaudojant jos vandenis Šiaurės Afrikos dykumoms drėkinti. Yra netgi projektas padidinti dirbamos žemės plotą sumažinant Viduržemio jūros lygį, nuseklinant ją, pastačius užtvanką Bosforo sąsiauryje, skiriančiame Juodąją jūrą nuo Viduržemio, šitaip padidinant aplink Viduržemio jūrą esančių šalių plotus. Šie projektai buvo svarstomi Europos Tarybos mokslo ir aplinkos komitete.
Politinis privačios žemės ūkio gamybos sunaikinimas Lietuvoje tik laikinai sumažino žemės ūkio produktyvumą, tačiau nesukėlė bado, – tai nutiko Rusijoje ir Kinijoje. Kolūkių sukūrimas Lietuvoje sutapo su žaliosios r.evoliucijos pradžia. Energingas mokslinis žemės ūkio gamybos reguliavimas leido Lietuvai užimti pirmaujančias pozicijas Europoje gaminant mėsą, pieną ir grūdus. Žalioji revoliucija Lietuvoje daugiau kaip 2 kartus padidino žemės ūkio gamybą, lyginant su prieškariniu laikotarpiu. Naujas politinis revoliucinis įsikišimas į žemės ūkio gamybą ir kolūkinio ūkininkavimo būdo suniokojimas, savaime suprantama, vėl sumažino žemės ūkio gamybą. Negana to, pereinant į rinkos ekonomiką, Lietuva atsidūrė tarp šalių, kuriose tokios gamtinės sąlygos, kad žemės ūkio gamyba tampa ekonomiškai nenaudinga. Ši gamyba tik apsunkina ekonominę krizę Lietuvoje. Nesukurtas koks kitas alternatyvus ekonominis žemės ūkio gamybos modelis, pagrįstas moksliniais žaliosios revoliucijos ūkininkavimo metodais. Todėl tikėtina, kad tai truks ilgai ir griaus Lietuvos žemės ūkį, kartu „gelbstint” Lietuvos ekonomiką nuo žemės ūkio. Kapitalo įdėjimas į Lietuvos žemės ūkį nestimuliuojamas. Tačiau didėjant Žemės aprūpinimo maisto produktais krizės grėsmei, pasireikš tokio žemės ūkio vaidmens Lietuvoje įvertinimo klaidingumas.
Prognozuojamą planetos gyventojų padvigubėjimą XXI a. galėtų viršyti žemės ūkio gamybos padvigubėjimas. Pagrindinis rezervas – žemės ūkio pasėlių hektaro derlingumo didinimas pagrindinėse grūdų auginimo šalyse bei apdirbimas žemių, kurias šiuo metu nenaudinga apdirbti. Deja, rinkos ekonomikos dėsniai neleidžia tinkamai panaudoti šiai sričiai kapitalo. Matyt, tik šokas dėl artėjančios globalinės ekonominės maisto krizės privers mus suprasti, kad žemės ūkiui reikia didelių investicijų. Tik visapusiškas aukščiausių šiandienos žaliosios revoliucijos pasiekimų panaudojimas leis išspręsti globalinę XXI a. Žemės aprūpinimo maistu problemą.
IŠVADOS
Maisto sauga dažnai apibrėžiama kaip reiškinys, kai kiekvienas žmogus, bet kuriuo metu, tiek fiziškai, tiek ekonomiškai, gali gauti užtektinai saugių ir maistingų maisto produktų, tinkamų sveikam ir aktyviam gyvenimui.
Viena iš aštriausių socialinių maisto saugos problemų yra badas ir skurdas, ypač besivystančiose šalyse. Maisto nesaugumo priežastys yra susiję su ekonominių, socialinių, technologinių dalykų sudėtinga sąveika.
Besivystančios šalys yra didžiausias paklausos maistui prieaugis. Tačiau ten labai nepalankios sąlygos paklausai tenkinti. Šios šalys negali pakankamai pasigaminti savo maisto produktų ar jų nusipirkti, todėl jų didelė dalis gyventojų nuolatos jaučia maisto trūkumą.
Maisto sauga neatsiejama nuo maisto kokybės. Gera gaminio kokybė – paklausos garantija. Valstybių vyriausybės visokeriopai skatina kokybės gerinimą.
Yra daug projektų ir pasiūlymų, kaip išspręsti maisto problemą ir išvengti bado. Kovos prieš skurdą ir maisto nesaugą strategija turi telktis ties parama skurdžioms ir pažeidžiamoms grupėms.

LITERATŪRA
1. Baniukaitis M. Maisto sauga socialiniu – ekonominiu ir kokybės požiūriais. Straipsnis mokslinei konferencijai. – Akademija, 2006 m.
2. Brazauskienė D. Koks šiandieninis mūsų maistas? // Žalioji Lietuva – 2000, kovas Nr.5 (121)
3. Brain J. Ford. Maisto ateitis – Vilnius: Eugrimas, 2004
4. Gražulevičienė R. Žmogaus ekologija. – Kaunas: VDU, 2002
5. Lietuvos Respublikos maisto įstatymas. Žin. 2000, Nr. 32-893
6. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija

(2006 05 17)
7. Maisto kokybės gerinimo problemos: mokslinė konferencija. Lietuvos mokslų akademija. Lietuvos maisto institutas. – Kaunas : LMI, 1997
8. Požela J. Ar išmaitins mus žemė XXI amžiuje? // Mokslas r gyvenimas – 1999.
9. Produktų saugos įstatymas. Žin. 1999, Nr. 52-1673
10. Rome Declaration on Worls Food Security. World Food Summit, Rome, 13-17 November 1996 The Food and Agriculture Organization of the United Nations (FAO), Rome, 1996 < http://www.fao.org/wfs/index_en.htm>
11. Treinys M. Pasaulio maisto ūkio ekonomika ir politika. Paskaitų konspektas..

Leave a Comment