Vadybos samprata, esmė ir objektas

Vadybos samprata, esmė ir objektas

Vadybos ir menedžmento supratimas.

Šios dvi sąvokos yra tapačios.
Vadyba – poveikio į valdomą objektą būdas, sistema.
Poveikis reikalingas užtikrinti rezultato gavimą. Organizacija yra vadybos objektas ir prielaida.
Sistema – tai tam tikra struktūra, charakterizuojama elementų išdėstymu tam tikra tvarka.
Tikslas apsprendžia sistemos buvimą ir organizacijos paskirtį.
Tvarka – žmonių bendradarbiavimas, kooperavimas ir jų veiklos koordinavimas.
Hierarchija – sistemos pasidalijimas koordinavimo funkcijų.
Vadybos subjektas – vadovai.

Esant sistemai, organizacijoje egzistuoja:
1. horizontalūs ryšiai tarp žmonių, dirbančių vienoje organizacijoje;
2. vertikalūs ryšiai;
3. skirtingo pobūdžio jungiamosios grandys:
• technologiniai ryšiai;
• funkciniai ryšiai;
• tarnybiniai ryšiai (vadovų ir pavaldinių);
• informaciniai ryšiai.
Vadyba yrra procesas, kurio metu asmenų grupė ar vadovas, vadovauja kitiems asmenims.

H. MAYERS klasifikavimo pobūdis.
Vadyba yra:
1. Ekonominis išteklius (ekonominis pobūdis);
2. Poveikių sistema (administracinis-organizacinis pobūdis);
3. Žmonių klasė ar elitas (socialinis pobūdis).

Požiūriai į vadybą:
1. Sisteminis.
Tai yra valdymo požiūris. Sistema – visuma sudaryta iš tam tikrų sąveikaujančių dalių, kurios bendrai daro įtaką vienai organizacijai. Organizacija – atvira sistema, kurią apsprendžia vidinė ir išorinės aplinkos.
Sistema skirstoma į posistemes:
• Programinės sistemos;
• Adaptyvinės sistemos;
• Mišrios (sudėtingos) sistemos.
2. Procesinis.
Vadyba nagrinėjama kaip procesas. Kadangi darbas yra tikslo siekimas kitų pagalba nėra vienkartinis veiksmas, o organizacijos{.}
Procesai – tai funkcijos. Vadyba yra visų funkcijų viisuma.

A.FAYOLL iškėlė 5 pagrindines funkcijas, kurios vėliau buvo papildytos:
• Numatyti arba planuoti.
Vadyba – tai procesas, kuriame atliekama planavimo, organizavimo ir motyvacijos funkcijos.
• Organizuoti.
• Tvarkyti.
• Koordinuoti.
• Kontroliuoti.
Reikia pažymėti, kad šios funkcijos nėra vienintelės.

Kitos funkcijos:

1) Planavimas.
2) Organizavimas.
3) Tvarkymas (administravimas).
4) Motyvacija.
5) Vadovavimas (lyderystė).
6) Koordinavimas.
7) Kontrolė.
8) Komunikacija.
9) Tyrimai ir vertinimas.
10) Sprendimų priėmimas.
11) Personalo vadyba.
12) Atstovavimas ir derybų vedimas.
13) Diagnostika.

3. Situacinis.
Šį požiūrį lemia konkrečių aplinkybių visuma.
Situacinio po

ožiūrio metodologija apibūdinama kaip keturių žingsnių procesas:
1) Vadovas turi būti susipažinęs su įrodžiusiomis savo efektyvumą profesionalios vadybos priemonėmis. Esmė ir metodai.
2) Kiekviena iš vadybos koncepcijų turi stipriąsias ir silpnąsias puses. Galimybės panaudoti metodus konkrečioje situacijoje. Rizikos faktoriaus įvertinimas.
3) Vadovas turi įvertinti ir interpretuoti situaciją. Svarbiausia įvertinti reikšmingiausius veiksnius, jų įtaką.
4) Vadovas turi mokėti susieti konkrečius veiksmus, kurie duotų maksimaliai mažesnes neigiamas pasekmes ir turėtų mažiausiai trūkumų ne apskritai, bet konkrečioje situacijoje.
Taip užtikrinamas tikslo pasiekimas, efektyviausiu būdu duotomis aplinkybėmis.

Vadybos proceso turinys ir lygiai

Svarbiausi organizaciją apibūdinantys bruožai:
1. Ne mažiau kaip 2 žmonės;
2. Bendras tikslas, kurį iškelia žmonės;
3. Sąmoningai siekiant bendro rezultato, suderinta veikla.

Organizavija – tai grupė asmenų, kurių veikla yra sąmoningai kordinuojama siekiant tikslo.
Organizacija yra socialinė-ekonominė sistema. Organizacija – tai bendradarbiavimo ryšiais susieta žmonių grupė. Kiekviena organizacija kuriama, kad kurti prekę, teikti paaslaugas.
Organizacija turi visas sistemoms būdingas sąvybes:
• Vientisumas
• Dalumas
• Unikalumas
• Neapibrėžtumas
• kt.
Projektuojant kiekvieną sistemą būtina nustatyti 3 charakteristikas:
1. funkcinę (atlieka funkcijas)
2. morfologinę (sistemos sandara: homogeninė, heterogeninė)
3. procesinę (informaciniai procesai).

Organizacijos grupuojamos pagal 5 aspektus
I Funkcijos visuomenės gyvenimo požiūriu:
1. Gamybinės
2. Komercinės
3. Finansinės
4. Gamybinės infrastruktūros (transporto, energetikos)
5. Socialinės infrastruktūros (mokslo, sporto)
6. Klubinės organizacijos (kurybinės sąjungos)
7. Specifinės (kariuomenė, kulto tarnybos)
8. Politinės (partijos, politinės organizacijos).

II Nuosavybės formos požiūtiu:
1. Privačios
2. Valstybinės
3. Akcinės bendrovės

III Teisinės-organizacinės formos požiūriu:
1. Savistoviai
2. Kartelis
3. Sindikatas
4. Trestas
5. Konsernas
6. Konsorpciumas
7. Satelitinės

IV Dydžio požiūriu:
1. Mažos (smulkios)
2. Vidutinės
3. Didelės

V Gamybos tipo požiūriu:
1. Vienetinė
2. Serijinė
3. Masinė

Svarbiausios organizacijos charakteristikos:
1.1 Ištekliai (jų įvairumas – finansiniai, nekilnojamas turtas, žmogiškieji ištekliai)
1.2 Technologija, technika
2 Priklausomybė nuo išorinės aplinkos (išorinės aplinkos poveikio laipsnis). Svarbiausia, kad reikia atsižvelgti į išorinių veiksnių dinamiškumą, kiekybinį, ko

okybinį jų pakitimą.
3 Horizontalus ir vertikalus darbo pasidalinimas. Visos darbų apimties padalinimą į dalis vadiname horizontaliu pasidalinimu. Tam tikros veiklos apribojimas. Vertikalus pasidalinimas – tai vadovavimo darbų atskyrimas nuo kitų darbų, tai darbo kordinavimo veiksmų atskyrimas nuo darbo veiksmų. Nuo horizontalaus ir vertikalaus darbo pasidalinimo priklauso organizacijos sėkmė.

Vadybai būdingi bruožai:
HENRY MINTZBERG nuomone: Vadyba – tai tam tikrų vaidmenų arba rolių vykdymas.
Vaidmuo – tai apibrėžtų elgesio taisyklių rinkinys, atitinkantis konkrečiai pareigybei. Galima turėti įtakos vaidmens charakteriui bet ne turiniui.

Jis išskyrė 10 vaidmenų, kuriuos sugrupavo į 3 grupes (paskelbti buvo 1973m.):
I Tarpasmeniniai vaidmenys:
1 Vyriausias vadovas – simbolis, galva, privalantis paklusti teisinėms ir socialinėms normoms;
2 Lyderis – atsakingas už pavaldinių skatinimą, už darbuotojų parinkimą, paruošimą;
3 Jungiančioji grandis – užtikrina kontaktus viduje ir išorėje

II Informaciniai vaidmenys (svarbiausi):
1 Informacijos priėmėjas – renka specelizuotą informaciją apie išorines sąlygas;
2 Informacijos skleidėjas – duoda komandas, rengia planus;
3 Atstovas – dalyvauja pasitarimuose, priima sprendimus.

III Vaidmenys pagal sprendimų priėmimą:
1 Verslininkas – ieško galimybių organizacijoje ir už jos ribų įgyvendinti tikslus;
2 Pašalinantis nesklandumus – priima sprendimus ekstremaliomis sąlygomis;
3 Išteklių skirstytojas – atsakingas už įvairių išteklių paskirstymą;
4 Vedantis derybas, derybininkas – atsakingas už atstovavimą organizacijos išorėje, veda derybas su klientais.

HENRY ROGERS “vienos skrybelės principas”
Kiekvienas vadovas tuo pačiu metu yra ir pavaldinys.
Vadovas yra toks, kokį jį laiko pavaldinys.

Vadyba – tai būtinas organizacijos suformulavimo ir siekių įgyvendinimo, planavimo, organizavimo motyvacijos ir kontrolės procesas.
Šios 4 funkcijos laikomos pirminėmis, be to dar išskiriamos komunikacijos, sprendimų priėmimo, pe

ersonalo vadybos ir lyderystės funkcijos.
ZAKAREVIČIUS rašo, kad svarbiausias yra sprendimų priėmimas.
Vadybos funkcijos yra universalios.
ANRI FAJOLI apibrėžimas: Vadyba – tai darbo atlikimas kitų rankomis.

Vadybos funkcijos

1 Planavimas – ateities vizijos numatymo ir veiklos turinio numatymo procesas;
2 Organizavimas – sudaryti struktūrą, paskirstyti darbą, parinkti konkrečius vykdytojus, suteikti įgaliojimus, atsakomybę, kordinuoti veiklą;
3 Motyvacija – savęs ir kitų skatinimas;
4 Kontrolė – užtikrinti ar visi procesai atliekami teisingai, palyginama su standartais;
5 Sprendimų priėmimas – veikimo krypties pasirinkimas iš kelių alternatyvų. Intelektualinis procesas;
6 Komunikacija – pasikeitimo informacija procesas. Sugebėjimas perduoti idėjas. Informacijos kaupimas, panaudojimas;
7 Personalo vadyba – specifinė žmonių parinkimo, paskirstymo ir tobulinimo veikla;
8 Lyderystė, vadovavimas – pavaldinių veiklos nukreipimas tam tikra reikiama linkme savo autoriteto ir sąvybių pagalba.

Vadovų lygiai

• Aukščiausio, institucinio lygio vadovai;
• Vidutiniai vadovai (oadalinių vadovai);
• Žemiausio, technologinio lygio vadovai.

Aukščiausio lygio vadovai daugiausia dėmesio skiria ryšiams su kitomis organizacijomis.
Žemiausio lygio – pavaldiniams.
Vidutinio lygio – veiklos kordinavimui horizontale kryptimi.

Aukščiausio lygio vadovai labiausiai atsakingi už strateginius klausimus; vidutiniai – taktinius; žemiausi – operatyvinius.
Vadovavimas apsprendžia sėkmę įmonėje. Organizacijos veikla sėkminga, jei ji pasiekia savo tikslą.

Organizacijos sėkmės elementai:
1. Tęstinumas ( išgyvenimas);
2. Efektyvumas-rezultatyvumas;
3. Praktinis realizavimas – visuomenės opinija.

 Kiekviena organizacija turi tikslą. Vienas iš tikslų yra tai, kad organizacija būtų tęsiama, išgyventų, tęstų pasirinktą veiklą. Išgyvenimas – tai veiklos tęstinumo garantas. Tačiau tai ne tikslas, o priemonė, prielaida, sėkmės elementas.
 Organizacija turi dirbti efektyviai, rezultatyviai. P.Dukelis: “Rezultatyvumas pasireiškia tame, kad daromi reikalingi, naudingi daiktai. Efektyvumas – kad teisingai sukuriami šie daiktai.

Organizacinės sistemos vertinimo kr

riterijai

1. Veiksmingumas;
2. Ekonomiškumas;
3. Kokybė;
4. Pelningumas;
5. Našumas;
6. Darbo aplinkos kokybė (socialinės saugos lygis);
7. Inovacijos.

1. Veiksmingumas apibūdina tikslų pasiekimo laipsnį. Naudojami 3 kriterijai:
• Kokybinio vertinimo (ar mes darome reikalingus daiktus, atitinkančius reikalavimus, standartus);
• Kiekybinio verinimo (ar mes darome visus reikalingus daiktus);
• Laiko arba terminų reikalavimai, savalaikiškumas (ar laiku darome daiktus).
2. Ekonomiškumas. reikalingi panaudojimui ištekliai
faktinis panaudojimas
Turi būti >1.
3. Kokybė. Ar produktas patenkina poreikius, ar jis skirtas tam, kam gaminamas, ar bus ilgai vartojamas?
4. Pelningumas. Įvairūs koeficientai. Bendros pajamos Pelnas
Bendros sąnaudos Apyvarta
5. Našumas – sistemos produkcijos ir sąnaudų jai pagaminti santykis;
6. Darbo aplinkos kokybė – toje sistemoje dalyvaujančių asmenų reakcija į socialinius-techninius sistemos aspektus;
7. Inovacijos – naujovių taikymas, produkcijos ar paslaugų tinkamumo vartotojo požiūriu taikymas.

 Praktinis realizavimas – visuomenės nuomonė. Sėkmingas sprendimas yra tada, kai jis praktiškai realizuojamas.

Prestižas įgyjamas labai dažnai vadybos dėka.
Organizacijai sekasi jei ji turi atitinkamus išteklius, yra gerai tvarkoma gabių ir išmanančių menedžerių, kurie prisitaiko prie kintančių aplinkos reikalavimų ir turi laimę.

Svarbiausia – žmonių asmeninės savybės

1. Sugebėjimai – tai mokėjimas, gebėjimas kažką tai daryti. Tai išvystoma savybė, gali būti mokymo keliu išvystytoma. Tai dinaminė, kintanti savybė.
2. Gabumai ir polinkiai – įgimtos savybės. Gabumai bus išvystyti, jei polinkiai bus ta pačia kryptimi.
3. Poreikiai – fiziologinis-psichologinis ko tai norėjimas, Įgimti ir išsivysto, atsiranda.
4. Lūkesčiai – žmonės, įvertindami situaciją savo paties patirtimi, tikisi tam tikrų poreikių. Gera ta organizacija, kuri sudaro maksimalias galimybes žmonėms patenkinti savo lūkesčius. Lūkesčiai yra individualūs, bet jie gali ir sutapti.
5. Požiūris, socialinė nuostata – tai ypatybė vertinti įvykius, reiškinius, faktorius, priskiriant juos teigiamam ar neigiamam, patenkinamam ar ne. Požiūris formuoja elgesį. Individualus asmens pajautimas, aplinkos pajautimas.
6. Vertybės – bendros nuostatos arba požiūris kas gera, kas bloga.

Išskiruamos 4 žmonių grupės:
 protingi – mąsto, turi sąmojį,
 gudruoliai – mąsto bet neturi sąmojo,
 aštraliežuviai – nemąsto bet turi sąmojį,
 kvailiai – nei mąsto, nei turi sąmojį.

Pagal temperametrą išskiriami:
 melancholikai – lėtas suvokimas, tvirtas regavimas,
 cholerikai – greitas, tvirtas ragavimas,
 sangvinikai – greitas suvokimas bet silpnas regavimas,
 flegmatikai – apejingas, šaltakraujis, santūrus, lengvo būdo, ramus.

Pagal kūno sandarą:
 cerebrotonikas,
 viseletonikas,
 somatotonikas.

Pagal suvokimą, atmintį:
 vizualikas,
 akustikas,
 kinetikas,

Pagal savo “aš” suvokimą:
 tėvas
 suaugęs
 vaikas

Pagal savęs vertinimą:
 laimėtojas
 pralaimėtojas
 piktas pesimistas
 save menkinantis.

Pagal vertybes:
 politinė
 religinė .

Pagal asmens socialinę orientaciją:
 diktatorius,
 skuduras,
 teisėjas,
 prielipas,
 gynėjas,
 kalkuliatorius,
 chuliganas,
 šaunus vaikinas.

Žmonių elgesys grupėje

H.DIRKSO bendradarbių tipai:
 dalykiški – užtikrinti,
 geranoriški,
 pedantai,
 dėmesio reikalaujantys,
 nerūpestingi,
 nepatenkinti.

Priklausomai nuo jų reakcijos į kritiką, pastabas įvairiose situacijose:

Tipas Reakcija Pagrindimas
Dalykiški – užtikrinti Dalykinis, teigiamas požiūris į pastabas, kritiką. “Klaidas daryti man netinka”
Geranoriški Kaltės jausmas Jis yra teisus mane kritikuodamas
Pedantai Ar jo veikla remiasi taisyklėmis Aš pasistenksiu laikytis taisyklių
Dėmesio reikalaujantys Įsižeidimas Aš negalėjau padaryti tokios klaidos, tai nesusipratimas
Nerūpestingi Nepagrįsti atsikalbinėjimai Taip blogai tikrai nėra
Nepatenkinti Kalti kiti; kaltinimas kitų Kodėl aš visuomet turių būti atpirkimo ožys

Kuo labiau žmogus vertina savo priklausomybę grupei, tuo labiau jo elgesys su taps su grupės siekiais.
Kolektyviškumo ugdymas – organizacijoje esantys nariai turi vienodas vertybes, vienodai vertina aplinką. Kolektyviškumas gali turėti ir neigiamas pasekmes.

Elgesys vadovų ir pavaldinių. Lyderystė arba vadovų tipai

Norint būti efektyviu vadovu, reikia būti efektyviu lyderiu.
Lyderydtė – tai poveikis savo žiniomis, savybėmis į kitus asmenis.

Išorinė aplimka (sisteminis požiūris)

 Tiesioginio poveikio veiksniai
 Netiesioginio poveikio veiksniai

Natūrali-ekologinė aplinka – organizacijos turtai, flora ir fauna, gamtos turtai, atliekų, nutekamų vandenų pašalinimas.
Technologinė aplinka – susijusi su 2 aspektais:
 Technika ir technologija
 Žinios ir įgūdžiai (žinių ir įgūdžių palyginimas išorėje ir viduje).
Ekonominė aplinka – organizacijos veikla (iš išorės gauname išteklius ir duodame rezultatą).

Tiesioginio ir netiesioginio poveikio rezultatai

Visuomeninio poveikio aplinka – socialinė, kultūrinis poveikis; politinė-teisinė sistema, mentalitetas, planinis/rinkos ūkis.

Tiesioginiams aplinkos veiksniams priskiriami:
 Tiekėjai
 Vartotojai arba klientai
 Konkurentai
 Darbo ištekliai
 Įstatymai (jų reguliavimas, priežiūra, institucijos)
 Valstybės reguliavimo įstaigos
 Profsąjungos.

Netiesioginiams aplinkos veiksniams priskiriami:
 Šalies ekonominė būklė
 Technologinė arba mokslinė-techninė pažanga
 Politiniai pasikeitimai
 Socialiniai-kultūriniai veiksniai (gyventojų mentalitetas, nuostatų pasikeitimas)
 Esminiai pokyčiai kitose šalyse.

Išorinės aplinkos veiksnių charakteristikos:
1. Sąveika – tai tarpusavio ryšys (pasikeitimas) jėga, kuria vieno veiksnio pasikeitimas įtakoja kitus.
2. Aplinkos sudėtingumas – veiksnių skaičius, į kurius turi reguoti organizacija.
3. Aplinkos judrumas – aplinkos kitimo greitis, kaip greitai keičiasi veiksniai.
4. Neapibrėžtumas – tai informacijos kiekis, kuriuo disponuoja organizacija, atskiro veiksnio požiūriu, o taip pat pasitikėjimo šia infoemacija laipsnis.

Planavimas

Planavimas viena iš svarbiausių vadybos funkcijų.
Planavimas –tai veiklos turinio, formų ir metodų nustatymas tam tikram laikotarpiui, siekiant tikslo mažiausiomis sąnaudomis.
Planavimas yra vadybos funkcija, todėl ją turi atlikti kiekvienas vadovas.

Kuo ji pasireiškia? Jos išraiška – planai.
Kadangi planai sudaromi kasdien, jie yra pasikartojantys ir raštiški.

Planų sudarymas apima tris etapus:
1. Analizės ir problemos sprendimo (pradinis etapas).
2. Plano sudarymas (pagrindinis etapas).
3. Plano aprobavimas (papildomas etapas). “Aprobavimas – plano suderinimas su kitomis institucijomis, kitais organizacijos lygiais.”

Iš pirmo etapo seka, kad planas yra konkrečios problemos sprendimas, siekiant apibrėžto tikslo. Geresnis plano vykdymas bus tada, kai planavime dalyvaus patys vykdytojai.

Planai skirstomi pagal sekančius požiūrius:
• Turinio;
• Techninio-ekonominio pagrįstumo.

Atsižvelgiant į planinį laiką ir detalizavimo laipsnį, planai skirstomi:
• Trumpalaikiai arba einamieji (operatyviniai).
• Vidutinės trukmės arba perspektyviniai (taktiniai, etapiniai).
• Ilgalaikės veiklos planai arba strateginiai planai.

Operatyviniai planai turi užtikrinti ritmingą darbą ir tolygų produktų pagaminimą. Svarbiausiai – veiklos ritmingumas, nes žmonės turi dirbti našiai. Operatyvinis planas leidžia tvarkyti tam tikrus reikalus, suderinti savo veiklą su turimomis galimybėmis, susiderinti su kitų struktūrinių reglamentais. Tai darbo laiko racionalaus panaudojimo reglamentas.

Taktiniai planai susiję su prognozavimu, su vidinių ir išorinių veiksnių pasikeitimo tikimybių ir siejamų poveikių laipsniu. Galima planuoti naujų išteklių panaudojimą.
Perspektyviniame plane turi atsispindėti:
1. Organizacijos išvystymas, struktūrų, užduočių ir technologijų požiūriu.
2. Gamybos ar paslaugų plėtimas, apimant technikos ir technologijų tobulinimą, žaliavų tiekimą, produkcijos pardavimą ir t.t.
3. Racionalus finansinių išteklių panaudojimas, užtikrinantis išplėstinę reprodukciją, naujų statinių statybą (pamini ne visi autoriai), ekologijos apsaugą.
4. Personalo formavimas. Tai apima verbavimą, priėmimą, adaptaciją, kadrų kvalifikacijos kėlimą ir t.t.
5. Darbo vertinimo tobulinimas ir atlyginimo už darbą formos, principai, metodai.
6. Bendradarbiavimas.
Prie taktinių planų priskiriame ir verslo planus . Paprastai verslo planai sudaromi išorės vartotojams.

Strateginis planas – veikla tolimai perspektyvai. Dažnai įjungimai keturi veiklos elementai:
1. Išteklių paskirstymas.
{..}
2. Adaptavimas išorės aplinkai.
Ryšių su išorės aplinka tobulinimas. Organizacija turi numatyti aplinkos keitimąsi, teigiamus ir neigiamus poveikius.
3. Vidinis koordinavimas.
Vidinių teigiamų ir neigiamų savybių išskyrimas ir jų paisymas.
4. Strateginis numatymas.
Tai susiję su strategijos pasirinkimu, naudojantis patyrimu ir teorija. Uždavinys – rasti geriausią algoritmą tikslui pasiekti.
¬¬¬¬
Strategija – tai detalus, visapusiškas, kompleksinis planas, skirtas organizacijos misijos įgyvendinimui.

Misija – tai pagrindinis organizacijos tikslas, tiksliai apibrėžta jos egzistavimo priežastis.

Ryšys tarp lygių ir planavimo

Pastaba. Rodyklės dydis apsprendžia valdymo lygio vaidmenį sudarant, vykdant atitinkamus planus.

Tikslinio valdymo pagrindas – tikslų medžio sudarymas. Kiekvieno lygio vadovas turi turėti apibrėžtus tikslus, jam suteiktų įgaliojimų apimtyje. Be abejo, šie tikslai yra bendro tikslo sudedamosios dalys.
Kiekvienas vadovas dirba aukščiau esančių vadovų tikslų įgyvendinimui.
1. Įgaliojimų apimties ir atsakomybės lygių nustatymas visų lygių vadovams (užduotyse).
2. Tikslų nustatymas ir apibūdinimas kiekvienoje pareigybėje.
3. Tikslų įgyvendinimo planas (technologijoje).
4. Kiekvieno vadovo veiklos rezultatų išmatavimas ir įvertinimas.

Tikslų nustatymą apsprendžia šie principai:
1. Suderinamumas (tikslai turi veikti viena kryptimi).
2. Realumas.
3. Lankstumas.
4. Patrauklumas (prestižas aplinkoje).
5. Išmatuojamumas.
6. Orientacija laike.

Išorinė aplinka

Rinka

Rinkos veiksniai yra susiję su gyventojų pajamų lygio kitimu, įvairių prekių gyvavimo ciklais, konkurencijos lygiu ir t.t. Tai sąlygos realizuoti prekes ir paslaugas.

Politiniai veiksniai – tarptautiniai susitarimai tarp šalių dėl tarifų, muitų; Vyriausybiniai dokumentai įteisinantys veiklą; valdančiųjų partijų požiūris į verslą; akreditavimo politika.

Konkurencija Kas skatina dirbti mūsų konkurentus?
Išskiriamos 4 diagnostikos zonos:
1. Konkurentų būsimų tikslų analizė;
2. Strategijos įvertinimas;
3. Šakos vystymosi perspektyvos, prielaidos konkurentam plėsti savo veiklą;
4. Konkurentų stipriųjų ir silpnųjų pusių nagrinėjimas.

Socialiniai veiksniai apima visuomenės vertybes, nuostatas, pažiūras, lūkesčius. Tai požiūris į verslininkystę aplamai; vartotojų teisių gynimas. Kaip apsaigoti vartotojai?

Technologijos – tai technologijų kitimas aplinkoje, jų skverbimasis į verslą.

Tarptautiniai veiksniai – kitų šalių Vyriausybių veikla, apsaugant tų valstybių interesus, taip pat valiutų kursai, investiciniai projektai, kurie ateina arba ne į šalį.

Šie veksniai yra grupuojami sąlyginai, jie tarpusavyje labai susiję.

Organizacijos stipriųjų ir silpnųjų pusių vertinimas

Teigiamų sąvybių išaiškinimas. Ar mūsų įmonė turi galimybių pasinaudoti aplinkos sąlygomis? Kokios vidinės silpnybės gali apsunkinti ateities sprendimus dėl išorės pavojų?

– Marketingas
– Finansai
– Gamyba
– Personalas
– Organizacijos kultūra ir imidžas

Marketingas

 Rinkos dalis ir konkurencingumas
 Asortimento įvairumas ir kokybė
 Rinkos demografija (klientų struktūra)
 Klientų aptarnavimo kokybė
 Pardavimai, reklama, prekių judėjimas
 Pelnas, gaunamas iš pardavimų
 Ar yra galimybės aptarnauti tas rinkos dalis, elementus, kurių negali aptarnataus konkurentai.

Finansai

 Finansinis auditas
 Buchalterinė apsakaita.

Gamyba

 Gamybos proceso valdymas
Ar mes galime pagaminti pigiau nei konkurentai?; ar savikaina neviršija konkurentų?; ar mes galime naudoti medžiagas pastoviai?; ar mes priklausomi nuo vieno tiekėjo ar nuo daugelio?; kokie mūsų įrengimai?
Ar mūsų užpirkimų sistema apskaičiuota materialinių sąnaudų sumažinimui?
 Kontrolės sistema
Ar gera gaminių, medžiagų judėjimo kontrolė? Kaip organizuotas gamybos procesas

Personalas – žmogiškieji ištekliai

 Kaip charakterizuoti dirbančiuosius, ko galima tikėtis iš kolektyvo ateityje?
 Vadovų pasiruošimas ir kompetencija
 Ar yra pakeitimo planai?
 Vadovo ruošimas ir kvalifikacijos kėlimas
 Kaip funkcionuoja darbo vertinimo ir apmokėjimo sistema?
 Personalo ryšys su kitomis organizacijomis.

Organizacijų kultūra ir įvaizdis

 Organizacinė socialinė aplinka, apsprendžiama ryšio tarp vadovų ir pavaldinių;
 Elgesys organizacijos viduje ir išorėje, elgesio pobūdis, papročiai, dorovė, lūkesčiai;
 Apsprendžiamas žmonių ir produkcijos įvaizdis;
 Kultūra arba įvaizdis susijęs su reputacija;
 Kaip yra vertinami savi žmonės bei produkcija?

Alternatyvų pasirinkimas

Išanalizavę vidinę ir išorinę aplinkas, mes galime priimti strategiją ir laimėti prieš konkurentus.
Strategijos pasirinkimo procesas jungia 3 elementus:
 Kūrimo
 Įforminimo
 Įvertinimo

Pirmame etape reikia maksimaliai panaudoti aukštesnio lygio vadovus. Kuo daugiau variantų, tuo didesnė tikimybė kažko nepraleisti.
Antrame etape išrenkama kas geriausia ir apiforminama.
Trečiame etape ta strategija yra įvertinama, alternatyvos dar kartą peržiūrimos strategijos įgyvendinimo požiūriu.
Ūkininkavimo strateginių zonų išskyrimas, segmentavimas – metodas.

Strategijos išrinkimas – svarbiausias planavimo veiksmas
 Gaminti daug gaminių, kuo didesnį asortimentą;
 Naujos produkcijos įvedimas, naujų modelių rūšių gaminimas ir reklama, kaip viena iš priemonių kurti vartotoją
Svarbu patenkinti alternatyvinius poreikius.

Yra išskiriamos 4 strateginės alternatyvos:

 Ribotas augimas (palaipsnis);
 Kilimas;
 Sumažinimas arba nykimas;
 Trijų pirmųjų suderinimas, alternatyvų derinys, universalumas.

1. Plačiausiai paplitęs strategijos planavimas yra riboto augimo. Tikslai formuojami nuo pasiekto lygio. Ji būdinga daugeliui organizacijų, nes ji:
– lengviausia
– patogiausia
– mažiausiai rizikinga.
2. Augimas pirmiausia susijęs su sparčiais kitimo tempais, lyginant su praėjusiais laikotarpiais. Jis būdingas dinamiškose šakose, nes čia sparčiai keičiasi technologija, gamyba.
Joje išskiriami du būdai:
– vidinis
– išorinis augimai.
Vidinis – kiekybinis augimas – spartus produkcijos apimčių didėjimas;
Išorinis yra šiek tiek kitoks, jis susijęs su dviem veiksniais: galima pereiti nuo mažmeninės prie didmeninės prekybos; galima sujungti technologijas.
3. Sumažėjimas arba nykimas. Galimi tokie būdai:
– likvidavimas – palaipsnis veiklos nutraukimas;

– skaidymas ir nereikalingo išjungimas, trukdančio atskyrimas;

– sustabdymas/mažinimas.
4. Mišrus, suderintas.

Strategijos pasirinkimą įtakoja daug veiksnių, iš kurių svarbiausi yra:
1. Rizika;
2. Ankstesnių strategijų žinojimo lygis;
3. Savininkų požiūris arba reakcija;
4. Elgesys – nelaiku priimti sprendimai dažnai yra žlugimo priežąstis.
5. Vadovų kompetancija.

Egzistuoja eilė metodinių krypčių strateginių alternatyvų planavime ir įvertinime.

Galimybių prekių požiūriu matrica

Bostono konsultacinės grupės matrica. Čia vystymosi perspektyvų įvertinimui siūloma naudoti paklausos ir pasiūlos apimties augimą.

Žvaigždės užima lyderio poziciją, duoda didelį pelną bei reikalauja didelių išteklių. Užduotis – išskirtinių, alternatyvių prekių, turinčių didesnę paklausą, gerinimas. Jeigu žvaigždės tempai sulėtėja, jos virsta pinigų maišais. Tai iš tos srities mes galime imti pinigus ir juos panaudoti produkcijos plėtimui. Šunys – maža rinkos dalis, žemas rinkos augimo tempas, tad neverta iš kitur investuoti pinigus.

Ši schema svarbi, nes ji leidžia įvertinti rinkos veiksnius ir nustatyti, kur reikėtų investuoti lėšas? Pinigai imami iš pinigų maišo ir skiriami kitur.

Strategijos realizavimas

Strategijos įgyvendinimas apima politiką, taktiką, procedūras ir taisykles. Visi elementai yra svarbūs, nes jie apibūdina mūsų veiklą.
Taktika  sudaromi trumpalaikiai planai, strategijos. Planų įgyvendinimo kelius ir būdus ir įprasta laikyti taktika.

Planai turėtų turėti tam tikrus svarbiausius bruožus:

1. Taktika kuriama strategijos išvystymui/įgyvendinimui.
2. Jeigu strategija kuriama aukščiausiame lygyje, tai taktikos kūrimo branduolys yra vidutinio lygio vadovai.
3. Jie savo trukme yra numatyti trumpesnės trukmės.
4. Jeigu strategijos įgyvendinimas negali būti nustatytas trumpu laikotarpiu, tai taktiniai planai yra greiti, apibrėžti ir susiję su konkrečia veikla.

Sprendimų priėmimas

Menedžeris – tai asmuo, kuris priima organizacinius sprendimus (teigia mokslininkai)
Vadybos sprendimų priėmimas – tai procesas, susidedantis iš alternatyvų įvertinimo ir optimalios alternatyvos išrinkimo. Tai intelektualinis, kurybinis procesas.
Valdymo sprendimų priėmimas – tai tam tikro elgesio momentas.
Įmonės valdyme sprendimų priėmimas yra sisteminis procesas (poveikis į sistemą).

Vadybos funkvijos
Planavimas organizavimas Motiyacija Kontrolė Vaikla

Gamyba

Marketingas

Finansai

Personalas

Vadovas priima valdymo sprendimus, kad įvairiose veiklos sferose pasiektų tikslą.

Tipiniai sprendimai vadybos funkcijose

Planavime:
1. Kokie organizacijos tikslai?
2. Kokie pokyčiai vykstantys organizacijos išorinėje aplinkoje ir kaip jie įtakoja ar įtakos organizacijos veiklą ateityje?
3. Kokie organizacijos privalumai ir trūkumai?
4. Kokią strategiją ir taktiką pasirinkti tikslų įgyvendinimui?

Organizavime:
1. Kaip reikia struktūrizuoti organizacijos darbą, kaip sustambinti atliekamų darbų blokus?
2. Kaip sukordinuoti struktūrinius padalinius, kad jie veiktų harmoningai?
3. Kokių sprendimų priėmimą deleguojame atskiriems valdymo lygiams ir funkcinėms tarnyboms?
4. Ar reikia keisti aoganizacijos struktūrą dėl pokyčių išorinėje aolinkoje?

Motyvacija:
1. Ko reikia pavaldiniams?
2. Kaip patenkinti pavaldinių poreikius nepakenkiant organizacijos tikslams?
3. Kas turi didžiausios įtakos darbo našumui?
4. Darbo vertinimo ir apmokėjimo sistemos tobulinimas.

Kontrolė:
1. Kaip išmatuoti darbo rezultatus?
2. Kaip dažnai reikia įvertinti darbo rezultatus?
3. Kokie pasiekimai arba nesėkmės?
4. Jei nejudame tikslo link, tai ką reikia keisti? Kordinavimas, koregavimas.

Komunikavimas:
1. Informacija greita ir operatyvi.
2. Turiniu atitikti tikslus, poreikius.

Organizaciniai sprendimai – tai pasirinkimai, kuriuos turi atlikti vadovai, kad įvykdytų įsipareigojimus.

Organizaciniai sprendimai:
 užprogramuoti arba standartiniai
 neprogramuoti ir nestandartiniai

Užprogramuoti sprendimai – tai nuoseklių veiksmų realizavimo algoritmas, apibrėžtom, tam tikrom sąlygom.
Neprogramuoti sprendimai – naujų situacijų, sisijusių su nenumatytais veiksniais, sprendimas.

Organizaciniai sprendimo variantai:
1. Kompromisiniai sprendimai
2. Intuityvūs sprendimai – pasirinkimas pagrįstas nuostata, nuojauta, jog mes esame teisūs (tokie sprendimai būna impulsyvūs).
3. Apmąstyti sprendimai – sprendimas sąlygotas žiniomis ir patirtimi (intuityvūs aukštesnio lygio).
4. Racionalūs sprendimai – šių sprendimų pagrindas – objektyvus analitinis problemos įvertinimas.

Sprendimo priėmimas – tai visų vadybos funkcijų sudėtinė dalis.

Sprendimų priėmimo proceso elementai, eiliškumas

1. Problemos nustatymas ir identifikavimas
2. Alternatyvių sprendimų paieška
3. Alternatyvių sprendimų įvertinimas
4. Vienos iš alternatyvų parinkimas (geriausios alternatyvos)
5. Veiksmų numatymas
6. Sprendimo įgyvendinimas
7. Įvertinimas ir kontrolė

Veiksniai, turintys įtakos sprendimų priėmimui
1. Vadovo vertybinė orientacija
2. Sprendimų priėmimo aplinka – reikia atsižvelgti į riziką.
Aplinka išskiriama:
 apibrėžta
 prognozuojama
 neapibrėžta
3. Laiko veiksnys, laiko reikšmė – laikas dažnai sąlygoja situacijos pasikeitimą.
4. Informacijos apribojimas
5. Elgesio apribojimas – neigiamas požiūris į kažką.

Sprendimai gali būti grupuojami pagal dalyvių skaičių:
 Individualūs
 Kolektyviniai

Grupinių sprendimų privalumai:
1. Turimų išteklių sutelkimas
2. Darbo specializacijos dėka turimų žinių sukaupimas
3. Objektyvesnių alternatyvų parinkimas
4. Kūrybiškumas, grupinis mąstymas.

Trūkumai:
1. Laiko gaišinimas
2. Konfliktai grupėje
3. Grupės lyderio baimė, vengimas būti lyderiu.

Technologijos arba 3 grupinių sprendimų priėmimo būdai:
 Proto aptemimas – nėra kvailų, keistų idėjų.
 nė viena idėja negali būti atmesta, o priimama kaip gera idėja
 laikoma, kad kiekviena išsakyta idėja yra grupės idėja
 visos idėjos turi būti išanalizuojamos.
 “delfu” metodas – anoniminis idėjų surinkimas
 “delfu-pert” metodas – pagrįstas darbų išskaidymu, kur atskiros grupės svarsto savo klausimus.
 Nominalinės, vardinės grupės įvertinimas.
 Morfologinis metodas – problema išskaidoma į elementus, tačiau tuos elementus galima pratęsti kitoms grupėms.
 Analogijų metodas – iškilusi problema paliekama ir nagrinėjami analogiškų problemų sprendimo variantai, kurie po to pritaikomi pirminės problemos sprendimui.
 Smegenų atakos metodas – grupė sprendžianti problemą yra izoliuota ir ji turi priimti sprendimą.

Vadovavimas, lyderystė, vadybos stiliai

Vadovavimas (plačiąja prasme) – dalyvavimas procese, o ne pozicijos užėmimas. Vadovo veiklos funkcija. Tai dinaminis procesas tarp vadovo ir pavaldinių.
Kai kurie galvoja, jog posto gavimas suteikia vadovui galių, tačiau taip nėra.
Vadovavimas – įtakojimo procesas.
Vadovu tampama organizacijos dėka, tai lyderiu tampama žmonių dėka.

Lyderių tipai:
1. Tradicinis lyderis. (Karaliai, monarchai ir t.t.)
2. Situacijos lyderis, kuris gali būti efektyviu tam tikroje vietoje, esant tam tikrom aplinkybėms.
3. Paskirtas lyderis. Jo įtaka atsiranda su jam priskirtu postu.
4. Funkcinis lyderis. Savo poziciją užtikrina darbo, veiklos dėka. Jis išsiskiria savo žiniomis, patirtimi.
5. Charizmatinis lyderis. Jo įtaka yra jis pats, jo persona.

Kalbant apie vadovavimą ir lyderius reikia kalbėti apie efektyvumą. Su tuo susijusi sąvoka yra autoritetas (galva, vadas).
Autoritetas – formaliai ar neformaliai paremta reikšmė, kuri įgyjama dviem būdais.
 Priespauda, jėga, baudomis.
 Pasitikėjimu, įtikinėjimu, kompetencija.

Autoritetą apsprendžia trys dalys:
1. Asmens autoritetas – grindžiamas savybėmis.
2. Dalykinis autoritetas – grindžiamas žiniomis.
3. Posto, valdžios autoritetas – grindžiamas pareigomis, vieta struktūroje.

Vadovavimo stilius – tai vadovo elgsenos su pavaldiniais pobūdis, norint jiems daryti įtaką, siekiant organizacijos tikslų.

R.Daft
Vadovas turi numatyti:
1. Kokius klausimus reikia spręsti pirmiausia?
2. Ką privalo daryti pats, ir ką pavesti kitiems?
3. Kur ir kaip nukreipti pavaldinių veiklą?
4. Ką daryti, kad būtų normalūs ir geri santykiai tarp darbuotojų?

Valdymo stilių klasifikavimo principai

Išskiriami trys požiūriai (klasifikavimo principai):
1. Pagal vadovo asmenines savybes.
2. Pagal vadovo elgseną.
3. Situacinis požiūris (pagal aplinkybes).

1. Tyrimai buvo sukoncentruoti ties asmeninėmis savybėmis. Pagal asmeninių savybių teoriją (didžiųjų žmonių teorija) vadovai turi tam tikrą rinkinį savybių. Jei galėtume jas išskirti, tai žmogus galėtų jas tobulinti. Skiriamos tokios savybės, kaip intelekto lygis, įspūdinga išvaizda, sąžiningumas, išmintingumas, iniciatyva, pasitikėjimas savimi.
Geros savybės neužtikrina, kad būsi geras vadovas. Todėl galima teigti, kad nėra valdymo stilių vieningos grupavimo sistemos.

2. Pagal santykius su pavaldiniais, elgsena.
Stiliai:
• demokratinis, autokratinis, liberalus;
• orientuotas į darbą, orientuotas į žmones.

MacGregoro X ir Y teorija ir Ochy Z teorija.

3. Vadovai, jų veikla gali keistis priklausomai nuo aplinkos.

Vadovas-autokratas. Mėgina išreikšti save per savybes. Pagrindas X teorija. Ji teigia:
1. Žmogus nemėgsta darbo, todėl visokeriopai jo vengs.
2. Kadangi žmogus dirbti netrokšta, jį reikia kontroliuoti, versti, bausti, nukreipti.
3. Vidutinis žmogus laukia, kad jam vadovautų, stengiasi gauti atsakomybės, neturi didelių ambicijų.
4. Daugumai žmonių trūksta išradingumo ir juos sunku pakeisti. Labiausiai darbuotojas trokšta saugumo.
Autokratinis valdymo stilius apibūdinimas:
1. Valdžios koncentravimas vadovo rankose ir neribotas jos naudojimas.
2. Platūs kolektyvo veiklos reguliavimo mąstai.
3. Visokeriopa kontrolė ir griežta disciplina.
4. Vadovo sprendimai nemotyvuojami pagrįstomis jo naudojamos priemonės – prievarta ir draudimas.
5. Ryšius su pavaldiniais palaiko tik kontrolės ir nurodymų dėka.
6. Informacija perduodama tik viena kryptimi.
Minusai. Menkos galimybės vadovui išaugti tokiame kolektyve.
Pliusai. Tokio stiliaus vadovas stipriai, todėl lengva vadovauti tokiai organizacijai.

Demokratinis stilius. Didesnis darbuotojų kiekis įtraukiamas į valdymo procesą. Y teorija. Teiginiai:
1. Darbas, fizinės ir protinės pastangos yra tokios pat natūralios kaip ir atostogos, žaidimai ir t.t.
2. Išorinė kontrolė – ne vienintelis būdas suvienyti jėgas.
3. Žmogus savireguliacija ir savikontrole siekia tikslų, kuriems yra atsidavęs. O atsidavimas atsiranda ankstesnių apdovanojimų pasėkoje.
4. Vidutinis žmogus siekia atsakomybės. Siekimas jos vengti – bloga ankstesnio vadovavimo pasekmė.
5. Vidutinis žmogus apdovanotas gera vaizduote ir išradingumu.

Liberalaus valdymo stiliaus pagrindas – Z teorija. Šio stiliaus menedžeriai laikosi kolektyvinio sprendimo priėmimo. Atsakomybės nebuvimas.
Anarchistinis valdymas. Z teorija teigia:
1. Individualių pastangų koordinavimą užtikrina trys veiksniai:
• Pasitikėjimas;
• Taktas;
• Suartėjimas.
Visi nurodymai perduodami prašymais. Šis stilius daugiausia naudojamas kūrybinėse organizacijose.
Kiti valdymo stiliai:

Taunnenbaum&Scmith.

Pagal nurodymų pobūdį.

1. Vadovas nusprendžia ir skelbia nutarimą pavaldiniams.
2. Vadovas priima sprendimą, tačiau pasiteirauja pavaldinių. Gali ir pakeisti sprendimą.
3. Prieš priimdamas sprendimą vadovas prašo idėjų, pasiūlymų. Pats pateikia sprendimą.
4. Taip pat.
5. Vienodos įtakos pasidalijimas.
6. Pateikiama problema ir pavaldiniai patys išsirenka sprendimą.

Yra ir tarpiniai variantai:
1. Jėgos veikiančios vadovą. Vadovo asmenybė.
2. Jėgos veikiančios pavaldinius. Kolektyvo charakteristikos.
3. Jėgos veikiančios situaciją.

Q.Liekert išskyrė du veiksnius.
1. Vadovai, kurie daugiausia dėmesio skiria darbui.
2. Vadovai, kurie daugiausia dėmesio skiria žmonėms.

Jis išskyrė keturis valdymo stilius:
1. Autokratinis-išnaudotojiškas X1
2. Autokratinis-tėviškas X2
3. Konsultacinis-demokratiškas Y1
4. Grupinio dalyvavimo Y2

Stilių priklausomybė nuo vadovo mažesnio ar didesnio dėmesio
pavaldiniams, pačiai gamybai

R.BLAKE J.MOUTON

Vadybos valdymo tinklelis (gardelė)

1.1 Vargingas valdymas – šiam stiliui būdingas nesikišimas, menkas dėmesys žmonėms bei gamybai. Vadovas daug ką daro pats, jis stengiasi pasiekti minimalių rezultatų, kurių užtenka išsilaikyti darbo vietoje. Tai prastas stilius.

9.1 Valdžia, paklusnumas – esant šiam stiliui, dėmesys sukoncentruotas gamybai. Vadovas atlieka vadovavimo darbą.

5.5 aukso vidurys, organizacinis valdymas – vadovas stengiasi atsižvelgti ir į žmonių interesus, ir į gamybą. Jis stengiasi suderinti šiuos procesus.

9.9 grupinis valdymas; komanda – vadovas stengiasi optimaliai sujungti žmogiškus interesus ir gamybą. Jis yra ir humaniškas, ir dalykiškas. Bendri įsipareigojimai padeda gauti gerus rezultatus, pagarbą ir pasitikėjimą.

1.9 kaimo klubas – maloni atmosfera, didelis dėmesys žmonėms, bendravimas, geras ritmas. Vadovą mažiau domina rezultatai negu procesas.

Vadybos skyrių išskyrimas situaciniu požiūriu

Esmė – simboliškai situacinis požiūris gali būti išreikštas funkcija:
L=f(VA*GY*S)
Vadovavimo stilius yra vadovo asmens, grupės ypatybių ir situacijos funkcija.
Galimi tokie stiliai:
1 F.Fiedler – “Atitikimo modelis / Kontingencinis modelis”, 1974m.
2 Mitche ir Haus – Požiūris, būdas – tikslas, 1977m.
3 P.Hersey ir Blanchard – Gyvenimo ciklo teorija.
4 Vroom-Yetton – vadovo sprendimo priėmimo modelis.
5 Clark-Praatt – Verslo stadijų/etapų įtakos.
6 RODRIGUES modelis.
Autoriai rašo, kad nė vienas stilius nėra optimalus, tačiau apibūdinant modelius galima modeliuoti savo veiklą.

1. F.FIEDLER

Pagrindinė idėja – vadybos stilius turi būti derinamas su situacija.
Kaip situaciją apsprendžiančius veiksnius jis ėmė 2: užduočių vykdymas ir orientacija į bendradarbius.
Stiliaus pasirinkimą apsprendžia šie elementai:
 Vadovo ir pavaldinių santykiai (paėmė iš mokslininko Daft-o). Jei grupė išreiškia pasitikėjimą vadovu – tai santykiai yra geri. Santykius nustato vienas iš dalyvaujančių – kolektyvas (žmonės).
 Uždavinio struktūra – užduočių vykdymas, kaip apibrėžtos procedūros, tikslai. Rutininiai uždaviniai turi aukštą uždavinio struktūrą ir kūrybiški – žemą. Kai uždavinio struktūra yra aukšta, vadovui situacija yra palankesnė.
 Pozicijos stiprumas – pagrindas formali valdžia. Pozicija yra stipri jei vadovas yra pajėgus planuoti, nukreipti, skatinti pavaldinius, vertinti bei kontroliuoti. Kai pozicija stipri – tai palanku vadovui.

Stiliai

Labai palankus Tarpinis Labai nepalankus
1. Vadovo ir pavaldinių santykiai + + + + – – – –
2. Uždavinio struktūra + + – – + + – –
3. Pozicijos stiprumas + – + – + – + –

7 6 5 4 3 2 1 0

Prielaida: palankių ir nepalankių situacijų pasidalinimas pusiau; 1960 metais nustatė, kad veiksnių reikšmingumas pasiskirsto santykiu 4:2:1.

2. MITCHE ir HAUS Požiūris, būdas – tikslas

Kas turi įtakos, kad visa grupė eitų tikslo link?
Orientavimosi į tikslą veiksniai gali būti šie:
 Ar pavaldiniai žino ko iš jų laikiama?
 Ar pavaldiniai susilaukia pagalbos įveikiant sunkumus?
 Ar pastangos nukreiptos tikslo link?
 Ar formuojami poreikiai, kurie gali būti patenkinti organizacijos dėka?
 Ar užtikrintas poreikių patenkinimas pasiekus tikslą?

Išskiriami 4 stiliai:
 Direktyvinis/tiesioginio dalyvavimo. Kada pavaldiniai tiksliai žino ko iš jų norima ir vadovas yra įsitikinęs, kad pavaldiniai laikysis komandų.
 Dėmesingas/palaikantis. Jis apima draugišką elgesį, palaikymą, skatinimą.
 Dalyvavymo/bendradarbiavimo stilius – apima konsultavimosi su pavaldiniais, išklausymą jų nuomonės.
 Į pasiekimus orientuotas/ugdymo stilius – suprantamas kaip iššaukiančių užduočių sukūrimą pavaldiniams.

3. P.HERSEY, BLANCHARD Gyvenimo ciklo situacinis modelis

Autoriai teigia, kad brandumas – tai pavaldinių noras pasiekti užsibrėžtų tikslų; išsilavinimas ir patirtis, sugebėjimas imtis atsakomybės.

Išskiriami 3 veiksniai:
 Valdymo apimtis – riba, maksimalus skaičius, kur vadovas apibrėžia atskirų asmenų arba jų grupių užduotį, jų atsakomybės dydį.
 Rėmimo apimtis/socialinė-emocinė būsena. – tai ribos, kuriose vadovas palaiko ryšį su darbuotojais, remia juos, skatina.
 Brandumo lygis – apsprendžia ar darbuotojas nori ir sugeba atsakyti už užduotis. Didėjant brandumui reikia mažiau valdyti, o patarti. Kai brandumas didesnis už vidutinį lygį vadovas turi mažiau patarinėti.

BR.L. 4 BR.L. 3 BR.L. 2 BR.L. 1
Sugebėjimai + + – –
Norai + – + –

S4 S3 S2 S1

S1 – didelis dėmesys užduotims, mažas dėmesys žmonėms. Įsakomasis stilius/instruktorius. Pavaldiniai nesugeba ir nenori, tad reikia daug valdyti ir remti, naudojamas autokratinis stilius – įsakymai, nurodymai.
S2 – įtikinamasis stilius/tėvas – pavaldiniai nesugeba bet nori, tad reikia įtikinėti, remti, vadovauti intensyviai, būti nuolaidesniam dėl nesekmių.
S3 – sugebėjimas bet nepakankamas pasiruošimas imtis atsakomybės, nenoras. Labai svarbu mažiau vadovauti, daugiau remti, kartu aptarti užduotį. Tai dalyvavimo/vairuotojas stilius.
S4 – ir valdymo, ir rėmimo pastangos minimalios. Tai delegavimo/vystytojas stilius.

4. VROOM-YETTON Vadovo sprendimų priėmimo modelis

Egzistuoja 5 stiliai priklausomai nuo to kokiu lygiu pavaldiniams leidžiama dalyvauti sprendimų priėmime.

Vadovo sprendimų priėmomo modelis

Turinys Autokratinis Demokratinis

A1 A2 C1 C2 C3
1. Informacija gaunama individualiai + +
2. Informacija gaunama iš grupės + + +
3. Problemos pateikimas + + +
4. Idėjų generavimas + +
5. Sprendimą priima vadovas + + + + +
6. Sprendimą priima grupė +

Komunikacija

Komunikacija (comunus –bendras) – bendros žinios, bendri duomenys, susikeitimas informacija. Informacijos perdavimo ir priėmimo procesas.

Komunikacijos funkcijos (William Scott, Terence Mitchell):
1. Informacijos funkcija. Ji suteikia informaciją bendram sprendimo priėmimui.
2. Motyvacinė funkcija. Suteikia informaciją apie žmonių poilsį ir darbą.
3. Kontrolės funkcija. Suteikiama informacija apie pareigas, įgaliojimus, atsakomybę.
4. Emocinė funkcija (bendravimo). Padeda išreikšti jausmus, iš dalies patenkinti socialines reikmes.

Šios funkcijos pasireiškia per įvairius etapus.

1. Siuntėjas – žmogus, kuris perduoda informaciją.
2. Pranešimo suformulavimas – informacijos turinys.
3. Informacijos užkodavimas – perdavimo formos parinkimas.
4. Perdavimas per informacijos kanalą.
5. Gavėjas.
6. Iškodavimas – sėkmingas gavėjo minčių supratimas ir interpretavimas.
7. Supratimas – supratimas to, kas norima pasakyti.
8. Veiksmas – atsakomasis veiksmas į informaciją.

Trukdžiai:
 Dėl siuntėjo kaltės;
 Dėl gavėjo kaltės;
 Dėl perdavimo kanalų.

Komunikacijos formos. Komunikacija arba informacijos perdavimas gali būti verbaline (kalba, žodžiu, raštu) arba neverbaline (gestais, mimika) forma.

Komunikacija gali būti vienpusė arba dvipusė. Geresnė antroji.
Kad informacija būtų efektyvi, reikalingi 5 žingsniai:
1. Gavėjas gauna informaciją.
2. Informacija yra suprantama.
3. Informacija priimama kaip reikiama.
4. Informacija panaudojama.
5. Realizuojamas grįžtamas ryšys.

Komunikacijos santykiai: formalūs ir neformalūs.
Formalūs – susiję su organizacija.
Neformalūs – gandai, apkalbos.

Informacijos ryšiai:
1. Iš viršaus žemyn (įgaliojimų, atsakomybės perdavimas). Ši informacija gali būti netiksli, nes kiekviena grandis gali pridėti savo .
2. Iš apačios aukštyn. Ši informacija yra filtruojama.
3. Tame pačiame hierarchiniame lygyje.
4. Įstriža.

Komunikacijai įvykti, gali trukdyti:
1. Organizaciniai barjerai. Hierarchijos lygmenys, autokratija arba užimama padėtis, darbo specializacija ir iš jos išplaukiantys specifiniai terminai.
2. Asmeniniai ir kalbos barjerai. Semantiniai (skirtingos prasmės, žargonai).
3. Fiziniai barjerai. Komunikacijos priemonės.

Kiekvienas žmogus turi lavinti šiuos sugebėjimus:
1. Mąstymą.
2. Elgesį.
3. Pastabumą. Vadovas turi matyti ir jausti savo pavaldinius.
4. Kalbą ar kalbėjimą. Netiksli kalba dažniausiai yra nesusipratimų priežastis.
5. Klausymosi kultūrą.
6. Rašybą. Glaustai, trumpai.
7. Skaitymą.

Komunikacija skirstoma keturias grupes.
1. Evoliucionuojantis komunikatorius. Jis sako: “Noriu panaudoti savo ir jūsų įtaką problemos sprendimui. Mes.”
2. Vadovaujantis komunikatorius. Nemėgsta naujovių. Jis sako: “Aš labiausiai noriu daryti įtaką problemos sprendimui”.
3. Nusileidžiantis komunikatorius. Jis galvoja, kad kiti žino daugiau. Jis sako: “Noriu, kad jūs darytumėt įtaką problemos sprendimui”.
4. Atsitraukiantis komunikatorius. Jis suinteresuotas išlaikyti tinklelį. Jis sako: “Noriu nei įsitraukti, nei priimti, nei atsakyti”.

Erik Berns. Trys tipiniai elgesio modeliai.
1. Tėvo-ego statusas. “Gyvenimo mokymo koncepcija”.
2. Suaugusio-ego statusas. “Gyvenimo protų koncepcija”.
3. Vaiko-ego statusas. “Gyvenimo jausmais koncepcija”.

Dešimt efektyvaus klausymosi principų:

1. Nekalbėkite.
2. Leisk kalbančiam lengvai jaustis.
3. Parodykite, kad norite klausytis.
4. Neblaškykite dėmesio.
5. Atsistokite į kito padėtį.

6. Būkite kantrūs.
7. Valdykite savo būdą.
8. Atsargiai argumentuokite ir kritikuokite.
9. Klausykite.
10. Nekalbėkite.

Truputis seminaro.
Karl. ??Guntas??. Jung. Jie ištyrė keturis psichologinius veiksnius,kurie turi įtakos priimant sprendimus, įvertinus informaciją.
Įspūdis. Intuicija. Mąstymas. Jausmas.
Mokslininkai teigia, kad įspūdis ir intuicija turi įtakos kaupiant informaciją, o kitos dvi savybės turi įtakos įvertinant ją. Informacija kaupiama ne abiem būdais, bet tik vienu.
Tas asmuo, kuris pirmenybę teikia įspūdžiams, jis mėgsta dirbti pats, pažindamas procesus, negu bandydamas įsivaizduoti ar darydamas tam tikras hipotezes.
Tas, kuris priima informaciją remiantis intuicija, mėgsta labiau {...}

Mąstymas ir jausmai parodo informacijos įvertinimo {..}
Jei vertinama mąstymu, tai savo nuomonę labiau grindžiama objektyvia analize ir logika, nei asmeninėmis vertybėmis.
Jei pasikliaujama jausmais, jūs pagrindžiate savo veiksmus labiau asmeninėmis savybėmis nei objektyvia analize.
Vienas iš veiksnių yra dominuojantis. Galimi ir veiksnių deriniai: įspūdis-mąstymas, įspūdis-jausmai, intuicija-mąstymas, intuicija-jausmai.

Leave a Comment